Spooneater (Flickr) nuotrauka

Kadangi atostogos sparčiai įsigali ir vis daugiau progų apsilankyti svečiose šalyse, turime progų paklausinėti europiečių apie Lietuvą. Šįkart atlikome visiškai ne mokslišką tyrimą ir grupei ispanų uždavėme 5 trumpus klausimus apie mūsų šalį. Klausimus užduosime ir kitose šalyse, kad galėtume palyginti atsakymus.

Kokios asociacijos šauna į galvą išgirdus žodį „Lietuva“?

Nežinau, šalta, gražios merginos (juokiasi atsakydami), buvusi Sovietų sąjungos šalis.

Kur dažniausiai girdite žodį Lietuva: sporto naujienose, kriminalinėse kronikose, žemėlapiuose, etc.?

Kelionių žurnalai ir laidos apie keliones, Eurovizija, Iš sporto laidų, bet tik kaip krepšininkus. Puikiai žinau Kurtinaitį ir Sabonį. Esu girdėjęs naujienų laidų rubrikose apie Europos Sąjunga ir ekonomiką.

Pabaikite sakinį: lietuviai yra…

…gana uždari, bet labai darbštūs.

Kaip Jums atrodo, kokia šaliai Lietuva yra labiau gimininga: Rusijai, Švedijai, Lenkijai, Latvijai?

Rusija, gal Latvija, Estija, Lenkija, Čekija. Gal Norvegija (Skandinavija).

Ant kokio produkto įsivaizduotumėte užrašą „Made in Lithuania”?

Nežinau. Gal žuvies, nes turi jūrą, gal tekstilė, mediena (konkretaus produkto niekas neįvardino).

Aaronsigfin (Flickr) nuotrauka

Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje bedarbių skaičius siekia beveik 2,5 mln., tačiau atvykeliams šioje šalyje yra lengviau įsidarbinti. Pamatęs tokią mintį visų pirma pagalvočiau apie tingius prancūzus, kuriems valstybė nedirbant moka didesnes pašalpas nei einant į darbą (dar vis nesuprantu šio fenomeno), bet juk kalbame apie salą, kurią nuo Europos skiria Šiaurės jūra. Prieš porą savaičių būnant Londone ir susitikus su lietuviais dirbančiais Anglijos sostinėje kalbėjome apie darbus, mokslus, galimybes ir perspektyvas. Pasirodo, jog tarptautinėse įmonėse yra nustatytos tam tikros neoficialios kvotos, kiek turi dirbti darbuotojų iš kiekvienos šalies arba tiesiog kiek tam tikros rasės darbuotojų turi dirbti įmonėje. Taigi, kai kuriose įmonėse didžioji dalis darbuotojų sudaro ne patys britai, o atvykėliai. Taip yra todėl, jog įmonė atrodytų socialiai atsakinga ir nediskriminuojanti nė vieno žmogaus. Žvelgiant iš britų pozicijos tai tikrai nėra pats geriausias variantas jų darbo rinkai, ypatingai žinant tai, jog visos vargingiau gyvenančios Europos šalys prieš 10 metų pradėjo plūsti į šią salą ieškodami laimės išreikštos banknotais.

Visai neseniai pastebėjau žinutę, jog Europos Komisija svarsto galimybę įvesti kvotas, kurios užtikrintų didesnį procentą moterų  aukščiausio lygio sprendimus priimančiose organuose. Šis sprendimas apimtų ne vien tik  aukščiausias valstybines institucijas, tačiau būtų taikomas ir privačiose kompanijose, kuriose pvz. valdybos nariai yra vien tik vyrai. Dabartiniais paskaičiavimais šiuose valdybos organuose yra tik 10 proc. moterų. Šis skaičius akivaizdžiai yra per mažas, bet tik kaip pats skaičius. Niekas nekalba apie galimybes ir sugebėjimus būti svarbiose pareigose. Jei asmuo yra nusipelnęs ir gali dalyvauti priimant svarbius sprendimus, nėra jokio skirtumo ar tai bus moteris ar vyras.

Nepasaint to, Ispanijos premjero Zapatero vadovaujama vyriausybė 2007 m. priėmė įstatymą, kuriuo vadovaujantis valstybinėse bendrovėse ir biržoje listinguojamose įmonėse, kuriose dirba daugiau nei 250 darbuotojų 40 proc. aukščiausios valdybos narių turės sudaryti moterys. Panašu, jog moterys yra jėga stumiamos į vadovaujamo ir atsakingo darbo vietas. Nors šis įstatymas įsigalios tik 2015 m., tačiau poveikis jaučiamas jau dabar. 2006 m. moterų skaičius įmonių valdybose sudarė tik 5 proc., o dabar šis skaičius siekia jau 10 proc.

Nors sutinku, jog diskriminacija įvairiais lygiais turi būti kaip įmanoma labiau mažinima, tačiau dirbtinas moterų stūmimas į atsakingas pareigas nėra viena iš išeičių.

Įsibėgėjus vasaros atostogų sezonui, Europos Komisija nuo liepos mėn. visoje  ES pradėjo vykdyti informavimo kampaniją apie traukinių ir lėktuvų keleivių teises. Šį pavasarį, išsiveržus Islandijos ugnikalniui, galėjome įsitikinti, kaip greitai gali sustingti visa oro erdvė ir kaip gerai tuomet reikia žinoti savo, kaip keleivio, teises, kad galėtum sėkmingai grįžti namo ar bent jau deramai laukti atidėto skrydžio. Taigi domėkimės ir ruoškimės, kad, jeigu netyčia atostogas sudrumstų kokie nors netikėtumai, žinotume, ką daryti ir kur kreiptis.

The Labour Party (Flickr) nuotrauka

Panašu, kad vis labiau domimės savo kaip vartotojų teisėmis ir, be abejonės, gamintojų pareigomis. Jau įpratome ant maisto produktų ieškoti užrašo “Tinka vartoti iki…”, sudedamųjų dalių sąrašo ar produktų grynojo svorio. Atėję į parduotuvę, nebepuolame pirkti pirmą pasitaikiusį produktą, tačiau atidžiau nagrinėjame, ką gamintojai rašo produktų etiketėse. Lyginame ir renkamės sau priimtiniausią. Pati pastebėjau, kaip vis ilgiau užtrunku prekybos centre: kiloju skirtingų gamintojų prekes, tyrinėju etiketes, ne tik jų kainą.

Dėl šių priežasčių negalėjau nepastebėti praėjusį mėnesį pasirodžiusių pranešimų apie Europos Parlamento primtą rezoliuciją dėl atnaujintų maisto produktų ženklinimo reikalavimų. Naujose taisyklėse nurodoma, kad maisto produktų gamintojai etiketėse turėtų nurodyti energijos, riebalų, angliavandenių, cukraus, druskos bei baltymų ir skaidulinių medžiagų kiekį 100 g arba ml produkto (jeigu fasuojama porcijomis – tuomet porcijoje). Taip pat siūloma nurodyti rekomenduojamą dienos normą. Be to, būtina nurodyti galimas netoleravimo formas, pvz. alergijas, o ant mėsos ir pieno produktų, šviežių vaisių ir daržovių – kilmės šalį.

Atrodytų, belieka džiaugtis ir laukti, kada naujosios taisyklės įsigalios. Tačiau tą pačią dieną Europos Parlamentas nepritarė maisto produktų ženklinimui “šviesoforo” principu ir tai susilaukė rimto atgarsio spaudoje bei visuomenėje. “Šviesoforo” ženklinimas nėra naujas sumanymas – toks principas taikomas Didžiojoje Britanijoje. Riebalų, cukraus ir druskos kiekis maisto produktuose žymimas šviesoforo principu: raudona reiškia didžiausią, žalia – mažiausią lygį. “The Guardian” teigia, kad nepriklausomas tyrimas parodė, jog britams ši sistema yra lengviausias būdas pasirinkti sveikiausią produktą.

