tag:blogger.com,1999:blog-49190663935986287612024-03-14T18:45:58.696+02:00voniojevoniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.comBlogger116125tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-19033167718665312592013-05-30T12:22:00.000+03:002013-05-30T12:23:24.809+03:00už ką aš myliu Julianą Barnes'ą<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj0WxikoMi17MpHzDwSHlxXzCvs-B-7qA7uFgTAjNy2gT6Zus9HjViAEsevJh9GBNXqTWd6EOwy0jhwPv_Fvrmim-f1KsMUNRCL0GhjrxFnbzh3MOaw6sgc517d58pixlSHRU7sgs7wiK0H/s1600/ju.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="200" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj0WxikoMi17MpHzDwSHlxXzCvs-B-7qA7uFgTAjNy2gT6Zus9HjViAEsevJh9GBNXqTWd6EOwy0jhwPv_Fvrmim-f1KsMUNRCL0GhjrxFnbzh3MOaw6sgc517d58pixlSHRU7sgs7wiK0H/s320/ju.jpg" width="320" /></a></div>
<div style="text-align: justify;">
„The Incident with Uncle Leslie—the very first Incident
of her life—came in a series of magic lantern slides. A sepia morality;
the lovable villain even had a moustache. She had been seven at the
time; it was Christmas; Uncle Leslie was her favourite uncle. Slide 1
showed him bending down from his enormous height to hand over a present.
Hyacinths, he whispered, giving her a biscuit-coloured pot surmounted
by a mitre of brown paper. Put them in the airing cupboard and wait
until the spring. She wanted to see them now. Oh, they wouldn’t be up
yet. How could he be sure? Later, in secret, Leslie unscrewed a corner
of the brown-paper wrapping and let her peer in. Surprise! They <em>were</em>
up already. Four slim ochre points, about half an inch long. Uncle
Leslie emitted the reluctant chuckle of an adult suddenly impressed by a
child’s greater knowledge. Still, he explained, this was all the more
reason why she shouldn’t look at them again until the spring; any more
light could cause them to outgrow their strength.</div>
<div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<a href="http://www.blogger.com/blogger.g?blogID=4919066393598628761" id="page7">
</a><br />
<div class="indent">
<div style="text-align: justify;">
She put the hyacinths in the airing cupboard and waited for progress. She thought about them frequently and wondered what a hyacinth
looked like. Time for Slide 2. In late January she went to the bathroom
with a torch, turned off the light, took down the pot, unscrewed a tiny
viewing hole, aimed the torch and quickly looked inside. The four
promising tips were still there, still half an inch long. At least the
light she had let in at Christmas hadn’t harmed them.</div>
</div>
<div class="indent">
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
</div>
<div class="indent">
<div style="text-align: justify;">
In late February she looked again; but obviously the
growing season hadn’t started yet. Three weeks later Uncle Leslie called
by on his way to play golf. Over lunch he turned to her
conspiratorially and asked, “Well, little Jeanie, are the hyacinths
hyacinth Christmas?”</div>
</div>
<div class="indent">
<div style="text-align: justify;">
“You told me not to look.”</div>
</div>
<div class="indent">
<div style="text-align: justify;">
“So I did. So I did.”</div>
</div>
<div class="indent">
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
</div>
<div class="indent">
<div style="text-align: justify;">
She looked again at the end of March, then—Slides 5 to
10—on the second, fifth, eighth, ninth, tenth and eleventh of April. On
the twelfth her mother agreed to a closer examination of the pot. They
laid yesterday’s <em>Daily Express</em> on the kitchen table and carefully unwrapped the brown paper. The four ochre sprouts had not advanced at all. Mrs. Serjeant looked uneasy.</div>
</div>
<div class="indent">
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
</div>
<div class="indent">
<div style="text-align: justify;">
“I think we’d better throw them out, Jean.” Adults
were always throwing things out. That was clearly one of the big
differences. Children liked keeping things.</div>
</div>
<div class="indent">
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
</div>
<div class="indent">
<div style="text-align: justify;">
“Maybe the roots are growing.” Jean started easing away at the peaty earth packed tight against the tips.</div>
</div>
<div class="indent">
<div style="text-align: justify;">
“I shouldn’t do that,” said Mother. But it was too late. One after the other, Jean dug out four upturned wooden golf tees.</div>
</div>
<div class="indent">
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
</div>
<div class="indent">
<div style="text-align: justify;">
Strangely, the Incident didn’t make her lose faith in Uncle Leslie. Instead, she lost faith in hyacinths.“</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
(Julian Barnes, Staring at the Sun)</div>
</div>
<div class="indent">
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
</div>
</div>
voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-85124633397687597322013-04-02T23:36:00.002+03:002013-04-02T23:36:29.899+03:00to whom it may concern <div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEh-kqWVIh8NS7IPV8dYsx4kulXM4460eQAvpGnnplLlkmWhf51jwiNGZJMwNizKx4fHfEIf5P_-ln8guz5O8ncESlTYX5xI4Qi3G26GXdhWbOcM_FE9hYt5lAJuNTltwADeaHbmoEvNtjQv/s1600/dovana_knygos_web403x403.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEh-kqWVIh8NS7IPV8dYsx4kulXM4460eQAvpGnnplLlkmWhf51jwiNGZJMwNizKx4fHfEIf5P_-ln8guz5O8ncESlTYX5xI4Qi3G26GXdhWbOcM_FE9hYt5lAJuNTltwADeaHbmoEvNtjQv/s320/dovana_knygos_web403x403.jpg" width="319" /></a></div>
<div>
<br /></div>
informuoju, jog šiandien (nors tiek tos šiandienos ir liko - 25 minutės :) ir <b>rytoj</b>, pirkdami „<b>Vilniaus dieną</b>“, dovanų gausite knygą - ne belenkokią, o „svajonių“ romaną :}<br />voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-81248712129989668082013-03-13T11:28:00.002+02:002013-03-13T17:57:50.035+02:00Fifty shades of translation<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhDf63TsGNGsaOK44GSuDX7Pk1kYpnGV4NwcIY6FVfbAF6i5y6jAUGY6pyLk-OBTozUgPMb95brXz1J9cDbLjp_0OVtG89SbZBNYqDNJd-49e4kZxsHcEwgh8981l6iGGYco1Su5bgOyK_A/s1600/fif.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhDf63TsGNGsaOK44GSuDX7Pk1kYpnGV4NwcIY6FVfbAF6i5y6jAUGY6pyLk-OBTozUgPMb95brXz1J9cDbLjp_0OVtG89SbZBNYqDNJd-49e4kZxsHcEwgh8981l6iGGYco1Su5bgOyK_A/s320/fif.jpg" width="207" /></a></div>
<div style="text-align: justify;">
Apie pačią knygą vėliau, bet jūs man pasakykit, ką vartojo „Fifty shades of Grey“ vertėja, kad Kristiano Grėjaus <i>коронная фраза</i> „I'm fifty shades of grey“ lietuviškai skamba „Nes esu penkiasdešimt padegėlio atspalvių“</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Padegėlio, seriously?<br />
<br />
Updated. O gal ten buvo <i>pagedėlis</i>? Vis tiek nesąmonė, bet bent jau į temą :) <br />
<br />
Updated 2. gerai, slepiuosi po lapais. Tai buvo <i>pagedėlis</i>. Bet vertimui trūksta nuoseklumo. Kodėl tada knyga nepavadinta „Penkiasdešimt padegėlio atspalvių“?</div>
voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com6tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-58250480425567858222013-03-12T01:46:00.002+02:002013-03-12T01:46:14.150+02:00„Panelės ir našlės“: Klampus jausmų kisielius<br />
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEi134OCPpax67LZJ2wki8x9ccMzBLUxhyphenhyphenDe_cbo4EVZ4V6N3l6VoCm9d3ybP7W1Gq-ybyejQ8uzsZy9FuVBE3G_jDRut8ZqAsoAsUA_wCfpilTOZIacu1LAnGjQHtHbEPo4Lj7uPdpXFxbW/s1600/virselis-1000.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEi134OCPpax67LZJ2wki8x9ccMzBLUxhyphenhyphenDe_cbo4EVZ4V6N3l6VoCm9d3ybP7W1Gq-ybyejQ8uzsZy9FuVBE3G_jDRut8ZqAsoAsUA_wCfpilTOZIacu1LAnGjQHtHbEPo4Lj7uPdpXFxbW/s320/virselis-1000.jpg" width="193" /></a><span style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;">Šeimyninė saga „<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/paneles-ir-nasles-i-tomas.html?cb11d35414" target="_blank">Panelės ir našlės</a>“ – netradicinis kūrinys, jau vien tuo, kad pirmiausiai gimė kaip serialas ir vaidybinis filmas. Tik vėliau scenarijaus autorė Maria Nurowska nusprendė darbo metu kilusias idėjas paversti romanu. Trys sagos tomai – tai pasakojimas, apimantis virš šimto metų. Tai istorija, matoma moterų – dažniausiai būtent panelių ir našlių – akimis. </span><br style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;" /><br style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;" /><span style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;">1864–ųjų Lenkija. Dega paskutiniai sukilimo laužai, keičiasi žmonių likimai. Vyrai ištremiami Sibiran, paskui juos keliauja jų mylimosios. Viena tokių moterų – turtinga, ištekėjusi ir vaikų turinti žemvaldė Evelina. Palikusi viską ji važiuoja į Sibirą paskui tą, kurį myli. Tačiau tai nėra jos vyras Cyprianas. Likimo ironija – abiejų vyrų tremties vietos nutolusios vos per septynis varstus. </span><br style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;" /><br style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;" /><span style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;">Tik laimės Sibire Evelina nesuranda. Jos mylimasis Janas neatpažįstamai pasikeitęs. O gal ji jo niekuomet ir nepažinojo? Neturėjo tam laiko... Jų meilė užgimsta itin „palankiomis“ aplinkybėmis: sukilime sužeistas Janas atgabenamas į Lechicų dvarą. Kas gi labiau galėtų įkaitinti ištekėjusią už nemylimo, nors ir ją dievinančio, vyro ir apie meilę svajojančią moterį nei mirštantis kareivis? </span><br style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;" /><br style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;" /><span style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;">Likimas mėgsta krėsti piktus pokštus – po kelerių metų, Evelinai jau grįžus iš Sibiro, kitame pasaulio gale, Paryžiuje, jos palikta duktė Karolina išgelbėja kitą kareivį. Praeis nemažai laiko, kol jie vėl pasimatys. Tačiau meilės grūdas pasėtas... Viskas, nuo ko Evelina norėjo apsaugoti savo dukterį, viskas vėl kartojasi. </span><br style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;" /><br style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;" /><i style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;">– Aš... Aš buvau susisaisčiusi su tokiu, kaip jūs... Gerai žinau, ką tai reiškia... Karolina negali kartoti tokio likimo... Negali... Aš maldauju jus tuoj pat išvažiuoti...<br />Jiedu žiūrėjo vienas į kitą.<br />– Su anuo baigta. Esu jau kitas, ėmiausi žurnalistikos,— pasakė jis labai rimtai.