Šilta - Kitokia Muzika

Rudenėjant skaitysim daugiau

noreply@blogger.com (hamelion) — Fri, 25 Sep 2009 07:37:00 +0000

Orams po truputėlį žvarbėjant, kiekvieno melomano svajone vėl tampa vakarai šiltos arbatos ir įdomių pasiskaitymų draugijoje. Kvapnios arbatos pasiūlysime pasidaryti pagal asmeninį skonį, na, o peno akims ir ausims pas mus gausu.

Tarkim „Muzikinės analizės“, ten vieši žavioji švedaitė Lykke Li, chuliganai „Yeah Yeah Yeahs“, 80-ųjų funk'o pažiba Booker T. Jones ir net naujas Lietuvos klounas Deimantukas. Ieškantiems kažko dar įdomesnio specialiai sukurta skiltis „Shilti pokalbiai“. Šiuo metu ten svečiuojasi vokiečių filologijos studentė, rap'erių mama ir šiaip labai gerą balsą turinti panelė Pentagrama.

„Tingios naktys“ stebisi, kad galybė populiarių dainų sukaltos ant tų pačių keturių akordų, laukia į Lietuvą atskrendančio „Talentų Šou“, demonstruoja stebėtiną žmogaus, gitarą valdančio kojom, valią, šoka ant pianino ir dainuoja japoniškas daineles.

Taip pat shilta.lt įsikūrė Živilė Ba su nauja daina „Weather Forecast“, lietuvaitės balsu dainuojantys britai „Black Diamond Bay“, Fusedmarc ir A.Mamotovo klipas, vokiečių „elektrikai“ „Shiller mit Heppner“, filmo „Berlin Calling“ žvaigždė Kalkbrenner su hitu „Sky & Sand” bei galybė „Žalio Žiogo“ koncertų.

Tik niekam nesakyk

noreply@blogger.com (hamelion) — Mon, 27 Jul 2009 12:07:00 +0000

Asmeninės emocijos neaplenkia shilto tinklapio, tad skaitydami „Muzikines analizes“, galite sekti mūsų nuotaikų kaitą. Rimvydas renkasi Luther Vandross bei Justin Nozuka sąskambius, tuo tarpu Aivaras klausosi lietuviškosios dainuojamosios poezijos atstovo – Myka. Taip pat savo muzikine analize dalinasi ir ausinukas.lt, supažindindamas su skandinaviško folk ir reggae mišrainę taisančiais „Kultiration“.

„Tingiose naktyse“ atostogų Ibizoje įspūdžiai, nemokami beat‘ai, Paolo Nutini live‘as, stop motion bei atbulai susukti klipai, sovietų Rusijos albumų viršeliai ir dar daugiau keistų radybų. Na žinote, kaip visada.

„9 kategorija“ kaip niekad gausi. Ten ir geriausi cover‘iai, ir dešimtmetį mirusi pakruojiečių lengvo rock‘o grupė „Slėnis“, ir liaudiškos muzikos perliukai. Čia groja elektronikos magnatas Saltillo, stebimasi gausia lietuviško rap‘o video kolekcija, šokama pagal gėlėmis pasidabinusią muzikinę dėžutę Imogen Heap bei raginama „Nebijoti Kalbėti“.

Tiesa, ir dar: „BeniDrums Band“ virtuoziškumas, „Bliuzo Naktys 2009“ atgarsiai ir sunkūs akmenys į „Placebo“ daržą.

Ištroškusiems muzikinių naujienų

noreply@blogger.com (hamelion) — Tue, 16 Jun 2009 09:15:00 +0000

Danguj vėlei niaukiantis, minios pramogautojų iš paplūdimių ir akmenuotų ežeriukų grįžta prie savo asmeninių erdvių internete. Turintieji bent kruopelę laisvo laiko bei noro išgirsti naujų muzikinių skanėstų, kviečiami į shilta.lt.

„Shilti pokalbiai“, tik atsikvėpę po energingo interviu su Kauno hip-hop atstovu Medonu, čiumpa „Atikos“ vokalistą Darių Žvirblį. Intelektualiame pokalbyje, melancholiško rock‘o grupės lyderis, kalba apie priežastis, lėmusias grupės išsiskyrimą, lietuviškąją Zemfyrą ir savo muzikinius planus.

„Tingios naktys“ internete pasipildė keletu naujų įrašų, kuriuose pristato internetinių radinių puslapį Today‘s Big Thing, gatvės muzikantų gyvenimo ypatybes, popierines žmonių figūrėles ir hipnotizuojančią angliškų indie grupių energiją.

Rimvydas piktinasi Eurovizijos žemu lygiu, drąsiai skeldamas: „Eurovizija – nevykėliškiausias nesusipratimas muzikos renginių istorijoje“, tuo tarpu Aivaras, už ausų čiumpa ne ką mažiau aktualią temą – studijų kokybę bei sumas, kurias teks atiduoti norint turėti popierėlį, liudijantį tave baigus bakalauro studijas.

Taisyklė – vasarą gausu koncertų. Ši, nors ir krizinė vasara, bet koncertų gausa visgi nesiskundžia. Siūlome per rakto skylutę žvilgtelėti į video medžiagą, parneštą tiesiai iš Jazzu koncerto, vykusio Kaune. Tuo tarpu tie, kuriem arčiau širdies hip-hop kultūra arba lietuviškasis folkloras, nustebs išvydę reportažą iš Šiaulių „Laiptų“ galerijos. Būtent ten lankėsi amerikietis Shodekeh ir bandė sujungti lietuvių folkloro tradiciją su juodukų kvartalų gaivumu trykštančiu beatbox menu. Taip pat pranešame, apie „Senamiesčio Žiogo“ startą. Gan lietingai, bet su būriu garsių dainuojamosios poezijos atstovų ir žavia publika.

Galbūt veikiami vasariškos šilumos, galbūt plėsdami pažinimo ribas, stipriai pagausinome „9 kategoriją“. Po pokalbio apie mirusį muzikinį žanrą Doo-Wop, supažindinome su gatvės muzikantu, laužančiu visas muzikavimo normas. Atsiminėme elektronikos magnatą The Flashbulb, europietiškojo folk‘o ir vakarietiškojo pop mišrūnus – „Beirut“ bei one take video klipais išgarsėjusį David Ford. Sprendėme „Ar tikrai Lietuvoje nėra geros muzikos?“ bei pristatėme pasaulinio masto akciją „Playing for Change“.

Tiesa, verta paminėti, kad gan ramiai, bet su didžiuliu džiaugsmu širdyse, atšventėme 100-ąjį shilta.lt įrašą. Sukurpėme specialų video ir sėdome tęsti pradėtų darbų.

p.s. visgi neradę nieko įdomaus, galbūt susidomės naujojo „Biplan“ albumo „Nuodai. P.S. Lyg paskutinį kartą“ anotacija, Lisa Ekdahl vaikiško balso žavesiu bei skaitytojo laišku, pristatančiu izraelitą, rimuojantį reggae ritmais – Matisyahu.

Post'ai, subalansuoti šiltiem žmonėm

noreply@blogger.com (hamelion) — Mon, 11 May 2009 13:34:00 +0000

Nors už lango kasdien vis skaisčiau ir skaisčiau kepina saulė, Shilta.lt nestovi vietoje ir siūlo jums nemenką pluoštą muzikinių įdomybių.

Literatūriškai nagrinėjamos „Muzikinės analizės“ pasipildė Slapjack daina (o tiksliau jos klipu) „Beautiful“. Kolega Rimvydas iškelia grupę Slapjack iki muzikinio grožio padebesių ir drąsiai šūkauja, kad „ne viskas auksas, kas grožiu blizga“. Tuo tarpu kitas šios „svorio“ kategorijos post‘as, liaupsina elektroninės muzikos kalvį Corbie ir jo vasarišką skanėstą – „Vasaros daina“.

„Shilti pokalbiai“, prisibeldę į daugumos skaitytojų širdis, renkasi vis įdomesnius pašnekovus. Karščiausia mėnesio tema pasaulio ir Lietuvos bloguose bei žurnaluose tapo The Pirate Bay teisminio proceso baigtis. Tuo tarpu mes, lyg nujausdami artėjančią audrą, „pagavome“ LANVA (Lietuvos antipiratinės veiklos asociacijos) pirmininką Vytą Simanavičių. Prieš informacijos piratus kovojantis entuziastas papasakojo apie šiųmetinį derlių, Linkomanijos konfliktą, savo siekius, vizijas ir darbus.

Taip pat „Shiltuose pokalbiuose“ darsyk apsilankė Andrius Mamontovas, šįkart ramiai šypsodamas ir vardindamas kuo patiko/nepatiko praūžusi Gatvės Muzikos Diena 2009 bei puikiai nusiteikęs apie „kavenskišką“ praeitį, pirmuosius žingsnius rap’o pasaulyje bei nostalgiją „Moskvičiams“ prabilo lietuviškojo hip hop’o pažiba Medonas.

