Nieko nėra nuostabesnio nei paslaugos teikėjo veidas, kai jis sužino, jog nepavyks pagaidinti kliento. Na gal tik mylimo žmogaus veidas. Na gal dar krioklys iš apačios, orgazmas arba čiaudulys. Na gerai, beveik viskas yra nuostabiau už paslaugos teikėjo veidą. Bet aš ne apie tai. Aš apie Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę.

Yra toks funkcionierius Leonardas Streikus, minėtos ligoninės vadovas. Nežinau, kaip buvo tiksliai, todėl galiu tik fantazuoti, bet, kaip įsivaizduoju, senas sovietinių laikų statytinis, sugebantis įtikti įvairioms valdžioms ir lanksčiai pabučiuoti kam reikia į patį tarpą, per savo 24 metų (!) vadovavimo įstaigai laikotarpį matęs šilto iš šalto (iš nuogirdų ir gandų apie chaosą, korupciją ir kitą įvairų mėšlą ligoninėje, spėju, daugiausiai šilto) vieną dieną sugalvojo užtverti ligoninės įvažiavimus pakeliamais užtvarais ir apmokestinti stovėjimą ligoninės teritorijoje.
Kaip ligoninės teritorijos pokyčiai palietė mane asmeniškai, klausiate jūs? Ką tu, Laurynai, esi varguolis, kuriam gaila kelių litų už stovėjimą, antrinate sau? Gal tu koks tai pilnaties riteris, it vanduo, veikiamas mėnulio šviesos?

Esmė tame, kad gyvenu gretimoje gatvėje prie ligoninės. Leo (aš jį taip švelniai vadinu savo galvoje, kai su savimi kalbuosi – red. past.) savo sprendimais sukėlė tokias pasekmes:

1. Daugybė vairuotojų nusprendė pasipriešinti stovėjimo apmokestinimu ir važiuoti per pievą iš mano gatvės į ligoninės teritoriją.
2. Daugybė vairuotojų nusprendė, kad pigiau bus statyti mašinas mano kieme. Dažnai nerandu, kur statyti mašiną (perkant butą, į kainą buvo įskaičiuota vieta stovėjimo aikštelėje).
3. Kai kurie vairuotojai mašinas palieka po ženklais, draudžiančiais sustoti, ant vejos arba tiesiog netvarkingai numeta mašinas. Vieną kartą vos nesukaliau savo mašinos, nes dėl posūkyje sustatytų kitų, nepamačiau atvažiuojančios.
4. Policija kartais net nevažiuoja dėl gyventojų skundų (dėl parkavimo), nes gauna kelis iškvietimus minučių skirtumu.
5. Žmonės, atvažiavę į ligoninę, bet mašinas palikę mano kieme, į ligoninę būriais traukia per pievą.
   Be to, mane per kaimynus pasiekė informacija, kad ligoninės teritorija buvo užtverta be viešojo konkurso, ligoninė, vykdydama projektą, jo nederino nei su savivaldybe, nei su gyventojų atstovais (administruojančia bendrove).

Mano žmogaus voro jausmas dilgčiojo, kad šis reikalas buvo sumautai nešvarus, todėl reikėjo imtis veiksmų.

Taigi sausio 21 dieną išsiunčiau šį laišką ligoninės vadovui, o laiško kopijas persiunčiau Vilniaus miesto merui Artūrui Zuokui, Gintarui Žandaravičiui ir Sveikatos apsaugos ministrui Vyteniui Povilui Andriukaičiui.
Kadangi siunčiau pirmenybiniu registruotu paštu, adresatai laiškus turėjo gauti jau kitą dieną. Taip ir nutiko. Man paskambino iš ministerijos dėl kai kurių patikslinimų. Vėliau vasario 4 dieną gavau el. laišką iš ministerijos, vasario 14 d. – iš savivaldybės.

Po minėtų atsakymų gavimo paaiškėjo, kad Leo projekto nesusiderino su savivaldybe. SAM‘as jokių problemų nepastebėjo (tai, žinoma, nereiškė, kad jų nėra). Tačiau įdomiausia buvo tai, kad Leo man neskambino ir nerašė. Nejučia prabėgo labai daug dienų ir aš supratau, kad šis svajonių jaunikis po pasimatymo man greičiausiai nepaskambins. Jei būčiau vartotojų teisių nepilnametė, susiriesčiau į kamuoliuką ant grindų ir verkčiau. Tačiau esu vartotojų teisių aukščiausio lygio šliundra, todėl nusprendžiau, kad manęs nemokamai padulkinti neišeis.

Ir jei jūs galvojate, kad stangrus kauburys mano kelnėse yra dėl to, kad per dažnai galvoju apie Leo, jūs klystate. Tai yra koziris, kurį ketinu išsitraukti…

Laukite tęsinio.

Salemas gavo vardą iš Živilės kolegos Igno Zimaičio, nes yra panašus į paauglėms mergaitėms skirto serialo “Sabrina, the Teenage Witch” juodą katiną Salemą. Igno, dėl to, ką jis žiūri laisvalaikiu, aš neteisiu.

Salemas jums patiks, jei:

1. Mėgstate saliamį. Tačiau, kas jo nemėgsta, tiesa? Salemas jo pas mus nėra ragavęs, bet neabejoju, kad jį dievintų. Jei jums patinka sausa rūkyta dešra, jūs su Salemu esate skirti vienas kitam.

