Ar taisosi reikalai? Gyvenimas pagerėjo? Turite vilčių, kad artimiausiu metu ekonomikos atsigavimas spartės?

Kai kurie ekonominiai rodikliai vis gerėja, tačiau optimizmo nei Lietuvoje, nei euro zonos valstybėse kol kas nėra. Vasarį, pasak „The Irish Times“, pasitikėjimas ekonomikos perspektyva euro zonos valstybėse krito pirmą kartą per pastaruosius 10 mėnesių: pramonės ir paslaugų sferos optimizmą nusvėrė prekybininkų ir namų ūkių pesimizmas. Ir tai dar buvo prieš Graikijos krizę…

Tačiau Europos Komisija teigia, kad euro zonos šalių nuotaikos pakito tikrai nedaug ir iš esmės yra netoli visos ES vidurkio. Kažin, ar taip galima būtų pasakyti apie Lietuvos gyventojų nuotaikas, kurių tyrimą šiandien paskelbė Delfi. Beveik 60% apklausoje nurodė, kad jų gyvenimas pastaruoju metu pablogėjo, o pagerėjimo rudenį laukia vos 11,7%. Apklausos duomenys tikriausiai yra ganėtinai tikslūs, nes ten pat pateikiami Statistikos departamento skaičiai beveik sutampa.

Bet jei situacija iš tiesų gerėja, o žmonės tebėra niūrūs, tai kodėl? Sociologai sako, kad esame inertiško mąstymo ir į permainas teigiamai sureaguojame tik tuomet, kai jos mus paliečia tiesiogiai. Nedaugeliui dar taip nutiko. Atsigaunantis verslas neskuba didinti darbo vietų ar gerinti uždarbį – iki tol dar reikia kompensuoti patirtus nuostolius, vytis konkurentus ir t.t. Greičiausiai ekonominis pagerėjimas žmogaus kišenę pasiekia smulkiajame versle – gaila tik, kad ne taip daug jo turime.

Mano namų pajamos per pastaruosius metus sumažėjo beveik trečdaliu. Badaujančių nėra, bet kadangi pertekliaus ir anksčiau nebuvo, tai nuosmukis pasijuto. Padaugėjo rūpesčių, atsirado įtampos ir netikrumo jausmas. Jį sunku ignoruoti, netgi skaitant teigiamas šalies ar Europos ūkio naujienas. Nors bandau likti optimistas, nuoširdumo šiame jausme kol kas mažoka.

O kaip gyvenate jūs? Geriau? Blogiau? Prastokai, bet su perspektyva?

(iliustracija iš Flickr)

EP balsų pasiskirstymas, balsuojant dėl ACTA sutarties, jos skaidrumo ir suderinamumo su ES teise

Rezultatas daugiau nei įspūdingas, tačiau, manau, reikėtų paaiškinti, kas gi yra ta ACTA. ACTA (Anti-Counterfeiting Trade Agreement) yra tarptautinė sutartis dėl sugriežtintos intelektinės nuosavybės apsaugos. Pasak svetainės EuroActiv, anksčiau buvo numatyta visus intelektinės nuosavybės apsaugos susitarimus derinti Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijoje (WIPO), tačiau jos narėms nesutarus dėl bendrų priemonių, kai kurios šalys nutarė tartis dėl griežtesnių priemonių. Taip prieš du metus ir atsirado ACTA, kurios atstovai, įskaitant ES atstovaujančią Europos komisiją, jau buvo susitikę septynis kartus.

ACTA šalys: ES, Kanada, JAV, Australija, Naujoji Zelandija, Singapūras, Šveicarija, Marokas, Meksika ir Pietų Korėja

ACTA tikslas – papildomos teisinės bazės, praktinių teisėsaugos priemonių ir tarptautinio bendradarbiavimo paruošimas efektyvesnei kovai su intelektinės nuosavybės pažeidimais. Sutarties taikinys – ne tik padirbti žinomų firmų gaminiai, nelegalus vaistų importas, bet ir autorių teisių pažeidimai internete. Siūlomos kovos priemonės, įtraukia interneto vartotojų sekimą, privačių duomenų atskleidimą be teismo sprendimo, privalomą interneto paslaugų tiekėjų vykdomą srauto filtravimą, papildomas bausmes, įskaitant atjungimą nuo interneto.

Nors Europos Komisijos ACTA tinklalapyje pabrėžiamas derybų informacijos viešumas, ACTA derybininkai ne kartą yra kaltinti dėl to, kad viešai nėra prieinami derybų protokolai, o patys derybų dalyviai negali žiniasklaidai komentuoti jų turinio, nes yra pasirašę slaptumo sutartis.

Tačiau nepaisant slaptumo, dalis ACTA dokumentų pateko į viešumą (nuoroda į naujausią dokumentą) ir sukėlė didžiulį sąmyšį. Iš tų dokumentų, pasak Europos interneto tiekėjų organizacijos EuroISPA, paaiškėjo, kad ACTA derasi dėl radikalių šalių-dalyvių įstatymų pakeitimų ir naujų privatumo, žmogaus teisių, informacijos sklaidos bei jos ribojimo nuostatų, ypač tos sutarties dalys, kuriose kalbama apie internetą.

Taigi šiandien Europos Parlamentas tiesiog pareikalavo atskleisti ACTA derybų turinį, remdamasis tuo, kad pagal Lisabonos sutartį, nuo 2009-ųjų gruodžio 1 dienos Europos komisija „yra teisiškai įsipareigojusi neatidėliotinai ir pilnai informuoti Europos Parlamentą apie tarptautinių derybų eigą“. Tuo pačiu EP pakartojo asmeninės informacijos ir piliečių teisės naudotis internetu neliečiamumo svarbą. Europos Parlamentas pažymėjo, kad nėra prieš ACTA tikslus ar EK dalyvavimą derybose, tačiau paragino derybas vesti skaidriai ir nepasirašyti sutarties, kuri pažeistų pagrindines ES piliečių teises ar verstų keisti ES narių įstatymus.

2008-ųjų lapkritį į Europos Komisiją su prašymu atskleisti ACTA derybų sutartį kreipėsi Laisvos informacijos infrastruktūros fondas (FFII), tačiau gavo neigiamą atsakymą. FFII gali kreiptis į Europos Teismą, tačiau bylos svarstymas gali užtrukti daug metų, o ACTA derybų nuostatos esą svarbios milijonams piliečių jau šiandien. Matyt kaip tik dėl to Europos Parlamentas ir priėmė tokį sprendimą.

ACTA nevienareikšmiškai vertinama visame pasaulyje. Kritiškai derybų konfidencialumą ir jų nuostatas viešai paskelbtuose dokumentuose vertina EFF, Public Knowledge ir kitos interneto vartotojų teisių organizacijos; „Gydytojai be sienų“ yra susirūpinę, kad sutartis siekia užkirsti nebrangių (generic) vaistų importą ir prieinamumą mažiausiai pajamų gaunančioms ir labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms.

Abejojama ne tik dėl ACTA nuostatų, bet ir dėl pačios sutarties tikslingumo. Kritikai teigia, kad sutartis nebus veiksminga vien dėl to, kad joje dalyvauja nedidelė pasaulio valstybių dalis (žr. žemėlapį) – ir dar būtent ta, kurioje intelektinės nuosavybės pažeidimai kelia mažiausiai rūpesčių. Bendras „intelektinis klimatas“ esą labiausiai priklausys nuo to, kaip elgsis ne ACTA sutarties valstybės, ypač Kinija, Rusija ir Indija.

Net po EP balsavimo nėra aišku, kada bus atskleistos ACTA sutarties smulkmenos ir kada šis dokumentas bus prieinamas viešai diskusijai. Jei galutiniame sutarties tekste liks ištraukose paviešintos atjungimo nuo interneto ar vartotojų sekimo nuostatos, veikiausiai dėl jos priėmimo dar bus daug karštų diskusijų. Kaip ES galės paaiškinti savo piliečiams viešai svarstanti interneto prieigą įtraukti prie esminių žmogaus teisių, o už uždarų durų besideranti dėl tų pačių piliečių atjungimo nuo interneto?

Jis nebūtinai uždirba 100% – ne kiekvienas yra patenkintas uždarbiu, tačiau kokia ta alga bebūtų, vidutiniškai Europos Sąjungos šalyse moteris vis tiek uždirbs 18% mažiau. Ir tai tik viena vyrų ir moterų darbo teisių lygybės problemų. Neretai vengiama moteris priimti į tam tikras „kritiškai svarbias“ įmonei ar atsakingas pareigas, ypač jei vadovai mano, kad yra reali „jaunos mamos“ grėsmė: investuosi dabar į specialistės apmokymą ir kvalifikacijos kėlimą, o ji ims ir išeis motinystės atostogų – grįžus teks viską kartoti iš naujo. Pinigų švaistymas, ar ne?

O kur dar viršvalandžiai, su kuriais, žinoma, neoficialiais, daug mieliau sutinka jauni, nevedę vyrai? Neapmokamas darbas – didelis neprižiūrimas verslo „šešėlis“, kuriuo, tačiau, nevengia pasinaudoti net santykinai respektabilios įmonės. Juk mūsų darbo produktyvumas vis dar yra mažesnis už Europos vidurkį? Tai ar ne natūralu, kad reikia dirbti daugiau? Taip pasiūlymus panaktinėti darbe argumentuojanti valdžia apie atlygio skirtumus pamiršta, bet mes jau esame pripratę prie selektyvaus darbdavių užmaršumo…

Moterų ir vyrų uždarbio lygybės neskatina ir atkakliai skatinamas uždarbio sumos konfidencialumas. Mažiausiai dviejose įmonėse, kuriose teko dirbti, pasirašiau darbo sutartį, kurios vienas punktų buvo „Uždarbio suma yra konfidenciali“. Paslaptis išlaikoma ne tik „išorėje“, bet ir įmonės viduje – atvirai apie algą kalbėti nepadoru. Gal tas konfidencialumas apsaugo nuo nuolatinio savo pastangų ir atlygio už jas lyginimo su analogiškais kolegų skaičiais (su visomis tokiai nedėkingai temai būdingomis paskemėmis), tačiau jis yra puiki priedanga ir vyrų bei moterų atlyginimų nelygybei.

Ar susidūrėte tiesiogiai su uždarbio nelygybės problema? Iš savo patirties negaliu semti, nes dažniausiai dirbau „vienetinį“ darbą – t.y. neturėjau tokias pačias pareigas užimančių kolegių ar kolegų, su kuriais (nepaisant draudimų) galėčiau palyginti savo algą. Galiu tik pasakyti, kad maždaug trečdalį karjeros dirbau tiesiogiai ar netiesiogiai vadovaujamas moterų, ir paliudyti, jog kitas stereotipas – apie neva menkesnius moterų sugebėjimus vadovauti kolektyvui – yra iš piršto laužtas. Aš tai žinau, jūs tai žinote, bet „seksistinių stereotipų gajumas“ yra prioritetinė lyčių lygybės sritis bent penktadaliui europiečių ir maždaug 11% Eurobarometro apklaustų lietuvių (žr. tyrimo dokumentus prie pirmosios nuorodos). Apskritai su teiginiu „Verslo bendruomenėje dominuoja vyrai, kurie nepakankamai pasitiki moterimis“ sutinka beveik trys ketvirčiai ES gyventojų – tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje.

