vonioje

senutė, arba made my day today

2012-05-03T12:00:00.001+03:00

Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas

2012-05-03T01:00:00.001+03:00

– – Mama, norėčiau turėti moterį, baltą kaip pienas ir raudoną kaip kraujas.

– – Sūnau mano, ta, kuri balta, nėra raudona, o raudona nėra balta. Bet ieškok, gal rasi.

Tokia ištrauka iš Italo Calvino knygos „Italų pasakos“ prasideda Alessandro D‘Avenia romanas „Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“. Nors dažnai sakau, kad „galiu skaityti viską“, net jei tas viskas yra paaugliams skirtas romanas, prisipažįstu, kad šią knygą norėjosi trenkti į sieną. Atrodė, kad vienintelis šio to vertas dalykas joje ir buvo ta Italo Calvino ištrauka.

„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – tai istorija apie šešiolikmetį Leo. Jis važinėja motoroleriu (Italijoje tai įprasta), nekenčia mokytojų (tai įprasta visame pasaulyje), tėvai jam atrodo tarsi atgyvenę dinozaurai – taip, Leo paveikslas yra gan klišinis. Tarsi pats knygos autorius net nesistengtų įsigilinti į kuriamo personažo vidų. Leo atrodo tuščias, atstumiantis, pernelyg susireikšminęs – tokie greičiausiai ir atrodo jo amžiaus vaikinai, kai nesistengiama jų pažinti artimiau.

– – Ko tu bijai?

– Tuomet skambutis išgelbėjo mano mintis, staiga virtusias nebyliomis ir baltomis.

Kaip jau minėjau, knygos pradžia manęs visai nenudžiugino. Tas slydimas paviršiumi, lydimas gan skurdžios kalbos... nieko gero. Gal kiek įdomesni pasirodo Leo samprotavimai apie spalvas – balta jam tai tuštuma, kurią žūtbūt reikia kuo nors užpildyti. Geriausia – raudona spalva. Gyvenimo, meilės, kraujo – Beatričės spalva.

O po to pabandžiau persiprogramuoti – pažiūrėti į ją jauno skaitytojo akimis. Taip, galbūt literatūrine prasme ši knyga nėra šedevras. Tačiau ji autentiška ir jei tavo gyvenimas bent šiek tiek primena jos veikėjų gyvenimus, ji turi šansų patikti. Be to, šio to išmoko.

„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – tai šešiolikmečio vaikino kelias į brandą. Beatričė, jo slaptoji meilė, staiga suserga – balčiausia iš visų ligų, leukemija. Leo transformacija iš paprasto, nerūpestingo vaikino nėra lengva. Pirmą kartą pamatęs „savo“ Beatričę be jos raudonųjų plaukų, jis paprasčiausiai pabėga.

„Kažkas buvo pasakęs, kad prasti rašytojai kopijuoja, o geri – vagia“ rašo Alessandro D‘Avenia knygos pabaigoje, padėkos žodyje. Linkstu prie nuomonės, kad jis nėra itin geras rašytojas – arba rašytojas, pernelyg pataikaujantis savo neįgudusiems skaitytojams, tyčia suprimityvindamas tai, ką norėtų perteikti. Nors galbūt toks metodas suveikia – pradžioje, kai nelabai turi su kuo lyginti, verčiau rinktis knygas, kurias tikrai suprasi ir kurios pernelyg neišvargins tavo proto. D‘Avenia romanas – tai tarsi „Alchemikas“ šešiolikmečiams (nors „Alchemikas“ ir yra šešiolikmečiams :)). Šiek tiek filosofiška, šiek tiek gyvenimiška, balta kaip pienas, raudona kaip kraujas...

PS Nr. 1. Tiesa, knygos autorius turi visai smagų blogą http://www.profduepuntozero.it – mokantiems itališkai. Itališkai nemoku, todėl pažiūrėjau tik paveiksliukus. Tiesa, vienas įrašas yra ir lietuviškai - lietuviškojo šios knygos leidimo anotacija ir jos viršelis :)

PS Nr. 2.Jei kam visgi kiltų klausimas, kodėl iš vis skaičiau šitą knygą, atsakau – man labai patiko jos pavadinimas :) Ir dar – esu reklamos auka, o šis romanas, dėl dabar visiškai man nesuprantamų priežasčių, buvo tiesiog išliaupsintas Lenkijos blogerių.

Snieguolės. Подснежники

2012-04-14T17:46:00.000+03:00

Rusija visuomet buvo pernelyg arti, kad galėtume ja žavėtis. Taip, dešimtys tūkstančių mūsų šalies gyventojų kasdien klausysis Russkoje radijo ar žiūrės Pirmąjį Baltijos Kanalą, bet kiek jų norėtų toje šalyje apsigyventi? Ji pernelyg artima, tad retas kuris į ją veržiasi. Todėl galbūt lietuvių skaitytojui, retai atsigręžiančiam į Rytus, bus sunku suprasti A.D. Millerio romano „Snieguolės“ herojų.

Kita vertus, šis kūrinys galėtų būti ir apie Lietuvą. Taip, mūsų korupcijos, nusikalstamumo ir kitų biurokratinių aferų mastai ne tokie dideli, dūšios ne tokios plačios, o grandinės ne tokios storos. Ir visgi – viskas taip pažįstama.

„Snieguolės“ – tokį iš pažiūros nekaltą pavadinimą savo debiutinei knygai pasirinko A.D. Milleris. Ne, tai nei sodininkystės vadovas, nei pasaka apie Kalėdų senelio palydoves.

„Snieguolė.(…) Maskvos žargonas. Lavonas, palaidotas arba paslėptas po žiemos sniegu, aptinkamas tik per atlydį.“

Nors viršelyje knyga įvardijama kaip „kriminalinis romanas“, šis apibūdinimas gali kiek suklaidinti. Už paprastą trileriūkštį niekas nesimėto nominacijomis Man Bookerio premijai, ir ši knyga nėra išimtis. Tai greičiau išpažintis negu detektyvas, bandymas apsivalyti nuo purvo, juodų apnašų, suteršusių pagrindinio veikėjo, Rusijoje dirbančio anglų teisininko, Nikolo (čia – tiesiog Kolios) sielą. Grįžęs (arba – priverstas grįžti) „namo“, į Lutoną, sutikęs moterį, su kuria pasiryžo kurti bendrą gyvenimą, jis ryžtasi papasakoti apie priežastis, dėl kurių anksčiau nemėgo atvirauti apie Maskvoje praleistus metus.

„Manau, turi teisę viską žinoti. Ko gero, bus lengviau, jei viską užrašysiu. Tau nereikės stengtis apsimetinėti, kad esi patenkinta, o man nereikės į tave žiūrėti.“

Ne, Nikas nieko nėra nužudęs. Jo kaltė tuo didesnė, nes susijusi labiau su tuo, ko jis nepadarė, negu su tuo, ką padarė. „Aš buvau savo paties snieguolė“, galiausiai ištars sau. Maskvos ištvirkimas, padaugintas iš neblogai uždirbančio užsieniečio statuso negalėjo jo nepaveikti. Iš šios banios sausam neišlipsi. O ir lipti jam nesinorėjo.

Jo nuosmukį pagilina ir tai, kad Nikas – neblogas žmogus. Ir naiviu jo nepavadinsi. Jis tiesiog… Sutiko moterį. Įsimylėjo. Patikėjo (nes labai norėjo tuo tikėti), kad tas jausmas gali būti abipusis. Ir buvo skaudžiai apgautas.

Romano siužetas gali pasirodyti pernelyg paprastas, nuspėjamas, juolab kad ir autorius nuo pat pradžių mėto užuominas apie šios istorijos liūdną baigtį. Tačiau svarbu ne tai. Skaitydami (tikiuosi) pajusite, su kokiu pražūtingu susižavėjimu rašytojas aprašo jį paviliojusį miestą (pats A.D. Milleris Maskvoje dirbo „The Economist“ apžvalgininku).

„Ką tik pasirodė smarkus sunkus sniegas, iškritęs per naktį lyg pokštas ir per valandą sukūręs naują miestą. Bjaurūs dalykai tapo gražūs, o gražūs virto stebuklingais.“

Svarbūs ir žmonės, gal net svarbiausi – be galo tikri, liudijantys, jog rašytojas neblogai padirbėjo, kurdamas (o gal atkurdamas) jų portretus. Svarbus ir jausmas, slogutis ir neviltis, nuojauta, kad sumanyta išpažintis yra betikslė – nuodėmės išpažintos, tačiau atleidimo nebus.

„Žinoma, kai galvoju apie tai, jaučiu kaltę, kruopelytę kaltės. Bet daugiausia – netektį. Štai kas labiausiai skaudina. Ilgiuosi tostų ir sniego. Ilgiuosi neono antplūdžio Bulvare nakties viduryje. Ilgiuosi Mašos. Ilgiuosi Maskvos. “

Ypatinga klientė. Nepamiršk manęs

2012-04-09T23:46:00.005+03:00

Nesu įgudusi įtempto siužeto romanų skaitytoja – įgudusiais vadinu tuos, kurie iš pirmo skyriaus gali nuspėti, kur pakastas šuo, kas apsimeta auka, kas turi brolį dvynį ir panašias esmines smulkmenas, ant kurių ir laikosi visi detektyviniai romanai.

Tačiau būtent todėl man patinka karts nuo karto paskaityti ką nors tokio... dėl ko lyg ir neverta nemiegoti visą naktį, bet juk turi sužinoti, kuo viskas baigsis. Jei jau dievulis pašykštėjo nuojautos.