1. Kakojate ir siusiojate į tualetą. Koks sutapimas - Salemas viską irgi daro į kraiko dėžutę.
2. Mėgstate savo dėmesį skirti katinų glostymui ir kasymui. Šis katinas ypatingai mėgsta, kai su juo atlieka minėtus veiksmus.
3. Esate “Žvaigždžių karų” fanas. Ta prasme, jei jūsų ne tai, kad netrikdo švokštimas ir šnopavimas, primenantis Dartą Vėderį, o tiesiog žavi, tai čia yra jūsų katinas.
4. Mėgstate garsiai klausytis muzikos. Salemas yra beveik kurčias, girdi tik garsios muzikos virpesius.
5. Esate ne tik reklaminis “Auksinio voko” veidas, bet ir klientas. Bet čia nebūtina sąlyga.
6. Turite šunį. Salemas dievina mūsų Rugę ir murkia vos ją pamatęs.

1. Neturite namie kitų kačių. Salemas yra alfa patinas, dūchinantis mūsų Gilę.
2. Mėgstate gerą muziką. Salemas mėgsta klasikinio roko virpesius aparatūros staliuke, neretai klausosi “Classic hits 93.9″ interneto radijo:

Salemas yra juodas, neįtikėtinai draugiškas, tvarkingas ir neišrankus katinas. Jis reikalus daro į dėžutę, yra kastruotas ir nukirmėlintas. Dar truputį baikštus, bet labai vertinantis tikrą draugystę su žmogumi.

Garsūs žmonės apie Salemą:

Vienas profesionaliausių aktorių. Už gabalėlį tuno sudainuoja bet ką iš Van Gogo kūrybos
Mellisa Joan Hart, “Sabrina, the Teenage Witch” serialo aktorė

Kas naujo, katine? Woah, Woah. Kas naujo, katine? Woah, Woah.
Tom Jones “What’s New, Pussycat?”

Two fishermans fish by the lake. Salemas wait for the fish. Fishermans catch only mermaid. Where is the fish, Salemas ask. Fisherman looks at talking cat and say “But how?”.
Pishius

Laimi greičiausi. +370 675 03394 arba laurynas.kaminskas [ant] gmail.com.

Prieš mėnesį Živilė ant savo ofiso įėjimo šildomų laiptų pamato juodą laukinį katiną.

Katinas sunkiai kvėpuoja, sloguoja, ten visokius nosies burbulų performansus rodo, o lauke tuo metu, kaip žinia, nemenki šalčiai. Živilė žaibiškai per porą dienų priima sprendimą, kad katinui reikia pasigydyti. Iš pradžių bando visokias nesąmones, kol galų gale pasiskoliname katinų gaudyklę - metalinį narvą su paspaudimu aktyvinamomis durelėmis.

Katinas iškart pagaidinamas (apgaulės būdu įviliojamas į narvą - red. past.) ir nuvežamas pas veterinarę. Atliekami visokie tyrimai, kastracija, ir tada juodasis ponas atgula kelioms dienoms į stacionarą.

Su sąlyga, kad stacionaras kainuoja, pasiskoliname narvą ir įkurdiname katiną pas save namie.
Čia prasideda mūsų nauji nuotykiai su nauju namų gyventoju.

02.18 - katinas šnypščia ir reiškia pasipiktinimus situacija. Šuo budi prie narvo beveik visą parą. Katinas gauna vardą - Salemas (toks animacinis filmukas yra apie raganaitę Sabriną ir jos katiną).

02.19 - paaiškėja, kad katinas visiškai laukinis. Nėra net kalbos apie racionalų pokalbį su juo. Narvas uždengtas, vengiam prieiti. Šuo budi toliau.

02.20 - išsiaiškinam, kad katinas kurčias. Kai miega, visiškai nereaguoja į garsinius dirgiklius, o jei pramerkia akis, būna nustebintas vaizdo ir įjungia „rage mode”. Šuo skiria mažiau laiko, bet nuolat vizituoja.

02.21 - Kažkokiu būdu katinas atsidaro narvo duris ir vidury nakties išeina apžvalgos rato po namus. Kitos katės iš baimės lipa mums ant galvų, naktis beveik bemiegė, bet katinas saugiai patalpinamas į narvą.

02.22 - Katinas pagaliau pradeda normaliai valgyti. Šnypščia.

02.23 - Katinas valgo iš indelio, kurį laikome nuosava ranka.

02.24 - katinas palūžta ir pradeda glaustytis į narvo grotas, kai šuo šalia. Pradarom narvo duris. Šuo laižo katinui galvą, o katinui iš džiaugsmo bėga seilės. Ant mūsų šnypščia.

02.25 - Katinas jau valgo iš rankos ir leidžiasi paglostomas. Paskui, aišku trenkia per ranką, šnypščia ir eina prie šuns.

02.26 - Katinas šnypščia mažiau, kas realiai reiškia, kad vis dar labai daug, daužo per rankas švelniau, o seilių kiekiš iš burnos išteka didesnis.

02.27 - Salemas pats inicijuoja kontaktą, jau galim katiną pakasyti, beveik spėjam patraukti ranką ir išvengti smūgio. Šuo - absoliučiai geriausias Salemo draugas, kuriam jis leidžia laižyti labai įvairias vietas ir kartais žaismingai pabaksnoti nosimi.

Taigi, katinas turi tokius trūkumus: yra laukinis (bet mes, spėju perlaušime jį per šią savaitę), greičiausiai persirgęs kačių gripu, todėl kurčias ir šniokščia kaip Dartas Vėderis. Privalumai tokie: labai gražus ir šniokščia kaip Dartas Vėderis.

Artimiausias planas - per šią savaitę jį visiškai palaužti, gerai išglostyti ir jau paleisti iš narvo į namus.

O dabar tai, ką mėgstate - vaizdas:

Bet mes čia ne to susirinkome, tiesa?

To, ko mes čia susirinkome, pirma dalis čia, antra čia, trečia čia, o ketvirta čia.

Atsibudome degalinėje.