„Nuomonė“ ironiškai pašiepia „pop muzikos pokštus“ bei spėlioja ar tikrai Michael Jackson vėlei grįš į didžiąją sceną, tuo tarpu „Tingios naktys internete“ mesteli daugybę negirdėtų bei dar tiek pat senų, bet laiko patikrintų ir vertų prisiminti dainų.

„Recycle Bin“ skiltį pervadinę „9 Kategorija“, joje patupdėme porą skanėstų. Vienas tokių – rašliava, netelpanti į jokius rėmus, apie visus mus užvaldžiusį bumbėjimą, kad „viskas blogai“. Tuo tarpu kita, daug pozityvesnė, liepia išgirsti senai pamirštą gėrį – Doo-Wop. Kodėl gi šis žanras taip nepelnytai pasitraukė iš gyvųjų tarpo?

Ir dar? Desptin‘ Fam ir Jazzu dovanoja Jums dainą (legaliai ir nemokamai!), na, o shilta.lt komanda lepina video medžiaga iš Kaune bei Šiauliuose šurmuliavusios Gatvės Muzikos Dienos.

Shilta.lt skaitykite

noreply@blogger.com (hamelion) — Tue, 07 Apr 2009 14:27:00 +0000

Shilta.lt skaitykite:

„Muzikinės analizės“ siūlo paklausyti bei paskaityti mūsų minčių apie Duffy albumą „Rock Ferry“ bei, mūsų manymu, ryškiausią perlą jame – „Stepping Stone“. Be dailiosios britės, ten pat rasite jos kaimyno Phil Camphell atliekamo „Cold Engines,“ lietuvaičių „Empti“ hito „Muzika“ bei šį mėnesį „Tarantino“ klubo sienas drebinusių CunninLynguists darbo „What'll U Do?“ analizes.

„Shiltuose pokalbiuose“, iškart po Jazzu, apilankė pusė „Legato“ grupės, o tiksliau vienas jos narys – Yga. Stipriai kirsdamas lietuviškai pop scenai, jis teigia su grupe Yva nieku gyvu neisiantis į medžioklę. Lietuviško hip-hop'o pažiba atvirai kalba apie muzikinę pradžią su kasetiniais magnetofonais, populiarumo sąvoką bei šviežutėlį albumą.

Nekenčiantys rap muzikos nudžiugs išvydę bardų klubo prezidento Kastyčio Petrylos paatviravimus. Dainuojamąją poeziją pamilęs gitarų meistras, stengsis paaiškinti kokiais gi kriterijais būtų galima vertinti muziką.

Karščiausia naujiena – blic interviu su pačiu Andriumi Mamontovu. Linksmai nusiteikęs jis siūlo būtinai bent kartą gyvenime apsilankyti „Gatvės Muzikos Dieną“ vykstančiame sambrūzdyje ir pažada – tądien „būtinai mušiu būgną kartu su visais“.

Rubrika „Ką skanaus atneša tingios naktys“ vėl žarsto geros muzikos trupinius į kažko naujo ieškančias ausis. Čia ir Adele's dainos „Chasing Pavements“ video klipas, beatbox‘as „Modern Talking“ ritmu, juokingiausi bei profesionaliausi šokiai, gatvės muzikantai, ekscentriškasis japonas Miyavi, legendinės Suzanne Vega, The Hobos, Paul Van Dyk, Asa kompozicijos bei dar žiūpsnelis kai ko.

„Nuomonėje“ piktieji shilta.lt raštininkai apšauks „Žas'us,“ serialui „Nemylimi,“ nudžiovus The Tunng hitą Bullets. Nors „Sapnų Kulkos“ nežinančiai ausiai skamba patraukliai, bet argi šitaip galima elgtis, „žąsinėliai“? Tuo tarpu mažiau agresyviai nusiteikęs shilta.lt narys Rimvydas narplios amžiną temą „Apie muzikinius konkursus ir tai, pagal kokius kriterijus galime vertinti muziką.“

Geros muzikos koncertų galybė. Nenorint pamiršti nė vieno jų bei visko maišyti tarp bendros informacijos, sukurtos dvi skiltys „Anonsai“ ir „Koncertai“. Norintys informuoti apie festivalį visada gali rašyti mums. Na, o kol kas shilta erdvėje rasite įrašą apie „Legato“ debiutinio albumo pristatymą Šiauliuose, sunkiosios muzikos festivalį „Velnio Akmuo,“ „Bardų žygius per Lietuvą“ bei šūsnį dainuojamosios poezijos koncertų.

Kartu su skiltimi „Anonsai“ atsirado skiltis „Naujienos“. Joje elektroninės muzikos atstovas Tii skelbiasi ekranizavęs debiutinį singlą, džiūgaujame klausydami naujo Laleh albumo „Me and Simon,“ žvilgčiojame į delfi.lt video klipo konkursą, siūlome keletą puikių internetinių radijų bei kviečiame išgirsti Biplan'ų „Nuodai P.S. Lyg paskutinį kartą“.

Skaitykite, domėkitės, bendraukite, aktyviai dalyvaukite.

Tikros naujienos shilta.lt, o jų anonsai nuo šiol čia, shilta.blogspot.com.

Nauji Namai - www.shilta.lt

noreply@blogger.com (Afro) — Sat, 14 Mar 2009 10:57:00 +0000

HEY, šventinės nuotaikos shilta komandos stovykloje, nes pagaliau STARTAVOME! Mutuodami iš blog’o į rimtesnę erdvę, išdidžiai Jums pristatome shilta.lt

Shilto blog’o sekėjams priminsime, o naujiems lankytojams išduosime, jog shilta.lt nėra komercinis projektas, siekiant uždirbti kuo daugiau pinigų: pastarieji pasmerkti nupop’sėti, o tokia perspektyva mūsų visiškai nevilioja. Mus traukia shilta muzika, nepatenkanti į visą parą dirbančių greito maisto kioskelių, rusiškų ritmų bei tautos automobilių mėgėjų grotuvus. Būtent ties ja ir koncentruojamės, siekdami, kad trokštantys kažko panašaus ir užsukę į mūsų puslapėlį, visuomet atrastų gardų kąsnelį, atitinkantį jo/jos skonį, nuotaiką ar įsitikinimus. Užtenka to paties produkto, okupavusio radijas, televiziją, koncertų sales bei mokinių mobiliuosius telefonus, kur muzika skamba krūtimis, užpakaliukais ar IT specialistų pirštais. Visi norime išsiskirti, tiesa? Tad kodėl nepradėjus klausyti normalios muzikos; kodėl nepažiūrėti į ją rimčiau nei įprasta; kodėl nepradėjus kalbėti apie ją? Shilta.lt laikosi šių direktyvų ir kelia sau vis naujus uždavinius.

Užsukite, sekite, įsiliekite ir pamilkite. Shilta.lt – apie muziką šiek tiek kitaip.

Info Lankytojams

noreply@blogger.com (Afro) — Tue, 03 Mar 2009 23:04:00 +0000

Sveiki, shiltojo blogo lankytojai,

Pamaniau, jog vertėtų pasiaiškinti dėl savotiškos jau kurį laiką besitęsiančios mūsų puslapėlio stagnacijos. Malonu matyti, kad turime kasdienių lankytojų - dar maloniau Jums pranešti, jog nėra ko nuogąstauti ar nusivilti: Shilta komanda neketina stovėti vietoje - jau greitai mes persikelsime į naujus virtualius namus! Jau greitai pasiūlysime Jums naujam dizainui atgimusias mūsų rašliavas iš muzikos pasaulio bei jo suvokimo. Jau greitai galėsite mėgautis naujai atrastų senų ar visai neseniai Pasaulio ausiai suskambusių muzikinių kūrinių analizėmis, shiltais pokalbiais, bemiegių naktų atradimais ir dar šiek tiek daugiau. Penelopė laukė metų metus; mes kviečiame Jus palaukti visai nedaug. Sekite pranešimus ir lankykite mus jau naujoje terpėje.

Shilti linkėjimai nuo shiltos komandos (kaip reikiant pasilinksminusios aptarinėjant ateities vizijas).

„Pūkiški“ poezijos pliūpsniai

noreply@blogger.com (hamelion) — Sun, 22 Feb 2009 17:47:00 +0000

Pagaliau supratau, kaip jaučiasi savanoriai po cheminių, psichologinių ar kitokio tipo eksperimentų. Šiandien savo noru įlipau į „pūkamobilį“. O tiksliau, vėžinaus „Žentų“ fano mašinoje. Neturiu nieko prieš tokį muzikinį skonį ar garsųjį kolektyvą, tik po tokios kelionės jaučiausi mažumėlę atbukęs, tad grįžęs netgi perskaičiau porą rimtų eilėraščių (kad atstatyčiau ką praradęs). Juokai juokais, bet noriu pasidalinti savo atradimu. „Žentai“ rašo nuostabiausius tekstus! Dar kartelį pakartosiu žodį „nuostabiausius“, tik šįkart, begalinės pagarbos vedamas, didelėm, paryškintom raidėm.

NUOSTABIAUSIUS!

