Visų pirma, idėja, nors ir drąsi, yra logiškai pagrįsta. Taip, į Lietuvą atvažiuoja šiek tiek turistų. Turime, ką parodyti – Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, Kryžių kalnas ir kitas istorinis, gamtinis ir kultūrinis mūsų paveldas. Sala Graikijoje nebūtų joks paveldas – tai būtų erdvė fantazijai, kūrybai ir inovatyvioms idėjoms. Žinia apie šią idėją jau palengva mušasi į žymiausių pasaulio spaudos leidinių puslapius. Kodėl? Todėl, kad tai originalu. Vadinasi, sala taptų žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Galvojate, neatsiras pasiturinčių europiečių, savaitgaliui atvyksiančių į Dausuvą (tarp kitko, tai būtų gražiausias, koks tik gali būti, žymaus geopolitiko prof. Kazio Pakšto atminimas)? Aš taip negalvoju. Tai puiki idėja verslui (tarp kitko, nuskambėjusi „Versli Lietuva“ konferencijos metu), kurioje matau didelę perspektyvą. Tereikėtų tam atsidavusių žmonių ir gerų idėjų.

Visų antra, visiems Zuoką kritikuojantiems asmenis, ypatingai K. Glaveckui, pasiūliusiam Zuokui įteikti antrą Ig Nobelio premiją, galiu pasakyti viena. Ig Nobelio premija, nors ir turinti ironišką potekstę, davė ir duos Lietuvai daugiau naudos nei dauguma biurokratinių/politinių sprendimų, kurių priiminėjimu užsiima Lietuvos politikai. Zuokas premiją atsiėmė geriausiame pasaulyje – Harvardo – universitete, kuris yra ateities verslo ir politikos lyderių erdvė. Kiek domėjausi, niekas tanku pervažiuotos mašinos nevertina neigiamai. Užsienyje niekam neįdomu, jog Vilnius turi kažkokių skolų, užsienyje įdomios idėjos. Vien faktas, kad premijos teikiamos tokioje vietoje (kuri pigiais juokeliais nesišvaisto), parodo, jog Ig Nobelio vertose idėjose išties kažkas yra. Mažai Lietuvos politikų yra taip aukštai iškilę į pasaulinę sceną ir garsinę Lietuvą, todėl kritika dėl Ig Nobelio prizo yra mažų mažiausiai nepilnavertiškumo komplekso apraiška. Kitiems, sakantiems, jog Vilnius turi finansinių problemų, kurias reikia spręsti, taip pat galiu pasakyti, kad esu įsitikinęs, jog jos ir yra kažkokiu būdu sprendžiamos – Dausuvos idėjos subrandinimas tikriausiai nepareikalavo didelės mero darbo dienos laiko, ar ne? Kasdienio finansų tvarkymo žiniasklaida nenušviečia, bet Ig Nobelis ir Dausuva sensacingai iškeliami į puslapių viršūnes. Todėl ir susidaro klaidingas įspūdis: „ai, čia šitas vien nesąmones daro…“

Apskritai, gerbiu Zuoką už tai, kad žinodamas, kaip iš jo bus besityčiojama, neišsigando idėjos išsakyti gyvai – o gal vis dėlto kas nors užkibs?

Ankstesnius jo veiksmus palieku vertinti politikams, politologams ir už mane vyresniems žmonėms, bet Dausuvos idėja yra labai gera. Labai norėčiau kada nors ten susitikti pasenusius dabartinius politikus ir priminti tai, kas buvo sakyta.

Rugsėjis mane privertė pamąstyti ir prisiminti savo blogą. Todėl naują sezoną galiu atidaryti savo pasakojimu apie tai, ką veikiau priešpaskutinę vasaros savaitę. Dalyvavau projekte „Moksleiviai – į Vyriausybę„. Konkrečiau tariant, praleidau savaitę susipažindamas su Finansų ministerijos (nes ją pasirinkau) ir jai pavaldžių institucijų veikla. T.y., gauti šiokį tokį insider experience apie tai, kaip mūsų valstybė yra valdoma. Kalbėjomės su įvairių departamentų darbuotojais, lankėmės VMI, Lietuvos statistikos departamente (šios institucijos trumpinys, beje, labai klaidinantis :)), Muitinėje, CPVA ir t.t. Negana to, klausėmės ir kolegų, kurie stažavosi kitose ministerijose, atsiliepimų. Todėl susidarė tam tikras bendras vaizdas, apie tai, kas vyksta valstybės galvoje. O jei kalbėti drąsiau, tai sulaužiau savo konvencialų požiūrį apie Lietuvos valdymą.

Iš karto noriu atsiprašyti visų, kuriems jau virš 20, kurie jau mokėjo mokesčius, kurie susidūrė su korupcija ir neteisybe. Mano požiūris gali pasirodyti idealistiškas ir labai naivus, bet kol esu jaunas, tol galima.

Kadangi laiką leidau Finansų ministerijoje (vis tiek manau, kad tai svarbiausia ministerija), teko apšnekėti Lietuvai ekstremaliai aktualias temas, t.y., viską, dėl ko skundžiamasi, ir ką labai norima pakeisti arba nekeisti. Kalbėjomės (keliuose departamentuose, VMI ir Muitinėje) apie šešėlį, nenorą mokėti mokesčių ir didelius norus. Visi šie dalykai yra labai susiję. Kalbėsiu teoretiškai, bet mes matome būtinybę naudotis valstybės paslaugomis: švietimu, sveikatos apsauga, galų gale, gauti motinystės, tėvystės, nedarbo išmokas, BET nematome būtinybės mokėti mokesčius. Iš tikrųjų, aš galiu suprasti tokius žmones – kodėl aš turiu mokėti mokesčius, jei turtuoliai jų nemoka? Sutinku, kad kai kuriuos mokesčius būtų galima keisti (šalinti spragas įstatymuose), nes dideles pajamas gaunantys ir žinantys ir norintys, kaip jas nuslėpti, žmonės mokesčių gali išvengti. Bet kategoriškai nesutinku, jog tai yra priežastis nemokėti mokesčių. Gaila, jog dėl jau minėto mąstymo atsiranda tokie dalykai, kaip šešėlinė ekonomika, kurios apimtis, jei neklystu, FinMino duomenimis, yra apie 28% Lietuvos BVP. Būna visai linksma pagalvojus, kas būtų, jei šitas skaičius sumažėtų iki kokių 10-12%. Kiek daug naujų pinigų! Ir ne iš mokesčių didinimo ar mokesčių karpymo, bet iš paprasčiausiai atsiradusio žmogiško solidarumo. Idealiu atveju, tada ir minimalus atlyginimas, ir pensijos būtų reguliariai keliami, miestai, gatvės ir mokyklos taptų gražesni…

