Benaršydama internete atradau Kauno apskrities viešosios biblitekos tinklaraštį – http://blogas.kvb.lt/.

Čia yra knygų rekomendacijų, informacija apie biblitekos renginius ir kitus įvykius. Smagu, kad biblioteka neatsilieka nuo naujovių ;)

Apie ką knyga? Apie vieno miestelio gyventojus. Čia verda gyvenimas, keičiasi kartos, vyksta nelaimės. Į šią vietelę grįžta gydytojas Orvilis Rouzas po žinios, kad mirė jo motina. Ir ką randa? Keistą motinos palikimą, dukterėčią, savo vaikystės „priešą“, senąjį miestelio gydytoją ir krūva nutrūktgalvių miestiečių…

Autorius romane nagrinėja keletą problemų. Visų pirma pati svarbiausią – tai motinos ir sūnaus santykis. Nors ir Orvilio mama Selma yra mirusi,bet visas veiksmas galima sakyti sukasi aplink ją. O dar kartais ji pasirodanti su sūnui ar vis siuntinėjami laiškai… Keista motinos meilė, neišsipildę lūkesčiai persekioja Orvilį nuo pat pirmos dienos, kai jis įkėlė koją į miestelį. Kiek kitoks santykis yra tarp Mirandos (Orvilio mylimosios) ir jos sūnaus Krėjaus – tai tikra besąlygiška meilė, bandant apsaugoti nuo visų pasaulio negandų, bandant užmegzti ryšį.

Brėžiamos ir dvi meilės linijos – tarp Celestinos ir Orvilio ir tarp Mirandos ir Orvilio. Tai dvi skirtingos moterys – žemiškoji Miranda, su kuria galima kurti ateitį ir dieviškoji Celestina, kuri yra visiškai nenuspėjama ir tuo žavi Orviliui. Apskritai Orvilis nemoka mylėti, puoselėti santykių. Ir galima sakyti dėl to kalta motina, kuri vis įsiterpdavo tarp jo ir jo merginų, net to visai nenorėdama.

Įdomi ir žmogaus negalios tema. Orvilis bando į Mirnados negalią pažiūrėti ir kaip žmogus, ir kaip gydytojas. Jam tikrai nelengva priimti viską. Iš vienos pusės jis myli tą moterį, o iš kitos – Mirandos negalia jam neleidžia užsimiršti. Pati Miranda tapo tvirta, užsiauginusi storą šarvą. Gal todėl taip sunkiai įsileido Orvilio meilę ir ją sunkiai išsaugojo…

Henris ir Orvilis – seni priešai nuo vaikystės. Dabar Henrį miestelyje rado gerbiamą, pasiturintį, einantį į didžiąją politiką, turintį „laimingą“ šeimą. O dar Henris bando susidraugauti su Orviliu, bando priversti jį pamiršti praeitį. Orvilis mato, kad tas „blogiukas“ pasiekė tikrai daug, gal net daugiau nei jis… Bet kartu ir liko toks pats veidmainis, savanaudis.

Ne mažiau įdomi dviejų gydytojų, Orvilio ir senojo Bilio Starbako santykių gija. Bilis atvedė Orvilį į mediciną, buvo jo „guru“. Grįžęs jis randa ligotą, susenusį gydytoją, nors neatsisakiusį savo įpročių. Bilis turėjo savo metodus ir kaip tikras mažo miestelio gydytojas buvo daugiau gal net labiau psichologas ar nuodėmklausys. Galiausiai Orvilis pradėjo pastebėti, kad ir šis gydytojas daro klaidų, kad medicina nėra visagalė. Vis tik Bilis laikė Orvilį savo įpėdiniu, o Orviliui buvo nesmagu apvilti savo senąjį gydytoją.

Ir vis tik ką reiškia būti mažo miestelio gydytoju? Tai reiškia pažinoti vos ne visus miestelio gyventojus, žinoti jų silpnybes, paslaptis, ligas ir jas diskretiškai saugoti. Tai reiškia būti atsakingam už daugelio gyvybes, dirbti beveik be poilsio. Tai reiškia virsti miestelio dalimi, tapti jo istorija.

O ta istorija visur visus persekioja… Turbūt autorius bandė sudėti visus sentimentus savo miesteliui, iš kurio kilo į šį romaną. Turbūt tos istorinės detalės ir buvo nuobodžiausios, norėjosi jas praleisti ir praversti. Vis tik Mirandos ir Orvilio santykiai rutuliojosi būtent per istorijos pažinimą.