Dienos plane buvo Bledas. Leiskite jums papasakoti apie Bledą. Mūsų kelionės maršrute šis atvirukinis miestas atsidūrė dėl to, kad yra visiškai atvirukinis. Nu toks visiškai nekomercinis taškas, ramumos oazė ir ten panašiai:

Čia nuotrauka ne mano, čia yra vaizdas, kuris mus, keliauninku, sužavėjo dar Vilniuje. O tikrovė kitokia. Pasirodo, Bledas yra Trakai padauginti iš Palangos. Nu gerai, gal aš truputį perdedu, bet, manau, jūs esmę supratot - gausybė turistų, kempingų, valčių nuomos punktų, maudynių ir visokios komercijos.

Čia aš tiesiog sužavėtas pilies, esančios ežero viduryje, banalumo:

Jei labai trumpai papasakoti, kas yra gero kurortiniame miestelyje Bled, tai siūlau čia niekada nevažiuoti.

Tada dar aplankėme nerealybę. Nu čia iš esmės dar vieni tarpekliai su kriokliais, žydru vandeniu ir ten panašiai. Vadinasi Vintgar tarpekliai. Palieku jus su keliais vaizdais ir per daug nekalbu:

Įdomus pastebėjimas. Kadangi esu apsileidėlis ir vasaros atostogas aprašinėju žiemos pabaigoje, nutiko taip, kad kelios Vintgar tarpeklių foto įkrito į praėjusią kelionės dalį prie Tomino tarpeklių. Bet tarp jūsų ir manęs yra daugiau nei paprasta draugystė ir mes vienas ant kito dėl tokių dalykų nepykstam.

Keliaujam toliau. Sunkiai besiorientuojantys erdvėje turbūt negalės patikėti, kad Slovėnija turi prieigą prie jūros. Jūra buvo pažadas Rūtai, čia buvo tokia vos ne šios kelionės sąlyga. Todėl per mažytę Slovėniją pasileidome iki labai itališko visai kitokio tipo kurortinio miestukso.

Slovėnija yra nedidelė šalis, kurią gali pervažiuoti labai greitai, todėl labai įspūdingai atrodo augmenijos, klimato ir architektūros pasikeitimai keliaujant į pietus. Viskas spinduliuoja Italija.

Iškart prisipažinsiu, nemėgstu miestų. Žinot kaip sakoma: pamatei vieną - pamatei visus. Nors gal čia taip sakoma apie Keanu Reeves’o vaidmenis… Esmė tame, kad miestai manęs nestebina ir nedomina. Visgi, turiu pripažinti, kad net per alinantį karštį buvo visai smagu šešėlius gaudyti siaurose Pirano gatvėse.

Čia mes mėgaujamės odą skrudinančiu brizu:

Beje, panašu, kad Slovėnija yra šio vyro reikalas:

Žemiau - Balys mėgaujasi pasakiško grožio jūros bangomis:

Po kelių šilumos smūgių ir infarktų nusprendėme pasislėpti kokioje nors užeigoje ir pasilepinti jūros gėrybėmis (visgi buvome prie jūros).

Čia Balys yra Cthulhu:

O čia aš matuojuosi jūros gėrybės auskarą.

Karštis pasiglemžė beveik visas jėgas. Vieną dalį atstatėme ant kažkokio molo, ar kaip ten jis vadinasi.

Kitą dalį su alumi atstatinėjome degalinėje:

Čia Rūta eina totaliai prieš sistemą sėdėdama prie ženklo su užrašu, kad čia nesėdėti:

Čia ir miegojome.

Norėčiau iškart pasiaiškinti. Esmė tame, kad mūsų poreikiai nakvynei buvo asketiniai - nuleisti srutas, gauti švaraus vandens ir vietą pastatyti mašinai. Tokio tipo aikštelę radome tik vieną - Triglavo nacionaliniame parke, Bovec mieste. Visa kita - prabangūs kempingai su gausybe paslaugų, kurių mums nereikėjo, tačiau kurios tiesiog įeina į kainą. Degalinės, nors ir netenkindavo mūsų visų įgeidžių, puikiai tiko kaip nakvynės vieta. Gal tik su vaizdu geriant alų būdavo nesklandumų. Kita vertus, susėsdavome ratu ir žiūrėdavome vienas kitam į veidą. Patikėkite, tikrovėje tai atrodo žymiai mažiau creepy.

Kitą rytą nubudome su dilema. Dar prieš išvažiuodami į kelionę žinojome, kad Slovėnijoje yra du stalaktitų-stalagmitų urvai. Vienas - saugomas Unesco, kitas - nerealiai didelis, kur esi vežamas traukinuku. Sprendimas buvo toks - važiuojame į Škocjan urvus, saugomus Unesco, o paskui, jei dar bus noro ir pinigų, aplankysime ir kitus - Postojnska.

Čia mes susiduriame su problema. Urvų ekosistema yra labai jautri, todėl ten draudžiama fotografuoti. Aš žinau jūsų aistrą nuotraukoms, todėl turiu iškart nuvilti - jų nebus.

Net jei nuotraukų turėčiau, jos turbūt būtų apgailėtinos. Noriu pasakyti, kad kokybiškų vaizdų rasite internetuose. Jei turėsite progą, rekomenduoju apsilankyti šiuose urvuose. Mano vaikystės svajonė buvo pamatyti stalaktitus-stalagmitus, kuriuos pamačiau knygoje “Mokslas ir visata”.

Šie urvai yra neįtikėtinai įspūdingi keliais aspektais - savo mastu (pasijunti mažu aukso gabaliuku Radžio voke), istorija (pirmieji tyrinėtojai daugybę  metų po juos keliavo pasišviesdami žibaliniais žibintais ir naudodamiesi primityviais įrankiais) ir gamtos jėga (visam grožiui nulipdyti milimetras po milimetro prireikė milijonų metų).

Po šio urvo pinigų ir noro liko, tai dar nukeliavome į komerciškesnį objektą su traukinukais, keliais skirtingomis kalbomis kalbančiais gidais ir visai kito masto plotais. Šie urvai irgi verti dėmesio. Čia ne tiek pasijusi mažas, kiek gali pasigrožėti skirtingų spalvų, formų ir dydžių uolienų salėmis.

