Prisipažinsiu, mąsčiau pesimistiškai. Nors tikiu Kristų, tikiu jo planu žmogui, bet niekaip negaliu suprasti, kaip šeima gali būti geras dalykas. Man nebuvo gera šeimoje. Tiksliau, nematydavau nieko gero, tik liūdesį ir neišsipildžiusias svajones. Kaip liūdna, galvodavau, kaip mano tėvai kenčia dėl to, kad mane turi. Esu jiems našta. Aš niekada neužkrausiu niekam tokios naštos… Aš niekada neturėsiu vaikų. Niekada neturėsiu vyro, kurį suvaržyčiau ir kuris kentėtų šalia manęs.  Tokios būdavo mano mintys, kai buvau maža.

Man didelis atradimas, kad šeima gali būti džiaugsmo ir laimės šaltinis. Bet kaip? Dieve, kaip?

Visas stebuklas, kad džiaugsmas iš tiesų yra ne siekti meilės sau, bet mylėti. Ar tai įmanoma – mylėti, negalvojant apie save? Kartais atrodo, kad ne. Aš pati savo jėgomis negaliu nusigręžti nuo savęs. Nors tai yra mano laimė. Negaliu.

Šitas negaliu išlaisvina. Iš kur tas galvojimas, kad privalau galėti? Ar jis teisingas?

Iš tikrųjų, aš negaliu. Ir prašau Dievo pagalbos. Ir vėl esu ten, kur gera, esu tiesoje apie save: aš negaliu. Dievas gali. Ir Jis yra nuostabus, nes visuomet yra šalia ir kai tik noriu atsigręžti į meilę, ne į save, Jis net neprašytas dovanoja šitą laisvę – laisvę nuo savęs.

Vestuvėse vis klausiau savęs: kas yra meilė. Dabar manau, kad meilė yra pasirinkimas palikti save Dievui, leisti Jam dovanoti mane kitiems, leisti Jam mylėti per mane. Meilė yra pasirinkimas. Renkuosi mylėti.

P.S. Rytoj per Iššūkį su merginomis kalbėsime apie tai, kas yra meilė ir kuo ji skiriasi nuo įsimylėjimo paklausykit (www.marijosradijas.lt).

Konkursui gali būti pateikti:

• rašiniai,
• miniatiūros,
• esė,
• eilėraščiai,
• pjesės,
• giesmės,
• maldos,
• piešiniai įvairia technika ar kitokie kūrybiniai darbai,

atskleidžiantys palaimintojo jaunuolio esminius gyvenimo įvykius ir tarnystės Dievui bei artimui grožį.

Pirmos vietos laimėtojas gaus dovanų kelionę į Pasaulio jaunimo dienas Madride ateinančią vasarą verta pabandyti!

Daugiau informacijos rasi čia.

Neuždirbai milijono? Netapai buože, valdančiu kitus žmones? Neišradai ko nors panašaus į raštą ar lemputę ar bent mobilųjį telefoną? Nesurengei pasaulinės parodos? Netapai top modeliu? Apie tave neparašė prabangiausias paskalų žurnalas arba labiausiai pripažįstamas meno/sporto/technikos/etc. mėnraštis?

Ne?

O siaube, tada tavo gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos… Tu – nieko vertas. Tu – tuščia vieta. Nulis. gali lįsti tiesiai po žeme ir lindėti ten, kol iš tikrųjų numirsi.

Vienas artimas žmogus taip galvoja. Man labai nesmagu ir labai keista. Jis užaugino kelis puikius vaikus. Dar keisčiau, kad tokiu savo požiūriu jis dalijasi vaikų akivaizdoje. Vaikai mokosi, kad jie tėčiui yra nulis, kad tėtis nelaiko jų savo pasididžiavimu, savo brangiausiu turtu, puikiausiu gyvenimo pastangų vaisiumi. Tėčiui per maža to, kad su juo augo jo vaikai, kad jie turi jo kraujo, išmoko jo įpročių, perėmė pasaulėžiūrą ir daugybe kitų dalykų. Kad jis jiems buvo ir galbūt  yra kaip tvirta uola, gynėjas ir vedlys. Jis gal net to nežino arba tuo netiki. O gal ir vaikai niekada nėra jam šito sakę.

