Skaityti buvo nelengva, nors stilius paprastas ir kartu vaizdingas, detaliai aprašyta aplinka. Dažnai net per detaliai – taip įaudrinavo vaizduotę, kad net šiurpuliukai bėgiodavo… Autorė dažnai peržengdavo „malonių“ pojūčių ir potyrių ribas, bet viskas kuo puikiausi derėjo.

Nors knygoje veikėjų yra ir vyriškos, ir moteriškos lyties, bet dėmesys labiau skiriamas moteriai. Tai ne tik dviejų seserų gyvenimo istorija, bet ir jų vaidmuo kare, okupacijoje. Skaitant apie komunistus, partizanus iškilo ir Lietuvos kaimo vaizdas. Juk čia lygiai taip pat vyrai išeidavo į miškus, juos imdavo į kariuomenę, vyko tardymai, o vėliau ir kolūkiai buvo kuriami.

Alydė Trū – sudėtinga asmenybė, gyvenanti su našta iš praeities. Patiko tai, kad romane nė vienas poelgis nėra moralizuojamas. Tiesiog pateikiama viskas taip, kaip buvo. Ir jau pats skaitytojas gali nuspręsti, ar tai reikėjo pasielgti. Romane nėra ir perdėto heroizmo, kuris būdingas lietuviškai kūrybai apie tremtį, partizanus.

Šalia Alydės prisiminimų ir praeities pasakojama ir prekybos žmonės istorija. Zara, kuri atsidūrė Alydės kieme, patyrė daug žiaurumo, prievartos. Turbūt tai klasikinė istorija, kai postsovietinių šalių merginoms žadamas geras uždarbis vakaruose ir taip jos įviliojamos. Abi moteris slegia praeities dėmės, abi suvokia, kad slepia viena nuo kitos svarbius dalykus. Abiejų praeitis yra gėdinga: viena skundikė, o kita – buvusi prostitutė. Vis tik viena kitai jos jaučia palankumą.

Tikrai ne be reikalo tiek buvo rašyta apie šį romaną pas kolegas. Tikrai nesigailiu, kad skaičiau, kad įsivaizdavau tas šlykščias scenas. Vis tik buvo taip, tokia mūsų istorija.

Ivertinimas: 10

Puslapiai: 297

Originalus pavadinimas: Puhdistus

Leidykla: Versus Aureus

Leidimo metai: 2010

Taigi jau kaip ir apibūdinau apie ką knyga. Policininkai, blogiukai, narkotikai, nužudymai, mafija. Policininkas Deividas Kleinas kovoja su mafija ir kartu jai dirba. Policijoje tarp kolegų vyksta trintis – kiekvienas turi savo tikslų, kartais ir ne visai švarių. Daug žmogžudysčių, susidorojimų, tardymo, narkotikų ir, žinoma, džiazas. dar šiek tiek meilės, paslapčių, kurios ir skatino skaityti toliau. Iš tiesų nieko ypatinga… Bet gana kokybiška.

Pabaiga, nors ir nuspėjama, mane tenkino. Yra tokių žmonių, kurie išsisuka visose situacijose… Iš tiesų nelabai yra ką ir daugiau komentuoti. Tiesiog tam tikri įvykiai, nedaug paslėptos prasmės. Lygiai taip pat kaip daugelyje Holivudinių trilerių.