Vėl gi - foto nėra.

Netoliese aplankėm tikrą incepcijos pilį, kuri yra oloje, o po ja yra dar vieni urvai. Bet mes į juos nelindome. Pasigrožėjome iš tolo.

Kas turi du nykščius ir yra prie pilies? This guy:

Balys rodo maišą, kuriam visoks vietinių gamintas alkoholis:

Prie pilies Balys šaudė. Šaudė taip gerai, kad net gavo papildomą šūvį:

O tada jau judėjome namo. Daugiau nedarėme nuotraukų, nes tik važiavome. Na gerai, gal vieną pasidarėme Lenkijoje, kur nakvojome fūristų aikštelėje, prie apmyžtos tvoros.

Išgelbėjo žiūrėjimas vienas kitam į veidą ir pabėgimas mintimis į happy place, kad negalvotum apie purvą ir prezervatyvus aplinkui.

Skaitau, kad jau viskas.

* * *

Reziumuojant, kelionė neabejotinai pavyko. Nepaisant kiek rudokos pradžios, jokių incidentų nebuvo. Išsibandėme naujus kelionės draugus. Paaiškėjo, kad su jais ne tik encounteryje smagu dalyvauti, bet iš jų gaunasi ir visai tobuli pakeleiviai ant ilgesnės kelionės.

Įveiktas atstumas: apie 3 700 km. Išlaidos, įskaitant viską: apie 1 500 Lt ant galvos. Ekstra ačiū: sesei, kad prižiūrėjo gyvūnus, ir draugui Vitaliui už GPS’ą :)

Jei reikia patarimų dėl kemperių ar kelionių, maloniai lauksiu jūsų užklausų.

O kad neliūdėtumėt iki kitų mano atostogų, siūlau grįžti į praeitį ir pasigrožėti ankstesnėmis atostogomis su kemperiais:

1. Pirmoji kelionė kemperiu į Italiją: 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis.
2. Alaus kelionė po Čekiją: 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis, 5 dalis, 6 dalis.
3. Balkantripas: 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis, 5 dalis, 6 dalis, 7 dalis.

Ir visiškai pabaigai patarimas apie keliones laiku: praeityje nieko nekeiskite ir niekuo gyvu nesusitikite savęs.

Kai tik galvoju, kad gyvūnų mano gyvenime pakanka, jie mane kaip kokią disnėjaus princesę miške apspinta ir uždėję ranką ant peties sako, kad, Laurynai, ne, tau mūsų vis negana. Čia ne dėl to, kad aš pateptas lašiniais ar kokiais ten kergimo feromonais, tikrai ne. Aš galėčiau seilėtis apie tai, kad gamtą reikia gerbti prie jos prijungiant savo avataro šlangą, bet esmė paprastesnė - aš tik noriu pakeisti pasaulį. Suprantu, kad vien rodant pavyzdį tai padaryti yra sudėtinga, bet niekas ir nesako, kad gyvenimas yra paprastas. Be to, tokiu būdu aš galiu dar ir patenkinti savo aistrą, sudėtingiems atvejams sakyti „taip”.

Taip pas mus atsirado trikojė Gilė, taip sutikome priglausti 3 kates, taip vos nepasiėmėm diabetiko šuns (deja, neišgyveno) ar traukinio partrenktos kalytės (taip pat neišgyveno), taip priglaudėm pakelėje rastą blusių Špoką. Lygiai taip priėmėm į savo gyvūnų bendrabutį Norą aka Lilu.

Pasiimti sveiką veislinį gyvūną yra pakankamai paprasta. Sudėtinga yra priglausti sergantį gyvį ar tokį, kurio niekas nenori arba siūlo eutanazuoti. Didžiausias motyvatorius man yra kalbos, kad gyvūnas neišgyvens ir feikiniai bandymai pasijusti herojum tiesiog sėdint prie kompo ir rašant komentarą „kam čia kankinat, užmigdykit”.

Tikiu, kad reikia imtis sudėtingiausių atvejų, o ne migdyti gyvūnus, ne todėl, kad geriau pasijusčiau, kažką įrodyčiau žmonėms, kurie skriaudžia gyvūnus, o todėl, kad nuskriaustiems gyvūnams parodyčiau, kad ne visi žmonės yra šikniai, o gyvenimas nėra vien šūdai ir myžalai.

Tai čia toks įvadas, kuriuo aš iš tikrųjų noriu pasakyti, kad reikia mažiau kalbėti, o daugiau daryti. Net, jei mano pavyzdys nieko neužkrės, vis tiek bus viskas ok, nes aš toliau galėsiu gyvūnų atstovams gerinti žmonių rasės įvaizdį ir taip bent kažkiek atstatyti balansą visatoje.

* * *

O dabar apie esmę. Lilu yra nelaimingų įvykių, bet laimingo likimo katė. Kodėl, klausiate jūs?

Panašu (tikimybė apie 90%), kad ši katutė šildėsi po automašinos variklio dangčiu. Po variklio užvedimo, judančios detalės ją sužalojo. Istorijos dalis, nuo šio įvykio iki katės atsidūrimo prie gyvybės vagonėlių, yra tokia pati miglota, kaip Jėzaus gyvenimas nuo gimimo iki 30 metų (tačiau skirtingai nei Jėzaus stebuklai, Lilu atvejis yra realus ir egzistuojantis).

Aišku tik tiek, kad ji apie parą po sužalojimų šalo lauke (čia pagal žaizdas pasakė kažkokie gydytojai).

