kadaise buvo manoma, kad visata yra 6 tūkstančių metų senumo. dabar gi – tarp 15 ir 20 milijardų.
žmogui sunku įsivaizduoti tokius skaičius ir juos atskirti nuo kitų didelių skaičių. kažkur skaičiau, kad žmogus vienodai reaguoja į skaičius, kurių jis nesugeba apdoroti. ir kai pagalvoji, tikrai: ar žydų tautos naikinimas atrodytų nors kiek mažiau baisus, jei nužudyti būtų buvę ne šeši, o vienas milijonas žmonių? o ar kas nors daugiau bjaurėtųsi hitleriu, jei aukų skaičius būtų dvigubai didesnis? ne. pasiekiama riba, kai viskas yra apibūdinama vienu sakiniu, nors skaičiai ir skiriasi. bet tai – tik skaičiai.
dėl to žmogui sunku suvokti kai kuriuos skaičius. jis įsivaizduoja, kad visata yra žemė ir jos prieigos, na, dar saulės sistema, o kas toliau – koks skirtumas. o iš tiesų ji tokia didelė, kad kiekvienuose 330 kubinių metrų tuščios erdvės (vakuumo) yra po vieną atomą. o atomų, kaip žinome, yra daug. jeigu paimtume 30 km ilgio, 30 km pločio ir 30 km aukščio pastatą, ir sakytume, jog jis yra visata, tai visatoje esanti materija būtų maždaug vienos smilties dydžio. aha. vienos smilties. o toje smiltyje – ir mes su savo problemomis. ir žvaigždės, kurias skaičiuoti reikėtų skaičiumi su 22 nuliais.  oi oi oi, koks didis yra žmogus.

o tada kažkokia mergina, moteris ar vyras yra paskelbiami gražiausiais visatoje. beats me.

juokauju. taip gerai nesijaučiau jau seniai. nusibodo nuo klaviatūros valyti kapsintį prakaitą – ne taip jau sunku, tas rašymas, nors per vasarą – tik keli įrašai. matau, jums užteko. matau, nepasiilgote.

atslūgus karščio bangai viskas atrodo kitaip. į darbą eiti visai noriu – nors kondicionieriaus dar vis neturime, blogiau negu buvo jau nebus. jei išgyvenome šio šeštadienio pragarą, išgyvensime dar ne vieną. kas mūsų nenužudo – padaro stipresniais. vakaras nuo dienos skiriasi jau ne tik tuo, kad vakare tamsu, bet ir tuo, kad vakarė vėsu. ekrano viršuje įtaisiau mažą termometriuką, katras informaciją ima iš internetų, ten rodo 16.0 °C ir debesį su mažu žaibu. matyt, tai reiškia, kad lauke lyja su perkūnija. ką aš daryčiau be interneto?

kai po šitiek savaičių karščio vėl grįžta sveikas protas ir nebesinori kraustytis šiauriau, imu ir viską pakraunu. papildau kiaušinių ir pieno atsargas, nusiperku duonos, paimu ir alaus, tačiau jį greitai išgeriu, jo taip paprastai šaldytuve nepalaikysi. užsirašau, kad reikia sūrio ir kokios dešros, ar dešrelių, ar koldūnų, tačiau čia jau negreitai. kompo niekada nekankinu ir neatjungiu nuo laido, tačiau telefoną ir ipodą būtina pakrauti. jie – mano nuolatiniai bendrakeleiviai. be jų aš – kaip be rankų.

tada, kai viskas jau pakrauta ir užpildyta, tiek ipodas, tiek nokia man abu šypsosi žaliomis baterijomis, užsikeliu kojas ant stalo ir atsikemšu skardinę alaus. deja, jau paskutinę.

tas pasakas apie prabangiausius/brangiausius/skandalingiausius skaito tie, kuriems prabanga yra vakarienė čiliake. tie, kuriems 2000 litų alga yra „visai pochui gyventi galima“. tie, kurie įžymybes mato tik per teliką arba netyčia sutikę akropolyje kai buvo pirkti batų.

kodėl tuomet nepradėti leisti žurnalo apie paprastus vakarėlius. su paprastais žmonėmis. fotografuoti juos, klausinėti. „aš andrius iš kalvarijos, dabar niekur nedirbu, turiu mechaniko specialybę“. „aš – nataša, iš vylniaus, darau manikiūrus“. aprašyti paprastas, įperkamas mašinas. kodėl ne?

