Vasarą, kai MokiPay prašė Lietuvos Banko licencijos savo būsimai veiklai ir kai per kažkokius krepšinio čempionatus pradėjo teikti savo paslaugas, aš ramiai sau šildžiausi kažkur užatlantėje ir šitais reikalais per daug nesidomėjau, nes ir taip turėjau ką veikti. Perskridęs Atlantą ir Lenkijos oro uoste nežuvęs, apie šią Lietuvai visiškai naują atsiskaitymų priemonę jau buvau ir pamiršęs. Bet… tikriausiai ne be Mariaus Laurinaičio įsikišimo visai neseniai išvydau kažkokį jaunuolį statantį MokiPay aparatus prie mano maitintojos – MRU valgyklos – kasų.

Aišku, visas tos dienos vakaras buvo sugadintas, nes teko iš smalsumo ieškotis informacijos apie šitą Marijos baltų žemės stebuklą, kurio pavadinimas nei lietuviškas, nei angliškas – MokiPay. Tiesa, logotipe puikuojasi raidės OK, tai gal daugiau angliškas visgi, nors jie labai teisinasi, kad yra lietuvių projektas ir netgi savo UABą bauginančiu pavadinimu susikūrė – Antigravity payment systems.

O pasiskaičius paaiškėjo, kad ir Lietuvoje turime tai, ką kiti jau seniai turi – bekontaktes mokėjimo priemones. Kaip kokią banko kortelę, tik patogesnį, ypač – atsiskaitymams mažomis sumomis, tomis, kur mus pastoviai nervina piniginėse besikaupiantys balti ir pageltonavę centai. Prisiskaitę beveik norėjome eiti į „Lietuvos spaudos“ kioską pirkti MokiPay lipdukų, betgi pamatėme, kad Antigravitacinės mokėjimų sistemos su studentų pamėgtu Tele2 tinklu dar nesusitarę, taigi teko idėją laikinai atmesti. Tiesa, MokiPay su telefonų sąskaitomis nesurištas, taigi realiai galima ir su kita kortele prisiregistruoti, jei bus atliekami mokėjimai iki 20Lt, nes didesnes sumas reikia patvirtinti su prisirištu telefono numeriu.

Visgi jau kitą dieną MokiPay per Marių Laurinaitį pradėjo gaudyti MRU studentus ir grasindami smurtu siūlyti savo NFC lipdukus, net šiokį tokį Tele2 palaikymą tiesiai per aplinkui padarė. Praėjo savaitė, MokiPay dėstytojui pardavė milijonus MokiPay pakuočių su 30 Lt sąskaitoje, o šis mums paskui juodojoje rinkoje jas pardavinėjo po 30 Lt. Pakuotėje nieko įmantraus nebuvo, tik pats lipdukas su NFC, kurį reikia ant telefono užsiklijuoti (beje – storesnis negu tikėjomės, po dangteliu tikrai netilps). O prisiklijuoja labai gerai, atplėšti taip lengvai nepavyks.

Šiandien kaip tik buvo proga pagaliau jį išbandyti MRU valgykloje. Visiškas gėris. Greita ir labai patogu. Tereikia prikišti telefoną prie MokiPay aparato, ir viskas, čekis jau lenda. Jeigu sistema įsitvirtins universitete, nebereiks tikrinti studentų pažymėjimų (nes MokiPay bus susietas su studijų sistema), be to, ženkliai pagreitės aptarnavimas, nes šiuo metu didžiausias valgyklos apsukų apribojimas – centų skaičiavimas. Jei nebeliks grynųjų, jau ir dabar neįtikėtinais tempais besisukančios pardavėjos, pradės iš viso skraidyti. Panašu, kad artimiausias apribojimas gali būti vietos valgykloje trūkumas, teks daugiau stalų pristatyti.

Grįžęs namo, prisijungiau prie sąskaitos. Pinigai nurašyti, pažymėta, kad juos išleidau MRU. O kas yra baisiausia – jie renka duomenis, ką aš valgau:

O apibendrinus, man, kaip naujoves mėgstančiam kompiuterastui, šita naujovė labai patiko. Smagu, patogu ir greita atsiskaityti. Visgi, reikia atsižvelgti į tai, kad sistema dar tik pradeda veiklą, gerokai trūksta atsiskaitymo vietų, vis dar nesusitarta su Tele2, norėtųsi išvysti galimybę susieti MokiPay ir telefonų/bankų sąskaitas ir pan. Bet perspektyva akivaizdžiai yra, tereikia tik dar šiek tiek laiko ir pastangų, o jų netrūksta: teikiama ne tik atsiskaitymų paslauga, bet ir į vieną vietą sujungtų lojalumo programų sistema, diegiamos su MokiPay lustais susietos įėjimo sistemos mokyklose ir pan.

O kol kas – neturiu ką prikišti. Atsižvelgiant į reikalingas investicijas, infrastruktūrą ir ne visada norinčius tartis potencialius partnerius, dabartinis paslaugos išvystymas ir atsiskaitymo vietų paplitimas yra visai pakenčiamas.

Panašių įrašų nėra

Paveikslėlio autorinių teisių turėtoja: BATGA-A

Šią savaitę tinklaraščiosferą supurtė neregėtas dalykas: pirmą kartą tinklaraštininkus į renginį sugalvojo pasikviesti valstybininkai, nors jiems reklamos tinklaraščiuose kažkaip nelabai ir reikia. O pasikvietė mus kažkokia niekam nematyta, niekam neregėta Centrinė perkančioji organizacija. Tiesa, kvietė tik rinktinius, elitinius tinklaraštininkus, bet per klaidą ir man laišką išsiuntė. O dar kiek vargo apturėjo: visiems atskirus laiškus su kreipiniais išsiuntė. Tiesa, labai surizikavo, nes laiškus išsiuntė likus dviems dienoms iki seminaro (nedarykit tokių klaidų!), taigi buvo tikimybė, kad niekas taip ir neateis. Visgi, paaiškėjus, kad renginyje dalyvaus žymiausia tinklaraščiosferos mitologinė būtybė – pusiau žmogus, pusiau žiurkė – Rokiškis, atsirado tuntai norinčių, berods visi septyni. Gal ir gerai, nes jų didžiojoje salėje daugiau nei 30 žmonių nelabai sutilptų.

Kas tame seminare vyko aš nelabai atsimenu, nes rašyt konspektuot dar neišmokau, o atmintis nuo gimimo šlubuoja, bet lyg ir buvo kalbama apie kažkokius tatai viešuosius pirkimus ir kaip CPO nuo jų sau atkatus pasiima skaidrina sistemą būdama tarpininke tarp pirkėjų ir pardavėjų. Kažkaip gaunasi, kad pirkėjas duoda užsakymą, o CPO sistemos vartotojai siūlo savo variantus, ir tada laimi pats geriausias ir nuostabiausias. O jeigu neatsiranda nė trys pretendentai, aiškinamasi, ar tik pirkėjas nebuvo koks vagis ir nepateikė užsakymo konkrečiam gaminiui su nesąžiningomis specifikacijomis. Tada CPO spardo užpakalius tokiems nedoriems pirkėjams. Dar sakė, kad dėl šitos anoniminės pirkimų sistemos labai nepatenkinti kai kurie pirkėjai, per apklausas gauna daug skundų, nes anie negali patys išsirinkt pardavėjo. Dar minėjo, kad pirkėjams nebūtina pirkti dideliais kiekiais, o gali sau ramiai kas mėnesį po du pieštukus ir vieną trintuką užsisakyt. Neužmiršo užsimint, kad jų sistema OpenSource ir dėl to viskas pigiau gaunasi – labai neblogas žingsnis, žinant, kad kompiuterastų buvo seminare. Tiesa, dar minėjo, kad pusė jų užsakymų yra vaistai, nes tuos galutinai užkniso visokie įtarimai, tai jie nusprendė reikalą prasukti per CPO, ir nebesukti sau galvos. Ir, jei gerai atsimenu, CPO šiuo metu sutaupo 3 mln. LT, tiesa, Nerius pradėjo diskusiją, ką galima laikyti sutaupymu, nes vėliau sutaupytus pinigus visi vis tiek stengiasi praleisti. Dėl šio fakto nekelia nuostabos ir tai, kad buvo pripažintas pirkimų pagyvėjimas gruodžio mėnesį, visi valstybininkai skuba išleisti likusius pinigus, kad tik nereiktų grąžinti į biudžetą (nes kitaip gresia mažesnis biudžetas kitąmet). Nors viskas čia baisiai nuostabu, bet problema ta, kad ši organizacija dar gana nauja ir kad per ją prasisuka labai maža dalis visų pirkimų, t.y., smulkmė kontroliuojama, o didesnės sumos vis dar pakankamai nekontroliuojamos (tai vėlgi labiausiai užkliuvo Neriui). O pabaigai pasiliktas linksmiausias klausimas: ar pradėjo gi partijos vykdyti pirkimus? Visgi ne, nors keli politikai domėjosi, visgi paaiškėjo, kad jų statusas nelabai tinkamas dirbti su CPO. O gaila, pinigai pas juos vis tiek iš biudžeto ateina, reiktų CPO pasidarbuoti ir susiveikti savo veiklos srities pasiplatinimą, jei tai įmanoma.

Apibendrinant galima sakyti, kad CPO visai neblogai pasirodė, nes net tinklaraštijos elitiniai suvarinėtojai tiesiogiai dėl jų funkcijų nieko per daug prikišti negalėjo. O ir klausimus atsakinėjo nemykdami. Ne veltui tinklaraštininkus kvietėsi – pasiruošę buvo. O šiaip – šaunuoliai, kad (lyg ir) be jokios naudos siekimo sugalvojo ir nepabijojo pasikviesti trolių ir kitokių niekadėjų gaują. Labai šauni ir gerbtina iniciatyva. Laukiame kitų valstybininkų (ir ne tik) pasiūlymų!

Vėliau ėjome į kažkokią – liaudis sako, kad šūdiną, net nesulyginamą su Čili restoranų tinklu – valgyklą/gėryklą. Ten jau prisirinko įvairių tinklaraščiosferos atstovų: nuo tokių garbių žmonių kaip Andrius Užkalnis iki visuomenės atmatų ir visiškų degradų., pvz., kaip Buržujus, kuris atėjo pavėlavęs, smirdėdamas, galimai apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir iš burnos be perstojo besiveržiančiais įvairaus šlykštumo keiksmažodžiais įžeidinėdamas visus susirinkusius. Tiesa, visa laimė, kad išsigando apsauginių ir greitai pasišalino išvadinęs mane šūdarankiu.

Pačiame susirinkime iš pradžių nieko įdomaus neįvyko. Užprotokoluoti galima nebent visų pasibaisėjimą sukėlusį Rokiškio rajumą. Tiek maisto prisisakė, kad restoranui teko iš namų kviestis papildomą virėjų brigadą, dėl šios priežasties garbusis graužikas be perstojo piktinosi lėtu aptarnavimu. Šiajam visgi sulaukus savo maisto, kuris netilpo per visą stalą, ir viską sukimšus į žandus, Užkalnis pamojo ranka ir išsivedė beveik visus žmones, likome penkiese. Čia Rokiškio ir Leo iniciatyva apturėjome nemažai įdomių pašnekesių. Įdomiausia diskusijų gija sukosi aplink atskirties perjungties įtaką Lietuvos istorijai. Taip pat buvo bandyta gliaudyti atskirties perjungties rūšis, bet nuspręsta nesismulkinti ir koncentruotis tik į pačią atskirties perjungtį, nes kitaip būtų pritrūkę laiko kitoms temoms. Rokiškis pasidalino savo įžvalgomis apie kairiąją ir dešiniąją lietuvių rankas, nuspręsta, kad statistiškai kairioji yra gerokai daugiau nerimo kelianti tamsiame skersgatvyje. Taip pat dibilizmo (nepainioti su debilizmu) ekspertas Rokiškis aptarė lietuviškojo dibilizmo tendencijas ir didžiausius dibilus. Kilo klausimas, ar dibilus galima lyginti pagal dibilizmo lygį, atsakymo taip ir nerasta. Dar Leo bandė pudrinti visiems smegenis su kažkokiu žaidimu ir tikimybėmis, bandydamas įrodyti, kad 33% nėra lygūs 33%, bet tinklaraštininkų taip lengvai ištrolinti nepavyko. Galų gale išsiskirstėme, su Rokiškiu konstatavome faktą, kad šalta, o Skirmantas mus parvežė į mišką ir… namo, o beveždamas vertė klausyti kažkokių metalų, kurie buvo visai nieko.

Apibendrinant viską, galima pastebėti, kad išsipildė mano gyvenimo tikslas nr.1 ir kiekvieno tinklaraštininko svajonė – pamačiau Rokiškį gyvai. Ne tik jį, bet ir visą kitą tinklaraščiosferos elitą. Skirmantas sudarė sąrašą, tai aš jį pakopijuosiu, kol dar ACTA neįsigaliojo:

• Skirmantas Tumelis
• Tadas Šilas
• Vidmantas Čičelis
• Nemunas
• Andrius Užkalnis
• Rokiškis Rabinovičius
• Nerius Jasinavičius
• Mindaugas Voldemaras
• Leo Lenox
• Leo Astor
• Giedrius Krušnauskas
• Buržujus
• Mantas Malcius
• Kiti kol kas neatpažinti tinklaraštininkai ir šiaip prisiplakėliai

Tiesa, nepavyko išpildyti Miroslavo svajonės ir pateikti Rokiškio egzistavimo įrodymų: tik pabandžius išsitraukti kokią nors audiovizualinę informaciją galinčią įrašyti įrangą, jis tučtuojau pradėdavo grasinti savo privatumo apsauga, autorinėmis teisėmis, BATGOS-A įtaka ir mojuoti ACTA’os steigiamaisiais aktais. Pabūgome pasekmių ir atsisakėme fotografuoti, nes supratome, kad visos nuotraukos turinčios savyje Rokiškį yra visiškai nelegalios ir piratinės, todėl už tai pagal teisingumo principą mums gali būti skirta prevencinė bausmė – akių išdūrimas.

Panašių įrašų nėra

Taip jau nutiko, kad prieš pusmetį pirktas SonyEricsson Xperia Mini ST15i pradėjo savivaliauti: šildyti bateriją ir (galimai dėl to) savo nuožiūra maigyti sensorinius „Atgal“ ir „Meniu“ mygtukus. Kitaip sakant, telefono naudoti tapo praktiškai nebeįmanoma. Jis apsiramindavo tik patekęs į minusinę lauko temperatūrą.

Žinoma, keliaujame į Google ir žiūrime, kas per velnias. Paaiškėja, kad problemą turiu ne aš vienas. Man dar pasisekė, nesąmonės prasidėjo tik po pusmečio, kiti gi telefono negalėjo tinkamai naudoti jau po savaitės. Iš SonyEricsson komandos atsakymų ir kitų žmonių garantinio remonto atsiliepimų paaiškėja, kad čia berods yra gamyklinis brokas, reikia keisti pagrindinę plokštę, juokingiausia, kad daugeliui ir tai nepadeda. Daug kam tiesiog duoda naujus telefonus. Šaunuoliai, SonyEricsson! Apie telefoną paskelbėt 2011-ųjų metų pavasary, pardavinėti pradėjote už pusės metų, bet per tiek laiko vis tiek nesugebėjote pamatyti, kad gaminate broką.

Na, gedimas, tai gedimas, kam nepasitaiko. Aiškinamės, kas Lietuvoje oficialiai atsakingas už SE gaminių taisymą. Pasirodo, kad kažkokia monopolistė MTTC, apie kurią internete milijonai skundų.

Dar dėl viso pikto grįžtam į Google, pasiskaitom, ar nekils kokių nesklandumų dėl to, kad pats telefonas pirktas JAV, Amazon.com. Ir… špyga taukuota, o ne garantija man priklauso.

If, during the warranty period, this Product fails to operate under normal use and service, due to defects in design, materials or workmanship, Sony Ericsson authorised distributors or service partners, in the country/region* where you purchased the Product, will, at their option, either repair or replace the Product in accordance with the terms and conditions stipulated herein.

