FiDi tinklaraštis

Rūta Pakalnytė apie plikus fizikus:

Sniegas beveik nutirpo, o tai reiškia, kad FiDi (Fiziko diena) jau ne už kalnų. 47 metus kasmet Vilniaus universiteto fizikų organizuojamas renginys vis garsiau praneša apie save. Vilniečių akis prie Žaliojo tilto ant sniego traukęs užrašas „FiDi 47” jau nutirpo, tačiau prieš Vasario 14 –ąją šių studentų širdys ypatingai įkaista. Tradicija tapęs filologių sveikinimas Meilės dienos proga miestiečius stebino ir šįmet.

Kelias nuo Taikomosios dailės muziejaus iki Filologijos fakulteto išsirengusiems FiDi‘stams tikrai neprailgo. Nors temperatūra lauke svyravo apie nulį, tai nesutrukdė vaikinams nusimesti drabužius ir bėgti pas išsvajotąsias merginas pasipuošus tik trumpikėmis ir Amūro sparnais. Meilės šokiai, FiDi maršas ir fizikos studentai linksmino praeivius, kol galiausiai kelionės tikslas buvo pasiektas. „Sveikinam filologes, fizikų sulaukusias“ – būtent šių žodžių skambesys pasitiko Vilniaus universiteto kiemelį, kuriame merginos sulaukė šiltų amūrų sveikinimų. Saldumynais atsidėkojusios filologės negalėjo atsistebėti Fizikos fakulteto studentų išradingumu ir ryžtu. „Visada prisiminsiu šį sveikinimą, tai labai gražu. Smagu, kad fizikai išskirtinai gerai moka džiaugtis tokiomis smulkmenomis, kurios nereikalauja nieko brangaus, tik įdėto darbo ir širdies. Labai laukiam „FiDi 47”! Manau, tai puiki šventė visam miestui, o ypač mums.“ – mintimis dalijosi filologė Gintarė. Sveikinimą prie prezidentūros fizikai skyrė ir Lietuvos Respublikos prezidentei Daliai Grybauskaitei.

Smagu, kad Vilniaus universitetas turi tokias nuostabias tradicijas, o Fizikos ir Filologijos fakultetų draugystė – puikus to įrodymas. Tegyvuoja FiDi!

Rūta Pakalnytė
VU MTFV‘14

Rytas po pirmo FiDi 46 posėdžio. Mano akys atsiveria, galva irgi truputėlį veriasi, bet nedaug. Koja nukrenta ant žemės, kūnas pakyla, aš jau sėdžiu. Dėl mano protui nesuvokiamų priežasčių mano lūpos išlemena: ,,Žygi, nuvežk mus į chemijos paskaitą“. Žygis lėtai atsisuka į mano pusę, porąsyk nusiperdžia, pritardamas mano rudajai simfonijai, ir sako: ,,NE, dar NE – ne tu vienas dar girtas“. Girti – negirti, bet į paskaitą reikia, mat Žygis iš vakaro prisišnekėjęs, panelei Olei jis prižadėjęs, o gal greičiau susilažinęs, kad mes būsią chemfake paskaitoj, nekreipiant dėmesio į jokias girtaplinkybes. Taigi tąkart teko pabūt paprastais mirtingaisiais ir pasinaudot vielabraukio nr.2 paslaugomis.

