Pradėjus gręžt – sutrupėjo ženkliukas.

Iškritusias detales suklijavau, po rodyklėm nelabai ir matosi.

Sekundžių rodyklė iš sidabrinės/auksinės virsta į black matte.

haters hatin’.

Turiu kažkokį fetišą. Labai traukia mažos mašinytės. Vilnius miestas ne toks ir mažas, maži automobiliukai labai praktiška. Pastaruoju metu su susižavėjimu stebiu Toyota IQ. Nu tokios mielos mašinos. Visa galva geresnės už smartus. Čia tas gerumas nebūtinai turi būti logiškai paaiškinamas, nesikabinėkit. Labai simpatiškos, turi gan turtingą komplektaciją (ne bazinę, aišku), nemokamas parkingas Vilniuj, dailių spalvų by default yra. Kiek iš vaizdo supratau, nes pačiam neteko sėdėt, tai gale kažkokie plastmasiniai suolai. Bet who cares, smarto konkurentas, ten išvis 2seateris. Tiesa, girdėjau, kad varikliai ne pyragai.

Dar vienas šio konkurso nugalėtojas yra naujausias VW Polo. Šiandien pirmą kartą gyvai pamačiau, raudoną. Nu pasaka kaip gerai atrodo. Tiek iš priekio, tiek iš galo. Nieko kito nesu nei girdėjęs, nei pats sėdėjęs ar skaitęs. Tiesiog šiandien žiūrėjau net atsisukdamas. Porelė važiavo.

Nežinau kas, kaip ir kodėl, bet atsirado tokia kategorija mašinų, į kurias su malonumu žiūriu, bet sau vairuot nenorėčiau. Nepaaiskinami dalykai :-)

Vilnius turi nemažai ilgų gatvių. Ta prasme straight line. Pvz.: Laisvės prospektas nuo Giraitės žiedo iki Jeruzalės, Konstitucijos pr., Antakalnio g. and so on. Šitose gatvėse dideli srautai tiek pirmyn atgal, tiek įsiliejant/išvažiuojant iš jų. Na gal žodis ‘įsiliejant’ netinka, nes įsiliejimas stabdomas šviesoforu. Važiuojant šiomis gatvėmis tenka dažnai stoti prie šviesoforų.

Gudrieji kurmiai yra sugalvoję labai gerą dalyką, kuris puikiai veikia teorijoj – žalieji tuneliai. Tai reiškia, kad važiuojant tam tikru greičiu (greičiausiai maksimaliu leistinu), turėtum papulti į žaliąją zoną ir visada pataikyti ant žalios šviesoforo spalvos. Nors tai nechrena neveikia, bent jau Laisvės pr., ko aš čia bėdavojuos…

Minėjau savo kompetenciją su transportu. Nesu niekur girdėjęs jokios informacijos apie šiuos žaliuosius tunelius. Nors gal ir meluoju, kažkur lyg ir šmėžčioja atminty kažkoks straipsnelis užsiminantis apie tai. Tik negaliu pasakyti, ar tai buvo dienraščio straipsnis, ar blogo įrašas. Kodėl niekas, ypač tie, kurie tai įgyvendino, nepasakoja kaip tai veikia? Kodėl negalima būtų išmokyti miesto vairuotoju naudotis šia sistema? Suprantu, per kamščius čia daug neprireasoninsi, bet sakykim kai srautas teka pakankamu tempu, kai visi stovintys prie šviesoforų sugeba pravažiuot per vieną žalios užsidegimą, o ne du ir daugiau, tai turėtų veikti.

Bandžiau važiuoti ir leistinu greičiu, ir lėčiau ir viršijant greitį, ir įvairiais greičiais, niekaip nepavyko pakliūti į žaliąjį tunelį. Geriausiu atveju – reikia pravažiuot per geltoną. Ar esat ką nors girdėję apie šitą reikalą ne iš pletkų, o per oficialius šaltinius?

