Jei grupę žmonių pakviesčiau žaisti psichologų pamėgtą asociacijų žaidimą ir paklausčiau, kas jiems šauna į galvą išgirdus žodį „ES institucijos“, tikriausiai sulaukčiau atsakymo – „biurokratija“, „neperžengiama“ ir „nepajudinama“. Nieko keista, kad dauguma mūsų taip įsivaizduojame institucijas. Jos, atrodo, esančios taip toli nuo mūsų kasdienio gyvenimo, kad primena tolimą stiklo karalystę. Maža to, tvarka joje natūraliai skiriasi nuo būdingosios mūsų artimiausiai tikrovei, tad ir rodosi ji nesuprantama ir sudėtinga.

Gerai, kad pačios institucijos supranta joms tenkančius komunikacijos iššūkius. Jos, o ypač Europos Komisija, puikiai žino silpnąsias savo viešojo įvaizdžio puses ir deda pastangas jį pakeisti. Pavyzdys – kad ir šis blogas, rengiamas Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje iniciatyva. Patys ES pareigūnai, bendraudami su visuomene, taip pat linguoja galvas: kad žmonės suprastų, ką jie veikia, neužtenka vien pateikti plikus faktus – reikia pasakoti istorijas. Ir tų istorijų jie ieško, žinoma, už institucijų ribų. Tačiau beieškodami eurokratai pamiršta, kad bene labiausiai čia trūksta istorijų apie juos pačius. Gal tuomet ir jiems, jau suprastiems, su pasauliu bendrauti būtų lengviau. Tokių minčių vedama imuosi teikti pagalbą. Pradėsiu pasakoti istoriją apie tai, kaip viskas prasideda.

ES institucinis apratas – sudėtingas, tad nenuostabu, jog ir patekti į jį nėra lengva. Seniai praėjo tie laikai, kai būsimų pareigūnų ten neprisišaukdavo. O kad prisiviliotų, ir dar ne bet kokius, o ne ką prastesnius nei privačiame sektoriuje, teko kurti patrauklias sąlygas. Sąlygas, apie kurias dabar ir legendos sklando: iki „gyvos galvos“ užtikrinama darbo vieta (nebūtinai tame pačiame skyriuje, institucijoje ar mieste, bet užtikrinama, tad jei norėsi, darbo turėsi), patrauklus ir neapmokestinamas atlyginimas, sveikatos ir socialinės garantijos. Visos šios privilegijos greitai tapo galinga traukos jėga naujiems eurokratams privilioti (jau nekalbant apie tai, kad sunkmečiu susitraukus privataus sektoriaus darbo rinkai eurokratiškoji tik sustiprėjo).

Šio populiarumo pasekmė – kelios dešimtys tūkstančių paraiškų, gaunamos atsakant į kiekvieną šaukimą dalyvauti konkurse darbui ES institucijose. Kiekvieno tokio šaukimo metu yra numatoma vidutiniškai šimtas–du šimtai potencialių laisvų vietų tiems, kuriems pasiseks ir kurie užsitikrins vietą rezervo sąraše. Vadinasi, į vieną vietą čia pretenduoja maždaug keli tūkstančiai žmonių. Žinoma, jei tai konkursas, skirtas įdarbinti konkrečius specialistus (tarkim, vienos kalbos vertėjus), paraiškų pateikėjų skaičius bus mažesnis. Tačiau mažesnis bus ir siūlomų vietų skaičius.

Esminis principas šiais atvejais yra tas pats: kandidatą turi lydėti sėkmė. Kad ir kokiu keliu į institucijas jis mėgintų patekti – oficialaus konkurso būdu ar pro šonines dureles. Mat šoninių (nesupraskite neteisingai, „teisėtų“ šoninių) durelių čia taip pat esama. Esant dideliam darbo krūviui, institucijos, būna, laikinai (mėnesio ar kelių mėnesių laikui) įdarbina vietinius darbuotojus (darbo sutartį pastarieji pasirašo ne su pačiomis institucijomis, tačiau per įdarbinimo agentūrą). Dar viena gana mistinė kategorija, kuriai nereikia dalyvauti tūkstantiniame konkurse, yra terminuotos sutarties darbuotojai. Be to, dar viena grupė eurokratų – tai nacionaliniai ekspertai ir šalių narių valdančiojo aparato skirti darbuotojai. O europarlamentarų asistentai – tai istorija „pati sau“, mat jų atranka ir įdarbinimu rūpinasi pačių europarlamentarų biurai. Pastarųjų kelių kategorijų darbuotojų vis dėlto yra, palyginus, nedaug. O daugumą, apie 50 000, institucijų (ne tik Komisijoje, bet ir Parlamente, Taryboje ir kt.) darbuotojų sudaro nuolatiniai pareigūnai, įdarbinti konkurso būdu. Nors, reikia pripažinti, kai buvo renkami dauguma dabartiniųjų, konkursas dar nebuvo toks „žvėriškas“.

Bet ar toks didelis konkursas iš tiesų užtikrina geriausiųjų atranką? Popieriuose, audito ataskaitose ir pasiteisinimuose žiniasklaidoje – taip, žinoma. Čia, kaip ir kalbant apie bet kokias nejudraus valdiško aparato ataskaitas – svarbiausia, kad viskas teisingai ir efektyviai atrodytų popieriuose. O ar veiks iš tikrųjų – vargu ar kas galėtų patikrinti.

Mano mintys dažniausiai pinasi apie vieną – patį tradiciškiausią, „skaidriausią“, nes atvirą visiems, būdą tapti ES pareigūnu. Bet tuo pačiu ir patį neįtikimiausią. Neįtikimiausią todėl, kad jame esantis atsitiktinės sėmės faktorius yra aukščiausias iš visų galimų patekimo būdų.

Trumpai tariant, norint tapti nuolatiniu ir neterminuotu pareigūnu reikia laimėti atranką, kurią sudaro trys dalys. Pirmiausia, visi tie, kurie atitinka formalius šaukimo reikalavimus, laiko bendrąjį egzaminą. Geriausius rezultatus surinkusieji kviečiami antrajam egzaminui į vertinimo centrą, kur dalyvauja grupiniuose užsiėmimuose ir pokalbyje su vertinimo komisija. Peržengusieji ir šį etapą patenka į rezervo sąrašą, iš kurio jau turi realią galimybę būti pakviesti darbui institucijose.

Pirmasis tokios atrankos barjeras, manau, ir yra sudėtingiausias. Mat būtent čia kiekvienam kandidatui tenka rungtis su tūkstančiais kitų. Pirmasis egzaminas – tai kompiuterinis testas, vertinantis kandidato žodinį, matematinį ir abstraktųjį mąstymą. Šis testas primena intelekto koeficiento nustatymo testus ir yra panašus į tuos, kuriuos rengia didelės bendrovės savo būsimiems darbuotojams atrinkti. Panašūs standartizuoti egzaminai naudojami ir kai kurių šalių švietimo sistemose, kur tokio testo rezultatas yra būtinas norint įstoti į aukštąsias mokyklas, ypač antros ar trečios pakopos studijų programas. Tačiau klystume manydami, kad svarbiausias gero pasirodymo faktorius laikant šiuos testus yra sugebėjimas teisingai atsakyti į klausimus apie pateiktą tekstą ar atlikti elementarius skaičiavimus.

Patys testai anaiptol nėra aukštasis mokslas. Iš anksto pasimokius ir perpratus principą, pagal kurį sudaromos užduotys, juos išspręsti nėra sunku. Tačiau visai kas kita, kai vidutiniškai vienai matematinei užduočiai laiko turi ne daugiau nei dvi minutes. Ir per jas turi spėti perskaityti ir suvokti pačią užduotį, peržiūrėti ir atsirinkti reikalingus duomenis, greitai „sumesti“ formulę ar sprendimo būdą, o tada jau atlikti skaičiavimus. Turint laiko į valias, tai būtų vienas juokas. Tačiau šiame teste yra lemiama net ne kiekviena minutė, tačiau ir sekundė.

Vadinasi, čia matuojamas ne tavo sugebėjimas mąstyti, bet sugebėjimas sumąstyti ir sureaguoti itin greitai. Svarbu ne ūgis, o smūgis, kaip sakoma. Keista ir šiek tiek ironiška – juk pats institucinis aparatas tokiu greičiu ir dinamika nepasižymi. Nors pastarasis vertinimas, prisipažinsiu, yra subjektyvus ir šališkas. O svarbiausia objektyvi kritika yra panaši į tą, kurią formuluojame supriešindami kiekybinę ir kokybinę vertę. Minties greitumas atitiktų kiekybinę charakteristiką. Tačiau pastaroji ne visada sutampa su kokybine. Kitaip tariant, sugebėjimas greitai – ir, beje, automato principu – reaguoti į proto dirgiklius jokiu būdu nelemia bendrojo to asmens efektyvumo. Atvirkščiai – kreipiant dėmesį į „mašininį“ pasirodymą, rizikuojama atsirinkti tik tuos, kurie efektyviai dirba tik įstatyti į griežtus nurodymų rėmus bei atlieka ne daugiau nei reikalauja juos nubrėžusi sistema.

Iš principo, tokie bendrojo pobūdžio standartizuoti testai nėra blogai. Ir reforma, kai istorinių „kas kuriais metais ką įrašė kokio traktato papildyme“ pobūdžio klausimų buvo atsisakyta, yra tikrai sveikintina. Galų gale, šios faktinės žinios tikrai nėra tos, kurių dauguma pareigūnų naudotų savo darbe.

Pagrindinė bėda, mano manymu, yra tai, kad pirmajame atrankos etape nėra vertinamas žmogiškasis, patirties, kūrybinio intelekto ir veiklos potencialo faktorius. Sakytumėte – nieko tokio, į pastaruosius tikrai atsižvelgiama vėlesniuose etapuose. Tačiau kas bus tada, jeigu tikrai geras, talentingas ir protingas asmuo viena sekundės dalimi pavėlavo paspausti teisingo atsakymo eilutę? Kai kitas, gana vidutiniškas jo konkurentas, tiesiog atspėjo vieną ar kitą atsakymą ir taip pateko į kitą turą? Tada sakytume pirmajam – ką gi, nepasisekė. Tačiau kam čia iš tikrųjų nepasisekė – tam asmeniui, kuris vėliau ras kitų būdų pritaikyti savo žinias, ar sistemai, kuri prarado potencialų indėlį?

Taigi paties principo, kad norint patekti į ES aparatą, reikia išlaikyti testą, aš nekritikuoju. Pagaliau, tai – sąžiningas būdas užtikrinti, jog institucijų darbuotojais taptų protinį darbą gerai atlikti sugebantys profesionalai. Juolab kad pasiruošti testui yra visiškai įmanoma. Ypač tada, kai apsiginkluoji kantrybe ir bandai bent kelis kartus, skiri laiko ruošimuisi, bent kokią valandą ar dvi per dieną mėnesį iki egzamino. Tiesą sakant, toks ruošimasis primena smegenų mankštą ir netgi naudinga bendrajam intelekto lavinimui, formos palaikymui. Pagaliau, tai – visai įdomu, nes primena kryžiažodžių ir galvosūkių sprendimą.

Esu girdėjusi ir dar vieną šiuos testus palaikantį argumentą. Būtent kandidato motyvacijos išbandymą. Mat jei kandidatui pirmą ar antrą kartą laikant testą pritrūksta kelių taškų patekti tarp to auksinio procento laimingųjų, ir ši nesėkmė jo ar jos neatgraso nuo tolimesnių mėginimų, taip yra įrodomas jų pasirinkimo, taigi ir motyvacijos tvirtumas. Pagaliau galime suskaičiuoti – jei egzaminus jiems tenka laikyti, tarkim, penkis kartus, šis procesas gali užtrukti iki kelerių metų. Kiekvieno neigiamą rezultatą pranešančio laiško pabaigoje yra kartojama: šio egzamino rezultatas neatima iš jūsų teisės dalyvauti ateityje rengiamuose konkursuose. Tad klausimas keliamas jūsų motyvacijai: kiek mėnesių ar metų dar norėsite bandyti?