Sakau „idealiu atveju“, nes yra tam tikras niuansas. Sakysite „išplovė smegenis“, bet man nuoširdžiai pasirodė, jog ministerijoje dirba labai protingi žmonės. Prieš važiuodamas į Vilnių galvojau, kad joje šiltuose postuose sėdi kažkokie valdininkai, kurie nelabai gaudosi situacijoje; atrodė, jog jie yra akli ir kurti ir apskritai nieko nenusimano. Prisiskaičiau visokių protingų žurnalų, prisigaudžiau progresyvių idėjų, kaip sutvarkyti Lietuvos ekonomiką ir buvau sąlyginai pasiruošęs pamokyti Finmino darbuotojus. Teko nustebti. Žino jie visas tas idėjas, kurias skelbia protingi (be ironijos) lietuviški žurnalai, patys generuoja naujas idėjas, kuria racionalius ir pragmatiškus planus, kaip gerinti situaciją. Eini iš departamento į departamentą, – visur tas pats. Žmonės ten politiškai nepriklausomi, apskritai, panašu, jog ne visi labai jau domisi politika Lietuvoje, todėl gali priimti visiškai racionalius, matematiškai teisingus sprendimus. Ir jei visi tie sprendimai pasiektų „Įstatymo projektas patvirtintas“ statusą, tai man atrodo, jog jau seniai būtume gana turtinga valstybė. Neapsiimu spręsti, kur viskas užstringa, palieku tai jums, bet tarpusavyje su draugais kalbėjomės, jog Lietuva šiek tiek panaši į Stepheną Hawkingą: galvoje yra nemažai proto, bet judėti ir įgyvendinti norų negali. Yra liga, kuri tai stabdo. Lietuvos atveju ir aš matau vieną tokią ligą, bet bijodamas stipriai prašauti ir neįtikti, jos kol kas neįvardinsiu.

Grįžtant prie temos, truputį kitaip pradėjau žiūrėti ir į kai kuriuos Lietuvos politikus, ypač populistus. Žmonės nori didelio MMA, didelių pensijų, politikai jas žada – yra išrenkami, -Kubilius žino, kad tokius pažadus įvykdyti kol kas yra mažai realu, todėl nežada – yra nekenčiamas. Ir tikrai – pakelti pensijas ir MMA yra labai labai sunku! Siūlau susipažinti su trumpu Finmin paruoštu 2011 išlaidų aprašymu. Pats ne kartą peržvelginėjau ir galvojau, kad biudžeto sudarymo procesas yra neteisingas ir kažkoks kreivas – juk turi būti kažkoks būdas, kaip subalansuoti biudžetą; juk tikrai yra pinigų, kurie duodami ne ten ir jų yra duodama per daug. Visgi, tai jau buvo truputį idealistinis požiūris. Taip nėra. Pamačiau ir patikėjau, jog biudžetas sudaromas labai kruopščiai ir Finansų ministerijai tenka būti atpirkimo ožiui, kuris kažkam neduoda pinigų, nes jų labai reikia tam, kuriam jų tikrai labai reikia. Valstybė turi daug įsipareigojimų (kalbu ne apie skolas) savo piliečiams ir kol kas netgi turi skolintis tam, kad tuos įsipareigojimus įvykdytų. Todėl padidinti pensijas ir MMA galima, bet tas, kas tai padarytų dabar, turbūt nebūtų toliaregiškiausias žmogus Lietuvoje. Reikia išlaukti, reikia surinkti daugiau pinigų, galbūt neimti atlyginimo vokelyje ar nerūkyti kontrabandinių cigarečių. Gal visgi tas solidarumas mums išties padėtų? Nes kol kas labai mėgstame imti, o ne dalintis, ir mokame surasti labai daug pasiteisinimų.

Būtų galima tęsti ir tęsti. Įsivaizduoju, kaip ant manęs pyksta tipinis mokesčių mokėtojas. Pagyvensim, pamatysim, man atrodo, jog galime tapti stipria tauta, stipria valstybe, tik tam reikia noro, valios ir ryžto daryti drastiškus ir didelius darbus. Reikia mokėti ekstremaliai kritiškai mąstyti, kitaip tariant, panaudoti empatijos būdą ir pažvelgti į įvykius iš visai kitos varpinės. Galbūt iš šono mes visi atrodom nepataisomi, susiraukę, depresingi pesimistai? O tai galima pataisyti.

Savaitė Finmine buvo puiki, jei kas iš darbuotojų skaito šį įrašą, noriu dar kartą padėkoti. O savo skaitytojų prašau dalintis mintimis.

Labai liūdna. Kilo klausimas: kam reikia kažkokių savanorių ar žmonių, kurie dalykus prižiūri? Užsiregistravau dar kelios savaitės prieš renginį ir šiandien bandžiau gauti tėvų sutikimią (kam jo reikėjo?), todėl net galvojau, kad bus sunku praeiti pro vartus. O buvo taip: nesvarbu, pro kuriuos vartus ėjai (nes buvo suskirstyta pagal pavardes), nesvarbu, ar registravaisi, ar ne, nesvarbu, kiek tau metų, tereikėjo ant balto popieriaus lapo parašyti savo vardą, pavardę ir pasirašyti. Viskas. Dėl to kyla abejonių, ar užteks duomenų įrodyti rekordą…

Praėjus dar linksmiau. Atsistoji prie gardo ir lauki, kada tau atmes kamuolį. Tie, kurie gaudavo pakankamai (3-5 kamuolius, tiksliau, kiek gali panešti), iškart traukdavo prie vartų ir išeidavo. Tokių buvo nemažai. Ir jau buvo labai mažai šansų, kad man, sąžiningai užsiregistravusiam ir pasiruošusiam prisidėti prie kamuolio mušinėjimo rekordo, dar liks kamuolių. Vis dėlto liko.

(Nufilmavau)

Visgi labai labai liūdna, kad organizatoriai renginiui buvo absoliučiai nepasiruošę, organizavimo galimybę vertinčiau 1/10. Labai tikiuosi, kad per čempionatą taip nebus, nes ispanų rinktinę apmėtys peiliais, o iš Šiaulių arenos kas nors išsineš krepšius.

Labai faina. Nepaisant to, aikštėje liko daug žmonių, visi vieningai mušinėjo kamuolį; kas nebuvote, patikėkite – garsas nerealus! Atrodo, lyg griaudėtų. Ir tos penkios minutės prabėgo nesuvokiamai greitai. O dar gražiau – kai keli tūkstančiai kamuolių yra išmetami į orą. Jausmas, lyg kokiam fantastiniam filme. Vienu žodžiu, idėja buvo labai graži, neblogai išpildyta ir gražiai suvienijo tautą. Tikėkimės tik, kad nepaisant pirmos šio įrašo dalies, rekordas bus įskaitytas.

(Irgi nufilmuota)

1) Bin Ladeno palaidojimas jūroje. Aukšti JAV pareigūnai teigia, jog Bin Ladeno kūnas į jūrą buvo išmestas, nes buvo norima laikytis islamo tradicijų bei atsikratyti galimybės, jog Bin Ladeno šalininkai bandytų kūną rasti. Visų pirma, apie laidojimą jūroje kaip islamo tradiciją niekada nesu girdėjęs. Pagalvokite: ar patys kada nors apie tokią tradiciją girdėjote? Kam teko lankytis Turkijoje ar Egipte, turbūt jau pastebėjo, kad net ir jose galima rasti kapinių. Galima rasti, nes žmonės taip pat kaip ir mūsų kultūroje laidojami žemėje, o ne vandenyje. Užmetęs akį į žemėlapį pamačiau, jog Abbottabadas, kur Bin Ladenas buvo nužudytas, yra bent 1000 km nuo artimiausio kranto Indijos vandenyne. Apie Bin Ladeno nužudymą pirmai išgirdau savo laiku apie dešimtą vakaro sekmadienį (Lietuvoje apie penktą ryto pirmadienį). Po maždaug dešimties valandų jau žinojau, kad kūnas buvo palaidotas jūroje. Vadinasi, kūno buvo atsikratyta nepraėjus nei parai, po Bin Ladeno likvidavimo. Visų antra, sunku būtų tikėtis, jog kas nors bandytų atgauti Bin Ladeno kūną. Teroristai nėra tokie organizuoti, kaip JAV kariuomenė, jie neturi jokių paieškos sistemų, todėl pasilaikyti kūną bent 2-4 paras ir įrodyti pasauliui, kad teroristas sugautas, nėra jokios grėsmės. Kad ir kas bebandytų kūną atgauti (nors tuo labai abejoju), paprasčiausiai niekam nepavyktų. Būtent todėl man kyla abejonių dėl tokio skuboto kūno atsikratymo.