Išvertus į žmonių kalbą, SonyEricsson siunčia visus užsienyje telefonus pirkusius vartotojus ten, kur Rokiškis siunčia savo komentatorius. Tiesa, yra žvaigždutė:

*EUROPEAN UNION (EU)
If you have purchased your Product in an EU country you can have your Product serviced, under the conditions set out above, within the warranty period in any EU country where an identical Product is sold by an authorised Sony Ericsson distributor. To find out if your Product is sold in the EU country you are in, please call the local Sony Ericsson Call Center. Please observe that certain services may not be possible elsewhere than in the country of original purchase, for example due to the fact that your Product may have an interior or exterior which is different from equivalent models sold in other EU countries. It may not be possible to repair SIM-locked Products.

Šioje dalyje sakoma, kad Europos Sąjungoje pirkti telefonai taisomi visoje Europos Sąjungoje, bet SonyEricsson ir šiuo atveju pasilieka teisę savo vartotojus siųsti lygiai ten pat kaip ir kitus, pvz., teigdama, kad Italijoje pirkto telefono Lietuvoje netaisys, nes rozetės kištukas kitoks, arba Latvijoje pirkto, nes pririštas prie operatoriaus tinklo. O labai norint, galima netgi pasakyt, kad ant baterijos kitokie skaičiukai surašyti negu šalyje, kurioje kreipiamasi, todėl vis tiek eikit jūs…

Mano atveju iš viso juokinga situacija. Telefonas pirktas JAV su „No US Warranty“ (nes ten rinkoje yra ne st15i, o amerikietiškas kastratas st15a), taigi ten mano telefono jie taisyti nesirengia. O SE atsisako taisyti telefoną Lietuvoje, nes jis ne čia pirktas. Kitaip sakant, nusipirkau telefoną be garantijos. Pats kaltas, sutinku.

Dar dėl viso pikto pavaidiname kvailius ir parašome į SonyEricsson pagalbą, kaip tik yra lietuviški kontaktai (bent jau tiek). Patvirtinimas lietuvių kalba, kad klausimas užregistruotas. Kitą dieną – Laba diena, negalim atsakyt, nes lietuviškai nesuprantam. Na, tai kokio velnio tada tą lietuvišką pašto adresą pateikiat, jei nėra lietuviškai mokančių? Pasityčiojimas iš žmonių. Pakartojam klausimą angliškai. Kaip ir buvo galima tikėtis, esam mandagiai pasiunčiami… į MTTC taisytis savo lėšomis.

Dėkui ne, forumuose jau pasiskaičiau, kad tos plokštės keitimas kainuos kaip naujas telefonas, o ir tai negarantuoja, kad problema bus išspręsta. Taigi toliau skaitome nusiskundimus… Ir ką gi matome, problema išsprendžiama programiškai. Dar kartą, ačiū tau SonyEricsson, kad nesugebėjai per pusę metų ištaisyt savo programinės įrangos. O dabar net nesugebi įterpti jau kitų žmonių sumąstytų pakeitimų.

Ką gi. Daug googlinimosi, pirmą kartą per pusę metų panaudoti kompiuteryje esantys Windows, nesupratimas, kam IE buvo įdiegta kortelių funkcija (vis tiek visos nuorodos naujuose languose atidaromos), kažkokio seno kernelio į telefoną kėlimas, rootinimas ir to skriptuko paleidimas. Ir telefonas vėl gyvas. Dvi dienas pražaidžiau, kol susitvarkiau. Antrą kartą tiek nebereiktų.

O moralas kame?

• Pirkti telefonus tik toje šalyje, kur gyvenate (SonyEricsson – ne išimtis, kiti gamintojai teikia panašias „garantijas“)
• Nepirkti naujų modelių. Bent jau keletą mėnesių, kad būtų galima pasiieškoti atsiliepimų internete
• Screw you Sony Ericsson

Šia tema dar galite paskaityti: Why don’t mobile phones have an international warranty?

Panašūs įrašai:

1. SonyEricsson tobulinimas

Praktika (privaloma)

Ketvirtas kursas prasidėjo kiek neįprastai, nebuvo nei manęs, nei paskaitų. Iki spalio 24 d. buvo skirtas laikas praktikai atlikti. Pats iš JAV grįžau rugsėjo pabaigoje, taigi nieko, neskaitant laiko, nepraradau. Tiesiog reikėjo pagreitintu būdu susirasti praktikos vietą. Jos pradėjau ieškoti dar būdamas JAV, bet užklausos baigdavosi arba tyla, arba atsakymu, kad neturi laiko studentams. Panaši situacija buvo ir grįžus namo. Štai jums ir nemokama darbo jėga. Aišku, šį reikalą apsunkino ir tai, kad MRU neleidžia atlikti praktikos, kur nori – praktikos vieta privalo būti susijusi su bakalauro baigiamojo darbo tema. Taip, neva, palengvinamas gyvenimas studentams, kad jie galėtų pasirinkti sau reikalingų duomenų. O galų gale visgi gaunasi taip, kad MRU apriboja praktikos atlikimo vietą, bet nė piršto nejudina, kad padėtų ją susirasti. Ačiū. Visa tai reiškia, kad pasirinkus „netinkamą“ bakalauro darbo temą be pažįstamų sunku susirasti netgi neapmokamą praktikos vietą (išvada padaryta pasidomėjus studijų draugų atsiliepimais, neskaitant praktikos vietų, kur esminę darbo dalį užima kavos gaminimas).

Praktikos vieta privalo būti susijusi su bakalauro darbo tema, trunka du mėnesius, sudaroma pasirašius trišalę sutartį ir su praktikos vadovu (paprastai bakalauro darbo vadovu) suderinus uždavinius. Praktikos atlikimą būtina atsiskaityti iki septinto semestro pabaigos, pateikiant vadovui praktikos vietos atsakingo asmens ir savo atlikto darbo ataskaitą.

Finansų valdymas (privalomas)

Paskaitos: G. Černius. Kursas suskirstytas į tris dalis: asmeniniai, įmonės ir valstybės finansai. Visas tris dalis jau turėjome kaip atskirus dalykus, taigi čia jau buvo daugiau priminimas ir apibendrinimas, labai geras ir profesionalus apibendrinimas. Nėra ko stebėtis, kai žinias perteikia gilią praktinę patirtį turintis žmogus. Toli gražu ne kiekvienas dėstytojas susikviečia pilną auditoriją studentų ir sugeba, įdomiai aiškindamas ir analizuodamas, išlaikyti jų dėmesį visą paskaitą. Tenka pripažinti, paskaitos buvo tikrai įdomios, ypač antroji kurso pusė. O ir pats požiūris į studentus – neįprasta anomalija, tikriausiai pirmas dėstytojas per ketverius metus viešai paprašęs išsakyti nuomonę apie dėstymo kokybę ir tai, ką reiktų keisti. Per ketverius metus analizuodamas šiuos savo įrašus ir diskutuodamas su mokslo draugais, baigiu susidaryti idealaus dėstytojo ir jo požiūrio į studijas ir studentus portretą. Panašu, kad universitete radau tą portretą geriausiai atitinkantį žmogų.

Seminarai: B. Černiuvienė, G. Černius. Berods susidūrėme su trečiąja šeima per ketverius metus. Ir trečią kartą pasiteisino taisyklė, kad abi šeimos puses tenka vertinti vienodai, šiuo atveju – gerai. Tik įdomu, kuri lietuvių liaudies mintis dėstytojams (bendrai paėmus) tinka: Ar „su kuo sutapsi, tuo ir pats patapsi“, ar „toks tokį suranda“. Gal vis tik antrasis.

O grįžtant prie seminarų, daugiausiai dirbome su B. Černiuviene. Pagrindą sudarė uždavinių sprendimas ir diskusijos. Ir vėl įdomu, senokai buvo tokie laikai, kai namų darbus su malonumu dariau, ir – iš viso dariau… šito gal nederėjo sakyt.

Paskaitų efektyvumo lygis: labai aukštas

Atsiskaitymai: koliokviumas (uždavinys ir testas, trūko laiko) ir egzaminas (8 balai, vėlgi uždavinys ir teorinė dalis, tik laiko jau buvo pakankamai).

Nusirašinėjimas: per koliokviumą – gana akylai prižiūrima, sunkiai galimas. Per egzaminą – beveik nekontroliuojamas.

Finansinių investicijų valdymas (alternatyviai pasirenkamas)

Paskaitas ir seminarus vedė L. Vasiliauskienė. Kursas prasidėjo įdomiomis paskaitomis, atrodė, kad bus viskas gerai. Bet palaipsniui dėstytojos entuziazmas kažkur dingo, o paskaitų ciklas baigėsi seminarų atsiskaitymais paskaitų metu. Kažkoks chaosas. Seminarai vėlgi nuvylė, standartinis „Laba diena, pranešimai, viso gero“ tipas.

Žiūriu dabar į dalyko pavadinimą ir sunkiai susigaudau, apie ką jis buvo ir ką mes išmokom. Buvo tarptautinių finansų, buvo muitinės teisės, buvo investicijų, buvo ir kitų anksčiau turėtų dalykų nuotrupos. Jokio susisteminimo negaliu įžvelgti, kažkas gerokai per padrika.

Paskaitų efektyvumo lygis: iš pradžių buvo aukštas, bet vėliau krito iki patenkinamo.

Atsiskaitymai: koliokviumas, beprasmis projektinis darbas su pristatymu ir nedidelis egzaminas.

Nusirašinėjimas: per koliokviumą – galimas, o per egzaminą irgi galimas, bet gerokai apsunkintas, nes jį prižiūrėjo prof. I. Mačerinskienė.

Monetarinis reguliavimas (alternatyviai pasirenkamas)

Paskaitas ir seminarus vedė Jusif Seiranov. Susidariau įspūdį, kad tai žmogus su labai geromis teorinėmis žiniomis, vargu, ar kiekvienas mūsų dėstytojas „iš galvos“ sugebėtų vesti monetarinės teorijos paskaitas. Visgi ta sausa teorija daro savo – paskaitos gana nuobodžios. O ir dėstytojas berods jaučiasi nelabai jaukiai prieš auditoriją. Sunku kažką vertinti, nes žmogus nori perteikti žinias, bet jam akivaizdžiai sunku.

Seminarai standartiškai skirti pranešimams (gerai, kad ne ilgiems), šiek tiek situaciją taisė retkarčiais pasitaikančios diskusijos.

Paskaitų efektyvumo lygis: patenkinamas

Atsiskaitymai: lengvas koliokviumas iš atvirų klausimų ir sunkokas testinis egzaminas.

Nusirašinėjimas masinis ir per koliokviumą, ir per egzaminą.

Summa summarum

Dar vienas eilinis, niekuo per daug iš kitų neišsiskiriantis semestras. Beje, priešpaskutinis. Liko dar vienas, su bakalauro baigiamuoju darbu (kviečiu visus buvusius dėstytojus į gynimą, paskutinė proga atsikeršyti) ir dar vienu M. Laurinaičio dėstomu dalyku, gal pagaliau pavyks ir apie jį ką nors blogo parašyti.

Panašūs įrašai:

1. MRU Finansų ekonomika. VI semestras
2. MRU Finansų ekonomika. V semestras
3. MRU Finansų ekonomika. II semestras
4. MRU Finansų ekonomika. IV semestras
5. MRU Finansų ekonomika. I semestras
6. MRU Finansų ekonomika. III semestras

Šį kartą vėl mėginau žmonių surinkt, bet vienas negali, kitas dingęs, kitas dezertyravęs ir anksčiau jau pridavęs, kitas į Vokietiją šiandien išskrenda… Taip ir likau Forever Alone, kaip anksčiau. Šiaip santykinai liūdna ten vienam, grupėje smagiau. Aišku, pasišneki-pajuokauji su seselėmis, bet vis tiek ne tas.

Manyje lyg ir nieko naujo, hemoglobinas – 147 g/l (Linas liepė neberašyt kažko/kažkur), dar gydytoja pažiūrėjo į ankstesnį ir sakė atkreipt dėmesį, kad jis krinta, bet realiai jis visada gi pas mane toks, tai viskas gerai.

Žmonių neįprastai daug. Galvojau, kad visi bus pridavę tą kraują Sausio 13-ąją. Šį kartą kažkokia anomalija: neįprastai daug buduliškos stovėsenos jaunimo, visi pirmą-antrą kartą eina, ir tik už pinigus. Vienas, išgirdęs, kad nereikalinga jo kraujo grupė už pinigus ir kad gali duoti nemokamai, tiesiog išėjo negalvojęs. Šiaip, šaunuoliai jaunuoliai, kad uždarbiauja. 40 Lt – nedaug – bet gi vis šis tas. Nesvarbu, kad penktadienį viską pragers. Jeigu išlaikys tuos pinigus taip ilgai…

Dar buvo dvi moterys, pas vieną minimali hemoglobino norma, pas kitą, kaip supratau, iš viso 125 g/l nesiekė. Liepė abiems mėsos užvalgyt ir grįžt už savaitės kitos. O iš ko joms tą mėsą, įdomu valgyt, kai neužsidirbo tų varguoliškų 40 Lt? Įtariu, kad ne iš gero gyvenimo tų pinigėlių ateina… Tiesą sakant, mielos moterys, nereikia gi visą gyvenimą virtuvėj sėdėt, išeikit kartais ir į lauką pasivaikščiot, gryno automobilių išmetamųjų dujų oro pakvėpuot, gal atsistatys kraujas… Huh.

Tiesą sakant, iš visų buvusių žmonių tikrai daugiau nei pusė tikėjosi gauti išmokas. Ar čia jau naujas ekonominis krizius artėja, ar tiesiog atėjo laikas Pipedijos kreditui prieš Kalėdas paimtas paskolas grąžint?

O pačiame Kraujo centre kažkokia įtampa akivaizdžiai tvyro. Sprendžiu iš darbuotojų kalbų. Vis dar tęsiasi neramumai, prasidėję Kraujo skiedimo skandalu. Nuolatiniai patikrinimai, skundai ir panašios nesąmonės ne juokais graužia mirtinguosius darbuotojus. Dabar net atsisako priimti kraują su minimaliomis leidžiamomis normomis, kad tik visokie dibilai nesugalvotų vėl kabinėtis dėl kraujo skiedimo.

Tiesa, gavau gi eilinį kartą dovanų, atsirado nauji stikliniai puodukai, dar tebėra ir marškinėlių (bet tik moteriškų), tai galite paskubėti. Geras daiktas ten ilgai neužsibūna. Pats, aišku, pasiėmiau puodelį, berods trečias skirtingas mano kolekcijoje. Pastebėjau, kad labai smagu žiūrėti, kaip užplikytos arbatžolės po truputį krinta į dugną. Ir, žinoma, standartiškai, gero šokolado plytelė.

Kitas kartas dėl nuo mano valios nelabai priklausančių priežasčių gali būti dar negreit, bet visi norintys prisijungti ir eiti kartu (neskaitant ankstesnių kolegų) galite užsiregistruoti komentarų formoje palikdami savo el. pašto adresą. Suorganizavus pavyksta padaryti visai smagų tinklaraštininkų ir šiaip bendraminčių susiėjimą, taigi nesibaidykit. Nesuvalgysim.

Panašūs įrašai:

1. Kraujo donorystė #6
2. Kraujo donorystė #7
3. Kraujo donorystė #9
4. Kraujo donorystė #2
5. Kraujo donorystė #1
6. Kraujo donorystė #4
7. Kraujo donorystė #8
8. Kraujo donorystė #11
9. Kraujo donorystė #3
10. Kraujo donorystė #10

Įžanga

Praleidžiame Linux Mint 11, apie kurį pavasary neturėjau laiko rašyti ir kuris nieko įdomaus ir naujo neatnešė, ir pereiname prie Linux Mint 12 Lisa, kuris naujovių turi daugiau negu reikia. Gal reiktų sakyti ne naujovių, o vieną esminę naujovę – naująją Gnome 3 vartotojo sąsają su visokiais Gnome Shell, kad ir ką tai reikštų. Dar mačiau, kad iki trečiosios versijos atnaujintas ir branduolys, bet man, kaip eiliniam vartotojui, tie skaičiukai mažai rūpi, nes vizualiai patobulėjimo nematau.

