Euroblogas - apie ES be blizgučių!

Ir sveika, ir nemokama, ir žinios

Vija — Thu, 26 Jan 2012 14:02:44 +0000

Vijos darbai danų ūkyje

Galbūt šį rytą pabudote trokšdami ganyti ekologiškas kiaules Latvijoje, padažyti tvoras ekologiškame ūkyje Ispanijoje ar prisidėti prie ekologiškos vakarienės gamybos Prancūzijoje? Jeigu taip – tai lengvai įgyvendinama ir nieko nekainuoja.

Vadinamasis „wwoofingas“ yra atsakymas į šiuos norus. Šiame tinkle galima susirasti ekologiškų ūkių ir sodų, susisiekti su jų šeimininkais ir apsistoti juose nemokamai. Keliautojai nemoka už nakvynę ir galbūt maistą, bet už tai padeda ūkyje be užmokesčio. Tokiu būdu skleidžiamos žinios apie organinę žemdirbystę ir „ranka ranką plauna“.

WWOOF yra pasaulinis tinklas, tačiau galima pamėginti pradėti nuo Europos Sąjungos, kadangi ES galima rasti būdų nebrangiai keliauti antžeminiu transportu, ypač ne Vakarų Europos šalyse. Pavyzdžiui, iš Vilniaus į Varšuvą galima nuvykti už tris eurus ir iš Varšuvos į Vengriją už dar 29 eurus. Tad visa kelionė į „kitą Europos galą“ kainuoja 32 eurus. Be to, Europoje pilna pigių avialinijų, kurios gerokai sumažina keliones išlaidas, jeigu gerai suplanuojama. Nereikia ir vizų, niekas nestabdo ant sienų. Tad – į kelionę!

Moderni ekologija ant moters pečių

„Wwoofingą“ išmėginau prieš penkerius metus Danijoje, kur studijavau TV žurnalistiką. Mums reikėjo sukurti apie 20 minučių trukmės „dokumentinį filmą“ (rašau kabutėse, nes į tikrą filmą mūsų kūrinys nepanašėjo). Su kursioke ispane Sara nutarėme savaitę pagyventi „wwooferių“ ūkyje ir juos filmuoti. Šeima pasitaikė labai įdomi.

Negalėjau patikėti, kad būtent taip atrodo organinis ūkis. Moteris danė laikė visą ūkį ant pečių. Ne – tai nebuvo šiuolaikinės vergovės forma. Tiesiog visur buvo naujausia technika, atskira įranga atskiriems veiksmams, mašinos, traktoriai, kuriuos ji valdė klausydamasi muzikos ausinėse. Kadangi organiniame ūkyje negalima naudoti trąšų ir pesticidų, ji turėjo traktorių, kuris nugriebdavo piktžoles nuo dirvos paviršiaus. Tačiau tos traktoriaus „šukos“ įlįsdavo į dirvą iki tam tikro gylio, ir pažeisdavo tik piktžoles, bet ne maistinius augalus ar javų ūglius.

Vyras brazilas dirbo miestelyje psichologu. Jie turėjo tris vaikus, iš jų vienas sirgo autizmu. Nedidelis ponis taip pat jautėsi šeimos nariu, nes užeidavo į namą apsilankyti virtuvėje ir pasivaikščiodavo po koridorius.

Atvirkštinė kelionė

Mums reikėdavo kasdien padirbėti apie 4 valandas, už tai turėjome, kur miegoti bei ką valgyti. Mūsų darbas buvo dažyti tvorą.

Kodėl jie taip daro, paklausėme. Kodėl priima nepažįstamų žmonių po savo pastoge ir juos dar maitina. Pasirodo, šiai keliauti troškusiai šeimai tai buvo tarsi atvirkštinė kelionė. Jie negalėjo pamatyti viso pasaulio, bet visas pasaulis atvykdavo pasėdėti jų virtuvėje. Jų ūkyje buvo apsistoję ir japonų. Keliautojai vėliau siųsdavo atvirukus, rašydavo laiškus, keisdavosi naujienomis. Ši beveik niekada ūkio Danijos pakraštyje nepalikdavusi šeima turėjo begalę draugų visame pasaulyje.

