Panašūs įrašai:

1. Gatvės istorijos – Rendezvous
2. Gatvės istorijos – Stylish
3. Gatvės istorijos – “ant autopiloto”

O užrašas kažkodėl tik anglų kalba, nors visa kita ispaniškai. Įdomu kodėl?

P.S. Kai užsimanau kokių nors jūros gėrybių, vis prisimenu Barselonos turgų “Mercat de la Boqueria”, kur įsikūręs La Rambla gatvėje arba žuvies restoranėlius prie jūros.

Panašūs įrašai:

1. Maitinimas Trakuose kitaip arba kibinai su dokumentais

Geriau žiūrėti juodame fone.

Panašūs įrašai:

1. Dar truputi rudens
2. Rudens tema: geltona
3. Rudens tema: naktis

Panašūs įrašai:

1. Gatvės istorijos – Rendezvous
2. Gatvės istorijos – Stylish
3. Gatvės istorijos – “ant autopiloto”

Šiandien paskutinė kalendorinės vasaros diena.

Panašūs įrašai:

1. Paskutinė diena
2. Prisiminti vasarą
3. Ir vėl apie vasarą

Plan your trips with EveryTrail Mobile Travel Guides

Norėdami šiokios tokios įvairovės besivažinėjant dviračiais aplink Nemenčinę, ir kad kojos neatprastų nuo pedalų, o užpakaliai nuo dviračio balnelio,  šiandien apvažiavome dar vieną, mūsų sugalvotą ratuką.

Kadangi praktiškai pirma maršruto pusė mišku iki Raudondvario jau iki skausmo žinoma, o antroje nieko tokio pamatyti nesitikėjome, tai aš važiavau be radiatoriaus kuprinės su fotoaparatu, tad visos čia parodytos nuotraukos (o vis gi prireikė) nufotografuotos mano delniniu kompiuteriu.

Taigi, trasa, kuri vingiavo smagiais miško keliukais, kažkiek neprastais žvyrkeliais, o pabaigoje asfaltuotu keliu, palengva besileidžiančiu žemyn, gavosi visai smagi ir nesunki. Pakeliui pasitaikiusios įkalnės visai nesunkiai įveikiamos, tad labai norint, galima važiuoti tikrai greitai. Pusiaukelėje, pasiekus Pabradės plentą, galima pailsėti pakeliui esančioje autobusų stotelėje. Čia, besėdint ant suoliuko, galima paspoksoti į pralekiančius automobilius arba pasigėrėti atsiveriančiu peizažu:

Nuo čia judriu keliu mes pavažiavome tik kokius šimtą metrų link Nemenčinės ir tuoj pat nusukome dešinėn, į kalniuką kylantį žvyrkelį. Vėliau neužilgo pasukome kairėn į miško keliuką, kuris kartais buvo vos matomas ir vertė atidžiai žiūrėti kur važiuoji. Juo, praktiškai niekur nesukant į šonus, privažiavome iki pat asfaltuoto kelio, vedančio į Nemenčinę. Štai šio keliuko pabaigoje ir pamatėme tai, kas tikrai mane nuliūdino:

Praktiškai nemažas sąvartynas prie pat Nemenčinės. Aš žinau vietinių pomėgį vežti savo šiukšles į šalia esančius miškelius, bet tokio kiekio dar nesu matęs. Spėju, kad šioje vietoje, atliekomis atsikrato ne tik gyventojai, bet ir įmonės:

Kažin iš kurio čia servisiuko? Galbūt šį vieta degradų yra pamėgta dėl to, kad seniau beveik šalia iš tikro buvo sąvartynas, kuris jau prieš daug metų yra uždarytas.

Taigi, šiandien eilinį kartą supratome, kad gyvename tikroje Prieblandos zonoje, kurioje egzistuoja dvikojai padarai, tik išoriškai panašūs į žmones. Jiems nerūpi nei gamta, nei tai, kas aplink juos darosi, nes jie susikoncentravę tik į vieną dalyką – savo putros bliūdą. Nuo čia ir jų padermės pavadinimas – priebliūdžiai.