<br />– Tai niekada nesibaigia! – pratrūko ji. Kol egzistuoja Rusija, tokie kaip jūs keliauja į Sibirą. Anksčiau ar vėliau... </i><span style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;"></span><br style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;" /><br style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;" /><span style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;">Negerą valandą ištarti žodžiai mėgsta išsipildyti... </span><br style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;" /><br style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;" /><span style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;">Metams bėgant susipažįstame ir su kitomis Lechickių moterimis – dar viena Evelinos dukra, jaunėle Zuzana, jos anūke, taip pat Karolina. Keistas jausmas apima skaitant apie visas šias moteris. Iš vienos pusės, jos drąsios, emancipuotos, turinčios savo nuomonę ir nebijančios jos išsakyti. Jos kovoja už savo laisvę. Už tai, ką myli ir už tuos, kuriuos myli. Tik tai ir yra didžiausia jų bėda. Meilės troškimas jas pražudo. Besivaikydamos laimės paukštę jos tarsi pameta savo tikrąjį tikslą iš akių. Toks jų naivumas šiek tiek erzins XXI-ojo amžiaus skaitytoją, net ir atsižvelgiant į tai, kad pirmojo tomo veiksmas rutuliojasi XIX amžiaus pabaigoje, kai apie feminizmą pasaulis dar nebuvo plačiai išgirdęs. Šios moterys drąsiai nusimeta tradicijos, visuomenės, kurioje vis dar gyvena, taisykles ir... įpuola tarsi musės į klampų jausmų kisielių. </span><br style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;" /><br style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;" /><span style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;">Įspūdį sustiprina ir rašytojos kalba – įtaigi, netgi patetiška, vietomis stipriai hiperbolizuota. Tačiau skaityti romaną yra lengva ir, nepaisant visų dramatiškų įvykių, keistai malonu. Šaukštu deguto galbūt galėtų tapti keistas romano išdėstymas. Jame nėra skyrių – ačiū Dievui bent už atskyrimą pastraipomis, tačiau tai ne visuomet gelbsti, ypač tuomet, kai atsiranda kelios veikėjos vienodais vardais. Veiksmas šokinėja ir skaitytojas priverstas šokinėti kartu su juo – štai matome Karoliną, gimdančią savo dukterį; kitoje pastraipoje jos dukrai, taip pat Karolinai, jau septyneri. </span><br style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;" /><br style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;" /><span style="background-color: white; font-family: Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia; font-size: 11px;">Ir dar. Nors pirmojo „Panelių ir našlių“ tomo veiksmas plėtojamas konkrečių istorinių įvykių fone, mažiau išprusę skaitytojai neturėtų šio romano išsigąsti – šalies istorijai dėmesio skiriama nedaug. Gal net pernelyg mažai, pasakytų labiau išprusę skaitytojai. Tai suteiktų šiam, nepabijokime šio žodžio, <i>moteriškam</i> romanui daugiau gelmės. Dabar, užvertusi paskutinįjį pirmojo tomo puslapį, nesu tikra, ką turėjau rankose – neblogą, bet visgi meilės romaną ar šį tą daugiau. Gal būt atsakymą atneš antrasis tomas. Sekite spaudą.</span></div>
voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-28282610852430886292013-02-25T18:53:00.002+02:002013-02-25T18:53:47.775+02:00proudvakaras, pasaka perskaityta, vaikai suguldyti miegoti. tai tas metas, kai paprastai iš po pagalvės išsitraukiu Kindlą. tik šiandien, po mugės maratono, visai neturiu jėgų skaityti...<br />
<br />
– mama, trauk savo šviečiančią knygą! – pasigirsta pirmas balselis<br />
– mama, o tai šiandien neskaitysi? – pasipiktina antras.<br />
– mama, reikia skaityti!<br />
– o tai kaip tu užmigsi?<br />
<br />
tikrai, kaip? išsitraukiu ir skaitau. ir dar – didžiuojuos tais savo mažais balseliais, kurie vienaip ar kitaip trukdo man išsimiegoti :)voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-66545958509049974782013-01-20T23:14:00.002+02:002013-01-20T23:29:50.097+02:00Strekaza: susitikti vaikystės draugą<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEglrHYj_FuHBurVjeDImjd8yl9hpTz2hAomat4rNr7STw8txS5mbQLK_SZtdwC9HGDVEABZxkh3BP4CKYGBvZcbRkqc3VF4OGjEeDK_T5MM6MW0LLfE4WzSYujX2J6oZjk3i_DPpLi30OuU/s1600/virselis-1000.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em; text-align: justify;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEglrHYj_FuHBurVjeDImjd8yl9hpTz2hAomat4rNr7STw8txS5mbQLK_SZtdwC9HGDVEABZxkh3BP4CKYGBvZcbRkqc3VF4OGjEeDK_T5MM6MW0LLfE4WzSYujX2J6oZjk3i_DPpLi30OuU/s1600/virselis-1000.jpg" /></a><br />
<div style="text-align: justify;">
Kaip keista – buvau tikra, kad kažkur kažkada tikrai rašiau apie tuo metu - maždaug prieš dešimtmetį – kultine tapusia knygelę „Strekaza“. Pasirodo, nesu.</div>
<br />
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Nors skaičiau nemažai, leidybiniu pasaulėliu tuo metu mažai tesidomėjau. Neieškojau atsiliepimų apie knygas, nelaukiau jų pasirodant Lietuvoje, ir taip toliau. Knygas skaitymui išsirinkdavau labai paprastai – nueini į knygyną, pavartai, užkabina – nusiperki. Kainos dar taip nesikandžiojo. Tokiu būdu nusipirkau ir „Strekazą“. Tai nutiko tuometiniame „Baltų lankų knygyne“ Akropolyje. Kol grįžau iš jo namo į Senamiestį, knygą jau buvau perskaičiusi. 88 puslapiai, didelės raidės, juokų darbas.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Visa tai labai gerai prisimenu.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Kaip ir įspūdį, kokį ji man sukėlė. Šią knygą ištisai norėjosi cituoti! Ir mes citavome. Dar dabar galėčiau ištraukti iš atminties jos trupinius:</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
<i> „Dėl grožio trūkumo dirbu radijuje. Vakarais.</i></div>
<div style="text-align: justify;">
<i>Skaitau vakaro žinias. Verčiu iš raštu į žodžiu.“</i></div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Kita vertus, jauni buvom, čiupom viską, kas nauja ir <i>neblizga</i> – „Kovos klubą“ ir „Širšių fabriką“, Bukowskį ir Limonovą. Knygynuose ieškojom Charmso (išparduotas) ir „Maksva-Petuškai“ („akademinėj knygoj“ dar ilgai išpardavinėjamą po 2 litus). Geri laikai buvo, ir į juos puikiai įsipaišė „Strekaza“ – <i>книга про безысходность</i>, kai rašoma jos nugaroje.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Dar ten rašoma, jog ji skirta ne moterims. Ir moterys jos niekada nesupras. Gal ir nesupratom, tačiau tai netrukdė mums mėgautis jos tekstu.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Atsiverčiau ją dabar – keistas jausmas. Lyg sutikus vaikystės draugą po ilgo nesimatymo: sukyla daug jausmų, bet tiek daug naujų aplinkybių. Jūs abu pasikeitę. Jei nenorite vėl prarasti ryšio, tenka jaukintis iš naujo.</div>
voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com4tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-39038597638294545542012-12-09T13:15:00.000+02:002012-12-09T13:15:32.095+02:00Kill Starks!<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEggHvR51pvw-aoMXora87Z8s_Mffllio-ZzskDF4BlXwuh0ej8gaekAs1bRtygf7ZJkj-zXFCPvCdMpe365bG7iMopKbx4KZNSpYsazqKyoL0OMC4uWAfT49xHi0sX4fTDPa0w_Z75zt776/s1600/kill.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="240" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEggHvR51pvw-aoMXora87Z8s_Mffllio-ZzskDF4BlXwuh0ej8gaekAs1bRtygf7ZJkj-zXFCPvCdMpe365bG7iMopKbx4KZNSpYsazqKyoL0OMC4uWAfT49xHi0sX4fTDPa0w_Z75zt776/s320/kill.jpg" width="320" /></a></div>
<br />voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-60117397338736441242012-11-29T10:29:00.000+02:002012-12-15T01:28:54.846+02:00reality check<div style="text-align: justify;">
šįryt atsidūriau paralelinėje visatoje: nusipirkus *mėgstamiausių* sausainių paaiškėjo, kad jie tik apsimeta mėgstamiausiais – tas pats rūbelis ir visiškai kitokie viduriukai; o pabandžius pasinaudoti mokėjimo kortele, paaiškėjo, kad PIN kodas, kuris dar vakar idealiai tiko mano kortelei, šįryt jai jau nebetinka.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
nenustebčiau, jei vakare patekėtų du mėnuliai, o vardas pase pasikeistų į Aomamę.</div>
voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-91459937357416756942012-11-25T20:40:00.003+02:002012-11-26T00:03:00.604+02:00Netobulieji: laikraščio gyvenimas ir mirtis<br />
<div class="MsoNormal">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjV-6kcU6yfaiTp8fbE2MeGfUWp7BgqMsc1xpKwviWTSkrJt81NNsVzeUVdp4hl-FaQ_q91wA-82x-gEYwLvKZuCmHTkI3bL_7KaP1Cvjw_YyqIOQKrHUxCTPDnUa1GD_xlSaHfcorG19pW/s1600/net.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjV-6kcU6yfaiTp8fbE2MeGfUWp7BgqMsc1xpKwviWTSkrJt81NNsVzeUVdp4hl-FaQ_q91wA-82x-gEYwLvKZuCmHTkI3bL_7KaP1Cvjw_YyqIOQKrHUxCTPDnUa1GD_xlSaHfcorG19pW/s1600/net.jpg" /></a>Buvo XX-ojo amžiaus pabaiga, buvau <i>–niolikinė</i>, kai prasidėjo mano žurnalistinė „karjera“. Viešai prieinamas internetas buvo atsiradęs vos prieš kelis metus. Sunku patikėti, bet neturėjau namuose kompiuterio. Niekas tuo metu jo dar neturėjo. Vienintelė klasėje turėjau <i>mobiliaką</i> – ne <i>plytą</i>, o plonesnę ir grakštesnę (haha) Philips Diga. Labai gerai atsimenu būtent šiuos, technologinius dalykus, nes juos, o ne žodžių dėliojimo į sakinius meno pirmiausiai išmokau laikraščio redakcijoje. Ten sukūriau savo pirmąją pašto dėžutę. Buvau <i>netobuloji</i>? Nė velnio! Buvau pati sau dievas.</div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Šio darbo nebedirbu
jau senokai, todėl Tomo Rachmano
„<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/netobulieji.html?cb11d35414" target="_blank">Netobulieji</a>“ pažadino daugybę atsiminimų. </span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Ar kada nors jums
teko slapstytis nuo įsiutusios kalbos redaktorės? Man teko. Teko ir
trumpinti/ilginti antraštes ir tekstus, kai šie „netilpdavo į stulpelį“ ar būdavo
per trumpi. Teko rašyti paskutinę minutę prieš atiduodant laikraštį spaudai,
nes bemaketuojant puslapiuose atsirasdavo tuščių plotų. Teko būti vėlų vakarą
užrakintai Spaudos rūmuose. </span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoListParagraph" style="text-align: justify;">
<blockquote class="tr_bq">
<b><span lang="LT">„pažodžiui:</span></b><span lang="LT"> šį žodį reikėtų
sunaikinti. Dažniausiai įvykiai, apibūdinami kaip „pažodžiui“ įvykę, nebūna
įvykę išvis. Pavyzdžiui, „Jis pažodžiui nėrėsi iš kailio“. Ne, nesinėrė. Jei
būtų pažodžiui išsinėręs, siūlyčiau šį įvykį nedelsiant kelti į pirmąjį
puslapį. Intarpas „pažodžiui“ norom nenorom verčia manyti, kad šiame žinių
skyriuje veisiasi mulkiai. Įsakau pašalinti tuojau pat – intarpą, ne mulkius.
Mulkius sugaudyti ir uždaryti į narvus, kuriuos tam reikalui įrengiau rūsyje. <b><i>Taip
pat žiūrėkite: </i>Piktnaudžiavimas daugtaškiais, Šauktukai ir Mulkiai.“</b></span></blockquote>
</div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Galbūt kitiems tai
yra tiesiog „knyga apie darbovietę“, ką gi, tebūnie – juk galima skaityti apie
muziką, neturint absoliučios klausos. Greičiausiai visos su finansiniais sunkumais
susidūrusios kompanijos yra panašios – finansų skyrius dreba prieš valdybą, darbuotojai
spėlioja, kas iškris pirmas, konkurencija paaštrėja... Tačiau rašytojui pavyko
apčiuopti ir užfiksuoti būtent laikraščio – tradicinio, popierinio laikraščio –
redakcijos darbo specifiką. </span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">„<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/netobulieji.html?cb11d35414" target="_blank">Netobulieji</a>“ tai
apsakymų romanas, padalintas į 11 skyrių. Kiekvienas skyrius skirtas vis kitam
laikraščio darbuotojui – korespondentui Paryžiuje, vis apsimetančiam, kad jo
kompiuteris šiuo metu sugedęs, nors tokio daikto jis net neturi; kalbos
redaktoriui, rašančiam <i>Bibliją</i> –
laikraščio kalbos stiliaus vadovą ir naujienlaiškį <i>Kodėl?</i>, skirtą didžiausiems ir juokingiausiems žurnalistų
liapsusams; redaktorei, nekrologų rašytojui, galiausiai, esamiems ir
dabartiniams laikraščio savininkams. Kiekviena nauja pažintis pakreipia romano veiksmą,
kiekvienas naujas veikėjas šaukte šaukia „mane, dabar mylėk mane!“.
„<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/netobulieji.html?cb11d35414" target="_blank">Netobulieji</a>“ tai tarsi kaleidoskopas, kuriame sulig kiekvienu skyriumi
atsiranda naujų spalvų. Kiekvienas skyrius perkrato milžinišką neįvardyto Romos
laikraščio mozaiką, sudarydamas jos naują versiją, kol galiausiai stikliukai
pažyra į visas puses.</span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<blockquote class="tr_bq">
<i><span lang="LT">„Patalpa atrodė vaiduokliškai: apleisti stalai ir niekur
nevedantys kabeliai, sulūžę spausdintuvai, šleivos sukamosios kėdės. Ji
dvejodama užlipo ant nešvarios kiliminės dangos ir stabtelėjo prie redaktorių
stalo, vis dar apversto neįskaitoma korektūra ir senais laikraščio numeriais.