Kai mes ją pamatėme veterinarijos klinikoje, ji atrodė kaip zombis: skylė žande, nušalę ausų galai, per išdraskytą šoną išlindęs raumuo, sutrupinta pėda, išlindęs kaulo gabaliukas, žaizda ant kitos kojos, trečdalis uodegos - pažeistas. Bet palaukit - siūlau nuryti gumulą gerklėje ir skaityti toliau (arba galit išspjauti).

Ausų galiukai beveik nukrito, žaizda žande susiūta ir užgijo tobulai, šonas, nors plikas, bet gražiai gyja, kojos žaizda beveik užsitraukė, o sudžiūvęs uodegos galas nukris pats arba bus saugiai nuimtas. Žinoma, kitos kojos nepavyko išsaugoti - ji amputuota ties pečiu. Bet tai netrukdo Lilu šokuoti po kambarį, ridenti Gilei kamuoliuką ar užlįsti už aparatūros staliuko ir apkakoti laidus (OMFG, gal jūs geriau net neklauskit manęs…).

Reziumuojant, Lilu kol kas sveiksta, pratinasi prie aplinkos ir be galo daug murkia. Likite su manimi ir jau visai netrukus sužinosite, kodėl katytės vardas Lilu ir kaip jai sekasi mūsų namuose. O dabar jus palieku su mini foto galerija:

O čia - naujausia nuotrauka. Lilu po operacijos namuose laiminga daro tai, ką moka geriausiai - murkia:

Kuo jūsų greičiausiai mirtina liga yra susijusi su šiuo įrašu? O gi tuo, kad čia - priešpaskutinė mūsų vasaros kelionės į Slovėniją dalis.

Pirmoji dalis čia, antroji čia, trečioji čia.

Esmė tokia - paskutinį kartą jus palikau kažkur šioje vietoje:

Daugiau tai nepasikartos - daugiau jūsų čia nepaliksiu.

Raudonai pažymėjau planuotą dienos maršrutą. Problema su Triglavo nacionaliniu parku yra ta, kad kelio su mašina per jį skersai nėra - reikia apvažiuoti. Tačiau jis nėra toks didelis, kaip atrodo.

Atsibudę ryte patraukėme į Tolmino (arba kaip mes švelniai juos vadinome, Tolminkiemio) tarpeklius. Pasirodo, šitas daiktas yra baisiniai gražus.

Daug visokių vaizdų, į kuriuos reikia rodyti pirštu ir dėtis į fotoaparato kortelę:

Žemiau - twilight’as:

O žemiau - dar didesnis twilight’as:

Manęs reikėjo mano planetai, tai turėjau trumpam pasišalinti:

Čia aš rodau, kad mes stovime už akmens, vadinamo meškos galva. Galima iškart suprasti, kad esu puikus rebusų rodytojas, nes viskas aišku, tiesa?

O čia vėl planeta šaukė:

Mano minėtų tarpeklių pramoginiame komplekse yra taškas, būtinas aplankyti ekstremalios literatūros gerbėjams. Pasirodo, čia yra urvas, kuris Dantę įkvėpė parašyti “Dieviškosios komedijos” dalį “Pragaras”. Ekstremalu tai, kad reikia specialios įrangos, norint viską pažiūrėti. Mes išdrįsom maždaug tiek:

Bet jums tai nieko nesako, todėl apytiksliai pavaizduosiu realiame žemėlapyje:

Paskui atsigaivinom. Nepamenu, ar sakiau, kad per nesąmoningai didelį Slovėnijos karštį, visoks alus geras, kai jis šaltas:

Užpilamos sriubos iš pakelių yra gerokai, tačiau teisingai nuvertinamos:

Buvo labai gražu bei ten viską ir mes jau kaip ir važiavom į kitą suplanuotą tašką, bet netikėtai prie kelio pastebėjom tokį ženklą:

Aš jums išversiu, kad nereikėtų stotis ir eiti žodyno - 62 metrų aukščio “Sopotos” krioklys. Turėjome laiko, tai pagalvojom, kad gal verta pažiūrėti. O iš tikrųjų tai čia buvo pats geriausias krioklys Slovėnijoje.

Va ką pamanėm užlipę į kalną:

Kadangi nesimato, tai padidinsiu, kaip Balys žiovauja iš susižavėjimo:

Šitas krioklys yra pats geriausias ne tik todėl, kad turi suoliuką, ant kurio gali sėdėti ir žiūrėti, bet dar ir todėl, kad gali nueiti iki apačios ir išsimaudyti krioklyje. Bet palaukite - čia išvis nėra jokių turistų, todėl krioklys kokiai valandai priklausė tik mums.

(aukščiau esančią foto spauskite ant padidinimo)

(su šia galite daryti analoginius veiksmus)

Ir kai jau galvojome, kad čia ir taip viskas gerai, po suoliuku radome, vaje vaje, gi svečių knygą!

Tai kaip priklauso, palikom ant knygos sienos post’ą:

Žinau, ką jūs sakote. Tipo, tu čia rašai, Laurynai, viskas ok, bet nenumaldomai artėja kovas, o mūsų desktopai jam nėra pasiruošę. Bet aš tikėjausi to, todėl šekit tapetą:

Lipant žemyn nuo krioklio iki mašinos, radom šaltinėlį. Prie jo buvo kažkoks užrašas slovėniškai, bet Google translate išvertė visišką nesąmonę, todėl tiesiog atsigėrėm:

Mūsų laikas Triglavo nacionaliniame parke seko. Buvo likęs vienas taškas, pikantišku pavadinimu Bled. Čia tokia kaip ir pramoga - prie daiktų, matomų aplinkoje, pridėti šio kurortinio miestelio pavadinimą. Įspūdingiausiai skamba “policija bled” (šitą reikia rėkti ir tada bėgti):

Prie Bledo norėjome pamatyti dar vieną krioklį. Tiesą sakant, jau nuo krioklių pykino. Vienintelis išsigelbėjimas - tai, kad visi kriokliai skirtingi, o kai kuriuose iš jų galima išsimaudyti. “Savicos” krioklyje negalima.