Apsišniukštinėjimas

Linux Mint 12 išbandžiau dar RC stadijoje. Sistema pasirodė kaip visai įdomus ir nelabai praktiškas žaisliukas, nors situacija buvo žymiai geresnė nei Ubuntu Unity aplinkoje. Labiausiai kliuvo du (viršutinis ir apatinis) valdymo skydeliai bei pradanginta užduočių juosta, be kurios nelabai įsivaizduoju darbo kompiuteriu. Kliuvo ne man vienam, Linux Mint kūrėjai buvo užversti nepatenkintų vartotojų komentarais. Ne veltui iki galutinės Linux Mint 12 versijos išleidimo atsirado galimybė sujungti abu valdymo skydelius į vieną, esantį viršuje, o pastarajame atkurta ir sena gera užduočių juosta (o gal tai buvo jau ir RC versijoje, tik nebuvo akcentuota). O ištikimiems senosios sąsajos Gnome 2 fanams pasiūlytas kažkoks į Gnome 2 sąsają panašus hibridas, pavadintas MATE. Nors esminiai trūkumai buvo ištaisyti, keisti senąją LM11 į naująją neskubėjau, galvojau palaukti bent jau Linux Mint 13. Visgi smalsumas nugalėjo, atriekiau 10GB skirsnį ir pasilikdamas senąją Mėtą, šalia įsidiegiau ir naująją. Po pusdienio paaiškėjo, kad smulkių trūkumų yra, bet naudoti galima jau dabar. Taip LinuxMint11 iškeliavo lauk, o į jos vietą atėjo Linux Mint 12.

Linux Mint 12 Lisa

Šviežiai įsidiegus Linux Mint 12, matomi abu valdymo skydeliai: tiek apatinis senasis mėtinis, tiek ir naujasis Gnomo. Nustatymuose reikia išjungti Bottom Panel Extension, paspausti Alt+F2 ir įrašyti raidę „r“. Gnomas persikrauna, o du valdymo skydeliai susijungia į vieną, esantį viršuje. Taip, nuo šiol Mėta valdoma viršuje. Kiek keista, bet po kelių valandų įpratau, gal taip netgi patogiau.

Pats skydelis tapo labai statiškas: nebegalima keisti jo aukščio, pozicijos (pvz., nusikelti į apačią), o ir jo elementų pačiame skydelyje keisti vietomis nebeleidžiama. Čia kol kas yra dvi išeitys: būti kompiuterastu ir mokėti pačiam viską susikoduoti pagal poreikius arba pasinaudoti augančiu Gnome Shell įskiepių katalogu.

Pasikeitęs MintMenu. Nebe toks gražus, lėtesnis, mažiau funkcionalus (aplankai perkelti į submeniu) ir statiškas (pasikeisti galima tik mėgstamiausių programų sąrašą).

Nuvedus pelę į kairįjį viršutinį kampą, atsidaro naujasis Gnome Shell valdymo skydas.

Kairėje galima susitalpinti dažniausiai naudojamas programas (jas naudoja ir MintMenu), o po jomis rodomos ir kitos tuo metu paleistos programos. Likusiame plote rodomi visi atidaryti langai, galima pasirinkti, kad parodytų ir visas turimas programas (kaip paveikslėlyje), o tai jau savo savybėmis atitinka patį MintMenu. Veikia ir programų paieška (kol kas kiek per lėtai) ir suskirstymas į kategorijas. Visas šitas skydelis man labai patinka, nes net pelės nereikia paspausti, kad jis būtų atidarytas. Senojo MintMenu praktiškai nebenaudoju.

Sistemos dėtuvė (Tray bar). Kalbu apie tą dešinėje pusėje esančią sritį su programų piktogramomis ir kitu turtu. Į akis krinta per dideli tarpai tarp piktogramų, vietos švaistymas. Be to, nesisteminės programų piktogramos gerokai didesnės, negražiai atrodo. Ne gana to, vėl lenda senos problemos, kartais dingsta kai kurių programų piktogramos, pvz., Skype, o GoldenDict piktogramos iš viso nesiteikia rodyti.

Du klaviatūros indikatoriai. Daug kas skundžiasi, kad toje sistemos dėtuvėje rodomi du klaviatūros indikatoriai. Sprendimas paprastas: einate į klaviatūros nustatymus ir pasiliekate vieną vienintelį klaviatūros išdėstymą: Lithuanian. Abu indikatoriai iš karto dings iš akių. Pats jau gana seniai naudojuosi tik lietuvišku išdėstymu, nieko nejunginėju, bet nieko man ir netrūksta.

Mate. Čia ta minėta senosios aplinkos Gnome2 kopija, kurią kažkas bando pritaikyti prie naujovių. Buvau pasileidęs trumpam. Tikrai, visiška Gnome2 kopija, bet… Kažkokios problemos su šriftais, atrodė prastokai. Procesoriaus apkrova gerokai didesnė nei Gnome3. Žiūrint į Gnome 3 perspektyvas, aplopius klaidas ir pagerinus stabilumą, Mate neturi jokių prošvaisčių. Gal dar metus kitus pavegetuos, bet nemanau, kad realiai susilauks populiarumo.

Stabilumas. Kaip jau minėjau, yra kur tobulėti. Ne taip jau ir retai Gnome3 tiesiog atsisako reaguoti į klaviatūros ar pelės komandas, tenka spausti ctrl+alt+backspace ir perkrauti X’ą. Aišku, čia ne operacinės sistemos perkrovimas, užtrunka kelias sekundes, bet vis tiek.

Resursai. Užsikrovusi sistema su visokiais skaipais, gajimais ir panašiomis smulkmenomis naudoja 250 MB RAM, procesoriaus irgi daug neapkrauna. Diske su visomis programomis užima tradicinius 4GB. Visai priimtina.

Suderinamumas. Tradiciškai diegimo metu buvo atpažinti visi mano kompiuterio komponentai ir jiems sudiegtos reikiamos tvarkyklės. Viskas veikia be priekaištų: nuo kameros ir mikrofono iki monitoriaus rezoliucijos.

Grožis. Taip. Linux Mint su kiekviena versija darosi vis gražesnė. Ne išimtis ir čia, elegantiška viršutinė skydelio juosta ir tas gražus valdymo skydas, atidaromas kampe. Man patinka.

Naudojamos programos

Tradiciškai, gal naujiems vartotojams prisireiks:

• Audacity – Audio failų redagavimo programa
• Chromium Web Browser – Pagalbinė naršyklė
• Deluge – Torrent klientas, kurį pažaidus galima priversti veikti ir MRU bendrabutyje.
• EasyTag – Muzikos failams ir jų žymoms tvarkyti
• FileZilla – FTP klientas
• Firefox – Pagrindinė naršyklė
• Gedit – Paprastiems tekstiniams ir įvairiems WordPress failams atidaryti ir redaguoti.
• Gimp – Paveikslėliams redaguoti
• GParted – Disko skirsniams tvarkyti
• Gajim – Pokalbių klientas, naudoju su Google Talk paskyra.
• GoldenDict – Žodynas, kuris vienu metu gali ieškoti keliose duomenų bazėse. Susikėlus Alkono, Oxfordo ir kitokias duomenų bazes, tampa idealia programa.
• Hardinfo – Kompiuterio vidurių informacijai pažiūrėti
• LibreOffice – Tekstiniai failai, skaičiuoklės, pristatymai…
• Opera – Pagalbinė naršyklė
• PiTiVi – Video failų redagavimo programa
• Pyrenamer – Masinis failų pervadinimas
• Parcellite – Iškarpinės tvarkyklė (labai protingai skamba). Kad Copy-Paste mechanizmas veiktų geriau ir patogiau.
• Phatch – Keisti kelių nuotraukų dydžius vienu metu.
• Poedit – WordPress ir kitokiems komponentams versti į lietuvių kalbą.
• Rhythmbox – Audio grotuvas
• Skype – Pokalbių programa
• Sound converter – Audio failams konvertuoti
• System monitor – Pažiūrėti, kiek kas resursų naudoja, „pakibusioms“ programoms išjungti.
• Unreal Tournament – Sena gera pirmo asmens šaudyklė, jei kartais norisi prisiminti senus laikus.
• VLC – Video grotuvas
• Xdemineur – Senas geras minų žaidimas
• Xvidcap – Ekrano filmavimo programa

Rekomendacijos

Sistema smagi, inovatyvi ir graži, bet stabilumo ir galimybės laisvai tvarkytis trūksta. Visgi asmeniniam naudojimui ji kuo puikiausiai tinka jau dabar.

Jei mėgstate naujoves ir jūsų negąsdina, kad vartotojo sąsaja iš niekur nieko retkarčiais užsilenks, galite drąsiai naujintis. Nes net toks į pokyčius kreivai žiūrintis žmogus kaip aš, galiu teigti, jog sąsajos perspektyva tikrai yra. Dar šiek tiek laiko ir Gnome3 bus visa galva priekyje lyginant su Gnome2.

Labiau vertinantiems stabilumą, o ne naujoves siūlyčiau likti su Linux Mint 10 ar bent jau Linux Mint 11 (pastaroji irgi turėjo problemų) ir palaukti bent jau pavasario pradžioje pasirodysiančios Linux Mint 13. Tikėkimės, kad iki to jau bus išspręsta didžioji dalis nesklandumų.

PAPILDYMAS 1

Išlindo dar viena problema: kaskart įjungus kompiuterį, nustatomas 100% ekrano apšvietimas. Sprendimas labai paprastas: tarp programų reikia susirasti „Startup Applications“ ir susikurti naują užduotį, kurios komanda yra štai tokia (vietoj 40 galite įsirašyti reikiamą apšvietimo lygį):

gdbus call --session --dest org.gnome.SettingsDaemon --object-path /org/gnome/SettingsDaemon/Power --method org.gnome.SettingsDaemon.Power.Screen.SetPercentage 40

PAPILDYMAS 2

Iš TrayBar dingusias Skype ir kitų programų piktogramas galima susigrąžinti atidėjus jų startavimo laiką. Visų pirma reikia susikurti skriptą su unikaliu jūsų sugalvotu pavadinimu, pvz., skyper. Atsidarome terminalą ir paleidžiame komandą (vėliau ir suvedame slaptažodį):

sudo gedit /usr/bin/skyper

Atsidaro tuščias Gedit langas, į jį reikia įvesti štai tokį kodą:

#!/bin/bash
killall skype > /dev/null
sleep 5
skype

Failą išsaugome ir uždarome Gedit langą. Dabar terminale reikia nustatyti, kad šitą skriptą leistų vykdyti. Užteks paleisti šią komandą:

sudo chmod 777 /usr/bin/skyper

Dabar programų sąraše reikia susirasti „Startup Applications“. Jei Skype pas jus startuoja įjungus kompiuterį automatiškai, tai ten Skype elementas jau bus (kitu atveju galite susikurti naują). Ir ten komandos eilutėje vietoje „skype“, parašykite „skyper“. Viskas. Kitą kartą įjungus kompiuterį, Skype pasileis kiek vėliau ir TrayBar matysite jos piktogramą. Jei piktograma netyčia pradingtų (pvz., po kompiuterio užmigdymo), spauskite Alt+F2 ir įrašykite skyper. Analogiškai galite susikurti skriptus ir kitoms programoms, jei kankina ta pati problema.

PAPILDYMAS 3

Linux Mint kūrėjai pradėjo vystyti naują Gnome Shell paremtą vartotojo sąsają Cinnamon. Ji turėtų būti numatytoji kitoje Linux Mint versijoje. Bet ją galima išbandyti jau dabar. Tereikia per Synaptics įsidiegti paketus cinnamon ir cinnamon-session. Tada prisijungimo lange (atsijungus ar tiesiog paspaudus alt+ctrl+backspace) pasirinkti Cinnamon sąsają. Ši sąsaja primins senąją gerąją Gnome2 sąsają (ką bando daryti ir Mate), turės senąjį valdymo skydelį apačioje ir pan. Šiuo metu sąsaja yra ankstyvoje vystymo stadijoje, ne visai išbaigta, neturi konfigūravimo galimybių, bet panašu, kad veikia stabiliai ir tinkama naudoti jau dabar.

Panašūs įrašai:

1. Linux Mint 8 Helena
2. Linux Mint 10 Julia
3. Ubuntu Linux / Linux Mint instaliavimas
4. Linux Mint 9 Isadora
5. Linux Mint – draugiškas mėtinis pingvinas
6. Prisijungimas prie MRU Eduroam su Linux operacine sistema

WordPress kūrėjai išleido dar vieną atnaujinimą – WordPress 3.3, kuris jokių rimtesnių atnaujinimų neatnešė. Labiau matomi pakeitimai:

• Administravimo sąsajos meniu elementai nuo šiol nebebus išskleisti, o jų elementai bus parodomi tik užvedus pelę. Pats jau kurį laiką naudoju sutrauktą meniu, taigi manęs šis atnaujinimas neliečia. Bet neabejoju, kad atsiras nepatenkintų.
• Vėl patobulinta viršuje esanti įrankių juosta. WP 3.3Beta1 versijoje į ją net buvo sukeltas visas tinklaraščio administravimo meniu (kas man labai patiko, manau, kad reikia sąsają iš kairės pusės perkelti į viršų), bet vėliau minties atsisakyta ir paliktos tik kelios funkcijos. Pats meniu man vis dar atrodo nepatogus, yra kur tobulėti.
• Nauja failų įkėlimo sąsaja, dabar bus galima failus tiesiog atitempti su pele ir užmesti ant failų įkėlimo laukelio.
• Sako, kad administravimo sąsaja labiau pritaikyta įvairiems ekranams. Gali būti.
• Šiek tiek tobulinta Pagalbos / Ekrano nuostatų sąsaja. Beta versijose ją bandė talpinti į viršutinę administravimo juostą, bet bandymas buvo gerokai nevykęs, taigi planų tikriausiai atsisakė.
• Atnaujinus WordPress, dabar jus pasitiks naujienų sąrašas, taigi šitą įrašą veltui skaitote.
• WordPress 3.3 pagalbininkų sąraše pirmą kartą paminėtas ir nuostabusis Mantas Malcius.
• Na ir milijonai visokių kitokių atnaujinimų, kurių aš nesuprantu ir kuriuos galite patys pasiskaityti.

WordPress 3.3 sulietuvinimo atnaujinimai:

• Atnaujintas WordPress 3.3 vertimas
• Sąvokos „Šlamštas“, „Šlamšto komentaras“ pakeistos sąvoka „Brukalas“. Pirmiausia dėl to, kad išvengtume dviprasmybės, kai žmonės nepatikusį komentarą pažymi kaip šlamštą ir taip pateikia klaidingą informaciją apsauginiams įskiepiams. Be to, „šlamštą“ sakiniuose sunku linksniuoti, o „šlamšto komentaras“ yra per ilga sąvoka.
• Sąvoka „Greitasis redagavimas“ pakeista į savoką „Modifikuoti“, nes yra trumpesnė.
• Veiksmažodį atitinkanti sąvoka „Į šiukšlinę“ pakeista į sąvoką „Ištrinti“, nes labiau atitinka originalą „Trash it“ ir yra trumpesnė.
• Tinklo meniu sąvoka „Įjungti temą“ (ir pan.) pakeista sąvoka „Įgalinti temą“. Pakeitimas padarytas siekiant išvengti dviprasmybės, nes šiuo atveju tema nėra įjungiama, o tik tampa pasiekiama visiems tinkle esantiems tinklaraščiams.
• Kiti smulkūs WordPress vertimo pataisymai
• Atnaujintas TwentyTen 1.3 vertimas
• Atnaujintas TwentyEleven 1.3 vertimas
• Atnaujintas BuddyPress 1.5.1 vertimas

Atsisiuntimo nuorodos:

• WordPress 3.3
• WordPress 3.3 sulietuvinimas

Panašūs įrašai:

1. WordPress 3.2 sulietuvinimas
2. WordPress 3.1 sulietuvinimas
3. WordPress sulietuvinimas: sistema, temos, įskiepiai
4. WordPress įskiepiai, kuriuos naudoju
5. Linux Mint 12 Lisa
6. Ubuntu Linux / Linux Mint instaliavimas
7. Linux Mint 10 Julia

Hm, kažkaip čia visas donorystės judėjimas mano kieme gerokai sustojo. Žiūriu, kad paskutinis įrašas buvo kovo vidury. Tai čia juk jau gerokai daugiau negu pusė metų. Na, pasiteisinimą gi turiu, buvo uždraudę man ten rodytis kurį laiką, paskui dar visokios amerikos ir pan. Taip ir nusikėlė viskas iki lapkričio.

Truputį laiko sugaišom, kol susiderinom viską, nes šį kartą jau keturiese važiavom (aha, nebe pėsčiom ėjau). Be Justinos dar kompanijoj turėjom porą teisininkų žmonių, kurie teigia nesą teisininkai, kuriuos baisu net paminėti, nes juk žinot tuos teisininkus, dar prisikabins prie ko nors.

