1. „Pirmiausia reikėtų nepamiršti, kad išgerto vyno kiekis atvirkščiai proporcingas jo naudai :) Taigi, žemiau išvardintos alkoholio normos yra nekenksmingos mūsų organizmui:

Vyrams – ne daugiau kaip 2 taurės (po 150 ml) vyno per dieną. Ne daugiau kaip 700 ml alaus arba 90 ml degtinės.
Moterims – ne daugiau kaip 1 vyno taurė (150 ml) per dieną. Ne daugiau kaip 350 ml alaus arba 45 ml geros degtinės.“

Rašte teigiama „tikėtina, kad tai yra alkoholio reklama palankiai vaizduojanti nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus“.

2. „Kai jau išsiaiškinome vyno kiekius, galime pereiti prie naudingų jo savybių :) Išgerta vyno taurė padidina taip vadinamojo gerojo cholesterolio (HDL-cholesterolis) kiekį organizme bei pagerina mūsų kraują. Vynas taip pat sumažina riziką susirgti Alzhaimerio, Parkinsono bei širdies ir kraujagyslių ligomis.

Raudonojo vyno sudėtyje yra daugiau resveratrolio. Resveratrolis – tai stiprus antioksidantas, mažinantis galimybę susirgti vėžiu. Vynas turi stiprų priešuždegiminį poveikį, taip pat mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Mokslininkai ištyrė, kad būtent šio augalinio estrogeno dėka sumažėja rizika susirgti krūties vėžiu. Taigi išgerti taurę raudonojo vyno visai naudinga.“

Rašte sakoma „tikėtina, kad tai yra alkoholio reklama siejanti alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, su gydomosiomis savybėmis, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus“.

Rašo faksimilė smalsiems (didinasi):

Mano trumpas komentaras:

1. Tikėtina, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento rašte neteisingai ir (ar) klaidinančiai interpretuojama reklamos sąvoka. Rašinyje pateikiama informacija nėra reklama, ji nėra apmokėta ir nebuvo skelbta kieno nors užsakymu.

2. Perskaičius tekstą akivaizdu, kad autorė rašo tik apie saikingą („vyno kiekis atvirkščiai proporcingas jo naudai“, 4x „ne daugiau“) alkoholio vartojimą. Taigi tikėtina, kad rašto teiginys apie nesaikingo vartojimo skatinimą yra neteisingas ir (ar) klaidinantis.

3. Autorė neteigia, kad apsvaigimas nuo alkoholio yra teigiamas dalykas. Jei rašto autoriai ginčija, kad, pavyzdžiui, raudonasis vynas turi antioksidantų ar kitų straipsnio autorės paminėtų medžiagų, tai tuomet rašto teiginiai yra neteisingi ir (ar) klaidinantys.

Ir vis dėlto aš nusprendžiau nepalikti teksto ir cenzūruoti jį taip, kaip reikalauja Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento raštas. Kodėl?

Nepaisant to, kad tekste nėra alkoholio reklamos ir kitų rašto autoriams neįtikusių dalykų, jis turi kitų trūkumų. Pirma, jis netinkamai cituoja šaltinius (nėra nuorodų į konkrečius tekstus ir tyrimus). Antra, autorė pasirinko apie kenksmingas vyno savybes parašyti atskirai. Dėl nešališkumo tą vertėjo pateikti viename straipsnyje. Trečia, man yra žinomi atvejai, kuomet žmonės perteklinį alkoholio vartojimą teisina „sveikatos taisymu“. Tai nesusiję dalykai, bet šia tema verta rašyti atsargiau.

Dėl cenzūravimo apskritai:

Apie cenzūrą šioje svetainėje nemažai rašyta. Nebenorėčiau šių temų tęsti uždarytame projekte. Mano nuostatos liko nepakitusios. Manau, kad Volteras buvo teisus sakydamas „Galvokite patys ir leiskite galvoti kitiems“. Manau, kad cenzūra yra paskutinis pralaimėjusiojo disputą argumentas. Manau, kad tiesa netenka vertės, kai jos negali palyginti su tuo, kas tau neteisinga.

Laikas sustoti. Prieš puspenktų metų pradėtas, šiandien šis projektas yra galutinai užbaigiamas. Daugiau rašinių čia nebeskelbsiu, komentavimas bus uždarytas.

Didžiuojuosi tuo, ką nežinau.lt pavyko pasiekti. Nerimtai pradėtas, nenuosekliai augintas, šis tinklaraštis vis dėlto tapo ypatingas. 29 autoriai (ar visi bent atsimena?) parašė 7628 straipsnius, iš kurių 673 buvo populiarios Lietuvos tinklaraščių apžvalgos – „Blogoramos“. Išbandyta ir aprašyta šimtai įvairiausios technikos, programų, interneto tarnybų. Džiaugtasi, liūdėta, piktintasi ir ginčytasi dėl visų svarbesnių technologijų, interneto ir socialinių tinklų permainų. Tai buvo fantastiškas laikas, už kurį aš esu be galo jums visiems dėkingas.

Atskirai norėčiau padėkoti čia rašiusiems autoriams: Ričardui Šmaižiui, Sabinai Daukantaitei, Pauliui Vitkui, Karoliui Pociui, Violetai (Vio), Tadui Šimkui, Povilui („SkaitykIT“), Arnoldui Rogoznyj („ŽudykReklamą“), Donatui Dauniui, Domantui Širvinskui („Ežiukas Vilniuje“) ir grupei kitų šaunių žmonių, kurie čia su jumis dalinosi savo mintimis, apžvalgomis ir idėjomis.

Esu dėkingas technikos ir paslaugų įmonėms, jų atstovams žiniasklaidai, reklamos užsakovams ir partneriams, kolegoms technologijų ir bendruose naujienų portaluose. Smagu, kad padėjote nežinau.lt augti.

Ačiū skaitytojams už paliktus 54 tūkstančius komentarų. Ne su visais man užteko laiko dorai pabendrauti, tačiau džiaugiuosi tomis diskusijomis, kurios įvyko.

Ar liūdna uždaryti „legendą“? Ne. Nes seno pabaiga yra naujo pradžia.

Laikas judėti į priekį. Šiandien paleidžiama nauja technologijų svetainė FWD.lt. Tai didelis grupės daugeliui jūsų pažįstamų autorių projektas, kuriame man dalyvauti – ir džiaugsmas, ir garbė. Nors apie iniciatyvą Povilas paskelbė lygiai prieš mėnesį, mintys apie tokį projektą kirbino smegenis nebe pirmus metus. Pernai buvome susitikę su Arnoldu kavos ir svarstėme, kokį naują projektą vertėtų pradėti. Po kelių susitikimų išsirutuliojo „Forward!“ sumanymo vizija: sukurti technologijų, mokslo ir visko progresyvaus Lietuvoje svetainę, kurios tikslas būtų skatinti žmones noriau žiūrėti į priekį. Kukliomis poros žmonių jėgomis, deja, tokio projekto neįgyvendinsi… Todėl kai tik perskaičiau Povilo raginimą, supratau, kad privalome išnaudoti šią galimybę.

Taigi nuo šiol visus šio tinklaraščio skaitytojus kviečiu į FWD.lt. Nors naujasis projektas yra labiau „naujieniškas“, rasite jame to, ko tikitės iš tinklaraščių – nuomonių, diskusijų, humoro ir bendravimo su autoriais. Jų šiandien yra beveik tuzinas, ir durys paliktos atviros – galite prie komandos prisijungti, kas tik turite noro ir entuziazmo.

FWD yra didelė ir graži pradžia. Tikiu, kad iniciatyva bus daug kartų sėkmingesnė, nei bet kuris atskiras tinklaraščių projektas. Aš pažadu rimtai dirbti, kad pasiektume šį tikslą. FWD.lt nėra „mano“ projektas – aš esu tik vienas jo autorių, bet tai yra mano projektas be kabučių, nes ketinu į jį įdėti ne mažiau, nei įdėta į nežinau.lt.

AČIŪ JUMS DAR KARTĄ! Sustojom, prisiminėm – o dabar eime į priekį!

P.S. Jei suskubote iki 10-tos valandos ryto, tai galite stebėti startą – FWD paleidžiamas 2011-ųjų liepos 20-tos dienos lygiai 10:00.

Taip seniai rašiau, kad net pamiršau, kaip vadinasi programa, kurioje kurpiu tekstus į tinklaraštį. Tai nemenka problema, kai esi pratęs visas programas paleisti rašydamas pirmasias jų pavadinimo raides į Alfredo laukelį. Teko ieškoti programų sąraše.

Kita ilgesnį laiką tinklaraštį rašantiems gerai pažįstama problema – kuo ilgiau nerašai, tuo sudėtingiau grįžti rašyti. Kuo didesnis tarpas, atrodo, tuo svarbesnės temos reikia „pagrįsti sugrįžimą“. Kadangi tokios neradau, tai rašau paprastu dienoraštiniu stiliumi – apie viską, ką pastaruoju metu veikiu, ir kas man atrodo įdomu.

Visi suskaičiuoti

Praeitą savaitę perskaičiau Ken Auletta knygą apie Google. Sudomino pavadinimas su paantrašte, skolinta iš R.E.M.: „Pagūglinti. Mūsų pasaulio pabaiga“ (galima išversti ir geriau).

Ken Auletta beveik 20 metų dirbo žurnalo „New Yorker“ apžvalgininku, todėl knyga yra profesionaliai žurnalistiška – ir tai labai tinka temai. Google šiandien tapo beveik bendriniu žodžiu, o kuomet diskusija pakrypsta nuo šios bendrovės produktų aptarimo, prie jos „politikos“ ir tikslų, labai retai apsieinama be emocijų. Taigi nors Google atrodo labai gerai pažįstama, knygą perskaityti buvo verta dėl subalansuoto vaizdo: autorius kalbino ir Google žmones, ir jų draugus, ir bendrovės priešus.

Nežinomų faktų beveik neradau – tinklaraščiai, pasakodami apie Google kasdien, tokių spragų nepaliko. Tačiau didžioji knygos vertė yra keli šimtai autoriaus pokalbių su žmonėmis, kurių likimą valdo Google. Tai televizijų kanalų vadovai, įrašų kompanijų atstovai, draugai ir konkurentai kitose technologijų bendrovėse, knygų autoriai, žurnalistai, finansininkai-investuotojai ir net pagalbinis firmos personalas (įskaitant masažistus). Jų pasakojimuose susideda unikalus bendrovės paveikslas: naivios ir negailestingos, atviros ir paslaptingos, išradingos ir godžios svetimoms idėjoms, dalinančios turinį bei paslaugas už dyką ir uždirbančios milžinišką pelną, itin pažangios ir kartu keistai ištikimos vienam konkrečiam vadybos modeliui.

Nors knygos autorius iš esmės yra „už kadro“, Google, žinoma, liečia ir jį kaip žurnalistą. Todėl nerimo gaidos ir netgi priekaištai Google pasirodo skyriuose apie spaudos problemas ir knygų skaitmenizavimą. Šiaip nerimo knygoje apstu, tik jis dažniausiai jaučiamas, kai kalba kino ar muzikos prodiuseriai bei knygų leidėjai. Auletta Google lygina su banga: didžiule banga, kurios lūžio (knyga buvo parašyta 2009-aisiais) dar nematyti, o jos nešami dar nežino, kuo baigsis kelionė ant keteros. Nors nieko gero nesitiki.

Auletta taikliai pastebi, kad firmos įkūrėjams, daugumai jos darbuotojų ir daugybei vartotojų, Google atrodo kaip sprendimas. Tačiau labai daugeliui, įskaitant autorius, telekomunikacijų, pramogų verslo žmones, politikus ir vartotojų teisių aktyvistus, Google vis dažniau atrodo kaip problema, o ne sprendimas. Nepaisant galios, kurią suteikia firmai jos kapitalo vertė, visa piramidė stovi ant ganėtinai trapaus (žiūrint iš verslo pozicijos) pagrindo – ant reputacijos. Dar prieš penkeris metus ji buvo praktiškai nepriekaištinga. Šiandien? Gal jau nebe tokia, nors iš vartotojų pusės geranoriškumo nestinga.

Gali būti, kad lemiamas „mūšis“ vyks tarp žmonių privatumo poreikio ir Google poreikio didinti pajamas iš reklamos, manipuliuojant didele asmeninių duomenų baze. Tai konfliktas tarp Google prado (firmos įkūrėjai su panieka vertino užsiimančius reklamos verslu lygiai tol, kol patys jo nepradėjo) ir nuolatinio investuotojų spaudimo didinti pelningumą.