Mano pirmoji reakcija, išgirdus šią naujieną apie nepritarimą, buvo ženkliai paveikta žiniasklaidos. Pritariamai linkčiojau, skaitydama, jog vartotojus parklupdė lobistai. Vis dėlto, ne viskas taip blogai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vokiečių europarlamentarės R. Sommer pavyzdys apie tai, kad “vertinant cukraus lygį, saldiklių prisotinta „Coke Light“ gautų žalią tašką dėl to, kad joje nėra cukraus, tuo tarpu natūraliai saldžias vaisių sultis tektų žymėti raudonu skrituliuku“, verčia susimąstyti. Ir išties, netgi tokie mūsų organizmui naudingi ir mineralais bei vitaminais turtingi produktai kaip riešutai greičiausiai gautų raudoną įvertinimą dėl didelio riebalų kiekio. Be to, kaip teigia R. Sommer, Didžiojoje Britanijoje įsivyravo praktika, kada gamintojai sąmoningai stengiasi pelnyti palankesnės spalvos ženklą, pvz. cukrus yra pakeičiamas saldikliais arba krakmolu, druska – glutamatais. Nors kalorijų kiekis produkte ir mažėja, bet mūsų sveikatai kenksmingų dirbtinių medžiagų daugėja. Norom nenorom imu svarstyti, tai visgi kuriam Europos Parlamento sprendimui didesnę įtaką galėjo daryti didžiųjų maisto gamintojų lobistai…

Pasiimu ryžių pakelį, ant kurio aiškiai nurodyta visa reikalinga informacija: energetinė vertė, maistinė vertė 100 g, kilmės šalis,  grynasis svoris, laikymo sąlygos. Vartau pakelį ir galvoju, tai kokios man dar trūksta informacijos, kad lengviau būtų pasirinkti produktą. Įdomu, o ko Jūs ieškote maisto produktų etiketėse? Ir kokios informacijos pasigendate?

Tarik Keskin (Deviantart) nuotrauka

Kylant iš Vilniaus oro uosto skrydžiui į Anglijos širdį, kurioje ne tik kaimynas, bet ir artimas giminaitis įsitaisęs laukia krizės pabaigos, pakeliu akis į lėktuvo lubas virš savo galvos – dega lemputė, kuri perspėja, jog lėktuve nerūkoma. Lėktuvas dar tų laikų, kuomet net skrydžiuose buvo galima pasisotinti trūkstama nikotino doze. Ko gero, dar vis atsiranda keliautojų, kurie negali iškabėti 3 valandas ore be „burna-ranka“ judesio. Pasiūlyčiau į kelionę įsidėti lazdeles arba tiesiog užmigti lėktuvui pakilus. Bet tiems, kuriems nesiseka tai daryti ir lazdelės nėra išimtis yra sukurtos specialios bedūmės cigaretės, kurias galima rūkyti skrydžio metu. Tokių nikotino stebuklų galima įsigyti pačiame lėktuve, tereikia šiek tiek panorėti ir susimokėti. Kyla klausimas – kas yra daroma Europos Sąjungoje tam, jog vartotojus skatinti mažiau rūkyti arba išvis atsisakyti priklausomybės nuo tabako?

Tabako kontrolės teisės aktai Europos Sąjungoje gyvuoja jau apie 30 metų. Jie stengiasi palaikyti tabako vartojimo prevenciją, apsaugo aplinkinius nuo pasyviųjų tabako dūmų ir skatina mesti rūkyti. Ko gero daugeliui yra tekę matyti mėlyną palapinę su užrašu „Help – už gyvenimą be tabako“ ir sulaužytos cigaretės logotipu. Akcija yra vykdoma visose Europos Sąjungos narėse ir jos pagrindinis tikslas informuoti Europos jaunimą apie tabako daromą žalą ir apsaugoti nuo rūkymo. Yra keletą kartų tekę toje palapinėje apsilankyti – įdomu ir naudinga, nes galima išsimatuoti anglies monoksido  kiekį plaučiuose, pasižiūrėti įvairios prevencinės medžiagos ir gauti suvenyrų. Žinomas sunku pasakyti kiek ši kampanija yra veiksminga ir padeda rūkaliams atsisakyti tabako dūmų, tačiau sveikintina, jog tai vyksta ir jaunimas yra informuojamas apie tykančias ligas ir kenksmingumą organizmui.

Skaičiai, rodantys tabako žalą mūsų visuomenei įspūdingi: vien Europos Sąjungoje kasmet daugiau kaip 650 000 žmonių miršta nuo rūkymo. Iš šio didelio skaičiaus net 19 000 mirčių yra tų žmonių, kurie niekada gyvenime nerūkė, bet mirė nuo pasyvaus rūkymo sukeltų ligų.

Eurobarometro tyrimo duomenimis net trečdalis europiečių vartoja tabako gaminius: rūko cigaretes, pypkę, cigariles, cigarus ir panašiai. Didžiausias skaičius cigarečių vartotojų yra Graikijoje, kurioje rūkalių dalis viršija 40 procentų ribą. Taip pat panašūs skaičiai šmėščioja Vengrijoje ir Bulgarijoje. Europiečiai daugiausiai surūko cigarečių, kurios yra pagamintos fabrikuose. Tokias cigaretes mėgsta Rumunai, Italai, Austrai, Graikai, o Olandai, Belgai ir Anglai cigaretes gaminasi patys. Vidutiniškai rūkantis europietis per dieną surūko 14,4 cigaretės. Galima sakyti, jog beveik po vieną pakelį į dieną. Tokiais kiekiais rūkydami europiečiai ne tik padidins mirčių skaičių, bet ir leis dar geriau gyventi tabako gamintojams, turint omenyje tai, jog pvz. Anglijoje cigarečių pakelis kainuoja 3 kartus daugiau nei Lietuvoje. Apie tabako atsisakymą pagalvoja tik kas trečias europos gyventojas, o štai trys Baltijos šalys (Lietuva, Latvija ir Estija) yra didžiausią procentą turinčios valstybės, kurių gyventojai bent vieną kartą mėgino atsisakyti įpročio „ranka-burna“ (beveik pusė rūkančiųjų!).

Didžiausi motyvuojantys veiksniai mesti rūkyti – rūpinimąsis savo sveikata, taip pat šeimos, draugų įtaka ir tik paskutinis motyvas yra cigarečių kaina. Panašu, jog europiečiams nė motais vis brangstantis tabakas, jei nesirūpins savo sveikata tai ir toliau rūkys nepaisant to, jog į dieną gali dūmais paleisti trečdalį ar net daugiau savo uždirbtų pinigų.

Galbūt reikia kurti programas, kurios skatintų žmones mesti rūkyti. Pavyzdžiui darbdaviai mokėtų premijas tiems, kurie darbo metu nerūko (juk ir daugiau darbų galima padaryti). Taip pat studentams ir moksleiviams skirti skatinamąsias premijas už nerūkymą. Galbūt tuomet po truputį nerūkymas taptų madingu dalykų, kurį perimtų vis daugiau žmonių?

Farisyakob tinklaraščio nuotrauka

Bėda. Toks įspūdis, kad jeigu atsakai žmonėms, kad studijuoji Lietuvoje, tai veiduose, 90% atvejų, atsiranda gailesčio ir užuojautos išraiška. Šiuo metu vienintelis pateisinamas motyvas studijuoti Lietuvoje yra studijuoti “dėl popieriuko”, nes Lietuvoje studijų kokybė ir perspektyvos lygūs nuliui. Vadinasi ir tu esi tiesiog niekam neįdomus nevykėlis. Studijuoti Lietuvoje tiesiog GĖDA.