Šį kartą atsitiko toks stebuklas, kad prireikė trombocitų Centrui, tai dviems mūsiškiams nusišypsojo proga po dvi valandas pagulėt. Man irgi nedaug trūko iki to, bet kraujo grupė tokia pat kaip Justinos, o ji pirma buvo, tai manęs nebeprireikė (Cha ha!). Atsargų nekaupia, ima tik, kiek reikia.

Tiesa, bent kartą laimėjau hemoglobino karą. 158 kažko/kažkur. Dar pora ir būčiau pasiekęs maksimalią ribą. Tai galim daryt išvadą, kad genetiškai pakeistas JAV maistas hemoglobinui nekenkia. Dar svertis liepė, apie 76 kg, reiks „kūdintis“, baisu. Net Justina mažiau sveria.

Gavosi taip, kad dvi valandas prabuvom ten ir prašnekėjom su personalu. Sužinojom daug visokių įdomių dalykų, kurių aš jum nesakysiu. Be be be. Jei norėsit kažką sužinot, teks prie mūsų jungtis kitam kartui, kuris, kaip suprantat, bus ne anksčiau negu po dviejų mėnesių. Norintieji anketą pildo žemiau esančioje komentarų formoje.

Ak, tiesa. Centras gi stipriai pasikeitęs, baldai išstumdyti, viskas kompiuterizuota. Kompiuterizacija gerai, bet vienas dalykas labai sunervino. Nebeduoda į rankas donoro knygelės. Dėl to tenka visą donoro anketą skaityt ir pildyt, nes anksčiau tiesiog senąją pasiimdavau ir nukopijuodavau. Ir niekas neduoda nusirašyt, va jum ir draugai.

Šį kartą vėl gavom seno gero šokolado. Dar paėmiau marškinėlius, kurių niekad nebūdavo. Gaila, kad normalių dydžių nebuvo, tik L. Man labiau prie širdies M arba netgi S, bet ir L dar tinka. Vis kažkas praktiško.

Tai tiek šiam kartui. Dar kartą primenu, kad mielai laukiami norintys prisijungti kitą kartą.

Panašūs įrašai:

1. Kraujo donorystė #4
2. Kraujo donorystė #8
3. Kraujo donorystė #10
4. Kraujo donorystė #7
5. Kraujo donorystė #6
6. Kraujo donorystė #5
7. Kraujo donorystė #9
8. Kraujo donorystė #3
9. Kraujo donorystė #2
10. Kraujo donorystė #1

Autorius: Mantas Malcius

Ir vėl vasara baigės, ir vėl manęs Lietuvoj nebuvo. O buvau šįkart JAV. Popierizmas baisulingas, darbą prieš du mėnesius turi būti susiradęs, jei nori išvažiuoti, visi pinigus plešia, pradedant koordinatoriais (PLC arba Zip Travel) ir baigiant JAV ambasada. Čia jums ne Islandija, kur dirbt gali pradėti tik sugalvojęs ir nuvažiavęs, bet vis tiek studentai tebeplaukia į užatlantę, į tą vis dar išdidžiai skambančią šalį, pavadintą JAV.

Išplaukiau ir aš, tiksliau išskridau, pasidžiaugiau pora parų be normalaus miego, atidėtu lėktuvo skrydžiu ir mažumėlę pasiklydusiu bagažu, kurį man gana greit vis tik atskraidino atgal. Pasidžiaugiau ir bjauriais Lenkijos oro uosto apsauginiais, kurie labai jau mėgsta graibaliotis, ir JAV uostų rentgeno spinduliais(?). Vis tik kelionė į paskirties vietą šiaip taip baigėsi ir baigėsi sėkmingai, kas jau buvo gana nebloga pradžia. Aišku, eilinį kartą keletą dienų apturėjau šiokį tokį šoką patekęs į svetimą vietą, bet greit įsivažiavom į ritmą, be to, privažiavo daugiau lietuvių, tai pasidarė smagiau gyventi.

Gyvenom labai geromis sąlygomis, turėjom va štai šitokį namuką:

Autorė: Nany Silva

Turėjom ir šalia esantį paplūdimį, ir baseiną, ir sporto salę, ir burbulines vonias, ir pirteles, ir teniso – krepšinio aikštelę, ko tik neturėjom, tik nelabai turėjom laiko, kada jais naudotis.

Autorė: Nany Silva

Tik ta krepšinio aikštelė nebuvo stebuklinga, nes kamuolys nuolat skraidydavo į krūmus, bet juk vis tiek daug geriau negu nieko:

Autorius: Kažkas iš savų lietuvių

Turėjom ir tą garsiąją uraganę-audrą Ireną:

Autorius: Kažkas iš savų lietuvių

Turėjom netgi netoliese esantį miestuką, kuriame vyko kokie tai visokie paradai:

Autorius: Kažkas iš savų lietuvių

Matėm dar ir banginius, kurių žiūrėt mane ištempė sugyventiniai. Visi aikčiojo, kaip ten buvo nuostabu, bet man, kaip ir tikėjausi, didelio įspūdžio nepadarė: skraidė žuveliukai ir tiek:

Autorius: Kažkas iš savų lietuvių

Taip pat valgėm omarus (lobster), dėl kurių ten visi išprotėję:

Autorius: Kažkas iš savų lietuvių

Ak, tiesa, dar ir dirbom laisvalaikiu nuo ryto iki sutemų.

Dar turėjom progą iš arčiau pamatyti amerikiečius ir jamaikiečius, kurie ten taipogi uždarbiauja. Pasirodė, kad nėra jau amerikiečių gyvenimas toks nuostabus, kaip atrodytų iš nuolat besišypsančių veidų. Savita tauta, kaip ir visos kitos.

Kadangi gyvenom kaime, tai apturėjom ir puikią progą pagerint savo pirkimosi internete sugebėjimus, nes kitos išeities tiesiog nebuvo: elektronikos ar drabužių parduotuvė buvo ne arčiau kaip už valandos kelio. eBay, PayPal, Google CheckOut, Amazon, kreditinės kortelės, ko tik neteko panaudoti. Grįžtant prie atstumų, net maisto parduotuvė buvo už kokių 10km, taigi teko pirktis viską savaitei. Beje, maistas nėra itin pigus, bet protingai perkant, galima pragyventi pigiau negu Lietuvoje.

Tai tokia buvo visokeriopai gera vasara, geriausia iš visų.

Panašūs įrašai:

1. Mirta: ~1996-2010
2. Login 2011 apibendrinimas
3. Tinklaraštinės atostogos #2010
4. Braškių užpiltinė
5. Šiaurės rytų Lietuvos kaimas: 2009 06
6. Šiaurės rytų Lietuvos kaimas: 2009 05 23

Anksčiau esu rašęs, jog planuoju pirkti šio telefono brolį – Sony Ericsson Xperia Mini Pro, bet padiskutavę su sugyventiniais ir atsižvelgę į tai, kad SMS aš beveik nerašau, o ir ta mini išstumiama klaviatūra neturėtų būti ypatingai patogi ir kad už tą klaviatūrą aš turėčiau papildomus 40g svorio, nusprendėm, kad man geriau tinka paprastasis Sony Ericsson Xperia Mini. Taigi, tik tą telefoną pradėjo pardavinėti, pradėjau jo ieškoti internete ir stebėti kainas. Ieškoti buvo ne taip paprasta, nes visur smėsčiojo jo senasis brolis Sony Ericsson Xperia X10 Mini ir šio dvynys Xperia X10 Mini Pro. Vėliau susivokiau, kad telefono reikia ieškoti ne pagal pavadinimą, o pagal kodą (Mini – ST15i, Mini Pro – SK17i), taip internetinėse parduotuvėse pasidarė žymiai paprasčiau. Suvokdamas, kad gerokai permoku už naują modelį, paskutinę rugpjūčio dieną jį užsisakiau iš motulės Amazon. Ji man sufleruoja, kad sumokėjau $279 (apie 700Lt, pas mus kainuoja apie 850Lt), kas buvo pigiau negu tikėjausi, taigi širdies neskaudėjo.

Po kelių dienų paštas man dėžutę pristatė, išsipakavau, radau tą mažą mažą aparatą. Žinojau, kad bus mažas, bet vis tiek nustebino. Taip pat radau ir santykinai milžinišką bateriją, USB kabelį / pakroviklį, juokingos kokybės ekologišką įdėklą (kurį tikriausiai jau išmečiau, nes senokai nemačiau) ir paprastas ausines (nors labai tikėjausi į ausis gerai įsistatančių guminių).

Specifikacijos:

• Quad-band GSM /GPRS/EDGE support
• 7.2 Mbps HSDPA and 5.76 Mbps HSUPA
• 3″ 16M-color capacitive LED-backlit LCD touchscreen of HVGA resolution (320 x 480), Sony Mobile BRAVIA engine
• Android OS v2.3 Gingerbread
• 1 GHz Scorpion CPU, Adreno 205 GPU, Qualcomm Snapdragon MSM8255 chipset
• 512 MB RAM
• 5 MP autofocus camera, LED flash, geotagging
• 720p video @ 30fps, continuous autofocus
• Wi-Fi b/g/n and DLNA
• GPS with A-GPS
• microSD slot (32GB supported, 2GB card included)
• Accelerometer and proximity sensor
• Standard 3.5 mm audio jack
• Stereo FM radio with RDS
• microUSB port (charging) and stereo Bluetooth v2.1
• Voice dialing
• Adobe Flash 10.3 support
• User-accessible battery, Li-Ion 1200 mAh

Išpakavimas. Iš pradžių pradėjau keiktis, nes šitas plastmasės gabalas nebuvo panašus į patvarų sutvėrimą, taigi su baime bandžiau nuimti baterijos dangtelį, kuris, pasirodo, apima visą telefono galinę pusę. Bjauru, kad reikia per jėgą plėšt plastmases norint prieiti iki SIM ar atminties kortelių (jei kaitaliojate SIM kortas, šitas telefonas ne jums!). Iš kitos pusės, tas gaubtas tvirtai laikosi, bent esu tikras, kad neatsidarys iš kišenės traukiant. Keletą kartų atidarius, niekas nelūžo, taigi kokybės ten pakanka.

Dydis. Manęs nedomino tie milžiniško dydžio aparatai, ieškojau kažko patogiai telpančio į kišenę. Tilpti telpa, bet jis toks mažas, kad kišenėje nė nebesijaučia. Man vis galvoj paranoja, kad nepamesčiau kur prisėdęs, nes mėgsta iščiuožti iš kelnių kišenės. Dydžiu nesiskundžiu, bet būtų nepakenkęs ir pora centimetrų ilgesnis aparatas.

Sistema. Įjungęs telefoną, pamačiau stebuklingąjį Android. Supratau, kad teks telefonu mokytis naudotis iš anksto. Bet po kelių dienų apsipratau, viskas išaiškėjo. Sistema padaryta protingai ir labai vartotojui draugiškai. Kiekviename žingsnyje daro viską būtent taip, kaip to norėčiau. Gal ne veltui čia kažkoks Linux klonas. Be to, vaikštant po įvairias telefono kerteles, nesijaučia jokio stabdymo, viskas atidaroma akimirksniu, taigi sistema nušlifuota tikrai gerai.

Nuotraukos. Sony Ericsson pasirinkau iš esmės dėl to, kad tikėjausi pakenčiamos nuotraukų kokybės. Čia teko visiškai nusivilti, nes fotografuoja šitas daiktas tikrai ne ką geriau už mano senolį SE K800i. Labai jau bijo baltos šviesos. Silpnai nuotraukoje atkuria spalvas. Be to, dar net neleidžia fotografuojant garso išjungt, kas yra totalus absurdas.

Muzika. O štai su muzika SE manęs neapvylė. Tiek per tas jų baltas ekologiškas ausines, tiek per telefono galinėje pusėje esančią minimalią ertmę muzika sklinda mano ausiai pakankamai gerai. Vienintelė problema, kad tos ausinės su mano kompiuteriu kažkodėl kreivai dirba.

Filmai. Šiandien į Vilnių važiuodamas, žiūrėjau filmą Scream 4 (niekam tikusi dalis), failas užėmė 1,5GB (720 x 296, XVID MPEG-4, 25 frames per second), jokių striginėjimų ar spalvų susiliejimų nepastebėjau, taigi geležis tikriausiai pakankamai gera į vidų sudėta.

Klaviatūra. Vienas iš didžiausių klausimų renkantis tarp minėtų dviejų modelių buvo: ar patogu bus naudotis klaviatūra mažame ekrane. SE manęs neapvylė. QWERTY klaviatūra mažoka, bet su viena ranka galima be problemų rašyti (su dviem vis dar klaidų per daug priveliu, nes kairioji vis ne ten pataiko). Ekrano jautrumu esu labai patenkintas, problemų nekyla. Be to, vertikalioje padėtyje yra ir senoji ABC klaviatūra, su kuria galima rašyti tradiciniu būdu.

Baterija. Ta pati protofonų problema. Nedaug naudojant, ne daugiau kaip trys dienos.

Telefonas ir kompiuteris. Pasirinkau Android, nes tikėjausi, kad šie nepriekaištingai sutars su mano Linux. Jungiam USB, ogi nieko. Tikrinam prie kompiuterio prijungtus įrenginius, prijungta, bet niekas nieko neatidaro. Pasiknaisiojame Google, randame, kad reikia porą nustatymų pakeisti. Pagaliau, per USB tvarkingai prijungia SD kortelę.

SD kortelė. Pridedama 2GB kortelė yra kaip šiukšlė, nes panaudojimo turi tiek pat kiek iPad. Į ją jau prigrūsta sisteminių failų, o laisvos vietos telikę gal kokie 700MB. Teko iš motulės Amazon nusipirkti 8GB kortelę už nepilnus $9.

Programos. Androidas lyg ir atviras, bet kam ten vis dar reikia viską rakinti viduje? Kam jūs man prikišate milijoną niekam nereikalingų programų ir neleidžiate jų iš ten paprastais būdais iškrapštyti?

Pats dar nelabai ką turiu įsidiegęs, bet štai sąrašas (mielai laukiami pasiūlymai):

• Skype
• handyCalc
• Opera Mini
• Opera Mobile (geriausiai pagal nutylėjimą veikianti naršyklė)
• Instant Heart Rate (pulsą matuoja, keista, bet gana tiksliai)
• Flashlight (telefono kamera apdovanota ir geru apšvietimu, kurį galima panaudoti savais tikslais. Apšviečia visą kambarį, nes spigina gana neblogai)
• Reader (Google Reader)
• Advanced Task Killer
• ASTRO (failų tvarkyklė)
• Firefox beta (be įskiepių nelabai naudotina, bet sutvarkius nebenusileidžia Opera Mobile)
  • Bigger Text
  • Full Screen
  • AdBlock Plus
• Sygic (navigacija kažkokia. Kaip supratau, kol kas nieko padoraus Androidui nėra)
• MoboPlayer (video grotuvas)

Žaidimai. Dar per daug nesidomėjau, tai ir neturiu. Kažkas prašė patikrinti, ar veikia HD žaidimai, atsisiunčiau Farm Tower HD – veikia be priekaištų, o ir žaidimas gana smagus.

Išvados. Mažas ir smagus telefoniukas, kuris be problemų įsitaiso mano kišenėse (dėl to ir ieškojau mažo). 320×480 ekranas nėra milžiniškas, bet pakankamai didelis internetui naršyti ir el. paštui persiskaityti, kai nesinori jungti kompiuterio. Vieninteliai dalykai, kurie man tikrai nepatiko, tai gana prastos kokybės 5mpx kamera ir pigiai atrodantis korpusas (kuris kol kas laikosi labai gerai, bet bijau, kad menko kritimo gali ir neatlaikyti).

Rekomendacijos. Jei ieškote mažo ir protingo telefono už santykinai nedidelę kainą, nesirengiate dažnai kaitalioti SIM kortelių, neieškote telefono-fotokameros, esate moteris arba bent jau nebijote gatvėje būti išvadintas gėjumi, šį mažylį būčiau visgi linkęs rekomenduoti, nes didelių trūkumų per pusantro mėnesio nepastebėjau. Kainos / Kokybės santykiu esu patenkintas.