Dar kebliau kūrėjams. Google žada jiems neišmatuojamą šlovę mainais į prarastas pajamas. Google toks pasirinkimas atrodo labai geras, tačiau ne visus ši perspektyva traukia. Kaip sakė vienas autoriaus kalbintų pašnekovų: „Susidėti su Google – tai lyg šokti nuo tilto, nežinant ar kas sušvelnins kritimą“.

Koks bebūtų jūsų požiūris į Google, šią knygą perskaityti verta. Užvertus paskutinį puslapį man prieš akis iškilo mažo vaiko su supermeno galiomis vaizdas. Jis nori gero ir gali visus priversti „gerai gyventi“. Net jei vienintelis augalas pasaulyje liks špinatai. O ką? Sveika gi.

Teležaidimai

Turiu porą testams paskolintų telefonų: Samsung Galaxy S II ir HTC Sensation Z710e. Abu su Android 2.3.3 Gingerbread, bet šiaip ganėtinai skirtingi. Netrukus papasakosiu daugiau.

Kurlink žiniasklaida?

Nežinau, ar verta čia pradėti svarstyti žiniasklaidos temas. Aš jomis labai domiuosi, tačiau šis tinklaraštis skirtas technologijoms, o ir rašančių apie žiniasklaidą netrūksta. Tačiau sutinku su Rokiškiu, kad apie Wikiskandalą turėtų sužinoti daugiau žmonių, kaip ir apie atsakomuosius žygius. Šie metai ypatingi diskusijų apie žiniasklaidos skaidrumą, etiką ir profesionalumą gausa. Matysim, koks iš to bus derlius.

Su televizija mano santykiai grynai platoniški – aš jos neliečiu, ji manęs irgi. Ir taip jau, paskaičiavau, beveik 18 metų. Jei turi kompiuterį, televizoriaus iš tiesų nė nereikia – nebent būtum toks prisiekęs tinginys, kad net nepajudini pelės pramogoms ar informacijai išsirinkti.

Žinoma, retkarčiais pasvarstau, ar nevertėtų išbandyti, bet kiek pasidomiu, tiek nerandu priežasčių: per analoginę – įstabioji žurnalistika ir visų nuvalkiotų šlagerių chorai, per skaitmeninę – mažumą įdomūs „atsarginiai“ kanalai, kenčiantys nuo pinigų stygiaus ir todėl labai neprofesionaliai sudėlioti. „Lietuvos ryto TV“ čia būtų išimtis, tačiau lrytas.lt man patogiau. Kabelinės TV taip ir nesugebėjau išsirinkti, nes visų jų skrajutėse prie kanalų parašyta „(rusų kalba)“. Neturiu nieko prieš Puškino ir Bulgakovo kalbą – Rusijos kanalus tik taip ir norėčiau matyti – bet Discovery ar National Geographic? Ne, ačiū!.. Na, o palydovinės varianto aš kažkaip nė nesvarsčiau.

Visa tai pasakoju, kad suprastumėte, koks aš beviltiškai tolimas „žydriesiems ekranams“. Daug ko nemoku ir nesuprantu. Nebūčiau ėmęs išbandyti Samsung TA750, jei tai būtų tik televizorius. Nesvarbu, kad su 3D akiniais ir daug visokių „super“, „ultra“, „mega“ technologijų. Tačiau naujasis (toks naujas, kad nei amerikietiškoje, nei lietuviškoje Samsung svetainėje net savo tinklalapio dar neturi) TA750, kaip ir jo didesnis variantas TA950 yra TV ir monitoriaus hibridas. Taigi…

Televizija braunasi ant darbo stalo

Abejingumas tradicinei televizijai tebėra labai retas dalykas, tačiau žmonės išties vis daugiau laiko praleidžia prie kompiuterių, o santykinai kompaktiškuose mūsų būstuose kyla klausimas, ar verta „dubliuoti“ vaizdo plokštumas, jei kompiuterių monitoriai šiandien jau siekia 27 ar 30 colių (apie 76 cm).

Samsung TA750 bando rasti kompromisą – TV ir monitoriaus hibridą, kuris patenkintų visus informacijos ir pramogų poreikius viename įrenginyje. Planas atrodo taip:

• Įmontuoti analoginės ir skaitmeninės TV tiunerį, kad, prijungus anteną, TA750 būtų galima naudoti kaip autonomišką TV.
• Pateikti 1920×1080 HD gebą ir 3D televizijos galimybes, kad raiška ir funkcijos aprėptų viską, ką geriausio šiuo metu išspaudžia transliuotojai.
• Sudaryti galimybes prijungti papildomus šaltinius per HDMI ar išorinį diską per USB, taip suteikiant ir vaizdo įrašo/archyvo galimybę.
• Įdiegti vietinį tinklą (laidinis – integruotas, belaidžio anteną galima įsmeigti į USB), kad žmonės galėtų žiūrėti YouTube, Vimeo, Onion ar ką kitą per internetą.
• Sukurti programėlių parduotuvę, kur vartotojas gali išsirinkti specialiai TV pritaikytas, patogesnes už naršyklę programas informacijos ar pramogų turiniui.
• Pasiūlyti tikrą 3D vaizdą kompiuterinių žaidimų mėgėjams.

Visai neprastas planas, ar ne? Numatyta viskas – pilnas modernios TV paketas, tiesioginė interneto jungtis ir dar galimybė ne tik naudoti įrenginį kaip pagrindinį ar papildomą kompiuterio monitorių, bet ir žaisti jame su 3D akiniais.

Manyčiau, kad TA750 kūrėjų planas pavyko. Nesu visu 100% tikras, nes ne visas galimybes išbandžiau, bet tai, ką pamačiau, paliko gerą įspūdį.

TV eteriu, laidais ir internete

Eterio TV aš negalėjau išbandyti, nes TA750 komplekte nebuvo antenos, o aš stalčiuje tokio daikto „jei prireiktų“ nelaikau. Vietoje to įkišau tinklo laidą ir ėmiau dairytis, ką Samsung hibridas pasiūlys iš interneto.

Ekranas pasitiko programėlių „parduotuve“, kurioje programų nėra labai daug, tačiau tos, kurias bandžiau, buvo kokybiškos ir nemokamos. Vimeo neblogai pritaikyta televiziniam valdymui ir tipiškai TV interaktyvumo stokai: gali išsirinkti HD kanalą ir žiūrėti viską iš eilės, jei nori – turinys tikrai neprastas, tik „neteleviziškas“ ta prasme, kad labai intensyvus. Dauguma klipų yra trumpi – pasilenksi paglostyti katę ar nusisuksi paimti puodelį kavos ir pražiopsosi pusę siužeto. Gerai tik, kad šiame televizoriuje gali grįžti atgal ir pažiūrėti praleistas vietas.

HD vaizdo kokybė stulbinamai gera. Santykinai nedidelis 23 colių ekrano dydis su 1080p HD yra puikus derinys – vaizdas atrodo lyg atgijęs itin geros poligrafinės kokybės sieninis kalendorius. Po tokio į didelį TV ekraną nesinorės žiūrėti – man itin didelės įstrižainės televizoriuose vaizdas ir taip primena nenatūraliai išdidintą JPG paveikslėlį…

Samsung parduotuvėje galima rasti naujienų prenumeratų, įvairių informacinių ir socialinių programėlių. Daugeliui jų reikėtų pelės ar klaviatūros (TA750 mano belaidžiais įrenginiais nesugebėjo pasinaudoti), tačiau, tarkime, AccuWeather pati surado miestų sąraše Vilnių (pagal mano IP), tad dalis konfigūracijos atkrenta, jei programa yra pakankamai gudri.

Ar ras vietą?

TA750, kaip ir didesnis bei įmantresnio dizaino TA950, taiko ne tiek į pagrindinio, kiek į papildomo monitoriaus/TV vaidmenį. Jo pirkėjas tikriausiai būtų jaunas žmogus, šiaip naudojantis nešiojamąjį kompiuterį ir sunkiai berandąs savo kambaryje vietos televizoriui. Su naujuoju Samsung hibridu toks pirkėjas turėtų gauti viską, ko jam trūksta: didesnį vaizdo plotą darbui su grafika ar dokumentais, pasyvų TV per anteną ar kabelį, vaizdo klipus bei parsisiunčiamus filmus iš interneto (be kompiuterio, vien su nuotoliniu pultu), galimybę stebėti savo socialinius tinklus neįjungus kompiuterio ir – gal net svarbiausia – naują „tikro“ 3D pojūtį žaidžiant žaidimus.

Pastarąjį dalyką verta paminėti atskirai. Samsung hibridas turi vadinamąjį 2D/3D keitiklį: galimybę dvimatį vaizdą interpretuoti kaip trimatį. Kol žaidimas su 3D akiniais paplis (jei kada tikrai paplis), toks keitiklis išties reikalingas, mat „tikro“ 3D turinio kol kas yra itin nedaug. Keitiklio atliekamas darbas nėra idealus, tačiau daugeliu atveju žaidimams jis suteiks naują pojūtį. Kartais – gal ir galvos svaigulį…

Ateina išmaniųjų TV laikas?

Telefonai šiais laikas nebe skambučiams skirti, tad gal ir televizoriams jau laikas išaugti iš televizijos? Samsung TA750 yra pirmasis mano matytas pretendentas į išmaniuosius televizorius, ir jis tikrai nenuvylė. Labai geros kokybės vaizdas, stebėtinai galingas garsas, tinklo ir USB jungtys, dailiai padaryta programų parduotuvė ir nekomplikuota sąsaja…

Tiesa, aparatas turi ir trūkumų. Jame nėra įprastos monitoriaus VGA jungties, stovo aukštis ir kampas nereguliuojami, komplekte nėra antenos. Aš suprantu, kad anteną sunku pritaikyti kiekvieno vartotojo sąlygoms, bet be jos TA750 yra tarsi be elektros laido… Gaila, kad hibridas negali pasinaudoti klaviatūra ir pele – tradicinis nuotolinis TV pultas tikrai nepritaikytas išmanumui, o maniškis, be to, dar buvo ir su korėjietiškais užrašais ant mygtukų.

Budėjimo režime TA750 keistai cypė, kol visai neišjungiau iš elektros lizdo. Žinia, jis stovėjo prie pat kompiuterio, tačiau jei jis toks jautrus elektromagnetiniam spinduliavimui, tai vargu ar yra tinkamas šiuolaikiškam, technika perkrautam mūsų būstui.

Tiesa, nežinau ir įrenginio kainos. Niekur jos neradau. Spėju, kad su visomis jungtimis, vidine atmintine ir OS jis nebus pigus – bent iš pradžių. Pirmieji jo pirkėjai turės įveikti ir kainos barjerą, ir kai kuriuos kitus formato jaunystės pokyčius, bet gal būt galės ateityje pasigirti pirmieji įsigiję „potelevizinės“ kartos televizorių…

Nežinau kitos tokios bendrovės, kuri taip pasiutiškai nekęstų legalios savo produkcijos pirkėjų, kaip Microsoft. Po tam tikro (5?) aktyvavimų skaičiaus, paveikslėlyje matomą procedūrą reikia atlikti kiekvieną kartą diegiant Windows. Pirmas pasirinkimas prieš tai buvusiame lange buvo „įsigyti Windows dar kartą“ (esmė tokia – formuoluotė kiek kitokia). Ar negalėtume turėti pretenzijų dėl turto prievartavimo?

Šiandien Kaune vyks konferencija apie išmaniuosius telefonus, kurioje labai trumpą pranešimą skaitysiu ir aš. Konferencija yra informatikos studentų ištisą savaitę trunkančio festivalio InfoShow dalis. Kaune ir apylinkėse esantys gali konferencijoje dalyvauti gyvai (įėjimas nemokamas), o visi kiti – stebėti tiesioginę renginio transliaciją nuo 16-tos iki 19-tos valandos.

Mano pranešimas visų pirma skirtas tiems, kas svarsto, kokiai IT platformai verta kurti programas ir kokias programas labiausiai vertėtų rašyti. Kalbėsiu ne kaip žinovas, o kaip vartotojas. Galima sakyti – prisiekęs vartotojas, nes esu išbandęs šimtus įvairiausių programų telefonams ir planšetėms, neskaitant kompiuterių.

