žaidimų aikštelė

Falafeliai. Kepti orkaitėje.

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Wed, 21 Jul 2010 15:55:00 +0000

Ar dar yra gyvų? Netyčia ar tyčia užklystančių, alkanų, aostogaujančių ir nuo vasaros karščių nenusibaigusių? Jei kam rūpi, skubu pranešti, kad ir aš dar gyva. Dirbu. Dirbam. Daug. O žaidimų aikštelė - atostogauja. Gal ir būtų viskas kitaip, jei:

paroje būtų bent šešiomis valandomis daugiau.
arba jeigu aš mokėčiau planuoti savo laiką ir nemalti š***.

Su baltu pavydu žvelgiu į konservatorius, ruošiančius atsargai žiemai. Uogienes, konfitiūrus, šaldytus špinatus, krapus ir panašiai. Į tuos, kurie spėja mėgautis vasaros gėrybėmis ir išnaudoti visus gamtos, sodų, miškų ir turgaus teikiamus privalumus. Į tuos, kurie turi laiko kepti pyragus ir jais vaišinti kitus. Į tuos, kurie spėja.

Bet nieko, mes dar atsigriebsim. Kai ateis laikas. O dabar yra kaip yra. O, žinokit, yra visai gerai.

Gyventi spėjam. Mylėti - spėjam. Pavalgyti irgi spėjam. Tiesa, tai turi būti kažkas greitai ir nesudėtingai paruošiamo. Kaip, antai, falafeliai, kuriuos ypač mėgsta vegetarai ar jiems prijaučiantys. Kaip ir Artimųjų Rytų virtuvės mylėtojai. Kadangi nemėgstu itin riebaluoto maisto, nuo fsalafelių gamybos mane vis atbaidydavo jų kepimas riebaluose. Kol nepamačiau šio recepto. Pasiraitojau rankoves ir kibau į darbą.

Falafeliai. Kepti orkaitėje.

9-10 kepsnelių

240 ml sausų avinžirnių (arba 1 skardinė konservuotų)

2-3 šaukštai miltų

1 a. š. kepimo miltelių

1/2 svogūno

2 skiltelės česnako

1 šaukštas malto kumino

1/4 šaukšto maltos kalendros

1 smulkinta čili paprika

gera sauja šviežių petražolių lapelių

2 šaukštai alyvuogių aliejaus

druskos, šviežiai maltų pipirų

Avinžirnius išbrinkinkite (lengviausia - palikti užmerktus vandenyje pernakt). Išvirkite ir susmulkinkite elektrine maisto trintuve ar kombainu. Į gautą masę sudėkite smulkiai supjaustytus svogūną, česnaką, petražoles čili pipirą, miltus, kepimo miltelius, kalendrą, kuminą, pipirus, druską ir aliejų. Gerai išmaišykite. Suformuokite nedidelius kepsnelius ir kepkite 180°C orkaitėje 30 -35 minučių arba kol falafeliai gražiai paruduos.

Galima formuoti rutuliukus ir valgyti vienus pasidažant į padažą (labai skanu su hummus). Galima valgyti kaip pagrintinį patiekalą ar vienu - dviem falafeliais pagardinti salotas. Žodžiu, universalus reikalas. Kam kaip patinka.

Skanaus!

PP: savaime kylantys miltai

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Thu, 15 Jul 2010 09:04:00 +0000

Nutiko taip, kad ėmė ir prisireikė keliems kepiniams angliškuose receptuose ir receptų knygose minimų savaime kylančių miltų (angl. self raising flour). Kadangi iki „Marks & Spencer“ skubėti nebuvo nei laiko, nei noro, nei jėgų, visagalis Google lyg ant lėkštutės pateikė man krūvą „pasidaryk pats“ receptų.

Pastebėjau, kad vieni šaltiniai nurodo, jog amerikietiškam puodeliui (240 ml) miltų reikia 1 ½ a. š. kepimo miltelių, kiti - kad reikėtų dviejų. Kepiniai puikiai pavyko ir iškilo mišiniui naudojant 1 ½ a. š. kepimo miltelių. Tiesa, aš pati kitą kartą druskos dėsiu vos vos mažiau, o čia pateikiu standartines proporcijas.

Taigi, jei ir jūs neturite laiko lėkti iki „Marks & Spencer“ (ten, beje, vienintelė vieta Vilniuje, kur esu mačiusi šiuos miltus) arba gyvenate ne sostinėje, šis „receptas“ kaip tik jums.

Savaime kylantys miltai

angl. self raising flour

240 ml miltų

1 ½ a.š. kepimo miltelių

½ a.š.druskos

Viską sumaišyti, 2 kartus persijoti ir voila!

Laikyti sausame sandariame inde. Naudoti, kai prireikia.

Gardžių kepinių!

Rudojo cukraus šveitiklis odai

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Mon, 12 Jul 2010 16:35:00 +0000

Karšta, ar ne? Vakar visą dieną „pratupėjom“ prie vandens. Bandėm gelbėtis nuo beprotiško karščio ir kone trečdalį laiko praleidom vandeny. Nepamenu, kada per pastaruosius 5-erius metus tiek turškiausi atvirame vandens telkinyje. Bet juk vasara. O kokia vasara be saulės ir vandens? (Nors kaip žinia, karščių tiesiog nekenčiu, bet nėra laiko skųstis).

Taigi, po tokių maudynių, saulės, o besigaivinantiems pajūryje dar ir druskos vonių, mano kūno oda, švelniai tariant pradeda su manim pyktis. Sausėja, džiūsta... O kur dar rytinis, popietinis ir vakarinis dušas (karštaaa!) Apsiginkluoti kremų buteliukais man neatrodo gera išeitis, nes tada kūnas dar labiau „limpa“. Ne itin malonu. O ir šiaip, po maudynių atviram vandens telkinyje aš nesijaučiu itin švari. Todėl visada griebiuosi seno gero kūno švetiklio. Drėkinančio odą.

Kūno šveitiklis mano vonios lentynėlėje tarp odos priežiūros priemonių yra Nr. 1. Esu turėjusi, išbandžiusi ir naudojusi begalę, bet nė vienas man taip ir neįtiko, kad sušukčiau „Eureka! Šito tai jau į nieką nekeisiu“. Nė vienas. Na, nebent šis „The Body Shop“ kalėdinės „Nutmeg and Vanilla“ serijos kūno šveitiklis su vanile ir riešutmedžiu. Nors „The Body Shop“ iš esmės nemėgstu ir neperku, bet dovanotam arkliui į dantis juk nežiūri. Turiu pripažinti, šis buvo visai geras. Taupiau. Baigėsi. Patiko. Bet ne tiek, kad pirkčiau pati ir dar už berods 59 Lt.

Kūno šveitiklis man turi būti šveitiklis. Rupus ir aštrokas. Toks, kad jaustum, jog tikrai „nušveiti“ visus negerumus. Ir dar be abejonės drėkinantis. Mano sausa oda antraip iškeltų nematytas ir neregėtas pretenzijas. Tad nusivylusi pirktiniais (o dažnai ir taupumo sumetimais) bandžiau ir visokius naminius „marmaliukus“. Vienas labiausiai vykusių ir tikrai pats pigiausias - kavos tirščiai. Bėda ta, kad man nepatinka kavos kvapas, likęs ant kūno. Ir vonia. Kurią po procedūros tenka šveisti.

Ir vieną dieną aš radau Tobulą Kūno Šveitiklį. Tobulą, asmeniškai man. Rupus, kvapnus, universalus ir tikrai ganėtinai aštrus (įspėju, jei kas tokių vengiate). Be to, galima naudoti įvairiausius aliejus. Ir kelis lašelius eterinio aliejaus pagal „skonį “.

Ne ne, tikrai nenusprendžiau „žaidimų aikštelės“ paversti kosmetikos kabinetu, bet bemaišydama stikliniame indelyje kūno šveitiklį, pamaniau, kad gal ir dar kam nors pravers. O ir pagrindiniai ingredientai aptinkami kiekvienos kepėjos virtuvėje. Na, o apie natūralios kosmetikos gėrį bei naudą turbūt nė nereikia kalbėti, ar ne?

Rudojo cukraus šveitiklis

1 nedidelio stiklinio indo

1 dalies rudojo arba demerara cukraus

1 dalies nerafinuoto alyvuogių ar kokosų aliejaus

mėgstamo kvapo eterinio aliejaus (prieš naudodami įsitikinkite, kad jis nedirgina odos)

Į indą supilkite rudąjį cukrų, užpilkite jį aliejumi iki viršaus, įlašinkite kelis lašus eterinio aliejaus ir atsargiai išmaišykite. Indelį sandariai uždarykite ir viskas.

Kaip naudoti? Sudrėkintą odą šveiskite šveitikliu kaip įprastai. Nuplaukite odą šiltu tekančiu vandeniu ir nusausinkite rankšluosčiu.

---

* jei bijote, kad šveitiklis gali netikti, pradžiai patarčiau „užsimaišyti“ nedidelį kiekį pabandymui.
* aliejumi sudrėkinta oda, gali atrodyti nemaloniai riebi. Tad, jei jūsų oda nėra itin sausa, nušveitę kūną galite jį nuprausti itin švelniu muilu ar prausikliu. Arba kūno šveitimo procedūrą atlikti iš vakaro, kad neliktų nemalonaus riebumo pojūčio. (Tačiau mano oda yra ypatingai sausa, todėl tokių problemų nekyla).

NB! Cukraus sunaudojau beveik 500 g. Aliejaus - gerokai mažiau. Šį kartą asirinkau nerafinuotą alyvuogių aliejų (apie 250-300 ml) ir 100 ml avokadų kauliukų aliejaus (nes turėjau likusio) bei cinamono eterinį aliejų. Nieko nenutiks, jei naudosite tik alyvuogių aliejų.

Aliejaus, skirto kosmetikai, galite ieškoti kosmetikos parduotuvėse, bet man labiausiai patinka „Kvapų namai“.

Savaitgalis

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Tue, 06 Jul 2010 19:02:00 +0000

Vakarienė gamtoje su puikia kompanija tūkstantį kartų skanesnė nei įprastai. Kepsninė, vynas, sūris ir maži gyvenimo džiaugsmai. Argi gali būti kas geriau?

Tikiuosi, kad ir jūsų ilgasis savaitgalis buvo nuostabus ;)

Omletas su prieskoninėmis žolelėmis

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Thu, 01 Jul 2010 13:02:00 +0000

Skaniausią omletą šioj Žemėj kepa mano mama. Prisiekiu. Kad ir ką daryčiau, kaip stengčiausi ar nebesistengčiau, man toks nuostabiai purus, minkštas ir neapsakomai skanus niekuomet niekuomet neišeina. Nors mama sako, kad jau tikrai tikrai atskleidė visas omleto paslaptis, aš vistiek neįsivaizduoju kaip jai pavyksta iškepti skanesnį omletą. Ir kodėl jai pavyksta, o man - ne?

Kaltę suverčiu aplinkybėms ir namų ilgesiui. Dar neginčytinam faktui, kad pas mamą visada viskas skaniau (kaip ir kaimyno sode žolė visada žalesnė), bet vilties neprarandu, kad kada nors tooookį tobulą omletą kepsiu ir aš. Galbūt savo vaikams. O dabar po ilgų bandymų ir keliolikos ar keliasdešimt receptų testavimo, grįžom prie paprasto, klasikinio prancūziško omleto. Su prieskoninėmis žolemis. Idiliškiems, apsnūdusiems ir tingiems savaitgalio pusryčiams

Receptas paprastas kaip dukart du. Pašaunu į orkaitę aliejumi pateptą ir druska bei pipirais pabastytas duonos riekeles, o kol keptuvėje tirpinu sviestą, suplaku po du kiaušinius kiekvienai porcijai ir persisvėrusi per langą nuskinu kelias šakeles bazilikų ir čiobrelio, kurias greitai sukapoju. Dar 3 mieguistos minutės ir pusryčiai garuoja ant stalo. Arba lovoje. Kaip kam skaniau.

Omletas su prieskoninėmis žolelėmis

1 porcija

2 dideli kiaušiniai

2 v. š. mėgstamų kapotų žolelių*

didelis šaukštas sviesto

druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų pagal skonį

Aš naudojau čiobrelius ir bazilikus, nesauga ant palangės kaip išprotėję, bet tinka bet kokios mėgstamos žolelės: raudonėlis, mairūnas, rozmarinas, petražolės, krapai, smulkūs svogūnų laiškai ir visos kitos.

Kiaušinius lengvai išplakti su pipirais ir druska. Keptuvėje įkaitinti sviestą, kol šis pradės gražiai burbuliuoti ir šiek tiek paruduos, supilti kiaušinio plakinį ir kepti ant vidutinės ugnies apie 10-15 sekundžių. Tuomet mentele nuo keptuvės kraštų apkepusius kiaušinius atstumti iki vidurio, kad skystas kiaušinio plakinys subėgtu į keptuvės kraštus. Uždengti, kepti ant nedidelės ugnies 1 - 2 minutes, pabarstyti kapotomis žolelėmis perlenkti pusiau ir dėti į lėkštę. Valgyti su skrudinta duona, silpnai raugintais agurkėliais ar kaip mėgstat.

Tiesa, šįkart mano omletas truputį subyrėjo (čia kalta mūsų mažoji keptuvė. Senutė, bet labai patogi kiaušiniams kepti), bet dėl to tikrai netapo prastesnis.

Herb Omlette
Serves 1

2 large eggs
2 tbsp favorite chopped herbs *
large knob butter
salt and freshly ground black pepper to taste

Beat the eggs with salt and pepper. Melt a small knob of butter in the pan and, when the foaming subsides, add the egg. Season. Leave to cook for about 10 seconds and then drag the edges of the omelette towards the middle, allowing the uncooked liquid egg to fill the space. Cook for about 1-2 minutes until just golden underneath. Serve with toasted bread or whatever you like your omlette with.

Bon appetit!

Lašišos kedgeree

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Fri, 25 Jun 2010 14:45:00 +0000

Niekur nedingom, mums viskas gerai. Tiesiog gyvenam paprastai, daug dirbam, mažai ilsimės ir daug taupom. O gal reikėtų sakyti labai taupom? Viena vertus, dėl užsibrėžto tikslo, kurį žūtbūt trokštam įgyvendinti, kita vertus ir dėl netikėtai užklupusių aplinkybių. Bet... nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Supratau, kad galiu būti labai racionali ir visai išradinga. Tai va, taip ir gyvenam.

Šio lengvo patiekalo priežastis - nauja ir talpi spintelė mūsų mini virtuvėje, kurios dėka buvome priversti padaryti šiokią tokią pertvarką, kurios metu atradome, kad mūsų virtuvėje pilna lobių. Bent šešių rūšių ryžiai, kalnas skirtingų makaronų (tiesa, pusė jų - spaghetti), pupelių, lešių, visokių kruopų, kuskuso, kinvos, kukurūzų kruopų, krūva netradicinių miltų ir kitokio gėrio. Ką jau kalbėti apie visokius ankštinių daržovių konservus ar konservuoto tuno ar lašišos skardines (kaip ši pateko į mūsų namus, aš tikrai nepamenu). Pasijuokėme, kad iš šių atsargų dar galėtume maitintis gerą mėnesį, tad nusprendžiau panašiai ir padaryti. Ryžiai, lašiša, tikrai dar turim kiaušinių, voila! - darom kedgeree.

Beje, prieš keletą savaičių buvau aptikusi straipsnį internete (nors verčiausi kone per galvą, niekaip ngalėjau atsiminti kuriame dienraštyje), kuriame kedgeree universalumas tiesiog aukštinamas - panašu, kad ši anglo-indiškos virtuvės patiekalą galima gaminti iš bet ko ir su bet kuo, o fantazijai ir kūrybiškumui ribų nėra. Na gerai, beveik nėra, pagrindinės patiekalo sudėtinės dalys turėtų būti:

- ryžiai. Geriausia basmati ar kiti ilgagrūdžiai ryžiai, bet tinka ir paprasti;

- žuvis. Lašiša, tunas, skumbrė, menkė ir kitos žuvys, kurios gali būti virtos, keptos, rūkytos ar konservuotos;

- prieskoniai. Karis, ciberžolė, imbieras, čili pipirai, česnakai, kalendra ir kt.

- sviestas. Kaip lietuviai teigia, kad sviestas košės negadina, taip britai tos pačios tiesos laikosi gamindami kedgeree.

