žaidimų aikštelė

Rabarbarai, pyragas ir Savaitgalio džiugesiai

noreply@blogger.com (Egle) — Sat, 15 Jun 2013 09:50:00 +0000

Va-sa-ra. Tarsi cukruotas burtažodis ištirpsta tavo, mano, mūsų lūpose. Vėju įsipina į plaukus, supasi pienių pūkais karščiu alsuojančią popietę. Birželis. Toks saldus ir toks šiltas. Gundo, vilioja nusispirti batus, pamiršti laiką ir basomis kojomis braidžioti po rasotą žolę. Nupūsti dulkes nuo iškylų krepšio, nuo dviračio. Neskaičiuoti minučių anei valandų ir įsitaisius ant pledo murkti kaip katinui prieš saulę.

Pievos. Parkai. Ežero pakrantės. Iškylautojų ar šiaip tinginiaujančių miestiečių nusėstos Baltojo tilto krantinės – norint iškylauti nebūtina leistis į tolimesnę kelionę už miesto. Nors sėsti ant dviračio ir minti, kur akys veda, – taip gera. O tada... o tada jaukiai įsikurti pušų pavėsyje, galbūt išsitiesti palapinę, ir mėgautis gera kompanija ir skaniu maistu.

Pyragai. Ir speiguotą žiema, ir karštą vasarą – pyragai visada yra gerai. Todėl užsirišu prijuostę ir džiaugiuosi rubinų raudoniu nuspalvotu, rūgštelejusiai saldžiu trumpu rabarbaru sezonu. Saldžiai pakvimpa namai, taip svaigiai, kad jau nejusti už lango žydinčių jazminų. Pyragas, basos kojos, padus kutenanti žolė ir pečius bučiuojanti saulė.

Tebūnie skanios jūsų iškylos.

Tebūna saldžios jūsų ir mano vasaros akimirkos.

Šiuo pyragu mane vaišino svečiuose, tačiau jei turite įkvėpimo rabarbarų pyragui ir jei dar turite rabarbarų, šiame recepte jais pakeiskite kriaušes, viršų pabarstykite mėgstamais riešutais ir pašaukite į orkaitę. Skanaukite su vaniliniais ledais.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas: jei dar nematėte, būtinai pažiūrėkite „Happy Go Lucky“ (2008). Įkvepia.

*melodija nr.1: Greg Laswell „Comes and Goes (In Waves)“

*melodija nr.2: Greg Laswell feat. Sara Bareilles „Come Back Down“

*fotografija: Quentin de Briey.

*vieta: truputis nostalgijos Florencijai ir trattoria „4 Leoni“

*skaitiniai: Pia Jane Bijkerk „my heart wanders“.

*žurnalas: naujas ir vasariškas „Rue“.

*must read: „Six Fairy Tales for the Modern Woman“

*gėris: šią vasarą keliaujantiems į Stokholmą

*grožis: Adelė Po. ir fantastiškos lėlės

*atradimas: „La Designerie“. Naujas atradimas-apsėdimas.

*video nr.1: viena geriausių kada girdėtų kalbų. Neil Geiman. via Martynas

*video nr.2: „Feast“. Tiesiog.

*parduotuvė: „Mildloops“ - dailieji nerealiosios Mildos mezginiai

*receptas: kepti bananai ir kepti greipfrutai. abu su pistacijom ir kakavos pupelėm.

*naudinga: basic photography for bloggers

*darbštiems: prisiminimų kabykla

*keliautojams: 10 dvarų Širvintų ir Ukmergės rajonuose

*stilius: summer luxe. Nepaprastai gražu ir vasariška.

*tinklaraštis: pats nerealiausias „Happyyolks“

*žodžiai sau: Do not pray for an easy life, pray for the strength to endure a difficult one. (Bruce Lee)

*savaitgalio planas: draugai + grupiokai + vaikai + ilgi vakarai + sportbačiai + truputis darbo.

Šviesaus ir saldaus savaitgalio!

Rabarbarų ir rozmarinų džemas + Savaitgalio džiugesiai

noreply@blogger.com (Egle) — Sat, 08 Jun 2013 07:40:00 +0000

Išeiti lengva. Sugrįžti visada sunku. Nežinai ar tavęs tikrai vis dar laukia. Ar vis dar taip pat ilgisi. Ieškai (ir randi) pasiteisinimų, kodėl to ar ano nedaryti. Kad pavargai. Kad nebeįdomu. Kad nebenori bandyti. O gal tiesiog bijai, kad nelaukia, nereikia.

3 mėnesiai tylos. Ir rašymo abstinencijos. Daug ar mažai? Tikriausiai, kad nemažai. Nors kai pagalvoju, kad nuo kai kurių įvykių praėjo metai, sunku vertinti laiko tėkmę ir greitį. Atrodo, kad viskas vyko tik vakar. O metai jau ėmė ir apsuko ratą.

Su pavasariu ir vasara į mano širdį sugrįžta ramybė. Tokia tyki ir šviesi. Lengva. Permatoma tarsi šilto ryto rūkas, lėtai glostantis pievose sirpstančias žemuoges. Nors ir labai palengva, jaučiu kaip kasdien taika su savim vis stiprėja ir auga. Dar neretai ją nugali kasdienis chaosas, bet meilė sau vėl rado kelią į mano širdį.

Ant mano stalo žydi bijūnai. Vasara. O mano dienos bėga. Lekia, skuba, kaip Bredberio Dagas, įsispyrusios į naujus sportbačius. Tie ryto rūkai, kylantys virš Užupio, po nakties į brėkštančią aušrą garuojanti Neris, sportiniai bateliai ir mintyse dėliojami dienos, savaitės, mėnesio ir vasaros planai. Visko tiek daug, taip skubiai, bet taip gražiai. Nuostabi bus ši vasara. Įdomi. Kupina veiksmo, draugų, juoko, šypsenų, vestuvių, gimtadienių, apkabinimų, ekstrymų, piknikų, mažųjų draug(i)ų, jūros, smėlio, kaimo, miško, pievų... Ir dar visko visko daug.

Parduotos mano dienos ir naktys. Rytai ir vakarai. Bet man smagu. Nelieka laiko chaosui galvoje, nors jį irgi jau reikėtų sudėlioti į lentynėles. Bet po truputį jis ir pats dėliojasi. Kol nebuvau čia, buvau Paryžiuje. Pavasarėjant, medžiams dar tik kraunant pumpurus. Spėjau nubėgti pirmuosius savo oficialius 10 km. Ir netgi pirmąjį tikrąjį ir oficialų 21,195 km pusmaratonį. Ir netgi nubėgti visai gerai. Net ir karščiuojant ir kitiems nemaloniems simptomams kankinant. Žodžiu, nieko nėra neįmanomo. Manau, šią vasarą save ir kitus nustebinsiu dar ne vienu panašiu pareiškimu. Nes tikrai, mums nieko nėra neįmanomo.

Fotografuoju. Daug. Bet ne sau. Ir šiaip, sau nelabai dar lieka laiko: išdalinu visiems po truputį, o paskui sunku save surinkti į vieną esminį vienetą. Veiksmas verda kitose virtuvėse. Tikrose ir virtualiose. Dar – popierinėse. O maniškė renka dulkes. Neprisimenu, kada paskutinįkart jungiau orkaitę. Bet šią savaitę priverčiau save išvirt rabarbarų ir rozmarinų džemo. Ir daug. Nes paskui, žinau, nagus nusigraušiu, kad praleidau tokią progą. O šiaip, namuose karaliauja kava ir šviežių daržovių salotos. Kartais su Valdo ir Rasos sūriu. „Žan Žakuciu“, jei tiksliau. Jei sekmadieniais „Sūrių turgus“ jums pakeliui, primygtinai rekomenduoju nusipirkti. Ir dar „Bliuzą“ prigriebkite, bet „Žakucis“ – mano favoritas.

Iš tikro, tai sugrįžau dar ir dėl to, kad labai jau knietėjo pasidalinti savaitgalio džiugesiais. Gali būti, kad tikrų nuotraukų ir receptų dar teks palūkėti. Galbūt net iki liepos. Bet savaitgalio džiugesius pažadu penktadieniais. Arba šeštadieniais. Kas savaitę.

Rabarbarų džemas su rozmarinais

1 kg rabarbarų

500 g cukraus

20 g rozmarinų (nemenka puokštelė)

citrinų sulčių (pagal skonį)

Arba 2 dalys rabarbarų, 1 dalis cukraus, citrinos sulčių ir rozmarinų šakelių. Rabarbarus nulupkite, supjaustykite nedideliais gabaliukais. Sumaišykite su cukrumi ir trupučiu citrinos sulčių. Palikite porai pastovėti.

Statykite puodą su rabarbarais ant ugnies ir maišydami užvirkite. Įmeskite sukapotus rozmarinus ir vis pamaišydami kaitinkite, kol rabarbarai visiškai sukris. Džemą supilstykite į švarius, sterizilizuotus ir sandarius stiklainius.

Jei nemėgstate stipraus rabarbarų skonio, rozmarinų nesmulkinkite, o virdami džemą į puodą dėkite sveikas šakeles, kurias džemui išvirus, išimkite ir išmeskite.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas: „The Place Beyond The Pines“ (2012). Niekada nesiseilėjau dėl kino aktorių, bet Goslingas yra kažkas toookio. O filmas dar geresnis.

*melodija nr.1: Beirut „The Rip Tide“

*melodija nr.2: Oscar and the Wolf „Orange sky“

*fotografija: Kate le Sueur. Mano skonio fotografė.

*vieta nr.1: svetingumo namai ir restoranas „Monte Pacis“ Pažaislyje. Jei vyksite, būtinai aplankykite ir seseris kazimierietes bei jų muziejų. Nepaprastai šilta.

*vieta nr.2: pietums visada gera sugrįžti į seną gerą „Cozy“, ar ne taip, Dovile?

*skaitiniai: V. Alexander „One: Living as One and Loving it“. Ievuže, ačiū!

*žurnalas: „Virtuvės mitų griovėjai“. Truputį konkurentai, bet labiau draugai.

*must read: „9 Rules for a Simpler Day“

*gėris: naujieji „Chocolate Naive“ riešutiniai ledai. Domai, tu nerealus!

*grožis: ko gero labai ilgiuosi jūros.

*atradimas: „Spotify“. Ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas. Geros muzikos namai.

*video nr.1: „The Quiet City“. Paryžius, toks kokį mačiau ir aš.

*video nr.2: „A Bird Ballet“. Privalu pažiūrėti

*parduotuvė: mėgstu pašmirinėti čia. „Brocante Antiques“

*receptas: chocolate chip cookies. Žinau, kam patiktų.

*darbštiems: ne visai sapnų gaudyklė, bet vistiek gražu.

*stilius: simple. casual. modern. chic. with a little bit of glitter.

*tinklaraštis: mėgstamas ir mylimas „Satsuki Shibuya“.

*žodžiai sau: Be in love with your life. Every minute of it. -- Jack Kerouack.

*savaitgalio planas: draugai + kaimas + pirtelė.

Jaukių rytų ir vakarų!

Tailandietiškos midijos kvapniame kokosų piene

noreply@blogger.com (Egle) — Tue, 19 Mar 2013 19:25:00 +0000

Midijos. Kinas. Ir knygos. Tiksliau, kulinarinis kinas ir kulinarinės knygos. Trys didžiosios mano gyvenimo Meilės, kurių niekada nebus nei per daug, nei gana.

Taigi, „Kino pavasaris“ ir šiemet pradžiugino kulinariniu kinu ir netgi atskira kulinarinių filmų programa. Kadangi ne taip seniai Savaitgalio džiugesiuose buvau rekomendavusi puikią dokumentiką „Jiro Dreams of Sushi“ („Džiro sapnai apie sušį“), sekmadienį nusprendžiau praleisti kino salėse ir įsigijau bilietus į „Step Up to the Plate“ („Ateik arčiau lėkštės“), ir „Mussels in Love“ („Meilė midijoms“), ir „El Bulli – Cooking in Progress“ („El Bulli“ – išradingiausi eksperimentai virtuvėje“).

Ką gi, savaitgalio reziumė – pamatyti visi „Kino pavasario -13“ kulinariniai filmai. Nebūtinai teisingas, bet mano ketvertukas vistik susidėliotų kažkaip taip.. Kaip ten bebūtų, įsimintiniausiu taip ir liko – „Jiro Dreams of Sushi“. Ypatingas filmas. Kas įdomiausia, kad giliausia jo prasmė slypi ne pačiame maiste, o gyvenimo filosofijoje, požiūryje į kasdienybę, darbą, pareigas, auklėjimą, tradicijas. Nuostabu, kad tokių žmonių dar yra. Ir kad kuriami tokie filmai.

Antroji labiausiai patikusi juosta – „Step Up to the Plate“. Nors ko gero šiltai antroje vietoje lygiomis teisėmis galėtų įsitaisyti ir minėtas „Step Up to the Plate“, ir „Mussels in Love“, ir „El Bulli – Cooking in Progress“, kurio ištraukas buvau mačiusi dar viešėdama Barselonoje, lankydama Ferran Adria'i ir „El Bulli“ dedikuotą parodą. Visi savaip įdomūs, visi savaip geri. Tokie skirtingi, ir tokie panašūs. Buvo labai įdomu pastebėti, kad visuose keturiuose filmuose smarkiai akcentuojamas sezoniškumas ir metų laikų kaita. O tai mano manymu, yra pats pirmiausiasgeros virtuvės požymis.

Prie to paties pagalvojau, kad pagaliau reiktų vesti žiūrėjimo vertų kulinarinių filmų sąrašą. Nuo šiol jį (dar nebaigtą, tik pradėtą bei nuolat pildomą) galite rasti čia.

Bet šįkart, visgi ne apie Jiro Sukiyabashi ir ne apie Michelį Brasą, o apie „Mussels in Love“. Gražiai (labai gražiai. Ir labai gerai) nufilmuotas dokumentinis kinas. „Juosta gliaudo iš pirmo žvilgsnio tokias paprastas midijas. Nors karštame puode jos greitai atsiveria, šis moliuskas dar turi daug neįmintų paslapčių. Retas kuris žino, kad midijos gali būti patiekiamos ne tik kaip užkanda. Režisierius iš Belgijos pasakoja apie žmones, susijusius su midijomis. Pavyzdžiui, gydytojas Janas naudoja jų gaminamus klijus negimusiems kūdikiams išsaugoti. Filme taip pat kalbinami biologai ir virėjai, kurie išsako itin savitą požiūrį į midijas“, – rašo festivalio rengėjai.

Nors filme man vistik pritrūko maistiškumo ir kulinarijos, buvo įdomu stebėti, kaip šiuolaikiniame pasaulyje merdi ir žūsta tradicinė midijų auginimo kultūra ir derliaus nuėmimas, o juos keičia pramoniniu būdu auginamos midijos. Kad egzistuoja midijų peryklos, kur midijos dauginasi natūraliu būdu, o vėliau yra perimos, paauginamos ir pasėjamos jūroje. Kad ruošiant midijas, pačioje kepimo/ troškinimo pabaigoje būtina įdėti gabaliuką kitą sviesto (jei padažas be grietinėlės), kad skonis būtų švelnesnis ir turtingesnis. Kad kažkuriame Olandijos kaime kasmet renkama vietinės reikšmės Mis Princesė Midija, kuriai tenka kažkoks neaiškus vaidmuo. Ir kad patys flamandai dėl midijų kraustosi iš proto. Ir be galo jomis didžiuojasi.

Taigi, midijos. Viena mano gyvenimo Meilių iš didžiosios raidės. Kada pirmą kartą paragavau šviežių austrių, pamenu puikiai – tai buvo tik pernai. Jurga dar vartė akis ir bandė spyriotis, bet galiausiai mano įkalbinėjimams pasidavė. Kada pirmą kartą paragavau šukučių, irgi pamenu puikiai – prieš beveik septynis metus, dirbant ir keliaujant amerikėj. Mūsiškame restorane. O va, kada pirmąkart burnon įsidėjau midijų, prisiminti niekaip negaliu. Nors tu ką. Kaip ir krevečių.

Labiausiai man patinka moules marinière – su grietinėle, česnakais ir petražolėmis. Arba moules à la provençale – su pomidorais, česnakais ir baltu vynu. Nors aš, gamindama namie, dar pridedu ir apelsinų sulčių, kaip čia. Tiesa, labiausiai vykęs ir giliausiai atmintin įsirėžęs derinys pasirodė šią vasarą ragautos midijos su grietinėle, baravykais, konjaku (?) ir čiobreliais (?). Labai tiksliai pasakyti negaliu – ne mano toji porcija buvo, bet buvo be galo gardu. Dar yra labai geras Julia Child midijų, troškintų vyne, receptas ir, manau, kad manęs nenuviltų ir šis – su „Guiness“ ir grietinėle.

By the way, kad jau prakalbom apie jūrų ~~bjaurybes~~ gėrybes, Jurga, kada einam tų varlių šlaunelių valgyt? O prie to pačio... Niekaip nepavyksta rasti tikslaus atsakymo – varlių šlaunelės, tai mėsa ar vistik žuvys/ jūrų gėrybės? Mmm? Any ideas?

Receptas iš mano vienos mėgstamiausių ir šiuo metu bene daugiausia naudojamos Diana Henry receptų knygos „Plenty“. Juokingiausia tai, kad šią žymios britų maisto rašytojos knygą praėjusį rudenį parsivežiau iš JAV. Ir žinoma, amerikonišką leidimą, t.y. su uncijomis vietoj mililitrų ir svarais vietoje (kilo)gramų.

Viena iš tų kelių širdžiai brangiausių lauktuvių, dar ilgai priminsianti ypatingiausią gyvenime kelionę. Kai kaskart vartant solidžiomis fotografijomis iliustruotus receptus, širdis suvirpa prisiminus tą Boulder'io knygyną, tą šiltą vasaros vakarą, karščiu alsuojantį gatvės grindinį, tą kompaniją, draugus, tą vakarienę bei taip ir neišpildytą svajonę, kada nors sugrįžti ten studijuoti ir gyventi.

Vienok, ne prisiminimai skatina kaskart atsiversti šios knygos puslapius, o ~~puikūs~~ fantastiški receptai. Paprasti, žemiški, universalūs ir labai labai flavorsome, kaip pasakytų mano viena draugė amerikietė. Good uncomplicated food for the sustainable kitchen - skelbia knygos antraštė, – With over 300 recipes, none of them extravagant. Mano maistas. Mano virtuvės filosofija. Mano gyvenimo būdas.

Salotas su burokėliais ir rūkyta skumbre, pirmąkart išbandytas Kūčių vakarienei, gaminu lig šiolei. Burokėlių sriuba su minkštu ožkos sūriu (galima patiekti ir šiltą, ir šaltą), jau matau, kaip vasarą įsitaisys greta šaltibarčių. Tobulas rouille ir net du majonezai (puikusis su šafranu ir vienas, dar neišbandytas, su rūgštynėmis) jau rado vietą šaldytuve. Morenginis agrastų pyragas laukia agrastų sezono. Kaip ir braškių/ rožių žiedlapių ledai. A, ir dar, prie žuvies patiekalų labai dera vienietiškos bulvės su marinuotais agurkais, kmynais ir grietine.

O šiandien – tailandietiškos midijos su aitriąja paprika ir žaliosiomis citrinomis. Iš tiesų, tai midijos belgiškos, t.y. iš Belgijos, bet mūsiškio žurnalo kalbos redaktorė vis taiso mane ir moko, kad ~~sakyti~~ rašyti midijos tailandietiškai – nevalia. Na, negalima tai negalima... Tebūnie tailandietiškos.

Tailandietiškos midijos kvapniame kokosų piene

2 kg midijų

15 g sviesto

1 smulkiai pjaustytas svogūnas

2 smulkiai pjaustytos skiltelės česnako

2 cm kubelis imbiero šaknies

2 vidutinio dydžio raudonos aitriosios paprikos

2x400 ml skardinės kokoso pieno (naudojau „Santa Maria“)

1 žaliosios citrinos sultys ir tarkuota žievelė

½ šaukšto rudojo cukraus

Patiekti:

1 žaliosios citrinos tarkuota žievelė

4 šaukštai stambiai kapotų kalendrų lapų

½ raudonos aitriosios paprikos

Labai gerai nuplaukite midijas, kempinėle nušveiskite ir nugramdykite visas „barzdas“. Patikrinkite, ar visos midijos sveikos ir gerai užsidariusios. Jei midija neužsidaro, kai ją suspaudžiate, tiesiog išmeskite.