Įdomu ir tai, kaip mėginančiųjų akyse kinta išsvajotųjų institucijų statusas. Kad ir pagal tokį toliau aprašomą scenarijų. Pirmiausia apie jas mąstai kaip vieną iš daugelio galimų darboviečių ir nusprendi pabandyti laikyti egzaminą „šiaip sau“. Tuomet, priklausomai nuo tavo asmenybės ir charakterio, po truputį pretendavimo veiksmas užkrečia, o tu patiri azarto jausmą. Dar vėliau, jei vis neperžengi barjero, procesas tiek užvaldo mintis, kad pasimeti, todėl pradedi apie darbą institucijose galvoti kaip apie svajonę, kuriai pasiekti ir gyvenimą paaukotum. Pats darbas ima atrodyti kaip tobula alternatyva, o tie, kas jį jau dirba – neklystantys genijai. Tačiau netrukus seka praregėjimas – tarkim, jau kelintą kartą laikydamas testą pamatai, kad užduotys kartojasi nepriklausomai nuo to, ar asistento, ar administratoriaus pozicijai atranka organizuojama. Ir dar liūdniau – net ir tose užduotyse randi kalbos bei gramatinių klaidų. O juk verčia jas ne kas kitas, bet tokius pat konkursus įveikę Komisijos vertėjai. Tai kaip tada pasijunti, jei randi klaidų, kurių žinai, jog pats nedarytum, tačiau galimybės tau vis tiek niekas nesuteikia dėl tos vienos sekundės trūkumo?

ES institucijų darbuotojų atranka man primena tuos radijo klausytojams rengiamus kvizus, kai du paskambinę klausytojai turi atspėti muzikines mįsles, parengtas pagal dažniausiai radijo eteryje skambančias melodijas. Dauguma tų melodijų ir jų atlikėjų prisiskambinusiems pažįstama iki kaulų smegenų. Taip, kad net vidurnaktį iš lovos prikelti teisingai atsakytų. Tačiau jei gali teisingą atsakymą išpyškinti vidurnaktį, dar nereiškia, kad jį prisiminsi ir tiesioginiame eteryje. Suvokiant situacijos lemtingumą ne vienam sušlubuoja mintis, ir net mėgstamiausios Michaelo Jacksono dainos atrodo tarsi pirmą kartą girdimos. Panašiai ir ES testų metu – atsiranda bent viena akimirka, kai viskas atrodo nepažįstama ir nesuvokiama. Ta akimirka gali tetrukti kelias sekundes, tačiau pastarosios gali lemti visą testo baigtį. Jaučiate spaudimą?

Bet ar nėra kito būdo? Testai gana sėkmingai taikomi ir kontraktiniams darbuotojams įdarbinti. Laikomas toks pat egzaminas, tačiau svarbiausia čia – surinkti reikiamą taškų skaičių, t. y. įrodyti, kad atitinki tam tikrus loginio mąstymo reikalavimus. Tuomet, jei jau išlaikai, patenki į duomenų bazę. Darbo vietos tai neužtikrina. Tačiau tada jau rungiesi savo esamos darbo patirties ir kitų sugebėjimų pagalba.

Panašiai laikinus darbuotojus įdarbina ir viena partinių grupių Europos Parlamente. Visų pirma jie peržiūri atsiųstas konkursui paraiškas. Tada labiausiai ieškomo darbuotojo reikalavimus atitinkantis dešimtukas kviečiamas laikyti kompiuterinio testo. Tačiau į kitą etapą – pokalbį – patenkama tik tuo atveju, jei surenkamas minimalus nustatytas taškų skaičius. Vadinasi, yra užtikrinama, kad potencialus darbuotojas ir tinkamos patirties turėtų, ir ne iš kelmo spirtų smegenų būtų. Tačiau toks formalus kriterijus ir lieka formalumu, kurį atitikus iš tikrųjų vertinamas būsimo darbuotojo veiklos potencialas, neapibrėžiamas vien tik jo atliekamų matematinių operacijų greičio terminais.

Kas gi kitas institucijas sulaiko nuo tokios vertinimo ir įdarbinimo sistemos? Man pirmiausia į galvą šauna atsakymas – žmogiškieji ištekliai, o konkrečiai – pinigai. Juk grubiai skaičiuojant, pagal konkurso apimtis, dešimties žmonių komandai peržiūrėti pateiktas paraiškas užtruktų metus, jei kiekvienas narys sugebėtų perskaityti po 20 vienetų per dieną. Jau dabar daugelis kritikuoja institucijas: esą, ne tik kad jų darbuotojų darbo valandos brangiai kainuoja, bet dar ir kad jos neefektyviai paskirstomos. Jei ir dabar, pasitelkiant testų pagalbą, skelbiamų konkursų formalumams ir ne-formalumams sutvarkyti reikia visos personalo atrankos tarnybos, kiek tokių tarnybų reikėtų norint išnagrinėti kiekvieną pateiktą paraišką? Daug, o mes iš visų Sąjungos pakraščių rėktume – vėl neefektyviai naudojami mūsų mokesčių pinigai!

Pabaigai pridursiu tik vieną detalę. Vienos iš Komisijos darbuotojų valgyklos vedėja man visad atrodė kaip tikra valgyklos vedėja… Kol mano pasaulėlį nesukrėtė žinia: ji išsilaikiusi vieną iš kontraktiniams darbuotojams skirtų testų, patekusi rezervo sąrašan, ir jau kurį laiką (kelerius metus) laukia savo eilės darbo vietai institucijose gauti. O kol lauki, duonai užsidirbti vis vien reikia.

Čia kaip su ta demokratija, kuri jokiu būdu nėra ideali santvarka, tačiau geresnės dar niekas neišrado. Tad ruoškitės testui kiek galite, ir bandykite laimę. Jei pasiseks iš karto – puiku. O jei ne – tik negalvokite, kad nesate verti ar neturite sugebėjimų. Priešingai, gal jų turite per daug.

Parengė Eglė Obcarskaitė

Taupymo ir augimo nereikia priešinti, jie turi eiti kartu. Tai – viena iš svarbiausių idėjų, kurią paskleidė Europos Sąjungos vadovai po neformalaus susitikimo trečiadienį. Tik supratimas apie tai, kaip to reikėtų siekti, skiriasi. Rinkų reakcija į bendro sutarimo neradimą – natūraliai neigiama.

Po to, kai antradienį, tvyrant viltingoms nuotaikoms apie tai, jog vadovams pavyks rasti sprendimą dėl krizės, FTSE 100 indeksas paaugo beveik 2 proc. Po susitikimo pasklidus skepticizmui, trečiadienį jis krito daugiau nei 2 proc.

Rinkos visame pasaulyje buvo kaip po šalto dušo, Vokietijos Dax ir Prancūzijos Cac-40 nuslydo daugiau nei 2 proc. , tuo tarpu JAV industrinio sektoriaus akcijų kursus atspindintis Wall Street’s Dow Jones industrinis vidurkis „pametė“ 1 proc., rašo „The Assosiated Press“.

Susitikimo metu vadovai choru pasisakė už tai, kad Graikija liktų euro zonoje, tačiau nerado bendro sprendimo, kaip spręsti dabartinę krizę. Dviejų didžiausių eurozonos ekonomikų – Vokietijos ir Prancūzijos – pozicijos išsiskyrė.

Euro zonai tai reiškia naujus išbandymus, rinkoms – neaiškią perspektyvą. Jas bandoma raminti euro obligacijų idėja, kurią kelia naujai išrinktas Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as. Graikijai, Ispanijai, kitoms į finansinę krizę įbridusioms valstybėms bendros skolos perspektyva reikštų stiprų užnugarį ir pagrindą, nuo kurio, kaip kai kurie sako, jos galėtų atsispirti.

„Mes turime pereiti tiesiai prie augimo, kitaip rinkos tebeturės abejonių. Negalime švaistyti laiko“, – sakė F. Hollande’as trečiadienį Briuselyje, kur Europos Vadovai n-tąjį kartą susirinko ieškoti išeičių iš krizės.

Euro obligacijų idėja susilaukė šalininkų. Ją palaiko Europos centrinis bankas, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, jai simpatizuoja ir Italijos ministras pirmininkas Mario Monti.

Bet joje savaime užkoduotas klausimas – kodėl stiprios ekonomikos, visų pirma, Vokietija, turi garantuoti ir mokėti už tų klaidas, kuriais jau nebepasitiki rinkos? Taip, stiprus užnugaris suteiktų pasitikėjimą rinkoms, ir tai būtų stiprus solidarumo garantas, bet, galbūt, šiuo metu ES užvis labiau reikia įrodymo, kad į krizę papuolusios valstybės geba įvykdyti reformas ir susikurti stabilią aplinką. Tai ne tik finansų, tai ir motyvacijos klausimas.

„Jeigu kalbėsime apie tai, jog kažkas turi išleisti kažkokius popierius, garantuojančius, kad Vokietija apmoka visos euro zonos ir kai kurių šalių neatsakingą elgseną, tai to niekada nebus“, – Vokietijos pusėn stojo Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Velnias detalėse

Bet ir šiuo atveju „velnias slypi detalėse“. Visai kitokio požiūrio laikomasi dėl Europos investicinio banko garantinių popierių išleidimo. Jie būtų padengti pačio banko, valstybių narių ir privataus kapitalo pagrindu.

Kalbama ne apie tai, kad augimo skatinti nereikia. Tokios idėjos sklandė dar ir prieš Prancūzijos prezidentinę kampaniją: dalis F. Hollande’o pasiūlymų yra tiesiog seni Europos Komisijos pasiūlymai. Taigi ekspertai mato perspektyvą Europos vadovams susitarti dėl šių klausimų.

Kalbama apie tai, kad įsipareigojimų reikia laikytis. Kuo baigiasi jų nesilaikymas, puikiai iliustruoja Graikijos pavyzdys. Mastrichto kriterijų ignoravimas ir politinė suirutė virto rimtu galvosūkiu Europos vadovams.

Dar kalbama apie tai, kad reikia papildomai ieškoti naujų papildomų būdų ekonomikai stimuliuoti. Nei A. Merkel, nei D. Grybauskaitė iš esmės nėra prieš tai, kad reikia ieškoti būdų ekonomikos augimui skatinti. Ir tam, kad gali būti priimti nauji sprendimai, kurie neprieštarautų esamiems.

Artimiausios vadovų tarybos parodys, kiek Europos Sąjungos politiniai sprendimai yra atsparūs politiniams pokyčiams valstybėse narėse. „Bandomojo triušio“ vaidmuo atiteko sunkiai suderėtai Fiskalinės drausmės sutarčiai.

Vienoje barikadų pusėje stovinčios Vokietijos ir Lietuvos vadovės sako, kad rinkiminiai vėjai neturi veikti priimtų sprendimų, o Prancūzijos prezidentas, socialistas F. Hollande’as, yra linkęs keisti arba, kitaip sakant, pildyti įsipareigojimus.

Precedento, kai keičiamos suderėtos sutartys peržengtų ploną raudoną liniją, pavyzdys – priimti sprendimai nėra nekeičiamas status quo. O tai iš esmės reiškia pagundą naujai išrinktiems vadovams kelti esamus klausimus diskusijai ir „stabdžius“ bei ribotą galimybę reaguoti greitai, jei kritinė situacija sutampa su rinkiminiu laikotarpiu.

Reikės parlamentų balso

Kita vertus, sutartys tampa kūnu tik jas ratifikavus nacionaliniams parlamentams. Taigi Europos vadovų sprendimai jau savaime yra tiesiogiai priklausomi nuo išrinktųjų valios. Šiuo atveju Prancūzijos prezidento rinkimus seks parlamento rinkimai, ir jei juose svarią daugumą užsitikrins socialistai, Fiskalinės drausmės sutarties ratifikavimo perspektyva šioje šalyje bus labiau nei miglota.

Užsispyrimas iš esmės keisti Fiskalinės drausmės sutartį gali reikšti du dalykus: arba politines ambicijas, arba baimę prisiimti įsipareigojimus už savo finansinę ateitį. O rinkoms tai nėra gera žinia: reiškia, kad net kartą jas nuraminus euro obligacijomis, ir vėl po kurio laiko tektų grįžti prie tų pačių sunkių klausimų.