Kaip jau minėjau, ši knyga kiek kitokia. Ne tokia stirpri kaip „Dievo namai“. Bet turbūt neįmanoma pakartoti tokios pat sėkmės… Vis tik knygoje užgaunama daugelis žmonių santykių problemų. Nėra taip paprasta būti Orviliu Rouzu, mažo miestelio gydytoju.

Jei kam įdomu, „skaitymo vadovas“ romanui. Manau, kad verta paskaityti visiems šio autoriaus gerbėjams, tik reikėtų pasiruošti, kad tai ne tokia pati bomba, kaip pirmasis jo romanas „Dievo namai“.

Ivertinimas: 8/10

Originalus pavadinimas: „The Spirit of the place“

Puslapiai: 503

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2009

Linkiu visiems skaitymo džiaugsmo, šiltų akimirkų ir gerų emocijų.

Knygų žiurkė ;)

Prisipažįstu, esu knygų žiurkė – man patinka kaupti knygas. Kažkaip nesiseka su tom bibliotekom – greitai tas 1-2 mėn praeina, o aš lieku knygos ir nepaskaičius… Taigi per paskutinius porą metų mano lentynos užsipildė dar spaustuve kvepenčiomis knygomis. Pildėsi tokiu greičiau, kad nespėjau jų skaityti. Padėjo ir geri draugau, žiantys mano silpnybę, ir išpardavimai knygynuose…

Bet šiandien norėčiau pakalbėti apie knygų pirkimo būdus. Aš knygas perkur ir internetu, ir knygynuose. Tiesa, internetu pamėgau pirkti tik prieš metus (štai pirmasis mano „laimikis“). Tada pasinaudojau manoknyga.lt paslaugomis – būtent tame tik knygyne buvo mano ieškoma knyga. Išsirinkau, sumokėjau ir per keletą dienų man ją atsiuntė tiesiai į namus. Gaila, kad šis knygynas užsikėlė pristatymo kainas… (žinau, kad sunku visiems).

Kitas kartas nutiko, nes turėjau nuolaidą viename iš knygynų plius buvo vasaros išpardavimai. Taigi visai nebrangiai ir greitai papildžiau savo lentyną. Taip, aš kalbu apie level.lt knygyną. Atvežė tikrai greitai – kaip ir deklaruojama, per 2 dienas. O ir atvežimas nemokamas, jei perkama už 50 lt. Gaila, kad pasisirinkimas knygų tik vienos leidyklos…O visai neseniai atsiuntė ir lojalumo kortelę, žada nuolaidų. Na, čia kartais būna dėmesio vertų knygų :).

Dar nebandžiau Knygų klubo paslaugų. Kažkaip nesugaudau aš tų jų nuolaidų… Dažniausiai jos sutampa su nuolaidomis knygynuose. Tai ten ir išleidžiu pinigėlius…Man visai patinka jų pristatymo politika – galima visiškai nemokamai atsiimti „Pegaso“ knygynuose.

Taigi kokie pirkimo internetu privalumai?

• knygas galima įsigyti pigiau;
• išsirinkti galima naudojant lanksčią paiešką; o jei žinai ko nori – nereikia peržiūrėti keleto lentynų, eiti pas konsultantą;
• knygas atveža tiesiai į namus;

O trūkumai?

• knygos prieš perkant neįmanoma pačiupinėti, pavaryti, pajusti jos „energijos“;
• taip pat neįmanoma atsiversti ir paskaitinėti – nežinoma, ar malonus šriftas akims ir pan.;
• pristatymo mokesčiai knygos kainą iškelia iki knygyno lygio, todėl reikia pirkti dideliais kiekiais;

Didžiausiu knygyno privalumu laikyčiau tą rinkimosi džiaugsmą, laiką sklaidant puslapius ir uodžiant spaustuvės dažų kvapus. Vis tik niekad turbūt neatsisakysiu malonumo nueiti į knygyną pavartinėti knygų ir vieną kitą įsigyti…

Dievinu prancūzišką rafinuotumą, o ši knygą kaip tik tokia. Sakiniai ir žodžiai sudėstyti taip, kad būtų gražu, prasminga ir taip „nė pridėti, nė atimti“. O ir pasakojama apie paryžietišką gyvenimą. Tokį nerūpestingą, bohemišką, kuris lekia baruose, kavinėse, restoranuose.

