—

… man – eilinė daiktų pakavimosi krizė. niekas niekur netelpa. susirengsiu pusę drabužių ant savęs ir taip skrisiu, nėr kitos išeities.

o paskui, praėjus maždaug 2 val po susimokėjimo už pasiskraidymus, kaip tyčia sulaukiau skambučio iš londono – apie tą patį londoną ir rimtus darbus. tuos, kurie įrašomi į cv. iš pradžių išvertusi akis bandžiau atšaukti savo tenerifės rezervacijas, bet kur tau. tada iš nervų pasivoliojau ant lovos, išgėriau šampo ir nusprendžiau, kad nedarysiu nieko. nepirksiu jokių papildomų bilietų, nieko neplanuosiu ir lauksiu, ką man galutinai pasakys londonas. o jei nieko nepasakys per tas 8 dienas, imsiu ir važiuosiu į Pietus.

noriu ir to, ir to. tai ką dabar?

užtat gimdytojai piktai pareiškė, kad nemato priežasčių, kodėl normalus žmogus su normaliu išsilavinimu važiuoja į užsienį dirbti visokiom padavėjom ir pan. aš manau, kad jie nieko nesupranta: ten juk saulė ir jūra. be to, aš dar kurį laiką dirbti nenoriu, o darbas užsienyje darbu nesiskaito.

o šiaip tai ką žinau.

labdaros/įvaikinimai/savanoriavimas/kailinių nepirkimas ir pan yra priskiriami antrai ir trečiai kategorijai, galit man jų nekišti. (tiesa, dar reikia atmesti žmones, kurie traumuoti kažkokių įvykių. tokių irgi būna, su laiku praeina)

aš bijau žmonių, kurie yra vaikščiojantys pliusai ir nesuprasi, kur gi ta jų nauda. nes nauda Turi Būti! ir kai nesurandu tos naudos paaiškinimo, galvoju, kad jiems su galva negerai. taip ir galvoju, prisiekiu. tokių, kurie yra vaikščiojantys minusai, irgi nesutikau – sutikau tokių, kurie norėtų būti minusais, o taip negali būti, nes žmonėms patinka patikti. taigi, tais irgi netikiu, galvoju, kad jiems paauglystė ar ‘darymo priešingai’ fenomenas;taip pat manau, kad jie tiesiog lochai ir neturėdami nieko kito, taip stengiasi išsiskirti. apie  šiuos individus neturiu griežtos nuomonės, nes neužtenka nervų su jais ilgiau bendrauti; gal vis dėlto jie jaučia pasitenkinimą būdami atstumti – terkšt! antra kategorija.

be fakto, kad žmonės yra savanaudžiai šikniai, dauguma yra talentingi. tiek talentingi, kad net negaliu nusakyti ir manau, ka jie net to patys to nesupranta ir neįvertina. yra nelaimėlių, kurie turi ne vieną talentą ir ne du, o tai yra ne taip ir gerai, nes jie, kvaišos, leidžia kitoms veikloms užgožti jų Pagrindinį Talentą, ir yra labai graudu – jie patys gal tai suvokia, ir aplinkiniai tai suvokia, bet žinot, tas mandagumas – negali juk sakyt tu prekiauji nespalvotais šileliais daug geriau, nei advokatauji, nes nieks nenori pamatyt tų šilelių finansinio rezultato – ble, iš to pasakiusiajam Tiesą juk jokios naudos, nei vienos iš trijų punktų (Šilelių Pardavėjas, kas ten jį žino, gal ir džiūgautų atradęs savo esmę, tada pasakiusiajam moralinis atlygis. o jei nedžiūgaus, nes neturės už ką duonos nusipirkt? tai va).

dar… kad jau pasisakyčiau iki galo, žmonės yra nuobodūs. ne visi, bet absoliuti dauguma tai tikrai. gali būti įdomu, kaip kažkas renka margus akmenukus po raudonais tiltais ar pan., bet anksčiau ar vėliau suvoki, kad tai tik akmenukai po raudonais tiltais, ir viskas. lygiai taip pat tavo šokinėjimas nuo krioklių pietų amerikoj po kažkiek laiko bus nuobodybė tam, kuris renka tuos margus akmenukus. dar dėkui dievui už margus amenukus ir krioklius, paprastai net iki tiek nedatempiama!

dabar pats metas pasakyti, kad pati asmeniškai esu savanaudiškas, ribotas, kažkur tikiuos talentingas (to vienintelio Talento dar neradau ir neišplėtojau, o visi mandagūs ir pirštu neparodo) ir labai labai nuobodus žmogus. aš tik šiaip, apibendrinau. nepriimkit asmeniškai.

aš pasakiau, ką norėjau pasakyti (©  k.)