Šiame kambaryje kadaise tilpo visas pasaulis. Šiandien jame teliko šiukšlės.“</span></i></blockquote>
</div>
voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-2609137064497388822012-11-15T12:53:00.002+02:002012-11-15T12:53:58.095+02:00no one is safe in my books<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgBG9snXkRL4DLrDqY4AeDpI71uOEcBgP3ODSKPXhU9OLh9shvsb9Z_9ZdvyDz5TfCWz-7OVtIB_5-Y6-lFCPK7ojlvMIema2NTw58V9oP96pDXuhYVV2zd61sIoa8Gk5RkbcXU6RdH9iLL/s1600/rea.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgBG9snXkRL4DLrDqY4AeDpI71uOEcBgP3ODSKPXhU9OLh9shvsb9Z_9ZdvyDz5TfCWz-7OVtIB_5-Y6-lFCPK7ojlvMIema2NTw58V9oP96pDXuhYVV2zd61sIoa8Gk5RkbcXU6RdH9iLL/s1600/rea.jpg" /></a><span style="background-color: white; color: #474747; font-family: Verdana, Geneva, sans-serif; font-size: 13px; line-height: 19px;">„I want to state that everybody can die. Mine is not a predictable book like so many others, where you know the hero is safe. No matter how much trouble the hero gets in, what odds he seems to be facing; he’s gonna come through, cause he… he is John Carter, he is the hero. That’s not the way in real life and I want to be realistic in my books, so no one is safe in the books.“</span><br />
<span style="background-color: white; color: #474747; font-family: Verdana, Geneva, sans-serif; font-size: 13px; line-height: 19px;"><br /></span>
<span style="background-color: white; color: #474747; font-family: Verdana, Geneva, sans-serif; font-size: 13px; line-height: 19px;">spėkit, ką skaitau :]</span>voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-43027259749406595252012-10-07T01:51:00.001+03:002012-10-07T01:51:08.968+03:00mano vaikai, mano mažosios princesės :)<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://www.manoknyga.lt/knyga/mazoji-princese-kur-mano-puodukas/virselis-1000.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="320" src="https://www.manoknyga.lt/knyga/mazoji-princese-kur-mano-puodukas/virselis-1000.jpg" width="276" /></a></div>
Žinote, gimdymas yra niekai palyginus su knygų vertimu. Rimtai. Sudėjus kartu abiejų knygelių tekstus net du A4 formato lapai nesusidarytų, o kiek jaudulio (NERVŲŲŲŲ!!!!), braukymo, galvojimo. Bijau įsivaizduoti, kas būtų, jei versčiau 200 puslapių knygą. Apie ilgesnes net negalvoju, turbūt pražilčiau per pirmą mėnesį :)<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://www.manoknyga.lt/knyga/mazoji-princese-nenoriu-i-lova/virselis-1000.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="320" src="https://www.manoknyga.lt/knyga/mazoji-princese-nenoriu-i-lova/virselis-1000.jpg" width="281" /></a></div>
<div>
<br /></div>
<div>
Tokios štai emocijos. „Mažosios Princesės“ iškeliavo į spaustuvę, o nusipirkti jas jau galima čia (kol kas TIK čia):</div>
<div>
<br /></div>
<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/mazoji-princese-kur-mano-puodukas.html?cb11d35414" target="_blank">Mažoji Princesė. Kur mano puodukas?</a><div>
<br /></div>
<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/mazoji-princese-nenoriu-i-lova.html?cb11d35414" target="_blank">Mažoji Princesė. Nenoriu į lovą!</a>voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com3tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-90893696017684394782012-09-09T01:57:00.004+03:002012-09-09T01:59:08.667+03:00„Paskutinė naktis“: sekite spaudą<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjurwn18hrDhxkgn9Vhidu4elRKe3IeOREna0F4Q69v85abpC0bKhDjBcF2zJ1OksYJ6ZjM9aCJOTSRf4KaeFnLjqdQdrvPpLhSrJCblo-KU-DX04rpFj8WR-EsRYSuxFf9tjfk6Y7Lte2N/s1600/pask.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjurwn18hrDhxkgn9Vhidu4elRKe3IeOREna0F4Q69v85abpC0bKhDjBcF2zJ1OksYJ6ZjM9aCJOTSRf4KaeFnLjqdQdrvPpLhSrJCblo-KU-DX04rpFj8WR-EsRYSuxFf9tjfk6Y7Lte2N/s1600/pask.jpg" /></a>Esu labai prisirišusi prie savo pavardės ir už jokius deimantus jos nekeisčiau. Nesu prekė, bet tai mano „prekinis ženklas“. Tikrai supykčiau, jei kas sugalvotų prie jos pridėti kokią –ę, -ytę, -aitę, -ovą ar –ienę. Ir tai aš, niekam nežinomas asmuo. O ką pasakytų Beyoncé Knowles, jei sužinotų staiga tapusi „Bejonse“? Taip taip, pavardės lietuvių kalba rašomos pagal transkripciją, bet, dėl dievo, šou verslo atstovų pavardės nėra „tiesiog pavardės“ – dažnai jos net nėra tikros. Tai skiriamasis ženklas, „brandas“. Toks mano pabambėjimas knygos „Paskutinė naktis“ vertėjai ir redaktorei.<br />
<br />
Apie tai, kokiu būdu grupė Bon Iver tapo „Bonu Aiveriu“, patylėsiu. Nors ne, skiriu šios grupės dainą ir linkiu sėkmingesnio vertimo kitą kartą.<br />
<br />
<iframe allowfullscreen="allowfullscreen" frameborder="0" height="315" src="http://www.youtube.com/embed/Dz5s5C6sAt0" width="420"></iframe><br />
<div>
<br />
Tai va. Jei vertimas man sukėlė daug emocijų, pati knyga pasirodė blanki, dirbtinai išpūsta tarsi muilo burbulas. Kita vertus, ko dar gali tikėtis, kai pasakojama apie šou verslą – apie smulkios žuvelės virsmą rykliu. <br />
<br />
<div>
„<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/paskutine-naktis.html?cb11d35414" target="_blank">Paskutinė naktis</a>“ tai dar vienas Lauren Weisberger („Ir velnias dėvi Prada“) bandymas aprašyti įžymybių gyvenimą. Tai istorija apie porą. Ji išgirsta niekam nežinomą dainininką ir jį įsimyli. Jis įsimyli ją. Jie sunkiai dirba – jis tam, kad išgarsėtų, o ji.. tam, kad juos išlaikytų. Ir sėkmė ateina. O su ja ateina daugybė nepageidautų dalykų. <br />
<br />
Pavyzdžiui, juos sekiojantys paparacai. <br />
<br /></div>
<div>
Ir nepažįstama mergina <b>jo</b> viešbučio kambaryje. <br />
<br />
Jis žymus, jie turtingi. Ar Brukei ir Džulianui pavyks likti kartu? Sekite geltonąją spaudą :)</div>
</div>
voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com3tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-36842938680787972232012-09-01T00:45:00.002+03:002012-09-01T00:45:52.600+03:00„Dingę Jane Austen memuarai“: klastotė<br />
<br />
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgIu6sVKt9R_VxUut8GltfofdWz5XmgTwWsr8MlVdD4Wxq7rbJMf_30caH16uFyHcIGAJ0BHThugTydpDMuQfrNimqXGiuvscbNKFIpX-MXiI8c9ildnp_W6L42uy2xCw5AspRvS8vK8jOU/s1600/memua.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgIu6sVKt9R_VxUut8GltfofdWz5XmgTwWsr8MlVdD4Wxq7rbJMf_30caH16uFyHcIGAJ0BHThugTydpDMuQfrNimqXGiuvscbNKFIpX-MXiI8c9ildnp_W6L42uy2xCw5AspRvS8vK8jOU/s1600/memua.jpg" /></a><span lang="LT">Tarp daugybės mano trūkumų, turiu ir štai tokį – nemėgstu „istorija
istorijoje“ tipo knygų. Negaliu pakęsti siužetų, kuomet pabaigoje paaiškėja,
kad visi aprašyti įvykiai vyko veikėjų vaizduotėje ar sapne. Nemėgstu falsifikavimo, apsimetinėjimo, kad pasakojama istorija vyko
iš tikrųjų, nors taip nėra. Tiesiog negaliu pakęsti vienos istorijos įvilkimų į
kitą, tokie pigus triukai dažniausiai nepasiteisina.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Todėl kuo nuoširdžiausiai pykstu ant Syrie James ir jos „<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/dinge-jane-austen-memuarai-2.html?cb11d35414" target="_blank">Dingusių JaneAusten memuarų</a>”. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Knyga pradedama „Redaktorės pratarme“. Joje <i>Dr. Merė A. Džesi, Oksfordo universiteto anglų literatūros mokslų
daktarė</i>, pristato nepaprastai svarbų radinį – rastus rašytojos Džeinės Osten
memuarus. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT">„Džeinės Osten rankraščiui
labai būdingi trumpiniai, rašybos klaidos, alternatyvi žodžių rašyba,
didžiosios raidės ten, kur taisyklės to nenumato, nevienodas teksto
suskirstymas pastraipomis ir nesistemingas kabučių rašymas,– visa tai būtų buvę
ištaisyta, jeigu darbas būtų buvęs rengiamas spaudai jai gyvai esant. Taisiau
taip, kaip maniau esant reikalinga (tik beveik visur palikau tokią rašybą,
kokia buvo paplitusi tuo laikotarpiu), kad šiuolaikinis skaitytojas galėtų
perskaityti sklandų tekstą; tačiau iš esmės memuarai yra visai tokie pat, kaip
juos parašė Džeinė Osten.“<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT"><br /></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjOiTx7jsQBXz5aRDcINmKuyQZibdHMozUuzZzw4u-BxgyFAtUr6_sVFSKNmW0WydDTIcN2liZkPJlYCuuajcL4JJbO86qrQvpsQY0EPGZGaLFu356Kw5jGIIobYZJT3BrtH3Q-AVMV_fwI/s1600/osten.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjOiTx7jsQBXz5aRDcINmKuyQZibdHMozUuzZzw4u-BxgyFAtUr6_sVFSKNmW0WydDTIcN2liZkPJlYCuuajcL4JJbO86qrQvpsQY0EPGZGaLFu356Kw5jGIIobYZJT3BrtH3Q-AVMV_fwI/s1600/osten.jpg" /></a><span lang="LT">Skamba rimtai, tiesa? Beveik galima būtų patikėti, jei ne rašytojos Syrie
James vardas knygos viršelyje. Suprantu, kad toks buvo rašytojos sumanymas,
tačiau man jis atrodo nereikalingas. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Pabambėjau ir gana. Metas imtis pačių memuarų.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">O jie pasirodė esą visai įdomūs, nors ir netikri. Tačiau nesutikčiau su
Goodreads nuomone, pateikta knygos <i>nugaroje</i> – „Visai nebūtina išmanyti Džeinės
Osten kūrybą ir žinoti gyvenimo faktus, kad skaitydamas šį romaną patirtum
malonumą“. Galbūt tai nėra <i>būtina</i>,
tačiau knygos puslapiuose nuolat šmėžuoja Dž. Osten knygų veikėjai –
neįsivaizduoju, ką iš šių memuarų suprastų žmogus, </span>vaizduotėje ar ekrane nematęs Pemberlio dvaro ar tas, kuriam nieko nesako Fanės
Prais, Elizabet Benet ar Darsio vardai.</div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEivB9NWSKL_Mzs6Tzrt8JnlOfTUqrZnPOWsucbGfx_2PMW9Uc_X85XTs0yTslS9qd3mVWpjaqssX2PZN-bsPxp_wt1F8yCww9llndH6tICU4nNgOhyeEj4p9588GUW992QeMnZJ9tj1yc3o/s1600/firth.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEivB9NWSKL_Mzs6Tzrt8JnlOfTUqrZnPOWsucbGfx_2PMW9Uc_X85XTs0yTslS9qd3mVWpjaqssX2PZN-bsPxp_wt1F8yCww9llndH6tICU4nNgOhyeEj4p9588GUW992QeMnZJ9tj1yc3o/s1600/firth.jpg" /></a><span lang="LT">Tokiam skaitytojui liktų tik meilės istorija – deja, su liūdnesne pabaiga,
nei Dž. Osten parašytų romanų. Tačiau vėlgi – skaitytojas, susipažinęs bent su
pagrindiniais Osten biografijos faktais, kitko ir nesitikėtų. Rašytoja niekuomet
nebuvo ištekėjusi. „Džeinės Osten biografai įpratę ją vaizduoti kaip netekėjusią
panelę, niekada nepatyrusią meilės ir jos stygių kompensavusią labai lakia
vaizduote.“ – rašo Syrie James. Jos parašyti „memuarai“ ginčija šią nuomonę,
įpainiodami panelę Osten į romantišką meilės istoriją. Ir net žinodama,
kuo visa tai pasibaigs, skaičiau šią knygą pernakt. Tai pagauliai parašyta
istorija. Man rodos, Syrie James pavyko apčiuopti ir perteikti popieriuje Dž. Osten
stilių, jos (arba jos kūrinių) „dvasią“. Man patiko sekti, kaip „tikrieji“ nutikimai atsiduria tikruosiuose Dž.