Jau keturiasdešimt metų

„Wwoofingas“ gimė 1971 metais Jungtinėje Karalystėje. Pavadinimas WWOOF iš pradžių reiškė „Darbas savaitgaliais ekologiškose fermose“ (angl. Working Weekends on Organic Farms). Sue Coppard sau ir dar trims londoniečiams suorganizavo darbo savaitgalį organiniame ūkyje. Ji su ūkininku susitarė, kad šis leisiąs nemokamai apsistoti mainais už darbą. Savaitgalis taip patiko, kad jie pradėjo į ūkį važinėti kas tris savaites. Naujiena sklido, ir netrukus susidomėjo bei lygiai taip apsistoti pradėjo siūlyti kiti ūkininkai.

Šiuo metu „WWOOF“ reiškia ką kitą: Pasaulinės ekologiškos žemdirbystės galimybės (angl. World Wide Opportunities on Organic Farms). Judėjimui, pasak oficialaus tinklalapio, priklauso 6 tūkstančiai ūkininkų šimte šalių.

Beje, ši moteris, Sue Coppard, vis dar gyva. Radau 2011 metais su ja darytą interviu.

Tai tiek šio kone išlaidų nepareikalaujančio, žinių ir sveikatos suteikiančio keliavimo būdo pristatymas.

O aš laikas nuo laiko pasvajoju pamėginti „wwoofinti“ Australijoje.

Kiti savaitės temos straipsniai:

Sulaukiau

Euroblogas — Thu, 26 Jan 2012 08:26:10 +0000

Cemre (Flickr) nuotrauka

Aš to laukiau. O kol laukiau, praėjo socialinių tinklų įsiūbuotas Arabų pavasaris, o JAV po peticijų bangos atsisakė savo ketinimų interneto cenzūrai. Pagaliau (nuo balandžio pirmos) startuoja ir Europos Sąjungos (ES) piliečių iniciatyvos teisė, kuri įpareigos Europos Komisiją spręsti mūsų iškeltas bėdas. Ir sausio 26 d. konferencijoje bus pristatytos visos naujovės.

Paprasčiau tariant, nuo balandžio pirmos įgysime teisę prašyti, kad Europos Komisija pasiūlytų sprendimus mūsų rūpesčiams naikinti. Jeigu mažiausiai milijonas ES piliečių bent iš septynių bloko narių kreipsis ir to paprašys, EK visus prašymus turės išnagrinėti, ir jeigu matys, kad bėdų tikrai yra – dar ir turės pasiūlyti sprendimą. Kažkaip neabejoju, kad šita naujovė tarp lietuvių turėtų būti populiari.

Kodėl tai sieju su Arabų pavasariu ir įvykiais JAV? Nes visus juo pajudino minios noras ir valia. Europos atveju minia nebus anoniminė, neišmatuojamo dydžio ir neįpareigojanti. Europos atveju, surinkus milijoną parašų turėsime būti išklausyti.

Dar labai džiaugiuosi, kad, iš pirmo žvilgsnio, viskas turėtų būti paprasta ir aišku – elektroninėje erdvėje renkiesi kreipimąsi ir pasirašai elektroniniu būdu. Be to, kažkokia forma procese dalyvaus ir socialiniai tinklai.

Tiesa, dar nėra iki galo aišku, kaip prie šios iniciatyvos prisidėti „Facebook“, „Twitter“ ir kiti, tačiau ketvirtadienį konferencijoje dalyvauja „Facebook“ ES reikalų vykdomoji direktorė Erika Mann, „Google“ Europos viešosios politikos direktorius Simon Hampton, „Twitter“ pasaulinės viešosios politikos vadovas Colin Crowell ir „Dailymotion“ generalinis sekretorius Giuseppe de Martino.

Taigi ketvirtadienį pristatoma pati svetainė ir registras, kur galėsime registruoti savo norus ir parašus.

Laukiu nesulaukiu pirmos iniciatyvos. Esu tikra, kad teisybės Briuselyje linkusių ieškoti lietuvių čia netruks. Ir tegul. Ir galvoje vis sušvinta mintis, kad tikrai gali rastis milijonas lietuvių, kurie pasirašys, pavyzdžiui, už „europietišką algą“. Turėtų prisidėti rumunai, bulgarai, latviai, gal dar lenkai, graikai… kas dar? Bus įdomu.

