žaidimų aikštelė

Pomidorų sriuba su cinamonu + blog'ų (savi)reklamos savaitė nr. 2

noreply@blogger.com (Egle) — Wed, 15 Feb 2012 07:49:00 +0000

Geri pavyzdžiai užkrečia. Ir dėkuidie. Šiemet ~~blog'ų~~ tinklaraščių (savi)reklamos savaitė ne tokia triukšminga kaip pernykštė ir tinklaraštinkai vangiai dalijasi savais atradimais, tačiau įkvėpta Traukinukų pamaniau, kad verta pratęsti tradiciją ir pasidalinti savo skaitiniais bei lietuviškos blogosferos perliukais, patraukusiais akį ir šiltai įsitaisiusiais mano google ~~reader'yje~~ skaityklėje. Gal tarp maniškių skaitinėjimų ir jūs atrasite šį bei tą naujo, nematyto, įkvepiančio ir padedančio lengviau įsibėgėti dienai .

Taigi, šį kartą dalinuosi per praėjusius metus atrastais ir (bent jau man) naujais tinklaraščiais. Ką skaičiau anksčiau ir sėkmingai tebeskaitau šiemet, galite peržvelgti praėjusių metų įraše: Blo'gų (savi)reklamos savaitė nr.1 .

aš pasakų herojus. Braukiau ašaras, kai Vio trenkė savo virtuvės durimis ir pareiškė išeinanti visam laikui. Liūdėti teko neilgai, nes po kurio laiko kaip Pilypas iš kanapių išdygęs pasakų herojus yra pats mylimiausias herojus ever. Trepsintis kojele ir toks svajotojas iš prigimties. Barbius devyndarbius, gebantis ir kalnus nuversti, ir iki ašarų prajuokinti. O vyniniai vakarai su tuo herojum niekada neprailgsta. Tik galėtų būti kur kas dažnesni...

le confiture framboises. Tyras, šviesus, naivus (gražiąja prasme) ir švelnus Domantės fotografijos pasaulis. Anot pačios Domantės, tai blog'as pamąstymams, nuotraukoms, piešinėliams – visoms toms nuotrupoms iš kasdienybės, kurios it nedidelis, retkarčiais paragaujamos saldžios aviečių uogienės šaukštelis, priverčia lūpų kampučius pakilti.

Vaikai ir vanilė. Apie Aušrą man papasakojo Eglė, kai vanile kvepiančiame tinklaraštyje tebuvo vos du įrašai. Nuo tos dienos tapau ištikima Aušros skaitytoja ir Milano šeimos nuotykių sekėja. Ir tegu jūsų neapgauna vėjavaikiškas tinklaraščio pavadinimas – šiuose namuose kepami sudėtingiausi konditerijos šedevrai, o šeimininkė (ir mažieji pagalbininkai) drąsiai galėtų atidaryti Milano šeimos kepyklą..

Sezoninė virtuvė. Seniai sakiau, kad lietuviško maisto blogosferai reikia būtent tokio tinklaraščio ir labai apsidžiaugiau, kad atsirado žmogus garsiai kalbantis apie meilę sezoniniam ir vietiniam maistui. Mano širdį pavergė patiekalų ir pačios Renatos paprastumas bei šilumą spinduliuojantys, kvepiantys namai. Buvau, mačiau, per barzdą varvėjo.

Rafinerija. Atradimas. Didžiulis atradimas. Pradžioje Kristinos rašliavų absoliučiai nemėgau dėl asmeninio nusistatymo, vėliau ėmiau laikytis neutralios pozicijos, kol galiausiai kapituliavau ir dabar galiu prisipažinti meilėje. Ir, kad ir kaip būčiau sukusi akis nuo „Silva Rerum“ skaitymų, pačio autoritetingiausio skaitytojo (t.y. tėčio) nuomonė visgi įtikino ir „Silva Rerum“ jau laukia savo eilės.

Briuselio kopūstai. Pirmiausia Rūtą pažinau, kaip tinklaraščio Lietuvos virėja autorę, vėliau kaip šiltą ir maloniai bendraujantį žmogų ir, galiausiai, kaip puikią rašytoją, besidalinančią savo įspūdžiais apie gyvenimą Briuselyje. Žinant, kad daugeliui tautiečių Briuselis – ranka pasiekiamas, tikrai laiko verti skaitinėjimai.

Dolce vita by Laura. Apie Lauros tinklaraštį, jau esu rašiusi Savaitgalio džiugesiuose: nežinau ką ji veikia, kuo dirba, bet žinau, kuo gyvena. Rašymo stilius veža. Būtų nevalia šio šarmingo, nenuobodžios kasdienybės prieskoniais paskaninto tinklaraščio nepaminėti dar kartą.

Elegancija.eu. Kolega Giedrius Drukteinis rašo apie viską, Dar nuostabiau, kad jis tą viską taip puikiai išmano, kad belieka tik klausytis, linkčioti galva ir nesivelti į diskusijas, nebent norit būti užvartyti istoriniais, politiniais, kultūriniais ir visokiais kitokiais (ne)nuginčijamais faktais. Žodžiu, žaviuosi tokiais žmonėmis iki kurių man dar augti, kaip iki mėnulio. P.S. ant naktinio stalelio kaip tik guli Giedriaus knyga „Kaklaraištis yra politika“. Rekomenduoju visiems savo įvaizdžiu bei manieromis besirūpinantiems vyrams ir jų moterims.

manoMUZIKA.lt Mano muzikinis rytas neprasideda neperskaičius visų tos dienos įrašų ir neperklausius visų tų melodijų.

Linkiu ieškoti, skaityti, atrasti ir dalintis.

Pomidorų sriuba su cinamonu

A. Jagelavičiūtė „Pasimatykime virtuvėje“, psl. 23

Sakot, pomidorai ir cinamonas nedera? Ot ir dera! ir tai patvirtina ne tik ši sriuba, atrasta A. Jagelavičiūtės knygoje „Pasimatykime virtuvėje“, bet ir N.Segnit, „Skonio žinyne“ siūlanti cinamoną vietoje cukraus pomidorams pasaldinti: „Subtiliai prieskoniais paskanintas pomidorų padažas daro stebuklus ruošiant mėsos kukulius, ėriuko kulkšnis, krevetes ir baklažanus.“

Agnė sako, kad šis receptas nesunkiai įkandamas net ir tiem, kas nemoka iškepti kiaušinio, o sriubą gardina šlakeliu balzaminio acto ir sezamų sėklomis. Bet kaip rašo pati: „jei neturėsit sezamų sėklų ar balzaminio acto, patiekalo skonis nenukentės. Svarbiausia – čia cinamono aromatas.“ Tad truputį padžiazavusi virtuvėje sriubą pagardinau (ir papuošiau) karamelizuotomis moliūgų sėklomis su trupučiu cinamono.

400 g konservuotų pomidorų be odelės

1 baltasis svogūnas

1 šaukštas alyvuogių aliejus

1 šaukštelis cukraus

žiupsnis šviežiai grūstų pipirų

druskos pagal skonį

½ šaukštelio cinamono

grietinės (arba grietinėlės)

vandens

karamelizuotų moliūgų sėklų (žr. žemiau)

Į įkaitintą puodą įpilkite šiek tiek aliejaus ir pakepinkite susmulkintą svogūną. Sukrėskite pomidorus su visomis sultimis, suberkite druską, cukrų, pipirus. Įpilkite vandens tiek, kokio tirštumo sriubos norite. Sriubą užvirkite, ugnį sumažinkite ir pakaitinkite dar porą minučių.

Išjunkite ugnį, suberkite cinamoną ir išmaišykite. Kiek pravėsusią sriubą sutrinkite sriubą elektriniu trintuvu ar virtuviniu kombainu. Pilkite į dubenėlį, dėkite grietinės ir paskaninkite karamelizuotomis moliūgų sėklomis (arba, sezamo sėklomis ir šaukšteliu balzaminio acto, kaip tai daro Agnė).

Karamelizuotos moliūgų sėklos

4 šaukštai cukraus
1 ½ šaukšto vandens
50-60 g moliūgų sėklų

Į puodelį supilkite cukrų ir vandenį (galtite įberti ir cinamono ant peilio galiuko), kaitinkite nuolat maišydami ant silpnos ugnies, kol cukrus ištirps. Kai masė užvirs, kaitinkite kol taps šviesiai geltonos spalvos (karamelė turėtų pasiekti apie 170 °C). Nukelkite puodą nuo ugnies ir palikite 3-5 min. pastovėti (karamelė dar kiek patamsės).

Į puodą su karamele suberkite moliūgų sėklas, gerai išmaišykite ir paskleiskite ant kepimo popieriaus. palaukite, kol sustings, laužykite gabaliukais ir skanaukite vienas arba gardinkite sriubą.

Tomato soup with cinnamon

You say tomatoes and cinnamon don't fit together? Oh yes, they do! And this can be proved not only by the soup recipe I discovered in A. Jagelavičiūtė's book „Pasimatykime virtuvėje“, but also by N.Segnit words in „Flavor Thesaurus“ where she recommends using cinnamon instead of sugar to give some sweetness to tomatoes: „delicately seasoned tomato sauce does wonders to meatballs, lamb hocks, prawns and aubergines“.

In her book Agnė writes that this recipe is super easy even for those who can't bake an egg. She spices up this soup with a splash of balsamic vinegar and sprinkles with some sesame seeds. But as she writes herself: „it's not a big deal if you don't have sesame seeds and balsamic vinegar on hand, the dish will still taste great. The most important thing here is the aroma of cinnamon.“ So, I jazzed-up the a little bit and gave it a nice and crunchy decoration made of caramelized pumpkin seeds with a little cinnamon.

400 g canned tomatoes

1 white onion

1 tablespoon olive oil

1 teaspoon sugar

pinch of freshly cracked black pepper

salt to taste

½ teaspoon cinnamon

sour cream (or cream)

water

caramelised pumpkin seeds (see below)

Warm the olive oil in a heavy-bottomed pot. Sweat the onion in the olive oil over low heat without letting it brown. Pour the canned tomatoes with all their juices, add salt, sugar and pepper. Add some water (as much as you want) and bring to a boil. Reduce to low, and heat for a couple more minutes.

Turn off fire, mix in the cinnamon. Puree the soup with an electric blender or in a food processor until smooth. Pour into a bowl, add sour cream and top with some caramelized pumpkin seeds (or with some sesame seeds and a teaspoon of balsamic vinegar, as Agnė does).

Caramelized Pumpkin Seeds

4 tablespoons sugar

1 ½ tablespoon of water

50-60 grams of pumpkin seeds

Mix sugar and water (and a tiny pinch of cinnamon if you want to) in a heavy-bottomed pan, heat over a low heat and stir constantly until sugar is dissolved. After the syrup starts boiling and becomes pale yellow set the pan aside and leave for 3-5 minutes (the caramel will darken even more).

Mix in pumpkin seeds, assuring they are evenly coated. Spread on a baking paper and let them cool. Break in pieces and use to garnish the soup.

Kai kas naujo, kai kas seno, kai kas skolinto

noreply@blogger.com (Egle) — Fri, 10 Feb 2012 05:53:00 +0000

Tinklaraščio įrašai tapo tokie reti, kad kartais net pačiai nejauku atsivertus pamatyti, jog per mėnesį išstenėjau vos du įrašus. Žinoma, galiu vartyti akis ir aiškinti, kad mano gyvenimo motto: daugiau yra mažiau arba svarbu ne kiekybė, o kokybė, bet visgi turiu pripažinti, kad tokia statistika šiek tiek liūdina. Mane pačią ir (žinau) ne vieną jūsų.

Dėl visko kaltas (ne, šitas žodis čia ne itin tinka), mylimas ir mėgiamas darbas. Žurnalai, straipsniai, nuotraukos, knygos, projektai ir darbas namuose - neatskiriama manojo aš ir mano kasdienybės dalis. Tad, turėdama šiokių tokių planų artimiausiam metui, su žaidimų aikštelės skaitytojais nusprendžiau pasidalinti , kuo ir kaip gyvenu bei kur dingsta mano laikas. Paskutinės džiugios ir skanios naujienos ieškokite žurnale „Vestuvės.lt“.

Ką naujo ant vestuvių stalo atneš 2012-ieji?

Vestuvių vaišių mados, priešingai nei mados pasaulio tendencijos, kinta kur kas lėčiau ir dažniausiai ne taip kardinaliai kaip ant podiumo. Tačiau tam tikros kryptys ir tendencijos čia taip pat egzistuoja. Taigi, ką naujo ant šventinio vestuvių stalo atneš 2012-ieji?

Vaišės po atviru dangum

Viena, šen bei ten jau matyta tendencija, įgausianti pagreitį 2012 m. – vaišės iš restoranų ar sodybų salių perkeliamos į atvirą erdvę: kiemelį, pievą, sodą ar laukymę. Prisiekti amžiną meilę po žydinčiomis obelimis ar prisirpusiomis vyšniomis – tikrų tikriausia romantika!

Žinoma, tokią šventę sunku suplanuoti dėl neprognozuojamų lietuviškų orų ir jų permainų, tačiau romantiškiems jaunavedžiams, kurie apsėsti minties švęsti ir šokti po žvaigždėtu dangum, belieka priminti, kad visada reikia tikėtis geriausio ir būti pasirengus blogiausiam – apgalvoti alternatyvų vaišių scenarijų.

Natūralus, vietinis, sezoninis maistas

Naujas pasaulines maisto tendencijas diktuojantys garsiausių restoranų šefai ir kitų sričių profesionalai jau kurį laiką kviečia atsigręžti į paprastumą, prisijaukinti natūralumą ir prisiminti saiką. Tos pačios taisyklės vyrauja ir vestuvių vakarienės valgiaraščiuose: nesudėtingi valgiai, grynas skonis ir nedidelės porcijos.

Viena ryškiausių tendencijų, vietos kitoms neužleidžianti jau keletą metų – sezoninė mityba ir vietinių gamintojų produkcija. Tad, jei vestuves planuojate vasarą ar rudenį, esate laimingųjų sąraše – juk būtent šiais metų laikais sodai ir daržai lūžta nuo gėrybių gausos. Todėl net ir nesivaikant madų, vasaros ar rudens vestuvėse būtų nuodėmė atsisakyti gamtos dovanotų vaišių.

Nepamirškite ir dar vienos auksinės taisyklės – kuo šviežesni produktai, tuo kokybiškesnis iš jų paruoštas maistas. O vietinis ir sezoninis maistas – dažnai pigesnis nei mūsų kraštui svetimi produktai.

Vaisiai ir daržovės – stalui papuošti

Na, o jei sudarant vestuvių valgiaraštį esate apriboti restorano ar išvažiuojamųjų pobūvių organizatoriaus valgiaraščiu, sezoninius vaisius ir daržoves galite panaudoti šventiniam stalui dekoruoti.

Tinka viskas, ką siūlo gamta: dailiai atrodys obuolių ar kriaušių kompozicijomis puoštas stalas, puošnumo suteiks ir vyšnios, braškių puokštelės, rudens vestuvių stalo nuotaiką padės sukurti rojaus obuoliukais, svarainiais nusagstytos šakos, įmantrios išvaizdos artišokai, auksaspalviai moliūgai ar šermukšnių uogos.

Be to, vaisius, uogas galima panaudoti vietoje svečių kortelių. O nuotakos pro pirštus tikrai nepraleis detalės, kad valgomos stalo dekoracijos atspindėtų ir šventės nuotaiką bei koloritą.

Maži kąsneliai

Vis dažniau prieš sėdant prie bendro stalo, svečiai kviečiami išgerti taurę aperityvo ir užkąsti vieno kąsnio užkandėlių. Nedideli, išvaidūs užkandžiai – patogus būdas praalkusiems svečiams pavaišinti.

Tokios vaišės – taip puiki proga visiems susipažinti artimiau, pasišnekučiuoti ir prisiminti šventės kaltininkus. Arba idealus būdas užimti svečius, kol jaunieji laiką leidžia dviese fotografo draugijoje.

Jei užkandėlės – tik įžanga prieš sėdant prie vaišių stalo, pasirūpinkite, kad jos nebūtų labai sočios. Ir neapsiribokite tik standartiniais ir jau matytais užkandžiais. Karštą vasarą atgaivins šalta sriuba, patiekta mažose taurelėse, miniatiūriniai užkandžiai ant pagaliukų, vieno kąsnio blyneliai, paskaninti kreminiu sūriu, ikrais ir kt.

Kokteilių vakarėlis

Įprastą vyną ar stipresnius gėrimus vaišių metu keičia spalvingi ir stilingi kokteiliai. Jei kokteilių idėja jums priimtina, tuomet praverstų ir profesionalus barmenas, bent kelias valandas užimsiantis svečius ir kiekvieną atėjusį į šventę pamokysiantis susiplakti savo mėgstamiausią kokteilį. Arba sužavėkite svečius pristatę specialiai judviem kokteilių meistro sukurtą gėrimą.

Ar bereikia sakyti, kad maži, vieno kąsnio užkandžiai ir kokteiliai puikiai dera tarpusavyje ir vienas kitą papildo? Tad gal iš tiesų verta pasvarstyti apie kitokio formato vestuves – kokteilių ir užkandžių vakarėlį vietoje tradicinio gausaus vaišių stalo?

Desertų stalas

Vis dėlto ryškiausia vestuvių vakarienės tendencija 2012-ais – žaismingas, eklektiškas desertų stalas. Jaunavedžių poros raginamos vietoje tradicinio vestuvių torto verčiau rinktis elegantiškų desertų stalą, kad svečiai patys galėtų išsirinkti savo mėgstamiausius saldumynus.

Pamirškite šakočius, šimtalapius ir baltu glajumi glazūruotus grybukus – vietą ant saldaus stalo vis dažniau išsikovoja purūs, vaivorykštės spalvomis ir skoniais padabinti keksiukai, įvairūs pyragaičiai, morenginiai bučinukai, šokoladiniai triufeliai ir netgi prašmatniai atrodantys sausainiai.

Kelią keksiukams!

