” Didžiosios meilės negali būti laimingos. Jos per daug didelės, todėl joms pristinga drąsos, jas įveikia paprastas nesusipratimas, bet neištrina metai.”- štai kaip gražiai, žurnalo “Stilius” žurnalistei, atsakė Laima Lavastė į klausimą ar jos didžiausia meilė baigėsi laimingai.

“…Nesuprantu, kaip visi nori tos šlovės, verčiasi per galvą dėl kiekvienos laikraščio antraštės, o paskui ji, ta šlovė, juos suvalgo. Suvalgo ir išspjauna tik apgailėtiną vynuogės odelę. Išnarą, kitaip tariant. Jeigu manęs paklaustumėte, tai aš asmeniškai manau, kad šlovė yra blogiau už heroiną. Mačiau, kas darosi tiems, kurie negauna. Arba bando mesti. Praktiškai neįmanoma mesti. Bet šlovė – dar blogiau. Tai toks kaifas, kuris meta tave, ne tu jį. Dėl to – dar pavojingesnis.” 

( taip apie šlovę kalba vienas Kristinos Sabaliauskaitės knygos  “Danielius Dalba & kitos istorijos”  herojų).

Apie knygą parašysiu vėliau. Ji tiesiog puiki. Rašykite Kalėdų seneliui laišką, kad jis ja atneštų. :) ( už šitą nuomonę man nieks pinigų nemoka.. ha ha ha.. :) )

O kad pyksta, kad pyksta daugelis dėl ką tik išleistoje Laimos Lavastės  knygoje “Mes.Lietuviai.” minimų “blogų” mūsų tautos savybių.. Manau, kad daugelis net neperskaitė tos knygos ( ji dar tik visai neseniai pasirodė knygynuose, o be to Kalėdos dar tik prieš akis), o savo nuomonę susidarė tik iš keleto citatų, kurios pasirodė žiniasklaidoje.

Man šita knyga labai patiko. Visų pirma, ji man pasirodė turinti gana daug faktų, o tuo pačiu ir susistemintos informacijos ( pvz.  per 10 metų emigravo 1.000.000 žmonių, vyrų ir moterų skaičius Lietuvoje ( moterų daug daugiau nei vyrų :( ) ir t.t., o kur dar trumpos įžvalgos iš mūsų istorijos), antra, nereikia bijoti pasijuokti iš savęs. Autorė labai taikliai sugeba įžvelgti mūsų, lietuvių, savybes, kurias mes tarsi patys žinome, bet labai nenorėtume jų turėti..

Sakyčiau tai linksma knyga.

Beje, esu skaičiusi nemažai knygų apie kitas šalis, kurias taip pat parašė tų šalių autoriai, kur tikrai taip pat savikritiškai žvelgiama į savo šalies žmones ( pvz. italų “makaronų kabinimas” ir t.t.) .  Tos knygos verčiamos į kitas kalbas, autorių nieks neteisia. Juk visi mes suprantame, kad visose šalyse yra įvairių žmonių ir dažnai sutinki tuos, koks pats esi.

Aš esu ta, kuri labai didžiuojasi esanti lietuvė, visur kur bekeliauju, pasakoju apie mūsų Lietuvą kaip apie nuostabią šalį, jos puikius žmones. Bet tai nemaišo man žinoti, kad Lietuvoje turime visko ir matyti tai atviromis akimis ir su šypsena. Šypsokimes, nes tai išgelbės pasaulį.. :) :)

Dalinant saldainius aš palenkus galvą sėdžiu ir kuičiuosi krepšyje. Prieš akis pamatau kojytę- pagaliuką..kita mergaitė taip nudegusi.

Vaikų eilė rodos be galo. Vos užtenka visiems. Kiti jau prašo jiems pūsti balionus, nes patiems per sunku. Manau, kad jie nebuvo matę balionų iki tol. Kai vienas balionas bepučiant sprogo, jie bėgo į visas puses, tarsi būtų prasidėjęs karas..paskui visi labai juokėmės.

Viena kaimo vyresniųjų mus kviečia pas save arbatos. Už gerą darbą ( taip ji pati pasako). Atsisakyti negalima, o ir nenoriu. Man ten taip gera. Kiekvieno žmogaus akys tikros, kiekviena šypsena tikra. Ramybė.. Man labai patinka, kad jie orūs, nors ir biedni..

Kulniuojame link lūšnelės, jau paruoštos mažosios kėdutės. Jos man primena vaikystę, kai namuose aš turėjau tokią mažą kėdutę ir su ja visur keliaudavau, į virtuvę klausytis mamos ir jos draugių pokalbių, į kambarį žiūrėti televizoriaus..

Visi nori su mumis nusifotografuoti ir būtinai po to pamatyti kaip atrodo fotografija.. Tik vėliau David paaiškins mums, kad jie taip daro, nes tai vienintelis šansas pamatyti save kaip jie atrodo. Veidrodžių čia nėra.

Pradeda temti, vėsta..Kažkur girdėti tylus medinio varpelio skambėjimas.

Susimąstau apie tai kaip gyvename mes, kaip gyvena jie ir man labai liūdna.. Tie, kurie sako, kad Afrikai padėti nereikia, kad jie tinginiai ir t.t., norėčiau pasakyti viena: nuvažiuokite, pamatykite ir tada pasakysite..

Varpelio skambėjimas artėja link mūsų, o tai reiškia, kad kupranugariai pareina namo.  Juos melžia tik vyrai. Taigi, vienas jų pamelžiamas, tačiau pieno labai mažai..ir jis atnešamas mums. Paskutinis turimas lašas, atiduodamas kitiems. Kažin ar mes jau tokie geri esame?