Net nežinau kurioje klasėje, bet lietuvių kalbos pamokose vaikai tikrai mokomi atpažinti sinonimus bei antonimus. Ponaičiai Laimutis ir Romas tas pamokas praleido. O kam to mokytis, jei ir taip rašai puikius tekstus? Tik, matote, tuomet gaunasi taip: „Aš Adomas, o jis ponas / Aš nestoras, o jis plonas“ („Aš, Adomas ir Ona“). Kuo gi, mielieji, skiriasi „nestoras” ir „plonas“? Suprantu, suprantu, nebebūtumėte išlaikę savo primityvaus rimo, bet tuomet buvo galima sugiedoti „aš pilvotas, o jis plonas“. Ech, per vėli pastebėjimai, 2008-aisiais ši daina jau sukosi kiekvieno save gerbiančio provincialo „kasetnike“.

Na, o jei kuriant klystama, geriau rašyti dar primityviau: „Oj ojajai, oj ojajai, / Oj ojajai, buvo liūdna jam ir jai, / Oj ojajai, oj ojajai, / Oj ojajai, buvo liūdna jam ir jai“ („Kitą Kartą“). Aborigenų liaudies šūksnių pakartojimai ir visada pasiteisinantis rimavimas - „ojajai“ – „jai“. Ir, manau, nenustebinsiu teiginiu, kad panašaus tipo dainų „Žentai“ turi begalę. Viena tvirtesnių, „Tai bent vyras!“: „Berneli dobilėli, man tralia lialia, / Kur aš tave dėsiu tralia lialia opapa“ („Tai bent vyras!”). Poros sukasi ratu, tralialiuoja žodžius, muzikantai valdo publiką, tik klausimas... Kodėl du pagyvenę vyrai dainuoja apie „bernelį dobilėlį“ bei sutrikę klausia „kur jį reikės dėti“? Gal priedainis ne toks iškalbus, bet daina rutuliojasi tokiu motyvu: „Kad aš gavau vyrą oj, / Visai nepatyrės vajė“. Jei tokį tekstą atliktų mergina - bala jos nematė, bet čia... mažų mažiausiai kvepia netradicinėmis seksualinėmis orientacijomis. Malonu, kad muzika galima prisipažinti net tai. Mes tolerantiški!

Dar poros „eilių“ išvis nepagavau: „Laisvės alėja, kaip aleliuja, / Žiedų vasarėlė šilta. / Laisvės alėja, kaip aleliuja, Pažaislio vargonų malda“ („Kauno Vainikai“). Kam ta „aleliuja“? Nes gražiai skamba šalia „alėja“? O kam ta „vargonų malda“? Hmm.

„Velykų bobutė, aplankius nakčia, / Džiaugsmu ji nubunda mažylio delne. / Smailiuoju anūkas pažymi visus, / Ir švyti senoliai nors lukštas trapus“ („Ir Vėl Velykos“). O į šitą pažvelgiau kažkaip „pošlai“. Tai kas ta „Velykų bobutė“ nubudus „mažylio delne“? Ir kokiu ten galu mažylis „pažymi“ visus? Ir kaip suprast tą „senolių švytėjimą“? Ir prie ko čia tie „trapūs lukštai“? Mmm. Erotika...

Ir pabaigai, makabriškumo pliūpsnis: „Kalėdinė naktis te būna / Meilės stebuklo kupina. / Kai lauši tyliai Dievo kūną, / Atmink ji tik viena tokia“ („Meilės stebuklas“). Nesu sulaužęs niekam kūno, nors dalyvavau ne vienose muštynėse. Matyt pas mus kitokios tradicijos. Žinau, žinau – ne tą jie turėjo galvoje, bet argi būtina viską taip butiškai įvardinti?

Ačiū kantriausiems. Nepykit, rimtieji dėdės ir moterys. Atsiprašau „Pūko“ fanų. Linkėjimai kvatojusiems.

Tiesa, dar prie to paties - Bingelio lietuviško popso apžvalga.

Untainted Sincerity from the bathroom: TheBathroomGirl.

noreply@blogger.com (Afro) — Sun, 22 Feb 2009 01:12:00 +0000

Antrą kartą pasirodantis post'as, tik šįkart nebe mūsų gimtąja kalba... tiesiog žvilgsnis bei žinsgnis į ateitį. Atsiprašau užkietėjusių nacionalistų, tačiau siekiant rimtų rezultatų, reikalingi ir tarptautiniai post'ai :) Enjoy.

I believe we all have the momentarily special songs that are worth listening to for the whole day(s)… just sometimes we unintentionally “forget” those special ones till the moment they come back in a kind of déjà-vu while doing some everyday things, e.g. peeling potatoes… that’s what happened to me a couple days ago, involving one of the greatest singles in Snow Patrol discography: Chasing Cars. In a few minutes I was already at my PC, hectic, browsing the youtube for the mentioned song… but today I’m not gonna talk about it. As after listening to Snow Patrol I set my heart on listening to some covers of that song. And that’s how I "met" TheBathroomGirl (that’s right – no periods in the name if you decide to look for her).

Cherry Lee - a girl, living in London, thrust herself in a tiny bathroom, armed with a guitar, high quality vocal skills, and charm created by Chinese-Malaysian blood managed to conquer my attention in just half a minute… I played one cover after another, not minding the low quality of video or audio records, and simply watched the girl of a fantastic talent, not thinking of anything else… my respect grew even more when, after listening to popular songs covers, I found some songs the girl created herself. You may call it a biased view or a matter of taste, but I absolutely love such music and such voice timbre. I’m proud of every underground-youtube artist who’s capable of creating something that has a strong value... a cultural value… even though they can’t stuff mattresses with money in their mansions somewhere in the Bora Bora island. The kind of people raising the idea above the material things deserve the biggest honorariums. I also felt delighted by the phrase that the girl put in her profile (I wouldn’t be surprised if that’s her own idea): “Sing from the heart, or don’t sing at all”. And all I can say is that I wouldn’t regret any single penny spent on a concert of that girl. Talents deserve the biggest money. They are not so much common among the grey masses of human beings. And the exceptional talents – logically thinking – must be rewarded.

TheBathroomGirl gains some inspiration from another artist of a similar biography: Terra Naomi. I remember the time when one of my friends showed me a couple of Terra’s masterworks at youtube. I also remember us watching Terra not in a tiny little room all by herself and a guitar, but playing live in front of thousands of people! I sincerely celebrate every moment of such Artists’ glory I can accidentally find in the internet. This is why I wish TheBathroomGirl to stand on a similar path…

This evening I’d like to share some songs that left the best impression on me. Though, I’d like to insist on watching all of her videos. Trust me – you wouldn’t regret that.

The already mentioned cover of Snow Patrol – Chasing Cars heads the tonight list, because this is probably the song to which I should feel grateful. And because of which I’m posting all this stuff.

Another cover has been played for the song that's been heard all over the world. I’m talking about James Blunt’s – Goodbye, My Lover. All you have to do is to pay your attention to the girls eyes: how much sincerity and truthfulness can we read in them... wouldn’t you agree with me? As I’m a Lithuanian, I can only give a piece of advice to the most of our native “artists”: take TheBathroomGril as a methodological material… if succeeded in learning at least a little bit – that’d be A LOT for you… (if it’s possible to learn such things at all…)

No doubt, it’d be a sin not to expose some of her own created songs. I consider “Look at Life” as a warm, light, I’d even call it a little bit Caribbean-like, rhythm that makes you interactively swing with the flow of the song and listen to the text, so that you could sing along the next time you listen to it. By the way, the text itself carries strong meaning and adorable poetic notion. Enjoy it:

Coming back to the concept of “Sing from the heart, or don’t sing at all”, I’d like to add the last morsel to this post. Maybe you’re not gonna find this song instantly turning you on, however, the sincerity and emotions in the girls face definitely won’t leave you with indifferent feelings…

Kodėl buvo (ne)verta eiti į James Blunt koncertą?

noreply@blogger.com (hamelion) — Thu, 19 Feb 2009 15:20:00 +0000

Turbūt nė vieno jūsų nereikia pažindinti su saldžiabalsiu James Blunt. Iki skausmo pažįstamas dainas „You're Beautiful”, „Goodbye My Lover”, „1973”, vasario 17-ąją traukė romantikos ištroškusi lietuvaičių minia. Taip, tądien britas šėlo Siemens arenoje, o mūsų „neetatinis korespondentas“ Marius (įvykius stebėjęs gyvai) pasiruošęs atsakyti į klausimą „kodėl buvo verta (arba neverta) aplankyti šį renginį“.

„Dvi valandos iki koncerto pradžios, o mes vis dar Kaune. Galvojom: „kas tie 100km, gera valanda ir mes jau prie arenos“, bet baisiai klydome. Sniegas, slidus kelias, autostradoje Kaunas - Vilnius vos ne kas dešimtame kilometre po avariją.

Begaliniai kamščiai ties posūkiu į koncerto vietą vedė iš proto. Rodos viskas ranka pasiekiama, bet turi stovėti spūstyse. Keiksmai nepadėjo, į „Siemens areną“ įlėkėme pavėlavę net 30min., tačiau ačiū visiems šventiesiem – Blunt‘as dainavo tik antrą dainą.