Taip jau nutiko, jog Sandros Brown „Ypatingą klientę“ ir Mary Higgins Clark „Nepamiršk manęs“ skaičiau vieną po kitos. Abi moterys gerai išmano savo amatą, tačiau jų kūriniai yra visiškai skirtingi.

„Ypatinga klientė“

S. Brown kūriniuose dažnai nuo pat pradžios žinome, kas kaltas. Tiesą sakant, tai mažiausiai ir rūpi. Na, taip, niekadėją reikia sugauti ir patupdyti už grotų, tačiau... tai, kas leidžia šiai rašytojai užsidirbti milijonus, yra meilė. Arba aistra, kaip bepavadintum. Šių dalykų netrūksta ir „Ypatingoje klientėje“. Užkietėjęs vienišius Dodžas, privatus detektyvas atskuba į pagalbą savo gyvenimo meilei, Karolinai. Juodu nesimatę trisdešimt metų. Kuo viskas baigėsi, patys galite numanyti.

Netrūksta ir įtampos, kaip gi be jos. S. Brown kūriniai yra dinamiški, įvykiai čia veja vienas kitą, nėra laiko ir pagalvoti. Įtampa čia kuriama būtent taip – dramatiškais veiksmais (visai kitaip nei M. Higgins Clark knygoje, bet apie tai vėliau).

Prisipažįstu, kad rašytojai pavyko mane apmauti – baigiantis knygai jau buvau bepradedanti būkštauti dėl labai jau keisto nusikaltėlio portreto. O tada viskas stojo į savo vietas.

„Nepamiršk manęs“

Kaip jau rašiau aukščiau, nors ir priklauso tam pačiam žanrui, M. Higgins Clark „Nepamiršk manęs“ yra iš esmės kitokia knyga nei ką tik aprašytoji „Ypatinga klientė“. Skirtumai yra bent keli. Sandros Brown romane įtampą sukuria veiksmai. Čia – priešingai – mistiniai, protu nesuvokiami nutikimai. M. Higgins Clark iki pat pabaigos neišduoda, kurie veikėjai priklauso geriečiams, o kurie – blogiukams. Jos užuominos gan šykščios, tarsi rašytoja nenorėtų, jog skaitytojai gaištų laiką spėliodami. Ji tyčia supainioja, mėto pėdas.

Galiausiai, tai kas skiria abu romanus, yra istorija. S. Brown apsiriboja tik nusikaltimu ir asmeniniu veikėjų gyvenimu. M. Higgins Clark peržengia nusikaltimo lauko ribas. Į jos pasakojimą įpintos vietinės legendos, savo šaknų paieškos, namų ir jų gyventojų istorijos, tikros ir netikros praeities šmėklos. Ir visa tai gražiai susiriša į tvirtą nusikaltimo ir paslapties mazgą.

Į švyturį: šiek tiek siurrealistiškai

2012-03-26T15:01:00.002+03:00

Įžanga: žinau, Virdžinija, tu buvai pirma, bet vos tik išgirstu „To the lighthouse“, galvoju ne apie tave.

Yra daugybė priežasčių nemėgti Virdžinijos Vulf. Jos sakiniai ilgi, kūriniai painūs, juose mažai įvykių, veiksmo posūkių ir daug emocijų, minčių aprašymų. Aš tai pasakiau. Aš tai pasakiau? Kodėl aš tai pasakiau? Kas privertė mane tai pasakyti? – ir panašiai.

Tai gali erzinti, jei esate mažai susidūrę su literatūros šedevrais.

„Į švyturį“ – tai knyga, su kuria galima kalbėtis. Ginčytis su ja tarsi su geru draugu – tačiau tik tuomet, kai ją iš tiesų pažinsite. Knygos veikėjai pradžioje pasirodyti pernelyg efemeriški. Slampinėjantys tarsi šmėklos, nepažinūs, nepagaunami. Tačiau puslapiams bėgant jų kontūrai išryškėja. Lengvi teptuko brūkštelėjimai virsta smarkesniais potėpiais. Jie išnyra iš prieblandos – visi: Ramziai, aštuoni jų vaikai bei svečiai, viešintys jų vasarnamyje, taip pat tarnai.

Neapsigaukite. Ši pažintis nebus iš lengvųjų. Įsivaizduokite, kad leidžiate vasarą vienoje iš Hebridų salų kartu su šiais personažais. Ponia Ramzi jau greičiausiai turi planų Jūsų atžvilgiu – nespėsite ir sumirksėti, o jau būsite su kuo nors supiršti. Dar blogiau, įtikėję, kad tai ir turėjo nutikti... Nebent šiam tikslui esate netinkami (ji nuspęs pati) – tuomet būsite tiesiog apdovanoti megztomis kojinėmis. Ponas Ramzis jus gąsdins savo nuostabiuoju protu, tačiau veikiausiai Jūsų nė nepastebės. Ponas Tanzlis, jo gerbėjas ir mokinys, greičiausiai įtikins jus, kad esate nieko verti, nes „Moterys nemoka tapyti, moterys nemoka rašyti“. Nebent esate vyras, tuomet jis papasakos Jums apie savo sunkią vaikystę, nepriteklių, savarankiškumą, rašomą darbą apie „kažkieno įtaką kažkam“ ir kitus ateities planus. Ne, verčiau būkite moterimi – taip galėsite niekieno netrukdomi stebėti šį paveikslą ir mėgautis tuo, ką stebite.

Galėsite pasivaikščioti pakrante, pašaudyti į paukščius, suvalgyi boeuf en daube prie didelio stalo (tik šiukštu neprašykite pakartojimo). Galėsite prisėlinti prie tapančios Lilės Briskou ar auštant paieškoti pamestos Mintos Doil senelės segės.

Galėsite plaukti į švyturį, tačiau tik tuomet, „jei rytoj bus geras oras“.

„Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė ima žiūrėti į tave“ – šie žodžiai, žinoma, priklauso ne Virdžinijai Vulf, tačiau puikiai atspindi visą „Į švyturį“ nuotaiką. Čia būsite stebėtojas ir stebimasis. Pirmoji (ir ilgiausia) romano dalis, „Langas“, tai tarsi langas į šių žmonių sielas, spalvingas tarsi vitražas, tokias pat dūžias , sunkiai perkandamas, reikalaujančias tinkamo žiūros taško. Ir kartu langas į išorinį pasaulį – visus mažus pasaulėlius.

Virdžinijos Vulf sukurti portretai yra neįtikėtinai gyvi, daugiasluoksniai, supančioti tarpusavyje sudėtingais santykių voratinklio raštais. Jos įžvalgos taiklios, o sugebėjimas įžvelgti ir perteikti gelmę per smulkmenas, nereikšmingus dalykus (kaip kad kelionė į švyturį ir jos reikšmė tėvo-sūnaus santykiuose) – nepakartojamas. Pro kieno langą žiūrėjo rašytoja, kurdama šį romaną?

„Geras oras“ pasitaikys tik po dešimties metų. Kai nebebus ponios Ramzi, o vasarnamis pralaiminės kovą su laiku, kai viskas atrodys nebepataisoma, o Džeimsas ir Kamė Ramziai paskelbs tėvui tylią „kovą prieš tironiją“, tik tuomet ateis metas plaukti.

Tad geros jums kelionės. Į švyturį.

sunki apžvalgininko našta

2012-03-15T17:11:00.001+02:00

coming soon, arba parsitempiau –

Išeiviai

2012-03-10T09:23:00.000+02:00

Kai galvoju apie W. G. Sebaldo knygą „Išeiviai“, mintyse pirmiausia iškyla seno, apleisto namo vaizdas. Tokį kiekvieną vakarą matydavau eidama iš mokyklos (į mokyklą – taip pat, tačiau rytais jis neatrodydavo toks bauginantis). Keistas sutapimas – tas namas kadaise priklausė žydų šeimoms. Apie žydus pasakoja ir „Išeiviai“.

Tai knyga apie pasaulį, kuris dorojasi su Holokausto pasekmėmis. Tačiau ne persekiojimai, tremtis, koncentracijos stovyklos ir jų dujų kameros čia užima pagrindinę vietą – pasakojimuose apie tai neužsimenama visai arba užsimenama puse lūpų. Tai tarsi fonas, o paveikslo pirmajame plane matome asmenines žmonių tragedijas. Matome žmones – tuos, kuriems pavyko išvažiuoti. Išeities pradžios tašku pasakojimuose dažnai yra Vokietija (tačiau minima ir Lietuva), o kelionės tikslu tampa Šveicarija, Prancūzija, Anglija ar net išsvajotosios Jungtinės Amerikos Valstijos.

Visi išsikėlėliai susirinko ant denio – laukė, kada iš besiplaikstančių ūkanų išnirs Laisvės statula, mat visi jie buvo išsipirkę kelionę į „Amerikum“ – kaip pas mus buvo sakoma. Išlipdami į krantą, vis dar nėmaž neabejojome, kad po mūsų kojomis Naujojo Pasaulio, pažadėtojo miesto – Niujorko žemė. O iš tikrųjų, kaip netrukus, – laivas seniai buvo išplaukęs – mūsų nusivylimui, paaiškėjo, atsidūrėme Londone. Dauguma išeivių noromis nenoromis susitaikė su padėtim, tačiau kai kurie, nepaisydami visų priešingų įrodymų, ilgai nepametė tikėjimo esą Amerikoje.