„Reuters“ straipsnyje apie tai:

„The fact that he was not armed is a smaller thing…There will be more focus on whether he was buried in an Islamic way. There has been reaction from Islamic clerics that he was not properly buried and this will be discussed for some time.“

Saudi Sheikh Abdul Mohsen Al-Obaikan, an adviser to the Saudi Royal Court, was more direct.

„That is not the Islamic way. The Islamic way is to bury the person in land (if he has died on land) like all other people.“

Amidhan, a member of Indonesia’s Ulema Council (MUI), the highest Islamic authority in the world’s biggest Muslim society, said he was more concerned about the burial that the killing.

„Burying someone in the ocean needs extraordinary situation. Is there one?,“ he told Reuters.

„If the U.S. can’t explain that, then it appears just like dumping an animal and that means there is no respect for the man … and what they did can incite more resentment among Osama’s supporters.“

Kita vertus, JAV šituo šūviu nušovė du zuikius. Pirma, nebeliko svarbiausio įrodymo, antra, parodyta tariama pagarba islamo religijai ir tradicijų laikymasis. Amerikoje beveik niekam nesvarbu, kas per tradicijos, bet parodyta pagarba kelia pasigėrėjimą šalies valdžia bei sukelia įspūdį, jog viskas iš anksto buvo apgalvota.

2) Bin Ladeno nuotraukų neviešinimas. Pastarąsias dienas sekiau visas antraštes susijusias su Bin Ladeno nužudymu. Tvarka buvo maždaug tokia: „Prezidentas svarsto, ar viešinti žuvusio Bin Ladeno nuotraukas“, „Prezidentas vis dar svarsto, ar viešinti nuotraukas“, „Prezidentas nusprendė neviešinti nuotraukų“. Panašu, jog apie Bin Ladeno palaidojimą jūroje viskas buvo apgalvota iš anksto, bet prezidentui Obamai prireikė bent dviejų dienų po nužudymo, kad nuspręstų, ar nuotraukas viešinti. Nenoriu būti paranojikas, bet man tai labiau panašu į perdėtą (palyginus nedidelės) problemos eskalavimą, kitaip tariant, Obama galbūt ir neturi nuotraukų (arba turi netinkamas nuotraukas), bet pareiškimai spaudai apie svarstymą, ar nuotraukas viešinti, nepalieka abejonių, kad Obama nuotraukas turi ir turi jas tinkamas. Argumentas, jog paviešintos žuvusio Bin Ladeno nuotraukos gali įsiutinti musulmonų bendruomenę, apskritai yra absurdiškas. Tie, kuriems Bin Ladenas buvo svarbus, jau dabar yra įsiutinti, ir jų atsako (jei jis bus) mastas turbūt nei kiek nepriklausys nuo to, ar nuotraukos buvo paviešintos ar ne. Darbas yra padarytas ir jo pasėkmių pakeisti turbūt nebeišeis.

3*) Ne visai į temą. Tai yra dar vienas pavyzdys, kad JAV „teisingumą“ vykdo kur nori, prieš ką nori ir kada nori. Ir Irake, ir Afganistane, ir Libijoje, ir Pakistane. Tik baisiausia tai, kad amerikietiškas teisingumas yra toks pat kaip filmuose – nužudant priešą. Netgi anglų kalboje žodis „kill“ skamba ir yra vartojamas, kaip niekuo neišskirtinis dalykas. Ar Lietuvoje irgi taip pat atsainiai švaistomės žodžiu „nužudyti“?

Citata iš to pačio „Reuters“ straipsnio:

„It’s not justice. It’s a perversion of the term. Justice means taking someone to court, finding them guilty upon evidence and sentencing them,“ Robertson told Australian Broadcasting Corp television from London.

„This man has been subject to summary execution, and what is now appearing after a good deal of disinformation from the White House is it may well have been a cold-blooded assassination.“

Robertson said bin Laden should have stood trial, just as World War Two Nazis were tried at Nuremburg or former Yugoslav President Slobodan Milosevic was put on trial at the war crimes tribunal in The Hague after his arrest in 2001.

Todėl vyksta visokie debatai. Ar Lietuva Rytų ar Šiaurės Europos valstybė? Pats anksčiau visą laiką galvojau, kad savo mentalitetu ir gražiais pastatais esame tikri šiauriečiai, bet palengva įsitikinau, jog esame grynų gryniausi rytų europiečiai. Galbūt ir ne mūsų kaltė, kad mentalitetu esame tokie panašūs į rusus ar ukrainiečius, bet nepaneigsi, jog Kauno Adidas jaunimas visai neprimena madingų Bergeno norvegų, mūsų sovietinių daugiabučių aplinka neprimena gražaus Helsinkio priemieščio, o mūsų skarotos bobutės su lazdele nėra labai panašios į žilas švedes, važinėjančias miesto dviračiais. Vokiečiai, britai ar amerikiečiai, tiesą pasakius, nelabai žino (jiems nelabai ir įdomu), kur yra Lietuva, ir kuo gyvena lietuviai. O ir šiaip kai kuriems užsieniečiams atrodo, kad gyvename lūšnelėse, kalbame rusiškai ir ištisai geriame degtinę. Skamba truputėlį stereotipiškai, bet manęs nestebina, kad tokie stereotipai iš kažkur atsiranda. Geriausiame mūsų futbolo stadione nenori žaisti užsienio rinktinės. Ir nors iš sovietmečio, matyt, bėgome greičiau nei moldavai ar baltarusiai, dideliais šiauriečiais netapome. Vilniaus ir Klaipėdos senamiesčiai ir Nida turbūt yra vienintelės vietos, kuriose galima pamanyti, jog esi Šiaurės Europoje. Visi kiti miestai, deja, deja, labiau primena šiek tiek europietiškesnį Kijevo/Minsko variantus, jau nebekalbant apie kaimus. Ką prarado rusų okupuotos tautos, tai turbūt estetikos jausmą. Kodėl važiuojant pro kaimus dažniau matome žolėmis apaugusius pastatus, kodėl gatvėse mėtosi šiukšlės, kodėl žmonės neišsikuopia savo kiemų? Ne visi turi pinigų pasistatyti gražius ir švarius namus, bet juk visi gali stengtis ne tik dėl savęs bet ir dėl aplinkinių – visi kuriame bendrą šalies vaizdą.