Sako, karalienės Viktorijos karaliavimo metais kedgeree buvo tipiškas britų pusryčių patiekalas. Nes yra ganėtinai lengvas (ryžiai ir žuvis), sotus, gausus angliavandenių ir, be abejo (taip teigia britai), skanus.

„Britiškąjį Kedgeree (khichri) sudaro virti ryžiai, susmulkinti kietai virti kiaušiniai, šaltos susmulkintos žuvies gabalėliai ir gabalas šviežio sviesto. Visa tai yra kartu sumaišoma keptuvėje, pagardinama pipirais, druska, ir kapotomis žolėmis, pavyzdžiui, pipirnėmis, petražolėmis arba mairūnais ir patiekiama kaip karštas patiekalas. Indiškasis khichri iš žuvies daromas taip pat tik dar įberiama šiek tiek ciberžolės milteliųkurie savo ruožtu ryžiams suteikia šviesiai geltoną spalvą. O vietoj šviežių žolelių patiekiamas puošiamas plonomis paprikos juostelėmis, plonomis riekelėmis imbiero, traškiais apkeptais svogūnais ir t.t“

Pulkininkas A. R. Kenney-Herbert, „Wyvern's Indian Pavārgrāmata“ (1869)

Na, lietuviškiems skrandžiams gal pusryčiams ir ne itin puikus pasirinkimas, bet pietums... Kodėl gi ne? Tad pasižvalgiusi receptų internete, nusprendžiau neapkrauti patiekalo perdėm sudėtingais ingredientais ir krūva prieskonių, todėl pietums ant stalo garavo beveik tradicinis, labai paprastas lašišos kedgeree.

Lašišos kedgeree

2 - 3 porcijos

200 ml ilgagrūdžių ryžių

400 ml vandens

80 g sviesto

2 v. š. aliejaus

1 raudonojo svogūno

3-4 a. š. kario miltelių arba 1 v. š. kario pastos

200 g lašišos filė

1/2 citrinos sulčių

3 kietai virti kiaušinių

po saują petražolių ir smulkintų svogūnų laiškų

Išvirti ryžius: į puodą suberti ryžius, supilti vandenį ir į berti žiupsnį druskos, uždengti puodą dangčiu ir užvirti. Kai vanduo užvirs, sumažinti ugnį ir virti apie 15 minučių, kol ryžiai sugers visą vandenį. Puodą uždengti dangčiu, nukelti nuo ugnies ir palikti ryžius išbrinkti.

Tuo tarpu kitame puode kietai išvirti kiaušinius. Keptuvėje ištirpdyti pusę kiekio sviesto ir 2 v. š. aliejaus. Pakepinti kario pastą (aš naudojau raudonąją thai curry paste, jei naudojate kario miltelius suberkie juos po to, kai apkeps svogūnai), suberti kubeliais susmulkintą svogūną ir kepti kol svogūnas suminkštės ir pradės gražiai skrusti. Į keptuvę suberti išbrinkusius ryžius ir gerai išmaišyti, kad ryžiai sugertų visą sviestą. Sudėti susmulkintos lašišos gabalėlius, supilti pusės citrinos sultis, likusį sviestą, jei reikia pagardinti druska ir pipirais, bei gerai išmaišyti. Suberti smulkintas petražoles, svogūnų laiškus, perpus arba ketvirčiais supjaustytus kiaušinius, išmaišyti ir tiekti į stalą.

Salmon kedgeree
Serves 2-3

200-ml long grain rice
400 ml water

80 g butter
2 tbsp oil
1 red onion, chopped
3-4 tbsp curry powder or 1 tbsp curry paste
200 g salmon fillets
1/2 lemon juice
3 hard-boiled eggs
handful of chopped parsley and spring onion

Cook the rice: in a pot mix rice, water and a pinch of salt, cover the pot with a lid and bring to a boil. When water starts boiling, reduce the heat and simmer for about 15 minutes, until rice absorbs all the water. Cover pot with a lid, remove from the heat and leave rice to steam.

Meanwhile, in another pot boil the egss. Melt half of the butter and oil. Soften the onion in it for 5 minutes, until onion looks soft and a bit browned. Stir in the curry powder, cook for half a minute, then stir in the rice and mix it well to absorb the entire butters juices. Add chopped salmon fillets, pour in lemon juice, remaining butter and season with salt and pepper if needed. Stir well. Bring in shredded parsley, green onions, quartered eggs, mix and deliver to the table.

Bon appetit!

Recepto šaltiniai: StoneSoup ir Delia Smith

Spiciness and Bitterness comes together in Life

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Fri, 18 Jun 2010 18:00:00 +0000

Būna dienų lyg tyčia. Būna ir gyvenimo etapų Lyg Tyčia. Visko būna. Jei vakar matėt mane laimingą, besišypsančią ir juokaujančią, nebūkit tikri, kad iš tiesų taip ir jaučiuosi. Aš moku atrodyti graži, laiminga ir netgi juoktis moku.

Jei atvirai, tai aplankė mane kažkoks nusivylimo ir kartėlio periodas. Savim ir kitais. Aplinkybėm, kurias sunkiai sekasi keisti iš esmės. Bet susitaikyti aš su jom tiesiog negaliu. Tad kažkaip iriuosi pro juodus debesis, depresijos akimirksnius, ašarų upelius ir kartais net isterišką juoką. Nes juokinga pačiai iš savęs. O dar ir dėl to, kaip viskas kartais susiklosto. Vienu metu. Kartėlis ir aštrūs, ašaras spausti verčiantys gyvenimo potyriai, dažnai ateina kartu. Kita vertus, žinau, kad praėjus šiam etapui, tikrai galėsiu šypsotis be jokios nuoskaudos, žinodama, kad viskas yra gerai. Nes viskas tada bus gerai.

Receptas, kuris užkabino mano akis viename iš didžiųjų JAV dienraščių. Paskui staiga pasimetęs iš mano bookmark'ų,vėl rastas ir vėl pamestas (nes mano asmeninis nešiojamas kompiuteris lygiai prieš savaitę pakratė kojas). Tad tikrai neatsimenu kur aš jį mačiau. Bet proporcijas šįkart įsidėmėti aš spėjau. Nuo tos dienos, sūdyti čili pipirai man nedavė ramybės, tad sekmadieninio apsipirkimo metu, krepšy pirmiausia atsidūrė skaisčiai raudoni ir dailūs pipirai.

Receptas į Vakarus atkeliavęs iš Hunano provincijos (Kinija), kurios virtuvė garsėja čili pipirų gausa ir patiekalais, kuriuose dominuoja aštrieji pipirai. Sūdyti čili pipirai - svarbus Hunano provincijos patiekalų ingredientas. Sako, kad taip paruošti pipirai yra švelniai aštraus kvapo ir skonio. Ir užuot aštriai smūgiavę skonio receptoriams, šie sūdyti čili pipirai šauniai apjungia viso patiekalo skonius. Pagyvensim - pamatysim, bet aš jau nekantrauju paragauti jų po poros savaičių. Be to, sūdytus pipirus galima sutrinti iki vientisos masės ir naudoti kaip pastą įvairiems patiekalams.

Sūdyti čili pipirai

500 g raudonųjų čili pipirų
~60 ml jūros druskos

Kruopščiai nuplautus ir nusausintus čili pipirus supjaustykite plonais griežinėliais. Neišmeskite sėklų. Patariu nepamiršti vienkartinių pirštinių arba vėliau itin kruoščiai nusiplauti rankas.

Į švarų, steriziluotą (šį žingsnį praleidau) ir sausą stiklainį, suėkite supjaustytus pipirus, užpilkite druska, užsukite ir gerai suprtykite. Laikykite tamsioje vėsioje vietoje dvi savaites. Po dviejų savaičių, sūdyti čili pipirai - paruošti naudoti, o atidarius stiklainį, galima drąsiai laikyti šaldytuve neet iki kelių mėnesių. mėnesius.

Pastaba: mano proporcijos - iš akies, tačiau originale buvo pateiktos tokios, kaip parašyta. Jei bijote nuklysti nuo recepto, pasiskaičiuokite druskos ir pipirų santykį.

Salted Chili Peppers

500 g fresh red chilies
~ 60 ml of sea salt

Thoroughly wash and drain chili pepper. Cut into thin slices. Keep the seeds. I suggest to use a pair of disposable gloves or washing hands thoroughly after slicing.

Sterilise and dry a glass jar. Place the chopped chilies in a jar. Add salt, seal with a tight fitting lid. Give it a good shake to ensure that chilies and and salt are mixed well. Leave in a cool place for a couple of weeks before using, then store in the refrigerator once opened. The chilies will keep for months.

-----

Šypsokitės!

3 „S“: Skrybėlės, Salotos ir Skandalai

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Thu, 17 Jun 2010 16:10:00 +0000

Beveik visos pasakos baigiasi laimingai. Dažniausiai taip ar bent jau panašiai: „Ir aš ten buvau, alų, midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau.“ Arba: „Ir jie gyveno ilgai laimingai.“ Jei pirmadienį, birželio 14-ąją, kas būtų užrašęs mūsų nuotykius, ko gero „pasaką“ užbaigti būtų turėjęs abejomis visiems iki skausmo pažįstamomis frazėmis. Nes pabaiga buvo laiminga. Ir linksma. Bet apie viską nuo pradžių.

Nežinau, kaip jūsiškis, bet eilinis mano rytas prasideda (po rytinio bėgimo ir dušo po jo) puodeliu kavos ir prenumeruojamų tinklaraščių skaitymu.Įprotis, nurungęs laikraščius ir žurnalus bei nelygioj kovoj patiesęs televizorių (šis daiktas šiuo metu naudojamas tik futbolo rungtynių transliacijoms žiūrėti ir dar K. kasdien tradiciškai užmeta akį į naujausias žinias), yra viena pagrindinių ir svarbiausių gero ryto sudedamųjų dalių. Jei atvirai, tai be tinklaraščių aš jau neįsivaizduoju savo gyvenimo. Kaip ir be „žaidimų aikštelės“. Profesinė liga? Galbūt.

Todėl gavusi kvietimą birželio 14-ąją paminėti jau keletą metų tadien švenčiamą Tarptautinę tinklaraštininkų dieną, suplojau rankomis ir nedvejodama sutikau. Todėl visai nedraugiškai ir lietingai nusiteikusį pirmadienį kartu su Vilma, Migle, Indre, Elžbieta, Vygantu, Brigita, Viktorija ir Jurga (kuriai teko fotografės dalia), mes apgavom susirinkę po „Kulinarijos studijos“ stogu. Renginio idėjinė komanda: žurnalas „Virtuvė Nuo... Iki“ kartu su redaktore Dalia ir Elžbieta priešaky, pasiūlė „profesinę“ šventę paminėti skandalingai ir skrybėliuotai, nes kaip sakė Elžbieta: „Kiekviena moteris iš nieko sugeba sukurti salotas, skrybėlę ir skandalą”, tad kuo prastesni virtuvėje pasisukioti mėgstantys kulinarijos entuziastai?“. Neprastesni, todėl labai skrybėliuoti kiekvienas improvizavom savo labai skandalingas salotas.

Smagiausia vakaro dalis be abejo buvo degustavimas bei prizų dalybos. Ir žinoma viena maloni, bet netikėta smulkmena - „Mineralinių vandenų” vyno eksperto Mindaugo Paliuko vyno rekomendacijos - kiekvieno dalyvio salotoms vyno ekspertas parinko prie jų labiausiai derantį vyną. Kaip sakė kažkuris iš dalyvių, „Buvo nerealiai gerai ir skanu”.

Buvo ir prizų, buvo ir kitokių nominacijų (kaip aš juokauju, už visuomeninę veiklą). Ir žinoma, nė vienas neliko nuskriaustas ir tuščiomis rankomis. Vieniems pasisekė namo parsinešti popierinio ir elektroninio žurnalo „Virtuvė Nuo... Iki...“ prenumeratas. Kitiems - vienos iš vakaro rėmėjų, kompanijos „Electrolux“ prizus. Ir be abejo, naujų pažinčių, senų pažįstamų, geros nuotaikos lagaminą. All in all, buvo išties labai smagu.

Visus receptus parsisiųsti galite štai čia: Skandalingos salotos skrybėlėje

Vaizdinė medžiaga - Jurgos iš „Savaitgalio rendez-vous“.

Vilmos iš „Kulinarijos laboratorijos“ špinatų salotos su feta, braškėmis ir moliūgų sėklomis:

Miglės iš „Dangiškų migdolų“ persiškos keptų paprikų ir baklažanų salotos su granatais, kedrais ir mėtomis:

Indrės iš „GP magija“ kriaušių ir vynuogių salotos su dviem sūriais:

Mano Panzanella Caprese:

Vyganto „skaniai.lt“ pastos salotos su lašinukais:

Viktorijos iš „Gardumynų“ kiniškos salotos su vištiena:

Brigitos iš „Virtuvės alchemija“ salotos su keptais pievagrybiais:

Elžbietos iš „Žaidžiame virtuvę“ keptų vaisių salotos su jogurto padažu:

Va taip va... Jei kam įdomūs kompetetingos komisijos ir ragautojų nuomonės, po degustacijos ragautojų balsai išsidėstė taip (laimėtojai paryškinti):

Sveikiausios slalotos:

Vilmos špinatų salotos, Eglės Panzanella-Caprese, Miglės persiškos keptų baklazanų ir paprikų, Indrės kriaušių, vynuogių ir sūrių.

Fotogeniškiausios salotos:

Vilmos špinatų salotos, Eglės Panzanella-Caprese, Miglės persiškos keptų baklažanų ir paprikų.

Gardžiausios salotos:

Elžbietos keptų vaisių, Vilmos špinatų salotos, Miglės persiškos keptų baklažanų ir paprikų ir Brigitos su keptais pievagrybiais (vienodai balsų).

Skandalingiausios salotos:

Vyganto makaronų su lašinukais, Viktorijos kiniškos vištienos ir Brigitos su keptais pievagrybiais (vienodai balsų).

Vygantas buvo kuklus (sako, kuklumas žmogų puošia, bet tiek to, aš nebūsiu pasipuošus) ir nepaminėjo, kad gavo specialų prizą už informatyviausią kulinarinį tinklaraštį („skaniai.lt“), Vilma tokį pat prizą „nuskynė“ seniausiai rašomo kulinarinio tinklaraščio nominacijoje (užsukite į „Kulinarijos laboratoriją“). Na, o aš taip pat nelikau tuščiom rankom ir tokį pat gražuolį kaip Vilma ir Vygantas parsivežiau už aktyvumą. Tik nežinau, tinklaraščio ar savo aktyvumą (šypt). Štai kur klausimas.

Ir kaip sakė Indrė: „Tegul gailisi visi tie, kurie patingėjo ateiti.“

Aš ir mano knygos

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Sat, 12 Jun 2010 10:55:00 +0000

Taip, mano dienos susideda iš paprastų ritualų. Kiekvienas jų turi savo laiką ir vietą. Rytinės kavos ar juodos arbatos su citrina ritualas, vasariškas vakarėjančio vyno, batelių ar basų kojų ritualas. Ir galiausiai vienas mylimiausių, bet kurį laiką užmirštas, o dabar vėl atgaivintas - vakaro su knyga ritualas, skendint baltuose pataluose.

Kartais, skaitydama minutei sustoju ir geriu vakaro tylą. Vėsią ir šviesią, klausausi greta verčiamų puslapių šnabždesio ir trumpai pakšteliu Jam į kaktą. Dabar suprantu, taip atrodo mano Laimė. Užuodžiu ją. Ir galiu paliesti. O tada ramia širdimi grįžti mintimis ir vėl šiurenti savo knygos puslapius. Geriausi tie vakarai, kai abu tyloje susikaupę skaitom kiekvienas savo knygą. Tokią visada sivaizdavau savo idilę.

Skaityti išmokau anksti. Labai anksti. Tiesa, išmokau ne pati - su kantria tėčio pagalba bei didele meile. Ir nuo tada Knygos man tapo brangiausiu turtu. Brangesniu už viską. Ko gero tuomet, kai man dar nebuvo nė ketverių, tėvai negalvojo, kad kada nors labiau už grožinę literatūrą aš pamilsiu kulinarijos knygas. Tiesą sakant, negalvojau ir aš, kai vaikystėje ir paauglystėje ryte rijau kalnus knygų, o virtuvės pasaulis atrodė toks svetimas ir nykus. Nors mamos kruopščiai vedamą receptų sąsiuvinį paslapčia vartydavau.Grožėjausi jos dailia rašysena ir keliais spalvotais iš tarybinių žurnalų ir laikraščių iškirptais paveikslėliais.Tą sąsiuvini su tokiu pat malonumu ir kur kas didesne meile vartau ir šiandien.

