2008 m. „Misionierius“ apie tėvo Leopoldo Scheifele OFM veiklą Tūbausių parapijoje. Režisierė Dalia Kanclerytė.

2009 m. „Rožių lietus“. Režisierė Dalia Kanclerytė, operatorius Laisvis Karvelis, montažas Marijos Drungilaitės, garsas Sigito Stalmoko. Filmas apie šv. Teresėlės relikvijų kelionę Lietuvoje 2007-aisiais.

2009 m. „Gimnazija“ apie Kretingos Pranciškonų gimnaziją. Filmo ir montažo režisierė Ilona Nagrodskytė. Filmavo I. Nagrodskytė, Gediminas Numgaudis, Mindaugas Daugėla, Dovas Vyšniauskas.

2009 m. Padovanok svajonei sparnus

2009 m. Pax et Bonum

2009 m. altoriaus šventinimas Kretingoje

2010 m. „Dienos nepanašios į kitas“ apie Kretingos Šv. Antano dienos centrą. Režisierė Dalia Kanclerytė, operatorius Laisvis Karvelis, montažo režisierė Marija Drungilaitė.

2010 m. „Vaiko širdis“ apie Vaiko širdies asociaciją. Filmas kuriamas vasarą vykusioje  asociacijos stovykloje „Vaiko širdies padėka“ Cigonalių kaimo turizmo sodyboje netoli Kartenos, taip pat Pakutuvėnuose, kur stovyklautojai atvyko išklausyti jiems skirtų Šv. Mišių. „Vaiko širdis“ – tai filmas, kuris parodo svarbią, tačiau mažai kam žinomą problemą. Filme labai jautriai perteikti tėvų išgyvenimai dėl vaiko ligos. Režisierė Dalia Kanclerytė, operatorius Laisvis Karvelis, montažo režisierė Marija Drungilaitė.

2010 m. „Malonė“ apie tėvų pranciškonų puoselėtą lietuvių emigrantų tikėjimo, kalbos, kultūros išlikimo istoriją užjūryje – Kanadoje. Lietuviai emigrantai privalėjo įsikurti, išlaikyti tikėjimą, lietuvybę, tad pamažu ėmė burtis Toronto mieste, kur 1953 m. kartu su broliais pranciškonais įkūrė Toronto Prisikėlimo parapiją. Režisierė Dalia Kanclerytė, prodiuseris Gediminas Numgaudis, operatorius Laisvis Karvelis, montažo režisierė Marija Drungilaitė, Garso režisieriai Vacys Leikus, Mindaugas Daugėla.

2013 m. „Kretingos Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos klebono pareigų perdavimas“. Operatorius Gediminas Numgaudis OFM, režsierė Dalia Kanclerytė, montažas Marija Jurgutienė.

2013 m. „Klaipėdos miesto vėliavos įteikimas br. Benediktui Jurčiui OFM“. Operatorius Gediminas Numgaudis OFM, režsierė Dalia Kanclerytė, montažas Marija Jurgutienė, garsas S. Stalmokas.

2013 m. „Misija“. Naujasis filmas pasakoja apie vieną tragiškiausių brolių pranciškonų gyvavimo laikotarpių. 1940 metais sovietinė armija įsiveržė į Lietuvą griaudama, žudydama, naikindama visa, kas esmingiausia: tikėjimą ir laisvę. Brolių vadovybei buvo aišku, kad pranciškonų ordinas bus sunaikintas.  1940 vasarą tėvui Justinui pavedama suburti pranciškonus  ir įkurti vienuolyną  JAV. Filme sužinosite, kaip pavyko išsaugoti Ordiną, kaip broliai pranciškonai kūrė mažąsias Lietuvos saleles Green Meine, Kennebunkporte, Niujorke. Broliai puoselėjo lietuvybę, žadino tikėjimą ir spausdintu žodžiu kovojo už mūsų laisvę.

2013 m. „Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje montuojami unikalūs vargonai“. Operatorius Gediminas Numgaudis OFM, režsierė Dalia Kanclerytė, montažas Marija Jurgutienė.

2013 m. „Žemaičiai Romoje paminėjo 600 metų Krikšto jubiliejų“. Operatorius Gediminas Numgaudis OFM, režsierė Dalia Kanclerytė, montažas Marija Jurgutienė.

