Stovėdama prieš penktokų klasę pirmąją dieną mokykloje, jinai pasakė vaikams netiesą – kad, kaip ir dauguma mokytojų, juos myli visus vienodai.

Bet juk tai buvo neįmanoma, nes pirmoje eilėje, pakumpęs, sėdėjo berniukas, vardu Tedis Stollardas.

Misis Tomson stebėdavo Tedį anksčiau ir matė, kad jam nesisekė žaisti su kitais vaikais, kad jo drabužiai nebuvo tvarkingi, kad jį reikėjo nuprausti.

Be to, Tedis kartais būdavo nemalonus vaikas.

Kai Misis Tomson taisydavo Tedžio darbus, ji su pasimėgavimu rašydavo jam neigiamus pažymius, ir raudonu rašalu braukydavo klaidas.

Mokykloje, kurioje dirbo Misis Tomson, mokytojai privalėjo pasidomėti ankstesnių klasių mokinių pažymiais. Mokytoja atidėjo Tedžio pažymių peržiūrą metų galui ir nustebo…

Tedžio I-os klasės mokytoja rašė, kad jis šaunus vaikas, daug besijuokiantis, dirba kruopščiai, puikiai elgiasi. Su juo gera dirbti.

Antros klasės mokytoja rašė, kad Tedis yra puikus mokinys, bet jis susirūpinęs, nes mama serga nepagydoma liga. Namuose jam nelengva.

III-ios klasės mokytoja pastebėjo, jog mamos mirtis jį paveikė, berniukas stengiasi, bet jam sunku. Tėtis juo ne itin rūpinasi ir jo gyvenimas pasikeis į blogąją pusę, jei niekas nesiims priemonių.

IV-tos klasės mokytoja rašė, kad Tedis šalinasi visų ir nesidomi mokykla, neturi draugų, miega per pamokas.

Dabar Misis Tomson suprato viską. Jai pasidarė gėda dėl savo elgesio.

Jinai dar blogiau pasijuto, kai mokiniai atnešė kalėdines dovanas, visas įvyniotas į gražų popierių. Išskyrus Tedį.

Jo dovana buvo įpakuota į rudą, bakalėjos parduotuvės popierių. Mokytoja išvyniojo Tedžio dovaną.

Vaikai pradėjo juoktis, kai pamatė dirbtinių briliantų apyrankę, kurioje trūko vieno akmenėlio, ir vos trečdalį buteliuko kvepalų. Ji sutramdė besijuokiančius vaikus, užsimaudama apyrankę, pasigėrėdama, kokia ji graži, ir pasikvėpindama riešus kvepalais.

Tą dieną Tedis pasiliko po pamokų ir pasakė mokytojai: Misis Tomson, šiandien jūs kvepiate taip, kaip kvepėdavo mano mama.

Kai vaikai išėjo iš klasės, Misis Tomson ilgai verkė. Ir nuo tos dienos ji nustojo mokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jinai ėmė mokyti vaikus.

Misis Tomson skyrė ypatingą dėmesį Tedžiui. Jiems dirbant kartu, jo protas atsigavo. Kuo labiau mokytoja jį drąsino, tuo guviau jis mokėsi.

Metų gale Tedis tapo vienu iš šauniausių klasės berniukų. Ir, nepaisant to, jog mokytoja sakė, mylinti visus vienodai, jos „numylėtinis” buvo Tedis.

Po metų jinai gavo raštelį nuo Tedžio, kuriame jis rašė, jog ji buvo pati geriausia mokytoja, kokią tik jis kada yra turėjęs savo gyvenime.

Praėjo 6-ri metai ir Tedis vėl parašė mokytojai. Jis rašė, jog baigė vidurinę mokyklą ir buvo trečias geriausias mokinys klasėje. Misis Tomson vis dar buvo pati geriausia mokytoja jo gyvenime.

Po 4-rių metų mokytoja vėl gavo Tedžio laišką. Jame jis sakė, kad kad jam nėra lengva, bet jis stengiasi ir jis vėl priminė, jog Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja.

