Bet mes visada galime pasistengti, kad tai, kas turi vertę ir yra įdomu, taptų ir populiaru. Arba bent šiek tiek populiaru.

Todėl raginu kiekvieną iš jūsų nueiti į studentų ateitininkų organizuojamą susitikimą su dr. Mindaugu Juliumi Blozneliu. Jis vyks jau šį trečiadienį, 18.00, Kaune, VDU Katalikų teologijos fakultete (Gimnazijos g.7) 101-oje auditorijoje.

Nereklamuočiau šito šiaip sau. Tiesiog esu tikras, kad M. Bloznelis yra tas žmogus, kuris turi ką pasakyti. Prieš gerą mėnesį turėjau progą Kaune paimti iš jo neilgą interviu (tiesa, tada jį kalbindamas net nežinojau, kas jis toks). Šis visko matęs vyras turi sveika požiūrį į aplinką.

Prieš kelias savaites turėjau laimės susitikti su dar vienu daugybę patirties ir įdomių gyvenimo istorijų turinčiu ateitininku Juozu Kojeliu. Keturios valandos pokalbio visiškai neprailgo. Antras pasaulinis karas, Amerika, Vokietija, JAV karininkų mokykla, ruošimasis partizaniniam karui, moksleivių ateitininkų telkimas mokytojaujant Lietuvoje, kalėjimas ir kankinimai Karaliaučiuje, pasvarstymai apie dabartinę Lietuvą ir sovietinius nuodus joje, susitikimai su Brazdžioniu, Krėve, Dovydaičiu…

Kaip man gaila, kad dėl buvimo Vilniuje negalėsiu būti tame susitikime.

Jei tu gali ten būti, tai net neabejok.

Tada sumontavo tuos, kaip tuomet atrodė, kvailoko dizaino ruloniukus.

Dabar jau visi prie jų pratę. Dabar žmogus ateina į stotelę, pasukinėja plastmasinį ruloniuką ir pasižiūri į tvarkaraštį. Beveik visais atvejais jam tai nieko nepakeičia, juk nevažiuosi su taksi, nes troleibusas negreitai. Kaip laukė troleibuso keleivis, taip laukia ir toliau.

Mintis tačiau būna dažnai jau užjuodintos. Jei paskutinis trūlikas nuvažiavo prieš 2 minutes, tai gali save graužt:

Gi greičiau galėjau eiti… Ne, vat būtinai reikėjo sustoti, kai šviesofore geltona degė, gi galėjau perbėgt, nu!

Ir reikėjo man užeiti bandelės pirkt! :@ Būčiau taigi namie pavalgęs, ne toks ir alkanas buvau, pakentėt reikėjo.

Sucks to be me.

ir t.t. ir panašiai

Jau keletas mėnesių nebežiūriu į tvarkaraščius, aš tiesiog laukiu troleibuso. Ir jis visada atvažiuoja.

Matyt, aš laimės kūdikis.

***

Aš buvau banke, ten man reikėjo pasiimti naujai pagamintą banko kortelę. Aš jos visai nenorėjau, bet nespėjau nutraukti vienos iš galybės sutarčių su banku ir senoji kortelė automatiškai pratęsė savo galiojimą, už tai, žinoma, iš sąskaitos nuskaičiavus dvidešimt litų. Kažkoks nelabai malonus jausmas. Stereotipiškai manoma, jog panašus turėtų apimt sužinojus apie neplanuotą vaiką.

Aš sėdžiu vienoje popieriais nukrauto stalo pusėje, o darbuotoja – kitoje. Ji pildo kažkokius popierius, susijusius su kortelės, gulinčios voke, kurį tuoj gausiu ir atplėšiu, atidavimu. Berašydama informuoja mane, kad PIN kodas lieka tas pats. Sakau jai, kad tai puiku. Ji rašo toliau. Aš tyliu. Jinai netyli, ji paklausia, ar manęs nedomina kaupiamasis gyvybės draudimas (ar kažkas tokio).

– Dar nesiruošiu greitai mirti, – sakau, nes taip ir yra.

– Bet jūs galite rimtai susižeisti… – primena man.

– Mano gyvenimas per daug nuobodus, kad rimtai susižeisčiau, – ramiai atsakau.

Daugiau ji nieko nebepaklausė; tik atidavė kortelę. Aš atplėšiau voką, kortelė buvo žalios spalvos. Žalia spalva ramina. Tai gerai.

***

Gruodis. Iki traukinio dar pusvalandis, bilietas jau kišenėj. Nueinu į McDonald’ą, užsisakau truputį maisto. Sumoku penkis litus ir atsisėdu prie staliuko taip, kad matytųsi restorano (restorano?) virtuvė. Visa aplinka čia tokia pigi bei alsuojanti laikinumu: pradedant vienkartiniais indais (indais?) bei tomis kvailomis kepuraitėmis, kurias nešioja darbuotojai, ir baigiant dirbtinės medienos apdaila bei dar labiau dirbtinėmis  kalėdinėmis dekoracijomis. Jos tokios niūrios. Ir tie languoti marškiniai, kuriais dėvi darbuotojai… Toks jausmas, kad vakarais grįžę iš darbų jie juos tiesiog išmeta, o ryte iš popierinio maišelio išsitraukia naujus, ir taip diena iš dienos. Kiekvieną sekmadienį iš kokios nors egzotiškos šalies atvažiuoja sunkvežimis su naujais marškinėliais, naujais vienkartiniais indais, plastmasinėmis velykinėmis dekoracijomis ir nauja „Happy Meal’o“ žaisliukų kolekcija naiviems vaikams – būsimiesiems adiktams.

Bet tą vakarą McDonalde jie grojo kažkokį kalėdinį džiazą; jie grojo džiazą ir man tai patiko. Iš vienkartinio puodelio gėriau kavą, valgiau maistą ir žiūrėjau, kaip darbuotojai pluša. Jie tikrai ten turi daug darbo. Muzika buvo lėta, o tarp visų savo spindinčių metalinių virtuvės įtaisų jie judėjo taip greitai ir vikriai, atrodė kaip kokie skruzdėliukai, kai smalsus vaikas apgriauna jų namus, kaip koks keistai pagreitintas filmas. Man tai buvo kaip hipnozė.

Į dirbančius žmones išties gera žiūrėti.

***

Girdėjau pasakojimą apie tėvus ir vaikus stalo žaidimų parduotuvėje. Spėkit, koks dažniausias būna tėvų pageidavimas…

Jie nori nupirkti kokį nors žaidimą, kurį jų vaikas galėtų žaisti vienas.