Pirmas įspūdis? Nežmoniškai keista. Arena pilnut pilnutėlė, žmonės santūriai niūniuoja kartu su dainininku, tvyro ramybė ir atsipūtimas. Tolumoje ant scenos kažkoks smarkiai apaugęs jaunuolis su šviesiu kostiumu ir gitara. Negalėjome patikėti, jog tai tas pats James Blunt‘as, kurį rodo per MTV, tas pats vaikinas, klipuose patampantis širdžių ėdiku bei kiekvienos panelės svajonių princu. Galiu drąsiai teigti, tik balsą esant tokį, kokį žinom visi. Manau ne tik aš turėjau iliuziją pamatyti šių laikų Kazanovą, tad gaila (o gal ir ne) prisisvajojusių merginų, pamačiusių labai paprastą, žemišką, tipišką, eilinį britą.

Įdomu buvo stebėti žmones. Daug merginų, o dar daugiau porų. Tikriausiai daugumai tai, pavėluotas Valentino dienos šventimas. Tad nieko keisto buvo girdėti iš tolumos ataidinčius desperatiškus "I love you!" ir pan. Tiesa sakant kiekvienas Blunt‘o judesys neliko nepastebėtas ir maloniai apdalintas merginų šūksniais.

Nepaisant minios dėmesio, pats vokalistas stebino maža iškalba. Kartas nuo karto mestelėdamas "love you", bei kelis, nieko nebestebinančius, lietuviškus žodžius "labas vakaras" , "kaip sekasi". Tačiau tokį menką bendravimą su publika žodžiais, atlikėjas kompensavo bendravimu veiksmais. Visi nustėro jam nušokus nuo scenos ir įbėgus į minią. Smagiai pralėkęs pro šalį, sveikinosi su visais pasipainiojusiais kelyje. Na, o jo tikslas buvo arenos centras, kuriame stovėjo antra mikroskopinė scena su pianinu. Jai pakilus aukščiau minios atliktas, mano galva, stipriausias hitas "Goodbye My Lover". Rodos minia tik to ir telaukė, dainavo net ir rimti vyrai, na, o merginos vis glaudėsi arčiau antrųjų pusių...

Dainų atlikimas – tobulas. Nors koncertui judant į pabaigą jautėsi Blunt‘o pakimimas, tai neužgesino trykštančios energijos bei hiperaktyvaus šėliojimo (man asmeniškai net pasirodė, jog jis nemažai išgėręs).

Įdomus momentas – gitaros solo, Blunt‘as bėga į scenos pakraštį (lydimas prožektorių) pasisveikinti su minia, o gitaristas atliekantis solinę partiją bei esantis pakilos centre, skendi tamsoje. Be jokių abejonių visas dėmesys koncentruotos tik į „žvaigždę“, o kas už jo nugaros jau nebesvarbu...

Eilinį kartą įsitikinau, jog tas kas moka mažiausiai, gauna daugiausiai. Tegul tie, kurie pirko sėdimas vietas, graužiasi nagus, nes netikiu, jog pajuto tą, žmonių minioje tvyrojusią dvasią. Tik panorėję galėjome prasibrauti iki pat scenos, pašokti ar tiesiog paliesti vakaro kaltininką bėgantį pro šalį.

Į klausimą ar koncertas buvo vertas sumokėtų pinigų ir laiko, net neabejodamas atsakau riebų TAIP. Nors nesu didelis lyriškos muzikos gerbėjas, o patys bilietai buvo tik dovana sukaktuvių proga, likau stipriai sužavėtas. Koncertą atsiminsiu kaip akinančius šviesos efektus, gitarų drift‘us, krištolinį balsą ir begalo atpalaiduojančią atmosferą. Net neleidžiu sau spėlioti, kokią ekstazę turėjo patirti jau ir taip dėl jo dainų alpstančios merginos.

Ten susirinko tiesiog geri žmonės, ieškoję šiltos atmosferos, atsipalaidavimo ir gal šiek tiek romantikos. Kitą kartą jam aplankius Lietuvą vėl busiu ir raginsiu kartu vykti draugus.

p.s. gaila koncertas buvo labai trumpas.“

Jazzu: nepamirškime žmonių, kurie visada šalia mūsų...

noreply@blogger.com (Afro) — Mon, 16 Feb 2009 22:57:00 +0000

Shilta komanda tęsia shiltų pokalbių rubriką ir merkia kojas į vis naujesnių srovių genamą upę. Naujausio klipo pristatymui į Lietuvą grįžusi ir mūsų puslapėlyje netiesiogiai jau viešėjusi Jazzu šįkart akis į akį shiltai šnekučiuojasi apie muziką, Londoną bei savo rankinuko turinį. Nors pati Jazzu norėtų paraginti žiūrovus nekreipti dėmesio į jos rytinį veidą bei besiblaškančias mintis, bet mes tame įžvelgiame tik daugiau betarpiškumo bei shilumos. Žiūrėkite, domėkitės, pamilkite: tai ji. Jazzu.

Jazzu interviu from Hamelion Hamelionovic on Vimeo.

P.S. filosofinis pamąstymas: jeigu Jazzu savo muziką vadina šiek tiek pop'su, tai kur slėptis mūsų vietinės scenos "žvaigždėms"?..

Patriotizmas?

noreply@blogger.com (hamelion) — Sun, 15 Feb 2009 14:21:00 +0000

Didžiulės tautiečių kolonijos anglijose, airijose, danijose, metų metus užsienyje besitęsiantis „aštriadančių lietuvių ir palaidų lietuvaičių“ įvaizdis, o pačioje Lietuvoje juokdariai politikai bei kietakumščių kaimiečių ir tuščiagalvių lėlių kultas. Bet visa tai kažkodėl nesumenkina meilės tėvynei. Ranką pridėjęs prie širdies galiu surikti – aš patriotas!

Ryt minėdamas vasario 16-tąją būtinai klausysiu daug muzikos. Keletą dainų žinau jau šiandien. Jos visada lydi, vėl ir vėl primindamos istoriją, garbę, vienybę, savotiškai įpūsdamos pasitikėjimo savimi.

* Be jokių kalbų tikrų tikriausias himnas Lietuvai – Diktatūra – Tėvynei. Po tokios emocinės, tekstinės, melodinės jėgos Vincui Kudirkai su savo „Lietuva tėvyne mūsų“ reikėtų tik tyliai tūnoti tamsiame kampelyje ir graužtis nesukūrus nieko panašaus. Klausant šio skinhead‘ų hito be jokios baimės žvelgtum mirčiai į veidą kovoje už laisvę.

---> Diktatūra – Tėvynei <---
(nesiunčia?)

** Kitas – istorinius laikus, kraują, ugnį, ašaras, jėgą primenantis darbas. Daina, kurioje tekstas tiesiog skaitomas. Daina, kurios antroji pusė paliekama išverkti gitaroms. Daina, verta trumpametražio kino filmo.

---> Obtest - Iš Nualinto Krašto (Kai Nieko Nebelieka) <---
(nesiunčia?)

*** Ilgesingas atsisveikinimas, supinantis meilės žmogui, tėvynei bei gyvybei linijas.

---> M. Mikutavičius, A. Smilgevičiūtė – Atsisveikinimas <---
(nesiunčia?)

**** Paskutinysis pasiūlymas - Hokshilos ir Svaro duetas. Kad ir ką apie hopą sakytų užkietėję nacionalistai, niekas nepaneigs, jog apie patriotizmą galimą kalbėti ir Amerikos juodukų įvesta muzikine maniera.

---> Hokshila ir Svaras - Kur Dingo Vienybė <---
(nesiunčia?)

Švęsk šventes su teisinga muzika.

Ką skanaus atneša tingios naktys internete? #8

noreply@blogger.com (hamelion) — Wed, 11 Feb 2009 23:45:00 +0000

Kažkada senai, senai radau atlikėją, visai neoriginaliai pasivadinusią tiesiog Aurelijos vardu. Juokingas pseudonimas. Norėdamas surasti jos dainų, pirmiausia turėčiau perbristi per pažinčių portalų aurelijas, na, o jei laimė nusišypsotų, rasčiau ir tą „vienintelę“.

Tiek to. Susimovusi ties pseudonimu, mergaitė gan profesionaliai įsikibusi teisingos muzikos. Bent jau kol kas...

Tiesa, kad ir kiek laiko prabėgo, tą pačią mergaitę vėl sutinku scenoje. Maloniai girgždantis balsas, nuoširdžiu paprastumu dvelkiantis sceninis style‘as, lengvutė dainelė. Žodžiu – teisinga pop muzika.

Nieko doro ir nepasakysiu. Laipsniuotas gėrimas veikia mėnulingus apmąstymus, o aš palieku jus su švelniabalsės muzika.