„Išeiviai“ – tai keturi pasakojimai apie žmones, vienaip ar kitaip susijusiais su pasakotoju (apie jį patį iš knygos nesužinome beveik nieko, tik padrikus faktus). Su Henriu Selvinu jis susipažįsta atėjęs išsinuomoti būsto. Daktaras Selvinas, į Angliją atvažiavęs jaunystėje ir pakeitęs pavardę iš Heršo Severino, apie savo žydišką kilmę neprasitaria net žmonai. Tačiau prisiminimai nesileidžia nuslopinami ir iškyla į paviršių netikėčiausiomis akimirkomis. Antrojo pasakojimo herojus, Žavingas Paulis Bereiteris, pasakotojo pradinių klasių mokytojas paslaptingajame S. mieste, žydas tik ketvirtadaliu, netgi tarnavo Vermachte. Trečiojoje dalyje šiek tiek labiau priartėjame prie pasakotojo – susipažįstame su jo šeima, tiesa, ne artimiausiais jam žmonėmis, o giminaičiais, emigravusiais į JAV. Pagrindinis dėmesys skiriamas mirusiajam pasakotojo motinos dėdei Ambrosui Adelvartui, tačiau svarbus čia ir kiti – pasisvečiuoti į Vokietiją atvykstantys dėdė Kazimiras ir teta Fini su šeimomis bei netekėjusi teta Teresė:

Kaskart atvykusi ji tris savaites verkdavo iš džiaugsmo susitikus, o tris savaites prieš išvykdama pradėdavo verkti iš skausmo, kad teks vėlei skirtis. Jei išbūdavo pas mus ilgiau kaip šešias savaites, tai viešnagės viduryje dar rasdavosi šioks toks tarpas, kai ji aprimusi dažniausiai imdavosi rankdarbių. Bet jei svečiuodavosi trumpiau, sykiais iš tikrųjų nė nebežinojai, dėl ko ji lieja ašaras – ar kad pagaliau gali pabūti namuose, ar kad su siaubu jau vėl galvoja apie išvažiavimą.

Knyga užbaigiama pasakojimu apie dailininką Maksą Aurachą, paskutinę minutę tėvų išsiųstą į užsienį, gyvenantį Mančesteryje ir pamažu tarsi nuklojamą dulkių sluoksnio:

Dulkės, pasisakė, jam esančios daug artimesnės nei šviesa, oras ir vanduo. Namai, kuriuose valomos dulkės, jam tiesiog nepakenčiami ir niekur kitur jis nesijaučiąs taip gerai kaip ten, kur daiktai nekliudomi ir prigesę gali slūgsoti užkloti pilko aksominio tufo, susidarančio materijai pamažėliu virstant į nieką.

Visus pasakojimus, be jų veikėjų kilmės (kuri nėra labai stipriai akcentuojama, tarsi nujaučiama), jungia begalinės, neišsemiamos vienatvės jausmas. Tie, kuriems pavyko išvažiuoti, kartu tarsi prarado teisę būti laimingi – viskas, kas buvo gera, džiaugsminga, liko ten, iš kur jie yra kilę. Išeiviai yra pasmerkti amžinam liūdesiui, smaugiantiems, net jei ir nuslopintiems, prisiminimams ir net galimybė grįžti (kaip Paulio Bereiterio atveju) nieko neišsprendžia – nes juk negalima grįžti į prarastą laiką. Visų aprašomų veikėjų lemtys – tragiškos.

„Išeiviai“ – tai lėta, kupina sielvarto knyga, dažnam skaitytojui greičiausiai pasirodysianti net nuobodi. Taip, pasakojimai konstruojami keistu, retai sutinkamu būdu – juos papildo nespalvotos nuotraukos, tad riba tarp dokumentikos ir grožinės literatūros čia beveik nutrinama. Tačiau jautrumas, su kokiu autorius aprašo šiuos „nelaimėlius“, negali palikti abejingų, o ir žvilgsnis iš kitos pusės į taip aktualią šiandien išeivijos temą yra taip pat be galo reikalingas. Verta paminėti ir tai, jog už šios knygos vertimą („adekvatų, subtilų ir niuansuotai išraiškingą“) Rūtai Jonynaitei buvo skirtas 2011 metų vertėjo krėslo apdovanojimas. Todėl rekomenduoju šią knygą visiems, kurių nepabūgs į ją pasinerti ir galbūt nuskęsti.

originally posted: PinigųKarta

„Žaidimas baigtas“. Žaidimas prasideda

2012-03-09T11:40:00.003+02:00

Jei dar yra žmonių, kuriems nėra girdėta Julio Cortazaro pavardė – prašome, štai jis: vienas iš žymiausių lotynų Amerikos rašytojų. O štai jis – kuklios išvaizdos ir nė 200 puslapių nesiekiantis jo apsakymų rinkinys „Žaidimas baigtas“.

Kas gi tie žaidėjai ir kokios žaidimo taisyklės? Susipažinę su šio rašytojo kūryba nujaučia, ko gali tikėtis – J. Cortazaras itin mėgsta „vaikyti“ savo skaitytojus. Prisiminkite, kad ir žymiausią jo kūrinį, romaną „Žaidžiame klases“, kurio tikslas, kaip teigia pats autorius, yra išmušti skaitytoją iš vėžių, priversti jį mąstyti, spręsti. Šį kartą „skaitymo žaidimo“ taisyklės paprastesnės (nors „išmušimo iš vėžių“ faktoriaus vis dar esama), tačiau ir galimybės rinktis, savarankiškai spręsti nebelieka. Visa rinktinė yra suskirstyta į tris dalis, pagal sudėtingumo laipsnį („(…)nuo paties paprasčiausio iki sudėtingiausio, kitaip tariant, pasak autoriaus, kiek pastangų turėtų padėti skaitytojas, stengdamasis suprasti (arba manyti supratęs) kiekvieną apsakymą“). Mėgstu priešgyniauti, todėl knygą pradėjau skaityti nuo paskutinio („sudėtingiausio“) apsakymo. Nežinau, ar tas saldus noras sulaužyti taisykles pasiteisino. Pasijutau lyg įžengusi į uždraustą teritoriją. Ir grįžau skaityti nuo pradžios, kaip buvo liepta.

Visas rinkinys kunkuliuoja magiškojo realizmo dvasia, todėl primygtinai nerekomenduoju jo skaityti žmonėms, kurie iš knygų reikalauja tikslių atsakymų. J. Cortazaras nieko neaiškina. Jo kūrinių realybė yra… Tokia, kokia yra. Skaitytojui siūloma arba priimti ją, pasinerti į tuos mikropasaulius, neužduodant per daug klausimų, arba tiesiog… Eiti šalin. Rašytojo kuriami pasauliai yra keisti, kitoniški, logiškai nepaaiškinami, arba, tiksliau, paklūstantys savo ypatingai logikai. Čia stebintysis virsta stebimuoju, auka – budeliu, o bandymas apsivilkti megztinį gali pavirsti tragedija. Čia už sienų verkia neegzistuojantys vaikai, o skruzdės rausia kilometrinius labirintus. Čia viskas paklūsta rašytojo sukurtoms žaidimo taisyklėms.

18 rinkinyje pateikiamų tekstų stebina savo išbaigtumu. Kiekvienas žodis yra pasvertas ir pamatuotas. Kiekvienas daiktas, pasirodantis „apsakymo scenoje“, nėra tik dekoracija, skirta užpildyti tuščiai erdvei. Kiekvienas šautuvas čia iššauna. Mechanizmai paklūsta savo kūrėjui, be jokių išlygų, be jokių atsikalbinėjimų.

Ar Jums patiks žaisti su Cortazaru? Be abejo, ne visiems. Tačiau norintiems susirungti su šiuo rašytoju patariu pradėti kaip tik nuo šios knygos. Žaidimas baigtas? Anaiptol. Žaidimas tik prasideda!

originally posted: PinigųKarta

Įsimylėjėlių žodynas: miela

2012-03-07T07:57:00.000+02:00

Yra gerų knygų. Yra visai prastų. Dar – yra tiesiog mielos knygos. D. Levithano „Įsimylėjėlių žodynas” man yra būtent iš tokių – mielų – knygų.

Keista nuomonė apie knygą, kurioje gvildenama neištikimybės tema, tiesa? Tačiau šis neįprastos formos romanas-žodynas sužavi savo jautrumu, poetiška kalba ir atvirumu. Nors yra ir skyrių, kuriose viskas išrėžiama tiesiai šviesiai:

„Kartais mums besimylint aš svajoju, kad ant tavo nugaros būtų mažas mygtukas, kurį galėčiau paspausti ir tu greičiau baigtum.“

Su knygos veikėjais susipažįstame prie raidės A, jų pirmojo pasimatymo metu. Abberant – neįprastas (vertimo dėka „Įsimylėjėlių žodynas“ tampa „Anglų-lietuvių kalbų įsimylėjėlių žodynu“). Raidė po raidės, žodis po žodžio, iš šykščių užuominų ir atvirų tekstų susidėliojame šios poros paveikslą – kaip jie surado vienas kitą, kaip įsimylėjo ir kas buvo po to. Tas „po to“ – sąlyginis, žodyne nesilaikoma „santykių chronologijos“, todėl apie josneištikimybę jam sužinome gan greitai. Pernelyg greitai – jau spėję susižavėti pasakotoju, bet dar nepamilę tos, apie kurią jis pasakoja.

„Visą šį laiką kūriau mūsų santykius. Bet vieną naktį palikau langą atvirą ir jie pradėjo rūdyti.“

„Žodynas“ su begaliniu jautrumu aprašo skaudų perėjimą nuo partnerio idealizavimo iki... turbūt turėtume tai pavadinti „objektyvia tiesa“. Jam tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ji dar kurį laiką nuo susipažinimo susitikinėjo su kitais. Jis buvo tvarkingas, o ji nuolat palikinėjo dantų pastos tūbelę neužsuktą (taip, žinau, baisi nuodėmė). Ir dar daugybė kitų smulkmenų, galiausiai pavirtusių į tai:

Mano ištikimybė buvo tokia pat begalvė, kaip tavo nuopuolis. Mano manymu, galėjo nutikti įvairiausi blogi dalykai, bet nemaniau, kad nutiks tai.
– Tai buvo klaida, – pasakei.
Žiauriausia, kad jaučiausi taip, lyg suklydęs būčiau aš, nes tavimi pasitikėjau.