Dar viena, tendencija, įsigalinti mūsiškose vestuvėse – alternatyvus keksiukų tortas, pakeičiantis tradicinę šventinio stalo puošmeną. Toks neįprastas tortas patiks vertinantiems individualumą ir norintiems išskirtinio, įsimenančio torto.

Nuotakoms, kurios pasisako už tradicinį vestuvių tortą, bet nori, kad jis būtų stilingas, rekomenduojama rinktis rankomis dekoruotus tortus, puoštus rytietiškais ornamentais, origami gėlėmis ir kitais egzotiškais motyvais, kurie į klasikinės tradicijos tortą privers žiūrėti kitu žvilgsniu.

Valgomos dovanėlės svečiams

Elegantiškos, jaukios padėkos smulkmenos svečiams – dar viena ryški tendencija, vis dažniau randanti vietą ir lietuvaičių šventėse. Kuklios valgomos dovanėlės – padėkos ženklas – įpakuotos tinkamai atrodys ne prasčiau, nei kiti atminimo suvenyrai. Be to, skanūs ir greitai suvalgomi skanėstai nekels rūpesčių svečiams, kaip pargabenti namo ar kur padėti, kad neužimtų papildomos vietos.

Tokias valgomas dovanas nesunku pagaminti ir patiems: tebūnie tai jūsų mėgstamiausiama braškių uogienė, apelsinų žiedais kvepianti arbata, jųdviejų mėgstamas šokoladas su jūros druska ar namie pačių pagaminti avižinių dribsnių javainiai. Tikime, kad sugalvoti ką judu mėgstate labiausiai, nebus sudėtinga.

Straipsnis publikuotas žurnale „Vestuvės.lt“.

Daugiau vestuvių grožių mano akims galite pamatyti čia

nuotr. iloweswmag.com, jenhuangblog.com, kikislist.blogspot.com.

Sūrio sausainiai su rūkyta paprika

noreply@blogger.com (Egle) — Sat, 04 Feb 2012 19:11:00 +0000

Tai sakot šalta, ane? Keisčiausia (ir juokingiausia), kad labiausiai skundžiasi tie, kurie tos žiemos taip šaukėsi ir verkė, kad Kalėdos be sniego. Vaje, vaje... Tik pamanykit, Kalėdos be sniego. Didelio čia daikto. Ir išvis, švenčių ir gyvenimo gerumas nepriklauso nuo oro. Girdit? Nei nuo kiaurai merkiančio lietaus, nei nuo alinančių vasaros karščių, nei nuo minus trisdešimt.

„Nėra blogo oro“, – sako mano mama, – „Tik netinkama apranga“. Jai antrina ir kaimynas A., su kuriuo padiskutuojam, kaip svarbu šilta kepurė, du šalikai ant kaklo ir veido kremas, saugantis nuo šalčio. Va, pavyzdžiui aš, apsimūturiuoju šaliku, užsisegu vilnonį gobtuvą, šmaukšteliu ant galvos kepurę, kišenėse susirandu savo kvailąsias pirštines ir čiuožiu rytais pamedituoti, sustingusius kaulus pramankštinti. Ir nieko. Dar gyva.

Nesiveda mašinos? Blogai. Ir mūsų volvukas, neiškentęs šalčio, šį rytą paduso. Bet įsivaizduokit, kaimynai už sienos jau nuo trečiadienio neturi vandens. Nei karšto, nei šalto. Jokio. Užšalo vamzdžiai. Va jums ir gyvenimo Senamiestyje privalumai. Kitiems dar liūdniau – dėl avarijų dingo ir šildymas. Tai dar skundžiatės, kad šalta? Gal geriau išsikepkit kokių sausainių, pyragą ar dar ką. Sočiu pilvu tariamos nelaimės atrodo mažesnės. Ir šiaip, karšta orkaitė namus prišildo ir prikvėpina... Ir gyvent lengviau pasidaro.

Sūrio sausainiai su rūkyta paprika

„Užkandžiai prie alaus“ (leid. „Laisvos Valandos“)

100 g kietojo sūrio (Parmigiano Reggiano, „Džiugas“ ar pan.)

100 g mėgstamo fermentinio sūrio

1 šaukštelis rūkytų aštriųjų paprikų (pimenton picante ahumado)

100 g sviesto

100 g miltų

žiupsnelis maltų aitriųjų paprikų

Šaltą sviestą ir sūrius sutarkuokite burokine trintuve. Dubenyje sumaišykite miltus, maltas aitriąsias ir rūkytas paprikas. Viską suminkykite, suvyniokite į maistinę plėvelę ir valandai padėkite šaltai.

Tešlą plonai iškočiokite ir išspauskite norimos formos sausainius. Kepkite 10 min. orkaitėje, įkaitintoje iki 170 °C temperatūros. Iškepusius palikite ataušti. Skanūs vieni ir nepamainomi prie alaus.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas: 6-tasis dešimtmetis, Puerto Rico ir romas. Daug romo. Ai, ir dar Johny Deppas. „The Rum Diary“.

*melodija nr.1: Washed Out „Amor Fati“

*melodija nr.2: viena mėgstamiausių Fritz Kalkbrenner „Facing The Sun“

*fotografija: Jeff Kauck photography.

*receptas: galvoju, kiek dar šokoladinių tortų galiu iškepti šita moteris?

*video: senas, bet geras „Wear Sunscreen“

*skaitiniai nr.1: BBC Good Food vyriausiojo meno redaktoriaus Stuart Ovenden patarimai kaip fotografuoti maistą. Apie Stuarto blogą jau esu rašiusi.

*skaitiniai nr.2: patarimai receptams rašyti.

*gėris: laukiu vasaros ir iškylų...

*tinklaraštis: sugrįžo mano mylimas „British Larder“.

*virtuvei: fantastiškos pjaustymo lentelės. Ypač paskutinioji.

*žodžiai: Drama is very important in life: You have to come on with a bang. You never want to go out with a whimper. Everything can have drama if it’s done right. Even a pancake. Julia Child.

Sausainiais kvepiančio likusio savaitgalio!

Juodųjų pupelių sriuba su grietine

noreply@blogger.com (Egle) — Fri, 27 Jan 2012 14:46:00 +0000

Žinau, buvau dingus. Ir vėl. Bet juk svarbiausia, kad grįžau. Manęs klausia, kodėl nerašau. Bet aš rašau. Visada rašau. Tik saviems žodžiams ir mintims nelieka laiko. Barbenimas klavišais – vienintelė mano pastarųjų dienų muzika. Kartais dienos bėgyje nelieka laiko ne tik pasvajoti, nelieka nė minutės net pagalvoti. Apie save, apie kitus. Laisvų minučių nėra niekam. Įmerkiu nosį į kompiuterio ekraną, kai dar tamsu. Pakeliu akis, kai namo grįžta K. Būna jau seniai tamsu. Bukas tas jausmas.

Kartais net pamirštu paruošti vakarienę. O pratylėjus visą dieną, sunku pasakyti, ką nors gražaus. Nes apie nieką gražaus ir negalvoju. Labai norėčiau bent pasvajoti apie atostogas, keliones, nuostabią mudviejų vasarą. Bet kažkaip neišeina. Trept, trept kojele, ir vistiek nesisvajoja. O kai nėr nei normalios rutinos, nei svajonių, nei vakarienių, apie ką tada rašyt?

Sako, Murakamis kasdien priraito po du knygos puslapius. Sako, kad galėčiau parašyti ir aš. Knygą. Bet esu labai skeptiška šiuo klausimu. Gana ir to, kad perrašinėju svetimas. Parašyti knygą – didis darbas. Supratau tai praeitą savaitę. Aš net magistrinio 3 metus nesugebu parašyti, ką jau kalbėti apie knygą.

Pastarosios savaitės keistos. Pasiklausęs, sakytum spalvotos, bet iš tiesų tai labai juodai baltos. Praleistos tarp naujai sutiktų žmonių ir motoniško juodų raidžių ant balto popieriaus lapo ornamento. Su fantastiško Chianti vyno taure, Italijos vyndariais (įtikinusiais, kad labai mėgčiau ir raudoną vyną. Deja, brangų.) ir kaltės jausmu dėl augančio kalno nesibaigiančių darbų. Tarp žavingų naujų projektų ir mirtino nuovargio, kai griūni į lovą, net nepasakius „labanakt“. O kur dar puikios vakarienės, kurias lydi ilgos nemigo naktys, beviltiškai bandant išsaugoti proto ramybę ir tvarkingai sudėlioti mintis į teisingas lentynas.

Blogiausia, kas galėjo nutikti tai ramiai sausio pradžiai – tai chaotiškas lėkimas. O jis ėmė ir nutiko. Argi aš nesakiau?

Juodųjų pupelių sriuba su grietine

Adaptuota pagal Susannah Blake „500 sriubų“

Ši tiršta ir maistinga sriuba puikiai tinka pietums ar vakarienei. Švelnios juodosios pupelės skoniu neprimena jokių kitų pupelių. Odelė plonytė ir minkšta, minkštimas – turtingos tekstūros, ir vos juntamo malonaus grybų poskonio. Juodųjų pupelių ieškokite ekologiškų prekių parduotuvėse. Manosios – iš „Biosalos“.

600 g juodųjų pupelių, per naktį mirkytų šaltame vandenyje (~300 g sausų)

2 šaukštai alyvuogių aliejaus

1 svogūnas, susmulkintas

3 skiltelės česnako, sutraiškytos spaustuvu

1 džiovintas čili pipiriukas (nebūtina)

¼ šaukštelio maltų aitriųjų paprikų

2 šaukšteliai maltų kuminų

1,2 l daržovių arba vištienos sultinio

1 citrinos sultys

druska ir šviežiai grūsti juodieji pipirai

5 šaukštai grietinės

šviežių smulkintų kalendrų

nachos - tortilijų traškučių

Išmirkytas pupeles nusausinkite, suberkite į didelį puodą , užpilkite šaltu vandeniu ir užvirkite. Virkite 10 min. ant didelės ugnies, nugriebdami susidarančias putas (jei reikia), sumažinkite kaitrą ir virkite 1 val. arba kol pupelės suminkštės. Išvirtas pupeles nusausinkite, nuovirą išpilkite.

Švariame puode įkaitinkite aliejų, Sudėkite susmulkintą svogūną, traiškytas česnako skilteles ir pakepinkite 5 min. Suberkite aitriąsias paprikas, čili pipirą, kuminą, pupeles ir užpilkite sultiniu. Užvirinkite ir ant mažos ugnies virkite apie 10 min. Petrinkite sriubą elektriniu trintuvu arba supylę į virtuvinį kombainą. Statykite ant ugnies, maišydami supilkite citrinos sultis ir dar trumpai pakaitinkite.

Pagardinkite druska ir pipirais. Patiekdami įdėkite po šaukštą grietinės, pabarstykite petražolėmis ir trupintais tortilijų traškučiais.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas nr.1: „Crazy. Stupid. Love“. Argi ne tokia būna meilė? Didžiai rekomenduotinas.

*kinas nr.2: „Moneyball“. Tikėjausi įspūdingiau, bet, kaip sakė kolega, papildomas balas už B. Pittą.

*melodija: jau trečia savaitė mūsų fonotekoje netyla Lana del Rey „Born to Die“ ir „Video Games“

*knyga: David Lebovitz „Sweet Life in Paris“

*mada: kalnietiškai.

*vieta: šios vasaros must see „Cookbook LA“

*fotografija: Cristopher st. Onge

*receptas: dar viena juodųjų pupelių sriuba.

*video: It's not fitness. It's life.

*skaitiniai: How to Have the Best Year of Your Life (without Setting a Single Goal)

*must have: sūrio palapinė :)

*gėris: akims paganyti ir seilę pavarvinti. „Sprinkle Bakes“ lietinių tortas.

*tinklaraštis: saldusis „Call Me Cupcake“

*virtuvei: meškių mylėtojams.

*savaitgalio planas: geras.

*žodžiai: Not everyone can draw, or paint, or sing well – but everyone can learn to cook and bake something simple and delicious to share. Heidi Swanson „101 Cookbooks“

Tingaus katiniško savaitgalio!

Fasoulada. Baltų pupelių ir daržovių sriuba

noreply@blogger.com (Egle) — Sat, 07 Jan 2012 07:18:00 +0000

Pradėti naujai. Nors rankos dar kvepia pyragais ir imbieriniais sausainiais. Dar justi cinamono ir karšto vyno aromatai. Nors radijas vis dar groja Andy Williams ir negaliu suprasti, baigės tos Kalėdos ar dar ne. Pradėti naujai. Mano dienos – tarsi balto popieriaus lapai. Todėl vis dar tvarkingai pildau kalendorių. Kaip visada metų pradžioje. Dailyraščiu ir neskubėdama užsirašau viską. Nors šiuo metu nieko svarbaus ir nevyksta. Pradėti naujai.

Tik mūsų rytai tokie patys. Užsimiegoję. Kiek nerangūs. Ir tingūs. Katinaujant lovoje dviese, kol žadintuvas, įkyriai rėkdamas, neišspiria lauk. Rytai šokant ir tepant sumuštinius. Juokiantis geriant arbatą ir dailiai rišant kaklaraiščius. Atsibučiuojant prieš darbą ir linkint didžiausios sėkmės. Geri mūsų rytai.

Dienos irgi tos pat. Jokių pasižadėjimų gyventi gražiau, geriau, teisingiau. Aš ir taip gyvenu gražiai. Ir ~~beveik~~ teisingai. Tik tos dienos slenka ramiau - stengiuos susikaupti ir neskubėti. Mokausi daryti vieną darbą vienu metu. Nenoriu savęs išbarstyti. Vis dažniau pavyksta, bet seni įpročiai ima viršų.

Tik vakarai dabar kitokie. Ramesni, tylesni, jaukesni. Tiesiog kitokie. Pilni pokalbių, darbų, gerumo. Ir meilės. Mokomės viens iš kito ir neatsistebiu, kad metams bėgant, vis dar yra ko išmokti. O kai būnam jau visai pavargę, krentam į minkštus patalus, žybtelim švieselę ir susiglaudę sklaidom knygų puslapius, rinkdamiesi receptus šių metų iššūkiui. Prieš miegą paskanaujam gero (ir nelabai) kino, paskaitom privalomą puslapių skaičių ir palinkim labos nakties. Taip ir gyvenam. Pradėję naujai.

Fasoulada. Baltų pupelių ir daržovių sriuba

Adaptuota pagal G. Ramsey „Pasaulio virtuvės“, p. 64

Fasoulada (Fasolada/ Φασολάδα) – maistinga ir nebrangi graikiška daržovių sriuba. Neabejoju, kad kokią nors panašią verdate ir jūs. Didžiausias atradimas, kreminė sriubos tekstūra – ilgo virimo rezultatas. Nepamirškite pupelių per naktį išmirkyti ir sriubą virkite apie porą valandų – maloniai nustebsite paragavę pirmuosius šaukštus švelnaus, kreminio, pomidorinio skystimo. Sriubą galite gardinti keliais šlakeliais gero alyvuogių aliejaus ar trupintu fetos sūriu. Patiekite su namine duona.

500 g šaltame vandenyje per naktį mirkytų baltų pupelių (~250 g sausų)

3-4 šaukštai alyvuogių aliejaus

2 morkos

1 didelis svogūnas

1 vidutinė cukinija*

2 česnako skiltelės

jūros ir druskos ir juodųjų pipirų

400 g susmulkintų konservuotų pomidorų**

1 šaukštas pomidorų pastos

1 šaukštelis džiovintų raudonėlių

žiupsnelis smulkintų petražolių

Priedai:

ypač tyro (extra virgin) alyvuogių aliejaus

trupintos fetos

* Originaliame recepte nurodyti 2 salierų stiebeliai.
** G. Ramsey naudoja 6 sunokusius slyvinius pomidorus, luptus ir be sėklų.

Pupeles per naktį išmirkykite šaltame vandenyje. Išmirkusias nuvarvinkite, suberkite į didelį puodą ir gausiai užpilkite šviežiu šaltu vandeniu. Nustatę vidutinę kaitrą užvirkite, jei reikia, nugraibykite putas ir virkite apie valandą.

Kitame puode pakaitinkite alyvuogių aliejų. Sudėkite kubeliais supjaustytas morkas, svogūną, cukiniją, kapotas česnako skilteles, pasūdykite ir įberkite truputį juodųjų pipirų. Nustatę vidutinę kaitrą vis pamaišydami kepkite 6-8 minutes, kol daržovės pradės minkštėti. Sudėkite pomidorus, pomidorų pastą ir džiovintus raudonėlius. Maišydami dar pakaitinkite vieną dvi minutes, tada suverskite į pupeles.

Jei reikia, įpilkite šiek tiek vandens, kad daržovės būtų apsemtos, ir virkite 30-45 minutes, kol pupelės suminkštės. Sriubą, jei per daug sutirštės, praskieskite karštu vandeniu.

Sriubą išpilstykite į pašildytus dubenėlius, užberkite smulkintų petražolių. Jei norite, pašlakstykite alyvuogių aliejumi ar įmeskite trupintos fetos. Sriubą patiekite karštą.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas: prisiminiau „Definetely Maybe“ (2008). Meiliam vakarui.
*melodija nr.1: I orchestrate my mornings to Lissie „When I'm Alone“

*melodijos nr.2: dienomis norisi klausytis Bon Iver „Holocene“ ir „Calgary“.

*knyga: A. Munte „Knyga apie San Mikelę“. Atsiverčiau pirmuosius puslapius.

*fotografija: Stuart Ovenden ir jo Appledrane

*receptas: lęšių kukuliai su citrinų pesto. labai norėtųsi išbandyti.

*video: The Holstee Manifesto. Pažiūrėti privaloma.

*skaitiniai nr.1: Kristina Sabaliauskaitė „Laimingų 2012-ųjų arba pasaulio pabaigos belaukiant“

*skaitiniai nr.2: Jeff Goins „How to Have the Best Year of Your Life“

*gėris: jei dar nematėt, pavartykit paskutinį (anglišką) „Lamų slėnį“.