Jei jau pradėjau nuo anonsų, tai štai jums dar vienas – tinklalaidžių (podcast) verslui svetainė – Mintys Verslui. Sausio mėnesį pradėtas projektas iTunes puslapyje jau turi aštuonias laidas, vienoje kurių, teko sudalyvauti ir man: su žurnalistu Ryčiu Juozapavičiumi ir viešųjų ryšių įmonės „Publicum“ direktorium Artūru Jonkumi diskutavome apie socialinių tinklų įtaką įmonių reputacijai. Laidos, sprendžiant iš paskelbimo datų, pasirodo kartą per savaitę.

Turiu prisipažinti, kad nepaisant mano bandymo sukurti tinklalaidę, šiaip, skirtingai nuo Karolio, reguliariai jų neklausau. Tačiau dabar pabandysiu, nes bent kelias dienas per savaitę po pusvalandį ar daugiau praleidžiu Vilniaus viešajame transporte. Tai idealus laikas garsu įrašytoms mintims. Apie verslą, technologijas, internetą ar dar ką nors…

Pabandysiu pradėti nuo „Minčių verslui“ – juo labiau, kad ši tinklalaidė iTunes puslapyje įdėta tarp „New and noteworthy“ ir bent dabar yra populiaresnė net už „Popietę su Algimantu Čekuoliu“ (!). Jei žinote kitų informatyvių saldainukų ausiai – palikite nuorodų komentaruose. Manyčiau, kad „podkęstų“ klausytis tikrai geriau, nei Stano balso, įkalbinėjančio paremti chorų karuose…

Jei šiandien dar vyktų koks diagramų konkursas, tai tektų pagrindinį prizą atiduoti svetainės Viešai.lt žmonėms. Nes tai pirmoji Lietuvoje svetainė, bandanti suprantamai ir vaizdžiai, su komentarais ir tiesiogine prieiga prie originalių (oficlialių) šaltinių, pateikti didžiausios šalies piniginės – valstybės finansų sistemos duomenis.

Biudžeto sumomis ar atskirų kategorijų skaičiais lengvai žongliruoja politikai ir žurnalistai, tačiau paprastas žmogelis be paaiškinimų, konteksto, analizės ar vaizdaus pateikimo realiai negali įvertinti, kokiu tikslu tais skaičiais žarstomasi. Netgi tie iš mūsų, kurie atidžiau seka valstybės finansų peripetijas negali būti tikri, kad tinkamai įvertino visas aplinkybes, nes nė vienoje publikacijoje nėra pateikti visi duomenys.

Be konteksto labai lengva skandalizuoti skaičius. Nesvarbu, ar pridedi „net“, ar pridedi „tik“ – viskas skamba įtikinamai (dažnai labai bauginančiai), nes neturi su kuo palyginti.

Dabar tokia galimybė yra. Galimybė ne tik pamatyti išlaidų proporcijas, įvertinti jų pokyčius, bet ir užduoti klausimus. Pavyzdžiui, ką 2009 m. nuveikė gyventojų apsaugos labui Alytaus rajono savivaldybė su 46 200 litų civilinei gynybai ir kodėl Tauragės raj. savivaldybėje šiam kilniam tikslui yra skirtas apskritas nulis? (na, gerai – šiuo atveju tiesiog neišskirta atskira išlaidų rūšis, bet tai tik pavyzdys…)

Viešai.lt pateikta vizualizacija, įrankiai ir lentelės, panašiai kaip KąVeikiaValdžia informacija, daugiausiai naudos duotų žurnalistams – tai ketvirtajai valdžiai, kuri per pramogas dažnai pamiršta, kad buvo pasišovusi kontroliuoti kitas tris ir informuoti skaitytoją. Biudžeto vizualizacijos projektas, sprendžiant pagal analogus užsienyje, irgi tarsi turėjo gimti kurioje nors iš iniciatyvesnių redakcijų. Bet jei jau taip neatsitiko – šaunu, kad atsirado žmonių, savo iniciatyva ėmusių įgyvendinti projektą. Beje, tie žmonės tinklaraščių skaitytojams nėra nauji – Viešai.lt atsiradimas iš dalies paaiškina, kur dingo nutrūkusio tinklaraščio „Teigiamos naujienos Lietuvoje“ energija…

Žinau, kad nepraleidote istorijos pradžios ir veikiausiai jau pasidomėjote kitu jos etapu, jei ne pabaiga. Aš ilgai kasiau pakaušį mąstydamas, ar apskritai verta ją komentuoti. Galiausiai nusprendžiau trumpai sudėlioti savo mintis ir priežastis, dėl kurių aš iš esmės likau neutralus.

Taip jau sutapo, kad maždaug prieš mėnesį surašiau savo požiūrį į tinklaraščių ir agregatorių santykius. Aš suprantu ir gerbiu autorių, nenorinčių, kad jų rašiniai būtų kopijuojami be leidimo, poziciją. Tačiau gavęs laišką su kvietimu prisijungti prie teisinės pretenzijos agregatoriaus blogorama.lt (nesusijusio su nežinau.lt tinklaraščių apžvalgomis) kūrėjui, neskubėjau atsakyti ir galiausiai likau tarp tų 28 neprisijungusių.

Viskas arba nieko?

Dalis nesutarimų tarp pareiškusiųjų pretenziją ir ginančiųjų atsakovą rėmėsi ir tebesiremia informacijos laisvės arba piratavimo, jei norite, sąvoka. Vieni sako (NoCopyright, Gediminas Gasiulis), kad kopjuoti galima viską, nes viskas yra kopijuojama. Kiti sako, kad turinio turtinės ir autorystės teisės nėra susijusios, o šiuo atveju kalbama tik apie pastarąją. Apie ją kalbant bandoma išskirti, koks kopijavimas yra moralus, o koks ne. Natūralu, kad priešingai stovyklai labai lengva atremti tokius argumentus, nes visais atvejais takoskyra yra labai siaura, o ir priklauso ji dažnai nuo kiekvieno mūsų individualios interpretacijos. Ar galime laikyti, kad kopijavimas yra „tinkamas“, jei jis laikosi penkių Mykolo surašytų principų: neuždirba iš svetimo turinio; nesityčioja iš autorių; neslepia kūrėjo asmenybės; negrasina susidorojimu autoriams ir pašalina kopijas, jei atsiranda nepatenkintų? Ar kopijuojantis turi atitikti visus reikalavimus, ar pakanka daugumos?

Taip žiūrint, „viskas arba nieko“ pozicija atrodo bent jau aiškesnė. Jei pats piratauji, tai nesitikėk, kad esi saugus nuo savo darbo kopijų. Jei nepiratauji ir nenori, kad tavo kūriniai būtų naudojami be sutikimo – būk nuoseklus: kovok iki galo ir rodyk pavyzdį kitiems.

Tarpinė „šitą galima, o šito ne“ pozicija, mano galva, gerokai susilpnėja ir dėl to, kad retas yra be nuodėmės, net jei komercinių kūrinių piratavimo apskritai neliesime. Imkime tą pačią Blogoramą. Kai tik aš aptikau, kad blogorama.lt adresas jau kažkieno užimtas, išgirdau iš kolegų nemažai pasipiktinimo žodžių „grobikų“ (tada dar nežinomų) adresu. Tačiau tie patys kolegos neslėpė turį nugriebę po kelis neblogus adresus „dėl visa ko“. Taip pat ir iš tų „žioplių“, kurie dar nespėjo užsiimti savo vardų internete. Gal nepagalvojo, kad su tokiu pačiu žiopliu kalba…

Kitas dalykas, kad iš mano atminties dar neišdilo prisiminimai apie piktadarybes, kurias paskiri tinklaraščių bendruomenės nariai padarė vardan asmeninės šlovės, dėmesio arba tiesiog todėl, kad griauti lengviau, nei statyti. Anuomet, savo iniciatyva atsidūręs kelių sumanymų smaigalyje, nesulaukiau labai juntamos kolegų paramos lygiai kaip ir tų kenkėjų viešo įvertinimo. Ciniškai galvojant, kodėl dabar turėtų būti kitaip?

Moralė ir algoritmas

Tačiau čia aš vėl norėčiau grįžti prie anksčiau parašyto: aš manau, kad autoriai, reikalaujantys nekopijuoti jų kūrinių viešai prieinamoje interneto svetainėje, yra teisūs. Ir aš puikiai visa tai suderinu su skaitmeninės laisvės principais. Mat remiuosi ne morale, o algoritmais. Arba, kitaip tariant, principu „kas gerai internetui, yra gerai, o kas ne – blogai“. Žiūrint iš tokios pozicijos galima rasti ne vieną priežastį, dėl kurios blogorama.lt ir kai kurie kiti projektai man atrodo blogi:

1. Klaidinantis pavadinimas. Taip jau gavosi, kad žodis „blogorama“ kelis metus buvo tiesiogiai susijęs su šiame tinklaraštyje rašytomis tinklaraščių apžvalgomis. Panaudotas kitur jis klaidina ieškančius originalo ir neleidžia išsiskirti naujam projektui (laikykime, kad jis to vertas).
2. Turinio dublikatai. Tais atvejais, kai internetas veikia, kaip sumanytas, nereikalingos jokios papildomos viešai prieinamo turinio kopijos. Nesvarbu, kur yra turinys – Naujojoje Zelandijoje, Albanijoje ar Emyratuose – aš jį galiu pasiekti pats. Man nereikia „patogesnės“, „artimesnės“ ar dar kokios nors kopijos. Šia prasme masiškai perpublikuojančios svetimus tekstus (tegu ir su leidimu ar net už honorarą) interneto naujienų svetainės yra nė kiek ne menkesnės nusidėjėlės nei agregatoriai-nelegalai. Žinoma, yra daugybė atvejų, kai kopijos yra naudingos. Pavyzdžiui, Interneto archyvas, nes svetainės yra neamžinos, arba Google Cache, nes jos būna nepasiekiamos dėl apkrovų ar kitų sutrikimų.
3. Išbarstyta diskusija. Jei mes apskritai turime komentarus svetainėse, tai tikriausiai suvokiame ir jų paskirtį – tai yra vieta diskusijai su autoriumi ir kitais skaitytojais. Komentavimo galimybė prie kopijuoto turinio būtų prasminga tik tuomet, kai ten būtų diskutuojama apie kopijavimą, bet ne apie įrašo turinį. Pvz., „o tai kaip čia tu nukopijuoji viską, gal papasakok?“. Vėl gi, čia kalba yra ne apie moralę ar „skaitytojų vagystę“, o apie neefektyvumą. Sudaromos kliūtys pasiekti tai, ko nori skaitytojas ir atvirkščiai – autorius negali aprėpti visų išbarstytų komentarų.
4. Autorystės problema. Aš ją matau ne kaip moralinę ar teisinę, bet labiau kaip techninę-struktūrinę problemą. Jei aš visus savo tekstus apie telefonus, kompiuterius ir internetą žymėčiau antraštėmis ir gairėmis „keksiukų receptai“, „seksas 69“ ar „savaitės TV programa“, tai griaučiau numatytą žiniatinklio struktūrą, kurioje kiekviena antraštė ir gairė iš idėjos turėtų kuo tiksliau žymėti turinį. Man netinka užrašas, kad straipsnio autorius yra Jonas, kai to straipsnio autorius iš tiesų yra Petras. Kodėl netinka? Nes jis netikslus. Tuomet man reikia laiko, pastangų ir Google ar Bing pagalbos, kad surasčiau tiesą. Toks melas – ne visada nusikaltimas, bet jis labai kliudo dirbti.

Todėl nevertėtų „pogrindinių“ agregatorių vertinti tik iš teisės ir moralės pusės bei klijuoti jiems romantiškų „piratų“ vardų, kai jie tėra smulkūs, bet įkyrūs žiniatinklio kenkėjai.

Savas kiemas

Netgi kalbant apie pasirinktas kovos prieš šį kenkėjavimą priemones, man labiau prie širdies nežinybinis santykių išsiaiškinimas. Kaip savame kieme. Be policijos. Nes jei mes imsime prašyti teisėsaugos ar politikų pagalbos tvarkant interneto reikalus, tai atversime Pandoros skrynią, kurioje rasime labai mažai gero. Vyriausybės ir taip brukte brukasi į internetą. Gerai, šį kartą, tarkime, mes paaiškinsime nesusivokiantiems, kas teisus ir kas ne. O kitus kartus? Ar mes suvaldysime „geranoriškai“ pasišovusius įvesti tvarką?

Žinau, kad buvo bandymų kovoti su „nelegalais“ ir savomis jėgomis. Apie keletą jų esu diskutavęs su kolegomis. Manau, kad jiems nepavykus vertėjo pabandyti dar kartą. Gal būtume galėję susitikti kurį vakarą kavinėje ir pasitarti, kaip geriau daryti?