Taigi sausio 26 d. 10.00–18.30 val. Europos Komisijos Charlemagne pastate vyksta 400 dalyvių Europos Komisijos pirmininko pavaduotojo Marošo Šefčovičiaus rengiama konferencija „Pasirengimas piliečių iniciatyvai“. M. Šefčovičius 14.30 val. Lietuvos laiku surengs spaudos konferenciją ir papasakos kas, kaip ir kodėl.

Viską stebėti galime čia, o pagrindinius faktai skaitykite šiame puslapyje.

Komisijos interneto svetainė ir registras (interneto svetainė veiks nuo sausio 26 d., registras – nuo balandžio 1 d.):
http://ec.europa.eu/citizens-initiative

Parengė Vytenė Rūkaitė

Brangiausia valiuta – laikas?

Eglė — Wed, 25 Jan 2012 09:10:24 +0000

Miguel (Flickr) nuotrauka

Po žiemos atšąlančių, atšylančių ir beveik besniegių švenčių Vilniuje, į Stokholmą parsiradau vėlyvą naktį siaučiant lietaus ir sniego gabalų pūgai. Buvo šalta, nors prasmek vietoj; šalta, nes labai drėgna. Sušlapusi ir sustirusi leidausi į metro centrinėje stotyje. Ir ten man atėmė žadą. Pati negalėjau atsistebėti – ne kas kita, bet palei peroną iškabinti reklaminiai plakatai. Iš jų į šaltą Stokholmo žiemos naktį veržte veržėsi žydras Egipto dangus.

Nieko neįprasta, kad metro stotyje siaučia reklama. Tačiau atrodė, kad iki to vakaro niekada nebūčiau patyrusi tokio tiesiai šviesiai fizinio jos poveikio. Prieš šventes tos sienos, žinoma buvo nusėtos kalėdinėmis eglutėmis ir pasiūlymais dovanoms. Šventės baigėsi ir pardavėjai žino, ko dabar reikia sustirusiems švedams – saulės ir šilumos. Ir, prisipažinsiu, jei ne mano „kitoks“ (t.y. nenusistovėjęs ir dėl to beveik studentiškas) gyvenimo būdas bei riboti ištekliai banko sąskaitoje, būčiau tučtuojau rinkusi duotą kelionių agentūros tinklalapio adresą ir užsisakiusi kelionę greičiau nei kad mano kojų pirštai būtų spėję atitirpti nuo sniegu iškloto kelio namo.

Tačiau jei jau jauni, jei studentai, jei ne įprasta mano minėtų reklamų tikslinė auditorija – negi tai reiškia, kad saulėti kraštai mums tik svajonėse pasiekiami? Po kelių dienų važiuojant tuo pačiu metro mano kambariokė lyg niekur nieko užsiminė:
„Mums reikia kokią dieną susikrauti daiktus, pasiruošti, o kitą lėkti savaitei į bet kokią šiltą pasaulio dalį, kur tik bus paskutinės minutės pasiūlymas. Šiuo metu jų galima gauti labai pigiai“, – mąstė ji. Mintis, žinoma, viliojo. tačiau jos „pigiai“, kaip įsivaizdavau, vis tiek buvo „pigiai“ švedų studentų piniginės matais. Tai reiškia, pora, trys, o gal net keturi šimtai eurų savaitei. Žinoma, tai pigu, tačiau reikia juos turėti.

Tačiau draugės pasiūlymas, vis dėlto, užkabino vieną mintį: pigiau nei įprasta keliauti gali tie, kurių ir “santykiai su laiku” nėra įprasti. Štai, kad ir paskutinės minutės (tikrąja ta žodžio prasme) atveju – tie, kas gali susikrauti lagaminus ir kitą dieną išvykti atostogauti nežinia kuriam laikui. Tie, kam nesvarbu, ar atostogos prasidės šią ar kitą savaitę. Ir, žinoma, tie, kurie neprieštaraus jei vien tik pati kelionė iš vieno taško truks beveik tiek, kiek kitam truktų visos atostogos. Tiesiai per aplinkui, kaip sakoma.