Iš Judėjos atvyko žmonių, kurie įtikinėjo brolius: „Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti“. Kilo nesutarimų ir didelių ginčų tarp jų ir Pauliaus bei Barnabo. Buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie iš anų nuvyks dėl šio ginčo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius.
Tada apaštalai ir vyresnieji kartu su visa bendrija nutarė pasiųsti į Antiochiją iš savo tarpo išrinktus vyrus kartu su Pauliumi ir Barnabu. Tai buvo Judas, vadinamas Barsabu, ir Silas, kurie buvo vadovaujantys brolių tarpe. Jiems įteikė tokį raštą:
„Apaštalai ir vyresnieji broliai siunčia sveikinimą Antiochijoje, Sirijoje bei Kilikijoje gyvenantiems broliams, kilusiems iš pagonių. Sužinoję, jog kai kurie iš mūsų nuvykę asmenys, mūsų neįgalioti, savo kalbomis pasėjo jūsų sielose nerimą bei sąmyšį, mes, bendrai susirinkę, nusprendėme pasiųsti pas jus išrinktus vyrus kartu su mūsų mylimaisiais Barnabu ir Pauliumi, kurie už mūsų Viešpatį Jėzų Kristų yra guldę savo galvas.Taigi siunčiame su jais Judą ir Silą, kurie jums tą patį praneš gyvu žodžiu. Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų. Likite sveiki!“

Atliepiamoji psalmė (Ps 66, 2–3. 5. 6)

P. O Dieve, tave tegarbina tautos, –
tešlovina visos tautos!
Arba: Aleliuja

Tebūna mums Dievas didžiai maloningas,
telaimina mus, giedriu veidu težvelgia.
Tegu jo žygius pažįsta pasaulis,
visų tautų žmonės – jo išganingąjį darbą. – P.

Visa žmonija tegu linksminas, džiaugias,
kad tu tautose viešpatauji teisingai,
pasauly tautoms vadovauji. – P.

O Dieve, tave garbina tautos,
tešlovina visos tautelės.
Tegu mus laimina Dievas,
pasaulio kraštai tegu jį pagerbia. – P.

Antrasis skaitinys (Apr 21, 10–14. 22–23)

Ir nunešė mane dvasios jėga ant didelio ir aukšto kalno, ir parodė man šventąjį miestą, Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo, žėrinčią Dievo šlove. Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio akmens, tviskančio kaip krištolas. Ji apjuosta dideliu, aukštu mūru su dvylika vartų, o ant vartų dvylika angelų ir užrašyti dvylikos Izraelio giminių vardai. Nuo saulėtekio pusės treji vartai, nuo žiemių treji vartai, nuo pietų treji vartai ir nuo saulėlydžio treji vartai. Miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai.
Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla. Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 14, 23)

P. Aleliuja. – Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, – sako Viešpats, –
ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 14, 23–29)

Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.
Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.
Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę“.

Videostudija „Pakūta“

Paulius ir Barnabas iš Pergės leidosi toliau ir pasiekė Pizidijos Antiochiją. Šeštadienį jie nuėjo į sinagogą ir ten susėdo. Daugelis žydų ir dievobaimingų prozelitų sekė paskui juos. Šie kalbėjosi su jais ir ragino būti ištikimus Dievo malonei.
Kitą šabą kone visas miestas susirinko pasiklausyti Dievo žodžio. Išvydusius tokias minias žydus apėmė pavydas, ir jie piktžodžiaudami ėmė prieštarauti Pauliaus kalbai.
Tuomet Paulius ir Barnabas drąsiai pasakė: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis, bet kadangi jūs jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis. Taip mums liepė Viešpats: Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių“.
Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Dievo žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui. Taip Viešpaties žodis išplito po visą kraštą.
Tuo tarpu žydai sukurstė maldingas bei kilmingas moteris ir įtakingus miesto piliečius. Jie sukėlė Pauliaus ir Barnabo persekiojimą ir išvijo juos iš savo žemių. O tie, nusikratę prieš juos nuo kojų dulkes, atvyko į Ikonijų. Mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios.

Atliepiamoji psalmė (Ps 99, 2. 3. 5)

P. Esam Viešpaties liaudis, jo kaimenės avys.
Arba: Aleliuja

Visos šalys, džiūgaukit Dievui,
jam tarnaukite linksmos,
jo akivaizdon ženkit džiaugsmingai! – P.

Jis tikras Dievas, žinokit!
Jis mus sukūrė, esam jo žmonės,
esam jo liaudis, jo kaimenės avys. – P.

Viešpats juk geras ir gailestingas per amžius,
ir per kartų kartas mums atsidavęs. – P.

Antrasis skaitinys (Apr 7, 9. 14b–17)

Aš, Jonas, regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose.
Vienas iš vyresniųjų man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju. Todėl jie stovi prieš Dievo sostą ir tarnauja jam dieną naktį jo šventovėje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę. Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra. Nes Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 10, 14)

P. Aleliuja. – Aš – gerasis ganytojas, – sako Viešpats; –
aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 10, 27–30)

Jėzus žydams pasakė:
„Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš
mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena“.

Vyriausiasis kunigas metė apaštalams kaltinimą: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“.
Petras ir apaštalai atsiliepė: „Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių. Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, prikabindami ant medžio. Dievas išaukštino jį savo dešine, kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Ir mes esame tų įvykių liudytojai, taipogi ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė tiems, kurie jo klauso“.
Apaštalams uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido. O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką.