Tik rinkėjų akyse, užuot viską įvardijus tikraisiais vardais, kuriama priešprieša – tarp taupymo ir ekonominio augimo. Kalbama apie tai, kad jie nusipelnė gyventi geriau dabar. Sutartis nieko blogo nenumato valstybėms narėms, kurios gyvena pagal išgales, t. y. neišleidžia ženkliai daugiau nei turi, nesiskolina be saiko. Tuomet kodėl tokia sutartis trukdo? Ir kodėl negali būti priimti kiti atitinkamo lygio sprendimai ekonomikai skatinti?

Parengė Dalia Plikūnė

Neseniai su draugais dar kartą peržiūrėjome puikų filmą apie tabako industrijos lobizmo subtilybes „Dėkui, kad rūkot!“, ir vėliau plepėdami prisiminėme laikus, kai bet koks išėjimas „pasėdėti“ reikšdavo, kad grįžus drabužius reikės palikti bent jau balkone, jog kambaryje netvyrotų aitrus į juos įsigėręs rūkalų kvapas (čia mane geriau supras, tikriausiai, nerūkantieji). Tikrai, šiandien net nebeįsivaizduoju sėdėjimo kokioje nors kavinėje ar bare, kuriame būtų rūkoma. Rūkymo viešose vietose apribojimai skiriasi ES šalyse, o kiek į šią kovą prieš tabako vartojimą įsitraukia pati ES?

Draudimas rūkyti viešose uždarose vietose

Pati nerūkau, taigi džiaugiausi Lietuvoje nuo 2007 metų įsigaliojusiu draudimu rūkyti uždarose viešosiose vietose. Dažnai būdavo galima girdėti kalbas, kad tuo patenkinti buvo net ir rūkantieji, taip pat, be abejo, restoranų bei kavinių darbuotojai. 2008-ais metais Gallup atlikta apklausa parodė, kad dauguma europiečių palaiko mintį drausti rūkymą viešose uždarose vietose: net 84 % palaikė tokį draudimą darbo vietose, ir 79 % – viešojo maitinimo įstaigose.

Airiai buvo pirmieji ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje, visiškai uždraudę rūkymą visose uždarose viešosiose vietose dar 2004 metais (o kartu ir po autobusų stotelių stogeliais bei arčiau nei 3 metrai nuo bet kokio pastato). Įdomu tai, kad paprastai daugelyje sričių likusiai ES pavyzdį rodanti Vokietija šiuo klausimu turėjo bene daugiausia problemų, todėl panašius draudimus įsivedė ne tik vėliau nei ES vidurkis, bet ir yra dažnai minima kaip prastai šiuos įstatymus prižiūrinti šalis.

Štai latviai, nors visišką draudimą rūkyti viešose uždarose vietose įsivedė tik 2010 metais, tačiau kartu savo įstatymus sugriežtino taip, kad dabar Latvijoje teisiškai rūkyti negalima net lauke prie atvirų pastato langų ar daugiabučių balkonuose. Daugiausia rūkančių žmonių gyvena Graikijoje (rūko apie 40 % populiacijos), tačiau šalis draudimą rūkyti restoranuose, baruose, kavinėse ir darbo vietose taip pat įsivedė tik 2010-ais metais.

Ispanams su šiais įstatymais kiek nepasisekė: 2006-ais metais įsigaliojo draudimas rūkyti tik viešajame transporte, parduotuvėse ir darbovietėse, o visos viešojo maitinimo įstaigos galėjo pasirinkti savo variantą. Turint omeny, kiek laiko ispanai praleidžia visų tipų baruose, dauguma jų savininkų pasirinko leisti rūkyti ir toliau. Vėliau įstatymai buvo kiek sugriežtinti, ir restoranai bei barai turėjo įrengti atskiras patalpas rūkantiems ar rūkymo kambarius ir atitinkamą kondicionavimo sistemą. Galiausiai 2011-ais metais šalyje įsigaliojo vieni griežčiausių anti-rūkymo įstatymai Europoje, ir visos ligi tol kavinių savininkų atliktos korekcijos nuėjo perniek. Kartu tai sutapo ir su 2008-ais sprogusio nekilnomajo turto burbulo padariniais, ir su 2009-ais metais prasidėjusia pasauline ekonomikos krize, ir toks draudimų griežtinimas, teigiama, dar labiau smogė maitinimo ir pramogų sferai šalyje.

Reklamos draudimas

Nors ES ir nėra parengusi vieningų įstatymų dėl rūkymo ribojimo, yra įvesti griežti apribojimai tabako reklamai – tiek griežti, kad, praktiškai, vienintelė galima tabako kompanijų reklama yra jų cigarečių pakeliai. Visose ES šalyse yra uždrausta bet kokia tabako reklama tiek spaudoje, taip pat draudžiami bet kokie komerciniai audiovizualiniai pranešimai, skirti cigarečių ar kitų tabako gaminių reklamai – į tai įeina tiek radijas, tiek televizija. Šis 2005-ais metais įsigaliojęs vieningas reklamos draudimas užbaigė nuo pat 1789 trukusią tabako reklamos kampaniją, kai JAV pirmą kartą pasirodė plakatas su indėnu, rūkančiu pypkę. Toks tabako reklamos draudimas labai atsiliepė ir kai kurioms sporto šakoms, labiausiai – Formulei 1 ir kitoms automobilių lenktynėms. Iš pradžių, kai tik buvo pradėti griežtinti reklamos įstatymai, tokios lenktynės tabako kompanijos tapo tik dar svarbesniu aukso puodu, tačiau vėliau šalys pačios viena po kitos ėmė drausti tabako kompanijų, kaip sporto rėmėjų, reklamą. Beje, labai įdomu panagrinėti ir cigarečių kainų skirtumus Europoje. Brangiausios jos Airijoje, tuo tarpu Lietuva užima trečią vietą pigiausių cigarečių šalių sąraše (kur mus lenkia vengrai, o lyderiauja – estai). Visą tokių kainų žemėlapį galite rasti čia. Dar viena Gallup apklausa yra atskleidusi, kad apie 12 % europiečių prisipažįsta asmeniniam vartojimui perkantys cigaretes iš kitų šalių su žemesnėmis kainomis.

Kaip ir daugeliu kitų atvejų, lengvai galima rasti tyrimų bei statistikos tiek šių priemonių efektyvumui patvirtinti, tiek ir paneigti. Vis dėlto kova prieš tabako vartojimą vienareikšmiškai yra vienas iš svarbiausių ES sveikatos apsaugos uždavinių, kurį žingsnis po žingsnio vis stengiamasi stiprinti – šiuo metu, siekiant įvesti bendras normas dėl rūkymo ribojimo visose ES šalyse pagal Komisijos dar 2009-ais paruoštą pasiūlymą.

Parengė Ieva Kazakevičiūtė

Ne per seniausiai buvo pasigirdę kalbos apie tai, kad didžiųjų Europos Sąjungos asmenų galvose sublizgo idėjos pertvarkyti Europos Sąjungą taip, kad atsirastų bendra ES ekonominė vyriausybė, kurią sudarytų euro zonos šalių prezidentai ir vyriausybės. Idėja įdomi ir verčia susimąstyti. Verčia susimąstyti, nors Lietuva dar nėra euro zonos narė (ir didžiai abejoju, ar greitu metu bus).

Kaukė, vardu ekonomika

Ypač įtariai žvelgčiau į bendrosios vyriausybės traktavimą kaip „ekonominės vyriausybės“. Iš tikrųjų, kas tai – ekonominė vyriausybė? Kur prasideda ir kur baigiasi jos galimybių ribos? Juokauju, žinoma, bet ar ES ekonominė vyriausybė reguliuotų ES ekonomiką valstybiniu lygmeniu, ar smulkesniu? O gal daug daug smulkesniu?Pavasaris, už lango ir širdyje šviečia saulė, tad norisi pačiupti kokį nors liaudišką, nuo arklo pakilusiai lietuvių visuomenei suprantamą pavyzdį. Taigi ar ES ekonominė vyriausybė reguliuos tik tai, kokius akcizus Lietuva turėtų taikyti iš Rusijos įvežamoms cigaretėms ir alkoholiui, ar rūpinsis, kad kiekvienas lietuvių ūkininkas savo ūkyje užaugintų produktų ne daugiau nei numatyta plane? Žinoma, tokie pavyzdžiai, ko gero, labiau tiktų totalitarinėms diktatūroms, bet…

Istorija žino ne vieną pavyzdį, kai pasinaudojant tokiomis „tik tam tikrą sritį“ apimančiomis institucijomis buvo pradėta kištis į kitų institucijų, o ilgainiui ir į esminius laisvoms valstybėms, reikalus.

Trumpai ir aiškiai: tai būtų ES centralizacija.

Vertybė, vardu nepriklausomybė

Žvelgdami į mokyklinius politologijos vadovėlius sužinosime, kad egzistuoja trys valstybių sąrangos tipai. Pirmasis – unitarinis – toks, kokiam priklauso ir Lietuva. Antrasis – konfederacinis – šių dienų Europos Sąjunga.

Taigi bendra ES ekonominė vyriausybė paverstų Europos Sąjungą antruoju tipu – federacija. Visos valstybės, kurias valdys ši vyriausybė, taip pat praras savo unitarines teises ir taps federacijos dalimis.

Lietuva atsidūrė dėkingoje padėtyje. Lietuvoje nėra euro – ačiū Dievui. Tai reiškia, kad jeigu ES ekonominės vyriausybės planai pasirodytų realūs, bendroji vyriausybė pirmiausia imtų kontroliuoti euro zonos šalių ekonomiką. Lietuva galėtų pabūti neutralia stebėtoja ir apsispręsti – nori to, ar ne.

Neneigsiu, esu gan negatyvios nuomonės. Tačiau, manau, jog dauguma skaitytojų sutiks, jog tokia institucija kaip bendroji ES ekonominė vyriausybė atimtų dalį funkcijų iš jos kontroliuojamų šalių vyriausybių. Atimtų. Taigi centralizacija, taigi ir dalies suvereniteto praradimas.

Galbūt stipriai, bet bendroji ES ekonominė vyriausybė būtų vienas iš pirmų, rimtų žingsnių paverčiant ES iš padrikos konfederacijos į vieningą federacinę valstybę.

„Tautos jėga vienybėje“– toks Lietuvos moto. Atrodytų, jog ES vienybė – galbūt visai neblogas dalykas. Ne, brangūs skaitytojai, tik ne trijų milijonų tautelei, gyvenančiai Baltijos jūros pakrantėje. Tokia vienybė naudingesnė didelėms valstybėms. Tokia vienybė naudinga pasaulinei globalizacijai.

Taigi ne mums.

Parengė Darius Indrišionis

Mažai kam buvo žinoma, bet pokariu Vakarų Vokietija į ES pirmtakės Anglių ir plieno sąjungos gretas buvo priimta ir todėl, kad tai buvo šalies atsigavimo plano dalis. Šiandien Vokietija, tapusi didžiausia Europos ekonomika ir sprendimų priėmėja, viena pirmųjų, kuri kalba, kad mums reikia vienos Vyriausybės. Ir vokiečius tikriausiai nesunku suprasti – ilgai mokėję skolas ir raginę kitus būti drausmingus, jie panoro, kad kitų šalių įsipareigojimai būtų realūs.

Kas naujo kalbose apie tai, kad Europai vis dėl to reikia Vyriausybės? Ogi stiprėjantys vokiečių balsai. Prieš kelias savaites ne vieną kartą apie tai užsiminė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, praėjusią savaitę prabilo ir jos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble.

Jo nuomone, Europos Komisija galėtų virsti bendra Europos Sąjungos vyriausybe. Ir jis palaiko bendrus Europos prezidento rinkimus.

„Manau, kad Europa turėtų būti ryžtingesnė“, – pasaulio spaudos cituojamas vienas labiausiai proeuropietiškiusių Vokietijos ministrų.