Labai sunku suprasti. Turėdamas tokį lobį, tokius savo gyvenimo vaisius, jis nemato. Pakėlęs nosį, vis varvina seilę, žiūrėdamas į kitų gyvenimus ir pasiekimus, o pats pro akis praleidžia didžiulius, mano manymu, didžiausius perlus – užaugintus žmones. Taip, galbūt tai nebuvo sunkus ir vienas reikšmingas, didelis darbas, galbūt per mažai padaryta, galbūt net nesijaučia, kad tai MANO darbas ir MANO nuopelnas. Bet vien tavo, tėti, buvimas daug reiškė vaikams. Tavo neapčiuopiamas kasdienis pavyzdys, tavo būdas, viskas, ką tu darei, buvo tavo vaikams pamatas. Kaip šito neįvertinti?

Ir koks neapsišvietimas psichologijoje!!! Gal per mažai kalbama apie tai? Kad tėvas vaiko gyvenime yra lygiai taip pat svarbu kaip ir motina. Tėvystė yra daugybės dalykų pagrindas. Be tėvo vaikai praranda puse savo pasaulio. Jie yra sužaloti, nesaugūs, nepasitikintys savimi. Aš ne psichologė, bet tiek ir primityviose psichologinėse knygutėse gali perskaityti.

Mieli vyrai, linkiu jums nieko didelio nepasiekti gyvenime. Nieko didelio – šio pasaulio akimis. Geriau jau būkite su savo šeimomis, būkite kasdienybėje pilnai, tuose dalykuose ir tuose darbuose, kuriuos jums skiria gyvenimas. Tegu tai bus griovių kasimas, nesvarbu. Bet būkite džiaugsmingi dėl savo vaikų – jūs turite lobį – bendrystę su nuostabiomis sielomis. Jūs, būdami laimingi ten, kur esate, būdami laimingi tėvai, atliekate daugiau negu privalote. Liaukitės vaikęsi nebūtų dalykų. Liaukitės inkštę savo vaikų akivaizdoje. Liaukitės eikvoti savo gyvenimą tam, kas niekada nepadarys jūsų laimingų.

LIAUKITĖS.

Mane palietė atsakymas – gyvenu šiandiena. Kančios (karščių?) misija greičiausiai tokia ir yra – grąžinti mus į dabartį, į čia ir dabar, į tikruosius vidinius namus, kur niekada nebūna karšta, bet kaip kaimo gryčioj – vėsu ir gaivu. Ir vėl prisimenu šventąjį Pranciškų ir jo tobulą džiaugsmą (jis džiaugėsi, kai po ilgos kelionės, pliaupiant stipriam lietui, jo broliai vienuoliai neįleido jo į namus, nes nepažino, pamanė, kad jis – valkata). Karščio “barjeras” – tai kaip treniruotė. Sunki, varginanti, ir kai ką galbūt palaužianti pusiaukelėje, bet galiausiai dovanojanti naują žvilgsnį į viską viduje ir aplinkui.

Naujausia (ir kartu per amžius gyvuojanti) patirtis, kad džiaugsmas nesusijęs su fizine būsena ar fizine sveikata. Laimė – taip pat. Galima leisti sunkiems dalykams tapti svarbiausiais mūsų gyvenime; tada ankstesnis teiginys atrodo visiška nesąmonė. Bet jei sugebu atskirti: čia aš, o čia mano sunkumas. Mes nesame viena. Tiesiog turiu tai pakelti šiuo metu, kad būčiau stipresnė. Kaip Kristus – Jis nešė kryžių, bet nesulipo su juo, nesusitapatino, nepasiliko amžiams kančioje. Jis atlaikė visa tai, numirė, bet tuo ir pabaigė savo kančios kelionę. Kristus jau prisikėlęs. Be to – iš dalies prikėlęs ir mus. Mes jau prikelti. Ar galiu tuo patikėti? Kai slegia karščiai, kai kūnas pavargęs, kai galva neveikia nuo tvankumos. Ar galiu patikėti, kad tai yra tik laikina, kad tai praeis, kad aš keliauju į laisvę ir šviesą – į Dievą, o tai tėra (labai skausmingas…) manęs grūdinimas?