Gal esu naivuolis, besitikintis, kad kuo ilgiau internete gyvensime neatstovaujami advokatų, tuo mums visiems bus geriau. Daugelis dabar sako, kad internetas netrukus sulauks brandos ir bus suskaičiuotas, surūšiuotas, sureguliuotas ir patvirtintas antspaudu. „Užrašuose iš skaitmeninio fronto“ daug esu rašęs apie tokias pastangas. Man, dievaži, nesinori prie jų prisidėti. Kol galiu, norėčiau spręsti visas meilės ir karo tinklaraščių bendruomenėje problemas pats ar su draugų pagalba. Net jei tai retkarčiais reikštų mano paties pamuštą akį…

Didžiausios Holivudo studijos dreba iš pykčio, knygų leidėjai dejuoja dėl mažėjančių pardavimų, muzikos įrašų industrija bejėgiškai stebi krentančią albumų pardavimų kreivę, senosios programų kūrėjų tvirtovės – Adobe, Microsoft ir pan. – laukia „šitos beprotybės pabaigos“, o žaidimų kūrėjos Nintendo vadovas Satoru Iwata neslepia, kad rinka skęsta, neatlaikydama spaudimo.

Apie ką kalbama? Neatspėjote. Ne apie torrentus, failų prieglaudas žiniatinklyje, Usenet serverius ar paprasčiausią kopijavimą į atmintukus bei įrašomus DVD. Kalbama apie tikrus autorius, muzikantus, TV serialų kūrėjus, rašytojus, programuotojus ir dideles įtakingas verslo bendroves – Apple, Amazon, Netflix, Ebay, Rovio, Electronic Arts, Zynga, GetJar. Visi šie žmonės, oficialiai priklausantys turinio kūrėjams, jų autorinių teisių savininkams bei legaliems pardavėjams ar platintojams yra naujieji piratai.

Su jais neįmanoma kovoti, nes jie veikia išskirtinai legaliai. Jie nieko nevagia, bet atima verslo perspektyvą iš tūkstančių kitų bendrovių, studijų, redakcijų, leidyklų. Jų metodas paprastas – jie skaitmeninį turinį parduoda už 99 centus arba dalina nemokamai.

Muzikos gerbėjai nusiperka vieną dainą iš albumo, o ne visą albumą; pavargę po dienos darbo žmonės nuomojasi serialus, nes jie pigesni ir ne taip įpareigoja susikaupti kaip filmai; į savo skaitykles Kindle ar iBooks klientai parsiunčia pigiausias knygas, kurios populiarumu jau lenkia klasikinius bestselerius; Angry Birds rodo didelę riebią špygą visai Mario ir draugų imperijai, o programų kūrėjai per 2-3 metus nuo ištisų kainoraščio kategorijų nubraukė po vieną ar net du nulius gale.

„That’s kind of insane“

(Engadget nuotrauka)

Prieš 4 dienas Apple pristatytas iPad 2 tikriausiai nebuvo didžiausia renginio naujiena. Na, taip – spartesnis, lengvesnis, plonesnis, su vaizdo kameromis ir HDMI jungties galimybe – viskas gerai, bet man didžiausią įspūdį padarė GarageBand programos pristatymas, tiksliau – jos kaina. Penki doleriai. Renginį gyvai komentavęs Joshua Topolsky iš Engadget taip ir parašė „That’s kind of insane“.

Kad būtų aiškiau, kodėl „beprotiška“, iškasiau iš savo popierinio archyvo keletą 1996-tų metų kompiuterijos žurnalų ir paieškojau analogiškų produktų kainos. Pigiausias, kokį radau, kainavo $499. Ir neturėjo nė trečdalio GarageBand galimybių. Programos, kuri veikia planšetėje…

Kodėl jie taip daro?

Doras ekonomistas jums pasakytų, kad produkto, kurio tiražavimas kainuoja 0 ct, kaina neišvengiamai artės prie nulio, nepriklausomai nuo to, kiek kainavo pačio produkto sukūrimas. Kuo didesnė rinka, tuo spartesnis tas artėjimas prie nulio. Taip didžiausių „turgaviečių“ savininkai – Amazon ir Apple – ir tapo naujaisiais „piratais“. Internetas yra globalus, jame yra nuolat auganti jau daugiau kaip 2 milijardų žmonių minia, tad kainų nulis artėja stulbinančiu greičiu.

Kiekvienu atskiru atveju 99 ar 0 centų kainą galima paaiškinti skirtingais motyvais, tačiau juos visus sieja bendri dėsningumai: globalus platinimas, socialinis interneto fenomenas ir sparčiai didėjanti informacijos skaitmenizacija. Stabdžiai ir pagraudenimai, kad tuoj, neva, visi atsivalgys „nekokybės“ ir grįš mokėti po 50/500/5000 dolerių, neveikia. Jie net materialiame gyvenime neveikia (antraip neturėtume IKEA, Casio, Škoda ar RyanAir), tai ką jau kalbėti apie skaitmeninį. Gali įtikinėti žmogų, kad skrydis Qatar Airways pirmąja klase yra visiškai kitas dalykas, bet neįrodysi, kad dėl to jis visą gyvenimą turi atidėti po dešimtadalį algos. Norime skristi ir skrendame. Galų gale tas skrydis šiais laikais trunka tiek pat kiek troleibuso kelionė iš Pašilaičių į Antakalnį ar trumpiau. Galima netgi pastovėti…

Knygų, kurios skaitmeniniu pavidalu Amazon parduodamos už nepilną dolerį, autoriai turi savų motyvų. Gerai, jei esi tarp 20-ies populiariausių autorių pagal New York Times sąrašą. O jei ne? Jei tau jau kelinti metai iš eilės nepavyksta ten patekti, net jei parduoti dešimtis ar šimtus tūkstančių? Tai imi tuomet ir paleidi savo detektyvą už 0,99. Vieta šalia Johno Grishamo, Dano Browno ir kitų korifėjų yra saldi savaime. O paskui dar aptinki, kad pardavus milijoną knygų už dolerį nuostolio vis tiek nėra…

Kiek vertas Angry Birds žaidimas? Anksčiau daug prastesni kasetėse konsolėms būdavo parduodami už 50 žalių. Galėjo taip padaryti ir Rovio. Būtų pardavę kelis tūkstančius (jei tiek), gautų piktų apžvalgų žaidimų žurnaluose ir svetainėse (neverta mokėti už tokį primityvą!) ir galvotų, ką daryti toliau. Tačiau jie paleido už „kapeikas“. Ir dabar jų nuopelnų sąrašas „#1 Paid App“ atrodo kaip Pasaulio atlaso turinys: nuo „#1 Paid App in US“ iki „#1 Paid App in Nicaragua“. Įskaitant ir Lietuvą. Ir niekas priekaištų neturi – gal ne stebuklas, bet ir kainuoja gi beveik nieko…

Kai kam norisi šlovės ir populiarumo, kai kas nori parodyti dulkinus padus Adobe (ei, Pixelmator!), kai kas tiesiog nori atrasti savo vartotoją, mesdamas tinklą kuo plačiau ir bandydamas ištrūkti iš „ilgos uodegos“ galo. Labai nemažai šių žmonių sugeba rasti pusiausvyrą tarp kainos ir platinimo aprėpties: parduodant milijonus kopijų, atsiperka netgi labai brangūs projektai.

Pop Will Eat Itself?

Buvo kadaise Dar tebėra tokia talentinga ir maištinga grupė (buvo atvykusi ir į Lietuvą, jei įdomu). Jos pavadinimas – tarsi neišsipildęs lūkestis, kad populiarumo banga ilgainiui nuslopins save, palikdama minios pasigėrėjimui tik tikruosius talentus. O bus taip kada nors? Sunku pasakyti. Kartais ir mane aplanko jausmas, tarsi stebėčiau sparčiai besipučiantį nulinių kainų burbulą. Paklausai protingų žmonių dejonių ir priekaištų, patikrini kasmet vis ilgėjantį „neprisitaikiusiųjų“ bankrotų sąrašą ir pagalvoji, kad gaila vis dėlto. Galėtų užtekti vietos ir pinigų visiems. Bet aš… aš tai saviškius išdalinu po dolerį ar kelis naujiesiems piratams.

Metus ar du apie judėjimą į priekį mažai tekalbėjome – labiau rūpėjo nenusiristi penkmečiu ar dešimtmečiu atgal. Dabar, regis, atgijo optimizmas: vien Login 2011 programoje yra nemažai ganėtinai pakiliai skambančių pranešimų temų: „Žinios, kūryba, ateitis ir… kosmosas?!“ (kovo 18, 15 val., Omnitel scena), „Socialinių tinklų ateitis“ (03.18 13:00, Omnitel scena), Euroblogo diskusija „Kaip Lietuvai patekti į interneto greitkelį“ (kovo 17 d., 15:00 ten pat) ir pan.

Šaunu, kad nerimsta ir studentai. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (atskleidžiu interesus – aš ten dėstau) Studentų mokslinė draugija balandžio 26-28 dienomis rengia mokslinę konferenciją „Informacinė visuomenė Lietuvoje: raida ir perspektyvos“. Organizatoriai rašo:

Konferencijoje dalyvaujantys pranešėjai bandys įvertinti informacinės visuomenės sklaidą tiek Lietuvos Respublikos institucijose bei įstaigose, tiek nevyriausybinėse ir verslo organizacijose. Bus keliamos ne tik teorinės, tačiau ir praktinės informatizacijos problemos, o remiantis lygnamosios analizės tyrimais bus siekiama atskleisti šio bei kitų veiksnių įtaką Lietuvos socialiniai aplinkai, dalyviai bandys įžvelgti ateities perspektyvas.

Jei studijuojate ir dalyvaujate savo aukštosios mokyklos mokslinėje veikloje, tai galite iki balandžio 8 dienos užregistruoti pranešimą konferencijoje adresu konferencija.kfsmd@gmail.com nusiuntę vardą ir pavardę, pranešimo temą, mokslinį vadovą, aukštąją mokyklą bei studijų pakopą. Tačiau konferencija bus atvira visiems norintiems – laisviesiems klausytojams tereikės atvykti į VU KF auditoriją JR5 (Saulėtekio al.).

Visą kitą informaciją rasite VU KF Studentų mokslinės draugijos svetainėje.

Nėra prasmės pasakoti naujienas nuo GSMA kongreso Barselonoje uždarymo praėjus beveik 10-čiai dienų, tai jų ir nepasakosiu. Šis rašinys – bendra apžvalga, kuri mokyklinio rašinio stiliumi galėtų vadintis „Ką aš supratau, apsilankęs Mobile World Congress 2011“. Būtent supratau, o ne sužinojau.

Iki „planšečių amžiaus“ – dar metai ar kiti

Šitą ne taip paprasta buvo suprasti, nes kongreso parodos salėse elektroninėms lentutėms buvo skirta garbingiausia, labiausiai matoma vieta. Motorola Xoom, Samsung Galaxy Tab 10.1, Huawei Ideos S7 Slim, LG Optimus Pad, Blackberry PlayBook, Asus Eee Pad, Hewlett-Packard TouchPad, HTC Flyer – nemaža dalis šių naujų planšečių pirmą kartą „dienos šviesą“ išvydo MWC 2011 salėse. Jų gamintojų parengtis išleisti produktus, deja, nieko labai gero šiais metais nežada: operacinė sistema (daugiausia Android Honeycomb) yra nebaigta, o masinė gamyba geriausiu atveju prasidės šių metų vasarą. Realiai pasirinkimą Lietuvoje tikriausiai turėsime tik prieš Kalėdas.

Nors iš esmės planšečių gamintojai seka Apple pramintomis pėdomis, kai kurie jų rado stebėtinų sprendimų išsiskirti iš minios. LG Optimus Pad turi nugarėlėje dvi kameros akutes, galinčias fiksuoti „trimatį“ vaizdą, o HTC Flyer, pavyzdžiui, turi pagalbinę plunksnelę objektų ekrane valdymui. Abu dalykai atrodo nebūtini, nors plunksnelė Flyer išskiria kaip kūrėjams skirtą produktą.

(LG Optimus 3D telefonas)

Nežinia, ar bus populiarus LG pasirinkimas visur, kur įmanoma, integruoti 3D vaizdą – firma „trimatizmu“ užkrėtė ne tik savo televizorius ir planšetę: pirmąją kongreso dieną išdidžiai buvo pristatytas ir „pirmasis pasaulyje trimačio vaizdo telefonas“ LG Optimus 3G. Gera naujiena – erdvinį vaizdą telefono ekrane išties galima matyti be specialių akinių. Bloga naujiena – jis turi būti specialiai paruoštas turinio kūrėjų, o pačiu telefonu nufilmuotam vaizdui jau reikia akinių – nesvarbu, kokiame ekrane jis bus peržiūrimas.