(jei nespausite ant aukščiau esančio paveikslėlio, nieko nenutiks)

Patį Bledą pasilikome kitai dienai. Temo, todėl jau reikėjo užsipirkti alaus ir ieškotis nakvynės.

Nuostabusis Triglavo parkas turi problemą. Jame negalima nakties metu miegoti mašinoje. Tai galima daryti tik kempinge arba specialioje aikštelėje. Aikštelę per visą kelionę radome tik vieną, o kempingai pasižymėjo 4-5 žvaigždutėm. Tos žvaigždutės reiškė, kad ten viskas all-inclusive (teniso kortai, baseinai, restoranai ir turbūt laiminga pabaiga).

Įdomiausia tai, kad kuo toliau važiavome nuo kurorto, tuo kainos didėjo. Kadangi mano minėta problema yra varguoliška, tai ją taip ir išsprendėme - išvažiavome iš kurorto į autostradą ir sustojome pirmoje degalinėje. Didžioji sėkmė:

Šiandienai tiek.

Likite su tinklaraščiu ir sužinokite, ar gali būti, kad Slovėnija turi išėjimą į jūrą, tarp kokių dviejų skylių teko rinktis, kodėl Balys šaudė ir pamatykite mano naują auskarą iš jūros gėrybių. Kita dalis bus dar šią savaitę!

Esmė tame, kad vakar vakare pas mus namie atsirado naujas gyventojas. Bet iškart turiu pasiteisinimą. Mes su Živile esam kaip koks daktaras Hausas - paprastos pacientų bylos mums neįdomios. Kadangi pasitaikė ekstremalus atvejis, neliko nieko kito, kaip laikinai priglausti žvėrį pas save.

Žemiau - pirmasis vaizdas.

Katytė po operacijos, tačiau dar viena jos laukia šeštadienį.

Kol kas viskas kaip pagal standartinį scenarijų - Živilė per žaizdų perrišimą du kartus vos nenualpo, Gilė naujo gyventojo bijo, o Rugė prie narvo pramiegojo pusę nakties.

Artimiausiu metu laukite daugiau ir ne tokių skurdžių naujienų. Man turbūt nereikia aiškinti, kur yra jūsų F5 klavišai ir kodėl jūs turite juos reguliariai spaudyti.

Tai va, Živilė išvedė į lauką šunį, o aš jau beveik gėriau arbatą. Staiga išgirdau lauke gyvulišką žviegimą. Priėjau prie lango. Už kelių šimtų metrų ant sniego didelėje pievoje tarp dviejų gatvių šuo su kažkuo grūmėsi. Buvo labai panašu į žaidimą, nes gyvūnai ritosi kūliu, o vienas tampė kitą įsikibęs nasrais. Kai priėjo vieno iš jų šeimininkas ir spyrė savo augintiniui, o po to pradėjo į jį mėtyti sniegą, supratau, kad čia kažkas rimtesnio. Šeimininkas su savo šuniu nuėjo. Kito gyvūno nesimatė. Pagalvojau, kad greičiausiai antrasis gyvūnas buvo katė, o tai, kas vyko lauke buvo visai ne žaidimai. Katė galėjo būti palikta sužeista, todėl reikėjo kažką daryti, ania?

Greitai apsirengiau, įsispyriau į botus ir slidinėdamas bandžiau kuo greičiau nusigauti iki įvykio vietos. Šeimininkas stovėjo su savo šuniu gerokai atokiau - kitoje gatvės pusėje. Barė šunį sakydamas “pažiūrėk, ką padarei”.
Aš: - kas čia nutiko?
Šeimininkas - Šuo stirną pamatė.
Aš: - O ji gyva?
Šeimininkas: - Nežinau, pažiūrėkit, jei įdomu.

Ne, nu čia kaip pažiūrėsi. Jam gal neįdomu, ar stirna, kurią jo šuo pjovė, yra gyva. Ten net ne mano stirna buvo, bet man kažkaip išvis buvo įdomiausia iš visų praeivių, kurie laikėsi gerokai nuošaliau.

Priėjau artyn. Stirna buvo gyva. Net ne stirna, o nedidelė stirniukė. Ne sunkesnė už Rugę (apie 25 kg). Gulėjo ant sniego, bet buvo pakėlusi galvą. Aplink matėsi kraujo, tačiau nedaug. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad šuo čia niekuo dėtas - greičiau pro šalį važiavusi mašina.

Priėjau per arti, stirna bandė stotis, tačiau iškart klupo ir krito. Panašu, kad mašinos versija pasitvirtino - stirnos koja (ar kojos) buvo lūžusios.

Problemų šioje situacijoje buvo kelios - prie stirnos buvo sudėtinga prieiti (ji vis bandė stotis, paeidavo porą žingsnių ir krisdavo - lėtai, bet judėjo vėl link gatvės), aš nebuvau apsirengęs pakankamai šiltai, o telefonas išmetė pranešimą apie kritinį baterijos lygį. Paskutinius baterijos resursus panaudojau skambindamas Danutei - Lietuvos LGGD Vilniaus skyriaus pirmininkei. Jai pavyko sutarti su Kauno skyriumi, kad, tuo atveju, jei stirnai viskas ok, ją priglaustų. Tačiau pirmiausiai reikėjo nugabenti ją į Jakovo kliniką apžiūrai. Va čia buvo užduotis…

Tada netikėtai atsirado geras žmogus - gretimo namo kaimynas, kuris surado apklotą ir pasiūlė transportą. Atsargiai apklojau stirnos galvą. Ji nusiramino.

Nubėgau iki namų. Prie durų sutikau Živilę. Ji gavo komandą surasti paklodę, pasiimti piniginę, nieko neklausinėti ir bėgti paskui mane. Gelbėjimo operacija prasidėjo.