Todėl tenka pripažinti, jog esame gryni rytų europiečiai. Labai abejoju, kad kada nors mentaliteto savybėmis ir ekonominiu pajėgumu prilygsime nors vienai Šiaurės Europos valstybei. Man irgi būtų didelis prestižas būti vadinamam šiaurės europiečiu, bet žymiai linksmiau neužsidėti kaukės ir būti tuo kuo esu. Nežinau, kodėl, bet aš pats sau Rytų Europą asocijuoju su atsipalaidavusiais, žmonėmis, o pats regionas savo kontrastais ir sovietiniu palikimu man kartais kelia šypseną. Vien pažiūrėjus kai kurias Rytų Europos šalių dainas Eurovizijoje galima tuo įsitikinti. Todėl man visada linksma pajuokauti apie savo šalį ir regioną: kad dažnai dingsta elektra, kad miestų gatvėse važinėja seni vežimai ar kad mūsų valdžioje yra komunistai ir neturime verslo įmonių. Juk tiesa ta, jog būtent mes esame tie, kurie labiausiai rūpinasi tuo, iš kokio regiono esame. Visai nesvarbu, ar mus laiko rytų ar šiaurės europiečiais, nes paprastai žmonės iš užsienio neturi išankstinio nusistatymo už ar prieš konkretų regioną. Nusistatymą kuriame mes patys, išvažiuodami atostogauti, mokytis ar dirbti į užsienį.

Ir vietoj to, kad kitą kartą išvažiavę į užsienį bandytumėte visiems įrodyti, kad esate lygiaverčiai skandinavams, pareikškite visiems, kad lietuviai geriau už visus kitus moka švęsti ir sušokite Arnoldo Lukošiaus šokį. Visiems šitai labai patinka. :) Juk esate iš regiono, kuris turi charakterį.

Negi mes iš tikrųjų esam tokie rimti, kokie bandom atrodyti?

Būtent tiek žinojau iki šio kovo, kai pagaliau turėjau galimybę aplankyti Kosta Riką pats.

Į San Chosę išskridome kovo trečią dieną – apie 20 labai amerikietiškai ir, matyt, nelabai protingai atrodančių mokinių grupė. Kol buvome Kosta Rikoje, gyvenome šeimose, kurių vaikai mokosi vienoje iš prestižinių San Chosė priemiesčio Heredia mokyklų. Per devynias dienas beveik 20 valandų praleidome autobuse – keliaudami iš vienos vietos į kitą; tuo pačiu ir pamatėme viską, ką Kosta Rikoje eilinis turistas turėtų pamatyti.

Vis dėlto nusprendžiau, jog nerašysiu apie tai, ką galite rasti kelionių žurnaluose. Galvoje įstrigo keli dalykai – manau, jog jie geriausiai jums papasakos apie Kosta Riką.

Pura Vida! Dar prieš važiuodami į Kosta Riką buvome priversti išmokti ir prisiminti pačią svarbiausią frazę. Iki galo ir nesupratau, ką tai reiškia, bet apytikslę reikšmę galima suprasti kasdieniniuose pokalbiuose, o apytikris vertimas būtų: „geras, tikras gyvenimas.“ Jei neturi ką pasakyti, jei nori pasisveikinti ar atsisveikinti, jei nori pasakyti „what’s up,“ sakai „Pura vida!“ Išskirtinis Kosta Rikos bruožas, kurį naudojome ir girdėjome visur.

Kava. Galbūt ir būčiau kažkada susiejęs Kolumbiją ar Braziliją su kava, bet vardindamas esminius kavos gamintojus Kosta Rikos turbūt nepaminėčiau. Visgi apsilankėme Cafe Britt plantacijoje ir nuomonę teko pakeisti. Kosta Rikos kava yra puiki. Nesu kavos snobas-ekspertas, bet, savaime suprantama, skanią kavą mėgstu. Kava ten tikrai buvo skani – šviežia, prižiūrima, kvapni. Gerdamas kavą plantacijoje nesąmoningai imi manyti, kad geri kažką labai kokybiško. Neabejoju, jog Kosta Rikos kava ir yra labai kokybiška. Jei kada bus galimybė, rekomenduoju visiems pabandyti.

Paplūdimiai. Savaitgalį praleidome viename iš Kosta Rikos paplūdimių ant Ramiojo vandenyno kranto. Iš pradžių tikėjausi gražaus paplūdimio su maža tikimybe maudytis (prastas dugnas.) Vis dėlto, oficialiai pabuvau gražiausiame savo gyvenimo paplūdimyje – nuo Viduržemio jūros paplūdimių šis paplūdimys labai skyrėsi, nes vis dar turi išsaugojęs savo laukinę išvaizdą – palmes ir augalų įvairovę. Maudytis galima – dugnu galima vaikščioti ir basam, tik vis nejauku prisiminti tą įvairovę (kažkas sakė, jog matė nedidelį ryklį.)

Kelių kultūra. Kaip ir būtų galima tikėtis, aukšta kelių kultūrą Kosta Rikos keliai nepasižymi. Aš nebuvau labai nustebintas, bet amerikiečiai buvo išsigandę ir šokiruoti. Panašu, jog tvarkos keliuose nėra, visi važiuoja greitai, atidarytais langais, senomis mašinomis. Lietuvoje įsėdęs į mašiną (jei pamirščiau) dažniausiai sulaukčiau paraginimo užsisegti saugos diržus. Kosta Rikoje įsėdęs į mašiną ir bandydamas užsisegti saugos diržą sulaukdavau priekaištų ir raginimų to nedaryti. Pirmą dieną (kai „taisyklių“ nežinojau) bandžiau užsisegti diržą – jis buvo nukištas kažkur giliai po sėdyne ir prireikė maždaug trijų minučių, kol jį galiausiai išlupau ir paruošiau naudojimui. Bet, kaip teko patirti, diržo ten neprireikė. Net važiuojant 130 km/h siauromis miesto gatvėmis.

Politika. 1) Kosta Rika neturi oficialios armijos. Bent jau taip sakė mūsų gidai. 2) Kosta Rika turi prezidentę moterį. Beje, gerbiamą ir dažnai rodomą žiniasklaidoje. Panašiai kaip D. Grybauskaitė. 3) Kol lankėmės Kosta Rikoje, buvo kilęs konfliktas tarp Nikaragvos ir Kosta Rikos dėl vienos Kosta Rikai priklausančios salos, kurią Nikaragva norėjo pasisavinti. Šalyse kreipėsi į Hagos teismą ir konfliktas buvo taikiai išspręstas – sala lieka Kosta Rikai.

Kainos. Važiavau atsipalaidavęs – neabejojau, jog Kosta Rikoje absoliučiai viskas yra pigiau nei JAV. Teko nusivilti. Maisto, drabužių ir pramogų kainos panašios kaip Valstijose, o kai kurios net ir aukštesnės. Tai teko matyti ne tik turistų pilnuose kurortuose (kur to galima tikėtis), bet ir eiliniame miesto prekybos centre. Feikų, deja, neprisipirkom. :/

Merginos. Puikios.

Ir truputėlis vaizdinės medžiagos:

Naktinis San Chosė su visais savo priemiesčiais. Labai gražus vaizdas, ypač kai matai jį gyvai.

Visos gyvūnų nuotraukos buvo padarytos a la zoologijos sode, bet visi čia esantys gyvūnai buvo rasti čia pat, Kosta Rikos miškuose.

