Žinoma, prieš keliaujant į šį Vokietijos miestą, jo pavadinimas ryškiausiai asocijavosi su mylima The Dresden Dolls grupe, planavau netgi parsivežti kokių nors ten nusipirktų lėlyčių kaip suvenyrų, bet, kaip žinia, prisiminimai yra geriausios lauktuvės sau, išliekančios visą gyvenimą, na, gal dar visai nieko gaiviai arbūzinis lūpų balzamas keliems rudenėjantiems mėnesiams, o vietoj lėlių teko pačiai papozuoti.

Drezdenas pasitiko žavingai įspūdingomis scenomis: užtvertos gatvės, jokio eismo, atšvilpia keletas Polizei mašinėlių su švyturėliais, iš jų iššoka juodai kaukėti vyriškiai su automatais ir ką mums galvot? Bėgti ar fotografuoti? Priėjome prie vieno iš eismą užtvėrinėjusių vyrukų – čia filmą sukame, sako. O uau. Šaunu!

Dar taipogi įsiminė viena žiauriai stilinga moteriškė, kuri prie manęs priėjo ir mandagiai pasiteiravo, kur man pavyko nusipirkti tooookias kelnes – priėmiau tai kaip stiprų komplimentą. Dar mane sužavėjo tai, kad aš supratau jos vokišką šneką.

O toliau tai ką – svaigimas šlifuojant miesto šaligatvius, kaip visuomet būna man padoriai neišsimiegojus. Sakau, rimtai, kai nevartoju jokių organinių ar cheminių medžiagų skysčių bei rūkalų pavidalu, mane labai lengvai užveža miego trūkumas – labai natūralu ir jokio pašalinio poveikio, jokių pagirių kitą dieną (išskyrus papildomas miego valandas balansui atkurti). Taigi miestai, kuriuos aplankau neišsimiegojusi, man visuomet asocijuojasi su saldžia magija, kūrybiška erdvių atmosfera ir polėkio kvapu. O, mielasai Drezdene. Taip, tu toks.

Obuoliai krituoliai. Idealiai suklostytos visos dienos valandos. Tereikia paprašyti. Svaigus visų norų pildymosi jausmas. Ramu, kai tavimi rūpinamasi.

O kai skrieji šitaip kosmiškai greitai, pakelės žolės susilieja į gražius tautinius pynučių raštus (panašiai šitaip: >>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>> >>>>>>>>>), truputį ima svaigti galva ir kryžiuotis dešinės bei kairės akies matymo trajektorijos (ar žinojai, kad yra toks driežas tuatara, kuris realiai fiziškai turi trečiąją akį, kas leidžia manyti, jog… ai, nesakysiu), tada stengiesi dažniau mirksėti, bet tos pynutės prikausto dėmesį, ir dar mažiau jo lieka tokiems buitiniams dalykams, kaip kompoto virimas iš jau minėtųjų obuolių krituolių ir panašiai.

(och Tu rūpužėle, ką tik gavau elektroninį laišką, kad kažkokia boba nori nupirkti mano vestuvinę suknelę savo sūnui, kuris gyvena Nigerijoje; paskui sakyk gi, kad mano gyvenimas nėra keistas)

Magai teigia, kad mes esame burbulo viduje. Į tą burbulą mes patenkame savo gimimo akimirką. Iš pradžių burbulas būna atviras, bet paskui ima vertis ir galiausiai visiškai mus uždaro. Tas burbulas yra mūsų suvokimas. Jame mes tūnome visą gyvenimą. Ir tai, ką iš vidaus matome ant jo apvalių sienų, yra mūsų pačių atspindys…

Šiemet jau dviejų iki galo ir su malonumu perskaitytų knygų neaprašiau tinklaraštyje, ir dėl šios Castanedos knygos buvo apnikusios abejonės. Kai kurie dalykai paprasčiausiai yra per daug intymūs, kad apie juos blevyzgotum viešoje erdvėje. Per daug stebuklingi, per daug savi, per daug neviešinami. Apie tuos dalykus gali šnekėtis tik su vienu ar dviem žmonėm šiame pasaulyje, o kartais net ir nė su vienu.

Tu esi spiečius. Tai ir yra magų aiškinimai. Nagvalis nenusakomas žodžiais. Visi įmanomi pojūčiai, esybės ir būtybės plūduriuoja jame kaip laiveliai – taikoje, ramybėje, amžinybėje. Paskui gyvybės klijai suriša dalį jų kartu.

Na, net ir iš mano išrinktų citatų gali nujausti – ką aš begaliu apie šią knygą pridėti? Tiems, kam įdomūs stebuklingi dalykai, kurie yra linkę abejoti tuo, jog penki netobuli mūsų pojūčiai perteikia visą ir teisingą pasaulio vaizdą, ši knyga yra tiesiog prieš tai buvusių Castanedos kūrinių tęsinys, nuosekliai pasakojantis vieną iš būdų pajausti ir suvokti daugiau.