Situacija. Šių metų pavasarį pristatytas Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros tyrimas „Lietuvos 12 klasių moksleivių apklausa apie jų ateities planus, susijusius su studijomis“ rodo, jog 41 proc. abiturientų važiuotų studijuoti į užsienį, jeigu turėtų vienodas galimybes čia ir svetur. Šiemet 3 kartus išaugo abiturientų skaičius, kurie jau yra įstoję į aukštąsias mokyklas užsienyje. Reiktų atkreipti dėmesį, kad apklausos metu daugelis abiturientų, ko gero, dar nežinojo apie stojimo rezultatus (teko girdėti, jog kai kurie rezultatų nežinojo ir birželio pabaigoje). Ne ką geriau su baigusiais bakalauro studijas – apie 20 proc. ketina kelti sparnus ir toliau mokytis užsienyje. Situacija klaiki, ir mano galva, viešoji nuomonė turi potencialo įvaryti nepilnavertiškumo kompleksą nemažai daliai individų, kurie norėtų kurti savo gyvenimą Tėvynėje.

Evakuacijos priežastys. Būtinai reikia paieškoti kaltų. Gal Europos Sąjunga? Oficialios statistikos apie populiariausias studijų vietas nėra, tačiau net keliuose šaltiniuose radau, jog tarp lietuvių vis pirmauja Jungtinė Karalystė, nepaisant gana brangiai kainuojančių mokslų. Vis dažniau renkamasi studijas ir kitose ES šalyse – ypač Danijoje, Olandijoje, Švedijoje, Norvegijoje. Jų privalumas – dažnai nemokamos studijos arba nedidelė jų kaina ES piliečiams. Palyginimui pavyzdys iš Olandijos: pusantrų metų magistro studijų standartinė kaina ES nariams yra apie 1500 eurų, tuo tarpu Lietuvos aukštosiose mokyklose ši kaina yra lygi arba net kelis kartus didesnė (ypač muzikos studijos). Žinoma, jeigu nebūtume ES nariais ir tektų įvairiuose Europos universitetuose pakloti iki 10 kart didesnes sumas, tai gal Lietuvos aukštosios ir išliktų konkurencingos…

Žodžiu, sąlygos didžiajai evakuacijai iš Lietuvos aukštojo mokslo yra sudarytos ir motyvas nuolat kaišiojamas į akis – studijų kokybė. Gal čia ir yra didžioji bėda?

Išrišimas. Viena didžiausių problemų, mano galva, studijų kokybės gerinime yra pačių studentų požiūris. Gauni tiek, kiek nori pasiimti. Dauguma išvažiavusių džiaugiasi savo studijomis, nes pagaliau TIKRAI pradeda studijuoti. Išvažiuodami jie tikisi, daug investuoja ir žūt būt privalo gauti kažką labai gero.  Jeigu taip uoliai ruoštųsi visoms paskaitoms ir seminarams, kaip išvažiavę į užsienį, tai tikrai dar neaišku, kur daugiau žinių įgytų…

Nors aš labai pritariu jaunimo akiračio plėtimui tarptautinėje aplinkoje, tačiau nesuprantu šitos masinės „bėgimo“ psichozės ir gėdos studijuoti Lietuvoje. Mūsų universitetai ir ŠMPF siūlo krūvas mainų, stažuočių, praktikų programų. Tai paprasta ir dažnai net finansiškai naudinga – tereikia noro jomis pasinaudoti. Jeigu tik daugiau studentų grįžę objektyviai ir garsiai vertintų studijas kitur…

Receptas. Gali pagelbėti netikintiems lietuviškais universitetais: paimkite šiek tiek savo entuziazmo, kurį taip taupote studijoms svetur ir sumaišykite su kitų kursiokų, kuriems, vis dar rūpi, ką jie mokosi; parodykite, ką gavote savo dėstytojams ir palikite iškilti. Patys pajusite, kai mišinys bus gatavas ir tinkamas naudoti.

Kokybę kuriame patys. Daugelis mūsų universitetų specialistų yra puikiai vertinami tarptautinėje aplinkoje, bibliotekų lentynos nelūžta, tačiau nėra nieko, ko nepataisytų visagalis internetas ir kopijavimo aparatas.

Skiriu tiems, kurie pasiryžę mokytis ne tik TEN, bet ir ČIA. Už Lietuvos ateitį be gėdų!

Kay Hendry (Flickr) nuotrauka

Pavasarį teko vykti į Kazachstaną. Kompiuterį pasiėmiau, tikėdamasis rasti belaidžio ryšio taškų, na, o telefoną – savaime suprantama – svarbesniems skambučiams. Gal net tik patiems svarbiausiems, nes žinau, kad tarptinklinis ryšys, liaudyje geriau žinomas „roumingo“ vardu, yra pinklės Pelenei – kelis kartus paskambinai, kelis kartus tau paskambino – žiūrėk, grįžęs gavai du ar tris kartus didesnę sąskaitą, nei tikėjaisi.

Užtat kai pakeliui Rygos oro uoste nepavyko prisijungti prie vietinio mobiliojo ryšio tinklo, iš pradžių supykau ant savęs, kad pamiršau įjungti tą tarptinklinį ryšį, bet vėliau pasiguodžiau, jog taip sutaupiau ne tik suvenyrams namo, bet ir savaitgalio iškylai su šeima.

Anokia čia paslaptis, kad tarptinklinis ryšys yra pelningas dalykas operatoriams. Kaip manote, kodėl įvažiuojant į šalį pakelėje kabo didžiuliai skydai kviečiantys šalyje X jungtis prie tinklo Y?

Prieš kokią dešimtį metų astronominiai ryšio užsienyje tarifai mažai kam krito į akį, nes ir vartotojų mobiliuosiuose tinkluose buvo mažiau, ir šiaip ryšio sąskaitos buvo didesnės (iki šiol stalčiuje turiu 400 litų už 18 min. pokalbių vietos tinkle sąskaitą – kažkada su ašaromis apmokėtą).

Dabar gi telefonas tapo toks įprastas, kad neretai į užsienį išvykstame ir ten bendraujame su saviškiais visai nesusimąstydami apie galimas tokio komunikabilumo pasekmes. O pinklės iki šiol nėra išnykusios. Jų naikinimas, beje, yra viena iš Europos Komisijos užduočių telekomunikacijų srityje.

EK siekia dviejų dalykų: mažesnio mokesčio už pokalbius ir trumpasias žinutes užsienyje bei specialaus perspėjimo vartotojui, jei jo sąskaita užsienyje staiga ima artėti prie pavojingai didelės sumos. Nuo šio mėnesio pradžios nustatyta maksimali minutės tarptinklinio ryšio kaina yra 0,39 euro (1,35 Lt); trumpoji žinutė negali kainuoti daugiau kaip 0,11 € (38 ct); megabaito duomenų kaina „nuleista“ iki 0,80 € (2,76 Lt). Kainos, palyginus su pokalbiais ar duomenų perdavimu vietiniame tinkle, yra milžiniškos, tačiau progresas yra irgi nemenkas – EK su komunikacijų bendrovėmis nuo 2005-ųjų sutarė pokalbių mokesčius sumažinti 70 proc.

Todėl bent jau Europos Sąjungos teritorijoje bankrutuoti dėl išlaidų mobiliajam ryšiui ko gero nebegresia, ypač jei operatorius laiku išsiųs perspėjimą. Kitas dalykas – šalys už ES ribų. Kad ir tas pats Kazachstanas, iš kurio namo paskambinti gali kainuoti 6,91 Lt/min., o priimti skambutį – 4,19 Lt/min. Jei ES tarptinklinį ryšį jau galima įjungti, tai išvykstant už jos ribų geriau jį palikti išjungtą…

Dboy (Flickr) nuotrauka

Jei taupai tam, kad įsigytum ateityje gyvenimą palengvinsiantį įrankį, tai tavo taupymas yra prasmingas. Jei taupai vien tam, kad neišleistum, taupai be jokios „galutinės datos“, tai tiesiog save pasmerki stagnacijai, o gal ir nuosmukiui. Taip, paprastais žodžiais atpasakojant, naujas ES iniciatyvas gyventi taupiau vertina JAV ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas.