1. ką veikti. ~birželio vidurys
dažniausiai pasireiškia ilgu planavimu, pros and cons, ryanair.com naršymu, akcijų ir t.t. puslapių feisbuke gilia analize, galiausiai apskaičiuojamu turimu biudžetu ir supratimu, kad geriausiu atveju šią vasarą – į palangą.

2. ką veikti #2. ~liepos pradžia
peržvelgus kainas ir atsiliepimus vėlgi internetuose paaiškėja, kad net palanga šiais metais yra didelė prabanga. nusprendžiama “vasaros pabaigoje” nuvažiuoti į kaimą pas močiutę. paravėti daržą, padėti kaimynams suvežti šieną, tiesiog pagulėti prie ežero.

3. o ble kur bėga laikas? ~liepos vidurys
fuck fuck fuck jau vidurys vasaros o aš dar darbe smaukausi

4. nu nafik vėl parduota vasara. ~rugpjūčio pradžia
iš atostogų turkijose, egiptuose ir graikijose grįžę kolegos papasakoja nuotykius ir parodo nuotraukas. patyrus, kad jie nieko gero ten nepamatė, o gulinėjo prie baseino, apsipirkinėjo vietiniuose bazaruose kiniškų prekių už europietiškas kainas apsupti milijono išmaldos prašančių vaikų, buvo tąsomi už rankovių, tempiami į neaiškios kilmės parduotuves tiesiog iš gatvės ir jodinėjo nukaršusiais kupranugariais po dykumą, atostogos kaime prie ežero ir šieno vežimas atrodo gana patraukliai.

5. skaičiuojami viščiukai. ~rugpjūčio pabaiga
visai neblogas įdegis, pilna mašinos bagažinė gėrybių iš daržo ir sodo, laimingi močiutės kaimynai, žiemai prigrūdę kluonus šieno, galvoje – savotiška harmonija, ramybė, permąstyti svarbūs ir ne tik reikalai, perskaitytos “must read” knygos, etc.

tai – ne mano vasara, tačiau kažkuria dalimi atitinka mano šios vasaros mintis. kasdien stebiu šimtus žmonių iškeliaujančius ir parkeliaujančius iš artimųjų rytų, viduržemio jūros regiono, ir nesuvokiu – ar taip jau malonu visiems tiems tūkstančiams sekti kažkieno paliktais pėdsakais, ne kažkieno, o visų paliktais pėdsakais, vaikščioti po visų išvaikščiotus turgus, jodinėti visų nujodinėtais kupranugariais, žiūrėti į visų nužiūrėtas piramides, būti tiesiog dar vienu turko, egiptiečio ar graiko target audience kąsneliu, dar vienu euru ar doleriu.

mes lietuvoje į vokiečių, lenkų, amerikiečių turistus žiūrime nė kiek ne geriau. jie perka mūsų vėliavėles, molinukus, medinukus ir atvirutes už pasibaisėtinas kainas, ir mes šypsomės jiems į akis sakydami “ačiū”, juk jie čia to ir atvažiavo, juk niekas čia nevažiuoja įsigyti pigių autentiškų suvenyrų, juk nebūna pigių autentiškų suvenyrų. jei būtume kiek naglesni, kiek mažiau santūrūs, jei kiek mažiau mums rūpėtų ką pagalvos kiti, mes irgi tampytume turistus už rankovių ir bruktume prekes po nosimi sakydami “buy buy very good very cheap lithuanian stuff”

taip ir kaupiasi dulkės, užkloja kiekvieną neliečiamą daiktą savimi, įlenda net į mažiausius tarpelius, prisikabina prie paviršių, taip ir kaupiasi nereikalingi daiktai, mintys, idėjos, netgi žmonės, neperskaityti prenumeratų įrašai, neperskaitytos knygos (o kaip jau kažkam guodžiausi – kasdien jų parašoma ir išleidžiama vis daugiau), stūkso kampuose, kai nebetelpa ten – kraunasi arčiau centro, arčiau vidurio, arčiau manęs, susiraičiusio embriono poza, iš karščio nesugebančio ne tik mąstyti, bet ir praradusio apetitą, liko tik troškulys, gyvybę man palaiko tik vanduo. rimtai, kažkas čia negerai – visą savaitę kepina po 30+ laipsnių.

o tų nereikalingų daiktų aš net neliečiu. jie kraunasi, be jokios tvarkos ir jokių kategorijų, juk kai juos gavau – nedėjau jokių etikečių, net neįsivaizduoju, iš kur daugumą jų turiu, jie su manimi nesikalba, o liudininkų irgi neturiu – nėra ko paklausti. todėl naujovėms leidžiu gulti ten, kur joms patogiau. plaukiu per gyvenimą dzenbudistiška ramybės srove.