Skaitant prieš akis šmėkščiojo tikra prancūzė – liesa, visad žavi lyg nuo žurnalo viršelio nužengusi, kvepianti svaiginančiais kvepalais, kuri sutikusi drauges sveikinasi pakštelėjimais į abu skruostus. Ausyse skambėjo melodinga prancūzų kalba ir Paryžiaus gatvių šurmulys…

O istorija tikrai paprasta – studentė Dominyka įsimyli už save gerokai vyresnį Luką. Lukas taip pat jaučia simpatiją. Blogiausia, kad Dominyka artimai bendrauja ir su Luko žmona (jie neturi vaikų, tai Dominyką priima kaip dukrą), ir su Luko sūnėnu (jis yra merginos vaikinas). Taip, keistas meilės daugiakampis, bet papasakotas ir su šiluma, ir objektyviai, nekaltinant nei vienos pusės.

Labai patiko rašytojos sugebėjimas išreikšti veikėjų jausmus. Ji moka žaisti žodžiu, tiesiog žongliruoja įvaizdžiais ir palyginimais, suteikdama tekstui gyvumo. Sagan plunksna vos paliesdama popierių ir kartu skaitytojo jausmus sukelia tikrą perversmą.

Ir vis tik istorija banali. Galima sakyti gyvenimiška… Juk jaunos moterys žavisi vyresniais vyrais, o vyresniems vyrams norisi „pasilakstyti“ su jaunesnėm, nors vis dar jaučia šiltus jausmus žmonai. Ir čia nebus jokių įdomių istorijos vingių, intrigų ar kitų dėmesį prikaustančių smulkmenų. Kartais nuobodokas vietas norėjosi praversti… Bet kažkaip ėmė lengvai ir susiskaitė. Savo apimtim ji labai tinka į kategoriją „vieno vakaro knyga“.

Ivertinimas: 9/10

Originalus pavadinimas: „Un Certain Sourire“

Puslapiai: 107

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2007

Autorius pradeda nuo sukrėtimo – nusižudo Bašo rezidentūros vadovas, kuris jį ir žavėjo toje keistoje didelėje ligoninėje, kur kiekvienas skyrius turi savas taisykles ir savus gydymo metodus.

Psichiatrijos ligoninė – tai galima sakyti vaizduoja sraigtelius sistemoje, vadinamoje medicina. Čia yra karjeristų, kurie įsitikinę šimtaprocentiniu teisimu, čia yra ir prinigus kalandčių parsidavėlių vaistų firmoms, yra ir iškrypėlių, kurie užsiima „seksualine terapija“. Tarp visų šitų ir nardo ligoniai, kuriems šiek tiek pakrikę nervai arba apskritai netekę protelio. Bet autorius bando pabrėžti, kad ir jie yra žmonės, kurie gali spręsti, mąstyti ir gauti tinkamą gydymą, o ne tik būti pinigų darymo mašinom.

Atsiranda Malikas, ypatingasis veikėjas, saulės spindulėlis tarp blogio debesų. Jis turi savą sistemą, savus metodus. Nors realiai pakartojamas tas pats motyvas, kaip ir „Dievo namuose“ – geriau gydytojams nesikišti į sveikimo procesą. Tiesiog per leisti žmogui išsikalbėti.

Autorius taip parodo, kaip yra nesunku manipuliuoti žmogaus psichika. Jei įgauni žmogaus pasitikėjimą, tenka elgtis atsargiai, kad to žmogaus nepaskatintum, pavyzdžiui, savižudybei. Bašu taip pat manipuliuoja jo „mokytojai“. Kiekvienas turi savus metodus, kaip „išvaryti ligonį iš proto“ ir patenkinti valdžios pinigų troškimą.

Su psichiatrija teko susidurti nedaug… Ir nė nežinau, ar tikrai romane nėra viskas gerokai persūdyta. Taip, aš mačiau ligonių, kuriems nėra gerai, bet mačiau ir pasveikusių ligonių. Bet manau, kad romane vaizduojama senoji psichiatrija, kur kiek kitaip buvo viskas suvokiama.