Su kaimynu apklojom stirną, paėmėm ant rankų ir perkėlėm į mašinos bagažinę (Lexus RX, kur bagažinė nėra atskirta nuo salono).

Staiga prie mūsų privažiavo kelininkų mašina. Išlipęs “Grindos” kelininkas paaiškino, kad gavo policijos skambutį ir nori paimti partrenktą stirną.

Aš: - O kur ją vešite?
Kelininkas: - Į Liudo Giros gatvę.
Aš: - Ne. Mes ją vežame į veterinarijos kliniką.
Kelininkas: - Kokią kliniką? Mes gavome skambutį, todėl turime išvežti.
Aš: - Ji dar gyva - mes vežame apžiūrai.

Kelininkas dar bandė ginčytis, bet mes uždarėme bagažinę ir nuvažiavome. Beveik garantuoju, kad būtų įmetę gyvūną į smėlio transportavimui skirtą mašiną, o Liudo Giros gatvėje būtų nuleidę kraują ir pasidarę stirnienos.

Bet dabar grįžkime į automobilio vidų. Pradžioje viskas buvo ok - stirna apdengta galva gulėjo gan ramiai. Bet yra tokia negailestinga jėga G, kuri posūkiuose visai išbalansuodavo stirną. Taigi nutiko taip, kad galvos apklotas nukrito. Atsisukau atgal ir mūsų akys susitiko. Po to stirna pradėjo blaškytis ir rėkti. Tamsoje matėsi kaip šviesus leksuso salonas dažosi raudonai… Sustojom stotelėje, nukraustėm galines sėdynes, kurios buvo užverstos visokiais niekais, ir aš persėdau ant jų, rankomis laikydamas dekį, dengiantį žvėries galvą. Visaip ten judesiais bandžiau žaisti su dekiu pagal G pasiutpolkę, kol galų gale pasiekėme Jakovo kliniką.

Klinikoje reikėjo užpildyti tokį registracijos lapelį. Įrašiau savo vardą ir pavardę, ten kur reikia pasirinkti, šuo ar katė, nieko nežymėjau. Gyvūno vardo grafoje parašiau vienintelį stirnišką vardą, kurį pavyko sugalvoti. Aišku, kad Bembis.

Laukėm. Tada pašaukė “Šeimininkas, prieikite”. Sakau, kad aš ne šeimininkas. Sako, kad čia jie taip visus vadina.

Dviese su kaimynu įnešėm besispardančią apvyniotą dekiu ir antklode kraujuojančią stirniukę. Nepamenu, nes ir nemačiau, bet galiu įsivaizduoti veidus tų žmonių, kurie sėdėjo su savo taksiukais ir katytėmis. Kai sėdėjau priimamajame, laikiau apkabinęs stirnai kaklą, pagaliau galėjau apžiūrėti jos kojas. Situacija buvo prasta - du atviri lūžiai priekinėje ir galinėje kojose. Nuo vienos dideliais lašais ant grindų varvėjo kraujas.

Atėjo gydytoja. Nunešėme stirną ir paguldėme apžiūros kabinete. Ji pritūpė, atidengė dekį ir vos užmetusi akį jau žinojo - stirnai niekuo padėti nebuvo įmanoma. Kojos buvo sutraiškytos. Išėjau iš kabineto, kai ji suleido nuodų.

Po akimirkos seselė atnešė į dekį įvyniotą kukulį. Šeimininku pabuvau tik kokį pusvalandį, tačiau grįžtant mašinoje buvo labai sunku kalbėti. Ir nors tą vakarą netekau augintinio, susipažinau su labai geru žmogumi, gyvenančiu visai šalia.

Koks šios istorijos moralas, klausiate jūs? Nėra čia moralo. Aš tik labai stebiuosi, kaip įmanoma po to, kai kažką kliudai savo bamperiu, neišlipti iš mašinos ir nepatikrinti, ar niekuo negali padėti. Ir visai netikiu, kad šokas gali taip išbalansuoti moralinį kompasą. Kažkada Živilė pasakė genialią mintį apie žmonių pažinimą - apie žmogų gali labai daug sužinoti pagal tai, kaip jis elgiasi su gyvūnu.

Čia - trečioji Sloveniatripo dalis. Pirmoji čia. Antroji čia.

Trečios dienos rytą mes buvome kažkur čia (taškas “D”):

T.y. visai netoli Boka krioklio. Pusrytis buvo taip suplanuotas, kad krioklys matytųsi va taip:

Neišsigąskite, realiai tikrovėje tos raudonos rodyklės nėra - aš ją nupiešiau su MS Paint. Ten švarios uolos, viskas ok.

Prie lietuviško tinginio padariau origaminių gulbių:

Pirmą kartą lanksčiau origamį, bet naujoko sėkmė nelydėjo, nes gulbė atrodo kaip sumaitota lėktuvo propelerio.

Po pusryčio patraukėm iki krioklio. Kaip žinia, mes kai keliaujam, tai objektus norime paliesti. Žemiau pateikta nuotrauka nėra asociatyvinė.

Paspaudus ant žemesnių nuotraukų, jos didėja. Deja, tik taip galiu perteikti krioklio didybę. Patikėkit, taškas vertas sustojimo.

Kai priėjome apačią, paaiškėjo, kad visas grožis matosi tik tada, kai kyli kriokliu aukštyn (tuo akmeniniu keliu). Nusimatėm dar tikslą išsimaudyti viename iš krioklio baseinų (čia daug krioklio šlaitų ir tokių nedidelių balučių, kur subėga vanduo) ir jau ėjom.