Vėliau atėjo dar vienas laiškas, kuriame Tedis pasakojo, gavęs bakalauro laipsnį su pagyrimu ir nusprendęs studijuoti toliau ir kad Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja. Dabar jo pavardė buvo ilgesnė: laišką pasirašė „daktaras Teodoras Stollardas”.

Istorija čia nesibaigia. Pavasarį atėjo laiškas, kuriame jis rašė, jog ketina vesti. Jo tėvas buvo miręs ir jis klausė Misis Tomson, ar ji nesutiktų būti jaunikio mamos vietoje.

Žinoma, ji sutiko. Ji pasipuošė Tedžio mamos apyranke ir buvo pasikvėpinusi jo mamos kvepalais.

Jie apsikabino vienas kitą ir daktaras Stollardas sušnibždėjo:

Ačiū, Misis Tomson už tai, kad manimi patikėjote. Ačiū, kad leidote man pasijusti svarbiu ir parodėte, jog aš galiu kažką pakeisti.

Misis Tomson, vos sulaikydama ašaras pasakė:

Tedi, tu neteisus. Būtent tu mane išmokei, kad aš galiu kažką keisti. Kol tavęs nesutikau, aš nemokėjau būti Mokytoja.

…Mes niekuomet nežinome, kokią įtaką galime padaryti kitiems… savo veiksmais… ar… nieko nedarydami. Kartais net šypsena gatvės praeiviui gali padaryti tokių permainų, kurias net įsivaizduoti sunku. Atsiminkite tai. Pasistenkite ir jūs nors ką nors pakeisti vaiko gyvenime… Šiandien!

• Pavadinimas: “Baraka”
• Režisierius: Ron Fricke
• Leidimo metai: 1992
• Šalis: JAV
• Žanras: Dokumentika

Filmas neturintis siužeto. Tačiau nuostabūs vaizdai ir nepakartojamas garso takelis įtraukia. Gamtos vaizdai persipina su civilizacijos stebuklais ir siautėjimais. Per 96 minutes (filmas buvo kurtas daugiau nei metus) spėjame apkeliauti 24 valstybes. Nors neišgirsime pasakojimų ir dialogų, tačiau nepalieka jausmas, kad tai nenutrūkstama mūsų (Civilizacijos) istorija…..

Tai ko gero vienas įsimintiniausių mano matytų filmų.

• Pavadinimas: “Rain man”
• Režisierius: Barry Levinson
• Leidimo metai: 1988
• Šalis: JAV
• Žanras: Drama

Miršta savimylos jauno verslininko Čarlio tėvas. Tik tada šis sužino, kad tėvas visą palikimą paliko jo autizmu segančiam broliui Raimondui, turinčiam nepaprastų matematinių sugebėjimų, apie kurį jaunuolis nė nenutuokė. Jie abu keliauja per visą šalį, vis labiau pažindami vienas kitą.

• Pavadinimas: “City of Angels”
• Režisierius: Brad Silberling
• Leidimo metai: 1998
• Šalis: JAV | Vokietija
• Žanras: Drama | Fantastika | Romantika

Po Los Andželą klaidžioja Sethas. Šis vyrukas nėra paprastas žmogus, nes kiti negali jo matyti ir girdėti, o jis pats mato visus. Jis yra angelas, kuris svajoja kada nors tapti žmogumi.

Vieną dieną Sethas atvyksta į ligoninę, kad palydėtų į kitą gyvenimą mirštantį žmogų, kurio gyvybės nepavyksta išgelbėti gražiajai gydytojai Maggie. Ji puola į neviltį ir kaltina save. Tai sujaudina Sethą.

Valandų valandas stebėdamas šią moterį, jis įsimyli ir nusprendžia pasidaryti matomas, bet tik jai vienai. Netrukus, angelas turi išspręsti dar vieną dilemą – ar atsisakyti nemirtingumo ir tapti normaliu žmogumi.

Tačiau kas bus jeigu Maggie jausmai netikėtai ims blėsti?