Beje, važiuojant į kaimelį, vėl teko paimti 4 vyrus ir pavežti, vienas iš jų samburu karys. Šio kalrio stiprybę pajutau kai su juo nusifotografavau ir jis norėjo pamatyti save nuotraukoje. Jis mano ranką suėmė taip, kad galvojau ji suluš. Tą sekundę supratau, kad jei jis norėtų panaudoti jėgą, šansų pabėgti nėra. Išgyventi taip pat.

Pakeliui mus pastabdė dar 4 moterys. Paėmėme ir jas. Smagu, kad visi tilpo į džipo galą. Tada važiuojant dykuma išgirdome tylų, ramų dainavimą..Tai moterėlės atsidėkoja už pavežimą.. Ta daina dykumoje skamba ir dabar kai rašau..ir akys pilnos ašarų..

Niekur kitur nemačiau kaip žmogus ir gamta yra vienas junginys. Totali harmonija..

Pusryčius gaminsime patys, o pietus ir vakarienę gamins Mama ESTA, kuri kaime garsėja savo virtuve. Tai bus gera galimybė jai užsidirbti. Produktus atvežėme mes patys, bet ir tie paprasti: kopūstai, bulvių maišas, makaronai, svogūnai, pomidorai, žirneliai dėžutėje, ryžiai, miltai.

Prieš pusryčius mano bandymas eiti į dušą. Dienos šviesoje ir nepavargus viskas atrodo paprasčiau, tačiau pasirinkimo nėra jokio.. Viena ranka, kita, koja ir pagaliau visa po šaltu vandeniu. Visi juokiasi, kad buvo įtartinai tylu ir jokio spiegimo. Pirmas egzaminas išlaikytas. Maudynes stebėjo tik bezdžionėlė.

Kai ateina pietūs ir mama Esta juos atneša, nustembu, kiek nedaug visko 8 žmonėms: mes 4 ir 4 juodaodžiai, kurie čia padeda statybose David. Žodžiu, virti ryžiai, kitame puode tarsi bulvių sriuba su pomidorų skūrelėm bei sausai apvirti kopūstai. Pirma mintis- kur mėsytė ar kažkas? Kur daugiau maisto? Pasirodo čia viskas: įsidedi ryžių, užsipili tos sriubos su bulvėmis ir įsidedi kopūstų. Tegyvuoja vegetarai.

Beje, čia tradicijos tokios: jei  kas ateina, visada juos kvieti valgyti kartu. Gali nutikti, kad vietoj planuotų 4 žmonių prie stalo ateis 10..ir visiems užteks maisto. Laimės dalykas busi sotus ar ne, bet tas bendrumo jausmas užburiantis. Dalintis viskuo kuo turi, džiaugtis kito žmogaus buvimu šalia tavęs.

Pavalgiu pietus vaikinai nuneša visus indus išplauti mamai Estai. Taigi, šiokio tokio liuksus gyvenimo turime ir čia.

Po pietų aplankome kaimuką, man parodo virtuvę, kur gaminamas mums maistas, pavaikštome po viešbutį. Jame nėra raktų, atvažiuoji ar ateini, pernakvoji ir užmoki kuo turi ir kiek gali.

Esame apsupti nuostabių kalnų, begalinės ramybės ir tylos. Stebuklingas jausmas neapleis visą tą buvimo laiką. Gamta nuostabi, net kvapas kažkoks jaučiasi..

Kiek vėliau mus aplankys Kenijos viceministras specialioms užduotims ( nežinau kokioms, bet susijusioms su mokslais, švietimu). Jis David draugas. Pirmas jausmas jam atvažiavus keistas: prie namelio privažiuoja didelis džipas, išlipa 6 juodaodžiai, vienas su Kalašnikovo automatu ir eina link mūsų. Gerai, kad jie iš karto šypsosi ir sveikinasi. Viceministras Kalonso pasakoja, kad kareiviai kaip tik dabar tvarko užtvanką, kurią sulaužė upė ir už kelių dienų upė bus atstatyta į savąją vagą. Tada kelias ir taps pravažiuojamas, galbūt tada ir galėsime mes judėti toliau.

Pasiimame balionus, chupa-chups, drabužių maišą ir leidžiamės į kelionę pas vaikus į kaimuką. Šitam kaimukyje aš, kaip yra sakoma,  paliksiu savo širdį..

Važiuojant vėl  matome laisvai lakstančius kupranugarius, mažiausias pasaulyje antilopes. Man patinka matyti juos laisvus, ne rezervatuose.

Jau artėjant prie namukų mus pamato ir iš jų lenda moterys, vaikai, mojuoja..Pirmiausia mes pravažiuojame toliau, kad pamatyti David įgyvendintą projektą „Vanduo“. Vietoje, kur lietaus metu kaupiasi vanduo buvo padarytas tarsi ežeras. Vanduo į ten subėga ir nuo aplink esančių skardžių. Visas to ežero dugnas buvo išklotas juoda stora plėvele, kuri sulydyta ir vanduo ištekėti negali.

Tada dar iš ežero nuvestas vamzdis į rezervuarą- cisterną. Joje telpa  40.000 litrų vandens ir ji prisipildo taip pat lietaus metu. Cisternoje yra kranelis, kur moterys renkasi imti vandens.  Tame dirbtinai padarytame ežere vandens užtenka po lietingo periodo netgi iki 7 mėnesių. Tai gelbsti moteris nuo ėjimo 25km pėsčiomis parsinešti ant galvos apie 20 litrų vandens, kas antrą dieną. Ėjimas dar nereiškia, kad moterys vandens gaus iš karto. Dažnai jos dar valandų valandas stovi eilėje, nes pirmiausia girdomi gyvuliai, kuriuos atvedė piemenys, ir vyrams yra pirmenybė. Tuo metu, kai moterys išeina vandens, jos palieka savo mažus vaikus trobelėje, kur kūrenasi ugnis..mažyliai rėplioja į ten ir nudega rankytes, kojytes..jų niekas nedezinfekuoja, nesutvarsto ir suauga tada taip, kad pirštukai kaip kumštis, kojytės kaip rutuliukas vietoj pėdutės..Kaime matėme tokią mergaitę ir liūdną jos mamą. Man drebėjo ne tik širdis, bet ir kojos..Ant tos rankytės kažkas užtepta, tačiau daktaro arti nėra.