Vienas. Stalo žaidimą.

Niekam jie nebeturi laiko.

***

Tamsus ir šlapias žiemos vakaras; iš stotelės einu būstan. Takelyje prasilenkiu su mama, už rankos vedančią mažytę mergaitę. Išgirstu tik vieną frazę:

– Gerai, bet tai tau kainuos penkis bučkius… – sako dukrai švelniu balsu.

Labai mielai nuskambėjo tada, tačiau vėliau pagalvojau: „Gal šitaip ir užsimezga polinkis į prostituciją?“

***

Vėl McDonald’as. Prašau kavos bei pyragėlio derinio. Su ISIC kortele jis kainuoja tik 2.70Lt.

– Kokią kavą? Juodą, baltą?

– Baltą.

– O pyragėlį?

– O kokių turite?

– Šiuo metu tik su miško uogomis…

Aš tik šypt. Pardavėja šypt.

– Manau, tuomet viskas aišku, – sakau tebesišypsodamas.

Prisimenu, kaip Kaune kažkada bandžiau kažkurį pardavėją iškvosti, kodėl Lietuvoj nebeliko pyragėlių su obuoliais. „Paklausos nėra, tai ir išėmė“, – aiškino man. Aš jam aiškinau, kad obuolių įdaras kur kas skanesnis (juk tikrai skanesnis?). Bet visagalė Paklausa, be abejo, žino geriau.:)

Beje, neseniai obuoliniai pyragėliai vėl atsirado.

Praeitų metų rudenį įvykęs (bet nelabai pavykęs, turint galvoje taip ir neišrinktą studentų ateitininkų valdybą) studentų ateitininkų suvažiavimas klausimą, kas ir kaip organizuos studentų žiemos akademiją, paliko neatsakytą. Nelabai daug betrūko, jog tradicinis renginys iš tiesų būtų nesuorganizuotas, bet, laimei, atsirado keletas žmonių, kurie ėmėsi pakankamai nemažo darbo ir pakvietė studentus ateitininkus į istorinę Lietuvos sostinę Trakus panagrinėti naujosios kairės judėjimų Lietuvoje, išsirinkti naują SAS valdybą bei tiesiog smagiai praleisti laiką būryje bendraminčių.

Į akademiją važiavau su nekantrumu – moksleivių ateitininkų veikloje pereita jau daug, tuo tarpu ši SAŽA’10 (Studentų ateitininkų žiemos akademija 2010) buvo pirmoji rimta pirmakursio pažintis su studentų ateitininkų veikla. Pažintys apskritai gyvenime yra svarbios – tiek su žmonėmis, tiek su reiškiniais. SAŽA’10 buvo proga susipažint ir su vienais, ir su kitais. Tikrai nebuvo nė vieno akademijos dalyvio, kuris prieš renginį būtų pažinojęs visus kitus (nors mūsų ten ir nebuvo daug, apie tris dešimtis), lygiai taip pat nebuvo ko gero ir nė vieno dalyvio, kuris prieš atvykdamas į Trakus būtų galėjęs pasakyti neblogai išmanąs naujosios kairės judėjimus beigi jų specifiką. Gaila, bet kažin ar po akademijos tokių atsirado…

Sunku pasakyti, kodėlgi taip nutiko. Neabejotinai tame tam tikrą vaidmenį atliko paskaitininkų, kuriuos kviečiantis buvo tikėtasi įžiebti diskusijų ugnį, noras šiek tiek įsiteikti auditorijai ir vengti konfrontaciją galinčių sukelti klausimų. Andrius Bielskis, vienas Naujosios kairės 95 judėjimo iniciatorių, pačioje savo ne itin ryškios paskaitos, kurioje pristatė pagrindines NK95 idėjas, pradžioje pabrėžė, jog pritaria trims iš penkių ateitininkų principų. Atrodė, jog po šios paskaitos turėjusi sekti Vyganto Malinausko moderuojama studentų diskusija bus gana nykoka, tačiau jos pradžią išgirdęs A. Bielskis (tuo metu gėręs kavą ir jau besiruošęs traukti namo) susidomėjo ir nusprendė joje sudalyvauti. Džiugu buvo tai, jog diskusijos metu Voriko universiteto filosofijos mokslų daktaras šnekėjo jau kur kas aršiau ir įvyko pakankamai rimtas pašnekesys apie toleranciją, ekonomikos sistemas, socialinį (ne)teisingumą, kovos prieš valdžią (ir elitą apskritai) elementų svarbą naujosios kairės ideologijoje, kitus klausimus; jo gale paskaitininkas pripažino, jog liko pakankamai sužavėtas studentų ateitininkų intelektualinio potencialo ir norėtų turėti daugiau tokių žmonių tarp studentų, su kuriais jam tenka dirbti.

Antrasis paskaitininkas, turėjęs ateitininkams atskleisti naujosios kairės požiūrį, buvo vienas žinomiausių ir aktyviausių Lietuvos anarchistų Kasparas Pocius. Didelę dalį paskaitos laiko jis paskyrė Laisvojo universiteto (LUNI) veiklos pristatymui, tarpais užsimindavo ir apie anarchiją. Nors mano žinios apie anarchiją ir nėra labai gilios, bet pakankamos, jog galėčiau abejoti K. Pociaus anarchistinių pažiūrų gilumu: juk nelabai suderinama atrodo būti anarchistu ir tuo pačiu metu paklusti bei teigiamai vertinti Europos sąjungos, Bažnyčios hierarchijas. Žinoma, K. Pociui, kaip ir A. Bielskiui svarbu buvo pabrėžti kovą, kurią jie kovoja prieš įvairių sričių dabartinius elitus. Vertindamas akademijoje įgytas žinias iš laiko perspektyvos galiu pasakyti, jog vienintelis tvirtai įstrigęs dalykas, vienijantis naujosios kairės judėjimus yra (nebūtinai motyvuota) kova prieš galią turinčias institucijas bei asmenis, tačiau neturima tvirtos vizijos, kaip viskas atrodys pasiekus pergalę – kol kas svarbiau tiesiog kovoti.

Į akademiją atvykęs „Naujų Židinių – Aidų“ vyriausias redaktorius Nerijus Šepetys paskaitoje kritikos tikrai negailėjo nei pačiai naująjai kairei, nei organizatoriams, pasirinkusiems būtent tokią temą ir pakvietusiems, jo manymu, ne pačius tinkamiausius paskaitininkus. Anot jo, bandyti suprasti reikia tai, kas yra prasminga, o naujosios kairės judėjimas yra beprasmiškas, iš jo negalime nieko pasimokyti.