Iš po Alytaus Žiemos visos ertmės primuštos vandens ir šlapio sniego. Paspaudus šaltukui užšalo rankinis. Galvojau, kad trasas, bet kažkas pačioj stabdymo sistemoj. Rankinio netraukiau išvis, bet pasivažinėjus ir pastačius mašiną, po kelių minučių galiniai ratai vėl užsiblokuoja. Tenka pramankštinti, ar važiuoti iki asfalto, kad atsikirstų.

Trasoj rankinio nenaudojau išvis. Pirmą priežastį jau įvardinau, o antra buvo tai, kad norėjau išmokti posūkius įveikti naudojant tik inerciją ir stabdį. Kol pažindinaus su trasa, Saulius trumpai papasakojo kaip stabdyti kaire koja. Teoriją išklausyti nesunku, viską lyg ir supratau. Bet kojos neklausė smegenų ir inkstintai darė savo. Iš kokių penkių ratų pavykdavo vos vienas posūkis.

Pusnis gaudžiau kaip didelis. Golfytis maladėc, atlaikė ir nesulūžo net plastmasės. Kelis kartus apsisukau. Prastos padangos gale duoda savo, bet taip tik įdomiau mokintis. Iškart jaučiasi patirties stygius. Čia ne gatvėj tarp eilių nardyt, yra ką veikt norint išlikti trasoj net ir lėtai važiuojant.

Ačiū Sportinio Vairavimo Centrui už trasą.

Fotikas irgi dalykas slidus. Žiemą rečiau pasiimu, nes beveik visad būna tamsu, tai juostos gadinimas gaunasi. Kartais imu DSLR’ą, bet dabar su juo fotkinau, tai nesugalvojau kaip į kadrą įkišt. Visą kitą – pretty much everyday carry. Idėją imu iš Garbanotos ir turiu prašymą palikti komentarą su linku į savo įrašą paskutiniame grandinės bloge, arba bent jau tame, kuriame perskaitėt įrašą. Nors pirmas variantas būtų geresnis.

Čia chebra iš pasaulio dalinasi savo everyday carring stuff’u. Tik kažkodėl pas kiekvieną yra po peilį. Gal kokia asociacija, nežinau, nesidomėjau.

Mano tinginystė išvystė tradiciją, įrašus apie atostogas rašyti sausį. Nors šitą įrašą paskatino dar ir tai, jog gražioji žiema jau praėjo ir dabar tik tempiasi bjauroji jos pusė su pliurzom kelyje, užšalusiais kupstais ir purvinais šaligatviais. Kad jau pasiilgau pavasario ir šiltų orų – atsiverčiau atotosgų nuotraukas ir prisiminiau, kad mano vasaros kelionę dar neaprašyta. Paerzint publiką ir prisimint vasarą – važiuojam.

Atostogauti, jau ne pirmi metai, važiuojam automobiliu. Nuskristi ir atgulėti savaitę gulte malonumo nedaug. Šiais metais kelionės tikslas – Juodkalnija. Antrą rugpjūčio pusę paskyrėm atostogoms.

Maršrutas labai paprastas ir tiesus. Kelionės į Juodkalnija pirma pusė nuobodi. Na gal ne tiek nuobodi, kiek jau važiuota ne vieną kartą ir nelabai ten yra ką pažiūrėti. Lenkija, Slovakija, Vengrija – dvi paros autostradom ir greitkeliais. Visą tai galima buvo ir per vieną parą nuvažiuot, bet juk važiuojam atostogaut, nėra kur skubėti. Lenkiją prašokt reikia kuo greičiau, ji tik jėgas ir laiką atima.