Kiek kitaip apie Europos ateitį galvoja graikai, kuriems nepavyko išsirinkti Vyriausybės, todėl teks dar kartą susirinkti rinkimuose. Graikijos populiariausias politikas Alexis Tsipras grasina, kad neradus išeities, kaip Graikijai atsikratyti to sudėtingo taupymo, pasekmes pajus visa ES.

Tačiau Europa ir G šalių aštuntukas siekia, kad Graikija bet kokiomis aplinkybėmis liktų euro zonoje ir laikytųsi susitarimų dėl taupymo. Tą patį pakartojo ir EK vadovas Jose Manuelis Barroso, kad, nepaisant rinkimų rezultatų, Graikija turi likti klubo nare.

Savo ruožtu, Europą spaudžia Amerika, norėdama, kad ši daugiau dėmesio skirtų ne skolų mažinimui, bet augimui. Apie tą patį kalba ir naujai išrinktas Prancūzijos vadovas Francois Hollande, išardęs tokį darnų ir tamprų taupymo duetą tarp A.Merkel ir buvusio Prancūzijos vadovo Nicolas Sarkozy.

„Visi lyderiai šiandien sutinka, kad augimas ir darbo vietos privalo būti mūsų pagrindinis prioritetas, – kalbėjo JAV prezidentas Barakas Obama. „Ta kryptis, į kurią neseniai pasisuko debatai, turėtų suteikti mums pasitikėjimo, kad Europa imasi reikšmingų žingsnių krizei valdyti“.

Iš tokių pareiškimų nuo aukščiausių tribūnų matyti, kad stiprėja spaudimas rūpintis ne tik taupymu, bet ir augimu. Jeigu Briuselis spės įsiklausyti į tokius raginimus, galbūt graikai neskubės iš euro zonos su visomis pasekmėmis Europai.

Parengė Vytenė Rūkaitė

Europos Sąjungai labai pasisekė, kad Ukraina ateinančią vasarą rengia Europos futbolo čempionato „Euro 2012“ finalą. Pamokydami dėl politinės buvusios premjerės Julijos Tymošenko bylos ES lyderiai gali boikotuoti ir nevažiuoti stebėti finalo. Kitu atveju, niekas boikoto ir ES lyderių nevažiavimo į Ukrainą nepastebėtų.

O ir ES temomis rašantiems žurnalistams bus darbo, nors paprastai vasara vadinama „agurkų sezonu“, nes naujienų trūksta, svarbiausios institucijos atostogauja.

Žinau, kad boikotas, embargo ir kitokie vieši gėdinimai yra tarptautinių santykių dalis. Be to, skatintina ir sveikintina dalis, nes yra taiki: turi poveikį, dėl kurio nereikia imtis karinių priemonių.

Tačiau, skaitydama naujienas apie Ukrainos „tai – boikotą, tai – ne boikotą“, pagalvojau apie vidurinę mokyklą. Juk ten greičiausiai net nevadinant to boikotu, laikas nuo laiko vyksta grupiniai susidorojimai su „negerais“ klasiokais.

Mergaičių sritis

Amerikiečio draugo (juk ten vidurinės mokyklos neva garsėja susiskirstymu į kietus ir mažiau kietus mokinius bei pastarųjų ignoravimą – bent jau taip matome filmuose ir spaudoje) paklausiau, kaip vyksta tokie boikotai ir kaip jaučiasi boikotuojantys ir boikotuojami mokiniai. „Nežinau, tai – mergaičių sritis“, – atsakė jis.

Išties, internete radau specialius psichologinius straipsnius, skirtus vien tik mergaičių priekabėms prie kitų mergaičių vidurinėse mokyklose, vadinamą „santykių agresiją“. Mergaitės skleidžia gandus, atskleidžia paslaptis, kuria sąjungas, ignoruoja, išskiria „auką“ iš socialinių grupių ir veiklų, įžeidinėja žodžiais, kartais naudoja „agresyvią“ kūno kalbą, pavyzdžiui, varto akis ar šiepiasi į veidą. Dažniausiai pasitaiko tarp penktos ir aštuntos klasės moksleivių. Pagrindinis tokios „santykių agresijos“ tikslas – socialiai izoliuoti auką, taip pat pagerinti priekabių organizatoriaus socialinį statusą.

Mergaitės pasirenka tokias strategijas vietoj tiesioginio puolimo, nes sunkiau jas už tai nubausti ir nustatyti, kuri kalta. „Nekalčiausiai atrodančios mergaitės gali išties imtis žiauriausių veiksmų“, – rašoma tinklalapyje. Tos mergaitės dažnai būna populiarios, charizmatiškos, kurios sulaukia daug dėmesio iš suaugusiųjų.

„Santykių agresija“ gali turėti labai blogas pasekmes. Draugystės ir socialinės padėties praradimas daro didžiulę psichologinę žalą, izoliacija gali būti nepakeliama. Priekabių auka dažnai kaltina save, o kai kurios iš tų aukų nebeišlaiko ir sukauptą pyktį išlieja smurtu. Tyrimai nustatė, kad dažnai tie, kurie išsitraukia ir pradeda šaudyti mokykloje, mergaitės ar berniukai, buvo engiami bendraklasių.

Dar rašoma, kad priekabiavimas (kurio svarbią dalį sudaro ignoravimas, atstūmimas, nepakvietimas į grupes ar kartu leisti laiką) padaro didžiulę žalą aukoms: sukelia nerimą, nemigą, netgi potrauminius sutrikimus.

„Priekabiautojai“ nesusiderino tarpusavyje

Skubu atsiprašyti daug geriau už mane tarptautinius santykius išmanančių politikų, bet man Ukrainos galimas boikotas primena mergaičių susidorojimą, kai neaišku, kas jį pradėjo, tik pasekmės akivaizdžios – pusė klasės nebemėgsta „klasiokės Ukrainos“.

Kitaip nei vidurinėje mokykloje, Ukrainos galimas boikotas turbūt nėra susijęs su tuo, kad „priekabiautojas“ – Europos Sąjunga – jaučia konkurenciją (J.Tymošenko teismas išties atrodo kaip susidorojimas su politiniu konkurentu).

Šiuo atveju „priekabiautojai“ iš anksto nesusitarė tarpusavyje, ar boikotuoti finalą, ar ne. Be to, ignoravimo strategijos „auka“ Ukraina „gimtadienio vakarėlį“ rengia kartu su kita bendraklase, kuri turi šiokį tokį statusą klasėje. Kitaip tariant, čempionatą kartu su Ukraina rengia ir ES narė Lenkija. Ji pasisakė prieš boikotą, kaip ir Švedija.

Lenkija priminė, kad ES skatina Rytų partnerystę, kurios tikslas – prie savęs priartinti buvusio post-sovietinio bloko šalis. Europos Sąjunga turi galybę kitų taikių priemonių, norėdama pamokyti neklaužadą.

Ukraina, matyt, sunerimo dėl galimo čempionato finalo boikoto. Kijevas išleido pranešimą spaudai, pasipiktinę įvairūs politikai tai komentavo. Jie savo komentarais bando įtikinti ES, o turbūt ir savus žmones, ukrainiečius, kad boikotas nukreiptas ne prieš prezidentą V.Janukovyčių, o prieš Ukrainą ir jos žmones.

Jeigu bus labai įžeista, Ukraina turbūt neišsitrauks ginklo ir nepradės šaudyti mokykloje, turbūt neprisijungs ir prie „chuligano“ kompanijos, nes J.Tymošenko pasodinta į kalėjimą būtent dėl energetinių sutarčių su „chuligano“ šalies įmone.

„Svarbu sirgaliai atvažiuotų“

Tačiau ar ES lyderių boikotas ką nors pasieks?

To pasiteiravau dviejų ukrainiečių: abi neskyrė daug reikšmės tam, kad į Ukrainą per čempionato finalą nevažiuos ES elitas. Vienos nuomone, svarbiausia, kad paprasti europiečiai atvažiuotų, pirktų bilietus, išleistų pinigus, paskatintų mūsų ekonomiką ir padėtų grąžinti skolas. Jei to nebus, Ukraina, anot jos, pasijus išduota Europos. Pakartosiu, ne todėl, kad neatvažiavo ES lyderiai, o tik todėl, jei nesuvažiuos paprasti ES piliečiai. Kita mergina gūžtelėjo pečiais: „Na ir kas, tai nieko nepakeis, V. Janukovyčius nepaleis J.Tymošenko iš kalėjimo. Po kelerių metų rinkimai, ji juos laimėtų, ir tada už grotų atsidurtų jis pats. To prezidentas bijo labiau nei boikoto“.

Parengė Vija Pakalkaitė

Kalbėti apie valstybes, kuriose vyrauja nedemokratinai režimai, dažnai būna įdomiau: joms gali priskirti daug daugiau įvairių spėlionių, sąmokslo teorijų, galimų veiksmų scenarijų, bet niekad nesužinoti, ar jas valdančių asmenų tolesni žingsniai bus pagrįsti tarptautinėje politikoje suprantama logika ir ar tokios šalys išvis yra pavaldžios nuspėjamiems dėsniams. Lietuva savo pašonėje taip pat turi vieną tokių šalių – Baltarusiją, taigi šiandien siūlau mūsų europietišką požiūrį palyginti tenykščiu. Mano draugė Natallia iš Minsko Lietuvon su šeima atsikraustė prieš 5 metus, tačiau vis palaikydama ryšį ir grįždama aplankyti ten likusių draugų ir giminių, ji dažnai mane supažindina su situacija iš daug asmeniškesnio požiūrio taško.

ES sankcijos Baltarusijai

Tik balandžio 25 dieną Baltarusijoje vėl pradėjo darbą 27 ES šalių ambasadoriai po beveik du mėnesius trukusio jų bendro atšaukimo iš šalies. Toks buvo ES atsakas į A. Lukašenkos elgesį su politiniais kaliniais šalyje (ES pareikalavus juos paleisti iš kalėjimų, Lukašenka atsakydamas uždraudė šiems asmenims išvykti iš šalies) ir į įsisiūbavusias ES sankcijas kai kuriems Baltarusijos verslininkams bei jų įmonėms.

Asmenų, kuriems buvo draudžiamas įvažiavimas į ES šalis, sąrašas talpino virš 200 pavardžių, kai kurių jų, kaip ir jų įmonių, turtas ES buvo įšaldytas. Glaudžius prekybinius santykius su Baltarusija palaikiusios šalys (Lietuva – tarp jų) buvo raminamos, kad sankcijos paveiks tik A. Lukašenkos aplinką, kadangi buvo taikomos toms oligarchų valdomoms įmonėms, kurios net buvo vadinamos „Lukašenkos kišenėmis“.

Kokią reakcija šie veiksmai ir sankcijos sukėlė pačioje Baltarusijoje? Tiek Natallia, tiek jos draugai, priklausantys pilietinei kampanijai „Govori pravdu“ („Sakyk tiesą“), pasakoja, kad iš esmės šalis pasiskirsčiusi į dvi stovyklas, kurias jie pusiau juokais vadina „zombiais“ ir „žmonėmis“. Pirmieji, daugiausia veikiami masinių informavimo priemonių ir remiantys režimą, mano, kad būtent dėl tokių sankcijų šalyje ir vyksta krizė, nors tiesioginių ES sankcijų padarinių eiliniai piliečiai šalyje nejaučia. Visgi valstybinėje žiniasklaidoje piešiamas nekoks ES vaizdas: netgi yra žmonių, tikinčių, jog tokiose šalyse kaip Lietuva ar Latvija situacija yra tokia prasta, kad valstybės yra arti žlugimo ribos. Tačiau kita dalis visuomenės (ne „zombiai“), džiaugiasi, kad, dėl ES sankcijų, A. Lukašenkos verslo pozicijos šalyje silpnėja.