Mūsų tonalis atspindi nenusakomą nežinomybę, kur viešpatauja tvarka, o nagvalis yra tik atspindys nenusakomos tuštumos, kurioje telpa viskas.

296 puslapiai, paliekantys nenumaldomą troškulį kitoms serijoms knygoms.

– Karys pripažįsta savo skausmą, bet nesimėgauja juo, – pasakė Don Chuanas. – Todėl karys, ketinantis žengti į nežinomybę, neliūdi. Priešingai – jis džiūgauja, nes nuolankiai priima savo didį likimą, jaučiasi tikras dėl savo dvasios nepriekaištingumo ir, svarbiausia, puikiai žino, ką sugeba. Karys džiaugiasi, nes yra susitaikęs su savo likimu ir žino, kas jo laukia ateityje.

Ruduo man yra tas metas, kai tampu emociškai jautriausia, nes svaigus ilgesys, apnarpliotas švelniais voratinkliais, besisūpuojantis ant rūko debesies ir suvarstytas auksiniais spinduliais, taip smarkiai permerkia kiaurai, jog norisi stūgauti. Ir net tokiu būdu jo neatsikratyčiau. Ir įsimyliu rudenį stipriausiai. Ir eilėraščių daugiausiai prikeverzoju.

Taigi.

Gražaus rudens ir Tau.

Visų šauniausia patirtis buvo panirti į juodas Baltijos bangas laikrodžiams mušant vidurnakčius ir klykauti basomis lakstant ant šaltutėlio smėlio, nes kažkaip raganiškai viskas jautėsi. O paryčiais gintarų nemažai buvo išspjauta. Ech.

Ar nesu laisva taip pasielgti?

Ar esu įsipareigojusi išlaikyti vientisą pastovios nuspėjamos personos įvaizdį visų mane pažįstančių asmenų galvose ir elgtis pagal scenarijų, kuris jiems būtų labiausiai tikėtinas? Kalbu ne tik apie valgymo ir gėrimo (negėrimo) įpročius, bet apie viską. Močiutė, iš kurios kaime perku pieną ir kiaušinius, vieną vakarą manęs neatpažino, nes atėjau palaidais plaukais, o ji buvo įpratusi mane matyti susirišusią uodegą. Mėgstu blevyzgoti apie tai, kaip nenoriu vaikų ir nenoriu dirbti, bet jei užsimanyčiau vaikų ir darbo, ar tai reikštų, kad aš neturiu principų? Kad neturiu pastovios nuomonės? Kad esu nenuspėjama?

Taip, nenuspėjama esu ir tuo atvirai mėgaujuosi (jeigu šioje vietoje tam tikros personos, mėgstančios kudlotas interpretacijas, išvystys mintį, jog esu nėščia, leidžiu joms mėgautis savo kliedesiais iki valios, juk tam joms ir duota fantazija).

Tiesą sakant, dauguma iš savybių, kurias labiausiai vertinu savyje ir kituose, yra lankstumas, gebėjimas keistis, būti spontaniškais, novatoriškais, atvirais pokyčiams, ir užkietėję stuobriai varo mane į neviltį.

Ką aš čia tuo įrašu norėjau pasakyti?

Gal kad nebijotum ardyti schemų apie save kitų žmonių smegeninėse? (Jiems tai tik į naudą!) O gal nieko nenorėjau pasakyti? Kas ten mane supaisys…

O sulaukusi svilinančios vidurdienio kaitros pasipuošiau balta skrybėle plačiais plačiais kraštais, įmerkiau pėdas į geliantį ledinį šaltinį, pasibalnojau laumžirgius (žalius mėlynus raudonus), apsiraizgiau šlaunis painiom ežero žolėm, o tas svaigus dumblo kvapas, o ant kaklo visi galingi apsaugos ženklai, todėl dėl manęs nesijaudink, viskas man bus gerai.

Nors aš dėkinga ir tiems žmonėms, kurie traukia mane žemyn, sugriebę už čiurnos, kad nepakilčiau kaip balionėlis į giedras padanges, nes kas žino, kaip ten išgyvenčiau, kur nuskrisčiau ir ar ant kokios šakos nenusprogčiau, verčiau būti aitvaru, tik dar neradau guru, kuris virvelę prilaikytų.

Intuicija yra išminties akis (Sivananda).