PAPILDYMAS 2011-11-12

Naudojamų programų sąrašas jau baigia nusistovėti:

• Adobe Reader
• Astro
• BBC News
• Bloomberg
• Calendar
• ConvertPad
• Firefox
• Flashlight
• GoldenDict Free
• Google Talk
• Google+
• Instant Heart Rate
• MoboPlayer
• Reader
• Sygic
• Skype

PAPILDYMAS 2012-02-10

Venkite pirkti SE Xperia Mini ir SE Xperia Mini Pro. Jie gali turėti gamyklinį broką. Plačiau apie tai: Užsienyje pirktas telefonas ir garantinis remontas

Panašūs įrašai:

1. Užsienyje pirktas telefonas ir garantinis remontas
2. Asus Eee PC 1215P
3. Apple iPad 2

O jūs tik pamanykit, nusipirkau Apple iPad 2. Ir kas galėjo pagalvoti, kad kada taip atsitiks? Daugiau neigiamai nei teigiamai į Apple žiūrintis žmogus visgi nusipirko šitą stebuklą.

O buvo taip… Atsimenant, kad gyvenu viename JAV kaime, kur normalesnės parduotuvės yra pakankamai toli, perkamės viską internetu, ne išimtis ir čia. Truputį paklaidžiojęs po visokius Pricegrabber, supratau, kad visur kainos vienodos, taigi pirkausi tiesiogiai iš Apple. Aišku, bet kokio nuvalkioto iPad’o neėmiau, čiupau gerą ir brangų daiktą – Apple iPad 2 su 3G ir 16GB atminties, dar paėmiau vieną priedą, paskui dar mokesčių milijoną priskaičiavo, tai gavosi beveik 700 žaliųjų pinigų.

Kiek vėliau paaiškėjo, kad Styvis iPadų ir jų priedų vienam sandėly nelaiko ir siunčia atskirai. Aparatą iš JAV, o priedus iš Honkongų visokių. Tai čia didelės problemos nebūtų, bet gavau el. laišką, kad jie tą priedą per paštą planuoja pristatyt. Čia jau problema tame, kad mano realus ir pašto adresas gerokai skiriasi. Kitaip sakant, į realų adresą paštu siunčiami laiškučiai ir visa kita neateina, nes stringa pašte(?). Nežinau, kaip čia su tuo priedu baigsis. Jei pašte ne idiotai dirba, tai sutvarkys viską. Kitu atveju gal siųs atgal į Honkongus, nežinau. Maža problema, bet dėkui tau, Styvi, kad pranešei, jog šitaip gražiai sužaisi.

Po kelių dienų UPS visgi pristatė mano ilgai ir nekantriai kelias dienas lauktą nuostabųjį iPad. Dėžutėj nieko stebuklingo neradau: pats iPad ir USB/pakroviklis (gal kas primins, kodėl jie nepereina prie standartinių mini/micro USB jungčių?).

Pagaliau išpakuojam. Įjungiam. Oho, veikia. Pala pala, prašo pajungt į kompą per iTunes. Hmm, „praskipinsim“ šitą, ką čia paspaust, kad įsijungtų. Hmm, nepadeda nė vienas mygtukas. Susivokiam, kad Styvis savo iPado neleis naudot, kol į kompiuterį nesukišiu iTunes (gudrus bjaurybė, moka iTunes prastuminėt). Na, ok, tik pala… Kaip čia dabar man į Linux Mint tą iTunes sukišt (ar tik nebus taip, kad Styvui nusispjaut ant savo gaminių pirkėjų)? Na tiek to, gerai dar, kad kompiuteryje tebėra kamputyje verkiantys Windows 7. Išleidžiam juos į dienos šviesą, jų akutės tik sublizga, visokių spalvų lentelių primeta, kompiuteris stringa, bet išsikapsto. Kadangi Windowsų nenaudoju, tai ir naršyklės ten nė vienos nėra. Teko IE panaudoti ne pagal paskirtį ir atidaryti iTunes puslapį. Ten Styvis pasisiūlė man įsidiegti super duper nuostabų grotuvą. Na, OK, lyg ir galėčiau rinktis. Windowsams svetimkūniai nelabai patiko, tai dar milijoną lentelių išmetė, kad paklaustų, ar tikrai aš aną daiktą noriu įdiegt. Pagaliau, turim iTunes, jungiam iPad. Veikia. Prašo kažką registruot. Later. Pagaliau, įsijungė mano stebuklas (negi reikia tiek žmonėm protą knist, kad jie tepaspaustų Later?).

Nuostabybė. Veikia stebuklas, veikia visokie Multitouch ir lietimui jautrūs ekranai, kaip gražuuuuu. Kaip smaguuuu. Pala, o ką su juo daryt? Hmmm… O, Safaris yra, pabandom. Uraganas artėja, užeinam pažiūrėt, kur jis juda. O puslapis sako: Nerodysiu tau nieko, kol Flash nesudiegsi. Na, gerai, nieko čia naujo. O Adobe rašo, kad dėl Apple durnumo Flash aš matysiu kaip savo ausis. Kitaip sakant, internetas su iPad pusiau veikia. O ką daugiau su juo veikt? Nežinau. Apsiklausinėjam sugyventinių, tie irgi tik galvą gūžčioja. Sako, ekranas mirga, net knygų su tokiu nepaskaitysi normaliai. Vakare vis tik pavyko rast šiokį tokį pritaikymą: visai neblogai iPad tinka per YouTube žiūrint Happy Tree Friends ir geriant alų. Vėliau viena draugė išsiaiškino, kad ir po Amazon su juo galima pirktis gana patogiai. Po to karto, daugiau pritaikymo sričių jam nesuradom. Sėdi kurį laiką spintos kamputyje ir verkia.

Trumpai apibendrinant, galiu pasakyti, kad vienintelis privalumas yra labai patogi klaviatūra. Ekranas gana geras ir jautrus, bet į nagą nereaguoja, o bandant paspausti ant smulkesnių detalių, dažnai blogai mane supranta (lazdelės gal kokios reikia?). Turi kažkokią tragišką kamerą, kuri fotografuoja prasčiau nei prieštvaninis Siemens CX65 su VGA kokybe, aš jau nekalbu apie mano senolį SE K800i.

Kaip liaudis sako, labai geras daiktas, tik be panaudojimo. Telefono funkcijos nelabai atlieka, o iki nešiojamo kompiuterio komforto dar labai toli. Knygas skaitant, tikriausiai akis susigadint galima, interneto normaliai naršyti irgi neįmanoma, nes Flash nepalaiko. Tai gal filmus žiūrėt? Gal ir tiktų… už 700$.

p.s. Tai žinoma, kad sau jo nepirkau, yra giminėj žmonių, kuriems jo reikia. Negi man sunku nuvežt.

PAPILDYMAS 1

Paštas vis tik nepasišiukšlino ir priedą pristatė.

Panašių įrašų nėra

Atėjo laikas į užtarnautą poilsį išleisti penktus metus skaičiavusį senuką Asus S96J (tiksliau, kažkokį BMS gaminį, kuris anais laikais dar milijonus kainavo). Geras buvo senolis, turėjo 120 GB diską, 1 GB RAM (vėliau gavo dar vieną dovanų), WiFi, Bluetooth, Kortelių skaitytuvą, dvigubą 1,83 GHz procesorių, 15,6′ ekraną su 1280×800 rezoliucija ir t.t. Geras buvo aparatas, negedo, stabiliai veikė, tik svėrė kiek daugokai, o ir darbinė 60C temperatūra nelabai maloni buvo. Taip jau nutiko, kad pavasarį mano galvoje pradėjo suktis mintys apie galimybę vasarą pavergauti JAV. O be naujų kompiuterių iš ten žmonės negrįžta gi, taigi mano senolis Asus nenoromis, bet visgi sutiko ieškoti kažko naujo. Norėjosi kažko pigaus (visiška nesąmonė pirkti brangų kompiuterį), lengvo, nekaistančio ir gal kiek labiau nešiojamo. Senolis Asus, žinoma, iš karto nukreipė paieškas į savo puslapį, kad apžiūrėčiau jo šeimyną. O čia pasirodė, kad Asus Eee PC serija turi 12,1′ dydžio kompiuterių, kurie mane jau lyg ir tenkina. Pirmiausiai akis užkliuvo už gražuolio ASUS-AUTOMOBILI LAMBORGHINI Eee PC VX6. Net permokėti buvau pasiryžęs už tą grožį, bet motulė Google įsakė atsisakyti savo planų, pranešusi, kad jis nėra suderinamas su normalia (nervų negraužiančia) operacine sistema. Toliau į akiratį pakliuvo tos pačios serijos Asus Eee PC 1215B su stebuklingai nauja AMD technologija. Ji buvo tokia nauja, kad vėlgi su normaliomis operacinėmis sistemomis dar strigo. Teko žvilgtelėti į techniškai jau kiek pagyvenusį Asus Eee PC 1215P. 400$ nesiekianti kaina maloniai nustebino, o Google tepasakė, kad bus problemų su Touchpad ir Pirštų antspaudais ant korpuso. Tokios sąlygos mane tenkino.

Taip jau atsitiko, kad į JAV visgi išvažiavau (apie tai, kai grįšiu), senąjį kompiuterį už jūrų marių palikau, porą dolerių užsidirbau, net banko sąskaitą atsidariau. Paskutiniai pasigooglinimai, geriausios kainos paieška, ir čiumpam neseniai atnaujintą Asus EeePC 1215P iš niekam nežinomos krautuvės – Abe’s of Maine. Čiumpam dėl to, kad kainą geriausią pasiūlė per PriceGrabber. Be to, pasiūlė nemokamą siuntimą ir optinę pelę dovanų.  Dar pasigooglinam truputį informacijos, ar parduotuvė patikima – panašu, kad blogiausiu atveju vėluos siuntimas. Beieškant tos informacijos, atsiranda dar ir 10$ nuolaidos kuponas. Per Google Checkout pervedam pinigus (viso 383$) ir laukiam. Žadėjo atsiųsti per 6 darbo dienas, atsiuntė per 3, nors UPS ir ratais siuntinį vežiojo.

Išsivyniojam dėžę. Spindi mano kompiuteris, dar gražesnis nei nuotraukose, o ir 12.1′ ekranas nėra taip baisiai mažas, kaip bijojau.

Taigi specifikacijos:

• Genuine Windows® 7 Home Premium. Buvau porą kartų įjungęs, bet sėdi kamputyje ir verkia. Dar tą pačią dieną valdžią paėmė Linux Mint 11 Katya.
• 12.1″ LED Backlight WXGA (1366×768) Screen. Rezoliucija didesnė nei anksčiau turėto, bet ekranas mažesnis.
• Intel® Atom™ N570 (Dual Core; 1.66GHz) Processor. Jaučiasi, kad kiek silpnesnis, bet didelių nepatogumų nesukelia.
• DDR, SO-DIMM, 1GB. Planuoju dar ir antrą nusipirkt, nes dvi jungtys yra.
• 2.5″ SATA 320GB HDD. Neįsivaizduoju, ką su tiek daryt. Aš senojo 120GB nepripildydavau.
• WLAN 802.11 b/g/n@2.4GHz
• 0.3 M Pixel Camera. Dar ir su fiziniu slankikliu paranojikams.
• 6 cells Li-ion Battery Pack, 8hrs. Aštuonių gal ir nelaiko, bet šešias – be problemų.
• 29.6 x 20.3 x 2.3 cm (WxDxH)
• 1.45 Kgs (w/ 6cell battery)
• Matte Silver

Dar tik kelias dienas naudoju, bet nuomonei susidaryti užteko. Visų pirma, labai gražus gludinto metalo spalvos korpusas. Kaip ir žadėta, puikiai veikia su Linux be jokių konfigūracijų. Temperatūros tikėjausi dar žemesnės, bet ant kelių laikant, nepatogumų nekelia. Pirštų antspaudai matomi, bet nėra taip blogai, kaip tikėjausi. Touchpad tikrai nėra itin kokybiškas, bet naudoti galima. Nėra niekam nereikalingo CD/DVD įrenginio, taigi niekas nesidaužo įjungus kompiuterį. Kompiuteris pakankamai didelis, taigi klaviatūra berods nesumažinta, nors pirštai dar kiek pinasi. Nieko, įprasiu. Vėliau dar pastebėjau, kad neturiu Bluetooth, bet tas daiktas gi irgi nelabai reikalingas. Patiko, kad mikrofono ir ausinių lizdai yra šone, o ne priešais mane kaip senolyje, taigi nereiks laužyti kištuko. Maloniai nustebino ir apačioje įtaisyti garsiakalbiai, dėl kurių garsas gražiai atsimuša ir yra išsklaidomas. Nelabai patiko, kad mažasis dugno dangtelis slepia tik RAM jungtis, tai reiškia, kad negalėsiu ramiai dulkių valyti kaip pas senuką – teks visą korpusą mokytis ardyt.

Trumpai sakant, kaip kompiuteris, kuris nekainuoja nė 1000 Lt, čia visai pavykęs pirkinys. Ir gana rekomenduotinas, ypač, jei su touchpad per daug nedirbat.

Žiūrėsim, kaip man jį seksis naudoti kaip savo pagrindinį kompiuterį. Blogiausiu atveju, senolis Asus visada pasirengęs grįžti, bet nemanau, kad to prireiks.

Artėja telefono eilė. Kol kas akiratyje naujasis Sony Ericsson Xperia Mini Pro…

PAPILDYMAS 1

Touchpad nesklandumus, kaip ir tikėjausi, pavyko išspręsti atidarius korpusą ir pašalinus vieną plastmasės gabalą, esantį po touchpad. Nelabai domėjausi, kam jis yra reikalingas, bet be jo veikia gerai, tai ir nesuku galvos.

PAPILDYMAS 2

Iš eBay už 3$ gavau antrą identišką 1GB RAM, daugiau lyg ir nieko nebetrūksta. Puikus kompiuteris už nuostabią kainą.

Panašių įrašų nėra

Paveikslėlis per Google paiešką pavogtas iš kažkurio Tips For Blog įrašo

• Akismet – Naudodama savo duomenų bazes, tikrina komentarus ir saugo tinklaraštį nuo šlamšto.
• Chunk Urls for WordPress – Gražiai sutrumpina ilgas nuorodas, kad šios nedarkytų tinklaraščio vaizdo.
• Comment Form Quicktags – Į komentavimo formą įterpia mygtukus, kuriais galima sudėlioti HTML žymas. Palengvina gyvenimą ne tik komentuotojams, bet ir man.
• Comment Notifier – Komentuotojams leidžia užsiprenumeruoti naujus įrašo komentarus į nurodytą el. pašto adresą. Patiko minimalizmas, be to, jaučiu kažkokią alergiją visiems tiems Subscribe-to-comments vediniams, iš kurių dabar tikriausiai populiariausias yra Subscribe to comments reloaded.
• Conditional CAPTCHA for WordPress – Metų atradimas. Akismet šlamšto gaudymo sistema kartais padaro klaidų, be to, duomenų bazėje kaupia visą šlamštą. Šis įskiepis ištaiso Akismet trūkumus: jei Akismet įskiepis komentare aptinka šlamštą, įsikiša Conditional captcha ir pateikia nesudėtingą užduotį. Jei užduotis įveikiama, komentaras perkeliamas prie nepatvirtintų. Jei užduotis neįveikiama, komentaras užblokuojamas be jokių ženklų. Elgesį su komentarais galima keisti.
• Favicon Manager – Adreso juostoje įterpia mažą paveikslėlį.
• FeedBurner FeedSmith – Nukreipia įrašų ir komentarų RSS srautus į FeedBurner tarnybą.
• Google Analyticator - Įterpia Google Analytics kodą į tinklaraštį, kad galėčiau sekti tinklaraščio lankomumo statistiką.
• Whydowork Adsense – Į senesnius įrašus įterpia Google Adsense reklamų kodus. Pajamos juokingos, bet vis į pliusą.
• WP Super Cache – Teoriškai turėtų pagreitint tinklaraščio veikimą ir mažiau apkraut serverį. Įjungtas visoje blogofermoje, tai ir nesigilinu.
• Yet Another Related Posts Plugin – Po įrašais pateikia panašiausių įrašų sąrašą.