Trijose nuotraukose esantis ugnikalnis yra aktyvus, didžiausias Kosta Rikoje ir vienas aktyviausių ir didžiausių Centrinėje Amerikoje.

Vaikščiojome ne tropiniame miške, o keliasdešimt metrų virš tropinio miško. Ne taip jau ir smagu, kai tiltas siūbuoja bent po pusę metro į visas puses.

Playa Blanca – baltasis paplūdimys,

Centrinės ir Pietų Amerikos gyventojai – daugiausiai katalikai.

Turbūt būtų nesunku atspėti, kas yra pagrindinė sporto šaka Kosta Rikoje. Šalis neseniai pasistatė naują nacionalinį stadioną, kuriame balandį Kosta Rikos rinktinė žais draugiškas rungtynes su Argentina, Nikaragva ir Panama (jei neklystu.)

Bene geriausi gidai, kurie man kada nors ką nors pasakojo. :)

Daugiau nuotraukų.

Būtent – pagamina. Būsimojo krepšininko kelias į žvaigždes prasideda maždaug devintoje klasėje – gimnazijos komandoje. Mokyklų būna įvairių ir visur, bet talentai nepastebėti nelieka. Pavyzdys – mano mokyklos krepšinio komanda. Joje žaidžia keturi dvyliktokai, keletas vienuoliktokų, dešimtokų ir devintokas. Trys dvyliktokai jau vienuoliktoje klasėje gavo laiškus iš universitetų, siūlančių 100% sporto stipendijas ir siūlančius žaisti jų komandose (tuo pačiu – atsidurti sporto laidose ir žurnaluose). Aukštųjų mokyklų skautai važinėja po visą šalį, ieškodami ateities žvaigdžių, ir jas randa!

Visos mokyklos šio sezono namų rungtynės buvo transliuojamos internetu. Trejos rungtynės buvo transliuojamos ir per vietinę televiziją. Kulminaciją komandos žinomumas turbūt pasiekė vasario pradžioje, kai mano klasiokai (ir bendrabučio kaimynai) žaidė prieš nr. 1 komandą Jungtinėse Valstijose. Rungtynės vyko Duke universiteto arenoje, talpinančioje apie 4000 žiūrovų, o rungtynes tiesiogiai transliavo ESPN2 – vienas pagrindinių sporto kanalų, kurį stebėti gali dešimtys milijonų žiūrovų. Nors ir pralaimėta 14 taškų (rungtynių gale visa arena plojo mūsų devintokui, prasiveržusiui pro 30 cm aukštesnius varžovus ir pelniusiui dvitaškį) skirtumu, nenustojau stebėtis dėmesiu, kuriuo gali lepintis vaikinai, su kuriais kasdien matausi klasėje, bendrabutyje ar valgykloje.

Kitą įdomų dalyką radau internete. Sporto apžvalgos svetainės rašė apžvalgas ir pre-game reportus pastarosioms rungtynėms, o krepšinio statistikos svetainės, pasirodo, visą sezoną rinko komandų ir žaidėjų statistiką, kurė žaidėjų ir komandų profilius, rinko nuotraukas. Kada nors lankėtės Eurolygos svatainėje? Tai kažkas panašaus, tik skirta gimnazijų krepšiniui. Todėl šį sezoną mokykloje spėliojame, kurie iš dabartinės komandos krepšininkų žais NCAA (JAV koledžų lyga) pirmajame divizione. NCAA – turbūt viena iš trijų stipriausių pasaulio krepšinio lygų. NCAA rungtynės transliuojamos dažniau nei NBA rungtynės, o universitetų mokiniai tampa nacionalinėmis žvaigždėmis ir pagrindiniais krepšinio pasaulio veikėjais, apsuptais dėmesiu ir spekuliacijomis apie jų ateitį (pirmo, antro rato šaukimas NBA naujokų biržoje?)

Tada pagalvoju apie Lietuvą. Žinoma, neturime tokios vartojimo kultūros ir didelio turto, kad mūsų žaidėjai būtų taip auginami. Mūsų jaunieji talentai visoje šalyje išgarsėti gali bene tik dviem būdais: sublizgėdami jaunimo rinktinėse arba pradėję žaisti „Lietuvos ryte“ arba „Žalgiryje.“ Vis dėlto, nors savo populiacijos ir ekonomikos dydžiu tesudarome menką Šiaurės Karolinos (vienos iš 50 JAV valstijų) dalį, vasarą jų rinktinei pralaimėjome tik 15 taškų. Todėl dabar galvoju, kad nors laimėti ir nebuvo neįmanoma, tai buvo labai geras pasiekimas.

Būdamas JAV pagaliau pamačiau visišką apatiją krepšiniui. Kai pradėjau amerikiečiams pasakoti ir džiaugtis Lietuvos pasiekimais pasaulio čempionate, išgirdau įvairių, kurioziškų, atsiliepimų:

1) „Kaip sekasi JAV? Dar nepralaimėjo? Grupės varžybos jau baigėsi?“ – maždaug 4 iš 5 žmonių atsako šitaip, kai užsimenu apie čempionatą.

2) „Su kuo dabar žaisim? Su Lietuva? Aišku, nugalėsim! Amerika – svajonių komanda, jie niekada nepralaimi“ – tuomet imu kantriai pasakoti, jog JAV svajonių komanda buvo prieš dešimtmetį, o dabar už šalį žaidžia vos keletas žymesnių NBA žaidėjų ir daugybė lygos vidutiniokų, kurie turi problemų ir su brazilais, ir su rusais. Na, ir truputį su lietuviais.

3) „Geras! Rimtai būna krepšinio čempionatai?!“

4) (po mažojo finalo) „Žmonės švenčia gatvėse?! Švenčia trečią vietą?!“ („Jūs net aukso nešvenčiat“), „Aš švenčiu, švenčiu, va, savo širdyje švenčiu.“

Linksmai nusišypsočiau, jeigu man taip atsakytų sodininkas šiaurės Japonijoje. Tačiau dabar keista tai, jog apie vykstantį čempionatą ne ką žino kai kurie mokyklos abiturientai, kurie jau gavo kvietimus žaisti NCAA lygoje, net ir vienas, kuris žais ne pas ką kitą, o Mike Krzyzewski, JAV rinktinės trenerį!

Todėl vis labiau sutinku su nuomone, jog Lietuvoje krepšinis mylimas fenomenaliai. Branginkime tai. JAV krepšinis – būdas save išreikšti kaip sportininką, žaisti už mokyklos/universiteto komandą, o geresniems sportininkams – ir galimybė tapti profesionalu, išgarsėti ir užsidirbti pinigų. O tai, kas vyksta, už šalies – jau nelabai svarbu. Svarbu, kad valstijos universitetas gerai pasirodytų NCAA. Todėl žaidėjai į rinktinę patenka ne tam, kad atstovautų tautai, jie tiesiog patenka todėl, kad yra geriausi šalyje. Labai paprasta.

Prieš išvažiuodamas girdėjau labai daug įvairių nuomonių, nes nuomonę apie Ameriką turi visi. Todėl leisdamasis Bostono oro uoste mąsčiau, ar aplinkui matysiu tik „nutukusius apgailėtinai naivius amerikiečius“ ar „nuoširdžius ir atvirai bendraujančius žmones“. Sunku pasakyti, kuris įspūdis buvo PATS pirmas, bet pirmas malonus įvykis nutiko dar oro uoste einant pro JAV sieną, kai pasienietis pasidomėjo, į kokią mokyklą važiuosiu ir pasakė, jog tai gera vieta. Dar po pusvalandžio įvairių oro uosto procedūrų piktai atrodantis vyriškis, kuris tikrino bagažą, mūsų paklausė, iš kur esam ir kaip lietuviškai atsisveikinti. Oro uostą palikom girdėdami kažką panašaus į „Vysou gerou“.