Štai mes jau chemfake, kur atsiduoda lyg ligoninėj ar vaistinėj, nepaisant to mūsų pachas permuša viską. Sėdim pas dėdę chemijos dėstytoją pratybose, skaičiuojam koncentracijas. Aišku nėra lengva spręst tuos uždavinius, kai iš vakaro darėm laborą su koncentracijom… Suskamba mano išmanusis telefonas chujovei. Jis teigia, kad su manim bando susisiekti Ingrida B.. Ir tada galvoje šmėžteli mano frazė, pasakyta Ingridai prieš porą dienų: ,, Ačiū, saugosiu drėmelį kaip savo akį“. Šiek tiek  sunerimęs, bet tingėdamas keltis nuo kėdės, pakeliu ragelį vidury paskaitos ir klausau, ką man pasakoja iš kito galo. O Burbaitė teigia, kad jai reikia drėmelio iki keturių, nes va ji gi prižadėjus drėmeliuką mūsų naujajai sekretorei Silvijai, o jai paskaitos baigiasi ketvirtą ir reikia lėkt namo graviruot butelio, nes ryt kažkokio jos draugo gimtadienis… Pokalbis baigtas. Šikna truputėlį dega, bet tik mažumėlę. Matomai man drėmelis jau nerūpėjo posėdžio pabaigoje, todėl su Žygiu nusprendėm susitrumpint chemijos paskaitą ir važiuot į rūsį paimt drėmeliuko. Įtemptai laukėm pertraukos, kada galėsim tuneliuot iš paskaitos. Belaukiant nejučia ranką įkišau į kišenę. Ten kažkoks pagaliukas. Per mažas, kad būtų mano. Supratau, jog tai kažkoks svetimkūnis. Susidomėjau ir išsitraukiau pažiūrėt. Na va, turiu dar vieną bėdelę, nes tas pagaliukas – nulaužtas drėmelio grąžtelis. Teko pakoreguot savo kelionės planą, įtraukiant stotelę –,,Žirmūnų senukai“. Sulaukėm pertraukos. Movėm į trūliką. Po poros persėdimų atsidūrėm prie ,,Senukų“. O tie velniai nepardavinėja tokių grąžtelių, kaip man reikia, po vieną. Teko pirkt komplektą ir išleist visą savo kitos savaitės biudžetą – 16Lt59ct. Nusivyliau savo materialiniu nuosmukiu ir kartu su Žygiu važiavau fizfakan. Nieko nelaukdami nuskubėjom FiDi rūsin. Ten drėmeliuko nėra. Atsisėdom ant sofutės. Pradėjom skambint visiem, galėjusiem žinoti drėmelio dislokacijos vietą. Visų istorijos buvo kažkuo panašios, nes niekas nieko dorai neatsiminė, kai posėdis buvo įsibėgėjęs. Va šitoj vietoj jau pradėjau manyti, jog reikės dar syk ,,Senukus“ šiandieną aplankyti. Tik jau ne grąžtelio, o naujo drėmelio. Pakilom nuo sofos, užrakinom rūsį ir išlindom laukan. Ten sutikom poną pirmininką Dambrauskų Tomą ir aLinį. Klustelėjom ir jų apie prarastąjį, bet nieko naujo, ko dar nebūtumėm girdėję anksčiau. Taigi aLinį palikom prie univero, Tomukas prisijungė prie paieškos ir nuskubėjom į baraką. Kodėl nuskubėjom? O todėl, nes Dovis suteikė mum vilčių. Jis tikino, na ir aš šiek tiek atsimenu, kad kai aš grįžau vakar barakan niekur neradau savo raktų, todėl nusiverčiau vidury bloko, įsitaisiau į pozą pusiau gulomis ir pradėjau kraustyti savo kuprinę. Dovio teigimu aš galėjau drėmeliuką kur nors šalia numest ir palikt. Įdomus faktas tas, kad raktų aš nė nebuvau pasiėmęs, bet tada nebuvau pajėgus tai suprast. Na mes jau barake, bloke drėmelio nė kvapo, pas mane kambary irgi, aLinio kambarys tuščias ir užrakintas. Pradėjau galvoti, kad kažkas nusprendė priglausti drėmeliuką. „Tūkstantis kotų tokiam į burną“, galvojau aš. Nelabai nudžiugę, aš, Žygis ir Tomukas, susėdom pas mane kambary. Paklausėm geros muzikos. Bent tai pakėlė nuotaiką. Dambrauskutis nusprendė padaryt tokį pat manevrą, kaip ir mes su Žygiu rūsy – skambino visiems, kam mes nepaskambinom. Istorijos vėl panašios. Bet skambutis Ramūnui atgaivino mūsų sielas.  