Vokietijos inicijuotas taupymo vajus ir Prancūzijos propaguojama centralizuotas ekonominis valdymas kritikuojamas ir šiapus Atlanto, ypač Britanijoje. Sakoma, kad ir taip dideliu konkurencingumu pasaulio rinkose nepasižymėjusi Europos Sąjunga, susiveržusi pilvą iki stuburo, nebeteks manevringumo ir lėšų, reikalingų ekonominės plėtros spartinimui. Smunkančio vartojimo ir gyventojų pesimizmo grėsmė gali būti didesnė už biudžeto perviršį.

Tačiau ES centre dabar tokios kalbos nepopuliarios. Užsukti biudžeto čiaupus ketinama griežtai ir ryžtingai. The Guardian neseniai paskelbė keleto šalių, kuriose įvedamos griežčiausios taupymo priemonės, sąrašą:

Airija. Viešojo sektoriaus darbuotojų algos mažinamos iki 20%, atleidžiami mokytojai, slaugės, policininkai, didinami mokesčiai ir mažinamos išmokos vaikams. Kitais metais numatomas 3% BVP augimas.

Graikija. 12% viešojo sektoriaus išlaidų mažinimas, kerpamos pensijos, privatizuojami objektai, naudojama 110 milijardų eurų naujų paskolų senoms dangstyti. Šalies perspektyva liūdna.

Ispanija. Šalis su rekordiniu nedarbu ir sunkiai bepakeliamomis skolomis sieks sumažinti biudžeto deficitą iki 4 BVP procentų. Pjaunama ir nuo algų, ir nuo socialinių išmokų, ir nuo investicijų.

Italija. Nori per tris metus sumažinti išlaidas 24 milijardais eurų. 10% sumažino algas geriau apmokamiems darbuotojams ministerijose ir kitose valstybės tarnybose.

Jungtinė Karalystė. Paskelbta apie 6,2 milijardo svarų taupymo programą. Iki 2015-ųjų ketinama sutaupyti 50 mlr. svarų išlaidų.

Latvija. Antrus metus iš eilės drastiškai karpo biudžetą, uždaro mokyklas ir ligonines, sumažino viešojo sektoriaus tarnautojų algas ketvirčiu. Priversta itin griežtai taupyti, antraip nebus leista naudotis ES ir TVF paskolomis.

Portugalija. Siekia kitais metais biudžeto deficitą sumažinti dvigubai. Didina verslo, privačių asmenų ir PVM mokesčius. Tebelieka rizikos grupėje.

Vengrija. Prieš du metus jau paprašiusi ES ir TVF pagalbos pasiskolinti 20 milijardų eurų, šiandien menkai jaučia šios pagalbos naudą ir vėl yra priversta mažinti išlaidas.

Vokietija. Valdžia aukoja politinį pasitikėjimą ir rinkėjų simpatijas mainais į 80 milijardų eurų, sutaupytų per ketverius metus.

Viena vertus, po siautulingos išlaidavimo puotos šioks toks pasninkas reikalingas. Baugina ne diržų veržimas, o tai, kad ši priemonė tėra vienintelis šiaudas, už kurio griebiasi Europa. Apmaudu, kad anksčiau turėti pinigai buvo iššvaistyti perniek, bet ar nėra toks pats betikslis dabartinis taupymas? Jei būtų taupoma investicijoms į konkurencingumą, išsilavinimą ir verslo sąlygų tobulinimą, tuomet nepritekliaus tunelio gale matytųsi šviesa. O kokią šviesą Europos vadovai siūlo mums šiandien. Begalinį taupymą? Ar naują biudžetų puotą sutaupius bent kiek eurų?

Sveiki, Euroblogo autoriai ir kiti tinklaraščių kūrėjai!

Šią vasarą, jau ketvirtus metus vyks tinklaraščių autorių susitikimas Palangoje „BlogOut 2010“. Tai ne „Login“ konferencija, bet šiltą ir saulėtą (galbūt) savaitgalį pajūryje ne vien ilsimasi ir pramogaujama. Šiemet dalyvių laukia programa su pranešimais, diskusijomis (įskaitant diskusiją apie kolektyvinių tinklaraščių, taip pat ir Euroblogo rašymą), ekskursijos ir konkursai. Tačiau didžiausia susitikimo nauda – iš pokalbių ir bendravimo su kitais tinklaraščių autoriais iš visos Lietuvos.

„BlogOut“ dalyvių skaičius yra ribotas, tačiau dar galite suspėti užsiregistruoti. Renginys vyks liepos 16 dieną. Daugiau informacijos – BlogOut svetainėje.

Iki pasimatymo!

Nepaisant to, kad šis Pasaulio futbolo čempionatas vyksta ne Europoje, „futbolo mėnuo“ neliko be Europos Komisijos dėmesio – EK komisaras Andris Piebalgs (Latvija) savo tinklaraštyje patalpino trumpą vaizdo įrašą, kuriame sako sirgsiąs už Afrikos komandų pergales, nors paprastai palaiko Latvijos rinktinę ar kurią Europos futbolo komandą. Kad ir dėl to, kad Afrikoje čempionatas vyksta pirmąjį kartą ir žymi sunkaus ir ilgo plėtros proceso etapą. Europos Sąjunga yra didžiausia Afrikos rėmėja, žemyne vykdanti daugybę pagalbos ir plėtros projektų.

Gero jums futbolo!

Žadėtas Euroblogo susitikimas įvyko – ketvirtadienio pavakarį užpildėme vieną „Mano Guru“ baro salę ir susėdome padiskutuoti apie eurą šiandien ir eurą rytoj. Kaip žadėjo organizatoriai, diskusijoje turėjome du svečius: SEB banko vyriausiąją analitikę Viliją Tauraitę bei fondų valdytoją ir analitiką Petrą Kudarą (taip pat ir tinklaraščio autorių). Nors maniau, kad susidursiu su daug nesuprantamų man terminų, „išversti“ reikėjo tik vieną – taigi diskusija vyko paprastai, suprantamai ir labai aktyviai.

Visą ją nesiimsiu atpasakoti. Geriau jau sudėsiu į pastraipas kelias labiau įsiminusias temas:

Graikijos krizė nepraėjo. Nepaisant eurozonos šalių paramos skolose paskendusiai Graikijai, ta parama ko gero yra labai laikina. Finansų rinkos netiki, kad šaliai pavyks greitai išsikapstyti iš duobės. Jos skolas veikiausiai teks restruktūrizuoti, kas neprilygsta bankrotui, tačiau skolininkams ir investuotojams tikėjimo ateitimi neįkvepia.

Tebelieka grėsmė Pietų Europos šalims. Nors Ispanija ir Portugalija irgi paskelbė apie taupymo programas, kol kas finansinius reitingus suteikiančios bendrovės neužsidegė optimizmu. Nepaisant milžiniškų asignacijų euro stabilizavimui, grėsmė eurozonos ekonomikai išlieka. Pats didžiausias kliuvinys pasitikėjimui – neryžtinga ES narių vyriausybių politika, nenuoseklus Europos Centrinio Banko elgesys ir abejonė dėl ES gebėjimo greitai priimti svarbius sprendimus.

Tyčia valstybių finansininkai nežlugdė. Nors yra „statančių“ ant žlugimo ir nemokumo kortos, dauguma investuotojų ir obligacijų pirkėjų tikisi ūkio augimo. Kai kurių Europos šalių lyderių pastangos apriboti rizikos fondų veiklą ar tam tikras finansines operacijas yra veikiau politinis veiksmas, skirtas apraminti šalies gyventojus, nei racionalus rinkos reguliavimo sprendimas. Galimybės Graikijai pasiskolinti sumažėjo dėl dvejonių, ar Vokietija pritars jos gelbėjimui.