Apie privačias mokyklas JAV girdėjau tik teigiamus atsiliepimus, bet pirmi įspūdžiai čia pranoko lūkesčius. Vis dar nepriprantu bendrauti su mokytoju lygiai taip pat, kaip su bendraklasiu. Atrodo, jog klasėje visi lygūs, tik vienas žmogus stovi, o kiti sėdi. Jeigu užsižiūri kur nors į sieną ar pro langą, praleidi labai daug dėmesio – probleminių klausimų, diskusijos ar naujų idėjų. Nors dar nelengvai prisiverčiu, bet visos pamokos metu tenka išbūti maksimaliai susikaupusiu ir įsitraukusiu į pamokos veiksmą. :)

Ir keletas nuotraukų:

Mokyklos bendrabučiai

Šarlotės panorama

Bostonas

Atrodo, kad lengva, bet teko gerai pasukti galvas ir pasidalinu trumpa ataskaita apie tai, ką sugalvojom:

(1) Lietuvoje vienam gyventojui tenka daugiausiai oro balionų pasaulyje.

(2) Lietuvoje anksčiau nei JAV išrinkta šviesių plaukų prezidentė (ekrane Dalia Grybauskaitė pakeičia Hillary Clinton).

(3) Lietuvoje mobiliųjų telefonų daugiau nei gyventojų (pirmi ES pagal mobiliųjų telefonų kiekį vienam gyventojui).

(4) Lietuva yra 600 metų senesnė valstybė nei JAV. Ginčytina, tačiau mūsų pirmas paminėjimas įvyko šešiais amžiais anksčiau nei už Atlanto įsikūrė pirmieji kolonistai.

(5) Žemaičiai Švedijos gyventojus anksčiau vadindavo žuvėdais, iš ko atsirado pavadinimai „švedai“ ir „Švedija“. Nuo tarptautinio varianto lietuviškas labai stipriai nenukrypsta, todėl prisiimame laurus už tai, kad Švedija dabar yra Švedija. :)))

(6) Barakas Obama savo giminėje turi lietuvių, todėl lietuviai visada apsidžiaugs būdami pakviesti į Obamos šeimos suvažiavimus. :)

(7) Lietuvoje yra daugiausiai krepšinio teisėjų pasaulyje – daugiau nei 3 300 000.

(8) Kas yra 2.5 karto didesnis nei Lietuva? Švedija? Kolumbija? Niujorko miestas. :)

(9) Visas pasaulis telpa į Lietuvą: Akropolis, Babilonas, Bruklinas, Europa ir net Eifelis…

Tai yra didžioji dalis (pseudo)faktų, apie kuriuos suksis mūsų pasakojimas. Jūsų, skaitytojai, norėčiau paprašyti, kad pridėtume bent vieną, jūsų galva, įdomų faktą apie Lietuvą, kuris paįvairintų mūsų paskaitą. Ačiū!

Tai, jog KTU gimnazija šiemet tapo pirma, o Licėjus liko tik ketvirtas, manęs labai nestebina, sakyčiau, kaip tik džiugina, kad Lietuvoje yra jau keturios apylygės mokyklos (tiesa, tik po metų galėsime pamatyti, ar Vilniaus ir Kauno jėzuitų gimnazijos išsilaikys taip aukštai). Nelabai galiu vertinti ir Vilniaus ir Kauno mokyklų padėties reitinge paprasčiausiai dėl to, jog menkai nusimanau, kurios mokyklos yra geriausios. Tačiau vien iš to, kaip išsidėstė Šiaulių mokyklos, galiu sakyti, kad reitingui iki tobulumo dar toli. Nors Šiauliuose yra dvi šimtametės labiau žinomos mokyklos (J. Janonio ir Didždvario gimnazijos), Šiauliuose, anot „Veido“ reitingo, geriausia yra (rusų) „Santarvės“ mokykla, šių metų reitinge Lietuvoje atsidūrusi šeštoje vietoje ir aplenkusi garsiausias Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos mokyklas.

Aš turbūt nė nerašyčiau šio įrašo, jeigu „Veido“ reitingo tikslas būtų išrikiuoti mokyklas pagal tai, koks jų abiturientų skaičius įstojo į universitetus pagal pirmą pasirinktą specialybę. Tuomet viskas būtų taip pat aišku, kaip ir Europos krepšinio čempionato rezultatyviausių žaidėjų reitinge. Tačiau „Veido“ žurnalas pirmai šio sąrašo mokyklai deda geriausios Lietuvos gimnazijos karūną: virš reitingo puslapių įrašytas nedviprasmiškas klausimas „Kuri mokykla geriausia jūsų vaikui?“. Galima padaryti išvadą, kad mokykla, kurios stojimų pagal pirmą pasirinktą specialybę procentas yra didžiausias, yra pati geriausia. Nesutinku, nes reitingavimui pasirinktas labai nestabilus ir padėties neatspindintis parametras. Priežastys:

(a) Reitingas labai priklauso nuo to, kiek mokykloje mokosi mokinių. Iš Šiaulių „Santarvės“ mokyklos į aukštąsias mokyklas pagal pirmą specialybę įstojo 10 abiturientų, iš Kauno „Šviesiosios“ gimnazijos – 45. Pirmoji mokykla yra 6-oje vietoje, antroji – 33-ioje. Jeigu iš „Santarvės“ mokyklos būtų dviem „sėkmingais“ stojimais daugiau (nemanau, jog šiemet tai buvo neįmanoma), reitingas pakiltų iki 75%. Tai reikštų, jog Šiaulių „Santarvės“ mokykla šiemet būtų trečia „geriausia“ Lietuvos mokykla. Jeigu „Šviesioji“ gimnazija reitinga būtų šeštoje vietoje su „Santarvės“ gimnazijos reitingu, jai reikėtų papildomų 15 „sėkmingų“ stojimų tam, kad pakiltų iki trečios vietos. Gana daug, kad įvyktų atsitiktinai. Vadinasi, mažesnės mokyklos reitinge turi vadinamąją „atsitiktinumo“ teisę. Šiemet pagal pirmą specialybę įstoja penkiais abiturientais daugiau nei praeitais metais ir tu jau nebe 294-as, o 6-as!

(b) Reitingas priklauso nuo to, kaip mokiniai vertina savo jėgas. Nenoriu pasirodyti priešiškas, tačiau miesto mokyklų mokiniai turi geresnę prieigą prie informacijos šaltinių, žino, kur kokia konkurencija yra, tikėtina, jog yra ją matę savo akimis, todėl, manau, savo šansus įstoti į aukštąją mokyklą vertina realiau, nei, tarkime, abiturientai iš atokesnės kaimo vietovės. Kur nors miestelyje dvylika metų būsi lepinamas dešimtukais ir nesuprasi, kodėl VU nepriėmė pirmu numeriu, ir tenka tenkintis trečiu universitetu sąraše. Be abejo, tai priklauso ne vien nuo kaimo vietovės. Neabejoju, jog kur nors atsiranda tokių klasių, kuriose konkuruojama, kas įstos į geresnį universitetą. Dešimt dėl prestižo surašo kembridžus ir oksfordus, nei vienas neįstoja, o mokyklos reitingas krenta per 150 vietų žemyn. Skamba truputį paranojiškai, bet panašių pavyzdžių esu matęs.