*tinklaraštis: žavingas naujausias atradimas: I am an age old tree. I am stars in the snow.

*savaitgalio planas: namai, lova, kalnas mandarinų, kaugė knygų ir šūsnis filmų.

*žodžiai: „If your dreams don't scare you they're not big enough“.

Tingaus katiniško savaitgalio!

Sudie, 2011-ieji, Jūs buvote puikūs!

noreply@blogger.com (Egle) — Sat, 31 Dec 2011 14:35:00 +0000

Sudie, 2011-ieji, jūs buvote puikūs! Kitokie, nei praėjusieji. Ramesni, tylesni, bet ne mažiau įspūdingi.

Buvot džiaugsmo ir susitaikymo su savimi metai. Metai, pažėrę krūvą galimybių, naujų žmonių, įdomių projektų ir fantastiškų kelionių. Metai, privertę suprasti, kokie brangūs yra artimi žmonės. Ir draugai. Privertę sustoti, perkainoti svarbiausias vertybes, įsiklausyti į save ir kitus. Metai, išmokę džiaugtis. Dideliais ir mažais dalykais. Buvot meilės ir stiprybės metai.

2011-ieji, jei reikėtų Jus įvardinti vienu žodžiu, nedvejodama ištarčiau – meilė. Meilė sau ir Tau. Šeimai ir draugams. Meilė darbui. Buvot metai, išmokę dalintis. Suprasti, kad pasidalintas džiaugsmas – dvigubai didesnis.

Dar pavadinčiau jus įkvėpimo metais. Dėkoju dangui, likimui, žvaigždėms ar tiesiog aplinkybėms, kad teko laimė parengti gausybę interviu ir sutikti įdomių, dideliems darbams įkvepiančių žmonių. Gražių savo kasdienybe, mintimis, tikrumu. Paprastų ir drauge tokių didelių.

Versdama nuotraukas skaičiuoju gražiausias akimirkas, mažus ir ne tokius mažus darbus. O jų tiek, kad sunku patikėti, jog dar neseniai mojavom 2010-iesiems. Regis vakar. Ir kada viską spėjom? Laikas lekia beprotiškai greitai.

Geri buvot metai. Lengvi. Ir šviesūs. Išmokę atkaklumo nelygioj kovoj su savim ir savuoju ego. Metai, padovanoję „Skonio žinyną“, galimybę fotografuoti ne tik knygai, bet ir kitiems įdomiems projektams. Gausybę renginių ir pažinčių. Metai turtingi naujais skoniais, atradimais, žiniomis, knygomis...

Jurgos M. nuotr.

Buvot metai, netikėtai atnešę ypatingas ir įsimintinas keliones: Stokholmą, Boloniją, Florenciją, bei ketverius metus lauktas atostogas. Buvot vestuvių metai, leidę širdimi paliudyti tokią stiprią ir kartu trapią kitų meilę. Šilti buvot metai.

Sudie, 2011-ieji, jūs buvote puikūs! Ačiū, kad buvot.

O 2010-ieji buvo tokie.

Kreminė grybų sriuba

noreply@blogger.com (Egle) — Fri, 30 Dec 2011 09:30:00 +0000

Ne paslaptis, kad mėgstu grybauti. Draugai ir artimieji žino, kad kartais ~~nusigrybauju~~ pagrybauju ir gyvenime, bet tebūnie tai mažytė mūsų paslaptis. O dar labiau mėgstu grybus. Visokiais pavidalais: šviežius, virtus ir keptus, sūdytus, marinuotus ar raugintus. O džiovintus tiesiog dievinu – tas drėgnas miško samanų ir sodrus žemiškas aromatas švelniai veda mane iš proto. Skirtingai nei K., kuris mėgsta visokius grybus, išskyrus džiovintus. Bet aš kartais sugudrauju ir džiovintų grybų kur nors įmaišau bent jau dėl kvapo.

Todėl neretai mūsų sriubos, padažai ir netgi druska kvepia džiovintais baravykais ar paprastesniais grybais. Kartai jų įmaišau ir į maltą mėsą, pavyzdžiui, kepdama zuikį ar maltinukus, koldūnų, lazanijos įdarą. Ir taip pasaka be galo.

Man pati skaniausia – trinta grybų sriuba. Ir nors gana seną, apytikslį šios sriubos receptą galite rasti čia, bet kokią grybų sriubą visada verdu iš akies. Tik stengiuosi, kad grybų sriuboje būtų ne mažiau 3 skirtingų rūšių – šviežių (tinka pievagrybiai), konservuotų ir, žinoma, džiovintų. Taip ir šį kartą – nieko mandro ar prabangaus, iš akies, paprastai ir be vingrybių (kurių yra viename mano nužiūrėtame recepte su Marsalos vynu ir kepintais lazdynų riešutais). Bet patikinu, kad šios sriubos skonis – ypatingas.

Kreminė grybų sriuba

Pagal trintos grybų sriubos receptą

250 g pievagrybių

gera sauja džiovintų baravykų

0,5 l konservuotų grybų

50 g sviesto

1 svogūnas

1 bulvė

~1,5 l vandens

1 lauro lapas

džiovintų ar šviežių čiobrelių

druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų

200 g grietinėlės

Džiovintus grybus užpilkite verdančiu vandeniu ir palikite, kad išbrinktų. Puode ištirpinkite sviestą, pakepinkite smulkintą svogūną, kol suminkštės. Sudėkite susmulkintus pievagrybius, taip pat pakepinkite. kai grybai suminkštės, supilkite vandenį, sudėkite nuskustą ir susmulkintą bulvę, lauro lapą, čiobrelius, konservuotus (nuplautus!) grybus, džiovintus baravykus ir skystį, kuriame grybai mirko. Įberkite šiek tiek druskos, pipirų ir užvirkite.

Kai bulvės ir džiovinti grybai išvirs, sutrinkite elektriniu trintuvu. Supilkite grietinėlę, dar šiek pakaitinkite, kad sriuba sušiltų. Pilstykite į dubenėlius, paskaninkite šviežiai maltais pipirais ir čiobreliais.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas nr.1: gal ne toks geras kaip „Into The Wild“, bet taip pat labai puikus „The Way“ (2010).

*kinas nr.2: „The Help“ (2011) nominuotas net 5 „Auksiniams gaubliams“. Paprastas ir jautrus. Verta pamatyti.

*melodija: mano širdy visada žiemiškai skamba Barry White „Let The Music Play“.

*knyga: vakaroju su Eva Tombak „Kas liko už kadro“. Profesinis smalsumas.

*fotografija: Richard Jung ir gatvės meno fotgrafija

*receptas: karštas mėtų šokoladas.

*pasidaryk pats: prieskoninė druska su džiovintais grybais

*skaitiniai: Giedrius Drukteinis „Kodėl mes valgome taip, kaip valgome“

*gėris: Agnės megztas ~~desktopas~~ darbastalis

*tinklaraštis: Aušros smagiai ir profesionaliai rašomas „Vaikai ir vanilė“. Rekomenduoju palandžioti po svetimą virtuvę.

*savaitgalio planas: rockin' 2012

*žodžiai: „You is kind. You is smart. You is important“. Aibileen Clark („The Help“)

Gražaus ir teisingo penktadienio!

Aguonų pyragas. Buvo Kalėdos.

noreply@blogger.com (Egle) — Wed, 28 Dec 2011 10:45:00 +0000

Buvo Kalėdos. Ir buvo gerai. Tyliai, ramiai, paprastai ir jaukiai. Namie. Buvo saulės ir lūpas kandančio vėjo. Ir baltos šlapdribos, tankiu rūku aptraukusios kelią namo. Netgi sniego buvo. Daug miego. Dar daugiau karšto vyno, ilgų pokalbių, džiugesio ir atgijusių namų dvasios. Truputį magijos. Dovanų popieriaus čežėjimo, žibančių akių ir suvaikėjimo. Ore tvyrančios nuojautos, kad viskas yra ir bus gerai. Išvažiavom geresni. Palikę ir išsivežę džiaugsmą. Pasidalinę ir gavę. Buvo Kalėdos. Geros Kalėdos.

„O šitas pyragas su 9 kiaušiniais?“ Su 9 kiaušiniais. „Ir džiūvėsėliais?“ Mhm, su džiūvėsėliais ir 300 g aguonų. „Ir aguonas reikia nuplikyti tris kartus verdančiu vandeniu, palikti pernakt ir sumalti, o kiaušinių baltymus išplakti atskirai ir įmaišyti į aguonų masę?“ Aha. „Taigi čia tas pats pyragas, kurį kepdavau prieš daug daug metų. Pameni?“

Ir nors pradžioje tokio kepinio prisiminti negalėjau, važiuojant namo kažkur apdulkėjusiame atminties kampe pavyko atrasti ir net pajusti to vaikystės torto skonį. Saldus aguoninis biskvitas, suteptas saldžiarūgščiu plaktos grietinės kremu, tirpte tirpstančiu burnoje. Tik mama perpjaudavo biskvitą į tris dalis, sutepdavo ir palikdavo šaltai pernakt, o „Metuose už stalo“ siūloma jį sulaistyti virtos grietinėlės kremu. O mano šypsenos, kaip tada, taip ir dabar liko nuspalvintos juodais aguonų grūdeliais. Kaip visada per Kalėdas.

Aguonų pyragas

Nijolė Marcinkevičienė „Metai už stalo“

Pyragui:

300 g aguonų

300 g cukraus

1 šaukštas smulkintų riešutų

110 g maltų džiūvėsėlių

½ šaukštelio cinamono

9 kiaušiniai

Kremui:

1 l riebios grietinėlės

250 g cukraus

pakelis vanilinio cukraus

Aguonas iš vakaro užpilkite verdančiu vandeniu, gerai išmaišykite, vandenį nupilkite. Taip pakartokite 3 kartus. Dar kart1 užpilkite verdančiu vandeniu ir palikite per naktį. Aguonas nusunkite, kelis kartus permalkite mėsmale (aš sėkmingai tai darau elektriniu smulkintuvu). Aguonas sukrėskite į didelį dubenį.

Atskirkite kiaušinių trynius nuo baltymų. Imkite medinį šaukštą ir gerai išsukite aguonas, dėdami po vieną trynį ir šaukštą cukraus. Kai išsuksite visus trynius ir cukrų, masę sukite dar 10 min.

Išplakite baltymus, juos kartu su džiūvėsėliais ir cinamonu sudėkite į aguonų masę ir viską atsargiai išmaišykite. Masę sukrėskite į sviestu pateptą kepimo formą (21 cm skersmens) ir kepkite 180 °C temperatūroje, apie 40-45 min. arba kol iškeps (įsmeigus ir ištraukus medinį pagaliuką, šis turi būti švarus). Iškepusį pyragą išverskite ant aušinimo grotelių ir paruoškite kremą.

Į didelį puodą supilkite grietinėlę ir kaitinkite. Kai užvirs supilkite cukrų ir kaitinkite nuolat maišydami mediniu šaukštu. Kai kremas kiek sutirštės ir paruduos, gauta mase (apie pusę, ar kiek susigers) palaistyti pyrago paviršių. Kuo daugiau kremo susigers, tuo skaniau. Likusį kremą kaitinkite toliau, kol sutirštės ir taps kondensuoto pieno konsistencijos. Pilkite paruoštą kremą ant pyrago, viršų pabarstykite riešutais ir palikite aušti per naktį.

Pyragas, nes tortu aš jo nepavadinčiau. Labai vykęs kepinys. Netikit? Paskaitykit, ką sako Aušra ir Renatą, pamatysit.

Rageliai su lazdyno riešutais

noreply@blogger.com (Egle) — Tue, 20 Dec 2011 15:22:00 +0000

„Paprastai kas nors netikėta būtinai atsitinka. Toks mūsų gyvenimas. [...]
Ateitis yra nenuspėjama. Mes niekada negalime žinoti, kas dar mūsų laukia.“

Ajahn Brahm

Ir kai galvoj tiek minčių, planų, kad negaliu suprasti, kaip jos visos ten telpa. Kai neišmanau kaip jas reiktų tvarkingai surikiuot, sudėlioti. Kai atrodo, kad tai – kažkokia misija neįmanoma, suprantu, kad jų dėlioti ir nereikia. Paprastai kas nors netikėta būtinai atsitinka.

Jaukių, tikrų ir ramių švenčių.

Rageliai su lazdyno riešutais

Tešlai
250 g kambario temperatūros sviesto
3 kiaušinių tryniai
250 ml grietinėlės (36% rieb.)

375 g miltų
½ šaukštelio druskos

Įdarui
125 g cukraus
2 šaukšteliai malto cinamono
150 g kepintų lazdyno riešutų

Dideliame dubenyje sumaišykite kambario temperatūros sviestą, trynius ir grietinėlę. Suberkite miltus, druską ir užminkykite minkštą tešlą. Iš tešlos suformuokite rutulį, suvyniokite į maistinę plėvelč ir padėkite nakčiai į šaldytuvą atvėsti.

Kepintus riešutus, cukrų ir cinamoną sutrinkite virtuvės kombainu, kol riešutus susmulkinsite ir viskas gerai susimaišys.

Padalinkite tešlą į 4 lygias dalis. Kiekvieną iškočiokite į 5 mm storio apskritimą. Pabarstykite riešutų ir cukraus mišinį tolygiai ant visų 4 apskritimų, užpilkite beveik iki pat krašto. Supjaustykite kiekvieną apskritimą į 8 trikampius, kaip picą. Suvyniokite kiekvieno trikampį nuo krašto link vidurio ir kepkite 25 min. orkaitėje, įkaitintoje iki 190 °C. Palikite atvėsti ik kambario temperatūros. Galite pabarstyti cukraus pudra.

Prie šios tešlos tinka kuo saldesnis įdaras, aš dar vienus dariau su figų džemo įdaru. Labai skanu. Kitą kartą bandysiu su šokoladiniu kremu ir riešutais. Pasisekimas turėtų būti milžiniškas. O šią nesaldžią, brt fantastišką tešlą labai rekomenduoju išmėginti.

Receptas adaptuotas pagal Momofuku Milk Bar Holiday Cookie Recipes: Walnut Rugelach.

Imbieriniai pipiriniai sausainiai

noreply@blogger.com (Egle) — Thu, 15 Dec 2011 12:57:00 +0000

Žinai, jaučiuosi sumautai. Tik nesakau, nutyliu. Sakys, „šitai jau visai kvankšt. Kaip gali nepatikt Kalėdos?“ Šiaip jau Kalėdos man patinka, bet kažkodėl visai jų nelaukiu. Sėdžiu sukryžiavus kojas ant palangės, spoksau į pliurziną kiemą ir žilvitį priešais, su maskatuojančiais trim lapais, o žmonės šneka, kad ant svieto ramunės žydi... Kokios dar Kalėdos? Ir širdy jokio laukimo.

Ir šiaip mane veikia tas erzelys. Negerai veikia. Atrodo visi lekia, apsikarstę maišais dovanų, popierių, girliandų. Mane tas nesąmoningas pirkimas reikia nereikia išvis iš proto veda. Nesuprantu, kur jie visi randa tą pakilią dvasią, nes tame beprotiškame chaose, karštligiškame lėkime aš tik stoviu kaip įkalta į žemę ir nežinau į kurią pusę dabar man bėgti. Dar tos nugrotos ausį rėžiančios melodijos kasmet per kelias savaites spėjančios įgristi iki gyvo kaulo, nutriušę Kalėdų seniai prekybos centruose ir klaikūs kiniški blizgučiai. Jokios šventinės dvasios juose man nepavyksta įžvelgti.

Blogiausia yra tai, kad kasmet ateina akimirka, kai suvokiu, kad tame chaose kažkur pasimečiau. Ėmiau ir pasimečiau. Likau be vietos. Niekur. Kai visi skuba, zyzia, planuoja šventes ar ateinančius metus, rašo didžiausius sąrašus ir kuria grandiozinius ateinančio penkmečio planus, man pasidaro labai liūdna. Nežinau, ar man savęs gaila, tikriausiai ne, negaila, bet taip šlykščiai jaučiuosi tik kartą metuose. Nykiai ir tuščiai. Bjauriausia, kad tas jausmas toks veriantis, kad net skauda.

Šiaip jau žinau, kodėl pasimetu. Kai visi sudarinėja sąrašus, ką darys ar ką turi padaryti ateinančiais metais, Aš nežinau, ko aš noriu. Ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo blogiau. Grandiozinių planų niekuomet nekūriau, viskas, kas vyksta mano gyvenime vyksta iš širdies ir savaime. Ir šiaip, aš šiek tiek fatalistė.

Keisčiausia, kad pernai pamaniau, jog galiu save apgauti ir metus suplanuoti. į darbo knygą surašiau Didžiausių Metų Darbų Planą. Metai turėjo būti puikūs. Bet savęs nepergudrausi ir įpročio neplanuoti taip lengvai nepakeisi. Iš to plano teišbraukti 3 punktai (tiesa, šiandien išbraukiau 4-ą), iš 25 knygų sąrašo perskaitytos vos 2 (kitos į rankas papuolė ne pagal sąrašą), o likę lūkesčiai sprogo kaip pučiamas balionas: garsiai ir skaudžiai. Ir man gėda. Prieš save labiausiai gėda. Geriau, jau būčiau neplanavusi.

Ir prisiekiau sau, kad šiemet tai jau jokių sąrašų, penkmečio ir dešimtmečio planų nesudarinėsiu. Bus kaip bus. Ir, žinau, bus gerai. Net drebu kaip laukiu tos ausyse spengiančios baltos žiemiškos tylos, kai gali trenkti durim, palikdama senuosius ir kalėdinį erzelį kažkur anapus. Kai viską, regis, gali pradėti iš naujo.

Ir ta slogi šiandienos nuotaika praeis. Dar savaitė ir praeis. Viskas bus gerai. Ir bus Kalėdos. Namai. Gal ir pyragų bus. Meduolių gal. O dabar imu, nukandu briedžiui galvą. gyvent lengviau nepasidaro. Bet ant dūšios geriau.