Romano pradžioje man buvo kilusi asociacija su sentencijomis iš kramtomos gumos „Love is...“, tačiau greitai atsikračiau panašių minčių. Tai ne visai tai – jau vien dėl to, jog rašytojas savo „žodynui“ parinko gana neįprastus žodžius – paprastai tokių nepavartosite, kalbėdami apie meilę. Čia rasite catalyst – katalizatorių, paleontology – paleontologiją ar latitude – platumą.

Rasite ir love – meilę.

Tiesa, ši sąvoka žodyne aprašoma vos dviem žodžiai – „Nė nebandysiu“. Tai vienas trumpiausių knygos skyrių – po celibato, kuriam aprašyti užteko vos vieno žodžio – „Nerasta.“

Gal ir iš tiesų, nė neverta bandyti aprašyti šios knygos. Mane sužavėjo jos graži kalba, lakoniškumas, šmaikštumas – net jei tai tėra tik kaukė, po kuria pasislėpęs tikras skausmas. Jei norite ko nors mielo, bet ne pernelyg saldaus – ji bus kaip tik.

konkursai, konkursėliai

2012-03-02T16:05:00.002+02:00

galbūt jau girdėjote, galbūt dar ne - mano „virtualioji darbovietė“, t.y. knygynas ManoKnyga.lt paskelbė konkursą blogeriams. Kviečiu sudalyvauti, nes laiko dar yra, o dalyvių šiuo metu yra lygiai 3. plačiau štai čia: feisbūkas

arba, nedraugaujantiems su feisbuku, čia:

Sveiki,

ne, mes nesiūlysime jums perskaityti tą ar aną knygą ir parašyti, kodėl ji Jums taip patiko. Tačiau knygų, žinoma, duosime. Tiesiog siūlome su mumis pažaisti.

Žaidimo taisyklės: nusprendę dalyvauti, parašote savo tinklaraštyje trumpą (arba ilgą) įrašą žaidimo tema. Tą turite padaryti iki kovo 8 dienos.

Pirmojo žaidimo tema: „Jei būčiau knyga, būčiau...“

Būtume dėkingi, jei Jūsų įraše minima knyga bus iš Manoknyga.lt asortimento, o įraše – sudėtos nuorodos į šią knygą mūsų knygyne.

Laimėtojas bus renkamas burtų keliu. Jam atiteks Jean-Christophe Grange romanas „Gandrų skrydis“.

Skaitome daugelį blogų, tačiau tam, kad tikrai nepraleistume Jūsų įrašo, atsiųskite jį adresu evelina@manoknyga.lt.

Mercedes-Benz. Iš laiškų (ir meilės) Hrabalui

2012-02-24T09:19:00.000+02:00

Ar turite savo mėgstamiausią rašytoją? Tokį, kurio kūriniai atrodo parašyti specialiai Jums, o Jūs, tarsi atsidėkodami kūrėjui, nuolat cituojate jų ištraukas? Tokį rašytoją, už kurio sveikatą geriate, o jam netikėtai mirus, – liūdite tarsi praradę geriausią draugą?

Jei ta bendrystė su visiškai nepažįstamu žmogumi yra jums artima – patirta ar bent jau įsivaizduojama – greičiausiai suprasite, kodėl taip susižavėjau nediduke P. Huelle knyga „Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“. Lenkų rašytojo mini romanas gimė iš meilės čekų kūrėjui Bohumilui Hrabalui. Tokios nuoširdžios, kad ir mane paskatino pagaliau išsitraukti seniai lentynoje dulkančią pastarojo rinktinę „Pernelyg triukšminga vienatvė“.

Tačiau tam, kad galėtumėte mėgautis „Mercedes-Benzu“, pažintis su Hrabalio kūryba nėra būtina. Galbūt jums kažko trūks, vieno ingrediento, bet ir be jo šią knygutę galima skaniai praryti. Tai lyg skaityti apie muziką, kai pats niekuo negroji – daug kas aiškins, kad nieko nesupranti, bet suprasti muzikos nebūtina, ją galima ir pajusti. Taip, B. Hrabalo kūrybos išmanymas perkeltų Jus „į kitą dimensiją“. Paralelės su jo apsakymų veikėjais suteikia knygai ypatingų prieskonių. Tačiau ir be jų P. Huelle istorijos itin maloniai slysta gomuriu.

Kas tai per istorijos? Pagrindinis knygos veikėjas, rašytojas, pasakoja jas savo vairavimo instruktorei, panelei Civlei. Apie savo senelę Mariją ir jos traukinio pervažiuotą automobilį (ir kas iš to išėjo). Apie senelio mercedesus, jo pomėgį fotografijai, automobilinę lapės medžioklę. Apie kitus jų aplinkos žmones. Apie savo tėvus – ir jų mercedesą. Dauguma jų linksmos, šmaikščios, tačiau yra ir kitokių – artėjo karas, ir linksmumą nustelbė nuojauta, jog „laimingesni jau nebebūsime, visas šias akimirkas turime sustingdyti tarsi vabzdį gintare“.

Vėliau atsiranda ir kitų istorijų, kitų pasakotojų – liūdna vairavimo instruktorės, panelės Civlės ir jos brolio patirtis, jų kaimynų, Fiziko ir Kerzo verslo planas (ir kas iš to išaugo), privertusią mane garsiai nusikvatoti Fiziko mobuarto istorija ir kiti, ironiški, šmaikštūs, lengvai pasakojami nutikimai. Tarsi auksinis siūlas iš po kūrinio pagrindo kartais pasirodo Bohumilas Hrabalas, jo kūrinių veikėjai, ir dar kitas, kitos spalvos, tačiau puikiai derantis – „čia sukite į kairę“, „čia į dešinę“, šmėkščioja Gdansko gatvių pavadinimai, nes juk dauguma šių istorijų pasakojamos vairavimo pamokų metu – jos skirtos instruktorei užkalbėti ir gal šiek tiek suvilioti…

Tai žavinga knyga, šiek tiek melancholiška – dauguma senų istorijų turi melancholijos prieskonį, nes tų laikų nebesugrąžinsi, tačiau „Mielas pone Bohumilai, ir vėl gyvenimas apsuko neįtikėtiną kilpą“ – tokiu sakiniu prasideda ir baigiasi ši knyga, gyvenimo ratas apsisuko, viską galima pradėti nuo pradžių – ir aš tvirtai žinau, kad šią knygą perskaitysiu bent dar kartą.

jie išeina

2012-02-01T22:23:00.004+02:00

Ramiai, savo namuose, mirė Nobelio premijos laureatė Vislava Šymborska (Wisława Szymborska). Mirė sapnuodama, gal savo paskutinį eilėraštį. Jai buvo 89-eri.

V. Šymborska. Apmąstau pasaulį

Apmąstau pasaulį, antrąjį leidimą,
antrąjį leidimą, pataisytą
idiotų juokui,
melancholikų verksmui,
plikių šukoms,
šunų batams.

Štai skyrius:
Augalų ir Žvėrelių Kalba,
čia kiekvienai rūšiai
yra lyginamasis žodynas.
Net paprastas „labas“,
kai sveikiniesi su žuvimi,
žuvį, tave ir kitus
gyvenime stiprina.

Ta seniai nujausta
ir staiga išreikšta žodžiais
miško improvizacija!
Tas pelėdų epas
Tie ežio sukurti
aforizmai, nors
esame įsitikinę,
kad jis miega, ir tiek!

Laikas (antrasis skyrius)
turi teisę kištis
į visa – gera ar pikta.
Vis dėlto jis, kursai trupina kalnus,
okeanus stumdo
ir suka žvaigždes,
neturės nė menkiausios galios
įsimylėjėliams, nes jie pernelyg nuogi,
pernelyg apsikabinę, pašiaušta
siela lyg žvirbliu, tupinčiu ant peties.

Senatvė – tiktai moralas
nusikaltėlio gyvenimui.
Ak, tad visi yra jauni!
Kančia (trečias skyrius)
nežemina kūno.
Mirtis,
kai miegi, ateina.

Sapnuosi, kad išvis nereikia kvėpuoti,
kad tyla be alsavimo –
visai gera muzika,
esi mažytis lyg kibirkštis
ir gęsti į taktą.

Mirtis tik tokia. Didesnį skausmą
patyrei laikydamas rankoje rožę
ir buvai daug labiau sukrėstas,
matydamas žiedlapį krintant ant žemės.

Pasaulis tik toks. Tik šitaip
gyventi. Ir mirti tik šitiek.
O visa kita – lyg Bachas,
akimirką grotas
pjūklu.

W. Symborska. Obmyślam świat...

Obmyślam świat, wydanie drugie,
wydanie drugie, poprawione,
idiotom na śmiech,
melancholikom na płacz,
łysym na grzebień,
psom na buty.

Oto rozdział:
Mowa Zwierząt i Roślin,
gdzie przy każdym gatunku
masz słownik odnośny.
Nawet proste dzień dobry
wymienione z rybą
ciebie, rybę i wszystkich
przy życu umocni.

