Tačiau išgirdau ir kitą pasakojimą. Apie ankstyvą vasaros rytmečio kvapą, gal tiksliau gaivumą. Kai saulė tik ką prabudusi lėta keliauja darban, žolė skleidžia rasos gaivumą, kuris tuoj pat maišosi su pačios žolės kvapu ir dar praskiedžiamas saulės spinduliais. Ta gaivuma svaigina it jaunas vynas. Ir nors kalendorius vis dar kužda apie pavasarį, saulė jau gyvena vasara, dovanodama tai ką turi - savo šilumą.

Tą rytmečio kvapą jau jutau. Ir labai tikiuosi dar ir dar kartą svaigti juom. Nes tokios akimirkos ir sukuria gyvenimo džiaugsmą. Ir labai tikiuos, tą kvapą pajusti mitų bei legendų šalyje, tik dargi papildytą jūros sūrumo ir kalnų dvelksmo. Maršrutai jau po truputį susiguli, peizažai, matyti tik nuotraukose, mintyse kuria iliuzijas, žadėdami fantastišką nuotykį ir pilnas kišenes įspūdžių. Ir aišku gerą dozę istorijos. Tos, kuria svaigau vaiku būdamas, tos kurią skaitydamas mažas sovietinis berniukas net negalvojo, kad visa tai galės matyt savo akimis. Pasaulis prasiplėtė. Pasiruošimo metas ko gero vienas iš smagiausių. Planuoji, dėlioji, skaitai ir aišku lauki. Lauki akimirkos, kai įsitaisysi lėktuvo kėdėje, ausinės paleis mėgstamos muzikos srautą…  

Ir nors dar ne liepa, dar net ne vasara, bet seniokai iš Uriah Heep savo muzika neša ten.

Gera, nes pagaliau bilietai virtualioje kišenėje ir prasideda atgalinis skaičiavimas. Beliko smulkmenos - maršrutas, viešbučiai… ir krūva informacijos suvirškinti. Veža tas atgalinis skaičiavimas. Juolab, kad ne tiek jau laiko liko iki, akimirkos kai tyrinėsiu mitais apipintas vietas, apie kurias kadaise skaičiau knygose. Tada tik svajojau. Kas sakė, kad svajonės nesipildo? Pildosi, dar ir kaip, kai jas kampan įspraudi :) Svarbu virkavimus į šypseną iškeisti. Ir dar tikėti.

Life’s good. Pamenu kadaise prie lekiant į išsvajotąją Barceloną, viena iš dainų buvo ši… travelling at the speed of light..

Ta ošianti vandens siena už stiklo atitveria. Atitveria nuo miesto, savaitgalinio vakaro šurmulio, paslepia netgi čia pat esančius pastatus. Tesimato tik be perstojo žemyn lekiantis krioklys, ošiantis ir purslais išsitaškantis. Ramina.

Tokiomis akimirkomis pasijauti esąs kažkur vienkiemyje, apsuptas  ošiančios liūties ir tarsi katės, medžiojančios negalintį pabėgti laimikį, palengva atslenkančios tamsos. Hipnotizuoja lašai-kamikadzės. Ir sustingsti kaip statula pakerėtas jų savižudiško šokio.

Kol balta šaka neišdygsta tame garmančiame okeane. Ir iš paskos ateina garsas, sekantis tarsi ištikimas šunelis. Tik urzgimas grėsmingesnis. Viena po kitos išdygsta ir išnykstą kelios šakos su savais urzgiančiaisiais.

Tegul išsitaško šiąnakt. Tegul išsidaužo. Ir vėl sugrąžina saulės glamonėjamą žydintį gegužį, apraizgytą alyvų žiedais ir vieninteliu, nepakartojamu ką tik nupjautos žolės kvapu. Šį ryt jis tvyrojo aplink. Pasitiko tik išėjusį ir lydėjo, pakelėje suguldytais žaliais smulkiais stiebeliais. Tas kvapas svaigina, kaip gero vyno taurė.  Išneša atgal vaikystėn. Kai saulėtas lankas su seneliu šienavom. Tai buvo dienos…

Ir kai šiandien eilinį kartą garsiai ir bendrai svajojant viena bendradarbė netikėtai paklausė, kodėl gi svaigstu vien nuo minties apie Graikiją, kodėl ji man patinka, net negalvojęs atsakiau - dėl kvapo.  Susipynusio saulės, jūros, žolelių ir… Kartais tau net nesuprantant kvapai  pagrobia širdį, kaip ir muzika. Todėl ta tolima svajonė, kada nors virs kūnu.