Gilioje keptuvėje arba puode ištirpinkite sviestą. Sudėkite smulkintus svogūnus, česnakus, tarkuotą imbierą ir smulkintas aitriąsias paprikas (be sėklų). Kepinkite ant vidutinės ugnies, kol svogūnai suminkštės ir bus švelios aukso spalvos. Supilkite kokosų pieną, žaliųjų citrinų sultis, suberkite cukrų ir tarkuotą žaliųjų citrinų žievelę. Palaukite, kol užvirs ir iškart sudėkite midijas.

Uždenkite dangčiu ir troškinkite 4 minutes arba tol, kol midijos atsivers. Pakratykite keptuvę porą kartų, kol tmidijos verda. Išimkite ir išmeskite tas midijas, kurios neprasivėrė (tą patį patarkite padaryti ir savo svečiams ar namiškiams).

Patiekdami midijas išmaišykite, tada pabarstykite smulkintais kalendrų lapais, tarkuota žaliosios citrinos žievele, smulkintomis aitriosiomis paprikomis ir iškart patiekite.

Skaniausia su taure balto vyno. Ir ką tik paskrudinta duona, kuria skanu išlaižyti paskutinius padažo lašelius.

Thai mussels with coconut, chile, and lime

2 kg mussels

15 g butter

1 onion, finely chopped

2 cloves garlic, finely chopped

2 cm cube ginger, peeled and finely chopped

2 medium-sized red chillis, halved, deseeded and cut into slivers

2x400 ml tins coconut milk

juice and zest of 1 lime

½ tbsp soft light-brown sugar

To serve

zest of 1 lime

4 tbsp roughly chopped coriander

½ red chilli, deseeded and cut into very fine shreds

Wash the mussels really well, scrubbing off any barnacles and removing any 'beards’. Tap each one on the side of the sink. If it doesn’t close when you tap it, throw it away.

Melt the butter in a large saucepan. Add the onion, garlic, ginger and chiles. Cook over a medium heat until the onion is soft and very pale gold. Add the coconut milk, lime juice, sugar and grated lime zest. Bring to just under the boil then add the mussels.

Cover and cook for 4 minutes or until the mussels have opened. Shake the pan a couple of times during the cooking.

To serve, stir then scatter some grated lime zest, coriander, some chilli on top and serve immediately.

Skanaus!

Sūdyta lašiša su rūkyta druska

noreply@blogger.com (Egle) — Wed, 13 Mar 2013 08:00:00 +0000

Gravlax. Gravad laks. Gravad lax. Graflax. Turbūt ne kartą girdėjote vieną ar kitą pasakymą. Yra daug būdų, kaip užrašyti ar ištarti šio skandinavų mėgstamo delikateso pavadinimą, bet kad ir kaip vadintume, aišku viena – kalbama apie žalią, sūdytą lašišų filė.

„Palaidota lašiša“ – taip skambėtų žodį gravlax išvertus iš švedų kalbos. Švedų kalboje „grav“ reiškia kapą, o „lax“ – lašišą, tad nenuostabu, kad šis patiekalo pavadinimas rodo seną skandinavų paprotį lašišas ir kitas šviežiai pagautas žuvis sūdyti statinėse, kurias vėliau užkasdavo į žemę. Žuvys būdavo valgomos arba po kelių dienų, arba paliekamos fermentuotis kelis mėnesius – taip pasirūpinant maistu ilgiems žiemos mėnesiams.

Paprasčiausias būdas paruošti sūdytą lašišą – gausiai ją pabarstyti druskos, cukraus ir krapų mišiniu, beje, senovėje dėl skonio ir aromato buvo beriama pušų spyglių. Moderniose virtuvėse sūdant lašišą šiandien dedama ir citrinų ar apelsinų žievelių, krapų sėklų, kadagių uogų, dažnai šliūkštelima ir šiek tiek degtinės arba džino, o kartais netgi pridedama vanilės sėklų ar ankščių, burokėlių.

Paruošti sūdytą lašišą namie patiems – visai nesudėtinga. Bet netinka tiems, kurie ja nori mėgautis čia ir dabar. Vakarienę su sūdyta lašiša prireiks susiplanuoti bent prieš dvi dienas – mažiausiai tiek reikia, kad sūdoma lašiša įsiskonėtų ir ją būtų galima valgyti.

Pradėti reikėtų nuo ypač šviežios žuvies. Tai svarbu tiek dėl maisto saugos priežasčių, tiek norint išgauti geriausią skonį ir tekstūrą. Geriausias būdas įsitikinti žuvies šviežumu – apsilankyti žuvų turguje ar pas žuvų pardavėją, kuriuo pasitikite. Išsirinkite tą žuvį, kurios akys skaidrios, žiaunos rausvos ir paprašykite pardavėjo, kad atpjautų pusę žuvies. Nepirkite jau paruoštos filė – ji vitrinoje gali būti praleidusi dieną ar dvi. Žuvis, kurią įsigijote, ko gero, bus su kaulais, bet tai menka bėda – juos lengvai galite išrankioti patys. Tam pravers specialus žuvų pincetas (jį įsigysite specializuotose virtuvės įrankių parduotuvėse), kuriuo ašakas išrankiosite nepažeidę mėsos. Bet jei tokio neturite, tiks ir paprastas.

Atpjaukite tokį gabaliuką filė, kad žuvis visose vietose būtų daugiau ar mažiau vienodo storio: nupjaukite papilvę, uodegą ir dalį mėsos prie uodegos – ploniausią filė. Jei šias dalis paliksite, po sūdymo jos tiesiog taps sunkiai kramtomos, tarsi guminės ir nemalonios valgyti. Tiesa, nuopjovų neišmeskite – paruoškite totorišką lašišą ar išvirkite sriubą.

Metas žuvį sūdyti. Sūdymas ir druska žuvį veikia trimis būdais. Druska yra natūralus konservantas, tad visų pirma ji neleidžia bakterijoms daugintis ir pailgina šviežios žuvies vartojimo laiką. Antra, druska iš lašišos ištraukia drėgmę, todėl žuvies tekstūra tampa sunkesnė, tanki. Na, o galiausiai skaidydama baltymo struktūrą druska žuvį suminkština ir valgoma ši maloniai tirpsta burnoje. Cukraus sūdant lašišą reikia berti tam, kad žuvies skonis nebūtų pernelyg sūrus, o švieži krapai, krapų sėklos, citrinų žievelės suteikia aromato ir skonio.

Sūdant žuvį svarbu druskos ir cukraus mišiniu padengti visą žuvies paviršių – taip ji bus pasūdyta tolygiai. Maistinė plėvelė ir paslėgimas reikalingi procesui pagreitinti, todėl įvyniokite žuvį, įsitikinkite, ar neliko oro „kišenėlių“. Sūdymo proceso metu druska iš žuvies ištraukia drėgmę, tad gerai (geriausia net kelis kartus) apsukę žuvį maistine plėvele dėkite į lėkštę ar ant medinės lentelės, kad nutekėtų kuo mažiau skysčio ir ištirpusios druskos. Senovėje žuvis būdavo paslegiama tarp medžio žievių, ant jų uždedant akmenis, bet šiandien tiks ir konservuotų produktų skardinės.

Dabar jau teliko laukti, kada galėsite skanauti pačių sūdytą lašišą. Paslėgtą laikykite šaldytuve 2 paras, jei mėgstate vos sūdytą žuvį, arba savaitę, jei norite intensyvesnio skonio ir tankesnės tekstūros. Kad proceso metu sūdymo mišinys pasiskirstytų tolygiai, maždaug kas 12 valandų žuvį apverskite. Kai lašiša bus tokio skonio, kokio pageidaujate, druską nubraukite, nusausinkite drėgmės perteklių sugeriamuoju popieriumi ir apvyniokite žuvį švaria polietileno plėvele. Laikykite šaldytuve nuo 4 iki 5 dienų.

Sūdytą lašišą patiekite pjaustytą plonais, įstrižais gabalėliais. Pjauti geriausia aštriu peiliu, žuvies gabaliukus atriekiant įstrižai nuo odelės. Tradiciškai sūdyta lašiša patiekiama su bulviniais blynais, ruginės duonos traškučiais, juoda rupia duona ir marinuotais agurkais, taip pat su garstyčių padažu hovmästarsås.

Namie sūdyta lašiša gal ir nepagaminama akimirksniu, bet dėl šio delikateso verta ir pakentėti.

Tekstas spausdintas žurnale „Virtuvė. Nuo... Iki...“ nr. 3 (45)

Sūdyta lašiša su rūkyta druska

Gravlax

250 g lašišos filė su oda, be kaulų

120 g rupios jūros druskos

60 g cukraus

3 šaukšteliai rūkytos jūros druskos

smulkiai tarkuotos ½ citrinos žievelių

½ ryšelio šviežių krapų su stiebeliais

Jei reikia, nupjaukite lašišos papilvę ir išrinkite likusias žuvies ašakas pincetu. Nupjaukite uodegos peleką – filė turi būti stačiakampio formos.

Ant darbastalio pasitieskite gabalą maistinės plėvelės. Dubenyje sumaišykite druską ir cukrų, ½ mišinio berkite ant maistinės plėvelės. Maždaug tiek, kokio dydžio lašišos gabalas.

Ant druskos dėkite lašišos filė, oda žemyn. Ant žuvies berkite dar ½ druskos mišinio ir pabarstykite krapų sėklomis, tarkuotomis citrinų žievelėmis. Galiausiai paskleiskite susmulkintus krapus (su visais stiebeliais) ir tvirtai paspauskite.

Taip paruoštą žuvį tvirtai suvyniokite į maistinę plėvelę, dar kartą paspauskite, kad gerai prikibtų druska ir prieskoniai. Sūdomą lašišą dėkite į didesnį indą ir paslėkite medine lentele ir keliomis sunkesnėmis skardinėmis.

Laikykite šaldytuve bent 2 dienas ar iki savaitės, kas 12 valandų apverskite. Sūdytą lašišą išvyniokite. Rankomis kaip įmanoma geriau nušluostykite druską ir drėgmės perteklių nusausinkite sugeriamuoju popieriumi. Apvyniokite polietileno plėvele ir laikykite šaldytuve, kol prireiks (iki 5 dienų).

Patiekite supjaustę plonais, įstrižais gabalėliais. Pjauti geriausia aštriu peiliu, atriekiant žuvies gabaliukus nuo odos. Patiekite su marinuotais agurkėliais, rugine duona, šaukšteliu grietinės, krapais bei garstyčių ir krapų padažu.

Sūdykite lašišą likus bent dviem dienoms iki planuojamos vakarienės.

P.S. rūkytos „Maldon“ jūros druskos (kilmės šalis: Didžioji Britanija) aš parsivežiau iš kelionės Barselonoje. Lietuvoje rūkytos druskos galite įsigyti „Sveikuose produktuose“, „Užupio krautuvėje“, „Marks & Spencer“, „Vomfass“ parduotuvėje (Kaune).

Ši druska suteikia patiekalams specifinį dūmo skonį. Geiausia barstyti ant jau paruoštų patiekalų: salotų, keptos žuvies (ypatingai gardu), jūrų gėrybių, mėsos. Žiupsnelis tokios druskos tobulai dera su šokoladu ar sviestine karamele. Pabandykit!

Skanaus!

Cantucci, kurie buvo ne visai cantucci

noreply@blogger.com (Egle) — Fri, 01 Mar 2013 16:45:00 +0000

Mano juodraščiuose apdulkėję guli vos pora nepublikuotų receptų ar dienos šviesos laukiančių, nebaigtų įrašų. Šis – vienintelis užsigulėjęs dar nuo praeito pavasario. Nuo tada, kai oras buvo toks panašus į šiandieną, bet šalikelėse jau sprogo pumpurai. Kai visai visai tirpo paskutinis sniegas ir pavasario nuojauta skverbėsi į namus ir į kiemus. Kai širdis dainavo meilę, o aš mirkydama džiūvėsėlinius sausainius į taurę saldaus vyno galvojau, kaip gerai būtų bent trumpam sugrįžti į Florenciją.

Biscotti. Cantucci. Nebe cantucci. Cantuccini. Visi tarsi būtų panašūs, bet kažkodėl vadinami skirtingai. Būkim biedni, bet teisingi – biscotti italų kalboje yra bendrinis žodis, kuriuo vadinami sausainiai. Taigi, net mūsų „Gaidelis“ Italijoje būtų biscotto ar biscotti, nelygu kiek jų italui pasiūlysi.

Dar šiuo terminu konditerijos pasaulyje vadinami du kartus kepti (kepti ir džiovinti) sausainiai (it. „bis“ – antrąkart, pakartotinai, „cotto“ – keptas, virtas). Tokie kaip tik ir yra cantucci. Taigi jie tam tikra prasme yra ir biscotti. Bet nevadinkime jų biskočiais, vadinkime juos kantučiais. Arba jei kepsite visai mažyčius – cantuccini. Mažybinė priesaga „ini“ reiškia, kad kalbame apie mažus sausainėlius. Taigi cantucci yra didesni, o cantuccini – maži, vos vieno kąsnio sausainukai.

Cantucci ir cantuccini kilę iš Prato miesto Florencijoje ir jų sudėtyje būtinai yra migdolų. Pailgos formos, sausi ir traškūs. Iš tešlos suformuojamas didelis, pailgas kepalas, kuris iškepęs dar karštas supjaustomas riekėmis, o šios padžiovinamos krosnyje, kol įgauna švelnų aukso atspalvį. Tačiau kantučių naciai laikosi nuomonės, jog jei migdolus recepte pakeisi kitais riešutais ar į tešlą pridėsi razinų, figų, šokolado, tai valgysi jau ne kantučius ar kantučinius, o biskočius.

Tad maniškiai cantucci šiuo atveju, jau irgi ne visai cantucci. Apsišaukėliai, nes juose nėra nė puselės migdolo, – tik lazdynų riešutai ir kakavos pupelės. Bet dėl to jie nė kiek ne prastesni ir ne mažiau skanūs. Gal net dar skanesni. Nors tiesą sakant, įsimintiniausius man teko ragauti Italijoje ir jie buvo paskaninti figomis.

Cantucci – idealūs sausainiai tinginiams. Tiems kurie mėgsta ką nors saldžiai pakramsnoti prie arbatos puodelio, bet tingi kas savaitę maišyti tešlą ir plauti indus. Į šių sausainių tešlą nededama jokių riebalų, todėl ilgai laikosi (sandariai uždaryti net iki poros mėnesių), yra saldūs ir traškūs. Pakankamai saldūs, bet ne tiek, kad patiktų didžiausiems smaližiams.

Ten iš kur jie kilę, tokie sausainiai tradiciškai buvo skanaujami mirkant į saldų vyną. Jei tiksliau, Vin Santo. O man cantucci primena vaikystę ir barankas. Kai negalėdama sutraiškyti delnu pati, prašydavau tėčio pagalbos. Mesdavau po kelis barankų ketvirčius į saldžios juodos arbatos puodelį, truputį palaukdavau, kol šiek tiek išmirks ir, šaukšteliu (arba dar geriau, pirštais) žvejodavau ir, suminkštėjusius krašteliuose, bet dar traškius viduriukyje, dėdavau į burną.

Taip ir su cantucci. Tik juos, kaip minėjau, man skaniau mirkyti į vyną. Saldų.

Cantucci su lazdynų riešutais ir kakavos pupelėmis

Tradiciškai šie sausainiai kepami su neluptais migdolais. Aš šiek tiek padžiazavau ir juos pakeičiau kepintais lazdyno riešutais bei kakavos pupelėmis, kurioms vis dar jaučiu priklausomybę. Skaniausi pamirkyti puodelyje kvapnios kavos, arbatos ar stikle saldaus vyno, pvz. Vin Santo.

250 g miltų + šiek tiek pabarstymui

250 g cukraus pudros

1 ¾ šaukštelio kepimo miltelių

2 kiaušiniai

1 kiaušinio trynys

100 g skrudintų lazdynų riešutų

50 g kakavos pupelių

žiupsnelis druskos

Įkaitinkite orkaitę iki 160 °C temperatūros. 2 kepimo skardas ištieskite kepimo popieriumi.

Į didelį dubenį persijokite miltus, cukraus pudrą, kepimo miltelius ir žiupsnelį druskos. kauburėlio viršuje įspauskite duobutę. Į ją įmuškite 1 kiaušinį ir kiaušinio trynį. Palengva užmaišykite tešlą. Suberkite skrudintus lazdynų riešutus, traiškytas kakavos pupeles ir dar kartą gerai išmaišykite.

Pamiltuokite rankas, padalinkite tešlą į 3 lygias dalis ir suformuokite ilgus, 2-3 cm pločio ir 1 cm storio ritinius. Dėkite juos į paruoštas kepimo skardas ir patepkite lengvai išplaktu likusiu kiaušinius. Kepkite 30 minučių. Išimkite iš orkaitės, supjaustykite įstrižais, 3-4 cm gabalėliais. Sausainėlius sudėkite į skardą ir pašaukite į orkaitę dar kelioms minutėms, kad padžiūtų. Ataušinkite iki kambario temperatūros. Kai visiškai atvės, laikykite sandariame inde.

Adaptuota iš Tuscany.
Publikuota Llama's Valley.
Keramika iš Mano lietuviški namai

Cantucci with hazelnut and cocoa nibs

Traditionally these biscuits have always been made with unpeeled almonds. I’ve jazzed it up with roasted hazelnuts and cocoa nibs to which I’m kind of addictive at the moment. Best served with a cup of freshly made coffee, tea or a glass of wine (e.g. vin santo) and dipped in for a maximum flavor.

250 g flour, plus extra for dusting

250 g powder sugar

1 ¾ teaspoon baking powder

2 eggs

1 egg yolk

100 g roasted hazelnuts

50 g cocoa nibs

pinch of salt

Preheat oven to 160 °C. Line two rimmed baking sheets with parchment paper and set aside.

Sift the flour, sugar, baking powder and a pinch of salt into a mound into a big bowl and make a well in a centre. Break 1 egg into the well and add an extra egg yolk. Gradually incorporate the dry ingredients with your fingers. Add roasted hazelnuts, cocoa nibs and mix well.

With floured hands, split the dough mixture into three equal parts and shape into long rolls, 2-3 cm wide and 1 cm thick. Put the rolls on the prepared baking sheets. Lightly beat the remaining egg in a small bowl and brush the tops of the biscuits. Bake for 30 minutes. Remove from the oven, cut into 3-4 cm pieces at an angle. Place the slices flat on the baking sheet and return to the oven for a few minutes to let them finish drying out. When completely cool, store in an airtight container.

Adapted from Tuscany.

Published in Llama's Valley.

Ceramics by My Lithuanian Home.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas nr.1: „Lawless“ (2012). Gangster's paradise.

*kinas nr.2: „Celeste & Jesse Forever“ (2012). Apie meilę ir kas (ne)lieka po jos.

*skaitiniai: pavasariu kvepiantis „Lamų slėnis“

*melodija: Passenger „Let Her Go“.

*fotografija: Mark Roper

*vieta: restoranas „linassamėnas“.

*atradimas: žalieji kokteiliai pusryčiams vietoje kavos. nežinau ar ilgam.

*video nr.1: subtiliai graži, įkvepianti socialinė reklama

*video nr.2: I Believe I can Fly. For the cuckoos and wild hearts.

*receptai: nauja O. Dzindzeletos knyga „Geriausi „Raw Raw“ receptai žaliavalgiams“

*projektas: the Bread Exchange
*iššūkis: Nike/DNB pusmaratonis. 21,098 km. Aš bėgu, o tu?

*stilius: 2013 m. stiliaus manifesto

*tinklaraštis: jaukiai šviesus „Cereal Magazine“ blog'as

*žodžiai: „…all she felt was that she did not want to do anything or prevent anything, and her thoughts slowly wandered into the snow outside, without a backward glance, further and further, as when one is too tired to turn back and walks on and on.“ –Robert Musil, „The Perfecting of a Love“

everything starts again

noreply@blogger.com (Egle) — Tue, 26 Feb 2013 11:48:00 +0000

Buvo sausis. Nauja pradžia. Buvo vasaris. Daug visko buvo. Ir, to visko man buvo per mažai. Tingiai slinko mano dienos. Ir ne visai. Švelniai rąžydavosi mano rytai. Nors ne visada... Skubėjo ilgos ir nemiegotos mano naktys. Kai kurios paskendusios nuovargyje, kai kurios – pasiklydusios tarp eilučių knygų juodraščiuose, kitos – studijoje, virtuvės kvapuose ir fotoaparatų blykstėse. Nežinau, kur dingo mano laikas. Regis, užmigau ir negaliu pabusti.

