O kartais būna, leki leki ir esi priverstas stipriai pakeisti savo aplinką. Tiesiog, visas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom (tarkim būdamas darboholiku, netenki darbo…). Tai, ką turėjai, prarandi. Atrandi visiškai naują. Turi visą savo kasdienybę susidėlioti naujai. Oi, kaip iš tikrųjų žmonės nenori keistis… Ateina momentas kai gali naujai pažvelgti į savo ansktesnes galimybes, įvertinti pasiekimus. Gali vakar dienos motyvus ir tikslus palyginti su tuo, ką gali šiandien, ko norisi šiandien. Ankstesni siekiai atrodo visiškai kitokie. Sustojimas suteikia galimybę išsikelti naujus tikslus. Ne visada toks virsmas yra malonus, tačiau tai visada yra stipri patirtis, brandinanti asmenybę. (PS: dar mokykloj sakė, geriau nevartoti „visada/niekada“… per stipru ).

Lėkiau lėkiau. Sustojau. Pastovėjau. Ir akys atsivėrė. Gal reikia iš naujo vienuolio istoriją perskaityt? Išsimiegot per penkias-šešias valandas išmokau (čia vienas iš penkių gyvenimo tikslų, ir D.Mockus taip gali, ir Napaleonas galėjo ), gal galima pasiekti dar daugiau?

Skaitau beveik kasdien naujienas, žiūriu žinias bent per vieną TV kanalą, perverčiu blogus , kartais net randu laiko knygoms (gaila, kad tiek ne daug). Tuščia. Mintys, idėjos kyla, tačiau jomis nesinori dalintis. Gal tai tik etapas? O gal tiesiog sugriuvo rutina, kurioje blogo rašymas buvo gardus kaip rytinė kava?

PS: po kiekvieno įrašo sulaukiu pažįstamų reakcijos. Visus raminu – nesugalvojau keisti vyro, nesugalvojau tapti budiste ar etc, aš sveika kaip niekada, vis dar dirbu ten pat. Tik į gyvenimą sugrįžo įdomūs laikai :]

Kuo labiau sensti, tuo labiau supranti, kad mažai išmanai. Darai išvadas ir mokaisi. Kuo daugiau mokaisi, tuo labiau sensti :]

PS: kažkaip šiais metais pasidariau filosofiška… Gal nieko tokio ? :]

Paimkim pavyzdžiu žydų bendruomenę. Tai tauta, kuri ilgą laiką neturėjo net savo valstybės, bet iki šiol išsaugojo kultūrą, religiją. Islamas kaip kultūra ypatingai stiprus. Tiesa, ši bendruomenė nėra uždara. Žydu netapsi vien panorėjęs, reikia juo gimti. Į Islamą galima atsiversti. Čigonai – klajoklių tauta (dabar jau sėslių klajoklių). Pavyzdžių daug.

Žinoma, kiekviena bendruomenė, kultūra per laiką keičiasi. Bendruomenė prisitaiko prie naujų sąlygų. Čia ir iškyla dilema. Kas svarbiau: žmogaus teisės ar bendruomenės išlikimas? Jei aukščiau yra žmogaus teisės, tuomet kiekvienas esam laisvas tol, kol neapribojam kito žmogaus laisvių. Tai reiškia – kalbu, ką noriu, tikiu, ką noriu, miegu, su kuo noriu ir t.t., įstatymo ribose. Jei aukščiau yra bendruomenė, tuomet žmogaus teisės labai greitai bus pamintos, jei tik šios prieštarauja nusistovėjusiai bendruomenės gyvenimo tvarkai.

Pati asmeniškai esu kraštutinė liberalė. Man atrodo, kad turėtų būti leidžiama viskas, bet ieškoma kaip proteguoti vertybes. Pavyzdžiui, leisti daryti abortus, bet pasistengti, kad jų nereiktų daryti. Legalizuoti prostituciją, bet pasistengti, kad nebūtų paklausos (įdomu, kaip realizuoti?). Problema, jog šiuo atveju bendruomenė, kaip vienetas, tampa labai silpna. Ryšiai tarp žmonių šioje bendruomenėje susilpnėja, nes tradicijos nyksta. Jei gyvenam kaip norim, tuomet per Kūčias galima valgyti mėsą. Palaipsniui tradicijos tiesiog sunyks. O pradėjus nykti tradicijoms visada atsiras radikalų, kurie bet kokia kaina stengsis neleisti bendruomenei keistis. Tai ciklas, kuris išsaugo bendruomenę kaip vienetą ir permainų šalininkai yra arba palaužiami, arba jie atskyla ir sukuria naują bendruomenę.

Kaip atrodo  lietuvių tauta kaip bendruomenė? Manau labai stipriai :] Iš vienos pusės tautiškiausiu Lietuvos miestu save vadinantis Kaunas visa gerkle plyšauja rusiškomis dainomis, iš kitos radikalai per kovo 11-osios eisenas kiekvienas metais šaukia: „Lietuva lietuviams“.  Štai kalbininkas A.Smetona teigia, kad lietuvių kalba labai gaji ir nė nemano išnykti ar silpnėti. Ir aš esu tikra, kad mes išliksim tiesiog iš principo, net jei visi emigruosim (būtinai, kas nors liks Lietuvoj, vien dėl to, kad visi išvažiuoja :] ). Dar Gediminas susikvietė amatininkus iš viso pasaulio, Vytautas parsivežė totorius, buvo ir švedai pas mus, ir bajorija lenkėjo, kiek galėjo. Rusai irgi stengėsi savo pėdsaką Lietuvoje palikti. Ir kas nutiko? Pora lietuvių kartų puikiai kalba rusiškai, tačiau jaunimas jau nebe (jaunimas čia iki kokių 24metų…; jaunimas apie 30 – dar moka :]) . Turim mini kurortą Trakus, kur vietiniai iš savo paveldo versliuką suka. Šaunuoliai. Ir prie viso to dar esam ganėtinai tolerantiška tauta, bet tik tol, kol mums nesako atvirkščiai. Manau, kad kone kiekvienas lietuvis, išgirdęs, kad daro, ką blogai, piestų stos prieš. Visur yra nukrypimų nuo normos ir žmonės mano galį paaiškinti kaip kam atrodyti ar ką jie galvoja apie kitos spalvos, kultūros žmogų…, bet taip yra net ir senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse.  Kodėl manau, kad tolerantiška? Nes svarbiausius postus valstybės valdyme užima moterys: prezidentė, krašto apsaugos ministrė, finansų ministrė. Kai buvo prezidento rinkimai, net iš skeptikų, kurie nuolatos aiškina „boba yra boba“ (jokių aliuzijų į A.Valinską), negirdėjau jokių replikų ryšio tarp lyties ir sugebėjimų tema (čia gal tik man taip pasisekė?). Štai tada ir supratau, kad diskriminacija LT šiek kitokia. Pvz.: vadovas gali nuolatos aiškinti, kad moterys nieko nesupranta, bet tarpinės grandies vadovėmis paskirti būtent moteris. Kaip ir su gėjų paradu… Dažnas atsakymas: tegu daro, ką nori, tik manęs neliečia.

Reziumė: yra du keliai. Pirmas pasirinkti, kas mums svarbiau ir judėti šia kryptimi. Arba nesirinkti nieko ir plaukti pasroviui. Jei pasirinksim, bent žinosim, kur einam. Jei plauksim pasroviui, bet kas stipresnis gali srovę sukti taip, kaip jam reikia. Ir čia jau filosofinis klausimas, kas geriau ir ką pasirinkti. Gero pamastymo savaitgaliui :]

PS: nebandykit man pripaišyti antisemitizmo ar netolerancijos kitoms kultūroms. Aš liberalė ir gerbiu žmogų arba ne už tai koks jis yra nepriklausomai nuo odos spalvos, tautybės, amžiaus, svorio ar batų dydžio :]

PS2: visiškai nenoriu pasakyti, kad žydai, musulmonai ir čigonai yra kitokie arba yra vienodi. Šios kultūros turi panašių savybių siekiant išsaugoti savo tradicijas ir kartu kiekviena yra labai savita.

PS3: su visa pagarba Kaunui, pereikit per Laisvės alėją. Ten tikrai skamba rusiška muzika. Šiemet dar nebuvau, bet pernai – skambėjo :]

PS4: jei radot dar prie ko prisikabinti, tai geriau išsakykit savo nuomonę, o ne ieškokit priekabių. Su šypsena gyvent smagiau :]

A: Žiūrėk, pomidorai po 12 litų.

B: Aha. Ką čia, dvylika litų… (stipri ironija balse). Todėl aš jų ir nesodinu.

Tikslą lengviausią pasiekti tada, kai jo sieki. Todėl jei norit padaryti svaiginančią karjerą, užsiimkit jos siekimu, o ne žiūrėkit laidas apie tai :]

Gal šie tiek pompastikos, bet daug geriau tokios mintys nei nuolatinis inkštymas, kad LT viskas negerai :] Komplimentai ministrui :]

Pvz.: jei įmonė gali gauti mokesčių lengvatas už tai, kad joje dirba tam tikras skaičius neįgaliųjų tam tikrą laiką. Ar etiška vardan mokesčių įdarbinti neįgaliuosius? Pati manau, kad labai gerai įdarbinti (realiai, o ne fiktyviai) neįgaliuosius, net jei tikslas yra susimažinti mokesčius. Gal tai ir neetiška, kad naudojamasi žmogaus negalia, kita vertus neįgalus žmogus, kuriam dažnai daug sudėtingiau įsidarbinti nei sveikam, gauna galimybę užsidirbti, kartu ir tobulėti. Todėl man tai atrodo labai į naudą abiems pusėms :]

Mamų pašalpos (ir vėl tas pats per tą patį). Jei dedami apribojimai: negalima užsidirbti papildomai, gauna kažkokį procentą nuo atlyginimo ir t.t, tuomet sukuriama sistema su „kabliukais“, kurie pasako kaip šią sistemą įveikti. Pavyzdžiui, pasididinti atlyginimą, kad gauti didesnę išmoką. Kaip nors „susiveikti“ dvynukus (nežinau ar techniškai įmonoma :] ), kad gauti dvigubą išmoka. O jei valstybė nieko nemokėtų? Tiesiog dabar sumokama mokesčio dalis būtų skirta draudimui pirkti realioje draudimo kompanijoje. Kaip Kasko automobiliui, kaip turto ir pastatų draudimas… Draudimo suma yra fiksuojama priklausomai nuo įmokos dydžio (šiuo atveju „turto vertė“ – būsimas kūdikis- neįtakoja draudimo sumos) ir būtų ramu. Draudimo kompanija siūlo savo produktą ir arba jį perki, arba ne. Jokių apgaudinėjimų, jokių sistemos apėjimų, nes sistemos nėra…

Lygiai kaip ir su darbo kodeksu. Gal ir gerai kuomet nustatytas minimalus darbo užmokestis. Bet gal geriau 300Lt negu nieko? Dabar darbdaviai linkę sudaryti tik terminuotas darbo sutartis, kad ateityje būtų paprasčiau atsisakyti darbuotojo paslaugų. Žinoma pirmiausia tam, kad nereiktų mokėti išeitinių. Nepulkit šaukti, kad darbdavys kraujasiurbys… Jeid darbuotojas būtų toks nepralenkiamas ir tiek daug uždirbtų įmonei, niekas nebandytų atsisakyti jo paslaugų. Ir vėl sistema su daug apribojimų, vadinasi apribojimuose yra ir sprendimas kaip juos išnaudoti savo tikslams.

Išvada: ant sistemos apribojimų pyksta tik tie, kurie nemoka jų išnaudoti savo tikslams.

Mažiau apribojimų, daugiau galimybių. Skanaus :]

Vienoje iš filmo scenų, mokslininkai užmauna žindančiai ruonei ant galvos maišą, kad ši nesipriešintų, ir paima jos pieno mėginį. Paskui maišas nuimamas ir toliau seka mokslininkų komentaras: gyvūnams tai nesukelia streso, po kelių minučių ruoniukas ir vėl pradės žysti. Bet ar tikrai?

Kas bent šiek tiek žino apie nanotechnologijas, supranta, kad bet koks temperatūros svyravimas net labai nežymus, gali sutrikdyti gamybos procesą. Atitinkamai vibracija ar kiti trikdžiai. Net kai buvo statomi valdovų rūmai, kuriems labai toli iki nanotechnologijų, Vilniuje, buvo užsakytas tyrimas – ar Arkikatedros pastato sienos trūkis neplatėja. Buvo bijoma, kad statybų keliama vibracija tiesiogiai daro įtaką Arkikatedros pastato stabilumui. O Antarktidoje (epizodas iš filmo), sprogdinamos eketės, kad būtų galima panerti į vandenį po ledų, dugnui tyrinėti. Ar tikrai žinom kokios pasekmės? Gal verta pasidomėti chaoso teorija (kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji), kuri teigia, kad vienam pasaulio krašte drugeliui mostelėjus sparnais, kitam krašte kyla cunamis?

Juk realiai nežinom, kokios mūsų tyrinėjimų pasekmės. Ir galbūt, jei nesikištumėm, gamta pati susitvarkytų? Neseniai per Discovery kanalą žiūrėjau laidą apie Čekijos gamtos draustinį, per kurį praūžė uraganas. Jis išlaužė labai didelį plotą miško. Ir čekai dabar tyrinėja ar žmogaus įsikišimas padeda atželtinti sveikesnį mišką. Tyrimo rezultatas – jei žmogus nesikiša ir palieka išlaužytus medžius, nepriklausomai nuo to, kad jie tuojau pat užpuolami kenkėjų, neliestuose plotuose miškas atauga greičiau ir yra sveikesnis, nei tas plotas, kurį prižiūrėjo žmogus (išvežė išlaužytą medieną, purškė medžius nuo kenkėjų, atsodino mišką ir pan).

Žemės dienos proga organizuojamos akcijos – išjunk elektros prietaisus. Bėda, kad niekas neprideda: buto apšiltinimui nesugalvok užsidegti židinio, nedegink žvakių. Elektros energijos gamyba yra viena iš mažiausiai teršiančių aplinką (pasaulyje vyrauja atominės elektrinės). Man labiau priimtinas požiūris pirmiau pasverti ar yra nauda, o tik tada strimgalviais rėkti, jog naudinga. Juk kiek pamenu, labiausiai anglies dioksidu teršia ne automobiliai ir ne elektrinės, o galvijai (jei reikia įrodymo pabandykit pagooglinti: world warming and cattle). Jei žmonės mažiau judėtų ir mažiau eikvotų energijos, jiems reiktų mažiau valgyti ir dėl to būtų auginama mažiau galvijų. Vadinasi bet koks pasivaikščiojimas kenkia gamtai. Geriau sėsti į automobilį, kad tik suvartotum mažiau energijos. Ar visada žinom, ką darom? Kiek laiko matuojami ledynų tirpsmas ir vandenyno lygis? 30 metų?50 metų? Ar planetos atžvilgiu jau galima teigti, kad apie ją kažką žinom? Nesiūlau mėtyti šiukšlių pro langą. Tiesiog, gal ne visada žinom geriausią atsakymą? Gal nevisada matom geriausią pasirinkimą problemai spręsti?

Kiekvienais metais svarstoma, ar reikia tvarkyti paplūdimį? Ar reikia pilti smėlį Nerijoje? Ar reikia statyti užtvarus, kad pakeisti sroves ir jūra nebeišplautų smėlio?.. Juk mes kišamės į gamtos reikalus. Stengiamės užkonservuoti gamtą, kad ji būtų mums patogi, o ne tokia, kokia jai norisi būti. Šiuo atveju erozija yra natūralus gamtos procesas.

Kuo daugiau sistema turi apribojimų, tuo lengviau ją apeiti. Kodėl? Nes kiekvienas apribojimas parodo erdvę, kurioje galima veikti. Norit patikrinti? Pasiūlykit žmogui praleisti savaitgalį kartu ir į klausimą „Ką veiksime?“ pabandykit atsakyti dvejopai. Galim veikti bet ką. Kompanjonui iš karto kyla problemą sugalvoti, ką konkrečiai veiksite (vieni tokias problemas sprendžia akimirksniu, kiti iki savaitgalio pabaigos taip ir neišsprendžia). Arba Galima rinktis tik iš dviejų dalykų: puiki švedų komedija arba koncertas. Pastaruoju atveju daug greičiau sulauksite atsakymo, ką veiksite savaitgalį :]

Kuo mažiau apribojimų, tuo daugiau galimybių ir tuo daugiau skatinimo mąstyti. Geros savaitės :]

Baltai pavydžiu. Nerealu šitaip sugebėti išnaudoti savo laiką. Pati antrą mėnesį nesugebu knygos užbaigti, nors man pačiai atrodo, kad kiekvieną laisvą minutę jai skiriu :D Vadinasi, galėčiau daugiau :]

„Plenarinių posėdžių dienomis parlamente bus draudžiami bet kokie Seimo narių dėmesį atitraukiantys renginiai, rašo „Lietuvos žinios“. Pasak dienraščio, Seimo valdyba nenuleidžia rankų ieškodama vis naujų būdų tramdyti drausmės nesilaikančius parlamentarus. Naujausias jos sprendimas – uždrausti Seime visus renginius, kai vyksta plenariniai posėdžiai. Pastarieji rengiami du kartus per savaitę – antradieniais ir ketvirtadieniais. „

Toliau nebeskaičiau, nes kažkokia nesamonė. Vaikams mažiau apribojimų taikoma. Tiesiog, susitarti galima kaip su žmonėm. O ką į seimą išsirinkom?

LATGAA sugalvojo apmokestinti ne tik kompaktines plokšteles, bet ir USB laikmenas. O kodėl telefoninėms atminties kortelėms, FLASH kortelėms ir etc nėra apmokestinimo? Ten irgi galima saugoti kažkieno kūrinius. Kodėl apmokestinamos tik Lietuvoje parduodamos laikmenos? Reikia ir kitur įsigytas apmokestinti. Įsiveži į Lietuvą, mokėk. Gal kol čia būsi, ką nors įsikopijuosi… Šengenas? Juokaujat. Pas mus reikia riboti, kad per daug laisvės nebūtų. Jei įstatymai priimami Prancūzijoj, tai jie iš ES direktyvų pasiima tik privalomus apribojimus. Jei Lietuva – privalomus, galimus ir dar savų prigalvoja.

Ar sumokėjus mokesčius jau turi teisę kaupti bet kokią svetimą kūrybą? Vadinasi, po apmokestinimo galima siųstis iš Linkomanijos, ką tik nori? Ne, bus bauda. Negalima. Anksčiau Microsoft’as leisdavo pasidaryti asmeniniam naudojimui instaliacijos CD (KIT’o) berods 5 kopijas. Dabar jau viską galima kopijuoti ir Microsoft net pasako kaip pasidaryti atsarginę kopiją. Net pardavėjas supranta, kad kompaktinės plokštelės dėvisi.

Juokingiausia, kad tik trečdalis surinktų pinigų pakliūna autoriams. Klausimas kaip jie nustato, kam pinigus pervesti? Gal ruletę žaidžia? Šiandien tau, rytoj jam, o poryt Marytei pervesim… Bėda tik, ką daryti tokiems kūrėjams, kaip dizaino agentūros, fotografai ir pan, kurie laikmenose (ypač didelių apimčių išoriniuose kietuosiuose diskuose) kaupia savo kūrybą? Pora litų menki pinigai. Bet lašas po lašo ir akmenį pratašo…

O labiausiai nesuprantama, kuo nusikalto mūsų prekybininkai, kuriems jau ir šiaip dienos nelengvos… Esu tikra (be statistikos departamento duomenų), kad IT įrangos pirkimai vis dažniau vyksta internetu ir vis didesnė jų dalis parkeliauja į Lietuvą iš užsienio. Tai tie keli žmonės, kurie vis dar perka Lietuvoje, gali sugalvoti nebepirkti. Juk kaina vėl pakils. Ir gal R.Vilkaičiui ir nerūpi, kas į kainą įeina, bet pirkėjui labai rūpi mokėti mažiau.