O kol kas senieji Fleetwood‘ai išsineša su muzika.

Ir juoktis … kvatoti visa gerkle, nes juokas gerumo ženklas, nes juokas visus briedus išvaiko, nes juoktis tiesiog beprotiškai gera.

Ir dar Bregovičius… balkaniški ritmai, total balagan Planai planai, tolimi artimi. Ir kai tai pavyks … šiandien skaitom, analizuojam ir matuojam, ryt… ieškosim kelių. Čin čin

Pasakiškų vėtrungių šalis nutapyta peizažų mėgėjo teptuku. Tarp visad žalių pušų ir neseniai prasikalusiais lapais mojuojančių beržų kyšo rausvi stogai , kurių galai, pačių žvejų vadinami geiveliais, vilioja baltai mėlynais ornamentais. Tarsi jūros, dangaus, debesų, bangų pratęsimas. Ir vėtrungės… jų raižytas grožis man nuostabus atradimas. Tai Nida - ramybės, marių ir vėjo šalis.

Nors pavasarinė Nida nešykštėjo saulės draugystės, tačiau marių vėjas ir drėgmė dar kandžiojos. Ramus ir tykus miestelis, miegantis prieš vasaros pradžią.

Senas žvejų kaimelis nuo seno viliojo. Kuršiai, kadais čia mėtė savo tinklus ir rengė antpuolius, šiurpinančius pačius vikingus. Vėliau atėjo vokiečių era  - čia savo menininkų koloniją turėjo H.Blodė, čia namą ant Uošvės kalno įsigijo Thomas Mannas. Beje vaizdas nuo Th.Manno muziejaus beprotiškai fantastiškas. Neveltui kadais dailininkai pavadino itališku vaizdeliu.

Marios pušų apsuptyje... nuo Uošvės kalno

Čia marių pakrantėje galima rasti ir Beną, prisėdusį ant suoliuko su gitara, sustingęs dainoje.

Nors muziejininkė nežinojo Nidos vardo kilmės, visagalis gūglas kužda, kad Kazimieras Būga gyvenvietės vardą siejo su prūsų žemės upėvardžiu, kuris XV a. minimas kaip Nyda (Neyde). Anot jo, Nidos vardas galįs būti sanskritiškos kilmės, kur nedati reiškia „teka, srūva”.

Dabartinė Nida iš tiesų jau trečioji Nida. XIV a. kryžiokai mini Nidą 2 km į pietus nuo dabartinės, arčiau Baltijos jūros.  1675 m. Senąją Nidą užpusčius smėliui, jos gyventojai ėmė kurtis šiauriau, prie Kuršių marių, o 1732 m. apsigyveno dabartinėje Nidoje. Netoliese jau buvo įsikūrę Skruzdynės ir Purvynės kaimeliai, todėl dabartinė Nida susidarė iš trijų nedidelių kaimų - Nidos, Skruzdynės ir Purvynės.

Aišku kaip tokia vieta gali neturėti legendos. Iš amžių atslinkusi legenda pasakoja, kad arti Nidos kranto, Kuršių mariose gyveno paslaptinga mergelė, vadinama Nidos mergele. Giedromis naktimis vandenyse iškyla maža salelė, joje lelijų vainiku pasipuošusi mergelė savo dainomis apylinkę žavi. Gražuolė daina į savo salelę vilioja. Nepaprasta tai salelė, joje  amžiais medeliai žaliuoja, viešpatauja palaima, širdį laimė paliečia. Patikėję daina šoka į bangas, plaukia salelės link. Tik neilgai ten džiaugiasi: atsivėrusi kiaurymė praryja laimės atplaukusį su visa sala. Daug jaunuolių, grakščios mergelės dainų apžavėtų, pražuvo tenais. Ach tie moteriški kerai…

Neteko girdėti dainos.  Tačiau ir be jos, ten beprotiškai gera lėkti su vėjeliu, pajūriu, pasikinkius dviratį, gera Pervalkoje rasti nerealiai šviežią, beprotiškai skanią rūkytą skumbrę, išnykstančią tarsi miražas ir prie to šeimininkė dar įlieja gero naminio nefiltruoto pasvalietiško alaus. Tokią akimirką rodos pasaulis sustoja. Skumbrė nyksta, šaltas alus maloniai vėsina nuo pedalų mynimo įkaitusį kūną. Gyveni ir džiaugies. Mažomis smulkmenomis, vietos grožybėmis ir kompanija.

