Net Jėzus atėjo, kad tarnautų, o ne kad jam būtų tarnaujama. Tai kodėl aš tikiuosi gyventi kitaip? Kodėl tikiuosi, kad viskas turi vykti dėl manęs ir vien man? Jei noriu sekti Kristumi, turiu atsisakyti iliuzijos, kad pasaulis lenksis man.

Toks požiūris yra įkvėptas meilės trūkumo. Jis neatitinka tikrovės.

Aišku, mes – tik žmonės. Normalu, kad turime trūkumų, nusidedame. Ką daryti? Eiti išpažinties! Semtis Dievo meilės! Leisti Jam vadovauti! Įsipareigoti daugiau nebesielgti ydingai! Keisti mažus dalykus, smulkius kasdienius įpročius! Būti reikliems sau ir tikėti, kone paraidžiui tikėti Dievo Žodžiu. Būti dar dosnesniais tiems žmonėms, iš kurių jaučiamės negauną to, ko “nusipelnėme”.

Ir viskas atrodo paprasta! Nors kai esame tokie sudėtingi, paprastumas gali tapti tikru iššūkiu.

Visgi… Drąsos! Šventumas pasiekiamas kiekvienam!

“Reinkarnacija susijusi su atlygio teorija, teisingumo sąvoka. Visose religijose keliamas šis klausimas: kaip mano dabartinis gyvenimas nulems tai, kas bus po mirties. Schema atrodo taip: veiksmas -> atlygis -> bausmė arba nuopelnas. Biblija tai skelbia. Bet nors ir pabrėžia teisingumą, egzistuoja gailestingumas.

Induistai susitelkia į teisingumą: esu visiškai atsakingas už savo veiksmus. Karma – tai visų žmogaus veiksmų sankaupa, “maišas”. Geri ir blogi dalykai išlieka, kaupiasi, visi kartu sudaro karmą. Ją žmogus nešasi per gyvenimus, persikūnija.

Žmogus vienintelis kūrinys kosmose gali lemti savo karmą.

Kitoks teisingumo supratimas

Jobo knyga maištauja prieš tokį teisingumo principą. Jobas kentėjo, nors ir nebuvo nusidėjęs. Jo istorija griauna nuostatą, kad liga yra nuodėmės pasekmė.

Induizmas pabrėžia susitaikymą su padėtimi. Turi daug pinigų – tai ankstesnių gyvenimų pasekmė. Kai induiztai mato kenčiantį žmogų, negali nieko pakeisti. . Žmogus esą turi iškentėti, kas jam skirta. Artimo meilė nėra didesnė vertybė už dvasingumą.

Jei induistas bendrauja su žemesnės kastos žmogumi, jo karma blogėja. Tai atskiria “aukštesniuosius” nuo “žemesniųjų”. Ne tai, kad pirmieji nemyli antrųjų, bet vyrauja tikėjimas, kad kiekvienas turi iškęsti savo kančią.

Reinkarnacijos idėja Vakaruose

Vakaruose reinkarnacija suprantama kaip proga amžinai gyventi. Galiu gyventi bet kaip ir vis tiek atgimsiu. Bet induizme reinkarnacija – tai prakeikimas. Gyvenimas kūniškume – iš esmės neigiamas dalykas. Induistai turi atsikratyti to “svorio. Platonas taip pat sako, kad kūnas yra sielos kalėjimas.

Kartais tai patiriame – esame riboti dėl kūno. Tai primena, kad esame kūriniai.

Bet Divas iš esmės norėjo kūno, matė, kad tai buvo gera.

Induizmas siekia ištrūkti iš kūno. Nirvana – sielos susiliejimas su Dievu. Žmogus – kaip druskos statulėlė, o Dievas – kaip jūra, kuri su kiekviena banga vis labiau tą statulėlę tirpdo.

Krikščionybėjė susiliejimas su Dievu niekada nebus individo sąskaita. Lieka atstumas, kuris būtinas artimam bendravimui. Dievas gerbia mūsų laisvę, nes tik per atstumą įmanoma tikra meilė.