Ivertinimas: 8

Puslapiai: 390

Originalus pavadinimas: White Jazz

Leidykla: Obuolys

Leidimo metai: 2009

Labai džiaugiausi, kad atvažiavom iš pat ryto. Traukinukas iš Kauno atpūškavo su minia kauniečių, ištroškusių tų juodų avelių, urios ganosi baltose Litexpo lankose. Šiek tiek pasitrankėm po Vilniaus stoties iškodami, kur sustoja tas 16 troleibusas (keista sistema…). Po to nusipirkę bilietus (laimei laukti teko visai neilgai – vis ik rytas, šiek tiek po dešimtos) patekom į knygų šventovę. Pasivaikščiojom tarp stendų, įsigijom keletą knygų (ir gerai, nes dar buvo galima prieiti prie stendų). Tada nusprendėm pažiūrėti operą vaikams „Bruknelė“. Labai patiko – pamačiau ir išgirdau vilniškius operos solistus. Po to sulaukėm Roberto Petrausko knygos pristatymo – turbūt nereikia sakyti, kad ši knyga atsirado mūsų krepšyje. Su autoriaus parašu. „Tyto alba“ tikrai pataikė išleidusi šį „istorinį detektyvą“. Pristatymas labai suitrigavo ir neabejotinai užsimaniau perskaityti šią knygą. Dar paklausėm protingų filosofų minčių apie Erosą (knygos „Summa erotica“ pristatymas). Nenustebau ten sutikusi savo filosofijos dėstytoją. Bersitrankydami tarp stendų matėm Čekuolį, Donskį, Gustavą pasirašinėjančius ir apsuptus gerbėjų. Tokie paprasti tie žmogeliai iš TV atrodė…

Išėjus iš konferencijų salės buvom nemaloniai nustebinti – žmonių knibždėlynė. Teko net palaukti eilėje, kad nusileistume laiptais ir iš ten ištrūktume. Tada pasivažinėjom nemokamu autobusu iki Vilniaus centro. Užkandom ir grįžom į Kauną. Iš tiesų renginys labai patiko. Gaila, kad negalėjom likti. Labai norėjau nueiti į susitikimų su rašytoja Sofi Oksanen. Bent jau grįžau su „Valymu“ maišelyje – padoria kaina, kokią galiu mokėti už knygą.

Gražu, kad Knygų mugėje buvo tiek daug veiklos vaikams. Turbūt pusę dienos galima ten praleisti ir pasinerti į knygos kūrimo pasaulį.

Svarbi išvada – į Knygų mugę reikia eiti su aiškiu planu ir žinoti, ko nori. Taip pat išanalizuoti programą ir susiplanuoti kiekvieną minutę. Kitaip galima pasimesti. Kitąmet, jei tik bus galimybė, būtinai vėl ten apsilankysim.

Galbūt kiek erzino veikėjų gausybė, tas primityvumas… Bet vis tik keli pagrindiniai charakteriai lydėjo visą romano laiką. Atrodytų mažame miestelyje turėtų būti nuobodu, bet čia įvyksta tiek visko, kad užtenka romano puslapiams. Čia žmonės paprasti, paprastos ir jų bėdos. Reanimacijoje taip pat nieko ypatingi pacientai guli… O ir gydytoai labiau gydo žodžiais ir dėmesiu nei vaistais.

Buvo ir linksmų vietelių, kurios vertė nusišypsoti ir kartais pakrizenti. Juk kiekvienas miestelis turi savo kvailį. O kiti veikėjai irgi charakteringi – sanitarė Kurapkienė, visad rūpestinga, psichiatras Vilimas, kuris visus gydo buspironu, lentpjūvės darbuotojas Rudokas, slaugytoja gražioji Julia… Ir daugelis kitų, turbūt realiam gyvenime turinčių savo antrininkus.

Šį literatūrinį debkiutą vertinčiau kaip pavykusį, nors galėjo būti ir geriau. Nervino literatūriniai gamtos aprašymai. Galbūt kiek veikėjai, jų dialogai statiški, šabloniški. Taigi žodį reikėtų dar pasimokyti valdyti. Be to man, kaip medicinos šiek tiek ragavusiai, romaną norisi pavadnti „terapijos palata“. Nežinau, gal tokius ligonoius ir guldo į reanimaciją… Bet daugelis tokių panašių pacientų per paprasti reanimacijai… Na, bet tiek to, nesigilinsiu.

Rekomenduoju nepriekabiems kolegoms ir visiems kitiems ne medikams.