Kai galiu, esu laimingiausias žmogus pasaulyje (bet kokiu oru ). Nusišypsau savo niurzgėjimams ir toliau krutu mažuose darbuose.

Niekas, net didžiausi karščiai, ligos ar negalios neatims iš manęs vienintelio laimės šaltinio – Dievo. Ačiū Jam už tai.

Tampa sudėtinga. Turiu ir savo jausmus “pakoordinuoti”, ir darbą padaryti, ir į mane besikreipiančių žmonių neatstumti. Sunkus uždavinys. O sunkiausia, kad turiu tarsi nuolat statyti savo sėkmę ir pripažinimą į pavojų: o kas, jei visi pamatys, kokia esu silpna… Kokia reikalinga kitų – pagalbos, užtarimo, palaikymo, kartais – sunkių žodžių nutylėjimo.

Baisu. Nuolat bijau, kad būsiu palaikyta tingine ir neatsakinguole, nuolat bijau, kad būsiu nemylima, nepriimta, manęs kaip asmens su visu tuo, ką turiu, kas esu, iš tikrųjų niekam nereikės. Nieko nėra blogiau už gyvenimą baimėje (net mano tėtis sutinka su tuo).

Man gyvybiškai reikia meilės, supratimo, palaikymo. Man gyvybiškai reikia mylėti, suprasti ir palaikyti.

Numanau, kad to reikia ir kitiems.

Ką galiu dėl to padaryti?

“Nervus tyrinėjančių mokslų duomenys, kuriuos aptariau, padėjo sukurti koncepciją apie vieną agresijos rūšį – agresiją, padedančią išlikti gyvam, biologiškai adaptyvią, gyvybinę. <…> žmogus apdovanotas potencialia agresija, kurią mobilizuoja grėsmė jo gyvybiniams interesams.”

Žmogus apdovanotas agresija! Niekada nebūčiau pagalvojusi apie tai. Jei kartais agresija yra geras, gyvybę gelbstintis dalykas, kodėl ją nurašyti kaip visomis prasmėmis blogą, vengtiną? Agresija (sakyčiau, didelis energijos antplūdis gynybai) pati savaime yra geras dalykas. O mes, bijodami jos ar padarinių, kitų žmonių smerkiančios reakcijos, stengiamės ją izoliuoti savo viduje ir nuo to kenčiame. Nepažinodami energijos savo viduje, nežinodami, kad tos energijos tikslas – gelbėti mus, uždarome tą energiją savyje ir džiūstame: pirmiausia nesinaudojame savo energija kaip atmestina, o prie šito dar ir visas jėgas paskiriame tai energijai uždaryti ir neišleisti.

Bijome. Nežinome, kaip su tuo gyventi, kaip elgtis, kaip priimti, kad mums ne viskas patinka, ne viskas mums gera, kad kiti žmonės mums gali kelti grėsmę (ar bent mes jiems priskiriame tokį vaidmenį).

Bet jei tik priimtume tą energiją ir nukreiptume ją tinkama linkme, pavyzdžiui, iškilusiai problemai spręsti, būtume patys laimingiausi žmonės.

Manau, tai menas, kurio esame kviečiami mokytis nuolat.

http://2g.lt/

Ar čia rimtas reikalas?

Kaip ir kam turėčiau sumokėti tuos 10.000 litų?

(Kai juos turėsiu…)

Pirmąsias savo darbo dienas nuolat patiriu didelės baimės ir bejėgiškumo “priepuolius”. Tiek dalykuose, susijusiuose su darbu, tiek visai, rodos, šalutiniais atvejais. Pavyzdžiui, šįvakar, grįždama troleibusu namo, išsigandau paprasčiausio girtuoklėlio, kuris mane kalbino, klausė, kur važiuoju ir pan. Anksčiau taip niekada nebūdavo. Niekad nebijodavau žmonių. Kodėl taip darosi su manimi? Kodėl mane apima šita beveik paniška baimė (o gal paprasta savisauga, kurios anksčiau nebuvo)?

Važiuodama troleibusu, paskambinau broliui. “Ar galėtum mane parvežti namo nuo stotelės?” – paklausiau (ten reikia truputį paėjėti). Ir jis atvažiavo. Tada supratau, kodėl Dievas man leidžia išgyventi šitą slogią, neramią savijautą. Mano silpnumas – tai vaistas nuo puikybės ir tai galimybė mano broliui atrasti, jog gyvename ne dėl savęs.