Laikant rankose Optimus 3D tiesiai prieš akis, trimačiai efektai matomi ganėtinai gerai (nors ir kenčia dėl mažo ekrano dydžio), tačiau vos pasislinkus į šalį efektas dingsta, o žiūrint dar didesniu kampu jis susilieja į neryškius šešėlius. Todėl veikiausiai pilnametražių filmų su Optimus 3D niekas nežiūrės (negi iškentėsi 2 valandas toje pačioje padėtyje?), tačiau trumpų klipų peržiūrai jis tinka. Klausimas tik, kas juos filmuos? Telefono kūrėjai pristigusius filmų žada vilioti žaidimais. Kaip jie atrodo ekrane pats nemačiau, nes prie to kampo LG stende nuolat būriavosi minia jaunesnio amžiaus kongreso dalyvių.

(Android Honeycomb sąsaja – Zonaponsel.com nuotrauka)

Tačiau grįžkime prie planšečių. Nepaisant to, kad dauguma MWC pristatytų produktų naudojo Android OS, man kur kas įdomesni pasirodė jos nenaudojantys – ypač HP TouchPad. Android Honeycomb niekuo nenustebino, nors šiaip jos sąsaja gerokai skiriasi nuo telefonams naudojamų Android versijų. Kai kam ji primena Windows XP, man gi – MacOS Dashboard sąsają, ypač pagrindinis ekranas. Gilesniam patyrinėjimui būtų reikėję daugiau programų, tačiau šiuo metu jų praktiškai nėra – tik tas, kas sudėta į operacinę sistemą: naršyklė, paštas, foto/video įrankiai ir dar kelios smulkmenos. Didžiausias pastebėtas privalumas – labai sklandžiai veikianti sąsaja: be trikdžių ir stabdymo.

Kadangi Lietuvoje (buvusios) Palm WebOS sąsajos neteko nė pauostyti, labai taikiausi prasibrauti prie HP stendo. Vasario 9 dieną San Franciske Hewlett-Packard paskelbė apie pirmąją planšetę su WebOS 3.0 – TouchPad, tad geidžiau ir ją išbandyti, ir kartu su WebOS pažaisti.

Mano norams išsipildyti nebuvo lemta, nes HP neleidžia paimti lentutės į rankas – galimas dalykas, kad ji dar tebėra toje stadijoje, kai ne vietoje palietus „šriubai byra“. TouchPad demonstravo HP žmonės, tačiau tą demonstraciją tikrai buvo verta pažiūrėti.

Beje, mano matyta demo buvo kur kas turiningesnė už čia įdėtą. WebOS sužavėjo ne tik sąsajos išbaigtumu, bet ir keletu tikrai gudrių sprendimų: laiškų antraščių ir kitų žinučių (Twitter, Facebook) peržiūra nepaliekant naudojamos programos; keičiamo dydžio ekrano klaviatūra su skaičių eile, gebėjimu sudėti susijusius programų langus į vieną krūvelę (tai gerai matyti klipe); belaidžiu indukciniu įrenginio krovimu. Anksti kalbėti apie įrenginį, kurio gamintojai kol kas ir į rankas neduoda paimti, tačiau bent jau man HP TouchPad buvo tikrai įspūdingiausia MWC 2011 matyta planšetė. Pastebėti minusai: spartos problemos, nepaisant dviejų branduolių 1,2 GHz procesoriaus, ir (kol kas) jokio pritaikymo tarptautinei rinkai. Tikėkimės, kad iki vasaros, kai žadama išleisti TouchPad, šie dalykai bus sutvarkyti. Santykinai menka WebOS dalis išmaniųjų rinkoje lemia ir skurdoką programų pasirinkimą. Pasak HP, jų yra apie 6000, tačiau nežinia, kiek iš jų tikrai tinka planšetėms ir yra pakankamai kokybiškos konkuruoti su iOS ar būsimomis Android programomis.

Nors aš esu tarp tų nuosaikiųjų, kurie nesitiki iš kovo antrąją dieną pristatomos antrosios iPad kartos didelių naujovių, gali būti, kad Apple produkto pristatymas vis dėlto gerokai pakoreguos rinkos perspektyvas. Net MWC metu entuziazmas, rodomas kitų gamintojų planšetėms trukdavo tik tol, kol smalsuoliai išgirsdavo numatomą įrenginio kainą. „800 bucks? Man, it doesn’t make sense…“

Nepaisant to, kad Apple nedalyvavo MWC, mintyse, manau, ne vienas aš lyginau pristatomus produktus su iPad: tiek sąsają, savybes, programas, tiek, žinoma, ir kainą. Reikia degte degti prieraišumu žaliam robotui, kad šiandien įsigytum Motorola Xoom už 600 dolerių su įpareigojančia sutartimi – o ką, jei už trijų dienų Apple gerokai nuleis pirmosios kartos iPad kainas, kaip ji dažnai daro pristatydama naują įrenginių kartą? Teoriškai įmanoma, kad planšečių rinkoje susidėlios padėtis atvirkščia telefonams: norintys pigaus produkto pirks iPad, mažiau skaičiuojantys pinigus – Android, Blackberry ar HP. Nors man sunku tuo patikėti. O gal išankstinės iPad konkurentų kainos yra pernelyg išpūstos? Gal, prasidėjus masinei gamybai, jos sumažės? Gal. Nors patirtis su pirmosios kartos Samsung Galaxy Tab nieko gero nežada kaip ir gandai, kad Apple su Samsung iš esmės kontroliuoja planšečlų dydžio liečiamų ekranų užsakymus – kitiems lieka labai nepigūs trupiniai.

Man pasirodė, kad nepaisant garsaus šurmulio, niekas kol kas nepasiūlė agresyvaus iPad konkurento. Veikiausiai šiemet ir nepasiūlys, nors patys nekantriausi galės įsigyti alternatyvas, solidžiai apmokėdami šią privilegiją. iPad alternatyvų neskatina pirkti ir programų stoka. Jei be programų Android ar WP7 telefonu bent jau galima skambinti, tai planšetė ne programų atrodo gerokai liūdniau – sunku įtikinti žmones, kad naršyklės visiškai pakaks, nepaisant HTML5 ir „debesų“ entuziazmo.

Galimas dalykas, kad kai kurios bus neoficialiai pavadintos „Facebook planšetėmis“. MWC pastebėjau tendenciją telefonus be jokių patrauklių bruožų vadinti „Facebook phone“. Neva tai padės žiopliems vartotojams išpirkti pagamintą tiražą. Tokia partizaninė rinkodara nesužavėjo Marko Zuckerbergo – Facebook vadovas aiškiai pasakė, kad jokio „Facebook telefono“ apskritai nėra.

„Bukas vamzdis“ verčia krūpčioti

Nors pradėjau apžvalgą nuo planšečių, nederėtų pamiršti, kad MWC 2011 jos buvo tik svečiai – kongresas yra mobiliojo ryšio operatorių susitikimo, pasitarimo ir pasibėdavojimo vieta, o ne gaminių paroda. To pasibėdavojimo buvo sočiai.

Viena vertus, būti mobiliojo ryšio operatorium šiandien, atrodo, yra labai gerai: nors kai kurios rinkos yra persotintos abonentais, paslaugų ir spartos poreikis nuolat didėja, ir tam jokio galo nematyti. Tik plėsk infrastruktūrą, statyk 4G ryšio bokštus ir stenkis aplenkti konkurentus, bandydamas pasiekti paskutinį teritorinį užkaborį. Bet čia tik viena pusė.
Kita pusė – neišvengiamas kainų mažėjimo spaudimas plintant naujoms technologijoms, didėjant konkurencijai ir ryšio spartai. Vieną kartą operatoriai tai jau patyrė. Jei pamenate, kiek kainavo mobiliojo telefono skambučio minutė prieš tuziną metų, tai suprasite operatorių nerimą, kad tas pats gali atsitikti ir su duomenų ryšiu. „Planas Supervamzdis – 500 terabaitų už 1 centą!“ yra kraupiausia ateities vizija, kokią šiandien galėtum papasakoti „Leadership Summit“ susitikime dalyvavusiems Europos ir pasaulio mobiliojo ryšio kompanijų vadovams.

(Leadership Summit susitikimas – Mobile World Live nuotrauka)

Grįžęs iš susitikimo Omnitel prezidentas Antanas Zabulis, labai mielai, beje, bendravęs su į kongresą atvykusiais Lietuvos žurnalistais, pasakojo France Telecom nuogąstavimus: „Google į mobiliojo interneto infrastruktūrą investuoja 500 milijonų dolerių, Apple – 1,2 milijardo, o vien France Telecom – 5 milijardus“. Tačiau iš paslaugų mobiliajame internete labiausiai pelnosi būtent Google ir Apple. Gal dar ne taip grėsmingai šiandien, tačiau beveik visi analitikai be išimties tvirtina, kad „pinigai telefone“ didės labai sparčiai.

Merkiantys į infrastruktūrą milijardus Europos mobiliojo ryšio operatoriai bijo tapti „buku vamzdžiu“ – gauti pinigėlį (kasmet dėl konkurencijos ir paslaugos paplitimo vis mažesnį) tik už ryšio užtikrinimą, bet ne už juo teikiamas paslaugas, pramogas ar turinį. Taip iš esmės yra atsitikę su laidiniu internetu: nors nemažai laidinio interneto tiekėjų siūlo visokių papildomų paslaugų (Gala TV iš Teo ir pan.), populiariausias žmonių pirkinys yra „plikas“ internetas, pageidautina, neribotas už fiksuotą kainą. Visi „dideji“ pinigai internete sumokami už turinio ir paslaugų „antstatą“ tokioms firmoms kaip Apple, Netflix, Amazon ir t.t. Iš Lietuvos vartotojų pinigai už turinį į JAV masiškai dar nenuteka (nes mes dar nepriskiriami mokiems ir neturime prieigos prie iTunes, Netflix ar Pandora), tačiau bent jau už programas telefone mokėjimai po truputį didėja – žinoma, ne operatorių naudai. Vakarų Europą gi, ES komisarė Neelie Kroes, pasak Antano Zabulio, perspėjo nedviprasmiškai: „Rytai jus sutriuškins technika, Vakarai (turima galvoje JAV – aut. past.) – turiniu“.

Na taip – Rytai telefonais, Amerika – paslaugomis, pramogomis ir turiniu, o patys vietos vartotojai – nuolatiniu spaudimu mažinti ryšio kainas. Kartais netgi su tos pačios Europos Komisijos pagalba, kuri nuo kitų metų ketina rimtai pareikalauti mažinti tarptinklinio duomenų ryšio (data roaming) tarifus. Su balso skambučiais EK jau padirbėjo – nepigu iš Italijos ar Ispanijos skambinti namo, bet galima – minutės kaina yra 1,63 Lt, priimto skambučio – 0,63 Lt (kainos iš Omnitel svetainės). Nepalyginsi su dešimtimis litų už ES ribų. Tačiau duomenų perdavimo kaina tebėra kaip kosminio turizmo: vienas varganas megabaitas lupa 8,14 Lt, tad viso naujienų svetainės tinklalapio užkrovimas net neskaičiuojant Flash reklamų gali kainuoti apie 20 litų. Aš nė nekalbu apie videoreportažus ar kitokią vaizdo/garso informaciją.

Tokioje apsuptyje visiškai natūraliai gali sustiprėti persekiojimo jausmas. Investuodamas didelius pinigus į 3G/4G norėtum matyti ateities tinklą kaip puikią platformą pasiūlyti vartotojams vis daugiau visokių paslaugų, gerokai prisidedančių prie mokesčio už ryšį, tačiau taip labai retai nutinka. Pačių operatorių sukurtas programas, muzikos ar vaizdo leistuvus, parduotuves ar kitas paslaugas nesunkiai nukonkuruoja operacinių sistemų ir programų joms kūrėjai. Perspektyva plėsti įtaką telefonų operacinėms sistemoms yra abejotina vien dėl to, kad (beveik) numarinus Symbian, Europa apskritai liko be mobiliosios OS: iOS, Android, WebOS, Windows Phone 7, Blackberry – viskas yra iš Jungtinių Valstijų.