Šis romanas „kietas“. Bet vis tik „Dievo namai“ mane kabino labiau. Vis tik verta perskaityti knyga tiems, kas mąsto apie psichiatriją ir tiems, kuriems ši sritis gal ne visai prie širdies.

Ivertinimas: 8/10

Originalus pavadinimas: „Mount Misery“

Puslapiai: 695

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2005

Skaitymas ir knygos – tai būdas praleisti laisvalaikį. Panašiai kaip nueiti į kiną ar į teatrą, parodą ar koncertą. Ir viena, ir kita stimuliuoja jusles, fantaziją, turtina dvasiškai (išskyrus holivudinius pykšt-pokšt). Tai kultūros dalis. Ir vis tik šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje priimta daugelį dalykų matuoti pinigais. Mokame ir už spektaklius, ir už koncertus, ir už knygas. Taigi perkame kultūra ir taip išlaikome menininkus. Ir nieko šiaips laikais tai nestebina.

Įsijungus televizorių (vis tik ši reklamos forma išlieka populiari) tarp dantų pastos ir kitų higienos dalykėlių vis sušmėžuoja kokio koncerto, filmo, spektaklio, operos ar kito kultūrinio renginio reklama. Ir nebūtinai tai prasti, antrarūšiai dalykai. Ne, kaip tik kokybiški renginiai reklamuojami. Juk kokybei reikia finansinių investiticijų, kurios privalo atsipirkti. O visi tikisi kokybiško meno, ar ne?

Rašytojas gauna honorarą už knygą. O leidykla tikisi, kad knyga bus nupirkta ir ji atsipirks. Tada ir rašytojui būtų geriau – perkamą rašytoją noriau leidžia. Kyla klausimas, ką daryti rašytojui, kad įrodytų, jog jo knyga yra geresnė nei dar 10 sudėtų „Naujienų“ krūvoje. Prisipažinkite, ar dažnai paimate niekam nežinomo lietuvių autoriaus kūrinį į rankas? Vis tiek kažkas knygos pasirinkimą lemia – ar draugo rekomendacija, ar kažkur skaitytas teigiamas atsiliepimas, o gal kažkoks kitas stimulas, kuris paskatintų pasidomėti ta knyga. Tenka pripažinti, kad vien viršelio, intriguojnčio pavadinimo neužtenka. Juk vis pasirodo naujų ir lietuvių, ir verstinių knygų dešimtimis.

O kaip yra vakarietiškame užsienyje? Ten norint turėti skaitytojų, o tai reiškia turėti, ką valgyti, reikia ne tik knygą išleisti. Reikia sunkiai dirbti ir sugalvoti kaip knygą parduoti. Tai reiškia, kad privaloma prisijaukinti skaitytoją. Ir nepakanka vien tik gerų atsilipeimų laikraščiuose/žurnaluose. Ten vykstama į susitikimus, bendraujama, sukuriamas bent jau internetinis puslapis ar facebook fanų puslapis (pavyzdys – Philippa Gregory). Ar žinote bent vieną internetinį lieutvio rašytojo puslapį?

Ir knygų rekalama tikrai nėra blogai. Aš tikrai neturiu laiko skaityti kilometrinių recenzijų, kurių autoriai labiau stengiasi demonstruoti savo erudiciją nei apžvelgti knygą, neturiu laiko ir valandų valandas vartinėti knygas knygyne ir ieškoti naujų „perliukų“. Man patinka kryptingai nuėjus į knygyną ar biblioteką išsirinkti kažką skaitomo. O kaip tai padaryti, jei informacijos apie naujas knygas yra minimaliai arba jos reikia su žiburiu ieškoti… Reklamuoja tik tas pseudo-biografijas, kur šoumenai pasakoja apie savo „itin svarbius“ gyvenimus.

Galite sakyti, kad tai skatina vartotojiškumą. Bet juk visi esame šiek tiek vartotojai – einame masiškai į „Urvinį žmogų“, nepraleidžiame „Pjūklo“ premjeros ir skaitome „Saulėlydį“ ir save vadiname išprususiais žmonėmis (aš netokia – nebuvau nei viename iš šių kultūrinių reginių ir neskaičiau tos knygos). Manau, kad būtina reklamuoti gerus kūrinius, nes šiuo metu jie tampa tik nedidelės saujelės žmonių privilegija. Kam atiduoti dalį pelno užsieniečiams, jei tarp savų galime rasti perlų, tiesa, „neišreklamuotų, nenugludintų“.