Štai kodėl būtinai reikia, kad vandens būtų kuo arčiau, kaip ir ligoninė, kad būtų galima staigiai padėti.

Net prie išdžiūvusio ežero prie mūsų pribėga mergaitės. Joms iš karto duodame čiulpinukų ir jos meistriškai staigiai išsivynija, valgo ir džiaugiasi. Visi vaikai vienodi..

Atvažiavus į kaimuką mūsų jau laukia paruoštos mažos kėdutės ir arbata su kupranugarių pienu. Aplinkui pilna musių, tačiau manęs tai jau netrikdo. Vietinis vaikinas daro tvarką ir kaip suprantu liepia visiems luktelti dovanų, kol svečiai išgers arbatą. Aš aišku, kad iš karto jau eičiau pas vaikus, bet jų tvarka yra jų tvarka ir mes tik svečiai, todėl laikomės jų tradicijų. Vaikai statomi  visi į eilę, kad būtų tvarka atsiimant lauktuves. Čia ir vėl jau aš taip nedaryčiau, nes tie vaikučiai maži eilėja man labai jau liudnai atrodo, tačiau jie džiaugiasi, juokiasi, žaidžia. Taigi, gal ir nieko tokio.

Dovanų turime daug, bet jos tokios paprastos, smulkios ( saldainukai, balionai, spalvotos lūpinės armonikėlės, labirinto žaidimukas) ir jos yra tik simbolinės vaikams,  nes didesnės dovanos, t.y. drabužiai ir pinigai ligoninei bus perduoti kitu būdu. Jaučiuosi, kad tiems vaikams duodame per mažiai, bet kaime yra 73 namukai, o kiekvienas turi ne po vieną vaikiuką, todėl dovanėles padalinoma, kad visiems užtektų.Visi vaikai šypsosi, mažiukai, kurie dar nevaikšto atneša mamytės. Jie tikrai dar negali valgyti tų saldainių, bet mamos tokios jaunos, kad joms tai taip pat smagumas.

Visai šalia mūsų, Christine dalina drabužėlius vaikams.  Kad nebūtų jokių ginčų – viskas paliekama spręsti kaimo vyriausiąjai moteriai. Ji ir išdalina. Dažnai būna, kad moterys gauna ne tai, ko labiau norėtų, tačiau visos susitaiko su situacija ir džiaugiais, kad kažką gavo. Jie nepaprastai viens kitam padeda ir tas bendrumo jausmas matyt yra tada, kai aplink begalinis biednumas.

( tęsinys rytoj)

Privažiavus dar arčiau, pamatome kareivius su Kalašnikov automatais, kurie tarsi kažko laukia.Ir iš tiesų, iš tolo atvaromas visas pulkas jaunuolių- bėglių. Kaip kine, kai varo belaisvius surištomis kojomis, viens prie kito. Vienas kareivis puikia anglų kalba man paaiškina, kad bėgliai iš Etiopijos, jie buvo pagauti Kenijos teritorijoje ir dabar bus gabenami atgal. Jie jau eina 300km pėščiomis, todėl galima įsivaizduoti kaip atrodo.

Upė ištvinusi žiauriai, tačiau David vis tiek sako, kad mes bandysime ja pervažiuoti. Jis nusiima batus ir toje tešloje bando ieškoti šiek tiek kietesnės vietos, kad būtų galima važiuoti. Jis stato koja, o ši sminga žemyn giliai giliai..susedame atgal į mašiną ir bandome važiuoti. Galbūt būtų geriau pavadinti plaukti ir slysti, nes mašina visai nestabili ir slidinėja.

Davido patirtis laimi- mes kitoje upės pusėje. Tačiau kelionė toliau nevyksta nors ir temsta. Afrikoje priimta, kad turi padėti draugams ( tų draugų gal net ir nepažysti) kelyje bet kokiu atveju. O čia dar Davidas sutinka iš tiesų savo draugą, kurio džipas įstrigęs jau 10 valandų ir nėra jokių šansų jam išvažiuoti.

Ant kranto sėdi dvi mergaitės, kurios irgi buvo automobilyje. Viena iš jų buvo paimta iš kaimo ir vežama į kitą vietą, kad galėtų lankyti mokyklą.

Vyksta gelbėjimo operacija- ant metalinio šniūro pritvirtinamas kablys ir tasai šniūras bandomas sukti ant propeliariuko, kuris pritvirtintas Davido džipo priekyje. Tuo pat metu jaunuolis užstrigusiame džipe bando judėti pirmyn, tačiau iš to nieko nesigauna. Bando tą patį veiksmą pakartoti iš šono, kažkaip lėtai jau pradeda judėti. Jau visai tamsu..

Kol viskas vyko, dykumoje pamažu temo. Aplink gyvenantys žmonės sėmė žiauriai rudą vandenį iš duobelių ir pylėsi į tuščius plastiko indus. Kai paklausėme ką jie su tuo vandeniu darys, atsakymas buvo paprastas- gers. Juk tai gėlas vanduo su smėliu.