Osten kūriniuose (nors iš tikrųjų viskas vyko atvirkščiai, Syrie James Dž. Osten
memuarus kūrė pasiremdama „Protu ir jausmais“ bei kitais rašytojos romanais). Su
kai kuriomis vietomis norėčiau pasiginčyti (pavyzdžiui, man atrodo, kad Syrie
James visai be reikalo memuaruose „įveda“ bučinius – jų nebuvimas Dž. Osten
kūriniuose man atrodo visai natūralus ir gerbtinas), tačiau nepaisant visų
trūkumų, patyriau malonumą skaitydama šiuos memuarus. Įdomu, ką apie juos pasakytų pati Džeinė Osten :)<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-63485302419881072812012-08-24T03:05:00.000+03:002012-08-24T03:06:26.970+03:00„Patikima žmona“: niūrus malonumas<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEir7TA88L5dPKQxJsXbrs21HFiI3tMp4SsH-Pw-vLlTM7UIH3Gl32cEOfkGF4qy4IPCSmEflo4G4FiIk5q6_43Y4BOprcdr2wtOSOBN_nQc3diNkQhPGlQ3AEIamcErSSRjHl7CKG9XVxuM/s1600/pat.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEir7TA88L5dPKQxJsXbrs21HFiI3tMp4SsH-Pw-vLlTM7UIH3Gl32cEOfkGF4qy4IPCSmEflo4G4FiIk5q6_43Y4BOprcdr2wtOSOBN_nQc3diNkQhPGlQ3AEIamcErSSRjHl7CKG9XVxuM/s1600/pat.jpg" /></a></div>
Kiekviena knyga turi savo <i>pradžią – </i>akstiną, pastūmėjusį rašytoją jos parašymui. Galbūt ne visi gali prisiminti, išskirtį tą vienintelę priežastį, kiti nenori dalintis savo paslaptimis.<br />
<br />
Roberto Goolricko romanas gimė...dėl nuotraukų. Kraupių, niūrių nuotraukų iš Michaelo Lesy dokumentinio albumo <i>„Wisconsin Death Trip“:</i><br />
<i><br /></i>
<i>„Mes įsivaizduojame, kad pramoninė beprotystė ir moralinis nuosmukis buvo apėmę miestus, o Amerikos kaimai, pilni dorų bei darbščių žmonių, snūduriavo nekaltybėje ir pertekliuje. Buvo ne taip.“ – </i>rašo Robertas Goolrickas padėkos žodyje. Mažo miestelio beprotybė jo galvoje išaugo iki romano „P<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/patikima-zmona.html?cb11d35414" target="_blank">atikima žmona</a>“.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhbTe2uSehRwRPyto41EuCWqhIrMGOjGViD3u0LD68lO6GWJKPxO4B_A21dATExoCQOvrDDZkq6D064dA_5vTibPJP7MWEzSjwb0xuyOY0zRScWAvvXp7CVOMuSG1DvnptaUxegg7V606UD/s1600/1.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhbTe2uSehRwRPyto41EuCWqhIrMGOjGViD3u0LD68lO6GWJKPxO4B_A21dATExoCQOvrDDZkq6D064dA_5vTibPJP7MWEzSjwb0xuyOY0zRScWAvvXp7CVOMuSG1DvnptaUxegg7V606UD/s320/1.jpg" width="233" /></a></div>
<i>„Jie apsiliedavo drabužius žibalu, nerūpestingai prieidavo pernelyg arti ugnies, ir juos prarydavo liepsnos. Išgerdavo nuodų. Nuodydavo vienas kitą. Sugyvendavo dukteris su savo pačių dukterimis. Nueidavo miegoti sveiki, o pabusdavo sergantys. Pabėgdavo. Pasikardavo. Taip būna.“</i><br />
<i><br /></i>
Žiemos čia ilgos, išvedančios žmones iš proto. Turtingas mažo miestelio verslininkas Ralfas Trutas įdėmiai seka laikraščių žinutes – pranešimus apie kaimynus užvaldančią beprotystę. Žvelgdamas į šiuos žmones, kurių dauguma dirba jam, jis bando įžvelgti tos beprotybės pėdsakų. Žino – taip būna.<br />
<br />
<i>„Jis miegodavo vienas. Gulėdavo tamsoje ir įsivaizduodavo juos, tuos žmones. Matydavo tamsoje jų gyvenimus.“</i><br />
<br />
Viskas galėjo susiklostyti kitaip. Bet tai neįvyko. Jis augo, jusdamas savo prakeiksmą.<br />
<br />
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgb3ns5eg6kBYhxCluZD5y9gyqc_J3LksTovZjPj1TekPS905WNsR5KiEYoTlg7oRIbhRdYs3vJxmUQUG44IFbeH1RZ7qLU0JGbrA_sOd25nA93vh2IGlYNyHkDyI6czDmja1B7ZaeqFc2A/s1600/3.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="181" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgb3ns5eg6kBYhxCluZD5y9gyqc_J3LksTovZjPj1TekPS905WNsR5KiEYoTlg7oRIbhRdYs3vJxmUQUG44IFbeH1RZ7qLU0JGbrA_sOd25nA93vh2IGlYNyHkDyI6czDmja1B7ZaeqFc2A/s320/3.jpg" width="320" /></a><i>„Motina siuvo prie stalo virtuvėje.</i><br />
<i>– Koks yra pragaras? – paklausė Ralfas. Patylėjusi ji atsakė:</i><br />
<i>– Ištiesk delną.</i><br />
<i>Jis taip ir padarė. Juto krosnies karštį, matė gilius brėžius ant virtuvinio stalo, nuo kurio motina kasdien nušveisdavo visus žmogiško alkio pėdsakus. Delnas nevirpėjo, ir jo tikėjimas buvo begalinis. Jam buvo šešeri.</i><br />
<i>– Koks pragaras? – Motinos ranka perskrodė troškų virtuvės orą, sūnus žvelgė į jos skvarbias akis. Ji įbedė adatą giliai į minkščiausią jo delno vietą ties nykščiu, skausmas pervėrė ranką ir smegenis, tačiau jis nesujudėjo, tik nenuleido žvilgsnio nuo atkaklių, nuožmių motinos akių.</i><br />
<i>Ji pasukiojo adatą. jis juto, kaip ši brūžiną kaulą. Skausmas nutvilkė, podraug su krauju išsiliejo į visas kūno kraujagysles ir įsismelkė tiesiai į širdį.</i><br />
<i>Jos balsas buvo kantrus, mylintis ir liūdnas, ne piktas:</i><br />
<i>– Toks yra pragaras, sūnau. Tik šitai trunka visąlaik. Amžinai.</i><br />
<i>Tebežiūrėdama jam į akis ištraukė adatą iš jo rankos, nuvalė į prikyštę, kurią nusirišdavo tik eidama į bažnyčią, ir ramiai tęsė darbą. Jis neverkė, ir jiedu niekad daugiau apie tai nekalbėjo. Jis nepapasakojo to nei tėvui, nei broliui, nei kam kitam. Ir niekada, nė akimirką, to nepamiršo ir jai už tai neatleido“</i><br />
<br />
Jis vienišas. Paliktas. Įskaudintas. Įsitikinęs, jog jo meilė, jo aistra gali pražudyti. Ir štai jo gyvenime atsiranda <b>planas</b>:<br />
<br />
<div style="text-align: center;">
KAIMO VERSLININKAS</div>
<div style="text-align: center;">
PASTŪMĖTAS NE ROMANTINIŲ,</div>
<div style="text-align: center;">
O PRAKTINIŲ PRIEŽASČIŲ,</div>
<div style="text-align: center;">
IEŠKO PATIKIMOS ŽMONOS.</div>
<div style="text-align: center;">
PRAŠAU ATSAKYTI LAIŠKU.</div>
<div style="text-align: center;">
RALFAS TRUTAS. TRUTAS, VISCONSINAS.</div>
<div style="text-align: center;">
ASMENIŠKAI</div>
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhwym7l5JXXbGBC4zBu9Fr1CRrAbWPwgcl-X9ahvIUEvbs36eidQDN_k5jz8t7gGeeDuz7qHQXnPjMytxTjHNp2rtxbem3Zw0KI4r3kYZP2DvwXGL3ilE1sbT-FqeOdteUF3RwYme9J7GDi/s1600/2.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="240" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhwym7l5JXXbGBC4zBu9Fr1CRrAbWPwgcl-X9ahvIUEvbs36eidQDN_k5jz8t7gGeeDuz7qHQXnPjMytxTjHNp2rtxbem3Zw0KI4r3kYZP2DvwXGL3ilE1sbT-FqeOdteUF3RwYme9J7GDi/s320/2.jpg" width="320" /></a></div>
<i>Esu paprasta, dora moteris – </i>parašo ji, Ketrina Lend, ir netrukus leidžiasi į kelionę į Visconsiną. Deja, ne viskas taip paprasta. Ralfas Trutas turi savo „patikimai žmonai“ dar vieną užduotį. Jo „patikima žmona“ taip pat turi savų planų...<br />
<i><br /></i>
<i>„Skaitydami šį romaną prisiminsite, kodėl taip mėgstate romanus“ – </i>žadėjo knygos anotacija ir aš nė nesitikėjau, kad pažadas bus išpildytas. Tai niūri knyga – viena niūriausių, kokias man teko skaityti, kartais perspausta, bet talentingai parašyta ir aš mėgavausi ja ir rijau jos puslapius, tarsi nuodus:<br />
<br />
<i>„Pro langą spindo mėnesiena. Blyškiai mėlyna šviesa apšvietė stiklinę vandens prie lovos, ir staiga jis pasijuto mirtinai ištroškęs. Paėmęs stiklinę ilgokai laikė rankose. Pauostęs padelsė, bet tik mirksnį. Tuomet išgėrė, išgėrė visą, nors iš pat pirmo gurkšnio, iš silpno kvapo, iš kartaus prieskonio suprato, kad vanduo užnuodytas. Pažvelgė į gražios itališkos stiklinės dugną. Pažvelgė į savo žavią žmoną, ramiai lyg kūdikis miegančią mėnesienoje. Prisiminė Florenciją, savo dykinėjimo metą. Suprato, kad jį nuodija.</i><br />
<i>Bet nepaisė. Tiesiog liovėsi paisęs.“</i>voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-9700883315241056592012-08-16T03:54:00.004+03:002012-08-16T16:15:54.473+03:00„Akmeniniai klevai“: papasakoti gyvenimą<br />
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiPoBZvH5h12XQV5xo8BbCT2x14bMCbp7r0P42Oh6iIwVtrMJUMPRoc4M3-FVDE-lL10YwYh88cGz3bAu32gKG-EnhT9GRBAcDAhNRMVGnMxls3NVDQT4U2jyAQc2LXSdBI_mgWaaQUjwix/s1600/kle.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiPoBZvH5h12XQV5xo8BbCT2x14bMCbp7r0P42Oh6iIwVtrMJUMPRoc4M3-FVDE-lL10YwYh88cGz3bAu32gKG-EnhT9GRBAcDAhNRMVGnMxls3NVDQT4U2jyAQc2LXSdBI_mgWaaQUjwix/s1600/kle.jpg" /></a><span lang="LT">Yra knygų, kurios užkabina nuo pat pirmo puslapio – priverčia suklusti ir
nebepaleidžia iš savo pinklių. Yra ir tokių, kurias reikia jaukintis iš lėto,
tokios, kurios nėra linkusios atsiverti pirmam pasitaikiusiam skaitytojui. Vedžiodamos
už nosies, jos tarsi stengiasi atbaidyti neprašytus svečius. Atrodo, jog Lenos
Eltang romanas „<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/akmeniniai-klevai.html?cb11d35414" target="_blank">Akmeniniai klevai</a>“ – kaip tik iš pastarųjų.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Bet ar tik nesudėtingos knygos yra vertos skaitymo? Pradėjau, neužkabino,
numečiau – nes juk pasaulyje yra daugybė knygų, kurių dar neskaitėme? Šią knygą
skaičiau ilgai, leidausi jos mulkinama, ir baigusi galėjau pasakyti tik viena –
dieve, kokia ji nuostabi! Raganiškai drąsi, kartais paini ir aistringa, kartais
santūri.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Jei kas klaustų, apie ką ji (visada atsiranda tokių, kurie to klausia), bandyčiau
išsisukti su paprastu, nors ne itin tiksliu „apie gyvenimą“:<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT"><br /></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT">„Kada tu liausies ieškoti
žmonėse savo atvaizdo, lu? paklausė manęs gveniverė, kad ir ką sutiktum –
birmos maldininką ar egipto maitlesį, pirmiausia džiaugiesi, kad sutikai
plevenantį, akylai žvelgiantį, panašų į save, ir net kai matai, kad jo burna
kruvina, manai jį esant vegetarą, kartelį pataikiusį ne į tas duris”<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Jei toks atsakymas netenkintų, tuomet sakyčiau – apie meilę:<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT"><br /></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT">„[...] jeigu ką nors myli, tu
matai, kas jame keista, ir jauti, kas klaiku, ir matai visą jo snūdų dumblą ir
žalią dugno miglą, ir jame ankančią dievišką galią. Bet tu nebijai, visa, kas
keista, tau atrodo paaiškinama, o kas klaiku – beveik prijaukinta, ir jei esi
klausiamas: kaip tu tai pakenti, ar tiesiog – kaip šitaip? – tu net ne iškart
supranti, apie ką kalbama.“<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Tačiau niekai visa tai. Tokio kalibro knygos neturi jokio „apie ką“. Jos
tiesiog yra. Daugiasluoksnės, artimos. Sudėtingos, su begale išnašų, ir kartu paprastos,
nes grožis slypi paprastume. Jas norisi cituoti, ką ten cituoti – išmokti
mintinai:<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT"><br /></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT">„Keista vis dėlto skaityti
tas pačias knygas, kurias skaitė mama: žodžiai ir priežodžiai, išgirsti
vaikystėje, tie, kurie atrodė dalis pačios mamos kalbos, tokios nepanašios į
tėvo, iššliaužia kaip driežiukai iš pasaususių, senatvės dėmėmis nuklotų
puslapių, apsiskelbia — štai aš! jinai surado mane čia! ji pamėgo mane ir
įsirašė sąsiuvinin! ji sėdėdavo pintame krėsle verandoje ir vedžiodavo savo
plona permatoma nosimi šitas eilutes!“<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Girdžiu nepasitenkinimo murmesį – na, pasakyk pagaliau, neišsisukinėdama,
apie ką knygą, apie ką? Gerai. „Akmeniniai klevai“ – šeimos istorija. Čia
miršta žmonės, jų vietas užima nauji, čia seserys pešasi dėl kavalierių, o
piktos pamotės nepasidalina turto. Tai fasadinė romano pusė. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Tačiau neapsigaukite. Išlikite budrūs. Čia viskas netikra – rasite kuo
tikriausius žmones-vaiduoklius, niekuomet neįvykusių nutikimų aprašymus, net
dienoraščiais, ir tais negalima pasitikėti. Ypač jais. Dienoraščiai šioje
knygoje neaprašo įvykių. Jie, tarsi burtaknygė, saugo, kad šie nenutiktų iš
tikrųjų.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">O šalia „Akmeninių klevų“ (tai – skurstančio pensiono pavadinimas)
niekuomet neaugo jokie klevai...<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Keistai išskydęs čia yra ir pats Laikas. Nors kiekvienas skyrelis yra
datuojamas (XX amžiaus pabaiga – XXI pradžia), ne iš karto susivoki, apie kokį
laikotarpį skaitai – pradžioje ištrauka iš senovinės vaistažolių knygos, toliau
viduramžiais atsiduodanti raganų medžioklė ir viskas stojasi į savo vietas, kai
romane, iš už uždarų durų pasigirsta Limp Bizkit... <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Vertinantiems Žodį, ši knyga taps tikra atgaiva sielai. Ir nors pati autorė
teigia, jog jos kūryba yra bene neišverčiama, poetas Vladas Braziūnas su šia
užduotimi susidorojo savitai. Ir puikiai. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Ar esate patyrę tą jausmą, kai apie perskaitytą knygą norėtumėte papasakoti
visam pasauliui? Tuomet suprasite, ką jaučiu dabar – tą susijaudinimą, tarsi
atskleidus didžiausią paslaptį, ir neviltį, nes viskas, ką parašiau, neprilygsta
aprašomai knygai... Štai kokie tie „<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/akmeniniai-klevai.html?cb11d35414" target="_blank">Akmeniniai klevai</a>“.<o:p></o:p></span></div>
voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com4tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-9288235852123438302012-07-06T16:35:00.002+03:002012-07-06T16:35:47.009+03:00Saldus gyvenimas Paryžiuje: kaip išgyventi<br />
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhWvRo_KqfTjp-oAUQ645F_HBVm28APSjZntSjOVS96UOd9cbZf04F2P685gpIQYEP3YvzGAOBx0yD0aZXkcQE1rnAQ5wGr_nDtu12RG0fWbvEeVBRc9Yt3f_OC1S1a46oW5iFECnxWqMGw/s1600/sald.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhWvRo_KqfTjp-oAUQ645F_HBVm28APSjZntSjOVS96UOd9cbZf04F2P685gpIQYEP3YvzGAOBx0yD0aZXkcQE1rnAQ5wGr_nDtu12RG0fWbvEeVBRc9Yt3f_OC1S1a46oW5iFECnxWqMGw/s1600/sald.jpg" /></a><span lang="LT">Persikraustymas, net tuomet, kai nėra priverstinis, nėra labai maloni