Ta, dawno przeczuwana,
nagle w lawie słów
inprowizacja lasu!
Ta epika słów!
Te aforyzmy jeża
układane gdy
jesteśmy przekonani,
że, nic tylko śpi!
Czas (rozdział drugi)
ma prawo wtrącania się
we wszystko czy to złe, czy dobre.
Jednakże - ten, co kruszy góry,
oceany przesuwa i który
obecny jest przy gwiazd krążeniu,
nie będzie mieć najmniejszej władzy,
bo zbyt obojęci, z nastroszoną
duszą jak wróblem na ramieniu

Starość to tylko morał
przy życiu zbrodniarza.
Ach więc wszyscy młodzi!
Cierpienie (rozdział trzeci)
ciała nie zniewala.
Śmierć,
kiedy śpisz, przychodzi.

A śnić bedziesz,
że wcale nie trzeba oddychać,
że cisza bez oddechu
to niezła muzyka,
jesteś mały jak iskra
i gaśniesz do taktu.

Śmierć tylko taka. Bólu więcej
miałeś trzymając róże w ręce
i większe czułeś przerażenie
widząc, że płatek spadł na ziemie.

Świat tylko taki. Tylko tak
żyć. I umierać tylko tyle.
A wszystko inne - jest jak Bach
chwilowo grany
na pile.

Brandos amžius: ar gyvenu?

2012-02-01T09:24:00.001+02:00

„Mano laisvė nėra tavo laisvė“ – skaitydama J.P. Sartre‘o „Brandos amžių“ vis prisimindavau šį sakinį – iš visai kitos knygos, kito autoriaus, kito laikmečio, kitos „operos“. Sartrui kaip egzistencializmo atstovui laisvės klausimas itin rūpėjo, jam išmėsinėti buvo skirta „Laisvės kelių“ trilogija, kurią ir pradeda mano skaitytasis „Brandos amžius“.

Beveik keturių šimtų puslapių romanas apima vos kelias pagrindinio veikėjo, Matjė, dienas. Vos pradėję skaityti, persikėlę į XX. amžiaus (veiksmas vyksta Antrojo pasaulio karo išvakarėse) pradžios Paryžių, sužinome, kad Matjė turi bėdų – jo ilgametė meilužė Marselė laukiasi. Manydamas, jog puikiai žino, kokia išeitis judviem yra geriausia, Matjė pasižada surasti pinigų abortui. Marselė, kaip dažna moteris, kurioje užgimsta gyvybė, pradeda abejoti šiuo „bendru“ sprendimu. Tačiau garsiai įvardinti savo abejonių kol kas nedrįsta.

Matjė blaškosi po Paryžių, ieškodamas pinigų, tačiau tai tik gėlytės, dekoracijos. Iš tikrųjų jis stengiasi bent kažką pajusti. Meilę Marselei, atidavusiai jam gražiausius savo metus? Nuoširdų susižavėjimą jaunąja Iviš – keista, žiauria, neprieinama... Draugiškus jausmus Borisui, jo mokiniui ir sekėjui? Rūpestį dėl savo ateities? Pasibaisėjimą tuo, kas vyksta politinėje arenoje, baimę dėl artėjančio karo? Pasiryžimą tikėti ir kovoti už tai, kuo tiki?

Nieko. Tuščia.

Ir dar ta mintis, lyg musė, neduodanti ramybės.

O gal jis turėtų vesti Marselę? Pamiršti apie savo laisvę?

Kokią laisvę?

Galbūt perdėtas laisvės troškimas jau seniai virto Matjė kalėjimu?

Gal tai ir yra tas brandos amžius?

Matjė filosofavimai gali erzinti, jei esate pratę ginčytis su knygos veikėjais (ar televizoriumi, pavyzdžiui). Kartais jį iš tikrųjų norėtųsi gerokai papurtyti. Tačiau tai neišdegs – matote, jis ir pats save nuolatos purto. Įsivelia į abejotinas istorijas, badosi peiliu vien tam, kad pajustų, jog jo laisvė yra šio to verta. Jog gyvenimas nebėga pro šalį. Jog šio to vertas yra ir jis pats. Tik ar tai įrodo jo gyvybę?

Romano puslapiais keliaujama greitai – rašau šį sakinį tiems, kuriuos galbūt gąsdina Sartre'o pavardė. Čiupkite šią knygą – tai reta proga susipažinti su filosofija iš vidaus, juk retas rimtas mąstytojas „švaistė savo laiką“ romanų rašymui.

„Karo žirgas“: knyga ir filmas

2012-01-30T03:29:00.001+02:00

Nors, gal derėtų įrašą pavadinti „filmas ir knyga“? Po filmo peržiūros norėjau griebti knygą. Perskaičiusi ją visgi gailiuosi – ji nebuvo tokia stipri. Ji net nebuvo tokia, kokią ją įsivaizdavau, pamačiusi filmą. Skaitydama knygą vis prisimindavau filmą ir negalėjau atsistebėti, kaip kažkas joje įžvelgė potencialą. Turbūt todėl ir nesu Stevenas Spielbergas. Manęs tokia knyga nebūtų įkvėpusi jokiam filmui.

O štai filmas sužavėjo nuostabiais gamtovaizdžiais. Nors jame ir manipuliuojama žiūrovo jausmais, žiūrovai dažnai patys nelabai tam prieštarauja. Žinote, retas gali atsispirti žirgams. Todėl grožėjausi ir žliumbiau, kur priklausė pagal scenarijų. „Karo žirgą“ galima rekomenduoti šeimyniniam sužiūrėjimui – žinoma, jei ta šeimyna yra jau pribrendusi filmams apie karą. Režisierius S. Spielbergas uždraudė vadinti jį karine drama – gerbkime jį ir to nedarykime. Pavadinkime šį filmą istorija apie draugystę Pirmojo Pasaulinio karo fone. Su gera pabaiga. Gal netgi pernelyg gera – vis dėl to, karas.

Drįstu teigti, kad net pati istorija filme yra išreikšta daug stipriau. 2,5 valandos kino juostoje net akcentai sudėti ne ten, kur knygoje, pagrindiniai įvykiai yra nežymiai pakeisti. Bet tai tik į gerą. Atrodytų, kad knyga ir filmas šiuo atveju yra tarsi priešpastatomi – ilgiausios scenos filme ir vos kelių sakinių paminėjimas knygoje (knygelėje – ji vos 160-ies puslapių). Atrodo, tarsi ne filmas būtų pastatytas pagal knygą, o knyga parašyta pagal filmą.

Žinoma, taip nėra. M. Morpurgo knyga buvo išleista prieš 30 metų. Pagal ją pastatytas filmas Lietuvoje rodomas nuo sausio 27 dienos (šioje vietoje dėkoju leidyklai Alma Littera už galimybę susipažinti ir su vienu, ir su kitu).

Grįžkime dar prie knygos. Jei filmas turėtų patikti įvairaus amžiaus (jautriems) žmonėms, tai knyga yra akivaizdžiai jaunatviška, netgi, sakyčiau, vaikiška. Vaikiškumo, naivumo įspūdį sustiprina dar ir tai, jog joje pasakotoju pasirinktas pats arklys Džojus. Tačiau ji turėtų tikti pradiniam susipažinimui su XX amžiaus istorija. Daug faktų (praktiškai jokių) ji nepateiks, tačiau galbūt privers jaunus skaitytojus nuodugniau panagrinėti šią temą.

Emigrantės dienoraštis

2012-01-27T10:18:00.001+02:00

Mėgstančios koncertuose valgyti varškę Zitos Čepaitės pristatinėti turbūt jau niekam nebereikia. Būsimos knygos leidėjai, užvirus visai tai košei (oi, atsiprašau, varškei), greičiausiai plojo katučių – geresnės reklamos „Emigrantės dienoraščiui“ nė nesugalvotum.

„Ši knyga – tai bandymas iš vidaus atskleisti emigrantišką gyvenimą ir emigrantišką savijautą. Apie tai prabilti buvo svarbu ne vien dėl to, kad mano pačios gyvenime tirštai susikaupė emigrantiškos patirties, bet ir dėl to, kad Lietuvoje likusių akimis iš gimtojo krašto išvykę žmonės tarsi tampa kitarūšiais. Nebūtinai geresniais ar blogesniais, tačiau kitokiais, kurių gyvenimo būdas ir elgsena žadina įtarų smalsumą.“

„Dienoraštis“ iš tiesų nėra dienoraščiu – jame nėra datų. Tai greičiau esė rinkinys (su tam tikromis išlygomis – čia vyrauja žurnalistinis stilius, o meninio dažnai pritrūksta). Tačiau nepaisant „žanrinio neapibrėžtumo“, slysti tekstu nepaprastai lengva ir dažniausiai malonu.

Tik štai pačios istorijos malonumo greičiausiai nesuteiks. Čia aprašomos emigrantinės patirtys, nors ir įvilktos į lyg ir linksmumo, lyg ir lengvabūdiško šmaikštumo skraistę, yra dažniausiai slogios. Ne, autorei neteko rinkti šampinjonų ar šalti mėsainių fabrike. O ir rašo ji lyg ir apie save, lyg ir apie kitus – skaičiuoja, kiek kainavo jos apatiniai, pasakoja apie „savo babajų“, bet ir lankosi teismuose, kur teisiami nusikaltę jos tautiečiai. Niekada negyvenau Londone, tačiau atsisakau tikėti, kad gyvenimas ten gali būti tik toks. Toks… joks. Net patiriami malonumai yra kažkokie liūdni, neteikiantys džiaugsmo. Tiesą sakant, nors ir nelaikau save labai jautria, nakčiai prisiskaičiusi šios knygos, sapnavau košmarus.

Nežinau, kas laiko Zitą Čepaitę svečioje šalyje (ir perskaičiusi šią knygą to tikrai nesupratau) – jos nuomone, gyvenantys ten, kad ir kaip besistengtų, niekuomet netaps kažkuo. Ne visi, žinoma, ir siekia tuo kažkuo tapti. Tačiau jei šia knyga buvo siekta panagrinėti „emigrantišką gyvenimą iš vidaus“, aš pritrūkau joje kitokios, bent kiek šviesesnės patirties. Nebent knyga buvo rašyta valdžios užsakymu ir skirta atbaidyti dar likusius Lietuvoje nuo emigravimo. Ką gi, tokiu atveju tikslas pasiektas su kaupu.