Kažin, ar Graikija galėjo būti „išmesta“ iš euro zonos. Tai ne vien ūkinis sprendimas. Kartą pradėjęs retinti valiutinės sąjungos gretas dėl jos narių nesubalansuoto biudžeto, po kiek laiko tikriausiai liktum tik su viena Vokietija euro zonoje. Jau nekalbant apie tai, kokią įtaką Europos Sąjungos politikai ir reputacijai tai padarytų.

Vejas saugo baudos. Jei brangiai turėsi sumokėti už išmindžiotą veją, tai kitą kartą nebelipsi ant žolės. Euro zonos šalis nuo ateities sukrėtimų galėtų apsaugoti automatinių baudų sistema: sankcijos, kurios ne derybų tvarka įsigalioja vos pažeidus biudžeto balansą ar kitus susitarimus, turinčius lemiamos įtakos visos ES gerovei. Tokia sistema gal pristabdytų ir politikų išlaidavimą prieš rinkimus, nes ateitis prie suskilusio lovio būtų daugiau nei tikėtina.

Mes galime neskubėti teisti euro. Gal estams šiandien reikia apsispręsti, ar dabartinė euro zona yra „gera vieta būti“ – mes dar galime laukti. Nepanašu, kad Lietuva prisijungtų prie euro zonos šalių anksčiau kaip 2015-aisiais, o gal net 2017-aisiais metais. Iki to laiko galima ir išlipti iš krizės, ir vėl į ją patekti. Euro klausimas Lietuvoje – ne šios vyriausybės reikalas.

Silpnas euras nedaug lemia. Teoriškai silpnas euras reiškia, kad mūsų eksportuotojams yra kiek lengviau, tačiau daugumai gyventojų tokia perspektyva nėra gera, nes žaliavas mes perkame „doleriniu“ kursu, net jei mokame eurais. Kalbama apie dolerio ir euro paritetą (kurso santykis 1:1) ar net žemesnį už dolerio kursą. Net eksportuotojams tai nelaukiamas rezultatas, nes, pavyzdžiui kurso kritimas vienu centu Vokietijos eksportą padidina vos 0,2-0,4%. Sunku pasakyti, kas būtų, jei euro kursas kristų labai smarkiai.

Euro įvedimas – politinis pripažinimas. Jei mes savo valiutą esame susieję su euru, tai iš esmės mes importuojame valiutos politiką. Teoriškai netgi galėtume vienašališkai pakeisti litą euru, nors tuomet, pasak diskusijos dalyvių, niekas su mumis Briuselyje nebesisveikintų. Iš esmės euro įvedimas yra politinis šalies pažangos ir potencialo pripažinimas. Už tai reikėtų pasveikinti estus. Tiesa, stojant Graikijai į eurozoną tas pripažinimo lygis patyrė šiokį tokį pažeminimą.

Tai tokias mintis (žinoma, ne visas) užrašiau iš Euroblogo susitikimo. Buvo smagu, kad susirinkę ne tik klausė svečių, bet ir aktyviai dalyvavo diskusijoje. Tai skatina galvoti apie kitus susitikimus. Net temą kitam jau sugalvojome, bet anksčiau laiko jos neišduosiu. Juk pasimatysime?

Adam Giles (Flickr) nuotrauka

Smulkusis verslas, darbas sau pačiam… geistinas dalykas? 45% europiečių naujoje Eurobarometro apklausoje (PDF ataskaita) sako „taip“, tačiau atotrūkis tarp norų ir realybės yra didelis – savarankiškai dirba vos 10% Europos Sąjungos gyventojų. Kas kliudo? Kas pririša prie samdinio darbo? Pabandykime žvilgelėti į konrečius duomenis, kurie juo labiau įdomūs, nes šį kartą į Eurobarometro apžvalgą įtraukti ir JAV bei kelių didžiųjų Azijos valstybių duomenys.

Jau minėjau, kad norinčių savarankiškai dirbti europiečių vidurkis yra 45%. Labiausiai šį skaičių į viršų tempia Kipro gyventojai, iš kurių net du trečdaliai bevelytų dirbti sau. Lietuva irgi lenkia ES vidurkį su 49%, tačiau nei viena ES šalis neprilygsta kinų verslumui – Kinijoje 71% apklaustųjų nurodė pageidaują savarankiško verslo. Beje, dar 2007-aisiais mes būtume buvę arčiau Kipro, o ne ES vidurkio – mūsų noras verslauti patiems siekė 58%, tačiau krizė atėmė norą leistis į „avantiūras“.

O kodėl žmonės apskritai norėtų dirbti savarankiškai? Pagrindiniai tokio darbo motyvai: asmeninė nepriklausomybė, saviraiška, įdomesnis darbas, darbo laiko ir vietos pasirinkimas bei potencialiai geresnis uždarbis. Nepageidaujantys taip dirbti nurodo samdinio privalumus – tai reguliarios ir fiksuotos įplaukos, stabilumas, fiksuotos darbo valandos ir socialinės garantijos.

Tačiau netgi tie, kas patys savo verslo nenori pradėti, paprastai apie verslininkus yra itin geros nuomonės, ypač Lietuvoje.

Pavyzdžiui, teigiamas verslininko kaip darbo vietų kūrėjo savybes lietuviai įvertino bene geriausiai – vos procentu nusileisdami suomiams. Verslininkų, kaip naujų produktų ir paslaugų kūrėjų įvaizdis Lietuvoje taip pat gerokai lenkia ES vidurkį. Lietuviai rečiau, nei kiti europiečiai, mano, kad verslininkų tikslas tėra prikimšti savo pinigines ar išnaudoti kitų darbą. Iš visų ES šalių esame mažiausiai tikintys pastaruoju teiginiu.

Tai jei jau verslininko įvaizdis mūsų šalyje yra toks pozityvus, kodėl tik trys procentai apklaustų Lietuvos gyventojų nurodė maną, kad per penkeris artimiausius metus imsis savo verslo („gal būt“ nurodė 18%)? Atsakymas tikriausiai nesunkiai nuspėjamas: 45% apklaustųjų Lietuvoje nurodė stokoją lėšų savo verslo pradžiai; 31% mano, kad dabar yra blogas laikas imtis tokios veiklos; po 17% nurodė neturį pakankamai įgūdžių ir biją biurokratinių kliūčių. Jei ketvirčiui estų, čekų ar slovakų pradėti savo verslą trukdo idėjų stoka, tai tik devintadalis Lietuvos gyventojų pasiskundė išmonės trūkumu.

Jei norėtumėme išmatuoti realaus verslumo potencialą, turėtume iš norinčių skaičiaus atimti ketinančių skaičių. Lietuvoje šis indeksas yra su minuso ženklu (-23). Tai reiškia, kad asmeninis ir smulkus verslas greitai neaugs. Didžiausią verslumo potencialą tarp tirtų šalių turi Danija (+10), Suomija (+11), Švedija (+21), Norvegija (+3) ir Islandija (+33). Įdomu, kad visos iš vieno regiono…

Išeitų, kad mums trūksta tik pinigų startui. Tai iš dalies patvirtina atsakymas į klausimą „ką darytumėte, jei paveldėtumėte didelę pinigų sumą?“. Pagal atsakymą „pradėčiau verslą“ esame treti po rumunų ir bulgarų. Tai kur tie mūsų turtingi dėdės ir tetos?…

(rpongsaj/flickr nuotrauka)

Žmonės į privatumą internete žiūri atsainiai tol, kol nenuteka svetur jų duomenys (kaip pasitaikė ne vieną kartą) ar kas nors neįsilaužia į jų naudojamų tarnybų paskirtis. Nors aktyviai patys privatumo nuostatų internete netikriname, jei kyla klausimas iš esmės, dauguma norėtume, kad asmeniniai duomenys būtų saugomi kuo trumpiau. Firmos, teikiančios paslaugas internete, atvirkščiai – suinteresuotos kaip galima ilgiau saugoti asmeninę naršymo, pirkinių, lankomumo ir kitą istoriją, nes tai leidžia algoritmams parinkti labiau pritaikytus vartotojui produktus ir paslaugas.