patirtis. Ką jau bekalbėsi apie Didįjį Persikraustymą, kokį savo knygoje <a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/saldus-gyvenimas-paryziuje.html?cb11d35414" target="_blank">„Saldus gyvenimas Paryžiuje“</a> aprašo
konditerijos šefas David Lebovitz – iš gimtųjų Valstijų tiesiai į Paryžių.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Nebuvo lengva, ir anaiptol ne viskas klostėsi pagal planą – pradedant
pamestu (ir vis dar neatsiradusiu) bagažu, baigiant nuotoliniu būdu išnuomotu
butu, kuris pasirodo netinkamas gyventi... Tačiau Davidas nenuleidžia rankų ir
negrįžta atgal. Priešingai, jis pasiryžta perprasti, užkariauti ir... aprašyti
Paryžių.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT"><br /></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT">„Gyvendami kitoje šalyje,
turite perprasti nusistovėjusias taisykles ir jomis vadovautis, ypač jei
ketinate čia pasilikti. Ir man teko daug išmokti“.<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Savo patirtį svečioje šalyje jau yra aprašę nemažai rašytojų, žurnalistų ar
kitų profesijų atstovų. Dalis jų knygų skirta Prancūzijai. Kuo išskirtinė Davido
Lebovitz knyga? Visų pirma, jo profesija. Kas gi kitas papasakos jums, kur rasti
skaniausio pasaulyje šokolado, aplenkiant populiariausias, turistų lankomas
vietas – pats Davidas nėra linkęs už maistą pakloti daug pinigų. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Tačiau ne tik tai. Taiklios ir dažnai ironiškos Davido pastabos apie
paryžiečius, tikiu, padės išgyventi ne vienam atvykėliui. Ypač tiems, kurie
turi drąsos Paryžiuje apsistoti ilgam. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Pirma pamoka: su paryžiečiais nėra lengva.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT"><br /></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT">Kai jie sako: „Ne“, jie turi
galvoje: „Įtikinkite mane.“<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT">Kai jie sako: „Grąžinamų
prekių mes nepriimame“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT">Kai jie sako: „Šis daiktas
nesugedęs“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT">Kai jie sako: „Šiems
vaistams jums reikia recepto“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT">Kai jie sako: „Restorane
nėra laisvų vietų“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT">Kai jie sako: „Restorane
nėra laisvų vietų“, jie turi galvoje: „Restorane yra užtektinai amerikiečių.“<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Tačiau Davidas, būdamas amerikiečiu, knygą skiria pirmiausiai savo tėvynainiams
(nors, pradėjęs laikyti save paryžiečiu, dažnai šioje knygoje juos pašiepia).
Kaip bebūtų keista, nemažai dalykų, su kuriais jis susidūrė Paryžiuje, yra gan
paplitę ir Lietuvoje – nustebau sužinojusi, kad turime daugiau bendro, nei
galima būtų pagalvoti. Ir ne vien neigiamus dalykus – tiesiog neįprastus
amerikiečiams: grindų skudurus, viešųjų tualetų trūkumą, „tu“ ir „jūs“ skyrimą,
ligoninės tvarką ar vonios kambario šviesos jungiklius už šio kambario ribų.
Todėl skaitydami kai kurias Davido pastabas galite gūžtelti pečiais arba
išpūsti krūtinę – ir mes gyvename kaip paryžiečiai!<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Netrūksta ir komiškų situacijų, dažnai susijusių su kalbos nemokėjimu ar
įpročiu skaityti visas raides 0 juk jos ne be reikalo parašytos. Tokių –
didesnių ar mažesnių – kuriozų ir nesusipratimų čia rasite ne vieną.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Knygoje, kaip ir reikėjo tikėtis, yra ir receptai. Jų išbandyti dar neteko,
tačiau vien aprašymai skamba nuostabiai. Todėl šiek tiek gaila, kad šiai knygai
buvo parinktas būtent toks formatas – vos ne kišeninis dydis, mažas šriftas,
plonas, ne itin kokybiškas popierius, nespalvotos, dažnai neryškios nuotraukos.
Iš visų knygoje pateikiamų receptų sklinda nepakartojamas aromatas – gaila, kad
knygos apipavidalinimas jį užgožia.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Tačiau nepaisant visko, <a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/saldus-gyvenimas-paryziuje.html?cb11d35414" target="_blank">„Saldus gyvenimas Paryžiuje“</a> tai puikus vadovas – iš šios knygos sužinosite,
kaip elgtis Paryžiuje (ir kaip geriau nesielgti), ko vengti ir ko reikalauti,
ko tikėtis iš gydytojo, mėsininko, šokolado pardavėjo ar turgaus prekeivio,
kokie pavojai gali tykoti gatvėje, jogos ar prancūzų kalbos pamokoje, kodėl
kavinėse negausite <i>cafe au lait</i>, o svečiuose
– net paprasto vandens – taigi išsamiai
apie tai, kaip išgyventi Paryžiuje.<o:p></o:p></span></div>voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-14155294612859997992012-07-04T14:09:00.002+03:002012-07-04T14:09:21.073+03:00Faktai ir šypsenos: čekuoliškumo esencija<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEilOlVavp9hRZpnbOFZso50itb7J-p0a1zvtVavA9umXWkEbxziz4_wudQpZ9E5wJcTPfh6V5ohN6ct2il2-8dou_eQm31L0cCDiuj90yY8vv3wBnNSt7jOxVvPnZdYw8QsR8rznEtCw0Qy/s1600/fakt.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEilOlVavp9hRZpnbOFZso50itb7J-p0a1zvtVavA9umXWkEbxziz4_wudQpZ9E5wJcTPfh6V5ohN6ct2il2-8dou_eQm31L0cCDiuj90yY8vv3wBnNSt7jOxVvPnZdYw8QsR8rznEtCw0Qy/s1600/fakt.jpg" /></a><br />
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding: 0px; text-align: justify;">
Algimanto Čekuolio vardą žino daugelis (nedrįstu sakyti <em style="margin: 0px; padding: 0px;">visi – </em>nes visuomet atsiras tokių, kurie ko nors nežino), net jei nėra matę jo laidų ar (tuo labiau) skaitę jo knygų. Šiemet išleista „<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/faktai-ir-sypsenos.html?cb11d35414" target="_blank">Faktai ir šypsenos</a>“ – jau ketvirtoji. Man tai buvo pirma pažintis su Algimantu Čekuoliu kaip rašytoju.<span id="more-46420" style="margin: 0px; padding: 0px;"></span></div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding: 0px; text-align: justify;">
Kas buvo nuostabiausia šioje knygoje – tas „čekuoliškumo“ jausmas. Skaitydamas jautiesi taip, tarsi girdėtum p. Čekuolio balsą. Jo intonacijas, tą savotišką sakinių dėliojimo ir faktų pateikimo būdą. Jautiesi taip, tarsi žiūrėtum laidą – tik vaizdus tenka išsigalvoti patiems.</div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding: 0px; text-align: justify;">
Tai ir stebino, ir privertė nusišypsoti, ir šiek tiek trukdė. Toks knygos formatas, tarsi ji būtų rašyta nustatyto ilgio laidai, neleido išsiplėsti.</div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding: 0px; text-align: justify;">
Paaiškinsiu plačiau. Knyga yra padalyta į 59 temas, šios sujungtos į skyrius. 59 temos tokios nedidelės apimties knygai yra tikrai nemažai. Todėl pateiktos temos, nors tikrai įdomios, o neretai ir kontraversiškos, yra tarsi užmesti kabliukai – pradedi skaityti, užkimbi, o tema ima ir pasibaigia. Prasideda nauja, ir istorija kartojasi vėl iš naujo. Kartais grįžtama prie jau aptartų dalykų, tačiau dažniausiai tik tam, kad skaitytojui būtų priminta, kad „apie tai jau kalbėjome“. Dažnai istorijos pabaigoje pateikiamas „moralas“ prašyte prašosi naujos temos, iškelia naujus klausimus, dažnai – ištisą laviną naujų klausimų – tačiau taškas lieka tašku. Važiuojam toliau.</div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding: 0px; text-align: justify;">
Todėl skaitydama „<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/faktai-ir-sypsenos.html?cb11d35414" target="_blank">Faktus ir šypsenas</a>“ vis pasvajodavau apie „Čekuolio enciklopediją“ – tekstą-upę, kuriame vienos temos pabaiga būtų kitos pradžia, o iš kiekvienos didesnės vagos išplauktų dar po keletą temų–upelių.</div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding: 0px; text-align: justify;">
Žinoma, tai tik mano svajonė. O ir dažnam skaitytojui užteks to, ką gaus – ir faktų, ir šypsenų. Vienas kitas pabandys į iškilusius klausimus atsakyti savarankiškai, skaitydamas užsienio spaudą, naršydamas internete. O yra ką panarstyti – temų spektras yra iš tiesų įspūdingas. Nuo komunikacijos būdų senovėje iki futbolo atsiradimo istorijos, nuo darželinukų auklėjimo iki karo ir politikos. Nuostabu tai, kad A. Čekuolis rašo taip, tarsi visa tai, apie ką yra pasakojama, būtų žinoma visiems. Tarsi mokytojas, tačiau kaip lygus lygiems. Ir net jei tekste, tarsi netyčia prasprūsta „kai paskutinįsyk buvau Afganistane“, tai nuskamba labai natūraliai – tarsi visi esame bent kartą ten buvę. Galbūt todėl jam viskas atleidžiama – skaityti Čekuolį yra lengva ir įdomu. Tik tiek, kad norisi vis daugiau.</div>voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com4tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-87060600334988869452012-07-03T14:20:00.003+03:002012-07-03T14:20:46.749+03:00Cukruota žuvis: tolstantis pietų padėklas<a href="http://www.pinigukarta.lt/apzvalgos/knygos-2/lietuviskos-skaitome/cukruota-zuvis/attachment/download-3" rel="attachment wp-att-47178" style="clear: left; color: #1f6399; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em; margin-top: 0px; padding: 0px;" target="_blank"><img alt="" class="alignright size-medium wp-image-47178" height="320" src="http://www.pinigukarta.lt/wp-content/uploads/2012/06/download-226x298.jpg" style="border: none; float: right; margin: 10px 0px 10px 10px; padding: 0px;" title="download" width="241" /></a><br />
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding: 0px; text-align: justify;">
Yra knygos, kurių autoriai, dažnai – žurnalistai su „pakabintais liežuviais“ – moka „gerai pašnekėti“, todėl iš jų ir jų kūrinių tikimasi labai daug. Gaila, tačiau tokios knygos dažnai nepateisina lūkesčių. Taip man nutiko su Audronės Urbonaitės „<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/cukruota-zuvis.html?cb11d35414" target="_blank">Cukruota žuvimi</a>“.<span id="more-46826" style="margin: 0px; padding: 0px;"></span></div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding: 0px; text-align: justify;">
Apie ką turėjo būti šis romanas? Penkiasdešimtmetė žurnalistė paliekama su anūke, kurios motina – kinė. Žurnalistė kaktomuša susiduria su kita kultūra. Palikęs vaiką žurnalistės sūnus dingsta kaip į… vandeningą kinų sriubą, vėliau dingsta ir pati anūkė, dar vėliau moteris sumano važiuoti į Kiniją, ieškoti marčios… Įtemptame siužete viena kinė (marti) painiojasi su kita (anūke), veiksmo vieta šokinėja nuo Kinijos prie Lietuvos, o mano smegenys „pasijuto“ tarsi kepinamos wok keptuvėje.</div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding: 0px; text-align: justify;">
<em style="margin: 0px; padding: 0px;">„Aš jums tvirtinu: Vilnių jau okupavo kinai! Algirdo gatvės kvartalas priklauso jiems, o ne mums, vietiniams.</em></div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding: 0px; text-align: justify;">
<em style="margin: 0px; padding: 0px;">Jeigu jų bijote, − reikėtų pas psichiatrą.</em></div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding: 0px; text-align: justify;">
<em style="margin: 0px; padding: 0px;">Bet prieš tai pasitarkite su manimi: aš, o ne jūs, gyvenu su gelsvaode anūke. Šis komiškas pasakojimas − neišgalvota asmeninė istorija.“</em></div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding: 0px; text-align: justify;">
Užkabina, tiesa? Aš taip pat užkibau. Juolab, kad kaimynystėje esantis Vilniaus „kinų kvartalas“ – Algirdo gatvė – mano sielai yra gana artimas.</div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding: 0px; text-align: justify;">
Tik to komiško pasakojimo man užčiuopti nepavyko, nors dievulis mato, aš tikrai stengiausi. Ir net kikenau skaitydama, kartais šiek tiek avansu, kartais tiesiog todėl, kad štai man pavyko pagauti autorės mintį. Tų minčių buvo nemažai. Ir jos įdomios, šmaikščios, (savi)ironiškos. Tik į romaną, sklandų pasakojimą, o jau ypač į žadėtą komišką pasakojimą visa tai man taip ir nesusidėliojo.</div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding: 0px; text-align: justify;">
Skaitydama „<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/cukruota-zuvis.html?cb11d35414" target="_blank">Cukruotą žuvį</a>“ jaučiausi tarsi bėgdama paskui autorę – o ji, nešina padėklu su „Cukruota žuvimi“, vis tolo nuo manęs, tolo.</div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding: 0px; text-align: justify;">
Taip ir likau alkana.</div>voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-19741305598465678812012-06-25T14:23:00.001+03:002012-06-25T14:25:01.859+03:00Kasdien vis truputį arčiau: tokia nuobodybė?<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiGzp7CKOwtsCOPd1H0SB27gJ0uRUMS6M1xk5dVfzb8tuJ6iIarybsCgL5aZE9IOJzybNWrfF8ZvkFXUYIPAl_nUzcSdLpSu-p68QSmGPNWUcfSNVScXASP-k7zFukMOPx8eWPxqyHBvWWC/s1600/kasdien.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiGzp7CKOwtsCOPd1H0SB27gJ0uRUMS6M1xk5dVfzb8tuJ6iIarybsCgL5aZE9IOJzybNWrfF8ZvkFXUYIPAl_nUzcSdLpSu-p68QSmGPNWUcfSNVScXASP-k7zFukMOPx8eWPxqyHBvWWC/s320/kasdien.jpg" width="208" /></a></div>
<div style="text-align: justify;">
„Tokia nuobodybė, nebaigiau skaityti“ – tėkšdavo man Yalomo gerbėjai,
kai pasakydavau, kad skaitau neseniai perleistą jo knygą „<a href="https://www.manoknyga.lt/knyga/kasdien-vis-truputi-arciau-2.html" target="_blank">Kasdien vis truputį arčiau</a>“. Man tai buvo pirma pažintis su jo kūryba – terra
incognita, tabula rasa, jokių lūkesčių, jokių abejonių. Gal štai ims ir
patiks tai, ką joje rasiu.