Mintijimai…

2012-01-25T14:44:00.004+02:00

„Mintijimai…“ – tai antroji lietuvių skaitytojų pažintis su britų rašytojo David’o Lodge‘o kūryba. Pirmasis jo romanas lietuvių kalba, „Terapija“, buvo išleistas 2008 – aisiais.

„Mintijimai…“ (orig. „Thinks…“) – tai herojų mintys, įrašytos į „debesėlius“, kaip komiksų knygutėse. Mintys, jų tėkmė – labai svarbios Ralfui Mesendžeriui (šeimoje vadinamam tiesiog Mesendžeriu). Jam, kognityvinių mokslų specialistui, rūpi atskleisti žmogaus sąmonės, sąmoningumo paslaptis. Romanas pradedamas vienu iš jo eksperimentų: neseniai įsigyto prietaiso pagalba jis įrašinėja savo mintis, stengdamasis kuo mažiau „kištis“ į mąstymo procesą. Gan greitai suprantame, jog Mesendžeris – gan kontroversiška asmenybė, o didžiąją dalį jo apmąstymų sudaro seksualinių nuotykių prisiminimai arba svajonės apie juos.

Tokiame kontekste susipažįstame su Helena Ryd. Ji – Glosterio universiteto bendruomenės naujokė (romano veiksmas vyksta universitetiniame miestelyje), atvykusi skaityti kurso apie kūrybinį rašymą. Helena atrodo visiška Mesendžerio priešingybė – visų pirma, patikima ir „aukštos moralės“. Praradusi vyrą, ji atrodo paskendusi savyje, šiek tiek susikausčiusi. Nereikia nė sakyti, jog tai ji tampa naujuoju Mesendžerio taikiniu, nepaisant jo nerašyto susitarimo su žmona, draudžiančio panašius „žaidimus“ savame kieme.

Minčių įrašinėjimas tapo smagiu Mesendžerio laisvalaikio užsiėmimu. Helena taip pat pradeda rašyti savo dienoraštį. Romanas taip ir sudarytas – gabalas to, gabalas ano, kartais įsiterpiant „nepriklausomam pasakotojui“. Tiesa, yra ir kitų intarpų – pateikiami įdomiausi Helenos kurso klausytojų darbai, teminės šiuolaikinių rašytojų parodijos. Jas skaityti bus be galo smagu, jei esate susipažinę su Salmano Rushdie, Samuelio Becketto ar Irvine‘o Welsho kūryba ir rašymo stiliumi. Nemažą dalį knygos užima ir veikėjų diskusijos apie sąmonę, protą, dirbtinį intelektą, įvairius mokslo pasiekimus, mokslininkų ginčus ir interpretacijas, tačiau specialaus išsilavinimo viskam suprasti jums greičiausiai neprireiks. D. Lodge puikiai išmano, kaip pateikti mintis, kad jos būtų suprantamos masėms (ir dažniausiai tai daroma žiniasklaidos mėgstamo Mesendžerio lūpomis).

D. Lodge pateikia skaitytojams meistriškai parašytą romaną apie neištikimybę, principus, moralę ir jų lankstumą. Atvykusi dėstyti, Helena nė neįsivaizdavo, kokią tiesą apie save ir savo artimuosius jai teks atrasti. Vaikystėje įskiepytos katalikiškos vertybės neapleido jos ir suaugėliškame gyvenime, net tuomet, kai nuo Dievo ir Bažnyčios ji jau buvo nusigręžusi. Jai tenka atrasti, jog jos elgesys gali būti sąlygotas ir išorinių veiksnių – „jei taip elgiasi jie, galima ir man“. Santykis su religija užima svarbią vietą D. Lodge‘o kūryboje, kaip ir švelnūs pasišaipymai iš akademinės bendruomenės. Visa tai yra įvilkta į patrauklią, lengvą romano formą. „Mintijimai…“ nėra kietas riešutėlis, romaną prarysite akimirksniu, tačiau jo paviršinis lengvumas neturėtų būti suprastas tiesiogiai. Yra apie ką ir pamintyti.

liūdnieji klounai

2012-01-22T00:31:00.004+02:00

Kokie juokingi tie žmonės... Patys susikuria taisykles, teorijas, patys sau seka pasakas. Patys jomis įtiki.

„Enė gyveno lūkesčiu, kurį retos dvejonės ir nusiminimo akimirkos tik dar labiau išryškindavo Vilio akyse, ir kartais jam užtekdavo žmonos žvilgsnyje ar šypsenoje įskaityti tą savotišką ten glūdintį įsitikinimą, kad pradėtų dusti ar kad panižtų visą kūną: žymiausi alergologijos specialistai, švirkšdami jam visokiausias bjaurastis, kokias tik galima įsivaizduoti, bergždžiai mėgino aptikti medžiagą, kuriai jis jautrus, pradedant katės plaukais ir dantų šepetėlių šeriais ir baigiant Enės lūpdažiu ar kremu, kuriuo ji valydavosi kosmetiką. Jį kankino nuolatinė baimė ją prarasti.”

Ar pamenate tą akimirką, kai jūs aplankė meilė (jei jau aplankė, žinoma)? Ar esate galvoję, kodėl jis/ji, kodėl tada, tokiomis aplinkybėmis, tokioje vietoje? Įsivaizduokite, kad bandote nuspėti, kada tai galėtų įvykti. Bandote užkirsti meilei kelią. Neee, tik ne šitas. Nee, tik jau ne čia, galvojate, lyg meilės atsiradimui būtinos tam tikros išorinės sąlygos. Meilės scenoje dekoracijos nesvarbios.

„Kiekvieną akimirką nuo minios galėjo atsiskirti kažkoks vyras ir ją iš jo pagrobti, ir labiausiai jis mėgo gąsdinti save mintimi, kad nesąmoningas to susitikimo įrankis bus jis pats; galbūt pakaks pratarti: verčiau eime čia, o ne kitur, užsukime į šitą kavinę, leiskimės į šitą kelionę...“

Vargšas Vilis, jis buvo teisus.

Jie leidosi į tą kelionę (ak, Europa), ėjo ten, ne kitur, užsuko į tą kavinę.

„Ji, atrodė, sudvejojo, metė į jį kone maldaujamą žvilgsnį; abu juokingai, paikai jautė, kad taip nedaroma, kad reikia pateisinimo, dingsties, jie dar jautė aplink save senuosius pasaulio saitus, pasaulio, priešiško tiems, kurie taikosi nuo jo pasprukti, ir jis pasielgė taip, kaip reikalavo įprastinės padorumo taisyklės, paskubomis pratardamas:

— Žinau vieną vietelę, iš kur gerai matyti visa eisena ir kur niekas nesistumdo...

— Aš ne viena, – atsiliepė ji ir, kad jį nuramintų, tuojau pat pridūrė: – Visų pirma, yra mano tėvas...

— Kuris iš jų dviejų jūsų tėvas? Tikiuosi, abu?

— Abu, – atsakė ji ir ūmiai plaikstydamasi plaukais nužingsniavo nuo jo šalin, priėjo prie Vilio kitame salės gale...

Artindamasi dar tebešypsojo, ir Viliui teko šypsena, skirta visai ne jam.

– Nelaukit manęs,– pasakė ji. – Susitiksime viešbutyje.“

Meilės anatomija. Kaip norėčiau, kad tai būtų knyga apie tai. Romainas Gary, greičiausiai, ant manęs įsiųstų – tos mooooooterys, joms tik duok apie meilę. Tiesa ta, kad niekur kitus nesu skaičiusi apie meilės užgimimą taip vyriškai, griežtai. Taip tikroviškai. Taip juokingai. Ir taip teisingai.

Visa bėda, jog rašytojui šį kartą rūpi ne meilė. „(...) beprotiški konfliktai, labiau negu kada nors draskantys žmoniją, verčia mūsų nervus ir tai, kas mums tarnauja protu, gyventi patariant nuolatinę apsiausties būseną“ rašo jis autoriaus žodyje, kartu pateikdamas skaitytojui raktą į „Liūdnųjų klounų“ pasaulį („šypsokitės ir gyvenkite, kaip kokie debilai“ – šioje vietoje prisimenu G. Grajausko eilėraštį). „Liūdnieji klounai“ yra varomi nerimu, tuo globaliu, visą apimančiu nerimu, kuris man, tiesą sakant, visai svetimas, kaip ir Enei. Renjė, tas žmogus, kurio atsiradimo jos gyvenime Vilis bijojo labiau už viską, netrukus išvyksta į karą, šį kartą į Korėją. Jis luošas, jo gyvenime šis karas nebe pirmas. Jo niekas neverčia to daryti, ideologinis savanoris, šventasis idiotas, nujaučiantis, kad jei ne šį, tai kitą kartą taps patrankų mėsą, kapu nežinomam kareiviui.