Užtat šio to buvo galima išmokti iš dviejų ne viename tarptautiniame debatų mūšyje kovojusių studentų Julijos Ravaitytės bei Justo Jaruševičiaus, atvykusių su ateitininkais pasidalinti savo debatavimo patirtimi ir išmokyti juos šio meno pradmenų. Išgirdę daugybę klausimų sukėlusią paskaitą apie debatus, dvylika studentų buvo padalinti į keturias komandas ir diskutavo apie tai, ar sporto komandos turėtų būti baudžiamos už chuliganišką savo fanų elgesį. Tokia ideologiškai neutrali tema buvo pasirinkta, idant būtų išvengta atvejų, kai kažkam teks šnekėti prieš savo įsitikinimus. Sekės vieniems geriau, kitiems šiek tiek prasčiau – tai natūralu, dalyviai, studijuojantys skirtingas disciplinas turi skirtingą patirtį bei įgūdžius šiuose reikaluose. Nieko nuostabaus, jog geriausiais kalbėtojais buvo pripažinti politikos bakalauro diplomus tuojau įgysiantys Audrius Makauskas bei Paulius Mieželis (kartu su Santa Kančyte bei Rugile Kazlauskaite sudarę ir SAŽA’10 organizatorių branduolį).

Akademijos metu įvyko ir dar vienas labai svarbus renginys – neeilinis SAS suvažiavimas, kurio metu turėjo būti išrinkta nauja sąjungos valdyba, šiais svarbiais Ateitininkijai metais perimanti sąjungą į savo rankas ir paleidžianti laikinąją valdybą, kurios kadencija nelauktai užsitęsė. Nepaisant įkvepiančios AF pirmininko kalbos suvažiavimo pradžioje, kandidatų iškėlimas buvo itin nesėkmingas – būti renkama sutiko vienintelė Dovilė Pankaitė, visi kiti studentai ateitininkai (o tokių slogokos atmosferos užpildytoje salėje buvo arti trisdešimties) dėl įvairių, tačiau rimtų priežasčių, atsisakė. Pagrindinis atsisakymo motyvas – įsipareigojimai kitose AF valdybose arba komitetuose. Kai vėliau apie šią situaciją papasakojau žinomam senam ateitininkui Juozui Kojeliui, jis tik nusišypsojo, patapšnojo man per petį ir pasakė: „Tai tik pasiteisinimai“. Turbūt jis teisus – didelis noras yra galingesnis už didžiules kliūtis. Laimei, studentų ateitininkų sąjunga kol kas nepaliovė egzistuoti: vietoje valdybos (kuri turėtų būti išrinkta iki 2011 metų pavasario) jai laikinai vadovaus koordinatore paskirta Dovilė Pankaitė, beje, jau pradėjusi darbuotis. Nuoširdžiai linkiu jai sėkmės ir labai tikiuos, jog SAS dar sulauks geresnių laikų.

Tam tikrais atžvilgiais dabartiniai laikai studentams ateitininkams tikrai nėra prasti – jaukiame viešbutyje viename gražiausių Lietuvos vietų susirinkęs įdomių žmonių būrys smagiai praleido laiką: poezijos skaitymas Užutrakio dvare, nuostabus ateitininkės Simonos Smirnovos džiazo koncertas, šokiai, neįtikėtinai emocinga ir nenuspėjama viktorina, paprastas, bet įtaigus Trakų klebono pamokslas ir t.t. O ir vietinei  bendruomenei buvo pasistengta kaip nors pasitarnauti – paskutinę akademijos dieną studentai aplankė Trakų Vytauto Didžiojo gimnaziją ir ten surengė nedidelę, tačiau nešališką ir informatyvią studijų mugę (beje, daugiausiai dėmesio sulaukė psichologija bei filosofija). Vis tik, kalbant apie dėmesį akademinei daliai, galėjo būti jaučiamas šioks toks studentų motyvacijos trūkumas (galbūt iš tiesų neteisingai parinkta tema, kaip teigė N. Šepetys?), po paskaitų rimtesnės diskusijos apie jų turinį neformalioje aplinkoje nelabai užsimegzdavo. Džiugu, jog akademijos pabaigoje kai kam buvo kilę nedrąsių minčių organizuoti akademijos temos paskaitų pratęsimą Vilniuje, dar džiugiau būtų, jei šios mintys pavirstų tikrove ir sugebėtų šiek tiek apjungti sostinėje išsibarsčiusius studentus ateitininkus, o taip pat ir pritraukti naujų narių bei sėkmingai į veiklą įtraukti Vilniun atvykstančius studijuoti moksleivius ateitininkus. Juk Ateitininkija gali daug duoti toli gražu ne vien vaikams ir paaugliams.

***

Tai mano straipsnis (nuotraukos Agnės) iš pirmojo šių metų žurnalo „Ateitis“ numerio. Jei šeštadienį ar sekmadienį būsite Knygų mugėje, galite įsigyti jį Bernardinai.lt stende. Dar geriau – prenumeruokite.

***

O ar žinojote, jog vakar Ateitininkijai – seniausiai šiuo metu veikiančiai lietuviškai jaunimo organizacijai – sukako šimtas? Na, dabar jau žinote. (:

Apie mano trumpą pasiblaškymą po užsienius (o tiksliau – po Strasbūrą ir porą oro uostų bei traukinių stočių Vokietijoje) jau galėjote šiek tiek paskaityti ankstesniame įraše, kuris, žinoma, nelabai atskleidė kelionės turinį. Su juo truputį galit susipažinti šiame neilgame straipsnelyje, išspausdintame dešimtame 2009 metų „Ateities“ numeryje.

***

Didžiulis noras pakeliauti ir sutikti naujų žmonių – toks stimulas, o ne renginio temos aktualumas, visų pirma vedė  pildant anketą atrankai į JECI-MIEC (International Young Catholic Students – International Movement of Catholic Students)organizuotą studijų  sesiją, kurioje turėjo būti kalbama apie migraciją bei žmogaus teisių užtikrinimą šiame procese. Šitoks požiūris galėjo tapti neįveikiama kliūtimi bet kokiam savo santykio su nagrinėjamomis problemomis permąstymui bei pasidalinimui ten, Europos jaunimo centre Strasbūre, tačiau, laimei, ateitininkų Tarptautinių reikalų komiteto narės Mildos Vitkutės pravesti nedideli kelių valandų kursai dieną prieš išvykstant leido geriau suvokti migracijos temos aktualumą beigi kai kuriuos jos aspektus.