… yra su šia daina.

niekas dar toli gražu nėra baigta.
šaltinis

Duočiau jai apie dvidešimt trejus, nors dėl nepakankamo patyrimo su moterimis galiu ir suklyst. Džemperis, ausinukas ausyse, kuprinė ant pečių, dviratis. Julija atidavė jai gerą dalį savo gėrybių. Butumėt matę jos veidą :] Į dideles revoliucijas aš netikiu, bet į mažas tikiu. Tokie žmonės keičia pasaulį, nes kai esi šalia jų, keitiesi ir pats.

iš karolio kelionių blogo

baltas terminalo kursiorius blyksi juodame fone. terminalas – nuo žodžio terminal, visalaikis, amžinas, tuo pačiu – apribotas, su aiškia pabaiga. visai nepoetiška būtų lyginti tai su žmogaus gyvenimu, atskiro individo egzistavimu, ar apskritai yra toks dalykas, kaip atskiras individas? „nieko banaliau ir nesugalvosi – / įsimylėjęs poetas, kokia siaubinga / poetinė klišė“ g.g.

operacinė sistema nėra vien operacinė sistema, tai – minties būsena, gyvenimo būdas, požiūris į tam tikrus dalykus iš tam tikro taško. determinantas. kompiuteris jau seniai nebėra esm’as. jau seniai nieko nestebina laptopai. kur dingo tai? išnyko atsiradus agresyviai reklamai ir pigiems hp kompiuteriams supermarketuose išsimokėtinai. tie kuriems pochui, taip ir pasako (arba jų tylėjimas būna taip interpretuojamas) – man pochui, tie kuriems reikia, irgi taip pasako – man reikia, o tie kuriems nereikia, sako o nachui man? tikrai, o nachui tau?

kiti? kiti tiesiog tingi. arba bijo permainų. nėra nieko sunkiau (nb: ir maloniau) negu nuplėšti „designed for windowsXX“ stickerį nuo savojo lapio. dar maloniau – proof of licence certificate of authenticity (sic) iš nuo apačios. savotiškas pančių nusimetimas. nebijok, nieko nepasikeis. neatsivers dangus, nenustos galiot tavo socialinis draudimas (dėl kompiuterio garantijos negarantuoju;)), neatvažiuos dėdės iš redmondo paaiškinti tau gyvenimo (oi koks tu esi mažas ir nesvarbus), tu tiesiog būsi (iš tiesų – jau esi) laisvas daryti su savo kompu ką nori. tai, su kokiu os’u savo kompą parsiveži namo iš parduotuvės, yra visiškai irrelevant.

kad sužinotum, kiek pinigų būsi skolingas minėtai įstaigai, turi velniai žino kaip nunaviguoti iki kažkokio tai “paslaugų kainyno” (nuo kada skola yra paslauga) ir parsisiuntus word’o failą paleisti search’ą. jeigu rankos nėra kreivos, aišku, viską surasi, bet galima gi tokią elementarią informaciją pateikti kaip nors patogiau. ypač tokiems begalviams kaip aš.

kitas dalykas. atrodo, kad knygų atgavimu suinteresuoti turi būti tik skaitytojai. neteisinu savęs, tačiau e-mail’as, mobilūs pokalbiai, sms’ai, etc kainuoja nieko arba labai mažai. gal jiems ir faina susirinkti litų iš begalvių, tačiau dauguma mūsų daro tai toli gražu ne iš piktų paskatų, o kiti, normalūs skaitytojai kenčia, nes negali gauti geidžiamos knygos.

p.s. jeigu minėtasis doc’as neapgauna, rytoj būsiu skolingas 10 litų.

p.p.s. Roni, kur mano knyga? :(