Įskiepiai, kurių ne(be)naudoju, bet gal kam pravers:

• AskApache Search Engine Verify – Leidžia patvirtinti puslapį su Google Webmaster Tools ir kitomis tarnybomis.
• Audio player – Audio failams į tinklaraštį įterpti.
• Broken Link Checker – Tinklaraštyje suranda į nebeegzistuojančius puslapius vedančias nuorodas.
• Clean My Archives – Viename puslapyje pateikia visų įrašų sąrašą. Man labiau patiko negu senasis SRG Clean Archives.
• EasyTube – Anksčiau praversdavo į įrašą keliant video filmukus, bet jau kurį laiką WordPress palaiko oEmbed funkciją, taigi tam nebereikia jokių įskiepių.
• Get Recent Comments – Leidžia pasirinkta forma valdiklyje pateikti naujausius komentarus.
• TinyMCE Advanced – Praturtina vaizdųjį įrašų rašymo įrankį papildomomis funkcijomis, pvz., galimybe įterpti lentelę. Panašią funkciją atlieka ir WP Super Edit.
• WP Ajax Edit Comments – Komentuotojams tam tikrą laiko tarpą leidžia redaguoti savo parašytus komentarus. Deja, įskiepis tapo mokamas, o paskutinė nemokama versija nebeveikia su WordPress 3.1.
• WP-PageNavi – Vietoje „Senesni/Naujesni įrašai“ puslapio apačioje rodo supuslapiuotą išraišką, palengvinant navigaciją skaitytojams.

Taip pat naudoju:

• TwentyTen temą su pagal savo menkas galimybes paredaguotu CSS.
• Savo nuostabiausią WordPress sulietuvinimą.

Na ir sąrašas pačių blogiausių dalykų, kurie gali nutikt jūsų tinklaraščiui:

• Tamsi tema su šviesiomis raidėmis
• WP-Cumulus
• Disqus Comment System
• IntenseDebate Comments
• Facebook Comments for WordPress

Panašūs įrašai:

1. WordPress sulietuvinimas: sistema, temos, įskiepiai
2. WordPress 3.1 sulietuvinimas
3. WordPress 3.3 sulietuvinimas
4. WordPress 3.2 sulietuvinimas
5. Tinklaraštinės atostogos #2010
6. Pažintis su Symbian
7. Paminėjimas žurnale „Naujoji komunikacija“
8. NOD32 reklamuojasi negarbingais būdais?
9. Analizuokime savo RSS skaitiklį
10. Kaip pasidaryti daugiau laisvos vietos Firefox naršyklėje

Trečias kursas eina į pabaigą, studijų kokybės pagerėjimas neužfiksuotas. Visi tai žino, bet niekas nieko nedaro. Aš irgi nedarau, bet paburbėt eilinį kartą neatsisakau. Kadangi artėja vasara, ir abiturientai galvos apie aukštąsias mokyklas, tai dabar jau ras 75% informacijos apie tai, kas gi jų laukia įstojus į MRU Finansų ekonomiką.

O štai kas jų laukia, jei išstudijuos iki šeštojo semestro. Kaip visada subjektyviai objektyvi mano ataskaita. Be to, nuo šio semestro įvedamas dar vienas kriterijus paskaitų (ne seminarų) kokybei matuoti: ar išklausęs paskaitų ciklą ir papildomai dar nesimokęs, Mantas Malcius jaučiasi ką nors žinąs.

Finansų analizė ir vidinis auditas (privalomas)

Truputį nesupratau (nebe pirmą kartą), kodėl susiję dalykai nedėstomi paeiliui, o daroma bent vieno semestro pertrauka. Šiuo atveju praėjusį pavasarį turėjome Buhalterinę apskaitą. Per metus kiek prisimiršo informacija, kurios dabar vėl prireikė.

Pasisekė bent jau tiek, kad šitą dalyką vėl dėstė J. Bikienė. Žinojome, kad neapvils, ir neapvylė. Tai dėstytoja, kuri turi pedagoginių sugebėjimų ir sugeba juos išnaudoti. Moka pateikti koncentruotą informaciją ir ją maksimaliai išaiškinti. Žino, kada laikas išsklaidyti monotoniją ir pasakyti kokį nors juoką su ironijos priemaišomis. Dėstytoja, kurios paskaitų malonu klausyt. Be to, dėstytoja man patiko ir kaip eilinis žmogus, nes stengiasi neatsiriboti ir palaikyti santykį su studentais. Visai smagu, kai sėdi kur nors universitete, darai su kompiuteriu kokį darbą, o dėstytoja prieina ir sušunka „Malciau, ką čia darote“. Iš karto nuotaiką pataiso.

Ką per šitą dalyką mokėmės, tikriausiai aišku iš pavadinimo, taigi nėra čia prasmės per daug plėstis.

Per seminarus vėlgi dirbome su ta pačia dėstytoja, gilinomės į paskaitų medžiagą ir sprendėme įvairius uždavinius. Bet, jei aš gerai supratau, buvo numušinėjami balai už prastą lankomumą (prieš ką aš esu kategoriškai prieš).

Paskaitų efektyvumo lygis: Labai aukštas

Atsiskaitymai: Koliokviumas (atviri, uždari klausimai ir uždaviniai), Mažas rašto darbas (priskirčiau beprasmių kategorijai, bet vėliau buvo aptartas per seminarus, taigi tarkime, kad prasmingas), Egzaminas (5 atviri, 5 uždari, 5 uždaviniai).

Nusirašinėjimas: Per seminarus – masinis. Per egzaminą – masinis.

Finansų rinkų ir institucijų veikla (privalomas)

Paskaitos. Dėstytojas G. Košys kaskart į jas vėluodavo bent 20 minučių, kas mums nelabai patikdavo. Vėliau mažiau nei 20 min netgi nebelaikydavome vėlavimu. Dėstytojas laikėsi neutralios pozicijos (atėjau – pašnekėjau – išėjau), dėl to paskaitos buvo pernelyg monotoniškos ir sunkiai įsimenamos. Visgi tenka pripažinti, jog gerai išmano tai, ką dėsto, nes kalba be jokių papildomų popierių. Dar būtų galima paminėti, jog šiek tiek susipykęs su lietuvių kalba, nes tiek skaidrėse, tiek atsiskaitymų užduotyse būdavo pilna rašybos, skyrybos klaidų, praleistų žodžių, sunkiai suprantamų sakinių formuluočių ir kitų problemų, tai pastebėjau nebe aš vienas, bet didžioji kurso dalis.

Seminarai. Vėl dėstytojas G. Preidys, dėl kurio paskaitų kokybės praėjusį semestrą keikiausi. Šį sykį situacija kiek geresnė, nes žmogus akivaizdžiai geriau išmano apie šį dalyką, ypač apie investicijas, nes kartais net gana išsamiai ir įdomiai pakalbėdavo. Visgi buvo kiek keista, kad pats praktiškai neinvestuoja. Iš pradžių netgi pagalvojau, kad seminarai bus gana neblogi, bet paaiškėjo forma „laba diena, pristatymai, viso gero“, ir teko savo viltis palaidoti.

Paskaitų efektyvumo lygis: Patenkinamas

Atsiskaitymai: Du pranešimai per seminarus, koliokviumas (sunkokas testas) iš 30(?) klausimų ir sunkus egzaminas iš 50 testinių klausimų (tarp jų nemažai uždavinių).

Nusirašinėjimas: per seminarus nebuvo ką, per koliokviumą nesunkiai nusirašoma nuo kaimyno, nors ir gana akylai prižiūrint, o per egzaminą sunkiai, bet norint irgi įmanomas.

Įvadas į praktiką (įskaita) (privalomas)

Aha, skamba kaip fiktyvus dalykas, sukurtas vien tam, kad būtų studijų kreditus užpildyt.

Paskaitos. Aplinkos dar nesugadintas dėstytojas M.Laužikas. Vienas iš tų kelių žmonių universitete, kuriam dar rūpi (tikrai rūpi!), kad studentai kažką iš jo gautų. Matosi, kad padėtų savo studentams, kad ir kas nutiktų. Kaip asmenybė, labai panašus į Marių Laurinaitį, taip pat yra labai gerai įvaldęs greitakalbę ir kalbėjimą be sustojimo, tikrai žodžio kišenėje per paskaitas neieško.

Tikriausiai žmonėms įdomu, kas dėstoma per tokias paskaitas? Ogi kiek pavėluotai(?) aiškinama, kaip rašyti rašto darbus, formuluoti tikslą, problemą, uždavinius ir pan., kaip pasiruošti studijų praktikai, bakalauro darbo rašymui ir gynimui.

Seminarus vedė docentė T. Bilevičienė. Jaučiasi, kad žmogus su ilgamete patirtimi, taigi nelabai turiu teisės, ką blogo pasakyt. Per seminarus darėme tą patį, ką ir per paskaitas, tik gal kiek daugiau iš praktinės pusės.

Paskaitų efektyvumo lygis: Aukštas (nors sunku vertint dėl specifinio dalyko)

Atsiskaitymai: įvairūs praktiniai darbai per seminarus

Nusirašinėjimas: nebuvo ką, nei per seminarus, nei per paskaitas.

Kreditai ir bankai (privalomas)

Paskaitos. Docentas E. Freitakas vėlgi priskirtinas prie neutralių ir monotoniškai kalbančių dėstytojų. Iš tikrųjų net nelabai turiu ką daugiau pasakyti, tai pasinaudosiu teise patylėti.

Seminarai. O apie lektorę M.Vaičiulionienę šį tą turiu pasakyti. Dėstytoja standartiškai pasirinko formą „Laba diena, Pristatymai, Viso gero“, taigi nieko nedarė, absoliučiai nieko. Pranešimų temoms pasibaigus, tiesiog būdavome paleidžiami iš seminarų. Nuomonės nepagerina ir vienas seminaras, į kurį atėjęs išgirdau, kad žadėtos diskusijos nebus, nes dėstytoja nepasiruošė. Atsiprašau, bet, kaip žmogus gali kažką dėstyt, jei negali vesti seminaro savo dėstomo dalyko tema, jei nėra iš anksto pasiruošęs?

Paskaitų efektyvumo lygis: Patenkinamas

Atsiskaitymai: Du pranešimai, nesunkūs testiniai koliokviumas ir egzaminas.

Nusirašinėjimas: Per koliokviumą su dėstytojos pritarimu. Per egzaminą nepatogus, bet tikriausiai įmanomas nuo žemiau sėdinčių studentų.

Kursinis darbas (privalomas)

Taigi taigi, kaipgis. Sulaukėme trečiojo kurso, taigi gavome ir teisę rinktis kursinio temą. Kad nereiktų dvigubai vargti, dauguma derinomės kursinio temas prie jau anksčiau pasirinktų bakalauro temų.

Kursinį rašiau pas jau pažįstamą dėstytoją N. Markevičių tema „Lietuvos eksporto pobūdis ir struktūra dabartinėmis sąlygomis“. Mažai bendrauti šį kartą teko, tai sunku plačiau rašyti, tiesiog paprastas ir malonus žmogus. Prieš rašydamas kursinį, susitikau su dėstytoju, gavau nurodymus, kas turėtų būti parašyta, ir per savaitę parašiau kasdien rimtai prisėsdamas. Po ilgokos pertraukos studijų knygelėj vėl skaičius „10“ atsirado.

Rinkos tyrimai (privalomas)

Kažkoks aukštosios matematikos, marketingo ir ekonometrijos hibridas. Vėlgi minėtieji dalykai seniai praeiti ir beveik užmiršti.

Paskaitas vedė profesorė V.Rudzkienė. Labai jautėsi, kad mokslinis laipsnis ne veltui suteiktas, matosi, kad žinios neapsiriboja siaura dėstoma sritimi. Visgi paskaitas aš sunkiai virškinau, gal tiesiog per durnas esu? Tikriausiai taip, nes auditorijoje buvo vienas kitas ir kažką suprantantis. Tiesą sakant, daug kas buvo jau girdėta per Ekonometrijos dalyką, taigi pagrindus turėjome. Per paskaitas už atsakymus į klausimus buvo dalijami papildomi balai prie egzamino. Mintis nėra itin bloga, bet tas dalijimas buvo masinis, o balo verti klausimai kartais neturėjo nieko bendro su dėstomu dalyku, o tai jau nebelabai toleruotina iš mano pusės.

Seminarai. Trololo. Pirmą kartą per trejus metus turėjome atvirai trolinantį dėstytoją A.Kanopką. Patiko man jo humoro jausmas ir požiūris į gyvenimą. Visgi seminarus vesdamas nepersistengė ir stiprokai vėluodavo. Aišku, vienintelė semestro užduotis buvo parengti projektinį rinkos tyrimų darbą (apklausa, duomenų sutvarkymas, analizė su SPSS programa ir gautų skaičiavimų apibendrinimas), taigi sunku dėstytojo darbą vertinti. Būtų įdomu pažiūrėti, kaip jis vestų paprastus seminarus.

Paskaitų efektyvumo lygis: Patenkinamas

Atsiskaitymai: Projektinis darbas ir ne pats lengviausias testinis egzaminas

Nusirašinėjimas: Per seminarus nebuvo ką. Per egzaminą nepastebėjau, bet gal buvo sąlygos.

Rizikos valdymas (privalomas)

Paskaitos. Lektorius M. Lukoševičius irgi mėgdavo pavėluoti, bet likusį laiką stengdavosi atidirbti. Skaitė paskaitas be jokių popierių, taigi neabejotinai supranta, ką kalba. Bandydavo monotoniją išsklaidyti pašmaikštavimais (kiek priminė buvusio dėstytojo A. Kaučiko būdą), bet vis tiek dar kažko trūko. Dar jaunas, neabejoju, kad ateityje išvystys savo dėstymo metodus.

Labai maloniai nustebino dėstytojo požiūris į egzaminą. Susodinimas į kas antrą eilę, kas trečią kėdę, minimizuotas laikas pačiam egzamino rašymui, rekomendavimas net galvos nepakelti egzamino metu ir akyla priežiūra. Teko girdėt, kad net visą laiką su iPhone atsiskaitymus rašantys piliečiai šį kartą nedrįso jo išsitraukti. Per trejus metus buvau susidaręs nuomonę, kad vienas dėstytojas neturi jokių galimybių prižiūrėti pusę kurso per egzaminą, bet pasirodo, kad tai visgi įmanoma.

Seminarai. Docentas R. Urniežius buvo dar vienas žmogus su neįprastu stiliumi ir tiesmuku humoro jausmu. Čia vienintelis atvejis, kai iš tikrųjų buvo labai gaila dėl seminarų formos „Laba diena, Pranešimai, Viso gero“, nes dėstytojas tikrai turėjo, ką pasakyti. Įtariu, kad jo vedamos paskaitos būtų žymiai praktiškesnės už seminarus. Gretinčiau šį dėstytoją su visų gerai žinomu R. Jasinavičiumi: panašus amžius, panaši patirtis versle, gal netgi panašus humoro jausmas, abu turi, ką pasakyti ne tik iš teorinės, bet ir iš praktinės pusės, ir abu geranoriškai nusiteikę studentų atžvilgiu. Dėstytojas netgi prisipažino žinąs apie šį tinklaraštį.

Paskaitų efektyvumo lygis: Aukštas

Atsiskaitymai: Referatas, Egzaminas (jei gerai pamenu 15 atvirų klausimų ir 40min, laiko šiek tiek trūko, bet realiai įmanoma spėti)

Nusirašinėjimas: Per seminarus nebuvo ką, per egzaminą praktiškai neįmanomas.

Apibendrinimas ir naujovės

Kadangi yra nemažai apie šį tinklaraštį žinančių dėstytojų, o aš esu šioks toks nusirašinėjimo priešininkas, tai noriu pastebėti, kad dėl dėstytojų tingumo kilo nauja sukčiavimo banga. Esmė paprasta, anksčiau laikę egzaminą (pvz., neakivaizdininkai ar išankstinės sesijos atveju) asmenys su telefonu nufotografuoja užduoties lapus, o nuotraukos prieš atsiskaitymus plinta tarp kitų studentų (dėl nevisiškai tobulo platinimo kopijos pasiekia ne visus, bet tikriausiai bent pusė žmonių užduotis gauna). Jeigu dėstytojai atidirbtų už savo atlyginimus ir paruoštų skirtingas užduotis, šitos problemos neturėtume. O dabar jau kartais paaiškėja, kad kai kurie dėstytojai tas pačias užduotis dalija kasmet nė kiek nekeisdami. Šį kartą neįvardinsiu, kur problema pasireiškė, bet turėkite omenyje, kad ji egzistuoja.

