Kai toks oras, kai kartais maišosi dangus su žeme, reiktų sėdėti namie. Bet neišsėdėjau. Dargana ne man vienam netrukdė.

Gaila, kad neapsiėmiau normalaus fotoaparato. Tačiau kai gali bet kada būti permerktas liūties, nenorėjau rizikuoti. O ir miško keliukai aplink Gėlos ežerus dabar įmirkę ir slidūs, tad nusiversti nuo dviračio – ne tokia jau sudėtinga užduotis.

Panašūs įrašai:

1. Miško takelių inspektavimas
2. Mankšta kūnui, atgaiva protui
3. Gėlos trasos juodraštis

Lietus vis gi yra gerai, kai jo ne per daug.

Panašūs įrašai:

1. Kulionių tulpės
2. Sodininko savaitgalis
3. Dar žibuoklių

Kai kiekvieną kartą ant dviračio važinėjuosi miško keliukais tarp Nemenčinės ir Antavilių, abipus Nemenčinės plento, įsitikinu, kad tai tikras dviratininkų rojus.

Keliukų tiek daug, kad visai nesunkiai galima sugalvoti kokio jau pravažiuoto maršruto variantą ar atrasti visai naują. Šį kartą gavosi savotiška dar viena penkių ežerų maršruto atmaina. Atradome keletą smagių keliukų, kurių dar nėra OSM. Prie Liepių kaimo atradome dar vieną lyg ir apleistą gamybinį pastatą, kuris neaišku kam buvo skirtas ir kurių velnių čia stovi:

Pravažiavome pro buvusią Laurų pionierių stovyklą. Bet žmogučiui taip smagiai mynėsi, kad nesinorėjo stabdyti kokiam kadrui. Tačiau pabandėme važiuoti siauru takeliu palei Antavilio ežero pakrantę:

Takelis smagus, su kliūtimis, tad vis tiek teko kiek paėjėti.

Šį kartą minėme lengvai, per daug nestoviniuodami, tad ir nuotraukų nedaug. Bet apie šias vietas jau ne kartą rašyta, tad nuostolis tikrai nedidelis. Visumoje gavosi smagus virš 30 km ratukas.

Panašūs įrašai:

1. Penkių ežerų maršrutas
2. Penkių ežerų maršrutas 2
3. Surasta pradžia

Sirvėtos RP dviračių trasa

EveryTrail – Find trail maps for California and beyond

Pirma pažintis su Sirvėtos regioniniu parku nebuvo labai lengva. Atvykome su noru apvažiuoti ant dviračių vos ne visą parką ir pamatyti jo gražiausiais vieteles, tačiau sugebėjome pusiau pravažiuoti, pusiau praeiti tik dalį čia esančios dviračių trasos. Netikėtai užklupęs karštis ir mūsų nepasiruošimas tokioms sąlygoms padarė savo, bet vis tiek grįžome ne tuščiomis rankomis.

Visa ko pradžia buvo Šventos kaime, čia esančiame dvare, kurio svirne yra įsikūręs vis dar tvarkomas lankytojų centras:

Ir šis, galima sakyti, labai šiuolaikiškas pastatas, labai skiriasi nuo to, kas liko iš Šventos dvaro:

Liepų pavėsinei taip pat aiškiai trūksta dėmesio:

Kai viską apžiūrėjome, ėmėme dairytis dviračių ir pėsčiųjų trasos pradžios. Nors su savimi turėjome parko žemėlapį tiek atspausdintą, tiek ir įrašytą į dviračio kompiuterį, paieškos buvo nesėkmingos. Net ir paklausus pro šalį ėjusios vietinės merginos, ši tik gūžtelėjo pečiais. Todėl nusprendėme judėti keliu link Ceikinių, tikėdamiesi pakeliui surasti kokį miško keliuką, kuris mus nuvestų prie Šventos pilkapių. Tik išvažiavus už kaimo ribų, pakeliui dar stabtelėjome poilsinėje prie dvarvietės tvenkinių:

Niekaip nerasdami oficialios trasos pradžios nuo čia pajudėjome toliau. Kiek pavažiavę pirmyn vis gi radome miško keliuką, kuriuo pasukę greitai įsikirtome į žymėtą, iš kažkur atvingiavusią trasą ir kiek pariedėję sustojome poilsiavietėje prie Šventos pilkapyno:

Patys pilkapiai nelabai matosi. Tai tik nedideli, miške išsibarstę nedideli kauburėliai.

Toliau jau su orientavimosi problemų nekilo, nes žymėjimai ant medžių buvo aiškiai matomi, tad belieka atidžiai žiūrėti į kelią, nes tikrai yra ką veikti ir važiuojantiems kalnų dviračiais tikrai turėtų patikti:

Šioje vietoje sau pažadėjau, kad būtinai dar kartą čia grįšiu kai būsiu geresnės formos ir tada tikrai užsiimsiu daugiau važiavimu nei pasivaikščiojimu bei fotografavimu.