Be to, net nepaisant sparčios 4G plėtros Skandinavijos šalyse ir kai kuriose kitose Europos valstybėse, jau dabar kyla abejonių, ar jos pralaidumo bei aprėpties pakaks. Jei imtume ir per artimiausius kelis metus perkraustytume visą laidinio interneto srautą į belaidžio infrastruktūrą, ji tuojau pat subyrėtų. Gal subyrėtų netgi perkėlus nedidelę dalį…

Todėl lygiagrečiai su 4G plėtra jau ieškoma sprendimų, kurie palengvintų masinio belaidžio interneto naštą. Apie vieną įdomų projektą, pramintą „Homerun“ visai netyčia sužinojau „Telia Sonera“ susitikimų kambaryje. „Homerun“ yra planas pasinaudoti Wi-Fi ryšiu viešose vietose, nukreipiant mobilaus interneto srautą per šviesolaidį. Teoriškai tai veikia taip: jei aš, Omnitel klientas, užsuku į kavinę ar kokią kitą vietą su Zebra Wi-Fi mieste, tinklas automatiškai mane atpažįsta pagal IMEI duomenų bazėje ir nematomai, be jokio prisijungimo, slaptažodžių ir pan. nukreipia mano mobilųjį ryšį per Wi-Fi ir Teo ryšį, taip sumažindamas mobiliojo ryšio apkrovą. Išėjus iš Wi-Fi zonos, ryšys sklandžiai grįžta prie 3G/4G. Tas pats kaip keliaujant pereiti iš vienos bazinės stoties dengiamos teritorijos į kitą, tik šiuo atveju į žaidimą įsijungia ir viešosios Wi-Fi prieigos. Nenuostabu tad, kad Teo vadovas Arūnas Šikšta neseniai sakė, jog 4G ir šviesolaidis yra ne konkurentai, o partneriai.

Barselonoje, pasak Telia atstovo, buvau pirmasis ne firmos žmogus, išbandęs „Homerun“. Jis veikia, bet kol kas ne su visais telefonais (su iPhone 3G problemų nebuvo). „Homerun“ būtų itin vertingas tik prasidėjus 4G ryšio diegimui, kai aprėptis dar nėra labai didelė.

(4G LTE dažnių paskirstymas Jungtinėse Valstijose – Inbuildingprojects.com iliustracija)

Ta pačia proga su Omnitel prezidentu pasikalbėjome ir apie 4G perspektyvas Lietuvoje. Esamą situaciją tikriausiai žinote: iš keturių (2,6 GHz, 1,8 GHz, 900 MHz ir 800 MHz) diapazonų du yra užimti GSM/3G ryšio, 2,6 GHz yra paikai RRT išnuomotas kažkokiems televizininkams, o 800 MHz ruožą Rusijos naikintuvų pilotai naudoja „savas-svetimas“ atpažinimui – nevalia dabar į jį brautis maždaug 300 km atstumu nuo Rusijos sienų – neduokdie, būsi palaikytas „svetimu“.

Estams užteko sveiko proto nenuomoti 2,6 GHz ruožo, todėl jie jau dabar diegia 4G. Mes to padaryti negalime, bet padėtis nėra beviltiška – galima palaipsniui užimti 1,8 GHz ir 900 MHz diapazonus, tačiau pirmajam reikia specialios įrangos (kuri turėtų pasirodyti šiemet), o dėl atrojo naudojimo turi susitarti visi Lietuvos mobiliojo ryšio operatoriai. Taip, 4G LTE vis dar reikia palaukti, bet gal nebe taip jau ilgai. Vartotojai linkę būtų paskubinti operatorius, tačiau šiems neduoda ramybės klausimas, o kas gi už visa tai sumokės?..

Kaip kainuos mobilusis internetas?

(Telia Sonera verslo mobiliųjų paslaugų prezidentas Håkan Dahlström Šiaurės ir Baltijos šalių žurnalistams pasakoja apie mobiliojo duomenų ryšio plėtrą ir kainodarą – Tietokone nuotr.)

Antraštėje klaidos nėra – kiek kainuos mobilusis internetas (ypač 4G) spręs rinka ir operatoriai kiekvienoje šalyje, tačiau kaip ir už ką mes mokėsime – klausimas visiškai naujas. Iki šiol mes mokėjome dviem būdais: arba už duomenų srautą (tam tikrą kiekį GB), arba „neribotai“ – tiesiog už mobiliojo interneto paslaugą. Nė vienas šių variantų nėra perspektyvus iš ryšio operatorių pozicijos. Tai labai aiškiai pasakė Šiaurės ir Baltijos šalių žurnalistus MWC kongrese į susitikimą pakvietęs Telia Sonera verslo mobiliųjų paslaugų prezidentas Håkan Dahlström.

Visų pirma, duomenų srautas mobiliajame tinkle auga milžiniškais tempais. 2009-aisiais Telia Sonera persiuntė 60 terabaitų, o pernai metais – jau 240 TB. 68 procentus šio srauto sudaro iPhone telefonuose naudojama informacija, 21 (bet labai sparčiai augantį) procentą – Android telefonai, likusią dalį – nešiojamieji kompiuteriai su 3G/4G modemais. Jei šiemet tempas nesumažės (o kodėl turėtų?) Telia Sonera kitame MWC galės skaidrėse parodyti įspūdingą stulpelį su 1 petabaito duomenų srautu. Fiksuotas mokestis, pasak Telia Sonera atstovo, tokio srauto neapmoka.

Plečiantis 4G tinklui Skandinavijos šalyse (kol kas tik 10 tūkstančių vartotojų Švedijoje, bet šiemet TS ketina įrengti dar 200+ 4G taškų) pereinama prie mokėjimo „laiptelių“: paslaugos yra suskaidytos „paketais“ pagal ryšio spartą ir perduodamų duomenų kiekį. Jei gerai pamenu didžiausią laiptelį, tai ant jo šiandien puikuojasi 100 Mb/s ryšys ir 30 GB srautas už 60 eurų. Bendrovės svetainėje radau panašius skaičius: „Total 4G“ planas: 30 GB neribotų paslaugų (įskaitant VoIP) su 10-80 Mb/s sparta už 65 eurus.

Tačiau net ir toks „laiptuotas“ ir santykinai griežtai apribotas mokestis, pasak p. Dahlström, dar yra keistinas ateityje. Operatoriai norėtų, kad atskirai apmokamas būtų ir… programų naudojamas interneto srautas. Pagal tokią sistemą „YouTube“ programėlė mūsų telefonuose turėtų būti brangiausias pirkinys (dabar ji beveik visur nemokama) vien dėl sunaudojamo klipų peržiūrai srauto. Kiek ji galėtų kainuoti? 500 litų? Po 50 litų per mėnesį? Beklausant pranešimo mane užplūdo tiek klausimų, kad paprašiau Omnitel žmonių tarpininkauti prašant susitikimo su p. Dahlström akis į akį.

Nors mūsų pokalbis buvo neilgas (vos 10 minučių), kai kuriuos svarbius dalykus pavyko išsiaiškinti. Pirma, srauto apmokestinimas pagal programą šiandien yra labiau „vizija“, nei konkretus planas. Telia Sonera ir kiti ryšio operatoriai diskutuoja su Google, Apple ir Microsoft apie ateities mokėjimų modelius, tačiau konkrečių rezultatų kol kas nėra. Håkan Dahlström sako, kad operatoriai su „programėlių parduotuvių“ rinka neketina kovoti – jie lauks to, kas ateis po jų. Kas tai bus? Šiandien dar neaišku. Man – tuo labiau: juk per 35 asmeninio kompiuterio metus programų jam niekas iš esmės nepakeitė. Taip, atsirado naršyklės, bet dar neaišku, kad ChromeOS pasirinktas kelias yra ta tikroji ateitis. O jei netgi taip, tai kuo ji iš esmės (ryšio mokesčių prasme) skirsis nuo atskirų programų naudojamo interneto?

(Omnitel programėlių svetainė)

Antras kelias, kurį aptarėme su Telia Sonera – paslaugų konkurencija. Operatoriai bando diegti savo paslaugas (muzikos grotuvai ir parduotuvės) ir tokiu būdu nuvilioti dalį vartotojų nuo tų išmaniųjų „app store“. Konkrečių skaičių negavau, tačiau potencialiai šioje srityje veiklos yra. Ypač tokiose šalyse kaip Lietuva. Jei pavyktų sukurti patogias, nebrangias ir gausias pasirinkimo filmų, muzikos, knygų bei programų parduotuves tol, kol vietos vartotojams dar neatsivėrė iTunes ar Hulu, tai, sakyčiau, operatoriai turi šansų rimtai pasivaržyti su OS kūrėjais.

Tačiau mes puikiai žinome, kad dabar, geriausiu atveju, turime tik užuomazgas. Omnitel turi muzikos parduotuvę su ganėtinai piktomis kainomis (daina – 5 Lt, albumas – 35 Lt, bakstelėjus į atsitiktinius) ir ribota galimybe perkelti kūrinius iš vieno įrenginio į kitą. Yra pažintinė programėlių išmaniesiems telefonams svetainė (žr. pav), kuri išties yra tik svetur „gyvenančių“ programų agregatorius.

MWC salėse aptikau keistą WAC organizacijos stendą, kuris iš dalies atspindi operatorių ir kai kurių įrangos gamintojų pastangas įsiskverbti į „parduotuvinę“ rinką. WAC (tariama „vęk“) yra didelis aljansas, siekiantis sukurti telefonams kažką panašaus į Adobe Air – platformą, kuri leistų programai veikti pačiuose įvairiausiuose telefonuose, nepriklausomai nuo jų OS. Privalumas operatoriams – akivaizdus. Sukūrei savo parduotuvėlę ir per WAC įkėlei į kiekvieną parduodamą telefoną, taip paklodamas pagrindą būsimoms pajamoms iš turinio pardavimo.

Vizija įdomi, bet: a) ant papildomo sluoksnio sukurtos programos niekad neveiks taip sklandžiai (ir taupiai resursų) kaip „native“ programėlės; b) idėja nesužavėjo Nokia, Apple, Google, Microsoft ar RIM – neradau nė vienos jų narių sąraše; c) Apple, pavyzdžiui, apskritai draudžia tokio tipo programas savo telefonuose ir planšetėse.

Taigi šis kelias operatoriams irgi bus labai sudėtingas (ką reiškia vien derybos su Holivudu ir įrašų industrija dėl turinio teisių!)…

Lieka dar trečias – „auklėti“ vartotojus, kad mobilusis ryšys yra brangus ir už jį reikia atitinkamai mokėti. Visai kitaip nei už, tarkime, laidinį. Ši mintis kartota beveik visų operatorių pranešimuose. Kiek ji gaji? Bus matyti. Didžiausios kliūtys – jau minėtos analogijos su balso pokalbiais ir laidiniu ryšiu. Vartotojas nesupras, kodėl belaidis turi iš esmės skirtis… O ir Europos Sąjungos institucijos, nuolat artėjančios prie interneto kaip esminės žmogaus teisės pripažinimo šioje vietoje tikriausiai stos į vartotojo pusę.

Trupiniai

Nemanau galįs prirašyti dar triskart tiek, kiek jau parašiau, apie kitus produktus, įvykius ir diskusijas Mobile World Congress 2011 metu – retas jūsų iki šios vietos perskaitė. Tad pabaigai apibendrinsiu įdomesnius dalykus vienu sakiniu – jei pageidausite, galėsiu apie juos parašyti atskirai:

• Apple nedalyvavo MWC, bet geriausio mobiliojo telefono apdovanojimas atiteko iPhone 4G.
• Steve Ballmer reklamavo Windows Phone 7 ir teigė, kad 96% pirkėjų yra patenkinti OS. Bet nepasidalino pardavimo skaičiais. Užtat pasakė juokelį apie Apple (bet pamiršau, kokį).
• Nokia vadovas Stephen Elop sakė, kad už draugystę su Microsoft Nokia gaus daug pinigų. Microsoft teigė, kad už draugystę su Nokia gaus daug pinigų. Draugiški mainai? Nokia gi ketina kurti mobilią atsiskaitymų sistemą Afrikoje. Nes ten nėra bankomatų. Kuo ne verslo modelis?
• Dick Costolo reklamavo Twitter ir buvo linkęs prisiimti atsakomybę už visas vykstančias ir ateityje vyksiančias revoliucijas.
• Eric Schmidt iš Google teigė, kad Larry Page jį išleido į MWC, nes pats nemėgsta keliauti. Google irgi norėtų atsakomybės už revoliucijas, bent jau už Egipto. Į visus klausimus buvo atsakyta „viskas bus gerai“. Android versijų fragmentacija? Viskas bus gerai. Nėra Market jūsų šalyje? Viskas bus gerai. Operatoriai širsta dėl YouTube srauto? Nieko mes nemokėsime, bet viskas bus gerai. Pozityviausias pranešėjas, dievaži.
• Jim Balsillie (Blackberry bosas) visus operatorius kvietė į savo parduotuvę. Google, Apple nepriims – mes priimsime. Salėje „valio!“ nesigirdėjo.
• MWC daugiausiai buvo šnekama apie tai, ko visiškai ten nebuvo – Apple, Facebook ir papildomas pajamas iš paslaugų bei turinio.