Virtuvės liga susirgau kur kas vėliau. Vakarais iki išnaktų mėgavausi lietuvių literatūros klasikais (kol kas man niekas nepranoko R. Granausko, o geriausiais lietuviškais romanais mano širdyje visada liks V. Mykolaičio - Putino „Altorių šešėly“ ir K. Borutos „Baltaragio malūnas“), o rytais prie pusrytinių sluoksniuotos tešlos ragelių su šokoladu, manąja literatūra tapdavo kulinariniai žurnalai, kurių mama turėjo sukaupusi begalę. Puslapis po puslapio, nuotrauka po nuotraukos versdavau ir žymėdavau mūsų „būsimą“ meniu. Nors kepiau tik pyragus. Tokie buvo mano rytai. Labai panašūs jie ir šiandien, praėjus aštuoniems metams. Tik žurnalus ir knygas vartau jau savo namuose. Ir planuoju mudviejų meniu.

Kai Indrė iš GP magijos paragino tinklaraštininkus praverti savo knygų lentynas skaitytojams ir kitiems tinklaraštininkams, pagalvojau, kad ko gero, nelabai turiu ką rodyti. Na, kelias knygas gal ir galėčiau ištraukti į dienos šviesą, bet ar verta jas rodyti. Nes mano virtuvėje knygos - įkvėpimo šaltinis. Iš jų gaminu gana retai, bet gaminu. Nors kur kas smagiau jas vartyti, gėrėtis, skaityti. Pati geriausia terapija ir nusiraminimas, kai nėra nuotaikos, o žemė rodys slysta iš po kojų - imti į rankas kalną knygų ir bėgti puslapiais, kol blogos mintys pasiklysta tarp tūkstančių receptų ir dingsta kažkur ore.

Bet vis dėl to, išrikiavau savo knygas ir aš.

„Culina Mundi“ - praėjusio gimtadienio dovana nuo žmogaus, kuris nuolat zyzia: "Kam tau reikia tiek knygų?". Sunki. Sveria 5 kg ir, mano žiniomis, yra antra sunkiausia pagal svorį kulinarijos knyga. Bent jau iš parduodamų Amazon.com tinklalapyje (sunkiausia The Big Fat Duck Cookbook). Daugiau nei 1000 puslapių ir apie 500 receptų iš viso pasaulio. Esu laiminga vien nuo minties ją turėdama, o karamelizuoti obuoliai pagal šios knygos receptą - dieviški. Kita vertus, išbandžiau vos kelis receptus, nes ją labai sunku ištraukti iš lentynos, o ir receptų galybė.

„Naujojo šaukšto receptai“ - knyga, dėl kurios kadaise nepagailėjau dalies savo kuklios algos. Dailios, spalvingos fotografijos, mielas popierius, didelis formatas ir aiškūs receptai. Viskas, ko aš reikalauju iš geros knygos. Tik viršelis neypatingas, bet kam rūpi tas viršelis, kai vidus - tikras lobis. Na, gal ne visai lobis, bet išties receptai gana lengvi, kai kurie sudėtingesni ir įdomūs, bet visi, kiek išbandžiau - paprasti ir pavykstantis iš pirmo karto. Tiesa, ne visi sužavėjo.

Lino Samėno „Virtuvės knyga“, mano namuose atisdūrusi, kaip atlygis . Didelė, graži ir stora. Receptai ir ingredientų deriniai – įdomūs, kai kurie gana tradiciniai, kai kurie nauji ir nedažnai sutinkami („Kalakutienos apkepas su voveraitėmis“ ar „Lietuviškas kaimiškas triušienos žlėgtainis“), o kai kurie - netikėti („Obuolių sūris su naminiais varškės ledais“, „Pica su kriaušėmis ir krevetėmis“ ar „Lęšių bandelės su pomidorų džemu“). Receptai nekasdieniai, labiau tinkami šventinei vakarienei. Tai, ko gero, didžiausias nusivylimas, mat kulinarine knyga norisi džiaugtis ir naudoti ją kasdien, o ne 3 kartus per metus. Pati nepirkčiau.

Judith Dern „Danish Food & Cooking“ - jauniausia mano knygų lentynos gyventoja. Jau antrus metus žaviuosi skandinavų virtuve, bet artimiau susipažinti ir vartyti skandinaviškų gastronomijos knygų neteko. Pasidovanojau sau orieš mėnesį, sužinojusi ne itin džiugią žinią. Sielvartui nuraminti. Dar nespėjau išbandyti, bet ši knygą mane įkvepia. Juoda duona, daug žuvies (dominuoja silkė ir lašiša), daug bulvių, burokėlių, na ir, žinoma mėsos, kas bus tikras džiaugsmas mano Žmogui. Pavartęs nusprendė: „Šita gera. Man patinka.“. Bandysim.

Jamie Oliver „Oliverio ministerija“. Taip pat namuose atsidūrė ne mano pačios iniciatyva.Dailiai apipavidalinta, akis tikrai yra kur paganyti. Vientisas, šiek tiek retro knygos stilius traukia akį. Beveik pusketvirto šimto puslapių knygoje – daugiau nei 200 receptų. Ir visi jie – paprasti ir nesudėtingi. Knygoje nerasite aukštosios virtuvės ar labai įmantrių patiekalų. „Oliverio ministerijos“ valgis – paprastas ir nuoširdus, „naminis“ – be ypatingų serviravimo subtilybių ar vieno kąsnio porcijų. Gaminom, bandėm, patiko. Gaminsim dar.

Jamie Oliver „Laimingos virtuvės dienoraštis“. Pirmoji Jamie knyga mano virtuvėje, prieš porą užsiprašiau dovanų. Auksinė žuvelė, vardu Mylimiausias Brolis išpildė mano norą. Knygai sentimentus jaučiu vien dėl šios priežasties, bet išties ji man nepatinka, kaip ir pats Jamie, kurį „prisijaukinau“ tik po „Oliverio ministerijos“ ir „Food Revolution“. Dabar man atrodo, kad ši knyga tikai nėra verta tų pinigų, kuriuos kainuoja.

Julija Vysockaja „Receptai visiems metams“. Lentynoje ir vėl atsiradusi mano taip mylėto darbo dėka. Pagrindinė knygos idėja - sezoninė mityba. Knygoje aprašyti patiekalai išties nesudėtingi, o kai kurių gamyba trunka vos 5 minutes, beeeeeet... Knyga beveik niekuo nesiskiria nuo kitų, knygynų lentynas jau laužančių autorinių receptų knygų. Laiko patikrintas ir kulinarinių knygų leidėjų pamėgtas džeimioliveriškas - gordonramziškas knygos apipavidalinimo stilius (kurį sėkmingai naudoja ir Lietuvos kulinarinių knygų žvaigždukai) jau gerokai pabodęs, tad vartyti ją šiek tiek nuobodu ir regis, žinai kas tavęs laukia už poros puslapių. Nors vertū dėmesio ir improvizaciją skatinančių receptų tikrai yra. Autorei nusilenkčiau už idėjas ir improvizacijas.

Gordon Ramsay „Sunday Lunch“ (anglų k.), viena „brangiausių“ knygų. Širdžiai. Radau ją „De Žavu“ boutique ganėtinai atsitiktinai. Bet ji tokia... tokia... miela. Labiausiai mane „veža“ knygos idėja - šeimyniniai sekmadienio pietūs. Su balta staltiese, brangiu širdžiai indų servizu, sidabruotais (nebūtinai) įrankiais ir nuoširdžiais pokalbiais, kuriuos papildo geras maistas. Trijų patiekalų pietūs. Nuostabu, a? Ir aš taip manau. Šią vasarą tikrai suplanuosim ir mes tokius pietus... Nes sekmadienius dažniausiai atiduodam kam nors kitam. Pavyzdžiui dviračiams ir grynam orui.

Nomeda Marčėnaitė „Virtuvės užrašai“. Vėlgi darbo palikimas. Trumpai tariant - keista knyga. Bet įdomi. Gal ne kaip kulinarijos knyga, labiau asmenybės išraiška. Pati tikrai niekada nepirkčiau, nes tokie receptai kaip krabū ir ryių mišrainė s majonezu ar pirktiniai ledai sumaišyti su „Mars“ batonėliais, prasilenkia su mano maisto gaminimo idėjomis. O ir tekstas toks saldus, saldus... Kartais net pernelyg, kaip dažnai pasitaiko pastaruoju metu ir kulinariniuose tinklaraščiuose. Bet kažką ši knyga turi. Menininko dvasią. Ir todėl ji vis dar stovi mano lentynoje.

„Saldžios žvaigždžių nuodėmės. Gurmaniški receptai“. Laimėta kažkokiame konkurse. Receptai - idomūs, nes... tai nevisai ne lietuviškų žvaigždžių nuodėmės“. Iš estų kalbos išverstas leidinys „Maru maitsev mmailm“ yra estų menininkės, tekstilininkės ir dizainerės Maru Metspalu receptų rinkinys.Labai gaila, kad nuostabias autorės įžvalgas pakeitė dažnai buki lietuviško a la pramogų pasaulio elito veidai. Bet... Biso knygoje – 50 patiekalų receptų. Paprasti, nesudėtingi, lengvai paruošiami ir reikalaujantys minimalaus kiekio pastangų bei ingredientų. Sužavėjo traškios greipfrutų ir kalakutienos salotos, gardžiosios užkepėlės su vištienos gabaliukais, raudonųjų serbentų tortas. Įdomiai ir netikėtai skamba šalta pomidorų ir braškių sriuba, kepti baravykai su figomis, šalta burokėlių sriuba su gabalėliu rūkytos dešros, moliūgų ledai su aštria kalakutiena, karštos apelsinų ir sūrio salotos. Bet nemažai ir itin paprastų, vos iš kelių sudedamųjų dalių sukonstruotų: Valenbergo kotletai, kepta žuvis su voveraičių padažu, aštrūs kalakutienos kukuliai su žirneliais ar sūryje apkeptos pupelės. Kelias geras idėjas iš šios knygos tikrai galima „pasiskolinti“. Manau, kad gaminsiu, nežiūrėdama į tai, koks veidas reklamuoja receptą.

„Le Cordon Bleu. Namų kolekcija. Šokoladas.“ Gavau dovanų. Knyga tikriems šokoladoholikams. Vienos žinomiausių pasaulyje kulinarijos mokyklų „Le Cordon Bleu“ meistrų šokoladiniai šedevrai tikrai verti nuodėmės. Rafinuotas tortas „Opera“, kreminė šokoladų suflė, šokoladiniai ledai šokoladiniuose krepšeliuose, trijų šokoladų simfonija – šokolado čia tiek daug, kiek jūs nė nesapnavote. Paprasti receptai, kurių rezultatas pranoks visus šokoladomanų lūkesčius. Man patinka.

„Sūriai“ - sūrių žinynas lietuvių kalba. Gavau dovanų. Galėtų būti išsamenis. Knyos turinys - 75 sūrio rūšys ir tiek pat receptų. Kiekvienam sūriui po vieną. Yra mažasis sūrių žodynėlis, kuriame nurodoma kiekvieno sūrio kilmės šalis, riebumas, iš kokio pieno gaminamas, struktūra, skonis.

„Daržovių patiekalai“ - gauta dovanų. Mano nuomone, neverta atskiro apraymo, nes šiaip šios leidyklos receptų rinkiniams didelių simpatijų nejaučiu.

„Didžioji kepinių knyga“ - taip pat gauta dovanų. Man asmeniškai šia knyga teko gerokai nusivilti. Netikslus vertimas, ingredientai nepritaikyti mūsų parduotuvių asortimentui ir dažnai netikslios proporcijos. Nepirkčiau,

„Didžioji virėja“ - aš ją tiesiog myliu ir jaučiu begales sentimentų. Pasiskolinta iš mamos virtuvės ir labai branginama. bet ką čia ir kalbėti, ko gero nėra namų, kuriuose nebūtų šios knygos.

W.A.L. Zawadska. „Lietuvos virėja“ ir Nijolė marcinkevičienė „Metai už stalo“. Apie jas jau daug šnekėta ir rašyta (apie „Lietuvos virėją“ skaityti galite čia, o „Metus už stalo“ - čia). Aš vis dar nenustoju žavėtis šiomis knygomis. Jos labiau vertybė - nei geros kulinarijos šaltinis. Bet palieka tiek vietos improvizacijai. Man labai patinka.Tiesa, įdomų eksperimentą, gaminant vien tik pagal „Lietuvos virėjos“ receptus galite stebėti šiame tinklraštyje.

Isabel Allende „Afroditė“. Keistą knyga. Gerokai skiriasi nuo įprastinių I. Allende romanų, bet į šį sąrašą pakliuvo todėl, kad knygoje skirtas atskiras skyrius afrodiziakiškiems patiekalų receptams. Kol kas tik naudoju tik įkvėpimui.

Mirreile Guilliano „Kodėl prancūzės nestorėja“. Taip šiame tinklaraštyje daug kartų minėta knyga. Į sąrašą pateko dėl tos pačios priežasties kaip ir „Afroditė“ - kelliasdešimt receptų, kurie man labai patiko dėl savo paprastumo ir idėjos. Išbandyta. Nėkart nepasitaikė, kad kas nors nesigautų.

Mylimasis mamos ilgus metus pildytas Rudasis sąsiuvinys. Man jis be galo brangus, tad saugau jį kaip savo akį. Ypatinga proga prižadu ir vieną kitą receptą iš šios stebuklų skrynelės.

„500 sriubų“ ir „500 užkandžių“. Abi gautos dovanų, už abi galiu padėkoti tam pačiam žmogui. Mielos knygutės, receptai paprasti ir pavyksta. Šiomis naudojuosi dažnai, kai pritruksstu idėjų ar labai skubu. Bet ko gero, daugelis šeimininkių šias knygas vartė ir žino apie ką aš...

Dėžė, kurioje jau ir vėl nebetelpa mano turimi žurnalai, receptų iškarpos ir išplėšyti lapai. Tikra juodoji lobių skrynia. Čia kaupiu ne tik receptus, bet ir įdomią medžiagą, vertingus straipsnius ir kitokius rašinius. Čia yra viskko, pradedanr visais „Virtuvės Nuo... Iki...“ numeriais, „Virtuvės paslaptimis“, rusišku „Gastronom“, lietuvišku „Geru skoniu“, amerikietiškais „Real Simple“, kažkur pradingusiais pora numerių „Food and Travel“ ir baigiant kur ne kur sužvejotais pavieniais „Taste of Italia“, „Good Food“, „Women's Weekly“ ir dar keliais. Čia telpa ir dėžutė su itin smulkiomis receptų iškarpomis, knygutėmis ir kitais popierėliais, kurie netelpa niekur kitur. Saugau, kad nepasimestų.

Į sąrašą nepateko visos kitos „virtuvinės“, kulinarinės, tačiau grožinės knygos, kuriose nėra receptų. Bet įkvėpimui aš jas taip pat vartau. Viena tokių, labai labai rekomenduotinų - Lauros Esquivel „Kaip vanduo šokoladui“.

Štai tokia mano meilė knygoms. Ir ne tik grožinėms.

-----

O taip atrodo kitų tinklaraštininkų knygų lentynos:

Aguonėlės
Indrės, GP Magija
Indrės, Įleisk Indrę į virtuvę
Rūtos, Kas nutiko virtuvėje?
Jolitos, g.r.a.n.g.e.: visko po truputį iš gyvenimo svetur

Pasta alla Norma. Žemiški pietūs Svajotojams.

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Tue, 08 Jun 2010 08:25:00 +0000

„Saulėtas ir šiltas birželio 8-osios rytas. Vasara prasidėjo ir, regis, įsibėgėja. Nors žinai, brangioji, nelabai aš mėgstu vasarą. Man patinka vyšniom žydintys pavasariai, brėkštantys rausvoj tyloj ir ryto migla užsikloję rudenys. Man patinka į mūsų skardinį stogą lėtai kapsintis lietus. Nors reikėtų pripažinti, kad šiek tiek myliu ir vasarą. Bet tik tada, kai ji nebūna karšta, kai pučia šiltas vėjas ir man nereikia mirti nuo „nesveikos“ šilumos.