Jaunimo požiūris į ES

Kalbant apie bendrą jaunimo nuomonę, vėl svarbu atsižvelgti į informavimo priemones, kuriomis jie pasitiki. Nepriklausomos informavimo priemonės šalyje Europos Sąjungą pristato kaip draugišką Baltarusijai, ir ta jaunimo dalis, kuri turi galimybių pakeliauti, taip pat grįžta susidarę pozityvią nuomonę apie ES. Visgi išvykti iš šalies nėra lengva, kadangi vizos kainuoja 60 eurų, pridėjus įvairius papildomus mokesčius ir draudimus – net iki 100 (ir dabartinės krizės krečiamoje šalyje tai tikrai yra nemaža suma), be to, priklausomai nuo to, ar asmuo iš šalies išvyksta pirmą kartą, ar ne, yra ribojamas laikas, kurį jis gali praleisti ES šalyse. Lietuvoje net yra įregistruota organizacija „Evropeiskaja Belarusia“ („Europietiška Baltarusija“), kurios pagrindinis tikslas yra matyti Baltarusiją ES sudėtyje. Registruota ji čia, kadangi Baltarusijoje šios organizacijos veikla yra uždrausta, o nariai – persekiojami. Taip pat retai kada savo ateitį su Baltarusija sieja ir tie, kurie pasirenka studijuoti užsienyje. Pati Natallia Lietuvoje studijuoja teisę, kitas jos draugas Alex – ekonomiką Varšuvoje. Abu sako, kad tokių mokslų Baltarusijoje net nebūtų kur pritaikyti, kadangi visa sistema visiškai skiriasi – kažkiek lengviau gal tiems, kurie studijuoja nuo politinio režimo nepriklausančias specialybes: gamtos ar tiksliuosius mokslus.

Vilniuje taip pat veikia Europos Humanitarinis Universitetas, kuris 1992 metais buvo įkurtas Minske, tačiau 2004 metais dėl valdžios spaudimo buvo uždarytas. 2005 metais su Lietuvos ir kitų Europos Vyriausybių, pačios ES ir įvairių nevyriausybinių organizacijų pagalba EHU pradėjo savo veiklą Vilniuje. Natūralu, kad ir jo absolventai sunkiai gali rasti darbą – dėl paties universiteto vardo ir istorijos šalyje.

Tikrai, iki šiol neatsistebiu Natallios istorijomis apie tai, kaip ji vos nebuvo išmesta iš mokyklos Minske už opozicijos kandidato į prezidentus lankstinuką, kurį mokytoja pamatė jos kuprinėje; apie ką tik mokyklą baigusius jos draugus, kurie jau yra pabuvoję kalėjime už dalyvavimą protestuose ir tai, kas kalbama valdžios kontroliuojamos televizijos kanalo žiniose. Bet, priėjusi prie subjektyvių išvadų, galiu teigti, kad būtent tokie dalykai ir ugdo pilietinę visuomenę, ypač paveikia jaunimą.

Žinoma, vadinamųjų „zombių“ dalis visuomenėje tebėra didelė, tačiau informacijos ir vakarietiško švietimo visiškai užgniaužti neįmanoma, todėl jis atranda savus pasekėjus paskutinėje mūsų žemyno diktatūroje.

Parengė Ieva Kazakevičiūtė

Dėl darbo po Europą migruojantys ES šalių piliečiai, įskaitant ir mus, gali būti ramūs: visoje ES galioja vienodos pensijų teisių perkėlimo taisyklės, tad išėjus į pensiją ji į banko sąskaitą sukris iš visų ES šalių, kuriose dirbta. Tačiau imigrantai iš trečiųjų šalių atsiduria prastoje padėtyje, jeigu ES narė, į kurią imigruota, nesiteikė pasirašyti dvišalės sutarties su jų tėvynėmis.

ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, Europos Sąjungoje yra daugiau nei 30 milijonų užsieniečių, tai yra ir atvykėlių iš kitų ES ir ne ES valstybių, arba 6,5 procento visų ES gyventojų. Du trečdaliai jų yra trečiųjų šalių piliečiai, o apie trečdalį, daugiau nei 12 milijonų, yra kitų ES narių piliečiai. Būtent tiems kitų ES narių piliečiams yra taikomos bendros ES pensijų perkėlimo nuostatos.

Jeigu ES pilietis gyveno ir dirbo daugiau nei vienoje ES šalyje arba Islandijoje, Lichtenšteine, Norvegijoje ar Šveicarijoje, visose šalyse išsaugomi ir vėliau skaičiuojant pensiją panaudojami jo darbo ir sumokėtų socialinių mokesčių duomenys. Kiekviena šalis, kurioje asmuo dirbo bent metus, jam išėjus į pensiją perves dalį pensijos. Jeigu ES pilietis kitoje ES šalyje dirbo mažiau nei metus, taikomos kitokios tos pensijos dalies apskaičiavimo taisyklės, bet sukaupta pensijos dalis neprapuola. Jeigu asmuo, pavyzdžiui, dirbo trijose ES valstybėse narėse, jam bus mokamos trys skirtingos senatvės pensijos.

Todėl lietuviai, būdami ES piliečiais, dėl savo pensijų gali jaustis saugūs, jeigu legaliai dirbo kitoje ES šalyje. Kadangi ES šalys yra išsivysčiusios skirtingai, dirbti turtingesnėje ES šalyje ir gyventi savo neturtingesnėje ir pigesnėje šalyje gaunant „vakarietišką“ pensiją gali užtikrinti sočią senatvę. Jeigu atvirkščiai – nelabai. Lietuvoje pradirbęs skandinavas, sulaukęs lietuviškos pensijos, gali ir nepragyventi iš jos savo šalyje. Mes ir savo šalyje vargiai lietuviškų pensijų pragyvename.

Kaip visa ta sistema veiks, pamatysime ne iš karto. Į ES įstojome tik prieš aštuonetą metų ir mūsų emigrantai kitose ES šalyse vis dar darbingo amžiaus.

„Tough luck“

Ne ES šalių piliečiams tokių bendrų nuostatų nėra, o galioja dvišalės sutartys pasirašytos tarp šalies, kurioje imigrantas gyvena ir dirba, ir šalies, iš kurios jis kilęs. Jeigu tokios sutarties nėra – ką gi, nepasisekė, „tough luck“, galima pasakyti angliškai.

Įdomiausia tai, kad ES net nėra jokios bendros duomenų bazės apie jos narių pasirašytas dvišales pensijų perkėlimo sutartis su trečiosiomis narėmis! Tad į ES dirbti atvykstantiems ne ES piliečiams net nėra lengvo ir paprasto būdo pasitikrinti, ar šalys pasirašiusios socialinės apsaugos sutartį. Be to, kalbos apie socialinės apsaugos sąlygų vienodą užtikrinimą yra tuščios, jeigu net nėra pradinių bendrų lengvai pasiekiamų duomenų, nuo kurių galima atsispirti.

Tarptautinė darbo organizacija savo tinklalapyje mėgina pateikti informaciją apie tokias dvišales pensijų perkėlimo sutartis, tačiau duomenys nėra labai tvarkingi, be to, dažnai originalo kalbomis ir be vertimo.

Kaip sakiau, apie du trečdalius, arba apie 20 milijonų, ES gyvenančių užsieniečių yra iš trečiųjų šalių, ne ES narių.

Europos Komisija pabrėžia, kad atvykdami dirbti į ES šie žmonės dažnai Sąjungą regi kaip vientisą vienetą, o jau atvažiavę susiduria su susiskaldžiusia socialine sistema. Tad Europos Komisija šių metų kovą pasiūlė artimiau bendradarbiauti socialinės apsaugos srityje bent jau su Albanija, Juodkalnija, San Marinu ir Turkija, kad šių šalių darbuotojams ES būtų taikomos lygios socialinės apsaugos teisės ir jie galėtų „eksportuoti“ savo pensijas iš ES. Komisija netgi pasiūlė apsvarstyti galimybę tokias pensijų perkėlimo sutartis su trečiosiomis šalimis sudaryti nebe dvišaliu pagrindu, o ES lygiu.

Gudragalviai italai ir britai

Daugiausiai imigrantų iš kitų ES ir ne ES šalių turi penkios ES valstybės: Vokietija, Ispanija, Jungtinė Karalystė, Italija ir Prancūzija. Šiose penkiose šalyse gyvena daugiau nei 75 procentai visų ES užsieniečių (prie užsieniečių priskaitant ir iš kitos ES narės kilusius asmenis).

Tad tikėtina, kad būtent šių šalių „sodros“ ateityje mokės daugiausiai pensijų užsieniečiams, žinoma, jeigu jie dirba legaliai. Kadangi, remiantis „Eurostat“ duomenimis, dažniausiai užsieniečiai šiose šalyse yra darbingo amžiaus, laikai, kai reikės plačiau atverti piniginę, ateis ne dabar ir ne iš karto.

Didelė dalis imigrantų šiose penkiose šalyse pasieks pensinį amžių nuo 2030 metų, o didžiausia šių užsieniečių išėjimo į pensiją banga atsiris nuo 2040 metų.

Tačiau kai kurios iš šių penkių šalių, tiksliau, Jungtinė Karalystė ir Italija, neturi dvišalių pensijų teisių perkėlimo sutarčių su šalimis, iš kurių kilusios didžiausios imigrantų iš trečiųjų šalių bendruomenės.

Vienos didžiausių imigrantų bendruomenės Jungtinėje Karalystėje yra iš Indijos ir Pakistano, bet socialinių teisių perkėlimo sutarties nėra. Italijoje nėra sutarties su Albanija, iš kurios į Italiją yra atkeliavę bene daugiausia imigrantų.

Vokietija šia prasme yra sąžiningesnė. Ji turi dvišales sutartis su Turkija, Serbija, Bosnija ir Hercegovina, iš kurių į Vokietiją yra atkeliavusios didžiausios ne ES imigrantų bangos. Tiesa, viena didžiausių ne ES imigrantų bendruomenių Vokietijoje yra rusai, bet dvišalės sutarties su Rusija nėra.

O ką Lietuva?

Pasak Tarptautinės darbo organizacijos duomenų bazės, Lietuva turi pensijų perkėlimo sutartis su Rusija, pasirašytą 1999 metais, Baltarusija, pasirašytą tais pačiais metais, taip pat su Ukraina. Tad bent jau pagrindiniai rusakalbiai imigrantai Lietuvoje žino, kad jų pensijų teisės keliaus su jais.

Parengė Vija Pakalkaitė

Už penktos pagal dydį pasaulio ekonomikos vairo stoja didžiosios politikos naujokas. Prancūzija skaičiuoja paskutines valandas su dešiniųjų prezidentu Nicolas Sarkozy ir rengiasi perduoti Respublikos vadovo įgaliojimus socialistui Francois Hollande‘ui.

Oficiali ceremonija prasidės antradienį, 11 val. Lietuvos laiku. Į Eliziejaus rūmus atvykstantį išrinktąjį prezidentą pasitiks nueinantis respublikos vadovas. Po oficialios ceremonijos N. Sarkozy ir F. Hollande‘as susitiks keliolikai minučių strateginiams klausimams aptarti. F. Hollande‘ui bus perduota ir branduolinio ginklo kontrolė.

Tą pačią dieną naujasis Prezidentas paskelbs, kas taps šalies Ministru Pirmininku, o iki trečiadienio pabaigos turėtų paaiškėti ir visa ministrų kabineto sudėtis.

Klausimai, kur nuves politinė suirutė Graikijoje, euro krizė, NATO misijos Afganistane perspektyva – visa tai tuoj pat guls ant naujojo šalies vadovo darbo stalo. Ilgai džiaugtis status quo naujasis prezidentas neturės laiko:  iš karto po inauguracijos, jis skris susitikti su Vokietijos kanclere Angela Merkel, po to – į Jungtines Valstijas susitikti su prezidentu Barack‘u Obama, gegužės 18-19 dienomis – G20, gegužės 20-21 dienomis – NATO viršūnių susitikimai, po jo – neformali ES valstybės vadovų vakarienė Briuselyje. Visa tai vainikuos ES viršūnių susitikimas Briuselyje birželio pabaigoje.

Didesne praktika tarptautinėje arenoje negalinčiam pasigirti išrinktajam Prancūzijos prezidentui teks mokytis dirbant. Ir jis žino, kad klaidos jam gali brangiai kainuoti – partnerių, rinkų, ir rinkėjų pasitikėjimą. Kokios politinės, diplomatinės ekvilibristikos jis imsis, kad „ir vilkas būtų sotus, ir avys sveikos“ spėlioti neverta, netrukus tai išvysime savo akimis.