Kadangi naujo GPS’o man atjaunint nepavyko, o firmoje pralaikė paskutinę visą dieną su pažadu atnaujint žemėlapius ir prieš darbo pabaigą atidavę taip ir nesutvarkę. Spjovėm ir važiavom su 2008 metų žemėlapiais. Viskas kaip ir gerai, tik kažkaip įdomiai skaičiavo ar tai trumpiausią, ar tai arimiausią maršrutą. Lenkijoj keliai jau užsimerkus žinomi, bet vistiek važiavom pagal GPS’ą. Rezultate – 300 km veltui. Whatever, yra kaip yra.

Slovakijoj stojom nakvoti pirmą kartą. Tradicinėj vietoj, aukščiausiam Slovakijos taške, slidininkų kurorte. Į vietą atvažiavom gal tik 23 valandą. Mažesni viešbutukai arba pilni, arba užsidarę. Teko pasimakaluoti po miškelius ir apylinkes kol radom kur miegoti. Priėmė turbūt didžiausias ten buvęs viešbutis. Patogumų nereikia, užtenka dušo ir lovos. Bet gavom dar ir WiFi, tik reikėjo gražiai pakalbėti su panele registratūroj, kad password’ą paskolintų nakčiai. Čia dar buvo, turbūt, didžiausias kelionės fail’as. Pasiėmiau laptop’ą. bet pakrovėją pamiršau namie. Dumbass. Nesvarbu, turiu telefoną, užteko per akis jo twitteriui, readeriui and so on. Be to dar ir knygą turėjau, nors ją pradėjau skaityt tik Juodkalnijoj.

Ankstų rytą skaniai papusryčiavę viešbutyje pasivaikščiojom teritorijoj, susikrovėm einamas manatkes ir šovėm toliau. Slovakijoj gražu, keliai kaip iš paveiksliuko, einantys mišku, pro labai aukštus medžius, vingiuoti, eismas labai negausus.

Kirtus Vengrijos sieną susimokėjom už kelius, įvažiavom į autostradą ir nustačius autopilotą minam nesustodami. Pristabdėm tik kuro ir Budapešto aplinkeliuose. Nors ir tai pro miestą reikėjo važiuot. Keista man Vengrijos logika šitoj situacijoj. Tiek metų nesugeba normalaus aplinkelio pasidaryt, visad reik pro miestą važiuoti. Vengriją skelbiu niekados žeme. Čia snobų kraštas. Kiek teko būt Vengrijoj – oras visada lėvas, apsiniaukę ir kokių 16 laipsnių. Žmonės be nuotaikos, robotų veidais. Angliškai nekalba, niekas jiems neįdomu. Nu žodžiu, keista valstybė.

Įvažiavus į Serbiją – vaizdas kraupokas. Keliai tragiški, bet remontuojami, miestai apgriuvę, purvini. Žmonės apdriskę, mašinos kaip kibirai. Gamta lyg ir būtų graži, bet šiukšlynai visur, tai vaizdelis nekoks irgi. Na bent jau pirma Serbijos pusė. Artėjant prie jūros vaizdas tik gražėjo. Namai atstomi po griuvėsių, žmonės gyvena skurdžiai, bet laimingi ir draugiški. Antra nakvynė buvo suplanuota Serbijoj, vienam kaimelyje pas vietinį Pop’ą. Su juo sutarę nebuvom, bet iš draugų gavom kontaktus, kad labai malonus žmogus ir visada priima nakvynei turistus. Kaimelis buvo šiek tiek giliau kalnuose, nepavyko rasti iš pirmo karto. Pabandėm pasiklausti vietinių, nelabai žmonės suprato ko mes norim, bet kai paminėjom „pop“, išsišiepė ir liepė sekti paskui jų golfą. Palydėję iki įvažiavimo į kaimelį pirštu parodė namą matomą kalnuose. Ten jau patys nesunkiai susigaudėm. Gaila, pop’o nebuvo namuose, atotogaut išvažiavęs. Vietiniai labai susirūpino mūsų likimu ir tokia nelaime, kad neradom gerbiamo kaimelio karvedžio. Buvo suburta senyvo amžiaus žmonių komisija ir nuspręsta, kad miegosim pas moteriškę kaimelio gale. Praleidę karvių bandą pajudėjom paskui.

Moteriškė vos ne kaip seniai matytas gimines priėmė. Leido išsirinkti kur norim miegoti jos name, atnešė butelį naminės samanės, sūrio ir duonos. Medaus. Kiek pavyko susikalbėti, tai pas juos taip priimta, svečiai visada gauna tokį krepšelį. Seniai nemačiau tokių malonių žmonių. Gyvenom gan aukštai kalnuose, temsta anksti ir greitai, bet oras šiltas. Šalia ganosi ožkos. Biški apturėjau gėdos, atsukau kraną, kuris neužsisuka ir pastoviai bėga vanduo. Kaimo vyrai subėgę su santechnikų įrankiais gerą valandą plušo, kol sutaisė. Už tai visi draugiškai ‘pa pidisiat’. Ryte pusryčiai su naminiu ožkos sūriu. Tokio dar nebuvau ragavęs, saldokas. Kiaušinienė, sumuštiniai. Moteriškė pridarė sumuštinių, bet pati pamiršo įduot, o mes pamiršom pasiimt. Taip ir liko ant spintelės.

Nuo čia prasideda vairuotojo darbo valandos. Google maps’uose dėliodami maršrutą dar Vilniuj išsirinkom ‘ne autostradinį’ kelią. Nuošalesnį, per kalnus. Tačiau nesugebėjom rasti įvažiavimo į jį. Miestelyje paklausę kaip nuvažiuoti iki jo buvom durnais išvadinti. Jokiais būdais negalima ten važiuoti, nes važiuosim savaitę iki sienos. Kadangi kalbos nemokam, o rusiškai kalba labai silpnai serbai, tai taip ir nesupratom kodėl ten važiuoti negalima, bet nusprendėm nerizikuoti. O patraukę tuo ‘autostradiniu’ keliu gavom nuostabos irgi. Siauri keliukai kalnais, palei aukštas uolas. Vietomis žvyrkelis, kelio išvis nėra. Jeigu jau žemėlapy pažymėtas storai kelias toks, tai kas būtų tam, pažymėtam siaura linija?

Prie Serbijos – Juodkalnijos sienos tūsovka. Eilė. Stovėjom nelabai ilgai, savotiška atrakcija. Nežinau kokį blatą turėjo chebra, bet buvo tokių, kurie be eilės nuvažiuodavo ir buvo praleisti. Juodkalnijoj vaizdas smarkiai nepasikeitė. Tik kažkaip greitai ją praskridom. Net nustebom kai pamatėm ženklus, kad jau vietoj.

Kadangi važiavom visai ant durniaus, bet jokio supratimo kur gyvensim ir kur važiuosim, tai įsirėmę pakrantę, pirmam miestelyje sustojom pasižiūrėt į jūrą, nusipirkom žemėlapį ir aptarėm tolimesnį maršrutą. Buvom vidury pakrantės, į vieną pusę ~35km, į kitą – ~45km. Pasukom į kairę ir stojom kiekvienam kaimelyje/miestelyje. Praleidom tik visokias masovkes, tokias kaip mūsų Palanga, etc. Gal ketvirtiam kaimelyje, eilinį kartą neradus nei vieno žmogaus, gavo siurpraizą. Škodos sankaba pradėjo dainas dainuot. Biški išsigandom, bet šiek tiek pavėsy atvėsinus mašiną, kol mes dar vaikščiojom tam kaime po uolas ieškodami kur miegoti, dainos baigėsi ir daugiau, ačiū Dievui, nebesispardė.

Į kitą pusę grįžti neteko. Įvažiavom į siaurą keliuką, prieky važiavo mašina. Visi namai aptverti, tad nusprendėm net nebesileisti iki galo, važiuojam atgal. Bet prieky važiuojanti mašina sustojo, įsijungė atbulinį ir gan ilgą kelią važiavo atgbula iki mūsų. Atsidaręs langą paklausė gal ieškom kur gyventi. Nes jis turi namą, pirmas nuo jūros. Sutikom apžiūrėti. Viskas tiko ir patiko. Du kambariai, prie jūros atskiri gultai ir place’as, kaina reasonable.

Keistas pastebėjimas – ant tų uolų auga kažkoks keistas krūmas, kuris dvokia kaip ganja. Pirma keistai buvau nustebęs, galvojau čia visi dūmina taip nesikuklindami, po to supratau, kad augalai vis dėlto dvokia.

Vanduo jūroj gan vėsus, kranto nėra, vien uolos. Arba lipti kopetėlėm arba nerti nuo uolos. Temperatūra visą savaitę ‘pad sorak’. Savotiška atrakcija makaluotis ‘skalbiankėj’, kai bangos muša į uolas kartu su žmonėm. Būna taip, kad lengviau išbūt po vandeniu, nes viršuj bandydamas įkvėpti oro – įkvėpi vandens purslų.

Turėjom pliažo kaimynus iš Maskvos. Labai įdomūs žmonės. Bet kokią temą užvedus – turi ką pasakyti. Žaidėm rusišką durnių. Su jais nepajuokausi, ką moka tai moka.

Kasdien važiuodavom apžiūrėti apylankų ir gretimų miestelių, apsipirkti didesniam mieste prekybos centre. Žmonės ir kalba labai panašūs kaip Serbijoj. Nemačiau nei vieno pikto ar rėkiančio piliečio. Šiek tiek tvarkingiau ir šilčiau. Daug vokiečių turistų. Jeigu važiuoja juoda bachūriška mašina, lexusas, cayenne’as, bmw – tamsintais langais ir nublizginta, tai 90% albaniški numeriai.

Sugalvojom aplankyti senąją sostinę, kalnuose. Tikslaus maršruto nežinojom, bet kai čia tos valstybės – delnu aprėbt, tai vadovavomės nuojauta. Kelią atspėjom, bet kad jis bus toks ilgas ir vingiuotas – nesitikėjom. Kokiam aukštyje buvom nežinau, bet jau ir temperatūra nukrito, padangos įkaitusios pradėjo cypti, į kalnus kilti sunku buvo net ir pirmu bėgiu. Tačiau vaizdai neapsakomi. Viršuje galvojom viskas bus pigu ir natūralu, bet klydom, ten irgi laukia turistų. Pakeliui kioskelyje nusipirkom sūrio, kumpio, samanės ir medaus. Viskas savos gamybos. Brangoka, bet pasiderėjus lauktuvėms paimti įmanoma. Kavinėj išgėrėm turkišos kavos. Pykino dvi dienas.

Vieną dieną išsiruošėm į raftingą. Gavom mašiną su vairuotoju, nes rasti ten labai sunku. Per visą šalį važiavom į stovyklą. Gavom pietus, aprangą, džipais nuvežė prie upės, įsodino į valtis ir paleido plaukti. Upė labai nesrauni, gan giloka (vietomis iki 20 metrų). Vanduo upėje yra geriamas ir skaidrus kaip stiklas. Net ir tuose 20m puikiai matosi dugnas. Tačiau šaltokas, ~12 laipsnių. Vienoj upės pusėj Bosnija ir Hercogovina, kitoj – Juodkalnija. Virš upės, tarp uolų einantis tiltas – pasienis. Plaukėm su rusais. Kas per publika turbūt patys suprantat. Nelabai chebra jaučia ribų.

Gulėdamas gulte ant saulės perskaičiau Hanibalą – rekomend.

Bandėm pas vietinius prašyti iškepti žuvį pagal tradicinius receptus, patys sugauna nardydami. Bet mūsų šeimininkė patarė geriau nusipirkti ankstų rytą prekybos centre. Žuvis ta pati, iškeps ji, bet 400% antkainio išvengsim. Vakarais ant grotelių kepsniai ir vietinis vynas/alus. Baisiai skanūs sūriai. Dar teko paragauti cukinijos blynų. Nors šitų jau buvau ragavęs Kroatijoj.

