Šiuose projektuose įvairiomis formomis figūruoja politika. Štai LNK šokių projekte „Kviečiu šokti“ dalyvauja Seimo narys Andrius Šedžius, odiozinio politiko Artūro Paulausko sutuoktinė Jolanta Paulauskienė, o patį šou veda Seimo narė Inga Valinskienė. TV3 „Šok su manim“ šokių figūras ant parketo raito kitas seimūnas Žilvinas Šilgalis. Kita populiari tarp politikų pozicija pramoginėse laidose – įvairios vertinimo komisijos. Ten ypač mėgsta savo „išminties perlus“ barstyti Arūnas Valinskas ir Dalia Teišerskytė ar iki šiol buvusių kultūros ministrų.

Akivaizdu, kad esame apsipratę su šiomis nesąmonėmis. Kai prieš keletą metų televizijos eteryje pamatėme bešokantį ir „blatnas“ daineles traukiantį Viktor Uspaskich, tai buvo tik simptomas. Politikai nesustodami dainuoja, maivosi ir šoka televizijos ekranuose. Ši politikos susiliejimas su pramoga savo apogėjų pasiekė Tautos prisikėlimo partijos įkūrimu, kurios branduolį sudarė pramogų verslo atstovai. Kaip jiems sekasi politikuoti piliečiai galėjo greitai įsitikinti – linksmuolių partija skilo, jos narius lydėjo skandalai, o deleguoti ministrai nugyveno savo vadovaujamas ministerijas.

Tačiau net po šių įvykių politšou balaganas tęsiasi ir nematyti jokių atsikvošėjimo ženklų. Politikai strypinėja ant parketo, o liaudis žiūri ir balsuoja. Politikai tikisi, kad balsavimas neužsibaigs tik mobiliųjų mygtukų maigymu, bet prasitęs ir prie rinkimų urnų. A. Šedžius yra ciniškai atviras: „Žinoma, dalyvaudamas tokiame projekte susirandi naujų draugų, galų gale atsiranda ir gerbėjų ratas, kuris politikui yra svarbus. Iš žmonių, kuriems tu patiksi naujame amplua, per rinkimus gali tikėtis balso.“

Kitaip tariant, norint pakviesti rinkėjus balsuoti už save nebereikia sukti galvų, siūlyti patrauklias idėjas ar išmanyti retoriką. Pakanka lieti prakaitą su choreografu, parodyti tai per televizorių ir rinkėjų dėmesys garantuotas. Juk televizija yra kurianti tikrovę priemonė, kuri padaro žmones, daiktus ir įvykius realiais, tad belieka trūks plyš į ją patekti. Nesvarbu kokiais būdais – šokant, dainuojant ar svaidant sąmojus „Kakadu“.

Viena vertus, tokia padėtis liudija, kad šalies politikoje vis tvyro idėjų ir asmenybių vakumas. Tai, pavyzdžiui, buvo akivaizdu finansinės krizės metu, kuri galėjo tapti puikiu laiku reikšti inovatyvias idėjas. Tačiau kažkokių ypatingų receptų kaip išbristi iš krizės valdantieji nesulaukė. Užtat politikai plūstelėjo į pramogines televizijų laidas ir blizgius žurnalus, kur, pavyzdžiui, viešai aptarinėja savo asmeninio gyvenimo peripetijas. Tad išvada, kad kuo labiau menkesnių intelektualinių gabumų politikas, tuo dažniau jis šmėžuoja pramoginėse laidose, peršasi pati.

Žinoma, draudimais ar moralizavimais nieko nepasieksi. Turime kalbėti apie bendrą politinę kultūrą šalyje, o ji tikrai yra žema. Štai kaip savo dalyvavimą šokių projekte pateisino Ž. Šilgalis: „Man atrodo, kad gyvenimas turi būti šiek tiek įdomus, nes kaip maistas be druskos neskanus, taip ir gyvenimas be nuotykių yra kiek nuobodus. Išbandyti save naujoje srityje, mano supratimu, yra tik privalumas.“ Perfrazuojant - gyvenimas Seime nuobodus ir prėskas, norisi nuotykių, naujos veiklos srities. Taip kalba tautos atstovas, žmogus dalyvaujantis įstatymų leidyboje.

Suprantama, kad brandesnės demokratijos šalyse panašūs atvejai būtų sunkiai suprantami. Akivaizdu, kad jose taip pat pasitaiko visko. Štai dabartinio NATO vadovo Anderso Fogho Rasmusseno žmona yra dalyvavusi šokių projekte Danijoje, o, pavyzdžiui, JAV Masačutsetso valstijos senatorius Scottas Brownas buvo „Cosmopolitain“ modeliu. Tačiau, tai labiau išimtys, kurios neišvengiamos, o ne nesveiko ažiotažo pasireiškimai kaip mūsų krašte.

Kita vertus, kaltinti vien politikus būtų absurdiška. Taip, jie pirmiausia turėtų kelti šią politinę kultūrą, tačiau, ar ne rinkėjų pakantumas klubus kraipantiems, koketuojantiems ir šėliojantiems politikams ir lemia, kad politika virsta pigiu šou?