Talentai keliauti pigiai

Taip galvodama apie keliavimo ir laiko santykį, ėmiau krapštytis savo pačios patirtyje. Tiesą sakant, aš beveik niekada kelionių neplanuodavau taip “turistiškai”: va, dabar labai jau noriu pamatyti būtent tą šalį ir būtent tą miestą. Žinau, kad yra tokių talentų (susidaryti kelionių tvarkaraštį į konkretų norimą tikslą ir už begėdiškai žemą kainą), tačiau pati tuo niekad nepasižymėjau. Aš net ir Veneciją pirmą kartą pamačiau tik todėl, kad dėl vietinio streiko teko dešimčiai valandų nutraukti kelionę būtent šiame mieste. O tada Italijoje, nors ir apturėjau atostogas, atsidūriau tikrai ne vien vedama smalsumo pamatyti šalį – kelionei ryžausi priimdama draugės kvietimą į jos vestuves.

Niekada nepasinaudojau ir dar praeito dešimtmečio pradžioje tokiu populiariu “traukiniais po Europą” keliavimo būdu. Gal ir būčiau kada prisiruošusi, tačiau technologinės naujovės miegančių nelaukia. Netrukus tie patys pigių bilietų šlavėjai atsiplėšė nuo žemės ir skersai išilgai Europą raižyti ėmėsi pigių oro linijų bendrovių lėktuvais. Nors praėjo jau keleri metai, skanesnio pigaus keliavimo recepto dar niekas nepasiūlė: tai vis dar tos pačios pigių oro linijų bendrovės ir draugai. Ir vėl, mūsų pagrindinė valiuta šiuo atveju – laikas.

Kad reikia derintis prie draugų, pažįstamų, arba tų draugų pažįstamų, gyvenančių svečiose mus viliojančiose šalyse, tvarkaraščių, visiems aišku. Tačiau nepamirškime, koks svarbus laikas yra užsisakinėjant pigius skrydžius! Tai, kad tie skrydžiai beveik visais atvejais bus „bjauriu“ laiku (paryčiais, panakčiais, ir dar į galas žino kur esantį oro uostą) – faktas kaip blynas. (Beje, visiems, kurie spjaudosi nuo „laimės“ atsidurti nuo, pavyzdžiui, Barselonos ar Paryžiaus šiek tiek nutolusiuose oro uostuose, siūlau prisiminti, jog gali būti ir blogiau – įsivaizduokite tą patį ispaną ar prancūzą, pirmą kartą nutupdytą Kauno oro uoste… vidury nakties ir vidury žiemos).

Tačiau ieškant tikrai pigių skrydžių tektų pamiršti keliavimą tokiomis datomis kaip visuotinės šventės, o taip pat dienos aplink savaitgalį (tarkim, bilietai iš Briuselio į Berlyną vidury savaitės paprastai kainuoja net tris kartus pigiau nei kad tie patys bilietai skrendant ketvirtadienį ar penktadienį, ir grįžtant pirmadienį ryte). Taip pat reikia nepamiršti pasidomėti ir tos šalies, į kurią vykstate, valstybinių švenčių datomis. Nors “įvažiavimas” į šalį tuo metu, kai, kaip tikimasi, visi stengsis iš jos išvykti, gali būti ir patrauklių kainų.

Keliauti galima ne tik lėktuvais

Žinant, į kokią šalį važiuojama, verta pasidomėti tos pačios šalies, tarkime, traukinių pasiūlymais. Bendrai kalbant, kelionės traukiniais Europoje – gana prabangus malonumas, kainuojantis dažniausiai brangiau nei skrydžiai minėtomis pigių skrydžių bendrovėmis. Tačiau ne vienoje šalyje geležinkelio vežėjų bendrovės specialių pasiūlymų neatmeta kaip rinkodaros priemonės. Pavyzdžiui, Belgijoje savaitgaliais važiuojant iš vieno taško į kitą ir atgal, bilietas kainuoja pusę kainos. Akivaizdu, kad šioje mažoje šalyje „savaitgalinis keliavimas” skatinamas ir ekonominiais sumetimais – skatinant gyventojus neužsisėdėti savo miestuose ar miesteliuose, o važiuoti turistauti, apsipirkti, ar tiesiog išgerti kavos kitame šalies gale. Juk kelionė į vieną pusę vis tiek netruks ilgiau nei maždaug pusantros valandos.