Panašūs įrašai:

1. Tarp Antavilių ir Nemenčinės
2. Prieblandos zonoje
3. Keliukai tarp Nemenčinės ir Miškonių

Panašūs įrašai:

1. Gatvės istorijos – Rendezvous
2. Gatvės istorijos – “ant autopiloto”
3. Gatvės istorijos – Lunch time

Plan your trips with EveryTrail iPhone Travel Guides

Šiandien buvau sugalvojęs išvykos planą – chuliganą, kurio ilgis maždaug 36 km, o tuo pačių norėjau atnaujinti ir vieną iš savo pramogų – lobių ieškojimą.  Taigi, visas reikiamas lobių koordinates ir, aišku, patį maršrutą, įkėlęs į dviračio kelionės kompiuterį, patraukiau į kelią.

Pirma sugalvoto maršruto dalis  – nieko gudraus ir sudėtingo, t.y. dviračių takelis nuo Nemenčinės iki Vilniaus. O va pirmas sustojimas – lobis, kurio kadaise nesėkmingai ieškojau. Šiaip tas faktas, kad tada jo neradau, mane kiek erzino, nes slaptavietė yra šalia Nemenčinės, visai, iš pirmo žvilgsnio, gražioje vietoje:

Šį kartą nepuoliau strimgalviais šturmuoti skardžio, nes žinojau, kad kiek toliau yra takelis, vedantis į jo viršų. Kiek paieškojęs, jau galvojau, kad vėl liksiu nieko nepešęs. Tačiau, kai dar kartą perskaičiau lobio aprašymą, o ypatingai jo anglišką variantą, ir dar kiek paropinėjęs po skardį, pagaliau jį radau.

Šiaip skardžio viršuje esanti aikštelė tikrai būtų labai patraukli kokiam piknikui, jei ten būtų koks nors staliukas su suoleliais. Deja, apart baisiai prišiukšlinto miško, ten daugiau nieko nėra, jei neskaitysime neblogo vaizdo į Nemenčinės plentą:

Šiaip aš mėgstu kur nors patogiai įsitaisęs stebėti pravažiuojančius automobilius. Tad ir šį kartą neatsispyriau pagundai. Įsitaisau ant storiausios šaknies ir, mataruodamas kojomis, prasėdėjau gan ilgai, kol iš savotiško transo mane išvedė pro šalį lėkdamas ir baisiai kaukdamas greitosios pagalbos automobilis. Kaip ten bebūtų, aš ant to skardžio praleidau beveik pusantros valandos.

Toliau smagiai, jei taip galima pavadinti važiavimą šiuo dviračiu takeliu, nulėkiau iki Miškonių. Kadangi esu matęs tikrai blogesnį dviračių takeliu, tai šią atkarpą galima pavadinti smagia. Pasiekęs Miškonis, stabtelėjau atsipūsti, bei užmesti akį į elektroninį paštą delniuke, nes važiuodamas iš jo vibravimo supratau, kad į dėžutes šio bei to atkeliavo. Beskaitinėdamas atkreipiau dėmesį, kad pasikeitė ir oro prognozė. Vietoj šiaip apsiniaukusio dangaus orų prognozė pradėjo siūlyti lietų. Kadangi nieko nebuvau pasiėmęs tokiam orui, likti šlapiam man visai nesinorėjo. Tačiau ir grįžti tuo pačiu keliu man visai nesinorėjo. Kad išvyka nenueitų šuniui ant uodegos, sugalvojau, kad būtų visai neblogai pravažiuoti bent dalimi sugalvoto maršruto, o tiksliau tais miško keliais, kuriais man būtų tekę važiuoti atgal maždaug nuo Tapelių ežero. Tad navigaciniame kompiuteryje sužymėjau naują maršrutą ir pasukau šalin nuo dviračio takelio į kairę, jei žiūrėsime nuo Nemenčinės pusės.