Atsakydama į Europos Komisijos paklausimą dėl asmeninių duomenų panaudojimo, Google yra rašiusi, kad 9 mėnesius saugoma IP informacija ir 18 mėnesių saugoma slapukų informacija reikalinga tam, kad greičiau būtų kraunami paieškos rezultatai, jų turinys pritaikomas pagal tai, ko žmogus ieškojo anksčiau ir pan.

Europos Sąjungoje priimta griežtesnė asmeninių duomenų saugojimo tvarka, nei Jungtinėse Valstijose. Čia duomenys turi būti saugomi trumpiau ir saugyklose pagal juos neturėtų būti identifikuojami individualūs vartotojai.

Praėjusią savaitę EK išsiuntė pakartotinius laiškus JAV paieškos sistemų operatoriams, ragindama priimti su ES suderintą 6 mėnesių asmeninės informacijos saugojimo limitą ir panaikinti iš duomenų bazių IP informaciją, leidžiančią atpažinti vartotojus pagal jų interneto adresus. Google teigia trinanti iš savo duomenų bazių paskutinį IP adreso segmentą (pvz.: vietoje 127.245.0.12 lieka 127.24.0.—), tačiau Europos komisija tvirtina, kad to negana. Sudėjus šią informaciją ir slapukuose saugomus duomenis, esą galima identifikuoti žmones ir praėjus 6 mėnesiams nuo jų apsilankymo svetainėje.

Kadangi firmos griežtesnio privatumo režimo vengia, EK kreipėsi į JAV Federalinę prekybos komisiją (FTC) paaiškinimo, ar vartotojai Europoje gali traukti į teismą JAV bendroves, kurios nepaiso reikalavimo griežtinti interneto tarnybų privatumą. Jei tokia teisė būtų patvirtinta, Europos Sąjungos piliečiai galėtų paduoti į teismą JAV tarnybas dėl apgaulės.

wfabry (Flickr) nuotrauka

Dėmesio visiems, ką domina euras, Europos Sąjungos finansinės perspektyvos, Baltijos šalių santykiai su bendrąja ES valiuta ir kiti euroekonominiai dalykai! Birželio 10 dieną vyks Euroblogo susitikimas, kuriame laukiame svečių: finansų ekspertų Petro Kudaro ir Vilijos Tauraitės (SEB, Euro Team).

Šis susitikimas yra atviras – jame gali dalyvauti tiek Euroblogo autoriai, tiek ir jo skaitytojai, kuriuos domina euro perspektyvos. Jaukioje „Mano guru“ (Vilniaus g. 22) aplinkoje birželio 10 dieną, ketvirtadienį, nuo 18:00 pakalbėsime apie eurą iki šių metų krizės, ES veiksmus sustiprinti Europos valiutą ir galimus ateities scenarijus. Jau dalyvavę Euroblogo vakaruose žino, kad tai yra neformalūs, draugiški pašnekesiai ir idėjų mainai, iš kurių naudos gali turėti kiekvienas dalyvis.

Taigi junkitės pokalbiui! Tiesa, prašytume dalyvių užsiregistruoti el. paštu info@euroblogas.lt arba tiesiog šio įrašo komentaruose.

Suplanavote vasaros poilsį? Koks jis bus šiemet? Kuklus senelių sodyboje ar prabangus po palmėmis? Į šiuos klausimus galite atsakyti tik patys, o štai į klausimą, kaip apskritai atostogauja europiečiai, pabandė atsakyti vasario mėnesį atlikta Eurobarometro apklausa (PDF ataskaita). Joje buvo itin daug klausimų – visų čia niekaip neatpasakosiu, tačiau pasistengsiu parinkti įdomesnes vietas ir pateikti Lietuvos rezultatus kaimynų (latvių ir lenkų) kontekste.

Šiaip jau beveik du trečdaliai ES gyventojų yra linkę bent vieną kartą metuose asmeniniais (poilsio) tikslais iškeliauti į svečią šalį. Skirtumų tarp pernykščio turizmo ir šiųmetinio Eurobarometras neapibrėžė, nes vasario mėnesį daug apklaustųjų dar nieko konkretaus apie savo atostogų planus negalėjo pasakyti. Tačiau iš planuojančių atostogas savoje šalyje ketina jas praleisti 32% – panašiai kaip ankstesniais metais. Tarp planuojančių atostogauti užsienyje netikėtai išryškėjo lietuvių drąsa – kartu su vengrais, latviais, bulgarais ir rumunais mes manome, kad pinigų normaliam poilsiui užsienyje neužteks, bet vis tiek ketiname ten keliauti.

Šiaip jau mes nesame itin dideli keliautojai – apie 65% Lietuvos gyventojų nurodė bent vieną naktį 2009-aisiais praleidę užsienyje privačios atostogų kelionės metu. Tai tiek pat, kiek Lenkijos gyventojų ir 9% daugiau nei Latvijos. Užtat Latvijos gyventojai dažniau atostogauja – 54% nurodė išvykstą atostogų du ir daugiau kartų per metus. Lietuvoje šis skaičius yra 40%, Lenkijoje – 42%.

Nekeliavę po užsienį dažniausiai nurodė finansines kliūtis, tačiau, žinoma, ne visi vienodai. Pajamos visiškai neriboja norvegų ar olandų poilsio svetur, o štai bulgarams ar rumunams jis tebėra didelė prabanga.

Užsienio keliones finansine našta mūsų pietvakarių ar šiaurės kaimynai laiko dažniau, nei Lietuvos gyventojai. 50% apklaustų lenkų ir 49% latvių nurodė vengią kelionių dėl išlaidų. Mes taupome mažiau (44%). Kur kas mažesnė dalis (12% Lietuvoje) atideda keliones į užsienį dėl laiko stokos. Latvijoje ši dalis 2 procentais mažesnė, o Lenkijoje – 3% didesnė.

O jau kas išties nesame, tai namisėdos! Teiginį „nekeliausiu, nes būsiu su šeima/draugais“ Lietuvoje pasirinko vos 4 procentai. Norvegai, pavyzdžiui, dėl šios priežasties nekeliauja net 1 atveju iš penkių. Lenkijos gyventojai dvigubai „sėslesni“ už mus, latviai – pusantro karto.

Kas gi veja Europą atostogauti į užsienį? Įprasti motyvai:

Poilsį, kaip pagrindinę priežastį keliauti nurodė beveik visų šalių respondentai, išskyrus švedus, kurie per atostogas vaikosi šviesą ir šilumą (suprantama) ir latvius, kurie lanko draugus ar gimines. Regis, gyvename šalia, tačiau į svečius mus traukia daug, daug mažiau (15% prieš 38% Latvijoje).

Kelionių būdas iš esmės atitinka ekonominę situaciją ir sąlygas: 60% lietuvių keliauja automobiliais ir motociklais, kai tai daro tik 37% latvių – jie turi Air Baltic, mes neturime nieko. Nacionalinių avialinijų „skylę“ primena ir kelionių lėktuvu statistika: Latvija – 33%, Lietuva – 18%. Nors čia stebina vos 16 Lenkijos procentų. Ar LOT labai brangiai skraidina?..

Kaip kas ketina taupyti kelionėje, jei pinigų pasirodytų besą per mažai? Lietuvos turistai nevalgytų restoranuose (28%) ir bandytų susilaikyti nuo dalies pirkinių (16%). Panašūs ir latvių rezultatai, nors čia mes su kaimynais esame išskirtiniai – didžioji dauguma europiečių nurodė pirmiausiai taupysiantys grožio procedūrų sąskaita.

Jei žiūrėtume ne iš keliautojų perspektyvos, o iš šalių patrauklumo atvykstantiems, tai pirmiausiai turėtume reklamuoti Lietuvos gamtos grožį (32% jį laiko svarbiausiu), po to – kultūrinį ir istorinį paveldą (25%) ir galiausiai pramogas (16%). Nors dažnai tikimės daug lankytojų festivaliuose, muziejuose ar restoranuose, šie motyvai nė iš tolo nesilygina su šalies gamtos grožiu ir jo istorinėmis įdomybėmis.