Diena po dienos vemiksai darė vis tą patį: jie klijavo vienas kitam lipdukus. Kiekvienas vemiksas turėjo po dvi dėžutes. Vienoje dėžutėje buvo lipdukai su auksinėmis žvaigždutėmis, o kitoje – su pilkais taškeliais. Medinukai leido savo dienas, vienas kitam klijuodami žvaigždutes arba taškelius. Gražiausieji iš jų — tie, kurie buvo padaryti iš minkšto medžio ir gražiai nudažyti visada gaudavo žvaigždutes. Bet tie vemiksai, kurių medis buvo šiurkštus, o dažai nusilupę, gaudavo tik pilkus taškus.

Žvaigždutes taip pat gaudavo visi talentingieji. Kai kurie iš jų galėdavo aukštai, virš savo galvų, iškelti sunkias kartis arba peršokti aukštas dėžes. Kiti mokėjo puikiai kalbėti arba dainuoti gražias dainas. Visi jiems lipdė tik žvaigždes. Kai kurie vemiksai nuo galvos iki kojų buvo aplipdyti žvaigždėmis.

Kiekvieną kartą, gavę žvaigždę, jie pasijusdavo puikiai, todėl stengdavosi padaryti dar ypatingesnius dalykus, kad gautų naują žvaigždę. Kiti nebuvo tokie ypatingi ir sugebėjo labai nedaug. Jie visada gaudavo tik pilkus taškus.

Pulčinelas buvo vienas jų. Jis stengdavosi iššokti taip aukštai kaip kiti, bet visada nukrisdavo. Tada visi susirinkdavo aplink jį ir lipdydavo ant jo taškus. Kartais, kai Pulčinelas nukrisdavo, medis, iš kurio jis buvo padarytas, susibraižydavo, todėl žmogeliukai pridėdavo jam dar daugiau taškų. Kai medinukas bandydavo pasiteisinti, kodėl nukrito, jis kalbėdavo labai kvailai. Ir tada vemiksai užlipdydavo jam dar daugiau taškų.

Vieną dieną Pulčinelas surinko tiek daug taškelių, kad nenorėjo pasirodyti lauke. Jis bijojo padaryti kažką kvaila: pamiršti savo skrybėlę ar įlipti į balą. Aišku, už tokius dalykus medinukas gautų dar daugiau taškų. Galų gale ant jo buvo tiek daug pilkų taškų, kad kai kurie žmogeliukai prieidavo ir lipdydavo juos be jokios priežasties.

- O, jis nusipelnė daugybės pilkų taškų, – kalbėjosi tarpusavyje mediniai žmogeliukai. – Jis tikrai negeras medinukas.

Greitai jais patikėjo ir Pulčinelas.

- Aš tikrai nesu geras medinukas, -pasakė jis sau. Keletą kartų jis pabandė įsimaišyti į taškuotų žmogeliukų minią. Su jais jam būdavo geriau.

Vieną dieną jis sutiko medinukę, kuri buvo visiškai kitokia. Ji neturėjo nei žvaigždučių, nei taškų. Ji buvo tiktai medinė. Jos vardas buvo Liucija. Negalvokite, kad žmogeliukai nenorėdavo užklijuoti ant jos lipdukų, bet lipdukai prie jos tiesiog nelipdavo. Kai kurie iš vemiksų žavėdavosi Liucija, kad ji neturi taškelių, todėl jie bėgdavo prie jos ir užlipdydavo žvaigždę. Bet žvaigždė nukrisdavo. Kiti, pamatę, kad ant jos nėra žvaigždžių, skubėdavo prilipdyti taškų, bet jie irgi nukrisdavo.

- O aš norėčiau būti toks, kaip Liucija, – mąstė Pulčinelas. Aš nenoriu būti pažymėtas lipdukais.

Todėl jis paklausė tos švariosios medinukės, kaip jai tai pavyksta.

- Tai paprasta, — atsakė Liucija, – kiekvieną dieną aš einu pasimatyti su Eliu.
- Su Eliu?
- Taip, su Eliu, staliumi. Aš sėdžiu jo dirbtuvėse.
- Kodėl?
- O kodėl gi tau pačiam nesužinojus? Lipk į kalną, jis ten.

Pasakiusi tuos žodžius Liucija nubėgo.

- Argi jis norės mane matyti?! – sušuko Pulčinelas, bet Liucija jo neišgirdo.