Mėnulio pilnatis, tamsoka..dykumoje ant suskilusios nuo karščio žemės tarsi pelytes, plonais balseliais tos dvi mergaitės tyliai dainuoja..

Vėl riaumoja traukiamas automobilis.

Pamiršau, kad jau koks 100km nebeveikia mūsų mobilieji telefonai. Jie ir neveiks visą tą laiką, kai būsime dykumose ir Nguruit. Tiesa, važiuojant vienoje vietoje yra vienišas medis, į kurį įlipus stebuklingu būdu ryšys yra. Iki to medžio kai kurie važiuoja net 30km, paskambina ir vel grįžta. Aplink tą medį pilna primėtyta šiukšlių, nes kol kalba dar kažką suvalgo, susitinka draugus. Šiaip mobilūs telefonai labai palitę Kenijoje. Čia juos perka už paskutinius pinigus. Visur tik papildymo kortelės. Todėl kai tik gauna kokį pinigėlį, lekia ne maisto, o mobiliako kortelę pasipildyti..

Taigi, be ryšio būti iš pradžių gana keista. Nieko neprarandi jei ir nesužinai kas nutiko kokią 1 dieną ar 2 pasaulyje, koks dolerio kursas ar naftos kaina.

Važiuojam link kaimuko, tačiau vėl pastabdo kariai masajai. Su ietimi. Vienas iš jų nori važiuoti su mumis ir David, žinoma, kad jį paima. Mes labai pavargę, pikti dėl blogo kvapo, tačiau yra kaip yra. Johann persėda pas mus su Christine į galą, o karys sėdasi priekyje. Tai visiškai dar jaunas vaikinas, visas nuo galvos iki kojų tradicine apranga. Nepaleidžia ieties iš rankų ir taip didingai sėdi. Mes jau sėdime ne tokie didingi, nes kvapelis tiesiog nepakeliamas. Atsidarome langus, tačiau tai nelabai padeda. Net jau paskui, jam išlipus dar ilgai jausime gyvulių, mėšlo, žmogaus ir žolių susimaišiusį kvapą. Bet užtat kokios laimingos jaunuolio akys- jis pasižiūri į kelią, paskui į David, paskui vėl į kelią, vėl į mus..beveik danguje.

Artėjame prie kaimelio ( kokie 6 namai ), tačiau aš nelabai galiu netgi suvokti iš kur teks gauti jėgų viską susinešti iš mašinos į namuką. David pasiūlo dar prieš sustojant namuose, nusipirkti coca-colos. Ji esą duos reikiamų jėgų. Dykumoje Coca-Cola? Kaip tai? Pasirodo kaimelyje yra viena parduotuvėlė, kur parduodama tik coca-cola ir tai yra vienintelė vieta 50km spinduliu. O vaikinas, kuriam padėjome ištraukti mašiną iš patvinusios upės yra parduotuvėlės savininko brolis. Todėl mes gauname coca-cola nemokamai. J  Ji puikiai atšaldyta. Jis turi saulės bateriją, kuri generuoja energiją ir jos užtenka šaldytuvui įjungti. Visur kitur aplink tamsa.

Privažiuojam prie namelio. Tai greičiau statybininkų konteineris, be elektros. Mes miegosime jame, o David su Christine miegos konteinerio antrame aukšte įrengtoje terasoje tiesiog po atviru dangum. David tai vadina 5000 žvaigždučių viešbučiu.

Dušas lauke, t.y. pabetonuotos grindys, skardinės sienos ir viršuje dušo galvutė su baku vandens. Šaltas vanduo ir tai jį reiks mums labai taupyti.

Tualetas lauke, bet gana švarus. Nors vis dar neįsivaizduoju savęs ten..

Pavalgome vokiškos dešrytės, išgeriame arbatos. Visi eina dar į dušą, bet aš nesurenku savyje jėgos tai padaryti. Ne dėl to, kad esu pavargusi, bet dėl to, kad po truputį susigyvensiu su mintimi, kad dar 2 dienas bus tik taip.

Įlendu į savo „Victoria secret“ pižamėlę ir lendu į lovą ( jei taip ją galimą pavadinti ). Gauname tik po neapvilktą adijaliuką, nes pagalvės bus surastos tik antrą dieną, nes jos yra užrakintos spintoje, o naktį nežinome kur raktas. Gal ir gerai, kad tos šviesos kol kas nėra, nes aš tik ryte pamatysiu kiek tame namelyje visur aplink žiurkių šūdų..

Beje, mano mažoji LED lemputė, tvirtinti prie knygos ir skaityti, gauna naujų funkcijų: ji lydės mane visur, į tualetą, po konteinerį ir t.t.

Kaip pasakytų anglai: it was a long long day..Viena diena- kaip vieni metai.

Rytas ankstyvas. 4:30 iš lovos, 5:00 jau pasiruošusi su lagaminais apačioje. Laukia ilgas kelias.

Gauname puodelį kavos ir viskas. Papusryčiausime kelyje. Automobilis pilnas pieno miltelių, drabužių vaikams, geriamo vandens, čiužinių ant kurių miegosime.

Važiuoti Nairobyje gali matyt tik labai drąsūs vyrai, nes jei nori judėti pirmyn, turi žongliruoti tarp automobilių milimetrų tikslumu ir būti labai naglu. Kitaip tu stovėsi, o visi važiuos aplink tave. Nors Christine man sako, jog ji jau irgi čia vairuoja, tik visur atsiduria kokius 3 kartus vėliau nei ten atsidurtų David.

Važiuojame greitkeliu, kuris vis dar statomas. Klausima, kodėl į šitą pusę greitkelis, o į kitą pusę Nairobio kelias toks prastas, kad net negali lyginti? Pasirodo, kad dabartinis prezidentas yra kilęs ir ten, kur dabar statybos, jam liko prezidentauti vos keli metai, štai dėl ko tos statybos vyksta taip sparčiai.