Jis turėjo progą tarnauti, padėti, išgelbėti mane. Jis turėjo progą atrasti galbūt dar neatrastas jėgas pasiaukoti, padaryti kažką dėl kito. Nieko nėra baisiau už būseną, kai, rodos, esi niekam nereikalingas ir nieko negali. O padėdamas kitam patiri, kad gali. Kad gali daugiau, negu pats manei galįs. Tai yra stebuklas. Kristus ne kartą sakė – tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Kristus buvo tas žmogus, kuris sudarė galimybes tikėti. Dievas viską yra davęs žmonėms, Jis pats yra apsigyvenęs žmoguje ir gali viską jame. Kristus, Dvasia ir Dievo žodis žadina tai mumyse, sukelia tikėjimą, Dievo veikimo troškimą.

Nežinau, ar aš aiškiai kalbu. Tik noriu pasakyti, kad mano silpnumas įgalina kitą žmogų man padėti. Padeda kitam atrasti savo stiprybę, kurios man konkrečioje situacijoje ar konkrečiu metu gyvybiškai reikia. Ir tai yra Kristaus meilės įsakymo išsipildymas, kad vieno kūno nariai iš tikrųjų būtų vienas kūnas, gyventų kaip vienas kūnas: sutrikus vienai kūno daliai, kitos stengiasi stipriau dirbti.

Ačiū tau, Viešpatie, už silpnumo akimirkas. Ačiū, kad dovanoji žmones, kurie gelbsti, padeda. Ačiū, kad sukūrei mus kaip vieną kūną. Ačiū, kad mokai remtis vienas kitu ir pasitikėti, kad mokai mylėti ir būti mylimais.

Prisipažinsiu, šiąnakt visą naktį mintyse bendravau su gausybe savanorių, apie kuriuos svajoju Marijos radijuje. Mintyse sukosi mintys apie tai, kaip juos reikės visko išmokyti, kokius koldūnus reikės jiems virti pietums, kaip atpažinti juose talentus ir padrąsinti juos atrasti savo dovanas.

Meldžiuosi, kad ši svajonė – laimingų savanorių būrys Marijos radijuje – išsipildytų. Ir jūsų prašau pagalbos šiame naujame darbe. Jei galite, retkarčiais paklausykite, panagrinėkite, pasakykite pastabų apie Marijos radijo laidų ir visos programos kokybę. Taip pat jei išgirsite, kad kažkas norėtų išmokti dirbti su radijo aparatūra arba norėtų žurnalistinės praktikos, taip pat norėtų dalintis tikėjimu, nukreipkite pas mane

P.S. Galimybė kurti ir iš tikrųjų susitikti su kitais žmonėmis yra nuostabi

Kodėl?

Jie nuolat dėkoja. Per maldą jie nuolat dėkoja Dievui už naują dieną, už tai, kad Jis atpirko žmones, kad mirė ant kryžiaus, kad atleido kaltes, kad paliko savo Žodį, kuris gaivina. Dėkoja už brolius Belgijoje, Konge, Filipinuose. Dėkoja už augančias daržoves darže (pastarosiomis dienomis, kai kaitra, jos kaip tropikuose, galima skinti ir sėti naujas, vis auga ir auga). Už viską dėkoja. Net už tai, kas nepasisekė – jiems tai – tik “nauja patirtis”, galimybė dar kažko išmokti, patirti. Sunkumai – tai tik galimybė grūdintis, augti, tvirtėti.

Tai, ką jie daro, tikrai yra Dievo stebuklas. Ir dėkingumas, manau, yra pats geriausias kuras visoms jų pastangoms.

Ir aš noriu dėkoti už viską. Visa, ko neturiu, ko trūksta, atiduoti Dievui, ir džiaugtis visa ta gausybe dalyku, kurie man dovanojami kiekvieną dieną. Labiausiai – už viltį, kurią Dievas duoda savo pažadais: išgelbėjau tave, esi mano, esi man brangesnė už bet ką šitame pasaulyje.

Ačiū Tau, Dieve, už tai. Ačiū, kad Esi.