</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Ką radau – dviejų žmonių, psichoterapeuto (šiame vaidmenyje pats
daktaras Yalomas) ir jo pacientės, Džinės, „dienoraščių dialogą“,
konsultacijų aprašymus iš kiekvieno iš jų perspektyvos.
</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
<i>Įdomu? Nuobodu? Kaip pažiūrėsi.</i>
</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Nepamenu kito knygos pavadinimo, kuris būtų toks taiklus ir
klaidinantis vienu metu. Džinės gijimo procesas nėra linijinis
(greičiausiai taip niekad ir nebūna), jos maži žingsneliai, „<i>kasdien vis truputį arčiau</i>“
skaitytojui dažnai atrodo tarsi trypčiojimas vietoje. „Trypčiojimo“
įspūdį palaiko ir tai, kad abu konsultacijas aprašinėjantys žmonės
dažniausiai įvertina jas visiškai skirtingai. Džinė krykštauja, Daktaras
Yalomas jaučiasi nusivylęs, Džinė privedama iki ašarų, daktaras Yalomas
trina rankomis, nes jam pavyko ją išjudinti iš mirties taško. Ir taip
iki begalybės.
</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Todėl tai, kad Džinė iš tiesų sveiksta, iki pat paskutinio puslapio
greičiausiai pastebės tik profesionalo akis. Pokyčius sunku įžvelgti,
kai pacientė vieną savaitę atrodo galinti kalnus nuversti, kitą – vėl
puolusi į depresiją. Gal iš tiesų ji nenori pasveikti, nes yra
įsimylėjusi savo psichoterapeutą, o jos psichoterapija yra tik užburtas
ratas?
</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
<i>Vis dar nuobodžiaujate?</i>
</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
O gal tai daktaras yra įsimylėjęs pacientę, todėl net nebando jos gydyti, nes tik taip jų „pasimatymai“ gali tęstis?
</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
<i>Negi nesusidomėsite?</i>
</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Deja, turiu nugesinti pikantiškų smulkmenų mėgėjų entuziazmą. Iš dr.
Yalomo nesulauksite veiksmų, prieštaraujančių gydytojo etikai.
</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Ir visgi. Kodėl šią knygą turėtų perskaityti ne tik smalsūs
profesionalai, kuriuos galėtų sudominti čia aprašytas Džinės atvejis ir
jai taikyti gydymo metodai, bet ir paprasti mirtingieji? Dėl pačios
elementariausios priežasties. Iš šios knygos galima sužinoti, kokį iš
tiesų pragarišką darbą atlieka psichoterapeutai. Ši knyga, nors
greičiausiai jos tikslas buvo ne visai toks, pasąmoningai skiepija
pagarbą psichoterapeutų darbui – darbui, apie kurį dažniausiai tik
laidomi juokeliai. Diena iš dienos, savaitė po savaitės, metai po metų –
prarasdami viltį ir vėl ją atrasdami, įsimylėdami ir priversdami
įsimylėt save, provokuodami ir pasiduodami provokacijoms, jie dirba,
tikėdami, kad yra <i>kasdien vis truputį arčiau</i>.</div>voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-4276282859625276802012-06-01T11:28:00.001+03:002012-06-01T11:29:58.688+03:00"Geltonas radijas": portretas iš bandelių<br />
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEijXIPlmW6FLNkpRq-cvqJhszc9pa_Z2VgLa2viY6vQsfp0o3NjTrMh3sQTDf4snI1vqW9jj2ZwSDWDTS_KAdw8JSIDHOs4xl69_y600lZxIw-7QJmuJ9lsiilfigVKyizp3tmn9CX-OIQZ/s1600/gelt.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEijXIPlmW6FLNkpRq-cvqJhszc9pa_Z2VgLa2viY6vQsfp0o3NjTrMh3sQTDf4snI1vqW9jj2ZwSDWDTS_KAdw8JSIDHOs4xl69_y600lZxIw-7QJmuJ9lsiilfigVKyizp3tmn9CX-OIQZ/s1600/gelt.jpg" /></a><span lang="LT">Mano santykiai su rašytojo A. Kelionio kūryba yra gan painūs. Štai
perskaičiau jau antrąjį jo <a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/gletonas-radijas.html?cd87f677315" target="_blank">romaną</a>, taigi turbūt galime tai vadinti
„literatūriniais santykiais“. Literatūriniais santykiais ant skyrybų ribos.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Neslėpsiu, pirmasis A. Kelionio romanas („Smėlynų vanduo“) didelio įspūdžio man nepaliko. Turbūt ir
neturėjo palikti – buitiški kasdienybės aprašymai ir niekuo neypatingos
įžvalgos, užimantys didžiausią jo dalį, vargu ar ką nustebino. Tad nieko
stebėtino, kad nepatiko ir antrasis šio rašytojo kūrinys – nauja leidykla,
nauja knyga, debiutanto etiketė nuimta,
o štai romano receptas – vis tas pats. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Pagrindinis
romano herojus, Kazimieras, atkeliauja į gimtąjį miestą, norėdamas praleisti
jame atostogas. Gimtinėje jis nėra buvęs jau penkerius metus. Kas paskatino jį
tokiam žingsniui, kodėl prireikė šių atostogų, kodėl dabar – nepaaiškėja.
Rašytojas apskritai nėra linkęs kažką aiškinti – jis tiesiog dokumentuoja
įvykius. Taip ir įsivaizduoju jį su tušinuku rankoje, lyg šnipas žyminti užrašų
knygutėje veikėjo veiksmus:<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<i><span lang="LT"><br /></span></i></div>
<div class="MsoNormal">
<i><span lang="LT">Kazimieras, palikęs krepšį ant sėdynės, nuskubėjo
į tualetą. Išėjus akys užkliuvo už nedidelio bufeto. Čia užsisakė dvi bandeles.
Vieną su dešrele, kitą su grybais ir kopūstais. Dar paprašė paruošti sultinio,
kad ir iš pakelio.<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Skaitydama pirmąjį A. Kelionio romaną į tai neatkreipiau dėmesio,
dėsningumą įžvelgiu tik dabar – abiejų knygų veikėjai yra atskirti nuo savo
„natūralios aplinkos“ (pirmasis dirbo sargu sodyboje, antrasis atvažiuoja į
miestą, kuriame jau nebegyvena). Jie atskirti nuo kitų žmonių – tų kitų lyg
visai ir nebūtų. Tokiu būdu, nors ir žinome, jog Kazimieras vedęs, šis faktas
pats savaime mums nieko nereiškia, neteikia jokios informacijos – jo žmona
lieka Klaipėdoje, o kartu su ja lieka jų santykiai. Tai vienas pagrindinių
dalykų, kurių pasigendu šio rašytojo kūryboje. Žmonių. Santykių. Gyvenimo.
