Andrius

Negaliu atsidžiaugti puikiai praleista diena Druskininkuose ir ją vainikavusiu galingu A. Mamontovo koncertu. Puikus vakaras su gera muzika ir galybę jos gerbėjų. Iš ties buvo smagu dalyvauti renginyje, kur gerą nuotaiką ir energiją skleidė visi tą vakarą susirinkę Druskininkų vasaros estradoje.

Man koncertas buvo ypatingas, nes jame grojo mano brolis Kazimieras! Ką ir be pridursi. Tad pristatau Kazimierą ir jo grupę. Deja nepavyko nufotografuoti grupės būgnininko Kosto.

P.s. Jei atpažinai save nuotraukose, gali prisistatyti komentaruose.

Kazimieras

Danas

Lina, Kazimieras ir Danas

Ieva

Lina ir Kazimieras

Viena iš daugelio koncerto žiūrovių

Vienas iš daugelio koncerte buvusių fanų

Turbūt vienas iš jauniausių A. Mamontovo gerbėjų

Tomas ir Arnoldas

Andrius, Meinardas ir Tomas

Go Watanabe sukurtas portretas.

Šiuolaikinio meno centre vyksta pirmoji Japonijos šiuolaikinio meno paroda Lietuvoje. Joje lankytojams yra pateikiami keturi skirtingų autorių vizualiniai projektai. Nors kiekvienas projektas sukelia vis kitokį potyrį, juos visus jungia autorių kuriami “… įspūdingi vaizdiniai, kurie įtraukia žiūrovą lyg ryškus spalvotas sapnas su kiek fantastine atmosfera”.

Labiausiai žiūrovų žvilgsnius sukausto šeši Go Watanabe portretai. Visi su abejonėmis žvelgia į skaitmeninių veidų akis. Dažnas prieina arčiau, kad geriau suvoktų šių objektų kilmę. Galiausiai bando paliesti. Nepavykus, toliau įtariai žiūri į ryškias šių nežmogiškų būtybių akis, niekaip nesuprasdamas iš kur ta gyvybė dirbtiniame sutvėrime?

Taškelių manija – begalybės veidrodžių kambarys, Yayoi Kusama

Einant koridoriumi, dėmesį atkreipia nesibaigiantis geltonasis taškelių pasaulis. Jo margi geltonieji kamuoliai bei veidrodžių kambarys sukuria didelės ir žaismingos erdvės pojūtį, slepiantį Yayoi Kusama vizijų pasaulio tragizmą.

Nors žvilgsnis mus sukausto, o ryškios spalvos iš tolo vilioja, nėra nieko įdomiau už tamsos kuriamą paslaptį. Smalsumo vedami, atidengiame mus skiriantį šydą ir įžengiame į Hiraki Sawa erdvę. Ja skrosdami, priprantame prie lėtos laiko tėkmės, nusiraminame ir paskęstame pasakoje, kurioje atsiskleidžia dviejų pasaulių riba.

Paramodelic – graffiti, Paramodel

Galiausiai pastebime mus visą laiką lydėjusio žaislinių geležinkelių pasaulio “Paramodelic – graffiti” žavesį. ŠMC grindimis, sienomis ir lubomis “vingiuojančios upės”, susieja visas vizijas, sukurdamos vientisą vaizdinį – parodą “Big in Japan”.

Kadangi dažnam naujokui, dėl elementarių žinių stokos, toks programos diegimas yra sudėtingas, pagalvojau parašyti nedidelę instrukciją. Nors pateiktame pavyzdyje Boinc programa įrašoma Mandriva operacinėje sistemoje su Gnome aplinka, ši instrukcija tiks bet kokiai Linux distribucijai, nes daugeliu atveju viskas vyks analogiškai.

Puslapyje http://boinc.berkeley.edu/download.php, paspauskite mygtuką "Download Boinc" ir atsisiųskite programos archyvą su plėtiniu *.sh .

Atsiųstą failą archyvu pavadinau ne veltui, nes tai ZIP "analogas". Jam išarchyvuoti pirmiausia reikia įjungti terminalą bei su komanda cd nueiti iki katalogo, kuriame yra išsaugotas atsiųstas failas. Tada su komanda sh reikia jį išarchyvuoti. Taip kataloge Programs bus sukurtas katalogas Boinc, kuriame rasite visus Boinc failus.

Iš jų svarbiausi yra du. Tai “run_client”, kuris įjungia Boinc programą be vartotojo sąsajos ir “run_manager”, kuris įjungia Boinc programą su vartotojo sąsaja. Tad du kartus spustelėję “run_manager” failą, paleisite programą. Deja kiekvieną kartą įjungę kompiuterį, turėsite įjungti ir programą. Kad to išvengtumėte, pasinaudokite programų automatinio paleidimo funkcija, kuri yra pasiekiame per meniu System -> Preferences -> Sessions.