Kelionė atgal kitu maršrutu. Važiavom pro Kroatiją. Iki Zagrebo kabanojomės gan sunkiai, siauri keliai, eilės pasienyje ir t.t. Bet tada jau įsivažiavom ir pjovėm iki pat Slovakijos, kur nakvojom važiuodami į priekį. Paskutinius ir baisiausius kelis šimtų kilometrų Lenkijoj vairavau aš. Įvažiavus į Lietuvą, dar vis iš įpročio visos lenkt per ištisines, saleles ir kur tik išeina – čia irgi pasišakojau. Nuo kalno leidžiantis pradėjau lenkti miškovežį per ištisinę, o apačioj stovėjo gerbiamieji. Alytiškiai tartis nemėgsta. 50lt oficialiai. Taip va ir pasitiko tėvynė. Nors kėlionėje nė karto nesustabdė pareigūnai.

Turiu aš jums prisipažinimą, pareiškimą, deklaraciją, išpažintį ar dar kokį tik norit formalų tekstą. Visiškai nejausdamas jokios kaltės, ar gėdos, sakau, kad kamštyje stovėdamas niekada neberodysiu posūkio. Taigi svoločiai, pamatę, kad kažkas nori persirikiuot į jų juostą, spiria per pedalą ir neleidžia persirikiuot. Pastebėjau tokius prikolus gal prieš metus. Galvojau sutapimas, ar ką. Bet kai prieš kelias savaites taip gal penkios mašinos neįleido. Tai atlenkęs vidurinį pirštą išjungiau posukį, ranką pridėjau prie lango ir įlindau be jokių įspėjamųjų signalų, fuck you, morons.

Dar mėgstu nerodyt posūkio kelyje, kai nei prieky, nei už manęs nesimato kitų eismo dalyvių. Straipsnyje minimas šitas punktas. Gal ir reikėtų pratintis visad rodyti, bet tobulų nėra.

Sako Kalėdos – stebuklų metas. Senelis iš senų rakandų iškapstė maždaug šimto metų senumo vokišką straight razor’į. Paskutinis žinomas ir užtikrintas šeimininkas yra mano prosenelis. Kas jį naudojo prieš tai ir iš kur jis atsirado nebesužinosiu. Kaip priedą gavau dar seną odinį diržą, kuris atliks galastuvo vaidmenį.

Gan įdomus pasirodė plastmasinis laikiklis. Maniau, kad čia bus kokis tai custom. Bet pasiguglinus pagal rastus užrašus – radau lygiai tokį patį. Gaila nesugebu perskaityt pavadinimo. Dar nežinau kas per žodis dėšinėj pusėj ALBERT _ _ TT _EN SOLINGEN. Jei kas sugebėsit – komentarai open.

Atsinešiau nulinio švitrinio popieriaus, sėsiu valyt nešvarumų, vėliau pasimatymas su spiritu ir verdančiu vandeniu. Laikui bėgant planuoju nusipirkt likusį equipment’ą. Muiliuką, šepetuką ir kelis rankšluosčius: vieną veido drėkinimui, kitą peiliuko valymui.

Bent jau kol išmoksiu padoriai skustis ir grėsmė persipjauti gerklę sumažės iki minimumo, tai čia bus tik savaitgalio pramoga.

Anyway, happy as kid with brand new 1:3 sized remote helicopter.

Mainais už objektyvą gavau rusiškos klasikos — ломо Смена-35. Dievinu tokią techniką. Jau dedu juostą ir suksiu po biški. Šiais metais gal dar nespėsiu, bet sausį jau tikiuosi pateikti rezultatus.

Papildyta

O va kas iš objektyvo pavirto.