Pirmą kartą buvau MWC ir labai daug supratau (nors dar liko spragų). Fantastiškas renginys, ypač jei neužsižiūri į stenduose išdėliotus žaisliukus…

Neformalisto plepalai

RSS

Įkurtas: 2011 m. vasario 1 d.

Pagrindinės temos: pinigai, ekonomika, finansai, aktualijos, politika.

Autoriaus aprašymas: Formalistai – žmonės, kurie negali gyventi be apibrėžtų taisyklių. Tokiems, bet nueit į tualetą reikia procedūros. Tokie sėdi pas mus valdžioj ir daugumoj įmonių, bet yra tokių ir tarp mūsų. Vienas protingas dėstytojas yra pasakęs – Plikas formalizmas visados baigiasi fiasko ir visiškai su juo sutinku. Aš esu Neformalistas – žmogus nekenčiantis taisyklių, normų ir standartų. Esu žmogus, kuris galvoja savo galva. Šis tinklaraštis – mano minčių išlaisvinimo vieta.

Skelbimas studijuojantiems verslą ir informacines technologijas (vyresnieji bakalauro kursai ir magistrantūra):

Informacinių technologijų bendrovė „IBM Lietuva“ kviečia Lietuvos IT ir ekonomikos krypčių studentus dalyvauti konkurse „IBM Business Run 2011“. Antrą kartą rengiamo konkurso metu studentai išmėgins savo žinias ir gebėjimus verslo procesų konsultavimo ir IT sistemų modeliavimo srityse.

Organizatorių teigimu, „IBM Business Run 2011“ dalyviams teks įveikti užduotis, su kuriomis verslo konsultantai susiduria praktikoje. Dalyvių komandos rengs projektus įsivaizduojamai įmonei, kuriuose atsiskleis jų gebėjimai įvertinti esamą įmonės padėtį, identifikuoti problemas ir pateikti kuo optimalesnius IT sprendimus joms spręsti.

3-5 asmenų komandą galima užregistruoti iki rytdienos, vasario 24 dienos Facebook puslapyje. Sėkmės dalyvausiantiems!

P.S. Watson čia ne prie ko, bet gražiai atrodo.

Kažin, ar juos galima atskirti nuo mokslininko nuostatos apie nemokamą energiją visiems? „Everyone, everywhere“… (iš Gizmodo)

Tačiau grįžkime prie šviesolaidžio.

Teo vadovas Arūnas Šikšta pristatė bendrus telekomunikacijų bendrovių ir Teo investicijų per pastaruosius 5 metus skaičius. Kreivės, kaip ir galima buvo tikėtis, reaguoja į ekonominę krizę, tačiau jų linijos yra švelnesnės už kitų pramonės ir paslaugų sektorių. Teo paminėjo ir tai, kad tuo metu, kai sprogus nekilnojamojo turto burbului bankrutavo daugybė statybos bendrovių, tos įmonės, kurios užsiėmė ryšių tinklų statyba išgyveno (išskyrus vieną) – iš dalies ir dėl to, kad šviesolaidžio plėtra giliausios krizės metais nesustojo. Teo investicijos į ją atrodo taip (raudona cilindrų dalis):

2010-ųjų metų pabaigoje, pasak Teo, Lietuvoje šviesolaidžiu galėjo naudotis apie 556 tūkstančius namų ūkių, tačiau realus paplitimas, kaip taikliai pastebėjo pirmosios dienos įrašo komentuotojai, yra gerokai mažesnis – naudojamų šviesolaidžio prieigų skaičius pačioje pernai metų pabaigoje buvo 103 tūkstančiai – t.y. maždaug penkis kartus mažiau. Iš dalies taip yra dėl to, kad kai kuriems vartotojams operatoriai dar nespėjo prijungti šviesolaidžio. Kiti gal dar nejaučia poreikio.

Tas poreikis ateityje, žinoma, didės. Darius Didžgalvis, Teo tinklo technologijų tarnybos vadovas pateikė keletą skaidrių su srauto augimo prognozėmis:

Iš šios, pavyzdžiui, matyti, kad tiek parsiunčiamas tiek tiesiogiai transliuojamas video, jau dabar užimantis didelę interneto srauto dalį, per kelis artimiausius metus labai smarkiai augs. Ypač jei prie jo pridėsime VoD (video-on-demand) IPTV tarnybas.

Viskam tam reikia didelės interneto spartos ir kuo mažesnio „užlaikymo“ (ping). Speedtest.net rezultatai ir šiandien atrodo neprastai:

Per penkerius pastaruosius mėnesius Lietuva pasaulinėje Speedtest lentelėje pakilo per kelias pozicijas ir dabar yra antra po Šiaurės Pietų Korėjos tiek pagal parsiuntimo, tiek ir pagal išsiuntimo spartą. Įspūdingas rezultatas, ypač atsižvelgiant į tai, kad Speedtest sudeda visus bandymus – nuo paties silpniausio iki paties sparčiausio.

Galėčiau pateikti dar kelias skaidres su patraukliais skaičiais, tačiau suprantu, kad jie gali erzinti tuos, kas šiandien negali namuose turėti šviesolaidžio. Tokių interneto vartotojų, deja, Lietuvoje yra ir bus ganėtinai nemažai. Šviesolaidį labai ekonomiška išvedžioti po daugiabučius namus miestuose, tačiau daug daug brangiau ir sudėtingiau privačių namų rajonuose ar nutolusiose sodybose. Teo šviesolaidį šiandien siūlo 49-iuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Geras skaičius tiems, ką jis aprėpia, neguodžiantis tiems, kas dar nepasiekiami. Nors šiais metais Teo į šviesolaidžio plėtrą ketina investuoti dar 78 mln. litų, kai kurios vietos tikriausiai šviesolaidžio nesulauks tol, kol įvedimas taps ekonomiškai prasmingas.

Likusi diskusijos dalis buvo skirta ryšių reguliavimo, cenzūros ir interneto filtravimo dalykus. Ji buvo labai įdomi, tačiau viso turinio čia nepasakosiu vien todėl, kad šiame tinklaraštyje esame aptarę beveik visus cenzūros klausimus.

Pasak Teo korporatyvinio administravimo ir teisės reikalų skyriaus direktorės Eglės Gudelytės Harvey, pricipai, kuriais vadovaujasi Teo yra tokie:

Pagrindinės problemos, susijusios su interneto cenzūra ir filtravimu realiai kyla dėl dviejų priežasčių:

1. Kai kurios verslo organizacijos bando per interneto paslaugų tiekėjus riboti konkurenciją ar vykdyti užsibrėžtus verslo planus (loterijų ir pan. filtravimo iniciatyvos).

2. Kitos verslo organizacijos bando riboti prieigą prie paslaugų, kurių pačios neteikia ir neketina teikti, tikėdamos, kad tokiu būdu pavyks apsaugoti pasenusius ir nebeveiksmingus verslo modelius (LANVA, BSA ir pan.).

Kadangi prieš tai su Teo tiesiogiai man neteko bendrauti dėl interneto filtravimo ir cenzūros, tai turėjau įmonės vadovams vieną svarbų klausimą. Tie, kas skaitė nežinau.lt ir kituose tinklaraščiuose diskusijas apie vadinamąjį piratavimą, supras, kodėl jį uždaviau.

Mano klausimas:

- Ar į jūsų bendrovę Lietuvoje kada nors yra kreipęsi autorių tarpininkai, leidybos organizacijos, įrašų bendrovės ar kitos panašios įmonės dėl konsultacijų, patarimų ar bendrų darbo grupių, siekiančių Lietuvoje sukurti autorinio turinio prekybos, nuomos bei platinimo sistemas?

Teo atsakymas:

- Ne.

Į Teo ne kartą buvo kreiptasi prašant blokuoti, cenzūruoti, uždrausti, išimti, bet nė vieno vienintelio karto – sukurti, pradėti, paskatinti naujas turinio sklaidos iniciatyvas ar bent jau pasitarti, kaip jos galėtų atsirasti, remiantis užsienio analogais. Nenuostabu, kad bendrovė ganėtinai skeptiškai vertina cenzorių pastangas. Paprastus filtrus apeiti labai lengva, o sudėtingiems, tokiems, kokie veikia Kinijoje ar Irane, reikia labai daug pinigų ir dar daugiau nuolatinės priežiūros. Ir šiaip kyla klausimas, ar mes turime prisijungti prie „interneto skylių“:

Atsakymas neturėtų būti sudėtingas, tačiau ne visiems jis bus vienodas. Negausi, bet aktyvi suinteresuotų asmenų grupė bevelytų, kad Lietuva atsidurtų juodoje interneto skylėje.

Tiek trumpai apie FTTH konferenciją Milane, šviesolaidį, Teo ir cenzūrą. Ryt keliauju į Mobile World Congress Barselonoje. Tai labai didelis ir margas renginys, kurio vienas žmogus gali pamatyti tik menką dalį. Pasistengsiu „susiurbti“ kuo daugiau naujienų, tačiau nesu tikras, kad turėsiu laiko papasakoti jas tiesiogiai.

Tiesa, viena didelė naujiena jau pasklido: Nokia pereina prie Windows. Turiu minčių apie tai, bet nenorėčiau dėstyti, nepasikalbėjęs su Nokia ir Microsoft Barselonoje.

FTTH Europos Tarybos direktorius Hartwig Tauber pristato šviesolaidžio statistiką.

Technologijų konferencijos, nesvarbu kurioje šalyjo jos vyktų ir kieno būtų organizuojamos, turi vieną paradoksalų bruožą – jose neveikia arba labai prastai veikia interneto ryšys. Gaila, bet ne išimtis yra Fibre to the Home (FTTH) Europos Tarybos konferencija Milane. Klausant kalbų apie šviesolaidžio plėtrą ir jos nešamą interneto spartą iki pat 1 Gbit/s, labai apmaudu negalėti prisijungti prie interneto ir apie tai papasakoti tiesiogiai. Dabar darau tai skolintame kompiuteryje, nes šį galima buvo prijungti prie laidinio interneto. Belaidis taip ir neveikia…

Kas yra FTTH Taryba ir kodėl mes čia susirinkome? FTTH Tarybos, prieš 7 metus įkurtos ir šiandien maždaug 150 bendrovių vienijančios nepelno organizacijos tikslas – skatinti šviesolaidžio plėtrą ir atkeipti dėmesį į svarbesnes šios srities technologines naujoves. FTTH nariai kartą per metus susirenka į konferenciją, pasidalina savo pasiekimais, aptaria problemas ir pasidairo parodos salėje į naują techniką. Jei esate girdėję apie įspūdingus šviesolaidžio Lietuvoje skverbties skaičius, tai suprasite, ką veikiu čia su keliais kolegomis iš kitų žiniasklaidos priemonių: ogi grožiuosi Lietuvos skaičiais statistinėse lentelėse ir diagramose. Pavyzdžiui, tokioje:

(didinasi)

Taip, Lietuva su 23% šviesolaidžio skvarba yra pirmoji tarp Europos šalių ir šešta visame pasaulyje. Mus lenkia tik gerai žinomos Pietryčių Azijos šalys – Pietų Korėja, Honkongas, Taivanas, Japonija – ir ganėtinai netikėtai šiemet FTTH reitinguose pasirodę Jungtiniai Arabų Emiratai. Pagal šviesolaidžio augimo spartą Europoje būtume treti (2%) po Latvijos (4,4%) ir Portugalijos (2,2%), tačiau Teo delegatai konferencijoje primena, kad didesnius augimo skaičius paprastai turi tie, kurie tik pradeda šviesolaidžio plėtrą.

Į mano klausimą, kaip infrastruktūros plėtra gali būti siejama su šviesolaidžio nauda vartotojams šiandien (visų pirma sparta), FTTH atstovai atsakyti negalėjo. Tyrimų bendrovės IDATE, teikiančios duomenis FTTH reitingams, vadovas Roland Montagne sakė, kad duomenų apie šviesolaidžio spartą ir jo santykį su tinklo plėtra šiandien nėra. FTTH Europos Tarybos generalinis direktorius Hartwig Tauber pridūrė, kad plėtros skaičiai yra labiau tinkami atskirų šalių potencialo, o ne šiandienos galimybių maavimui. Tiesa, Teo atstovai ryt pažadėjo konkretesnių su sparta susijusių skaičių.