Muzika, kurios dabar klausausi #2 [radio style]

noreply@blogger.com (Afro) — Wed, 11 Feb 2009 00:10:00 +0000

Įkvėptas kolegos Hamelion pasiūlyto būdo pateikti sau patinkančių dainų lobyną, nusprendžiau ir aš savo galbūt ne itin radijišku balsu pasidalinti keletu kūrinių iš savo fonotekos. Tiems, kurie atras savo skoniui kažką labai artimo, pateiksiu sąrašėlį su kiekvieno šioje valandėlėje skambančio kūrinio pavadinimu:

1. Panos Psaltis – Aggele Mou
2. Mike – Tyrimai
3. Roisin Murphy – Primitive
4. Mystic Diversions – Josephine
5. Vytautas V. Landsbergis – Šalia kelio karčemėlė
6. Terra Naomi – Flesh for Bones
7. Crashed By Car – Full Speed Dead
8. Mario Basanov & Vidis feat. Jazzu – Who’s Shot The Silence
9. Nitin Sawhney – Broken Skin

Priminsiu ir tai, kad mūsų dalyboms naudojamas mylivepage krečia pokštus su registracija, bet jums tikrai dėl to nereiktų nuogąstauti. Tiesiog pasinaudokite pagalba.

R.I.P. Charlie Cooper (Telefon Tel Aviv)

noreply@blogger.com (hamelion) — Sat, 07 Feb 2009 10:05:00 +0000

Pamenu, kadaise žvalgiausi plonytės Ričardo Gavelio knygos „Jauno žmogaus memuarai“. Moteriškė, gatvėje prekiaujanti sudūlėjusiomis raidėmis, ironiškai mestelėjo „kol buvo gyvas, nieko nedomino“. Dar kartą susidūriau su panašia replika ieškodamas Sauliaus Mykolaičio paskutiniojo albumo „Debesys“: „klausai, nes jo jau nebėra?“. Ar galime tai pavadinti mada? Tikrai neatsakysiu į šį klausimą, bet, matai, „Tipo grupės“ nepradėjau klausyti vien dėl jos dviejų narių žūties. Vadinasi nelaimė tik priverčia pažiūrėti į mirusiojo kūrybą. Ir tu arba atrandi kažką naujo bei įdomaus, arba matai nepriimtinumą bei atgrasumą ir palieki ramybėje. Tai tarsi paskutinė, nemokama reklaminė kampanija.

Kodėl aš apie tokias netektis? „Kanadiečių elektronikos kūrėjų Telefon Tel Aviv MySpace puslapyje šiandiena buvo paskelbta žinia, jog sausio 22 d. netekome dueto nario Charlie Cooper” (ore.lt). Žinau, žinau, aš gan pavėluotai, bet anksčiau ar vėliau šiltas blogas privalėjo pagerbti elektronikos virtuozo šviesų atminimą.

Ironiška, bet nelaimė įvyko likus porai dienų iki albumo išleidimo. Kritikų peikiamas darbas visgi tapo paskutiniuoju dueto produktu. Ir keista, klausant šių grandų paskutiniojo Electro Pop / IDM / Techno / Downtempo stilių miksą, norom nenorom muzikoje ieškai (ir randi) dramatizmo.

Nesiūlau klausyti naujausių darbų, nesiūlau imti dievinti, nesiūlau net siųstis jų muzikos. Tiesiog atsiminkit, kad tokie egzistavo.

Linas Adomaitis - Aš Parnešiu Tau Saulę

noreply@blogger.com (hamelion) — Tue, 03 Feb 2009 16:48:00 +0000

Pirmą kartą rašydamas postą šiltam blogui visiškai nesinaudoju internetu. Tiesa, negaliu kalbėti taip kategoriškai, nes visgi prieš tai parsisiunčiau dainos tekstą, vėliau dar teks susirasti rašliavą iliustruojančią foto, įkelti dainą ir... Na, žodžiu, nesigilink, mielas skaitytojau. Tik atsimink, kad šiuo metu manasis internetas, taip dažnai švelniai vadinamas „Sraigiumi“, pagaliau mirė klinikine mirtimi. Tikiuosi, kad klinikinė mirtis dar nereiškia šimtaprocentinio pasitraukimo iš „gyvųjų pasaulio“...

Vakar padariau šimtatūkstantąją nuodėmę. Taip, taip - vėl parsisiunčiau muzikos... Vėl apvogiau muzikantą, vėl padidinau supirataujamų megabaitų skaičių, vėl nenupirkau albumo... Ech. Koks aš niekšas. Bet argi neturėdamas galimybės parsisiųsdinti tų garsų, bučiau juos pirkęs? Abejoju. Bet, matai, išklausęs supratau, kad šiems atlikėjams lankant mano miestą, būtinai nuvesiu ausis jais pasimėgauti. Vadinas nesu toks beviltiškas? A? (tą tylą priimu kaip pritarimą)

Barzduotas vaikinas savo pseudonimui nepasirinkęs antikos Dievų vardo, tropinio vaisiaus pavadinimo ar šiaip kokio beprasmio žodžių derinio, išleido albumą „Window of my soul“. Atvirumą žadantis albumas nuostabiausiom spalvom pražydo penktuoju kūriniu – „Aš parnešiu tau saulę“.

Prasidėjęs chaotišku garsų kratiniu, kūrinys perauga į lengvą gitaros melodiją, aplipdytą ramiais vokalais (vėliau dar paskanintais elektroniniu bruzdesiu). Tekstas kurtas pasakos motyvais. Vien „parnešiu tau saulę“ - nuoroda į seną kaip žmonija, pasikartojantį daugelyje kultūrų, pasakojimą apie saulės vagystę, įkalinimą, pagrobimą. Šio simbolio („saulė“) reikšmė aprėpia visko kas gražiausia, šilčiausia, mieliausia vaizdinius. Tad siūlydamasis „parnešti saulę“ lyrinis „aš“ siūlosi atiduoti viską bei atsiduoti visa savo esybe.

Kelionė, toliai, kalnai, jūros, pievos – distancijos, kurias turi įveikti „herojus“. Tokios distancijos tiesiog prašyte prašosi būti lyginamos su „devyniom jūrom, devyniais kalnais“. Nors privalu paminėti, jog skaičių magijos tekste net akyliausias neras. Pasirinkus pasakos motyvo blyksnius, protinga perimti ne visus būdingus bruožus, o atsirinkti tinkamiausius. Tad šiame kūrinyje nebelieka prie ko prikibti.

Nežinau ar žodis „akis“ atsirado tik dėl elementaraus jo rimavimosi su „ilgesys“, bet jis čia labai vietoj. Aišku, viliuosi šį žodį esant protingai apgalvotą ir savyje slepiantį gilesnę prasmę. Tarkim šioje situacijoje „akis“ įvardinčiau kaip sielos veidrodį ir slėpdamas saulę tavo akyse, lyrinis „aš“ paslėps ją tiesiog tavyje, akimis (žvilgsniu) patekęs į atokiausias sielos kertes.

Apdovanotieji nuostabia vaizduote galėtų stabtelėti ties „liesiu tavo žvilgsnį“, „liūdesys piešia mylinčias akis mano veide“, „parvešiu tau žiogų svirpimą“, „tirpsta ilgesys“... Argi ne puikiai suformuluoti fantaziją žadinantys žodžių junginiai?

O visgi apie ką daina? „Vakar, šiandien, dabar taip toli aš nuo tavęs“. Ne kas kita kaip ilgesingas laiškas, galbūt net neegzistuojančiai meilei. Vėl meilė? Bet vėl kitaip.

Jei Linas Adomaitis ir toliau laikys pasirinktąją teisingos muzikos fronto liniją, tai man neliks nieko kito kaip vėl ir vėl rekomenduoti šiuos garsus ausytiesiems šilto blogo lankytojams.

Ką skanaus atneša tingios naktys internete? #7

noreply@blogger.com (hamelion) — Sat, 31 Jan 2009 15:22:00 +0000

Didžioji dalis post‘ų, pramintų „Ką skanaus atneša tingios naktys internete?“ senai neatitinka savo pavadinimo ir galėtų vadintis bent kokia „Muzikine mišraine“. Bet yra kaip yra ir šiandien jums mestelėsiu naują „tingių naktų“ dalį, pažymėtą magiškuoju septynetu.

Pirmieji, jūsų dėmesio ištroškę, islandai Sigur Rós. Grupei pasirinkę vokalisto sesers vardą, grojantys keistoką post rock‘ą (tinkantį chill‘inę muziką transliuojančioms internetinėms radijo stotims), neslepiantys netradicinių seksualinių orientacijų… Kad ir kokie jie bebūtų – senai užkariavo mano simpatijas. O šiame video: lengvutėliai mušamieji, ryški piano linija, pora akustinių gitarų ir lyg iš stebuklinės pasakos atskriejantis Jón Þór Birgisson (geriau žinomo Jónsi vardu) balsas. Taigi Sigur Rós ir jų live‘as iš Paryžiaus.