4 dalykai, kodėl reinkarnacija ir krikščionybė yra nesuderinami.

Žmogus visur ir visada siekia aiškinti blogio kilmę, gyvenimo prasmę. Krikščionims tai – palengvinta užduotis. Pats Dievas ateina ir padeda suvokti, daug aiškina. Iš Šventojo Rašto žinome, kad:

1. Žmogus yra vientisas – iš kūno ir sielos. Visas žmogus nuo pat pradžios yra gėris. Nėra, kad dalis gera (siela), o dalis – bloga (kūnas). “Ir Dievas matė, kad tai buvo gera”. Dievas džiaugėsi mumis, kai sukūrė, taip pat ir mūsų kūnais. Per kūniškumą galime pažinti Kūrėją. Matome tai per darbą – kuriame. Taip pat ptiriame didelį džiaugsmą judėdami, tarkime važiuodami dviračiu

2. Žmogaus gyvenimas yra unikalus, jis nesikartoja. Kiekvienas veiksmas, kiekviena diena svarbi. Nėra taip, kad turėsime kitą kūną. Atgimimo ciklas Biblijai yra svetimas dalykas.

3. Žmogus turi nepamainomą asmenybę. Aš ir tu egzistuojame tokie, kokie esame. Meilė siekia asmeniškumo. Reikia, kad tu būtum tu, o ne kažkas kitas. Dievo akyse nesikeičiu, net kai savo sprendimais atsitolinu nuo Jo. Dievo akyse visada esu toks pat.

4. Išgelbėjimas. Dievas pagailėjo žmogaus. Dievas duoda nepalyginamai daugiau negu “užsidirbu”. Dievas žino, kad žmogus nepajėgus pakelti tos bausmės, kurią užsitarnauja.

Nurašyti skolą

Vienas nusikaltėlis už nusikaltimus gavo 865 metų kalėjimo. Nusijuokė. Už tai gavo dar 15 metų. Teisingumas tokioje situacijoje jau nieko neduoda. Išmintingas teisėjas nurašė bausmę iki 30 metų. Graikijos skolos atvejis panašus. Valstybės jas nurašo, nes supranta, kad Graikija neatiduos. Taip ir su Dievu.

Dievui brangiai kainavo mūsų skola. Dievo gailestingumas neištrina teisingumo. Jis sako: “Tu nusidėjai, bet aš miriau už tave, man teireikia tavo atgailaujančios širdies”.

Prisikėlimas – pati aukščiausia meilės išraiška. Tai tikėjimo pagrindas, nuo kurio viskas prasideda. Nuo jo viskas prasideda. Juo Dievas siekia mūsų sielose įlieti naują gyvybę.

Tu gali tai padaryti – nupirkti makaronų, aliejaus ar muilo tiems, kurie šiuo metu yra beviltiškoje situacijoje.

Ir pats turėsi daugiau vilties, kad pasaulis nėra toks blogas, kaip atrodo, ir kitam jos įkvėpsi.

Be to, gal koks vaikiukas padovanos tau atviruką ar saldainį už tavo pastangą.

Pirmyn! Negailėk kelių litų! Tu gali tiek skirti dėl kito gėrio!

Pavasarinė Maisto banko akcija.

Ir malda kaip tas kambarys – paprasta lyg 2 kapeikos. Tarsi prašytum pačio geriausio tėčio, kuris nieko negaili savo mažyliams ir jau beveik žinotum, kad kai tik turės laiko, tėtis suras kamuolį užverstame tamsiame kambarėlyje ir vesis į žaidimų aikštelę.

Panašiai ir yra. Tik kaip sunku mūsų pasaulyje tuo tikėti! Blogio atrodo per daug, kad tai būtų tiesa!

Kai sunku tikėti, kai blogio, atrodo, yra daugiau nei sveikas protas sugeba suprasti, šalia atsiranda žmonių, kurie tiki besąlygišku Dievo gerumu. Galiu guostis jų tikėjimu.