Sausainius, meduolius pradėjau kepti iš anksčiau, juk ne visi tokie kaip aš. Jie kažko kalėdiško laukia. Tai ir prikepiau. Kalną. Ir dar turbūt kepsiu šiandien vakare. Šitie imbieriniai - pipiriniai būtų skanūs bet kokios formos. Ir net net tada, jei nė iš tolo nekvepia Kalėdom

Imbieriniai pipiriniai sausainiai

100 g rudojo cukraus
100 g baltojo cukraus
100 g auksaspalvio sirupo (arba medaus)

75 ml vandens

150 g sviesto

1 šaukštas cinamono
1 šaukštas malto imbiero
1 šaukštas maltų kardamonų
½ šaukštelio juodųjų pipirų

½ šaukšto kepimo miltelių
500 g miltų

Į puodą suberkite cukrų, įpilkite auksaspalvio sirupo ir vandens. Kaitinkite ant nedidelės ugnies, kol cukrus ištirps. Sudėkite sviestą ir kaitinkite, kol ištirps. Ugnį išjunkite ir palikite paruoštą sirupą pravėsti. Įmaišykite prieskonius ir kepimo miltelius.

Pravėsusį prieskoniuotą sirupą sumaišykite su miltais ir užminkykite vientisą tešlą. Tešlą įvyniokite į maistinę plėvelę ir palikite atvėsti šaldytuve. Geriausia pernakt.

Tešlą dar kartą išminkykite, kol minkysis lengvai. Ant miltais pabarstyto darbastalio plonai iškočiokite, išpjaukite norimos formos sausainius. Sudėkite ant kepimo popieriumi ištiestos skardos. Kepkite 8-12 minučių orkaitėje 180 °C. Palikite atvėsti ant kepimo skardos.

Receptas adaptuotas pagal: sweden.se

---

Ir dar. Man patinka žiema be sniego. O, džyz, kaip man patinka... Galiu mauroti sau su guminiais botais per balas ir per kiemą, be baimės išsitepti tuos sunkiai išsivalančius baisbočius. Apie gerus batus nė nekalbu. Aš ir geri batai žiemą? Turbūt juokauji, K. sakė, kad aš išvis tegaliu nešiot tik kaliošus, nes man batai nelaiko ilgiau nei sezoną. Bet tai ar aš viena tokia nenormali, ar ką?

O dabar jau galit apmėtyt mane pomidorais. Arba nebedraugaut. Bet nepaisant mano pabambėjimų, iškepkit šituos sausainius, jie tikrai nerealūs...

Crostata di marmelata. Mažiau yra daugiau.

noreply@blogger.com (Egle) — Thu, 08 Dec 2011 07:25:00 +0000

Jei labai labai norėčiau šį kepinį išgirti, turbūt rėkiančiu šriftu užrašyčiau „Tobulas paprastumas“ arba, kažką banalaus, kaip „Genialu tai, kas paprasta“. Arba... arba dar banaliau „Pyragas tirpo burnoje kaip rudenėjančio vakaro saulė, besileidžianti į purius, cukruotus vėjo tyliai plukdomus debesis“. Ha ha. Kaip pasakytų gerb. dėstytojas, „nu, kam tie kandeliabrai?“

Pasakysiu tik tiek, kad mane paprasti receptai veža, o mažiau visada yra daugiau. Kepkite šį pyragą, jei labai labai norisi ko nors skanaus, o šaldytuve – tik pasikorusi pelė. Esu įsitikinus, kad miltų, cukraus ir sviesto tikrai yra kiekvienuose namuose, o uogienių tikriausiai irgi. Jei jau neverdate patys, tai mama ar močiutė tikrai bus pasirūpinus uogienių atsargom. Kepkite ir tada, kai norisi pyrago, o įkvėpimo statyti tortus ar kepti fancy-shmancy pyragus nerasta. Arba jei ieškote kažko paprasto, bet išties labai gardaus.

Pyrago (jei jį išties galima vadinti pyragu) esmė – kočiojama trapi tešla. Ir, žinoma, sviestas. Tikras, 82% riebumo sviestas. Turbūt nebereikia sakyti, kodėl čia netiks tepusis riebalų mišinys (ir apskritai, jam ne vieta virtuvėje) ar margarinas. Dar būtina gerai išsijoti miltus, jei turite laiko, grūstuve ar virtuvės kombainu susmulkinti cukrų. Ir, aišku, gaminti su meile.

E. Binkauskienė knygoje „Kepiniai“ (1978 m.) siūlo du kočiojamos trapios tešlos minkymo būdus. Pirmuoju ant lentos išberiami miltai, ant jų dedama su cukrumi, kiaušiniais bei prieskoniais išsuktas sviestas ir greitai, kad nespėtų sušilti, spaudžiant rankomis suminkoma vientisa, lygi masė. tešla suvoliojama apvaliu rutuliu, uždengiama ir laikoma šaltai (10-30 min.), kad sukietėtų.

Antruoju būdu ruošiant tešlą, ant išsijotų miltų dedamas gabalais supjaustytas sviestas ir kapojama dideliu plačiu peiliu, kol sviestas susijungia su miltais. Tada įpilami tryniai, sudedamas persijotas miltinis cukrus, prieskoniai. iš pradžių maišoma peiliu, užverčiant miltus iš kraštų, o po greitai suminkoma, spaudžiant rankomis iki vientisos lygios masės. Užminkyta tešla laikoma šaltai, kad atvėstų. Šiuo būdu paruošti gaminiai būna trapesni.

Vis dėlto, man labiau patinka Pellegrino Artusi siūlomas būdas: ruošiant tešlą, miltai sumaišomi su cukrumi, į juos sudedamas šaltas, kubeliais pjaustytas sviestas. Pirštų pagalvėlėmis viskas trinama ir trupinama tol, kol dubenyje telieka purūs tešlos trupiniai (visai, kaip čia). Tada įmušami kiaušiniai, sudedami prieskoniai ir užminkoma vientisa lygi masė. Dirbti su šia tešla – vienas malonumas: minkštutė, elastinga, lengvai kočiojasi. Tiesiog kiekvieno kepėjo svajonė

Tiesa, E. Binkauskienė primena, kad šią tešlą geriausia ruošti 16 °C temperatūroje, kad per daug nesuminkštėtų riebalai.

Crostata di marmelata

arba kočiojamos trapios tešlos pyragas su uogiene

Tešlai:

250 g miltų

125 g šalto sviesto

110 g cukraus

1 kiaušinis + 1 kiaušinio trynys

1 citrinos žievelė

Įdarui:

200 g mėgstamos uogienės

Išsijokite miltus, suberkite smulkintą cukrų (smulkinti nebūtina, bet nepakenks), sudėkite gabaliukais supjaustytą šaltą sviestą. Pirštų pagalvėlėmis viską trinkite ir trupinkite tol, kol dubenyje liks purūs tešlos trupiniai ir nebesimatys sviesto gabalėlių.

Lengvai išplakite kiaušinį (šaukštą plakinio pasilikite pyrago aptepimui), įmaišykite tarkuotą citrinos žievelę. Supilkite į tešlą, įdėkite kiaušinio trynį ir suminkykite vientisą, elastingą tešlą. Iš tešlos suformuokite kamuolį, suvyniokite į maistinę plėvelę ir padėkite į šaldytuvą bent 30 minučių. Artusi rekomenduoja tešlą šaldytuve laikyti pernakt.

Iš maždaug ¾ tešlos iškočiokite pyrago pagrindą, įtieskite jį į gerai sviestu pateptą apvalią kepimo formą. Kraštus gražiai apipjaukite. Ant pyrago pagrindo supilkite uogienę (geriau tirštesnę. jei skysta, įmaišykite šaukštelį krakmolo) ar marmeladą, tolygiai paskirstykite. Iškočiokite likusią tešlą, išpjaukite apie 2 cm pločio juosteles ir sukryžiuokite ant pyrago grotelėmis. Patepkite likusiu kiaušinio plakiniu ir kepkite 180 °C apie 25 minutes arba tol, kol pyrago tešla bus gražios aukso spalvos. Iškepusį pyragą palikite ataušti.

Nepamirškite, kad trapūs pyragai pjaustomi pašildant peilį karštame vandenyje.

Recepto šaltinis: Pellegrino Artusi „La Scienza in Cucina e L'arte di Mangiar Bene“ p. 188 ir 199.

Crostata di marmelata

Pastry:

250 grams of flour

125 grams of cold butter

110 grams of sugar (icing or grounded sugar works best)

1 egg + 1 egg yolk

zest of 1 lemon

Filling:

about 200 g your favourite jam

To make the pastry, sift the flour, ground the sugar, mix well. Cchop the cold butter into small pieces, add to the flour and sugar mixture. With your fingers, rub the butter into the flour until you get a crumbly mixture and there are no more visible pieces of butter. The crumb texture should be light and fluffy. Mix in the lemon zest and beaten egg plus an extra yolk until the pastry comes together into a smooth, elastic ball. Cover in cligfilm and let it rest in the fridge for at least 30 minutes. Artusi says if you do this the day before, it's even better.

Roll out about ¾ of the pastry to cover your pie dish. Fill the pie with your favourite jam. Roll out the rest of the pastry and cut into strips, about 2 cm wide to create a lattice for the top of your crostata. Bake at 180 °C for about 25 minutes or until it is golden brown. Remove from the oven and let cool.

Warm your knife in hot water before cutting the pastry.

Adapted from: Pellegrino Artusi „La Scienza in Cucina e L'arte di Mangiar Bene“ p. 188 ir 199.

Varškės pyragas su obuoliene

noreply@blogger.com (Egle) — Mon, 28 Nov 2011 16:20:00 +0000

Pyragai. Štai kas nutinka, kai už lango šėlsta ruduo. Tais vėlyvais šeštadienių vakarais ant virtuvių darbastalių barstomi miltai ir minkomos tešlos. Tada sninga cinamonu, malto muskato trupiniais ir žėri tarkuojamų apelsinų žievelėmis. Miestai pakvimpa pyragų saldumu.

O aš vakarais iš atokiausio dulkėtos lentynos kampo ištraukiu ją – daugiau nei pusšimčio metų senumo receptų knygą. Storą, kaip tvirtas medinis kočėlas ir sveriančią sulig geru svaru miltų. Atsargiai liečiu rankų nuglostytus, nuo vartymo nuspurusius kietus popierinius viršelius, kur ne kur nubrūžintus aštrių virtuvės rakandų. Mėlynos drobės nugarėlė vietomis aptrinta iki perregimo plonumo, įtrūkusi, o nudrėksta apačia begėdiškai apnuogina tvirtai įrištus lapus. Popieriniai kampučiai atbrizgę, prasiskleidę tarsi tūkstančiai plonyčių sluoksniuotos tešlos lapelių, – regis skaityta ne kartą.

Įdėmiai vartau knygą, gerte persigėrusią sunkaus, troškiai salstelėjusio svetimų virtuvių kvapo, juntamo vos krustelėjus trapius, nurausvėjusius puslapius. Juk žinai, kaip kvepia senos knygos? Rankomis slysta miltuotais pirštais nučiupinėti seno popieriaus lapai. Vienur kitur nuplyšę, užlankstytais kampais, prikeverzoti tai pieštuku, tai šratiniu – visi jie pasakoja būtas virtuvių istorijas. Tikras, nesumeluotas, gyvas.

Labiausiai tokiose knygose mane žavi pyragų receptai. Paprasti, neįmantrūs, žemiški. Todėl įkvėpta vakarykščių savo senosios bibliotekos skaitinių prieš miegą, nusprendžiau mesti sau iššūkį. Išjudinti ir prikelti visą savo biblioteką. Todėl visus ateinančius 2012-uosius žaidimų aikštelėje rasite tik išbandytus receptus, kurie jau užrašyti senose (ir nelabai) kulinarinėse knygose. Jokių tinklaraščių, elektroninių dienraščių ir interneto portalų. 2012-ieji - Receptų knygų metai. Va taip, va.

Išimtis – draugų receptai ir rekomendacijos. Nes užvis labiausiai patinka kepti tuos pyragus, apie kuriuos kartą išgirdus nuoširdžiai rekomenduojant, negaliu jų išmesti iš galvos dar kelis mėnesius. Violeta, darkart ačiū už nuostabų pyragą.

Varškės pyragas su obuoliene

Tešlai:

200 g sviesto

350 g miltų

30 g cukraus

žiupsnelis cinamono

Įdarui:

3 kiaušiniai

150 g cukraus

500 g varškės

1 šaukštas krakmolo

500 ml obuolienės

Kiaušinius gerai išsukite su cukrumi, kol cukrus ištirps, o masė taps puri ir balkšva. Sudėkite varškę, gerai išmaišykite. Įberkite šaukštą krakmolo ir dar kartą išmaišykite.

Paruoškite tešlą: pirštais sutrinkite minkštą sviestą su miltais, cukrumi ir žiupsneliu cinamono (kurį aš pamiršau įberti). Turi gautis puri trupinių masė. Sviestą imkite kuo minkštesnį, kambario temperatūros - bus kur kas greičiau. Porą saujų trupinių pasilikite pyrago viršui, likusius sukrėskite į kepimo formą ir rankomis suformuokite pagrindą.

Ant pagrindo supilkite varškės masę, sukrėskite obuolienę. Viršų pabarstykite likusiais trupiniais. Kepkite 60-75 min. 180˚C orkaitėje.

Pyragą radau pas pasakų heroję Violetą.

---

Pies. That's what happens when the autumn goes wild outside. Doughs are made on late Saturday nights, kitchen worktops are covered in flour, there's snowing cinnamon and ground nutmeg inside. And everything glitters in grated orange zest. Cities start to smell like pies.

Pies remind me of weekends. It always does. And boy, weekend does smell good. Hot brewed coffee (or a cup of my favorite tea) and a slice of my all-time-favorite cottage cheese pie.

I got this recipe from a dear friend and was assured that this exact pie is mind-blowing. Oh yes, I was. And I warn you, this pie, hands down, is ah-mazing!

Is it just me, or do you also feel like the best recipes don't necessarily come from cookbooks?

Cottage Cheese Pie with Applesauce

Dough:
200 g butter
350 g flour
30 g sugar
pinch of cinnamon

Filling:
3 eggs
150 g sugar
500 g cottage cheese
1 tablespoon cornstarch
500 ml applesauce

Whisk eggs with sugar until sugar is dissolved, and the mass becomes smooth and creamy. Stir in cottage cheese, mix well. Add a tablespoon of cornstarch and mix again.

To make the pastry base, mix together the flour, salt, sugar and some cinnamon in a bowl or in a stand mixer with the paddle attachment. (Or use a food processor.) Add the cubed butter and mix until the butter pieces are broken up and about the size of small crumbs. The crumb texture should be light and fluffy. Set a couple of handfuls aside for decoration. Press the the remaining crumbs into a tart shell using your hand.

Preheat the oven to 180 ˚C. Scrape the cottage cheese filling into the shell. Top with applesauce and sprinkle remaining crumbs. Bake for 60-75 minutes or until done.

Tastes like Fall

noreply@blogger.com (Egle) — Sun, 27 Nov 2011 15:30:00 +0000

Man visada atrodo, kad Kalėdų šventės ateina per greitai: dar lapkričio pradžioje auksaskruosčius moliūgus parduotuvių vitrinose ir lentynose keičia kalėdinės dekoracijos, girliandos, pigūs blizgučiai ir plastmasinės eglės. Miestas puošiasi spalvotomis lempelėmis. O man dar taip norisi pasidžiaugti rudeniu, vėjo lig šiolei nenudraskytais voratinkliais ir, susisupus į storą šaliką, paskutinėmis dienomis be sniego.

Ir praeitą sekmadienį, kai atrodė, kad dar ne laikas kepti kalėdinius sausainius, susirinkau nuo palangės obuolius ir ~~išviriau~~ iškepiau obuolienę. Lengvą, paprastą, neįmantrią. Kvepiančią rudeniu ir vėlyvo savaitgalio vakarais. Tarsi būtum įbridęs į šlapią obelų sodą ir kvėptum lietaus nupraustų obuolių saldumą.

Ši obuolienė tinka košėms, naminiam jogurtui paskaninti, tepti ant duonos skrebučio ir pabarstyti trupučiu cinamono. Taip pat ja galima gardžiuotis viena ar pyragams įdaryti. O apie pyragus - rytoj.

Obuolienė, kvepianti rozmarinais

Rozmariną galite keisti cinamono lazdele. Originaliame recepte į šią obuolienę dedama tik obuolių, cukraus, druskos ir sviesto. Galiausiai įliejamas šlakelis obuolių sidro acto.

2 kg obuolių
žiupsnelis druskos
2 šaukštai rudojo cukraus

2 šaukštai nesūdyto sviesto
3 šakelės rozmarino
obuolių sidro acto pagal skonį

Obuolius nulupkite, išpjaukite sėklalizdžius ir supjaustykite ketvirčiais. Sumaišykite su cukrumi ir žiupsneliu druskos. Jei obuoliai rūgštoki, cukraus galite berti daugiau, jei saldūs – nedėti visai. Obuolius vienų sluoksniu paskleiskite kepimo skardoje, įdėkite 3 šakeles rozmarino, apdėkite kubeliais supjaustytu sviestu ir sandariai uždenkite aliuminio folija arba dangčiu (jei, kepate inde).

Obuolius pašaukite į orkaitę, įkaitintą iki 150 °C, kepkite 15-30 min., kol obuoliai suminkštės. Padidinkite orkaitės temperatūrą iki 250 °C, nuimkite aliuminio foliją/ dangtį ir kepkite, kol obuoliai šiek tiek iapdžius ir paraus, apie 10 min.

Kai obuoliai gražiai apskrus ir bus visai minkšti, suverskite juos į dubenį ir sugrūskite bulvių grūstuvu. Jei reikia, pagal skonį įberkite cukraus, druskos ir mažą šlakelį obuolių sidro acto, kad pagyvėtų skonis.

Judy Rodgers' Roasted Applesauce

You can substitute cinnamon stick for a rosemary. Judy Rogers calls only for apples, sugar, salt, butter and a splash of vinegar.