Pulčinelas grįžo namo. Jis atsisėdo prie lango ir stebėjo medinius žmogeliukus, kurie dalino vienas kitam žvaigždes arba taškus.

- Tai neteisinga, – sumurmėjo jis sau. Taigi jis nusprendė pamatyti Elį. Pulčinelas pakilo siauru taku į kalną ir įžengė į didelę dirbtuvę. Jo medinės akutės išsiplėtė, pamačiusios didelius daiktus. Kėdės buvo tokios didelės, kaip ir jis pats. Jis turėjo pasistiebti ant pirštų galiukų, kad galėtų pamatyti stalo viršų. O plaktukas buvo ilgesnis už jo ranką. Pulčinelas sunkiai nurijo seiles.

- Aš čia nepasiliksiu, — pasakė jis, ir apsisukęs norėjo bėgti, bet staiga išgirdo savo vardą.
- Pulčinelai! – balsas buvo gilus ir stiprus. Pulčinelas sustojo.
- Pulčinelai, kaip gera tave matyti. Leisk į tave pasižiūrėti.

Pulčinelas lėtai pasisuko ir pamatė didelį barzdotą meistrą.

- Tu žinai mano vardą? – paklausė medinukas.
- Žinoma, juk aš tave padariau.

Elis atsistojo ir, paėmęs Pulčinelą ant rankų, pasodino ant suolo.

- Hm, – pasakė stalius, pasižiūrėjęs į pilkus taškus. – Atrodo, daugelis tave blogai pažymėjo.
- Aš labai stengiausi, bet man nieko neišėjo.
- O tau visai nereikia prieš mane teisintis, vaike. Man nerūpi, ką apie tave mąsto kiti vemiksai.
- Tikrai?
- Kas jie tokie, kad duotų žvaigždes arba taškus? Jie tokie patys medinukai kaip ir tu. Visai nesvarbu, ką jie mąsto apie tave. Aš manau, kad tu esi labai ypatingas.

Pulčinelas pradėjo juoktis.

- Aš? Ypatingas? Kodėl? Aš negaliu greitai bėgioti, aš negaliu šokinėti, mano dažai lupasi. Kodėl aš svarbus?

Elis pažiūrėjo į Pulčinelą, apkabino jo mažus medinius petukus ir lėtai tarė:

- Tu esi mano, todėl aš ir rūpinuosi tavimi.

Niekas niekada į Pulčinelą taip nežiūrėjo, kaip jo kūrėjas. Jis nežinojo, ką atsakyti.

- Aš laukiau tavęs kiekvieną dieną, -paaiškino Elis.
- Atėjau pas tave todėl, kad sutikau medinukę be žymių.
- Aš žinau, ji pasakojo man apie tave.
- Kodėl ant jos nesilaiko lipdukai?

Meistras švelniai prabilo:

- Todėl, kad ji pasirinko tikėti, kad tai, ką aš mąstau apie ją, yra svarbiau, negu tai, ką mąsto apie ją kiti. Lipdukai prilimpa tik tada, kai jiems leidi.
-Ką?
- Lipdukai pasilieka tik tada, jei jie tau svarbūs. Kuo daugiau tu pasitikėsi mano meile, tuo mažiau tau rūpės lipdukai.

Nežinau, ar supratau. Elis nusišypsojo:

- Tu suprasi, bet tam prireiks laiko. Labai jau gausiai esi nutaškuotas. Dabar tu tik ateik pas mane kiekvieną dieną ir leisk priminti, kaip aš tavimi rūpinuosi.

Elis nukėlė Pulčinelą nuo suolo ir pastatė ant žemės. Kai Pulčinelas jau žengė pro duris, išgirdo:

- Prisimink: tu ypatingas todėl, kad aš tave sukūriau, o aš nedarau klaidų.

Pulčinelas ėjo nesustodamas ir mąstė savo širdyje:

- Aš manau, kad jis iš tikrųjų žino, ką sako.

Tik spėjus jam taip pagalvoti, nuo jo atšoko vienas taškas ir, nukritęs ant žemės, nuriedėjo šalin.