Mūsų laukia 600km kelio, tačiau planuojame kelionėje praleisti minimum 10 valandų, nes greitkelio bus nedaug. Galiausiai bus taip, kad kelionė truks 16 valandų, nes joje bus vien tik nuotykiai.

Pirmasis sustojimas- pusryčiai. Mažytis restoranėlis šalia dar mažesnio oro uosto. Gal net negalima jo vadinti oro uostu, tai greičiau tik pieva, kur yra vienas nusileidimo takas lėktuvėliams, tačiau jie leidžiasi vienas po kito, turistai keičias ir suprantu, kad šitoje vietoje Kenija lenkia Lietuvą. Pas mus juk netgi mažesniose miesteliuose oro uostai neveikia. Restoranėlis mielas, staliuko viduje iš vis nėra, todėl prisėdame lauke, gauname padorią kiaušinienę, skanią kavą. David tuoj pat priduria, kad savininkas baltaodis, todėl tokia švara aplink ir kavos net puta papuošta cinamono širdele. Žinoma, dar labiau nei prefect padaryta kava, mane nuteikia ideali švara tualete. Čia netgi kiekvienam medžiaginiai rankšluostėliai, kas net Europoje yra ne kiekviename restorane.

Kitas sustojimas bus pietūs. David perspėja, kad tai bus paprasta, jau vietinių gyventojų vadovaujama kavinukė.Jo..tai gana skambiai pasakyta. Ta kavinė, tai kioskelis, lauke 4 murzinos kėdės. Meniu labai paprastas: arbata su kupranugarių pienu ir blyneliai, vadinami chapatis. Miltai ir vanduo, bet kepa ant aliejaus, kad būtų riebiau ir sotu.

Sakoma, kad pirmas įspūdis būna didžiausias. Man taip ir buvo su ta kavine: negalėjau į burną paimti nei lašelio arbatos matydama visą tą vaizdą, iš puodėlio, kurį nežinia kas ir kada ir iš vis ar kada plovė. Tada man atrodė tiesiog baisu, tačiau vėliau matysime, kad arbata bus skani dykumoje, kur net nežinau kur jie ima vandenį pačiai arbatai, o jau apie puodelių plovimą net šnekos nėra.

Važiuojame tolyn. Na, greičiau ne važiuojame, o kratomės, nes žvirkelis tarsi skalbinių skalbimo lenta. ( Galvoju o dabar dar tokių lentų lietuvoje yra? J as gerai dar jas prisimenu, tačiau jau seniai nebemačiau niekur).

Svarbus sustojimas „DIGUNA“ pastatytoje ir eksplotuojamoje ligonineje, kuri jau dykumoje. Čia turime atiduoti pieno miltelius, kuriuos ten gyvenanti ir dirbanti daktarė Eva išdalins šeimoms, nes per sausrą kupranugariai ir ožkos duoda labai mažai pieno ir šeimos neišmaitina savo mažylių.

Jau važiuojant link ligoninės ( 2 pastatėliai) paskui mus pradeda bėgti vaikai, nes visi mato, kad ant džipo „Diguna“ ženklas, kas reiškia, kad atvyksta pagalba.

Tik išlipus mus pasitinka masajų drabužiais apsirengusi moteris. Šypsosi, maloniai tiesia ranką ir sveikinasi.  Vėliau jau važiuojant tolyn sužinosiu, kad šios moters rankos paspaudimas buvo mano pirmasis tiesioginis susipažinimas su AIDS sergančiu žmogumi. Liga jai labai pažengusi, tačiau ji gauna stiprių vaistų ir tikisi dar gyventi. Ir apskritai, visos kelionės metu per langus,vos išlipus iš automobilio mums visi kiš savo rankas sveikintis, šypsosis. Visi labai nori paspausti ranką baltaodžiui. Taigi, per dieną po kelis šimtus rankų paspaudimų..galimybė pasijausti labai svarbiu. ( juokauju, žinoma).

Labai nustebino vokietės gydytojos Evos namuose tvyranti nešvara ir netvarka. Daug diskutavome kodėl taip yra: ar Afrika kalta, ar žmogaus įpročiai. Išvada: ne Afrika. Eva iki 19 metų gyveno su mama, kuri neleido jai nieko daryti, viską paruošdavo pati. Evos kambaryje dabar pilna skarmalų, virtuvėje pilna neplautų indų. Visur labai daug medicininių knygų. Žodžiu, viskas čia pat, greta. Kranas vandeniui atsukti visas aplipęs kažkuo. Aš jau nesikabinėsiu prie „daktare“ ( kairinis kirtis ant antrosios „a“ , taip vietiniai sako ir labai panasiai i musu lietuviska zodį), neplautų, sulipusių plaukų. Juk čia svarbiau geri darbai, nei šukuosenos. Nors labai keista, paskui matysiu, kad dar daug biednesniuose namukuose bus švaru.

Atgal prie ligoninės reikalų: mūsų vizito pas daktare metu, ligoninėje gimdė 13 metų mergaitė. Ji pagal senasias tredicijas kenijoje apipjaustyta taip, kad daktarė net nežino kaip išimti vaikutį, kad gimdyvė liktų gyva. Beje, šalia tos jaunos mergaitės visą laiką yra mama, kuri neseniai pati buvo 13 kartą nėščia, bet vaikutį prarado, kai sužinojo, kad serga AIDS, dukra nėščia ir t.t.