Kas toks yra Oren Lavie? Kad ir kas jis bebūtų, apie tokio asmens egzistavimą pasaulyje sužinojau tik prieš pora dienų. Galbūt esu neišprusęs snobas, o gal tiesiog nebuvo progos susipažinti su jo darbais, tad neslėpsiu, kad pažinimo lūžiu tapo „Her Morning Elegance“ vaizdo klipas. Šis stop motion darbas privertė susižinoti Oren‘ą esant dramaturgą, teatro direktorių, dainininką bei dainų tekstų rašytoją. Spaudžiu leteną prisidėjusiems prie šio sapno kūrybos ir visiem skeptikams rekomenduoju pasidomėti stop motion kūrimo metodais – galbūt bent tada šis darbas jūsų akyse gaus atitinkamą įvertinimą.

Ar sugebat klausydami nekreipti dėmesio į dainininko asmenį? Arba dar geriau, ar sugebėtumėt nekreipti dėmesio į vokalą, žodžius, muzikantus ir klausyti tik melodinės linijos? Suku vieną lietuvišką rap gabalą atmesdamas repuojamajį tekstą, asmenis kurie tai daro ir klausau tik instrumentalo bei priedainio. Dėl ko? Nes chebrytei neužteko racijos parašyti nebanalios meilės dainos ir pritrūko elementariai gražios repavimo technikos. Galbūt patiks viskas, bet jei nors per nago juodymą jūsų ausys panašios į manąsias – klausykit tik priedainį.

---> Ryšininkų Blokas – Nematoma Terpė <---

Pagaliau praūžė Radiocentro apdovanojimai... Tiesa sakant nei praūžė, nei ką. Kotais tyliai pakampiais prasliūkino ir nutilo. Manau mažai kas žino jog „Metų grupe“ patapo „Skamp‘ai“, o „Metų miesto muzikos“ statulėlę „išplėšė“ „G&G“. Užsibrėžę neįsileisti pigaus pop‘so, demonstratyviai susikvietė „kitokios muzikos“ grupes, nors aukso žodžiais iš A.Ramanausko lūpų kalbant: „truputį per daug pozos tame“. Jau dabar šypsaus į ūsą ir galiu Radiocentrui pasakyt „jūs tikrai ne kitokie“.

---> Klausytojus prarandantis „Radiocentras“ apdovanojimuose pagerbė „neformatą“ <---

Ir dar. Kad jau prabilau protingais A.Ramanausko žodžiais tai pasijuokim ir iš jo nerimtojo „aš“. Pristatomi, kaip „Litofcai: Aliko ir Dariaus vaizdeliai“, Algis su „draugeliu“ kalbasi apie kūrybą.

---> Litofcai "Kūryba" <---

Bang Gang - Liūdesys iš Islandijos

noreply@blogger.com (hamelion) — Thu, 29 Jan 2009 10:42:00 +0000

Kol LANVA, visai nesenai įgijusi teisę vadintis Lietuvos Antipiratinės veiklos aosciacija, grybauja interneto platybėse, jiem iš panosės užregistruojamas lanva.lt domenas. Rėkauja stori dėdės apie Linkomanijai gresiančias tūkstantines baudas, o jų vardo puslapyje Linkomanijos atstovai paskelbia atvirą žinutę: „Štai kaip tai veikia. Ką jūs besuimsite, dešimt naujų piratų stos į jo vietą. Kad ir kur jūs eisite, mes būsime priekyje jūsų. Jūs esate praeitis bei užmirštieji, o mes internetas ir ateitis“ (soldier.lt)

Būtent, kaip pirštu į akį. Ir aš garsiai deklaruoju savo paramą „piratams“, netgi jei mane kažkas apkaltins visišku bukumu. Muzikos piratavimas - reiškinys, tik keliantis muzikantų populiarumą, parduodamo produkto skaičių ir šiaip, bliamba, visokeriopai teigiamas dalykas. Jei nebūčiau galėjęs parsisiųsti 80% procentų savo turimos muzikos, apie tas grupes net nebūčiau sužinojęs, o dabar, esant progai, tikrai nueinu į jų koncertus, nusiperku atributikos, kartais net albumą, o reklama su mano dievuko atvaizdu atrodo įtaigesnė. Taigi kuo piratavimas kenkia? Atsigaukit, naftalinu dvelkiantys žmonės, nenusimanantys apie informacijos keitimosi poreikius bei jų nešamą naudą!

Ir vien dėl to, kad grupelė jaunuolių protingai paskaičiuoja dešimt ėjimų į priekį mūšyje su bukais antipiratininkais, aš galiu šiandien mėgautis nuostabiais elektronikos garsais net iš pačios Islandijos. Skeptikai, nebijokite, tai ką šįkart radau, nieko panašaus į jų tėvynainius Björk ar Múm. Tad ponios ir ponai, senjorai ir damos, princesės ir karalaičiai, išdidžiai pristatau dainų rašytojo ir prodiuserio Barði Jóhannsson suburtą „band'ą“ - Bang Gang. Pristatantys savo muziką kaip alternative / pop / indie mišinį, jie lengvai užkariaus bent kelias valandas tavo dienotvarkėje.

Ir, matai, šiandien esu be galo geras – pasiūlysiu net dvi šios grupės dainas.

● Ta, dėl kurios prisiruošiau šio post'o rašymui, atskriejo iš paskutiniojo albumo „Ghost from the past“. Vienuolikos dainų albumas savyje slepia ne vieną pasakiško grožio kūrinį, bet antro tokio hito neradau.

Melancholišką nuotaiką kurianti melodija, rinktiniai moters ir vyro vokaliniai gabumai ir... rodos kažkas šalia verkia klausant tokio grožio. Miela daina, tikiu, užkabinsianti netgi didžiausią snobą.

--> Bang Gang - Don't Feel Ashemed <--

● Ir dar viena – Sleep. Pop / Electro stiliumi apšaukto, 1998 metais pasirodžiusio muzikos įrašų lentynose, pačio pirmojo Gang'u albumo „You“ perliukas. Moters krūtinės nuotrauka papuošto albumo dainos skamba mažumėlę kitaip nei vėliau pasirodę kūriniai. Čia daugiau elektronikos ir tokio lengvo lengvo draivo. Norisi man taip kvailai šokti girdint šitą gėrį. Cha, o kodėl gi ne?

--> Bang Gang - Sleep <--

p.s. piktieji dėdės, mes tikrai esame „internetas ir ateitis“.

Su gimtadieniu Rimvi!

noreply@blogger.com (hamelion) — Wed, 28 Jan 2009 00:01:00 +0000

Ūžia minios, gaudžia trimitai, dangų nutvieskia ugnies šou... Ne, pasakoju ne kitų Naujųjų Metų scenarijų – šiandien visų ~~mylimo ir~~ gerbiamo Afro gimtadienis!

Šiam muzikos kritikui, ironiškų pastabų dalintojui, vietinio populiarumo lovelasui, „sukakojo“ garbūs 24 metai! Žinodami didžiausią šio žmogaus aistrą – juodaodes moteris, specialiai jam siunčiame panelės X sveikinimą.

Na, o jei dar gyvas tai atlaikyk ir manąjį ekspromtini eilėraštuką:

Vėl už lango baltai šalta,

Tu numesk į šoną paltą.

Karštas vaikis juk esi

Su gimtadieniu RimvY!

Idėjų, degustacijų, kolegų, supratingumo, laiko sau, šilumos, akcijų alui, žvaigždžių lietaus, televizoriaus sugedimo, materialinės gerovės, susivokimo savyje, prailgintų naktų...

SU GIMTADIENIU!

Red Hot Chili Peppers - Porcelain

noreply@blogger.com (Afro) — Tue, 27 Jan 2009 23:14:00 +0000

Žmogaus psichofizinės savijautos reljefas dažnai gali nustebinti įspūdingu „kraštovaizdžiu“ mėgstančius kalnuotas vietoves; lygumų mylėtojams skardžiai sukelia įvairius negalavimus, o kai kurie jų oponentai paprasčiausiai mėgaujasi tais šuoliais ir iš kiekvieno kreivės susvyravimo pasistengia ištraukti kažką naudingo: ar ne per didelė prabanga būtų liūdesio/begalinio džiaugsmo apraiškas dovanoti neprastai žmonijos išlavintai užmarščiai?

Tad, naudodamasis viena tų nepaaiškinamų nuotaikų, kada geriausiai tam tinka žodis (atsiprašau nemylinčiųjų anglų kalbos) down, sėdžiu ramiai su savo ištikimuoju draugu (kompiuteriu) ir, mėgaudamiesi viešnios taurės brendžio draugija, klausomės bene švelniausios dainos roko legendų Red Hot Chili Peppers diskografijoje: Porcelain. Ne pirmą kartą pastebiu savo susižavėjimą minimalistiniais instrumentalais, tad ir šioje dainoje leidžiuosi užliūliuojamas elegantiškai liečiamų gitaros stygų, lengvų judesių prie būgnų ir foninio šniokštimo. Ramybės nedrumsčia ir unikalus bei visam pasauliui, tikriausiai, įsimintinas stiprus vokalisto balsas. Stiprus, tačiau šiame kūrinyje skambantis ypatingai ramiai, atpalaiduojančiai ir savai. Gal žmogus irgi stoviniavo toje kreivės padėtyje, kuomet triukšmas ir šėlsmas paliekami rytojui...