Tačiau vieną dalyką – šviesolaidžio svarbą ateičiai – konferencijoje kaip mantrą kartoja kiekvienas pranešėjas. Vienas svarbiausių šviesolaidžio privalumų – beveik neribotai didinama sparta. Jei variniai laidai ima „lūžinėti“ jau nuo 25-50 mbit/s, o 3G ar 4G plėtra priklauso nuo bazinių stočių tankio ir naujų dažnių, kurie kartais jau būna užimti, tai nutiesęs šviesolaidį iki abonento, vėliau gali daugybę kartų didinti pralaidumą, prisitaikydamas prie augančių poreikių.

Mums gal šviesolaidis atrodo jau įprastas dalykas, tačiau pasaulyje jis dar tebėra naujokas. Šiaurės Amerikoje 2010 metų pabaigoje buvo 8,8 mln. šviesolaidžio abonentų, Europoje – 3,9 mln., Artimuosiuose Rytuose – 3,3 mln., Rusijoje – 4,2 mln., Azijos šalyse – 45 milijonų. Pastarasis skaičius atrodo įspūdingai tol, kol prisimeni, kiek Azijoje iš viso yra gyventojų.

Žodžiu esame ir veikiausiai dar kurį laiką būsime tarp šviesolaidžio lyderių. Daugiau apie tai ryt (jei tik bus interneto ryšys). Pabaigai prisegu viešbučio, kuriame gyvename, vaizdelį. Priminimas, kad Milanas yra jei ne interneto, tai bent dizaino sostinė.

Na štai – komisija išrinko Nokia N8 laimėtoją. Man beliko trumpai pristatyti konkurso ir komisijos balsavimo statistiką:

• iš viso konkurse dalyvavo 80 darbų, iš jų vienas, deja, pavėlavo.
• Dalyvavusių autorių skaičius – 47.
• Komisijos narių skaičius – 5. Jei nepatiks rezultatas, galvas galima bus nurauti man, Andriui, Karoliui, Pauliui ir Povilui.
• Kiekvienas komisijos narys išrinko po 10 geriausių jo manymu darbų ir surašė jų dešimtuką. 1-oje vietoje buvusiam darbui teko 10 taškų, 2-oje – 9 ir t.t. iki 1 taško už 10 vietą.
• Tenka pripažinti, kad vertinimas labai išsiskyrė: iš 79-erių nebuvo nė vieno darbo, kuris būtų gavęs bent po balą iš kiekvieno komisijos nario. Visų komisijos narių dešimtukai atiteko skirtingiems darbams. Įdomus atvejis. Iš viso balus komisija skyrė 34-iems darbams.
• Konkurso nugalėtojas išrinktas sudėjus visų komisijos narių taškus.

Darbai gavę maksimalius komisijos narių įvertinimus (pirmi atskiruose dešimtukuose): „Paspaudžiau Dalintis“, „Jūs esate viešbutyje Kaire“, „Keiksmažodžiai komentaruose“, „Kada ir kaip paskutinį kartą kalbėjai su mama?“ ir „Tvirtas ir neatsiejamas ryšys“.

Be paminėtų, garbės rašto nusipelno „Draugai“ (13 taškų), „Mobiliųjų telefonų evoliucija“ (13 taškų), „Norite paklausyti užsienio muzikos albumo?“ (11 taškų), „Socialtinklologija“ (10 taškų), „Modernios technikos piramidė“ (16 taškų), „Kokio telefono reikia lietuviui“ (19 taškų) ir „Virtualiai tobula persona“ (11 taškų).

Na, o nugalėjo, surinkęs 33 taškus, štai šis darbas:

Su jo autoriumi, pasivadinusiu paslaptingais keturiais nuliais, aš netrukus susisieksiu dėl prizo perdavimo. Visiems dalyviams nuoširdžiai dėkoju už idėjas, įdėtą darbą ir entuziazmą. Visiems skaitytojams – už komentarus, kantrybę ir palaikymą. Iki kito žaidimo!

P.S. Ryt išvykstu į FTTH, o po to iškart į MWC, tad laukite reportažų.

Augustinas siūlo pažaisti

Šarūnas pašiepia komentarų autorius

o Silkė žino, kad muzika yra svarbiausia…

Tinklaraščių bendruomenėje periodiškai kyla naujos diskusijos dėl turinio naudojimo svetur bangos. Ir kaip nekils, jei nuolat atsiranda projektų, kurie, nepaisant ankstesnių panašių sumanymų nesėkmių, vis stengiasi kurti naujus agregatorius. Kartais tie agregatoriai yra sumaniai padaryti ir naudingi tiek autoriams, tiek ir skaitytojams (mano galva tokie yra blogeriai.net ar visosnaujienos.lt), kiti gi tiesiog lupa visą RSS srautą, dažnai nė nepasiklausę. Dalis kolegų yra ne juokais supykę dėl piktnaudžiavimo tinklaraščių turinio atvirumu ir netgi ketina keletą veikėjų patraukti į teisinę atsakomybę.

Šis mano įrašas yra skirtas pakomentuoti licencinį tinklaraščių turinio aspektą taip, kaip aš jį suprantu. Nesu teisininkas – rašau iš savo patirties ir žinių, sukauptų per kelis pastaruosius metus. Prašome taisyti komentaruose.

1. Aš rašau tinklaraštį. Kas gali naudoti mano originalius tekstus, nuotraukas ar kitą turinį neatsiklausęs?

Atsakymas – niekas. Tai visiškai nepriklauso nuo to, yra jūsų tinklaraščio apačioje © ženkliukas, ar ne. Pagal LR įstatymus kiekvienas, norintis naudoti svetimą turinį turi gauti raštišką autoriaus sutikimą. Man tokia sistema pasirodė pernelyg griežta, todėl nežinau.lt turinys yra skelbiamas, naudojant Creative Commons (CC BY-SA 3.0) licenciją. Ji leidžia kitiems naudoti šios svetainės turinį su dviem svarbiomis sąlygomis: 1) turi būti nurodytas darbo autorius ir jo svetainė (veikiančia HTML nuoroda į originalą); 2) ta svetainė/žurnalas/knyga/projektas, kuris naudoja darbą, turi jam naudoti tokią pačią licenciją. T.y. mano rašinys svetimoje svetainėje negali tapti tos svetainės saugomo („copyrighted“) turinio dalimi. Lygiai taip kita svetainė, naudojanti mano rašinį, negali tapti rašinio autore (Google, čia pastaba tavo paieškos rezultatams!).

Išskyrus Blogeriai.net (duotas sutikimas prisijungiant prie agregatoriaus, be to – naudojamas ne visas turinys), kai kuriuos atskirus sutarimus su kitomis svetainėmis ir tuos agregatorius, kurie naudoja tik nuorodas ar ištraukas, nė vienas projektas, kuriame aptikau savo rašinius neatitinka licencinių reikalavimų. O gaila. Juk specialiai stengiausi, kad turinį būtų lengviau naudoti.

2. Aš turiu idėją sukurti naują agregatorių. Ką man daryti, kad viskas teisiškai būtų gerai?

Atsakymas – padaryti savanorišką dalyvavimą. Jei norima naudoti visą tinklaraščio įrašo turinį (ne tik antraštę ar trumpą ištrauką), tai kito varianto nėra. Tinklaraščių autoriai turi patys prisijungti prie agregatoriaus ir nurodyti sutinką jame skelbti savo kūrinius, jei juos tenkina agregatoriaus sąlygos. Jos turi būti aiškiai surašytos.

3. Bet juk Google (Google News) nieko neklausia!

Netiesa, klausia. Tiesa, yra būdų, kurie leidžia ribotai naudoti kitų sukurtą turinį be atskiro susitarimo. Dažniausiai tuomet būna naudojamos tik antraštės ir nuorodos, kartais – nedidelė ištrauka iš teksto ar lydinti iliustracija (sumažinta). Taip veikia Digg, Reddit, VisosNaujienos ir daugybė kitų agregatorių. Laikykime, kad tai tėra citavimas, kuris yra galimas ir be atskiro leidimo.

4. Bet tu pats naudoji kitų nuotraukas neatsiklausęs (pvz., anksčiau Blogoramose)!

Taip, tačiau… Kitų autorių iš Lietuvos nuotraukas naudojau tik todėl, kad kitaip yra sudėtinga skaitytoją sudominti fototinklaraščio įrašu. Savo įrašų iliustracijoms aš naudoju tik nuotraukas su Creative Commons licencija, nurodydamas jų šaltinį – dažniausiai Flickr albumą. Tai paprasta padaryti – Creative Commons svetainė turi specialią paiešką, kuri parenka tik tas nuotraukas, kurias leidžiama naudoti pagal pasirinktą licenciją (komercinės/nekomercinės, originalai ar remiksai).

5. O aš gi nieko iš to neuždirbu!

Ne apie pinigus čia kalbame. Apie autorystę. Nors nemažai tinklaraščių autorių džiaugtųsi, galėdami uždirbti šį tą iš savo rašinių, jiems ne tai yra svarbiausia. Antraip išvis neturėtumėme tų tinklaraščių. Jiems svarbu parašyti savo mintis, pradėti diskusiją su savo skaitytojais, rasti problemų sprendimą savo bendruomenėje. Žodis „savo“ yra labai svarbus. Jei turinys iškeliauja svetur ir yra neatsekamas iki šaltinio, jo kūrėjas praranda kontaktą su skaitytoju – ko gero svarbiausią atpildą už savo darbą.

6. Na, jei viskas taip jau saugoma, tai nebus ateityje nei naudingų agregatorių, nei kitų įdomių projektų…

Nebūtinai. Iš tikrųjų, nepaisant to, kad daugelio tinklaraščių poraštėje yra „copyright“ ženkleliai, jų autoriai yra atviri naujoms idėjoms ir naujiems įdomiems būdams skleisti turinį. Tai tikrai galima padaryti korektiškai. Štai trumpa

ATMINTINĖ AGREGATORIŲ KŪRĖJAMS

• Nedubliuokite žiniatinklio turinio. Visiškai pakanka to, kad tekstas, nuotrauka, garso ar vaizdo failas yra įdėtas vienoje vietoje. Jums pakanka pasinaudoti nuoroda į originalą, jo antrašte, na, ir gal citata, jei manote, kad ji padės jūsų agregatoriaus skaitytojui. Išimtys gali būti taikomos archyvams (Internet Archive, Google Cache).
• Neatimkite iš autorių jų skaitytojo. Pageidautina, kad agregatoriaus naudojami socialiniai įrankiai (balsavimas, komentarai ir pan.) papildytų, o ne konkuruotų su originalo svetaine. Jei kitaip neišeina (komentarus leidžia Digg, Reddit, Hacker News ir kiti), bent jau įdėkite citavimo nuorodą (trackback) į originalą, kad jo autorius žinotų, kur dar gali rasti atsiliepimų apie savo kūrinį.
• Neindeksuokite svetimo turinio kaip savo. Net tais atvejais, kai gaunate sutikimą naudoti visą tekstą, suformuluokite taisykles paieškos sistemoms faile robots.txt taip, kad kitų darbas paieškos rezultatuose nebūtų rodomas kaip jūsų agregatoriaus turinys. Agregatorius yra ne turinio projektas, o paslauga.
• Remkitės bendruomene. Aš jau pamečiau skaičių gudruolių, kurie kadaise sumanė tiesiog siurbti svetimų tinklaraščių RSS ir pakišinėti jų turinį skaitytojui kaip savo. Anksčiau ar vėliau visi jie miršta, nes neturi jokio palaikymo tarp tinklaraščių autorių. Tie, kurie turi – gyvuoja ir auga. Prie blogeriai.net nuolat prisijungia nauji tinklaraščiai, nes jų autoriai mato didesnės sklaidos naudą. Jei jums kyla klausimų „ar taip tinka?“, „ar niekas neprieštaraus?“, klauskite pačių autorių. Dauguma mielai atsakys ir gal net pasiūlys įdomių idėjų, kaip projektą patobulinti.

Agregatoriai yra geras dalykas. Sakyčiau, kad jų turime per mažai. Bet jie turi veikti taip, kad visi besinaudojantys – skaitytojai, autoriai, agregatoriaus kūrėjai – turėtų naudos ir nė vienas iš jų nebūtų nuskriaustas.