2 kg crisp eating apples

pinch of salt

2 teaspoons brown sugar

2 tablespoons unsalted butter

3 sprigs of rosemary

a splash of apple cider vinegar

Heat oven to 150 °C. Peel, core, and quarter the apples. Toss with a little salt and a bit of sugar to taste. If apples are tart enough to make you squint, add the full measure of sugar. Spread in a shallow baking dish that crowds the apples in a single layer. Drape with slivers of the butter, throw in rosemary sprigs, cover tightly with a lid or aluminum foil, and bake until the apples start to soften, 15 to 30 minutes, depending on your apples.

Uncover, raise the heat to 250 °C and return the pan to the oven. Leave the apples to dry out and color slightly, about 10 minutes.

When the tips of the apples have become golden and the fruit is tender, scrape them into a bowl and stir into a chunky mash. Season with salt and sugar to taste, then consider a splash of apple cider vinegar to brighten the flavor.

Adapted from: Judy Rogers' Zuni Cafe Cookbook

---

pasiklydę Savaitgalio džiugesiai

*kinas: „Freedom Writers“ (2007).
*melodija: Giusy Ferreri „Novembre“
*knyga: Cormac McCarthy „Laukinių arklių pakerėti“
*fotografija: James Ransom
*skaitiniai: a little relish
*video: „The Road To Success“
*dideli darbai: nepamirškite, ateinantį šeštadienį - 3-ioji Kokono mugė
*žodžiai: Moderation. Small helpings. Sample a little bit of everything. These are the secrets of happiness and good health. You need to enjoy the good things in life, but you need not overindulge. (Julia Child)

Ruduo/žiema '11 Riverside restorane

noreply@blogger.com (Egle) — Mon, 21 Nov 2011 08:05:00 +0000

Draugai ir pažįstami žino, kad jei manęs paklaustų, kur nebūtų gėda nusivesti svarbų svečią, vienas iš mano pasiūlytų variantų visada bus „Riverside“ restoranas, įsikūręs ant Neries kranto veikiančiame „Radisson Blu Hotel Lietuva“. Jaučiu, kad turiu pasiaiškinti kodėl. Tikrai ne dėl geros lokacijos mieste ir ne dėl prašmatnaus ar ypatingo interjero, o dėl malonios aplinkos ir visada gero maisto.

Nežinau, turbūt ta simpatija abipusė, mat prabėgus pusmečiui nuo paskutinio apsilankymo „Riverside“, kai ragavome patiekalus iš lengvo ir gaivaus pavasario/vasaros valgiaraščio, penktadienį ir vėl susitikome maloniems pietums. Šie iš planuotos valandos užsitęsė į ilgą pustrečios valandos pasisėdėjimą.

Rudens sezonui atnaujintas valgiaraštis kvepia mišku. Čia dominuoja sotūs žvėrienos ir grybų patiekalai: elniena, stirniena, fazanų mėsa, o kur dar baravykai, voveraitės, moliūgai, čiobreliai... Didžioji dalis žvėrienos į restoraną patenka iš Latvijos, o grybų atsargas, kaip pasakojo restorano šefas Aurimas Serva, virtuvė pasiruošė dar vasarą.

Kartu su „Radisson Blu Hotel Lietuva“ rinkodaros vadybininke Karolina Bučiene ir maitinimo skyriaus vadovu Mindaugu Šiauliu išsiaiškinome, kad daug dėmesio žvėrienai skirta intuityviai. Ką gi, išties sezoniška ir kvepia rudeniu.

Įprastos mėsos mėgėjams, kaip visada siūlomas tradicinis „Rydberg“ jautienos didkepsnis, veršienos kepsneliai su kreminiu česnakų-grybų padažu, avienos šonkauliukai, paskaninti šviežiu rozmarinu, ant grotelių kepta kukurūzinio viščiuko krūtinėlė, su pomidorų-alyvuogių bei moliūgo padažais, ant grotelių keptas „Riverside“ mėsainis ir kt.

Nenuskriausti ir žuvų ir jūros gėrybių mėgėjai, kuriuos „Riverside“ visada palepina sumaniai ir išradingai paruoštais valgiais. Keptas jūros ešerys su raudonųjų lęšių padažu, kepta uoto filė su citrinžolių padažu, šefo rekomenduojama jūros gėrybių sriuba, keptos tigrinės krevetės, patiekiamos ant ananaso griežinėlių su česnakiniu padažu parmezano krepšelyje. Valgiaraštis nėra labai ilgas ir gausus, bet, kaip aš mėgstu sakyti, „mažiau yra daugiau“.

Papliurpę apie atostogas ir darbus, sulaukėme į stalą patiekiamų vandens ąsočių su citrinos griežinėliais. Tada šviežios duonelės su alyvuogėmis ir duonos lazdelių grissini. Duonelės, patiekiamos prie a la carte patiekalų, kepamos čia pat, restorano virtuvėje. Kaip ir marinuotos alyvuogės su saulėje džiovintais pomidorais ir alyvuogių aliejumi. Nors už lango krito pirmoji šiųmetė šlapdriba, stalas pakvipo šilta vasaros diena ir Viduržemio jūra.

Užkandžiui - du skirtingi patiekalai. Merginoms patiektas elnienos carpaccio su parmezanu, kaparėliais, vyšniniais pomidoriukais, gražgarstėmis, saldžiaisiais kinkanais, kepintais kedro riešutais, balzaminio acto karamele bei alyvuogių aliejumi (35 Lt). Teko išgirsti, kad labai gardu.

Mano lėkštėje – keptos jūros šukutės, su karališka tigrine krevete, plonu ananaso griežinėliu ir azijietiškomis salotomis. Juokavau, kad tai – virtuvės šefo fantazija, nes valgiaraštyje šio užkandžio nemačiau. Keista, bet didžiausią įspūdį paliko ne jūros gėrybės, o azijietiškos salotos su agurkais, morkomis, „Nameko“ grybais, sojos daigais, kalendra, sezamo sėklomis ir aštriu čili padažu.

Didžiausių ovacijų susilaukė kreminė voveraičių sriuba su rūkytu uotu bei traškios tešlos suktinuku, įdarytu moliūgu (19 Lt). O kaip gerai dera aksominis voveraičių žemiškumas ir švelnus rūkytos žuvies dūmo skonis! Jurga sakė dar niekaip negalinti pamiršti springrolls'o, įdaryto moliūgais ir gruzdinto aliejuje. O mane labiausiai sužavėjo pats grybų ir žuvies derinys. Reikės šaldymo kameroje paieškoti voveraičių.

Pagrindinis patiekalas – rudens/žiemos valgiaraščio pasididžiavimas. Idėja į meniu įtraukti stirnienos nugarinę, pagardintą kadagio uogomis, pankolio sėklomis bei spanguolių-čiobrelių padažu kilo maitinimo skyriaus vadovui Mindaugui Šiauliui po aklos degustacijos, surengtos viename gerai žinomų restoranų, kur anot p. Mindaugo buvo ragaujama nepaprasto skonio stirniena.

Šiuo metu brangiausias „Riverside“ a la carte meniu patiekalas (85 Lt), į stalą patiekiamas su keptu obuoliu, moliūgais, cukinija ir keptomis bulvytėmis.

Juokavau, kad man, kaip mėgstančiai žuvį, atiteko gardžiausias kasnelis – kepta uoto filė su citrinžolių padažu, patiekiama su ant grotelių keptais pomidorais, paskanintais pesto padažu ir ant grotelių keptomis bulvytėmis (51 Lt). Paprasta ir genialu. O žuvis iškepta taip gerai, kad dar biškį ir būčiau atsiėmusi žodžius dėl skaniausios kada ragautos žuvies.

Desertui – tobulas rudens pyragas. Kaip juokavo p. Mindaugas, absoliuti „karolijų bomba“. Su riešutais, šafraniniu grietinėlės kremu ir karamele, paskaninta romu. Patiekiamas su šviežiomis uogomis, kurios labiau tarnauja kaip spalvinga dekoracija. Gaila, kad buvau jau soti iki negalėjimo, tad viso pyrago neįveikiau. O ką, jei būtų buvę patiekta ne pusė, o visa porcija?

Tad jei aplankys rudeniškas slogutis ar norėsite pasilepinti, vagiaraštyje ieškokite lazdyno riešutų ir karamelės pyrago, patiekiamo su vaniliniu šafrano padažu (18 Lt).

Restoranas „Riverside“

„Radisson Blu Hotel Lietuva“

Konstitucijos pr. 20,Vilnius

Tel: +370 5272 6 272

Pirmadieniais – sekmadieniais

6:30 – 23.00

Atostogos + geras maistas = meilė

noreply@blogger.com (Egle) — Thu, 17 Nov 2011 09:05:00 +0000

Atostogos ir geras valgis – viens kitam reikalingi kaip žemė ir vanduo. Esu įsitikinusi visu ~~100%~~ 150%, kad pati didžiausia nuodėmė viešint bet kurioje svetimoje šalyje būtų neparagauti vietinio maisto. Taigi, atostogų metu stengėmės nenusidėti.

Kadaise minėjau, kad rinkdamasi, kur pietauti, maloniai pasėdėti ar šiaip praleisti laiką, devyniais atvejais iš dešimties remiuosi rekomendacijomis. Taip nutiko ir atostogų metu. Šį kartą geriausiu mūsų patarėju ir vadovu po salą tapo Lonely Planet gidas Canary Islands Guide.

Susipažinę su Lonely Planet'u žino, kad skiltyje Eating pristatomi restoranai, barai, kavinės ir visokio plauko užeigos skirstomi į 3 kategorijas, pagal kainų lygį: Budget, Midrange ir Top End (ekonomiška, vidutinė ir aukščiausia klasė) Gido gerumas esti tame, kad iš kelių pateiktų rekomendacijų gali pasirinkti tą, kuri atitinka tavo kišenės dydį ar tos dienos nuotaiką.

Galbūt kai kurios siūlomos vietos ir nėra ultra autentiškumo viršūnė ar slaptas užkaboryje pasislėpęs kabakėlis apie kurį žino tik vietiniai, bet mes klajodami gido nuorodomis aptikome išties labai šaunių vietelių. Todėl dažniausiai iš tolo aplenkdami turistų nusėstus restoranus į kuriuos įkyriai kviečia pasamdyti hostess (šeimininkai/administratoriai, o šiaip tai – zyziantys įkyruoliai), sukome ten, kur iš pirmo žvilgsnio tikrai nekištum nosies. Bet čia ir slypi visas žavumas – niekada nežinai ką rasi už nuobodžių ir nutrintų restorano durų.

---

Tiesa, pirmasis perliukas – Restaurante El Horno – atrastas savarankiškai, bet dėl to tik dar žavesnis ir šarmingesnis.

Villaverde kaimelyje sustojome jau gerai išalkę. Buvo antra ar trečia atostogų diena ir mes, dar gerai neįpratę prie ispaniško ritmo, gretimuose kaimuose siestos metu nesugebėjome rasti, kur papietauti. Aišku, koks sveikos nuovokos žmogus ieško Ispanijoj/Italijoj veikiančio restorano, kabakėlio ar bent jau knaipės siestos metu? O dar mažuose kalnų kaimeliuose.

Prie viso džiaugsmo prisidėjo ir mano yda – man gi reikia apvažiuoti ir apžiūrėti visus įmanomus variantus ir tik tada rinktis... O tada jau kai kam trūko kantrybė. Minutę, kai visiškai nebeįstengiau atlaikyti rūstaus K. žvilgsnio ir kylančio balso tono, mostelėjau ranka į neišvaizdų restoraną.

Kaip pasirodė vėliau, restoranas nedailus tik iš išorės. Viduje – trys didžiulės salės, Kanarų salynui būdingas interjeras – balto mūro ir akmenų sienos – ir tradicinė kanarietiška virtuvė. Nors pats kaimelis ne didesnis nei mūsų Palūšė, pietaudami sutikome ir porą vietinių verslininkų (taip nusprendžiau iš sąskaitos dydžio ir užsisakytų patiekalų kiekio). Dar ispaniškai klegančių moterų trijulę, kuri, kaip supratau iš pokalbio nuotrupų (ispanų kalba turi nemažai bendra su italų) ir draugiško šnekučiavimosi su padavėju, čia pietavo irgi ne pirmą kartą.

Su pirmaisiais dviem padavėjais angliškai susikalbėti nepavyko (man labai rūpėjo išsiaiškinti kokia dienos žuvis ir salotos). Pradžioje buvo linksma, bet kai pilvas groja maršus, juokai greitai baigiasi. Galiausiai, atsiradus pusėtinai anglų kalba šnekančiam padavėjui, užsisakėmė. Sangrios ir alaus tradiciškai. Taip pat tradicinį kanarietišką ožkienos troškinį ir šviežią ant grotelių keptą tuną su šviežių daržovių salotomis ir papas arrugadas, paskanintomis mojo padažu.

Papas arrugadas – jūros arba gerai pasūdytame vandenyje su lupena virtos mažos bulvytės. Bulvėms išvirus, vanduo nupilamas, o bulvės dar trumpai pašutinamos, kad vanduo nudžiūtų ir bulvės apsitrauktų druskos plėvele. Tradiciškai patiekiamos su raudonuoju arba žaliuoju mojo padažu. Raudonas mojo – vienas skaniausių padažų, kokius man apskritai yra tekę ragauti.

Tuno kepsniai, palyginus su dieną prieš tai valgytais Corralejo, buvo ne tik 3 kartus didesni, bet ir dangiško skonio. Gerai apkepti išorėje, minkšti, pusžaliai viduje, pašlakstyti žaliųjų citrinų sultimis žuvų gabaliukai tirpte tirpo burnoje. Jei tik žinočiau, kur tokios šviežios ir gerai paruoštos žuvies ir dar toookią porciją (kurios neįveikiau) galima paragauti Vilniuje, tikrai leisčiau sau paišlaidauti.

Restaurante El Horno

Carretera General, 191

Villaverde, La Oliva, Fuerteventura

tel. 928 868 671

---

Casa Princess Arminda baras Betancuria kaimelyje - pirmasis, kurį atradome Lonely Planet pagalba. O tada, jau Lonel Planet'as tapo neatskiriamu mūsų draugu ir patarėju. Bet pradžioje apie restoraną, kuris jau nuo XV a. priklauso tai pačiai šeimai.

Nuo gatvės vos pastebimas baras-restoranas, įsitaisęs Bažnyčios užnugaryje, pavadintas guančių princesės garbei. Čia taip pat galima ir apsistoti – yra keli tradiciniu stiliumi įrengti kambariai, kurių durys atsiveria tiesiai į restorano kiemą. Be to, restorane verda ir svečius aptarnauja pats savininkas.

Kadangi dar buvo gana ankstyva popietė ir nebuvome išalkę, užsukome atsigaivinti ir paragauti vietinio, naminio ožkos sūrio. Kalnuotas Betancurios regionas garsėja geriausiais ožkos sūriais visame salyne. Nežinau, kas labiau: vynas, sūris ar savitas restoranėlio interjeras ir maloni aplinka papirko mano širdį, bet į šią vietą sugrįžčiau dar ne kartą.

Tiesa, net jei ir nesiruošiate valgyti ar bent jau atsigaivinti, kaip mes, Betancuria verta tos kelionės stačiais ir siauriais kalnų serpantinais. Tokioje dykynėje, kaip Fuerteventura, tai bene žaliausias ir labiausiai išpuoselėtas kaimelis kurį matėme.

Casa Princess Arminda

Calle Juan de Bethencourt 2

Betancuria, Fuerteventura

tel. 928 878 979

---

Ieškojome vieno, radome kitą. Labai norėjome papietauti gido (o vėliau pasirodė, kad ne tik – šis restoranas labai populiarus vietinių tarpe) išgirtame La Papaya restorane. Deja, mums tądien nepasisekė – La Papaya po siestos duris atveria tik pusė septynių, o buvo kokios keturios. Gidas mums išbūrė, kad traukti reikėtų į Pomodoro piceriją (mhm, kažką primena?). Tai ir patraukėm per visą Puerto de la Cruz Senamiestį.

Ir tada pamatėm tai, ko visai nesitikėjom, mat tokį restoraną eitum ir praeitum, net iškabos nepamatytum, o nusileidus laiptais į vidų atsiveria nepakartojamas vaizdas – vandenyno bangos dūžta į restorano akmeninį fasadą ir kartais užtėškia vieną kitą purslą pietaujantiems. Plačios akmens arkos atveria gana dramatišką vaizdą į vandenyną ir gražią pakrantę. Tiesa, manau, kad vien dėl jų maistas čia kainuoja keliais eurais daugiau.

Grįžusi kažkur skaičiau, kad picos čia yra pigios, didelės ir skanios. Bet K. galėtų pasakyti, kad tai ne visiška tiesa – suvalgęs picą su jūros gėrybėmis visą vakarą skundėsi, kad jam bloga ir maudžia skrandį. O štai mano dienos žuvis (šviežia, kitaip ir negali būti) – ant grotelių su česnakų griežinėliais kepta vieja (papūgžuvė), nors ir gana riebi, bet buvo puiki. Žuvies mėsa minkšta, sultinga, švelniai kvepianti česnakais ir lengvai atsiskirianti nuo kaulų. Iki pilnos laimės tetrūko tik sauso balto vyno, bet buvo gerai ir sangrija.

Nors pats restorano interjeras gan pigokas, bet padavėjai puikiai kalba angliškai, virtuvė dirba greitai. Tik va, manau, kad kainomis tikrai šiek tiek piktnaudžiauja. Kita vertus, toks vaizdas ir relaksacija, girdint bangų ošimą visai čia pat, gal ir vertas tų poros permokėtų eurų.

Pomodoro
Santo Domingo, s/n. (mirador Punta del viento pza.)