Ivertinimas: 9

Puslapiai: 285

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2010

Kas ta Dina? Tai gaivalas, tai žmogaus ir žvėries mišinys. Moteris be švelnumo ir kartu moteris, kuriai reikia visko arba nieko. Ir vis dėl to Dina gyvena žmonių pasaulyje, bando šiek tiek prisitaikyti prie jų taisyklių. Dina myli, bet myli savotiškai. Keista, bet tokia moteris traukia vyrus. Lyg magnetas. Matyt tas gaivališkumas ir atšiaurumas privilioja vyrų tvirtumą ir stiprybę.

Rašytojos stilius skiriasi nuo kitų. Ji nedaugžodžiauja, mintis perteikia santūriai. Aplinka ir veikėjai, jų jausmai dažnai susitapatina. Turbūt jeigu nežinočiau autorės kilmės, pamanyčiau, kad taip gali rašyti tik skandinavė. Tai romanui suteikia ypatingą prieskonį.

Tikėjausi geros knygos ir nenusivyliau. Matyt, greitu laiku ateis laikas ir kitoms trilogijos dalims. Tik labai bijau, kad laukinė Dina manęs neužvladytų…

Ivertinimas: 10

Puslapiai: 478

Originalus pavadinimas: Dinas Bok

Leidykla: Alma Littera

Leidimo metai: 2009

Apie ką šis romanas? Apie šeimą – tėtis farmacininkas, mama rašytoja ir penkiametė dukrelė Marijonė. Pasakojama vyro akimis. Atrodytų eilinė pora, jei ne vienas „bet“. Tai Beatrisė, direktorė ne tik sprendžiant šeimos, vyro reikalus, bet ir vadovė sutuoktinių lovoje. Ji žaviausia, gražiausia, protingiausia, geriausia. Jos vyras Bendžamenas jaučia didelę tuštumą, pataikauja žmonai, nes Beatrisė atvirai manipuliuoja tuo, jog tėvas labai prisirišęs prie dukters. Vienu tarpu įvyksta lūžis. Vyras išmoksta pasakyti „ne“, suvokia, kad tokiomis sąlygomis jis gyventi negali. Na štai ir visas romanas.

Ir vis dėl to tai ne tik banali istorija, nes tokių šeimų, kur vienas iš poros yra despotas – daugybė. Valdingų moterų ir nusiliedžiančių vyrų taip pat netrūksta (kartais susimąstau, kad gal net tokių atvejų ir dauguma). Ta riba, kai savo elgesiu gali kitą užguiti yra vos apčiuopiama. Vis tik esame mes visi daugiau ar mažiau savanaudžiai, o poroje vis tiek tenka kažkam nusileisti. Esu iš tų valdingųjų moterų (bet tikrai ne tokia kaip Beatrisė), todėl knyga privertė susimąstyti, kiek galiu sau leisti.

Ivertinimas: 9

Puslapiai: 157

Originalus pavadinimas: Un couple ordinaire

Leidykla: Baltos lankos

Leidimo metai: 2006

Rekomendacija iš ties buvo gera, nes knygą „suryjau“ per 1,5 dienos. Tai romanas ne tik apie pribuvėjos amatą, bet ir apie moters vaidmenį. Pagrindinė veikėja Dora Reir – senosios pribuvėjos mokinė, protinga ir įžvalgi moteris. Apžvelgiamas XIX a. pradžios šeimos modelis, Pirmojo pasaulinio karo atgarsiai, kovos už moterų teises ir, žinoma, liaudies medicina.

Šiek tiek mistikos man visad patiko. O čia senoji pribuvėja panelė B. miglos pripūtė pakankamai. Net pats Doros gimimas yra mįslė, nes Reirai susilaukia tik berniukų.

Vis tik šiuolaikinė medicina romane pavaizduota iš neigiamos pusės. Daktaras Tomas – tai suktas ir savanaudis žmogus, kuris dėl pinigų padarytų viską. Manyčau, kad jam reikėjo pripažinti, jog jis nėra visagalis ir daugiau pasikliauti nuojauta nei naujausiais medicininiais atradimais bei bendradarbiauti su pribuvėjomis.