Mėnulio legendos

Galingi buvo tie senovės kuršiai. Bijojo jų danais ir kiti vikingai. Siaubė kuršių laivai kaimynų pakrantes ir išnyko palikę tik pavadinimus… Kuršių nerija, Kuršių marios,  Vecekrugo kopa…

Krikštai

Net senosios Nidos kapinės atveria vokiškas pavardės… Tačiau išliko ornamentai. Kapinėse galima rasti tarsi statistus rymančius krikštus. Krikštas -  tai medinis antkapis, kuriame persipynę įvairūs mitologiniai elementai, gal netgi iš senųjų kuršių aidai girdis. Ir statė krikštus kojūgalyje. Nuostabiai atrodo. Kapinaitėse galima rasti ir kopą primenantį vokiečių impresionisto Lovis Korinth kapą. O šalia raudonuoja sena bažnyčia, gražiai tarp pušų pasislėpusi, nuo kalniuko stebinti marias. Nes jos maitino žmones.

Raudonplytė bažnytėlė

Lovis Corinth kapas

Jos davė žuvį. Mėsos racioną papildydavo varnos. Kaip sakė vietos istorijos muziejininkė - maximos tai nebuvo. Tad vietiniai dar ne taip seniai tinklais gaudė varna, dantimis joms perkasdavo kaklą, na ir dezinfekcijai 50 gramų išgerdavo. Muziejuje net nuotraukas galima pamatyti.

O pakeliui link jūros, pušų paunksnėje pravėrus rudus vartelius galima aplankyti Kuršių nerijos gelbėtojo Gotlybo Dovydo Kuverto kapą. Tai jis sugalvojo pustomas kopas medžiais apsodinti. Ne tik neriją išgelbėjo, bet ir fantastišką grožį sukūrė. Dėl to ir antkapis dėkingų vietinių gražus pastatytas. Ramu ten.

G.D.Kuverto kapas

Pasitikus saulę, išlindusią iš marių, vakare galima matyti ją neriančią jūron. Ir pažadą sau pačiam duotą įvykdyti - merkti kojas jūron. Šalton ir beiskandžiojančion kaip ledukas. Pažadai yra pažadai.

Apie Parnidžio kopą ir peizažus nuo jos net neverta kalbėti, matyti reikia ir mėgautis.

Be abejonės, prisiminimui apie šį ramaus grožio kampelį iškeliauja maža pasakiška vėtrungė. Nes vėtrungių Nidoje marios. Nes vėtrungės puošdavo žvejybon slenkančių kurėnų stiebą. Gali būti ir tvirtieji vikingai sudrebėdavo horizonte pasirodančius kuršių vėtrungėms. Kas dabar pasakys. Kariavo tie kuršiai, o ne metraščius rašė.

Juodai baltas stačiakampis rodo, kad tai Preilos vėtrungė. Briedis viršuje - miškų didingumo simbolis

Tiesa dabartinės vėtrungės jau XIX a. kūriniai, skirti žvejybos plotams ir laivams sužymėti. Tais laikais apie Kuršių marias įsikūrusiems kaimams (kurių buvo net 133) vokiečių inspektorius sukūrė stačiakampio formos ženklus su skirtingais geometriniais piešiniais. Kuršių nerijos kaimams ir Klaipėdai buvo skirta juoda ir balta spalvos. Žvejai gi šias lenteles papuošė įmantriais raižiniais būdingais Kuršmarių kraštui. Vėtrungė atspindėjo ne tik kasdienę buitį, viltį, bet šeimyninę padėtį, svajones. Pasakiškas grožis. Kaip bebūtų keista daugiausia vėtrungių teko matyti Nidoje ir Preiloje.