Prancūzų pasirinkimą tarptautinėje erdvėje palydėjo skeptiškumo  banga. Tačiau yra tokių, kurie nuogąstavimus vadina nepagrįsta isterija.

„Socialistas valdžioje. O, Dieve! Tuoj pat, biržos išprotėja, euras smunka, ir konservatoriai su visa eile žiniasklaidos atstovų choru  pranašauja blogiausia. Tarsi, mes būtume pačioje konfliktų, įsiskolinimų, ekonominės krizės pradžioje. Bet ar šie niūrų pranašai nėra jau mūsų kasdienybė? Žinoma, kad taip. Štai kodėl Prancūzijoje, prieš rinkimus, visi iš esmės sutiko su teiginiu, kad tai negali tęstis“, – rašo vokiečių kairiųjų dienraščio „Tageszeitung“ redaktorė Ines Kappert.

Nesu šalininkė pragaištingų scenarijų, kuriuose Prancūzija patekusi į populisto rankas žengia Graikijos keliu, jos ekonomika „nueina velniop“ ir kartu nusitempia visą euro zoną. Bet negali negirdėti skeptikų, kurie sako, kad išlaidas didinti siūlantis
F. Hollande‘as kol kas nepasiūlė receptų, kaip jis rengiasi „parengti dirvą“ tolesniam sveikam ekonomikos augimui.

Galite mane kaltinti ekonominio išsilavinimo spragomis, bet nerandu atsakymų į klausimą, kaip pensinio amžiaus sumažinimas daliai asmenų ir dirbančiųjų valstybiniame sektoriuje skaičiaus didinimas sumažins šalies finansinį deficitą? Biudžeto skylių „užkamšymo“ naštą pavilks turtingieji, kuriems jis žada didinti mokesčius? Ekonomikos variklis tiek užsikurs, kad iš mokesčių bus surinkta daugiau pajamų į biudžetą? Bus daug sutaupyta karius iš Afganistano išvedus anksčiau nei planuota?

Tam, kad kitąmet šalies biudžeto deficitą subalansuotų iki 3 proc., Prancūzija turi rasti kaip sutaupyti 18 mlrd. eurų. Yra tikinčių F. Hollande‘o racionalumu ir sakančių, kad jo pasirinkimas yra lėtesnis biudžeto subalansavimo kelias, o ne karštligiškas pasirinkimas išlaidauti. Ne visi prieš rinkimus politikų ištarti pažadai,  virsta kūnu, numoja ranka jie.

Bet per rinkimus jo šūkis skelbė  „Changement, c‘est maitenant“ („Pokytis, tai – dabar“). Ir balsavusieji už jį, tų pokyčių laukia dabar. Ar jis yra pasirengęs tą minią, kurią matė švenčiančią jo išrinkimą Bastilijos aikštėje, išvysti įširdusią gatvėje.

„Matėte, kiek žmonių susirinko į Bastiliją? Minia – tai socialistų skiriamasis bruožas. Tai yra tie žmonės, kurie buvo įpratę 17 metų būti aktyvia opozicija, ir eiti į gatves, kai buvo nepatenkinti situacija. Mes taip suprantame demokratiją, kad galime ne tik rinktis, bet ir reikšti nepasitenkinimą, reikalauti sprendimų iš išrinktųjų. Ir jeigu tie žmonės nesulauks, ko tikisi, jie vėl išeis į gatves, tik šįkart prieš Hollande‘ą“, – man dėstė iš Bretanės kilusi vieno Paryžiaus universitetų magistrantė.

Ne tik protestų skaičius, bet ir artėjantys parlamento rinkimai bus tas lakmuso popierėlis, kuris parodys, kiek visuomenė yra patenkinta išrinktuoju. Bet iki to dar laukia įtempta tarptautinė darbotvarkė. Ir F. Hollande‘o mūšis už tai, kad jo planai skatinti ekonomiką būtų pripažinti europiniu mastu.

Jis yra pasiryžęs išsireikalauti ES Fiskalinės drausmės sutarties pataisų, tuo tarpu visa eilė Europos vadovų su Vokietijos kanclere priešaky sako, kad sutartis yra suderėta ir pasirašyta 25 Europos vadovų.

Kitą vertus, niekas neprieštarauja, kad reikia galvoti apie ekonomikos augimo perspektyvą ir priemones nedarbui mažinti, ir kad tai neturi prieštarauti drausmei. Kokią formą tai įgis, ir kuo baigsis pirmieji socialisto susitikimai su Europos lyderiais netruksime pamatyti.

Parengė Dalia Plikūnė

Kai turiu laiko, mokausi kalbų. Per paskutinę pamoką mokytoja paprašė, vardan gramatikos tobulumo, papasakoti jai, kaip veikia Europos Sąjunga ir kas ją šiandien valdo. Ir ar taupysime, ar išlaidausime po to, kai Prancūzija prezidentu išsirinko Francois Hollande, o graikai po savų rinkimų barniai grūmoja Briuselio pusėn ir niekas negali būti tikras, ką naujoji Vyriausybė nuspręs.

Kelias minutes bandžiau išlošti laiko ir pagalvoti, painiai pradėdama nuo Adomo ir Ievos laikų, pasakodama apie valdymo struktūrą, bet paskui pritrūkau ne žodyno, o atsakymo…

Ir susimąsčiau, kad vis dėl to Andrew Moravcsikas, matyt, buvo teisus. Nors studijuodama universitete ir skaitydama jo knygas tikėti tuo norėjau mažiausiai.

Kadangi ES nėra federalinė valstybė su aiškia centralizuota valdžia, viską lemia tai, kaip pavyksta vyriausybėms susitarti. Jeigu visiems tinka taupyti energiją – procesas juda, bet jeigu netinka pasiūlymas skaidyti „Gazpromo“ įmones Europoje vardan konkurencijos, jis ir nebus įgyvendintas visoje ES. Jeigu mažesni mobiliųjų įkainiai tinka visos šalims narėms, tuomet jie taps realybe, jei ne – tuomet daliai teks jų palaukti…

Jeigu nėra centrinės valdžios, nėra ir aiškios griežtos politikos, pavyzdžiui, taupyti visai euro zonai, ar ne.

Tai nebūtų nei nepatogu, nei dramatiška, jeigu visuomet pavyktų sutarti. Bet didžiausias pavojus atsiranda tuomet, kai sunkiomis aplinkybėmis kažkas galvoja kitaip nei likusieji.

Tarkim, kaip dabar nutikę su Graikija arba net Prancūzija. Didžiausios krizės akivaizdoje dalis valstybių pradėjo remti atsidūrusios prie skolų bedugnės, vardan euro zonos išsaugojimo. Tačiau pasikeitus nacionalinėms nuotaikoms gali kisti ir visas šalies kursas, kas gali išardyti kelerius metus kauptą solidarumą ir pasitikėjimą tiek sąjungos idėja, tiek pasaulio rinkų – euru.

Kas nutiks, jeigu graikai nuspręs nemokėti skolų? Jeigu jų užsispyrimas būtų didesnis nei diplomatinės Briuselio galimybės, ko gero, būdų uždrausti jiems pasitraukti – neliktų. O tuomet prasidėtų ir nerimas dėl euro zonos, ir dar vienos sūpuoklės investuotojų lūkesčiams, akcijų biržoms, visiems pramonės, vartotojų pasitikėjimo indeksams ir galiausiai – darbo vietoms.

Aš nepamiršau, kad visa ES sukurta demokratijos laisvos valios ir laisvos rinkos pagrindais, kuomet kiekviena šalis turi teisę bet kuriuo metu apsispręsti kitaip. Bet šiandien, mano nuomone, stinga solidarumo tarp mūsų visų 27 vyriausybių vien tik todėl, kad krizės metu šis laivas būtų sunkiau įsiūbuojamas…

Parengė Vytenė Rūkaitė

Kas būtų nutikę, jei lietuviai būtų pasielgę taip, kaip kadaise pasielgė norvegai, kurie referendume pareiškė nenorintys, kad jų šalis taptų viena iš Europos Sąjungos valstybių?

Žanro klasika

„Jei ne Europos Sąjunga, tai nebūtų reikėję uždaryti senosios atominės elektrinės“, – vienas iš klasikinių teiginių, ypač dabar, kai renčiam pamatus naujai jėgainei. Mano nuomone, Ignalinos atominės elektrinės uždarymas – stojimo į Europos Sąjungą neigiama pasekmė. Taip, elektrinė sovietinė. Taip, Černobylio dvynė sesuo. Bet galbūt joje ir nebūtų buvę vykdomi tokie bandymai, kokie buvo vykdomi Černobylyje? Galbūt be reikalo praradome puikų energetikos centrą? Juo labiau nereikalingas ir beviltiškas atrodo naujasis projektas… Visagino merė kalba, kad naujoji jėgainė – kompensacija už nelaiku uždarytą senąją.Dar viena žanro klasika – teiginiai, jog lietuviai yra priversti taikytis prie kol kas sunkiai priimtinų normų, kurios gyvuoja Europos Sąjungoje. Konkrečiausias pavyzdys – seksualinių mažumų paradas, įvykęs praėjusiais metais. Kažin ar tokie teiginiai teisingi. Greičiausiai ne Europos Sąjunga nulemia šiuos reiškinius. Ko gero, tai globalizacijos pasekmė – pasaulis perima Vakarų kultūrą, taigi Vakarų kultūros reiškiniai plinta.

Apsisukimas

Europos Sąjungos pinigus mes mėgstame. Juk taip gera puošti savo miestus, taip gera pirkti naujus traktorius ir kombainus… O gera kvadratu, žinant, kad už tai mokame ne mes. Už tai moka Europa, galbūt britai, galbūt vokiečiai, galbūt netgi graikai.

Mes nemėgstame, kai Europos Sąjungos pinigus gauna kiti. Nemėgstame, kai šie pinigai plaukia į pietų šalis – Italiją, Ispaniją, Graikiją. Esame įsitikinę, jog ten pinigai yra švaistomi. Esami tikri, jog tik mes, lietuviai, gebame praktiškai panaudoti lėšas, kurias skiria mums mįslingoji Europa.

Manau, jog Europos Sąjungos lėšos – dvilypis dalykas. Materialiąja prasme, žavu, jog didžios ir stiprios valstybės remia mus – mažus ir silpnus. Dvasine prasme, tragedija. Mes nežinome, ką sukuriame, ką duodame šiai Europai. Mums formuojasi elgetų mentalitetas. Gera būti remiamam, bet bloga, kai nežinai, už ką esi remiamas.

Daliai lietuvių atrodo, jog Europos Sąjunga mums moka pinigus už tai, kad pristatome Vakarų valstybėms darbo jėgą.

Apie Šengeno erdvę

Be Europos Sąjungos, turbūt, turėtume važiuodami į užsienį visur demonstruoti savo pasus? Nemanau.

Vėlgi Norvegija. Priklauso Šengeno erdvei, bet nepriklauso Europos Sąjungai. Kaip tai? Ogi taip, kad priklauso, nors, remiantis paprasčiausia geografine logika, daug didesnius šansus priklausyti šiai erdvei turėtų Ukraina ar Baltarusija. Norvegija – tikrai ne tranzito kraštas. Tai pakraštinė valstybė, tad kodėl Šengene?
Lietuva, kuri neįstojo į ES, Šengenui galėtų priklausyti dėl svarios geografinės priežasties. Lietuva – vienintelis bevizis sausumos kelias į ES naujokes (žinoma, jei ir jos nebūtų tokios išdidžios kaip mūsų įsivaizduojama Lietuva) Latviją ir Estiją. Iš dalies – ir į Suomiją.

Šia padrika pastraipa tenoriu išsakyti savo mėgėjišką nuomonę, jog Lietuva ir be ES galėtų turėti Šengeno erdvės teikiamas privilegijas. Taškas.