Pagal studijų planą tikėjomės įdomiausio semestro per visus trejus metus. Deja, gavome tą patį, kaip ir visada. Dėstytojų pasyvumas „atmušinėja“ visus užeinančius norus pasimokyt. Užeina, pasėdi skaitykloj bent savaitę namo grįždamas tik pamiegot, parašai kokį darbą, galėtum ir toliau laikyt tempą, bet „atmuša“, tikrai „atmuša“. Gal pavyks kitais metais kaip nors persilaužt, nes progresas šioks toks yra.

Naujovių nelabai ir yra, tik viena. Po metų pertraukos vėl pradėjom pastoviai vaikščiot į MRU sporto salę, truputį kaulus prajudint. Reikia pasinaudot, kol dar studentai esam ir nereikia jokių papildomų mokesčių mokėt.

Kol kas tiek, laukia ketvirtas kursas, kuris dėl praktikos ir bakalauro darbo bus jau visiškai kitoks. Žiūrėsim, gal reikalai pagerės nors kiek.

Priminimas tiems, kurie galvoja, kad VU Ekonomika yra gėris, o MRU Ekonomika yra niekam tikusi: ir ten, ir ten dėstytojai beveik tie patys. Vien dėl to, kad niekas problemų nekelia į viešumą, dar nereiškia, kad ten jų nėra.

Panašūs įrašai:

1. MRU Finansų ekonomika. IV semestras
2. MRU Finansų ekonomika. III semestras
3. MRU Finansų ekonomika. V semestras
4. MRU Finansų ekonomika. I semestras
5. MRU Finansų ekonomika. II semestras

Ne, tikrai ne. WordPress 3.2 dar neišleista. Galutinė jos versija turėtų pasirodyti lygiai po mėnesio, o šiuo metu galima išbandyti tik WP3.2-Beta2 versiją. Bet visi žinome, kad artėja vasara, o tai reiškia, kad šio tinklaraščio autorius tradiciškai kuriam laikui atsijungs nuo visokių blogosferų ir tikrai jokių WordPressų į lietuvių kalbą nevers. Atsižvelgiant į tai, kad labai neliūdėtumėt, jau dabar gausite WP3.2-beta2 sulietuvinimą. Naujovių diegimas į WP 3.2 jau eina į pabaigą, taigi pats sulietuvinimas labai mažai skirsis nuo galutinės versijos. O tai reiškia, kad visą vasarą galėsite ramiai naudoti šį vertimą. Kada nors rudenį gal prisėsiu ir padarysiu galutinę WP 3.2 sulietuvinimo versiją.

Iš pradžių apie tai, ką gi naujo pamatysite, kai po mėnesio išvysite galutinę WP 3.2 versiją:

• Vėl gana ženkliai pakeista administravimo sąsajos išvaizda. Tapo kiek gražesnė. Be to, žymiai protingiau išnaudojama ekrano vieta.
• Vėl turime naują išvaizdos temą – TwentyEleven. Įdomiausia pasirodė tai, kad ji turi specialų puslapio šabloną, su kuriuo galima susikurti gana dailų pradžios puslapį. Daugiau nieko įspūdingo, eilinė solidi ir gana daili tema, bet man senutė TwentyTen žymiai labiau prie širdies. Be to, jei gerai supratau, dabar kiekvienais metais bus išleidžiama vis nauja numatytoji tema.
• Visiškai atnaujinta įrašų rašymo viso ekrano režimu sąsaja. Atrodo labai patogiai ir dailiai. Tikriausiai patiks mėgstantiems rašyti ilgus straipsnius, kai norisi tik balto lapo ir nieko daugiau.
• WordPress komanda žengia į priekį ir atsisako senienų. Reikalavimai pakelti iki PHP 5.2.4 ir MySQL 5.0.15. Be to, nutrauktas IE 6 palaikymas administravimo sąsajoje. Apsilankius su sena naršykle, turėtų pasirodyti Browse Happy perspėjimas.
• Komanda žadėjo, kad WordPress 3.2 suksis žymiai sparčiau. Gal nemelavo, nes pakeitimus tikrai vykdė.
• Administravimo sąsajos apačioje atsirado dvi papildomos skiltys. Vienoje surašytos vartotojų teisės, kitoje paminėti sistemos plėtotojai.
• Versdamas pastebėjau, kad šiek tiek pakeistos frazės administravimo sąsajos meniu.

Ir dar milijonas smulkmenų bei techninių pakeitimų, apie kuriuos vis tiek nieko nesuprantu, tai pasiskaitysit patys.

Trupai apie paties sulietuvinimo pakeitimus:

• Vertimas atnaujintas iki WP 3.2 versijos
• Ištaisyta klaida, kai, užvedus pelę ant žymų debesyje esančios žymos/kategorijos, buvo rodoma ne „x įrašų“, o „x kategorijų“
• Valdiklis „Meta“ pervadintas į „Metainformacija“
• WordPress atnaujinimo puslapyje nuo šiol rasite ir nuorodą į puslapį, kur patalpinti sulietuvinimo failai. Bus patogiau.
• Atsirado naujosios TwentyEleven 1.0 temos sulietuvinimas
• Ištaisytos kelios esminės klaidos BuddyPress 1.2.8 vertime.
• Archyve esančioje instrukcijoje įdėtas paaiškinimas, kaip susilietuvinti tinklaraštį, bet pasilikti anglišką administravimo sąsają.
• Archyve esančioje instrukcijoje įdėtas paaiškinimas, kaip išsidekompiliuoti .po failus, jei jų kam nors reikia.

Sulietuvinimą tradiciškai galite atsisiųsti iš tam skirto Blogr.lt puslapio. Bandomąją WordPress 3.2 versiją galite atsisiųsti iš leidėjų puslapio.

Panašūs įrašai:

1. WordPress 3.3 sulietuvinimas
2. WordPress 3.1 sulietuvinimas
3. WordPress sulietuvinimas: sistema, temos, įskiepiai
4. WordPress įskiepiai, kuriuos naudoju
5. Linux Mint 12 Lisa
6. Kaip naudotis DC++

Jauno žmogaus rašomas, bet jau senajai tinklaraščių kartai priskiriamas tinklaraštis. Mantas – žmogus, turintis savo nuomonę ir patyręs interneto žodžių karuose, tad kai kada tinklaraščio tonas atrodo gal kiek ir šaltokas bei ironiškas, bet pasirenkamos įrašų temos kasdieniškai aktualios, neretai ir naudingos. Ypač tai susiję su kompiuteriais – po šio tinklaraščio archyvus rekomenduotina panaršyti kiekvienam rimčiau kompiuteriu domėtis pradedančiam vartotojui. Tiesą sakant, Manto patarimai ir nuorodų rinkiniai gali praversti ir senu interneto vilku save laikančiam vartotojui – juk visada yra dalykų, kurių nežinai ar dar nesi atradęs.

Kompiuterinių temų pliusas – jos ne techniškai sausos, o subjektyvios, bet praktiškos ir glaustos, todėl labai lengvai skaitomos.

„Naujoji komunikacija“ mane papirkinėja jau nuo metų pradžios, kai netikėtai sugalvojo atsiųsti savo pirmąjį šių metų žurnalą. Tada puoliau ieškoti, kokia proga pas mane atkeliavo dovanos. Nieko aiškaus neradau, bet tai tikriausiai įvyko dėl jų pradėtos įrašų serijos „Atvirasis kodas verslui“, kuri yra apie tai, kokie versle yra blogi Windows ir kokie puikūs Linux. Taip, tiesos ten yra, bet labai viskas vienpusiškai ir per subjektyviai. Tokie įrašai puikiai tiktų tinklaraščiui, bet žurnale reiktų kiek daugiau objektyvumo.

O dabar štai iš Adomo gaunu laišką, kad šitas Baltų dievų apleistas tinklaraštis pateko į „Naujosios komunikacijos“ tinklaraščių rubrikėlę naujajame numeryje. Prieš porą metų būčiau plojęs katučių, prieš metus irgi tikriausiai būčiau dar plojęs. O dabar neploju, nes populiarumas jau kurį laiką išbrauktas iš šio tinklaraščio tikslų. Bet vis tiek labai smagu, kai lieki įvertintas. Šiais metais kažkaip sekasi su žiniasklaida, aš – į „Naująją komunikaciją“, o katė KacKac į „Valstiečių laikraščio“ portalą. O metai dar tik įpusėjo.

Kalbant apie šį tinklaraščio aprašymą, tai sveikinu redaktorių su idėja niekur nerašyti mano pavardės, nes taip pavyko išvengti klaidų. Šaunu, kad ir pats tinklaraščio rašymo stilius buvo gerai suprastas, tai pavyksta tikrai ne kiekvienam. Perskaičiau linksmai ir supratau, kad nelabai randu, kur galėčiau prisikabint.

Grįžtant prie paties žurnalo, reikia pripažint, kad čia tikriausiai geriausias pasirinkimas, jei perkatės kokius nors kompiuterių tematikos žurnalus. Solidus produktas, o ne kokie nors triukai kaip su triukais aprašyti triukus su triukus išdarinėjančia Windows operacine sistema, kuriais garsėja kitas žurnalas – CBL. Visgi aš pats žurnalų senokai neskaitau, nes tą patį susirandu internete, be to, mane labiau domina tam tikros siauresnės sritys, apie kurias žurnalai nelabai rašo.

Panašūs įrašai:

1. Naujoji atsiskaitymo tvarka bankų kortelėmis ir RFID
2. Analizuokime savo RSS skaitiklį
3. Šiaurės rytų Lietuvos kaimas: 2009 05 23
4. Kraujo donorystė #5

Nuotrauka pavogta iš Login Facebook puslapio. Autorius afoto.eu

Visiškai netikėtai, susiklosčius milijonams nepalankių aplinkybių, taip jau atsitiko, kad ir šiemet sudalyvavau Login, nors to visiškai neplanavau. Visų pirma, tai jau seniai žinojau, kad bilieto nepirksiu, nes už tą konferenciją išmest 50Lt būtų nesąmonė. Buvo maža tikimybė, kad vėl pasiūlys tapti ambasadoriumi ir duos bilietą, bet jie kasmet vis labiau spjauna į tinklaraštininkus ir šiemet liepė patiems maldauti ambasadoriaus statuso. Nusprendžiau, kad dėl tokio renginio žemintis neverta. Vėliau liko tik tikimybės kur nors laimėti bilietą: konkursuose arba ambasadorių konkursėliuose (pastarųjų šiemet neliko, gal kitąmet ir ambasadorių neliks?). Taip jau atsitiko, kad kažkokiam konkurse tą bilietą laimėjau. Visgi jau seniai buvau pasižadėjęs atiduoti bilietą Justinai, jei kartais gaučiau. Taip jau atsitiko, kad ji eiti negalėjo, nors ir norėjo, skirtingai nei aš. Vėliau dar galvojau, ar iš viso eiti, bet vis tik nusprendžiau apsilankyti. Kaip aname įraše minėjau, dėl dviejų priežasčių: susirinkti nemokamų daiktų ir „susitikti Rabinovičių ar bent jau Selską“.

Paaukojau vieną litą ir nuvažiavau link Litexpo. Reikėjo dar vieną stotelę pėsčiom paeit, tai susitikau kažkokį senuką, kuris bandė iš manęs iškvosti, kodėl čia kainos tokios didelės, o jaunimas taip eina. Sakau, laimėjau bilietą, tikrai nebūčiau pirkęs. Taip ir išsiskirstėm. Labai šaunu, kad pasirinktas Litexpo. Visų pirma dėl to, kad prie įėjimo jokie apsauginiai nesigraibalioja ir pinigų rūbinėj neprašo. O dar ir kavos dykai duoda (nors šiaip aš jos ir negeriu).

Taigi užduotis nr.1 įvykdyta. Daiktai susirinkti:

• Medžiaginis maišelis. Būtų visai nieko, bet nei Login, nei juolab niekam tikusios ESET produkcijos aš reklamuot su juo eidamas nesiruošiu.
• 3D(?) akiniai. Bandžiau namie, tik akis gadina.
• Login laikraštis. Gerai, kad programa buvo, o tai nežinojau, kokie ten pranešimai vyks, nes gi visiškai neplanavau eit.
• Pakabukas ant kaklo, kad Login dalyvis.
• Pora kažkokių Login atviručių(?)
• laikas.lt žurnaliukas, nieko doro berods
• Versus žurnalas už 7,90Lt. Permečiau akimis, berods gana neblogas. Reiks paskaityt.
• 15min skrajutė
• Kažkoks ale Login sąsiuvinis užrašams
• Mamareklama skrajutė, tiksliau dvi
• Hostex 90% nuolaida svetainės talpinimui. Imkit kodą, kam reikia: yrw9sh5
• Kažkokia ESET licencija 6mėn, penkiems įrenginiams. Jeigu kas nors ryšis patikėti savo saugumą tokiai netikusiai programinei įrangai, tai imkit kodą: LT70-8254px4n
• Dar kažkokia ESET reklaminė šiukšlė
• Zebra wi-fi 5Lt kuponas parai. Kodą pasilaikysiu sau.
• Omintelio šiukšlė
• Windows reklama-programa
• Bilietų pasaulio suyrantis vienkartinis tušinukas, visai smagiai atrodo.
• 0.5l Vichy mineralinio (visai nieko)

Pernai berods geresnės dovanos buvo, šįkart skysčiau, daug šiukšlių. Truputį paklaidžiojus, paaiškėjo, kur yra salės (susigaudyt visgi lengviau negu Siemense pernai).

Kaip ir kiekvienais metais, organizatoriai tebelaipioja ant to paties grėblio: viena didelė salė ir kelios degtukinės, į kurias niekas netelpa. Be to, ta didžioji salė silpnai atskirta nuo viso kito ploto, tai triukšmas per gerai ateina.

Žiūrim, ką žiūrim pirmąją dieną:

• Už patogumo ribų: emocinio dizaino menas Aral Balkan, Naklab. Atėjau pavėlavęs ir nagrinėjau programą, tai praklausiau, bet žmonėms patiko, kiek girdėjau.
• Individualios skaitmeninės komunikacijos galimybės Rytis Laurinavičius, Soundest, Vadovas. Degtukinė salė, vienas nualpęs žmogus. O pranešimas man visai patiko.
• Įkalinti tinkle: ką priklausomybė nuo interneto daro mūsų sveikatai, ekonomikai vei visuomenei? Milo Yiannopoulos, The Daily Telegraph, technologijų kolumnistas. Čia kartais ne tas, kur apie porno ir nesveiką maistą visą valandą šnekėjo? Praklausiau, nieko neatsimenu.
• Elektroninės parduotuvės atidarymas sunkmečiu Saulius Jonaitis, MAXIMA LT, UAB Rinkodaros ir pardavimų departamento direktorius. Ok, ok, nebuvo kur eit realiai. Berods truko 18min, visiška nesąmonė, be didelių pastangų.
• The Pirate Bay istorija ir intelektinės nuosavybės teisių vizija Peter Sunde, The Pirate Bay, Flattr.com. Oooo, kažkas gelbėja visiškai niekam tikusią dieną. Ne veltui visi taip laukė pranešimo. Dedam pliusą.
• Kaip Lietuvai patekti į Interneto greitkelį? Euroblogo diskusija, Ilja Laurs, Domas Mituzas, Dr. Kastytis Gečas, Jurgita Žemaitytė. Nepykit, galuje ant fotelio sėdėjau, nelabai girdėjau. Praklausiau.
• Interneto ribojimas ir tinklo neutralumas Darius Didžgalvis, TEO Tinklo technologijų tarnybos vadovas. Protingas žmogus su talentu išsivartyti iš nepatogių klausimų. Smagiai. Patiko.
• Autorių teisių ateitis Andrius Iškauskas, AAA Baltic Service Company – Law Firm. Ir trečias pranešimas apie autorines teises, irgi labai geras.

Nuo pat ryto susitikau Mindaugą Voldemarą, netgi mane atpažino, kietai. Manau, galima įskaityt vietoj taip ir nesutikto Rabinovičiaus. Vėliau vėl užtikau Paulių su paskui jį besivalkiojančiu vienu bjauriausių Lietuvos trolių, buržujiniu kleckiniu Mykoliuku. Vėliau netgi Pocių pasigavau, beigi Džiugą su Pečiūra, Benamį, Povilą ir daug kitos liaudies. Pagaliau per 3 Blogr.lt veiklos metus išvydau ir tą bjaurų Selsko veidą (kaži, neatims iš manęs admino teisių už šitą sakinį?).Paskui kažkas suorganizavo pasisėdėjimą „Būsi trečias“, kur buvo gal beveik 20 žmonių (Pečiūra berods buvo susirašęs visus, tai gal pasidalins sąrašu, nes tikrai visų neatsimenu). Gaila, kad Iškauskas užsiėmęs buvo, tai neprisijungė. Būčiau mielai užvartojęs normalesnį kiekį alaus, bet 7Lt/0,5l nelabai skatino gert. Pargrįžau namo pėstute, sutaupiau vieną litą (mūhua).