Arba pasimokyti pasitikėjimo ir prašyti kaip nors panašiai: Dieve, išmokyk mane pakelti sunkumus. Ir tikėti, kad visai netrukus, gal net dabar pat Dievas imsis vien jam žinomų rakandų ir vesis mane į treniruočių aikštelę. Jis nenori, kad kentėčiau ir mielai išmokys mane visko, ko tik reikės. Tik ar mokėsiu to paprašyti?

Kodėl reikia atsisakyti?

Gavėnia, žinoma, nėra tik pasninko, tik ko nors atsisakymo laikas. Svarbiausia per tas dienas sutikti Dievą ir pasiruošti Jo išgelbėjimui. Visgi katalikiška tradicija, kurią daugybė žmonių kaip bitės sunešė per kone 2 tūkstančius metų, nėra tokia jau tuščia ir bevertė. Sutikti Dievą tuštesniu skrandžiu ar švaresne galva – lengviau.

Bet kuo čia dėtas „Facebook’as“? Kodėl ne kokie penktadienio pietūs arba, kaip anksčiau, saldėsiai? Ne kas nors, kas pamalonina pilvą?

Pasninko esmė – siekti daugiau laisvės, daugiau „vietos“ Dievui. Kartais Dievui skirtą vietą užima maistas, bet yra daug kitų gerų dalykų, kurie netyčia įsirango į bosui skirtą kėdę. „Facebook’as“ lengvai tampa tariamos paguodos ir laiko užmušinėjimo vieta. Čia tas pats, kaip cigaretės ar šokoladinės bandelės – padeda, kai labai negera, bet problemos iš esmės neišsprendžia. Dar daugiau, užuot sprendusios problemą, šios mažos mielos smulkmenėlės pačios tampa problema ir rimta kliūtimi.

Vieną vakarą į svečius užsuko draugų. Netyčia trumpam prisėdau prie interneto. „Trumpam“ užtruko ilgiau nei pusvalandį. Laikas internete bėga tarsi smėlis pro pirštus. Atrodo, viskas ten taip svarbu, taip neatidėtina, aktualu būtent dabar. Užuot bendravusi su realiais žmonėmis, rašinėjau savo profilyje ir siuntinėjau elektroninius laiškus. Užuot pasidžiaugusi tuo, kas tikrai yra, akių kontaktą palaikiau su 2 kilogramus sveriančia dėžute.

Kompiuterio gelbėjimo akcija

Galbūt nieko čia tokio. Sakoma, kai reikia, Dievas randa žmogų visur, net ir internete. Bet Jam tikrai kur kas sunkiau mus prakalbinti, kai esame pasinėrę virtualybėje. Iš kur žinau? Pažiūrėkite į vaikus, kurie žaidžia kompiuterinius žaidimus.

Kartais girdžiu draugus pasakojant, kaip jų vaikai prilimpa prie kompiuterių ir tampa mažais piktais zombiais. Man užverda kraujas. Ir aš sakau: „Jei taip atsitiktų su mano vaikais, ištaškyčiau kompiuterius į šipulius be jokio gailesčio“.

Dabar tai po truputį nutinka su manimi. Tad dar turiu galimybę išsaugoti savo niekuo dėtą kompiuterį. O „Facebook’as“ tikrai nenumirs be manęs iki Velykų. Gal net nepastebės, kad ten nebuvau…

Šiandien paskaičiusi apie Whitney Houston mirtį, pagalvojau, kad numirti nebaisu, jei nuveikei viską, ką galėjai. Liūdniausia, jei reikia numirti, kol tiek dalykų dar nebaigta.

W. Houston atveju, liko 18 metų dukra, liko praeityje pasiekta karjera, o galbūt, jei galima taip sakyti, kažkur praeityje liko ir talentas, kūrybinės jėgos, gebėjimas taip pat nuostabiai dainuoti, kaip hito “I Will Always Love You” išpopuliarėjimo laikais.

Neišnaudoto potencialo – va ko gaila. Nes juk numirti visi numirsim. Ir nieko čia tokio.

Kaip po dienos ateina vakaras, lygiai taip ateina mirtis. Laimingas tas, kuris dieną nugyvena vaisingai.