Taigi, patraukiau visai smagiu žvyrkeliu, kuriuo jau kadaise buvau važiavęs link Baldžio ežero. Greitis vietomis buvo netgi didesnis, nei važiuojant dviračiu takeliu, nes, ko gero, mano Pežui tokia danga labiau tiko. Žinojau, kad taip važiuosiu kažkur iki Baronų, kol kelias susikirs su sugalvotojo maršruto trasa, kuri pagal idėją turėjo mane nuvesti tiesiai į Nemenčinę. Teorija taip ir būtų likus teorija, nes aš, vienoje sankryžoje pamatęs kitą panašios dangos kelią, vedanti man kaip ir reikiama kryptimi, nekreipdamas dėmesio, kad navigacija apie jį nieko nežino, smalsumo vedamas bei tikėdamasis nukirsti kampą, juo ir pasukau. Čia, ko gero, ir prasidėjo antras etapas, kuriame aš daugiausia išliejau prakaito ir tikrai nusikaliau. Reikalas tame, kad visai neblogas žvyrkelis, pravažiavus kažkokius statomus ir jau pastatytus namus, greitai pavirto paprastu miško keliuku. Lyg dar būtų to maža, šis keliukas buvo apneštas per liūtis ant jo suplautu šlapiu ir minkštu smėliu. Kadangi kol kas mynėsi ne taip jau ir sunkiai, tai nesukau atgal į navigatoriaus siūlomą maršrutą, o riedėjau pirmyn, slysčiodamas ant smėlio bei laviruodamas tarp išsikišusių medžių šaknų. Pirmas perspėjimas, kad laikas nešdintis nuo šio keliuko, buvo praktiškai neapvažiuojama dumblo pilna bala, kurią man kažkaip stebuklingai pavyko prašokti, nežiūrint to, kad ratai gan grėsmingai giliai susmigo į dumblą. Kadangi aš to ir tikėjausi, tai visa laimė, kad važiavau teisinga pavara ir paprasčiausiai užteko sukimo momento ten neužstrigti. O štai sekančios kliūties taip prašokti jau nepavyko:

Kadangi man toks važiavimas kuo toliau, tuo mažiau patiko, tai kai tik pasitaikė proga vėl grįžti į maršrute pažymėtą kelią, aš nedelsdamas taip ir padariau. Taip vėl atsidūriau ant jau geriau išvažinėto kelio, su tvirtesne ir kiek akmenuota danga. Deja, greitu važiavimu neteko ilgai džiaugtis, nes vėl prasidėjo smėlynai, kur kartais teko ir nulipti nuo dviračio. Nors buvau kiek pavargęs po kokiu jau dvylikos kilometrų, iš kurių praktiškai pusė pravažiuota mišku, save guodžiau tuo, kad galėjo būti ir blogiau. Juk aš buvau suplanavęs grįžti šiuo keliu ir ilgosios trasos plane, o čia būčiau atsidūręs jau numynęs kokius 30 km, iš kurių pusė vėl gi būtų miško keliais. Taigi, gan lėtai stūmiausi pirmyn, kol vėl sustojau eiliniam poilsiui. Ir tik tada pastebėjau, kad aplinkui nemažai tiek jau persirpusių mėlynių, tiek jau praktiškai prisirpusių bruknių:

Taigi, čia ne tik pailsėjau, bet ir kiek pasmalyžiavau.

Toliau jau man buvo neįdomu, kurioje vietoje aš išlįsiu prie Nemenčinės, Tad kaip tik pasiekiau susikirtimą su keliu, kurio esu važiavęs iš Bezdonių bei kuris veda atgal link dviračių tako, aš nedvejodamas ir patraukiau ta kryptimi. Čia visai smagiai mynėsi, o retkarčiais pasitaikantis suneštas smėlis visai netrukdė, todėl greitai atsidūriau vėl ant dviračių tako, kažkur kilometro atstumu nuo jo pradžios. Taigi, nuo čia jau visai nesunkiai ir tikrai greitai grįžau namo.

O planą – chuliganą tikrai reikės koreguoti.

Panašūs įrašai:

1. Tarp Antavilių ir Nemenčinės
2. Nemenčinės piliakalnis
3. Būtų smagu, bet …

Plan your trips with EveryTrail Mobile Travel Guides

Šiandien norėjosi ko nors smagaus ir nesunkaus, tarsi savotiško deserto važiavimo dviračiais prasme. Tad prisiminiau, kad esu skaitęs labai gerą, detalų ir smagų maršruto aprašymą:

Detalus maršrutas dviračiais: Verkiai – Santariškės – Didieji Gulbinai – Žalieji ežerai – Verkiai – mytrips.lt

Taigi, pakrovėme dviračius ant Alfos ir už kokių dvidešimties minučių jau stovėjome starto pozicijoje, stovėjimo aikštelėje prie Verkų rūmų. Šį kartą nebus nei detalaus aprašymo, nei nuotraukų, nes viską jau padarė šio maršruto autorė. Man beliko pasidalinti tik kai kuriais savo įspūdžiais.