O planuojant keliauti Austrijoje, jei jau tau iki 26 metų, galima įsigyti vadinamąją Vorteilscard, su kuria metus bilietus pirksite už pusę kainos. Kortelė atsiperka jau tada, jei važiuojate bent kartą iš Vienos į, pavyzdžiui, Zalcburgą. Kadangi traukiniai – bene pagrindinis keliavimo po šią kalnuotą šalį būdas, ji gerokai gelbsti jaunimo piniginėms.

Važiuojant traukiniais didžiulių tradicinių švenčių datas gera žinoti ir tam, kad išvengtum keliautojų spūsčių. Ypač – mažose šalyse. Vienas puikiausių tokios situacijos pavyzdžių – Karalienės gimtadienio šventė Nyderlanduose. Kiekvieną balandžio 30 dieną, atrodo, visa šalis plūsta į Amsterdamą. Oranžiniais drabužiais išsipusčiusių gimtadienio „svečių“ minios į miestą įvažiuojančių (ir griežtai kontroliuojamų) traukinių vagonus užpildo taip, kad jautiesi tarsi kokiam Vilniaus troleibuse piko metu prie Žaliojo tilto. Tad patarimas aiškus: Karalienės gimtadienį Amsterdame patirti tikrai verta. Tačiau vykti, jei yra galimybė, patardina dieną ar net kelias prieš.

Kur nakvoti?

O tokias galimybes paprastai pasiūlo draugai, pats praktiškiausias ir (dažniausiai) draugiškiausias bei linksmiausias sąskaitos neįšaldančio keliavimo būdas. Jei draugų ar pažįstamų nėra, yra dar ir tradicinis „couch surfingo“ variantas. Man pačiai juo pasinaudoti teko du kartus, ir abu kartus labai sėkmingai. Taip, rizikos yra visada. Tačiau žmonių, pas kuriuos siūlytis nakvynės, ieškome patys, tad būkime protingi. Abu kartus teko apsistoti svečiuose pas žmones, kurių gyvenimo būdas, pomėgiai, net, rodos, ir charakteriai, buvo gana panašūs į manuosius. Su tais žmonėmis prieš atvažiuojant, kelis kartus susirašyti žinutėmis, ir buvo akivaizdu, kad tai – nuoširdūs žmonės. Intuicija neapgavo, ir taip pirmą kartą teko aplankyti Briuselį ir Bazelį. Ar verta sakyti, kad be tos „couch surfingo“ galimybės aš nebūčiau turėjusi jokios vilties nuvykti į Bazelį – jei ir būtų pavykę per stebuklą rasti kokią lovą kokiame hostelyje ar viešbutyje, viena naktis tada man būtų kainavusi tiek, kiek sudarė mano visos kelionės biudžetas. Juk, net ir negalvojant apie tai, jog kalbame apie miestą ištaigingoje Šveicarijoje, ten važiavau bene prabangiausios pasaulyje – Art Basel – meno mugės metu. Šiuo atveju mugė buvo mano kelionės tikslas, tad laiku pasišvaistyti čia negalėjau. Nors žinojau – vykti ten buvo beveik tas pats, kas vykti į Kanus kino festivalio metu. Bet ar tai priežastis atmesti iššūkį?

Rašant apie pigias keliones traukiniais ir lėktuvais, staiga prisiminiau, o kur gi autostopas, tas paauglystėje taip pamėgtas keliavimo būdas? Gal dėl to, kad šiek tiek pakito gyvenimo tikrovė, o gal draugai, bet apie „balsavimą“ keliuose dabar retai kada išgirstu. Jį pakeitė „balsavimas“ socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, Facebooke. Grupės žmonių, vykstančių iš „taško A į tašką B ir galinčių pavežti”. Jau vien Lietuvoje. Bet ir svetur. Štai kai „Ryanair“ negailestingai nukirto tik išsiskleidusį skrydį iš Kauno į Berlyną, visai jaunajai bohemiškosios sostinės lietuvių diasporai teko suklusti. Dalijimasis mašina tapo vienu būdų kovoti prieš atkirtimą nuo tėvynės.