Teks dar ten grįžti, nes liko nematytų grožybių, nebaigtų reikalų ir negirdėtų legendų. Nes reikia išsiaiškinti kas sieja Kypkę, Blodę, Fryzę ir Manną

Ko gero geriausia muzika, be vėjo ir vandens ošimo, nuo Parnidžio gėrintis kopomis, mariomis, jūra ir netolimu Karaliaučiaus kraštu yra Neilo Youngo garso takelis ir filmo “Deadman”. Geruma.

Kai atsistojau prieš fotoaparatą Camp Nou mergaitė manęs paklausė kokį Barcos žaidėją noriu matyti šalia savęs.  Yra ten tokia paslauga, tave nupleškina ir prifotošopina norimą žaidėją, žalios žolės ir mėlynai raudonų tribūnų fone. Greitai ir nepigiai. 12 eurų - viena ideali, blizganti nuotrauka. Nei akimirkos neabejojamas atsakiau klausimu:

- „Can you do it with Pep?”

Ta nuotrauka puošia kambarį. Ryškiaspalvė, blizgi, aš su šimtmečio Barcos marškinėliais ir jis, žmogus jau seniai tapęs legenda. Žmogus, kurį pažįstu tik iš televizoriaus. Ir nepaisant to jis man yra barcelonizmo simbolis.

Nuo vakar su nerimu „refrešindavau” naujienų puslapius, kas kartą matydamas tą patį - gandą, kad JIS išeina. Jis palieka ne tik komandą, jis palieka mus, suvienytus mėlynai-granatinės spalvos, beprotiško gražaus futbolo ir kai ko daugiau. Nes juk tai „Mes que un club”.

4 lepinimo metai, užpildyti svaigiomis pergalėmis, blizgančiomis taurėmis, nuolat keliamomis virš garbanotos El Capitano galvos. Kadaise El Capitano buvo jis. Barcos širdis, vedanti pergalių link. Gimiau beprotiškai geru laiku, mačiau JO vedamą „Dream Team”, mačiau „Samba Team” ir galiausia „Pep Team”. Trys fantastiškos Barcos reinkarnacijos. Trys panašios ir tuo pačiu skirtingos komandos. Per 20 metų. Gimiau pačiu laiku.

Kai pirmą kartą pamačiau Barcą, tais gūdžiais 1992 metais, jis buvo vienas iš tų palikusių neišdildomą įspūdį. Jis ir Christo. Du tokie skirtingi ir abu karštomis blaugrana širdimis.

Ir kai seniai seniai draugas grįžęs iš Barcelonos, pasakojo, kad juos vedė į Camp Niu, pasižiūrėti rungtynių. O juk jis F1 fanas ir dėl to buvo Barcoje. Buvo 1996 m. pavasaris. Pasakojo, kad gavo ir marškinėlius. Paklausiau tik vieno - koks numeris. „Ketvirtas” - atsakė. Beliko tik šyptelėti. Pavydėjau. Be krašto, be galo. Pradėjau pasakojimą apie žmogų nešiojantį šį numerį.

Po 11 metų tuos pačius marškinėlius, išsaugotus, gavau dovanų. Per dideli jie. Ir kas keisčiausia jie ne tokie, kokie pardavinėjami dabar. Panašesni į nelegalią kopiją. Nors pirkti oficialiai pačiame stadione. Gal, tais laikais, originalai buvo kitokie. Nesvarbu. Tie marškinėliai ir toliau tvarkingai saugomi, kol vieną dieną papuoš tam skirtą vietą. Ir kabės jie taip, kad matytųsi užrašas „Guardiola”.

Tą akimirką 2007 metais, kai Pepas po 6 klajonių metų grįžo į Barcą džiaugiaus. Kai 2008 m. jis tapo Barcos treneriu krykštavau, kaip vaikas saldainį gavęs.  Nors visada sakiau, kad svarbiausia klubas, o ne asmenybės, kažkodėl Pepas (ir Christo) visad buvo žmonės simbolizavę Barcą. Ir tie 4 metai kai Pepo berniukai skynė vieną pergalę po kitos, buvo geriausio mano matyto futbolo metai. Tik 4 metai, tačiau po jų nebeįsivaizduoju Barcos be Pepo Guardiolos. Žinojau, kad kažkada ateis toks metas, bet atrodė tolimas tolimas, po kokių 20 metų. Tik ne dabar, tik ne čia, tik ne taip. Vienus išeina po skambių pergalių, kitus išmeta. Jis išėjo, nors futbolininkai jį myli, sirgaliai dievina.