(c) Kitas dalykas – tai, jog reitinge nurodomas vienerių metų rezultatas. Tai dar labiau padidina jo nestabilumą. „Veidas“ straipsnyje teigia, jog į tai atsižvelgta ir pateikiamos pastarųjų dvejų metų mokyklos vietos. Tačiau ankstesnių metų mokyklos vietos 2010-ųjų metų reitingo nekeičia, nes nėra į jį įtrauktos. Geriausiu atveju pamatysime trejų metų mokyklos progresavimo tendenciją…

Nerašyčiau šio įrašo ir tuo atveju, jeigu manyčiau, kad reitingo patobulinti neįmanoma. Bet man atrodo kitaip. Kiek galvojau, nėra lengva rasti kriterijų, pagal kurį galima surikiuoti mokyklas nuo geriausios iki prasčiausios. Todėl manau, kad reitingo balas turėtų būti sudarytas iš kelių dėmenų, kurie turėtų skirtingą „svorį“ sumuojant reitingo balą. Galima pamatuoti visų abiturientų pažymių vidurkius, tačiau suprantame, kad vertinimo standartai visur skiriasi. Galima pažiūrėti, kiek mokinių stoja į užsienio universitetus, bet jau gana ilgai ne vien gabiausi mokiniai išvyksta studijuoti svetur. Reitingą labai teigiamai paįvairintų ir tai, jei įtrauktume tokius dalykus, kaip projektų skaičius, būrelių skaičius ir pan., bet iš kur žinoti, kuris projektas yra projektas, o kuris – trijų mokinių išvyka į parką surinkti šiukšlių? Juolab, kad norint įtraukti tokius sudėtingus parametrus, reikėtų gaišti daug laiko, o tuomet ir „Veido“ žurnalas kainuotų nepalyginamai daugiau.

Todėl išsigryninau keletą veiksnių, kurie galėtų sudaryti konkurso balą:

1. Palikti esamą įstojusių pagal pirmą pasirinktą specialybę procentą, išreikštą paprastu skaičiu. 65.2% = 65.2.

2. „Šimtukais“ įvertintų VBE procentas nuo visų mokykloje laikytų VBE skaičiaus. Žinoma, nebūtinai „šimtukais“, gali būti ir 90-100 įvertintų egzaminų skaičius. Tarkime, 35 mokykloje laikyti egzaminai įvertinti 90-100 balų, o iš viso laikyti 250 VBE. Padauginkime procentą iš nustatyto koeficiento, kad ir penkių, ir turime antrąjį dėmenį: 12.8% x 5 = 64.

3. Imkime prizines vietas respublikinėse olimpiadose ir nustatytuose konkursuose (Janickio, Matulionio, Baršausko, Kudabos ir t.t.). I vietos diplomą įvertinkime 10 balų, II vietos diplomą – 7 balais, o III vietos diplomą – 4 balais. Tarkime, jog X mokyklos mokiniai per mokslo metus gavo 2 antras ir 3 trečias vietas, vadinasi, prisiduria 26 balus prie reitingo balo. Kaip matome, prizinės vietos turi mažesnį svorį reitingo bale.

3*. Panašiai galima įvertinti ir tarptautinių olimpiadų pasiekimus.

4. Atimti neišlaikytų VBE procentą nuo visų egzaminų ir padauginti iš koeficiento. Tarkime, neišlaikyti 15 iš 250 egzaminų, ir procentą dauginame iš trijų. 6% x -3= -18 balų.

Mokyklos reitingas būtų: 65.2 + 64 + 26 – 18 = 137.2.

Sakysite, sunku gauti duomenis. Kaip suprantu, „Veidas“ iki tol skambinėdavo visoms Lietuvos mokykloms ir prašydavo tikslių duomenų apie abiturientų ir stojimų skaičių. Na, jei ir ne taip, manau, darbas nemalonus. Tačiau kitus dėmenis juk nesunkiai galima gauti iš ŠMM ir NEC. Teliktų juos susistemizuoti ir suskaičiuoti.

Užbaigdamas šį netikėtai ilgą įrašą, norėčiau dar kartą priminti, jog tobulo reitingo nesudarys niekas, bet stengtis verta. Kuo labiau tobulinsime sistemą, tuo geresnė ji bus – nesunku tai suprasti. „Veido“ reitingas nestovės vietoje – randasi vis daugiau žurnalų, kurie nepatingės ir padarys sudėtingesnį rikiavimo būdą. Tuomet viskas grįš į savo vietas ir viršuje atsidurs tik tos mokyklos, kurios iš tikrųjų vertos viršuje būti, o virš sąrašo puslapių bus galima nemeluojant rašyti „Kuri gimnazija geriausia jūsų vaikui“.

Treneris. Rusijos U18 rinktinės treneris Michailas Solovjovas, atsistojęs ant Siemens arenos parketo priminė seržantus iš filmų apie antrąjį pasaulinį karą. Milžiniškas ūgis, plikai skusta galva, aukštai užtempti šortai ir įspūdingas stotas turbūt turėtų gąsdinti rusų rinktinės žaidėjus beveik taip pat kaip 13.000 lietuvių sirgalių.

Rusų treneris - dešinėje

Rekordas. Keistai Lietuvos žiniasklaidoje nenušviestas rekordas. Siemens arenoje rugpjūčio pirmą dieną buvo pasiektas lankytojų rekordas Europos jaunimo (visų amžiaus grupių) krepšinio rungtynėse. Tiesa, Siemens arena per krepšinio rungtynes bent jau iki praeito savaitgalio talpino iki 11 000 žiūrovų, o rekordas siekia 13 000 asmenų. Truputį nesutampa, bet bent jau paglosto lietuvišką savimeilę.

Pasityčiojimas. Jei reikėtų išrinkti kvailiausią metų sprendimą, balsuočiau už akomponavimą himnui elektrine gitara Šiaulių arenoje. Gitaristas kelis kartus visai nusivažiavo į pievas, o gitaros skambesys subjaurojo himną. Žvalgėmės, nelabai supratom, kas vyksta. Daugiau geriau taip nebeeksperimentuoti.

Priešprieša. Pasilenkiau kažką pasiimti nuo žemės ir vos neapkurtau. Siemens arena iš ramaus šurmulio perėjo į nesuvokiamą triukšmą. Prireikė keliolikos sekundžių, kol supratau, kas vyksta – rusų žaidėjai įėjo apšilinėti į aikštelę. Per televizorių turbūt girdėjosi visai kitaip, bet salėje buvęs triukšmas stebino gerąja prasme. Įbėgus būsimų čempionų komandai visi tuo metu buvę gal 10 000 fanų ėmė skanduoti Lietuvos vardą. Kontrastas labai ryškus.

Fanai. Finale buvo galima tikėtis gal kokio šimto rusų fanų. Rusija – ne Etiopija, ten krepšinis tikrai nėra svetimas. Tačiau viskas, ką teko pastebėti, tebuvo prie vienos ložės išskleista Rusijos vėliava ir ložėje susigrūdęs kuklus keliolikos rusų būrelis, kuris, nepanašu, jog kuo nors daugiau būtų palaikęs savo komandą.