Važiuojame tolyn..Šalia ligoninės sutinkame begantį vaikinuką, kurio nykštys tiesiog kabo nupjautas. Jis šypsoso, bega pasiėmęs ta pirštą pas daktare Eva, kuri visada padės. O daktarės Evos kompentencija tikrai niekas neabejoja. Ji ten turi mokėti ir galėti daryti viską.

Prieš išvykstant Eva mums papasakojo, kad jau daugiau nei savaitė kaip niekas nebepravažiuoja vieno kelio, kuriuo mes ir turime važiuoti. Išplito upės vaga, tiksliau upė dėl išlaužtos užtvankos paėmė kitą kelią ir tiesiog teka per kelią.. Pirmas signalas, kad mums nebus lemta pakliūti į Davido namelį duotas.. Eva siūlo mums grįžti nakvoti pas ją, jei mes nepravažiuosime. Ji turinti keletą laisvų čiužinių ir galės koridoriuje mums patiesti. Tuo metu Christine man kumštelna ir sako, kad neduok tu pone Dieve mums reiks pas ją nakvoti, nes ji jau ura kartą buvusi evos vonios kambaryje- nebuvo kur pasidėti netgi  dantų šepetėlio..Be to, Eva nenaudoja viduje specialiai jai įrengto tualeto, nes nenusileidžia vanduo. Aš to ir vėl nesuprantu, juk gali pasiimti kibirą, pripildyti jį vandens, kurio būtent čia yra sočiai ir taip viską išspręsti.Na ja..kiekvienam savo..:)

David važiuoja pirmyn ir sako, kad viskas bus gerai. Man net sunku įsivaizduoti, kad toje sausroje, kurioje dabar esame, už 10 kilometrų yra tiek vandens, kad negalima pravažiuoti. Toliau kiek besutikome mašinų, visos buvo jau apsisukę atgal ir net nebandę upės grįžta, nes tai būtų per daug pavojinga.

Jau iš tolo matome užstrigusį didelį sunkvežimį. Vandens iki pusės rato, bet šansų išvažiuoti jokių, nes žemė prisigėrusi vandens ir pavirtusi koše.

Niekaip neprisiruošiau toliau tęsti kelionės po Keniją aprašymą. Žadėjau daugeliui, tačiau vis nesigaudavo…Atsiprašau dėl to visų. :)

1 diena

Čia rytas. Ankstyvas. Žmonių daug. Laukiame vizos. Prie langelio pareigūnė pamačiusi, kad aš iš Lietuvos sako, kad labia reta, jog į Keniją atvyksta lietuviai.

Rašydama toliau specialiai nerašysiu tikslių datų, nes čia jos visai neturi reikšmės. Ar šiandien rugsėjo 9 ar 10 diena? Čia reikšmę turės tik savaitės dienos ( mokykla, bažnyčia ) ir metų laikai ( lietus, sausra).

Mus pasitinka Davidas su džipuku, kuris mus veš ateinančias 2 savaites. Žinoma, jis kitoks nei mes pripratę – viduje pilna dulkių, išorėje šiuo metu švarus, bet paskui suprasiu, kad jis toks švarus tebuvo mūsų atvažiavimo proga. Tačiau Kenijoje manau, kad ir reikia kaip tik tokio džipo, nes jis važiuoja per griovius, upes, kalnus. Tikras tankas. Miegoti jame nebus patogu, nes nėra kur atremti galvos..visą kelionę vos tik prisnūdus mano galva daužys stiklą arba makalosis..

Važiuojant iš oro uosto pirmasis welcome to kenya yra pro langa matomos, ramiai besivaikštančios žirafos. Jos beveik prie oro uosto teritorijos tvoros, nebijo nei lėktuvų, nei automobilių gausmo. Tiesiog jos laisvai gyvena ir tiek..

Nairobis pasitinka lietumi ir didelėmis masėmis žmonių, einančių į darbus dar beveik tamsoje ir tiesiai keliais. Sakyčiau autostrada.

Važiuojame pas David ir kristiną į namus, kurie yra toje pačioje teritorijoje, kur ir labdaros organizacija „DIGUNA“. Organizacija prieš daugelį metų pigiai nupirko žemę šalia Nairobio ir ten pastatė vos ne visą mažą miesteliuką: dirbtuves, mokyklą, laisvalaikio centrą, biurą.

Mūsų laukia pirmieji pusryčiai Kenijoje, o tuo pačiu ir lengvas šokas. Christine labai lauktiems svečiams padengusi stalą. Ant jo guli keli gabalėliai forminės duonos, per pusę perpjautas avokadas, 3 rūšys marmaledo bankutėse ir kavos. Beje, daug kavos, ir jos bus daug visos mūsų kelionės metu. Pagalvoju, kad jei pas mus atvyksta svečiai, mes iš kailio neriamės juos priimdami ir vaišindami. Net jeigu ir pats nevalgai pusryčių ar pasitenkini tik jogurtu, svečiams visada yra ir įvairių rūšių dešros, omleto, daržovių ir pan.

Taigi, apsidžiaugiu Johann idėja iš Vokietijos įsidėti į lagaminą įvairių rūšių saliami, juodos duonos vakume, nes jau dabar realiai suvokiu, kad oi kaip mums to maistelio prireiks..

Kai paklausiau Christine ką jai atvežti lauktuvių iš Vokietijos, ji paprašė saliami, garstyčių, šokolado ir tortui glaisto. Štai kokie paprasti norai, nors ji tik 7 mėnesiai gyvena kenijoje, nes prieš metus ištekėjo už Davido.

Papusryčiavę nueiname porai valandų prigulti, nes kelionė tęsėsi apie 20 valandų, o nemigę jau daugiau nei 24.

Atsikėlus jau ir pietūs. Pyragas ( kurių aš visiškai nemėgstu), duona, tas pats avokadas, vaisių kompotukas- desertas ir kava. Laba diena, miela dešryte.

Apvaikščiojome visą teritoriją. Susipažinome su šeimomis, kurios taip pat misijoje. Vienas vokietis, prieš pusę metų palaidojęs savo žmoną, nuveda parodyti jos kapą. Jis čia pat, šalia, ant nedidelio kalnelio. Pasodintos vos kelios pavienės gėlytės, mažytis kryželis ir vėjas..tyla..Tas lengvumas užburiantis, neužridentas akmenimis, neužbetonuotas, tiesiog ramybė ir nesusireikšminimas.

Vakare važiuosime į restoraną, kurį turi vėžiu sergantis šveicaras Rolf. Vaizdas atvykus fantastiškas, viskas įrengta labai puikiai, bet maistas gana prastas: viskas perkepta, paniruota. Tačiau servisas excelent. Tad žinoma dar nežinojau, kad tasiai man nepatikęs maistas bus bene paskutinis „skanusis“ prieš beveik poros savaičių valgymą bet ko..

Grįžus į kambarį jau akys limpa, tačiau užstatau žadintuvą 03:30, nors keltis mums reiktų tik 04:30. Valanda anksčiau tam, kad įjungti boilerį ir tada turėsime šilto vandens.

Ar žinojote, kad nusipirkę bilietus koncerte sėdėti antroje eilėje, galite atsidurti ketvirtoje ir Jums organizatoriai paaiškins, kad Jūs sėdite ne 4 ( kaip yra realybėje), bet antroje, nes pirmosios dvi vadinasi “A” ir “B” ? Tačiau vadink jas kaip nori, realiai tai 2 eilės atsiradusios prieš pirmąsias. O kaip būtų jei atsirastų visa abėcėlė?

Žodžiu, apie viską nuo pradžių.  Bilietų portale www.bilietai.lt nusiperku bilietus į Moros Godoy ir Argentinos tango teatro koncertą Vilniuje, Kongersų rūmuose. Antrą eilę pasirenku tam, kad sėdėtume kuo arčiau ir galėčiau matyti kojų judesius, akis ir  pajustume visą energiją. 2 bilietai kainavo 406lt., t.y. žmogui 203lt.

Jau įėjus į salę pamatome, kad priekyje yra pristatyta 2 paprastų kėdžių eilės. Ten sėdasi žmonės.  Visi sėdintys realiai pažymėtose pirmose eilėse dairosi ir šnabždasi, kad kažkas čia ne taip. Aš bent jau raminuosi tuo, kad esu pakankamai aukšta ir renginio metu kažką matysiu, tačiau šalia sėdinčios labai smulkaus sudėjimo moterys nebemato beveik nieko, nes priekyje sėdi aukšti ir stambūs vyrai.

Pertraukos metu moterys eina skųstis renginio organizatoriams, kompanijos “Show Gate” atstovams, tačiau šie paaiškina, kad perkant bilietus turėjo pasakyti, jog bus pristatomų eilių. Joms nepasakė niekas. Man taip pat, nes pirkau bilietus internetu.

Nematome daug ko, bet vistiek įspūdis puikus..

 Taigi, šiandien bandau pasiaiškinti ar normalu tokie dalykai ir paskambinu organizatoriams, t.y. “Show gate” atstovams. Vaikinas man paaiškina, kad čia viskas normalu. Internete irgi turejo matytis pilkai pažymėtos eilės, kurių pradžioje bilietų nebegalima įsigyti. Tos “A”, “B”, o gal kada ir “C” eilės įjungiamos į prekybą ir pristatomos salėje, kai būna parduoti visi bilietai, t.y. susirinkusi pilna salė. 

Suprantu, tai biznis: apie 60 vietu, po 200lt…gaite paskaičiuoti patys..Bet jei aš turiu daug svečių restorane ir matome, kad neturėsime užtektinai  mėsos visiems iškepti steiką, nepradedu pjauti steikų per pusę ir nunešus svečiui sakyti, kad žinote, jūsų daug norinčių, tai jums už tuos pinigus duosime mažiau, o pasiūlau svečiui kitą patiekalą arbą ateiti kitą kartą…Juk panašiai mums buvo su vaizdu, kurio tik pusę mums pasiūlė už tą pačią kainą. 

Vaikinas pasako, kad mums dar pasisekė, nes anksčiau nei taip pilkai jie vietų nežymėdavo, bet labai jau daug kas skundęsi, tai dabar įvedė tokią žymą.. Žodžiu, aš tos žymės nemačiau. Man kaip paprastam žmogui, 1 eilė reiškia 1, 2 reiškia 2 ir t.t… Tai, kad tu perki bilietą labai anksti ir už jį užmoki iš anksto irgi pasirodo nėra privalumas, nes perkant paskutinę minutę gali gauti dar geresnes vietas..

Kalbėjome su vyru, kad Vokietijoje toks bajeris nepraeitų taip paprastai ir organizatoriams tektų daryti nuolaidą už tokį vietų pakeitimą.

O Lietuvoje pasirodo tai visai normalu, niekas neisikundžia į vartotojus ginančias instancijas. Nesiskųsiu ir aš, tačiau ateityje labai atsargiai rinksiuosi bilietus.

Manau, kad čia ir online bilietų pardavimo portalai, kaip organizatorių partneriai šiek tiek nukenčia, nes tai pakerta pasitikėjimą jais. Juk tai sudaro prielaidas manyti, kad galbūt perkant bilietus kasose žmonės būtų informavę tiksliau.