Puerto de la Cruz, Tenerife
tel. 922 381 328

---

Hands down, Sabor Canario restoranas – mano kelionės favoritas. Tačiau į šią vietą irgi patekome ne iš pirmo karto. Kai susiruošėme pietauti ir purškiant šaltam lietui (baigėsi, vos grįžom namo), blaškėmės po Orotavos senamiestį ieškodami Hotel Rural Orotava, galvojau, kad K. mane prakeiks. Ir kai paaiškėjo, kad restoranas nedirba, nes šiuo metu... taip, siesta (ir kaip aš nepasimokau??), galvojau skradžiai žemę prasmegsiu. Tą vakarą valgėme namie. Krevetes, troškintas apelsinų sultyse. Po poros dienų į Orotavą grįžome vien dėl šio restorano. Ir nė akimirką nepasigailėjome.

Nuo gatvės net nepastebimas, pietų metu restoranas buvo nusėstas vietinių ir turistų. Iš pirmo žvilgsnio įsimylėjau restorano kiemą po atviru dangum. O kai eidama plauti rankas pamačiau, kad virtuvė taip pat atvira – gali stovėti ir spoksoti kiek širdis geidžia, širdis iš laimės nusirito iki kulnų.

Daugžodžiauti nėra ką, bet maistas čia – nepakartojamo gerumo. Užkandžiui užsisakėme vietinio ožkos sūrio užtepėlės, gardintos aštriais raudonaisiais pipirais. Pasaka, ne skonis. Ir nors šį kartą man vėl nepasisekė K. įtikinti, kad ragautų žuvies, paprasta kepto viščiuko kulšelė su svogūnais buvo išties gardi ir gerai paruošta. O mane nuginklavo ant griliaus kepta abadejo (menkės) filė su žaliuoju mojo padažu, pagamintu iš kalendrų, papas arrugadas, raudonuoju mojo ir daržovėmis. Trumpai tariant, turbūt geriausiai paruošta žuvis, kokią esu kada valgiusi.

Sabor Canatrio (Hotel Rural Orotava)
Calle Carrera 17

La Orotava, Tenerife
tel. 922322793

---

Dar viena vieta į kurią sugrįžčiau ne kartą – La Papaya restoranas. Dėl jo į Puerto de la Cruz specialiai važiavome antrą kartą. Tikriausiai aišku, kad nepasigailėjome. Rinkdamas kelionės geriausias vietas pietums, K. La Papaya įrašė pirmu numeriu.

Istorija kartojasi: iš pažiūros – nieko ypatingo, lauke užimti vos pora stalų, įėjus į vidų pasitinka kiek nejauki tamsa ir... šviesa tunelio gale. Sodas! Žalias žalias, su stikline mansarda viduje ir staliukais po atviru dangumi. Kresnas, pilvotas, pagyvenęs ispanas sukasi kaip vijurkas – visus stalelius aptarnauja vienas pats. O patiekalai iš virtuvės keliauja kas minutę.

Kadangi dvejojau, padavėjas rekomandavo savo favoritą – ant grotelių su česnakai keptą abadejo. Jam turbūt nė galvon nešovė, kad tokią porciją, t.y. visą žuvį, aš valgyčiau 3 dienas. Teko mainytis su K., kuris taip pat paklausė rekomendacijos ir užsisakė cherne a la marinara – vilkešerį marianra padaže, patiektą su virtomis bulvėmis.

Abu patiekalai, nors ir žiauriai neišvaizdūs, buvo tokio paties žiauriai nenusakomo skanumo. Tik kepta žuvis man pasirodė kiek rieboka, bet šviežia šviežia, minkštutėlė ir labai gardi. O apie vilkešerį net nekalbu, mėsa buvo tokia minkšti ir trapi, kad net kramtyti nereikėjo.

Kad maistas La Papaya išties gardus galima numanyti ir iš to, jog nebuvo nė vieno laisvo stalelio, garsiai čiauškėjo vietiniai ir peiliais tarškino nemaža vokiečių turistų grupė, o vienam staliukui nespėjus atsilaisvinti, po kelių minučių jau sėdėdavo kas nors kitas. Labai rekomenduojam!

La Papaya

Calle Lomo, 10

Puerto de la Cruz, Tenerife

tel. 922 38 28 11 ‎

Vieną iš dienų, kai nusprendėme vakarieniauti namuose, bandydama pakartoti pirmųjų krevečių sėkmę paruošiau krevetes, troškintas su pomidorais ir svogūnais. Įkvėpimas aplankė prisiminus, kad labai panašiai katalonai ruošia midijas pomidorų padaže.

Krevetės, troškintos su pomidorais

arba beveik katalonietiškai

800 g krevečių

4-5 pomidorai

2 svogūnai

4-5 česnakų skiltelės

200 ml pomidorų tyrės

apie 300 ml vyno

apie 250 ml vandens

1-2 citrinų sultys

½ ryšelio petražolių

druskos

šviežiai maltų 4 rūšių pipirų arba juodųjų

1 šaukštas alyvuogių aliejaus

Puode ant trupučio aliejaus pakepinkite pusžiedžiais pjaustytus svogūnus, kol taps permatomi. Suberkite traiškytas česnako skilteles, pakepinkite dar minutę. Suverskite smulkintus pomidorus, supiįlkite pomidorų tyrę, vyną, vandenį, spaustas citrinų sultis, paskaninkite druska ir pipirais. Galiausiai suberkite kapotas petražoles ir kaitinkite ant vidutinės ugnies, kol užvirs.

Užvirus, ugnį sumažinkite ir patroškinkite 5-10 min. paragaukite, ar netrūksta prieskonių, jei reikia, ultinį pataisykite pagal skonį. Suberkite krevetes ir troškinkite, kol krevetės taps rausvos (priklausomai nuo krevečių dydžio tai ali trukti 3-8 minutes). Nukaiskite nuo ugnies ir iškart patiekite.

Geros likusios savaitės. Nepamirškite pasilepinti!

Metas nupūsti dulkes...

noreply@blogger.com (Egle) — Wed, 09 Nov 2011 09:21:00 +0000

...ir nubraukti rudeninius voratinklius. Sugrižom. Pailsėję, pakeliavę, atsigavę. Galva išpūsta jūros vėjo ošimo ir daugžodžiauti nesinori. Naujom jėgom ir su šypsena kimbam į darbus, griebiam už ragų iššūkius ir gyvenam toliau. Tikiuosi, kad taip ilgam jau nedingsiu. Bet 3 savaičių atostogų vistiek per mažai...

Kol kas vietinių Kanarų salyno patiekalų namie dar nespėjom priruošti, bet dalinuosi receptu iš kelionės. Buvo puiki vakarienė namie: puikus vietinis vynas (pirktas vyno muziejuje), šviežių daržovių salotos ir krevetės, troškintos apelsinų sultyse. Galėčiau taip vakarieniaut kasdien.

Krevetės, troškintos apelsinų sultyse

800 g nevalytų krevečių

4 apelsinai

4 skiltelės česnako

½ pundelio petražolių

½ citrinos sulčių (nebūtina)

~300 ml balto sauso vyno

~200 ml vandens

druskos

šviežai malti 4 rūšių pipirai

šlakelis alyvuogių aliejaus česnakams kepti

Puode įkaitinkite labai nedaug aliejaus, pakepinkite traiškytas česnako skilteles (aš tiesiog nulupu ir sutrėškiu delnu). Kai pakvips česnaku, supilkite išspaustas apelsinų sultis, vyną, vandenį, suberkite kapotas petražoles, pagal skonį įberkite druskos ir šviežiai grūstų pipirų (tiks ir paprasti juodieji). Jei trūksta rūgštelės, galite įpilti šviežių citrinos sulčių, išspaustų ½ citrinos. Palaukite, kol puodas užvirs, sumeskite krevetes. Uždenkite dangčiu ir sumažinę ugnį troškinkite, kol krevetės taps rausvos (priklausomai nuo krevečių dydžio tai gali trukti 3-8 minutes). Nukaiskite nuo ugnies ir iškart patiekite.

P.S. taurės nepurvinos, jas nuprausė pradėjęs purkšti lietus.

P.P.S. Į visus neatsakytus komentarus ir laiškus pažadu astakyti artimiausiu metu.

P.P.P.S. Prižadėjau sau sulėtinti tempus, mylėti save ir daugiau rūpintis tais kurie šalia.

Kreminė moliūgų ir kokosų sriuba

noreply@blogger.com (Egle) — Fri, 07 Oct 2011 14:07:00 +0000

Kad ir kaip suku galvą, niekaip nepamenu, kad vaikystėje būčiau valgius moliūgą. Arba mano atmintis be galo prasta, arba mama tikrai nieko iš šios rudens daržovės negamino.

Moliūgą atradau tik suaugusi. Bet juk geriau vėliau nei niekada, ar ne? Todėl jau kelinti metai mūsų ruduo neįsivaizduojamas be kreminės moliūgų sriubos, orkaitėje keptų moliūgų griežinėlių su cukrumi ir cinamonu, saldžų moliūgų kubelių salotose, kur jie taip gerai tinka su fetos sūriu ir džiovintomis spanguolėmis ar moliūgų blynų. O koks gardus žalias moliūgas! Neragavot? Pabandykit. Galite dar pamirkyt į medų ir skaldytus riešutus. Pasaka, ne desertas.

Kaip išsirinkti gerą moliūgą?

Dažniausiai perku jau prapjautą moliūgą - taip parasčiau matyti kokios spalvos minkštimas, ar moliūgas sunokęs. Be to, nereikia sukti galvos ką daryti su prapjautu ir nesuvalgytu moliūgu.

Bet jei perkate visą (kaip kad mes šį kartą), rinkitės vidutinio dydžio moliūgą, atkreipkite dėmesį į formą – daržovė neturėtų ypatingai skirtis nuo greta gulinčių „brolių“, t.y. nebūti išsikraipiusi. Gero moliūgo odelė – tvirta, nepažeista iš išorės, nesusiraukšlėjusi ir be įtrūkimų. Žievės spalva – vientisa, be dėmių, o pats moliūgas kietas, sunkus ir šviežias.

Kaip laikyti?

Neprapjautus moliūgus geriausia laikyti vėsioje ir tamsioje patalpoje, kur jų nepasiekia tiesioginiai saulės spinduliai. Moliūgą, kuris kartą jau buvo prapjautas ir naudojamas maistui ruošti, aš laikau šaldytuve. Sako, kad geriausia ne ilgiau kaip 5 paras.

Man be proto skani molūgų sriuba, bet vien jomis juk gyvas nebūsi. Svieste apkeptus saldžius moliūgo kubelius galite įmaišyti į mėsos ar daržovių troškinius, kartu su kvapniomis žolelėmis naudokite ryžių patiekalams gardinti.

Prie moliūgo itin dera čiobreliai, šalavijai, o atvėsus orams nepakeičiamas moliūgo palydovas - imbieras. Nedidelius moliūgus galite įdaryti (kaip ir kitas daržoves), prie vegetariško ryžių įdaro ir salstelėjusio moliūgo derės cinamonas, aitrioji paprika ar kumino prieskonis.

Paprastai orkaitėje keptas moliūgo riekeles be galo gardu paskaninti ruduoju cukrumi ar medumi. Nemėgstantys saldžiai gali rinktis naminį pomidorų padažą.

Iš moliūgų galite gaminti ne tik pikantiškus troškinius ar sriubas, bet ir saldžiuosius patiekalus. Vakaruose įprasta ir itin populiaru kepti moliūgų pyragus, tačiau galite sugalvoti ir kur kas įvairesnių desertų bei saldėsių.

Kepdami varškės pyragą įmaišykite trintą moliūgą į varškės masę – taip paprastam varškės pyragui suteiksite naujų spalvų ir skonių. Iš moliūgo minkštimo galite kepti duoneles, keksus, pyragaičius ir netgi paruošti kreminį grietinėlės desertą panna cotta. Riešutus šiek tiek primenantis moliūgo minkštimas desertuose puikiai dera su įvairiais riešutais ir sėklomis.

Neišmeskite ir moliūgo sėklų – lengvai paskrudintos jos gali tapti puikiu vakaro užkandžiu ar pagardinti naminę duoną ir kitus kepinius. Recipe to come.

Kreminė moliūgų ir kokosų sriuba

1 nedidelis moliūgas*

nepilna skardinė kokoso pieno

50 g sviesto**

1 nedidelis svogūnas

1 morka

1 šaukštelis kario miltelių

¼ šaukštelio muskato

1 šaukštelis grūstų aitriųjų paprikų dribsnių

500-750 ml vandens arba daržovių sultinio

60-80 ml grietinėlės

druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų

kepintų moliūgų sėklų

Moliūgą, perpjaukite pusiau, išgremžkite sėklas, nulupkite žievę ir minkštimą supjaustykite stambiais gabalais. Puode ištirpnkite sviestą, kol suputos ir taps riešuto spalvos, sudėkite stambiai supjaustytą svogūną ir morkas, suberkite prieskonius ir kepinkite, kol šiek apminkštės. Sudėkite moliūgą, užpilkite vandeniu/ sultiniu, kad apsemtų daržoves ir užvirkite. Ugnį sumažinkite, uždenkite dangčiu ir virkite, kol daržovės suminkštės.

Sriubą pertrinkite elektriniu trintuvu ar virtuvės kombainu. Paskaninkite druska ir pipirais, jei reikia įberkite dar prieskonių. Supilkite kokosų pieną (ragaukite - galbūt visai nepatiks intensyvus kokoso skonis ir aromatas - aš dažnai irgi nesunaudoju visos skardinės), grietinėlę, išmaišykite ir dar pakaitinkite iki užvirimo.

Paruoštą sriubą pilstykite į dubenėlius, paskaninkite kepintomis moliūgų sėklomis.

* saviškio nesvėriau, bet įtariu, kad svėrė apie 3-3,5 kg.

** Jei norite dietiškesnės sriubos, daržovių nekepinkite, o tiesiog užpilkite vandeniu ir virkite kol suminkštės. Visa kita, kaip nurodyta recepte.

Mėgstate moliūgų sriubas? Mes irgi!

Šildanti moliūgų sriuba (2010)

Moliūgų sriuba (2009)

Does My Blog Look Good In This - DMBLGiT

noreply@blogger.com (Egle) — Sun, 02 Oct 2011 07:33:00 +0000

Būna tikiu žmonėmis. Būna – idėjomis. Kartais stipriai tikiu savo žodžiais. Ir (retai) nuotraukomis. Ši fotografija – reta išimtis. Šiek tiek pakeliavusi internete ir sulaukusi gerų įvertinimų, man – tai viena tų nuotraukų, kurias myliu ir kuriomis didžiuojuosi.

Šiuo metu fotografinius reikalus nusprendžiau atidėti į šalį ir ilgam bei susitelkiau ties kitais tikslais ir siekiais. Tačiau tikiu, kad tai, apie ką noriu papasakoti, taps geru spyriu į šikną nepalikti fotoaparato dulkėti lentynoje.

Does My Blog Look Good In This, kitaip – DMBLGiT – kas mėnesį vykstantis maisto fotografijos įvykis, vadinamas „gražiausiu foodporn reginiu“ internete. Atviras viso pasaulio maisto tinklaraštininkams, kurie fotografuoja maistą ar gėrimus. Kiekvieną mėnesį konkurso turą savo tinklaraštyje apgyvendina vis kitas blogeris. Kulinarinių dienoraščių autoriai pateikia jų manymu geriausias nuotraukas iš pranešimų, kuriuos parašė per praėjusį mėnesį. Nuotraukas vertina maisto fotografų komisija, kuri ir išrenka 3 nugalėtojus, o dar 3 autorius įvertina valgomumo, estetikos ir originalumo kategorijose.

Taigi, be proto noriu pasidžiaugti, kad rugsėjo mėnesio ture, kurį organizavo Sukaina iš Sips and Spoonfuls, kreminės pomidorų ir imbierinio vyno sriubos fotografija, komisijai, kurią sudarė Laksmi, Sylvie, Meeta, Ilva ir Hannah pasirodė verta ne tik žiūrėjimo, bet 3-iosios vietos.

Tai Does My Blog Look Good In This?

Hey, Lovelies! I've got some great news to share.

Does My Blog Look Good In This (DMBLGIT) is a monthly food photography event, called by some as "the grandest foodporn event available" on the web. It is open to all bloggers who have posted a photograph with a food or drink connection. Each monthly round is hosted by a different blogger. Food bloggers submit their best photos from posts they completed during the previous month which are then judged and scored. Winners are made covering three categories (edibility, aesthetics, and originality) plus three overall winners.

So, the great news is: the photo below, that illustrates a bowl of creamy gingered tomato soup that I've made some weeks ago, has won Overall 3rd Place amongst 75 amazing photographs from all over the world. Kinda cool right?

I really would like to thank Sukaina - a super amazing and supportive host of DMBLGiT September and the judges Laksmi, Sylvie, Meeta, Ilva and Hannah for their opinions, work (and choosing me!).

Su žaliosiomis citrinomis ir bazilikais kepti lynai

noreply@blogger.com (Egle) — Fri, 30 Sep 2011 08:05:00 +0000

Užmečiau akį statistiką ir smagiai šyptelėjau – 3 mėnuo iš eilės, kai man pavyksta parašyti vos po 3 įrašus. Nors nėra čia ko šypsotis. Skaičiai, švelniai tariant, graudoki. Niekis. Užtat gyvenu laimingai.

Sakė, turiu dažniau šyptotis. Sau ir kitiems. Tai ir šypsausi. Sakė, mylėti save. Stengiuosi. Būna juokiuosi, būna pažliumbiu. Būna nemiegu, nes nėr kada. Ir šiaip, persisotinau rašymo. Čia tikriausiai ir yra tas lūžio taškas. Ir kai perlipsiu save, daugiau nieko neveiksiu ir tik rašysiu, rašysiu...

Bet ne apie statistiką ir naktinius kliedesius norėjau brūkštelt. O apie tai, kaip mes žuvį kepam (kalbos redaktorė už žuvį ausis nurautų - žuvys lietuvių kalboje, rašomos ir vartojamos tik daugiskaita: silkės, lašišos, lynai, stintos, žuvys, etc.)