Ir kodėl smerkiame šią tiesą supratusius rašytojus? Tuos, kurie stengiasi save parodyti skaitytojui. Jei jau reklamuoja – tai popsas? Anaiptol… Mokykloje mokėmės litertūros, kad sugebėtume atsirinkti. Yra literatūros visokiems skoniams. Tik trūksta reklamos. Galbūt kai šalia naujo „holivudinio bojavyko“ atsiras ir knygos reklama, nebus didelė gėda prisipažinti, kad laisvalaikis leidžiamas su knyga.

Kai miršta trečioji Henrio žmona, jis lieka našlys. Taigi šiek tiek politiniais motyvais „parsisiunčia“ nuotaką Aną iš Klevo grafystės. Tai Ana, griežtai auklėta protestantė. Protinga, tvirtų pažiūrų mergina, bet visiškai svetima Anglijoje.

Į dvarą suvažiuoja jaunos kilmingos merginos, kurios turėjo sudaryti svitą. Tarp jų buvo pakviesta Džeinė Bolein, Džordžo Boleino žmona, kuriam buvo įvykdyta mirties bausmė kartu su seserimi Ana. Aname romane ji buvo vaizduojama kaip intrigantė, kuri galėjo bet ką išduoti. O dabar ji šiek tiek prisimena buvusią istoriją, net ir gailisi… Vis tik išlieka intrigų intrigėlių sūkūryje.

Taip pat į karalienės būrį įsilieja paika mergiotė Katerina Hovard, dar visai vaikas. Mergina jau žinanti, kas nutinka, kai vyrai įsimyli. Vis tik ji kaip ta „šarka“ – gyvena tam , kad turėtų kuo daugiau gražių daiktų ir karaliaus rūmai jai – tai pramogos, dovanėlės, meilės romanai ir kitos linksmybės. Ji priklauso tai pačiai giminei, iš kurios yra kilusi Ana Bolein, buvusioji karalienė.

Romaną sudaro šių trijų moterų, iš kurių 2 pabuvo karaliaus žmonomis, pasakojimai. Ir vis tik, karalius vėl galiausiai lieka be žmonos, ir be įpėdinių.

Iš knygos tikėjausi daugiau. Vis tik jis lieka savo pirmtako šešėlyje. Tas pats dvaras, panašios pramogos ir intrigos kiek pabodo. Be to ir scenarijus panašus – neįtikusių karalienių baigtis tokia pati.

Ivertinimas: 7/10

Originalus pavadinimas: „The Boleyn Inheritance“

Puslapiai: 485 (kišeininis formatas)

Leidykla: Obuolys

Leidimo metai: 2008

]]> http://blog.lrytas.lt/ziurkesknygos/2009/11/01/philippa-gregory-karalienes-palikimas/feed/ 0 http://blog.lrytas.lt/ziurkesknygos/2009/11/01/philippa-gregory-karalienes-palikimas/ http://feedproxy.google.com/~r/ziurkesknygos/~3/CuI6S3O23yg/ http://blog.lrytas.lt/ziurkesknygos/2009/11/01/philippa-gregory-karalienes-sesuo/#comments Sat, 31 Oct 2009 23:14:56 +0000 eziukai http://ziurkesknygos.blogas.lt/?p=45 Kaip skelbia knygos viršelis – knygos autorė yra „pripažinta istorinio romano specialistė“. Istorinius filmus mėgstu, todėl nusprendžiau pabandyti paskaityti istorinį romaną. Mane visad traukė viduramžių dvaras, kilmingųjų gyvenimo intrigos.

Anglijos istorija tikrai verta romano, ypač karaliaus Henriko VIII valdymo laiku. Nežinau, kiek romane yra tikslių faktų, kiek išgalvotų… Bet net ir viduramžiais žmonės nenuobodžiavo.

Pasakojimo centre – dvi seserys Ana ir Merė Bolein, gražios ir patrauklios merginos, bei jų brolis Džordžas. Jos yra šeimos pasididžiavimas ir kartu gėda. Kodėl? Iš pradžių karalius Henrikas dėmesį atkreipia į Merę, o vėliau ir Ana užvaldo jo širdį. Karalius išsižada savo žmonos, teisėtos karalienės vien dėl Boleinų mergaitės. Tai šeimai didelė garbė. Deja, lazda turi 2 galus – ta pati Ana šeimai užtraukia didžiulę gėdą.