Tačiau daina ne apie nuotaikų pasaulį. Ji net ne apie abstrakčią idėją, o skirta konkrečiam, nors ir neįvardintam žmogui, nebent to žmogaus vardas – Porcelain. Teksto atžvilgiu daina pastatyta ant labai protingos koncepcijos: į kažką kreipiamasi ir tam kažkam uždavinėjami klausimai. Paprasta, bet – sutikime – pasitvirtinusi taktika dainų tekstų kūryboje. Nesiaiškinau ar Pocelain yra dainos adresato vardas, ar jį galima suprasti ir kaip metaforą, o to tiksliai nežinodamas, priimu kaip antrąjį variantą ir pavydžiai gerbiu Anthony Kiedis už išradingumą. Skaičiau, jog Anthony įkvėpė sutikta jauna moteris, besigydanti nuo alkoholizmo, patirianti šeimos suirutę bei atskirta nuo savo naujagimio. Kadangi daina skamba extra-švelniai, tai sunku būtų suvokti, jog tekstas kiek sarkastiškas, bet jį skaitant kaipo atskirą kūrinį, sarkazmas pradeda šmėkščioti ryškesnėmis spalvomis. Nors moteris nėra pažodžiui smerkiama už nuopuolį, tačiau jai pateikinėjamuose klausimuose (Are you wasting away in your skin? Are you missing the love of your kin? Do you smell like a girl when you smile? Can you bear not to share with your child?) bent jau aš įžvelgiu priekaištų gaidelę... Teigiamą įspūdį palieka ir iš pradžių nelabai suprantamas simbolis: little lune all day (pažodžiui, jei tai duos naudos, mažas pusmėnulis ištisą dieną). Lune geometrijoje reiškia neišbaigtą formą. Susiejus ją su visais išsakytais klausimais, galima šį ženklą (neveltui dainoje jis kartojamas keletą kartų) laikyti moters nuopuolio ir visko, ko trūksta, o gal netgi prarado, simboliu.

Ne su tokiomis dainomis Red Hot'ai užkariavo milijonų simpatijas visame pasaulyje, tačiau šiandien mano grojaraštyje ji pažymėta išskirtinai: ne, ne #1, o repeat 1. Girdėjusiems tik žinomiausius šios kompanijos hitus, siūlyčiau atrasti ir tą melancholiško nuoširdumo duoklę albumui Californication. Skanaus.

Ką skanaus atneša tingios naktys internete? #6

noreply@blogger.com (hamelion) — Tue, 27 Jan 2009 22:59:00 +0000

Lai eina ant trijų raidžiu visa youtube komanda! Matot mes įvardijami kaip didieji Europos ubagai. Kas iš to? Tas, kad kaip ir kitoms „nuskurdusioms“ valstybėms mums atjungtas priėjimas prie kai kurios medžiagos. Tiesa sakant iš dešimties video jums atidarys tik vieną. Šaunu? O aš norėčiau paklausti kur tame logika? Čia vos ne tas pats kaip uždrausti nuo 22 valandos parduoti alkoholį. Darsyk – kur tame logika? Paaiškinkit man protingieji kurmiai.

Tiek to. Aprimsiu minutėlei. Ir, kad tikrai nurimčiau, man prireiks į pagalbą pasitelkti tikrą chill‘o meistrą – Jason Mraz. Apie jį manau nebereikia nė priminti. Žinot, klausiau legendinės dainos "I‘m Yours" atliktos gyvai Korėjos publikai ir nustebau. Atvirai nustebau ne dėl dainos įmantrumo, Jason‘o šmaikštumo ar publikos aktyvumo. Toli gražu ne. Tube‘o statistika man išdavė įdomų faktą „also watching now (4)“. Ar man vienam tai atrodo įspūdinga? Visgi video ne naujas, visgi kaip ir 12 valandų nakties, visgi vadinasi šis bachurėlis pakankamai populiarus. Ai ir pažiūrim:

Jack Johnson. Šį vaikiną išgirdau prieš kokius tris metus. Tada gėriau vyną ir klausiau daug geros muzikos. Su gera drauge... Ir ką jūs manot? Šiandien į mano juodą ipod‘ą vėl beldžiasi šis iki kaulų smegenų paprastutis vaikinukas ir savo gitaros stygom liepia man nusišypsot. O aš, žinote, geras žmogus. Dalinuos jo daina su jumis:

Lengvos dainos šiandien. Sorry gotai, metalistai, drumeriai ir kitokio triukšmo megėjai, bet nieko negaliu pakeisti ir metu jums Ben Harper – Burn One Down. Kas jame žavi? Ogi ● minios šėlsmas ● atsipūtimas ● ir aiškų (vienareikšmiškai) būgneliai (net pastebiu, kad kartais nebegirdžiu nieko, tik juos).

Sudegsit pragare youtbe‘ininkai! Atsiminiau nūnai ne mažiau nuostabų nei pati daina Razorlight‘ų klipą "Golden Touch" (o tube‘as šūkauja „This video is not available in your country“). Taip, taip tie patys kur visai nesenai deklaravo „All my life / Watching America / All my life / There's panic in America”. Na ir aiškų duodu paskanaut ne ką prastesnio hito, kažkur iš interneto gelmių.

Razorlight - Golden Touch
Uploaded by razorlight

Ir pabaigai vieną rap‘ovą gabaliuką. Nepykit plačiakelnių hate‘riai, o geriau iš tos pykčio pagamintos energijos pasauliui padarykite ką nors gero. Rytinės pakrantės kariai Gang Starr ir jų daugiau negu legendinis – "Full Clip".

Kiek neįprastas post'as #2

noreply@blogger.com (hamelion) — Sun, 25 Jan 2009 11:32:00 +0000

Rodos, supaprastinus teisingos muzikos sąvoką, kiekvienam asmeniškai teisinga muzika turėtų būti tiesiog ta muzika, kuri jam patinka. Aš gal pakelčiau ranką grojant Skamp'ams, o dėdė Voldemaras sušoktų tryptinį ūžiant „Žentams“. Skonio reikalas. Bet nėra taisyklių be išimčių. Kai kurie atlikėjai sugeba savo muzika taip susidirbti gerą vardą, kad jų klausytis darosi kaip ir... gėda. Matant artistą parsidavinėjantį už kuo didesnį populiarumą, stripinėjantį prieš bukai-gašliu žvilgsniu jį nurenginėjantį klausytoją, plagijuojantį dainas, arogantiškai besireiškiantį medijose... matant visą tai, net puikus balsas ar kartas nuo karto žybtelintis hitas, nebegali būti įvertintas objektyviai.

Ir tikrai pripažinsiu, išgirdęs šią dainą stengiaus save apgauti, kad man ji nepatinka. Įsimečiau į iPod'ą, klausiau gatvėse, autobusuose. Vis dar apsimesdamas, kad tai nekelia nė mažiausių emocijų. Bet visgi yra atvirkščiai. Neminėsiu nei dainos pavadinimo, nei atlikėjos vardo. Tiek to. Įsijunkit ir tik klausykit.

Negi po penkto karto vis dar neprisiverstumėte to pavadinti aukšto lygio pop muzika?

Ovidijus Jucys - Ar Sutiktum?

noreply@blogger.com (hamelion) — Thu, 22 Jan 2009 23:14:00 +0000

Rytinis arbatos puodelis, mažumėlę maudžianti galva nuo „persimiegojimo“, kasdieninis blogų, mail‘ų, fraipų patikrinimas ir aišku muzika.

Šiandien, ir vakar, ir net užvakar muzikinėje dėžutėje profilaktiškai (bent po pora valandų per dieną) svečiuojasi Ovidijus. Taip, tas pats Ovidijus Jucys iš Radviliškio miestelio, gamtos apdovanotas radijo diktoriaus balsu, teatrališka siela, atvirumu ir potraukiu gitaros garsams. Patinka man dainuojamoji poezija ir neslėpsiu šį žmogų esant vieną favoritų. Ir kaip nemėgti tokio nuoširdumo?

Gera muzika privalo kelti emociją. „Ar sutiktum?“ šiuo atžvilgiu yra tobula.