Tačiau ne tik lietuviams, ir ne tik Facebooke. Žinant bent du terminus, t.y. car share ir Mitfahrtgelegenheit padės internete ieškant keliauti automobiliu pasirengusių ir bendrakeleivius imančių žmonių. Ir, jei pasiseks, gal ir naujų draugų taip sutiksite. Nes ko jau ko, bet bendravimo su įvairiais žmonėmis „pigiai keliaujant“ tikrai netrūksta. O čia ir ta laiko valiuta praverčia – negi norėsis skubėti, jei kokiame hostelyje sutiktas likimo brolis keliauninkas pasirodo toks įdomus, kad visam gyvenimui išsipasakoti tik vienos nakties prie skanaus ir pigaus itališko vyno taurės nebeužtenka.

Kiti savaitės temos straipsniai:

Gyvenimas susideda iš magijos ir pastos

Ieva — Tue, 24 Jan 2012 13:41:47 +0000

Sangutxujai (Flickr) nuotrauka

Nors jau beveik metai gyvenu viena koja Barselonoje, štai imsiu ir prisipažinsiu, jog iki šiol nesu buvusi nei Sagrada Familia, nei La Pedrera viduje. Vis dėlto galiu Jums tuoj pat patarti, kur už tuos pačius 15 eurų (maždaug tiek kainuoja įėjimas į mano minėtas architektūros įžymybes) galima įsigyti šviežiausias ir pigiausias papajas ar kaktusų gėles, praleisti vakarą buvusiame pypkorių klube, kur baras įrengtas tiesiog svetainėje ar, po vaišių tapų bare pabendravus su šeimininku, būti pavaišintam jo senelio gamintu vynu.

Gastronominis turizmas

Kažkodėl visai nenustebau sužinojusi, kad būtent Ispanija, 2010-ais metais perėmusi prezidentavimą ES, surengė pirmąją Europos Turizmo ir Gastronomijos konferenciją. Konferenciją atidaręs Ispanijos Pramonės ministras Miguel Sebastian pabrėžė turizmo ir gastronomijos svarbą kuriant socialinę gerovę, nes šie sektoriai „padeda vystyti tvarų augimą bei skatina geresnę Europos integraciją.“, o Pasaulio turizmo organizacijos atstovas Javier Blanco priminė, kad vienas iš naujųjų turizmo skatinimo šūkių yra „Menas egzistuoja ne tik muziejuose“. Paskaičiuota, kad vien gastronominis turizmas į Ispaniją pritraukia apie 5.5 milijonų turistų kasmet (t.y., apie 10% visų turistų šalyje). Nors pastaruoju metu ir madinga pasinerti kulinarinius ieškojimus Rytų ar kitose egzotiškose virtuvėse, tačiau faktų nenuginčysi: 7 iš 10-ties geriausių pasaulio restoranų yra Europoje, o populiariausių turistinių pasirinkimų dešimtuke savo pozicijas įtvirtinusios 6 ES narės.

Kuo toliau, tuo labiau kelionių metu žmonės vertina tai, ką valgo, ir vis daugėja atvejų, kai šalis kelionei pasirenkama siekiant susipažinti būtent su jos virtuvės tradicijomis. Taip pat paskaičiuota, kad vadinamieji gastronominiai turistai svečioje šalyje praleidžia daugiau dienų, o per dieną išleidžia daugiau pinigų nei vidutinis turistinis vidurkis. Tai – ypač svarbi tendencija verslininkams bei ES šalių vyriausybėms, ir ispanai turi tikrai neblogų idėjų, kaip ją išnaudoti. Turizmo kampanija, pavadinta Saborea España (Ragauk Ispaniją), į turistų žemėlapius grąžino apie 30 iki tol mažai lankytų miestelių ir kaimelių, kadangi pradėjo reklamuoti jų virtuvės ypatybes bei autentiškas maisto, gėrimų parduotuvėles, barus bei restoranus. Ministras M. Sebastian pabrėžė ir tai, kad gastronominis turizmas gali netgi padėti įveikti sezoniškumą, kadangi kiekvienas metų laikas siūlo skirtingas gamtos gėrybes ir galimą meniu, dominantį turistus. Konferencijoje dalyvavęs geriausiu pasaulio šefu tituluojamas katalonas Ferran Adriá (kurio restorano, įkurto atokiame Šiaurės Katalonijos kaimelyje, eilėje reikėdavo laukti metus) daugelį nustebino pareiškęs, jog jo akys krypsta į Kiniją bei Indiją, tačiau to priežastis jis aiškino taip: „Jei norime į savo šalį pritraukti 10 ar 20 milijonų kinų ar indų turistų per ateinančius 10 metų, turime jiems pristatyti ispanišką virtuvę ir taip juos sudominti“.