Romane gimdymas vaizduojamas kaip natūralus dalykas, kurį kiekviena moteris turi išgyventi. Tai džiugus, šviesus įvykis. Pribuvėja ne tik padeda pačiame procese, bet ir nuramina gimdyvę, suburia drauges ir paruošia šeimą mažylio atėjimui. Gimdymas – tai mažytė šventė, o ne skausmas ir kančia.

Labai patiko romano gale apibendrintas žolelių „žinynas“. Taip pat įdėtas „Aimanų pyrago“ receptas, kurį kepa gimdyvė arba prieš gimdymą, arba po gimdymo, kai mažylis pirmą kartą parodomas viešai. Hmz, iš kur gauti melasos, nes norėčiau kada iškepti šio pyrago.

O čia pačios romano autorės atsiliepimas apie lietuvišką jos romano leidimą. Man pačiai viršelis labai patinka.

Ivertinimas: 10

Originalus pavadinimas: The Birth House

Leidykla: Vaga

Leidimo metai: 2008

Knyga šviesi, šilta, miela, kartais juokinga. Pasakojama prisiminimų forma – pagrindiniam veikėjui Džeikobui Jankovskiui 93, jis gyvena senelių namuose ir prisimena savo jaunystę bei darbą cirke. Cirko vaidinimas, kurį mato žiūrovai – tai tik kaukė. Iš tiesų jame verda visai kitoks gyvenimas, kupinas intrigų, melo, skaudžių gyvenimo dramų ir, žinoma, gyvūnų. Džeikobas įšoka į cirko traukinį ir tampa cirko gyvūnų veterinaru. Jį pasitinka tam tikras hierarchinis gyvenimas, savos taisyklės. Vaikinas įsimyli vieno iš viršesnių cirko darbuotojų žmoną, žirgų dresuotoją Marleną. Ši meilės istorija niekuo neypatinga, jei ne dramblė Rožė ir visi linksmi įvykiai, susiję su ja.

Romane mane žavėjo begalinė meilė gyvūnams. Iš tiesų cirkuose su jais elgiamasi gana žiauriai. Bet kartu yra ir juos mylinčių bei globojančių žmonių. Vis tik gyvūnai – tai cirko pragrindas. Marleną ir Džeikobą vienija būtent meilė gyvūnams.

Autorė jautriai pasakoja apie sentatvę, kai žmogus tampa kitų žmonių valios įkaitas. Tiek gydytojai, tiek slaugės geriau žino, kas tinka senukui. Džeikobui sunku susitaikyti tiek su žmonos netektimi, tiek su savo susidėvėjusiu kūnu. Jis daug nepasakoja aplinkiniams apie save, savo darbą cirke. Vis tik prakalbinus senukus, oi, kiek galima būtų daug išgirsti.

Vis tik mane labiausiai sužavėjo pabaiga, kuri priminė, jog ne viskas dar pratasta.

Ivertinimas: 10

Originalus pavadinimas: Water for elephants

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2009

Įdomių ir neužmirštamų knygų bei įspūdžių šiais metais :)

Ir viskas yra apie knygas. Istorijos užvedančia grandimi tampa vienos dėstytojos keista mirtis. Na, tai ne detektyvas, kodėl ji mirė – viskas aišku. Nelaimėlė skaitė poeziją eidama gatve, todėl buvo partrenkta automobilio. Jos kolega, galima sakyti pagrindinis vekėjas ir pasakotojas, gauna keistą siuntinį, kuris paskatina nuvažiuoti į Urugvajų pas bibliofilą Karlosą Brauerį. Jo nesutinka, bet išgirsta istoriją apie jį, knygas ir maniją knygoms.

Iš tiesų nieko ypatinga, bet kartu ir įdomu.

Ivertinimas: 8

Originalus pavadinimas: La casa de papel

Leidykla: Alma Littera

Leidimo metai: 2006