Fun. Rudaveidė juodaplaukė barmenė Šiaulių arenoje po antro kėlinio:

- O tai kas čia tokie žaidžia? „Šiauliai“?

Jau po mažiau nei trijų savaičių išvykstu mokytis į Jungtines Valstijas, į vieną iš Šiaurės Karolinos privačių mokyklų (iki gegužės). Galbūt dėl to, jog tai privati mokykla, susiduriu su griežta amerikietiška tvarka. Mokykloje mokosi apie 330 mokinių, tačiau esu labai nustebęs, kad aptarnaujančio personalo turbūt yra tiek pat kiek mokinių, o mokykla – tai ne šiaip mokykla, o keliolikos pastatų kompleksas su daugiau nei dešimt skyrių, departamentų, klubų ir t.t. Sutinku – painu ir man tai nelabai patinka (visą laiką esu už paprastumą). Kiekvienu klausimu tenka kreiptis vis į kitą žmogų, vis iš naujo prisistatinėti, o tai nėra labai patogu, bent jau ne tiek patogu, kaip buvo mano mokykloje.

Vis dėlto, organizacija stebina labai teigiamai. Gavau keletą laiškų (beje, iš trijų skirtingų asmenų), kuriuose pridėtas mokyklos katalogas, žurnalas, teritorijos žemėlapis, keletas atvirlaiškių ir kita man svarbi informacija. Viskas kruopščiai suplanuota: sulaukiau kitų mokslo metų kalendoriaus, kuriame detaliai surašyti visi mokyklai svarbūs įvykiai, bei 26 knygų sąrašo (su trumpais mokyklos paruoštais aprašymais), iš kurio išsirinkau vieną („Financial Founding Fathers: The Men Who Made America Rich“, skaitėt gal kas – įdomi?) beigi vieną, visai mokyklai privalomą („A Season Of Life“). Ir žinoma – atskirai man sudarytą savaitės tvarkaraštį minutės tikslumu. Pamokos, susitikimai, sportas, laisvalaikis. Tačiau labiausiai nustebinęs siuntinys – daugiau nei 50 puslapių apimties informacinė knyga apie kitus mokslo metus: istorija, dalykai, vertinimas, nusižengimai, nuobaudos, aprangos kodas ir t.t. Viską perskaitęs supratau, jog kiekviena kitų metų minutė bus griežtai suplanuota ir reglamentuota. Gal ir gerai. :)

Ir visa tai – tik dalis, kas mane nustebino ir kas dar nustebins. Turbūt Amerika yra kitokia nei esame pratę matyti filmuose. Ne visi vaikšto apsmukusiomis kelnėmis, nei visur yra narkomanų kvartalų, į kuriuos pašaliniai neįžengia, ir, be abejo, ne visi yra nutukę. Pradedu susipažinti su JAV kaip su aukštos kultūros valstybe.

Turtuolių mokesčiai. Tai nėra progresiniai mokesčiai (žurnale iš viso abejota, ar jų pritaikymas Lietuvoje įmanomas), o pinigai, kuriuos turtingiausi, mažiau nei procentas visų valstybės gyventojų, moka už prabangos prekių įsigijimą. Perki didelį namą prestižiniame rajone – mokėk, perki prabangią mašiną – sumokėk tiek pat valstybei, ir t.t. Skamba gražiai tiems, kurie žodį „turtingiausias“ sulygina su žodžiais „didžiausias nusikaltėlis“, nors kasdien dirba tam, kad turėtų daugiau pinigų, ir turbūt svajoja apie namą su baseinu ir atostogas kur nors už Naujosios Zelandijos. Bet kol kas ne apie tai.

Tam, kad negaišinčiau kai kurių skaitytojų laiko, iš karto pasakau, jog (originaliai) tikiu, kad tarp turtingiausių, tarkime, tūkstančio Lietuvos žmonių, yra bent keletas šimtų verslininkų, kurie pinigus užsidirbo ne vogdami, terorizuodami ar reketuodami, bet sunkiai dirbdami, vadovaudami didelei grupei žmonių ir rizikuodami, kas realiai ir yra priežastis dėl kurios jie yra tūkstančio turtingiausiųjų sąraše ir neturi lenkti nugarų dirbdami fizinius darbus. Tokie žmonės, teko matyti, neturi prabangos atsipalaiduoti net laisvu metu, kai dauguma žemesnes pajamas gaunančių žmonių gali visai išvalyti savo galvas nuo darbinių minčių. Beveik neabejoju ir tuo, kad nors kai kurie turtingi žmonės negimė būdami turtingais ir ilgą laiką norėjo tokiais tapti. Vieni turi svajones mylėti, turėti draugų, mylinčią žmoną, o kitų svajonės žymiai žemiškesnės. Bet bet bet. Įgyvendinai savo svajonę, užsidirbai ir dalinkis su kitais. Teisinga daugumos atžvilgiu, bet labai neteisinga apgailėtinų procento dalių atžvilgiu.

Straipsnyje į šią mintį buvo atsižvelgta probėgšmais: turtuolių mokestis mažina ne turtuolių pajamas, o turtuolių išlaidas. Geriau ne nusipirkti automobilį, o investuoti į įmonę ir didinti įmonės pajamas ir pelną. Šitoks atsižvelgimas, mano galva, prasilenkia su logika. Todėl paklausiu keleto klausimų ir pats atsakysiu. Kodėl žmonės investuoja daugiau? Nes nori daugiau uždirbti. Kodėl nori daugiau uždirbti? Nes nori daugiau išleisti. Vadinasi, žmonės investuoja daugiau ne todėl, kad nori daugiau uždirbti, o todėl, kad nori daugiau išleisti. Dėl šio dalyko turtuolių mokestis niekaip neišgelbės turtuolių (juolab, kad manau, kad tokie žmonės tikrai moka protingai elgtis su pinigais), geriau jau būtų buvę nieko apie tai nerašyti, o tiesiai šviesiai pasakyti, kad naudą gautų tik valstybė („Vyriausybė šiais metais į biudžetą surinko 350 mln. litų daugiau“ – iš pažiūros geras Vyriausybės darbas) ir mažesnes pajamas gaunančios gyventojų grupės. Beje, pastaruoju dalyku irgi galima suabejoti: galbūt valstybei ir pavyktų iš turtingų žmonių surinkti keletą šimtų milijonų, bet ar esame tikri, kad minėti milijonai tinkamai atitarnaus ne tokių turtingų piliečių labui? Turbūt nelabai.

Tai yra priežastys, dėl kurių manau, jog turtuolių mokesčiai nėra gera mintis. Jeigu mano skaitytame straipsnyje buvo rašyta, kad kas nors ims vadinti šią idėją komunistine, tai turbūt tam kam nors aš pritarčiau. Neabejoju, jog yra kitų būdų, kaip surinkti papildomų milijonų į biudžetą, ir netgi nebūtina pabrėžtinai stengtis įtikti didžiausiai mokesčių mokėtojų grupei, turint omenyje tai, jog kur kur, bet Lietuvoje tai tikrai užtenka ir to, kad požiūris į turtingus žmones yra pakankamai neigiamas.