Žuvis įprastai kepdavom su citrinomis ir krapais. Bet kartą, kai citrinos baigėsi, suimprozavau. Ir labai sėkmingai. Vaisių krepšyje ant palangės mėtėsi nuo „Margaritų“ likusi žalioji citrina, kaip tyčia turėjau nulaužtą baziliko šakelę. Nėra citrinos ir krapų? Bus bazilikai ir žalioji citrina. Ir gerai, kad buvo.

Lynai – pasakiško skonio žuvys. Man patinka, kad beveik neturi ašakų, o žvynai – smulkūs. Šaldytuve kaip tik turėjom ne vieną – porą sužvejojęs įdėjo tėtis, dar porą nemenkų žuveliokų parūpino K. teta. Visus taip ir iškepėm. Va taip va, su žaliosiom citrinom ir bazilikais. Apsivalgymas. Šiuo metu mūsų namuose rūpinamasi kūno linijomis, tad valgėm su virtais ryžiais. Bet be proto skanu su bulvių koše.

Tiesa, šis receptas tinka ne tik lynams, bet ir lydekaitėms, kuojoms, karšiams, menkėms, šapalams, starkiams. Tik produktų kiekį reikėtų koreguoti pagal žuvies dydį.

Su žaliosiomis citrinomis ir bazilikais kepti lynai

2 porcijos

2 lynai

druska ir grūsti juodieji pipirai

žuvies prieskoninių žolelių mišinys*

2 žaliosios citrinos

1 žaliosios citrinos nutarkuota žievelė

bazilikų lapeliai

alyvuogių aliejus

* Lygiomis dalimis sumaišyti svogūnai, juodieji pipirai, petražolės, garstyčių sėklos, paprikos, rozmarinai, bazilikai, kalendros, mairūnai, raudonėliai, dašiai, čiobreliai. Šiam receptui labai tinka, bet nebūtina.

Šviežią žuvį išdarinėkite, nuplaukite. Žvynų skusti nereikia. Vidų ir išorę plonai patepkite aliejumi, gerai įtrinkite prieskoniais. Į pilvo ertmę dėkite žaliosios citrinos griežinėlius ir 6-8 bazilikų lapelius. Apliekite žaliųjų citrinų sultimis.

Paruoštą žuvį kepkite iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje 10-15 min. Prieš patiekiant pabarstykite tarkuota žaliosios citrinos žievele. Tinka su virtais ryžiais, bulvių koše, daržovių salotomis ar karštų daržovių garnyru.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas: neprisimenu kada ką nors žiūrėjau. Savaitgalio planuose „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011). Jau matėt?

*melodija: naujai atrastas „Depeche Mode“ albumas „Playing The Angel“ (2005) ir „Nothing's Impossible“

*knyga: vakaroju John Steinbeck „Mūsų nerimo žiema“.

*fotografija: maisto stilistė Carrie Ann Purcel

*receptas: virtuvės fėjoms (Jurga, tššš...). magiškas padažas

*video: seniai atrastas, bet nepasidalintas „Say Something Nice“

*pasidaryk pats: jūros druska ir iki negalėjimo dailios pjaustymo lentelės

*pirkiniai: „Chocolate Naive“ rankų darbo 78% šokoladas su rožine druska
*virtuvei: nice ones. Ir šitie.

*tinklaraštis: labai mėgstamas he needs food.

*savaitgalio planas: namai + draugai + virtuvė = savaitgalis, kokio seniai jau nebuvo.

*žodžiai: Whatever you are be a good one. Abraham Lincoln

Gardaus ir saulėto savaitgalio!

Burokėlių, kriaušių ir ožkų sūrio salotos

noreply@blogger.com (Egle) — Wed, 21 Sep 2011 10:51:00 +0000

Tądien, kai pirmąkart paragavu šių salotų restorane „Kitchen“, buvau maloniai nustebinta skonio. Kita vertus, kaina šitaip nedžiugino.

„Pagalvojusi, kad nė vienas dienos pietų rinkinys nevilioja, užsisakau keptų burokėlių salotas su ožkos sūriu. Baigus valgyti sriubą, salotų ilgai laukti nereikia: į stalą atkeliauja kalnas orkaitėje keptų burokėlių, pagardintų kriaušėmis, minkšto ožkos sūrio gabaliukais, saulėgrąžomis, aliejumi ir mėtų lapeliais. Porcija – ne manekeniška, todėl veikti yra ką. Trūksta rūgštelės, tad aplieju salotas balzaminiu actu ir paskaninu pipirais. Dabar jau pats tas. Salotos tikrai gardžios, porcija – nemaža, bet mano galva, pernelyg paprastos, kad kišenę patuštintų net 18 Lt. Pasiskolinu idėją ir žinau, kad namie tokių salotų savikaina bus 3 kartus (jei ne daugiau) mažesnė.“

„Pinigų karta“

Receptą šiek tiek pakoregavau pagal save – truputis iš Italijos parsivežto tiršto ir saldaus balzaminio acto, lašelis ypač tyro alyvuogių aliejaus ir saulėgrąžas pakeitę skrudinti lazdynų riešutai – dabar tai mėgstamiausios mano rudens salotos. Tik nesakykit, kad jūs tai jau nebeždžionaujat...

Burokėliai, kriaušės, miško riešutai. Viskas taip ir kužda saulėtą bobų vasarą.

Burokėlių, kriaušių ir ožkų sūrio salotos

2 porcijos

2 vidutiniai burokėliai

2 kriaušės

150 g minkšto ožkų sūrio

sauja mėtų lapelių

lazdyno riešutai

balzaminis actas

extra vergin alyvuogių aliejus

druska ir šviežiai grūsti juodieji pipirai

Burokėlius nupaulaukite, nelupkite. Po vieną dėkite ant aliuminio folijos gabalėlio, pabarstykite druska, pašlakstykite aliejumi ir suvyniokite. Kepkite 200 °C karštumo orkaitėje apie 1 val., kol suminkštės (jei didesni, gali kepti ir ilgiau). Keptus burokėlius atvėsinkite, nulupkite ir sutarkuokite trintuve.

Kriaušes perpjaukite pusiau, išpjaukite sėklalizdžius, o vaisius supjaustykite nedideliais šiaudeliais. Sausoje keptuvėje pakepinkite lazdyno riešutus, nuvalykite luobeles, o branduolius sugrūskite. Mėtas smulkiai sukapokite.

Dubenyje sumaišykite burokėlius, kriaušes ir mėtas. Paskaninkite druska, šviežiai grūstais pipirais, alyvuogių aliejumi ir balzaminiu actu. Dėkite salotas į lėkštę, pabarstykite grūstais skrudintais riešutais, uždėkite sūrį ir papuoškite mėtų lapeliais. Gardžiuokitės su šviežia duona. Skaniausia su namine.

Receptas adaptuotas pagal restoraną „Kitchen“

Keptų paprikų sriuba su alyvuogėmis ir citrinomis

noreply@blogger.com (Egle) — Sun, 11 Sep 2011 17:04:00 +0000

Du vėsūs, vėjuoti savaitgaliai. Dvejos fantastiškos vestuvės. Keturi įsimylėję jaunavedžiai. Ir vienas didelis, riebus peršalimas.

Užtat dabar sėdžiu apsikabinus didžiulį puodą karštos prieskoninės jogų arbatos, kurios šiandien išgėriau jau tikriausiai 100 ir 1 puodą. Arbatos gėrimo ceremonija atrodo maždaug taip: užverdu 2 l karšto vandens, užplikau du puodelius, vieną išgeriu, imu kitą, o pirmąjį vėl užplikau, išgeriu antrą, imu pirmąjį, užplikau antrą. Ir taip be pabaigos.

Negana to, kad galva sveria toną, nosis bėga upeliais, kad nuplaukė šiandienos Vilniaus maratonas, blusų turgus ir fantastiškai saulėtas sekmadienis mieste, net nenoriu pagalvoti, koks pragaras laukia ateinančią savaitę, jei rytoj nebūsiu sveika kaip ridikas.

Be arbatos savijautą pagerintų nebent didelis dubuo karštos, kvapnios sriubos. Pagerintų, nes ši sriuba virta prieš geras porą savaičių, o šią akimirką puodas – tuštut tuštutėlis. Išbandėm ir ragavom pirmą kartą, bet virsiu dar ir dar, ir dar. Greičiausiai jau ryt. Kad nosis nevarvėtų.

Receptas iš nuostabios Tessa Kiros knygos „Falling Cloudberries: A World of Family Recipes“, kurios atsiradimo istoriją papasakosiu kada kitą kartą, kai tikrai jausiuosi šiek tiek geriau.

Keptų paprikų sriuba su alyvuogėmis

Tiršta, aromatinga, sodraus skonio sriuba. Tessa Kiros rekomenduoja ją patiekti su graikiniu jogutu (ar grietine), juodosiomis alyvuogėmis ir tarkuota citrinos žievele, tačiau pateikia ir kelias alternatyvas: grietinėlę, išsuktą su šviežiais bazilikais ar gerą šliūksnį aštraus čili aliejaus. Jei turite, sriubą paskaninti galite ir trumų aliejumi ir kepintomis krevetėmis.

4 raudonosios paprikos

2 šaukštai alyvuogių aliejaus

2 skiltelės česnako

1 nedidelis raudonas svogūnas

1 (400 g) skardinė konservuotų pomidorų

graikiško jogurto arba grietinės

saujelė juodųjų alyvuogių be kauliukų

1 citrinos sultys ir tarkuota žievelė

džiovintų ar šviežių raudonėlių smulkiai pjaustyti

Ikaitinkite orkaitę (geriausia su grilio funkcija) iki 220 °C. Paprikas perpjaukite pusiau, išvalykite. Kepimo skardą ištieskite aliuminio folija ir sudėkite pipirus odele aukštyn. Kepkite apie 30 min., kol skūrelė patamsės (pajuoduos), išsipūs, o pipirai suminkštės.

Keptas paprikas sudėkite į dubenį ir uždenkite maistine plėvele arba sudėkite į polietileno maišelį ir užsukite. Palikite 10 min. „paprakaituoti“, kad lengviau nusiluptų. Pašalinkite paprikų odeles.

Dideliame puode įkaitinkite alyvuogių aliejų ir pakepinkite smulkintus česnakus ir svogūnus, kol suminkštės, apie 5 min. Sudėkite pomidorus ir kaitinkite, kol pradės burbuliuoti. Sudėkite plėšytas pipirų puseles, paskaninkite druska ir pipirais. Supilkite 750 ml vandens ir užvirkite, tada ugnį sumažinkite, uždenkite puodą dangčiu ir švelniai troškinkite apie 30 min. Nukaiskite puodą nuo ugnies ir sutrinkite elektriniu trintuvu, supilkite citrinos sultis. Sriuba turėtų būti pakankamai tiršta, o jei atrodo per skysta - pavirkite šiek tiek ilgiau neuždengtą. Jei per tiršta, įpilkite šiek tiek vandens

Patikrinkite ar netrūksta prieskonių ir patiekite dar karštą su grietine ar jogurtu. Sriubą paskaninkite kapotomis alyvuogėmis, citrinų žievelėmis ir džiovintais raudonėliais.

Būkite sveiki ir nesirkite!

Receptas adaptuotas pagal Tessa Kiros „Falling Cloudberries: A World of Family Recipes“

Nuotraukos: mano ir Manos Chatzikonstantis

Tinginių duona arba duona, kurios nereikia minkyti

noreply@blogger.com (Egle) — Tue, 30 Aug 2011 06:29:00 +0000

Nesvarbu, naminė ar pirkta parduotuvėje, duona užmaišyta su natūraliai brandintu raugu man yra pati tikriausia ir skaniausia. Be to, naudinga sveikatai: mažai riebalų, daug ląstelienos, gerinančios virškinimą. Soti, puri, kvapni ir sodraus skonio duona man tūkstantį kartų geriau už bet kokį šokoladą.

Visada karksėjau, kad duona man gardžiausia tik ruginė ir tik užmaišyta iš raugo. Jokių mielių! Ir nors su mieline tešla draugauju puikiai – kadaise meilė mus aplankė iš pirmo žvilgsnio – bet pati mielinių kepinių nėmėgstu, nenoriu ir nevalgau. Ypač bulkų ir bandelių. O duonos, keptos su mielėmis nemėgau ir pastaruoju metu nevalgiau iš principo.

Visuotinė duonos kepimo manija ir psichozė (o veikiau – mano smalsumas išbandyti ką nors nauja) neaplenkė ir mūsų namų. Dažniau skaitantys žaidimų aikštelę ar facebook gerbėjų puslapio pranešimus, tikriausiai nesunkiai prisimins, kad kadaise žadėjau aprašyti duonos raugą. Ir tikrą naminę su juo keptą duoną. Pačią skaniausią. Žadėjau...

Davusi pažadą išbandžiau bent 3 skirtingus raugo užmaišymo būdus. Labiausiai patikusį dar ir pažingsniui nufotografavau, tikėdamasi aprašyti skaniausios naminės duonos receptą. Bet... Nuotraukos nusėdo išoriniame kietajame diske, o man trūko kantrybė žaisti su skirtingais raugais: nepamiršti raugo pamaitinti, perpylinėti, matuoti, plikyti, kildinti, apskaičiuoti laiką, kada galėsiu kepti (apie tai, kaip amžiais nieko nespėju, tikriausiai girdėjo jau visi). Žodžiu, iš mano duonos kepimo vargo buvo daugiau nei naudos.

Be to, to stebuklingojo, pačio skaniausio duonos recepto taip ir neradau, tad duonos kepimą ir eksperimentus nusprendžiau atidėti geresniems laikams. Pavyzdžiui, iki kada nors...

Aišku, dėl tokių „nesėkmių“ labai nepergyvenau ir neverkiau, o mudu toliau sėkmingai valgėme mamos įdedamą kepaliuką kitą „Verbūnų duonos“ (Šiauliuose ji beveik perpus pigesnė, nei Vilniaus eko parduotuvėse). Dar pamyniau savo principus, parduotuvių lentynose atradusi skanią, purią ir kvapnią pirktinę duoną su saulėgrąžomis. Ir mielėmis. Skonis visai neblogas, o kad duona pilna visokiausių grūdų, tai ir sąžinė ne taip dėl tų mielių graužė.

Taip ir gyvenom, kol vieną ankstyvą šeštadienio rytą, laukdama, kol K. išsikrapštys iš lovos, pusryčiaudama ir skaitydama per savaitę neperskaitytus straipsnius, atradau stebuklingą receptą – duonos, kurios nereikia minkyti. Ir išvis jai beveik nieko nereikia daryti, tik užpilti miltus ir mieles vandeniu, palikti išrūgti, pakilti, suversti į puodą ir laukti, kol iškeps. Ir viskas?! Viskas.

Ir kur aš buvau tuos 5 metus, kai visas internetas dūzgė, kad ši no-knead-bread (liet. duona, kurios nereikia minkyti) – yra aštuntasis pasaulio stebuklas?! Kur visus tuos metus buvo mano akys?! Bet tikrai, KUR?

Iš tiesų tą receptą buvau mačiusi ir skaičiusi ne kartą, tik... 1) pradžioje man nerūpėjo duonos kepimas; 2) vėliau gyvenome studentų bendrabutyje; 3) dar vėliau išsikraustėme į butą, kuriame nebuvo orkaitės; 4) metams bėgant tą receptą tiesiog pamiršau; 5) ir galiausiai nesėkmingai bandžiau ištobulinti duonos su raugu kepimą.

Taigi, tą vasaros šeštadienį dar ilgai gūglinau ir savo akim netikėjau, kad vadovaujantis šiuo receptu galima iškepti tūkstančius duoninių stebuklų, kad paprastos duonos skonis – tobulas, o kepimo procesas – paprastesnis nei 2x2.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad jau po kelių valandų užmaišiau tešlą ir dvejodama, ar tikrai čia kas nors gausis, laukiau rytojaus. Gavosi. Ir dabar duonos tešlą maišau dukart per savaitę. Ir maišysiu ko gero dar kurį laiką. Bent jau tol, kol gyvenimas į priekį bėgs septynmyliais batais ir tokiu tempu, kaip dabar.

Tinginių duona arba duona, kurios nereikia minkyti

430 g miltų
345 ml vandens
¼ arbatinio šaukštelio sausų mielių
1 ¼ šaukštelio druskos
alyvuogių aliejaus indui patepti
miltų, kviečių sėlenų arba kukurūzų miltų duonai pabarstyti

TAIP PAT PRIREIKS:
virtuvės svarstyklių
2 vidutinio dydžio indų
karščiui atsparaus indo su dangčiu (ketaus, keramikos ar stiklo)
medinio šaukšto arba mentelės (nebūtina)
maistinės plėvelės
2 ar 3 medvilninių virtuvės rankšluosčių

Dubenyje sumaišykite visus sausus ingredientus: miltus, druską ir mieles. Supilkite vandenį ir išmaišykite mediniu šaukštu arba mentele. Maišykite greitai, t.y. nuo 30 sekundžių iki 1 minutės, kadangi tešla drėgnesnė nei įprastai, kimba prie rankų. Dubenį patepkite alyvuogių aliejumi, uždenkite maistine plėvele ir palikite kambario temperatūroje 12-18 valandų. Joms prabėgus, matysite, kad tešlos paviršiuje atsirado oro burbuliukų. Tešlos konsistencija turi būti pakankamai skysta.

Tešlą išverskite ant lengvai pamiltuoto paviršiaus ir, paėmę už kraštų, perlenkite pusiau kartą ar du. Tegul tešla pailsi dar 15 minučių. Tuomet suformuokite tešlos kamuolį, medvilninį rankšluostį dosniai pabarstykite miltais, kviečių sėlenomis ar kukurūzų miltais. Ant pabarstyto rankšluosčio dėkite tešlą ir taip pat apibarstykite miltais. Uždenkite rankšluostėliu ir leiskite pakilti 1-2 valandas kambario temperatūroje. Tešlos tūris turi padvigubėti.