Todėl sugrąžink mane į pasaulį, kur vyrauja ne usūrinio šuns, o flamingo spalvos, į pievas, kur ganosi vienaragiai, į naktis, kur atsigulus po milžiniška pilnatim netrukus aplink ima šmirinėti dvasios, į pokalbius, kur mes esame vienatvei pasmerkti ateiviai, liūdni bet geri bet liūdni bet geri bet liūdni bet geri…

Mirtis – vienintelė išmintinga patarėja. Kai tik tau ima atrodyti, – o tau visuomet taip atrodo, – kad tau nesiseka, kad tu beveik žlugęs, atsigręžk į savo mirtį ir paklausk, ar tai tiesa. Ir mirtis pasakys, kad tu klysti. Kad viskas yra niekai, išskyrus jos prisilietimą. „O aš tavęs dar nepaliečiau“, – pasakys tavoji mirtis.

Trečia knyga iš serijos apie Don Chuano mokymą, pirmosios dvi – apie kitokio pasaulio matymą psichotropinių augalų pagalba, todėl nedomina. Šįkart pradedama matyti daugiau savo paties tobulėjimo dėka, taigi įdomiau.

Medžiotojas žino, kad dar ne sykį įvilios grobį į spąstus, todėl nė kiek nesirūpina dėl ateities. Nerimauti – tai būti prieinamam. Kai nerimauji, būtinai kabiniesi į ką nors iš nevilties. O kartą įsikabinęs, neišvengiamai išvargsi pats ir nuvarginsi tą, į kurį kabiniesi.

Visą laiką Castaneda, rašantis knygą pirmuoju asmeniu, atsisako pripažinti sveiku protu nepaaiškinamus, bet su juo pačiu vykstančius reiškinius, tuo tarsi įtikinėdamas skaitytoją – štai, aš irgi netikėjau, bet tai tiesa! Toks stilius mažumėlę erzina, tarkim, lyginant su Ivanauskaite Kelionėje į Šambalą (kodėl pastaruoju metu mano skaitomos knygos prasideda žodžiais kelionė arba kelias?), kuri nėmaž nesiteisina pasakodama apie mistines patirtis, susitikimus su antgamtinėmis būtybėmis ir panašiai. Galbūt Castaneda tiesiog orientuojasi į platesnį skaitytojų ratą, ir nenorėdamas jų priblokšti gryna ezoterika, imasi atsargių įžanginių žingsnelių.

Niekada nereikia apgailestauti dėl to, ką padarei, pasakė jis. Vadinti savo poelgius menkais, blogais ar bjauriais – tai pataikauti savo reikšmingumo jausmui.

O šiaip knygelė, be abejo, naudinga ir įdomi, praplečianti akiratį, supažindinanti su indėnų šamanų filosofija, ir eilinį sykį patvirtinanti, kad kur žmogus beieškotų dvasinės pilnatvės – Meksikoj, Prancūzijoj ar Indijoj – keliai labai labai panašūs!

Kario menas – išlaikyti pusiausvyrą tarp žmogiškosios būties siaubo ir stebuklingo jos grožio.

292 dykuma kvepiantys puslapiai.

The Subways vokalistas, kaip ir buvo žadėjęs, nušoko nuo scenos ant gerbėjų rankų, tiesa, jos nestipriai laikė, vargšas nusibrozdino alkūnę, bet šiaip viskas gerai.

Didžiausias minias žmonių prie scenos sutraukė ne festivalio headliner‘iai – žvaigždės iš užsienio – o vietiniai AC/DC Tribute.lt:

Aš kažkaip visuomet pasisakau už progresą, todėl, kad ir kokie mieli bebūtų septyniasdešimtųjų roko atlikėjai

mano rankos kyla aukštyn ir kojos trypia, kai girdžiu tokias grupes, kaip estų pankrokeriai Bedwetters

arba švedų death metal atstovai Sonic Syndicate

Jau berods tapo tradicija tarp roko muzikantų įmesti kokią vieną nerokerišką grupę, tarkim, šiemet tai buvo Happyendless, kurių pasirodymu ir baigėsi festivalis, ir kurie nuoširdžiai sužavėjo savo profesionalumu, charizma, originalumu ir laisve.

Nors Roko naktų organizatoriams buvo paruošta staigmena – paliktas mažylis kačiukas, galbūt tikintis, kad jis taps festivalio talismanu, atkartojant šunelio Bliuzo istoriją, ir tos, ir šios naktys lieka ištikimos šunininkystei. Vėl vyko šių keturkojų lenktynės, kurių metu per lažybas surinkti pinigėliai atiteko beglobių gyvūnų organizacijai. Dalyvavo net du vipetai – Flora ir Kurtis, spėk, už ką aš stačiau?

Nors Flora pateko į nugalėtojų trejetuką, čempiono titulas atiteko šiam gražuoliui:

Pramogų netrūko, muzikos netrūko, gero oro netrūko. Kas kitąmet?