Kraujo. Mėsos.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Ir tai būtų atleistina, jei šis
trūkumas būtų kuo nors kompensuotas. Deja, ne – skaitytojui pasiūloma tenkintis
tuo, kas yra. Galima mintinai išmokti pono Kazimiero dienotvarkę, sužinoti, ką
jis mėgsta, o ko ne, iš jo vaikystės atsiminimų išrašyti geriausių tuo metu
futbolininkų pavardes... ir viskas. Galima pradėti manyti, jog šį žmogų bent
šiek tiek pažįstame, tačiau tai tik iliuzija, vaikščiojimas paviršiumi,
nepaneriant giliau. Sužinome, kuo jis ketina prisikimšti skrandį, arba ką daro,
norėdamas dar prasitęsti atostogas, tačiau ponas Kazimieras, besišlaistantis
gimtojo miesto gatvėmis, taip ir lieka tik šmėkla, daržove be jokio
psichologinio portreto. Šio juk iš bandelių su grybais ir kopūstais
nesulipdysi.<o:p></o:p></span></div>voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-38600289799919583262012-05-03T12:00:00.001+03:002012-05-03T12:00:06.150+03:00senutė, arba made my day today<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiGdKgtfG-Rfixo6hToiHIhCGJeuPWI9pU-wwtmdcdWHlQNl3N10FXifVJwZvv3HZ8wmgCtqtKESPVkHYyHE6azNLV3gljiSpnuTP_OXuR4akUiYp3khmKCcDE9Ug2i4GGttsyDXATB4TzJ/s1600/mademyday.JPG" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" height="640" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiGdKgtfG-Rfixo6hToiHIhCGJeuPWI9pU-wwtmdcdWHlQNl3N10FXifVJwZvv3HZ8wmgCtqtKESPVkHYyHE6azNLV3gljiSpnuTP_OXuR4akUiYp3khmKCcDE9Ug2i4GGttsyDXATB4TzJ/s640/mademyday.JPG" width="448" /></a>voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-23752027835118818132012-05-03T01:00:00.001+03:002012-05-03T01:00:27.171+03:00Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas<br />
<div class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-align: justify; text-indent: -18.0pt;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiJAfx_PVUZX3OvEI4Jh_I0jiP5lJCK6ZnS05840UPskuBbhXZQQD_N2uqQlVrXxm85VdFJNYZF_aM-BCyi1dolt5FFD_uqkF4-1LS_Pp0yrZ3MnPg-3f_6sCMN86SLIv79hW2WvM1tLLYV/s1600/raudona.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiJAfx_PVUZX3OvEI4Jh_I0jiP5lJCK6ZnS05840UPskuBbhXZQQD_N2uqQlVrXxm85VdFJNYZF_aM-BCyi1dolt5FFD_uqkF4-1LS_Pp0yrZ3MnPg-3f_6sCMN86SLIv79hW2WvM1tLLYV/s1600/raudona.jpg" /></a><span style="font-size: 7pt; text-indent: -18pt;"> </span></div>
<div class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-align: justify; text-indent: -18.0pt;">
<span lang="LT"><span style="font-size: 7pt;"> – – </span></span><!--[endif]--><i><span lang="LT">Mama, norėčiau turėti moterį, baltą kaip
pienas ir raudoną kaip kraujas.<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoListParagraphCxSpLast" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-align: justify; text-indent: -18.0pt;">
<!--[if !supportLists]--><span lang="LT">–<span style="font-size: 7pt;"> – </span></span><!--[endif]--><i><span lang="LT">Sūnau mano, ta, kuri balta, nėra raudona,
o raudona nėra balta. Bet ieškok, gal rasi.<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoListParagraphCxSpLast" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-align: justify; text-indent: -18.0pt;">
<i><span lang="LT"><br /></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Tokia ištrauka iš Italo Calvino knygos „Italų pasakos“ prasideda Alessandro
D‘Avenia romanas „<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/balta-kaip-pienas-raudona-kaip-kraujas.html" target="_blank">Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas</a>“. Nors dažnai sakau,
kad „galiu skaityti viską“, net jei tas <i>viskas</i>
yra paaugliams skirtas romanas, prisipažįstu, kad šią knygą norėjosi trenkti į
sieną. Atrodė, kad vienintelis šio to vertas dalykas joje ir buvo ta Italo
Calvino ištrauka.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – tai istorija apie šešiolikmetį
Leo. Jis važinėja motoroleriu (Italijoje tai įprasta), nekenčia mokytojų (tai
įprasta visame pasaulyje), tėvai jam atrodo tarsi atgyvenę dinozaurai – taip,
Leo paveikslas yra gan klišinis. Tarsi pats knygos autorius net nesistengtų
įsigilinti į kuriamo personažo vidų. Leo atrodo tuščias, atstumiantis, pernelyg
susireikšminęs – tokie greičiausiai ir atrodo jo amžiaus vaikinai, kai
nesistengiama jų pažinti artimiau. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-align: justify; text-indent: -18.0pt;">
<!--[if !supportLists]--><span lang="LT">–<span style="font-size: 7pt;"> – </span></span><!--[endif]--><i><span lang="LT">Ko tu bijai?<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoListParagraphCxSpLast" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT">– Tuomet
skambutis išgelbėjo mano mintis, staiga virtusias nebyliomis ir baltomis.<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoListParagraphCxSpLast" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT"><br /></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Kaip jau minėjau, knygos pradžia manęs visai nenudžiugino. Tas slydimas
paviršiumi, lydimas gan skurdžios kalbos... nieko gero. Gal kiek įdomesni pasirodo
Leo samprotavimai apie spalvas – balta jam tai tuštuma, kurią žūtbūt reikia kuo
nors užpildyti. Geriausia – raudona spalva. Gyvenimo, meilės, kraujo –
Beatričės spalva. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">O po to pabandžiau <i>persiprogramuoti –
</i>pažiūrėti į ją jauno skaitytojo akimis. Taip, galbūt literatūrine prasme ši
knyga nėra šedevras. Tačiau ji autentiška ir jei tavo gyvenimas bent šiek tiek
primena jos veikėjų gyvenimus, ji turi šansų patikti. Be to, šio to išmoko. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<a href="http://www.profduepuntozero.it/wp-content/uploads/2010/09/alex.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" height="213" src="http://www.profduepuntozero.it/wp-content/uploads/2010/09/alex.jpg" width="320" /></a><span lang="LT">„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – tai šešiolikmečio vaikino
kelias į brandą. Beatričė, jo slaptoji meilė, staiga suserga – balčiausia iš
visų ligų, leukemija. Leo transformacija iš paprasto, nerūpestingo vaikino nėra
lengva. Pirmą kartą pamatęs „savo“ Beatričę be jos raudonųjų plaukų, jis
paprasčiausiai pabėga. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT"><br /></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span lang="LT">„Kažkas buvo pasakęs, kad
prasti rašytojai kopijuoja, o geri – vagia“ </span></i><span lang="LT">rašo Alessandro D‘Avenia knygos pabaigoje, padėkos
žodyje. Linkstu prie nuomonės, kad jis nėra itin geras rašytojas – arba
rašytojas, pernelyg pataikaujantis savo neįgudusiems skaitytojams, tyčia
suprimityvindamas tai, ką norėtų perteikti. Nors galbūt toks metodas suveikia –
pradžioje, kai nelabai turi su kuo lyginti, verčiau rinktis knygas, kurias
tikrai suprasi ir kurios pernelyg neišvargins tavo proto. D‘Avenia romanas –
tai tarsi „Alchemikas“ šešiolikmečiams (nors „Alchemikas“ ir yra šešiolikmečiams :)). Šiek tiek filosofiška, šiek tiek
gyvenimiška, balta kaip pienas, raudona kaip kraujas...<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">PS Nr. 1. Tiesa, knygos autorius turi visai smagų blogą </span><a href="http://www.profduepuntozero.it/">http://www.profduepuntozero.it</a> – mokantiems itališkai. Itališkai nemoku, todėl pažiūrėjau tik paveiksliukus. Tiesa, vienas įrašas yra ir lietuviškai - lietuviškojo šios knygos leidimo anotacija ir jos viršelis :)</div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
PS Nr. 2.Jei kam visgi kiltų klausimas, kodėl iš vis skaičiau šitą knygą, atsakau – man labai patiko jos pavadinimas :) Ir dar – esu reklamos auka, o šis romanas, dėl dabar visiškai man nesuprantamų priežasčių, buvo tiesiog išliaupsintas Lenkijos blogerių. </div>voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-72765329956563815672012-04-14T17:46:00.000+03:002012-04-14T17:46:05.797+03:00Snieguolės. Подснежники<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEikzCp0R8-Zp5HVGcEYlxiaqfB9TdUVCO_2z7APJXdkNs-BgpEZzL2X9tMq0qrlW6cvJ_o4ch-bHU9oyqKTWBY4CWDZGBNFRg49jV1jhW6P-3kpPhqVAisdu3jT3oLDtT0BPWp69wYjo8ot/s1600/podsnezniki.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEikzCp0R8-Zp5HVGcEYlxiaqfB9TdUVCO_2z7APJXdkNs-BgpEZzL2X9tMq0qrlW6cvJ_o4ch-bHU9oyqKTWBY4CWDZGBNFRg49jV1jhW6P-3kpPhqVAisdu3jT3oLDtT0BPWp69wYjo8ot/s1600/podsnezniki.jpg" /></a><br />
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px; text-align: justify;">
Rusija visuomet buvo pernelyg arti, kad galėtume ja žavėtis. Taip, dešimtys tūkstančių mūsų šalies gyventojų kasdien klausysis Russkoje radijo ar žiūrės Pirmąjį Baltijos Kanalą, bet kiek jų norėtų toje šalyje apsigyventi? Ji pernelyg artima, tad retas kuris į ją veržiasi. Todėl galbūt lietuvių skaitytojui, retai atsigręžiančiam į Rytus, bus sunku suprasti A.D. Millerio romano „<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/snieguoles.html?cb11d35414" target="_blank">Snieguolės</a>“ herojų.<span id="more-44192" style="margin-bottom: 0px; margin-left: 0px; margin-right: 0px; margin-top: 0px; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px;"></span></div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px; text-align: justify;">
Kita vertus, šis kūrinys galėtų būti ir apie Lietuvą. Taip, mūsų korupcijos, nusikalstamumo ir kitų biurokratinių aferų mastai ne tokie dideli, dūšios ne tokios plačios, o grandinės ne tokios storos. Ir visgi – viskas taip pažįstama.</div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px; text-align: justify;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEix33HbPe0ESgqbnhtF9FRF3GtABa9aB6v4LC0xpbwdqa51j4iObMBQ8lANRc3Slr0q4L3XY3BT5xj-O1-KsehJ3UcTZ5XMBCLIt9LCYWm9IUmZz5jukjqQA6JlLItRsG_s92ipiz0cKdts/s1600/pods.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" height="200" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEix33HbPe0ESgqbnhtF9FRF3GtABa9aB6v4LC0xpbwdqa51j4iObMBQ8lANRc3Slr0q4L3XY3BT5xj-O1-KsehJ3UcTZ5XMBCLIt9LCYWm9IUmZz5jukjqQA6JlLItRsG_s92ipiz0cKdts/s200/pods.jpg" width="153" /></a>„Snieguolės“ – tokį iš pažiūros nekaltą pavadinimą savo debiutinei knygai pasirinko A.D. Milleris. Ne, tai nei sodininkystės vadovas, nei pasaka apie Kalėdų senelio palydoves.</div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px; text-align: justify;">
<strong style="margin-bottom: 0px; margin-left: 0px; margin-right: 0px; margin-top: 0px; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px;"><em style="margin-bottom: 0px; margin-left: 0px; margin-right: 0px; margin-top: 0px; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px;">„Snieguolė.</em></strong><em style="margin-bottom: 0px; margin-left: 0px; margin-right: 0px; margin-top: 0px; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px;">(…) Maskvos žargonas. Lavonas, palaidotas arba paslėptas po žiemos sniegu, aptinkamas tik per atlydį.“</em></div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px; text-align: justify;">
Nors viršelyje knyga įvardijama kaip „kriminalinis romanas“, šis apibūdinimas gali kiek suklaidinti. Už paprastą trileriūkštį niekas nesimėto nominacijomis Man Bookerio premijai, ir ši knyga nėra išimtis. Tai greičiau išpažintis negu detektyvas, bandymas apsivalyti nuo purvo, juodų apnašų, suteršusių pagrindinio veikėjo, Rusijoje dirbančio anglų teisininko, Nikolo (čia – tiesiog Kolios) sielą. Grįžęs (arba – priverstas grįžti) „namo“, į Lutoną, sutikęs moterį, su kuria pasiryžo kurti bendrą gyvenimą, jis ryžtasi papasakoti apie priežastis, dėl kurių anksčiau nemėgo atvirauti apie Maskvoje praleistus metus.</div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px; text-align: justify;">
<em style="margin-bottom: 0px; margin-left: 0px; margin-right: 0px; margin-top: 0px; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px;">„Manau, turi teisę viską žinoti. Ko gero, bus lengviau, jei viską užrašysiu. Tau nereikės stengtis apsimetinėti, kad esi patenkinta, o man nereikės į tave žiūrėti.“</em></div>
<br />
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px; text-align: justify;">
Ne, Nikas nieko nėra nužudęs. Jo kaltė tuo didesnė, nes susijusi labiau su tuo, ko jis nepadarė, negu su tuo, ką padarė. „Aš buvau savo paties snieguolė“, galiausiai ištars sau. Maskvos ištvirkimas, padaugintas iš neblogai uždirbančio užsieniečio statuso negalėjo jo nepaveikti. Iš šios <em style="margin-bottom: 0px; margin-left: 0px; margin-right: 0px; margin-top: 0px; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px;">banios</em> sausam neišlipsi. O ir lipti jam nesinorėjo.</div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px; text-align: justify;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEg2Tty5WFc9KcxTKs-N7KztWatvuYt8y58D3ku4wp4qLGUelAPYugc1KjIOHqQS4AHiZTZ4XUKcwsLk8YjGTEbbPhy3F0ZFKaF59C20uI5xcZuRy9CNUiIwFLbgS9f3VzGUh5wXzKQK7bau/s1600/pod.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="192" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEg2Tty5WFc9KcxTKs-N7KztWatvuYt8y58D3ku4wp4qLGUelAPYugc1KjIOHqQS4AHiZTZ4XUKcwsLk8YjGTEbbPhy3F0ZFKaF59C20uI5xcZuRy9CNUiIwFLbgS9f3VzGUh5wXzKQK7bau/s320/pod.jpg" width="320" /></a>Jo nuosmukį pagilina ir tai, kad Nikas – neblogas žmogus. Ir naiviu jo nepavadinsi. Jis tiesiog… Sutiko moterį. Įsimylėjo. Patikėjo (nes labai norėjo tuo tikėti), kad tas jausmas gali būti abipusis. Ir buvo skaudžiai apgautas.</div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px; text-align: justify;">
Romano siužetas gali pasirodyti pernelyg paprastas, nuspėjamas, juolab kad ir autorius nuo pat pradžių mėto užuominas apie šios istorijos liūdną baigtį. Tačiau svarbu ne tai. Skaitydami (tikiuosi) pajusite, su kokiu pražūtingu susižavėjimu rašytojas aprašo jį paviliojusį miestą (pats A.D. Milleris Maskvoje dirbo „The Economist“ apžvalgininku).</div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px; text-align: justify;">
<em style="margin-bottom: 0px; margin-left: 0px; margin-right: 0px; margin-top: 0px; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px;">„Ką tik pasirodė smarkus sunkus sniegas, iškritęs per naktį lyg pokštas ir per valandą sukūręs naują miestą. Bjaurūs dalykai tapo gražūs, o gražūs virto stebuklingais.“</em></div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px; text-align: justify;">
Svarbūs ir žmonės, gal net svarbiausi – be galo tikri, liudijantys, jog rašytojas neblogai padirbėjo, kurdamas (o gal atkurdamas) jų portretus. Svarbus ir jausmas, slogutis ir neviltis, nuojauta, kad sumanyta išpažintis yra betikslė – nuodėmės išpažintos, tačiau atleidimo nebus.</div>
<div style="font-family: Arial, sans-serif; font-size: 12px; line-height: 18px; margin-bottom: 1.5em; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px; text-align: justify;">
<em style="margin-bottom: 0px; margin-left: 0px; margin-right: 0px; margin-top: 0px; padding-bottom: 0px; padding-left: 0px; padding-right: 0px; padding-top: 0px;">„Žinoma, kai galvoju apie tai, jaučiu kaltę, kruopelytę kaltės. Bet daugiausia – netektį. Štai kas labiausiai skaudina. Ilgiuosi tostų ir sniego. Ilgiuosi neono antplūdžio Bulvare nakties viduryje. Ilgiuosi Mašos. Ilgiuosi Maskvos. “</em></div>voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-16376697886382513832012-04-09T23:46:00.005+03:002012-04-09T23:49:04.523+03:00Ypatinga klientė. Nepamiršk manęs<br />
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Nesu įgudusi įtempto siužeto romanų skaitytoja – įgudusiais vadinu tuos,
kurie iš pirmo skyriaus gali nuspėti, kur pakastas šuo, kas apsimeta auka, kas
turi brolį dvynį ir panašias esmines smulkmenas, ant kurių ir laikosi visi
detektyviniai romanai.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<span style="text-align: justify;">Tačiau būtent todėl man patinka karts nuo karto paskaityti ką nors tokio...