Taigi nors šiandien viešai apie „moterį prie puodų“ kaip apie idealą kalbama gerokai rečiau, realios nelygybės tarp lyčių likę daug. Ir dėl to kovo 8-oji man tebeatrodo svarbi data (na, gerai – tikriausiai atspėjote, kad iki to prisikasiu kurioje nors rašinio vietoje). Ji turi politinių ir ideologinių asociacijų, kurios nepatinka dešiniųjų pažiūrų žmonėms, tačiau kartu ji žymi ilgą ir sudėtingą lyčių lygybės siekio istoriją: nuo teisės balsuoti, teisės mokytis ir studijuoti aukštosiose mokyklose, teisės užimti pareigas valstybės institucijose iki šiandien, kai turime moterį-prezidentę, kurios, beje požiūris į kovo 8-ąją kaip šventę neoficialiai yra „daugiau nei skeptiškas“.

Jei negerai yra šiandien sveikinti, tai galiu nesveikinti – galiu palaukti, kol „ir jis, ir ji uždirbs po lygiai“, po lygiai dalinsis vargus ir džiaugsmus, pramogas ir pareigas. Šis dalykas nesusijęs su konkrečia data ir iš esmės yra ilgas procesas, bet džiaugčiausi radęs kurių nors metų kalendoriuje jo pabaigos dieną, tegu ir ne kovo mėnesį…

Liber (Flickr) nuotrauka

Neseniai The New York Times paskelbė straipsnį „Lisabonos sutarčiai nepavyko iškelti ES į pasaulinę areną“. Jo autorius teigia, kad aštuonerius metus derinta, labai sunkiai ratifikuota Sąjungoje Lisabonos sutartis kol kas nedavė europiečiams jokios naudos, jei nepadarė žalos…

Straipsnio mintys:

• Pirmasis ES prezidentas ir pirmoji užsienio politikos vadovė yra neryškios asmenybės.
• Nuo naujos valdžios atsiradimo nesumažėjo disputų dėl užsienio politikos ir jos atstovų.
• Lisabonos sutartis nepadėjo išvengti krizės Graikijoje.
• Ispanijos siekis surengti ES-JAV aukščiausiojo lygio susitikimą įnešė dar daugiau painiavos į tarptautinius santykius. Galiausiai JAV prezidentas į Europą neatvyko.

Kaip manote jūs? Ar per anksti skaičiuojame viščiukus ir reikia palaukti, kol visos ES šalys suderins savo interesus su Lisabonos sutartyje numatyta naująja tvarka, ar, vis dėlto, ši sutartis jau pasmerkta? „Skeptikų ketvirtadienis“ ragina išsakyti visas nuomones: ir kritiškas, ir nuosaikias, ir entuziastingas.

Dabar, kai žiniasklaidos dėmesys šiai ligai yra atslūgęs, tyrimo gauti skaičiai atrodo natūraliai nuosaikūs, tačiau rudens pabaigoje santykinis europiečių skeptiškumas būtų šiek tiek nustebinęs (pamenate kaukes gatvėse?).

Visą ataskaitą galite rasti Eurobarometro svetainėje, o čia pateikiu tik keletą įdomesnių diagramų ir skaičių.

Klausimas: Ar ketinate šiemet pasiskiepyti nuo sezoninio gripo?

Įdomiausias akcentas – labai mažas abejojančiųjų skaičius.

Klausimas: Ar nerimaujate, kad 2009-ųjų H1N1 virusas gali tapti rimta grėsme?

Kiti įdomūs skaičiai iš tyrimo:

• 57% mano, kad galimybė asmeniškai užsikrėsti kiaulių gripu yra labai menka arba išvis jos nėra.
• 81% pasitiki tuo, ką apie virusą sako gydytojai (aukščiausias rezultatas), tik 29% pasitiki tuo, kas rašoma internete. Autoritetai išsidėsto taip: gydytojai, nacionalinė valdžia, Europos valdžia, žiniasklaida, internetas. Apie gripo grėsmę dauguma ES gyventojų sako sužinoję iš TV (65%) arba spaudos (36%).
• 50% manė, kad žiniasklaida virusui skyrė daugiau dėmesio, nei derėtų. Tik 9% to dėmesio pasirodė per mažai.
• Nors dauguma apklaustųjų žinojo, kad pagrindinė profilaktinė priemonė yra dažnas rankų plovimas, apie tai geriausiai buvo informuoti suomiai (78%), o menkiausiai… lietuviai (25%). Tiesa, tik ketvirtis apklaustųjų sakė dėl gripo pavojaus pakoregavę savo kasdienės higienos įpročius.
• Apskritai skiepų nuo gripo efektyvumu tiki tik 24% europiečių, 30% sako netikį, kad vakcina gali būti saugi ir efektyvi.

Taigi klausimas jums: ar plovėte rankas dažniau ir kaip būtumėte atsakę į Eurobarometro klausimus apie gripą?

Jei Euroblogo įrašų kalendorius neklysta, visai netrukus galėsime pažymėti pirmųjų šio projekto metų sukaktuves. Nors pastaraisiais mėnesiais tinklaraštis atrodo kiek sulėtėjęs, per metus jis pasiekė daugiau, nei galima būvo tikėtis – projektas pagal prenumeruojančių jo rašinius skaičių patenka į Lietuvos skaitomiausiųjų dešimtuką. Tiek pasiekus verta tęsti. Tęsti su naujais sumanymais ir nauja energija – tokios išvados priėjome besitardami su EK atstovybe Lietuvoje.

Kadangi pasišoviau atlikti dalį organizacinių darbų, noriu trumpai išdėstyti idėjas, kurias ketiname įgyvendinti:

• Savaitės temos. Diskusija gyva tada, kai yra akstinas ją pradėti ir joje dalyvauti. Iki šiol beveik kiekvienas autorių įrašas buvo tema diskusijai, tačiau greta jų norėtųsi turėti temų, tiesiogiai susijusių su aktualijomis. Kaip Europa gelbės Graikiją ir kiek tai kainuos? Ar Europos Komisija gali tapti Microsoft ir Google tarpusavio santykių suvedinėjimo arena? Ar mes jau turėjome pajusti „Lisabonos“ privalumus, ar reikia apsiginkluoti kantrybe? – Temų tiek, kad išsirinkti bus keblu…
• Vaizdžioji statistika.  Jaučiu silpnybę vaizdžiajai statistikai. Sprendžiant iš to, kuo dalinasi žmonės laiškuose ir Facebook tinkle – ne aš vienas. ES turi stulbinamą kiekį įdomios statistikos ir informacijos, tačiau ją galima pateikti įdomiau. Kodėl nepabandžius?
• „Skeptikų ketvirtadienis“. Niekas Eurobloge nevaržė nuomonių įvairovės, bet kartą per savaitę galima bandyti pakurti tikrą argumentų ir kontrargumentų ugnį (civilizuotą ir pagarbią, žinoma). Mes metame teiginį į areną ir įleidžiame visus norinčius jį sudraskyti. Tai būdas pažinti abejones, atskleisti požiūrius ir pasisemti minčių ateities rašiniams bei diskusijoms.
• Eksperto komentarai. Trumpas politikų, politologų, ekonomistų, teisininkų ir kitų sričių ekspertų komentaras aktualia tema. Labiau citata, nei interviu.
• Srautas. Norėtųsi, kad Euroblogas būtų ne tik diskusijų, bet ir naujienų, susijusių su Lietuva Europoje, centras. ES planai, užsienio ir Lietuvos žiniasklaidos straipsniai, įvykiai ir renginiai Lietuvoje – į bendrą straipsnių erdvę tokia invazija nepasiteisintų, tad ketiname padaryti atskirą „dėželę“ šioms euronaujienoms po Euroblogo stogu. Kad būtų radinių kasdien apsilankius.
• „Slapti“ projektai. Na, jie dar slapti. Laikinai, kol jiems ruošiamės. Tačiau visiškai atvirai prašome idėjų ir pasiūlymų, kritikos ir komentarų tolesniems darbams ir tinklaraščio tobulinimui.

Mano vaidmuo, kaip minėjau, yra organizacinis. Turintis tik vieną tikslą – pagyvinti Euroblogą ir suburti aplink jį aktyvesnę bendruomenę. Matyčiau joje ne tik dabartinius autorius bei skaitytojus, bet ir visus neabejingus ateičiai, bestudijuojančius visuomenės ir politikos dalykus, šiaip iniciatyvius ir šviesius žmones. Žinau, kad jų turime daug. Belieka juos pasiekti ir draugiškai prisistatyti.

Futureatlas.com (Flickr) nuotrauka

Taip mažuma gali daryti didelę įtaką daugumai, nors vargu, ar ką nors pasiektų. A. Paulausko vertinti neketinu, jo veiksmai jau seniai įvertinti. Populiaru nemėgti Kubiliaus, raginti jį ir kitus ministrus atsistatydinti ir visaip kitaip skelbtis krizės nugalėtojų pranašais. Tiesa, nesu didelis valdančiųjų gerbėjas, ypač nepatinka kai kurie sprendimai socialinėje sferoje. Taip pat ir faktas, kad valstybinės mokyklos kažkokiu stebuklingu būdu tampa katalikiškosiomis. Ko gero, man to nesuprasti, tačiau suprantama viena – konservatorių valdymo laikotarpiu Bažnyčia šalyje turi puikias sąlygas suvešėti. Tiesa, nemaloniai nustebau išgirdęs apie Prezidentės D. Grybauskaitės  kvietimą atvykti pačiam popiežiui. Tai ta pati moteris, kuri rinkiminės kampanijos metu pareiškė, kad šalies Bažnyčia jos akivaizdžiai nepalaiko.

http://politika.atn.lt/image/view/465x1000/11546/crop/grybauskaite2%20bfl.jpg

Kadangi mūsų konservatoriai yra katalikiški (ir atvirkščiai), tai ir kitokia nuomonė nei Partijos yra priešiška. Vilniaus meras, suteikęs leidimą LGBT žmonių eitynėms, kaip mat buvo užsipultas kolegų partiečių ir kitų nuolatinių pasisakytojų žmogaus teisių tema (žymiausias  „ekspertas“ – „Dviračio šou“ gana vertai pavadintas gėjų reikalų ministru – p. Petras Gražulis). Suprask: bendros nuomonės nesilaikymas – kone antivalstybinė veikla. Tuomet prabudo ir Kultūros paveldo departamentas, teigiantis, kad ten, kur kažkada buvo kapinės (dabar jas tik su virbalais atrasi), žmonėms rinktis draudžiama. Lai eisena vyksta kažkokioj gatvelėj iki artimiausios mašinų stovėjimo aikštelės. Koks skirtumas, kad paminamas elementarus žmogiškumas – rinkėjai supras. Be to, kiek ir beliko kankintis – jau nuo kitos savaitės žiniasklaidoj, ko gero, negalės pranešdinėti apie šį įvykį (Nepilnamečių apsaugos[...] įstatymas). Nematykim, negirdėkim, ir taip – iki kitų rinkimų.