Žiūrėjau spaudos konferenciją. Ispanų kalba. Nepaisant to supratau, kad Pepo kitais metais Barcoje nebebus. Ir vis tiek turiu viltį. Viltį, kad vieną dieną jis vėl sugrįš. Į savo klubą.  Kad dar pamatysiu aistringą Pepo berniukų šokį su kamuoliu.

Gracias Pep!

Pirmą sezoną, kai Pepo Barcą laimėjo viską ką įmanoma, įkvėpimui Pepas  leisdavo šią dainą. Ja ir užbaikim. Skausmingos buvo šis savaitės. Jautiesi kažką praradęs. Kažką be galo brangaus, be galo gero.

Per tuos dvidešimt metų kai laikau save Barcos fanu, mačiau visko - ne vieną skambią pergalę, kai širdis dainavo ir ne viena skaudų pralaimėjimą, kai ašaros džiūvo net netekėdamos. Ir visai nesvarbu, kad tai tik futbolas, kad tai tik svetimo miesto komanda. Man tai nemaža dalies manęs. Nes futbolas tai džiaugsmo ir skausmo aruodas, aistros ir kartėlio lydinys.

Et… ne kartą atgimusi tarsi feniksas, Barca dar ne kartą šoks savo mirtiną tango su kamuoliu.

Som i serem.

Beprotiškai gardi, medumi varvanti, dar šviežia - baklava

El Clasico. Po begalės pergalių ateina laikas … džiaugiausi Manita, paliūdėsiu pralaimėjimu Camp Nou. Gyvenimas ne pasaka, tad ir laimi nebūtinai geresni. Kai tikrai mylime sakome „MES”, nes tapatinamės, tampame vienu. Ir mes šiandien pralaimėjome. Skaudžiai. Atsistosime. Nes dar begalė kovų. Ir pergalių. Galvas nuleidžia tik… silpnavaliai. Atsitiktinė nesėkmė geriau už atsitiktinę sėkmę. Visca el Barca.

O pavasario šiluma keliauja klyskeliais. Trumpai pradžiugina ir vėl slepias toiuos. Koketė. Žaisminga, laukiama, viliojanti. Ir lietaus lašams slystant galvos oda, jauti, kad net pavasarinis lietus neša gėrį. Jis žalumos paranašas.

Gera laukti  susitikimo su jūra. Pavasarį jūrą mačiau seniai. Ir rupėjo tuomet kitka. Bus proga pabūti ten kur nebuvau. Kitaip.

Lengvais, it elfės iš J.R.R. Tolkien‘o pasakų,  žingsniais ateina ir vasara.  Ir kalas sparnai, toliuosna kviečia. Kur nors. Gal čia, o gal ten. Smagus užsiėmimas dėlioti maršrutus. Juolab vienas iš jų nuvestų ten kur šaukia istorijos likučiai. Kur tai nuneš anskčiau ar vėliau sužinosim.

Apsuptas karšto, it rugpjūtis Graikijoje, baklavos aromato radau užrašyta, tai ko kažkada nesugebėjau pasakyti, paaiškinti. O čia viskas aiškiai ir gražiai http://femmeg.blogas.lt/mano-vienintelis-kuris-vakar-numire-osakos-daugiabutyje-282.html . Gal todėl vieni gyvena pasakomis, o kiti tiesiog gyvena. Su šypsena eina, nesiskųsdami ir kentėdami. Patys kuria save, savo laimę, savo akimirkas, nelaukdami fėjos, balto  žirgo ar patys nežino ko. Ir kai prieš akis verčias Nikos Katsanzaki  knygos puslapiai, užpildyti gaivališko Aleksio Zorbo, kai burnoje tirpsta dieviškai skani baklava ir supa Mikio Teodorakio,  kadais garikkko Zorbos filmui, sukurtos muzikos grožis, džiaugiuos. Džiaugiuos, kad galiu tai patirti. Džiaugiuos esąs. Čia ir dabar. Nes gyventi ateities vilionėmis juokinga, o praeitimi… well, mylima istorija moko, kad iškasenų vieta muziejuose. Tik vieno gailiuos, kad kadaise Kretoje nesutrypiau sirtaki. Bet juk niekada nevėlu. Grįžti ir sušokti