dėl ko lyg ir neverta nemiegoti visą naktį, bet juk turi sužinoti, kuo viskas
baigsis. Jei jau dievulis pašykštėjo nuojautos.</span><br />
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Taip jau nutiko, jog Sandros Brown „<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/ypatinga-kliente.html?cb11d35414" target="_blank">Ypatingą klientę</a>“ ir Mary Higgins Clark
„<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/nepamirsk-manes.html?cb11d35414" target="_blank">Nepamiršk manęs</a>“ skaičiau vieną po kitos. Abi moterys gerai išmano savo amatą,
tačiau jų kūriniai yra visiškai skirtingi. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<b><span lang="LT">„<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/ypatinga-kliente.html?cb11d35414" target="_blank">Ypatinga klientė</a>“ <o:p></o:p></span></b></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<b><span lang="LT"><br /></span></b></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjXOfzpMDQIQw_cqOXdsMtLWgA_XVg0GgLkGyXzHGQ593wH-lOP6UiyjXka8zP3yj8-8Gx7EJI3M2gYAMDCSu6WG4V1wz4JViYMQBhJvtwNMejQ9xC_NoaYUMdpXxUhQPb1jUor0FJuMoWX/s1600/ypat.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjXOfzpMDQIQw_cqOXdsMtLWgA_XVg0GgLkGyXzHGQ593wH-lOP6UiyjXka8zP3yj8-8Gx7EJI3M2gYAMDCSu6WG4V1wz4JViYMQBhJvtwNMejQ9xC_NoaYUMdpXxUhQPb1jUor0FJuMoWX/s1600/ypat.jpg" /></a><span lang="LT">S. Brown kūriniuose dažnai nuo pat pradžios žinome, kas kaltas. Tiesą
sakant, tai mažiausiai ir rūpi. Na, taip, niekadėją reikia sugauti ir patupdyti
už grotų, tačiau... tai, kas leidžia šiai rašytojai užsidirbti milijonus, yra
meilė. Arba aistra, kaip bepavadintum. Šių dalykų netrūksta ir „<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/ypatinga-kliente.html?cb11d35414" target="_blank">Ypatingoje klientėje</a>“. Užkietėjęs vienišius Dodžas, privatus detektyvas atskuba į pagalbą
savo gyvenimo meilei, Karolinai. Juodu nesimatę trisdešimt metų. Kuo viskas baigėsi,
patys galite numanyti.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiDj26aT-8iVEXN_mO3YbWqqjvq4CL5q-5PZPE4UYmv96TBsN1LIG7KssbAdW-w4KwMqVrcw9_gtrJrjdVetrXd_ONseSC3alXHoKwdO44CWjr3nzdg-rkVO8j3nODf1krXraI0UHOoWjIk/s1600/brown.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" height="200" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiDj26aT-8iVEXN_mO3YbWqqjvq4CL5q-5PZPE4UYmv96TBsN1LIG7KssbAdW-w4KwMqVrcw9_gtrJrjdVetrXd_ONseSC3alXHoKwdO44CWjr3nzdg-rkVO8j3nODf1krXraI0UHOoWjIk/s200/brown.jpg" width="174" /></a><span lang="LT">Netrūksta ir įtampos, kaip gi be jos. S. Brown kūriniai yra dinamiški,
įvykiai čia veja vienas kitą, nėra laiko ir pagalvoti. Įtampa čia kuriama
būtent taip – dramatiškais veiksmais (visai kitaip nei M. Higgins Clark
knygoje, bet apie tai vėliau). <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT">Prisipažįstu, kad rašytojai pavyko mane apmauti – baigiantis knygai jau
buvau bepradedanti būkštauti dėl labai jau keisto nusikaltėlio portreto. O tada
viskas stojo į savo vietas. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<b><span lang="LT">„<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/nepamirsk-manes.html?cb11d35414" target="_blank">Nepamiršk manęs</a>“<o:p></o:p></span></b></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<b><span lang="LT"><br /></span></b></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjqsQo05QZPIye1Vz7KzjvxyOO9ikH2Y1lT6Z0mZKSyuYrBVyBwzMmi70svOOPBxKEFUAOgVLm_avDAJskdWcAsr9eep_N-GKoRwCWjqp6aeDly_x7pFSLVWkznqmJEV4J7OoKbyyH_UZ3N/s1600/nepa.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjqsQo05QZPIye1Vz7KzjvxyOO9ikH2Y1lT6Z0mZKSyuYrBVyBwzMmi70svOOPBxKEFUAOgVLm_avDAJskdWcAsr9eep_N-GKoRwCWjqp6aeDly_x7pFSLVWkznqmJEV4J7OoKbyyH_UZ3N/s1600/nepa.jpg" /></a><span lang="LT">Kaip jau rašiau aukščiau, nors ir priklauso tam pačiam žanrui, M. Higgins
Clark „<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/nepamirsk-manes.html?cb11d35414" target="_blank">Nepamiršk manęs</a>“ yra iš esmės kitokia knyga nei ką tik aprašytoji „<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/ypatinga-kliente.html?cb11d35414" target="_blank">Ypatinga klientė</a>“. Skirtumai yra bent keli. Sandros Brown romane įtampą sukuria
veiksmai. Čia – priešingai – mistiniai, protu nesuvokiami nutikimai. M. Higgins
Clark iki pat pabaigos neišduoda, kurie veikėjai priklauso geriečiams, o kurie
– blogiukams. Jos užuominos gan šykščios, tarsi rašytoja nenorėtų, jog
skaitytojai gaištų laiką spėliodami. Ji tyčia supainioja, mėto pėdas.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgoH0uBXsouX-LEgW8YB7PqiuWlfYHMrK1ACbUtSKQbwuPzgM6bLhhF22xqJKb4gZrV5xN0ppcJ4YThqiJ-WY4ek4CeouUBg2DyLBI8Pxx0i72LashFrFFdxJGh5Agj0s-G6NqbCQN4cWre/s1600/mary.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" height="200" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgoH0uBXsouX-LEgW8YB7PqiuWlfYHMrK1ACbUtSKQbwuPzgM6bLhhF22xqJKb4gZrV5xN0ppcJ4YThqiJ-WY4ek4CeouUBg2DyLBI8Pxx0i72LashFrFFdxJGh5Agj0s-G6NqbCQN4cWre/s200/mary.jpg" width="165" /></a><span lang="LT"><br /></span></div>
<span style="text-align: justify;">Galiausiai, tai kas skiria abu romanus, yra istorija. S. Brown apsiriboja
tik nusikaltimu ir asmeniniu veikėjų gyvenimu. M. Higgins Clark peržengia
nusikaltimo lauko ribas. Į jos pasakojimą įpintos vietinės legendos, savo šaknų
paieškos, namų ir jų gyventojų istorijos, tikros ir netikros praeities šmėklos.
Ir visa tai gražiai susiriša į tvirtą nusikaltimo ir paslapties mazgą. </span>voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com4tag:blogger.com,1999:blog-4919066393598628761.post-70782981117439354572012-03-26T15:01:00.002+03:002012-03-26T15:08:20.597+03:00Į švyturį: šiek tiek siurrealistiškai<br />
<br />
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/Xph2gTfs0pw?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe>Įžanga: žinau, Virdžinija, tu buvai pirma, bet vos tik išgirstu „To the lighthouse“, galvoju ne apie tave.<br />
<br />
Yra daugybė priežasčių nemėgti Virdžinijos Vulf. Jos sakiniai ilgi, kūriniai painūs, juose mažai įvykių, veiksmo posūkių ir daug emocijų, minčių aprašymų. <i>Aš tai pasakiau. Aš tai pasakiau? Kodėl aš tai pasakiau? Kas privertė mane tai pasakyti?</i> – ir panašiai. <br /><br />Tai gali erzinti, jei esate mažai susidūrę su literatūros šedevrais.<br /><br /><div>
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjHjD1sBYQi2eojOPesfQ2ScmHzPxoeF2dfjhO3dVA_jkFgAG7td_go1YB5H6FSVlQJAsbue-bI5HfhPj9b8zLJ9CG-QdxMsAGt3xmzWJZN8PGoMQowOA29DlpAh1ZFMiK2JIDZEtyd6J4a/s1600/svyt.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjHjD1sBYQi2eojOPesfQ2ScmHzPxoeF2dfjhO3dVA_jkFgAG7td_go1YB5H6FSVlQJAsbue-bI5HfhPj9b8zLJ9CG-QdxMsAGt3xmzWJZN8PGoMQowOA29DlpAh1ZFMiK2JIDZEtyd6J4a/s1600/svyt.jpg" /></a>„<a href="http://www.manoknyga.lt/knyga/i-svyturi.html?cb11d35414" target="_blank">Į švyturį</a>“ – tai knyga, su kuria galima kalbėtis. Ginčytis su ja tarsi su geru draugu – tačiau tik tuomet, kai ją iš tiesų pažinsite. Knygos veikėjai pradžioje pasirodyti pernelyg efemeriški. Slampinėjantys tarsi šmėklos, nepažinūs, nepagaunami. Tačiau puslapiams bėgant jų kontūrai išryškėja. Lengvi teptuko brūkštelėjimai virsta smarkesniais potėpiais. Jie išnyra iš prieblandos – visi: Ramziai, aštuoni jų vaikai bei svečiai, viešintys jų vasarnamyje, taip pat tarnai.<br /><br />Neapsigaukite. Ši pažintis nebus iš lengvųjų. Įsivaizduokite, kad leidžiate vasarą vienoje iš Hebridų salų kartu su šiais personažais. Ponia Ramzi jau greičiausiai turi planų Jūsų atžvilgiu – nespėsite ir sumirksėti, o jau būsite su kuo nors supiršti. Dar blogiau, įtikėję, kad tai ir turėjo nutikti... Nebent šiam tikslui esate netinkami (ji nuspęs pati) – tuomet būsite tiesiog apdovanoti megztomis kojinėmis. Ponas Ramzis jus gąsdins savo <i>nuostabiuoju protu</i>, tačiau veikiausiai Jūsų nė nepastebės. Ponas Tanzlis, jo gerbėjas ir mokinys, greičiausiai įtikins jus, kad esate nieko verti, nes<i> „Moterys nemoka tapyti, moterys nemoka rašyti“</i>. Nebent esate vyras, tuomet jis papasakos Jums apie savo sunkią vaikystę, nepriteklių, savarankiškumą, rašomą darbą apie „kažkieno įtaką kažkam“ ir kitus ateities planus. Ne, verčiau būkite moterimi – taip galėsite niekieno netrukdomi stebėti šį paveikslą ir mėgautis tuo, ką stebite.<br /><br />Galėsite pasivaikščioti pakrante, pašaudyti į paukščius, suvalgyi <i>boeuf en daube</i> prie didelio stalo (tik šiukštu neprašykite pakartojimo). Galėsite prisėlinti prie tapančios Lilės Briskou ar auštant paieškoti pamestos Mintos Doil senelės segės. <br /><br /><div>
Galėsite plaukti į švyturį, tačiau tik tuomet, <i>„jei rytoj bus geras oras“</i>.<br /><br /><i>„Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė ima žiūrėti į tave“</i> – šie žodžiai, žinoma, priklauso ne Virdžinijai Vulf, tačiau puikiai atspindi visą „Į švyturį“ nuotaiką. Čia būsite stebėtojas ir stebimasis. Pirmoji (ir ilgiausia) romano dalis, „Langas“, tai tarsi langas į šių žmonių sielas, spalvingas tarsi vitražas, tokias pat dūžias , sunkiai perkandamas, reikalaujančias tinkamo žiūros taško. Ir kartu langas į išorinį pasaulį – visus mažus pasaulėlius. <br /><br />Virdžinijos Vulf sukurti portretai yra neįtikėtinai gyvi, daugiasluoksniai, supančioti tarpusavyje sudėtingais santykių voratinklio raštais. Jos įžvalgos taiklios, o sugebėjimas įžvelgti ir perteikti gelmę per smulkmenas, nereikšmingus dalykus (kaip kad kelionė į švyturį ir jos reikšmė tėvo-sūnaus santykiuose) – nepakartojamas. Pro kieno langą žiūrėjo rašytoja, kurdama šį romaną?<br /><br />„Geras oras“ pasitaikys tik po dešimties metų. Kai nebebus ponios Ramzi, o vasarnamis pralaiminės kovą su laiku, kai viskas atrodys nebepataisoma, o Džeimsas ir Kamė Ramziai paskelbs tėvui tylią „kovą prieš tironiją“, tik tuomet ateis metas plaukti.<br /><br />Tad geros jums kelionės. Į švyturį.</div>
</div>voniojehttp://www.blogger.com/profile/00984010755636963550noreply@blogger.com6