Dvaras alsuoja meile, kūniškais geiduliais, intrigomis ir paslaptimis. Šeimos kovoja tarpusavyje, manipuliuoja karaliaus malone. Vis tik karalius pavaizduotas kaip silpnavalis vyras, kuriam svarbūs kūniški malonumai ir gražesnė ir gudresnė moteris gali lengvai jį nuginkluoti. Tai primityvus vyras, kuriam patikėta valdyti valstybę.

Pasakojama Merės Bolein akimis. Romane vaizduojama jos meilės keliai ir klystkeliai – iš pradžių karaliui, vėliau teisėtam vyrui ir galiausiai paprastam, geram ūkininkui. Ji privalėjo laviruoti tarp savo intersų ir šeimos. O kur dar Merės vaikai, kuriems ji norėjo būti gera mama. Viduramžiais juk buvo nemadinga auginti savo vaikus – juos atiduodavo auklėms, mokytojams.

Romanas parašytas paprastai, lengvai, bet nenuobodžiai. Tinka skaityti, kai nesinori ko nors rimto ir filosofiško. Bet tai ne banalus meilės romanas, o knyga, padedanti pažinti viduramžių gyvenimą bei atkarpą Anglijos istorijos.

Yra ir filmas „The Other Boleyn Girl„. Bet knyga yra daug geresnė.

Ivertinimas: 8/10

Originalus pavadinimas: „The Other Boleyn Girl“

Puslapiai: 509 (kišeininis formatas)

Leidykla: Obuolys

Leidimo metai: 2007

Knygoje „Interviu su vampyru“ pasakojama vampyro Luiso mirtingo ir nemirtingo gyvenimo istorija. Luiso gyvenime svarbią vietą užima Lestatas, vampyras padaręs jį tokiu ir mergaitė, vardu Klaudija, bei kitas vampyras Armanda, kurį Luisas sutinka Paryžiuje.

Vampyrai čia kitokie nei esame įpratę įsivaizduoti nuo Drakulos laikų – jiems nebaisūs kryžiai, česnakai, gali save matyti veidrodyje. Išskirtinė ypatybė – tai nemirtingumas. Bet jie turi žudyti mirtinguosius, o saulės šviesa degina jų odą ir yra labai pavojinga.

Luisas, tapęs vampyru kažkiap sugebėjo išlaikyti savo jausmus. Jam nėra lengva žudyti ir gyventi vampyro gyvenimą. O kur dar jo mokytojas, priekabusis Lestatas… Vėliau atsiranda Klaudija, maža mergytė, kurią abu paverčia vampyre. Kadangi laikas sustoja ties ta akimirka, kai pavirstama vampyru, taigi Klaudija turėjo likti vaiko kūna amžinai. Tarp jų užsimezga ryšys, kurį galbūt galima pavadinti meile. Taigi romano autorė įrodė, kad ir vampyrai gali mylėti, gali ieškoti savo gyvenimo prasmės, savo tikslo.

Man patiko tos teatrališko žudymo scenos. Keista, bet kraujo gėrimas, žudymas gali būt ir estetiškas… Vaizduotė piešė scena kaip vampyras pailnksta prie aukos, kaip daužosi širdys, kaip geriamas stebuklingasis skystis. Aukų rinkimasis, mėgavimasis dar pridėdavo savotiško žavesio.

Įdomu pažvelgti į viską kitokio padaro akimis, kuriam žmonės yra grobis, kuris jaučia baisų alkį, kuris privalo saugotis mirtingųjų… Visa istorija – tai meistriškai sudėlioti įvykiai, kurie prikausto. Tai galimybė pažvelgti į kitokį pasaulį. Dabar suprantu tuos, kuriuos apsėda manija vampyrams (ne, aš ne apie paaugles prisiskaičiusias Mayres mainstream’o). Tai toks viliojantis gyvenimas, kai rankose gali laikyti amžinybę.

Pagal knygą yra sukurtas ir filmas „Interviu su vampyru„.

Ivertinimas: 10/10

Originalus pavadinimas: Interview with vampire

Puslapiai: 430 (kišeininis formatas)

Leidykla: Obuolys

Leidimo metai: 2009