Dėl nepalankaus skrydžių grafiko Strasbūre šlapias ir pavargęs (kalta buvo bemiegė naktis Vokietijos traukinių stotyse) atsidūriau šiek tiek vėliau už kitus dalyvius. Jų, beje, buvo iš įvairių kraštų – nuo Rumunijos iki Čilės, nuo Portugalijos iki Ruandos. Pradėjome kalbėtis, bet beveik tuo pačiu metu pradėjome ir nesusikalbėti. Teko gana smarkiai nusivilti paruošta programa ir jos vienpusiškumu. „Žvilgsnis į migraciją per žmogaus teisių perspektyvą“ buvo šiek tiek panašus į tą trumpą žvilgsnį, metamą veidrodin išeinant iš namų, kai vėluoji – šukuosena gal ir bus tvarkinga, bet per apsižiūrėjimą gali pamiršti užsidėti kelnes.

Per visą buvimo Strasbūre savaitę taip ir neišgirdome nė  vienos autoritetingo lektoriaus paskaitos, daugumos užsiėmimų  esmė buvo pačių dalyvių mintys, tačiau dėl susidūrimo su migracija bei  jos padariniais asmeniniame gyvenime trūkumo (dauguma buvo arba neemigravę, arba migravę tik savo gimtosios šalies viduje studijų tikslais) šios mintys buvo negilios ir, kas blogiausia, lengvai formuojamos. Tai ir buvo sėkmingai daroma, visų pirma pasitelkiant į pagalbą manipuliavimą dalyvių emocijomis. Įdomaus  psichologinio eksperimento, kurio metu buvo inscenizuota dalyvio iš Jordanijos deportavimo procedūros pradžia, pora merginų netgi taip įsijautė, jog puolė į ašaras. Ar tokiomis sąlygomis gali vykti kažkokios logiškais argumentais paremtos diskusijos? Vargu. Taigi jų beveik ir nebuvo. Todėl daugumai dalyvių nebuvo ir netikėtumo, kai tariantis dėl galutinio studijų sesijos pareiškimo paprašiau teisės balsuoti prieš. Keistas ir pats tarimosi principas – dokumentą ruošė tik apie penktadalis studijų sesijos dalyvių, kiti tuo metu buvo užimti kitais darbais, o po to pareiškimo perskaitymui ir savo pasiūlymų teikimui gavo tik 10-15 minučių laiko. Dokumentas buvo priimtas, žinoma, ne balsavimu, o plojimais. Tik Lietuvos vardas jame jau buvo išbrauktas.

Pakeliauti po svečias šalis ir aplankyt jose vykstančius katalikiškus renginius visada įdomu ir pravartu – sužinai įvairiausių dalykų. Pavyzdžiui, kad užsieniečiai labai mėgsta ir giria baltą sūrį  su medumi bei šakotį, kad būna katalikų, pritariančių homoseksualų santuokų, narkotikų ir prostitucijos legalizavimui, kad vaikino iš Ruandos giminaitis vedęs lietuvę ir dabar jie gyvena Kanadoje, kad katalikų susibūrime katalikų mišios gali būti suvaidintos suteikiant joms negatyvų atspalvį ir taip toliau…

Tikrai džiaugiuosi, kad savaitei apleidau studijas ir išsiruošiau į  rudeniškai žavų Strasbūrą. Pamačiau ne tik Europos parlamentą,  Žmogaus teisių teismą, Europos komisiją ar modernius tramvajus, pamačiau nemažus suvokimo (ir savivokos) skirtumus tarp skirtingų tautų (kurios dar nesuspėjo išnykti migracijos mišrainėje) atstovų, pamačiau ir savojo požiūrio silpnąsias puses.

***

Dešimtam numeryje ir dar viena mano rašliava yra, galite perskaityti nusipirkę žurnalą. Jį galit įsigyti Vilniuje Šv.Kazimiero bažnyčioje, Kaune Ateitininkų raštinėje (Laisvės al.13), kitose vietose, o taip pat užsiprenumeruoti (ką ir raginu padaryti).

Apskritai, „Ateity“, be abejo, yra ir geresnių straipsnių.:) Give it a try!, taip sakant.

Skirti skanioms šventėms.

Imame 225g sviesto ir 300g (~350ml arba 1,5 stiklinės) baltojo cukraus. Dedame į dubenį ir triname. Aš tam naudoju medinį šaukštą. Žinoma, žymiai geriau, kai sviestas yra pabuvęs valandą kitą kambaryje, nes bandyti sutrinti ką tik iš šaldytuvo išimtą sviestą tai tarsi daužyti galvą į sieną. Kam gaišti laiką?

Dirbame tol, kol sviestas ir cukrus tampa vientisa mase.  Idealiu atvėju cukraus kristalų visiškai neturėtų jaustis, bet tobulybės čia vaikytis nebūtina.

Pats laikas pasigaminti du šaukštus rudojo cukraus sirupo, kurį įpilsime į turimą sviesto bei cukraus košę. Šiam tikslui mums reikia tu šaukštus rudojo cukraus įberti į senamadišką metalinį puodelį ir užpilti truputuką vandens. Jo nereikia daug, turi tik semti cukrų.

Bet užpilti vandenį negana, reik priversti cukrų jame ištirpti. Laikome puodelį virš ugnies ir pamažu maišome turinį. Laikymui geriausia pasitelkti kokį virtuvinį rankšluostį, kitu atvėju nusideginsit.

Kai cukrus ištirpsta, sirupą supilame į dubenį. Pamaišome ir truputį (kokią minutę) palaukiame. Tada įmušame kiaušinį. Palaukti reikia, nes kiašinį įmušus iškart po sirupo supilimo jo baltymas susitrauks nuo karščio. Štai ką turime.

Visą tai sumaišome…

Imame kitą dubenį. Į jį supilame 310g (2,5 stiklinės arba ~590 ml) miltų, du šaukštelius kepimo miltelių, du šaukštelius malto cinamono ir du šaukštelius malto imbiero. Taip pat pusę šaukštelio maltų gvazdikėlių ir 1/4 šaukštelio maltų kvapniųjų pipirų. Sumaišome. Mėgaujamės kvapais.

Gautą miltų bei prieskonių mišinį pilmame į prieš tai pagamintą košę makalošę. Minkome. Tai gali užtrukti, ypač kepant sausainius pirmą kartą.

Galų gale išminkome tešltos rutulį. Jis be galo kvapnus ir labai lipnus, bet taip ir turi būti. Įdedame jį į maišiuką ir tada į šaldytuvą. Laikome ten bent 40 min.