Jausmas, lyg kas nors būtų užtepęs garstyčių ant mano saldaus pyragaičio, štai su kuo palyginčiau šio romano skaitymą. Ir blogiausia yra tai, kad autorius visai neketino vaišinti mane saldumynais – jam tiesiog (galbūt netyčia) pasisekė parašyti puikią įžangą – būtent įžangą – į romaną, kuris vėliau tampa pernelyg politizuotas, kokčiai intelektualus, pasuka visai ne ta linkme, kurios man (koks susireikšminimas) norėtųsi. Iš šio romano išeitų du puikūs, atskiri kūriniai. Vienas man (ir Holivudui), kitas – pačiam autoriui ir visiems prijaučiantiems. Nes... nors puikiai supratau, ką „Liūdnųjų klounų“ autorius norėjo man pasakyti, šio romano pradžia yra pernelyg ryški, kad ją galima būtų tiesiog atidėti į šalį, pamiršti, užsiimti kitais dalykais, kitomis idėjomis. Nes... nors mėgstu garstyčias, mano pyragaitis buvo pernelyg skanus. And I want it back.

paliktos paslaptys

2012-01-20T05:29:00.003+02:00

Tiesą sakant, užvertusi „Prieš audrą“ tikrai nesitikėjau, jog su jos veikėjais teks susitikti dar kartą. Ne todėl, kad jie būtų labai nepatikę (kad būtų labai patikę, taip pat nepasakyčiau). Tiesiog...Na, perskaičiau, [dar] nepamiršau, ir...tiesą sakant, tiek. Apie jos tęsinio, „Paliktos paslaptys“, egzistavimą nei žinojau, nei jo sąmoningai ieškojau, nei norėjau, kad jis egzistuotų.

Bet kas manęs klaus. Kai kurie dalykai tiesiog yra, noriu aš to, ar ne.

Įspėjimas: šioje apžvalgoje gali būti [tyčia ar nelabai] atskleisti tam tikri faktai, žinomi iš pirmosios knygos. Jei jos dar neskaitėte, bet ketinate tai daryti...tai ką jūs veikiate čia?

Gerai, tęsiame programą.

Topsulo sala. Nuo gaisro praėjo kiek daugiau nei metai — tuos metus Megė praleido kalėjime. Ir štai ji grįžta namo. Valiooo!

Na, tiesą sakant, ne visai valio, kai esi laikoma žudike.

Tu nebeturi draugų.

Tu nebeturi vaikino.

Tu niekur neįstojai.

Tave persekioja žurnalistai.

Tave persekioja nukentėjusiųjų artimieji.

Tu, tiesą sakant, pats save persekioji. Nes mylėjai. Ir buvai akla. Ir dabar manai, jog visi tie žmonės, norintys surengti tau linčo teismą, yra teisūs. Jautiesi kalta, nusipelniusi bausmės.

Ir tada atsiranda draugė. Tikra, nauja, suprantanti tave ir tave palaikanti. Juk taip norėtųsi, kad tai būtų tikra. Kad tai būtų tiesa.

* * *

Kol Megė leido dienas („už mokesčių mokėtojų pinigus“) kalėjimo kurorte, gaisro metu nukentėjęs Kitas, palaikomas mamos Saros, laižėsi žaizdas. O gal tik jas draskė?

Jo laukia ilgi reabilitacijos metai. Jo veidas sudarkytas. Kiek tuštokam vaikinui, kuris buvo laikomas gražuoliuku, tai panašu į pasaulio pabaigą. Kas iš to, kad jis gyvas, jei jaučiasi nematomas? Tiksliau, labai matomas. Tik ne taip, kaip norėtų.

Taip, jis pyksta. Ant Megės ir visos jos prakeiktos šeimynėlės. Ir padėties tikrai nepataiso tai, jog jis pats tai šeimai priklauso.

O tada dingsta jo mama.

* * *

„Paliktos paslaptys“ konstruojamos panašiai, kaip ir ankstesnis romanas. Keturi pasakotojai: apie dabarties įvykius sužinome iš Megės, jos brolio Endžio ir Kito; apie praeitį pasakoja Saros dienoraštis. Paslaptys, įtampa (palaikoma, tiesą sakant, gan primityviomis priemonėmis, tad istorijos atomazga yra nuspėjama — galiausiai skaitai vien norėdamas sužinoti kodėl). Nors romanas yra daugmaž savarankiškas ir viską galima suprasti neskaičius pirmojo, manau taip: jei jau pajutote savyje tokį norą — skaitykite abu, iš eilės.

Štai ir viskas. Taško nededu — ką gali žinoti, gal kažkur plūduriuoja ir „Paliktų paslapčių“ tęsinys

mįslė

2012-01-07T19:53:00.001+02:00

vienas rašytojų (kurio knygą neseniai perskaičiau, bet dar nespėjau aprašyti :) turėjo tokią įdomią „politologinę teoriją“ – anot jos, Rusijoje po plikio į valdžią visuomet ateina plaukuotas valdovas.

galite paspėlioti, kas čia taip teisingai šmaikštavo :]

Ilja. Paliesti dievą

2012-01-05T17:45:00.003+02:00

Knygų anotacijų paprastai neskaitau – jas rašo itin optimistiškai knygos atžvilgiu nusiteikę žmonės (kurie, be jokios abejonės, turi tikslą tą knygą dar ir parduoti). Pompastiškų frazių galima parinkti kiekvienam kūriniui, ir, kaip taisyklė, kuo jos skambesnės, tuo mažiau atitinka tikrovę.

Romano „Ilja. Paliesti dievą“ anotacija žadėjo skaitymo malonumą, prilygstantį Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Drąsus teiginys. Pernelyg drąsus, deja.

Vos atsivertęs šią knygą, pradedi svarstyti, kurgi būsi patekęs. Lyg ir dabartiniai laikai aprašomi (buvau sudvejojusi, tačiau visos abejonės išsisklaidė, pagrindinei knygos veikėjai, kaime atostogaujančiai farmacijos studentei Aurelijai, išsitraukus mobilųjį telefoną). Kodėl, rūpūs miltai, jie visi kalba taip, tarsi stovėtų prie lentos lietuvių kalbos pamokoje ir savo prakalbėles būtų mintinai iškalę? Visi: rusai ir lietuviai, seni ir jauni, kaimo bernai ir miesto mergelės. Tai ir yra tas žadėtasis skaitymo malonumas? Juk teksto stilizavimas turėtų būti kažkaip logiškai pagrįstas.

Skaitydami „Ilją“ galite paskęsti rašytojos G. Bružienės iškalboje. Žinoma, jos leksikos platumų galima tik pavydėti. Tačiau šiuo atveju puikiai tiks visiems žinoma patarlė apie tai, kas atsitinka „iš didelio rašto“… Galbūt autorei pakišo koją noras „įtikti visiems“ (apie tai ji užsimena viename interviu)? Jau Džordana Butkutė žinojo, kad tai neįmanoma, jei nesi doleris. Tai, kas turėjo tikti visiems, greičiausiai netiks niekam. Galbūt vertėjo pasirinkti ne tokį populiarų žanrą?

Beje, pati kūrinio tema yra ganėtinai įdomi, unikali (vietiniame kontekste, žinoma). Lietuviškų paranormalios meilės istorijų (be jau „Pinigų kartoje“ aprašytos „Emos salos“ ir neseniai pasirodžiusio jos tęsinio) nelabai ir rasime. Ir G. Bružienė, atrodo, išmano tai, apie ką rašo: farmaciją, žolininkystę, genetiką. Jei sugebėsite nuryti neįprastą tokiems romanams rašymo stilių, turinys gali pasirodyti visai neblogas: yra paslaptis, kurią tenka narplioti drauge su kiek kvailoka pagrindine veikėja, įtampa išlaikoma ir pakurstoma ten, kur reikia. Tačiau… Prasčiau sekasi aprašinėti pačią meilės istoriją, jausmus. Panašu, jog žymioji Stephenie Meyer, anaiptol nepagarsėjusi itin turtingu žodynu, su šia užduotimi susitvarkė kur kas geriau.

Perskaičiusi klausiau savęs, kam gali tikti tokia knyga? Galbūt dovanai, pavyzdžiui, paauglėms, kurioms neprošal būtų praplėsti žodyną, ir kurių neatbaidytų jaunatviška romano tema, – ir vilkas bus sotus, ir avis patenkinta. Bijau tik, kad efektas gali būti ir visiškai priešingas: skaitytojas, kurį „Ilja“ turėtų supažindinti su neabejotinu lietuvių kalbos grožiu, gali patirti atmetimo efektą. Taip, „Ilja“ gali gerokai suerzinti.

Džiugu tik tai, kad tęsinio, atrodo, nebus. Ir tai visai nereiškia, jog nenorėčiau perskaityti kito Giedrės Bružienės romano. Kodėl gi ne? Su sąlyga, kad jis neturės pretenzijos „patikti visiems“.

Apžvalga rašyta portalui PiniguKarta

trobelė

2011-12-20T18:40:00.005+02:00

Koks Jūsų santykis su Dievu? Tikite juo? Kategoriškai atmetate jo egzistavimo galimybę? Mylite jį ar jo nekenčiate? Dėkojate jam už patirtis ir išbandymus, ar keikiate dėl visko, kas jums nutinka? Prieš atsiverčiant „Trobelę“ būtų pravartu sau atsakyti į šiuos klausimus – gali būti, kad ši knyga skirta tiesiog ne Jums. Vaistų, tinkančių visiems ir išgydančių visas ligas nėra, tad ir „knyga, keičianti žmones ir gydanti sielą“ pakeis ir išgydys anaiptol ne visus. Ne visi ir nori būti pagydyti.

Kalbanti apie Dievo atradimą „Trobelė“ greičiausiai netiks neigiantiems aukštesniųjų jėgų egzistavimą. Paprasčiausiai ji jų neįtikins, nors, galbūt, privers pasijuokti iš čia pateikiamo (gan keisto) Dievo vaizdinio. Kita vertus, mačiusius filmą „Dogma“, kuriame Dievo vaidmuo atiteko dainininkei Alanis Morisette, „Trobelės“ Dievas pernelyg nenustebins. Nemačiusiems galbūt ši knyga padės atsikratyti stereotipų. Greičiausiai atsiras ir tokių skaitytojų, kuriuos ši knyga papiktins – jų visuomet atsiranda ten, kur į religiją bandoma pažvelgti kiek kitaip nei įprasta. Taigi, idealiausią potencialų „Trobelės“ skaitytoją galima apibrėžti taip – taip turėtų būti žmogus, kuris tiki Dievu arba norėtų juo tikėti, tačiau dėl vienokių ar kitokių asmeninių priežasčių jį ištikusi tikėjimo krizė trukdo tai daryti.