Miške karštis nelabai jautėsi, tad neužilgo mes mėgavomės vėsa, kuri sklido nuo Ilgio ežero:

Čia, ko gero, ir baigėsi šio šeštadienio išvykos lengvoji dalis. Toliau į kalną kylantis miško keliukas mus vėl gražino ant įkaitusio Ceikinių žvyrkelio, kuriuo pasiekėme Aučynų kaimo kapinaites, kuriose dominavo kažkas panašaus į koplytėlę:

Išsiaiškinti kam skirta ši koplytėlė neišėjo. Negelbėjo ir ne ką geriau išlikęs užrašas:

Čia pat, netoli kapinaičių, kad net nevertėjo lipti ant dviračių,  buvo ir Aučynų piliakalnis:

Paskutinis punktas, kuris dar leido pasidžiaugti miško apsauga nuo plieskiančios saulės, buvo Saločio ežero užpelkėjęs galas, kur vyko tikra varlių fiesta ir jų kurkimas girdėjosi jau iš tolo:

Pro šią vietą vedė žymėtas paprastas miško takelis, kuris baigėsi poilsine miške. O nuo poilsinės vėl i kalniuką, kad grįžti ant kelio:

Važiavimu keliu pasimėgauti ilgai neteko, nes prieš akis iškilo dar viena įkalnė:

Tikriausiai visi šie kaimo keliai per žiemą buvo išmalti miško tvarkymo technikos. Bet keisčiausia, kad kažkam šovė mintis juos tvarkyti ne užpilant žvyru ar bent jau smėliu, o paprasčiausiomis žemėmis. Įdomu, kaip tai atrodys lietingą rudenį ar ankstyvą pavasarį? Mums tapo aišku, kad teks temptis dviračius pačioje saulės atokaitoje. Persiritus per šį kalną, įsirėmėme į pelkę, kurią jau rodžiau ankstesniame įraše:

Sukaitę saulėje ir dairydamiesi vis kokio pavėsio, šiaip ne taip prajudėjome pro Gražulių kaimą, kurio gyventojai priversti statytis pirteles ne prie kokio skaidraus ežeriuko, o prie užpelkėjusios kūdros:

Pusiau eidami, pusiau važiuodami pasiekėme sekantį, savotiškai besivadinantį kaimą, Vaikučių kaimą:

Ir nors pro šį kaimą su linksmu pavadinimu nepraėjome, bet pravažiavome, tačiau kaimo pabaigoje mūsų saulėje įkaitę dviračiai pareikalavo poilsio:

Taigi, užtikę šiokį tokį pavėsį, įsitaisėme poilsio tiesiog ant kelio krašto prie apleistos didelės ir senos daržinės:

Besiilsint ir beužkandžiaujant, tapo aišku, kad tokiomis sąlygomis apie jokį parko apvažiavimą negali būti ir kalbos. Tačiau vis dar turėjau slaptą minti, kad bent jau pačią trasą kaip nors pavyks įveikti. Bet širdyje jaučiau, kad laive bręsta maištas. Maišto prasiveržimo ilgai laukti neteko, kai eilės trasos rodyklės buvome nukreipti link eilinės įkalnės, o jos pabaigoje ta kryptimi, kuria turėjome judėti toliau, pasirodė eilinio kalnų parko vaizdai:

Va tada garsiai ir nuskambėjo pasiūlymas maršruto sumanytojams susiplanuoti trasą Peru kryptimi. Nors jie tikrai nekalti dėl to, kad mums buvo labai karšta ir buvome dar ne tos formos, kai tokios trasos, kurios tikrai yra skirtos ne visiems dviračiams ir dviratininkams, teikia malonumą.

Tad šioje vietoje buvo nuspręsta toliau nebevargti, o važiuoti link Ceikinių žvyrkelio ir juo grįžti į Šventą, o detalesnę pažintį atidėti kitam kartui, kai būsime geriau pasiruošę.

P.S. Tačiau yra ir šviesioji viso šio reikalo pusė. Nes jei būtume gerai ir smagiai minę, tai ko gero kokios pusės iš šių nuotraukų nebūtų, nes tikrai nesinorėtų taip dažnai stabčioti ir išsiseginėti iš pedalų.

Panašūs įrašai:

1. Penktas kilometras Sirvėtos regioniniame parke
2. Per dvarus ir kaimus
3. Aukštagirės trasa

Dar vienas penktas kilometras iš išvykos į Sirvėtos regioninį parką.