Alkanas studentiškas turizmas

Manau, kad ir pati jau išsivysčiau minėtus gastronominio turisto bruožus: kaskart grįždama į Ispaniją žinau, kokių vaisių ir daržovių sezonas prasideda, kokias užkandines pagal sąrašą noriu aplankyti, ir kokiuose rajonuose pasiklysti, ieškant naujų perliukų. Suprantu, kad toks pasakymas neskamba labai studentiškai, juk yra taip toli mūsų nuo gurgiančio pilvo įvaizdžio keliaujant ir išsigelbėjimo McDonaldo maistu. Tačiau čia mano kelionių filosofija ir skiriasi nuo populiariosios: aš esu tikra, kad siestos metu prie baro gurkšnodama clara (šviesus alus su Sprite) iš plepaus barmeno ar nuolatinių lankytojų išgirsiu daugiau istorijų apie miestą, nei iš gido dviaukščiame autobuse. Taip pat tikiu, kad nepadarysiu gražesnių nuotraukų Sagrada Familia viduje, nei kad profesionalai, ir mieliau už tuos pinigus susirasiu šeimyninį jūros gėrybių restoraną, kur aštuonkojus ir tuną žvejoja šeimos vyrai, o ruošia moterys, ir dar pasidalina savo gaminimo paslaptimis. Tiesą sakant, net studijuojant geriausi vakarai tarptautinėse kompanijose būdavo praleidžiami ne klube, o patiems gaminant savo tautų tradicinius patiekalus. Galiausiai supranti, kad pastatas – tai vieno architektūros genijaus šedevras, o tautos virtuvė – tai jos istorija, šeimyniniai santykiai, dienotvarkė, filosofija… Būtent tai, ką ir tikiesi apčiuopti keliaudamas.

Žinoma, kaip ir visur, didieji turistiniai miestai pilni ir komercijos: restoranų centrinėse miesto gatvėse, kur vietoj šafrano į paella įmetama maisto dažiklių, neva itališkų picerijų, trokštantiems saugumo ir perdėm išpuoštų restoranų, kuriuose sąskaita sudaro pusę mano skrydžio kainos. Taip, norint atrasti tikrus kulinarinius perliukus keliaujant, verta atlikti šiokius tokius namų darbus. Pirmiausia siūlau paklausti patarimų ten jau buvusių/ esančių ir gyvenančių pažįstamų. Padeda ir paprasčiausiais raktažodžiais randami puslapiai, kuriuose nurodomi užkandinių meniu, kainos, adresai bei atsiliepimai. Taip pat – susitaikykite, kad dažnai skaniausias maistas nebūtinai bus patiektas labiausiai blizgančioje aikštėje ar klasiškiausio interjero restorane. Nebijokite pasiklysti mažose gatvelėse, klausti vietinių. Na, o jei keliaujate naudodamiesi Couch Surfing apsigyvenimo tinklu, tai bus dar paprasčiau: kiekvienas ispanas turi savo mėgstamas vietas išgerti, pavalgyti ar atsipalaiduoti, ir tikrai mėgsta jomis pasipuikuoti prieš užsieniečius.

Beje, straipsnio pavadinimas – italų režisieriaus Federico Fellini žodžiai. Ar man vienai atrodo, kad juose kažkaip elementariai išreikštas tikras gyvenimo džiaugsmas..?

Kiti savaitės temos straipsniai:

Savaitės tema: Kodėl šeškui reikia paso?