Atsidariusiame "Sessions Preferences" lange, spaudžiate mygtuką "Add", nurodote kelią iki failo "run_client" bei suteikiate jam norimą vardą.

Kadangi kompiuterio įjungimo metu automatiškai bus paleista Boinc programa be vartotojo sąsajos, programų meniu sukurkite nuorodą į failą "run_manager". Taip galėsite bet kokiu metu paleisti programos vartotojo sąsają ir pakeisti norimus nustatymus. Tam ant "Applications" meniu spauskite dešinį pelės mygtuką ir pasirinkite punktą "Edit Menus". Atsidariusiame "Main Menu" lange spauskite mygtuką "New Item" ir užpildykite reikiamus laukelius.

Štai ir viskas. Nuo šiol Boinc programa veiks “tyliuoju” režimu. Ji įsijungs automatiškai bei be vartotojo sąsajos. Jūsų dėmesio nebeblaškys iššokantys programos langai ir papildomos piktogramos prie laikrodžio. O su naujai sukurta meniu nuoroda, galėsite lengvai pasiekti Boinc vartotojo sąsają.

Jei programą įrašėte pirmą kartą ir dar nedalyvavote nei viename Boinc projekte, siūlau prisijungti prie naujai startavusio projekto Milkyway@Home ir padėti kurti trimatį Paukščių Tako galaktikos modelį.

Keletas filmo akimirkų.

Taip jau gyvenime būna, kad kartais tenka išsiskirti su artimu žmogumi. Kovoji, tačiau bergždžiai. Atrodo priartėji, o jis vėl nutolsta ir virsta pūgoje beeinančia blankia figūra. Jos nebegali sustabdyti, nes ji per toli. Daugiau nieko nenori. Apima nostalgiškas liūdesys, melancholija. Laikas sulėtėja – paskęsti prisiminimuose.

“Penkių centimetrų per sekundę greičiu” anime mus nugramzdina į jausmingą dviejų žmonių gyvenimo istoriją. Trijose filmo dalyse pasakojimas yra vystomas per skirtingus personažus ir vis kitą jų gyvenimo tarpsnį. Filme girdime veikėjų mintis, jaučiame jų išgyvenimus. Kadangi personažai nėra detaliai charakterizuoti, kiekvienas jų bus kažkuo artimas kiekvienam iš mūsų.

Smulkią informaciją apie 2007 metų Makoto Shinkai filmą rasite wikipedia.org ir anime-planet.com svetainėse.

Jėgos šarvai, lazerinis šautuvas ir naujieji namai - Vašingtonas.

Kaip visada sausio mėnuo yra tikras darbymetis. Egzaminai, kursiniai ir kita nesąmonė reiškia viena – sesija. Na svarbiausia, kad ji jau baigėsi. Deja rezultatai nėra labai geri – nei vieno naujo rašinio tinklaraštyje ir daugiau kaip tūkstantis neskaitytų įrašų Google Reader’yje

Šiandiena skaitydamas beveik prieš metus parašytą rašinį apie fallout 3 žaidimą, supratau, kad ganėtinai tiksliai jį aprašiau. Tad dabar tą laukinį žaidimo pasaulį apžvelgsiu smulkiau. Jame žaidėjui yra suteikiama galimybė nevaržomai klajoti. Jūs gali eiti kur norite, daryti galite taip pat ką norite. Ši laisvė leidžia žaidimą pereiti jums patinkančiu būdu. Deja tokiame pasaulyje labiausiai nukentės skubantys žaidėjai, praleidę įsimintinas žaidimo vietas. Norint pilnai suprasti ką sukūrė Bethesda, reikia aplankyti visus šio pasaulio kampelius. Būtent dėl šios priežasties išsiruošiau į piligrimo kelionę. Šiandiena jos nesu užbaigęs, tačiau mano klajonės jau pasiteisino.

Žaidime kiekviena užduotis (angl. quest) yra pažymėta žemėlapyje. Tad labai norėdami Fallout 3 žaidimą galite užbaigti labai greitai. Užteks tik sekti žemėlapyje nubrėžtomis linijomis. Tokią pagalbą visada galite išjungti ir klaidžioti kaip tikri klajokliai. Kaip bebūtų tokį sprendimą aš pilnai suprantu. Kūrėjai žaidimą padarė kiek įmanoma paprastesnį ir prieinamą platesniam žaidėjų ratui. Ne išimtis ir visa vartotojo sąsaja. Joje informacija yra pateikta aiškiai, tad tikrai nereikės ilgai kažko ieškoti ar svarstyti, nesuprantant vienos ar kitos užrašo ar simbolio reikšmės.