Visumoje pats maršrutas – tikras smagumėlis. Nesunkus, galima važiuoti ir su visa šeimyna. Pirma trasos pusė driekiasi asfaltu iki pat didžiųjų Gulbinų, o tiksliaui dar kiek toliau, praktiškai iki Gulbino ežero pabaigos.Trumas kaimo keliukas iki namų kvartalo bei mūsų nukrypimas nuo maršruto link Riešės poilsiavietės bei dar atrastos šiokios tokios ir ne kokios maudyklos prie Gulbino ežero, plius dar grįžimas į trasą žvejų pramintu takeliu kaip ir nesiskaito. Visumoje asfaltas ir trinkelės iki kažkokio būsimo grand kabako. Čia, galima sakyti, ir baigiasi pirmas kelionės etapas. Vienintelis dalykas, kuris nepatiko šiame etape – tai atkarpa Verkiai – Santariškės, nes nebuvome kaip reikiant apšilę, bei atkarpa Santariškės – smagi įkalnė Molėtų plento pradžioje už Visorių, nes teko minti pučiant labai stipriam priešpriešiniam vėjui, o ir šiaip nemėgstu važinėti šalia intensyvaus eismo kelių. O toliau jau pats smagumynas, nes kelias palengva leidžiasi žemys iki pat posūkio į Didžiuosius Gulbinus. Čia myniau aukščiausia pavara, vienintelis erzinantis dalykas – įmantrūs susikirtimai su šalutiniais keliais, kur reikia stipriai mažinti greitį. Bet akivazdu, kad tai saugus sprendimas.

Antras etapas mums jau įprasti gruntiniai keliai ir keliukai, vietomis akmenuoti, vietomias paplauti vandens ir to pasėkoje kiek užnešti minkštu smėliu. Čia plentinių dviračių savininkai tikrai nesijaus labai laimingi, o kalnų ir krosinių / hibridinių  – priešingai, šioje atkarpoje netrūksta smagių nusileidimų. Toks smagus važiavimas tęsiasi praktiškai iki pat Žalųjų ežerų, o tiksliau iki Balsio ežero. Tad šioje vietoje baigiasi savotiškas antras maršruto etapas. Mes jo pabaigą atžymėjome ten esančioje kavinėje, atsigaivindami alumi su kepta duona. Tuo pačiu pailsėjime ir atgavome jėgas. Realiai čia prasėdėjome beveik dvi valandas plepėdami apie šį bei tą, o dar teko sudalyvauti telekonferencijoje su savo kolegomis iš darbo.

Na o trečiasis etapas – jau iki skausmo pažįstamas dviračių takelis Verkiai – Žalieji ežerai, tik iš kito galo. Čia vėl gi pati nemaloniausia dalis – tai didelė ir išplauta įkalnė, į kurią mes dviračius paprasčiausiai užsivedėme. O toliau jau smagiai mindami grįžome į pradinį maršruto tašką.

Tikrai labai smagiai pasivažinėjome ir nelabai pavargome. O čia, jei kam įdomu, tikslesnė kelionės informacija iš dviračio kompiuterio, kuris neskaičiavo sėdėjimo kavinėje laiko:

Atstumas: 17.81 km

Važiavimo laikas: 1:31:59.45

Vidutinis greitis: 11.6 km/h

Maksimalus greitis: 32.4 km/h

Tad matote, kad ir eiliniai dviratininkai šioje trasoje gali visai smagiai važiuoti.

Panašūs įrašai:

1. Rožinių dviračių trasa
2. Keliukai tarp Nemenčinės ir Miškonių
3. Aplink Galvės ir Skaisčio ežerus

Panašūs įrašai:

1. Gatvės istorijos – Rendezvous
2. Gatvės istorijos – Stylish
3. Gatvės istorijos – Lunch time