Toks tat mano rytas. Saulėtas ir ankstyvas. Žinai, mes vis dar bėgiojam. Keliamės 5.20 val. ir bėgiojam. Beveik beveik pusvalandį. Darausi ištvermingesnė. Keista, bet tie rytiniai bėgimai labai mane „sutvarkė“ iš vidaus. Padėjo atsigauti, sustiprėti ir vėl patikėti savim. Vėl džiaugtis ir kažko laukti. Kas rytą. Turėti tikslą ir jo kryptingai siekti. Geras jausmas, kuris vėl sugrįžo po.... tikriausiai... tikriausiai po 6-erių metų.

Labai tikiuosi, kad „susitvarkys“ ir mano protas. Kai jis šviesus, tai ir laiškuose mintys narpliojasi lyg mezginiai. Nes pastaruoju metu viską dariau tik priebėgom, paskubom, nesigilindama ir norėdama kuo greičiau atsikratyti. O dabar pamačiau tunelio gale šviesą. Ir turiu tikslą, kurio noriu. Kurio sieksiu ir iki kurio laukia ilgas ir toooooolimas kelias. Bet, žinai, šiandien jau tikiu, kad viskas įmanoma. Tai ir laiškai turėtų skrieti paštadėžėn be pertraukų ir ne kaip padrikų minčių kratinys.

Šiaip, gyvenam gerai. [...] Ir ačiū Tau, kad įkrėtei man proto. Be galo ačiū.“

Kasdieniuose dalykuose randu stebuklus, stiprybę ir tikėjimą. Mažmožius, kurių anksčiau nemačiau. Tiesiog neturėjau tam laiko. Sustoti sekundei ir atsikvėpti. Žiūrėti ir pamatyti. Nuoširdžiai tikėjau, kad tokių laisvų sekundžių nėra. Viena tokia akimirka, gražinusi ramybę, šmėkštelėjo rytiniame el. pašto sraute. Žmogaus, kuriam skirta aukščiau esančio laiško dalis, paraše esanti citata, nuolat mirganti mūsų elektroniniuose susirašinėjimuose.

„We should all do what, in the long run, gives us joy, even if it is only picking grapes or sorting the laundry.“ *

E. B. White

Pirmąkart perskaičius, pagalvojau, kad mane lyg magnetas traukia žmonės, panašūs į mane. O aš traukiu juos. Sielomis artimi svajotojai, plačiai atmerktomis akimis. Tikintys, kad gali pabėgti nuo visuomenę kaustančių stereotipų ir susikurti laimę patys. Savo rankomis.

Žmonės, su kuriais gera sudaužti taure balto vyno, išgerti puodelį kavos ir skaityti kilometrų ilgumo laiškus. Tokie artimi ir pažįstami. Drąsūs ir Tikri. Aš tikiu, kad vieną dieną mes turėsim savo vietas: jaukias ažūrinio meno dirbtuves, prancūzišką ir šviesų siuvimo ateljė, nuostabiausių kepinių kepyklėles, mažulytį bistro ir galbūt net šviesias ir erdvias fotodirbtuves. O rytais vis dar gersim kavą ir trinktelsim balto vyno taurėmis už tuos retus, bet itin malonius susitikimus. Už tikras šypsenas ir juoką. Už išsipildžiusias svajones.

Pasta alla Norma**

2 asmenims

1 vidutinio dydžio baklažano

2 skiltelių česnako

200 g ricotta salata sūrio**

10 šviežio baziliko lapelių

400 g skardinė pomidorų be odelės (arba 6-8 vidutinio dydžio pomidorų be odelės)

250 g trumpų makaronų (penne, rigati ar pan.)

alyvuogių aliejaus

druskos, šviežiai pipirų

***Ricotta salata sūrį galima keisti brinzos, peccorino sūriais, parmezanu (tinka ir lietuviški parmezano tipo sūriai) arba riebia, gerokai pasūdyta varške.

Baklažaną supjaustykite 1 cm storio kubeliais, sudėkite į dubenį, pabarstykite druska, ir kuriam laikui palikite vėsiai. Iš baklažanų išsiskirs karčios sultys, kurias nupilkite, baklažanus perskalaukite po vėsiu tekančiu vandeniu ir nusausinkite. Keptuvėje įkaitinkite kelis lašus aliejaus, ir kepkite kol baklažanas gražiai apskrus.

Kitoje keptuvėje įkaitinkite porą šaukštų alyvuogių aliejaus, suberkite smulkiai kapotus česnakus. Kai česnako gabalėliais taps permatomi, į keptuvę berkite kubeliais supjaustytą nedidelį svogūną ir kepkite kol suminkštės ir taps gražiai auksinės spalvos .

Tuomet į keptuvę supilkite visą konservuotų pomidorų skardinės turinį (geriausia, jei pomidorai jau be odelių ir smulkinti - mažiau darbo). Troškinkite 10-15 minučių, kol masė šiek tiek sutirštės. Į padažą sudėkite apkeptus baklažanus, pagal skonį pagardinkite druska ir pipirais. Nukelkite nuo ugnies ir sudėkite juostelėmis supjaustytus bazilikus.

Sūrį sutarkuokite, pagal gamintojo instrukciją išvirkite makaronus. Į lėkštę kraukite ir supilkite į keptuvę. Įdekite druskos ir pipirų. Išjunkite ir leiskite pastovėti porą minučių.

Išvirkite makaronus, kaip nurodyta ant įpakavimo. Nusunkite. Įmaišykite padažą į makaronus ir pabarstykite tarkuotu sūriu.

Skanaus!

* "Mes visi turime daryti tai, kas ilgalaikėje perspektyvoje suteikia mums džiaugsmo, net jei tai tėra vynuogių skynimas arba skalbinių rūšiavimas." E. B. White

**Pasta alla Norma - skanus ir spalvingas receptas iš gastronomijos tradicijomis garsėjančios Sicilijos. Pasta alla Norma (Makaronai pagal Normą) - Viduržemio jūros regiono skonių triumfas, pavadintas operos „Norma" kūrėjo Vincenzo Bellini garbei. Istorija pasakoja, kad 19 amžiuje, Sicilijos rašytojas, poetas ir teatro režisierius Nino Martoglio, buvo taip sužavėtas pirmąkart paragvęs šio kompozitoriaus gimtosios Katanijos tratorijoje pagaminto patiekalo, kad jo skonį prilygino garsiajam Bellinio šedevrui - operai „Norma" .

Cooking Up a Dream

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Wed, 02 Jun 2010 09:15:00 +0000

Norėčiau pasakyti, kad mano gyvenimas ir vėl sukasi kaip išprotėjęs, todėl aš nieko nespėju. Deja. Keliolika kartų ištrynus pirmąsias tris teksto pastraipas, nusprendžiau, kad geriau kol kas geriau nesakysiu nieko. Esu paskendusi mintyse, apmąstymuose ir tyloje. Tikiuosi, kad suprasite.

Ir vis dėlto, kai širdis blaškosi ir apsigyvena kulnuose, kai ilgomis bemiegėmis naktimis nerandu sau vietos ir vidinis balsas nugali sveiką protą, tada į rankas imu kalną kulinarinių knygų, žurnalų bei literatūros ir versdama puslapį po puslapio, jaučiu kaip sugrįžta ramybė, lengvumas. Ir džiaugsmas.

Medaus ir čiobrelių užpilas salotoms

150 ml alyvuogių aliejaus

50 ml baltojo vyno acto2 a. š. kapotų čiobrelio lapelių

garstyčių likučio

1 v. š. medaus

0,5 skiltelės česnako

druskos, šviežiai maltų pipirų

Išmesti maistą šiukliadėžėn man nekyla ranka. Todėl kai garstyčių stiklainėlyje lieka vos pora šaukštų garstyčių, verčiau pasidarau paprastą užpilą salotoms, kuris šaldytuve gali laikytis savaitę ir net šiek tiek ilgiau.

Į beveik pustutštį garstyčių stiklainį keliauja 0,5 skiltelės grūsto česnako, 1 v. š. medaus, 3 dalys aliejaus, 1 dalis acto, šiek tiek druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų. Kadangi pastaruoju metu ant palangės tiesiog veši čiobreliai (o aš juos labai mėgstu), nepagailiu ir 2 v. š. smulkiai kapotų čiobrelių lapelių, užsuku stiklainį ir gerai gerai supurtau. Viskas.

Jei padažas atrodo per tirštas, pagal skonį įpilkite šiek tiek acto, jei per skystas - aliejaus. Šis salotų užpilas dar idealiai tinka prie orkaitėje keptų burokėlių, ožkos sūrio bei šviežių daržovių salotų.

Pagal Martha Stewart "No-Waste Dressing"

Karamelizuoti pomidorai

500 g vyšninių pomidorų

50 g rudojo cukraus

50 g sviesto

Sunkiame puode storu dugnu išlydyti sviestą, suberti cukrų, maišant palaukti kol cukrus ištirps ir puode susidarys vientisa karamelinė masė. Suberti nuplautus pomidorus ir atsargiai maišant, kad pomidorai liktų sveiki, patroškinti ant silpnos ugnies kelias minutes.

Pagal J. Vysockajos "Receptai visiems metams" (p. 238)

Ir labai paprastos salotos, panašios į šias - pomidorų ir ožkos sūrio salotas. Tik vietoje įprastų pomidorų - karamelizuoti, o vietoje įprasto salotų užpilo - medaus ir čiobrelių užpilas salotoms. Kad dienos būtų įvairesnės.

Skanaus!

Brutti ma buoni. Bjaurūs, bet gardūs

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Wed, 26 May 2010 06:35:00 +0000

"Žmogus planuoja, Dievas juokiasi", - mėgsta sakyti mama. Šiandien jau tikrai galėčiau pridurti, kad iš tiesų juokiasi tas, kuris labai nori ir labai tiki. Tas, kuris svajoja, kuris turi tikslą ir jo be galo trokšta. Tikrai. Kartais aš net bijau norėti, svajoti, nes troškimai pildosi. Anksčiau ar vėliau, o kartais - žaibo greičiu, bet pildosi. Norit tikėkit, norit ne, bet tai šiek tiek baugina. Ir žavi.

Nors būna dienų, kai pasaulis atrodo bjaurus, kasdienybė - šlykšti, o tu stovi gyvenimo paraštėje, laukdama nežinia ko ir nežinai kur eiti. Bet vistiek, giliai įkvepi, iškvepi ir viskas atrodo kitaip. La vita è bella. La vita è buona. Kaip sausainiai. Tie, kuriuos kepėm vakar. Brutti ma buoni.

Brutti ma buoni (it. bjaurūs, bet geri/ gardūs) paprasti, bet tikrai neprasti sausainiai. Sakysit, "O kas čia gali būti gero, jei sausainiams iškepti tereikia vos trijų ingredientų?". Sunku suprasti neragavus. Tai lyg maži kąsneliai meilės: saldūs, traškūs išorėje, minkšti viduje ir švelniai kvepiantys skrudintais riešutais.

Bandžiau domėtis šių sausainių istorija, bet istorija susipykusi pati su savim - vieni šaltiniai teigia, kad tikrieji brutti ma buoni gaminami iš migdolų, kiti - kad tik iš lazdyno riešutų, treti, kad gardinami dar ir vanile, o kiti - jog negardinami niekuo. Tačiau bet kuriuo atveju aišku viena - nors ir nėra išvaizdūs, šie morengų tipo sausainiai iš lėkštės, kaip ir iš juos sukūrusio Costantino Veniani kepyklėlės, dingsta akimirksniu.

Iš orkaitės traukdama auksaspalvius kepinius, o namuose lyg švelniam pavasario vėjui nuvilnijus skrudintų riešutų aromatui, prisiminiau K. Stanislavskio mintį: "Sudėtingus dalykus (reikia) padaryti paprastais, paprastus – įprastais, įprastus – maloniais." Laimingo gyvenimo formulė. Taip? Vis dar mokausi sėkmingai ją taikyti.

Brutti ma buoni

16 sausainių

4 kiaušinių baltymai (dideli)

150 g maltų lazdyno riešutų*

200 g cukraus pudros

*Lazdyno riešutus pakepinti orkaitėje: kepimo skardą iškloti kepimo popieriumi, vienu sluoksniu suberti riešutus ir kepti iki 220 C įkaitintoje orkaitėje apie 5 - 10 minučių, retkarčiais pamaišant. Kai namai pakvimpa riešutais ir galima matyti, kad luobelė pati atsiskiria nuo riešuto, traukite skardelę lauk, leiskite riešutams pravėsti ir patrinkite riešutus tarp delnų ar pirštų, kol šie gražiai nusilups. Riešutus sumalkite el. maisto trintuve iki vidutinio dydžio grūdelių.

Kiaušinių baltymus išplakite iki standumo, per kelis kartus suberkite cukraus pudrą (200 g = ~13 v. š.) ir plakite kol masė taps tvirta ir blizgi. Įmaišykite maltus riešutus.

Masę sukrėskite į storadugnį puodą ir kaitinkite ant labai silpnos ugnies, kol paruduos ir sutirštės. Tai užtruks apie 15 - 20 minučių. Nepamirškite nuolat maišyti. Nuolat. Antraip neišvengsite pridegusio puodo. Šis etapas reikalingas tam, kad orkaitėje kepdami sausainiai neprarastų savo formos, t.y. neišsileistų ir netaptų plokščiais blynais.

Kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi, šaukštu skardoje suformuokite sausainius ir kepkite iki 150C įkaitintoje orkaitėje apie 40 minučių, kol sausainiai gražiai paruduos.

Skanaus!

Brutti ma buoni. Ugly But Good
16 cookies

4 large free-rage egg whites
150 g ground hazelnuts
200 g icing sugar

Begin by whisking the egg whites until stiff, slowly adding the icing sugar a little at a time. Once you have a firm, glossy mixture, stir in the hazelnuts, again adding a little at a time.

Next transfer the mixture to a heavy based saucepan and place over a very gentle heat. Stir the mixture continuosly with a wooden spoon for about 15-20 minutes. During this time you'll notice the mixture becomes thicker and darker in colour. Be careful that the bottom of the mixture does not burn. Preheat oven to 150C/Gas Mark 2.

Finally, line a baking tray with greaseproff paper. Using a tablespoon, drop spoonfuls of the mixture onto baking tray. make sure you leave a little spaces between each biscuit as they will expand slightly. bake in the oven for around 40 minutes, until golden.

Recipe adapted from: Taste Italia (April 2010)

------

Come to the dark side... We have cookies:

Miso sriuba su tofu ir soba makaronais

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Sat, 22 May 2010 21:15:00 +0000

Pastaruoju metu įsitaisiau ligą. Dvi ligas. Pirmoji - japonų* virtuvė, kuria visuomet žavėjausi, tačiau žiūrėjau į ją labai atsargiai ir savo virtuvėn, išskyrus sušius, nekviesdavau (užtekdavo laisvalaikiu ar pietų metu nukakti iki japonų restorano, kuris kadaise buvo itin arti). Antroji - miso sriuba. Lengva, soti ir labai gardi sriubytė, kuri vėsų žiemos vakarą šildo, o šiltą pavasarį neapsunkina skrandžio. Jei tenka apsilankyti japonų restorane, būtinai užsisakau miso sriubos.

Gaminama įvairiausiais būdais ir su pačiais įvairiausiais ingredientais, miso gali būti pritaikyta kiekvienam skoniui. Nuo itin paprastų kombinacijų (miso, tofu ir jūržolės) iki kone salotų tipo dubenėlio pilno daržovių, žuvies, ryžių ir kitko, vos vos aplietų miso skystimėliu.

Miso - tai fermentuotų sojų pupelių ir kitų grūdinių kultūrų masė, iš kurios gaminama tradicinė japonų miso sriuba. Miso yra japonų kulinarijos pagrindas ir viena iš pagrindinių japonų geros sveikatos ir ilgaamžiškumo priežasčių. Japonai miso sriubą valgo ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei bei naudoja ruošdami kitus patiekalus.**

Asmeniškai man, miso sriuba yra kažkas toookio - greita, lengva ir labai skanu. Ypač puikiai šildo šaltais žiemos vakarais. Na, bet po žiemos šią fermentuotą sojų pupelių pastą buvau pabaigusi ir pamiršusi, bet po "Kulinarijos studijos" oficialaus pristatymo nužygiavusi į "Skonio studiją" tarp kitko, nusipirkau miso. Tam atvejui, jei labai norėsiu. Pakuotė neatlaikė savaitės, o aš, susigrizbusi, kad šia sriuba mėgaujuosi itin dažnai, o recepto nėra, vykau pakarototinai nusipirkti visko, ko man reikia.

* Japonija ir jos kultūra visuomet buvo, yra ir bus mano slapta meilė
** Gyva.lt

O pagaminti šią itin gardžią ir sveiką sriubytę reikia dviejų pagrindinių sudedamųjų dalių - dashi sultinio ir miso pastos. Dashi pagaminti naudojamos jūržolės (dažniausiai konbu), džiovinta žuvis (niboshi), arba džiovintos pelamidės drožlės (katsuo-bushi). Pelamidės drožlių galima įsigyti ir Lietuvoje (pvz., toje pačioje "Skonio studijoje"), tačiau išvirti dashi nuo nulio užima nemažai laiko, tad aš naudoju jau paruoštą dashi miltelių mišinį

(jame yra truputis E), kurį tereikia sumaišyti su vandeniu ir pakaitinti.

Dashi kvepia žuvimi. Labai kvepia. Nors kai kurie netgi sako, kad veikiau dvokia nei kvepia, man šis sultinys - itin kvapnus. Tačiau miso pasta tą kvapą kaip reikiant prigesina, o sriubos skonis nuo žuvies sultinio tampa dieviškas.

Iš kairės: 1. tamsi miso pasta, 2. dashi sultinio ruošinys, 3. dashi, miso ir tofu.

Tiesa, neturint dashi po ranka, galima apsieiti ir be jo. Sultinį tiesiog reikėtų pakeisti paprastu vandeniu. Darau taip, kai skubu arba nenoriu ilgai žaisti, nes esu itin alkana. Skonis - šiek tiek lengvesnis,bet tikrai ne mažiau skanu. Iš vieno dashi pakelio, kuris yra nuotraukoje, pagaminsite apie 1 - 1,5 l sultinio (pakuotėje - 5 pakeliai, kaina apie 6 Lt)

Nors man patinka bet kokia šios sriubos variacija - kartais tiesiog ištirpinu šaukštą miso karštame vandenyje ir valgau, - vis dėl to man ji skaniausia su tofu, grybais, ir grikiniais soba makaronais. Pagardinta jaunais špinatų lapeliais ir svogūnų laiškais. Tikrai kažkas tooookio. Paprastas, kasdienis receptas, kuriam paruošti tereikia vos 5 ar 10 minučių. Ingredientus galite keisti savo nuožiūra ir pagal savo skonį. Tai gali būti morkos, džiovinti grybai, baltasis ridikas, jūržolės, ryžių, grikių makaronai, virti ryžiai, smulkintas agurkas, krevetės, žuvis, krabų lazdelės ir dar bala žino kas. Kas jums skanu.

Miso sriuba su tofu ir soba makaronais

4 porcijos

~ 1 l dashi sultinio (arba vandens)

2-4 v. š. miso pastos (man šiuo metu skaniausia - tamsi)

100 g soba makaronų

pievagrybių
tofu
špinatų lapelių
jaunų svogūnėlių su laiškais

Vidutinio dydžio puode užvirinkite pasiruoštą dashi sultinį (dashi milteliai + vanduo). Sumažinkite ugnį. Į nedidelį dubenėlį įpilkite kelis šaukštus karšto sultinio ir jame iki vienalytės masės išmaišytkite miso pastą (taip išvengsite sušokusių pastos gumuliukų sriuboje). Gautą tyrelę supilkite į puode kaistantį dashi sultinį, paragaukite. jei trųksta skonio, pridėkite dar pastos. Man labai skanu 1 l sultinio, įmaišyti 4 v. š. miso pastos.

Į dubenėlį sudėti soba makaronus, paruoštus pagal instrukciją, griežinėliais pjaustytus pievagrybius, kubeliais supjaustytą tofu ir supilti paruoštą miso skystį. Pagardinti smulkintais jaunų svogūnų laiškais ir špinatų lapeliais.

Skanaus!

Salotos su kinva Viduržemio jūros regiono stiliumi

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Thu, 20 May 2010 04:16:00 +0000

Kad grūdus, kruopas ir iš jų pagamintus produktus valgyti sveika, žino kiekvienas pradinukas. Kas nepamena pusryčiams verdamos avižų, manų ar grikių košės, pagardintos truputėliu sviesto ir lašu mamos fantazijos? Bet vien grikius, avižas ir manus valgyti juk pabosta, tad ir košės daug kam kelia neypatingai malonius prisiminimus. Bet kruopų lentynos neapsiriboja vien paminėtais grūdais. Asortimentas kur kas platesnis, tik dažnas, nežinodamas, ką su tomis kruopomis veikti, numoja ranka ir verčiau pusryčiams tepasi sumuštinį. O be reikalo.

Štai, kad ir kinva (lot. Chenopodium quinoa) arba kitaip bolivinė balanda – iš Pietų Amerikos Andų kalnų kilęs augalas. Kinva Pietų Amerikoje auga jau daugiau nei 6 000 metų, o inkai, kuriems kinva buvo pagrindinis baltymų šaltinis, šį augalą laikė šventu ir vadino „visų javų motina“.

Nors iš tiesų nepriklauso javinėms kultūroms, kulinarijoje kinvos branduoliai vadinami grūdais. Maistingas augalas vertinamas, nes turi daugiau nei grūduose įprasta baltymų bei pasižymi beveik idealia 9 žmogaus organizmui reikalingų aminorūgščių proporcija, dideliu kalcio, fosforo ir geležies kiekiu. Kinva kalcio ir geležies turi gerokai daugiau negu ryžiai, kukurūzai, kviečiai ar avižos. Šis augalas lengvai virškinamas, jame itin mažai glitimo, tad tinka žmonėms, kurių organizmas netoleruoja kai kuriuose grūduose esančio glitimo.

Apie bolivinę balandą vakar smagiai prirašė Beata, o mano salotos, nors ir virtos prieš porą dienų, šviesą išvydo tik šiandien. Nors visi kaip susitarę tvirtina, kad kinva švelnai kvepia riešutais (na, šiek tiek tikrai kvepia), man kinvos kvapas primena kuliamų javų aromatą ir vasaros pabaigas kaime. Tada dienos pabaigoje mums, vaikams, leisdavo žaisti priekaboje ir mes grįžę namo kvepėdavom nukultais grūdais. Būtent taip kvepia ir bolivinė balanda.

Kaip virti: jei pakuotėje nenurodyta, kad kinva iš anksto nuplauta, būtinai nuskalaukite po tekančiu vėsiu vandeniu. Stebėkite, kad nuplovus grūdus vanduo taptų skaidrus. Verdama paprastai kaip ryžiai: į puodą dėkite 1 dalį kinvos ir 2 dalis vandens, užvirkite, sumažinkite ugnį ir virkite ant silpnos ugnies 15 minučių arba kol puode visai nebeliks vandens. Ruošiant pikantišką patiekalą verdant kinvą galima įberti ½ a. š. druskos. Kiti, kaip ir Beata, prieš virdami kinvos grūdelius dar pakepina sausoje keptuvėje, o jos ypatingas švelnus riešutinis kvapas dar labiau išryškėja ir atsiskleidžia.

Kur ieškoti kinvos, žiūrėkite Žaidimų aikštelės gerbėjų puslapyje, štai čia.

Salotos su kinva Viduržemio jūros regiono stiliumi

2 porcijos

200 ml kinvos

400 ml vandens

1 saldžioji paprika (raudona)

1/2 cukinijos

juodųjų alyvuogių

100 - 150 g fetos sūrio

2 v. š. džiovinto raudonėlio

druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų

1 citrinos sultys

1 v. š. alyvuogių aliejaus

Kinvą ir vandenį užvirkite puodelyje, uždenkite ir troškinkite ant silpnos ugnies apie 15 minučių. Išvirusią kinvą perdėkite į dubenį ir lengvai išpurenkite šakute.

Grilio keptuvėje iš visų pusių apkepkite raudonąją papriką ir cukinijos griežinėlius. Papriką supjaustykite juostelėmis, juodąsias alyvuoges - skridinėliais. Dubenyje sumaišykite paprikos juosteles, cukinijos griežinėlius, smulkintas alyvuoges, džiovintą raudonėlį, druską, pipirus ir kinvą. Išspauskite citrinos sultis, įpilkite alyvuogių aliejaus ir išmaišykite dar kartą.

Galiausiai, mažais kubeliais supjaustykite fetos sūrį. Suberkite į salotas, ir įmaišykite (jei norite) smulkintus petražolės lapelius. Valgyti galima šiltas iškart arba palikti 30 min šaldytuve atvėsti.

Medditeranean Quinoa Salad
Serves 2

200 ml quinoa, dry
400 ml water
1 roasted bell pepper, preferably red
1 small zucchini
handful pitted black olives
100 g feta cheese
2 tsp dried oregano
salt, fresh ground pepper
1 lemon
1 tbsp good quality oilve oil

For the quinoa, typically, bring two cups water and one cup dry quinoa to a boil. Cover and simmer for about 15 minutes. Transfer the quinoa to a large bowl and fluff with a fork.

Toss the grilled/roasted red pepper slivers, grilled zuchini slices, pited ant sliced black olives, dried oregano and salt and pepper to the quinoa and stir. Squeeze the juice of the entire lemon (avoiding seeds) and the olive oil, stir again.

Lastly, cut the feta into small cubes Add the cubes (and the parsley if wanted) to the quinoa and give it a gentle fold. At this point, it is probably a tad warmer than room temperature, which is great. If you’d rather it cold, let it sit in the fridge for about 30 minutes to cool down.

Įkvėpta: Sprouted Kitchen

Pasakos apie karamelizuotus pomidorus ir grietinės ledus

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Mon, 17 May 2010 14:36:00 +0000

Skaitau. Tiksliau, paskutiniu metu vėl iš naujo bandau atrasti skaitymo malonumą ir geriant kvapnią arbatą vidurdienio saulės atokaitoje, užvertus paskutinį puslapį nesuprasti, kur dingo ką tik po kojomis dar kabėjęs rytinis rūkas. Skaitymas man - tarsi transo būsena, kai lyg medus arbatoje ištirpsta laikas. Tačiau kur kas dažniau nei grožinę literatūrą, aš vis dar skaitau receptų knygas. Šįkart - paskutinė duoklė darbui ir J. Vysockajos „Receptai visiems metams“

Jei žiemą prekybos centre dairotės braškių, o vasarą – Kalėdomis kvepiančių mandarinų, ši receptų knyga tikrai ne jums. Nors galėtų būti ir atvirkščiai – pavartę ir perskaitę įsitikinsite, kad sezoninė mityba ir gyvenimas gamtos ritmu kasdienį racioną praturtinti vitaminais, būtinomis organizmui medžiagomis ir netgi tapti smagiu žaidimu. „Abrikosus reikia valgyti liepą ar rugpjūtį, bet tikrai ne sausį, braškes – birželį, o žiemą gardžiuotis pupelėmis, žirniais, duona ir kitu puikiu maistu“, – rašo knygos autorė Julija Vysockaja, pagrindine knygos tema pasirinkusi metų laikais pagrįsta mitybą.

Leidyklos „Alma Littera“ išleista garsios rusų aktorės ir kulinarinės TV laidos „Valgome namie" vedėjos Julijos Vysockajos knyga „Receptai visiems metams“ – jau antroji lietuvių kalba pasirodžiusi moters knyga. Nesvarbu ar J. Vysockają pažįstate kaip aktorę ir garsaus rusų režisieriaus A. Končalovskio žmoną ar nuolat stebite jos laidą ,transliuojamą per vieną rusiškos televizijos kanalą, ar nė kart nesate apie ją girdėję, tačiau jei domitės virtuvės užkulisiais, neabejoju, kad naująją jos knygą pavartyti bus bent jau smalsu ir įdomu.

352 puslapių storumo knyga „Receptai visiems metams“ suskirstyta į keturis didelius ir dvylika mažesnių skyrių. Taip, čia kalbama apie 4 metų laikus ir 12 mėnesių. Metų laikai knygoje pradedami skaičiuoti ne nuo žalumynais žėrinčio pavasario, tačiau nuo žiemos. Dar įdomiau, kad atskaitos tašku pasirinktas didžiųjų metų švenčių mėnuo – gruodis. Kiekviename skyriuje dominuoja kelios pagrindinės tuo metu gausiai derančios daržovės ar vaisiai, o kiekvienam ingredientui autorė paruošti siūlo po kelis skirtingus būdus. Pagal J. Vysockają gegužė mus džiugina rūgštynėmis, smidrais, liepa – pomidorais, burokėliais, persikais, rugsėjis – grybais ir moliūgais, o balandis ridikėliais, krapais ir gražgarstėmis.

Kiekvienas pasirinktas ingredientas aprašytas atskirai, kada ir kodėl geriausia jį pirkti, kokiomis naudingomis savybėmis ir vitaminais pasižymi, kaip jį geriausia paruošti apdoroti ir valgyti bei dalijamasi kitais patarimais ir pastebėjimais.

Receptai

Nors pagrindinė knygos idėja, sezoninė mityba, tačiau man pasirodė, kad J. Vysockaja neriboja savo fantazijos nei geografinėmis platumomis, nei ilgumomis – knygoje gausu įprastai rusų virtuvei nepriklausančių ingredientų ir receptų (tikrai nesiorientuojama į vietinę sezoninę mitybą, greičiau - į prekybos centruose konkrečiu metų laiku karaliaujančių prekių asortimentą). Rytietiški grikiai, tailandietiška sriuba, azijietiškos salotos, padažas salsa verde, Artimųjų Rytų kulinarinis šedevras - salotos tabbouleh, shiitake grybų užkandis ir kiti egzotiški receptai knygoje rado vietą greta su autorės vyro firminių bulvių ar šeimos pamėgto obuolių ir silkių suvožtinio.

Knygoje aprašyti patiekalai išties nesudėtingi ir labai paprasti, o kai kurių gamyba trunka vos 5 minutes. Toks niekingai paprastas, pavyzdžiui, yra raguolių su obuoliais receptas, kuriam reikalingi jau iškepti raguoliai, obuoliai, sviestas, cukrus, grietinėlė ir truputis cinamono.Na, bet nežinau, ar toks receptas išties vertas knygos... Gerąja prasme nustebino ir sužavėjo autorės išradingumas. Karamelizuoti pomidorai su grietinės ledais skamba išties netikėtai, tačiau nuotraukoje atrodo taip žavingai, kad vilioja šį neįprastą receptą išbandyti tuoj pat, kai tik atsiras šviežių pomidorų. Netikėtų derinių knygoje ir daugiau: svogūnų marmeladas, ožkų sūrio suflė su čiobreliais, raudonojo vyno šerbetas su braškėmis ir kiti.

Autorė mėgsta ir improvizuoti – jei tikitės tailandietiška sriuba ar salotos primins tas, kurias ragavote keliaudami po egzotiškąjį Tailandą, greičiausiai turėsite nusivilti – net fotografijose šie receptai nė trupučio neprimina originaliųjų savo prototipų, o su pirmtakais juos vienija tik pavadinimas ir keli komponentai. Nors tikriausiai jie taip pat yra ne mažiau skanūs, nei autentiškieji. J. Vysockaja improvizuoja ne tik rytietiškoje virtuvėje, jos eksperimentų ribos nusitiesia ir iki prancūzų, italų ar Artimųjų Rytų virtuvės ribų

Fotografijos

Nors dauguma iliustracijų galima žavėtis ir netgi būtų smagu pasikabinti kaip virtuvės dekoraciją, kai kurios fotografijos yra tokios nevykusios ir nekeliančios apetito (žr. 298 psl., lietiniai su grybais ir mėlynuoju sūriu), kad jos netinkamos ne tik knygai iliustruoti, bet net ir draugams ar artimiesiems rodyti. Taip pat pasigedau ir vientisumo – besižavint didelėmis ir išraiškingomis nuotraukomis, kartas nuo karo akį rėžia labai keistos nuotraukų mozaikos - kompozicijos, kuriose sunkų ne tik įžvelgti pagrindinius ingredientus, bet ir pamatyti, kaip atrodo jau pagamintas patiekalas. Pritrūko ir patiekalų nuotraukų - juk daugelis knygą perka būtent todėl, kad nori matyti kaip atrodys jų pagamintas patiekalas, o ne vietoje pupelių sriubos išvysti dešimties skirtingų spalvų pupeles.

Plėtojama ir skatinama sezoninės mitybos idėja – juk pomidorai kvapniausi ir braškės saldžiausios – vasarą, o puikiausi bulvių patiekalai ruošiami jau iš žiemojančių bulvių. Knygos struktūra labai aiški ir patogi naudoti, o receptai – neįmantrūs, paprasti, tačiau įdomūs, nenuobodūs ir patikrinti pačios autorės. „Tinkamas valgis tinkamoje vietoje tinkamu laiku – tai mano įsitikinimai ir pagrindinė šios knygos idėja“, – teigia J. Vysockaja.

Knyga beveik niekuo nesiskiria ir neišsiskiria nuo kitų, knygynų lentynas jau laužančių autorinių receptų knygų. Laiko patikrintas ir kulinarinių knygų leidėjų pamėgtas džeimioliveriškas - gordonramziškas knygos apipavidalinimo stilius (kurį sėkmingai naudoja ir Lietuvos kulinarinių knygų žvaigždukai) jau gerokai pabodęs, tad vartyti ją šiek tiek nuobodu ir regis, žinai kas tavęs laukia už poros puslapių.

Taip pat nuliūdino ir iki galo neišplėtota pagrindinė knygos mintis – sezoninė mityba. Knygos pradžioje, gruodžio mėnesio skiltyje esančioms azijietiškoms salotoms naudojamos… šaldytos (!) šparaginės pupelės. Man atrodo, kad tai visiškai kertasi su pagrindine knygos mintimi – šviežiomis arba sezoninėmis daržovėmis. Juk knygoje pateikiama vos keliasdešimt receptų, tad jie tikrai galėjo būti parinkti taip, kad skaitytojui būtų aišku kas per žvėris yra mityba, remiantis metų laikų teikiamomis gėrybėmis. Jei reikėtų rinktis pirkti knygą ar ne... Vos dėl kelių ar keliolikos man patikusių receptų aš jos nepirkčiau, o verčiau pridėjus porą dešimčių litų, įsigyčiau rimtą kulinarijos knygą. Na, nebent jūs esat ištikimi J. Vysockajos gerbėjai.

Leidykla „Alma Littera“. Iš rusų k. vertė Elžbieta Monkevič.

Lavašo traškučiai pagal Elžbietą

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Fri, 14 May 2010 18:47:00 +0000

Prieš kurį laiką mudvi su Dovile užbėgusios į Ibrahim pasažą Vilniuje, negalėjom neužsukti į Artimųjų Rytų maisto prekėmis prekiaujančią krautuvę (man regis, jog ji neturi pavadinimo, bet veikia pirmame aukšte). Mėgstu tą krautuvėlę, nes ten yra graikiško/turkiško jogurto, brinzos sūrio, bulgur kruopų ir visokių kitokių gėrybių. Tąkart lauknešėlis buvo kuklus: harisa, turkiški saldumynai ir keletas pakuočių lavašo, kepto kažkur Vievyje.

Nors K. lavašą, paruoštą suvynioto sumuštinio forma (ir ne tik), be galo mėgsta, šįkart viena pakuotė užsigulėjo šaldytuve, tad prisiminiau Elžbietos lavašo traškučių receptą ir pagalvojau, kad reikia tą liūdintį lavašą galų gale pribaigti. Žinoma, aš nusprendžiau, kad be krūvos prieskonių lavašą reikia pabarstyti rupia jūros druska. Na, kad būtų skaniau. Didelė klaida - buvo gerokai per sūru. Arba aš padauginau druskos. Bet nepaisant sūrumo, traškučiai išties puikūs, o receptas - vertas dėmesio.

Mieloji Elžbieta, dešimtąkart ačiū, kad esi ir kad daliniesi savo puikiais receptais. Mano mama vis dar dėkoja už puikuolišką lavaše užkeptos vištienos receptą.

Pikantiški lavašo traškučiai

Pagal Elžbietą

lavašo

majonezo

įvairių pabarstukų: baltųjų ir juodųjjų sezamų, juodgrūdės sėklų, saulėgrąžų, druskos, aitriosios paprikos, smulkintų riešutų, etc.

Įkaitinkite orkaitę iki 220°C. Į kepimo skardą įtieskite kepimo popierių, lavašo lakštą plonai patepkite majonezu ir užbarstykite kuo širdis geidžia. Aš barsčiau smulkintais džiovintais pomidorais, džiovintu česnaku, rozmarinu, juoduoju sezamu ir aitriąja paprika.

Lavašą sukarpyti žirklėmis įvairios formos gabaliukais. Pašauti į orkaitę ir kepti, kol lavašas švelniai apskrus. Voila!

Savoury Lavash Crackers

lavash
mayonnaise
various toppings: white and black sesame seeds, Nigella seeds, sunflower seeds, salt, chili peppers, chopped nuts, spices etc.

Preheat oven to 220°C (428 F). Line a sheet pan with baking parchment. Spread a thin layer of mayonnaise on top of the lavash sheet and sprinkle with your desired toppings, e.g. we had sun dried tomatoes, rosemary, sweet paprika and black sesame seeds.

Cut lavash sheet in pieces with scissors. Bake until the crackers begin to brown evenly across the top.

Recipe source: Žaidžiame virtuvę.

Javainių batonėliai su žemės riešutų sviestu

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Thu, 13 May 2010 06:55:00 +0000

Rytą pasitinkam su saule, o vakarus baigiam ragaudami naminių javainių batonėlius su žemės riešutų sviestu. Tie tylūs rytai jau dvelkia vasara. Bundantis miestas alsuoja ramiai, šiltai ir tingiai, o mes ritmingais žingsniai atsargiai drumsčiame ryto tylą. Vejamės šiltą gegužės vėją, o sustoję grožimės tekančia saule, žydinčiomis obelimis ir kaštonais. Kaip greitai skuba laikas... Ar matėt, kad jau savo saulėtas galvas į baltus pūkus iškeitė pienės?

Per pastarąsias savaites dar kartą įsitikinau, kad kuo daugiau turi laisvo laiko, tuo mažiau padarai. Ir tuo mažiau nori padaryti. Lyg pernelyg įtempta styga nutrūkęs įprastas gyvenimo ritmas, priverčia trumpam pasimesti ir pasijusti bejėgiškai. Kita vertus pagaliau nereikia skubėti, naujomis akimis pamačiau kaip žydi kaštonai, kaip purpuro spalva po langu puošiasi alyvos, supratau, kad vėjas būna šiltas ir kad mėgavimasis akimirkomis yra pati geriausia smegenų valymo terapija.

Nors laiko atsirado kur kas daugiau, tačiau tam, kad galėčiau sukiotis virtuvėje jo vis šiek tiek pritrūksta. Kaip visada. Bet pasilepinimams vis tiek randame laiko. Nors mano žmogus sako, kad jam būtiniausiai reikia keisti mitybos įpročius, vis tiek negali atsispirti kąsneliui kitam javainių su žemės riešutų sviestu.

Tiesa, šie javainiai su žemės riešutų sviestu - ganėtinai kaloringas, tačiau išties labai skanus ir truputį nuodėmingas užkandis. Tinkamas toms akimirkos kai mirk gyvenk, bet nori kažko saldaus. Kur kas saldesnio nei palmjerai. O pasistengus įtikinti save, kad viduje tik avižos, riešutai ir džiovintos spanguolės, blogybė atrodo kur kas mažesnė...

Javainių batonėliai su žemės riešutų sviestu
~ 10 batonėlių

120 ml žemės riešutų sviesto
60 ml rudojo cukraus
60 ml medaus
1 nedidelis bananas, sutrintas
1 a. š. vanilės
160 g avižų dribsnių
30 g kokoso drožlių
sauja džiovintų spanguolių
sauja skrudintų žemės riešutų

Įkaitinkite orkaitę iki 180°C.

Pašildykite žemės riešutų sviestą ant silpnos ugnies ar mikrobangų krosnelėje tol, kol jis taps tąsus ir galėsite jį lengvai išmaišyti. Į dubenį su žemės riešutų sviestu sudėkite rudąjį cukrų, medų, sutrintą bananą ir vanilę. (man masė pasirodė per tiršta, tad įdėjau dar ~20 g sviesto, tačiau tai priklauso nuo žemės riešutų sviesto konsistencijos, tad gali būti, kad sviesto jums neprireiks). Išmaišykite iki vientisos masės. Suberkite avižas, kokosą, skrudintus žemės riešutus ir spanguoles.

Į kepimo skardą įtieskite kepimo popierių (geriausia jei skarda kvadratinė apie 20x20 cm), sudėkite avižų ir žemės riešutų sviesto masę. Gerai suspauskite/suslėkite. Kepkite apie 20 minučių arba kol kepinys taps švelnios auksinės spalvos. Leiskite visiškai atvėsti prieš pjaustant.

Peanut Butter Granola Bars
~10 bars

120 ml peanut butter
60 ml brown sugar
60 ml cup honey
1 small banana, mashed
1 tsp vanilla
160 g old fashioned oats
30 g coconut
handful of dried cranberries
handful of roasted peanuts

Preheat oven to 180°C (350 F).

Melt the peanut butter Over a medium heat or in microwave just until it’s easy to stir. Combine it with brown sugar, honey, banana, and vanilla. Stir until smooth. Add in oats, coconut, dried cranberries and roasted peanuts.

Press mixture into a prepared 20 x 20 cm baking pan. Bake for about 20 minutes or until golden brown. Let cool completely before cutting.

Adapted froml: The Fake Ginger

Paprastai ir cukruotai.

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Mon, 10 May 2010 16:30:00 +0000

Teisintis labai nemėgstu, tačiau priežasčių kodėl apie tai tik dabar - apstu. Bet tiek to... "Geriau vėliau nei niekada", - sako liaudis, tad aš ir keliauju tiesiai prie reikalo - prieš porą savaičių oficialiai duris pravėrusi, o žurnalistus ir tinklaraštininkus į pristatymą praėjusį ketvirtadienį pakvietė "Kulinarijos studija". Ir aš ten buvau, arbatą, vyną gėriau, o savo šokoladinį molten cake, namo parsinešiau, mat labai labai skubėjau.

Taigi, praėjusios savaitės ketvirtadienio rytą, kitapus Rusų dramos teatro, vietoje "InVino -tuvės" (Teatro g. 7 -7 ) įsikūrusi studija, pakvietė į vėlyvųjų pusryčių spaudos konferenciją. Visi, kuriems sostinės kulinarinėje arenoje trūko veiksmo, praktinių, gyvų pamokų ar tiesiog laisvalaikio pramogos prie viryklės, turėtų nustoti skųstis. Arba bent jau skųstis mažiau.

Pavieniai praktinės kulinarijos kursai/mokymai Vilniuje tai atsiranda, tai vėl tyliai kažkur dingsta. Nežinau ar be proto brangūs "Count Line" kursai verti sumokėtų pinigų - ten lankytis neteko. "Skonio studijoje" vedamus kursus galėjau stebėti akies krašteliu apsiperkant - atrodo labai patikimai. Ir Vygantas pamenu, pakankamai neblogai atsiliepė. "La Carnevale" pamokos, bent jau iš prisistatymo, man pasirodė nelabai rimtos, o ką galvoju apie "Virtuvės guru", jau sakiau čia. Taigi, ketvirtadienio rytą su dideliu smalsumu nuskubėjau žiūrėti, o kaipgi bus "Kulinarijos studijoje"?

Bendraminčių skautų Dariaus Budzinausko ir Aistės Stonytės idėja gimė, supratus, kad Vilniuje nėra vietos, kurioje kulinarijos būtų galima mokytis iš profesionalų ir gerai praleisti laiką. Aplankę kelias ne Lietuvoje veikiančias tokias studijas, grįžo su galybe idėjų ir pasiraitoję rankoves ėmėsi darbo. Rezultatas - veikianti "Kulinarijos studija".

Jaukios ir stilingai įrengtos studijos šeimininkai sako norintys, jog visi ateinantys čia jaustųsi kaip namie: pageidauji arbatos ar kavos, jungi virdulį, pasiruoši sau ir dar kitiems pasiūlai. Kol kas nedidelė knygų biblioteka - idėjoms ir įkvėpimui ar laukimo minutėms užmušti, jei atvykote per anksti. Be pagrindinės virtuvės erdvės, kurioje laisvai gali gaminti 10 žmonių ir virtuvės šefas, greta vienos sienos ir vaizdo į žaliuojantį kiemą glaudžiasi stalai, prie kurių bus vakarieniaujama gaminimo sesijoms pasibaigus. Aplinka šviesi, minimalistinė, tačiau neatrodo pernelyg sterili. Kaip sakė D.Budzinauskas, dar trūksta užgyvenamų detalių: vazonėlių su prieskoniais ant palangės, pagalvėlių ar šiaip smulkmenų, tačiau čia būti išties gera ir lietum kvepiantis rytas padvelkė modernia prancūziška elengacija.

Kulinarinių sesijų temos ir prasideda nuo klasikinės prancūzų virtuvės ir tęsiasi iki egzotiškojo Tailando ar Libano kvapų. Gruzijos, Armėnijos, itališkųjų Sicilijos ir Toskanos regionų valgiai, rusų, lenkų , tradiciniai japonų virtuvės patiekalai, pietu meniu pagal santūriuosius vokiečius ir netgi tradicinė lietuvių virtuvė, Žolinių valgiai, Padėkos dienos vakarienė, molekulinė virtuvė. Visas šias ir kitas "Kulinarijos studijos" temas rasite išrikiuotas jų puslapyje. Greta suaugusiems rengiamų kursų, planuojamos ir sesijos šeimoms, į maisto ruošą įtraukiant ir mažuosius bei mamoms, neturinčioms kur palikti mažylių - greta studijos esančiose patalpose planuojama įrengti žaidimų kambarį..

Šefai. Jų kol kas - 15. Ir kol kas visi tik vyriškosios giminės atstovai. Nors ne veltui sakoma, kad geriausi kulinarai vyrai, turiu pastebėti, kad prie virtuvės darbastalių tą rytą stojo tik studijos viešnios. Savo tinklalapyje "Kulinarijos studija" kol kas pristato tik 6 virtuvės meistrus, tačiau D. Budzinauskas patikino, kad artimiausiu metu bus atskleisti visi virtuvės paslaptis padėsiantys įminti vyrukai. O ateityje kulinarijos subtilybių galbūt mokys ir profesionalios virtuvės arenoje kur kas rečiau matomos damos. Iš kol kas esamų virtuvės profesionalų man teko tik šiek iš arčiau pažinti D. Dabrovolsko (restoranas "Neringa") ir M. Praškevičiaus ("Briusly" ir "Woo") patiekalus. Abu virtuvės meistrai lengvai ir maloniai bendrauja, nors gal ir nėra patys kalbiausi sutikti vyrai :). O štai iš Libano kilusiam Ossama Charafeddine tikrai iškalbos ir jumoro jausmo netrūksta. Mane tikrai sužavėjo tai, kaip jis bendrauja su studijos "mokiniais".

Studijos šeimininkai prasitarė, kad kulinarines sesijas ves ne tik profesionalai, dirbantys restoranų virtuvėse - artimiausiu metu iš arti bus galima pamatyti ir patarimų išgirsti ir iš kulinarinėje padangėje vis ryškiau žibančių žvaigždučių. Jau susitarta, kad porai kulinarinių sesijų diriguos ne tik buvęs ŽAS'as Bilas, bet ir Londone gyvenanti Beata Nicholson.

Kaina. Viena kulinarinė sesija, kurios metus dalyviai mokysis ruošti užkandį, karštą patiekalą ir desertą, kainuos 115 Lt. Planuojama, kad sesijos truks apie 3 valandas, bet jei šefas ar dalyviai užsiplepės, greičiausiai ir ilgiau. Prie pačių gamintos vakarienės bus siūloma ir specialiai konkrečios sesijos valgiaraščiui parinktas vynas, kuriuo bus galima mėgautis čia pat, skanaujant savo rankomis ruoštą vakarienę.

Nors mano nuomone, kaina yra beveik teisinga (kaip paslaugą perkantis vartotojas, be abejo, norėčiau, kad ji būtų kuo mažesnė), šiuo metu asmeniškai man, ji šiek tiek kandžiojasi.Mielai apsilankyčiau bent vienoje sesijoje (svajoju apie Prancūzijos virtuvę), bet teks palūkėti, kol kišenė galės atsiverti atsiverti kur kas plačiau. Taip pat, manau, kad turiu teisę lyginti "Virtuvės guru" ir "Kulinarijos studijos" kursus. Į pirmuosius, kurių kaina labai panaši, ir už dyką antrąkart kojos nekelčiau. O pramogai "Kulinarijos studijoje" teks pataupyti, bet ateityje tikrai apsilankysiu.

Pirmas įspūdis - labai labai neblogai. Jei idėjos autorių kalbos apie organizuojamus labdaros projektus, pamokas vaikų namų auklėtiniams bei Jamie Oliverio vizitą nebus tušti pažadai ir viską pavyks įgyvendinti taip, kaip planuota, beliks drąsiai spausti dešinę. Na, o kaip bus išties... Pagyvensim - pamatysim.

Įsūdžius kitomis akimis, galite pasiskaityti ir pas Jurgą iš "Lengvų daiktų". O apie pačią studiją ir ką dar joje galima veikti, skaitykite oficialiame "Kulinarijos studijos" tiklalapyje.

O dabar - trumpai. Į dienos šviesą net galbūt nelabai tinkamas traukti, labai kuklus, bet tikrai neprastas receptas. Taigi, reanimuojam senąjį palmjerų variantą. Žinoma, kad į kur kas paprastesnį, dar greitesnį ir ypač tinkamą, kai užgriūna netikėti svečiai. Arba netikėtas potraukis saldėsiams ir pyragaičiams.

Palmiers. Pâte feuilletée.
~30 mini sausainėlių

500 g. (6 lakštai) sluoksniuotos bemielės tešlos

120 ml. cukraus

2 a.š. vanilinio cukraus

Šaldytą sluoksniuotą tešlą atšildyti kambario temperatūroje. Sumaišykite paprastą cukrų su vaniliniu cukrumi.

Ant virtuvės stalo paviršiaus berti 1 a.š. cukraus mišinio, patiesti tešlos lakštą, pabarstyti paviršių dar 1 a.š. cukraus. Šiek tiek iškočioti. Užberti dar 2 a. š. cukraus ir suvynioti*. Tą patį pakartoti su kitais tešlos lakštais.

Suvyniotą tešlą supjaustykite 5 mm. storio juostelėmis, spustelėkite pyragėlius delnu ar pirštais, kad šiek tiek susiplotų ir dėkite į kepimo skardą. Patepkite kiaušinio plakiniu, pabarstykite likusiu cukrumi ir pašaukite į 220°C karštumo orkaitę.

Kepkite, kol gražiai paruduos, o cukrus ant pyragėlių karamelizuosis. Tai užtruks 15-20 min. Leiskite atvėsti ir mėgaukitės su rytiniu puodeliu kavos ar arbatos.

* Vyniokite taip: pažymėkite tešlos lakšto vidurio liniją ir iš abiejų pusių tešlą sulenkite iki pažymėtos linijos. Pakartokite dar kartą.

Skanaus!

Grybų paštetas su riešutais ir rozmarinu

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Thu, 06 May 2010 13:09:00 +0000

Pastaruoju metu neturiu jokio ūpo šnekėti. Rašyti taip pat. Visas mintis, svajones ir kol kas neišsipildžiusius troškimus išlieju virtuvėje varstydama orkaitės dureles, prie širdies glausdama didžiulį krepšį prieskonių, o rankose laikydama fotoaparatą.

Dar vienas užkandėlės receptas. Su šiuo užtepu galima gaminti visokius užkandžius, nors man taip skanu, kad galiu kabinti šaukštais vieną. Be duonos, be daržovių, be vyno. Tiesiog. Mano skonio receptoriams idealus receptas. Gal todėl, kad grybus mėgstu visokiam pavidale?

Puikus ir greitas, nebrangus užkandis. Pievagrybiai - pirkti akcijos metu, džiovinti grybai - dar likę nuo žiemos vakarienių sezono, sauja riešutų - visada randama mano spintelėj, nes mėgstu įbarstyti į ruošiamas salotas. Džiovintų rozmarinų tikiu, kad lentynėlėj tikrai rasit. O be svogūno neįsivaizduojama jokios šeimininkės virtuvė, taip?

Grybų paštetas su riešutais ir rozmarinu

500 g šviežių pievagrybių

sauja džiovintų grybų

sauja graikinių riešutų

100 g sviesto

1 svogūno

1 a. š. džiovinto rozmarino

2 a. š. alyvuogių aliejaus

druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų

Džiovintus grybus užpilti stikline verdančio vandens ir išmirkyti, kol grybai taps minkšti. Vandenį nupilti. Grybus nuplauti po šiltu tekančiu vandeniu, kad pašalintumėte visus likusius nešvarumus.

Įkaitintoje keptuvėje ištirpdyti sviestą, pakepinti susmulkintą svogūną, pievagrybius bei džiovintus grybus su trupučiu druskos ir juodųjų pipirų (jei mėgstate, galite įdėti skiltelę česnako). Kai grybai ir svogūnai išskirs sultis, sumažinti ugnį iki vidutinės ir troškinti, kol visas skystis išgaruos. Likus minutei dviem iki kepimo pabaigos, suberti džiovintą rozmariną ir išmaišyti.

Kol grybai troškinasi, elektrine maisto trintuve sutrinti graikinius riešutus, sumaišyti su alyvuogių aliejumi.. Į trintuvę sudėti trečdalį apkepintų grybų ir sutrinti iki vientisos masės. Kartoti, kol sutrinsite visus grybus. Atvėsinti ir tepti ant skrudintos duonos riekelių. Nors paštetas toks pat skanus ir šiltas.

Skanaus!

Įkvėpta Savour Fare ir Sunset, receptą susidėliojau pati.

Raudonųjų svogūnų džemas, kvepiantis čiobreliais

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Tue, 04 May 2010 14:30:00 +0000

Įvykiai veja vienas kitą. Kaip nesibaigianti karuselė parke po žydinčiom liepom: aukštyn, žemyn. Kaip mirgantys nespalvoto kino kadrai - juodas, baltas, juodas, baltas... Baltas, baltas, baltas... Norėčiau tikėti, kad mano kino juosta užstrigs ties baltuoju kadru ir kino ekranas akinamai spindės.

Galėčiau rašyti čia ir filosofuoti apie užsidarančias duris ir atsiveriančius langus, apie dryžuotą it zebras gyvenimą, apie tai, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą arba tiesiog... apie tai nerašyti. Yra kaip ir yra. Ir viskas.

Mano širdy daug daugiau laimės nei kartėlio. Kur kas daugiau džiaugsmo ir tikėjimo, ateities planų, vilties. Mano gyvenime - daug daug meilės. Ir žmogus su kuriuo gera eiti kartu per visus sunkumus.

-----

Žinau, per proziški tie apačioj esantys svogūnai ir receptas šiam džiaugsmui, bet tebūnie... Iki tobulų laimės akimirkų, tekėjų ašarų upeliai. Tikri ir netikri - pagreitinti svogūnų pjaustymo būdu.

Svogūnų džemą išbandyti rankos niežtėjo jau ilgą laiką. Nebuvau ragavusi, bet tikėjau, kad tikrai kažkas nepaprasto. Ir tikrai. Kažkas labai nepaprasto! Jokio svogūnų skonio - salstelėjusi masė, truputį liežuvį kandanti balzaminio acto ir vyno rūgštelė. Absoliučiai puiku.

Toks karamelizuotų svogūnų džemas tinka prie stipresnės mėsos (jautienos, kiaulienos), manau, kad nelabai pagadintų reikalą ir su vištiena. Sako, puikiai dera sūrių rinkiniuose, greta įprastų abrikosų, figų, spanguolių džemų, gaminant užkandėles. Ragavau su brie ir su ožkos sūriu. Man labiau patiko antrasis variantas - tiesiog super.

Galima tiekti ir kaip užkandėles prie vyno - ant krekerių ar paskrudintos prancūziškos baguette - plonomis riekelėmis supjaustyti baguette, šiek tiek paskrudinti, dėti sūrio riekelę ir arbatinį šaukštelį svogūnų džemo. Puiku, jei brie skystokas - jį galima ir užtepti - bus kur kas stabiliau (bijantiems apsitaškyti). Žodžiu, idealus pagardas, ieškantiems kuo nustebinti svečius.

Jurga, žinau, kad tau patiks. Skirmante, man atrodo, kad čia tas pats tavo minėtas 'pamestasis' receptas. Tik aš vos vos keletą menkų pakeitimų padariau.

Raudonųjų svogūnų džemas, kvepiantis čiobreliais

1 kg svogūnų;
2 skilt. česnako;
50 g sviesto;
25 g aliejaus;
75 g rudo cukraus;
žiupsnelio druskos;
šviežio čiobrelio pundelio;

300 ml butelio raudonojo sauso vyno;
100 ml balzamino vyno acto.

Svogūnus nulupkite, supjaustykite žiedais ar pusžiedžiais. Dideliame puode įkaitinkite aliejų ir sviestą, sudėkite svogūnus, sukapotą česnaką, cukrų, druską ir čiobrelio šakeles. Viską troškinkite atidengtame puode ant vidutinės ugnies tol, kol išgaruos visas svogūnų skystis (~45-50 min)

Kai svogūnai pasidarys sausi, supilkite vyną ir actą. Vėl virkite tol, kol vynas taps tirštas kaip sirupas ir išgaruos actas. Džemas turi būti tirštos konsistencijos.

Recepto šaltinis: manovirtuve.com forumas

NB! Receptas ypatingai puikiai tinka, ieškantiems priežasties ašarų upeliams...

Nes myliu. Iš visos širdies

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Sun, 02 May 2010 06:40:00 +0000

Ir mudvi bėgsim palydėti rausvėjančios saulės,

Kaip voratinkly įstrigusios tarp pilkų miesto bažnyčių bokštų,

besileidžiančios į baltą purų sniegą

Ir gersim avietėm kvepiančią arbatą
Stebėdamos kaip žibintų šviesoje šokdamos paskutinį savo Vienos valsą sukasi snaigės

Ir klausysim kaip gieda angelai,
Pritardami sau krištoliniais varpeliais

Mamyte, būk gera, pasek man dar kartą pasaką...

...apie žiemą

(2004 11 26, Vilnius)

Myliu tave, Mama...

Kokosiniai bučinukai

20 sausainėlių

4 didelių kiaušinių baltymų

100 g šviesaus cukranendrių cukraus

200 nesaldintų kokoso drožlių

kelių lašų romo esencijos

1 žaliosios citrinos

žiupsnelio jūros druskos

Į didelį dubenį sudėkite visus ingredientus (kiaušinių baltymų plakti nereikia) ir maišykite, kol masė taps vientisa. Įkaitinkite orkaitę iki 180° C temperatūros, o į kepimo skardą įtieskite kepimo popierių.

Dėkite arbatinio šaukštelio dydžio tešlos masę ant kepimo skardos ir pirštų galiukais suformuokite dailią viršūnę.

Kepkite nuo 12 iki 15 minučių arba tol, kol kokosinių bučinukų krašteliai taps auksinės spalvos. Ištraukite iš orkaitės ir leiskite atvėsti. Sausainėlius galite laikyti hermetiškai sandariame inde visą savaitę.

Adaptuota pagal: La Tartine Gourmande

„Riverside“. Skanus vaizdas į Nerį

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Fri, 30 Apr 2010 20:23:00 +0000

Mėgstu su draugėmis iki balso netekimo pliurpti vyninėse ar susitikus pietų metu išgerti didžiuuuulį puodelį pieniškos kavos. Labai mėgstu. Tačiau restoranuose lankytis tenka retai. Sakyčiau, netgi labai retai. O restoranus aš taip pat labai mėgstu.

Kaip šiandien atsimenu, kai mama puošdavo mane suknele ir visi trys (tada dar tik trys) eidavom šventinių pietų į pėsčiųjų bulvare veikusią legendinę „Baltiją“. Apvalintais laiptais lipdama į antrąjį aukštą, kur veikė restoranas, įsivaizduodavau esanti maža princesė. Ką ten princesė, visa rūmų karalienė. Tiesa, labai jau sovietiniai tie mano rūmai buvo: pilkomis sienomis ir raudonomis nailoninėmis užuolaidomis, bet vis tiek jaučiausi esanti aukštuomenės dama.

Apvalūs stalai, baltos krakmolytos staltiesės ir milijonas valandų, laukiant „kada gi pagaliau atneš valgyti?“ Tokia buvo mano pirmoji pažintis su restoranais. Dar pamenu Raseiniuose veikusį, restoraną, kur aukštas pareigas ėjo tėčio pusseserė ir niekada nepamiršiu Palangos „Mėtos“, kur brolis taip ilgai laukęs savo vakarinės blynelių porcijos, ėmė ir užmigo... lėkštėje. Veidu į blynelius ir grietinę. Visiems buvo labai smagu.

Tuos restoranus aš prisimenu su nostalgija. Ir kai praėjusią savaitę sulaukiau Arūnės kvietimo apsilankyti „Riverside“ restorane ir paragauti šio bei to iš naujojo meniu, aš nedvejodama sutikau. Juk sakiau, restoranai man patinka. Iš dalies darbo (jau sakiau, kad dievinu savo darbą?), iš dalies asmeniniais reikalais, apniukusią ir vėjuotą antradienio popietę atsidūriau greta beveik žydinčių sakurų veikiančiame „Riverside“.

Keturių žvaigždučių viešbutyje įsikūręs restoranas pasitinka dideliais langais, šviesiomis salėmis ir vaizdu į Nerį. „Riverside“ lankiausi pirmą kartą. Ir tikrai žinau, kad ne paskutinį. Jaukiai beplepėdamos apie darbą ir pomėgius, apie maistą ir fotografiją ir gurkšnodamos arbatą bei kavą ir kalbėdamos apie nuo gegužės 2 d. atnaujinamą valgiaraštį, sulaukiame pirmojo patiekalo - keptų pomidorų ir baklažanų sriuba su mėtomis ir kedrinėmis pinijomis, pagardinta citrininiu kremu bei ožkos sūriu.

Aromatinga švelnios kreminės tekstūros sriuba puikiai kvepia. Ragaujant vos juntama pomidorų rūgštelė puikiai dera su burnoje tirpstančiu minkštu ožkos sūriu, o mėtos ir kedrinės pinijos šiai sriubai suteikia žaismingumo bei charakterio. Asmeniškai aš negalėjau susilaikyti nekartojus pagyrų šiai sriubai. Taip, man išties patinka pomidorų sriubos, tačiau ši - tikrų tikriausia favoritė. Kadangi virtuvės šefas A. Serva pasidalino receptu, neabejoju, kad ją virsiu namuose tikrai ne kartą.

Arūnė žinojo, jog nevalgau mėsos ir nors leido man pačiai rinktis patiekalus iš naujojo valgiaraščio, aš vis dėlto paprašiau rekomendacijų. Ir ką gi, rekomenduoti buvo traškios tešlos suktinukai su daržovėmis ir jūros gėrybėmis, patiekiami su saldžiu aitriųjų paprikų ir žemės riešutų padažais. Vienuose suktinukuose - tik daržovės, kituose daržovių ir jūros gėrybių įdaras. Apkeptos sezamų aliejuje traškios lazdelės ir minkštas, burnoje tirpstantis įdaras buvo išties labai skanūs. Tačiau po ragautos sriubos, vargu ar būtų kas galėjęs mane taip užburti.

Mano skoniui prie lazdelių labiau tiko saldus aitriųjų paprikų padažas. O žemės riešutų padažą, gaminamą iš restorane ruošiamo žemės riešutų svieto, kepintų svogūnų ir smulkiai kapotų aitriųjų paprikų, galima kabinti šaukštais vieną patį. Man jis labiau "suskambėjo" vienas, nei derinyje su suktinukais.

Paskutinis ragautas patiekalas - karštoje keptuvėje dviems asmenims pateikiamos tigrinės krevetės. Paskanintos šviežiomis žolelėmis, česnakais, imbierais, aitriosiomis paprikomis ir patiekiamos su aštriu pomidorų, aitriųjų paprikų - česnakų, žaliųjų citrinų - sojų padažais ir ryžiais su jazminu. Nors mane pažįstantis žino, kad dėl krevečių ir jūros gėrybių aš galiu numirti, kartojasi aukščiau minėta istorija - patiekalas nepranoksta sriubos. bent jau mano skonio receptoriams.

Gražiai supjaustytos ir sezamų aliejuje kepintos daržovės - labiau keptuvės puošmena, nei patogus valgyti garnyras. Ryžiai išties be galo skanūs, bet aš čia subjektyvi vertintoja, nes labai mėgstu tiek jazminų tiek basmati ryžius. Nors man pasirodė, kad šefas gerokai pagailėjo druskos. Greičiausiai jos ten nebuvo visai. Bet jei atvirai, ryžių skoniui tai tikrai nepakenkė. Iš trijų padažų skaniausias man - žaliųjų citrinų - sojų padažas. Super tinka prie krevečių.

Kaip ir didžioji dalis sostinės restoranų, taip ir „Riverside“ laikosi tradicijos valgiaraštį keisti kartu su metų laikais. Du kartus per metus atnaujinamame „Riverside“ valgiaraštyje dominuoja fusion virtuvė su skandinaviškais potėpiais. Atnaujinta didžioji dalis patiekalų. Iš senųjų liko tik nepakeičiamos ir firminiu restorano ženklu tapusios Cezario salotos, kepta anties krūtinėlė ir sviestžuvės patiekalas.

Didžiausia naujovė - pirmąkart per restorano istoriją toks gausus salotų pasirinkimas. Nors įprastai žvelgiant pasirinkimas atrodytų kuklus - 5 rūšių šviežios, čia pat gaminamos salotos ir jų užpilai, tačiau „Riverside“toks pasirinkimas atrodo išties nemenkas. Ant grotelių keptos jautienos salotos, apkepto tuno ir pankolių salotos,tradicinės Cezario, Cezario su lašiša arba vištiena arba šviežių daržovių salotos - pagal kiekvieno poreikius ir norus.

Sau tinkamą patiekalą ras ir vegetarai, ir mėsėdžiai. Tiesa, karštų vegetariškų pasirinkimų vos du: ant grotelių kepti baklažanai, įdaryti sūriu, česnakais ir prieskoninėmis žolelėmis ir azijietiškai keptos daržovės. Jei valgyčiau mėsą, tikrai ragaučiau veršienos nugarinę kaštonų ir raudono vyno padaže arba keptą ėrienos nugarinę žolelių plutelėje, patiekiamą su baklažanais, cukinijomis, pomidorais, raudonųjų serbentų ir rozmarinų padažu.

Smaližiams - restorane gaminamų šerbetų rinkinukas traškiame migdolų krepšelyje su šviežiais vaisiais, šokolado maskarponės putėsiai, varškės pyragas su vyšniomis ir kavos bei citrinžolių skonių creme brulee.

* Įrašas - asmeninė mano ir tik mano nuomonė. Jei kažkas per padidinamąjį stiklą įžvelgia reklamą, garantuoju, jos čia nėra ir už ją man niekas nemokėjo.

Airiškas jautienos troškinys

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Tue, 27 Apr 2010 16:50:00 +0000

Šiandien Julė Facebook'e susuko pakvaišusioms mergoms galvas, parodžiusi nerealų tinklalapį „Book Depository“, kuris knygas į Lietuvą siunčia nemokamai. Maža to, ten galybė, gausybė ir visokia kitokia -ybė kulinarinių knygų... Oooo... reikėjo pamatyti, kas ten dėjosi... Mano ir taip kilometro ilgio sąrašas pasipildė dar kokiu kilometru... Juokauju, bet išties pasidairyti tikrai verta.

Kalbant apie kulinarines knygas, receptas patiekalo, kiek pakoreguoto pagal Jamie Oliverio „Oliverio ministerija“. Toks a la airiškas jautienos troškinys. Didiems komentatoriams ir klausinėtojams, ar aš valgau mėsą atsakau: „Ne, nevalgau“. Tad kodėl čia ir vėl atsiranda mėsa? Nes mūsų namuose viskas gaminama su meile ir iš meilės.

Troškinį ruošėme dviese - aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi „savo“ antra pora rankų - keturių rankų orkestras groja kur kas skambiau ir greičiau.

a la airiškas jautienos troškinys

4-6 porcijos

2 vidutinio dydžio svogūnų

2 morkų

2 saliero stiebų

2 v. š. miltų

500 g pievagrybių

4 vidutinio dydžio bulvių

600 ml konservuotų pomidorų

alyvuogių aliejaus

500 g jautienos kumpio

300 ml tamsaus alaus (puikiai tiks „Guiness“ arba porteris)

3 lauro lapų

kelių šakelių šviežio čiobrelio

druskos ir šviežiai maltų pipirų

Įkaitinkite orkaitę iki 200° C temperatūros. Kol orkaitė šyla, paruoškite mėsą: supjaustykite 2-3 cm dydžio kubeliais, nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Keptuvėje įkaitinkite šiek tiek alyvuogių aliejaus ir sudėkite pusę mėsos kubelių, kepkite, kol mėsa gražiai apskrus iš visų pusių. Tą patį pakartokite su likusiais mėsos gabaliukais. Mėsą svarbu kepti nedideliais kiekiais, antraip keptuvė atvės, iš mėsos išsiskirs sultys ir ji pradės troškintis, o ne kepti.

Paruoškite daržoves: griežinėliais supjaustykite salierų stiebus, stambiai supjaustykite nuluptus svogūnus, morkas nuskuskite ir perpjovę išilgai stambiai supjaustykite. Nuskustas bulves taip pat stambiai supjaustykite, o pievagrybius padalinkite pusiau. Kitoje keptuvėje įkaitinkite dar šiek tiek aliejaus ir suberkite smulkintą salierą, morkas, svogūną ir pievagrybius. Kepkite apie 10 minučių.

Daržovėms apkepus sudėkite apkeptą mėsą ir suberkite miltus. Išmaišykite. Į troškinį sumeskite bulves, konservuotus pomidorus, supilkite alų. Pagardinkite lauro lapais, čiobreliais, druska ir šviežiai maltais juodaisiais pipirais. Gautą masę sudėkite į troškinimo indą ir pašaukite trims valandoms į įkaitintą orkaitę.

Likus pusvalandžiui iki kepimo pabaigos nukelkite dangtį. Prieš patiekdami ištraukite lauro lapus, žolių stiebelius ir paragaukite, ar netrūksta prieskonių.

Specialiai CityOut.lt, Eglė

Naujienų 1000. Rašyčiau ir rašyčiau, bet... Le'ts get back to work...

Mėlynojo pelėsinio sūrio užpilas ir žaliosios salotos

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Sat, 24 Apr 2010 14:23:00 +0000

Gaminti dažniausiai mane įkvepia prisiminimai. Tada galiu keliauti laiku ir grįžti ten, kur grįžti negaliu. Tai būdas pabėgti nuo slegiančios šiandienos. Beriu žiupsnį druskos, pipirų, šaukštą prisiminimų, šaukštą svajonių ir mėgaujuosi procesu iš kurio gimsta nuostabiausi kūriniai.

Tikrai. Man labiausiai patinka gaminti patiekalus turinčius istoriją. Mano, mūsų istoriją. Istoriją, pasakojančią kaip jie atsirado mūsų virtuvėje. Tie patiekalai būna tokie... Tokie kitokie. Ypatingai kvepiantys, ypatingai skanūs ir grąžinantys laiką atgal bent tam pusvalandžiui, kol pietaujam.

Truputis mūsų istorijos:

Beveik prieš keturis metus, ankstyvą birželį nusileidome Deneveryje, Kolorade, o kitos dienos rytą atsidūrėme Winter Park'e, mažame miestelyje kalnuose, įsikūrusiame 3 km virš jūros lygio. Tą laiką mes lig šiol vadinam geriausia mūsų vasara. Keturių mėnesių prisiminimai vis dar kvepia Cezario salotomis, kremine šparagų sriuba, riebiomis Bratwust, vengriška Guliašo sriuba, Rubeno sumuštiniu, Salmon Nicoise salotomis, Jagerschnitzel, veršienos Saltimbocca, vištienos Cordon Bleu ir vaniline Creme Brulee bei Black Forest Torte.

Pirmą ir ko gero vienintelį vakarą į restoraną, kuriame vėliau dirbome, ėjome kaip svečiai. Pavargę po skrydžio, dar ne visai adaptavęsi prie laiko skirtumo ir tyro kalnų oro, po dienos įspūdžių svajojome tik apie miegą, tad vakarienei užsisakėme sriubos ir salotų . Kai padavėja paklausė kokio padažo salotoms norėčiau, išklausiusi variantus, tik išpūčiau akis. Nebuvau ragavusi nė vieno. Žinoma, išsirinkau neįprasčiausią ir man tada dar negirdėtą džiovintų spanguolių užpilą Cranberry Vinaigrette, kurį iškart pamilau.

„Gasthaus Eichler“ vakarienės meniu buvo tik vienos, namų salotos, mat sriuba ir salotos buvo tradicinės trijų patiekalų vakarienės pirmasis patiekalas. Sriubą kas vakarą svečiai galėjo rinktis iš dviejų skirtingų, o house salad buvo labai paprastos: sauja įvairių salotų mišinio, truputis šiaudeliais pjaustytų morkų, geras žiupsnis džiovintų spanguolių ir padažas pasirinktinai:

Ranch Dressing - amerikietiškas ir amerikiečių itin pamėgtas padažas salotoms, dažniausiai gaminamas iš kefyro/grietinės, majonezo ir džiovintų prieskoninių žolelių;
Blue Cheese Dressing - mėlynojo pelėsinio sūrio padažas;
Balsamic Vinaigrette - tirštas ir kreminis balzaminio acto padažas salotoms,
Cranberry Vinaigrette - džiovintų spanguolių užpilas salotoms.

Tąkart užsisakiau džiovintų spanguolių salotų užpilą, o laikui bėgant įsimylėjau dar ir balzaminio acto padažą. Bet apie šiuos kada nors ateity... O šiandien - mano taip pat labai mėgiamas mėlynojo pelėsinio sūrio padažo salotoms kur kas lengvesnė versija, nes „Gasthaus Eichler“ šefai jį gamino tradiciškai - naudodami majonezą. Kaip žinia, majonezui silpnybės neturiu. Veikiau būtų galima sakyti, kad aš jo labai nemėgstu.Tiesą sakant, tarp manęs ir to riebaus padažo tvyro labai įtempta situacija, tad visur, kur įmanoma, keičiu jį jogurtu.

Tad ir šį kartą - lengvesnė, bet labai skani padažo variacija su jogurtu. Aštraus kvapo ir skonio, pikantiškas padažas puikiai dera su žaliomis daržovėmis. Padažo konsistencija priklauso nuo sūrio kiekio ir nuo jogurto riebumo. Verčiau rinktis riebesnį, tada padažas nebus skystas. Pakeitus jogurtą grietine, galima naudoti kaip mirkalą šviežiems daržovių šiaudeliams, skrudintai duonai, duonos lazdelėms ar bulvių traškučiams.

Mėlynojo pelėsinio sūrio užpilas salotoms

120 g sūrio su mėlynuoju pelėsiu
100 ml natūralaus jogurto
½ a. š. smulkinto raudonojo svogūno
½ a. š. smulkinto česnako
½ a. š. medaus
sulčių iš ½ citrinos

šviežiai maltų juodųjų pipirų

Smulkiai sutrupinti mėlynojo pelėsio sūrį (tinka ir Roquefort'as, ir Danish Blue, ir Stilton'as ar bet koks kitas sūris su mėlynuoju pelėsiu). Sūrį, jogurtą, citrinos sultis, svogūną, česnaką ir medų sutrinti el. trintuve. Pagal skonį įmaišyti šviežiai maltų pipirų. Jei atrodo, kad trūksta sūrumo, galima įberti žiupsnelį druskos, tačiau man jos niekada neprireikia.

Jei norite, kad padažas būtų ne vientisos konsistencijos o su juntamais sūrio trupinėliais (crumbles), prieš dėdami komponentus į el trintuvę atsidėkite 2 v. š. sūrio trupinių, o paruošę padažą juos tiesiog įmaišykite. Arba viską trinkite ne el. trintuvėje, o tiesiog paprastame dubenyje naudodami elementariausią šakutę.

-----

Salotos - vienas paprasčiausių, bet mano labai mėgstamų derinių, nusižiūrėtų nuo populiarųjų Valdorfo salotų, tik be riešutų ir pagardintas salotų lapais. Tiesiog smulkintų salotų lapų mišinys, kubeliais pjaustyti obuoliai ir griežinėliais susmulkinti saliero stiebai. Viską sumaišyti, užpilti paruoštu padažu ir voila! Žinoma, galima pridėti ir graikinių riešutų. Jie čia taip labai labai tinka.

Blue Cheese Dressing (low-fat version)

120 g blue cheese
100 ml natural yogurt
½ tsp grated red onion
½ tsp crushed garlic
½ tsp honey
juice of ½ lemon
freshly ground black pepper

Finely crumble blue cheese. In a food processor combine blue cheese, yogurt, lemon juice, onion, garlic, and honey. Sprinkle some freshly ground pepper, according to the taste.

If you want the sauce to a solid consistency with some crumbles, combine all the ingredients in a bowl and stir well with fork until cheese is no longer clumping up.

Bon Appetit!

-----

O dabar, tokio „Gasthaus Eichler“, kokį prisimename, nebėra. Ir niekada jau nebebus. Ir net sugrįžę, nerastume visko taip, kaip palikome, tad belieka keliauti prisiminimais.

Sekmadienio pietūs

aleksandraviciute.egle@gmail.com (Egle) — Tue, 20 Apr 2010 06:40:00 +0000

Eilinis mūsų sekmadienis. Tykus, ramus ir neskubantis. Toks, kaip vėlyvas vartymasis lovoj su kava ir pusryčiais. Toks, kokį padiktavo gerus norus ir planus sujaukęs vėjas ir apniukęs dangus. Toks, kai tik gera būti namie veikaliojant kažką. Sekmadienis, kai vakarėjančiu dangumi riedanti saulė įkvepia džiaugsmo pirmadieniui. Ir namuose vėl kvepia keptas viščiukas. Su citrininėmis keptomis bulvėmis.

Darbais, ne - žodžiais, mes pasaulį mylim, ar ne? Taigi, paprasčiausiai paprastas kepto viščiuko receptas. Jau ne kartą ir ne du išbandytas, visi piršteliai nulaižyti, o keptas viščiukas su Provanso žolelėmis jau seniai įrašytas į nuolat gaminamų, greitų, paprastų, signature receptų sąrašą. Tokį patį kepėm vėlyviesiems Velykų priešpiečiams, tokį kepam ir jau ne pirmą sekmadienį iš eilės.

Iškepęs viščiukas - ypatingai minkštas,odelė traški ir švelniai kvepia prieskoninėmis žolelėmis. Minkšta ir sultinga mėsa ypatingai lengvai atsiskiria nuo kaulo ir tirpsta burnoje. Odė paprastumui.

Citrininės bulvės - pirmąkart išbandytas reikalas. Bet neprisivilęs. Tikrai. Šiek tiek adaptuotas Marthos Stewart receptas.

Viščiukas su Provanso žolelėmis

Receptą nusižiūrėjau pas Tony Tahhan

1-1,5 kg šviežio nešaldyto viščiuko

50 g minkšto, kambario temperatūros sviesto

2-3 v. š. Provanso žolelių

1 a. š. druskos

1 a. š. pipirų

Viščiuką geriausia marinuoti iš vakaro. Sumaišykite Provanso žoleles su druska ir pipirais (mėgstantys sūriau ar ne nelabai sūriai, druskos kiekį pasireguliuokite pagal skonį.Ištrinkite sviestą su žolelėmis iki vientisos, minkštos masės.

Ištepkite viščiuką prieskoniais gardintu sviestu. Nepamirškite pakelti vištienos odelės nuo krūtinėlės (kaip parodyta čia) ir ją taip pat po oda labai gerai ištepti sviestu - iškepusi mėsa bus labai sultinga ir minkšta. Suvyniokite paukštį į maistinę plėvelę ir padėkite nakčiai į šaldytuvą.

Orkaitę įkaitinkite iki 220C ir kepkite kol viščiuko odelė gražiai apskrus. 1 kg viščiukas apytiksliai kepa 1 val. Tad nepamirškite laikas nuo laiko patikrinti kaip orkaitėje laikosi skaniausi jūsų vištienos pietūs.

Citrininės keptos bulvės

Pagal Marthą Stewart

6 vidutinio dydžio bulvės
100 ml alyvuogių aliejaus
100 ml citrinos sulčių
1 v. š. jūros druskos
1 a. š. raudonėlio
1 a. š. rozmarino
šviežiai maltų pipirų

Bulves nuskusti, supjaustyti ketvirčiais. Likusius ingredientus sumaišyti, užpilti ant bulvių ir gerai jas įtrinti citrinų-aliejaus užpilu.

Kepti iki 220 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 50 minučių. Arba kol bulvės gražiai apskrus, o vidus bus minkštas ir iškepęs.

Skanaus!