Įlipti į žadėtą apie 10 laipsnių šilumos baseiną išdrįso tik dvi personos:

Kaip sakote? Gruodyje labai daug dienų, o jūs negalite jų priskirti savaitės dienoms? Desktopas su žalia pieva truputį pabodo nuo 2001 metų? Jūs komfortiškai jaučiatės dėl savo orientacijos, todėl darbe pagauti žiūrintys į mano pusnuogio nuotrauką viską nuleisite (see what I did there?) juokais? Tai tada spauskit ant žemiau esančio paveiksliuko ir gaukite 2560×1920 wallpaper’į gruodžiui:

Ar jau jaučiate, kaip žiema bėga iš kiemo po tokio vasariško vaizdelio? Su trupučiu vėmalų burnoje, tiesa…

O čia dar vaizdų.

Baikit klikinti ant aukščiau esančios nuotraukos, ji nepasididina. Be to, jūs čia dėl krioklių atėjot.

Kai vaizdų prisisotinom, nusprendėm važiuoti pažiūrėti vaizdų. Grįžom maršrutu atgal prie Sočos upės tarpeklių. Šis taškas yra vienas iš “Smaragdinio kelio” taškų. Tuoj suprasite, kodėl aš čia apie smaragdus. Ir ne todėl, kad mes esame keturi keliauninkai, man trūksta smegenų, o Živilė turi raudonus batelius.

Čia Živilė laiko vaizdą:

Konceptą sugalvojau pats. Atrodo, kad vaizdas delne, ania?

Buvo Rūtos gimtadienis, tai ji nusprendė tai įprasminti šokdama žemyn.

Sakė, jaučiasi kaip nuo šalčio lėtėja širdies ritmas. So fun!

O žinot, kas yra vidutiniškai fun? Kai paslysti, nepasimokęs iš savo klaidų, bet išsilaikai ir išgyveni:

Oh, you, Laurynai… :)

Ėjom valgyti. Rudoji kelionės dalis mus išmokė, kad ne viskas, ką mes kišome į burnas yra ok. Ai ne, palaukit, neišmokė. Ta prasme užsienyje gali viską kišti į burną, jei paskui viską dezinfekuoji.

Fun fact: tai, kad ant konservų skardinės užrašyta “šerniena”, reiškia, kad pridėjęs vietoje jos kiaulienos neapgautum nebent Antano Boso.

Pailsėję patraukėm iki paties įspūdingiausio krioklio Slovėnijoje - Kozjak. Jis visiškai osom, bet kadangi krenta urve, tai be gero įrangos jo nufotkinti gražiai neišeina. Bet bandyti tai padaryti yra privalu.

O čia jau išėjus manyje prabudo maištinga siela. Aš - anarchistas, einantis prieš sistemą, ir nebandykite manęs sulaikyti:

Neturėjau purvo motociklo, dviračio arba metalinių rutuliukų, kuriuos nusikaltėliai barsto, kai nori sulaikyti banko automobilį, tai tiesiog nuskyniau medžio šakelę.

Nors dar nebuvo labai vėlus vakaras, karštis sekino. Supratome, kad turime rasti prieglobstį. Radome hipišką kempingą, kurio savininkas bandė mus įtikinti, kad geriausias Lietuvos krepšininkas yra Jasikevičius. Whatever.

Susitikome ektremalius panevėžiečius, kurie kempino visai šalia. Ta prasme, jie ekstremalūs ne dėl to, kad panevėžiečiai, o tiesiog mėgsta aktyvų laisvalaikį. Aš čia nekalbu apie beisbolą.

Fun fact: ar žinojote, kad birzgalinis “Lažko” alus pagerėja dienos pabaigoje, kai yra šaltas, o šalia kempingo šniokščia upė?

Šiam kartui tiek, o ketvirtame sezone sužinosite, kuo toks rašytojas Dantė yra susijęs su Slovėnija, ar Rikas ir jo bendražygiai ras prieglobstį nuo zombių, ar tikrai moterys meluoja geriau. Naują dalį pažadu netrukus.

Aš apie filmą, kuris dar tada, kai turėjo tik tyzerį, savo idėja žadėjo būti geriausias, jei ne pasaulyje, tai bent metuose, kuriais bus išleistas. Kadangi viskas prasidėjo kaip nekomercinio filmo idėja, tai didelis susidomėjimas ir su juo užgriuvę (o taip, būtent tai ir noriu pasakyti, tuoj suprasite, kodėl) dideli komerciniai pinigai, nustebino ne tik mane, bet turbūt ir filmo kūrėjus.

Galutinis rezultatas mane pašiurpino. Ne, filmas apskritai nėra tragiškas, tačiau lūkesčiai buvo tokie aukšti, kad norint juos patenkinti, filmo kūrėjams tiesiog reikėjo verstis per galvą. Filmas galėjo būti puiki perspausta, parodijų kupina komedija, arba labai neblogas veiksmo filmas su siaubo elementais. Vadinasi, arba reikėjo tęsti tai, nuo ko viskas prasidėjo, ir neimti siūlomų finansinių injekcijų, arba net nepradėti darbų, kol nesurinkta bent dvigubai tiek, kiek buvo išleista kuriant šitą nusivylimą (nors neneigiu, efektai skaniai suvalgė visą finansavimą). Reikėjo pasirinkti, ar visiškai išsityčioti iš nacių, ar šaržuoti, pateikiant kaip visiškus maniakus. Gavosi vidurys tarp abiejų variantų. Bet ne aukso, o šūdo.

Filmas nėra blogiausias dalykas, kuris jums gali nutikti vakare prie kompiuterio ar TV ekrano (pvz., daug baisiau yra žmogžudystė, užsifryzinęs “Drąsos kelio” svetainės titulinis arba masturbacija verkiant), tačiau gauna minusų dėl lūkesčių neišpildymo. Rekomenduoju nesivarginti. Tegul tobula idėja apie nacius mėnulyje ir antrąjį planą užkariauti pasaulį lieka nesugadinta jūsų galvoje.