Kodėl būtent Kenija? Kodėl kitaip nei visada, t.y. ne organizuota kelionių agentūros kelionė su 100% garantija, kad bus puikus viešbutis, dušas, puikus maistas ir matysime tik gražiausius šalies dalykus?

Todėl, kad Johanno draugas david Rempel jau 32 metai yra ten misijonierius ir teikia pagalbą Kenijos žmonėms. Dabar netgi jis atsakingas už labdaros organizavimą Kenijoje, Somalyje, Sudane ir Konge. Taigi, keliaudami su juo ir jo žmona, pamatysime tai, ko nei vienas turistas nemato. Aplankysime vaikų namus, pastatytas ligonines, pavienius kaimelius ir t.t.

Galų gale ir vėl pasitvirtinsime, kad labai jau mes laimingi gyvendami turint vandenį, elektrą ir maisto.

Keliaujame su 3 dideliais lagaminais, iš kurių viename dovanos vaikams ir David su Christine. Vaikams į vaikų namus vežame saldainukų- čiulpinukų, spalvotų pieštukų, flomasterių, spalvoto popieriaus, žirklučių, balionų. Kai Vilniuje parduotuvėje pirkau balionus, pardavėja maloniai man padėjo juos rinktis ir pasiūlė pirkti balionų, į kuriuos pripili vandens, nes anot jos, vaikai nepaprastai mėgsta su tokiais žaisti ir mėtytis. Tada teko jai prisipažinti, kad ten kur aš važiuoju ir kam bus skirti balionai, žmonės saugo kiekvieną vandens lašą ir neįsivaizduoja, kad jį galima taip laistyti… Vėliau dykumoje matysiu, kaip žmonės semiasi vandenį gerti iš ištvinusios ir ne tą vagą pasirinkusios molinos upės vagos, į kur aš net bristi nelabai drįsčiau.

Beje, pasirodo, kad iš Kilimandžaro kalno teka begalė upių ir vandens būtų daugiau, bet yra padaryta vandens sistema, t.y. vamzdis, kuris surenka tą vandenį ir nukreipia į Nairobi, kur yra begalė šiltnamių, kur auginamos rožės. Tos visos firmos priklauso užsieniečiams, tačiau akcijų turi valstybės veikėjai, todėl jie ir užtikrina pilną aprūpinimą vandeniu. Visos rožės milijonais keliauja į Europą..

Taigi, kelionės nuotykiai prasideda jau Vokietijoje, kai Diuseldorfe pasako, kad mūsų skrydis su “Lufthansa” avialinijomis į Londoną yra tiesiog anuliuotas. Štai kodėl online iš vakaro niekaip negalėjau užregistruoti mūsų skrydžiui ir gauti įlaipinimo korteles. O beje, “Lufhansa” rinkomės dėl patikimumo, stabilumo. Taigi, mus įsodina į sekantį skrendantį lėktuvą ir pasidžiaugiu, kad tarp skrydžių Londone turėjome 4 valandų pertrauką, juk kitaip lėktuvas į Nairobi būtų išskridęs be mūsų..Štai dėl ko visiems siūlau pasilikti didesnius tarpus tarp jungiamųjų skrydžių..jo, jei viskas puikiai klostysis, turėsite daugiau laiko oro uoste, tačiau visada galima paskaityti knygą maloniai gurkšnojant kavutę.

Žodžiu, pagaliau mes “Virgin Atlantic” lėktuve, skrendančiame į Nairobi. Kažkodėl tikėjausi, kad šių avialinijų servisas bus geras, nes jų savininkas Ričardas Bransonas nepaprastai kūrybingas ir sėkmingas, charizmatiškas verslininkas. Esu skaičiusi dvi jo knygas, kuriose pilna patarimų kaip daryti verslus ir t.t. Žodžiu, “Virgin Atlantic” man iki šiol asociavosi su kokybe. Deja, ir skrendant pirmyn, ir atgal teks labai nusivilti- servisas prastas, maistas iš vis nevalgomas, nors jau ir taip visada aišku, kad skrydžių metu maistas dažniausiai visada prastas ir nieko išskirtinio nesitiki..

Nuotykiai lėktuve vyksta toliau.Lėktuvo pačiame gale žiauriai kriokia, spiegia juodaodis.Drąskosi, plėšosi, o mes nesuprantam kas ten vyksta..aplink jį kokie 4 vyrai apsirengę civiliai, bet paaiškės, kad tai policininkai. Mintys dvejopos: arba čia kažkoks nesveikas žmogus, arba teroristas..labai nejauku sėdėti, o be to sužinome, kad jis skris visą kelią su mumis. Bespiegiantis juodaodis- vienas iš daugelio Kenijos gyventojų, kurie nelegaliai pasiliko Jungtinėje karalystėje ir juos dabar deportuoja iš šalies. O spiegia jis specialiai, kad išgąsdintų keleivius ir stiuardeses, keleiviai pakeltų sumaištį, kad neskris tuo lėktuvu kartu ir tada juodaodis yra išvedamas iš lėktuvo ir lieka kalėjime toliau. Anot stiuardeses, jiems ten geriau nei namuose. Būtent šiam vaikinui jau pavyko kartą taip išsisukti nuo skrydžio į Keniją, todėl jis sėkmingai bando antrą kartą tą patį metodą. Keleiviai raminami, kad paklus lėktuvui tasai keleivis susivokia, kad jau kitaip nebus ir nutyla, nes jau suvokia, kad kitaip nebus, nors man kažkaip nesitiki..

Vaikinas pasirodo sveikatos turintis nemažai, kriokia be perstojo kokia 40 minučių..lėktuvas pakyla..nurimsta…aplink jį sėdintys policininkai saugo ir nesudeda net bluosto visos kelionės metu..

Nusileidžiame Nairobyje..Čia rytas..