Autorius: Max Lucado

Jaunutis debesėlis, o debesų gyvenimas, kaip žinome judrus ir trumpas, pirmą sykį skrido dangumi didelių ir pritvinkusių debesų būryje. Virš plačios Sacharos dykumos vyresnieji debesys ėmė raginti jaunutį debesėlį:
- Greičiau, paskubėk! Jei stabtelėsi, pražūsi.
Tačiau kaip ir visi jaunuoliai debesėlis buvo nepaprastai smalsus. Todėl jis paliko nuošaly debesų būrį, atrodžiusi kaip piestu stovinčių bizonų banda, ir nuskrido sau vienas.
- Ką darai? Pražūsi! – pavymui sušuko vėjas.
Tačiau debesėlis neklausė įspėjimų. Mat jo žvilgsnį buvo patraukęs stulbinantis vaizdas – auksinio smėlio kopos. Debesėlis palengva ėmė slinkti jų link. Kopos atrodė tarsi auksiniai debesys, nugairinti vėjo.
Viena kopa šyptelėjo debesėliui ir sušuko.
- Sveikas! Tai buvo labai grakšti kopa, ką tik supūsta vėjo, vis dar nesiliaujančio kedenti jos plaukus.
- Sveika! Aš esu Debesėlis, – prisistatė jis.
- O aš Kopa, – atsakė ši.
- Kaip sekasi gyventi ten, žemai?
- Et… Saulė ir vėjas. Karšta, bet kentėti galima. O kaip sekasi tau?
- Saulė ir vėjas… pašėlusios lenktynės danguje.
- Mano gyvenimas labai trumpas. Kai ims pūsti stiprus vėjas, turbūt išnyksiu.
- Tau skaudu dėl to?
- Truputį. Jaučiuosi niekam nereikalinga.
- Aš irgi greit pavirsiu lietumi. Tokia mano lemtis.
Kopa minutėlę padvejojusi paklausė:
- O ar žinai, kad lietų mes vadiname Rojumi?
- Nežinojau, kad esu toks svarbus, – nusijuokė debesėlis.
- Kelios pagyvenusios kopos man pasakojo, koks nuostabus yra lietus. Palijus ant mūsų išauga tai, kas vadinama žolėmis ir gėlėmis.
- O taip, tikrai. Esu jas matęs.
- O aš tikriausiai niekada nepamatysiu gėlių, – liūdnai atsiduso kopa.
Debesėlis šiek tiek padvejojo ir tarė:
- Galėčiau tave palaistyti.
- Bet tu mirsi.
- Užtat tu sužydėsi, – pasakė debesėlis ir žemėn pasipylė žvilgantys lietaus lašai.
Kitą dieną mažoji kopa skendėjo žieduose.

Viena gražiausių man žinomų maldų yra ši:
„Viešpatie, padaryk, kad būčiau tarsi žvakė. Sudegčiau pats, bet dovanočiau šviesą kitiems”

Vieną dieną senovės kinų imperatorius iškilmingai prisiekė:
„Nugalėsiu ir pašalinsiu iš savo karalystės visus savo priešus”.
Po kurio laiko imperatoriaus pavaldiniai nustebo pamatę valdovą, vaikštantį rūmų soduose su aršiausiais savo priešais už parankės, linksmą ir juokaujantį.
- Bet…- kreipėsi į jį suglumęs dvariškis,- ar neprisiekei pašalinti iš karalystės visų priešų?
- Aš juos ir pašalinau,- atsakė imperatorius.- Padariau juos savo draugais!

• Pavadinimas: “Angel-A”
• Režisierius: Luc Besson
• Leidimo metai: 2005
• Šalis: Prancūzija
• Žanras: Komedija | Fantastika | Romantika

Andrė – tipiškas nevykėlis. Jis nemoka normaliai bendrauti su žmonėm, visą laiką meluoja, savo idiotiškiems projektams skolinasi pinigus iš banditų, didžiules sumas išeikvoja be jokios naudos.

O kartą jį apvogė – jis neteko visų savo kreditinių kortelių ir dokumentų. Na ką – dabar visiškai aišku, kad vaikinui jau nepavyks išsikapstyti, nes jo skola siekia protu nesuvokiamą sumą, o kreditoriai – didžiausi Paryžiaus niekšai – laukti nebeketina.