Apie tarpukario Lietuvą

Tarpukario Lietuvą dažnokai linkstame idealizuoti. Gajus ir netgi labai populiarus lyginimas, jog jei ne sovietinė okupacija – Lietuva dabar prilygtų Suomijai, nes prieš karą šių valstybių ekonomikos buvo panašaus pajėgumo.

Kalbant apie tarpukario Lietuvą taip pat teigiama, jog to meto moralinės nuostatos buvusios kur kas aukštesnės. Sakoma, jog kiekvienas lietuvis ūkininkas dirbo išsijuosęs, kad jo ūkis klestėtų. Atėjo sovietai, suvarė visus į kolūkius ir prasidėjo… Alkoholizmas, tinginystė, atsakomybės vengimas…

Manau, jog šiandieninė Lietuvos situacija (Lietuva – ES narė nuo 2004 metų) negrąžina lietuvių tautos prie idealistinių tarpukario vertybių.

Nežinomas mūsų indėlis į Europos gerovę. Ir didelis Europos indėlis į mūsų gerovę. Elgetiškas mentalitetas formuojasi.

Bet aš ne sociologas, ne politologas, ne ekonomistas. Tik abiturientas, tad greičiausiai klystu.

Parengė Darius Indrišionis

Artėjant vasarai rodos, kad visi savo laiką pradeda planuoti daug atsakingiau, ypač dirbantieji – natūralu, juk būtent šiuos mėnesius norime išnaudoti kuo turiningesniam ir įsimintinesniam poilsiui. Europos Sąjunga mums, keliaujantiems, palengvina daug kur: skrendant, riedant traukiniais, ieškant laikinų būstų, pagaliau – išlaikant ne tiek nepagrįstai brangų mobilų ryšį su namais. Bet nemažai romantikų pasiryžta su draugų kompanijomis keliauti ir automobiliais. Tikiu, kad priimant tokį sprendimą jau apskaičiuojamos benzino ir mašinos eksploatacijos išlaidos versus lėktuvų ar kitų bilietų kainos, tačiau patingėjus atidžiau pasiplanuoti maršrutą, kelionė gali kiek pabrangti ir dėl skirtingų ES šalyse taikomų kelių mokesčių.

Kelių apmokestinimo sistemų laisvė

Straipsnio temą eilinį kartą įkvėpė Ispanija, dar nuo praeitų metų masinių M-15 streikų pasigavusi mitingų, maišto ir revoliucinių idėjų bangą. Šįkart akylieji atrado, kad galima mėginti pasipriešinti ir reikalavimui mokėti kelių mokesčius. Ispanijoje taikoma dvejopa (ir iki šiol ne iki galo aiški) kelių apmokestinimo sistema: dalis lėšų skiriama iš gyventojų mokamų mokesčių, o dalis sumokama privačioms kelių priežiūros kompanijoms keliaujant.

Labiausiai ispanus siutina tai, kad dauguma šių privačių kompanijų yra prancūzų, šalies rinkoje įsitvirtinusių dar nuo generolo Franko laikų, prasidėjus suirutei po jo mirties (1975 m.) ir iki pirmųjų demokratinių rinkimų (1977 m.). Taigi, paskutinėmis dienomis pradėtos kurti ir Facebook paskyros, ir pradėti siuntinėti grandininiai elektroniniai laiškai, platinantys informaciją, jog buvo atrasta (daug detalių šioje vietoje nenurodoma – nei apie atradėjus, nei konkrečius įstatymus…) įstatymo spraga, leidžianti kelionės metu pasiekus kelių apmokestinimo punktą pareikšti, kad mokėti tiesiog nenori. Punkto darbuotojai neva negali atsisakyti tavęs praleisti, kadangi tuomet techniškai tai reikštų sulaikymą per prievartą, kas jų situacijoje nėra leidžiama. Kaip bebūtų, tuo pat metu pradėjo sklandyti ir kiti laiškai, teigiantys, kad šitaip pasielgę maištautojai jau sulaukė pranešimų apie šimtines baudas eurais savo pašto dėžutėse, kadangi kelių apmokestinimo punktų kameros fiksuoja visų transporto priemonių valstybinius numerius. Tačiau karštakošių šalyje norinčių išmėginti laimę netrūksta: dar šiandien, grįžtant į Barseloną, automobilių eilės prie mokesčių punktų buvo apsuptos keliais policijos automobiliais, taip sukeliančiais tik daugiau pasipiktinusiųjų triukšmo ir automobilių signalų garsų.

Kalbant apie vieningą kelių apmokestinimo sistemą, ES iš esmės leidžia šalims pačioms rinktis apmokestinimo priemones, nurodydama tik bendras mokesčių taikymo gaires. Iki šiol ES daugiau dėmesio skyrė sunkvežimių bei krovininių automobilių apmokestinimui: 1999 metais patvirtinta direktyva (dar vadinama Eurovinjete) įteisina krovininių automobilių, sunkesnių nei 12 tonų, apmokestinimą, tačiau už tai surinkti pinigai griežtai turėjo būti skirti kelių infrastruktūrai. ES šalims narėms leidžia pačioms nustatyti mokesčių dydį lengviesiems automobiliams, remiantis tokiais faktoriais kaip keliavimo trukmė, automobilio charakteristikos, grūstys kelyje ar kita.

Kai kuriose šalyse (Didžioji Britanija čia pasižymi labiausiai) kelių mokestis taikomas didmiesčiuose, siekant sumažinti taršą, triukšmą ir automobilių srautą miesto centre. Tačiau būtent toje pačioje Britanijoje didžiausia dalis lėšų, skirtų kelių priežiūrai, surenkama iš specialių kasmetinių mokesčių, kurie taikomi visiems, turintiems automobilius. Planuojant keliones automobiliu, verta pasidomėti mokesčiais už įvažiavimą į miesto centrą, ir taip pasiplanuoti palikti automobilį kiek tolėliau. Kalbant apie greitkelius, man pačiai su kompanija jau ne kartą padėjo šis puslapis. Mano patirtis pamokė: jei keliaujant automobiliu tenka kirsti Slovėniją, kuri Europoje pagal mokestį už kelius užima antrą vietą po Vengrijos (atitinkamai 29 ir 140 eurų metams), verta pasidaryti aplinkinių greitkelių, kad nereiktų mokėti už vos valandą kelio Slovėnijoje.

Kelionės saugumo užtikrinimas

Šnekant apie kelių saugumo užtikrinimą, ES taip kol kas nėra vieningos techninės pagalbos sistemos, ar telefono numerio (be 112, naudojamo nelaimingų atsitikimų metu). Viena naujausių ES priemonių, siekiant sumažinti aukų skaičių avarijų metu kelyje, yra eCall sistemos įvedimas. Iki 2015 metų siekiama užtikrinti, kad automobiliuose būtų idiegta automatinio skambučio sistema: avarijos metu specialūs davikliai automobilyje sunkios avarijos metu turėtų patys sugeneruoti skambutį pagalbos telefonu – tai ypač svarbu tokiu atveju, kai aukos pačios negali pasiekti telefono ar išsikviesti pagalbą. eCall mechanizmą taip pat galima aktyvuoti ir pačiam avariją patyrusiam asmeniui, paspaudus vieną įrenginio mygtuką. Tokios sistemos sumontavimas automobilyje, remiantis skaičiavimais, nekainuotų ir 100 eurų, o naudojantis ja, pagalba atvyksta vidutiniškai 40 proc. greičiau mieste, ir 50 proc. greičiau užmiestyje. Kalbant apie techninę pagalbą kelyje, prieš išvykstant derėtų pasidomėti kiekvienoje atskiroje šalyje veikiančiais pagalbos numeriais ir paslaugų sistema, kurias galima prisišaukti pasibaigus kurui ar sustreikavus automobiliui. Bet kuriuo kitu nelaimės atveju, jau minėtas numeris 112 galioje visose ES šalyse, o taip pat ir Kroatijoje, Islandijoje, Norvegijoje ir Šveicarijoje. Be to (irgi patarimas iš patirties), būtų gerai į ilgas keliones nevykti automobiliu, į kurį tepalus reiktų pilti vidutiniškai ties kas antru benzino bako papildymu… Smagių eurotripų!

Parengė Ieva Kazakevičiūtė

Europos valstybėse stiprėja radikalios kairiosios ir dešiniosios jėgos. Ši tendencija yra matoma jau kurį laiką. Įdomu tai, kad politinių diskusijų radikalėjimas vyksta tiek išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse, tiek Europos Sąjungos periferijoje – pietinėse valstybėse bei šalyse, kurios išgyvena perėjimą iš socializmo į rinkos ekonomiką ir demokratinį valdymą. Žinant, kad visuomenės šių trijų tipų šalyse yra labai skirtingos įvairiais atžvilgiais, įdomu kelti klausimą, ar politinį radikalėjimą visų šių trijų tipų šalyse lemia tie patys veiksniai. Pirmiausia, pažiūrėkime į tris skirtingų tipų šalių atvejus.

Prancūzija

Prancūzija yra sena demokratija ir rinkos ekonomika. Galbūt kiek netradicinė tuo atžvilgiu, kad joje radikalioms idėjoms gimti daug nereikia. Netgi patys terminai „politinė kairė“ ir „politinė dešinė“ pirmąkart atsirado Prancūzijos parlamente, nes ten tradiciškai dešinėje, žiūrint iš pirmininkaujančio posėdžiui asmens pozicijų, sėdėdavo konservatyvūs politikai, o kairėje – socialistai bei liberalai.

Šiuo metu Prancūzijos tolimajai dešinei atstovauja Marine Le Pen su partija, pasivadinusia Nacionaliniu Frontu, o kairei – Jean-Luc Melenchon su Kairiuoju Frontu. Žodžiu, Prancūzijoje norint būti radikaliu politiku, gero tono ženklas yra pavadinti savo partiją kokiu nors Frontu.

Kokios šių partijų pagrindinės idėjos? Le Pen tiesiai šviesiai deklaruoja, kad ES turi būti sugriauta. Įdomu tai, kad ji šiaip jau yra Europos Parlamento narė. Tiksliau, viena neaktyviausių EP narių. Taigi bando griauti sąjungą iš vidaus nedalyvaudama posėdžiuose. Gana įdomi strategija. Anot EurActiv, Le Pen yra ES pavadinusi Europos Sovietų Sąjunga ir laiko ją „totalitarine“ organizacija, kuri neturi jokių šaknų istorijoje, griauna prancūzišką tapatybę ir atima visų Europos šalių suverenitetą. Labai įdomu tai, kad ekonominės krizės metu Prancūzijos radikali dešinė skiria mažai dėmesio ekonominėms problemoms ir atakuoja ES grynai iš ideologinių, politinių pozicijų.

O ką sako kairė? O Melenchon kairėje užima gana keistą poziciją. Šiaip jis yra pro-europietiškas, bet dabartinė ES jam atrodo pernelyg „liberali“. Jis siūlo sukurti „socialinę Europą“ ir „socialinę Prancūziją“. Jo planuose – nacionalizuoti kai kurias privačias kompanijas, atpiginti viešąsias paslaugas, tačiau ir didinti mokesčius. Trumpai tariant, jis žymiai daugiau argumentuoja iš ekonominių, o ne iš nacionalistinių pozicijų.

Graikija

Kita šalis, kuri pagaliau pradėjo radikalėti – Graikija. Šioje Pietų Europos valstybėje svarbą įgauna tik radikalūs dešinieji, su kairiųjų idėjų priemaišomis. Įdomu tai, kad tikros radikaliosios kairės, kuri sulauktų palaikymo, Graikijoje nėra. Taigi situacija skirtinga nei Prancūzijoje. Dar vienas skirtumas nuo Prancūzijos dešiniųjų – Graikijos radikali dešinioji „Auksinės aušros“ partija savo pasiūlymus remia ne argumentais apie tautinės valstybės nykimą, o greičiau ekonominiais argumentais. Štai ką, anot „Financial Times“, sako vienas iš jų lyderių: „Imigrantai atėmė darbus, kurių reikia graikams, todėl jie privalo važiuoti namo.“ Labai panašu į tai, ką vienas vokietis kalbėjo 1933 metais.