Išimame. Tešla jau netekusi savo lipnumo ir kietoka. Taip ir turi būt. Paruošiame miltuotą pavršių ant kurio kočiosime.

Atpjauname (ar nugnybiame) nedidelį tešlos gabaliuką. Miltuotu kočėlu jį iškočiojame. Sausainių storį galima pasirinkti, bet jei jau nusprendžiate daryti storus (tarkim 0,6cm), tai visus storus ir darykite, nes jei padarysite dalį plonų, tai jie orkaitėje iškeps pirmiau, kai storieji dar bus kiek žaloki. Kočiojant man dažniausiai gaunasi apie 0,3-0,4cm storio tešlos sluoksnis.

Išpjauti sausainius galima arba su specialiom formelėm (matot jas nuotraukoje aukščiau, kairėje), arba su peiliu. Galima pasiruošti ir kartoninę figūrėlę, pagal kurios kraštą išpjaunamas sausainis. Juos dedame į skardas, išklotas kepimo popieriumi.

Turėkite galvoje, jog kuo storesni sausainiai, tuo labiau jų forma bus išsikraipiusi, kai iškeps. Pažiūrėkit, kas gavos iš mano peiliu išpjautų eglučių…  (šį kart gaminau storus sausainius, apie 0,5cm).

Taip pat dėliodami sausainius nepamirškite palikti tarpų. Kuo storesni sausainiai– tuo didesni tarpai turi būti.

Galų gale, nesvarbu ta forma, svarbiausia yra skonis, o šių sausainių skonis yra tiesiog puikus.:)

Kepti reikia 190 laipsnių temperatūroje 8-9 minutes (galima ir 10, tai priklauso nuo sausainių storio ir jūsų skonio).

___________________

Receptas, kurį ką tik perskaitėte, rastas kažur allrecipes.com receptų jūroje.

P.S. Pernai teko valgyti imbierinį namelį iš Suomijos ambasados. Turėčiau pasakyti, kad skoniu šiems sausainiams nusileidžia =]. Arba mano skonis visai ne suomiškas.

___________________

Visą šitą straipsniuką, kurį ką tik perskaitėte, sukūriau kiek daugiau nei prieš metus tada dar veikusiai, o dabar jau užsidariusiai, svetainei leisk.lt

gražiausi dalykai dažniausiai vyksta be didelio triukšmo

Gruodžio 9 dieną buvo prabėgę lygiai metai, kai V. Ušackas sėdi užsienio reikalų ministro poste, ir nelabai gausiai susirinkę studentai galėjo paklausyti, kaip pats diplomatijos vadovas vertina nuveiktus darbus bei įsivaizduoja Lietuvos užsienio politikos kryptį.

Gailėtis pavėlavus pasirodė neverta – visą pasakytos kalbos tekstą galima rasti čia. Iš tos dalies, kurią suspėjau išgirsti, labiausiai įsiminė eilinis reveransas žydams.

Priklausau kartai, gimusiai jau po Antrojo pasaulinio karo baisybių, kuri negali būti kaltinama, tačiau privalo nuolat kelti šį klausimą.

Amžina kaltė yra jėga. Neturiu ką pridurti. Turbūt lietuviai žydšaudžiai pasmerkė mus visus klajoti atgailos dykumose kur kas ilgesniam laikui nei 40 metų.

Iš kart po kalbos Ušackas buvo paklaustas tipinio nepatogaus klausimo: ko nepavyko padaryti? Atsakymas nebuvo netikėtas. Nepavyko užsitikrinti energetinio saugumo, nepavyko pasiekti didesnės paramos tolimosioms misijoms (Irakas, Afganistanas), nesulaukėme esminio lūžio santykiuose su Rusija (nors tam tikrų ženklų jau esama).

Ramūnas Vilpišauskas, diskusijoje atlikęs moderatoriaus vaidmenį, pakvietė pasisakyti profesorių Evaldą Nekrašą, kuris prisiminė diskutavęs su ministru dar šių metų sausį LRT studijoje. Užsienio politikos kryptis tuomet buvo kitokia, nei dabar, nes prezidentavo Valdas Adamkus.

• Apskritai E.Nekrašas 2004-2008 metų Lietuvos užsienio politiką vertina itin nepalankiai, o ypač siekį tapti neapibrėžto regiono lydere. Atsisakius šio perdėm ambicingo siekio, tapo lengviau bendrauti su kitomis šalimis.
• Teigiamai buvo atsiliepta apie tai, kad per metus Lietuva (beveik) nebandė blokuoti ES sprendimų, ėmė dominuoti nebe į Rytus, o Vakarus orientuota politika.
• Investavimas į tokius neperspektyvius politikus kaip Juščenka, neturėtų būti vykdomas.
• Ne per geriausiai buvo atsiliepta apie Rusijos ir Lietuvos santykius. Anot Nekrašo, kol kas nėra beveik jokių požymių, jog Rusijos vidaus bei užsienio politika keisis; Rusija dar bent keletą metų bus putiniška. Sušvelnėjusi Lietuvos retorika su šia šalimi kol kas neduoda apčiuopiamų rezultatų.
• Viena iš dabar Lietuvai kylančių grėsmių, kurias mato Nekrašas, yra galimybė, jok „PKN Orlen“ perleis „Mažeikių naftos“ akcijas rusiškam kapitalui už galimybę gauti teisę eksploatuoti naftos telkinius Rusijoje.
• 2004-ais metais, priėmus Lietuvą į ES, mūsų šalis buvo matoma kaip galimas JAV Trojos arklys, kurio pagalba amerikiečiai gali įsiskverbti į Europos tvirtovę. Dabar atrodo, jog daug realesnis variantas, kad Lietuva taps Rusijos placdarmu skverbiantis į Europą. Lietuva vėl atsiduria ES ir Rusijos interesų sankirtoje.
• Buvo paklausta, ką Lietuva, ministro nuomone, laimi ir pralaimi dėl Lisabonos sutarties? Ar labai mažą užsienio politikos patyrimą turinčio žmogaus išrinkimas ES prezidentu nesutrukdys ES tapti svarbiu globalinio žaidimo veikėju? Ar toks prezidentas nebus tiesiog galimybė ES politikoje ir toliau dominuoti Sarkozy ir Merkel?
• Ar ministras nemano, kad NATO sutarties penktas straipsnis neveiktų, nes nėra sudarytų narių gynybos planų?

V.Ušackas nusprendė pradėti atsakinėti nuo paskutinio pastebėjimo.