Įkaitinkite orkaitę iki 250-260 °C temperatūros. Į ją prieš kepant duoną 30 minučių įstatykite nedidelį keraminį ar stiklinį indą su dangčiu (Ievuže, Tau skrieja dideliausias ačiū už Le Creusset. Šiuo metu – tai dažniausiai naudojamas mano indas) ir leiskite jam gerai įkaisti.

Kai tešla padvigubės, atsargiai nuimkite karštą puodo dangtį ir suverskite tešlą į įkaitintą puodą. Uždenkite dangčiu ir kepkite 30 minučių. Tuomet dangtį nukelkite ir kepkite neuždengtą dar 15 minučių, kol kepalas gražiai paruduos.

MANO PATARIMAI:

- mums skaniausia (nors ir ne pati išvaizdžiausia) duona, užmaišyta iš 215 g kvietinių miltų ir 215 g kvietinių viso grūdo miltų;
- nors originaliame recepte neparašyta, pilu vasarošiltį vandenį;

- duoną visada pabarstau kukurūzų miltais ir maltais linų sėmenimis. Man skaniau nei barstyta miltais;

- kad sąžinė dėl mielių negraužtų, įberiu šaukštą kitą linų sėmenų, kviečių sėlenų, saulėgrąžų ir kito gėrio.

- jei naudojate ne gerai įkaitintą ketaus puodą, indo dugną išklokite kepimo popieriumi, o šonus patepkite aliejumi, kad duona nepriliptų prie dugno.
- geriausiais puodas - apie 20 cm skersmens, aukštais kraštais.

- iškepusią duoną laikant maišelyje, uždengtą ar suvyniotą į rankšluostuką traški plutelė suminkštėja. Jei mėgstate kietesnę, duoną 10 min. pašildykite 175 °C orkaitėje.

- būtinai pažiūrėkite video.

Recepto šaltinis: Sullivan Street Bakery

Daugiau apie Jim Lahey duonos kepimo metodą:

Jim Lahey „My Bread: The Revolutionary No-Work, No-Knead Method“

Mark Bittman ir NY Times

No Knead Bread gerbėjų tinklapis
Martha Stewart

The Wednesday Chef

Įvairios variacijos, remiantis pagrindiniu receptu

Jim Lahey variacija picos tema

Ir visagalė Google paieška

Pomidorų sriuba ir slaptas jos ingredientas

noreply@blogger.com (Egle) — Sat, 20 Aug 2011 08:40:00 +0000

Mano virtuvės spintelės ir lentynos dar pilnos dovanotų, neišbandytų ir neaprašytų produktų (jei duoda, tai negi neimsi?). Lentynoje – kelios savo eilės laukiančios neapžvelgtos knygos. Jau buvau patikėjusi, kad busy season baigėsi: didieji darbai padaryti, beliks tik grįžti į savą ritmą, o gyvenimas ir vėl tekės ramesne vaga. Cha! Naivuolė. Išskėstom rankom priimu žavingus ir neįtikėtinus pasiūlymus, kuriu naujus planus ir darau taip, kaip sakiau, kad daugiau jau niekada nedarysiu.

Angliškas saldus imbierinis vynas „Stone's Original Green Ginger“, kurį išbandyti pasiūlė „Mineraliniai vandenys“ šaldytuve stovėjo jau geras mėnuo. Tiesą sakant, ragavusi jį buvau ne kartą (patikėkit manim, nieks geriau nesušildo žvarbų lapkričio vakarą, kiaurai permirkus kojas ir sustirus į ožio ragą), todėl tokio deal'o atsisakyti negalėjau nieku gyvu.

„MV“ ir tinklaraštininkų draugystės tikslas – supažindinti su retesniais, įdomesniais vynais ir pabandyti juos derinti prie maisto. Jurga kepė imbierinio vyno pyragą ir gamino spagečius su citrina, Renata maišė imbierinio vyno ir mėtų arbatos kokteilius, o aš sukau galvą, ką čia tokio pagaminus, kad nekvepėtų Kalėdomis. Jei ragavote ar bent uostėte šį vyną, sutiksite, kad jis dvelkia nieku kitu, tik pirmosiomis gruodžio savaitėmis ir Kalėdų laukimu.

Vyno ir maisto derinimo meno nesu perkandusi (derinimas „baltas vynas su žuvimi, raudonas – su mėsa“ nesiskaito. O pasak, „Mineralinių vandenų“ eksperto G. Jašinsko yra pernelyg abstraktus ir neretai netgi neteisingas), tad pamojavusi balta vėliava nusprendžiau vyną panaudoti pomidorų sriubai, kurios receptą radau gamintojų puslapyje.

Šiek tiek pakeičiau proporcijas ir ragaudama bei taisydama skonį išviriau kvapnią, sodraus skonio pomidorų sriubą su vos juntama, šildančia imbierų nata. Taip, imbierinis vynas – slaptas sriubos ingredientas (kaip apelsinų sultys šioje pomidorų sriuboje), tačiau skanią sriubą galite išvirti ir be ypatingo gėrimo – tik pataisykite skonį įdėję šiek tiek cukraus ir paskaninę duonos skrebučiais ar sūriu. Skoniui nepakenktų ir švieži čiobreliai ar raudonėliai.

Ir dar. Piktieji komentatoriai, neteiskite, kad sriubai virti renkuosi konservuotus pomidorus. Mano galva sriuboms jie tinkamiausi. O sunokusius, sultingus šviežius pomidorus, kuriais nukrauta visa palangė, aš jau, ačiū, bet ir pati žinau kur sunaudoti.

Tiesa, likęs vynas nukeliavo į kokteilius (ačiū kaimynei Dovilei, kuri tokiais kokteiliais praėjusį savaitgalį ir privaišino). Taigi, ¾ stiklinės prikraukite grūsto ledo ar ledo kubelių, lygiomis dalimis pilkite imbierinį vyną ir pepsikolą, įmeskite porą griežinėlių žaliųjų arba paprastų citrinų ir gerą šaukštą kapotų mėtų. Proporcijas galite keisti pagal skonį.

Kreminė pomidorų ir imbierinio vyno sriuba

800 g konservuotų pomidorų
1 l daržovių sultinio
1 ½ šaukšto pomidorų tyrės
4 svogūnai
1 citrinos sultys
30 g sviesto
30 g miltų
250 ml „Stone's Original Green Ginger“ vyno *

grietinė arba grietinėlė
prieskoninės žolelės**
druska ir šviežiai grūsti juodieji pipirai

* Originaliame recepte siūloma pilti 120 ml vyno, man norėjosi labiau imbierinės sriubos, tad kiekį padvigubinau.

**Dėl patogumo pamėgau „Natur Compagne“ prieskoninių žolelių kubelius.

Puode užkaiskite sultinį. Smulkiai supjaustykite svogūnus ir kartu su konservuotais pomidorais sumeskite į puodą. Įberkite šiek tiek druskos, pipirų, sudėkite prieskonines žoleles, pomidorų tyrę ir kaitinkite ant silpnos 1 valandą. Puodą nukelkite nuo ugnies, sutrinkite el. trintuvu ar virtuvės kombainu.

Kambario temperatūros sviestą gerai išsukite su miltais (jei reikia galite įlieti šiek tiek vandens) iki vientisos pastos. Miltų ir sviesto mišinį palengva įmaišykite į sriubą.

Puodą vėl statykite ant ugnies, supilkite imbierinį vyną ir citrinos sultis. Kaitinkite dar 5 minutes. Nukelkite nuo ugnies ir įmaišykite grietinėlę. Originaliame recepte sriubą siūlo skanautu su parmezano sūriu ir duonos skrebučiais.

Mes valgėme šiek tiek kitaip: grietinėlę pakeitėme grietine ir sriubą ja skaninome jau lėkštėje. Pabarstėme grūstais pipirais ir užsikandome ciabatta.

Adaptuota pagal: „Stone's Original Green Ginger“ Gingered Tomato Soup receptą.

Savaitgalio džiugesiai

*kinas: nieko naujo/gero nežiūrėjom. Savaitgaliui sąrašas sudarytas. O šiandienos nuotaiką atspindi „Vicky, Christina, Balrselona“ (2008)

*melodija: David Matthews „Crush“ ir „Stay or Leave“. Labai rekomenduju išgirsti žodžius...

*knyga: prieš miegą skaitau V. Purono „Nuo mamutų iki cepelinų arba Kai kas įdomaus iš Lietuvos kulinarijos istorijos“ („Vaga“, 1999). Už knygą ačiū „Mint Vinetu“, kurie per beveik metus nepamiršo mano prašymo.

*fotografija: Richard Jung klasika

*kelionė: į restoraną ant akmenėlio. Jis tikrai egzistuoja.

*receptas: šitas slyvų ir sable desertas.

*video: romantiškas Brigitos rugpjūčio pyragas.

*pasidaryk pats: sūūūūūūris!!!

*mada: beveik 1000 būdų (už)(si)surišti šalikėlį.

*eko: ar patikėtumėt, kad šie indeliai popieriniai?

*tinklaraštis: „Dolce Vita by Laura“. Nežinau ką ji veikia, kuo dirba, bet žinau, kuo gyvena. Rašymo stilius veža.

*vieta: „Cukatos“. Nerealiausia nauja vieta Senamiestyje! Plačiau - rugsėjo „Virtuvė. Nuo... Iki...“

*atradimas: rankų darbo „Chocolate Naive“ ledai. Dairykitės žydro ledų vežimėlio.

*savaitgalio planas: ~~Blusų festivalis!~~ lijo. Tikiuosi bent per Velomaratoną nelis.
*žodžiai: Jono Meko „Semeniškių idilės“

life is so damn good

ir man norisi rėkti meilę gyvenimui

ir Tau

Stokholmas + keksiukai

noreply@blogger.com (Egle) — Fri, 12 Aug 2011 08:34:00 +0000

Visko tiek daug. Vėjo mintyse, saulės plaukuose. Šypsenų laiminguose veiduose. Mano kasdienybę užvaldė išsibarsčiusios mintys, niekad nesibaigiantis skubėjimas ir padriki bandymai įkvėpti vasaros.

Keltai. Lėktuvai. Autobusai. Draugai. Kolegos. Trumpos atostogos ir dideli darbai. Vilnius - Šiauliai - Ryga - Stokholmas - Vilnius - Bolonija - Florencija - Vilnius. Toks pastarųjų savaičių maršrutas.

Trumpam atsipūčiau tvarkydama nuotraukas. Metas keliauti toliau. Perpetuum mobile. Jaučiuosi kaip voverė rate. O jei proziškiau - kaip višta be galvos. Bet kitą savaitę laukia pagaliau užtarnautas moralinis poilsis.

O, vasara, prašau dar truputį pabūk. Nors trumpam.

Net nežinau, ar dar galima priuogauti krepšį raudonųjų serbentų. Turguje nebuvau jau dvi savaitės. Lygiai nuo tos dienos, kai kepiau šiuos keksiukus. Jei vieną kitą saują raudonųjų gražuolių dar rasit, rekomenduoju išsikepti tokius be proto skanius pyragaičius.

O jei nerasit, tiks ir kitos uogos, tik imkite ne tokias saldžias - švelni rūgštelė pasakiškai atsveria konsensuoto pieno saldumą. Ir burnoje ištirpsta pasaka.

Kondensuoto pieno keksiukai su raudonaisiais serbentais

225 g sviesto

250 g miltų

1 ¼ šaukštelio kepimo miltelių

100 g cukraus pudros

1 šaukštelis vanilės ekstrakto

žiupsnelis druskos

385 g saldinto kondensuoto pieno

3 kiaušiniai

pora saujų raudonųjų serbentų

Ištirpinkite svietą. Kai šiek tiek atvės, suberkite cukraus pudrą, druską ir išplakite iki vientisos masės. Supilkite kondensuotą pieną ir vėl viską gerai išmaišykite.

Po truputį suberkite miltus, kepimo miltelius. Išmaišykite. Įmuškite kiaušinius, supilkite vanilės ekstraktą, išmaišykite iki vientisos masės.

Gautą tešlą sukrėskite į kepimo popierėliais išklotas keksiukų formeles. Pabarstykite raudonaisiais serbentais (galite įmaišyti ir į tešlą iš anksto) Kepkite iki 170 °C įkaitintoje orkaitėje, kol gražiai parus, apie 20-25 min.

* Kadangi per klaidą supyliau visą skardinę kondensuoto pieno (vietoje 240 g), teko šiek tiek įberti daugiau miltų ir kepimo miltelių. Miltų kiekis gana apytikslis (200 g + dar 2 šaukštai su kaupu). Žiūrėkite, kad tešla nebūtų pernelyg skysta ar pernelyg kieta.

Receptas adaptuotas pagal GARDUMYNŲ kondensuoto pieno kekso receptą.

Skanaus!

Agrastų ir bananų uogienė

noreply@blogger.com (Egle) — Fri, 22 Jul 2011 13:00:00 +0000

Mano mama uogienių neverda ir agurkų nekonservuoja. Ir tegul šis teiginys jokiu būdu nenuskamba kaip priekaištas, veikiau – pagyrimas. Kam jas virti ir vargti, jei nieks vistiek nevalgo? Iš tiesų savo vaikystės namuose uogienes verdamas pamenu iki kokių penkerių šešerių. Jei neklystu, jos iš virtuvės repertuaro dingo gimus ir šiek tiek paūgėjus broliui.

Be to, uogienių mums privirdavo močiutė. Tik būdavo stovi ta stiklainiukų kolonada rūsyje, į kurį ir taip vos per visus konservuotus agurkus, pomidorus, bulvių maišus, dviračius ir niekad nečiaužytas slides vos gali įeiti, ir stovi tol, kol surūgsta. Kažkada net radome juodųjų serbentų uogienės stiklainį, uždarytą prieš 8 m. Tikriausiai aišku, kad smaližių mūsų namuose – nerasta. Išskyrus brolį, bet jam uogienė – ne skanėstas. Dėl manęs uogienės galėdavo ir nebūti. Ypač braškių. Šitos tai nė per kur į burną. Ir niekaip nesuprasdavau, kam tokią skanią uogą, kaip braškę, šitaip gadinti ir į stiklainį uždaryti?

Užtat mano suolo draugės, Viktorijos, mama virdavo tobulą uogienę. Turbūt vienintelę dėl kurios kada nors krausčiausi iš proto. Agrastų ir bananų. Kasmet lauknešėlį – porą stiklainėlių vasaros lauktuvių – gaudavau ir aš. Šita uogienė skaniausia, kokią buvau kada ragavusi. Žalsvai geltono gintaro spalvos, tiršta, sodraus saldžiarūgščio skonio. O jau kvepia... iš koto gali išvirsti stiklainėlį atsidarius!

Taupydavau aš tą uogienę iki paskutinio lašo, o geriausius rudens pusryčius prisimenu tik taip: vos vos paskrudinta forminė balta duona (skrudintuvas mano tėvų virtuvėje yra nepakeičiamas pusryčių draugas jau daug metų. Net aš pusryčių namuose be skrudintos duonos neįsivaizduoju), dosniai užtepta tiršta agrastų ir bananų uogiene. Dar puodelis mėgstamos arbatos ir tobulai dienos pradžiai daugiau nieko nereikia.

Prašiau prašiau aš to recepto. Kasmet prašau. Bet draugė užmarši ir ne uogienės jai galvoj. Taip recepto laukiant ir agrastų sezonas, ir metai gali pasibaigti (ir baigėsi jau kelis kartus belaukiant). Kiek domėjausi aplink, niekas tokios neverda. Na, neverda tai neverda. Gerai, pati kur nors susirasiu. Ir radau kažkokiame no-name'iniame angliškame forume, išsisaugojau prieš kurį laiką ir pamiršau.

Ir dabar kai Rūgpieniuose nuraškyti agrastai pradėjo grasinti surūgsią, ėmiau ir išviriau aš tą uogienę. Skonis – puikus, kvepia be proto, tik spalva rausva. Spėju, kad perviriau. Kitą kartą (jei Viktorija vis dar nepašefuos man recepto) vietoje 1 kg cukraus dėsiu 0,5 kg uogienių cukraus. Tikiuosi išvirs greičiau ir bus ne tokia raudona, o tokia, kokią prisimenu.

Agrastų ir bananų uogienė

1,5 kg rūgštesnių agrastų

3 bananai

1 kg cukraus

Bananus sutrinkite šakute. Agrastus nuplaukite nuvalykite ir sudėkite į puodą, mediniu šaukštu lengvai pagrūskite agrastus, sumaišykite su trintais bananais ir užberkite cukrumi. Palikite pernakt, kad atsirastų sulčių. Užkaiskite puodą ant nedidelės ugnies ir virkite apie 1 val. karts nuo karto pamaišydami. Jei reikia, nugriebkite susidariusias putas.

Kai uogienė bus norimo tirštumo, supilstykite į švarius, sterilizuotus stiklainėlius ir sandariai uždarykite. Iš šio kiekio išvirė 2 l uogienės.

Savaitgalio džiugesiai:

*kinas: prdėjau žiūrėti dėl Julianne Moore, baigiau, nes patiko „The Kids are Alright“

*melodija: Dave Mathews Band „Crush“

*knyga: Carl Honoré „Garbė lėtumui“.

*fotografija: mane veža Eric Wolfinger nuotraukos

*kelionė: Italijos vynuogynai keliaujant „Vespa“

*receptas nr. 1: kaip paruošti puikias Cezario salotas

*receptas nr. 2: kaip išsirinkti ir paruošti midijas pasakoja Belgijoje gyvenantys lietuviai

*video nr. 1: labai gražus „Why EverYou Would NOT want to cycle?“

*video nr. 2: 29 būdai išlikti kūrybingam

*video nr.3: nebanalus love story filmukas

*skaitinys: geriausių ledų Sicilijoje beieškant

*pasidaryk pats: dangiškai purus keksiukų kremas

*virtuvei: šviežių prieskoninių žolių lentynos idėja

*tinklaraštis: Sprouted Kitchen

*savaitgalio planas: Šiauliai!

*žodžiai: life does not have to be perfect to be wonderful

Šiltų ir saulėtų savaitgalio akimirkų!