Antra diena

• Kaip muziejai ir galerijos bendraus su savo auditorija ateityje? Marc Sands, Tate Modern, skaitmeninės komunikacijos vadovas. Užėjau prisėst ir pasižiūrėt šios dienos programą, nežinau, ką jis ten šnekėjo.
• Faktai, kurių tikriausiai dar nežinojote apie „Facebooką” Lietuvoje Arnoldas Rogoznyj, Publicum Media, Projektų Vadovas. Šiaip žadėjau neit į jokius pranešimus apie soc. tinklus (nes nu užkniso jau seniai). Šiuo atveju nebuvo iš ko rinktis, o ir iš Arnoldo kažko tikėjausi. Deja, teko visiškai nusivilt, nes atšnekėjo „iš reikalo“.
• WEB 3.0? Kada nustosime apie jį kalbėti ir pradėsime naudoti? Ben Hammersley, WIRED UK. Apie šitą visi labai kalbėjo iš anksto, bet nulis sveikų.
• Kokios įtakos įmonės reputacijai gali turėti darbuotojų įpročiai ir noras laisvai reikšti mintis internete? Publicum diskusija, Artūras Jonkus, Živilė Valeišienė, Dainius Blynas. Pavadinimas skambėjo įdomiai, bet čia net diskusija nepavadinsi. Irgi iš reikalo susodinti šneka, ir didžiąją laiko dalį nelabai į temą.
• Kas yra Prezi ir kaip sukurti tikrai gerą prezentaciją? Adam Somlai-Fischer, Prezi.com, vyriausiasis dizaineris. Nieko nesupratau, bet tas projektas, tai gana smagus.
• Žinios, kūryba, ateitis ir …kosmosas ?! Vladas Lašas, Verslininkas, dėstytojas, inovacijų entuziastas. Tikrai kažkas apie kosmosus. Be to, anglų kalba nėra pakankamai rišli, tai sunkoka klausyt.
• Ką daryti, kad internetas taptų dar geresnis? Christian Heilmann, „Mozilla“ programavimo technologijų evangelistas. Kai jau atrodė, kad visa diena bus visiška š*do krūva, Heilmanas padarė nuostabų pranešimą apie HTML5. Išgelbėjo visą dieną.
• LOGIN 2011 uždarymas. Pora sakinių, galėjot kažką rimtesnio skelt.

Į Loftą nebėjau, apie eilinį kartą nesąmoningus apdovanojimus delfyje paskaičiau, užtat tradiciškai pėstute namo iš Litexpo į Didlaukį, pusantros valandos. Vėl litą sutaupiau (mūhua).

Apibendrinimas: pati konferencija buvo šlamštas, kaip ir eidamas tikėjausi, tai nebenustebino. Užtat susitikiau nemažai liaudies, tai galima vertint teigiamai.

Gal ir kitais metais susitiksim, jei vėl kaip nors bilietą gausiu, nes mokėt tai tikrai nė lito neplanuoju. Pasvajokit.

PAPILDYMAS: Login savanoriai pernelyg nesidžiaugia sąlygomis

Panašūs įrašai:

1. Login 2010: Apibendrinimas
2. Vasaros atostogos 2011: JAV
3. Kraujo donorystė #10

Praėjo keturi mėnesiai, kuriuos man liepė Žolyno gatvėj nesirodyt. Dar savaitė praėjo, kad mes su didžiai gerbiama ir gerai žinoma Lietuvos fotografe Justina susiderintume apsilankymo laiką. Per tuos mėnesius sudalyvavau kažkokiam Facebook konkurse apie donorystės mitus ir laimėjau „mažą dovanėlę“, kuri visgi buvo ne tokia jau ir maža, nes susidarė iš knygos (tema tokia gana aktuali donorams), naujojo pavyzdžio puodelio, to daikto, kurį duoda maigyt siurbiant kraują (labai smagus dalykas, turėsiu ką per paskaitas veikt) ir labai kokybiškai atrodančio tušinuko (iš trijų turimų šitas labiausiai patinka).

Jei jau kalbam nuo pradžių, tai dabar yra pavasaris. Kadangi dabar yra pavasaris ir šilta, tai aš vaikštau be striukės. Ir man visiškai vienodai, kad visas aplinkinis pasaulis mane durnium laiko. Iš savo gyvenimo praktikos esu susikūręs hipotezę, kad tokiu oru geriau eit be striukės, nes nesuprakaituoji. Neperkaisti – neperpučia – nesusergi. Suvaikščiojęs pirmyn atgal per miestą, jaučiuosi pakankamai gerai ir sirgt neplanuoju. Taigi neaiškinkit. Jeigu jums šalta, nereiškia, kad man šalta.

Taigi pirmą kartą pavyko suorganizuot apsilankymą Kraujo centre nebe vienam. Centre tradiciškai žmonių nėra, hemoglobinas juokingai nukritęs iki pačios minimaliausios leistino ribos(?) – 135 kažko kažkur, kas mane kiek nustebino. Užtat pulsas kiek pasitaisęs ir jau beveik į normas įtilpo. Vėl užtaikiau ant tos pačios daktarės, kuri stengiasi manimi nusikratyt (hihi), tai dabar visam gyvenimui užrašė, kad galiu nueit tik du kartus per metus (jums kraujo nereikia, tai aš galiu į Santariškes paeit, nors to daryt neplanuoju bent jau artimiausiais metais). Viskas, baigėsi lenktynės su Negerove, teks jį paleist (nors gal ir jį užblokuos kada).

Sausainių Centras vis dar neįperka, bet apsirūpinęs naujomis dovanomis. Visokie bilietai į kiną, pakabukai, CD dėklai (kas nors dar kompaktus tebenaudoja?), senieji gerieji maišeliai ir naujieji gerieji berods patogūs puodeliai (čiupau, kol dar yra, nes juos visada išgraibsto). Ir, žinoma, standartiniai hematogenai.

Seselė eilinį kartą venos atkapstyt negalėjo ir skundėsi, kad adata storesnė už mano venas, bet visgi sėkmingai pradūrė. Gal tiek trumpai.

Grįždamas namo, paneigiau savo ilgai teisinga laikytą hipotezę, kad nuo hemoglobino lygio priklauso pavargimas dėl fizinio krūvio einant namo. Šį kartą jaučiausi geriau nei visada (gal kiek padėjo vėl pradėta lankyti MRU sporto salė).

Dar apdiskutavom seną gerą hipotezę „kas skaudžiau: kraujo ėmimas iš piršto, ar storesnės adatos bedimas į veną“. Visgi nutarėm, kad bedimas į pirštą yra baisiausia visos procedūros dalis.

Be to, sugalvojau naują kraujo donorystės mitą: dažnai duodant kraują, kraujo čiulpai nusilpsta ir nebepagamina reikiamo kiekio hemoglobino. Imkit šitą mitą kaip už tikrą ir visiems papasakokit, nes gi patys suprantat, kad kraujo davimas yra baisulingai kenksmingas sveikatai. Hihi.

Kita kraujo donorystė numatoma kažkada rugsėjo arba spalio mėnesį. Jei kas labai nori prisijungti, tai duokit žinią.

p.s. Justina, imk puodelį.

p.p.s. Ak, tiesa. Rytoj prasideda Login 2011. Bilietą kažkokiam konkurse laimėjau. Tikėjausi Justinai atiduot, bet, kad neima. Dabar dar svarstau, ar verta ten eit, nes po pernykščio apsilankymo likau baisulingai nusivylęs. Žmonės, viena Mariaus Laurinaičio paskaita įdomesnė už visą tą jūsų išpūstą konferenciją, į kurią niekas bilietų neperka net paskelbus akciją ir padalijus bilietus po trisdešim kelis litus. Gal visgi reiks išsiruošt, bent jau tuos visus nemokamus daiktus susirinksiu, kuriuos duoda įeinant (mūhua). Toliau ten gal nieko naudingo nebus, nebent ką iš blogosferos žvaigždūnų sutikčiau: Rabinovičių ar bent jau Selską.

Panašūs įrašai:

1. Kraujo donorystė #9
2. Kraujo donorystė #6
3. Kraujo donorystė #1
4. Kraujo donorystė #7
5. Kraujo donorystė #8
6. Kraujo donorystė #4
7. Kraujo donorystė #2
8. Kraujo donorystė #11
9. Kraujo donorystė #3
10. Kraujo donorystė #5

Tikriausiai jau spėjot užgirsti, kad šiandien prasidėjo 2011 metų visuotinis gyventojų ir būstų elektroninis surašymas. Eilinį kartą valdžios projektus gyventojų bandymai prisijungti užklupo netikėtai ir, nelietuviškai sakant, užddosino. Pusę dienos man neatidarė nei surašymui skirto esurasymas.lt, nei pačio Statistikos departamento puslapio (kitiems veikė, gal tiesiog aš ne laiku bandžiau jungtis).

Malonu, kad ne visi el. surašymui skirti pinigai buvo praplauti ir kad el. surašymas veikia ne tik su IE, bet ir su normaliomis naršyklėmis. Prisijungimas per banką irgi be problemų praėjo. Pati sistema irgi pakenčiamai veikia, tik labai jau įkyriai, nes kažką tikrina po kiekvieno paspaudimo (gal užtektų tikrinimo tik kiekviename žingsnyje?). Aišku, dėl didelio žmonių srauto tas kiekvieno punkto tikrinimas trunka įkyriai ilgai, ir man tikrai atsibodo žaist, kol 4 žmones supildžiau. Ypač, kai per tą laiką mažiausiai penkis kartus pasitiko malonus užrašas „An internal server error occurred. Please try again later.“, kurį bent jau galėjo į lietuvių kalbą išverst (ar negalima?). Dar gerai, kad po F5 įvesti duomenys niekur per daug neišsilakstydavo.

Pati anketa gan maloniai sudaryta ir pakankamai patogi, dalį duomenų pati išsitraukė iš visokių duomenų bazių, mažiau darbo buvo. Visgi keli dalykai užkliuvo:

• Visų pirma nesąmoningi atvirkštiniai giminystės ryšiai. Reikia sukt galvą, kaip čia pažymėt. Dėl to ir Vidmantas nelabai patenkintas buvo.
• Mielieji, tikriausiai Smetonienei anketos nedavėt patikrinti, prieš viešindami.
  7. Kur Jūs gyvenote vieni metai iki surašymo (2010 m. kovo 1 d.)
  Zuikučiai, „Metai“ yra dauginis skaitvardis, taigi vartotina forma yra „vieneri metai“. Ir iš viso man šito sakinio struktūra labai keistai skamba, gal geriau „vienerius metus iki surašymo“? Klaidų neieškojau, tai daugiau nepastebėjau, gal ir nebuvo.
• Kai pildžiau senelės anketą, kilo klausimas, kodėl ji nedirba: ar dėl to, kad pensininkė, ar dėl to, kad invalidė, nes abiejų rinktis neleidžia.
• Ar ne per mažai klausimų, nejaugi niekam neįdomios visokios lytinės orientacijos, atlyginimai iš darbinės veiklos ir pan.?

Ir galų gale svarbiausias visos anketos klausimas, nr. 16.

Valdas liepė žymėt nė vienai (ateizmą), Buržujus irgi agitavo tą patį daryt. Na, iš tikrųjų esu praktiškai ateistas, bet su kažkokiais tikrojo lietuviško tikėjimo likučiais. Nors iš to senojo baltų tikėjimo maži trupiniai telikę (o gal ir jų nebėra), bet tai juk netrukdo save prie jų priskirt. Ech, koks skirtumas, svarbu nesižymėt kataliku, kad tie nesantaikos kurstytojai iš valstybės biudžeto už mane pinigų negautų.

O ir šiaip, save gerbiantis tikras lietuvis čia gali tik du variantus pasirinkt:

• Nė vienai (jei jis – netikintis lietuvis)
• Baltų tikėjimas (jei jis – tikintis lietuvis)

O visi kiti variantai tolygūs pažymėjimui, kad žmogus garbina kažkokius svetimų šalių dievus. Susimąstykit, nes baltų žemėse tvarką prižiūri baltų dievai: nežinau, ką dievas Pykuolis po jūsų mirties pagalvos už svetimdievystę.

Panašių įrašų nėra

Paveikslėlis begėdiškai pavogtas iš real estate blog lab.

Pora mėnesių vėluodama, pagaliau pasirodė naujoji WordPress 3.1 versija. Šį kartą jokių revoliucijų neatnešė, bet akiai malonių dalykų yra:

• Labiausiai man patikęs dalykas – patogesnis nuorodų į jau paskelbtą tinklaraščio turinį įkėlimas.
• Administratoriaus juosta – daugeliui jau tikriausiai pažįstamas dalykas, kuris atsiranda tinklaraščio viršuje ir kuris suteikia patogų priėjimą prie pagrindinių administravimo funkcijų. Profilio nuostatose juostą galima nesunkiai išjungti.
• Įrašų formatai nuo šiol leidžia išvaizdos temose nustatyti įrašų pateikimą pagal nurodytą formatą: paprastas įrašas atrodys vienaip, o galerija – visiškai kitaip. Kol kas šią funkciją palaiko tik trys temos, tarp jų ir naujoji TwentyTen 1.2.
• Tinklaraščių fermų (multisite) administratorius pasitiks atskiras tinklo administratoriaus meniu, kuris man nepasirodė itin patogus, lyginant su senuoju variantu.

Čia labiausiai į akis krintantys atnaujinimai, galite išsamiau pasiskaityti viršuje pateiktoje nuorodoje.

Tuo tarpu Blogr.lt komanda, skirtingai negu WP 3.0 išleidimo dieną, yra pasiruošusi ir laiku viską sulietuvinusi. Tie, kurie naudoja mano WordPress vertimą, galite iš karto čiupti ir naująją jo versiją.

Sulietuvinimo pakeitimai, lyginant su WP 3.0:

• Išverstos naujos WP 3.1 eilutės, atlikti kiti smulkūs pataisymai
• Galutinai pereita nuo sąvokos „Nustatymai“ prie sąvokos „Nuostatos“
• Nuo sąvokos „Šoninė juosta“ pereita prie sąvokos „Valdiklių sritis“
• Nuo sąvokos „Antrinė tema (child theme)“ pereita prie „Dukterinė tema“, nors VLKK mane už tai ir pakars.
• Mėnesių pavadinimai pakeisti į kilmininko linksnį ir rašomi iš mažosios raidės. Nebereikalingi papildomi failai lt_LT.php ir lt_LT.css
• Nuo mėnesio išraiškos (Y-m) pereita prie (Y F).
• Išverstos naujos TwentyTen 1.2 eilutės. Pagaliau įvykdytas profesionalus ir nuodugnus temos vertimas
• Įtrauktas BuddyPress 1.2.7 vertimas. Kol kas mažai testuotas, gali turėti esminių klaidų

Sulietuvinimą tradiciškai galite atsisiųsti iš tam skirto Blogr.lt puslapio „WordPress sulietuvinimas“.

Ta proga dar galite paskaityti ir mano seną, ilgą ir nuobodų įrašą „WordPress sulietuvinimas: sistema, temos, įskiepiai“

Jei mano sulietuvinimas kažkuo neįtinka, galite naudotis oficialiu WordPress sulietuvinimu.

O aš tuo tarpu laukiu, kol Blogr.lt atsinaujins ir įkels naująją TwentyTen 1.2 versiją. Planuoju atsisakyti senokai nebeatnaujinamos ir labai ilgai naudotos iNove.

Panašūs įrašai:

1. WordPress 3.3 sulietuvinimas
2. WordPress 3.2 sulietuvinimas
3. WordPress sulietuvinimas: sistema, temos, įskiepiai
4. WordPress įskiepiai, kuriuos naudoju
5. Linux Mint 10 Julia
6. Paminėjimas žurnale „Naujoji komunikacija“
7. Tinklaraštinės atostogos #2010