Dialogo pavyzdys.

Toks pats paprastumas mus pasitinka ir dialoguose. Akivaizdžiai matome tik tris pasirinkimus, kurie atitinka gero, neutralaus ir blogo asmens charakterį. Tad priklausomai nuo esamos nuotaikos, pasirenkate vieną iš dialogo variantų ir klausotės atsakymo. Deja kokį variantą be pasirinktumėte rezultatas visada bus labai panašus. Juokingiausia, kad supykdytas žmogus susiraukia, pagrūmoja ranka, paaiškina, kad reikia laikytis tvarkos ir viskas. Pradėjus dialogą iš naujo jis vėl geros nuotaikos. Keliuose pokalbiuose, pašnekovas buvo nutaręs, kad aš jau buvau toje vietoje ir žinau apie ką jis šneka. Kaip koks aiškiaregys jis žinojo kur aš einu ir ką pamatysiu.

Tiesa pasakius iš žaidimo dialogų tikėjausi labai daug, net kalbos įgūdžius pradėjau tobulinti nuo žaidimo pradžios. Deja tai nepasitvirtino. Mokant geriau šnekėti, atsiranda galimybė įtikinti pašnekovą, kad tau mokėtų didesnį atlygį ar palengvintų užduotį, atsiranda ir keletas papildomų menkos vertės teksto eilučių. Pastarosios dažnai pokalbį paversdavo paprasčiausiu frazių apsikeitimu. Kartais atrodydavo, kad pasakai su pokalbiu nesusijusius sakinius. Bet kokias mintis apie įdomų pokalbį visada sužlugdydavo lėkšti personažų atsakymai.

Jaukioji užeiga ir jos barmenas Gob.

Jei jau susitaikome su intelektualių pokalbių nebuvimu žaidime, blogiausia, kad visi likę dialogai yra numirę. Toks jausmas, kad šneki su manekenais, nes nematai jokių emocijų ir gestų. Žaidime niekas neverkia, niekas nemoka tikrai džiaugtis. Visi santūrūs, šalti ir tylūs. Ne veltui GameSpot svetainėje personažai buvo pavadinti steriliais. Tik per švelniai ten skamba tie žodžiai. Tuo tarpu Battlefield: Bad Company  ar Star Wars: The Force Unleashed žaidimai net nepriklausydami rpg žanrui ir neturėdami dialogų, kuriuos vysto žaidėjas, yra kaip niekada gyvybingi.

Žaidimo erdvės yra labai didelės. Ar pamatysite tas antenas iš arti priklauso tik nuo jūsų.

Trečioje Fallout dalyje geriausia yra apsiginkluoti ir keliauti ieškoti nuotykių. Šiuo aspektu žaidimas yra įspūdingas. Pamatęs horizonte ant kalvos stovintį namelį, gali drąsiai pradėti eiti iki jo, nes tikrai jį pasieksi. Kadangi žaidime tokių vietelių yra daug, negalima tikėtis, kad visose juose rasime kalbančius personažus ir naujas užduotis. Dažniausiai tai bus gaujų ar įvairių būtybių užimtos vietos. Taip klajojant galima atrasti daug įdomių ir unikalių žaidimo vietų, kuriuose sutiksime išprotėjusį mokslininką, namus įsirengusį ghoul’ą, robotus valdantį kompiuterį, nukritusį kosminį ateivių laivą ar kanibalų šeimynėlę. Po tokias vietas vaikščioti reikia atsargiai, nes visur pilna spąstų. Kamuoliukus svaidančios mašinos tik išgąsdins, nuo degių dujų apanglėsite, o nuo granatų puokščių liksite be galvos. Labiausiai mane nustebino miestelį saugantis snaiperis. Į mane kulkos lekia, o aš nematau iš kur. Pasislėpiau už degančios mašinos, o ji sprogsta. Prisikėlus iš numirusių, teko dar linksmai pabėgioti ir pašokinėti, kol pasiekiau šaulį.

Priemiesčio likučiai.