Jis pasakojo taip: visi išeidinėjo iš rūsio, Gedas nebuvo pajėgus ištraukti drėmelio iš rozetės ir perdaug dėl to nepergyveno, todėl aLinis jį paėmė ir įsidėjo į savo kuprinę, kad saugiai parneštų į baraką. Mes dar bandėm ginčytis su Ramūnu, nes aLinis jau anksčiau sakė, kad apie drėmelį nieko nežino, tačiau Ramūno argumentai buvo svaresni. Nusprendėm vėl skambinti aLiniui. Mes jam ir sakom, kad drėmelis pas jį kuprinėj, jis sako, kad ne, mes sakom, kad Ramūnas teigia kitaip, ir tada seka įdomi aLinio frazė: ,, Na gali būt, aš nelabai ką atsimenu“. Na va kaip gyvenime būna. Prisakėm aLiniui kuo greičiau grįžt į baraką, kad atrakintų kamabarį.(Dabar trumpas intarpas į paieškos istoriją, nes jau keturios. Drėmeliuko nunešt nespėjom, aLinis nespės grįžt taip greit. Taigi susitarėm su Silvija, kad atvešim jai drėmelį, kai tik pavyks jį paimt iš aLinio kuprinės. Intarpas baigtas.) Show must go on. Taip jau išėjo, kad aLinio kambariokas Andrius grįžo anksčiau. Įvirtom visi į kambarį. Kuprinės neradom ir ten. Pagalvojom, kad aLinis pasiėmė kuprinę su savim ir yra toks glušas, jog nesupranta, kad kuprinę gali patikrint ir būdamas univere ar pakeliui namo. Nusprendėm vėl skambinti jam. Bet tuo metu aLinis jau čia. Be kuprinės. Tai gaunas va taip. Aš pražaidžiau drėmelį, aLinis jį priglaudė ir paskui pražaidė savo kuprinę… Na dabar jau ieškom kuprinės. Prieinam vieningos išvados, kad kuprinė bus likus pas alaus fuxą Poviliuką. Nusivelkam iki jo kambario. Užrakinta. Alinis skambina Poviliukui. O tas jau prie chilo tilto, trūlike, pakeliui namo. Na, mum dabar reikia ne Poviliuko, o užeit pas jį kambarin, todėl alinis teiraujasi, kada grįš alaus fukso kambariokai. O tie pasirodo jau namie. Nevilties apimtas aLinis klausia labai absurdiško klausimo, turint omeny tai, kad Poviliukas trūlike: ,, Gal turi kam perduot kambario raktą?“. Dar juokingiau buvo tai, kad Povilo atsakymas buvo teigiamas. Šalia jo sėdi Rimantė, kuri važiuoja į Šiaurės miestelį. Todėl Poviliuks paduoda raktą Rimantei, mes susiskambinam su ja, susitariam susitikt Šiaurės miestely. Aš, Žygis, aLinis, Tomukas ir Andrius sėdam į ORION‘ą ir lekiam Šiaurės mietelio link. Būdami visai šalia jau mezgam ryšį su Rimante. Ji pakelia ragelį ir sako: ,, Ai, į Šiaurės miestelį nevažiavau, esu prie Šilo tilto ,,Iki“, laukiu jūsų“. Na kągi, eilinis mūsų kelionės posūkis. Po kiek laiko atsirandam sutartoj vietoj, prigriebiam raktą ir skubam atgal į barakus maksimus. Aišku būtų per gerai šiai istorijai, jei iki namų nuvažiuotumėm be jokių kliūčių. Prie klinikų kažkoks sumautas kamštis. Avarija. Būtų buvę visai nelinksma, jei nebūtų buvę juokinga. Du vyrukai stūmė fordą su sumaitotu priekiu į gretimais esantį kiemą. Jie manė, kad vairuotojas neveikiančiai transporto priemonei yra nebūtinas, pakeliui pasitaikė nuokalnė, pasitaikė dar ir kitas automobiliukas. Džiaugiasi dabar tas fordukas, nes jo galas toks pat kaip ir priekis. Kamštis prasiskirstė ir grįžo įgula į barakę. Užlipom į trečią aukštą, su daina atrakinom Poviliuko kambariuką, radom aLinio kuprinę, kartu ir drėmelį. Sėdom atgal į autotransporto priemonę ir Žygis mane su Dambrausku pamėtėjo iki Fabų McDonald‘o, kur mūsų jau laukė Silvija. Tada jai pastatėm čyzburgerį. Labai maloniai pabendravom, artimiau susipažinom su sekretore. Išėjom į lauką. Apkabinom Silviją ir išleidom namo. Su Tomuku sėdom į viešojo transporto priemonę ir patraukėm link barako.