“Šiandien ėjau įsikabinusi vakar atrastos nuostabios dainos. Ir su tais nekantriais stygų skambesiais pamačiau, koks gražus ruduo. Kaip spindi auksiniai lapai mėlynam danguje. Kaip jie krisdami žemyn įsipina į mano plaukus ir aš su šypsena juos traukiu iš savo garbanų. Ir man patinka tokios dienos. Tokios, kada ryte netikėtai sutikus buvusį klasioką gaunu garsų LABAS, kai muzikos mokytojas į mokyklą ateina nešinas gitara ir mano akys spindi, kai galima nerašyt biologijos kontrolinio ir.. ir tokios, kada tyliai mums prasilenkus aš šypsausi lyg naivus vaikas. Ir tokios dienos kvepia. Visokiais mūsų siluetais ir avietėm.” (nesakyk-mamai.blogspot.com)

Ne kartą savo interviu Ovidijus pripažino besižavintis vaikų literatūra. Ši meilė paaiškina tokių personažų kaip Coliukės, drakonai, laumės, auksinės žuvelės kilmę. „Dainos, kuriose gausu personažų iš pasakų, nebūtinai turi būti linksmos. Norisi mistinių herojų pagalba perteikti pamokančias gyvenimiškas istorijas, nutinkančias mūsų kasdieniniame gyvenime“ (ore.lt). „Ar sutiktum?“ nenusižengia jokioms nusistovėjusioms asmeninėms klišėms ir kuria ne kiek pavienius pasakos elementus, o pati savaime apsigaubia pasakiškumu. Aišku, narstydami po kaulelį rasime akivaizdžiai akis badančių pasakų „herojų“: „ stirniukę“, „auksinę žuvelę“, „nepiktus drakonus“, „vaiduoklius“... Pasakiškumą kuria ir kitoks pasaulio matymas, kitokios svajones, kitokie įgeidžiai. Kalbu apie norus „per naktį drauge ropinėti stogais“, „dėlioti mozaikas iš debesų“, „sėdėt ant žvaigždelės briaunos / ir gaudyt auksinę žuvelę“, „maitinti iš rankų nepiktus drakonus“. Bet net visą tai atmetus, kaip anksčiau minėjau, daina savaime jau yra pasakiška.

Kad ir kaip bebūtų keista – kūrinys apie meilę. Jau kartą sakiau ir dar kartą pasikartosiu, kad būtent iš tokios muzikos pop atlikėjams reikėtų semtis originalumo savo nuvalkiotoms rašliavoms tobulinti. Tiesa, pačioje dainoje konkrečiai nekalbama apie meilę, tai lyg nedrąsaus berniūkščio retorinis klausimas „Ar sutiktum jei pakviesčiau?“. Galbūt muzikiniu kūriniu paklausiama to, ko nedrąsu paklausti tiesiai į akis. Kaip ten bebūtų, begalo taikliai piešiamas baugštaus, naivaus, švelnaus, savo svajonėse gyvenančiojo pasaulis: „Tuomet nedrąsiai paliesiu tavo rankas / Norėdamas jas paglostyt / O jei tu baikščiai kaip stirniukė / Atitrauksi ir paslėpsi jas staiga / Šviesim kaip mėnuliai likusią naktį nuraudę“.

Ir dar kas žavu? Bandant maloniai nustebinti įterpiami netikėti motyvai: „Šėliojant spjaudyti sėmkas / Ant praskrendančių vaiduoklių“, „Ar sutiktum net jei ir sužinotum / Kad turiu tik slojikėlį agurkų“. Tai taip buitiška, bet tuo pačiu taip sava ir tikra. Pirmąkart klausant šiose vietose nori nenori šypteli ir vėl dedi reapeat.

Ir „laiškas“ baigiasi. „Tai ar sutiktum?“. Jei tai būtų gražus holivudinis filmas, mergina nusileistu virve pro langą. Čiuptų savo trubadūro ranką ir nulėktų perdėtai gražiu keliuku „į savo laimę“. O realybėj? Mergina atsakytu: „sorry, tu ne mano skonio“ ir dar tokį legendinį „bet galime likti gerais draugais“. Ironiška, bet visgi, negi sutiktum?

p.s. „Ar sutiktum net jei ir sužinotum / Kad turiu tik slojikėlį agurkų / Ir kai praalktum pasakyti / Nes nekantrauju pasidalinti…“.
O ko daugiau reikia?

Kiek neįprastas post'as

noreply@blogger.com (Afro) — Thu, 22 Jan 2009 00:41:00 +0000

Ne pirmą naktį pakartotinai spaudziu replay ant šio video valdymo panelės. Nesiimsiu ilgos ir gilios kūrinio analizės, nes šio post'o tikslas kiek kitoks. Norėtųsi atkreipti dėmesį tų žmonių, kurie, kurdami muziką, žiūri į ją, kaip į verslą, kaip į galimybę išgarsėti (ir praturtėti) ar laisvalaikio atrakciją, nereikalaujančią per daug meilės bei atsidavimo. Tų atlikėjų, kurie įrašinėdami, ar net būdami scenoje, dainuodami rankas laiko kišenėse ir minimaliai naudoja mimikos raumenis emocijoms (kurių nejaučia) išreikšti. Portishead - Roads. Būtina ne tik klausyti, bet ir žiūrėti. Dėl šios priežasties neatsitiktinai dedu gyvo garso koncertinį šios dainos variantą. Klausydami antrąkart, akis galite nukreipti ir į dainos tekstą. Enjoy.

Ką skanaus atneša tingios naktys internete? #5

noreply@blogger.com (hamelion) — Sun, 18 Jan 2009 00:33:00 +0000

„Ak, tie metų laikai, kaip gerai, / Kad jie mus malonumais gaivina. / Pražysta pavasarį rožių kerai, / O ruduo dovanoja mums vyno. <...> Aš norėčiau tuo pat metu / Turėti ir meilės, ir vyno, / Bet meilė ir vynas kartu / Man rimtai sveikatą gadina.“ (Aktorių Trio)

Noriu vyno. Klausant šios dainos jaučiuos lyg kažkas pažintų mane kaip nuluptą ir nematomu balsu sakytų ko man gyvenime labiausiai reikia. Taip, meilės (jausmų draugams, vieninteliai merginai, darbui, muzikai, žinioms) ir vyno (apsvaigimo nuo pasaulio, ilgų pokalbių paskendus vynuogių gėrime ir to lengvo pakilimo virš realybės). Neanalizuosiu Aktorių Trio dainos „Ak, tie metų laikai“. Gal ne šįkart. Šiąnakt rubrika „Ką skanaus atneša tingios naktys internete“, nors, tiesą sakant, tokia antraštė gan klaidinanti. Tiek to.

Šeštadienio popietę patogiai įsitaisiau sofkutėje, kvapnios arbatos puodelis, šimtą metų neskaityta šeštadieninė spauda, Lietuvos radijas ir toks malonus, malonus jausmas viduje, kurį jaučiu tik grįžęs į namus kuriuose užaugau... Ir ką jus manote? Radijas pražįsta gražiausiomis savo spalvomis. Laida „Stakėno radiolabas“ ir jos svečias Kostas Smoriginas. Neraginu sekti šios laidos naujienų, visgi net pats negalėčiau pasakyti ar tai aukšto lygio pašnekesiai, bet šią, paskutiniąją laidą, rekomenduoju. Paprastas, nuoširdus, švelniabalsis pokalbis apie muziką, teatrą, vaikystę ir gyvenimo pokštus.

Tiesa, labiausiai įstrigusiomis frazėmis pasidalinsiu jau dabar: „Žodžiai labai svarbu. Ir geri žodžiai. Ir kuo toliau, tuo mažiau aš jų surandu“ bei „kuriantis muzikantas – muzikantas su kokybės ženklu“.

--->nuoroda į įrašą (2009.01.17)<---

Atsiųsti (25.1 Mb)

Na ir dar. Beieškodamas K.Smorigino pašnekesių įrašo užklydau kitą, ne ką prastesnę, muzikos giraitę. Laida vadinasi „Vinilas“, o jos autorius (Dovydas Bluvšteinas) postringauja, jog „laikas parodė, kad techninis įrašo tobulumas tikrai ne visada svarbiausia. Nors vinilo plokštelėse yra daugiau garso iškraipymų, greitai atsiranda traškesiai, muzikos mėgėjams jos kažkodėl yra mielesnės. Mūsų organizmas juk ne skaitmeninis, gal todėl analoginiai garsai jam kur kas artimesni“. Ir po velnių, jis teisus. Nėra ko lyginti mp3 grotuvo skleidžiamo garso su vinilo traškesiais (pažadu ryt tik pabudęs išsitraukti seną patefoną ir užsidėti bent vieną sesiją geros muzikos). Tiesa, tai ką groją ši sekmadieninė laida galima apibūdinti vienu sakiniu: „Madinga, nemadinga, nauja ar sena, nesvarbu autoriai ir šalys, svarbiausia, – kad būtų įdomi, originali ir nuoširdi muzika“. Mūsų požiūriai sutampa. Ir nors ironiškai teigiate „ar kas nors viso to klauso – abejoju“, pabandysiu nuraminti – bent aš tikrai pasistengsiu perklausyti šias laidas.

--->nuoroda į įrašą (2009. 01.11.) <---

Atsiųsti (23.9 Mb)

--->nuoroda į įrašą (2008.12.28.)<---

Atsiųsti (24.2 Mb)

O aš jau lyg ir baigsiu savo bemiegę naktį. Sako žmonėms reikia bent truputėlį pamiegoti. Naiviai patikėsiu. O jums „žmogiškos ramybės ir tikrumo“ (K.Smoriginas).

p.s. ir dar, jei leisite, vieną taiklią frazę, pasakytą koncertą išklausiusiems, bet manau puikiai deramą mūsų blogo lankytojams: „noriu padėkoti už jūsų tyla kaip per egzaminus“.

Svarbiausia, kad vis dar skaitote ir girdite. Dėkui.