Apžvalgą pradedu nuo „tikėjimo klausimo“ todėl, kad pati „Trobelė“ prasideda visai ne nuo to. Šeimos atostogų metu pagrobiama pagrindinio knygos pasakotojo, Makenzio „Mako“ Aleno Filipso mažiausioji dukrelė, Misė. Aprašomos Misės paieškos ir šeimos gyvenimas joms pasibaigus – visus, o ypač Maką apgaubęs Didysis Liūdesys – kaltės, nevilties ir pykčio mišinys. Knygos pradžia primena detektyvą ar trilerį ir tai gali suklaidinti. Esu girdėjusi ne vieną atsiliepimą apie šią knygą – dažniausiai buvo sakoma, jog patiko pirmoji knygos dalis, o antrosios, iš tiesų esminės, galėtų ir nebūti. Taigi, jei norite visaverčio trilerio, rinkitės Sandrą Braun, Džoną Grišemą ar Frederiką Forsaitą. „Trobelės“ autorius nesiekia surasti žudiko, jo tikslai – „aukštesni“.

Maką ištikusios nelaimės simbolis – trobelė. Tai vieta, kur randama Misės suknelė… ir kraujo dėmė ant grindų. Tai vieta, kur Mako košmaras tampa realybe – jis praranda viltį pamatyti savo dukterį gyvą. Metai bėga, žudikas kažkur vaikšto laisvėje. Nors iš pažiūros viskas atrodo gerai, Mako šeima neišbrenda iš nevilties duobės. Kol vieną kartą pašto dėžutėje Makas suranda kvietimą apsilankyti trobelėje. Kvietimą nuo Dievo. Nors tai panašu į piktą pokštą, Makenzis išsiruošia į kelionę. Ir iš tiesų sutinka Dievą. Kartu trobelėje praleistas laikas pakeičia jo gyvenimą. Esate pasiryžę tokiems pokyčiams? Puiku, štai jums „Trobelė”.

Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, knygoje teigiama, jog aprašyti įvykiai nutiko iš tikrųjų. Nesiruošiu to tikrinti, neigti ar tuo labiau tuo tikėti, tikėjimo klausimais diskutuoti beviltiška. Labiausiai mane nustebino ne knygos turinys, o jos autoriaus, leidėjų ir bendraminčių verslumas. Knygos pabaigoje atvirai prašoma skleisti žinią apie „Trobelę“:

„Vietiniame laikraštyje, savo mėgstamame žurnale ar interneto svetainėje, kurioje dažnai lankotės, paskelbkite atsiliepimą apie knygą. Paprašykite savo mėgstamos radijo laidos, kad pasikviestų knygos autorių (…). Jei turite nuosavą krautuvę ar kitokį verslą, galėtumėte padėti keletą šios knygos egzempliorių ant prekystalio ir perparduoti savo klientams (…)“

Neįtikėtina, tačiau tai veikia. Jūs ką tik tapote tiesioginiais liudininkais to, kad aš, visai neketindama to daryti, pasielgiau būtent taip, kaip prašoma.

Apžvalga paskelbta „PinigųKartoje"

ritualai

2011-12-18T23:05:00.000+02:00

1980-aisiais parašyti „Ritualai“ – pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su olandų rašytoju Ceesu Nooteboomu. „Šiais laikais vargu ar rasi nuostabesnį ir labiau įkvepiantį malonumą nei skaityti Ceeso Nooteboomo knygas“ – tokius skambius žodžius rasite ant knygos nugarėlės esančioje anotacijoje. Ar tai – tiesa?

Taip. Tik „Ritualų“ skaitymą derėtų taip pat paversti ritualu. Mano klaida – šią nedidukę knygelę ketinau ramiai suskaityti važinėdama į darbą ir iš jo. Tik štai toks skaitymo būdas pasirodė esąs visiškai netinkamas šiai knygai. Gal netgi šventvagiškas. Į „Ritualus“ reikia įbristi, skirti jiems pakankamai laiko, dieną, gal dvi – priklausomai nuo jūsų skaitymo tempo. Įbristi ir tikėtis išlikti gyviems. Mirties joje, šiaip ar taip, netrūksta.

„Ritualai“ pasakoja Inio Vintropo istoriją. Arba tai jis, Inis, pasakoja mums istorijas. Apie savo santykius su moterimis, Dievu ir religija, pasauliu apskritai. Apie gyvenimą ir mirtį. Apie pranašystes. Trys romano dalys – trys vyrai, jų ritualai, mirtys. Romanas prasideda nevykusiu Inio bandymu nusižudyti. Savižudybe, kurią jis pats, horoskopų rašytojas, sau išpranašavo.

Ir kodėl niekados negalima parašyti: Gerbiamasis Vėžy, tu susirgsi vėžiu, arba: Liūte, šiandien tau nutiks kraupus dalykas, tavo žmona paliks, o tu nusižudysi?

Galbūt todėl, jog žodžiai turi įkyrią savybę virsti kūnu? Bent jau šioje knygoje. Arnoldas Tadsas, kuriam skirtas antrasis romano skyrius, taip pat išpranašauja savo mirtį. O gal ją prisišaukia? Arnoldo sūnus, Filipas, su kuriuo mes (Ir Inis) susipažįstame trečiajame romano skyriuje, mirtį laiko neišvengiamybe. Tik laukia, kol bus išpildytos jo sumanytos sąlygos.

Arnoldo Tadso gyvenimas – tai bandymas suvaldyti laiką. Pasikartojantys veiksmai, gyvenimas pagal tikslų grafiką, matuojamą laikrodžio dūžiais. Jo paliktas sūnus, Filipas, žavisi japonų arbatos gėrimo tradicijomis. Ir galiausiai Inis – šiek tiek pasimetęs, šiek tiek filosofas, dar kiek – hedonistas („Tu negyveni,– kartą pasakė jo draugas rašytojas,– tu duodiesi nešiojamas“). Inio pasaulis yra valdomas akcijų biržos kursų. Ir moterų – pastovių ir atsitiktinių, tų, kurių vardus jis įsimena visam gyvenimui, ir tų, kurių vardų net nesužino.

Kas gi, tiesą sakant, yra vardai? Kuo ką tik įvykęs nutikimas pasikeistų, jei jis žinotų merginos vardą? Niekuo, bet jam vis tiek rodėsi, kad laikai, kuriais be vardų galima gultis vieniems su kitais į lovą, yra kažkokie netikę.

Ak, laikai. O tempora o mores! Jei knygos galėtų megzti draugystes, C. Nooteboomo „Ritualai“ pakviestų į pasimatymą Milano Kunderos „Nepakeliamą būties lengvybę“. Galbūt, susėdę prie juodojo raku indo, jos kalbėtųsi apie painius žmonių santykius, melancholiją, Dievą ir pabėgimą nuo jo. Ir sapnus.

Miegas yra nesąmonė. Keistas ir nieko nereiškiąs nebuvimas. Kažkuris iš žmonių, kurie tu pats esi, ilsisi, o visi kiti lieka budėti. Juo mažiau žmonių esi, juo geriau miegi.

Ritualuose svarbus tikslumas. Jo esmė – magiška „kaip“ ir „ką“ dermė. Tą patį galima pasakyti ir apie šį romaną. Tai, kaip jis parašytas, puikiai dera su tuo, apie ką jis yra. Tačiau patirti tai reikia patiems.

apžvalga pasirodė portale „PinigųKarta“

2011-12-18T22:51:00.001+02:00

apsileidau paskutiniu metu su apžvalgomis bloge - bet tik todėl, kad jos savarankiškos ir gyvena kitur :)

tuoj pabandysiu jas prisišaukti namo

taigi, iš „Ritualų“ prisirinkau daug citatų (įstabus dalykas, nes paprastai to nedarau; praslydau pro „Trobelę“, bandžiau prisijaukinti „Ilją. Paliesti dievą“, dabar baigiu skaityti „Emigrantės dienoraštį“.

Ką gero skaitote jūs? :)

2011-12-09T13:17:00.004+02:00

Šį šeštadienį kartu su "Vilniaus diena" rasite kuponą, su kuriuo kitą savaitę galėsite atsiimti knygą. Puiki proga gauti knygą nemokamai. Na, beveik nemokamai :)

2012m. knygų iššūkis

2011-11-30T01:08:00.006+02:00

plačiau apie iššūkį: Aš skaitau

mano sąrašas

F. Dostojevskis „Demonai“
E. Cinzas „Trys liūdesio dienos“
Ana Frank „Dienoraštis“
J. Saramago „Aklumas“
M. Roach „Negyvėliai“
S. T. Kondrotas „ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“
J. Eugenides „Jaunosios savižudės“
W. Genazino „Skėtis šiai dienai“
B. Hrabal „Pernelyg triukšminga vienatvė“
J. Banville „Parodymų knyga“
Y. Martell „Pi gyvenimas“
J. M. Coetzee „Nešlovė“

alternatyva:
E. Jelinek „Geidulys“
I. Bachmann „Malina“

Sąrašas netobulas, gal per daug atsitiktinis, tačiau labai praktiškas - vienu šūviu norėčiau apmažinti naminių neskaitytų knygų skirtą, o šios tam reikalui tiks kuo puikiausiai.