Euroblogas — Mon, 23 Jan 2012 16:22:36 +0000

The next adventures (Flickr) nuotrauka

Šią savaitę Eurobloge kalbėsime apie keliones. Šiandien – apie šeškų pasus, pašto ženklus ir galimybes sutaupyti, pasinaudojant mokestiniais skirtumais Europos Sąjungoje (ES). Gal jie ne tokie ir dideli, bet kartais gali būti vertingai reikšmingi.

Šeškams, šunims ir katėms reikia pasų

Romoje yra tokia aikštė, kur šalia senovinių griuvėsių, atidengtų amžius menančių kolonų veisiasi katės. Ir ne šiaip sau katės, o įvairiausių tautybių, išvaizdos ir manierų aristokratės. Čia jos benamės ir globojamos savanorių. Norint į tokią aikštę atvykti su savu augintiniu iki Romos, teks jam išrūpinti pasą, jei keliaujate su kate, šešku ar šunimi. O į Airiją, Didžiąją Britaniją ar buvusią šios koloniją Maltą įvežamus gyvūnėlius turės būti patikrinti nuo erkių sukeliamų ligų ar kaspinuočio. Dėl tos pačios ligos teks tikrinti norint pasiimti augintinius į Švediją ar Suomiją.

Pagalba

Keliaujant svarbu žinoti, kad pagalbą galima prisišaukti vienu ir tuo pačiu telefono numeriu - 112 visoje Europos Sąjungoje. Kelionėje pravers sveikatos draudimo kortelė, kurią išduoda Valstybinės ligonių kasos (http://ec.europa.eu/social/main.jsp?catId=559&langId=lt). Ji leis naudotis gydytojo, skubios pagalbos, ligoninių paslaugomis, tačiau neužtikrins parvykimo namo ir kitų paslaugų, kurias užtikrina įprastas kelionių draudimas. Svarbu žinoti, kad kortelė nepadengia privačių gydymo įstaigų suteiktų paslaugų

Jeigu iškyla klausimų dėl savo teisių ir galimybių, bet kuriais klausimais galima konsultuotis nemokamu „Europe Direct“ telefonu 00 800 67891011, skambinant iš bet kurios ES šalies.

Apsipirkimas

Norintiems pigiau apsipirkti, verta pasitikrinti mokesčius. Tarkim, jei pridėtinės vertės mokestis skiriasi Lietuvoje ir kitose šalyse, galėsite dalį sumos sutaupyti pirkdami tas pačias prekes. Žinoma, prekių kaina priklauso ne tik nuo mokesčių, bet ir nuo darbo jėgos apmokestinimo, nuomos kainų ir kitų verslui reikalingų sąnaudų. Tačiau jei kainą apdairiai pasitikrinsite internetu, dalį pirkinio sumos galėsite galbūt ir sutaupyti.
Praėjusių metų vidurio duomenimis, standartinis pridėtinės vertės mokestis nei Lietuvoje (21 proc.) mažesnis Austrijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje (20 proc.), Kipre, Liuksemburge (15 proc.), Vokietijoje, Nyderlanduose (19 proc.), Ispanijoje, Maltoje (18 proc.), Prancūzijoje (19,6 proc.).

Atvirukai draugams

Siunčiant draugams ir artimiesiems atvirukus pasirūpinkit juos išsiųsti toje pačioje šalyje, kur pirkote pašto ženklą, net jei kaina nurodyta eurais. Tarkim, jei pašto ženklas įgytas Liuksemburge, reikia spėti iš ten išsiųsti atviruką ar laišką, kitaip jis nepasieks adresato, nepaisant to, kaina ant pašto ženklo nurodyta eurais – valiuta, kuria naudojasi ne tik Liuksemburgas.

Parengė: Vytenė Rūkaitė

Tad kelionių įspūdžiais gyvenantis Euroblogas šią savaitę pasakos apie keliavimo Europos Sąjungoje ypatumus ir kvies dalintis įspūdžiais. Ką apie keliones galvoja praeiviai Vilniaus gatvėse – žiūrėkite video reportaže. O Euroblogo debatuose atsakykite į klausimą: ar dažnai savo kelionėms renkatės užsienio šalis?

Kur keliaujate Jūs?

Kiti savaitės temos straipsniai: