„Kai dingsta kas nors brangaus ir nepakeičiamo, jaučiamės lyg pabudę iš sapno. Mano atveju tas jausmas buvo siaubingai tikras. Juk manoji palaima kilo iš tokios pat paslapties kaip ir sapno palaima, ji radosi iš galimybės laisvai vienu metu išgyventi viską, kas įmanoma, žaidžiant sumaišyti išorinius ir vidinius dalykus, kaip kulisais naudotis laiku ir erdve. Kaip be automobilių ir laivų išmaišydavom pasaulį, kaip savo tikėjimu užkariaudavome sukrėstą karo pasaulį ir paversdavome jį rojumi, taip vienon dabarties akimirkon mes, Brolijos nariai, kūrybiškai sutalpindavom praeitį, ateitį, pasaką.”

Skaitydama kiekvieną Hermanno Hesės knygą jaučiuosi tarsi savotiškai grįždama namo. Ši – berods jau penktoji mano perskaityta. Vis norisi grįžti prie šio autoriaus dėl jo neįtikėtino jautrumo ir intelektualaus gylio, kuris kažkaip sugeba nuraminti ir kartu priversti išlikti budriai.

Nors knygelė visai nedidelė, beveik kišeninė, nereiškia, kad ją perskaitysi greitai. Čia kone kiekvienas sakinys prašosi pauzės. Tai pasakojimas apie kelionę, kuri nevyksta jokiame žemėlapyje. Apie tą akimirką, kai Tavo susikurtos iliuzijos subyra ir lieki stovėti priešais nuogą tikrovę. Kaip po labai ryškaus sapno, kurį norisi sugrąžinti, bet nebegali.

Skaitydama galvojau apie tai, kokią didelę galią turi mūsų protas. Mes galime būti vidury chaoso, bet jei viduje yra ryšys su savo vertybėmis ar tikėjimu – išorinis pasaulis nustoja gąsdinti. Gebėjimas vienoje akimirkoje sutalpinti viską: ir savo praeitį, ir svajones, ir šitą sniegą už lango – yra didžiausia laisvė.

Hesė labai taikliai pagauna tą jausmą, kai ieškai kažko didingo, o galiausiai supranti, kad visa kelionė tebuvo sugrįžimas į savo paties centrą.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Jau senokai nebuvau paėmusi į rankas grožinės literatūros. Norėjosi kažko lėto, su daug oro tarp eilučių, daug erdvės stabtelėjimams ir pasimėgavimui. Labai džiaugiuosi, kad Paolo Cognetti „Aštuoni kalnai“ būtent tokia.

Skaitydama tiesiog užuodžiau skaidraus upokšnio gaivą, jaučiau po kojomis akmenis ir tą specifinę viršūnių tylą, kurioje mintys pagaliau nustoja bėgti. Be jokių išgalvotų dramų ar dirbtinio triukšmo. Tik du draugai, galingi kalnai ir namas, kuris kiekvienam reiškia vis ką kita.

Man labiausiai įstrigo sena legenda apie aštuonis kalnus. Vieniems iš mūsų reikia nuolat judėti, matyti vis naujus horizontus ir lipti į vis kitas viršūnes, kad pasijustume gyvi. O kiti randa savo vienintelį centrą ir jame tiesiog apsigyvena. Nieko neįrodinėdami, tiesiog būdami.

Užvertus paskutinį puslapį, norėjosi dar kurį laiką pasėdėti tyloje. Žiūrėti į sniegą už lango ir niekur neskubėti. Tiesiog nuostabi proga sustoti.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Kaip ir daugeliui, anksčiau tvarkymasis man buvo viena iš tų įkyrių gyvenimo prievolių. Kažkas, ką tiesiog privalai atlikti, kad pagaliau prieitum prie poilsio tvarkinguose namuose. Bet ši Shoukei Matsumoto knyga „Vienuolio vadovas švariems namams ir protui“ kažką galvoje apvertė.

Juk visgi namus tvarkome pirmiausia dėl savo pačių vidinės ramybės. Dabar kiekvienas judesys su šluoste man tapo tarsi meditacija. Proga įsižeminti, pajusti vandenį, stebėti savo kūną ir tiesiog pabūti akimirkoje. Man, kaip psichologei – vienas geresnių būdų nuraminti nervų sistemą po intensyvaus darbo su žmonių emocijomis.

Kartais matau, kaip skubama samdyti pagalbininkus namams tvarkyti. Tikima, kad taip sutaupoma laiko kažkam kitam. Man atrodo, kad tie žmonės labai daug praranda, atiduodami savo galimybę nuraminti mintis ir per paprastą fizinį veiksmą tiesiogine prasme iššluoti vidinį triukšmą. Apie tai labai smagiai ir lengvai rašoma šioje nedidelėje, bestseleriu tapusioje knygelėje, kurią parašė budistų vienuolis.

Rekomenduoju visoms ir visiems, kurie nemėgsta tvarkytis!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Šią knygą savo Kindle skaityklėje varčiau pusę metų. Neskubėjau, nes norėjau įsigilinti į kiekvieną modelį – tai nebuvo skaitinys, kurį norėtųsi įveikti greitai.

Nors po pirmojo dešimties dienų vipasanos atsiskyrimo man reikėjo vedlio kasdienei praktikai palaikyti, „The Mind Illuminated“ atvėrė kur kas daugiau. Tai pirmiausia yra genialus vadovėlis apie tai, kaip iš tikrųjų veikia mūsų protas. Autorius pateikia labai aiškius, logiškus modelius apie pasąmonės ir sąmonės sąveiką, kurių anksčiau niekur nebuvau girdėjusi.

Knygoje suprantamai išskaidoma tai, ką mes jaučiame viduje: kas yra tas nuolatinis komentatorius galvoje, kaip veikia stebėtojas ir kaip šios dalys komunikuoja tarpusavyje. Man, kaip psichologei, tai buvo esminis atradimas – pamatyti proto mechaniką be jokios ezoterikos, per neuromokslo ir budistinės psichologijos sintezę.

Mano nuomone, tai stipriausia medžiaga apie proto treniruotes. Jei Taros Brach „Radikalų priėmimą“ rekomenduočiau kaip geriausią įrankį atjautai ir emociniam gyliui ugdyti, tai ši knyga yra nepakeičiama pažinimui ir kognityvinei kontrolei.

Meditacija čia pateikiama ne kaip tikslas savaime, o kaip metodas šiam sudėtingam mechanizmui lavinti. Tai dešimties etapų sistema, padedanti stabilizuoti dėmesį ir suprasti procesus, kurie vyksta mūsų nervų sistemoje. Jei ieškai logiško atsakymo į klausimą kas vyksta mano galvoje, kai aš bandau susikaupti, ši knyga yra tas žemėlapis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Pirmą kartą šią knygą skaičiau lygiai prieš septynis metus originalo kalba. Tuomet likau sužavėta ir savo tinklaraštyje pasižadėjau kada nors būtinai prie jos sugrįžti. Todėl kai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pasidžiaugė šio kūrinio vertimu į lietuvių kalbą ir pasiūlė man jį įvertinti, nedvejodama sutikau.

Skaitydama tą pačią knygą po ilgos pertraukos jaučiausi tarsi sukdamasi laiko spirale: nors tekstas tas pats, akys jau mato kitas spalvas. Per šiuos metus sukaupta profesinė ir asmeninė patirtis leido knygos idėjoms atsiverti dar giliau, jautriau ir ryškiau.

Daugeliui žodis „priėmimas“ asocijuojasi su pasyvumu ar pasidavimu. Tačiau Tara Brach moko visai ko kito. Radikalus priėmimas – tai aktyvus, budrus ir itin drąsus procesas. Kaip rašo autorė:

„Mano supratimu, bodhisatvos kelias reiškia, kad mes visi esame bundančios būtybės, kiekvienas iš mūsų mokosi pasitikti kančią, kiekvienas iš mūsų atranda atjautą, išreiškiančią mūsų slapčiausią prigimtį. Pradėję pasitikėti kančia kaip vartais į atjautą, panaikiname savo slapčiausią įsitikinimą bėgti nuo skausmo. Užuot kovoję su gyvenimu, mes galime priimti savo patirtį ir visa, kas gyva, iki galo ir švelniai įsijausdami į tai šią akimirką.“

Kaip psichologė, šiose eilutėse matau esminį išgijimo raktą – liautis kovoti su realybe. Tik tada, kai nustojame bėgti nuo savo baimių, ligų ar netekčių, jos nustoja mus valdyti.

Pati knyga yra itin vientisa ir metodiška. Tara Brach meistriškai apjungia Vakarų psichoterapijos įžvalgas su budistine išmintimi. Autorė dosniai dalijasi tiek asmeninėmis, itin atviromis istorijomis apie savo pačios pažeidžiamumą, tiek psichoterapinio darbo pavyzdžiais, tiek konkrečiais meditacijos pratimais (pavyzdžiui, garsiąja RAIN metodika), padedančiais įveikti emocines audras.

Beje, jei naudojiesi programėle Insight Timer, labai rekomenduoju pasiklausyti Taros vedamų meditacijų – jos puikiai papildo knygoje dėstomas mintis ir padeda pajusti tą autorės ramybę bei atjautą, apie kurią ji rašo.

Ši knyga skirta visiems, kuriems trūksta vidinės ramybės ir meilės sau. Joje rasi kvietimą būti su tuo, kas yra, net jei skauda. Tai knyga apie tai, kaip tapti geriausiu savo paties draugu.

Šis lietuviškas leidimas – tai dovana mūsų skaitytojams, nes Taros Brach balsas dabar suskambo dar artimiau. Dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai už galimybę dar kartą, jau lietuviškai, išgyventi šią transformuojančią kelionę. Tai knyga, kuri gydo, lėtina ir moko gyventi pilnakraujį gyvenimą čia ir dabar.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Metų knyga. Šiemet perskaičiau 31-ą knygą, turinčią 8611 puslapių. Daug mažiau nei pernai, nes paskutinį pusmetį praktiškai nebeskaitau – tik po puslapį du kasvakar, neberyju knygų kaip anksčiau. Perdaviau savo Knygų klubo pirmininkės karūną, tuomet ir iš viso išėjau iš Knygų klubo – na, tiesiog atėjo toks etapas, kai realybė įdomesnė nei tai, kas vyksta spausdintuose puslapiuose.

Šiemet labiausiai įstrigo ir dešimties balų įvertinimus daviau šioms knygoms:

Richard Powers „Medžių istorija„

William Hart „Menas gyventi„

Kahlil Gibran „Pranašas. Pranašo sodas„

Bhante Gunaratana „Sąmoningumo meditacija paprastai ir aiškiai„

Ajahn Sumedho „Keturios tauriosios tiesos„

Sunku išskirti vieną, nes visos puikios! Na, gal mano poetinei širdies daliai patraukliausias „Pranašas. Pranašo sodas„, tad šią Kahlilo Gibrano knygą ir skelbiu savo Metų skaitiniu!

Metų filmas. Turbūt pirmi metai per kažkiek nemažai laiko, kai filmų peržiūrėjau daugiau, nei perskaičiau knygų 🙂 Gal ne viską užsirašiau, bet apie 40 bus! Ir tokių visai neblogų pavyko pažiūrėt – metų pradžioje sirgdama prisiminiau senus gerus „Matricą” ir „Into the Wild„, o iš naujų labiausiai užstrigo „Substancija„, „Flow„, „Bugonia„. Labai dėkinga B. už rekomendaciją, nes buvau kažkaip praleidusi nuostabų filmą „Lucy„, kurio jau ir antra dalis ruošiama. Visiems šiems paminėtiems drąsiai duodu dešimt balų iš dešimties! O savo Metų filmu skelbiu… „Lucy„!

Metų įvykis. Čia jau man ilgai svarstyt nereikia, kaip kad renkant knygą ar filmą. Jau žaidžiant ateities spėjimą Naujųjų išvakarėse aiškiai išsitraukiau kortą, pavadinimu „Meditacija„, ir jis tapo mano Metų raktiniu žodžiu. O Metų įvykiu vienareikšmiškai skelbiu Vipasanos meditacijos kursus, kuriuose praleidau dešimt dienų po daugiau nei dešimt valandų kasdien medituodama. Ši patirtis atkūrė mano gamyklinius parametrus, pagimdė mane iš naujo ir tai yra geriausia, kas galėjo nutikti! Jaučiu neapsakomą dėkingumą savo broliui M. ir mielajai M. už paskatinimą nuvykti į šiuos kursus, visiškai gyvenimą iš pagrindų keičianti patirtis!

Metų vaizdas. Nuostabūs gamtos peizažai, jūrų toliai, kalnų bokštai, paslaptingos girių erdvės – šie metai tikrai buvo dosnūs grožio mano akims. Keletu vaizdų dalinuosi šio įrašo iliustracijose. Didžiausią įspūdį paliko gamtos rezervatas Bohemijos rojus, jį ir skelbiu metų vaizdu!

Metų atostogos. Atostogų sezoną pradėjau gegužę keliaudama po rytinę Siciliją, liepą pašaukė Slovakijos, Čekijos ir Vokietijos kalnai, o vasara netektų pusės žavesio be jūros, tad rugpjūtį gaudžiau vėją laukiniuose Latvijos paplūdimiuose. Visur gera, visur neapsakomai gražu, bet Etnos didybė yra tiesiog atimanti žadą, tad Metų atostogomis skelbiu savaitę Sicilijoje!

Metų atradimas. Vienareikšmiškai meditacija ir tai, ką ji daro su žmogaus smegenimis bei bendra psichoemocine gerove. Neįtikėtina! Nors epizodiškai medituoju jau seniai, bene dvidešimt metų, šią vasarą išbandytos technikos ir nuosekli jų praktika davė stulbinančių rezultatų, dėl kurių esu nepaprastai laiminga. Kiekvieną akimirką. Čia ir dabar.

2026-aisiais Tau ir sau linkiu vidinės ramybės ir tikro, gryno džiaugsmo. Aiškių minčių ir širdies švelnumo, kuris lydi kiekvieną akimirką, kai leidžiame sau būti čia ir dabar. Tegul ateinantys metai būna kupini šviesos, vidinės pusiausvyros, sąmoningo kvėpavimo ir laimės, kuri gimsta iš vidaus!
***
Pernykštė metų apžvalga – čia. O po ja rasi nuorodas į ankstesnių metų apžvalgas.

Mūsų dvasinės praktikos esmę galima nusakyti taip: mes permainome kančią į laimę. Tai nėra sudėtinga, bet reikia lavinti sąmoningumą, ugdyti susitelkimą ir puoselėti įžvalgą. Pirmiausia turime grįžti į save, susitaikyti su savo kančia, elgtis su ja švelniai ir atidžiai pažvelgti į skausmo šaknis. Turime išvengti bergždžių, nebūtinų kančių, nešauti antrosios strėlės ir geriau apmąstyti savąją laimės sampratą. Galiausiai – turime kasdien puoselėti laimę pripažindami, suprasdami ir atjausdami save ir aplinkinius. Visa tai darome ir savo, ir mylimų žmonių, ir didesnės bendruomenės labui. 

Jau ne pirmą mėnesį skaitau storą, rimtą ir įžvalgų pilną knygą, nuo kurios retkarčiais norisi pailsėti. Thich Nhat Hạnho „Kur auga lotosai” tapo tokiu gaiviu atokvėpiu – lengva, pakylėjanti, kviečianti mažiau mąstyti, o daugiau jausti. Vien skaitydama ją pasijutau laimingesnė, o integruojant knygoje siūlomus metodus į kasdienybę nesunku tapti laiminga kone nuolat!

Tai nėra knyga, kurią reikia įveikti – ją norisi pasimėgauti. Aprašomi kasdieniai sąmoningos būties būdai: kvėpavimas, ėjimas, valgymas, klausymasis, kalbėjimas. Paprastumas čia tampa didele galia – kiekvienas įkvėpimas, kiekvienas žingsnis, kiekviena akimirka gali būti mūsų prabudimo praktika.

Thich Nhat Hạnh švelniai primena, kad laimė nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. Ji kyla iš gebėjimo būti čia ir dabar, matyti grožį, net kai aplinkui atrodo drumzlinas vanduo – juk būtent ten auga lotosai.

Ši knyga – tarsi kvietimas išmokti gyventi taip, kad kiekvienas rytas taptų mažyte meditacija, o kiekviena diena – gyvenimo švente.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Darome prielaidą, kad visi gyvenimą mato taip, kaip mes matome. Manome, kad kiti mąsto taip, kaip mes mąstome, jaučiasi taip, kaip mes jaučiamės, teisia kitus taip, kaip mes teisiame, skaudina taip pat, kaip mes skaudiname. Tai dažniausiai žmonių daroma prielaida. Štai kodėl bijome būti savimi tarp kitų žmonių. Galvojame, kad kiti mus smerks, terorizuos, išnaudos, kaltins, nes mes taip darome. Todėl atstumiame save patys dar iki tol, kol atsiranda galimybė kitiems atstumti mus. Taip veikia žmogaus protas. 

Daug titulų susirinkusi saviugdos knyga – viena iš dažniausiai rekomenduojamų, viena įtakingiausių, patenkanti į įvairius topus. Ir tikrai – puiki!

Aptariami iš pažiūros tokie paprasti, bet realiai kasdienybėje daug pastangų reikalaujantys principai, prašantys nuolatinio mūsų sąmoningumo ir dėmesio:

– Žodžius vartoti nepriekaištingai – žodžiai turi milžinišką galią, naudokime juos meilei ir  kūrybai, o ne griovimui.
– Nepriimti nieko asmeniškai – tai, ką kiti daro ar sako, yra jų pačių realybės atspindys, tai ne apie mus.
– Nedaryti prielaidų – aiškiai komunikuoti ir klausti, kad išvengtume nereikalingų nesusipratimų bei kančios.
– Visada daryti geriausia, ką galime – mūsų geriausia nuolat kis, svarbiausia visada stengtis atsižvelgiant į esamą situaciją.

Iš tiesų labai panašu į tai, ko moko budizmas: matyti realybę tokią, kokią ji yra. Neuždėti savo požiūrio, nuomonės, asmeninės patirties filtrų, nes jie iškreipia tikrovės matymą, o tai sukelia kančią.

Žodžiu, nuostabi, išminties kupina knyga – belieka tik neužmiršti, kad norint pokyčio, reikia įdėti pastangų!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Kaip ir anksčiau, yra kūnas, kaip ir anksčiau, yra jausmai ir mintys, bet jie tiesiog yra tokie, kokie yra – nebemanote, kad esate savo kūnas, jausmai ar mintys. Akcentuojama, kad „viskas aplinkui tėra tai, kas yra”. Nebandome pasakyti, kad kas nors apskritai neegzistuoja arba nėra tai, kas yra. Visi ir viskas yra būtent jie patys ir nieko daugiau. Tačiau kai esame apimti neišmanymo, kai nesuprantame šių tiesų, esame linkę manyti, kad daiktai yra kažkas daugiau nei jie yra. Mes tikime įvairiais dalykais ir iš savo patirčių susikuriame įvairių problemų. 

Atrodo, budizmas moko tokio visiškai paprasto ir natūralaus dalyko – neprisigalvoti, neprisisavinti, nesureikšminti ir nesusireikšminti, bei tokiu būdu liautis gyvenus kančioje, bet kai stengiesi tai įgyvendinti praktikoje, pasirodo, nėra jau taip lengva. Užtat kaip gera ir nuostabu, kad tokios knygos kaip ši primena svarbiausias tiesas!

Ją išvertė vienintelė šiuo metu Lietuvoje gyvenanti theravados budistų vienuolė Ayya Piyadassī, kuri ir pati puikiai geba perteikti Budos mokymą. Prisifotografavau citatų, sunku buvo išsirinkti vieną – visos jos kupinos gilios išminties.

Ajahn Sumedho šioje knygoje atskleidžia Budos mokymą apie kančią, jos priežastis, galimybę išsilaisvinti ir kelią, vedantį į išsilaisvinimą. Jis nesistengia pateikti filosofinių teorijų, o viską įsodina į įprasto gyvenimo patirtį, juk dažniausiai kančia pasireiškia mūsų kasdienėse reakcijose – nekantrume, lūkesčiuose, nuoskaudose, troškimuose, kurie niekada nepasisotina.

Sumedho siūlo ne tiek „pataisyti save“, kiek mokytis stebėti, kas vyksta mūsų viduje. Jo požiūris labai švelnus – ne kova su savimi, o nuolatinis budrumo ugdymas. Man ši knyga priminė, kad ramybė atsiranda ne tuomet, kai išsprendžiame visas problemas, bet kai nustojame kabintis į tai, kaip „turėtų būti“.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Šiaip galima viso to ir nedaryti. Tai nėra vienintelis kelias, kaip gyventi tame mūsų kapitalizmu persisunkusiame pasaulyje. Vėl Stanislovas ir kamaldulės. Kartais tikrai daug svarbiau, kad neblėstų aistra gyvenimui, kad būtų, kas įtraukia, užkabina, pažadina iš ryto. Būtų, ką nuveikti šiandien, šį mėnesį, šiemet. Tai, man rodos, daug svarbiau už viską, ką čia parašiau. 

Kadaise kartu su Timu studijavome psichologiją, iki šiol stebiu jo įrašus socialinėje erdvėje ir žaviuosi, nes tokių originaliai mąstančių, autentiškumu dvelkiančių ir drąsių gyventi asmenybių nėra daug. Nors pinigų laiškai tiek el. paštu, tiek knygos pavidalu greit išpopuliarėjo (ir ne šiaip sau), neskubėjau jų skaityt, nes mano santykis su pinigais man patinka ir nekelia rūpesčių kasdienybėje.

Visgi užmačiau „Pinigų laiškus” bibliotekoje (vaikų skyriuje kažkodėl) ir pasiėmiau savaitgaliui. Puikiai parašyta – nuoširdus, betarpiškas bendravimas su skaitytoju, atvirai dalinamasi tiek sėkmėmis, tiek nesėkmėmis, skaitai ir nesinori iš rankų paleist. Ypač patiko (visuomet patinka) – ieškau antonimo žodžiui kategoriškumas – atvirumas, lankstumas. Na, kad autorius nesako – daryk taip, jokiu būdu nedaryk anaip. Čia jau tikriausiai psichoterapeuto profesionalumas smelkiasi – nes gi mes niekada negalim žinoti, kaip kitam bus geriau (nors dažniausiai atrodo, kad tikrai žinom).

Žodžiu, jei norisi kažkiek paūgėti finansiniame išprusime ir/ar stipriau įsisąmoninti savo santykį su pinigais – kuo nuoširdžiausios rekomendacijos!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

]]> https://www.pinkcity.lt/timas-petraitis-pinigu-laiskai-lietuviska-pinigu-taupymo-istorija/feed/ 0