Sometimes you just need a break. In a beautiful place. Alone. To figure everything out. – perskaičiau ir išvažiavau.

Barselona užbūrė. Privertė širdė plakti stipriau. Įkvėpti giliau. Norėti dar gražiau, daryti dar geriau, svajoti dar labiau. Parsivežiau tai, ko ir norėjau – pilną lagaminą įkvėpimo. Va tieeek ir dar daugiau. Tik atrodo, kad jam čia dar kiek per šalta. Dar reikia laiko mintims sugulti į savas lentynėles.

Buvo sausis.

Buvo vasaris.

Tikiu, dar visko bus.

O aš rytais jau bėgioju. Šaltukas dar žnaibo nosį, bet kojų pirštams jau nešalta. Sporto klubą ir žiurkėnišką bėgimo būdą iškeičiau į rytais kylančią saulę. Sužinojau, kad kad galiu pusantros savaitės išgyventi be jokio vandens. Užtat anksčiau nei kasmet pradėjau sportuoti. Išgyvenau amžiais nesibaigiančius mašinos kaprizus. Bemieges naktis, dovanotas darbui. Įkvėpiau jūros. Daugiau šypsausi ir jaučiu, kad per kokį nago juodymą tapau geresnė.

Kasryt bandau susitarti su savimi. Pabūti sau. Paliesti tylą. Įkvėpti meilės. Įsiklausyti ir suprasti, ko vistik aš noriu. Galėtų sektis ir geriau. Vėl skaitau. Sau ir įkvėpimui. Dažniau rašau laiškus draugams. Palepinu save. Bet vis dar sunku apsiprasti su kasdiene disciplina, taisyklėm, teisingom darbo valandom. Vis dar nepavyksta rasti teisingo darbo ir laisvalaikio balanso. Vis dar nemoku pasakyti „ne“. Ir vis dar pamirštu pasakyti, kaip labai myliu tuos, kurie šalia.

Myliu. Ačiū, kad laukėt.

Sudie, 2012-ieji, buvot pokyčių metai!

noreply@blogger.com (Egle) — Mon, 31 Dec 2012 09:49:00 +0000

Sudie, 2012-ieji, buvot sunkiausi mano metai. Ypatingi. Buvot gražiausi lig šiol buvę. Darbingiausi. Įdomiausi. Buvot metai, suteikę beprotiškai daug vilties ir taip pat beviltiškai sugniuždę. Vienu mostelėjimu nušlavę viską, ką turėjau brangiausia. Buvot metai, išmokę atsitiesti. Rasti jėgų savyje. Buvot keisčiausi mano metai. Pokyčių metai.

2012-ieji, jei reikėtų Jus įvardinti vienu žodžiu, nedvejodama ištarčiau – stiprybė. Stiprybė pasitraukti. Stiprybė atleisti. Susitaikyti pačiam su savimi. Ir pasauliu. Suimti save į rankas ir judėti pirmyn. Mokytis gyventi iš naujo. Suprasti, kiek vidinės jėgos turi kiekvienas mūsų. Buvot metai, privertę patikėti, kad vienas žmogus tuo pat metu gali viską ir negali nieko.

Buvot metai, įtraukę į gyvenimo sukūrį lig ausų. Tarsi koks serialas. Kai niekas neprisimena, kur buvo pradžia ir nežino, kada bus pabaiga. Buvot metai, atnešę beprotiškai daug. Bet atėmę dar daugiau. Dovanoję jūras liūdesio, ašarų ir skausmo. Ir tiek pat šviesių ir džiugių akimirkų. Tikėjimo. Buvot metai, kuriuos nepaisant visko, galėčiau pakartoti. Galėčiau. Bet nenorėčiau.

Buvot tikrų draugų metai. Prievarta atvėrę akis ir privertę praregėti. Nematoma jėga atgręžę į šalia esančius. Pamatyti žmones, niekur neišėjusius. Tuos, kurie visada greta. Laukė. Tuos, kuriems nuoširdžiai rūpi. Kurie kartu ir džiaugiasi, ir šluosto ašaras. Apkabina, priglaudžia. Paglosto plaukus. Tikrai, buvot draugų metai. Tų, gyvenančių už sienos ir už kelių šimtų ar tūkstančių kilometrų. Ačiū už juos.

Buvot kelionių metai. Ir ilgai svajotų svajonių išsipildymo metai. Leidę sugrįžti ten, kur buvom prieš 6-erius metus. Ten, kur suaugom. Ten, kur grįžti visada norėjom ir laukėm. Tikėjom, kad grįšim. Ir grįžom. Tik patys jau buvom kitokie. Ir ten viskas buvo kitaip. Taip pat, bet kitaip. Saulėti, visgi, buvot metai.

Sudie, 2012-ieji, buvot išpildytų ir neišpildytų galimybių metai. Su savim atsinešę chaotišką lėkimą, ne visada patogų vertimąsi per galvą ir nuolatinius pažadus: rytoj rytoj.

Buvot metai, dovanoję galybę profesinių progų. Didžiuojuosi tomis, kurias spėjau įgyvendinti. Ir tyliai atsiprašau visų, kuriuos galbūt nuvyliau. Gailiuosi, kad ne visoms svajonėms ir projektams užteko jėgų. Ir visgi, džiaugiuosi, kad žmonės, kuriuos sutinku darbiniame kelyje, sugrįžta, numoja ranka į mano amžiną skubėjimą. Prisimena. Ir vėl lyg ant lėkštelės padeda puikių prodų pasitaisyti. Bent jau prieš save.

2012-ieji, buvot metai privertę atsigręžti ir į save pačią. Pamatyti. Vėl prisiminti. Būti su savimi tokia, kokia esu. Visada save mylėti. Kai sekasi ir kai nesiseka. Buvot metai, padėję užaugti. Pažvelgti į save iš labai arti. Ir iš šalies. Buvot metai, į ausį pašnibždėję, kad pasaulį keisti reikia pradėti nuo savęs. Ir visa kita taip pat pasikeis. Savaime.

Sudie, 2012-ieji! Ačiū, kad buvot. Kad perkratėt, supurtėt.
O dabar, su visa meile, prašau, išeikit ir negrįžkit.

---
Atveriu duris naujoms laimėms...

Žiemos linkėjimai arba Chai granola

noreply@blogger.com (Egle) — Fri, 07 Dec 2012 07:47:00 +0000

Šiemet labiau nei bet kada savo gyvenime laukiu Kalėdų. Naujo atskaitos taško. Ankstyvesnių rytų. Ilgesnių dienų. Šviesesnių minčių. Naujo gyvenimo stebuklo. Širdis plonu nedrąsiu balseliu tyliai kužda, kad Stebuklas bus. Lauksiu jo. Ir naujos pradžios. Tikiu, kad manoji pradžia bus švelni ir balta, kaip gurgždantis sniegas. Cukraus vatos skonio.

O dabar stipriau. Tokiems pat naiviems, tikintiems ir laukiantiems, chai prieskoniais pastiprinta granola. Už nuotraukas, idėją, pasiūlymą ir leidimą pasivaidenti kadre, didelis ačiū Šarunei. Už montažą – Šarūnės vyrui Eligijui.

O už įkvėpimą (nors jis to ir nežino) dėkoju charizmatiškam raudonplaukiui Julian iš Kopenhagos Torvehallerne turgaus prieskonių parduotuvės. Kuris jei ne velniui sielą parduot įkalbės, tai bent jau pakiš mintį šildančios chai arbatos ar granolos, kad žiema linksmesnė būtų, pasidaryt.

Chai granola

400 g avižinių dribsnių

100 g lazdyno riešutų

100 g migdolų riešutų

100 g džiovintų spanguolių

50 g migdolų plokštelių

50 g moliūgų sėklų

50 g aguonų

1 šaukštas malto imbiero

1 šaukštas grūstų kardamonų

½ šaukšto tarkuotos cinamono žievelės

½ šaukšto grūstų gvazdikėlių

¼ šaukšto grūstų anyžių

1 šaukštelis tarkuoto muskato riešuto

1 šaukštelis vanilės ekstrakto

80 ml vynuogių kauliukų, ryžių sėlenų ar kito bekvapio aliejaus

240 ml skysto medaus

Į dubenį supilkite avižinius dirbsnius. Lazdyno ir migdolų riešutus sugrūskite, suberkite į dubenį kartu su moliūgų sėklomis, aguonomis ir džiovintomis spanguolėmis. Pamatuokite ir suberkite prieskonius, viską gerai sumaišykite.

Paruoštą sausą mišinį užpilkite aliejumi, sumaišytu su medumi ir vanilės ekstraktu, labai gerai išmaišykite. Jei medus susicukravęs, pašildykite puodelye ant silpnos ugnies, kol ištirps.

Paruoštą mišinį supilkite į kepimo popieriumi išklotą skardą, kepkite orkaitėje, įkaitintoje iki 180 °C temepratūros, apie 30-35 min..

Kol granola kepa, porą trejetą kartų (kas 10-15 minučių) permaišykite medine lopetėle. Iškepusią palikite ataušti. Mėgaukitės su tirštu naminiu jogurtu ar pienu.

Chai granola

400 g rolled oats

100 g hazelnuts

100 g almonds

100 g dried cranberries

50 g almond wafer

50 g pumpkin seeds

50 g poppy seeds

1 tablespoon ginger powder

1 tablespoon crushed cardamom seeds

½ tablespoon grated cinnamon

½ tablespoon crushed cloves

¼ tablespoon crushed anise seeds

1 teaspoon grated nutmeg

1 teaspoon vanilla extract

80 ml grapeseed, rice bran or other odorless oil

240 ml liquid honey

Preheat the oven to 180 °C. Using a rolling pin lightly crush hazelnuts and almonds. In a bowl mix the rolled oats, crushed nuts, pumpkin seeds, poppy seeds and dried cranberries. Measure and add the spices, give everything a good stir.

In another bowl mix together the right amount of honey, oil and vanilla. If your honey is partly crystallised heat the mixture in a saucepan on medium low for a few minutes, stirring continuously until it (the mixture) becomes more liquid.

Pour the mixture into the prepared baking paper lined baking tray and bake for about 30-35 minutes . Let the granola cool completely on the baking sheet without stirring.

Once cool, store in a bag or airtight container. Enjoy with thick homemade yogurt or milk.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas: labai labai, ypatingai rekomenduoju „Jiro Dreams of Sushi“ (2012).

*skaitiniai: tęsiu Hemingvėjaus skaitymus. Prieš miegą „Senis ir jūra“.

*melodija: subtili ir prikaustanti Jessie Ware „Wildest Moments“

*fotografija: Kate Mathis

*vieta: kad ir kaip man patiktų restorano šeimininkai, „Time“ dienos pietūs labai nesužavėjo.

*žurnalas: „Sated“

*must read: Antonio Carluccio „Getting back my appetite for life“

*gėris: sukurkite SAVO receptų knygą. Pačią geriausią.

*grožis: žiemos magija mieste, kuris niekada nemiega.

*atradimas: 300 minučių kiaušinis. Būtinai bandysiu!

*video nr.1: „The Love Competition“ . kaip stipriai galite mylėti?

*video nr.2: Kalėdų belaukiant. Tobula pyragų krepšelio tešla.

*parduotuvė: stilingų sendaikčių namai „Crow“

*receptas: pankolių ir speltos salotos.

*darbštiems: kalėdiniai vainikai

*stilius: jaukus minimalizmas

*tinklaraštis: seniai atrastas, bet nepasidalintas „food dept.“

*žodžiai sau: Let the refining and improving of your own life keep you so busy that you have little time to criticize others (H. Jackson Brown, Jr.)

*savaitgalio planas: Kokono mugė, kava kvepiantis gimtadienis, karštas vynas ir šiltos kojinės.

Jaukių rytų ir vakarų!

Trinta žirnelių ir bazilikų sriuba su mėlynojo pelėsio sūriu

noreply@blogger.com (Egle) — Sat, 01 Dec 2012 19:50:00 +0000

Vieni galvoja apie ateitį, kuria didelius planus, svajones. Kiti perka ar remontuoja butą/ namą/ namus. Treti planuoja vaikus ir atostogas. O aš.. aš skęstu tarp knygų rankraščių, rūšiuoju nuotraukas, rankioju sakinius, braukau nereikalingas raides, dėlioju brūkšnius ir kablelius. Just the right amount of wrong.

Vienas mano pastarojo meto džiaugsmų ~~ir galvos skausmų~~ – prieš porą savaičių knygynuose pasirodžiusi knyga „Gyventi skanu“. Dar mažiau nei prieš metus egzistavusi tik idėjos pavidalu, šiandien geriausių lietuviškų maisto tinklaraščių autorių knyga gali atsirasti kievieno jūsų virtuvės bibliotekoje ar jaukiai prigulti ant naktinio stalelio.

Knygos rengimo užkulisiai, liapsusai, nusivylimai ir pasidžiaugimai, trumpai tariant, visa virtuvė tegu lieka už užvertų durų, o aš savo ruožtu noriu tarti didelį ačiū leidyklai „Alma littera“ bei žavingosioms Ugnei ir Audronei už įkvėpimus ir galimybę tokią knygą turėti. Mano (kuklia) nuomone, tai unikalus ir labai kokybiškas leidinys, kokio (mano žiniomis) neturi nė jokios kitos šalies food bloger'iai. Juk tai yra super turbo! Sakysit, ne?

Antrasis didelis ir riebus AČIŪ skrieja visiems, visiems, kurie prisidėjo šią knygą rengiant ir tapo jos dalimi. Mielieji, ačiū už kantrybę, sugaištą laiką, puikias nuotraukas, neįtikėtinas istorijas ir be proto gerus receptus. Aluje virtos šviežios dešrelės su rūgštynių pagardu ir bulvių koše, šampano daugiaryžis su krevetėmis, švilpikai su grybų padažu, sūrio vyniotinis, afganistanietiška lazanija, kepti rytietiški makaronai su kopūstais, ravioliai su upėtakių įdaru ir pomidorų padažas su kaparėliais, šiuolaikiškos dzūkiškos bandos, burokėlių ir bulvių virtinukai su fetos sūriu ir čiobreliais, spurgos su džiovintų grybų įdaru, mėtų skonio kefyro drebučiai su braškėmis, keptas ledų tortas su morengu ir dar kelios dešimtys puikių receptų.

Bet ką aš čia aušinu burną, pavartykit ir patys pamatysit. Ištrauką rasite štai čia: „Gyventi skanu“.

Ištrauka, 8 psl.

Trumpam prisėskite, užsimerkite ir leiskitės į kvapų bei skonių kelionę. Įsivaizduokite, kuo kvepia šeštadienio vakaras namuose. Naminiu troškiniu, įdarytais kaimynės pyragėliais, o gal pagal dieduko receptą kepta višta? Užuodžiate sodrų ir tirštą kavos aromatą, kurį lydi iki aukso gelsvumo skrudinama riekė traškios duonos ir minkštas tirpstančio sviesto aromatas? Taip, tai kasdieniai mūsų ir Jūsų pusryčiai, pietūs, vakarienės, įkvepiantys jėgų ir stiprybės dienos darbams. O jei viskas paruošta su rūpesčiu ir švelnumu...

Meilė tikram, kokybiškam, namie gamintam maistui – štai kas sieja ir vienija 25 šios knygos autorius. Valgiai, kuriuos ruošiant įdedama dalelė širdies. Patiekalai, kurie akimirksniu grąžina į vaikystės namus prie saldžiais virtiniais nukrauto stalo, mintimis nuneša į egzotiškais prieskoniais kvepiančius kraštus ar paprasčiausiai sušildo sielą.

Į virtuvę šie žmonės žengia apsiginklavę naujomis idėjomis ir neišsenkančiu įkvėpimu. Keliauja vedini nuotykių ir neragautų skonių troškimų. Ieško ypatingų receptų ir juos randa. Arba sukuria patys. Šie žmonės – geriausių Lietuvos kulinarinių tinklaraščių autoriai – tiki, kad valgį reikia ruošti tik gerai nusiteikus. Kad dalytis su meile paruoštu maistu ir laiko patikrintais receptais – gera. Todėl savo tinklaraščių skaitytojus kviečia į virtualius namus ir sodina prie virtualaus vaišių stalo.

Žvilgtelėti pro rakto skylutę – taip smalsu ir taip žmogiška. Įdomu bent akies krašteliu pamatyti, kaip gyvena paprasti, per keletą metų virtualiais draugais tapę žmonės? Knygos autoriai džiaugiasi galėdami praverti namų duris ir pasidalyti geriausiais laiko patikrintais ir ne vieną širdį užkariavusiais šeimos receptais.

---

Knygoje – 4 skyriai. Juose rasite nesudėtingų receptų kasdienai, kurie paįvairins pabodusias mėsos kukulių ir makaronų vakarienes. Taip pat lakoniškų idėjų ir konkrečių receptų įkvėpimams, kurie išlaisvins mintis ir skonio receptorius. Jaukių valgių sielai, primenančių, kad visa, kas nauja – tik pamiršta sena, o patys tikriausi potyriai mus lydi nuo vaikystės. Ir naujų skonių neišsenkantiems atradimams.

Knyga „Gyventi skanu“ – odė paprastam namuose ruoštam maistui. Tokiam, kurį gamina paprasti žmonės, kurį gali pasiruošti kiekvienas, jei tik įdės truputį širdies. Juk paprasti dalykai geriausi visur – ir gyvenime, ir virtuvėje.

Ištrauka, 165 psl.

Neįsivaizduoju mūsų namų be sriubų. Kasdienes ir labai mėgstamas burokėlių, šviežių kopūstų, pupelių, pomidorinę ryžių ar trintą miško grybų sriubą dažnai keičia įdomesnės. Savo vietą valgiaraštyje jau rado kreminė pomidorų ir apelsinų sriuba, špinatų ir fetos sūrio šaltsriubė, pomidorų sriuba su cinamonu, kreminė pomidorų ir kokosų pieno sriuba bei daugelis kitų.

Tačiau viena mėgstamiausių – trinta žaliųjų žirnelių sriuba. Dažniausiai pagardinta mėtomis arba bazilikais. Pasirinkimą lemia akimirkos nuotaika. Tik mėgaujuosi ja retai, mat skaniausia iš šviežių žirnelių, o pastarųjų sezonas, kad ir kaip būtų gaila, trumpas. Bet kai pasiilgstu vasaros, verdu ją ir žiemą, tik žirneliai būna šaldyti.

Smagu, kad vasarą šią sriubą galima valgyti ir šaltą (nepamaišys vienas kitas ledo kubelis), o žiemą paskaninti grietinėle ar įvairiais sūriais: fetos, mėlynojo pelėsio ar rikotos. Tinka net lietuviškas rūgštaus pieno sūris su kmynais! Pabandykite, tikrai nenusivilsite.

Trinta žirnelių ir bazilikų sriuba

su mėlynojo pelėsio sūriu

Sriubai:

30 g sviesto

1 svogūnas

1 skiltelė česnako

240 ml daržovių sultinio

400 g šaldytų žaliųjų žirnelių

sauja šviežių bazilikų lapelių

druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų

1 šaukštelis cukraus

50 g mėlynojo pelėsio sūrio

Užtepui:

100 g mėlynojo pelėsio sūrio

2 šaukštai bazilikų padažo (pesto)

2 šaukšteliai grietinėlės

Sviestą ištirpinkite gerai įkaitintame puode ir pakepinkite kubeliais pjaustytą svogūną, kol suminkštės. Dėkite žirnelius, pilkite paruoštą daržovių sultinį, pagal skonį įberkite cukraus, druskos ir pipirų, išmaišykite. Virkite apie 5 min., kol žirneliai suminkštės.

Tuo metu paruoškite užtepą: virtuvės kombainu ar maisto smulkintuvu iki vientisos masės išsukite mėlynojo pelėsio sūrį, bazilikų padažą ir grietinėlę. Paragaukite, jei atrodo, kad reikia druskos, galite įberti žiupsnelį, tačiau sūrumo turėtų užtekti nuo sūrio.

Kai žirneliai suminkštės, nukelkite nuo ugnies, berkite bazilikų lapelius ir viską sutrinkite maisto smulkintuvu. Sriubą supilstykite į pašildytus dubenėlius, puoškite

bazilikų lapeliais, žirneliais, trupintu mėlynojo pelėsio sūriu.