Pagalvojom, jog verta buvo stengtis, nes tas nelaimingas drėmelis atvedė mus pas McDonald‘ą… Ne ne, pas Silviją.

Istorija paremta G. Kyburio prisiminimais ir draugų pasakojimais

Naujai ištapetuotas FiDi tinklaraštis kviečia jus kurti.

Čia galėsite ne tik perskaityti, kokia absurdiška veikla užsiima studentai šiais metais. Ši erdvė taipogi skirta kiekvieno individo istorijoms, pasipasakojimams, pastebėjimamas ir dar kitokioms blevyzgoms apie FiDi visomis išmanomomis prasmėmis.

Drožei rūsy atrakcioną, iš bulgarkės žiežirbų apsireiškė mergelė Marija ir tavo kūrinys, nepaisant visų galiojančių fizikos dėsnių, pradėjo veikti - pasipasakok.

Esi įsitikinęs, kad kažkas tau stipriai trenkė į kairį inkstą per posėdį - pasipasakok.

Mama sako, kad FiDi šūdas ir neduos centų ant alaus, jei vaikščiosi į posėdžius – pasipasakok.

Jei ranka ne vien kreivus skaičius ir nesuprantamas graikiškas raides moki rašyt, kreipkis ir mes tavo mintis išspausdinsim ant internetinių papirosų.

Jei ką: [email protected]; [email protected]

Rekomenduotina literatūra:

Codex Seraphinianus

Turbūt jau niekam nereikia aiškinti, kad rūsy, prie Dino ir vakarinėj darbas verda daugiau nei mėnesį. Šiąnakt, prasideda tikras chaosas, išeiname į tiesiąją ir lygiai po savaitės galėsime drauge įvertinti, kaip viskas pavyko, kaip pasisekė, kas buvo gerai, o kas labai gerai. Mums FiDi, tai begalybė gero ir smagaus laiko su itin mažu miego ir poilsio kiekiu. Ir visąlaik džiaugiamės tais, kurie prisijungia prie mūsų.

Pirmiausia reikia atsiprašyti teisininkų, ekonomistų ir komfakiečių – įspėjame, triukšmausime, tad Jums bus sudėtinga klausyti paskaitų. Ir visa tai dėl aukštesnio tikslo – FiDi.

Kitą savaitę, lygiai taip kaip ir šią, tęsim savo džiaugsimingą triūsą prie įvairiausių atrakcionų, baigsim gražinti Diną, kuris gavo naujas linges, kuriame jau burzgia variklis ir greitu metu naujasis Dino vairuotojas prasidės testuoti, kaip jam sekas važiuoti.

Šiuo trumpu tekstu tenoriu palinkėti visiems stiprybės ir ištvermės. Tikiuos, kitą savaitę visi tai perskaitę, nepatingės, atvilkti savo subiniuko, bent jau iki rūsio ir prisidės prie to, kad FiDi būtų geriausia. Kaip ir kas met. :)

Iki susitikimo. :)

Diena, kai tulpių pardavimai sumuša rekordus, o pakelės (ypatingai prie viešojo transporto stotelių) tiesiog nuklotos gėlėmis (ir vyrais, drįsčiau teigti…), kai kontrolieriai šypsosi ir visos moterys, merginos bei panelės kaukši pavasarėjančiomis gatvėmis nešinos glėbiais žiedų. Viena iš tų nedaugelio dienų, kai fizikai prisimena, kad už alų ir už pačią fiziką (turbūt) labiau myli tik filologes…Taip, tai kovo 8-oji.!

O šiemet vaikinai – ne iš kelmo spirti, kaip jau įrodė per Valentino dieną. Tad nepraleido progos merginoms pasimeilinti dar kartą.

Ilgai plušėję ir neabejotinai ištobulinę origami techniką, fidistai išlankstė daugiau kaip 400 gėlyčių!  Ryškiaspalvius žiedus susmaigstė į kotelius, padailino dinozauriukais ir voilà - Moters dienai pasiruošta.!

Penktadieniui dar neįdienojus, šaunieji fizikai apsišarvavę saldžiausiom šypsenom nuo ausies iki ausies ir puokštėmis ryškių kaip pavasario saulė gėlių, šturmavo centrinius rūmus ir nepraleido nei vienos įeinančios ar išeinančios pro filologyno vartus. (Tiesa, istorikėms irgi nepagailėjo…)

Bet svarbiausia – kiek merginų pražiuginta! Ir kiek nevystančių gėlyčių išdalinta! Ir kiek akmenėlių į filologų (vaikinų) daržą primėtyta! Nustebinta tokio žavaus fizikų gesto Moters dienos proga, prancūzų filologijos katedros dėstytoja V. Vitkauskienė dėkodama fizikams karčiai nusistebėjo “O kad iš mūsiškių bent pusę tiek dėmesio sulauktum..!”

Ausys fizikams leipo nuo širdingų “Ačiū!”, akino nuoširdžiausios šypsenos, tačiau tai dar ne viskas.! Štai Dovydas, lydimas FiDi Filologės Julijos, turėjo progą pasivaikščioti Filologijos fakulteto kiemeliais ir klaidžiais koridoriais.. Netgi prasitarė, jog pagaliau įgyvendino svajonę paklaidžioti filologyne.

Kur buvęs kur nebuvęs atlėkė ir pats Dinas. Šį kart (ačiū dievui) nei vienos filologės nesulapnojo, tačiau pasveikint – pasveikino. Ir dar kaip! Pasveikinta buvo ne tik jaunoji filologių karta – galantiškai gėlytes vyrai dalino ir  brandaus amžiaus filologėms, dėstytojoms, profesorėms, knygų mylėtojoms ir kitoms filologyno “gyventojoms”.

AČIŪ, vyrai, kad praskaidrinot dieną  :)))