Buvome ten, bandėme važiuoti dviračiais:

Bet apie viską kitame įraše…

Panašūs įrašai:

1. Penktas kilometras
2. Nuotykiai Aukštaitijos nacionaliniame parke
3. Per dvarus ir kaimus

Pas Pow aptikau linksmą idėją, kurią sugalvojo Wordpres.com – kadangi jau geri ir šilti orai, tai siūloma laisvalaikį aktyviai praleisti lauke. Ir nesvarbu ką veiksite: ar vaikščiosite, ar bėgiosite, ar važinėsitės dviračiu ir pan., svarbu nufotografuoti ir parodyti savo maršruto penktą kilometrą. Taigi, mano penktas kilometras iš šio vakaro pasivažinėjimo ant dviračio:

O čia įrodymas, kad tikrai važiavau:

Panašūs įrašai:

1. Surasta pradžia
2. Miško takelių inspektavimas
3. Penkių ežerų maršrutas 2

Jei kas nors, kur nors yra žmoniškai sutvarkyta, “runkeliui” tai tarsi rakštis šiknoje, nes tada, sudorojus eilinį bambalį, negali rypuoti kaip blogai gyventi Lietuvoje ir kokia ši šalis yra sumauta skylė. Tad kodėl gi nenuridenus poilsiavietėje pastatyto šiukšlių konteinerio nuo kalno į ežerą, neišlaužius suolų ir stendų bei neprimėčius aplinkui visokios taros nuo alkoholio? O gi tam, kad vėl būtų atstatyta “runkeliui” įprasta poilsiavimo aplinka. O paskui dar piktinamasi užtvarais prie ežerų ir upių.

Panašūs įrašai:

1. Būtų smagu, bet …

Taigi, parduodu savo senąjį dviračio navigatorių Garmin Edge 605. Pilna komplektacija ir gera būklė. Kaina sutartinė. Kam įdomu, rašykite į el. paštą. kuris nurodytas šoninėje skiltyje apačioje.

Panašūs įrašai:

1. Garmin Edge 605 – pirmas įspūdis
2. Naudingi įrankiai tvarkyti Garmin žemėlapiams
3. Garmin Custom Maps nauda

Šiandien pabandžiau kažkiek patyrinėti keliukus tarp Liubavo ir Molėtų plento. Iš viso pasivažinėjimo gavosi savotiškas žaidimas “Atspėk, kuris keliukas nesibaigia sodyboje”.

Šiaip visai nieko žaidimas, bet turi šiokių tokių niuansų. Pavyzdžiui, kai eilinį kartą įsirėmiau į kažkokį vienkiemį, kuris labiau priminė senų Golf’ų perrinkimo stotį, reikėjo rasti bendrą kalbą su jos sargais, jei norėjau sėkmingai judėti toliau:

Trečiasis, pats didžiausias, pozuoti nepanoro, o ir aš primygtinai nesiūliau.

Be į žemę sulindusių ir visokiu laužu apkrautų sodybų, šiose vietose taip pat galima pamatyti ir visai smagių. Kad ir visiškai rožinę sodyba, kur ir namas, ir net gi tvora nudažyti ta pačia linksma spalva:

O šiaip viso šio žaidimo nebūtų buvę, jei nebūčiau pamiršęs įrašyti į savo Garmin’ą ortofoto žemėlapius.

Panašūs įrašai:

1. Išvyka į Liubavo dvarą
2. Sodybų tuštėjimo metas
3. Naujų trasų beieškant

Pagaliau jau galima važinėtis miško keliukais. Aišku, aš tuo tuoj pat ir pasinaudojau, šiandien išriedėjęs link Šakiškių skardžio. Tačiau, kad nevažiuoti tais pačiais keliukais, pasukau kiek kitaip.

Šį kartą nusprendžiau aplankyti apleistą buvusią karinę ryšių bazę, kuri yra Šakiškių miške už Kreivalaužių, vietinių vadinamų “Vyške”. Pačią bazę surasti nesunku, tereikia kiaurai pravažiuoti gyvenvietę ir toliau judėti asfaltuotu keliuku iki galo.

Šia vietą kadaise jau išfotografavo Miesto vitrina, bet ir man dar kažkas liko:

Beje, apsilankymo proga palikau čia paslėptą lobiuką.

Toliau visokiais miško keliukais išvairavau link Šakiškių skardžio, o nuo ten pasukau link namų jau iki skausmo pažįstama trasa. Tik šį kartą desertui prasukau pro 330kV skirstymo pastote, kurios garsus birzgimas labai gerai pravalo smegenis nuo visokio šlamšto:

P.S. O galimybė “pakišti” dviračio kompiuteriui paveikslėlius-žemėlapius ir labai geras dalykas, ir jis visai šauniai su jais susidoroja.

Panašūs įrašai:

1. Palei Nerį
2. Skardžio ratas
3. Dviračio diena arba skardžio ratas 2