Atliepiamoji psalmė (Ps 29, 2. 4–6. 11–13)

P. – Viešpatie, mane tu iš priešo rankų ištraukei.

Viešpatie, aš tave aukštinsiu:
tu gi mane iš priešo rankų ištraukei,
nedavei priešams piktai manim džiaugtis.
Gelbėjai mane nuo mirties karalijos,
gyvą mane palikai, neleidai žengti bedugnėn. – P.

Skambinkit Viešpačiui visi, kad jį mylit,
šlovinkit, atsiminę jojo šventumą!
Rūstus jis valandėlę teesti, bet per visą gyvenimą geras.
Iš vakaro verksmas, iš ryto vėl džiaugsmas. – P.

Dieve, klausyki, būk maloningas,
Viešpatie, būk padėjėjas!
Raudą pakeitei man dainomis, šokiais.
Viešpatie, mano Dieve, tave šlovinsiu amžiais. – P.

Antrasis skaitinys (Apr 5, 11–14)

Aš, Jonas, regėjau ir girdėjau balsus daugybės angelų aplinkui sostą, būtybes ir vyresniuosius; jų skaičius buvo miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai. Jie skelbė skambiu balsu: „Vertas Avinėlis, kuris buvo užmuštas, imti valdžią, ir lobį, ir išmintį, ir galybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!“
Ir girdėjau, kaip visi tvariniai, esantys danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir visa, kas juose yra, skelbė: „Sėdinčiam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius, ir pagarba, iš šlovė, ir valdžia per amžių amžius!“ Keturios būtybės kartojo: „Amen!“, o vyresnieji puolė ant žemės, reikšdami pagarbą.

Posmelis prieš Evangeliją

P. Aleliuja. – Prisikėlė Kristus, kuris visa sutvėrė
ir žmonių giminės pagailėjo. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 21, 1–14)

Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip.
Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnus ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame kartu su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nepagavo.
Rytui auštant, ant kalno pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“
Tie atsakė: „Ne“.
Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.
Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.
Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taipogi ir žuvies.
Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.

Kasdieniai liturginiai skaitiniai – katalikai.lt »

Per apaštalų rankas darėsi žmonėse daug stebuklingų ženklų. Visi tikintieji vieningai rinkdavosi Saliamono stoginėje. Niekas kitas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė.
Ir nuolat augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį. Žmonės net į gatves nešdavo ligonius ir ten guldydavo ant neštuvų bei lovų, kad, Petrui praeinant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant gulinčiųjų. Taip pat iš aplinkinių miestelių daug žmonių keliaudavo į Jeruzalę, gabendami sergančius ir netyrųjų dvasių varginamus, ir visi jie būdavo pagydomi.

Atliepiamoji psalmė (Ps 117, 2–4. 22–27a)

P. – Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras, Jis maloningas per amžius.
A r b a: Aleliuja.

Tegu Izraelis kartoja: „Jis maloningas per amžius!“
Tegu Aarono ainiai kartoja: „Jis maloningas per amžius!“
Visi, kurie Viešpaties bijo, tesako:
„Jis maloningas per amžius!“ – P.

Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį, pačiu kertiniu pasidarė.
Taip Dievo nulemta, ir mūsų akims tai nuostabą kelia.
Šią dieną laimingą Viešpats padarė,
Džiūgaukim, kelkim linksmybes! – P.

Išgelbėk mane, Viešpatie mano, suteiki man, Viešpatie, sėkmę.
Palaima tam, kurs ateina Viešpaties vardu!
Mes laiminam jus iš Viešpaties būsto.
Dievas yra Viešpats, ir jis mums šviečia. – P.

Antrasis skaitinys (Apr 1, 9–13. 17–19)

Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės ir kantrybės bendrininkas Jėzuje, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo. Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą, bylojantį: „Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms bažnyčioms Azijoje“.
Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus, o žibintuvų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga tunika ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta.
Jį išvydęs, aš puoliau jam po kojų, tarsi negyvas. Bet jis palietė mane savo dešine ir prabilo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis, ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus. Tad užrašyk, ką būsi regėjęs, kas yra ir kas turi vėliau įvykti“.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 20, 29)

P. Aleliuja. – Tu įtikėjai, Tomai, nes pamatei, – sako Viešpats.
– Palaiminti, kurie tiki nematę! – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 20, 19–31)

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.
O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.
Vieno iš dvylikos, – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo jų tarpe, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“
O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.
Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam ir sako:
„Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų stebuklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami vardan jo turėtumėte gyvenimą.

Režisierė Dalia Kanclerytė, operatorius br. Gediminas Numgaudis OFM, montažo režisierė Marija Jurgutienė.
© Videosudija Pakūta, 2013.