Keletas įdomesnių skaičių pagal šalis: gamta labiausiai rūpi vokiečiams, tačiau ir mums tai svarbu – esame penkti iš 27 valstybių. Danus labiausiai vilioja istorija, mūsų kaimynus lenkus – santykinai mažai. Mūsų dėmesys praeičiai ir kultūrai atitinka ES vidurkį ir lenkia rodomą latvių ar jau minėtų lenkų. Pramogų labiausiai trokšta airiai, o štai norvegus suvilioti kazino ar vandens parkais kebliau.

Šiaip atostogų įpročius keisti žmonės nėra nusiteikę – 57% europiečių teigia atostogausią ten, kur atostogauja visada, įprastose vietose. Taigi ir mums prisišaukti naujų atvykėlių yra nelengva užduotis. O ir aš pats šiemet atostogausiu ten, kur jau kelis metus atostogauju iš eilės. Net ne užsienyje…

DPA/Spiegel nuotrauka

Kol rinkos žagsi pagal euro svyravimus, Vakarų Europos spauda svarsto, kas padėtų tokių bendros ES valiutos kataklizmų išvengti ateityje. Vokietijoje, kaip rašo Spiegel Online, dauguma apžvalgininkų sutaria dėl dviejų pagrindinių ateities dalykų:

1. Ateityje eurozonos šalys turės atidžiau prižiūrėti savo biudžetus, o gal net juos derinti ir planuoti specializuotai.
2. Dėl euro gerovės gali tekti įvesti „vokiškus“ įsipareigojimus – pavyzdžiui, sumažinti biudžeto deficitą iki 0,35% 2016-aisiais.

„Die Zeit“ rašo, kad Ispanija jau bando sekti vokiškuoju modeliu, tiesa, kol kas laisvesnėmis sąlygomis. Kitais metais šioje šalyje biudžeto deficitas neturėtų viršyti 6 procentų BVP.

Mažesnis biudžeto deficitas ir kuklesnis apetitas skolinantis išties padėtų stabilizuoti eurą, tačiau ne visiems vienodai patraukliai atrodo ši auka. Mat turtingos ar investuotojams labai patrauklios šalys gali verstis su santykinai didesniais vidiniais rezervais, o štai skurdesnės šalys praranda galimybę daryti spurtą ir bandyti vytis turtingesnes. Jei skolinimasis būtų apribotas, teigia kai kurie skeptikai, tai dar labiau sustiprintų dabar esančią atskirtį tarp turtingųjų Vokietijos ir Prancūzijos iš vienos pusės ir euronaujokių, ypač Centrinėje bei Rytų Europoje, iš kitos. Be galimybės laisviau skolintis, naujųjų ES narių gerovė, ekonomika ir netgi politika imtų labai priklausyti nuo ES lėšų. Vokietijos spauda neslepia, kad tai suverenumo praradimas mainais į euro stabilumą.

Vardindami euro privalumus, ekonomistai nurodo vienodos konkurencinės erdvės sukūrimą (kas yra gerai Vakarų Europai, bet blogai kitoms ES narėms, nes sunkiau konkuruoti kaina), milijoną naujų darbo vietų, sukuriamų eurozonoje per metus (ar tai guodžia Ispaniją, šiemet sumušusią nedarbo rekordą?). Bet jei net Vokietijoje, kuri yra turtingiausia eurozonos šalis, pusė gyventojų norėtų matyti sugrįžtančią markę, tai kodėl tokie norai neturėtų vilioti konkuruojančių šalių, kurios valiutos vertės skirtumus galėtų panaudoti savo eksporto skatinimui? Ar daug yra tikinčių, kad su ribota galimybe skatinti prioritetines veslo šakas naujosios ES šalys galėtų tikėtis už savo produkciją išorės rinkose gauti tokią kainą, kurią gauna Vokietijos įmonės? O jei tokia galimybė nė nesisapnuoja, tai kokia nauda iš galingo euro?

Marfis75 (Flickr) nuotrauka

Vakar skaičiau, kad Europos Komisija pritarė ketinimui pakviesti Estiją prisijungti prie eurozonos valstybių 2011-aisiais. Dar šių metų pradžioje tikriausiai labai nuoširdžiai būčiau pasveikinęs Baltijos kaimynus su tokiu pripažinimu. Bet šiandien? Net nežinau… Šiandien eurozona atrodo ne kaip dailiais kaspinais ir balionais papuošta nugalėtojo pakyla, o kaip spąstai.

Kadangi prisijungimas prie euro erdvės yra dar didesnės dalies suverenių valstybės teisių perdavimas centrinei Europos valdžiai, jis visuomenėje priimamas su tam tikra išlyga – tvirtu pažadu išplėsti ekonominę erdvę ir eksporto rinkas, lygiomis teisėmis dalyvauti plečiant Europos ekonominę ir konkurencinę įtaką, naikinti prekybos barjerus ir užtikrinti, kad valiutos vertė bus paspirtis, o ne trikdis nacionalinės valstybės raidai. Neneigiu, kad euras duoda, bet šių metų įvykiai parodė, kad euras gali ir atimti. Paradoksalu, tačiau dabar iš eurozonos „išstoti“ ko gero labiausiai norėtų tie, kas daugiausiai prisidėjo prie bendros ES valiutos gerovės – vokiečiai.

Tapusios mažiau atsakingos graikų, portugalų ir kai kurių kitų ES šalių „buhalterijos“ įkaitėmis, griežčiau finansus prižiūrinčios valstybės pasijuto nuskriaustos kaip tik už tai, už ką paprastai būna giriamos. Finansinis apdairumas sumokėjo už finansinio aplaidumo klaidas, nors saugiklis taip nedaryti buvo įrašytas pačiose pirmosiose Europos Sąjungos sutartyse. Daniel Gros iš Europos politikos studijų centro taip ir pasakė: „Jie suplėšė Mastrichto sutartį…“

Situacija po Graikijos krizės dar labiau pagilino vagą, skiriančią eurozonos kandidates. Iš vienos pusės, apdairi ir taupi Estija praktiškai perlipo visus slenksčius, nes, ciniškai svarstant, eurozonai reikia naujų kraujo donorų (jei netyčia tų 750 milijardų būtų negana). Iš kitos pusės – tikriausiai sumažėjo Lietuvos galimybės prisijungti prie euro per kelis artimiausius metus, nes ES nuo šiol dar labiau vengs valstybių, kurios potencialiai gali tapti reikalingos to kraujo. Serbai štai sako nebeplanuoją euro gerą dešimtį metų į priekį.

O mes? Nelabai ką turime pažadėti. Prasiskolinome iki ausų, o pažadais skolas grąžinti ateityje finansų rinkos ir ES eurozona gali ir nepatikėti. Piliečių senėjimo procesas – viena didžiausių Europos problemų – Lietuvoje daug spartesnis, nes jauni žmonės iškeliauja svetur. Nebegalime net ciniškai sakyti, kad mūsų skolas atidirbs jaunoji karta. Graikiškoji turizmo korta mūsų rankose ne koziris. Dažniausiai optimistai mini mūsų šviesius protus ir novatoriškumą, bet tie šviesūs protai šiandien studijuoja Edinburgo bei Lydso universitetuose ir grįžti namo neketina. Todėl nežinia, ar mūsų perspektyvos prisijungti prie euro zonos yra bent kiek didesnės nei serbų. Po šiųmečių skaudžių pamokų ES vengs glaudesnės integracijos su potencialiomis demografinėmis „bombomis“.

Liksime euro šalis stebėti iš pakraščio? Jei tikėsime kai kuriais skeptikais, taip gal net geriau. Yra manančių, kad „trilijoninis“ gelbėjimas yra ES pastangų riba – darinys, kurio atskirose teritorijose darbo užmokestis ir produktyvumas skiriasi iki penkių kartų šių skirtumų nesugebės ištverti neperkaitęs…

Štai čia yra mano kuklus graudus rezultatas. Pasirodo, labai menkai teišmanau Europos dalykus, nors ir rašau čia, Eurobloge. Iki kompiuterio (pagrindinio Europos egzamino prizo) man pritrūko daugiau nei pusės taškų. Galiu bent guostis, kad esu tarp trečdalio mažiau susimovusiųjų.

O patys ar bandėte? Egzaminas vyks dar porą dienų, bet siūlau neatidėlioti – visas procesas netrunka nė 5 minučių. Kitas dalykas, kad negaliu padrąsinti, jog bus lengva. Klausimai keblūs, o kai kurių nė neaišku, kiek teisingų variantų yra. Aš rinkausi visur tik po vieną – matyt dėl to toks prastas rezultatas ir gavosi. Nors visiškai mane suglumino tik vienas klausimas – tą pažymėjau bele kur…

Tie, kas laikėte egzaminą, pasigirkite komentaruose savo skaičiais ir parašykite įspūdžius. Rimtai. Neturiu jokio prizo geriausiam iš Euroblogo, bet gal ką sugalvosiu? (Iš tiesų tai noriu pasitikrinti, ar tikrai blogiausiai išmanau Europą).

Ryt kartu su dešimtimis tūkstančių Lietuvos moksleivių turi progą patikrinti savo žinias apie savo namus, Europą. Egzaminas vyks 300 Lietuvos mokyklų, tačiau nebūtina sėsti į suolą tam, kad išbandytum savo žinias – jau nuo dabar iki pat gegužės 12 dienos egzaminą išlaikyti galėsi ir internete, „Facebook“ socialiniame tinkle.

Europos egzaminas padės geriau suprasti savo, kaip ES piliečių, teises, patikrinti Europos geografijos, istorijos faktus. Prieš egzaminą mokyklose visą savaitę vyko specialios istorijos, geografijos, politologijos pamokos, Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metams skirti debatai, esė ir fotografijų konkursai, teminės klasės valandėlės, viktorinos ir kitos jaunimui patrauklios iniciatyvos.

50 geriausiai Europos egzaminą mokyklose išlaikiusių moksleivių bus pakviesti į Europos Komisijos atstovybę Lietuvoje, kur 2010 m. gegužės 14 d. įvyks finalinis turas. Jo dalyviams bus suorganizuota pažintinė programa ir seminaras, visi dalyviai bus apdovanoti vertingais prizais. Trys geriausiai Europos egzaminą finaliniame etape išsprendę moksleiviai bus pakviesti į pažintinį vizitą po Europos Sąjungos institucijas Briuselyje 2010 m. lapkričio mėnesį.

Daugiau informacijos: Europa.eu ir „Drąsinkime ateitį“ svetainėse.

Asteroid (Flickr) nuotrauka

110 milijardų eurų. Nesu tikras, ar kada nors mačiau tokį skaičių – net ant popieriaus ar kompiuterio ekrane užrašytą. Tačiau nuo šiandien jis bus dažnai kartojamas – mat tokio dydžio gelbėjimo ratas skolų liūne grimstančiai Graikijai mestas Europos Sąjungos šalių ir Tarptautinio valiutos fondo sutarimu. Iš šios sumos 80 milijardų surinks euro zonos šalys, o dar 30 – TVF.

Žinoma, „gelbėjimo ratu“ šiuos pinigus galima laikyti tik tuo atveju, jei vienintelė alternatyva būtų valstybės nemokumas. Juk tai ne dovana, o paskola, kurią Graikijai reikės grąžinti. Negana to, grąžinti, ne ieškant palankiausio ekonominio kelio laisva valia, o karpant ir lopant šalies biudžetą ir pinigų srautus griežtai pagal kreditorių reikalavimus.

„The Guardian“ numatomas taupymo ir biudžeto pertvarkymo priemones vadina beprecedentėmis. Dviem procentais didės PVM, didinamas akcizas už tabaką, alkoholį, degalus, drastiškai mažinamos viešojo sektoriaus darbuotojų algos, didinamas pensijinis amžius, įšaldoma numatytų socialinių programų plėtra. Nedarbas, dabar siekiantis 18%, netrukus gali pavyti ir pralenkti rekordinius Ispanijos 20%.

Ir net nepaisant to, kad ES euro zonos valstybių vadovai ketina skubiai patvirtinti pažadėtą sumą, neaišku, ar sumanytas pagalbos planas bus įgyvendintas. Graikijoje prasideda krizė 2.0, dar nepasibaigus krizei 1.0. Antroji gali būti gerokai gilesnė ir dėl to, kad beveik pusė apklaustų šiomis dienomis graikų ketina streikuoti. Kukliausiai gyvenantys žmonės nejaučia gavę ką nors iš tų skolų, kurias taip beatodairiškai ėmė ankstesnės šalies vyriausybės, tad ir grąžinti jų nenori, ypač su tokiomis skaudžiomis palūkanomis. Apžvalgininkai šalyje ir užsienyje nerimauja dėl galimos streikų ir riaušių bangos.

Žiūrint optimistiškai, Graikija labai vargingai gyvens bent penkerius artimiausius metus. Žiūrint pesimistiškai, 110 milijardų yra tik pirmos pakuros krosnyje, kuri sudegins dar daugybę milijardų – tiek pačioje Graikijoje, tiek ir kitose „silpnosiose euro grandyse“ – Portugalijoje, Ispanijoje, gal dar Italijoje ir Airijoje. Krizės skeveldros pasieks ir naujas ES nares: kas abejoja, kad naujų euro zonos narių priėmimas bus kelis kartus sunkesnis, jei išvis įmanomas?

Europos Sąjungai dabar apskritai niūrus laikas. Regimai dūžta visos viltys, kad dabartiniai sąjungos principai yra tinkami šalims su viena valiuta, tačiau labai skirtinga politika, ekonomikos lygiu ir valdymo principais. Ne kartą teko skaityti, kad „vienintelė išeitis“ yra vadinamosios Jungtinės Europos Valstijos. Lisabonos sutartis, pasak finansų ekspertų, nėra pakankamas žingsnis didinant ES integraciją. Tačiau ar ryžtųsi ES narės prarasti labai didelę suverenumo dalį mainais į teoriškai stabilesnę ekonominę ateitį?

Beskaitydamas apie Graikijos bėdas mūsų „diržo susiveržimą“ Lietuvoje laikyčiau pakankamai neskausmingu – jei tik, žinoma, jo pakaks atsigauti. Užsienio apžvalgininkai, dar neseniai nurašę Latviją ir kiek švelnesniais, bet ne mažiau skaudžiais žodžiais įvertinę Lietuvos perspektyvas, dabar jau ima girti Baltijos šalis už racionalius, laiku padarytus žingsnius. Netgi siūlo mokytis iš mūsų. Duokdie, kad to pakaktų…

Kadangi nesu ekonomistas, man visą laiką neduoda ramybės paiki klausimai, į kuriuos niekur nerandu atsakymų, nors, regis, šiuo metu jie turėtų rūpėti daugeliui:

1. Kodėl, žinodamos galimas pasekmes, valstybės tiek daug skolinasi?
2. Ar įmanomas subalansuotas valstybės gyvenimas be išorinių skolų? Ar yra taip gyvenančių valstybių? Jei taip – ar galima iš jų nusirašyti receptą? (naftos ir dujų išteklių nesiūlyti)
3. Kaip skurdžiai gyventume, jei nebūtume prasiskolinę? T.y. kiek ūkio gerovės Lietuvoje pridėjo skolos užsieniui?
4. (konspiracinis klausimas) Ar valstybės nepatiria spaudimo skolintis? Jei taip, tai kas tą spaudimą daro?

Tikiuosi, kad Euroblogą skaito šviesios galvos, kurios sugebės atsakyti…