Patiekite su skrudinto prancūziško batono riekelėmis ir užtepu.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas nr.1: gyvenimiškas „The Other Woman“ (2009)

*kinas nr.2: apie lengvą susižavėjimą naujais dalykais „Take This Waltz“ (2011)

*skaitiniai: E. Hemingvėjus „Šventė, kuri visada su tavimi“

*melodija: Ellie Goulding „I Know You Care“

*fotografija: regis dar nerodyti puikieji Nicky & Max

*video: OKIIKO pagal Sarune Zurba Photo

*žurnalas: svajoju pavartyti popierinį „ACQTASTE“

*must read: L. Donskis „Veidaknygės tauta“

*vieta: absentu kvepianti kokteilių laboratorija „Alchemikas“.

*parduotuvė: interjero galerija „CooCkoo“. Daugiau grožių čia.
*atradimas: „Ernesta.ceramics“. Džiuginanti ir stilinga keramika.

*gėris: „Bloody Mary“ jau minėtame „Alchemike“.
*ieškantiems dovanų: 2012 m. kulinarinės knygos, kurias verta turėti

*įkvėpimui: laukiantiems Kalėdų

*pasigyrimas: 26,667 sekėjų Pinterest'e. tai kai, ką?

*tinklaraštis: „Manger“ by Mimi Thorisson

*žodžiai sau: Pride comes before the fall. Stay humble.

*savaitgalio planas: darbas patinginiaujant.

Šviesių minčių!

Cukriniai imbierų saldainiai

noreply@blogger.com (Egle) — Fri, 23 Nov 2012 10:05:00 +0000

Būna dienų, kai prabundi ryte, pasirąžai, galvodama, kad išaušo dar viena eilinė, įprasta diena. Keliolika minučių ramiai skaitant knygą, dvylika žingsnių iki dušo, akimirka, ir jauti, kaip griūva visas tavo didelis mažas pasaulis. Kaip žemė slysta iš po kojų.

Kas rytą prabudusi žnybiu sau į nosį. Kad įsitikinčiau, ar nesapnuoju. Vis dar noriu galvoti, kad tai, kur esu šiandien – tik blogas sapnas. Košmaras, pasikartojantis kasnakt ir pasibaigiantis sulig rytiniu žadintuvo skambučiu. Būna rytų, kai žnaibymas nepadeda, o išlipti iš lovos prireikia poros valandų. Beprotiškų valios pastangų. Snūduriuoji mieguistam ryto rūke ir jauti kaip skauda. Viską.

Išverkiau jūras. Klausiau savęs: kodėl? už ką? kodėl šitaip? Atsakymo taip niekur ir neradau. Bet ir nebeieškau. Žinau, visus gyvenimo rebusus reikia išspręsti, o pamokas – išmokti pačiai. Kad ir kokios sudėtingos jos būtų.

Dabar jau geriau.. Tiesiuosi. Ir vėl augu. Mokausi. Žinau, kad laukia daug šviesių dalykų. Ir nieko neplanuoju. Tikiu, dar visko bus. Kur kas daugiau, kur kas geriau. Tik kartais dar noriu, kad kas nors apkabintų ir pašnibždėtų švelniai į ausį: „viskas bus gerai“. Iškeptų blynų, sušukuotų ir supintų gražiai plaukus. Vakarais apkamšytų, palauktų, kol užmigsiu.

Gaila. Labai gaila. Visko gaila. Pirma gailėjau savęs, bet gailestis sau – destruktyvus. Trukdo judėti į priekį ir daryti gražius darbus. Todėl šiandien į viską stengiuosi žiūrėt filosofiškai. Ir tvirtai eiti į priekį. Nors dar nėra lengva.

Esu tikra, niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Šiaip sau. Tikiu, viskas, kas nutinka, tik vardan kažko geresnio. Dabar iš šios duobės jau tik aukštyn ir aukštyn. Pirmyn ir pirmyn. O laikas viską pats sudėlios į savo vietas. Gyvenimas mėgsta pokštus. Kartais ir nejuokingus. Maniškis ypač.

Negyvenu laukimu. Rašau laiškus. Daug laiškų. Sau ir kitiems. Laiškų meditacija ramina. Užtat laiko pokalbiams, virtuvei, fotografijai ir vėl nelieka. Stengiuosi užsimiršti ir gyvent toliau. Vis primenu sau, kad tikrai laukia šviesesnis rytojus. Kasdien.

Ir visgi, geriausias vaistas nuo ~~kvailų~~ slegiančių minčių – darbas. Todėl dabar dirbu kaip niekad daug. Jau netrukus galėsiu pasidalinti ne vieno ir net ne dviejų skanių projektų rezultatais. Gali būti, kad ir dulkes pūsti nuo voratinkliais apaugusio tinklaraščio teks rečiau ir rečiau. Gali būti. Visko būti gali.

Tad kol dar nepasirodė naujasis, šventiškai pasipuošęs kalėdinis „Lamų slėnio“ numeris, dalinuosi šviesiom akimirkom iš jau netrukus būsimo senojo numerio ir keliais naujojo, kalėdinio žurnalo ruošimo kadrais. O imbierų dar liko. Puikiai tinka karčiai kasdienai pasaldinti

Cukriniai imbierų saldainiai

700 g imbiero šaknies

400 g šviežio, skysto medaus

1 l vandens

1 vanilės lazdelė

2-3 šaukštai miltelinio cukraus*

Nulupkite imbierą ir supjaustykite stambiais (apie 2 cm dydžio) gabaliukais. Suberkite į puodą, užpilkite vandeniu ir užvirkite. Sumažinkite ugnį ir virkite 30–40 minučių.

Pusiau perpjaukite vanilės lazdelę, išgremžkite sėklas ir kartu su medumi sudėkite į puodą, kuriame verda imbiero gabaliukai. Puodą dalinai uždenkite dangčiu ir kaitinkite dar 45 minutes arba, kol imbiero gabaliukai taps skaidrūs.

Puodą uždenkite ir palikite mažiausiai 6 valandoms. Tuomet vėl užvirkite ir virkite dar 30 minučių. Pakartokite dar 2 kartus.

Užkaiskite puodą su imbiero gabaliukais dar kartą, ir kaitinkite atvirame puode, kol sirupas taps karamelės spalvos. Neperkaitinkite, kad nesudegtų.

Išgriebkite imbiero gabaliukus ir sudėkite į kepimo skardą, išklotą kepimo popieriumi, bei paliekame džiūti pernakt. Išdžiuvusius apvoliokite milteliniu cukrumi ir laikyti sausame, sandariame indelyje.

* Tinka ir smulkiai sumaltos nesaldintos kokosų drožlės.

„Lamų slėnis“. Lapkritis 2012 (12).

Candied Ginger

700 g ginger

400g unpasteurized liquid honey

1 l water

1 vanilla bean

2-3 tbsp sugar powder*

Peel and cut ginger into 2 cm cubes (this should yeld about 575g once it has been peeled and cut into cubes). Add water and ginger to a medium pan with fitting lid and bring to a boil. Lower heat, cover and simmer for 30-40 minutes.

Cut the vanilla bean lengthwise, scrape the seeds. Add that, along with the honey, to the simmering ginger. Partly cover and simmer for an additional 45 minutes over low heat.

Turn the heat off and let the ginger soak overnight, or at least 6 hours. Bring back to a boil, lower heat and simmer, partly covered, for 30 minutes. Turn off the heat and allow to cool completely, then repeat 2 more times.

Now bring bring to a boil one last time and allow to simmer, uncovered, until the honey syrup becomes really thick and takes a caramel colour. Do not allow it to burn. This should take about 15-20 minutes.

Remove pieces of ginger and place on a cooling rack placed over a cookie sheet and allow to dry overnight.

Transfer to a plate and roll the pieces of ginger in the sugar powder until coated on all sides. Return to the cooling rack and let dry overnight once again. Store in an airtight containe.

*Unsweetened shredded coconut, ground really fine also works well.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas: šių dienų nuotaikai tinka „Now, Forager: About Love and Mushrooms“ (2011).

*skaitiniai: Ruth Reichl „Tender at The Bone“

*melodija: grotuve užstrigęs Ben Howard „Esmeralda“

*fotografija: Gareth Morgans

*vieta: „Leleko“ ir ukrainietiški barščiai po audringo 5dienio.

*žurnalas: natūralumu pakerėjęs „Pure Green Magazine“

*must read: Milton Glaser „Ten Things I Have Learned“

*atradimas: ekologiška juoda dantų pastų „ecodenta“ su juodąją anglimi. Lietuviška.

*gėris: karvės pieno sūris su trumais, brandintas pelenuose su cinamonu iš „Sapore d'Italia“.

*video nr.1: What If Money Didn't Matter

*video nr.2: kerinčios spurgos ir Epicure Films.

*video nr.3: palaikymas. „After Death, Before Hell“

*parduotuvė: šiuolaikiniams vikingams „skandiamo“

*receptas: žaliosios salotos pagal Heidi

*darbštiems: kalėdinių dovanų pakavimo idėjos

*pasigyrimas nr. 1: antrasis oficialus mano viršelis!

*pasigyrimas nr. 2: pirmasis pasispardymas lietrytyje.

*tinklaraštis: „Crackers. A Homemade Blog“

*žodžiai sau: Eventually all pieces fall into place. Until then, laugh at confusion, live for the moment and know that everything happens for a reason.

*savaitgalio planas: filmai + popcorn'ai.

Šviesių minčių!

Aluje virtas daugiaryžis su voveraitėmis

noreply@blogger.com (Egle) — Fri, 26 Oct 2012 14:20:00 +0000

Kiekvieną vasarą liepai prasidėjus rūkstame dulkėtais, neasfaltuotais kaimo keliukais ten, kur aplink, regis, nerasi nė gyvos dvasios. Ištiesiame basas nuo karščio pavargusias kojas aukštoje žolėje ir pokštelėję alaus kamšteliais sveikinam vasarą. Toks mūsų mažas ritualas.

Ritualai, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, teikia džiaugsmo. Ir saugumo. Ypač tie, pačių susikurti ir puoselėjami. Prisipažinsiu, tų ilgųjų liepos pradžios savaitgalių laukiu labiau nei Kalėdų.

Miegame iki soties, rytais miške saujomis renkame mėlynes, o prie namo – paskutines, vėlyvąsias, iki kraujo raudonumo prisirpusias žemuoges ir beriame tiesiai į burną. Klausome brėkštančio ryto tylos, o vakarais – kone į ausį suokiančios lakštingalos.

Dar vienas, pats geriausias, to ilgojo savaitgalio ritualas – šokti į guminius botus ir saulei glostant dangų remiančių pušų viršūnes leistis į mišką voveraičių. O tada, prigrybavus pilną krepšį traškaus geltonio gražuolių, ruošti pačią gardžiausią pirmųjų mūsų rinktų grybų vakarienę.

Mieste pirmąsias voveraites ruošiame su šviežiomis bulvytėmis, krapais ir tirštu grietinės padažu. Tačiau kaime niekada neatsispiriu pagundai voveraitėmis paskaninti tobuliausią atostogų patiekalą – sodrų, kreminį, tirštą ir be proto skanų daugiaryžį. O meditacinis daugiaryžio virimas – dar vienas mano gyvenime įsitvirtinęs ritualas.

Ir nesvarbu, kur būčiau: mieste, kaime ar gamtoj prie laužo – užsimanius kažko itališko, išvirti risotto man nesutrukdys niekas.

Prie švelnių, turtingo skonio voveraičių, kaip ir prie klasikinio italų pasididžiavimo – tiršto, kreminio daugiaryžio, dažniausiai nesinori nieko mėsiško. Tad žinau, kad niekada neapsiriksiu pasirinkusi gyvą, nefiltruotą alų, juokais dar vadinamą „vegetarų alumi“, kuris iš visų alaus gėrimų geriausiai dera su krakmolingais, tirštesniais patiekalais: makaronais, mano taip mėgstamais ryžiais, duonos ir kitais miltiniais, grūdiniais ir bulvių patiekalais.

Derinant šį alų prie patiekalų svarbu atkreipti dėmesį, kad dominuotų švelnūs, lengvi skoniai. Tačiau ruošiant patiekalus, tinkančius prie nefiltruoto alaus, stiprių prieskonių vengti irgi nereikia: net ir intensyvaus skonio rozmarinai, čiobreliai, jei jų beriama labai nedaug, saikingai, skonio tikrai nepagadins. Svarbiausia – jausti saiką.

Taigi, miške prigrybaujam voveraičių, pievoje už pirties prisirenku laukinių čiobrelių, o pravėrusi vėsios virtuvės duris iš šaldytuvo traukiu savo Žmogaus „saugiai“ padėtą alų ir skambant hipnotizuojančiam Giusy Ferreri vokalui pasineriu į itališkojo risotto maišymo ritualą.

Keista, kone visi lyg susitarę tvirtina, kad tikrą, gerą (fantastišką, nepakartojamą, patį nuostabiausią ir pan.) daugiaryžį išvirti įmanoma tik gausiai šliūkštelėjus vyno. Žinoma, po to, kai pakepinsite svogūnus.

Ot ir ne! Čia galėčiau kokį tūkstantį kartų prisiekti visais šventaisiais, kad ne ką prastesnį (o dažniausiai net ir geresnį) daugiaryžį paruošite vyną pakeitę tikruoju šampanu, ne tokiu kilmingu putojančiu vynu ar netgi liaudiško gėrimo epitetą užsitarnavusiu alumi.

Žinote ką? Itališkos prigimties risotto, virtas lietuviškame nefiltruotame aluje, pranoksta net pačius snobiškiausius bandymus paruošti šį patiekalą su brangiais tauriaisiais gėrimais. Netikite? Pabandykite patys ir įsitikinsite.

Kaip ir visus daugiaryžius, taip ir šį pradedu puode ištirpindama nemenką gumuliuką sviesto. Sviestas rizotui tinka. O ir man patinka. Tada į puodą beriu ir iki skaidrumo pakepinu vieną smulkiai smulkiai sukapotą svogūną. Kai svogūnai tampa skaidrūs it stiklas, suberiu taupiai naudojamus iš Italijos parsivežtus Roma veislės ryžius (bet tinka ir kiti – Arborio ar Carnaroli), pakepinu porą minučių, kol tolygiai apsivelia sviestu ir taip pat nuskaidrėja – iš tobulai pakepintų ryžių geriau išsiskiria krakmolas, būtinas kreminiam daugiaryžiui išvirti. Tad nepatingėkite ir šio žingsnio nepraleiskite.

Na, o tada geriausia dalis – šliūkšteliu taurę alaus ir nuolat maišydama pakaitinu, kol skystis nugaruos. Natūraliai drumstas, neskaidrus šviesusis alus, kuriame dėl išlikusių natūralių, neišfiltruotų mielių galima aptikti netirpių nuosėdų. Jos – svarbi švelnaus kartumo ir gilaus aromato, papildančio patiekalo skonių ir kvapų paletę, dalis.

Na, o toliau – viskas kaip įprastai – juk tai klasikinis daugiaryžio receptas, kuriame neliko tik vyno: pilu samtį sultinio, maišau, vėl pilu sultinio, vėl maišau. Ir taip, kol ryžiai išverda al dente, o išsiskyręs krakmolas ir grybų sultinys tampa tirštu, patiekalą į visumą sujungiančiu padažu. Ryžiams išvirus, paskaninu dar gabaliuku sviesto ir parmezano drožlėmis.

Už skrybėlės krašto užkišta smilga, basos kojos žolėje, o lėkštėje – nepakartojamo skonio patiekalas. Rankoje – rasota taurė atvėsinto alaus ir... iki pilnos laimėsdaugiau netrūksta nieko.

Aluje virtas daugiaryžis su voveraitėmis

Šį risotto galite ruošti ne tik su šviežiomis voveraitėmis, tiks ir šaldyti (atšildyti ir gerai nusausinti) grybai. Ar labai gerai išmirkyti džiovinti ir nebūtinai voveraitės. Tuomet grybų skonis bus sodresnis, išraiškingesnis, tačiau gali nustelbti minkštai saldų alaus mielių aromatą. O alų rinkitės savo mėgstamą, tik būtinai nefiltruotą, kaip kai kurie alaus darytojai mėgsta sakyti „gyvą“. Ir šiuo žodžiu dažnai piktnaudžiauja.

150 g Roma, Arborio arba Carnaroli ryžių

150 g voveraičių

1 saldusis svogūnas

2 sutraiškytos česnako skiltelės

~500 ml ekologiško grybų sultinio

1 taurė nefiltruoto alaus

2 šaukštai kokybiško alyvuogių aliejaus

50 g sviesto

šviežiai maltų juodųjų pipirų

šakelė šviežių čiobrelių

ryšulėlis laiškinių česnakų

žiupsnis druskos

sauja parmezano drožlių

Puode užvirkite sultinį, išjunkite ir laikykite šiltai. Gilioje keptuvėje ištirpinkite 2 šaukštus sviesto, pakepinkite susmulkintas voveraites, kad grybai vos suminkštėtų.

Kitoje keptuvėje įkaitinkite aliejų, kepinkite kubeliais susmulkintą svogūną, kol šis suminkštės, suberkite kapotas česnako skilteles ir pakepinkite dar 1 min. Tada suberkite ryžius ir nuolat maišydami pakaitinkite 2–3 min., kol ryžiai taps skaidrūs. Supilkite alų ir maišykite, kol šis išgaruos.

Įpilkite porą samčių sultinio ir nuolat, palengva maišykite, kol ryžiai sugers sultinį. Vėl įpilkite samtį sultinio ir šį procesą kartokite tol, kol ryžiai bus išvirę al dente (užtruksite apie 20 min.).

Likus porai minučių iki ryžių virimo pabaigos, įberkite druskos, šviežiai maltų pipirų, sudėkite pakepintus grybus, susmulkintus čiobrelius, laiškinius česnakus, įmaišykite likusį sviestą ir tarkuotą parmezano sūrį.

Patiekite pabarstę parmezano drožlėmis ar tarkuotu parmezanu. Tinka skanauti su alumi.

Tekstas ir receptas publikuoti žurnale „Virtuvė. Nuo... Iki...“ nr. 8 (38)
Žurnale minėto alaus pavadinimas išimtas antireklaminiais sumetimais.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas nr. 1: labai rekomenduoju „Everything Is Illuminated“ (2005). Ačiū, Violeta :*

*kinas nr. 2: + už aktorių komandą, vaidybą ir film editing. „Kill the Irishman“ (2011)

*skaitiniai: jau baiginėju Ruth Reichl „Comfort Me with Apples“

*melodija: Angus & Julia Stone „Paper Aeroplane“.

*fotografija: William Hereford

*vieta: „Leleko“ ir ukrainietiški barščiai po audringo 5dienio.

*atradimas: popieriuje spaustas „Kinfolk“

*video nr.1: mano svajonių ruduo

*video nr.2: How to Eat a Cupcake, Like a Gentleman

*pirkinys: makaronų gaminimo mašinėlė
*receptas: jau seniai noriu pa(si)gaminti kimchi. Gal pavyks šį savaitgalį?

*darbštiems: ruošiamės žiemai.

*šypt: subalansuota vyrams, bet (pa)tinka ir moterims

*stilius: švarkai, švarkeliai... ir laikrodžiai.

*must try: „Baltasis rusas“ su...

*gėris: ruduo Paryžiuje

*tinklaraštis: vienas naujesnių mano skaityklėje „Look. Listen. Smell. Eat.“

*žodžiai sau: Take pride in how far you have come and have faith in how far you can go.

*savaitgalio planas: darbingi ramybės ieškojimai.

Šviesaus savaitgalio, mielieji!

Citrinų tart'as pagal Ievą

noreply@blogger.com (Egle) — Tue, 23 Oct 2012 19:13:00 +0000

Laukėt? Nelaukėt? Galvojot, kad jau negrįšiu? O aš taip šast, tik sėdau ir pamaniau: kada, jei ne dabar? Kuo ilgiau delsiu, tuo sunkiau rašyti... Išeiti visada lengviau nei grįžti.

Todėl ištryniau visas liūdnas rašliavas, nostalgiškus, ašarų nuverktus juodraščius ir... pareinu pas Jus. Paprastai, bet naujai. Šviesia galva ir atvira širdim. Bei su tūkstančiu idėjų, kurias įgyvedinti reikės kol kas nė neįsivaizduoju kada ir kaip.

Bet viskas padaroma. Viskas suspėjama. Kai mintys galvos lentynose pamažėl tvarkingai surikiuojamos. „Akys baisininkės, rankos darbininkės“, - sako mano mama. Ir aš visada žinau, kad dievaži, mam, tu esi tokia teisi

Truputį keliavau. Pakeisti aplinką – visada į naudą. Gera žinoti, kad turi draugų. Naujų. Ir tų, kurie laukia net ir šimtui metų praėjus. Gera, kad vis dar gali kažką nustebinti. Nudžiuginti vien savo buvimu. Ar paverkti ant sãvo peties. Žmonių iš širdies taip paprastai neištrinsi.

Danija mane pasitiko šlapia ir šalta. Bet labai skani. Saldi ir svaiginanti. Pilna atradimų, supratimo ir meilės. Todėl šiandien jaučiu, kad sveikstu. Po truputį grįžtu į save. Iš naujo jaukinuosi namus. Jaučiu, kad noriu grįžti į savo virtuvę, vėl noriu rašyti. O naujai įdarbintas fotoaparatas vis labiau mane puošia, kaip darbo įrankis, o ne masyvus aksesuaras.

Tiesa, nežinojau nuo ko (ir kaip) pradėti. Įrašai vis gulė į juodraščius, o ranka nekilo spustelt „enter“. Prisikaupė visa krūva, ką ten krūva, – visas kalnas, – nuotraukų. Medaus mėnesio, Danijos, laisvalaikio, visokių maistų, darbinių projektų.

Bet ėmiau ir sugalvojau! Grįžimą paįvairinti nauja rubrika. Svečias. Taip turėtų ji vadintis. Rubrika, kurioje suguls gaminti mėgstantys draugai, giminės, buvę ir esami sugyventiniai ir visi kiti artimieji.

Pirmojo svečio teisėmis vieši mano draugė Ieva, kurią kai kas pažįsta, kaip vieną tinklaraščio Just the two of us pusę ir, kuri daugiau nei metus žaidimų aikštelei yra pažadėjusi į šią rubriką ką nors parašyti . Bet kadangi žurnalistės/ rašytojos profesiją šioji žavinga dama iškeitė į pyragų kepimą, šį bei tą užrašyti teko man.

Šiek tiek gaila, kad nuotraukos tik telefoninės. Tačiau gerųjų, kurios ir buvo manosios viešnagės V. Šekspyro „Hamletu“ išgarsintame Helsingør'e vizito esmė, skelbti dar nevalia. Jos dar niekur nematytos, sutvarkytos ir surūšiuotos laukia publikacijos. O kas? kur? kaip? ir kada? jau visai netrukus.

Jei tyčia ar netyčia viešėsit Helsingør'e nepasididžiuokit ir užsukit pas Cake Lady Ievą. Pažadu, Jus ten pasitiks su meile, kvapnia kava ir skaniausiais Žemėje pyragais.

Citrinų tart'as pagal Ievą

produktų kiekis apskaičiuotas 20 cm skersmens atsegamai formai

Pagrindui:
100 g sviesto
50 g cukraus
125 g miltų
1 citrinos tarkuota žievelė

Citrinų sluoksniui:
230 g cukraus
3 kupini šaukštai miltų
1 citrinos tarkuota žievelė
3 kiaušiniai
100 g citrinų sulčių

Sviestą ištirpinkite ir nukėlę nuo ugnies mažumėlę pamirškite, kol atvės. Dubenyje sumaišykite cukrų su citrinos ievele ir plakdami elektriniu plaktuvu, supilkite ataušusį sviestą. Pamažu suberkite miltus ir viską gerai išmaišykite.

Tešlą sukrėskite į sviestu pateptą, 20 cm skersmens atsegamą kepimo formą ir gražiai išlyginkite mediniu šaukštu. Reikės paspausti, kad tešla priliptu prie formos pagrindo, o citrinų sluoksnis neišbėgtų bala žino kur. Pašaukite pyrago pagrindą į 170 ºC karštumo orkaitę ir kepkite 20 minučių.

Kol pagrindas kepa, pasiruoškite citrininį sluoksnį. Cukrų, miltus ir citrinos žievelę sumaišykite elektriniu plakikliu. Jo neišjungę palengva supilkite išspaustas citrinų sultis ir po vieną įmuškite kiaušinius.

Kai tik pyrago pagrindas iškeps, ant jo iškart * supilkite citrinų įdarą ir šaukite atgal į orkaitę. Sumažinkite temperatūrą iki 150 ºC ir kepkite 40-45 minutes. Išėmę pyragą iš orkaitės, peiliu atlaisvinkite pyrago kraštus, atsekite kepimo formą ir palikite pyragą atvėsti. Atvėsusį apibarsykite cukraus pudra.

Pyragą pjaustykite karštu peiliu ir patiekite su šaukštu creme fraiche, grietinės ar ledu.

*svarbu ilgai negaišti, o sparčiai suktis! Aš nejuokauju! (Ieva)

Iki greitų susirašymų!

Medus. Medaus. Su medumi.

noreply@blogger.com (Egle) — Tue, 21 Aug 2012 14:55:00 +0000

Lagaminai sukrauti. Svarbiausi darbai pabaigti. O aš gyvenu pagaliau besipildančiomis svajonėmis. Bandau įsileisti nedrąsiai į širdį besibeldžiančią ramybę. Ir jaukintis tą svetimą, bet saldų nieko neveikimo jausmą.

© Šarūnė Zurba

Ši vasara iš tiesų mane pakeitė. Apvertė gyvenimą aukštyn kojom. Sujaukė, išmėtė tvarkingai į lentynėles sudėliotas mintis, planus. Ir paliko vieną pačią su tuo beviltišku chaosu tvarkytis. Bet dovanojo daug meilės, stiprybės, palaikymo. Dar didelį tikėjimą, drąsos naujiems iššūkiams. Ir pačias brangiausias akimirkas.

Per pastarųjų mėnesių lėkimą, nerimą, bemieges naktis ir skubėjimą pamiršau ir apleidau viską: stalčiuje dulka fotoapratas, kažkur giliai nukišta įkvėpimų knygelė. Pamiršau, ką reiškia skaityti knygas. Ką reiškia rašyti.

Nė nepajutau, kaip pamiršau pati save: pavalgyti, susišukuoti, gerai išsimiegoti. Dar truputis ir kažin ar veidrodyje būčiau save pažinus, o virtuvėje nuo viryklės būt reikėję braukti voratinklius...

Laimei, gyvenime viskas ateina ir praeina. Metas sustoti. Pailsėti. Įkvėpti naujos dienos. Naujos pradžios. Ir gražios ateities. Rudenį viskas prasideda iš naujo. Gražiau, geriau ir saldžiau.

Ateitis priklauso tiems, kurie tiki savo svajonių grožiu.
Eleonora Ruzvelt

Taigi, gyvenam dar nuo rugpjūčio pradžios užsilikusia šiluma ir saldumu. Šį marinuotų alyvuogių receptą kažkada skubiai pasikeverzojau į užrašų knygelę, nes kažkas leptelėjo, kad tai neva tas tikrasis populiariųjų salstelėjusių „InVino“ marinuotų alyvuogių receptas, dėl kurio pusė vilniečių kraustosi iš proto.

Nežinau, gal tai ir tiesa, nors labai abejoju. Kita vertus, koks skirtumas, vistiek taip marinuotos alyvuogės – labai skanios. Net juodųjų alyvuogių nemėgstantis mano vyras vis taikosi atsidurti prie šio stiklainėlio. Kaip kokia bitė prie medaus.

Marinuotos juodosios alyvuogės su medumi

400 g konservuotų juodųjų alyvuogių be kauliukų

Marinatui:

4 šaukštai medaus

4 šaukštai kokybiško alyvuogių aliejaus

4 šaukštai kokybiško balzaminio acto

1 citrinos tarkuota žievelė

žiupsnelis druskos

½ šaukštelio džiovintų rozmarinų

½ šaukštelio džiovintų raudonėlių

½ šaukštelio džiovintų čiobrelių.

Alyvuoges nupilkite ir gerai nuvarvinkite. Marinatui dubenėlyje pakaitinkite medų su aliejumi ir balzaminiu actu. Nukelkite nuo ugnies ir įmaišykite tarkuotą citrinos žievelę, druską ir prieskonius.

Alyvuoges suberkite į stiklainį, užpilkite marinatu, uždarykite ir gerai supurtykite. Statykite į šaldytuvą kelioms valandoms. Skaniausios alyvuogės bus jei pamarinuosite iš vakaro ar prieš 2 dienas.

Na, o mes čiumpam lagaminus ir lekiam kopinėti medaus!

Grįšim. Negreit. Bet grįšim.

Špinatų ir fetos šaltsriubė

noreply@blogger.com (Egle) — Fri, 22 Jun 2012 12:45:00 +0000

„Ir gera, ir bloga – mūsų valioje.

Štai kaip dresuojamos blusos: jas sudeda į stiklainį ir uždengia, tad kai jos bando iššokti, atsitrenkia į dangtelį. Laikui bėgant blusos pamiršta, kad gali šokinėti, ir niekada nebebando, nors dangtelis jau gali būti ir nuimtas. Joms kelis kartus nepasisekė ir jos leidosi įkalinamos.

Taip ir mums nutinka, jei tik įtikime, kad negalime, nesugebame, esame per silpni. ...Mes tarsi tos blusos - įsikaliname savo baimių stiklainyje. Galbūt norime gyventi kūrybingai, bet neregimas kalėjimas mums primena: „Tu negali to padaryti. Tai nepraktiška. Tu nepakankamai protingas. Tai per brangu. Žmonės iš tavęs juoksis. Tu per jaunas. Tu per senas. Tavo sveikata neatlaikys. Tėvai neleis to padaryti. Tai per ilgai užtruks. Tu neturi išsilavinimo.“

Prisimink, kad esi sukurtas nugalėti. [...] Ar vis tiek leisi įkalinamas stiklainyje, šoksi tik iki tam tikro aukščio ir niekada jo neviršysi? [...] Mes galime pakilti!“

John Marks Templeton, „Visame pasaulyje pripažinti gyvenimo dėsniai“

„Talmude sakoma: „Egzistuoja dešimt stiprių daiktų. Geležis stipri, bet ją išlydo ugnis. Ugnis stipri, bet ją užgesina vanduo. Vanduo stiprus, bet jį sugeria debesys. Debesys stiprūs, bet juos išvaiko vėjas. Žmogus stiprus, bet jį palaužia baimė. Baimė stipri, bet ją užslopina vynas. Vynas stirus, bet jį nugali miegas. Miegas stiprus, bet mirtis stipresnė. Tačiau meilė ir gerumas pergyvena mirtį.“

John Marks Templeton, „Visame pasaulyje pripažinti gyvenimo dėsniai“

Špinatų ir fetos šaltsriubė

Virtuvės mitų griovėjai „7 ingredientai“, 126 psl.

800 ml kefyro

400 g jaunų špinatų lapelių

200 g fetos sūrio

3 šaukštai alyvuogių aliejaus

1 šaukštas cukraus

druska ir pipirai

Kefyrą supilkite į virtuvinį kombainą, sudėkite fetą, špinatus (kelis lapelius palikite papuošti), įberkite cukraus ir sutrinkite iki vientisos masės. Pagardinkite druska, pipirais, alyvuogių aliejumi. Sriubą padėkite į šaldytuvą bent pusvalandžiui atšalti.

Atšalusią sriubą patiekite su keliais gabalėliais fetos ir špinatų lapeliais.

Chilled Spinach Soup with Feta

800 ml kefir (greek yogurt is fine, too)

400 g young spinach leaves

200 g feta cheese

3 tbsp olive oil

1 tbsp sugar

salt and pepper

Place kefir (yogurt), feta cheese, spinach (leave a few leaves to decorate), add the sugar and mash until smooth. Season with salt, pepper, olive oil. in a blender or food processor and puree Soup, place in refrigerator for at least half an hour cool.

Serve the cold soup with a few chunks of feta and spinach leaves.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas: laukiu „On The Road“ (2012)

*skaitiniai: Jack Kerouac „Kelyje“

*melodija: William Fitzsimmons „After Afterall“.

*fotografija: Paryžius Alice Gao akimis

*vieta: kūrybinga virtuvė „La Clé“.

*atradimas: naminis pušų sirupas ir naminė sojų varškė

*video nr.1: fantastiška vakarienė

*video nr.2: NOMA. Staff Meal
*receptai: Joninių savaitgaliui tinkami vyriški (!) receptai

*darbštiems: naminis baldų valiklis

*naudinga: kaip nulupti česnaką per 10 s

*stilius: ne tik knygų graužikėms

*tinklaraštis: naujiena mano skaityklėje „Buttered Up“

*žodžiai: The biggest mistake you could ever make is being afraid to make one.

*savaitgalio planas: ramybės ieškojimai.

Giedros nuotaikos savaitgalio!

Ėriukų inksteliai su dvejomis garstyčiomis

noreply@blogger.com (Egle) — Thu, 07 Jun 2012 08:41:00 +0000

Anądien čia susirinkę diskutavom apie tai, kad lietuviai virtuvėje vis dar nesijaučia laisvai, drovisi improvizuoti ir yra varžomi receptų. Rimtai. Mane lengvai nustebino Dovilė iš „Čiop Čiop“ kulinarijos studijos, papasakojusi, kad tokios ir panašios bėdos kyla ateinantiems į kulinarijos kursus. Jei parašyta į salotas įpjaustyti 2 agurkus, tai kyla panika, jei virtuvėje pasirodo besąs tik vienas.

Dovilei antrino ir A. Pogrebnojus, sakęs, kad jei sugalvosi pasiruošti šviežių austrių pagal kokį tai super duper receptą, tai nuėjęs į Halės turgų ieškoti jūrų gėrybių, gali likti ir be austrių, ir be gurmaniškų pietų, ir dar maršus grojančiu skrandžiu.

Visiškai pritariu Aleksandrui: ką gaminsi pietums, reikia rinktis turguje: žiūrėti, kas tuo metu šviežia, kokie prieskoniai skaniausiai kvepia, kurios daržovės pačios riebiausios, ir kurių žuvų akys – skaidriausios. Tik grįžus su pirkinių krepšiu namo, reikia žiūrėti, o kas gi iš viso to išeis? Juk didžiausias gaminimo džiaugsmas ir yra tas malonumas, kai neskubėdamas virtuvėje gali džiazuoti, o sėdęs prie pietų ar vakarienės stalo, džiaugtis tos nevaržomos improvizacijos rezultatais.

Kada nors prie progos papasakosiu, kodėl aš pati kartais gaminu tiksliai pagal duotą receptą, bet dabar ne apie tai.

Maniškė improvizacija, kurios receptą perskaitysite žemiau, gana kukli ir labai jau kasdienė – praeitą ketvirtadienį nubridus į Užupio turgų ožkos pieno, prekeivius radau jau besiskirstančius. Visai netyčia stabtelėjau prie ėriena prekiaujančios moteriškės (ekologinis avių ūkis „Ėriukas“) – galvojau dar rasiu ėriukų kepenėlių naminiam paštetui. Bet ūkininkė paštetą iš kepenėlių gamina pati, tad pasiūlė imti inkstelius, kuriuos, kaip paskutinei pirkėjai, atidavė vos ne už pusę kainos. Tai negi dabar neimsi? Tai ir paėmiau.

Grįžus namo, ėmiau sukti galvą, ką su pirkiniu daryti – ėrienos inkstelių dar nėkart neteko ruošti. Perverčiau porą knygų, užmečiau akį į šaldytuvo turinį, išsirinkau receptą, kuriuo gairėmis ketinau vadovautis, dar truputį padžiazavau su ingredientais. Ir voila! Soti vakarienė per mažiau nei 25 minutes – paruošta.

Tiesa, maniškis miesčionis truputį raukėsi nuo neįprasto ėrienos (o dar subproduktų) skonio bei kvapo. Bet čia, ko gero, tik skonio reikalas. Jei mėgstate avieną, ėrieną ir nesukate nosies nuo savotiško subproduktų aromato, manau, turėtų patikti. Na, o mūsų namuose ir toliau bus lavinami skonio receptoriai ir pratinamasi prie ėrienos. Kalbant apie subproduktus, dar pagalvojau, kad toks paruošimas tiktų ir vištų kepenėlėms.

Ėriukų inksteliai su dvejomis garstyčiomis

„Delia's How to Cook Book Two“, 36 psl.

Originaliame recepte Delia Smith vietoje žirnelių naudoja pievagrybius, vieną svogūną ir sausas garstyčias vietoje Dižono (ir jų (garstyčių) deda kur kas mažiau nei dėjau aš). Be to, neberia jokių žolių. Galbūt pievagrybiai čia ir būtų sugroję geriau nei žirneliai, bet manau, kad skonio, kartu su rozmarinais, jie tikrai nepagadino.

Tiesa, kad dingtų specifinis inkstuose juntamas amoniako kvapas, juos reikia kruopščiai paruošti: perpjauti išilgai, išpjaustyti kraujagysles, išmirkyti šaltame vandenyje (arba piene), apvirti, dar kartą perplauti šaltu vandeniu ir tik tada gaminti valgį. Delios recepte apie tai neužsimenama, tad šią dalį (ir manau, kad be reikalo) praleidau.

450 g ėriukų inkstų

1 kaupinas šaukštelis Dižono garstyčių

3 kaupini šaukšteliai angliškų rupių garstyčių

1 šaukštas sviesto

1 šaukštelis riešutų ar kito bekvapio aliejus

2 nedideli svogūnai

110 g šaldytų žirnelių
2 šakelės rozmarinų

75 ml sauso balto vyno

200 ml grietinėlės

druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų pagal skonį

Iš pradžių paruoškite inkstus: perpjaukite juos išilgai pusiau ir žirklėmis iškirpkite baltas dalis - antraip iškepę inkstai bus kieti.

Ant stiprios ugnies gerai įkaitinkite keptuvę ir kartu su aliejumi ištirpinkite sviestą. Kai riebalai įkais ir suputos, sudėkite paruoštus inkstus ir kepkite 3 minutes, tada apverskite ir kepkite dar tiek pat. Išimkite iš keptuvės, į ją suberkit svogūną ir ant nemažos ugnies pakepkite 3-4 minutes, kol suminkštės, o krašteliai paruduos. Dabar sudėkite žirnelius, smulkiai sukapotus rozmarinus ir kepkite dar 1-2 minutes, kol žirneliai atsileis ir apminkštės. Supilkite baltąjį vyną ir pakaitinkite, kol pusė nugaruos.

Galiausiai supilkite grietinėlę ir sudėkite garstyčias. Dabar viską dosniai paskaninkite pipirais ir trupučiu druskos, gerai išmaišykite ir troškinkite 2-3 minutes. Sudėkite keptus inkstelius ir nuo jų išsiskyrusias sultis į padažą ir pakaitinkite dar kokią 1 minutę.

Patiekite iškart su paprastai virtais basmati arba ilgagrūdžiais ryžiais.

Lambs' Kidneys with Two Mustards

„Delia's How to Cook Book Two“, 36 p,

450 g lambs' kidneys

1 heaped tsp Dijon mustard

3 heaped tsp English wholegrain mustard

1 tbsp butter

1 tsp groundnut or other flavorless oil

1 small onion, peeled, halved and thinly sliced into half-moon shapes

110 g frozen peas
2 twigs of rosemary

75 ml dry white wine

200 ml cream or crème fraîche

salt and freshly ground black pepper

First prepare the kidneys: cut them in half horizontally and snip out the white cores with scissors – if you don't the kidneys will be tough.

Next place the frying pan over a high heat and heat the butter and oil together. When it's hot and foaming, add the kidneys and cook for 3 minutes, turning them over halfway through. Next remove them to a plate, then add the onion to the pan and, keeping the heat high, cook for 3-4 minutes, until softened and brown at the edges. Now add the peas and chopped rosemary cook for another 1-2 minutes, until they are heated through, then add the white wine and let it bubble and reduce to half its original volume.

Finally, add the cream (or crème fraîche) and mustards. Now give everything a good seasoning, stir well and carry on reducing the liquid for 2-3 minutes. Finally, return the kidneys and their juices to the sauce and heat through for about 1 minute.

Serve right away with plain basmati rice.

Skanaus!

Vištiena á la Normande

noreply@blogger.com (Egle) — Sat, 02 Jun 2012 09:47:00 +0000

Kartais galvoju, kad esu visai nemoteriška. Nors gal kaip tik atvirkščiai? Mat išėjus į parduotuvę pirkti batų ar palaidinės, dažniausiai namo parsitįsiu dar vieną receptų knygą, seną nutrintą lėkštę arba skanesnio sūrio gabalėlį. Pykstuosi su savim, baruosi, bet kitaip man, nors pasiusk, neišeina.

Nieko nesakau, man visai smagu pasklaidyti spalvingas suknelių kabyklas, pirštais braukti verstos odos rankines ar siausti kabinoj prieš veidrodį. Bet kur kas smagiau iš rūbų parduotuvės patraukti į skaitytų knygų kngyną, sendaikčius ir prasukti pro Vokiečių gatvę, kur mozzarella di buffala ranka pasiekiama.

Todėl visai nekeista, kad rūbų spinta namie vis tuštėja, o visokie rakandai ir knygos nebetelpa nei virtuvėje, nei prie lovos, nei po lova... Imu bijoti, kad ši liga nelabai pagydoma.

Tiesa, apie knygas. Būna jų, vertų kiekvieno išleisto pinigo. Tokias labai saugau ir branginu. Bet būna tokių, kurios vertos 100 kartų daugiau, nei joms išleidai. Taip nutiko ir su 2 Dorie Greenspan knygom „Around My French Table“ ir „Baking: From My Home to Yours“, į mano rankas akcijos metu patekusių vos už niekingus 5,98 $ vietoje įprastų 80,00 $.

Ko ne lobis?

O jei pridėjus į tai, kiek jose sudėta informacijos... Anąvakar sklaidydama „Around My French Table“ puslapius prieš miegą pagalvojau, kad galėčiau atiduoti kam nors visas savo turimas knygas ir pasilikti šias dvi kartu su „Larousse Gastronomique“. Visų trijų turbūt užtektų man, vaikam ir dar liktų anūkam. Geriausia kada nors padaryta mano knyginė investicija.

Jei kada tokia akcija pasikartotų (nors labai tuo abejoju), griebkit negalvodami, nes paskui gali ir nelikti.

Vištiena á la Normande

su obuoliais ir grietinėle

Dorie Greenspan „Around My French Table“, 218 psl.

Prancūzijos regionas į vakarus nuo Paryžiaus garsėja obuoliais ir pieno produktais, įskaitant sviestą, grietinėlę, Camembert sūrį ir raugintą grietinėlę. Dorie sako, kad šiam receptui taip pat puikiai tinka ir kiauliena.

šiek tiek miltų

druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų pagal skonį

4 viščiukų krūtinėlės, be odos ir kaulų

1 šaukštas sviesto

1 šaukštas alyvuogių aliejaus

1 didelis obuolys

1 svogūnas

8 pievagrybiai

80-100 ml vištienos sultinio

2 šaukštai kalvadoso ar brendžio

160 ml grietinėlės

Negiliame dubenėlyje ar lėkštėje sumaišykite miltus su trupučiu druskos ir pipirų. Popieriniu rankšluosčiu nusausinkite vištienos krūtinėles, tada iš abiejų pusių gerai apvoliokite miltuose, o jei reikia, nukratykite miltų perteklių.

Didelėje, gilioje keptuvėje ant vidutinęs ugnies ištirpinkite sviestą, supilkite aliejų ir gerai įkaitinkite. Sudėkite vištieną (jei mėsos daug, kepkite per kelis kartus), kepkite apie 3 minutes arba kol paruduos, tada apverskite ir kepkite dar 3 minutes.

Sudėkite nuluptus ir kubeliais supjaustytus obuolius, labai smulkiai sukapotus svogūnus ir griežinėliais supjaustytus grybus. Paskaninkite druska ir pipirais, gerai viską sumaišykite ir kepkite apie 1 minutę.

Supilkite vištienos sultinį. Užvirkite, tada sumažinkite ugnį ir troškinkite ant silpnos ugnies apie 10 min, kol vištiena bus beveik paruošta.

Padidinkite ugnį, supilkite brendį (kalvadosą, jei turite) ir pakaitinkite, kol alkoholis išgaruos (minutę kitą). Supilkite grietinėlę ir troškinkite, kol grietinėlės sumažės ketvirtadaliu. Nukelkite nuo ugnies, jei reikia, dar įberkite druskos ir pipirų.

Chicken, apples and Cream á la Normande

Dorie Greenspan „Around My French Table“, p. 218.

all-purpose flour, for dredging

kosher salt and ground black pepper, to taste

4 boneless, skinless chicken breasts

1 tbsp unsalted butter

1 tbsp olive oil

1 large apple

1 medium yellow onion, finely chopped

8 mushrooms, stemmed, wiped clean,

thinly sliced and cut crosswise in half

80-100 ml chicken broth

2 tbsp calvados, apple jack, or brandy

160 ml heavy cream

In a shallow bowl, mix the flour with some salt and pepper. With a paper towel, pat dry the chicken breasts dry, then dredge them through the flour, coating both sides lightly and shaking off the excess flour.

In a large, deep skillet over medium-high, heat the butter and oil. When the butter melts, add the chicken breasts, in batches if necessary. Cook for 3 minutes, or until browned on the bottom, then turn and cook an additional 3 minutes.

Add apple (peeled, cored and cut into 1-inch chunks), chopped onion and sliced mushrooms. Season with salt and pepper and stir lightly. Cook for 1 minute.

Add the chicken broth. Bring to a boil, then reduce to a simmer for 10 minutes, until the chicken is nearly cooked through.

Turn the heat to medium-high and add the calvados, boiling until it is almost evaporated (about 1 minute). Add the cream and cook until the cream reduces by a quarter. Season with salt and pepper.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas: seniai žiūrėjom ką nors gero, bet prisiminiau „The Chorus“ (2004). Rekomenduoju.
*melodija: Dave Mathews & Carlos Santana „Love of My Life“.
*fotografija: Anna Williams
*skaitiniai nr.1: vasara ir vėl prasideda su Ray Bradbury „Pienių vynu“.
*skaitiniai nr.2: „James Beard Award“ laimėtojai.
*vieta: Deivydo Praspaliausko „Lauro lapas“.
*atradimas: naminė duona restorane „Lauro lapas“
*video: a story for tomorrow.
*receptas: agurkų ir vanilės džemas
*darbštiems: bulvės balkone
*gėris: Herriot Grace projektas „For the Love of Pie“.
*dizainas: stileivoms sušių mėgėjams
*akims: kasmetinė fotografijų paroda „Lietuvos spaudos fotografija 2012“
*frankofilams: geriausios baguette Paryžiuje
*tinklaraštis: šviežias ir fantastiškas „the food dept.“
*žodžiai: Ever tried. Ever failed. No matter. Try Again. Fail again. Fail better. Samuel Beckett
*sekmadienio planas: senai naujas „Food & Wine“.

Darbingos savaitės!

Tsukemono arba japoniškai marinuotos daržovės

noreply@blogger.com (Egle) — Thu, 24 May 2012 08:33:00 +0000

Nors pati niekada nebuvau Japonijoje, ši virtuvė iš visų mane, ko gero, žavi labiausiai. Ne, ne sušiai, nors juos taip pat labai mėgstu, o patys maisto ruošimo principai: ypatingai šviežias, sezoniškas maistas, lengvi patiekalai, viskas paruošiama lengvai ir greitai, bei prieskoniais neslapstomas tikrasis maisto skonis.

Gaila, kad be sušių restoranų ir greito maisto kavinių, japoniškos virtuvės patiekalų Lietuvoje galima paragauti tik keliose vietose. Ir labai gaila, kad tik atsikėlus gyventi į Vilnių, nežinojau apie tuo metu Senamiestyje dar veikusį patį pirmąjį japonų Virtuvės restoraną „Tobira“ (liet. „vartai į pažinimą“), kurį iš ilgesio ir meilės Japonijai prieš daugiau nei 10 metų sostinei dovanojo Alina Vaitkienė. Žinau, man būtų patikę.

Šiandien pas mus japonų virtuvės restoranai – seniai nebe naujiena, tačiau lietuvaičiai nori ne tik paragauti egzotiškos virtuvės patiekalų, bet ir išmokti juos pasigaminti patys „Kai tenka dažnai išgirsti, kad dar ir dabar yra nežinančių, ką valgo japonai, arba kad valgo vien tik žalią žuvį, norisi plačiau papasakoti, o ir pabandyti kartu pasigaminti kasdienius japoniškus patiekalus. Dėl to dar kartą bandau prisistatyti ir pristatyti „Japoniško maisto studiją“. Su visa atsakomybe ir meile šiai šaliai“, – sako tolimą Rytų šalį visa širdimi pamilusi moteris.

Pirmą kartą su ponia Alina susipažinau prieš porą metų, „Electrolux“ organizuotame japonų virtuvės vakarėlyje, skirtame sakurų žydėjimo šventei. Pamenu, net kojas pakirto nuo moters gaminto tradicinio salstelėjusio omleto, kepamo specialioje keptuvėje. Nieko panašaus iki tol nebuvau ragavus ir jau ketinau dairytis tokios keptuvės namams, bet supratau, kad mano virtuvė ne guminė ir teliko save guosti, kad tokiais gerais dalykais nevalia mėgautis kasdien. Na, kad neprarastų to stebuklingo žavesio.

Antrą kartą su Alina susitikome Naugarduko gatvės loftuose, kur veikia jos pačios įkurta „Japoniško maisto studija“. Esu be proto laiminga, kad darbas man dovanoja progą bendrauti su labais įdomiais ir žaviais žmonėmis. Taigi, Alinai sutikus duoti interviu, jį spausdinome žurnale „Virtuvė. Nuo... Iki...“ nr. 3(33). Žemiau rasite straipsnio ištraukas, o visą jį galite perskaityti čia.

Na, o trečią kartą į studiją žygiavau ne viena. Su kompanija. Seniai supratau, kad jei pramogų nesusiorganizuosi sau pats, tai niekas kitas jų tau ir nesuorganizuos (nekalbu apie PR'inius renginius). Todėl pagalvojau, kam čia dar būtų įdomu pasimokyt japonų virtuvės paslapčių ir vieną balandžio šeštadienio popietę visai nemenka blogerių kompanija susitikome „Japoniško maisto studijos“ lofte.

Studijos šeimininkė [...] pasakoja, kad Tolimųjų Rytų šalis Vaitkų šeimos širdyse užima didelę ir ypač svarbią vietą. „Japonijoje su vaikais gyvenau pusketvirtų metų, o vyro fiziko Rimanto Vaitkaus mokslinė stažuotė ten truko dar ilgiau. Per tuos metus artimu tapusiame tolimame krašte teko lankytis daug kartų, o ryšiai nenutrūkę ir šiandien. Japonijoje visuomet esame laukiami, o ten gyvena ir antroji, „japoniška“ mūsų šeima“.

Japonų virtuvė vakariečių skrandžiams – egzotiška ir specifinė, todėl jos maga paragauti, išbandyti. Tačiau ponios Alinos įsitikinimu, susidūrus su nepažįstama virtuve labai svarbu pirmasis įspūdis. Skanaudamas naujų produktų ar patiekalų nežinai, kokie jie turėtų būti, todėl jei maistas paruoštas nekokybiškai ar pakeistos būtinos sudedamosios patiekalo dalys, valgytojas gali skaudžiai apsigauti.

„Pirmą kartą paragavęs netinkamai patiektos žalios žuvies be deramo padažo gali susidaryti tokį prastą įspūdį, kad niekada jos nebenorėsi“, – sako moteris. Todėl labai svarbu susipažinti, išmokti ir bandyti suprasti, prisijaukinti svetimos šalies virtuvę. „Maistas, valgymo kultūra – pats geriausias būdas pažinti kitą, svetimą šalį ir jos kultūrą“, – įsitikinusi moteris, besidalijanti savo žiniomis apie tolimosios Japonijos virtuvę.

Kad ir kokį patiekalą gamintų, japonų virėjai niekada nemėgins pakeisti natūralaus žuvies ar daržovių skonio prieskoniais, kitais priedais. Japonų įsitikinimu, maistas turi derėti su gamta ir asmeniu, ruošiančiu patiekalą. Japonijoje daug dėmesio skiriama sezoniniam maistui, o šalies virtuvę būtų galima pavadinti labai natūralia ir harmoninga.

Pagrindiniai japoniškos virtuvės produktai – ryžiai, žuvis ir daržovės – milžinišku greičiu populiarėja pasaulyje, kuris šiuo metu kraustosi iš proto dėl sveikos mitybos. Ryžiai, jūrų gėrybės, palyginti su kitais produktais, turi mažą cholesterolio, riebalų ir kalorijų kiekį. Daugelis tikina, kad japonų virtuvė pati sveikiausia, o to įrodymas – japonų ilgaamžiškumas (japonai – ilgiausiai pasaulyje gyvenanti tauta).

„Japonai valgo labai daug daržovių. Žalių, marinuotų, raugintų ar termiškai apdorotų daržovių kaskart galima rasti ant japonų stalo“, – apie valgymo įpročius pasakoja moteris. Daržovės yra tokia pat neatskiriama japonų dietos dalis, kaip ir žuvis ar ryžiai – pagrindiniai japoniškos virtuvės produktai.

Tekančios saulės šalies gyventojai garsėja išlavintu ir gurmanišku skoniu, mėgsta itin kokybišką, šviežią ir įvairų maistą. A. Vaitkienė pasakoja, kad tradiciniai japonų pietūs ar vakarienė susideda iš įvairių patiekalų, kurie dažnai valgomi nesilaikant eiliškumo. Japonai nežino, kas yra antrieji ar pagrindiniai patiekalai – šioje šalyje įprasta visus patiekalus patiekti vienu metu. Tačiau po nedaug. Kiekvienas į lėkštelę kraunasi kiekvieno patiekalo – po šaukštą ar du. „Japonai valgo įvairiai, bet po nedaug, pirmenybę teikia patiekalų įvairovei, o ne jų dydžiui“, – skirtumus nuo europietiškų tradicijų pabrėžia moteris.

Ruošdama japonų virtuvės patiekalus, moteris stengiasi pasigaminti kuo autentiškiau, iš autentiškų šios virtuvės produktų. „Man labai svarbu gerbti kitos šalies kultūrą, jos tradicijas. Bandyti suprasti jai būdingą virtuvę, patiekalus, galų gale, prisitaikyti pačiam. Kitos šalies tradicijų priėmimas – pagarba ne tik svetimai kultūrai, bet ir savo paties akiračio plėtimas“, – tokiu požiūriu moteris vadovaujasi ir namuose, ir studijoje, kur stengiasi viską pateikti taip, kaip kadaise išmokusi Japonijoje.

Pasak „Japoniško maisto studijos“ vadovės, imtis naujos veiklos ją vėl paskatino sentimentai Japonijai ir noras parodyti, kad japonų virtuvė – ne tik sušiai. „Nuolat sulaukdavau prašymų parodyti, kaip reikia ruošti vieną ar kitą patiekalą. Daug žmonių domisi ne tik maistu, bet apskritai japonų kultūra. Be to, tapo madinga burtis į kokios nors veiklos klubus, smagiai bendrauti, o ši studija ir yra savotiškas klubas“, – vardija savininkė.

Moteris pasakoja, kad „Japoniško maisto studijos“ tikslas – supažindinti lietuvius su japonų virtuve jaukioje, namus primenančioje aplinkoje. „Dabar prekybos centruose jau galima įsigyti nemažai reikiamų produktų, tačiau trūksta informacijos, žinių, kaip juos naudoti. Ne vienam kyla klausimų, kas ir su kuo valgoma, tad čia ir susirenkame mokytis, dalytis, sužinoti“, – apie širdžiai malonią veiklą pasakoja A. Vaitkienė.

Studijos šeimininkė taip pat džiaugiasi, kad didelę auditoriją sudaro jauni žmonės, kurie užsuka ne tik po vieną, bet ir po kelis, grupelėmis. Čia neretai švenčiami gimtadieniai – tokią skanią pramogą, kurios metu ne tik išmokstama naujų įgūdžių, bet vėliau viskas su pasigardžiavimu suvalgoma, mėgsta ramesnės kompanijos. Be to, moteris pastebėjusi, kad japoniško maisto ruoša vyrai domisi netgi labiau nei moterys.

Vienu metu studijoje gali gaminti iki 10 žmonių, tačiau stebėtojų ir ragautojų gali tilpti ir daugiau. Dalyviai sužino, kam reikalingos džiovintų tunų drožlės, kaip išsirinkti jūrų dumblių lapelius, ryžius, sojų padažą ir kitas sušiams gaminti reikalingas sudedamąsias dalis, kaip ruošiami sojų varškės patiekalai, kuo ypatinga tempura, kas yra terijaki ar adzukio pupelės ir kodėl japonų saldėsiai tokie saldūs.

„Viskas, kas susiję su Japonija, „kvepia“ paslaptimi, o paslaptys, kaip žinia, traukia“, – apie į studiją užsukančius svečius sako A. Vaitkienė ir kviečia dalyvauti pamokose tuos, kuriems įdomi japonų virtuvė, kurie nori lengvo ir sveiko maisto, kurie nori išmokti derinti kitokius skonius, nei esame įpratę. Juk maistas ir jo ruoša – tai taip pat kultūros dalis. Kultūros, kuri žavi trapumu, šviesumu ir paprastumu.

Tsukemono. Japoniškai marinuotos daržovės

900 g daržovių, mūsų atveju morkų ir baltojo ridiko

7 šaukštai cukraus

8 šaukštai ryžių acto

½ šaukštelio druskos
1-2 šaukštai sojų padažo

Daržoves supjaustykite kuo plonesniais šiaudeliais, supilkite actą, suberkite cukrų ir druską ir gniaužykite rankom tiek, kol daržovių sultys jas pačias apsems. Palikti marinuotis kambario temperatūroje kelias valandas. Prieš valgant pataisykite rūgštelę/saldumą pagal skonį ir įpilkite šaukštą ar du sojų padažo.

Aš dedu kiek mažiau cukraus, nes man taip skaniau.

Itadakimas!

Receptas: Alinos Vaitkienės

Juodojo šokolado brownie su ožkos sūrio ir aviečių kremu

noreply@blogger.com (Egle) — Sat, 05 May 2012 16:58:00 +0000

Juodasis šokoladas ir stout alus, stautas ir vaniliniai ledai, vaniliniai ledai ir bazilikai, bazilikai ir braškės bei mano naujausiai atrasta meilė – ožkos sūrio ir juodojo šokolado derinys. Turbūt toks būtų nekasdienių, kiek neįprastų, bet mano labai mėgiamų derinių penketukas, mintyse niūniuojamas pačia geidžiamiausia skonio melodija.

„Šokoladas su sūriu gali atrodyti neįtikėtina, gal net atgrasi rekomendacija, kol ragaujant dingteli mintis, kad skonis primena šokoladą ir pieną (ar grietinėlę). Be to, kai kurios kokybiško šokolado skonio natos – aštrių uogų, džiovintų vaisių, karamelės – yra natūralūs sūrio draugai. [...] Vakarienės pabaigoje pabandykite į sūrių asorti įtraukti keletą rūšių šokolado – jei svečiams neįtiks šokolado ir sūrių deriniai, juos visada galima skanauti atskirai. Ir abu puikiai tinka su taurele portveino.“ (N.Signit „Skonio žinynas“).

Taigi, pirma buvo ožkos sūris, patiektas su šviežiomis vasaros uogomis ir šiltu šokolado padažu. Tuomet ilgam sužavėję šokolado ir ožkos sūrio triufeliai, įdaryti lazdynų riešutais. Ir galiausiai, atrastas nepaprasto skonio pyragas, kuris dar ilgai bus šventinis, proginis ir pats pačiausias, tūkstantį kartų geresnis net ir už patį mandriausią tortą.

Tai štai, bičiuliai, jei po ranka turite kelias plyteles kokybiško šokolado, o šaldytuve – kreminio ožkos sūrio, šis pyragas yra kaip tik tai, kaip, mano galva, derėtų tuodu produktus sunaudoti. Ir tučtuojau. Todėl siūlau nieko nelaukus čiuožti tiesiai į virtuvę ir pradėt maišyt tešlą. Arba tiesiu taikymu kulniuoti į parduotuvę ir pirkti šokolado, ožkos sūrio, aviečių, sviesto ir kelis kiaušinius.

Tik ožkos sūrį patarčiau rinktis kuo ryškesnio, išraiškingesnio skonio (t.y. kuo smardesnį), nes čia ir slypi visas šio derinio gerumas. Jei yra galimybė apsilankyti Sūrių turguje, atminkite, kad už visus parduotuvinius geriau tiks ūkininkų Rasos ir Valdo iš Dargužių gaminamas minkštas ožkos sūris.

O kadangi vasara jau kutena padus, atėjus uogų sezonui, nepamirškite, kad vietoje aviečių čia taip pat tobulai derės juodieji serbentai (tinka ir trinti su cukrumi, jei tokių turite liūdinčių dar nuo praeitos vasaros) bei jų pusbroliai – raudonieji. Ir viskas. Belieka pasiraitoti rankoves ir kibti į darbus – pyragas labai paprastai ir lengvai pagaminamas, o apie skonį jau nuspręsite patys, bet esu įsitikinusi, kad nusivylusių nebus.

Juodojo šokolado brownie su ožkos sūrio ir aviečių kremu

Brownie

230 g karčiojo šokolado (50%), kapotas

60 g juodojo šokolado (72% kakavos), kapotas

180 g nesūdyto sviesto, supjaustyto gabalėliais

125 ml pieno

350 g cukraus

1 vanilės ankštis

4 dideli kiaušiniai

1 stiklinė miltų

¼ šaukštelio kepimo miltelių

½ šaukštelio druskos

Avietėms

400 g aviečių, šviežių arba šaldytų

2 šaukštai cukraus

Ožkos sūrio ir aviečių kremui

230 minkšto ožkos sūrio, kambario temperatūros

100 g grietinėlės sūris, kambario temperatūros

30 g nesūdyto sviesto, kambario temperatūros

1 kiaušinis

50 g cukraus

Įkaitinkite orkaitę iki 180 ºC, sviestu patepkite 24 cm skersmens apvalią kepimo formą (arba 32,5 x 23 cm kepimo skardą, jei norite tradicinių keturkampių brownie). Lengvai patraiškykite avietes ir sumaišykite su cukrumi, kol pastarasis ištirps.

Išilgai pusiau perpjaukite vanilės ankštį ir į dubenėlį išgremžkite sėklytes. Sumaišykite su cukrumi ir atidėkite. Garų vonelėje, ant nedidelės ugnies ištirpinkite šokoladą ir sviestą iki vientisos masės. Kai šokoladas visiškai ištirps, nukelkite nuo ugnies, įmaišykite kambario temperatūros pieną ir leiskite mišiniui pravėsti, apie 5 minutes. Įmaišyti vanilės cukrų. Po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart masę gerai išsukdami. Dubenyje sumaišykite miltus, kepimo miltelius ir druską, atsargiai įmaišykite į šokolado masę. Maišykite tik tiek, kad neliktų miltų gumuliukų, o tešla būtų vientisa. Į šokoladinę tešlą įmaišykite maždaug pusę aviečių ir viską sukrėskite į paruoštą kepimo formą.

Dubenyje gerai išsukite ožkos sūrį kartu su grietinėlės sūriu, kambario temperatūros sviestu, kiaušiniu ir cukrumi iki kreminės ir purios masės. Atsargiai įmaišykite likusias avietes ir jų išleistas sultis. Šaukštu sukrėskite ožkos sūrio kremą ant tešlos, tada peiliu išlyginkite paviršių. Kepkite 30 minučių arba kol pyragas viršuje pradės stingti ir formuotis plutelė, o paviršius vos parusvės. Uždenkite aliuminio folija ir kepkite dar 30-35 minutes. Tačiau neperkepkite, pyragas turi būti drėgnas. Prieš ištraukdami iš orkaitės, patikrinkite mediniui pagaliuku - tešla turi nelipti, bet ištraukus pagaliuką ir palietus jį lūpomis, pagaliukas turėtų būti drėgnas. Prieš pjaustant pyragą palikite jį pravėsti bent 10 minučių.

Laikykite uždengtą kambario temperatūroje. Įspūdingo skonio pyragas, dar skanesnis kitą dieną.

Adaptuota iš the Kitchen.
Publikuota Llama's Valley.
Keramika iš Mano lietuviški namai

Dark Chocolate Brownie Cake with Raspberry Goat Cheese Swirl

Brownie cake

230 g bittersweet chocolate (50%), chopped

60 g dark chocolate (72% cocoa), chopped

180 g unsalted butter, cut into chunks

125 ml milk

350 g sugar

1 vanilla bean

4 large eggs

1 cup flour

¼ teaspoon baking powder

½ teaspoon salt

Raspberries

400 g raspberries, fresh or frozen, lightly mashed

2 tablespoons sugar

Raspberry Goat Cheese Swirl

230 chèvre (soft goat cheese), room temperature

100 g cream cheese, at room temperature

30 g unsalted butter, at room temperature

1 egg

50 g sugar

Preheat the oven to 180 ºC and lightly grease 24 cm diameter round cake pan (or a 32.5 x 23 cm baking pan, if making regular shaped brownies) with butter. Place lightly mashed raspberries in a bowl, stir in the sugar, mix until well combined and set aside.

Cut the vanilla bean in half lengthwise and scrape the beans into a small bowl, stir in the sugar, set aside. Melt the chocolate and butter until smooth in a double boiler over low heat. When the chocolate is completely melted, remove from the heat, than whisk in the milk, and let the mixture cool for about 5 minutes. Stir in the vanilla flavored sugar. Add the eggs one by one. Stir in the flour, baking powder, and salt and fold in until just combined. Fold in about half of the raspberries and spread this brownie batter in the prepared pan.

In the bowl with a heavy whisk beat the goat cheese with the cream cheese, butter, egg and sugar until light and fluffy. Gently fold in the other half of the raspberries and their juices. Drop the goat cheese mixture on top of the brownie batter in spoonfuls, then swirl it through the batter with a knife. Bake for 30 minutes or until just barely set. The top will be just turning light brown. Let cool for at least 10 minutes before slicing.

Store at room temperature, well-covered. These spectacular taste even better when you let them rest overnight.

Adapted from the Kitchen.
Published in Llama's Valley.
Ceramics by My Lithuanian Home.

Aštrūs riešutai prie alaus

noreply@blogger.com (Egle) — Mon, 30 Apr 2012 16:17:00 +0000

Giliai įkvepiu. Iškvepiu. Užsimerkiu ir leidžiuos bučiuojama saulės. Kokią pusę minutės. Tada pašoku pabudinta iš šilto pavasario sapno ir kiūtinu ieškot savo raudonosios darbo knygos. Laisvadieniai man ne į naudą. Mintys apie visa neatidėliotina mainosi kaip spalvoti stikliukai kaleidoskope. O žodžiai stringa gerklėj. Ir pasakyt neturiu ką, paskui nespėju.

O šiaip, ačiū, gyvenam gerai. Jau nustojau skųstis, kad neturiu laiko. Tas neturėjimas toks įprastas, kad jau net savas. Pagaliau supratau, kad šiuo metu kitaip nėra, nebus ir negali būti. Tiesiog. Gal ir gerai. Gražių ir gerų dalykų pamatau. Ir kasdienybė marga, kaip pavasaris. Akvareliškai išlieta visom įmanomom žaliom.

Aštrūs riešutai prie alaus

„Arimex“ lankstinukas, psl. 7

1 didelis kiaušinio baltymas

2 šaukštai cukraus

1 šaukštelis druskos

½ šaukštelio aitriųjų paprikų miltelių

½ šaukštelio maltų kuminų

¼ šaukštelio maltų Kajeno pipirų

1¾ šaukštelio 4 pipirų mišinio

300 g riešutų mišinio: migdolų, graikinių, anakardžių ir žemės riešutų

Baltymus išplakite iki standumo. Sumaišykite prieskonius, cukrų ir druską ir atsargiai įmaišykite į baltymų masę. Suberkite riešutus ir išmaišykite, kad gerai apliptų.

Riešutus paskleiskite vienu sluoksniu ant kepimo popieriumi išklotos kepimo skardos ir pašaukite į orkaitę, įkaitintą iki 150 °C. Kepkite 15 min., ištraukite, pamaišykite, atskirkite sulipusius riešutus.

Sumažinkite temperatūrą iki 120 °C ir dar pakepinkite 10 min. Ištraukite, vėl pavartykite, atskirkite sulipusius ir palikite ataušti.

Laisvadienių džiugesiai

*kinas: „Drive“ (2011). Įtraukia iki galo.

*melodija: melancholiška Matthew Perryman „Looking For You Again“.

*fotografija: French Cuisse

*knyga nr.1: Alice Waters „Recipes and Lessons from a Delicious Cooking Revolution“.

*knyga nr.2: S.D. ir M.D. Coe „Tikroji šokolado istorija“

*knyga nr.3: D. Lebovitz „Saldus gyvenimas Paryžiuje“

*atradimas: naujai atrasta ciabatta iš D. Stevens „Naminė duona“.

*mada: dėvėčiau viską.

*video: Live the Language LA. so american.

*kruopštiems: terariumai

*receptas: dar neišbandyta naminė maskarponė

*gėris: metas iškyloms. Ir dar daugiau iškylų.

*skaitiniai: naujai atrastas, puikiai plunksną įvaldęs Francis Lam

*vieta: Venecija per dieną (video)

*akims: Šiaulių Universiteto dailės galerijoje veikianti paroda „Kaligrafija ant burių“.

*tinklaraštis: The Forest Feast

*žodžiai: Sometimes you really can‘t listen to what anybody else says. You just gotta listen inside („October Sky“)

*laisvadienių planas: poilsis

Skanių ir šiltų laisvadienių!

Grikių miltų blyneliai su raudonaisiais ikrais

noreply@blogger.com (Egle) — Fri, 13 Apr 2012 20:20:00 +0000

Patys tykiausi išaušta sekmadienio rytai. Tuomet taip gera vaikščioti po tingiai bundantį, dar apsnūdusį, šeimynišką ir lėtą Vilnių. Čiupti mylimąjį už parankės, skambtelti draugams ir visiems kartu pasinerti į tą gerą tingulį jaukiai įsitaisius prie puodelio kavos ir morkų pyrago su graikiniais riešutais. Mažos savaitgalio šventės – mūsų ritualas.

Prabudusi ne tokį vėlyvą šeštadienio rytą, prisiglaudžiu brangiausiam prie peties ir tyliai į ausį pakuždu, kad šis savaitgalis bus kitoks – šviesus ir pavasariškas. Ir sekmadienio pusryčiai bus kitokie – naminiai, bet dar jaukesni ir smagesni. Su fone grojančiu mano mylimu Chris Rea ir jo „Blue Cafe“. Išbudinta puodelio kvapnaus espresso, džiaugsmingai išsiruošiu rengtis šventiniams rytojaus pusryčiams.

Kol dar nespėjo išblėsti įspūdžiai ir kol šių paskutinių naujienų neaplenkė dar naujesnės, dalinuosi vienu fantastišku projektu, prie kurio teko ir man prikišti savo nagelius, įdėti daug širdies ir spirti sau į sėdimąją bei žengti žingsnį iš mintimis apsibrėžtos komforto zonos.

Įsilieti prie pirmojo „MAGic“ numerio komandos sutrukdė... atostogos ir laiko trūkumas, bet antruoju kartu... buvo padaryta daug daugiau ir (manau) daug geriau nei planuota. Pavartykite elektroninį variantą ir įsitikinsite patys, o aš dalinuosi tuo, kas originaliame variante neišvydo dienos šviesos. Kaip ir pati antrojo „MAGic“ numerio tema, tokie kasdieniai rutinos paspalvinimai įkvepia daryti daugiau, geriau ir gyventi gražiau...

Visą vėlyviesiems savaitgalio pusryčiams skirtą įkvėpimų debesį rasite čia: „MAGic“, 78-80 psl.

Grikių miltų blyneliai su raudonaisiais ikrais

2 porcijos

Blynams

100 g grikių miltų

50 g kvietinių miltų

2 kaimiški kiaušiniai

175 ml šilto pieno

1 šaukštelis sausų mielių

žiupsnelis druskos

3 šaukštai tirpinto sviesto

Patiekti

150 g grietinės

2 šaukšteliai krienų

50 g raudonųjų ikrų (naudojome nerkų ikrus „Lemberg Lachskaviar“)

laiškinių česnakų

„Vilarnau Brut“ putojančio vyno

Į dubenį suberkite grikių ir kvietinius miltus, mieles, druską, įmuškite kiaušinius ir supilkite šiltą pieną bei tirpintą sviestą. Elektriniu plakikliu viską išsukite iki vientisos konsistencijos. Blynų tešla turėtų būti grietinės tirštumo. Jei atrodo per tiršta, įpilkite dar šiek tiek šilto pieno.

Dubenį su paruošta tešla uždenkite švariu virtuviniu rankšluostėliu ir pastatykite valandai šiltoje vietoje, kad pakiltų. Tuo tarpu grietinę išsukite su krienais (galite paskaninti žiupsneliu druskos) ir padėkite į šaldytuvą, kad įsisikonėtų.

Gerai įkaitinkite keptuvę su trupučiu sviesto, šaukštu dėkite tešlą į įkaitintus riebalus ir kepkite nedidelius blynelius, kol gražiai apskrus iš abiejų pusių. Patiekite šiltus: ant kiekvieno blynelio uždėkite po šaukštelį grietinės su krienais, grietinės bokštelį papuoškite ikrais ir smulkiai kapotais laiškiniais česnakais.

Savaitgalio džiugesiai:

*kinas: „Intouchables“ (2011). Žiūrėjom du kartus. Žiūrėčiau dar penkis.

*melodija: pabundu ir užmiegu su Niki & The Dove „Tomorrow“.

*fotografija: Nicky&Max

*knyga:bandau pabaigti nepabaigiamą J. Stuart „Perigoro piršlį“.

*atradimas: The Spring Foodie List.

*mada: tos koralų spalvos suknutės tikrai neatsisakyčiau...

*video: kulinarijos legenda Jacques Pépin. Ir kodėl atradau tik dabar?

*kruopštiems: seni pašto ženklai

*receptas: gero restorano vertas naminis sultinys

*linksmai: popierinius laiškus rašykim skaniai.

*gėris: draugaujantiems su photoshop'u.

*skaitiniai: tiem, kam aktualus maisto derinimo klausimas.

*vieta: dizainerių kurtas kepyklų interjeras. Fantastika!

*tinklaraštis: naujas projektas Beyond the Flavor.

*žodžiai: Why fit in when you were born to stand out? Dr. Seuss.

*savaitgalio planas: poilsis ir tūkstančiai gerų, gražių dalykų...

Tebūnie likęs savaitgalis be lietaus ir labai šiltas!

Skaldytų žirnių sriuba su kiaulienos dešrelėmis

noreply@blogger.com (Egle) — Wed, 28 Mar 2012 18:38:00 +0000

Keistai mes gyvenam: kai kiti miega (arba traukia miegoti), mes bastomės dviese po rytmetėjantį šeštadienio Vilnių. Sušalę į ožio ragą, be penkių minučių aštuonios ieškom garuojančios sriubos. Neradę, geriam kavą makdo. O paskui šiurenam savaitgalio laikraščius nusėdėtose picerijose ir paryčiais grįždami namo juokiamės viens iš kito.

Keliamės, kai kiti dar miega. Dirbam tol, kol kiti eina miegot. Kai kiti išsižioję laukia pavasario, mudu prisimenam žiemines sriubas. Ir verdam. Nes kada daugiau, jei ne dabar? Kita žiema ateis dar negreit.

Skaldytų žirnių sriuba su kiaulienos dešrelėmis

Tonia George „Soups“, p. 18

2 šaukštai alyvuogių aliejaus

1 svogūnas, susmulkintas

1 poras, susmulkintas

2 saliero stiebai, susmulkinti

žiupsnis muskato riešuto

300 g skaldytų žirnių

1,5 l vištienos sultinio

2 lauro lapai

150 g šviežių kiaulienos dešrelių

1 šaukštelis rūkytos paprikos (nebūtina)

jūros druskos ir šviežiai grūstų juodųjų pipirų

Dideliame puode įkaitinkite alyvuogių aliejų ir švelniai pakepinkite smulkintus svogūnus, porus ir salierus ant mažos ugnies 8-10 minučių. Įberkite malto muskato (idealu - šviežiai tarkuoto) ir išmaišykite. Suberkite žirnius ir sumaišykite su daržovėmis. Supilkite sultinį, suberkite susmulkintus lauro lapus, uždenkite ir troškinkite 45 minučių arba tol, kol žirniai suminkštės ir, paspausti mediniu šaukštu, lengvai virs pliurza.

Tuo tarpu, ant keptuvės su grotelėmis arba orkaitėje iškepkite dešreles ir sukapokite. Suverskite į sriubą kartu su šaukšteliu rūkytos paprikos miltelių ir virkite dar 10 minučių. Pagal skonį įberkite druskos ir šviežiai maltų pipirų. Patiekti galite šviežia namine duona ir/ar grietine.

Split pea and sausage soup

Tonia George „Soups“, p. 18

Where does a casserole stop and a soup start? That question could be certainly asked in relation to this soup as it really seems to verge on casserole. The thick, not to say wintry mix of tender split peas with chunks of sausages is so filling, it's perfect to get you ready for a long walk, or maybe just a long snooze on the sofa.

2 tablespoons extra virgin olive oil

1 onion, chopped

1 leek, chopped

2 celery sticks, chopped

a pinch of grated nutmeg

300 g yellow split peas

1,5 l chicken stock, preferably homemade

2 dried bay leaves

250 g fresh pork sausages

1 teaspoon smoked paprika (optional)

salt and freshly ground black pepper

Heat the olive oil in a large saucepan and cook the onion, leek and celery gently over the low heat for 8-10 minutes. Add the nutmeg and stir in. Add split the peas and mix into the vegetables/ Add the stock and crushed bay leaves, cover and simmer for 45 minutes or until peas are tender and beginning to get mushy when pressed with the back of a spoon.

Meanwhile, grill the sausages until cooed, then roughly chop. Add to the soup along with a teaspoon of smoked paprika and cook for a further 10 minutes. Season to taste with sea salt and freshly ground pepper.

Divide the soup between 6 or 4 bowls (depends of how hungry you are), settle in front of a roaring fire and enjoy.

Bananų duona su šokolado gabaliukais

noreply@blogger.com (Egle) — Sat, 17 Mar 2012 13:15:00 +0000

Gerdama rytinę kavą atsiverstame darbo kalendoriuje randu dar metų pradžioje užrašytą citatą: Life is full of little pleasures. Ir tikrai, nors skamba, banalokai, tačiau kasdienybėje tiek daug smagių dalykų, kad jei tik suskaičiuotume visus kas vakarą prieš miegą, gyvenimas taptų kur kas turtingesnis. Gal ir nenutapytas visom įmanomom spalvom, bet spalvingesnis, tai tikrai.

Bananų duona su šokolado gabaliukais

„Virtuvė. Nuo... Iki...“ nr. 9(28), p. 34

200 g cukraus

100 g sviesto

3 kiaušiniai

10 ml vanilės ekstrakto

4 sunokę bananai

apie 300 g miltų (priklausomai nuo bananų dydžio)

2 šaukšteliai kepimo miltelių

½ šaukštelio druskos

100 g juodojo šokolado

Dubenyje ištrinkite cukrų ir kambario temperatūros sviestą. Po vieną įmuškite kiaušinius, supilkite vanilės ekstraktą ir sudėkite šakute sutrintus bananus. Maišykite, kol masė taps vientisa.

Kitame dubenyje sumaišykite miltus, kepimo miltelius ir druską, palengva suberkite į sviesto masę ir maišykite tik tiek, kad masė taptų vientisa. Įmaišykite kapotą šokoladą irsukrėskite tešlą į riebalais pateptą skardą.

Kepkite iki 175 °C įkaitintoje orkaitėje apie 60-70 min. arba tol, kol duona bus iškepusi (patikrinkite mediniu pagaliuku). Palikite ant grotelių 10 min. atvėsti , išimkite iš kepimo formos ir ataušinkite iki kambario temperatūros.

savaitgalio džiugesiai

*kinas nr.1: „Sideways“ (2004). Apie vyną. Ir apie gyvenimą. Nominuotas keturiems Oskarams.

*kinas nr.2: „One Day“ (2011).

*kinas nr.3: „J.Edgar“ (2011). Laukiau ilgai. Regis, saldžiaveidis Leo taip pat tampa patikrintu geros kino juostos veidu.

*melodija: Chris Rea „Blue Cafe“. Dėl man vienai težinomų priežasčių :)

*fotografija: Young & Hungry

*knyga: iš antrų rankų prigriebiau Peter Mayle „Metai Provanse“. Sakė miela. Pamatysim.

*atradimas: The New Potato

*mada: sorbet

*video: Penny De Los Santos TEDx Talk.

*receptas: duona su raugu

*linksmai: Fat Cat Art

*gėris: ruošiamės Velykoms.

*vieta: nauja vieta saldžioms popietėms „Tų kepėjų“ kepykla– krautuvėlė (nuotr. viršuje)

*tinklaraštis: džiaugiuos, kad sugrįžo viena mėgstamiausių autorių. The Traveler's Lunchbox.

*žodžiai: The only people for me are the mad ones, the ones who are mad to live, mad to talk, mad to be saved, desirous of everything at the same time, the ones who never yawn or say a commonplace thing, but burn, burn, burn like fabulous yellow roman candles exploding like spiders across the stars. Jack Keroac, On The Road

*savaitgalio planas: Margaritos, turgus, parkas, kava, kibinai, blusturgis, sūrių turgus, kinas kinas kinas ir nuvalyti langai.

Tebūnie likęs savaitgalis saulėtas ir šiltas!

Saldžiarūgštė vištiena

noreply@blogger.com (Egle) — Wed, 29 Feb 2012 19:42:00 +0000

Vienintelis dalykas, ko pageidauju išmokti pastaruosius trejus metus – planuoti laiką. Bet pritrūksta arba paties laiko, arba motyvacijos. Arba manyje vis dar gyvas tikėjimas, kad „ai, kaip nors susitvarkysiu“. Taip nutiko ir šį kartą, kai facebook profilyje penktadienį pažadėjau savaitgalio džiugesius. Mat buvau tik tik paruošusi kvapnią vakarienę ir labai norėjau pasidalint atradimais.

O-bet-tačiau, neplanuotai išlėkėm į miestą paminėti K. gimtadienio. Be torto ir žvakučių, užtat su karštu imbieriniu vynu ir tapas. Šeštadienį užgriuvo buitiniai reikalai. Tada porai dienų emociškai sugriuvo visas pasaulis ir vištiena su džiugesiais jau buvo ne iki lemputės. Pirmadienį – darbas ir dar vienas naujas projektas. Antradienį ir trečiadienį – rutina ir pirmadienio tęsinys. O rytoj... rytoj pavasaris, todėl nusprendžiau, kad jį pasitinkant reikia pasidalinti paskutiniu geru žiemos dalyku. Juk dalytis gerais dalykais gera, tiesa?

Saldžiarūgštė vištiena

„Sushi nuo A iki Z“ (leid. „Obuolys“), p. 174

Kiek kartų bedariau saldžiarūgštę vištieną, kiaulieną, etc., rezultatas netenkino. Bet susigundžiau dar kartą ir, ką jūs manot? Anot K. pati geriausia saldžiarūgštė vištiena ever. Lygiai taip pat skanu ir be vištienos.Produktų kiekiai pateikti knygoje 1 porcijai, aš viską dauginau iš 4.

100 g vištienos filė

¼ raudonos saldžiosios paprikos

¼ žalios saldžiosios paprikos

½ vidutinio dydžio morkos

5 griežinėliai agurko

4 griežinėliai žalios cukinijos

½ svogūno

½ pomidoro

2 skiltelės česnako

2 šaukštai pomidorų padažo

1 šaukštelis medaus

1 šaukštas augalinio aliejaus

1 šaukštas sojų padažo

žiupsnelis druskos ir šviežiai grūstų juodųjų pipirų

žiupsnelis sezamų

Vištienos filė supjaustykite nedideliais kubeliais, apliekite sojų padažu, išmaišykite ir marinuokite 5 min. (t.y., apytiksliai tiek, kiek užtruksite supjaustyti daržoves).

Raudonos ir žalios paprikų ketvirčius supjaustykite trikampiais gabalėliais (arba juostelėmis), pusę nuluptos morkos bei cukinijos ir agurko griežinėlius supjaustykite pusmėnuliais, svogūną - šiaudeliais, pomidorą skiltelėmis. Susmulkinkite česnaką.

Į įkaitintą keptuvę su aliejumi sudėkite vištieną, ją šiek tiek apkepę dėkite svogūnų šiaudeliusir kepkite, kol jie pagels. Tada į keptuvę sudėkite morkų pusmėnulius ir kepkite 2-3 minutes. Galiausiai į keptuvę dėkite paprikas, cukinijas, česnakus, agurkus, pomidorus ir dar šiek tiek pakepinkite. Daržovės turi likti traškios.

Prieš baigiant kepti, į keptuvę įdėkite šaukštelį medaus. Pakepinę visas sudedamąsias dalis su medumi, įdėkite 2 šaukštus pomidorų padažo ir viską pabarstykite druska bei pipirais. Kaitinkite, kol pomidorų padažas tolygiai pasiskirstys. Daržoves su vištiena nuolat maišykite, kad neprisviltų.

Keptą vištieną su daržovėmis sudėkite į lėkštę ir apibarstykite sezamais.

(žadėti) savaitgalio džiugesiai

*kinas nr.1: „You Don't Know Jack“ (2010). Al Pacino man – kokybiško ir gero kino ženklas. Lengvai sukrečiantis ir išjudinantis miegančias smegenis. Patiko.

*kinas nr.2: „The Girl With the Dragon Tatoo“ (2011). Galvojau bus labai blogai. Buvo geriau nei maniau. O ir pavadinimas toks artimas (:

*kinas nr.3: „Hysteria“ (2011). Apie tokius filmus negalvoju. Nei prieš, nei po. Turėjom bilietus į kino teatrą. Vibratoriaus sukūrimo istorija šeštadienio popietei smagiai susižiūrėjo visai smagiai.

*kinas nr.4: „Hugo“ (2011). Nėra labai blogai, bet aš tikėjausi kur kas geriau.

*melodija: ilgas savaites ieškojau kažko. Ir šiandien man skamba Sailor&I – Tough Love

*fotografija: Peggy Wong.

*knyga: labai laukiu knygos „Tuscany“. Nepagydoma meilė.

*receptas: rūkytos lašišos ir apelsinų paštetas.

*video: man regis, kad nesidalinau. „29 ways to stay creative“. Rytinė mantra.

*kelionės: šį kartą tikrai nepraleisim. Zion National Park.

*gėris: How Was Your Day?

*tinklaraštis: lenkiškas „Kwestia Smaku“ profesionalumu pranoksta daugelį garbinamų vakarietiškų tinklaraščių. Gaila su lenkų kalba nedraugauju, bet naujienas prenumeruoju jau daugiau nei 3 metus.

*žodžiai: Recipes do not make food taste good; people do. Judy Rodgers.

*savaitgalio planas: ~~Vilniaus knygų mugė~~? KKKKK. Klasiokai, Kaunas, K., Kamilė, Kaziukas. Dar vynas ir tingus sekmadienis.

Likusius filmus ir melodijas pasitaupiau kitam kartui. Ką gali žinot, gal jis jau visai netrukus?

Gražaus ir neskubraus pavasario!

Vienas namuose. Baltagūžių kopūstų salotos.

noreply@blogger.com (Egle) — Thu, 23 Feb 2012 13:52:00 +0000

Vienas namuose... Tu ~~darai~~ valgai, ką nori... Būtų beveik tiesa, jei tik būtų kas nors, kas tuos pietus paruoštų ir patiektų. Na, tokius, kokių norėčiau: dubenėlį šiltos sriubos (geriausia – prancūziškos svogūnų) ir kokį žuvų troškinį ar keptos žuvies gabaliuką. O dar jei taurę vyno įpiltų, išvis nustočiau skųstis. Nes tikroji tiesa yra tokia, kad darbo dienomis būdama viena namuose aš vistiek neturiu tiek laiko ir kantrybės vien tik sau gaminti prabangius (laiko atžvilgiu) pietus ar užkandžius.

Kartais išsiverdu du minkštai virtus kiaušinius be lukšto ir užsitepu riekelę duonos sviestu. Dar kartais pasiruošiu greitos miso sriubos su ryžiais, wakame jūržolėmis ir pora krevečių, jei nutinka taip, kad šaldytuve randu kokią vieną kitą. Bet dažniausiai susimaišau greitas salotas ar suvalgau kokį gerai sunokusį avokadą su citrinų sultimis.

O salotos tai irgi ne kokios prašmatnios. Jei užsuktumėt į svečius per pietus, labiausiai tikėtina, kad pavaišinčiau burokėliais. Orkaitėje keptų burokėlių mūsų šaldytuve, kaip ir sūrio, yra visada. Burokėlių salotos su tunais, gražgarstėm ir apelsinais, su avokadais (šitų irgi yra beveik visada), su fetos ar ožkos sūriu, kepintais ir sūdytais žemės ar lazdyno riešutais, su varškės sūriu ir kmynais, su obuoliais ar su kriaušėm, galų gale su pupelėm ~~ir svogūnais~~.

O kai pabosta burokėliai ir padus ima kutenti visiškas paprastumas, į trasą grįžta kopūstai su morkomis, kurių, kaip ir minėtų burokėlių, avokadų bei sūrio, namuose turi būti visada. Antraip prasideda panika, kodiniu pavadinimu „Tai ką man reiks valgyt“. Mano buvusios kambariokės tikriausiai galėtų šį bei tą papasakot apie mano romaną su šviežių kopūstų salotomis. Vietos ten atsirastų ir morkų salotoms su česnakais. Bet čia jau kitos istorijos. Tik ilgametė meilė, kaip žinia, nerūdija.

Baltagūžių kopūstų salotos

„Šeimininkės vadovas“ (Trečiasis papildytas leidimas, 1963 m.), p. 372

500 g (nedidelė gūželė) kopūstų

1 morka

3 šaukštai alyvuogių aliejaus

1 ½ šaukšto raudonojo vyno acto

½ šaukštelio cukraus

druskos ir šviežiai maltų pipirų pagal skonį

Kopūstus supjaustykite kuo plonesniais šiaudeliais (idealu, jei turite mandoliną, pjaustykite ploniausiais šiaudeliais), morką sutarkuokite smulkia trintuve. Supilkite aliejų, actą, įberkite cukraus, druskos ir pipirų. Dar kartą švariai nusiplaukite rankas (tikiu, kad prieš ruošdami maistą jau plovėte) ir rankomis gniaužykite daržoves, kol kopūstai paleis savo sultis ir salotos gerai susimaišys. Dėkite pusei valandos į šaldytuvą. Prieš patiekdami dar kartą išmaišykite šaukštu.

O ką likę vieni valgote Jūs?

Pomidorų sriuba su cinamonu + blog'ų (savi)reklamos savaitė nr. 2

noreply@blogger.com (Egle) — Wed, 15 Feb 2012 07:49:00 +0000

Geri pavyzdžiai užkrečia. Ir dėkuidie. Šiemet ~~blog'ų~~ tinklaraščių (savi)reklamos savaitė ne tokia triukšminga kaip pernykštė ir tinklaraštinkai vangiai dalijasi savais atradimais, tačiau įkvėpta Traukinukų pamaniau, kad verta pratęsti tradiciją ir pasidalinti savo skaitiniais bei lietuviškos blogosferos perliukais, patraukusiais akį ir šiltai įsitaisiusiais mano google ~~reader'yje~~ skaityklėje. Gal tarp maniškių skaitinėjimų ir jūs atrasite šį bei tą naujo, nematyto, įkvepiančio ir padedančio lengviau įsibėgėti dienai .

Taigi, šį kartą dalinuosi per praėjusius metus atrastais ir (bent jau man) naujais tinklaraščiais. Ką skaičiau anksčiau ir sėkmingai tebeskaitau šiemet, galite peržvelgti praėjusių metų įraše: Blo'gų (savi)reklamos savaitė nr.1 .

aš pasakų herojus. Braukiau ašaras, kai Vio trenkė savo virtuvės durimis ir pareiškė išeinanti visam laikui. Liūdėti teko neilgai, nes po kurio laiko kaip Pilypas iš kanapių išdygęs pasakų herojus yra pats mylimiausias herojus ever. Trepsintis kojele ir toks svajotojas iš prigimties. Barbius devyndarbius, gebantis ir kalnus nuversti, ir iki ašarų prajuokinti. O vyniniai vakarai su tuo herojum niekada neprailgsta. Tik galėtų būti kur kas dažnesni...

le confiture framboises. Tyras, šviesus, naivus (gražiąja prasme) ir švelnus Domantės fotografijos pasaulis. Anot pačios Domantės, tai blog'as pamąstymams, nuotraukoms, piešinėliams – visoms toms nuotrupoms iš kasdienybės, kurios it nedidelis, retkarčiais paragaujamos saldžios aviečių uogienės šaukštelis, priverčia lūpų kampučius pakilti.

Vaikai ir vanilė. Apie Aušrą man papasakojo Eglė, kai vanile kvepiančiame tinklaraštyje tebuvo vos du įrašai. Nuo tos dienos tapau ištikima Aušros skaitytoja ir Milano šeimos nuotykių sekėja. Ir tegu jūsų neapgauna vėjavaikiškas tinklaraščio pavadinimas – šiuose namuose kepami sudėtingiausi konditerijos šedevrai, o šeimininkė (ir mažieji pagalbininkai) drąsiai galėtų atidaryti Milano šeimos kepyklą..

Sezoninė virtuvė. Seniai sakiau, kad lietuviško maisto blogosferai reikia būtent tokio tinklaraščio ir labai apsidžiaugiau, kad atsirado žmogus garsiai kalbantis apie meilę sezoniniam ir vietiniam maistui. Mano širdį pavergė patiekalų ir pačios Renatos paprastumas bei šilumą spinduliuojantys, kvepiantys namai. Buvau, mačiau, per barzdą varvėjo.

Rafinerija. Atradimas. Didžiulis atradimas. Pradžioje Kristinos rašliavų absoliučiai nemėgau dėl asmeninio nusistatymo, vėliau ėmiau laikytis neutralios pozicijos, kol galiausiai kapituliavau ir dabar galiu prisipažinti meilėje. Ir, kad ir kaip būčiau sukusi akis nuo „Silva Rerum“ skaitymų, pačio autoritetingiausio skaitytojo (t.y. tėčio) nuomonė visgi įtikino ir „Silva Rerum“ jau laukia savo eilės.

Briuselio kopūstai. Pirmiausia Rūtą pažinau, kaip tinklaraščio Lietuvos virėja autorę, vėliau kaip šiltą ir maloniai bendraujantį žmogų ir, galiausiai, kaip puikią rašytoją, besidalinančią savo įspūdžiais apie gyvenimą Briuselyje. Žinant, kad daugeliui tautiečių Briuselis – ranka pasiekiamas, tikrai laiko verti skaitinėjimai.

Dolce vita by Laura. Apie Lauros tinklaraštį, jau esu rašiusi Savaitgalio džiugesiuose: nežinau ką ji veikia, kuo dirba, bet žinau, kuo gyvena. Rašymo stilius veža. Būtų nevalia šio šarmingo, nenuobodžios kasdienybės prieskoniais paskaninto tinklaraščio nepaminėti dar kartą.

Elegancija.eu. Kolega Giedrius Drukteinis rašo apie viską, Dar nuostabiau, kad jis tą viską taip puikiai išmano, kad belieka tik klausytis, linkčioti galva ir nesivelti į diskusijas, nebent norit būti užvartyti istoriniais, politiniais, kultūriniais ir visokiais kitokiais (ne)nuginčijamais faktais. Žodžiu, žaviuosi tokiais žmonėmis iki kurių man dar augti, kaip iki mėnulio. P.S. ant naktinio stalelio kaip tik guli Giedriaus knyga „Kaklaraištis yra politika“. Rekomenduoju visiems savo įvaizdžiu bei manieromis besirūpinantiems vyrams ir jų moterims.

manoMUZIKA.lt Mano muzikinis rytas neprasideda neperskaičius visų tos dienos įrašų ir neperklausius visų tų melodijų.

Linkiu ieškoti, skaityti, atrasti ir dalintis.

Pomidorų sriuba su cinamonu

A. Jagelavičiūtė „Pasimatykime virtuvėje“, psl. 23

Sakot, pomidorai ir cinamonas nedera? Ot ir dera! ir tai patvirtina ne tik ši sriuba, atrasta A. Jagelavičiūtės knygoje „Pasimatykime virtuvėje“, bet ir N.Segnit, „Skonio žinyne“ siūlanti cinamoną vietoje cukraus pomidorams pasaldinti: „Subtiliai prieskoniais paskanintas pomidorų padažas daro stebuklus ruošiant mėsos kukulius, ėriuko kulkšnis, krevetes ir baklažanus.“

Agnė sako, kad šis receptas nesunkiai įkandamas net ir tiem, kas nemoka iškepti kiaušinio, o sriubą gardina šlakeliu balzaminio acto ir sezamų sėklomis. Bet kaip rašo pati: „jei neturėsit sezamų sėklų ar balzaminio acto, patiekalo skonis nenukentės. Svarbiausia – čia cinamono aromatas.“ Tad truputį padžiazavusi virtuvėje sriubą pagardinau (ir papuošiau) karamelizuotomis moliūgų sėklomis su trupučiu cinamono.

400 g konservuotų pomidorų be odelės

1 baltasis svogūnas

1 šaukštas alyvuogių aliejus

1 šaukštelis cukraus

žiupsnis šviežiai grūstų pipirų

druskos pagal skonį

½ šaukštelio cinamono

grietinės (arba grietinėlės)

vandens

karamelizuotų moliūgų sėklų (žr. žemiau)

Į įkaitintą puodą įpilkite šiek tiek aliejaus ir pakepinkite susmulkintą svogūną. Sukrėskite pomidorus su visomis sultimis, suberkite druską, cukrų, pipirus. Įpilkite vandens tiek, kokio tirštumo sriubos norite. Sriubą užvirkite, ugnį sumažinkite ir pakaitinkite dar porą minučių.

Išjunkite ugnį, suberkite cinamoną ir išmaišykite. Kiek pravėsusią sriubą sutrinkite sriubą elektriniu trintuvu ar virtuviniu kombainu. Pilkite į dubenėlį, dėkite grietinės ir paskaninkite karamelizuotomis moliūgų sėklomis (arba, sezamo sėklomis ir šaukšteliu balzaminio acto, kaip tai daro Agnė).

Karamelizuotos moliūgų sėklos

4 šaukštai cukraus
1 ½ šaukšto vandens
50-60 g moliūgų sėklų

Į puodelį supilkite cukrų ir vandenį (galtite įberti ir cinamono ant peilio galiuko), kaitinkite nuolat maišydami ant silpnos ugnies, kol cukrus ištirps. Kai masė užvirs, kaitinkite kol taps šviesiai geltonos spalvos (karamelė turėtų pasiekti apie 170 °C). Nukelkite puodą nuo ugnies ir palikite 3-5 min. pastovėti (karamelė dar kiek patamsės).

Į puodą su karamele suberkite moliūgų sėklas, gerai išmaišykite ir paskleiskite ant kepimo popieriaus. palaukite, kol sustings, laužykite gabaliukais ir skanaukite vienas arba gardinkite sriubą.

Tomato soup with cinnamon

You say tomatoes and cinnamon don't fit together? Oh yes, they do! And this can be proved not only by the soup recipe I discovered in A. Jagelavičiūtė's book „Pasimatykime virtuvėje“, but also by N.Segnit words in „Flavor Thesaurus“ where she recommends using cinnamon instead of sugar to give some sweetness to tomatoes: „delicately seasoned tomato sauce does wonders to meatballs, lamb hocks, prawns and aubergines“.

In her book Agnė writes that this recipe is super easy even for those who can't bake an egg. She spices up this soup with a splash of balsamic vinegar and sprinkles with some sesame seeds. But as she writes herself: „it's not a big deal if you don't have sesame seeds and balsamic vinegar on hand, the dish will still taste great. The most important thing here is the aroma of cinnamon.“ So, I jazzed-up the a little bit and gave it a nice and crunchy decoration made of caramelized pumpkin seeds with a little cinnamon.

400 g canned tomatoes

1 white onion

1 tablespoon olive oil

1 teaspoon sugar

pinch of freshly cracked black pepper

salt to taste

½ teaspoon cinnamon

sour cream (or cream)

water

caramelised pumpkin seeds (see below)

Warm the olive oil in a heavy-bottomed pot. Sweat the onion in the olive oil over low heat without letting it brown. Pour the canned tomatoes with all their juices, add salt, sugar and pepper. Add some water (as much as you want) and bring to a boil. Reduce to low, and heat for a couple more minutes.

Turn off fire, mix in the cinnamon. Puree the soup with an electric blender or in a food processor until smooth. Pour into a bowl, add sour cream and top with some caramelized pumpkin seeds (or with some sesame seeds and a teaspoon of balsamic vinegar, as Agnė does).

Caramelized Pumpkin Seeds

4 tablespoons sugar

1 ½ tablespoon of water

50-60 grams of pumpkin seeds

Mix sugar and water (and a tiny pinch of cinnamon if you want to) in a heavy-bottomed pan, heat over a low heat and stir constantly until sugar is dissolved. After the syrup starts boiling and becomes pale yellow set the pan aside and leave for 3-5 minutes (the caramel will darken even more).

Mix in pumpkin seeds, assuring they are evenly coated. Spread on a baking paper and let them cool. Break in pieces and use to garnish the soup.