Velykų švenčių nuotraukų albumas

Sekminių dieną stojo Petras su Vienuolika ir, pakėlęs balsą, prabilo:
„Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintąjį galingais darbais ir stebuklingais žodžiais, kuriuos, per jį nuveikė Dievas jūsų tarpe, kaip patys žinote; taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus, Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties siaubo, nes buvo neįmanoma, kad mirtis jam viešpatautų.
Juk Dovydas apie jį sako: „Aš visuomet žvelgiu į Viešpatį. Jis stovi mano dešinėje, kad aš nesvyruočiau. Todėl pralinksmėjo mano širdis, džiūgavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis su viltimi, jog tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neduosi savo šventajam supūti. Gyvenimo kelius tu man atvėrei ir pripildysi mane džiaugsmo savo akivaizdoje“.
Brangūs broliai! Norėčiau jums atvirai pasakyti patriarchą apie Dovydą. Jis mirė, buvo palaidotas, ir jo kapas yra mūsuose po šiai dienai. Būdamas pranašas ir žinodamas iškilmingą Dievo priesaiką, kad jo palikuonis užimsiąs jo sostą, Dovydas visa tai numatė ir kalbėjo apie Mesijo prisikėlimą, kad jis neliks mirusiųjų buveinėje ir jo kūnas nesupus. Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame jo liudytojai“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 15, 1–2. 5. 7–11)

P. – Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.

Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.
Kartoju tau, Dieve: tu mano Viešpats,
mano paveldėtas turtas, taurė mano laimės, –
tavo rankoje mano likimas. – P.

Aš šlovinu Viešpatį, kuris man išmintį duoda,
atsimena mano širdis tai net naktį.
Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. – P.

Man džiaugias širdis, krykštauja siela,
ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis.
Juk manęs nepaliksi numirėlių būste,
tu man, savo draugui, neleisi trūnyti. – P.

Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,
pilna man bus laimė prieš tavo veidą,
tavo dešinėj bus per amžius linksmybės. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Ps 117, 24)

P. Aleliuja. – Šią diena laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes! – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 28, 8–15)

Moterys greitai paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.
Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir, parpuolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“.
Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigas, kas buvo įvykę. Tie susitiko su seniūnais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų ir pamokė: „Sakykite, kad, jums bemeigant, jo mokiniai atėję naktį jį pavogė. O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį perkalbėsime ir apsaugosime jus nuo nemalonumų.“
Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Tas gandas yra pasklidęs žydų tarpe iki šios dienos.

Atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos po Jono skelbtojo krikšto. Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo.
Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių.
Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Apie jį visi pranašai liudija, kad visi, kurie jį tiki, gaus jo vardu nuodėmių atleidimą“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 117, 1–2. 16–17. 22–23)

P. – Šią dieną laimingą Viešpats padarė,
Džiūgaukim, kelkim linksmybes!
A r b a: Aleliuja, aleliuja, aleliuja.

Dėkokime Viešpačiui, nes jisai geras,
jis maloningas per amžius.
Tegu Izraelis kartoja:
„Jis maloningas per amžius!“ – P.

Dievo ranka parodė savo rankos galybę!
Dievas dešinę savo pakėlė!
Aš nemirsiu: gyvensiu
ir skelbsiu Viešpaties darbus. – P.

Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį,
pačiu kertiniu pasidarė.
Taip Dievo nulemta,
ir mūsų akims tai nuostabą kelią. – P.

Antrasis skaitinys (Kol 3, 1–4)

Broliai!
Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi.

Arba: (1 Kor 5, 6–8)

Broliai!
Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą? Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte naujas maišymas. Jūs juk esate nerauginti, nes jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus. Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nusikaltimo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.

Sekvencija

Velykų aukai didingai
teteikia garbę krikščionys džiaugsmingai.
Atpirko avis Avinėlis:
Kristus sutaikino su Dievu nusidėjėlius.
Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės –
Mirtį nugalėjęs, viešpatauja gyvybės Valdovas.

Pasakyk mums, Marija,
Ką esi mačius kelyje? –

Kapą, kur Kristaus kūnas gulėjo,
Ir garbę, kuria Prisikėlusis spindėjo:

Angelus, liudyt nužengusius,
Marškas ir drabužius, Kristaus kūną dengusius.

Mano viltis, Kristus, prisikėlė,
Jis eis pirma jūsų į Galilėją. –

Žinome Kristų tikrai prisikėlus:
Tu, Nugalėtojau, Valdove, pasigailėk mūs.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. 1 Kor 5, 7–8)
P. Aleliuja. – Mūsų velykinis Avinėlis – Kristus jau paaukotas. Tad švęskime šventes su Viešpačiu. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 20, 1–9)

Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“.
Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato numestas drobules, tačiau į vidų nėjo.
Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą atskirai. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.