Kartais atrodo, jog jei galėtum palaukti dar savaitę, Tavo prekė atkeliautų  į lentynas. Arba gal čekio suma yra per didelė ir šiandien norisi nusipirkti tik už pusę čekio sumos. Tai ką daryt? Ogi išsikeisti čekį :]

Pati nebandžiau, bet manau turėtų suveikti. Už dovanų čekį reiktų pirkti kitą čekį. Automatiškai prasitesia galiojimo laikas. Jei kartu įsigijama prekė, galima pirkti mažesnės vertės čekį, tuomet gaunama „grąža“. Ne visos parduotuvės leidžia įsigyti bet kokios sumos čekį, bet čia galima pamodeliuoti.  Žodžiu reiks kada pabandyti. Idėja aiški.

PS: „Skonio ir kvapo“ parduotuvės šiuo atveju yra nedraugiškos, nes jos reikalauja cento tikslumu išpirkti visą čekį (Vilniaus Akropolis, priešais „Maxima“). Kas kvailiausia, arbatos už centą, jos man parduoti nenorėjo :]

Andrius Tapinas (laidos vedėjas): „Dažnas lietuvis sako: neturiu pinigų“.

Darius Čibonis: „O kiek Tau reikia?“.

Labai užsikabinau už šios minties. Labai dažnai gyvenime pamirštame matuoti ir dėl to nežinom ar mums sekasi ar ne. Nesvarbu ar pritaikysi minėtą situaciją pinigams ar žmonių santykiams. Tai kas pamatuojama, tai kas konkretu – gali būti įvertinta.

Kaip sužinoti ar esi laimingas? Tai nusistatyti kriterijus, kuriuos patenkinus, būsi laimingas. T.y. Jei turėti pinigų reiškia galėti susimokėti ateinančias kas mėnesį sąskaitas, tai pravartu žinoti, kokia bendra sąskaitų suma. Jei ta suma kiekvieną mėnesį yra Tavo kišenėje – Tu patenkintas ir kas svabiausia, Tu jau tai žinai. Jei būti mylimam reiškia kiekvieną savaitgalį gauti kavos puodelį į lovą, labai lengva patikrinti ar toks jau labai mylimas esi :] Bet jei Tau norisi kelionės, kuri kainuoja X, Tu turi X sumą, bet apsisprendi pinigėlius išleisti ne kelionei (kažkokiai kitai pramogai, o ne privalomosiom išlaidom kaip paskola, maistas ar etc), tai negali sakyti, kad esi nelaimingas…

Darius pasakė dar vieną dalyką : „link svajonės išsipildymo veda veiksmai. Neužtenka vien žinoti, ko nori. Reikia veikti.“

Turiu pažįstamų, kurie nuolatos skundžiasi kaip jiems sunku ir kaip jiems trūksta pinigų, nesiseka asmeninis gyvenimas, darbo paieškos ar dar kas nors… Kas juokingiausia tik iš tokių žmonių gaunu po kelis „juokelius“ į pašto dėžę kiekvieną dieną. Pajuokauti sveika, bet jei visas dėmesys sutelktas tik į juokus, ar ne nuostabu, kad svarbiausi tikslai lieka pamiršti? Dažnas pasakys, kad viskas priklauso nuo motyvacijos, nuo individualių aplinkybių… Žinau tik tiek, kad tie, kurie daro, jiems ir sekasi. Visko būna, bet jie sau sukuria progų, kad jiems pasisektų. O jei nuolatos energija yra eikvojama beverčiams dalykams… Negi gali tikėtis net pamatuotai būti laimingas?

Kai eini į mokyklą, klausia, kur stosi (kai kurioms šio etapo nebūna).

Kai įstoji, klausia, kada ištekėsi.

Kai išteki, klausia, kada susilauksi vaikų.

Susilauki ir apie Tave daugiau nieko nebeklausia.