Žaidimo grafinis dizainas yra įgyvendintas nepriekaištingai. Jis turi savo išskirtinį stilių. Kiekviena pasaulio detalė yra kruopščiai sukonstruota. Dar nei viename žaidime nemačiau taip gerai sugriauto ir apleisto miesto. Prie niūrios miesto atmosferos kūrimo prisideda ir užmirštų pastatų interjeras. Juose esantys surūdiję, purvini ir apipelėję daiktai yra paskendę kambario ore sklandančiose dulkėse ir pro nešvarius langus prasiskverbusiuose geltonuose saulės spinduliuose. Atrodo patenki į sapną, kuriame yra nugrimzdęs visas pasaulis. Žaidimo atmosfera yra unikali ir savitai žavinga. Deja ji nėra pakankamai niūri ir bauginanti. Pasauliui trūksta pilkos spalvos, kad galėtume pasijusti esą vieni ir pamatyti kokia pabaisa pasaulis virto iš tikro.

Kelionę po griuvėsius paįvairina karavanai, kovos tarp šio pasaulio gyventojų, kuriose gali dalyvauti arba saugiai stebėti pro tvoroje esančią skylę. Labai nustebau žaidime aptikęs užminuotą kelio atkarpą. Beliko sulaukti priešų patrulio ir paspausti mygtuką. Su paspaudimu prasideda sprogimai. Kelias virsta Kalėdų eglute, kurią įžiebus lemputės paeiliui viena po kitos užsidega kol pasiekia medžio viršūnę. Tokie nedideli stebuklai yra išsibastę po visą žaidimo pasaulį. Tad kaip ir minėjau juos atrasite, daug klaidžiodami ir nepatingėdami aplankyti visas jūsų dėmesį atkreipusias vietas.

Kadras iš VATS. Nuotraukoje nesimato piktybiškai nusiteikusio, tačiau greitai liepsnose paskęsiančio, roboto.

Ieškant nuotykių reikia būti apsiginklavusiems. Šiuo klausimu Fallout trečia dalis yra universali, nes norint žaidimą galima užbaigti nesinaudojant sunkiąja artilerija: kulkosvaidžiais ir granatsvaidžiais. Fallout žaidime yra neužmiršti ir “kepėjai”. Radę brėžinius, galėsite pasigaminti labai įdomių ginklų, kaip degantį kardą (angl. shiskebab), galingą nuka-cola granatą ar mirtį nešančias pirštines (angl. deathclaw gauntlet). Žaidime man patiko naudoti minas. Pridedi ant takelio ir lauki kol ant jų užlips žioplių grupė. Jei nepavyko, stovėdamas už akmens, apmėtai juos granatomis. Po sprogimų tylai užgožus ausis, supranti pasiekęs tikslą.

Fallout realaus laiko kovos nėra idealios, tačiau visus nelygumus užglaisto galimybė sustabdyti žaidimo laiką ir nusitaikyti į norimą priešo kūno vietą. Po atliktų nurodymų belieka stebėti sulėtintus jūsų veikėjo veiksmus. Ši sistema yra puiki ir iš tiesų labai vaizdinga. Deja ji nukenčia nuo vienos didelės klaidos. Kadangi pataikymo tikimybė į priešo galvą yra labai didelė, net nepastebėsite kaip šaudysite vien į šią vietą. Kitur kreipti šautuvo vamzdžio paprasčiausiai neapsimokės. Dar blogiau, kad sustiprėję, priešų galvas kirsite su viena šautuvo kulka.

Jei šautuvas tvarkingas, o kulkų daug, su priešais ilgai netruksite.

Tarp susišaudymų ir užduočių vykdymo laisvalaikiu reikės užsiimti daiktų taisymu, minų išjungimu, savanorišku savo buto dekoravimu, spynų atrakinėjimu ir kompiuterių įsilaužimais. Be pastarųjų įgūdžių galima apsieiti, tačiau jų netobulinant žaidime liks neatskleistų paslapčių ir daug neatidarytų seifų bei spintelių.

Apibendrinant visas mano išsakytas ir užmirštas mintis, Fallout 3 galiu vadinti dideliu ir gražiu žaidimu. Jis turtingas savo turiniu visomis išskyrus literatūrine prasme. Ši neišbaigta žaidimo dalis didžiausią smūgį suduoda pasaulio autentiškumui ir išskirtinumui. Be gražių vaizdų ir kruopštaus dizaino, žaidime nėra nieko kas užgniaužtų kvapą ir išliktų atmintyje. Žmogui į kišenę veikiančia granatą įdėti yra linksma, bet žaidime tuo viskas ir užsibaigia. Nėra geros istorijos, jokių netikėtų siužeto posūkių, jokios intrigos. Negaliu neigti, kad žaidimas yra pašėlęs. Pilnai suprantu kodėl daugumoje svetainių jis yra taip gerai vertinamas. Man tiesiog gaila, kad kūrėjai, stengdamiesi pasiekti tobulybę, akivaizdžiai ignoruoja svarbiausią žaidimo sudedamąją dalį.

—

Nuotraukos iš No Mutants Allowed interneto svetainės.