• Nekrašo prielaidą, jog gynybos planų neturėjimas gali reikšti galimą sutarties penktojo straipsnio neveiksnumą, paneigia, nes planų turėjimas negarantuoja saugumo. Gyvenime viskas dažniausiai vyksta kitaip, nei numato planai. NATO atgrasymo principas patikimai veikia jau 60 metų ir tai reiškia, jog saugumas yra užtikrinamas. Mums patiems reikia įtvirtinti svarbiausią Lietuvos strateginę partnerystę su JAV; reikia prisiminti, ką sakė Bušas – „Lietuvos priešai yra ir JAV priešai“.
• Ministras sako, kad kaip tik yra gerai, jog išrinkti ES vadovai yra nežinomi, nes mažesnės valstybės turės daugiau galios pasiūlyti įvykdyti savo iniciatyvas – reikia žiūrėti į tai šiek tiek savanaudiškai. Po susitikimo su ES prezidentu jis susidarė labai gerą ir malonų įspūdį. Ušackui jis sakė, kad ES nėra valstybė ir jo pareiga yra derinti 27 valstybių interesus. Svarbi šalių vienybė.
• Apie „PKN Orlen“ ir Rusijos galimybę sudaryti barterinius mainus dėl telkinių eksploatavimo Rusijoje. Kol kas tokius mainus patvirtinančios informacijos nėra.  „Aš niekad nelaukiu stebuklų, ir jų neįvyks“, – sako ministras. Nelabai supratau, ką jis turėjo omeny, matyt kažką praklausiau.
• Ušackas kaip tik buvo Maskvoje, kai Medvedevas paskelbė savo pranešimą apie stalinizmo nusikaltimus. Jo šiandieninis pranešimas vėl rodo naujus signalus: „Norėčiau, kad santykiai su Baltijos šalimis būtų geresni.“. Ar šie signalai taps tendencija, bus matyti ateityje. „Mes tokius signalus priimame ir sveikiname ir signalizuojame atgal“, – sako ministras (beje, čia galit paskaityti kitokią nuomonę). Lietuva pasisako už Rusiją, kuri gyvena su savo kaimynais taikingai ir tikisi, kad pavyks sukurti racionalius santykius. Daug čia lems ir bendra ES politika Rusijos atžvilgiu.

Baigęs atsakinėti į Nekrašo paliestus klausimus, Ušackas gavo šiek tiek klausimų iš publikos.

• Išgyvenimas krizės akivaizdoje. Kaip URM išgyveno šiuos sumažinimo metus? Kokios sritys užsienio politikoje labiausiai kentėjo dėl finansavimo sumažinimu?
  • „Gyvename kaip gyvename. Ką padarysi, turime solidarizuotis su LT piliečiais ir verslu. Sumažinimas kerta, turiu tai pripažinti.“, – sako ministras. Dar sako, jog mažintojai turi suprasti, kad reprezentacinės išlaidos nėra vien tik vyno gurkšnojimas.
• Ar pradėtas Lietuvos verslininkų interesų aktyvesnis gynimas ir atstovavimas užsienyje nesutrukdys URM’ui likti gana nepriklausomu?
  • Valstybė turi dirbti partnerystėje su verslu. „Darysime tai skaidriai, viešai, neatstovaudami kažkurios vienos grupės interesų.“
• Ar nevertėtų labiau bendrauti su Latvija, Estija, taip pat su kitomis Šiaurės šalimis? Kodėl nėra Lietuva neturi aiškios pozicijos šių šalių atžvilgiu?
  • Ministras pralinksmėja, išgirdęs šį klausimą. „Mes neišvengiami draugai, bičiuliai ir partneriai. Mes esame kaip šeima. Susitinkame prieš, po ir per kiekvieną ES ir NATO susitikimą.“ Tikrai nėra taip, kad Lietuvai būtų nusibodę bendrauti su šiomis šalimis. Kas mus skiria? Lietuva yra Baltijos šalių pietinė valstybė. Nuo kitų valstybių mus skiria religija. Taip jau yra, kad labiausiai susiję esame su Lenkija. Bendra istorija, religija, panašus interesas. Šiaurės regionas labai svarbus mums ekonomine prasme. Mes jau esame jų ekonomikos dalimi dėl skandinaviško kapitalo bankų Lietuvoje. Didžiausios investicijos ateina iš tų kraštų. Ateityje turime išlaikyti bendradarbiavimą su Lenkija, tačiau taip pat turime išplėsti bendrumą ir su Šiaurės regionu. Turime drauge įtakoti ES ir NATO pozicijas. Šalys į rytus nuo mūsų yra natūrali niša, kurioje galėtume reikštis.
• Klausimo užduoti atsistoja Virgis Valentinavičius. „Taip patarėjau, klausau jūsų.“, – linksmai sako Ušackas. Salė juokiasi, turbūt vienintelį kartą per visą susitikimą. Beje, kone visą laiką naujai iškeptas premjero patarėjas vis lankstėsi prie kažkokio greta manęs sėdėjusio jaunesnio kostiumuoto biurokrato (spėju iš šalia jo padėtos šūsnies URM popierių), nuolat maigiusio BlackBerry telefoną, ir jam lyg ir komentavo Ušacko pasisakymus.
  Klausimus užduoda tokius: Kaip sekasi susitarti su Prezidente, Seimo užsienio reikalų komitetu? Kaip gali paveikti Lietuvos būsimą pirmininkavimą ES 2013 metais dabar atsiradusios naujos pareigybės? Ar nėra šio pirmininkavimo devalvacijos pavojaus?
  • URM ir prezidentūros bendradarbiavimas glaudus ir abipusis. Minčių tėkmė yra užtikrinta. Su Seimo komitetu taip pat bendradarbiaujama, jam atsiskaitoma, išklausoma jo nuomonės. Vis tik kalbant apie bendradarbiavimą su komitetu ministro balse aiškiai jaučiama ironija ar panašiai. „Tai kaina, kurią mokame už demokratija, tai jos džiaugsmas.“, – sako jis. Kaip tik tądien po diskusijos Ušackas turėjo važiuoti į Seimą komiteto reikalais.
    Kaip gali paveikti Lietuvos būsimą pirmininkavimą ES 2013 metais dabar atsiradusios naujos pareigybės? „Nežinome, nežinome. Net ir Ispanija nežino. Greičiausiai dar pusmetį bus formuojamos tradicijos ir taisyklės ir Ispanija pirmininkaus, kaip įprasta. Nieko nėra aiškaus, kas bus vėliau, išskyrus tai, kas numatyta Lisabonos sutartyje.“ Vietoje vieno trejetuko, kuris atstovaus ES užsienyje, bus du trejetukai. Vieną iš jų sudarys trijų ES pirmininkaujančių šalių (esamosios ir dviejų būsimų, jei teisingai supratau) lyderiai. Tai paskatins šalis bendradarbiauti, o ne lenktyniauti pirmininkavimo metu surengtų summit’ų skaičiumi.
• Klausimas dėl dujų vamzdžio jūros dugnu.
  • Lietuvos pozicija yra neigiama dėl aplinkosauginių aspektų. Jei būtų pastatyta atšaka į Karaliaučių, mes būtume dar labiau priklausomi nuo Maskvos. Lietuvos interesas yra turėti patikimą  energijos tiekėją, o taip pat ir alternatyvų.
• Afganistanas
  • Lietuva sveikina JAV sprendimą siųsti daugiau karių, dėti akcentą ties socialiniais projektais. Ušackas sako savo akimis matęs tokių projektų naudą, taip pat ragina nustatyti konkrečius terminus. Lietuva nenumato papildomų karių siuntimo ir tikis, kad JAV skiriami papildomi resursai kaip tik padės Goro provincijos padėties pagerinimui.  Bendraujama dėl paramos Goro provincijai ir su kitomis šalimis: Japonija, Azerbaidžianu.
• Klausimas dėl konsulatų darbo užsienio šalyse. Ar egzistuoja URM strategija dėl globalios Lietuvos kūrimo? Kaip išsaugoti žmones, kurie išvažiuoja? Ir nebūtinai šalyse, kur lietuvių daugiausia, o, pavyzdžiui, Suomijoje.
• Abipusės pagarbos principu kuriamas bendradarbiavimas yra svarbiausias. Turime susitaikyti su realijomis, kad gyvename laisvame pasaulyje, kurio mes norėjome, kurio norėjo mūsų tėvai, kurie to padaryti (emigruoti ten, kur trokšta) negalėjo. Turime tuo džiaugtis. Dabartinėm sąlygom lietuvis gali prisidėt prie Lietuvos kūrimo nebūtinai gyvendamas Lietuvoje. Svarbu, žinoma, stiprinti ryšius. Vis tik niekas už lietuvius užsienyje nesusiburs, jei jie patys nerodys iniciatyvos. Ministras pasakoja matęs, kaip iš pradžių iniciatyvos nerodę žmonės vėliau susiburia.
  URM pareiga yra grįsti santykius pagarba beigi sudaryti sąlygas grįžti į Tėvynę. Ušackas pateikia pavyzdžių sugrįžusių lietuvių po mokslų UK ir dabar sėkmingai dirbančių Lietuvoje (Mykolas Majauskas ir kt.). 110 lietuvių grįžta dirbti atidaromame Barclays  centre Lietuvoje. Beje, patys užsienio lietuviai ir padėjo šiam bankui ateiti į LIetuvą.
• Moderatorius pranešė, kad atėjo laikas paskutiniam klausimui. Santykinai ilgai (turint galvoje susirinkusių žmonių kiek) niekas nepakėlė rankos. Galiausiai klausimas atsirado: koks Lietuvos požiūris į Turkijos narystę ES?
• Buvo tikrai keista, kad ministras atsakė labai trumpai. Požiūris teigiamas. Turkija yra labai svarbi Europai šalis, kuri veda derybas su ES jau kelis dešimtmečius.

Vygaudas Ušackas palinki gražių Kalėdų. Viskas baigiasi.

Socialiniai tinklai visų pirma yra reklamdavių norų tenkintojai, o tik po to vartotojų. Ne?

***

Paskutinė naktis. Drybsau sėdmaišyje, laptopas nešiojamasis kompiuteris ant kelių, aplink išsibarsčiusios knygos. Visai neblogai sekas, sakyčiau. Staiga „OpenOffice’as“ ima ir užlūžta. „Nieko baisaus“, – mąstau. Vis tiek visus pagrindinius dokumentus (o tuo metu gal kokie aštuoni ar devyni buvo atidaryti) visai neseniai išsaugojau.

Staiga programa dar geranoriškai pasiūlo atkurti prarastus dokumentus. Iš vis gerai. Atkuriu. Pala, pala, pala, kažkas ne taip. Kas? Ogi dokumentą, į kurį rašiausi reikalingas ištraukas atkūrė tokį, koks jis buvo įrašytas daugiau nei prieš tris valandas. O neseniai išsaugotas dokumentas po „atkūrimo“* visiškai dingo, jį pakeitė senesnis. Nuostabu.

Koks asilas po tokios istorijos galėtų norėti toliau naudoti atvirojo kodo programas?

Velniop atvirą kodą.

* – reiktų „NDX energijai“ šitokią restituciją pritaikyti. :)

***

TSPMI. Truputį mokykliškai šurmuliuodama grupė laukia, kol prasidės mikroekonomikos seminaras. Dėstytoja kažką kaip visad linksmu stilium šneka apie belaidžio interneto prieigas įvairiuose VU fakultetuose ir bendrabučiuose. Stebis, aišku, kad TSPMI neturi normalaus belaidžio interneto. Pasakoja, kad dabar daugelis fakultetų yra gavę pinigų iš Europos sąjungos šitam reikalui. Vienas grupiokas padaro itin taiklią pastabą:

– Įdomu, Lietuva nuo įstojimo į Europos sąjungą yra ką nors pati pasidariusi be Europos Sąjungos pinigų?

Išgirdęs tai, iškart prisiminiau vieno iš tūkstantmečio vaikų palinkėjimą Lietuvai per dainų šventę praeitą vasarą:

– Linkiu, kad Lietuva galėtų didžiuotis ne tik gamta!

Štai taip. Ar esate kada nors girdėję subtiliau užgaulų palinkėjimą?

***

Ryte paskubomis besikuisdamas virtuvėje beveik visuomet užmetu akį į termometrą – šitaip sužinau, kokia temperatūra. Bet oras turi ir nuotaiką, ne tik laipsnius. Kaip ją sužinoti?

Pažiūrėti, ar giliai į debesis sulindęs televizijos bokštas.

***

Atsitiko čia toks dalykas spalį.

Išgirdęs apie naują M.Moore filmą nutariau parsisiųsti. Susiradau atsitiktiniame užsienietiškame trackeryje torentą ir pirmyn.

Siunčia. Siunčia. Siunčia.

Baigta.

Vėlokai buvo, jau turbūt netoli antros, aš nors ir dar nemiegojau, bet į pasaulį žvelgiau apsiblausęs.

Nieko įtartino. Vienas *.avi failas, užimantis 699MB. Gerai. Tuoj pažiūrim ar veikia ir šiaušiam miegot.  Atidarom. VLC sugroja 4 sekundžių trukmės klipuką. Turinys labai paprastas – baltomis raidėmis ant juodo fono užrašyta „Use Windows Media Player“. Ar man gaila? Įsijungiam WMP ir paleidžiame „filmą“. Iškart išmeta užrašą, kad šitam naujam formatui reikia naujo kodeko. Tikiu. Nenaudoju aš to WMP, gali būt, kad reikia atnaujinimų. Spaudžiu pateiktą nuorodą, kuri nuveda mane į „Microsoft“ spalvom ir dizainu pagamintą puslapį, kurio adresas irgi atrodo visai logiškas – wmplicences.com ar kažkas panašaus. Net nespėjus ten kažko paskaityti išmeta parsisiuntimui failą, taip pat gražiai užvadintą. Niekuo neabejoju.

„Accept“

Po akimirksnio šmėžteli mėlynasis Windows mirties ekranas, sistema persikrauna. Šūdas. Miegai dingsta, bėdą įtariančios smegenys išplečia akis. Kur buvo mano budrumas? Kur buvo „Nortono“ (legalaus ir atnaujinto) budrumas? Prakeikimas.

Sistema nesugeba užsikrauti iki galo, kažkurioje proceso vietoje vis pasirodo mėlynasis ekranas ir pradeda procesą nuo pradžios. Amžinas ciklas. Bandau išimt bateriją, dar ten kažką daryti ir spaudalioti, bet jau ir taip aišku, kad niekas čia nepadės.

Po savaitės ar dviejų atidėliojimo galiausiai  skaudančia širdimi perinstaliuoju OS. Sudie, nuotraukos ir video iš Slovakijos; sudie, šusnie šio blogo juodraščių.

***

Prisimenate grafiti su karve vienam iš praeitų įrašų?

Jos jau nebėra. Išgraužė su kažkokia rūgštimi. Nepasakyčiau, kad labai jau gražesnė tvora nuo to pasidarė. Matos dabar bjaurios gelsvos dėmės.

Kodėl vietoj to negalėjo sunaikinti šalia buvusių beprasmių keverzonių juodais dažais? O gal šitą karvę nutrynė, nes jos akys atrodo taip, tarsi tuoj pradėtų šaudyti lazeriniais spinduliais?

Pirmasis klausimas (0:23) – apie laisvės ir atsakomybės, įsipareigojimų santykį.

Antrasis klausimas (3:16) – apie laisvę ir priklausombę. Kada atskirti, kai tu iš tiesų laisvai kažką pasirenki laisva valia, o kada jau esi nuo kažko rimtai priklausomas?

Trečias klausimas (8:55) – apie laisvės vaidmenį švietimo sistemoje. Kiek laisvės reikia duoti jauniems žmonėms? Kas svarbiau – saviraiška ir savirealizacija ar geriausių pavyzdžių suradimas ir sekimas jais?

Norėdami pilnai suprasti trečią klausimą, turėtumėte perskaityti šį tikrai lengvą ir žavų tekstą apie švietimo siaubus Didžiojoje Britanijoje (anglų kalba). (Čia santrauka)

Gaila, kad buvau labai mažai miegojęs ir visiškai negebėjau koncentruotis, tad ne tik neuždaviau nė vieno follow-up klausimo, bet dar ir kažkaip keistai laužytai šnekėjau.

Klausimai buvo suderinti iš anksto.

Vakar per internetą su nesveikais strigimais (rodė maždaug dviejų kadrų per sekundę greičiu) pažiūrėjau didžiąją dalį prakištų rungtynių ketvirtojo kėlinio ir nusprendžiau, kad VIASATui reikia dėkoti už gelbėjamus lietuvių nervus.

Įdomi detalė: dieną prieš rungtynes savo feisbuko puslapyje „Žalgiris“ siūlė pirkti bilietus. Anksčiau labai dažnai viskas tokiu laiku jau būdavo iššluota, bet laikai keičiasi – rungtynes šįsyk stebėjo tik 4315 žiūrovų (telpa 5000). Aišku, galima sieti šitą incidentą su baime užsikrėsti gripu, tačiau manau, kad transliuotojo pasikeitimas taip pat padarė tikrai ne mažesnę įtaką (greičiau jau kur kas didesnę). Žmonės Lietuvoje krepšinio atžvilgiu pamažu vėsta – tai akivaizdu. Atidžiau panagrinėjus šį atvejį (ir atradus panašių užsienyje) turbūt taptų dar kartą aišku, kad ne žiūrovų pageidavimai suformuoja TV kanalų tinklelius, bet tinkleliai suformuoja savo žiūrovus. Žiniasklaida numeta kaulą, o visuomenė tąso, tąso, tąso.

Kad ir su tuo šuniuku Pipiru. Tikrai baisu ir visiškai neatleistina ir nepateisinama. Bet tiek dėmesio? Ar tai ne priedanga? Milijonai litų išvagiami, mažamečiai tvirkinami, žmonės skerdžiasi ir žudosi. Kur būna prokurorai tada? Ar Lietuvos valstybė pajėgi nuteisti tik šunį nuo tilto tesugebantį numesti kaimo geziuką?

Aš nežinau. Bet tikiuos, kad ne. Lygiai taip pat tikiuos, kad man niekad nereikės būti aukos kailyje ir kliautis žmogiškojo teismo gebėjimu įvykdyti teisingumą.

O gal mums iš vis nereikėtų skaityti viso to kriminalinio srauto? Galbūt tai reikėtų palikti žmonėms, kurie už tai atsakingi? Bet kas tada bus atsakingas už jų neatsakingumą?

Grįžtant atgal prie krepšinio. Gaila man šioj situacijoj „Žalgirio“. Nieko negali padaryti, tik tyliai stebėt, kaip krenta tiek paties klubo populiarumas, tiek domėjimasis krepšiniu apskritai. Įdomu, ar lygiai taip pat lengvai iš šalies interesų lauko išnyktų ir kriminalai, jei realybės reguliatoriai perkeltų juos visus į mokamą kanalą?

Pabandyti verta.

Atnaujinimas: į ažiotažą, sukeltą dėl Pipiro atvejo, sureagavo net ir Seimas – aukščiausia šalies institucija. Šiek tiek primena kelių metų senumo istoriją, kada po TV3 reklamų Joninės tapo laisva diena.