Carpe Diem - lotynų sentencija sakanti "panaudok dieną prasmingai". Paveislėlis iš www.wikipedia.org

Mintys kaip dulkės. Ieškai – nerandi. Apsiniaukusią dieną tik gerai susikaupęs ir turėdamas pedantiškumo polinkių gali pastebėti vieną kitą. O žiū – pavasarinei saulei pažadinus jos tokiomis kolonomis nuo komodų, nuo lentynų, tokiais spiečiais nuo veidrodžių kyla. Jaučiuosi kaip beginklė su viena pašluoste prieš armiją. Pastebėjau, kad mintys vadovaujasi ta pačia veikimo logika. Ieškai – nerandi. O po emocijų griūties – nespėji rikiuoti. Pastebėjau, kad tokią emocijų liūtį sukelia didesnis žmonių susibūrimas. Paskutiniame tokiame dalyvavau praeitą penktadienį – nacionaliniame kolegijų verslumo konkurso finale.

Mintis apie jį nusprendžiau padėlioti ir ant popieriaus. Pamaniau, vertos pasidalinti, nors gal  “po laiko”, bet tai turbūt ir yra didžioji ironija, kad reikalingos mintys ateina kaip tik po to, kai jų labai reikėjo.

Tiesa, ši rašliava skirta tiems, kurie tikiu, kad kitais metais turės drąsos kurti verslo idėjas, turės drąsos jas įgyvendinti. Ir gal rašau tik saujelei. Mat dauguma mano pažįstamų jaučiu, jog stebi tekstą ir mano, jog  turi pakankamai patirties, kad nereiktų rašyti verslo planų. O kartais tai rodo, jog jie turi ir mažiau tikėjimo savo svajonėmis. Pastarieji, galite spuspelti paskesnę nuorodą, nuvesiančią į kitą raidžių rinkinį (įrašą).

Taigi, konkurso (reikšmingu pavadinimu PROFAS) finalo metu kaip priimta buvo išrinkti nugalėtojai. Verslo patirties turinčių asmenų grupė (tarp kurių Aurelijus Katkevičius, Artūras Račas, Laimutė Velionaitė, Emilis Ruželė, Jonas Ragauskas), pripažino, kad geriausiai pristatyta idėja – deguonies kokteilių baras. Jos sėkmės paslaptis – išskirtinumas. Ir neskubėkite – ne produkto – kuris iš prigimties atitinka vartotojų elgsenos tendencijas arba paprasčiau – skatina sveiką gyvenimo būdą. Merginos stovėdamos prieš 120 galvų ir dvigubai akių auditoriją tikino, kad deguonies prisotintas skystis spartina smegenų veiklą, stiprina imunitetą. Nuo savęs pridurčiau, kad būtina sąlyga pozityviam poveikiui – tikėti jo galia. Taigi, pagrindinis komandos pranašumas – merginų tikėjimo virsmas idėja, idėjos virsmas rezultatu.

Merginos pristatė idėją, kuri jau veikia. Baras įkurtas prekybos centre „Gedimino 9“ sulaukia virš 800 lankytojų per mėnesį. Tai daug. Vertinant, baro lokaciją – traukiančių akį parduotuvių tame centre yra tik viena. Etiškumo vedama neminėsiu jos pavadinimo. Nueikite – įvertinkite.

Merginų gražaus pavyzdžio vedina turiu jums palinkėjimą. Jei jau atradote, ką mėgstate daryti – šukuosenas papūgoms, ieškote pasimetusių pudelių, restauruojate senovines monetas ar užsiimate su meile kitais „dienos karpymo“ (pagal Lotynų sentenciją „Carpe diem) būdais, sustokite. Ar esate kada klausę savęs- ar galiu surasti pudelį ne tik senmergei mokytojai, bet ir kitame mikrorajone gyvenančiam draugui, ar galiu šukuoseną sukurti ne tik mažosios sesės pagūgai bet ir kitoms čiauškalėms? Tokie klausimai, o greičiau atsakymai ir veiksmai, bičiuliai, atves jus prie didžiausio malonumo – kurti, daryti tai, ką mylite, ne tik savo malonumui, bet kitų džiaugsmui. Jausmas neįkainuojamas ir vertas pastangų.

Šis malonumo suteikimas kitiems visuomenėse, kuriose viskas, kas materialu matuojama pinigine išraiška, vadinamas verslu. Ir, jei, tai yra tai, ką jaučiate, galvojate – nustokite, nelaukite. Žmones netampa kirpėjais, jei nekerpa, kaip ir netampa šokėjais jei nešoka. Nelaukite įkvėpimo, kuris gali ir neateiti. Tad visiems jaučiantiems, kad norite pradėti: “DARYKITE”. Pradėti verta nuo idėjų, kurios mielos sau pačiam – kurios gimsta iš jūsų mėgstamo užsiėmimo, darykite, kurkite.

Globalūs veiksmai ir susitarimai, žinoma, yra puiku, bet kaip sako think global, act local. štai keli įdomūs dalykai, įvykę pačioje Kopenhagoje, konferencijos metu:

Kai didieji Europos miestai pratina savo gyventojus prie dviračių ir įrenginėja jiems nuomos punktus, Kopenhaga pristato energiją gaminantį dviratį. Rato sukimo energija verčiama į elektros. Taip bevažiuojant galima pakrauti kompiuterį, telefoną ar dar ką širdis geidžia. Į komplektą įeina ir milijonas kitų funkcijų, kaip nuvažiuotų kilometrų skaičiavimas, dalinimasis maršrutais ir t.t. Na, bet čia jau nieko labai naujo. Žėkit:

Antras įdomus dalykas, kad pasnigus Kopenhagoje, nuo šiol dviračių takai bus nuvalomi greičiau už automobilių gatves. Nepasakyčiau, kad tai kažkoks stebuklingas sprendimas. Taip pat nemanau, kad jei dviračių takų valytojai užstabdys, tai kelininkai specialiai stovės ir lauks, kol pirmieji atliks savo darbą. Tiesiog tai rodo miesto galvų požiūrį į dviratininką: kaip prioritetinės transporto priemonės vairuotoją, kurį reikia gerbti. KADA TAI DAŠUS VILNIAUS VALDŽIAI?????

To paties renginio proga buvo ištirtas ir visų Europos miestų oro kokybė. Pagal bendrą indeksą esame 13-i, o pagal vieną iš parametrų – švarumą – pirmi! Tačiau džiaugtis galėsime neilgai, nes ypatingai blogai pasirodėme CO2 emisijos kategorijoje. Taigi dar kartą: dviračiai dviračiai dviračiai! (Beje, motociklas – ne dviratis, pone Navickai).

Žinoma, kaip ir kiekvieno politinio renginio metu, atsiranda opozicija. Šįkart susirinko didelis būrys protestuotojų, teigiančių, kad COP greičiau jau skatina vartojimą (ragindama pirkti naują, taupesnę techniką) vietoj to, kad mažintų jį. Daugiau argumentų ir pavyzdžių – vienos aktyvistės užrašuose.

Visada svajojau gyventi prie jūros. Bet iš Vilniaus kraustytis irgi nenoriu. Tad gal visai smagu bus, jei Baltijos jūros lygis pakils iki tiek, kad pasiektų Vilnių? Juokai juokais, bet besikeičiantį klimatą bent jau aš jaučiu stipriai. Kaip mažinti mūsų sukuriamas pasekmes – jau kitas klausimas.

Kaip žinia 2010 m. Lietuva pasitinka be Ignalinos atominės elektrinės. Gruodžio 31 ą dieną ji oficialiai uždaroma ir nebeteikia energijos. Lietuvoje vyrauja bendra neigiama nuotaika dėl elektrinės uždarymo, nes tai atneš Lietuviai tiesioginių nuostolių vidaus ekonomikoje, bei užsienio politikoje.

Naujausiame interviu rašoma, kad buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas teigia jog Europos Sąjungos (ES) reikalavimas 2009 metų pabaigoje uždaryti Ignalinos atominę elektrinę buvo, jo žodžiais, absoliučiai kategoriškas.

“Klausimas buvo labai konkretus – ar būtų klaida, jeigu mes pasiliktume su elektrine ir nebūtume ES nariais”, – sakė A.Brazauskas.

Pagal A. Brazauską Lietuvai buvo pareikštas ultimatumas – arba ES arba Ignalinė. Jis nusiplauna nuo savęs ir visų Lietuvai derybose su ES atstovavusių politikų (kuriems vadovo Petras Auštrevičius) atsakomybę ir visą kaltę dėl Ignalinos AE uždarymo. Kaltę, bei lietuvių pyktį dėl būsimų nuostolių bando perkelti ES. ES privertė ir taip privalėjom padaryti.

Tai yra visiška nesąmonė ir blefas. ES teisinėje bazėje kalbančioje apie naujų narių priėmimą nėra nė vienos eilutes, kurioje būtų rašoma, kad šalis turinti sovietų sąjungos laikų statytą atominę elektrinę negali tapti Europos sąjungos nare. O stojimo procesas yra teisiškai reglamentuotas 1993 ES tarybos narių susirinkime, kuris įvyko Kopenhagoje. Nuo to laiko pagrindiniai tris kriterijai kuriuos privalo atitikti kiekviena šalis prieš tampant ES nare ir yra vadinami Kopenhagos Kriterijai. Jie yra šie:

Politinis: institucijų stabilumas, užtikrinti demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumoms bei jų apsaugą;

Ekonominis: veikianti rinkos ekonomika ir gebėjimas atlaikyti konkurencinį spaudimą ir rinkos jėgas Sąjungoje;

Priėmimą Bendrijos teisyno: gebėjimas prisiimti narystės įsipareigojimus, įskaitant griežtą politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos tikslus

Buvo derybos, o ne ultimatumai

Lietuva nuo savo bendradarbiavimo su Europos Bendrija pradžios iki įstojimo atliko daug namų darbų, kad atitiktų šiuos kriterijus ir EK, bei EP buvo priėmę palankių sprendimų, kad Lietuva turėtų tapti ES nare. Tad naivu manyti, kad ES taryba po tiek Lietuvos darbo įvairiose srityse, numos į viską rankas ir uždarys duris tik dėl vienos elektrinės.

Viskas ko reikėjo pabaigti stojimą į ES buvo derybos dėl stojimo sąlygų tarp tuometinių 15 ES tarybos narių ir Lietuvos. Ir tos sąlygos jau priklausys nuo derybų eigos, bei pačių derybininkų. Derybos vyksta dėl 13 sektorių, pereinamų laikų ir finansines pagalbos.

Tad Algirdas Brazauksas mane laiko visišku idiotu, kad patikėčiau jog ES iškelę Lietuvai ultimatumą. Ultimatumai yra tik dėl Kopenhagos kriterijų.

Ignalinos AE uždarymo norėjo tuomet EP dominavę kairieji socialistai tikėję į atsinaujinančios energijos šaltinių sukūrimą, bei atominių elektrinių taršą. Tad tai grynai politinių pažiūrų spaudimas. Lietuva turėjo daug argumentų savigynai, na, kad ir Prancūzijos atominių elektrinių pavyzdys ar paprasčiausias faktas jog ES teisyne tuomet nebuvo nė vieno dokumento, kuriam prieštarautų Ignalinos AE egzistavimas. Tačiau Lietuvos derybininkams labiau rūpėjo didesni skaičiai finansavimo derybose, tad nenorėdami aitrinti derybų jie ir nesiginčijo dėl elektrines.

Tad ne ES, o savo bestuburius derybininkus turėtume kaltinti dėl to ,kad Lietuvos stojimo į ES sąlygose atsidaro punktas dėl Ignalinos AE uždarymo.

Ignalinos AE uždarymo nuostolių galėjo nebūtų

Mūsų tuometinių derybininkų nesugebėjimo įžvelgt ateities, nuostolius galime matyti dabartyje.

Pirmiausia Lietuvoje brangs elektra, nes ją mums teks pirkti iš svetur. Lietuvoje vis dar esant sunkmečiui daug namų ūkių sunkiai tai pakels.

Ignalinos mieste šimtai žmonių liko be darbo ir esant prastai Lietuvos ekonomikai tikimybė jiems rasti naują darbą yra labai maža.

Elektrą daugiausiai importuosime dabar iš Rusijos, kuri mėgsta jos energijos naudotojams prieštaraujant jai geopolitinei arenoje imti ir išjungti energijos teikimą.

Gerai, tarkime tikrai ES iškėlę ultimatumą ir nebuvo kitos išeities tik uždaryti elektrinę. Tačiau kodėl Lietuva nieko nepadarė, kad sumažintų ar net panaikintų to nuostolius?

ES yra daug paramos fondų į kuriuos galėjo kreiptis Lietuva. Ir ES yra geranoriška šiuo atžvilgiu, na pavyzdžiui kaip, kad šiaurės skandinavai gauna daug paramos vien dėl to, kad yra šiaurėje, o ne vidurio Europoje kur yra geresnes sąlygos verslui. Per stojimo derybas Lietuva išsiderėjo 2,6 milijardų eurų. Kompensacijoms skirta 47 milijonai, branduoliniui saugumui 285 milijonai. Dabar skaitant straipsnius spaudoje apie bedarbo likusius buvusius Ignalinos AE darbuotojus kyla klausimas – kur tie pinigai? Jei Lietuva nemoka išsireikalauti iš paramos fondų pinigų ar išsiderėtą paramą išnaudoją neefektyviai, tai kas kaltas? ES ar Lietuva?

Žinoma ES parama tebūtų padėjusi Ignalinos gyventojams, bet ne visai Lietuvai, bet prisiminkime, kad Lietuva buvo jau pradėjusi naujos AE statybos planus, į kurią investuoti sutiko Estija ir Lenkija. Šis projektas vadinosi “trys slibinai” ar pan. nebepamenu, vėliau virto į paprastą LEO LT, kuris pasirodė korumpuotas ir Lietuvai pasibaigė be jokios elektrines statybos pradžios ir virš milijardo litų nuostolių. Priešingu atveju dabar mes būtume ramūs dėl Rusijos..

Tad ar ES kalta, kad per septynis metus kai Lietuva žinojo, kad turės uždaryti Ignalinos AE, taip ir nepradėjo naujos AE statybą, ar pati Lietuva dėl to kalta?

Lietuviški raumenys.

Nereikia painioti ES su Sovietų sąjunga. Maskvos nepakeitė Briuselis, nes na ne viename Briuselyje yra priimami sprendimai. Svarbios ES valdyme esančios institucijos randasi ne vien tik Briuselyje, kad ir šalies, kuri pirmininkauja ES tarybai sostinėje. Tad laikraščiuose matomos frazes, kad Briuselis norėjo to ar ano yra visiškai neteisingos.

ES politiką yra vykdoma ne tik Briuselyje, bet ir ne ką mažiau Vilniuje. Turime suprasti, kad nėra Lietuvos ir ES, yra Lietuva Europos Sąjungoje.

Jei laikysimės pozicijos, kad Lietuva turėjo išsaugoti Ignalinos AE, tai tą Lietuva tikrai galėjo padaryti net po prastų derybų. ES, kad priimtų bendrą politiką tenkiną daug individualių šalių kaprizų. Tarkime Ispanija vis dar gauna finansines paramos iš skurdžioms šalims skirtų fondų, nors seniai nebeatitinka skurdžios šalies kriterijus. Jie tiesiog viešai pareiškė, kad neratifikuos jokios ES naujos sutarties (pvz. Lisabonos), jei jiems nebus leidžiama ir toliau gauti paramą iš šių fondų. Tokie valstybių šantažai ES tokie dažni, kad tai tapo jau norma. Bet deja Lietuva pati pirmoji, net neskaičiusi, ratifikuoją sutartys.

Tad jei Lietuva nežino kaip iš ES išsireikalauti sau palankių sprendimų, kas yra kaltas? ES ar Lietuva?

Tiesa prisiminkime, kad Lietuva parodo savo raumenys atsiradus klausimui dėl ES ir Rusijos bendradarbiavimo. Mes net vetuojame tokio bendradarbiavimo sutartys. Tačiau kai ateina laikas pakovoto už savo paties gerovę ir energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, tie raumenys kažkur dingsta.

Ignalinos AE uždarymo pamoka

Vis dėlto Ignalinos AE uždaryme įžvelgiu gerų dalykų. Pirmiausia Lietuva neteks jos ekonomikai per dideles elektrines. Antra tai gali būti puiki pamoka Lietuvos žmonėms apie tai kas yra ES ir mūsų santykiai su ja. Pamenu, kaip per stojimo procesą per TV mačiau už Lietuvos stojimą propaguojančias reklamas, kuriose pinigai skrido iš dangaus ir buvo žadama, kad niekas jų nepavogs. Dabar mes matome, kad pinigai iš niekur neatsiranda ir turime už save ES pakovoti.

ES neatneša žuvies ant padėklo. ES yra meškerė, su kurią, tą žuvį patys turime pasigauti.

(Nuotrauka – esnaujienos.lt)

www.tja.lt/sveikiatvyke

Kad ir sąlyginai neaukšto pragyveno lygio,visgi Lietuva yra Europos Sąjungos narė. O tai mažiau išsivysčiusioms pasaulio valstybėms yra pripažinimo ženklas. Kasmet sulaukiame vis daugiau žmonių, prašančių leidimo apsigyventi mūsų šalyje.

Priežastys tam įvairios: karas gimtinėje, persekiojimas, lengvesnio gyvenimo paieškos… Tačiau atvykėliams nėra lengva ir čia: mažai institucijų, galinčių padėti integruotis, neigiamas vietinių gyventojų požiūris atvykėlius. O tai trukdo ne tik įsilieti į visuomenę, pradėti naują, geresnį gyvenimą, bet netgi susirasti darbą, nes dėl vyraujančių stereotipų kitų rasių, tautų atstovai nėra pirmieji eilėje užimti darbo vietą.

Tolerantiško Jaunimo Asociacija kartu su ES Europos fondu įgyvendina projektą “Sveiki atvykę”. Jam sukurtoje svetainėje galima plačiau pasidomėti šalimis, iš kurių atvyksta dauguma imigrantų, taip pat sužinoti apie jų motyvus ir kitas integracijos veiklas. Galbūt panaudotos žinios padės pakeisti įsivyravusius stereotipus, o draugų kompanijoje pasijausti pranašesniu ir tolerantiškesniu.

Ar tai būtų pabėgeliai (dėl gamtos katastrofų, politinių priežasčių), ar naujakuriai (dėl ekonominių bei asmeninių priežasčių) visi siekia išlaikyti savo identitą, kultūrą ir tradicijas. Tačiau vėlgi dažnai manoma, kad jie turi įsilieti į Lietuvą ir perimti šios tradicijas ir verybes, taip pamirštant, kad patys Lietuviai kaltinami lietuvybės nepuoselėjimu išvykus. Taip, mes nepatiriame gamtos nelaimių, karo, politinio persekiojimo, tačiau daugybė žmonių išvyksta uždarbiauti ar įsigyti išsilavinimo – ir visuomet tikimasi, kad būsime priimti maloniai. Metas priimti ir tuos, kurie prašo iš mūsų. O lietuviams  šioje srityje tobulėti yra kur, nes atliktos apkalusos parodė, kad dauguma lietuvių nenorėtų gyventi šalia kitų kultūrų atstovų.

Tačiau galbūt derėtų pakeisti požiūrį – juk atvykėliams galima ne tik padėti, bet ir pasimokyti iš jų. Susipažinti su jų šalies geografija, politika, tradicijomis, kulinariniu paveldu ir menu. Pirmą žingsnį galime ir turime žengti patys – suprasti, kad mes esame dauguma, turinti pirma ištiesti pasiveikinimo ranką. Juk išties esame kitokie, bet panašūs. O mūsų skirtumai ir daro mus įdomiais.

Pafinai dėl ryškiai raudono snapo vadinami Atlanto papūgomis. Nuotraukos autorius Steve Deger.

Važiavau į Islandija dėl jaunimo mainų projekto, kuris be galo įdomus ir vertas atskiro įrašo, todėl čia daugiau rašysiu apie įspūdžius apie šalį. Jie netikėti ir verti pasidalinimo. Mūsų pilnos sudėties tarptautinę grupelę iš Turkijos, Italijos ir Lietuvos pasitiko organizacijos Hateigskirkja vadovas Bjorgvin Thordarson. Islandas, vežantis iš oro uosto į viešbutį, jautėsi privaląs parodyti naktinį kalėdinį Reikjaviką. Tad mūsų Land Rover (maždaug pusė metro aukštesnis nei tie, kuriuos pietaudami stebime su avariniais signalais Gedimino prospekte) daro lanką. Nepaisant to, jog jau netoli pirma nakties ir ryt laukia intensyvi darbotvarkė, Bjorgvin‘as suko ir suko ratus senamiesčio gatvėmis ir tvirtino, kad tokio šviesaus miesto kaip Reikjavikas visame žemės rutuly nerasime. Beje, ne iš piršto laužė -  aplankęs kone visą Europa bei gerai „išmaišęs“ Rusiją – žino, ką sako. Islandijos sala, daug arčiau arkties nei kontinentas, todėl islandai praleidžia vidutiniškai 20 valandų gruodžio paros tamsoje. Ką jie daro – uždega šviesas. Važiuodamas Bjoringas mums rodo namų langus, kur žybsinčios girliandos puošia ne tik parduotuvių vitrinas, bet kiekvieną gyvenamojo namo langą – nesvarbu, koks rajonas, kokia gatvė, kiek namas nutolęs nuo sostinės senamiesčio. Visur žybsi žybsi švyti švyti mirkčioja mirkčioja! Pamaniau, jog Islandijos pasakoje pamotė, norėdama sugalvoti neįveikiamą užduotį Elenytei, turėtų ne žibučių, bet nepapuoštų langų Reikjavike išsiųsti ieškoti. O ir Elenytei Islandijos pasakoje būtų lengviau – bent jau oro atžvilgiu – žiemos saloje švelnios dėl golfo srovės, tad nereiktų vargšelei  bristi per gilias pusnis siaučiant Sibiro platybių speigui… Įsigalėjusi tradicija puošti langus tiek gyvybinga, kad net po praėjusių metų spalį šalį ištikusios finansų krizės neužgeso nei viena lemputė.  Priminsiu, jog nuo 2008 spalio Islandijos kronos vertė krito vos ne perpus – anksčiau už vieną eurą užtekdavo mokėti 110 Islandijos kronų, šiuo metu – 185 kronas reiks pakloti.

Naktinio kalėdinio miesto įspūdis toks stiprus, kad septintą pabudau. Visur tamsu tamsu. Tada visa grupė suprantame, koks jausmas apima atsikėlus septintą ryto ir iki pusės dešimt laukti saulės patekėjimo. Dar daugiau nustembame pajutę, kaip čia vertinama, tai kas užauginama… Jei pamenate tradicinius Europos viešbučių pusryčių stalus sunkiai išlaikančius gausybę įvairiausio maisto, įsivaizduokite priešingą situaciją – pusryčių stalas su mažais indeliais džiovintų vaisių, mažutis šeimyninis ąsotis sausų pusryčių, keli nedidukai gabaliukai sūrio ir duona. Duona pateikiama nepjaustyta! Jei norėtum suvalgyti riekutę, turi paprašyti restorano padavėjos – tik tada atpjaus. Tik su reikalu -  jei žino, kad  bus valgančių.

Pirmas įspūdis prekybos centre – prekės kokybiškos ir jų mažai. Vienu tarpu net sukirba mintis mus priimančių islandų paklausti, o kodėl nėra prekių iš Turkijos, Korėjos, Kinijos ir apskritai kaip jūs, mieli islandai, sugebate laimingai leisti tamsias dienas, kai prekybos centruose nėra pigių prekių parduotuvių, kur prekes gali tiesiog pirkti dėlto, kad „turiningai“ praleistum sekmadienį. O čia vat – užeini į baldų parduotuvę, matai dešimt kėdžių –  kelios baltos, kelios tamsaus medžio, kitos šviesaus. Viso klasikinio dizaino ir spindi gaminio kokybe. Tai visas pasirinkimas. Jokio kito baldo, jokios oranžinės kušetės ar šviesiai žalios spalvos fotelio, kuris dažnai abejotinos kokybės, bet labai ryškus ir papuoštas lentele „Akcija“. Visos prekės nesvarbu, ar baldas, ar rūbas, ar maistas – kokybiškas ir brangus. Islandus galima suprasti – šioje šalyje aukšta kaina pagrįsta aukšta verte – čia jauti išgrynintas pirmaprades vertybes, mat  lava (ne žemė) nėra pakankamai dosni, kad galėtų augti žolė ar medžiai, ir lietuviškų standartų vasara  čia trunka dvi savaites… žmonės vertina šviesą, šilumą, gyvybę. Salos gamta užprogramuoja lėtą reprodukcijos ciklą tiek žmonių, tiek daiktų gyvenimuose… Turbūt tai ir išlaisvina islandus nuo įpročio „pirkti – mesti“, „pirkti – mesti“…

Yra taip pat dalykų už kuriuos užsieniečiai ar imigrantai (kurių per penkis pastaruosius metus išaugo net dešimt kartų, o lietuviai yra antroji pagal gausą imigrantų grupė po lenkų ir treti pagal nusikalstamumą… to gal nereikėtų minėti…) dažnai grūmoja vietiniams už šį bei tą. Pirmiausia už tai, jog neįstojusi į Europos Sąjungą ji monopolizuoja žuvies rinkas, plukdydama tonas šviežių Atlanto žuvų, galime net pomidorais apmėtyti islandą kelis kartus per savaitę skanaujantį delfinų mėsą  ir nejaučiančio nė menkiausio etinio pobūdžio dvejonių, galime aimanuoti ir grūmoti už nykstančią Atlanto papūgų populiaciją. Atlanto papūgomis vadinami pafinai (angl. Puffins) – paukščiai, kurie susilaukė populiarumo dėl jų ryškiai raudonos spalvos snapo ir sugebėjimo vesti vaikus tiesiog uolose nesukant lizdo. Islandai gerokai sumažino šių paukščių paplitimą veisdami saloje kates, šunis ir dėl žvejybos pramonės atsiradusias žiurkes.

Galėčiau ir dar pavardinti, bet ką bedarytumėm, mieli lietuviai, aš  asmeniškai noriu lenkti žemai galvą prieš kiekvieną vikingų proanūkį ar proproanūkį už jų pagarbą savo kultūrai ir tradicijomis. Pagrindinis to įrodymas – islandų kalbos artimumas dar vikingų XIII a. naudotai kalbai. Islandai iki šiol naudoja archainius priebalsius, kuriuos sunku atkartoti net skandinavams, nenorėčiau pasakoti, kiek kartų bandžiau ištarti pagrindines islandų frazes, (sąžiningai jas mokiausiu kelionėje) ir kurių mano nuostabai islandas nesuprato dėl mano netinkamo tarimo…Tiesa, tūlas danas, švedas ar norvegas islandų rašytiniams žodžiams gali atrinkti teisingas reikšmes, tačiau ir jam nepavyks pilnai suprasti šnekamosios kalbos. Kitas tradicijų išsaugojimo pavyzdys – sena tradicija naudoti tėvo vardą vietoj pavardės. Antras vardas sudaromas iš tėvo vardo pridedant pridelėlį „son“ (sūnui) arba „dottir“ (dukrai), todėl tos pačios šeimos nariai gali turėti daug skirtingų pavardžių, kas mums gana keista, tačiau labai unikalu.

Grįždama į Vilnių, pasipuošusi marškinėliais su pafino atvaizdu, pripirkus harðfiskur – sūdytos džiovintos žuvies, kuri, beje, vienas labiausiai vertinamų delikatesų (kartu su rūkytomis avienos dešrelėmis), pasvarstau, kad toks įspūdžių svaigulys seniai buvo apėmęs. Tokia šiluma trumpo vizito metu priminė Deivido ir Šorenos dviejų minučių šokį… Toks staigus, kaustantis net hipnotizuojantis ir užvaldantis…Sveikinu jaunuolius su pergale ir linkiu visiems mėgstantiems svaigulį apsilankyti Islandijoje.

Jau keletą metų Lietuvoje aktyviai kalbama apie šalies įvaizdžio formavimą. Tiesa, darbais ypač nuosekliais šios kalbos retai kada virsta. Nei milijonai išleisti „drąsiems“ konsultantams, pamirštant sutvarkyt elementarų susisiekimą su šalies sostine, nei kultūros sostinės fiasko greičiausiai nepadėjo formuoti Lietuvos kaip patrauklios turizmui ar investicijoms šalies vaizdinio. Tačiau, ne klausimui, ar išviso reikia kažkokiomis kompanijomis, o ne nuosekliai gerinant infrastruktūrą, turizmą, skatinant kultūra formuoti įvaizdį turtingų dėdžių galvose, šis blogas yra skirtas.

Yra ne vieną kartą tekę girdėti frazė, kad Lietuva yra gražių merginų, pigaus (atsiprašau skanaus) alaus ir krepšinio kraštas. Su pirmaisiais dviem komponentais viskas kaip ir aišku, tiek kriterijai sprendžiant apie tą gražumą ir skanumą, tiek šlovė susijusi su tokiais dalykais yra labai abejotina, ką puikiai iliustruoja Rygos bandymai atsikratyti vakarėlių sostinės vardo. Lieka trečiasis, bent jau mūsų krepšinio funkcionierių pamėgtas, Lietuvos – krepšinio šalies įvaizdis. Na ir kas, kad tą krepšinį ne per daug kas pasaulyje žino, o ir lietuvių „sportiškumu“ tiek Ispanijos mandarinų plantacijose, tiek Anglijos statybose mažai kas abejoja. Priimkime kaip aksiomą, jog laimėjimai sporto arenose, garsina Lietuvos vardą ir kas yra ne mažiau svarbu ilgainiui leidžia organizuoti tokius dalykus , kaip 2011 metų Europos krepšinio čempionatas Lietuvoje. Nieks, manau, nesiginčys, kad toks renginys gali tiek pagerinti, tiek pabloginti šalies įvaizdį, o kad atsitiktų pirmasis variantas labai svarbus išankstinis įspūdis – šiuo atveju reklama, logotipas ir pristatomieji video reportažai.

Taip jau atsitiko, kad kaimyninėse Lenkijoje ir Ukrainoje, beveik tuo pačiu metu – 2012, įvyks Europos futbolo čempionatas, kurio pristatymas visai neseniai įvyko. Niekas manau, nesiginčys, jog futbolas yra kur kas populiaresnis sportas pasaulyje, o ir vietų jo čempionatuose pirkti nereikia, bet vis dėlto keista kaip Lenkija ir Ukraina pristato savo renginį likus trims metams iki jo pradžios, o mūsiškiai po logotipo pristatymo nieko pastebimesnio reklamos fronte nuveikia nėra. Na, bent jau galėsim mokytis iš kaimynų patirties ar klaidų.

Visų pirma logotipai, kurie šmėžuos visuose TV ekranuose, bei kuriuo papuoštais suvenyrais, tikėkimės, apsikarstys sirgaliai iš užsienio. Kaimynai, iš dalies dėl organizavimo dviese specifikos, pasirinko tautiškus motyvus. Slaviški raštai, šalių vėliavų spalvos – gražu, bet pabandykit po dešimties minučių papasakoti, kas tame logotipe pavaizduota, aš nesugebėjau. Šiuo atveju mūsiškis logotipas, man patinka kur kas labiau – genialu, kas paprasta. Tiesa, gediminaičių stulpus, nežinodamas sunkiai pastebėsi, bet pats dizainas, manau, yra kur kas mažiau suplaktas ir įsimintinesnis. Tačiau, kaimynai pasistengė tą logotipą ir pristatyti, kur kas pompastiškiau (žr. video), bei neleisti jam dingti iš TV ekranų įvairių renginių pagalba, kai mes viso labo surengėme spaudos konferenciją.

Kitas, įprastas reklamos atributas yra šūkis. Kadangi tai bus pirmas tokio mąsto renginys rytų bloko šalyse, Ukrainos ir Lenkijos variantas, manau, tiesiog idealus – „Creating history together“ (Ateitį kuriame kartu). Buvimo kartu ir bendros istorijos priminimo prasmę turintis šūkis yra puikus variantas pabrėžti šių šalių integralumą Europoje. Lietuviai savo čempionatui nieko panašaus nesugalvojo, bet galbūt krepšinyje tai paprasčiausiai nėra įprasta.

Galiausiai video klipas pristatantis tiek renginį, tiek iš dalies ir pačią šalį. Kaimynų variantas, mano nuomone, perdaug „folkloriškas“ ir panašus į Hario Poterio filmo intro. Kažkokie besisukantys raštai, gėlytės, animacinės bažnyčios ir tik pabaigoje futbolo stadionas. Viskas gal būtu ir tvarkoje, bet su tiksline grupe visiškai prašauta, nemanau, kad tautodailės motyvai labai įdomūs tipiškam futbolo sirgaliui, ar bent jau juos jis tikisi pamatyti šalia futbolo, atvykdamas į nežinomą šalį. Manau, čia suveikė ir lietuviams būdingas „gintarėlių“ sindromas, kai visur kur reikia ir nereikia kišami tie gintarai, kaip labai unikalūs ir šalį reprezentuojantys objektai.

Tiesa, netgi toks klipas yra žymiai geriau negu nieko ir labai tikiuosi, kad turnyro Lietuvoje organizatoriai supras, jog geras pristatymas taip pat svarbu, bei pasimokę iš klaidų sugalvos kaip prisidėti prie Lietuvos reprezentavimo.

Na, o jeigu nesusipras, tai tikėkimės bent jau lėktuvu į mūsų šalį iki 2011 bus patekti lengviau negu dabar.

Galbūt jums atrodo, kad aš painioju visiškai skirtingus reiškinius. Tačiau realybė yra tokia – Turkija jau seniai įvairiuose Europos komandinių sporto šakų čempionatuose dalyvauja kaip lygiavertė Europos, kad ir ką ši sąvoka reikštų, narė. Ir tai galioja ne vien tik sportui – tereikia prisiminti, kas 2003 m. Laimėjo EUROviziją.

Pagrindinis dalykas, kurį aš noriu pasakyti šiais trumpais pavyzdžiais, yra tai, kad Turkija bent tam tikrose srityse jau seniai priklauso Europai, ir kad Europą šiuo atveju reikia suprasti ne kaip geografinę, bet kaip visų pirma kultūrinę sąvoką. Žinoma, krepšinis ar Eurovizija jokiu būdu negali būti laikomi „giliąją“ kultūrą reprezentuojančiais atstovais, tačiau jie neabejotinai atspindi tam tikras populiariosios kultūros sritis, kurios daro įtaką pakankamai didelėms žmonių masėms. Ir būtent šių sričių nuvertinti jokiu būdu negalima vien dėl to paties jų „populiarumo“ – juk netenka girdėti, kad Turkija būtų kritikuojama būtent dėl to, kad ji apskritai neturi teisės  varžytis su kitomis Europos tautomis net ir tuomet, kai atrodo, tokių „tikrų“ europiečių kaip lietuviai nacionaliniai/europiniai interesai turėtų būti užgauti, kas parodo, kad pakankamai didelė dalis žmonių šiuo atveju priima Europą kaip pakankamai lanksčią sąvoką. Turkijos skeptikų teiginiai, kad Europos žmonėms Turkija yra svetima, gal ir įtikinamai skamba teoriniame lygmenyje, tačiau aš šiuo atveju kalbu apie akivaizdžius empirinius faktus, net jei jie ir pasireiškia netradicinėse erdvėse.

Šiuo savo įrašu jokiu būdu nenoriu teigti, kad Turkija neabejotinai turėtų kuo greičiau atsidurti ES – šiai šaliai dar reikia nuveikti labai daug, visų pirma sprendžiant Šiaurės Kipro problemą ir pripažįstant armėnų genocidą, be ko turkų narystė ES vargu ar apskritai gali būti įsivaizduojama. Visgi, manau, labai svarbu yra suprasti tai, kad tokios problemos yra visų pirma politinės, ir iš karto atmesti Turkijos kandidatūrą į ES vien kaip „kitokios“ kultūros atstovę nėra visiškai tikslu, kai bent tam tikrose srityse Turkija yra puikiai integravusis į Europą. „Europa“, kaip tokia, turėtų būti pakankamai lanksti sąvoka, neribojama vien geografinių zonų ribų.

Lietuvos vardui šiemet – tūkstantis. Tiek ir dar daugiau kartų jos vardas skambėjo tarptautinėje žiniasklaidoje. Tikslas pasiektas: valstybei reklamos padaryta apsčiai. O kokia kaina? Finansiškai – kone už dyką (ir gerai, krizės metu reik ieškoti kūrybiškesnių sprendimų, taupyti biudžeto lėšas), o realiai sumokėjome šalies prestižu. Ar ne per brangiai kainavo gauta (anti)reklama?

Vilnius metus pasitiko šviesų ir fejerverkų šou, kurį dovanojo VŠĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Nors ir per rūką, švente galėjo mėgautis visi  norintieji. Pasakėme nuoširdų Welcome Europai ir jau po mėnesio bankrutavo nacionalinės oro linijos „FlyLAL“, skrydžių uždarė ir kitos bendrovės. Prie to prisidėję minėtosios VŠĮ audito rezultatai įrodė neefektyvų lėšų panaudojimą, dėl ko buvo apkarpytas jos biudžetas ir atsisakyta dalis renginių. Turistų skaičiui sostinės statusas įtakos nepadarė, renginių kokybė taipogi abejotina. Apibendrinus – krizė ir lėšų švaistymas užkirto kelią Vilniaus suspindėjimui bent regione. Vilniaus miesto savivaldybei skendint skolose, metų pabaigtuvės žadamos gerokai kuklesnės ir primityvesnės nei sutiktuvės.

Krizės metu savo politinį autoritetą pabandę pasikelti (susikurti) Seimo nariai inicijavo tarptautinį skandalą sukėlusį Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymą. Teisinis dokumentas, kurio interpretavimas – begalinis, iškart susilaukė aršios visuomenės reakcijos. Be įvairių kultūros reiškinių uždraudimo, ypač daug ažiotažo sulaukė homoseksualių santykių propagavimo ribojimas. Nors niekas tiksliai negalėjo pasakyti, kas įeina į pastarąjį punktą, tačiau jis buvo akivaizdžiai diskriminacinis. Tarptautinės organizacijos jau buvo perspėjusios apie Europos Sąjungos įstatymų neatitikimą, bendros Europos lygybės idėjų sutrypimą, į kampaniją prieš diskriminaciją įsitraukė irAmnesty International, Human Rights Watch – įtakingiausios žmonių teises ginančios organizacijos pasaulyje. Prezidentas vetavo, tačiau Seimas įstatymą vis tiek priėmė ir naujoji Prezidentė buvo priversta jį pasirašyti, tačiau iš karto subūrė darbo grupę pataisoms siūlyti. Kilo diskusijos, ir jau nieks nesuprato, kas, ką ir kodėl nori uždrausti, kol galiausiai buvo gauta rezoliucija iš Europos Parlamento, raginanti pakoreguoti įstatymą. Tačiau Seimas pasiryžo principinei kovai – užuot parodžius pasauliui, kad priėmė blogą sprendimą, nutarė apskųsti Europos Bendrijos teismui šią rezoliuciją. Teisinis farsas, tačiau šiandienininkė baigtis – įstatymas, ko gero, bus priimtas neatsižvelgus į Prezidentės pasiūlymus išbraukti diskriminacines nuostatas.

Švystelėjo ir pozityvi naujiena – Lietuvos Respublikos Prezidente išrinkta Vakarų favoritė Dalia Grybauskaitė, turinti ilgametę darbo (tiek Lietuvos, tiek ES) patirtį, kuri gali kalbėtis su įtakingiausių valstybių vadovais kaip lygi. Jos pavardė netgi pasklido kaip tinkamos kandidatės ES prezidento postui užimti.

Nežinau, ar kaip nors buvo vertinami Lietuvoje išrinkti europarlamentarai, tačiau šaliai jie solidumo nesuteikia – R. Paksas dar neseniai buvo minimas kaip pirmasis Europoje atstatydintas prezidentas, o štai jau po kelerių metų jam pakako palaikymo patekti į EP; V. Uspaskich taip pat yra abejotinos politinės praeities politikas, kuriam, rodos, jokie skandalai nepavojingi.

Baltijos tigrai – Lietuva, Latvija, Estija – neišvengė ekonominės kreivės šuolio žemyn, o antrą ketvirtį Lietuvos pramonė netgi smuko sparčiausiai. Belieka džiaugtis, kad iš karto po to kritimas sulėtėjo, o jei dar atsižvelgsime į tai, kad kristi pradėjome paskutiniai, tai gal visai neblogai atsilaikėme. Tačiau tai nepadėjo mums išlaikyti gerų skolinimosi reitingų ir metų viduryje buvome prilyginti neišsivysčiusioms Afrikos valstybėms. Laimė, tai truko neilgai, tačiau rimtai pakenkė bent trumpalaikiam Lietuvos įvaizdžiui.

Nacionalinę ir tarptautinę žiniasklaidą, o taip pat ir visą visuomenę sukaustė ir į dvi (nelygias) dalis padalino retas šalyje įvykis: pilietis Drąsius Kedys, neapsikentęs policijos pareigūnų darbu, nušovė du žmones, kuriuos kaltino lytiškai priekabiavus prie jo dukrelės. Nacionalinio didvyrio statusą pelnęs žmogus tapo naujienų (paskalų) objektu visuose žiniasklaidos kanaluose ir draugų susibūrimuose, pasigirdo abejonių jo nekaltumu, atsirado kitų įtariamųjų byloje. Tapo nebeaišku, kuris informacinis pranešimas sufalsifikuotas ar nupirktas, kuris – realus. Naudos šis atvejis davė ir gana nemažai: pirma, susirūpinta pedofilų bylas tiriančių ir apskritai pareigūnų darbu (nustatyti vilkinimai) bei iškilo nauji faktai, imta atviriau diskutuoti, drąsiau pasisakyti. Taip pat, Lietuvos vardas vis dažniau minimas temose apie pedofiliją.

Latvijoje įvykęs reklaminis triukas su meteoritu sulaukė milžiniško atgarsio pasaulyje. Lietuviai nutarė neatsilikti ir bene tiek pat dėmesio sulaukė nuo viaduko numetę Pipirą. Tas, rodos, nuolatinis noras perspjauti kaimynus sukėlė neapykantą mūsų šaliai. Tiesa, daugybė žmonių už tai kaltina Latviją, vien dėl mūsų valstybių (pavadinimų) panašumo. Šunelis, tapęs silpnojo, neapginto, kenčiančio nuo didelio ir stipraus simboliu patvirtino mūsų valstybės neišprusimą tiek žmogaus, tiek gyvūnų teisių srityje. Galbūt ne perdaug sumelavo amerikiečių rašytojas J. Franzenas savo knygoje „Pataisos“, išrinktoje geriausiu XXI a. amerikiečių romanu, kurioje lietuviai – laukiniai arklienos valgytojai, neturintys elektros. Šunelio gelbėtojai aukojo pinigus, tačiau ar pasislėpę neskriaudžia savo augintojų – kitas klausimas, kvestionuojantis lietuvių prigimtį, galbūt patvirtinantis M. Gibsono išsakytą nuomonę, kad lietuviai – „aštriadančiai banditai pasiginklavę beisbolo lazdomis“.

Henriko Daktaro sugavimas taip pat buvo didelis įvykis, kurį kiekviena televizija jautė pareigą parodyti „taip, kaip dar niekada nematėme“. Ačiū Bulgarijai, gal kitą kartą geriausiųjų neeksportuosime.

Ką dar išskirti?

Nevykusį pasirodymą Europos krepšinio čempionate? Prastus rezultatus Futbolo čempionato atkrintamosiose varžybose? Pirmininkavimą Europos saugumo ir gynybos taryboje (nepamenu tiksliai pavadinimo)? Rasistinius išpuolius? Ir į kurią pusę besibaigiant metams pakrypsta įvaizdžio svarstyklės?

Ir skambės per amžius vardas Lietuvos…

Žmogus. Paimta iš SalvationArmy.org.nz

Pastaruoju metu netyla kalbos apie neseną istoriją, kai nuo tilto buvo numestas šuo. Žmonės iš arti pamatę gyvulio tragediją sakytum atsitokėjo nuo svaigiai taikios kasdienybės ir unisonu pasmerkė jaunojo  sadisto poelgį. Visuomenės reakcija labai priminė ažiotažą, beveik prieš du mėnesius kilusį po Kauno mieste vykusių žudynių ir su jomis susijusio pedofilijos skandalo.

Suprantama, jog beprasmis smurtas prieš gyvūnus yra visiškai netoleruotinas. Kita vertus, neadekvatus liaudies susijaudinimas ir akivaizdus perteklinis dėmesys šuns atvejui apnuogino kitą sunerimti verčiančią socialinę tendenciją – visuotinį sulaukėjimą.

Jei šios tragedijos nebūtų buvę pirmuose laikraščių ir interneto portalų puslapiuose, tautiečiai, veikiausiai, net nebūtų atkreipę dėmesio. Be abejo, rašau ne apie tai, kad pastaroji istorija žiniasklaidoje turėjo būti nuslėpta. Teigiu, kad naujieną buvo galima pristatyti mažiau emociškai įkrautu tonu ir juo labiau ne kaip nacionalinį savaitės įvykį.

Absurdiškai isteriška reakcija į žinią apie gyvūno kankinimą neleidžia užmiršti to, kaip lengva (o kartu ir pavojinga) įaudrinti masių sąmonę. Išties bjaurus, tačiau kažin ar labai stebinantis (turint galvoje tokius dažnus žmonių žiaurumo atvejus) poelgis su bejėgiu gyvūnu, primena kasmetinį Pamplonos bulių bėgimą.  Kol niekas bėgančiam buliui nekepšteli į šoną ar prieš akis nepamosuoja raudona skepeta, tol jis į aplinką reaguoja bemaž abejingai – ramiai risnoja kartu su visais. Bet vos kas atlieka tuos, įaudrinančius veiksmus, gyvulys įniršta ir beatodairiškai puola ramybės drumstėją.

Eilinio lietuvio reakcija į šuns Pipiro nelaimę, bent jau esminiais bruožais, panaši į to įtūžusio Pamplonos žvėries įsiūtį. Žiniasklaidos atstovams atmosferą įkaitinus dideliu kiekiu komentarų apie negailestingai nuskriaustą šunį bei bejausmį kankintoją, nemaža dalis pasipiktinusių interneto komentatorių nedviprasmiškai ėmė reikalauti aukščiausios bausmės. Didieji naujienų portalai pasipuošė anoniminėmis nuomonėmis apie tai, kad sadistiškai su gyvūnu pasielgęs vyras vertas mirties bausmės (sic!). Istorija baigėsi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo: teismas pasidavė visuomenėje sklandančioms radikalioms nuotaikoms ir paskyrė, švelniai tariant, ne pačią švelniausią bausmę šuns skriaudėjui – 8 mėnesius nelaisvės.

Buvo galima įsitikinti, kad sulaukėjimo fenomenas yra būdingas ne tik miniažmogiams, bet ir jų veikiamai teisinei sistemai. Telieka stebėtis –  kada pro akis praleidome momentą, kai šuns gyvybė tapo svarbesne vertybe už žmogaus? Gyvename valstybėje, kur už tyčinį gyvūno sužalojimą ruošiamasi bausti 4 metų laisvės atėmimo bausme. Drauge šios valstybės teisinė tvarka leidžia atsirasti ir sveika mąstysena nesuvokiamam moraliniam absurdui (beje, neturinčiam nieko bendro su teisingumu): reprodukcine sveikata ir pasirinkimo teise vadinamas visiškai legalus dar negimusio ir bejėgio kūdikio suplėšymas į gabalus ir išmetimas į sąvartyną.

Kol svarbiausiose dienos naujienose tie patys viskuo besipiktinantys žmonės nematys jų valstybės teisinės sistemos toleruojamo kūdikių žudymo aukų, tol kalbos apie žmogaus teises bus visiškai neaktualios ir beprasmės. Ir toliau visuotinai bus pripažįstama tik viena –  moralinio nihilizmo vertybė, o gyvūno gyvybė ir Amazonės medžio orumas kainuos daugiau nei gyvas žmogus.

Praėjusią savaitę netikėtai greitai išrinkti du nauji Europos Sąjungos vadovai – Bendrijos prezidentu tapo Belgijos premjeras Hermanas van Rompuy, o užsienio politikos ministre – britų deleguota ES prekybos komisarė Catherine Ashton. Rinkimai, kurie veikiau priminė didžiųjų ES valstybių padiktuotą paskyrimą, dar kartą parodė ES ir jos šalių narių politinį neįgalumą bei sužlugdė, bent trumpam, po Lisabonos sutarties faktinio priėmimo kilusias stiprios ir konsoliduotos ES, viltis.

Iškart po rezultatų paskelbimo, spaudoje pradėjo mirgėti tas pats klausimas – „kas jie tokie?“. Ir tai visiškai suprantama reakcija, nes į pačias svarbiausias Europos Sąjungą reprezentuojančias institucijas išrinkti dažnam jos piliečiui visiškai nežinomi žmonės. Tai asmenybės, atitinkančios ES, kaip biurokratinės imperijos įvaizdį – pilki, tykiai kabinetuose kompromisų beieškantys, necharizmatiški politikos administratoriai.

Lisabonos sutarties kūrėjų siekis, jog šios naujai gimstančios institucijos bus stiprus impulsas stringančiame Europos, kaip vieningos ir stiprios politinės jėgos tarptautinėje erdvėje, projekte, išsisklaidė kartu su didžiųjų Europos valstybių pasakytu tvirtu „ne“ stiprioms asmenybėms ES valdymo aparate. Be abejo, išrinkus Tony Blairą ES prezidentu ar Davidą Millibandą užsienio reikalų ministru, JAV, Kinija ar Rusija derybose su ES politiniais klausimais turėtų rimtus, savo poziciją tvirtai ginančius ir aiškią Europos viziją turinčius priešininkus. To nenori nei JAV, nei Kinija, nei tuo labiau Prancūzija ar Vokietija, sudarančios ES branduolį.

Išrinkdama tokius beveidžius asmenis į aukščiausias ES reprezentuojančias institucijas, Europa tik dar kartą apsijuokė prieš visą pasaulį, parodydama, kad jos fasadiniai pareiškimai dėl stiprios ES tėra muilo burbulas. Susiskaldžiusios ir vieningo politinio sprendimo priimti nesugebančios didžiosios Europos architektės nenori, o gal net bijo Senojo žemyno konsolidacijos perspektyvos, tačiau kažkodėl visam pasauliui apnuogina savo politinę šizofreniją, viena ranka kurdamos Europos konstitucijas ar lisabonos sutartis, o tuo pat metu kita ranka jas paniekindamos savo politiniais sprendimais, tokiais kaip praeitą savaitę.

Rinkimus ir jų užkulisius gaubė keisto demokratiškumo aura. Kaip žiniasklaidoje dažnai pažymima, buvo siekta, kad dviejų naujų pareigybių tandemas atspindėtų ES viduje esančią interesų įvairovę ir kad niekas neliktų nuskriaustas, pradedant atsižvelgimu į geografinį valstybių pasiskirstymą („Naujoji“, Rytų ir Vidurio ir „Senoji“, Vakarų  Europa) ir baigiant lyčių lygybe bei politinės ideologijos skirtybėmis.

Kita vertus, ten kur siekiama atsižvelgti į visas aplinkybes, rezultatas dažniausiai būna priešingas – įvairūs interesai marginalizuojami, o išrinktieji atstovai patys tampa jų (interesų) įkaitais. „Naujajai“ Europai atstovauja Europos Parlamento pirmininkas lenkas Jerzy Buzekas, Pietų Europai – Europos Komisijos vadovas portugalas Jose Barroso, „Senąjai“ Europai – dabartinis ES prezidentas, centro dešinysis belgas Hermannas von Rompuy, o ES užsienio reikalų ministrė Catherine Ashton vienu metu atstovauja nuosaikiems socialistams, moterims bei specifinei ES valstybei – Didžiajai Britanijai.

Apibendrinant šią neva ES aukščiausių reprezentacinių postų visumą, matosi tik necharizmatiškų žmonių mišrainė, kurioje Lisabonos sutarties siekiai, tokie kaip politiškai konsoliduota Europa, atrodo dar labiau nutolę nuo realybės. Atstovavimo regionams, atskiroms valstybėms ar socialinėms grupėms sąvokos tapo beveik niekinės, nes išrinktieji žmonės ES biurokratijos drakoną reprezentuoja kur kas geriau, nei bet ką kitą. Realioje politikoje šie, neva ES piliečių interesų įvairovę turintys simbolizuoti politikai yra visiškai bedančiai politiniuose susirėmimuose su nacionalinių valstybių vadovais, tokiais kaip Angela Merkel ar Nicolas Sarkozy.

Baigiant, belieka apgailestauti, kad dar vienas ES, kaip politinio vieneto, galvanizavimo procesas patyrė fiasko. Svajos, jog Europos politika gali būti siejama su viena ar dviem asmenybėmis išsisklaidė nespėjusios kaip reikiant įsitvirtinti ES valstybių narių ir jos piliečių sąmonėje, o Henry Kissingeris ir toliau nematys reikalo palaikyti telefoninį ryšį su ES. Telieka kantriai laukti, kiek dar ES šerdies valstybėms užteks gėdos demonstruoti savo politinę dviveidystę, vis labiau primenančią sunkėjančią politinę šizofreniją.

Abiejų Tautų Respublikos herbas. Paiimta iš Wikipedia.org

Pastaruoju metu suaktyvėjo viešos diskusijos dėl lenkiškų pavardžių rašybos. Aistros kilo dėl nacionalistiškai mąstančių Lenkijos parlamentarų bei žiniasklaidos atstovų pasisakymų, jog Lietuva yra nesvetinga kitataučiams šalis. Tai neliko nepastebėta ir Lietuvoje – jau kurį laiką dažnas rimtesnis publicistas narplioja pavardžių rašybos problemos peripetijas.

Tokios, aistras kaitinančios ir nereikalingą įtampą keliančios, diskusijos tarp Lenkijos ir Lietuvos visuomenių atstovų yra pirmos po ilgo laiko tarpo. Ir kiekvieno blaiviai mąstančio lietuvio galva – bevertės.

Vertėtų pabrėžti, kad mes jau nebesame ta tarpukario tautinė valstybė, kurioje etniniai lietuviai jautėsi proteguojama visuomenės grupe, o visos kitos buvo menkavertės ir veik beteisės valstybės sudedamosios dalys.

Galima prisiminti ir tai, jog kartu su lenkais, jau penkerius metus esame NATO ir Europos Sąjungos nariais. Todėl mus sieja daugybė bendro politinio, ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo įsipareigojimų, kurių nemenka dalis yra užfiksuota įstatymuose – europinėje teisėje (acquis communautaire). Beje, nederėtų užmiršti ir ilgus šimtmečius bendrą gyvenimą menančios Abiejų Tautų Respublikos.

Pati šiandieninė Lenkija, skirtingai nei tarpukariu, neturi jokių pretenzijų į Lietuvos teritorinį vientisumą, o atvirkščiai – yra viena artimiausių mūsų partnerių.

Galiausiai visi bandymai suardyti mūsų vienybės pamatus ar apkartinti abiejų šalių ilgaamžę draugystę, paprastai buvo lydimi džiaugsmingo krizenimo bei aplodismentų iš didžiausių politinių priešininkų pusės.

Manau, jog dažnam tautiečiui labai mažai turėtų rūpėti, kokiomis gi raidėmis bus parašyta bendrapiliečio lenko pavardė. Be to, tiek lietuviai, tiek lenkai yra perėmę tos pačios lotynų abėcėlės raides, tad didelės problemos dėl rašybos neturėtų kilti.

Kita vertus, mūsų pačių kalboje yra adaptuota daug svetimų diakritinių ženklų, kurie sukelia begalę problemų tiek mums patiems, tiek ir mūsų pavardes bandantiems užrašyti užsieniečiams. To būtų galima išvengti pavyzdžiui, jei vietoje ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž būtų vartojamos dviejų lotyniškų raidžių kombinacijos.

Kur kas labiau nei lenkiškų pavardžių rašybos problema mane sukrėtė lietuviškų moteriškų pavardžių darkymo vajus. Kaip žinia, Lietuvoje įstatymais leista atsikratyti šimtmetinės tradicijos vedusios moters pavardę sudarant pagal vyro pavardės kamieną ir priesagą-galūnę –ienė, pakeisti neva „neutralia“ –ė. Šitokiu būdu, feministinio mąstymo paveiktos moterys, tikisi „paslėpti” savo vedybinę padėtį nuo visuomenės ir taip „išsivaduoti” iš vyro pavardės daromo „pažeminimo“.

Argumentas, kad pavardė su galūne –ė yra neutrali yra kiek absurdiškas vien jau dėl to, kad didžioji dauguma tokias naujadariškas pavardes pasirenkančių moterų yra vedusios. Aitės, utės, ytės pavardžių paprastai nekaitalioja. Tad galų gale prieinama prie paradoksalios situacijos, kai galūnė –ė išduoda, o ne paslepia šeimyninę padėtį.

Turėdami tokią archajinę ir išskirtinę tradiciją, kurios kitos tautos neturi arba jau, deja, parardo, turėtumėme ją puoselėti, o ne darkyti. Kiek keista, jog Lietuvoje dar likę pakankamai daug senosios kultūros ir tradicijų sergėtojų, kurie stoja į „žūtbūtinę kovą“ vos atsiradus novatoriškai iniciatyvai, kai tuo tarpu pastarasis atvejis sutinkamas visiškai abejingai.

Galiausiai, iškyla paralelė su dideliu širšu, kurį sukėlė Lietuvos lenkų siekis gatvių pavadinimus bei pavardes rašyti lenkiškai, kai tuo metu tylomis transkribuojama pati lietuvių kalba. Rūpinamės kaip uždrausti ar iškraipyti svetimą kalbą, o į savosios postmodernias metamorfozes nekreipiame dėmesio.

Postmodernus menas. Nuotr. iš puslapio Sculpture.pe.kr

Kai kalba pakrypsta apie meną, net ir šiais postmoderniais laikais tūlas žmogelis, nelygu jo charakterio ypatybės, sutrinka, supyksta arba tiesiog lieka abejingas. Kodėl? Mano atsakymas paprastas: visais žmonijos egzistavimo amžiais menas buvo išskirtinai elito, aristokratų kultūrinė veikla. Paprasti mirtingieji meno nei suprato, nei norėjo suprasti, o iš tiesų, net nesugebėjo tokia veikla užsiimti. Praūžus Didžiajai Prancūzijos revoliucijai, šis „žmogiškųjų apačių“ nesusivokimas nuosekliai virto apmaudu, peraugusiu į pyktį, pagiežą ir agresiją elito atstovams, kuriems menas buvo artimas kaip meno kūrėjams, vertintojams ir vartotojams. Galiausiai esminį perversmą kultūroje ir mene padarė modernizmas, sutraukęs šių objektų ryšius su tradicija bei autoritetu, o galutinį tašką padėjo postmodernizmas, kuris meną pavertė kiekvieno, net ir „liaudies“ žmogaus gyvenimu.

Pateiksiu savo supratimą apie meną. Pirmiausia reikia sutarti, kas sudaro meno turinį. Mano supratimu, meno kūrinys turi nagrinėti žmogaus gyvenimui svarbias, egzistencines problemas bei jų priežastis. Kūrybos tematika privalėtų apimti tokius gyvenimo fenomenus, kaip mirtis, baimė, džiaugsmas, skausmas, liūdesys, meilė ar kitus, žmogų per amžių amžius kankinančius ar pamaloninančius, veiksnius.

Žinant, kad istorijos tėkmėje pagrindinių žmogaus gyvenimo aspektų turinys mažai tepasikeitė, neišvengiamai susiduriame su palengva susiformavusia meno tradicija ir autoritetais. Tai – vieni iš esminių faktorių, darantys įtaką meno vystymuisi. Tradicija palaiko ir sutveria terpę kurti įvairias meno išraiškos formas, stilius, atlikimo būdus bei kūrybos kanonus. O štai sekimas ir atsižvelgimas į autoritetus nurodo į tuos meno atstovus, kurie savoje kūrybos sferoje buvo arba yra pasiekę pačias aukštumas ir, anksčiau ar vėliau, platų pripažinimą. Čia ir sutinkame meną sąlygojantį kokybinį faktorių – meistriškumą, kurį laikau pačiu svarbiausiu kalbant apie meninę kūrybą. Taip manau dėl to, jog netgi kūrinys, turintis silpnesnį turinį, tačiau atliktas meistriškai ir estetiškai, gali pretenduoti į šedevro statusą. Tačiau nereikia pamiršti, kad apibrėžti meistriškumą bei estetiką, tampriai susijusius su tradicija ir autoritetu (ypač pastaruoju), be kurių negalimas meno kūrinio įvertinimas ir kriterijų nustatymas, yra beveik neįmanoma.

Akivaizdu, kad susumavus visus paminėtus komponentus, objektą paverčiančius į meno kūrinį, gauname griežtus, struktūruotus kriterijus, kuriuos atitikti gali tik itin genialiai atliktas kūrinys. Kaip rodo meno retrospektyva,  nedaugelis žmonių pajėgia laikytis taisyklių, struktūrų ir kitų veiksnių, iš dalies varžančių kūrybinę raišką, ir tuo pačiu kurti įstabius darbus, tad natūralu, kad šis užsiėmimas visais laikais buvo tik elito prioritetas. Suprantama, kiekvienas suvaržymas gimdo įtampą, kurią stipria valia nepasižyminti prastuomenė sunkiai išgyvena. O būtent įtampą, maksimalią koncentraciją ir susikaupimą galima laikyti raktu, atrakinančiu sunkias meno ir estetikos rūmų duris.

Mano meno suvokimą būtų galima pavadinti (o gal net apkaltinti) esant tradiciniu, klasikiniu ar bent jau nemoderniu, tad dabar reikėtų prabilti apie modernųjį (šiuolaikinį) meną, kurio esmę aiškiausiai perteikia modernizmas, o kraštutine forma – postmodernizmas, ir iš šių filosofijos kylančios meno srovės.

Esminis šiuolaikinio meno bruožas – sąsajų su istorine meno tradicija ir autoritetais nutraukimas. Jis nesivadovauja ankstesne patirtimi, nesižavi ir neatsižvelgia į per laiką atrinktus ir išgrynintus kūrybos kanonus. Tai – kūryba „čia ir dabar“, atsižvelgianti tik į save, siekianti griauti nusistovėjusias tradicijas, kurianti naujoves, skatinanti vis keistis (dabar tai vadinamaprogresuoti) ir ieškoti naujų išraiškos būdų. Tai paaiškėja peržvelgus modernizmo ir postmodernizmo epochų meno raidą. Per minimą laikotarpį nesunkiai atsirado ir taip pat lengvai dingo tiek meno krypčių, kiek nebuvo sukurta per visą jau prabėgusią žmonijos meno istoriją.

Jei nėra objektyvių, atsižvelgtinų tradicijų ir autoritetų, siekiant naujo efekto, ne tik įmanomas, bet ir pageidautinas kultūrinis (o tuo pačiu ir meninis) sinkretizmas, kuris įgalina maišyti įvairius skirtingose kultūrose ar civilizacijose naudojamus meninės išraiškos metodus. Taip atsiranda „meno kūriniai“, kuriuose skambant afrikietiškams tamtamams „menininkas“ išsikėtęs sulankstomoje kėdėje ryja hamburgerį, o kartais nuslenka prie nesaugomos sienos ir terlioja graffiti.

Tame atsispindi ir dar vienas šiuolaikinio „meno“ bruožas – meno, kaip žmogaus kasdienio gyvenimo patirties suvokimas. Nūdienos menininkas atmeta kontempliatyvaus meno koncepciją ir jai priešpastato betarpišką kasdienės žmogiškosios patirties išgyvenimą. Žengta ganėtinai toli – asmens patirtis tolygu menui, ir atvirkščiai. Šiuolaikiniam menui taip pat būdingas vienalaikiškumas. Visi environmentai, hepeningai ar performansai tėra aktualūs stebėjimo ir akimirksnio įsijautimo į kūrinį metu (juk stebimi žmogaus patirtis ar išgyvenimai yra unikalūs irnepakartojami).

Mano spekuliatyvaus „meno kūrinio“ dalyje apie hamburgerio valgymą, galima įžvelgti ir kitą modernaus meno tendenciją, kuri yra fundamentalusis dadaizmo meno krypties pagrindimas. Dada teigia, jog meną vertingą padaro ne sukurtas objektas, o kūrėjo veiksmas jį kuriant. Kitaip tariant, hamburgerio valgymas, a priori su menu neturi nieko bendra. Menu tampa viso to atlikimas, tarkime, Katedros aikštėje, Vilniuje, performanso metu. Lygiai taip pat būtų galima pasakyti ir apie žymųjį, į parodą Marcelio Duchampo atitemptą, dviračio ratą, kuris tapo vienu iš didžiausių dadaizmo šedevrų.

Geriau įsižiūrėjus į kiekvieną minėtą šiuolaikinio meno gamybos recepto sudedamąją dalį, galima pastebėti esminį jos bruožą – menininku tapti gali bet kas (kai kada tai būna net ne žmogus). Tradicijos,  autoriteto neigimas ir kultūrinė niveliacija atmeta bet kokią meno struktūrą ir realaus jo vertinimo galimybę. Nesibaigiantis virsmas tampa institucionalizuojamas. Paradoksalu? Harvardo universiteto profesorius, sociologas Danielas Bellas iškelia klausimą: „Jei eksperimentas yra norma, ar naujovė gali būti originali?“. Žmogaus patirties pavertimas menu ir pačio kūrinio nuvertinimas prieš jo kūrėją ir kūrimo proceso aplinkybes, įgalina kiekvieną žmogų vadinti menininku, kiekvieną jo gyvenimo etapą – meno kūriniu. O tai mano nuomone yra visiškas absurdas, žinant masių, kurios pradeda pretenduoti į meną, „originalumą“ ir „meistriškumą“. Šią meninę pasaulėjautą gražiai apibūdino amerikiečių literatūros kritikė ir rašytoja Susan Sontag, sakydama, jog ji yra „paremta neišrankumu, neturinti idėjų ir nepaneigiama“.

Anot iškilaus amerikiečių meno kritiko ir kultūros komentatoriaus Hilton Kramer, aukštajam menui reikia išskirtinio talento, išskirtinės vizijos, išskirtinio pasirengimo ir pasišventimo – reikalingos išskirtinės asmenybės. Tuo tarpu modernioji (populiarioji) vizija prieštarauja teigdama, kad kiekviena banalybė yra ir privalo buti išskirtinė. Be abejo, šioje vietoje iškyla vertybinis klausimas, kurio esmė yra atsakyti, kokį turinį mes laikome išskirtinumu. Bent man yra aišku, kad tai gali būti tik neginčijamas talentas, meistriškumas ir grožio pajauta. O tuo pasižymi tik saujelė Dievo apdovanotųjų.