Bet tada, vos jai pradėjus pasirodymą, visi nuščiūva… Man ypač patinka pirmosios reakcijos BŪTINAI PAŽIŪRĖKITE!!!

“Apie tokius dalykus žmonės nekalba, – atkirto ji. – Tokius dalykus žmonės jaučia.”

Bet ar tikrai jaučia? Ar gali taip jau tiksliai nujausti, ką jaučia kitas? O gal reikėtų suabejoti, nepalikti vien jausmams spręsti apie kitą žmogų? Juk neturime ekstrasenso galių, kad iš vieno judesio, žvilgsnio ar daikto suprastume sudėtingą kito žmogaus jausmų pasaulį.

Gailime savęs iš įpročio

Jei kankinamės dėl minties, kad esame nemylimi, verčiau pasekime savo mintis. “Manęs niekada niekas nemylės, nes aš tokia ir tokia”; “Nesu verta meilės”; “Jeigu jis elgiasi taip, reiškia tikrai jam nepatinku”; “Jeigu jam patikčiau, jis tikrai padarytų tą ir tą”. Tiesiog neleidžiame kitam mūsų mylėti, nes ir patys, tiesą sakant, nemylime.

Ir ta kito nemeilė pirmiausia yra mūsų pačių nemeilė. Visa tai yra mūsų mintys, mūsų įsitikinimai ir mūsų nuostatos, kurios sukelia ar sustiprina tam tikrus neigiamus jausmus, bet tai nieko nesako apie kitą žmogų ir apie jo potyrius. Labai greitai pasidarome išvadas ir nė nemėginam susipažinti su kitu. O paskui patyliukais (arba garsiai) kenčiame. Net truputį juokinga. Patys sukeliame dramą.

Kas tau yra meilė?

Jeigu vaikinas nepuola muštis su visais dėl tavęs, tai nebūtinai reiškia, kad tavęs nemyli. Gal tiesiog reiškia, kad jis taikus arba objektyviai vertina savo jėgas, o gal tiesiog bijo. Kodėl imti ir nepaklausti jo, kodėl vis gi jis nepaleidžia kumščių, kai tau norisi, kad paleistų? Gal pasirodys, kad jis nė nenutuokia apie tai, nė nežino, kad tau to norisi… Arba jam muštis dėl merginos visai nereiškia meilės. Nes mes ir meilę suprantame skirtingai.

Žinau, kad tai be proto sunku – mėginti pažinti kitą. Kaip gali ko nors klausti, kai būnant šalia to žmogaus atima kvapą? Jau vien kad kvėpuoji yra didelis laimėjimas. Bet čia įsimylėjėliai galėtų “perlipti per save” ir kalbėti/klausti/klausyti/girdėti. Būti žmonėmis Nes kai trūksta informacijos, būtina jos prisikurti, gamta nemėgsta vakuumo, žmonės taip pat, ypač tokiuose gyvybiškai svarbiuose dalykuose kaip meilė.

Praėjusią savaitę bičiulis, velomanas Paulius Bakutis padėjo man pasidaryti žiemines dviračio padangas. Šiandien jas išmėginau ir prisipažinsiu, esu nustebinta, kaip palyginus nesunku pakaustytom padangom važiuoti žiemos keliais. Siūlau ir jums pamėginti ar bent pasvarstyti apie tokią galimybę – į mokslus ar į darbą važiuoti dviračiu netgi žiemą.

Kad būtų drąsiau, siūlau savo pagalbą. Pirmiausia paskaitykite šį straipsnį, tada parašykite mano darbiniu paštu (rasite straipsnyje), kad norite pamėginti pasigaminti žiemines padangas. Nežinau, ar pavyks visiems, bet bent vienam iš jūsų stengsiuos padėti.

Taip pat (išduodu paslaptį) ateityje turėtų pasirodyti ir trumpas filmukas apie tai, kaip padangas pasigaminti. Tad jei nenorit nieko rašyti, tiesiog luktelėkit, greitai matysite “vaizdžias” pamokas kompiuterio ekranuose.

Gero kelio!