Artėjanti rugpjūčio 23 diena, kai prisimenamas Molotovo ir Ribbentropo sandėris, padalijęs Europą tarp dviejų režimų, lieka skaudi data mūsų tautai. Kolektyvinė atmintis saugo šią dieną kaip blogio, užklupusio jauną Lietuvos valstybę, pradžią. Tai savotiškas atskaitos taškas, kuris lėmė pačius skaudžiausius padarinius (juos jaučiame iki šiol) mūsų kraštui.

Nors jau dvidešimt metų esame atkūrę savo valstybingumą, tačiau rugpjūčio 23-ioji vis minima. Ką galėtų reikšti jos minėjimas nūdienos Lietuvos piliečiui? Ar ši diena gali kam nors įkvėpti? Gal ji tampa vien data, kuri dar ką nors byloja tik istorikams ir tautinių ritualų mėgėjams?

Manau, vertėtų pažvelgti į susiklosčiusias tokių datų (ne tik rugpjūčio 23-iosios, bet ir birželio 14-osios ir 23-iosios, sausio 13-osios) minėjimo tradicijas. Turėtume pripažinti, kad jose esama daug inercijos ir įpročio, nenatūralumo ir pompastikos. Be to, jas lydi gyventojų apatija. Jie negausiai dalyvauja tam skirtuose renginiuose ir ceremonijose, dažnas net nežino, ką reiškia viena ar kita data.

Kas lemia šią situaciją?

Didžiausia problema, kad atminimo dienos yra virtusios apraudojimo, savigailos bei fatalizmo apeigomis. Lietuva parodoma kaip agresijos auka, baisaus likimo įsodinta tarp Rytų ir Vakarų, kurią trypė ciniški ir barbariški kaimynai. Taip piliečių sąmonėje įtvirtinamas tautos-aukos stereotipas. Jis lydi lietuvį (ir jam yra diegiamas) nuo pat mažens, kai jis skaito istorijas apie Pilėnus, vėliau apie Romą Kalantą arba kai sužino, kad pokaryje vyrai “beprasmiškai” ir “beviltiškai” guldė galvas miškuose.

Negana to, nūdienos kovotojai už teisybę (kaip Vytautas Pociūnas ar Drąsius Kedys) taip pat baigia liūdnai. Jie ne tik žūva paslaptingomis aplinkybėmis, nepasiekia savo siekiamo tikslo, bet ir yra apjuodinami. Kuriama atmosfera, kuri byloja, kad Lietuvoje neverta kovoti už tiesą, kad čia kybo pasmerkimo debesis, o jei nori ką laimėti, turi būtinai sudegti. Tačiau tai dar nereiškia, kad tikslas bus pasiektas. Pagaliau juk ir pati tauta yra auka, tai pabrėžia kone visos valstybinės šventės ir minėjimai. Ar verta stebėtis tuo, kad žmonės nenori tapatintis su tokia šalimi? Tuomet sprendimas ją palikti yra visai logiškas…

Prisiminkime, kad rugpjūčio 23-ioji būdavo ir kitokia. Mitingai prie Adomo Mickevičiaus paminklo, Vingio parke, pagaliau - Baltijos kelias buvo iššūkis. Rugpjūčio 23-ioji reiškė galimybę patvirtinti savo egzistavimą, drąsiai pasakyti: “Mes esame!”

Dabar, kai Lietuva laisva, atrodytų nebėra reikalo prisiminti šių datų, mininčių blogį lėmusius įvykius. Mes esame kiti, naują kokybę turėtų įgyti ir jų paminėjimas bei įkomponavimas į modernią tautinę atmintį.

Pavojinga yra užsiliūliuoti kančia, ją garbstyti, užsisklęsti gedėjimo kultais. Sustingęs ties praeitimi gedulas kuria efemeriškas nuotaikas, taip palengva praranda nacionalinį mastą ir tampa tik tų mūsų piliečių, kurie tiesiogiai paliesti raudonojo maro dramos arba politikų, minėjimu. Tautos-aukos įvaizdis yra nepatrauklus, ypač jaunajai kartai, jai reikia įkvėpimo kurti, dirbti, didžiuotis, siekti. To paties reikia visai valstybei, kad ji rastų savyje gyvybinių syvų kurti dinamišką bendruomenę.

Žinoma, tai nereiškia, kad turime pamiršti, kas vyko skaudaus mūsų istorijoje. Tokios datos primena, kad valstybingumas nėra duotybė, savaime suprantamas, kad jis - trapus dalykas, kurį turėtume nuolatos kurti bei puoselėti. Tai gali daryti tik kupini entuziazmo, kūrybingumo ir gerų idėjų, o ne pralaimėtojų ir aukos mentaliteto valdomi žmonės. Todėl pakanka verkti ant Lietuvos, kurios nebėra, kapo, bet būtina žvelgti į tą Lietuvą, kuri yra čia ir dabar. Juk auka yra tikra ir prasminga tik tuomet, kai iš jos kyla vaisiai.