Vengrija

Dar vienas įdomus atvejis – Vengrija. Ši šalis turėtų būti įdomiausia Lietuvai, kadangi abi šalys, kaip ir visos Vidurio ir Rytų Europos valstybės, išgyvena vieną įdomiausių socialinių fenomenų žmonijos istorijoje – perėjimą iš totalitarinio socializmo į demokratiją ir rinkos ekonomiką. Nors Vengrija formaliai nebuvo okupuota Sovietų Sąjungos ir režimas šioje šalyje buvo kiek švelnesnis, akivaizdu, kad šalį kankinančios problemos yra labai panašios į Lietuvos.

Čia taip pat, kaip Graikijoje, nėra stiprios radikaliosios kairės. Tačiau radikalus dešinysis mąstymas yra gana paplitęs ir stipriai remiamas žmonių. Pati radikaliausia – vadinamoji Jobbik partija arba „judėjimas už geresnę Vengriją.“ Įdomu, kad ši partija savo argumentus, kuriais siūlo išstoti iš ES bei išgabenti imigrantus iš Vengrijos, kildina tiek iš ekonominės situacijos, tiek ir iš nacionalinių sentimentų. Sunku pasakyti, kas jiems svarbiau. Jų nuomone, iki tol valdžiusios partijos praskolino Vengriją, todėl dabar laikas atstatyti teisingumą. Ir jiems sekasi neblogai – nemaža dalis šios partijos atstovų pateko tiek į Vengrijos, tiek į Europos parlamentus.

Kita Vengrijos partija, valdančioji Fidesz, taip pat yra gana radikali dešinės partija. Žymiai populiaresnė nei Jobbik. Dabar Vengrijoje ginčijamasi, ar Fidesz yra tokia nutolusi į dešinę, nes nori atimti Jobbik balsus, ar jiems tiesiog taip norisi. Sunku pasakyti. Fidesz paramos savo politikai ieško daugiausia apeliuodami į nacionalistinius žmonių sentimentus. Jie, kaip ir Marine Le Pen iš Prancūzijos, dažnai ES palygina su Sovietų Sąjunga. ES jiems panaši į SSRS tuo, kad bando suniveliuoti žmonių mąstymą, skatina vertybių socializmą.

Kokios išvados?

Pirmiausia, politinių diskusijų radikalėjimą visų tipų ES šalyse lemia du pagrindiniai veiksniai: tautiniai sentimentai ir ekonominė situacija. Ekonominė situacija svarbiausia ten, kur su ekonomika yra blogiausiai – Graikijoje. Ten tautiniai sentimentai naudojami tik norint sulaukti paramos radikaliai ekonominei politikai. Antra, atrodo, kad ekonominiai klausimai mažiau svarbūs Vengrijoje, kur tautiniai sentimentai ima viršų. Manyčiau, taip yra dėl socialistinės praeities ir baimės, kad ES, kaip ir buvusi Sovietų imperija, bando visai Europai primesti vieningą mąstymą ir ištrinti tautinės praeities svarbą. Prancūzija, kaip labiausiai išsivysčiusi valstybė, gali sau leisti turėti abi nuomones, kurias netgi įkūnija dvi sąlyginai stiprios politinės partijos iš kairės bei dešinės. Mano nuomone, šioje šalyje ne tiek stiprus tikrasis pasipiktinimas ekonomine ar nacionaline situacija, kiek prancūzų pomėgis „stilizuoti“ situaciją bei mąstyti didelėmis idėjomis, o ne „drungnais“ centristiniais argumentais, kurie kviečia būti „pragmatiškais“. O ką reiškia būti pragmatišku? Dažniausiai – nepriimti jokios pozicijos.

Nors radikalesnis mąstymas Europoje įgauna pagreitį, nemanau, kad šiuo metu jis pridarys daug problemų. Centrinės šalys sugeba nenueiti per toli į dešinę ar kairę, o periferinės šalys neturi galimybių sukelti didelių nesusipratimų. Vis tik apie radikaliąsias mąstymo sroves Europos lyderiai turi būti informuoti ir kreipti į jas dėmesį.

Parengė Mantas Pupinis

Net ir tiems, kurie ES truputį nuobodoka ir neaiški, vertėtų bent viena ausimi  ar akimi artimiausią savaitę, o gal ir dvi pasekti naujienas apie pokyčius po rinkimų Prancūzijoje ir Graikijoje. Nes, gali būti, kad kursą „taupyk – paremk bėdoje atsidūrusius“ pakeis prancūzai, o graikai mus visus grąžins prie euro zonos likimo klausimo.

Dabar jau nuo arenos nueinantis, vienas svarbiausių pastarųjų metų fiskalinės politikos architektų Prancūzijos vadovas Nicolas Sarkozy pripažino sekmadienį pralaimėjęs rinkimus socialistui Francois Hollande‘ui. Jis žinomas kaip politikas, kuris nepritaria N. Sarkozy ir Vokietijos vadovės Angelos Merkel pradėtai ir įtvirtintai griežtai taupymo politikai ir yra linkęs pasidairyti ir kitų alternatyvų.

Šitokia retorika nepatinka ir pačiai A. Merkel, kuri drąsiai per rinkimų kampaniją palaikė F. Hollande varžovą. Taigi gali būti naujienų porą metų ūžiančiame taupymo fronte.

O paskatinti Europą ieškoti kitų išeičių gali ne tik naujas Prancūzijos vadovas, bet ir graikai, kurie sekmadienį rinkosi prie balsavimo urnų, analitikams nuogąstaujant, kad nauji parlamento rinkimai sukels chaosą ir atves iki aklavietės tiek Graikiją, tiek visą euro zoną.

Graikams nestinga nerimo ir nusivylimo, noro revanšuotis, kad dvejus metus paskirta Vyriausybė vertė juos taupyti ir skursti. Tačiau rinkimų rezultatai, bent jau formaliai, ne daug ką galėtų pakeisti, nes partijos tarsi yra įsipareigojusios ES nekeisti taupymo kurso. O ir apklausos skelbia, kad 70 proc. graikų nenori palikti nei pinigų sąjungos, nei pačios ES.

Bet iš šitos Vyriausybės tikimasi daugiau negu daug. Ji, anot kadenciją baigiančio technokrato premjero Luco Papademoso, nustatys šalies kursą artimiausiems dešimtmečiams. Ir jis teisus – arba tai bus sunkus skolų grąžinimas, arba griaunantis įsipareigojimų atsisakymas.

Sudaryti naują Vyriausybę užtruks laiko, bet ir kurį laiką gerų naujienų naujas ministrų kabinetas negalės turėti, nes gegužės viduryje laukia dar vienas skolos grąžinimas ir bent kol kas nepaneigti įsipareigojimai ES ir Tarptautiniam valiutos fondui.

Daug didesnius šansus nei iki šiol atsidurti prie valdžios vairo turi ir kraštutinės dešiniosios ar komunistinės partijos, kurios nebemano, kad Graikijai reikalinga pagalba iš užsienio.

O tradicines partijas graikai stengsis išmesti iš valdžios už sunaikintą iš išvogtą šalį, kaip rodo per užsienio kanalus transliuojami rinkimų apylinkes paliekančių rinkėjų interviu. Iš viso rinkimuose dalyvauja per trisdešimt partijų, ir prezidentas, pagal rinkimų rezultatus, turės nutarti, kam patikėti šalies vairą.

Vargu, ar verta tikėtis sklandžios, jokiais siurprizais ar bent jau retorika nepagardintos naujos Vyriausybės darbo pradžios, kuomet graikai tiek išvargę ir sudėję tiek vilčių į vyriausybinius naujokus.

Gali būti, kad nepaisant susitarimų su ES, bent jau retorinėmis priemonėmis į šį skolų laužą bus įpilta pakankamai alyvos, kad Briuselis pultų jį gesinti, o mes visi atsidurtume dar šalia dar vieno audros debesies. Kuris, tikėkimės, lietaus neatneš.

Parengė Vytenė Rūkaitė

„1950 metais gegužės 9 dieną Prancūzijos užsienio reikalų ministras Reoberas Šumanas iškėlė Europos integracijos idėją, tad šią dieną švenčiamas Europos Sąjungos gimtadienis“, – tokia trumpa istorija. O dabar laikas trumpam pliūpsniui realybės.

Šventė?

Pažvelgiame į Europos žemėlapį. Nepavykusios formos mielinis blynas į šiaurės rytus nuo Lenkijos kvadrato – Lietuva. Spalva mėlyna ir skaičius geltonas – 2004. Kalendorius teigia: „Mes jau aštuonerius metus esame Europos Sąjungos nariai“.

Pajuntu didelę gėdą. Beveik pusę savojo gyvenimo esu Europos Sąjungos pilietis ir tik dabar, prieš rašydamas šį įrašą, sužinau, jog Europos diena – gegužės 9-oji. Susirūpinęs dėl savojo atsilikimo išeinu į balkoną ir nužvelgiu gatvę. Ta pati gatvė. Ta pati gatvė ji bus ir gegužės devintąją – be papuošimų, be iškilmingų eisenų, fanfarų, šampano sklidinų taurių skambesio ir entuziastingų riksmų a la „Tegyvuoja Europos Sąjunga!” Ir kitų metų gegužės devintoji mano gatvėje bus ta pati – tyli ir rami. Ir dar kitų, kitų ir kitų metų.

Logiškas klausimas: jei Europos diena lopinėlyje Europos Sąjungos, kuriuo laikau savąją gatvelę, neminima, tai galbūt ji neminima ir visoje Lietuvoje? O gal ir kitose šalyse, tokiose pat mažose gatvelėse, tik, sakykim, Rumunijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje ir kitur? O jei Europos dienos nemini gausybė žmonių – galbūt tai ne šventė, o tiesiog istorinė diena ir tiek?

Uralo kalnų šešėlis

Ir visgi – gegužės 9-ąją lietuviai pastebi ir įsimena. Netgi aukščiausio lygio politikoje išlieka gegužės devintosios įspaudas. Kiek jau metų Lietuva atlieka tą pačią įnoringos merginos, neinančios šokti ratelio aplink Kremlių, vaidmenį…

Pergalės diena. Nesileisiu į ilgesnius svarstymus, ar teisingai elgiasi Lietuva, bet konstatuosiu faktą, jog daugeliui vyresnės kartos lietuvių gegužės devintoji yra ne kas kita, o Sovietų Sąjungos pergalės kare prieš nacistinę Vokietiją diena.

Paradoksas tas, kad netgi didžiųjų ES valstybių didieji asmenys – prezidentai, premjerai, kancleriai – pirmenybę skiria ne Europos dienai, bet būtent Pergalės dienai. Ne savos pergalės. Savą pergalę Vakarų valstybės mini gegužės 8-ąją.

Juk Europos Sąjunga remiasi pragmatizmu, tad dėl pigesnės naftos ir dujų geriau stebėti Raudonąja aikšte šliaužiančius tankus, užuot giedojus Bethoveno „Odę džiaugsmui“.

Ko tada norėti iš mano gatvelės, kai ES didieji asmenys pamina Europos dieną? O gal aš klystu.

Kada gi?

Taigi, kada Europos diena taps švente lietuviams? Galbūt būsiu apšauktas politikoje nesiorientuojančiu populistu, bet drįsiu teigti, jog paralelė Lietuvos istorijoje aiški. Kada lietuviai pradėjo švęsti įvairias „raudonąsias“ šventes? Spalio dienas ir visa kita? Negreitai ir nenuoširdžiai. Ko gero, tas pats bus ir su „mėlynosiomis“ šventėmis.

Netgi atsižvelgiant į faktą, jog į ES įstojome savu noru, demokratiškai. Nedidelė, uždara ir netgi į ksenofobiją linkusi tauta nedrąsiai priima kosmopolitiškas tradicijas. Negreit Europos diena taps švente lietuviams, negreitai. Laiko reikia ir, žinoma, – gero pavyzdžio.

Europos Sąjungos valstybių vadovų, kurie meldžiasi pigesnės naftos ir dujų dievui – Rusijai, geru pavyzdžiu nelaikyčiau.

Ir visgi tai tik žvilgsnis iš nedidelio balkono.

Parengė Darius Indrišionis

Atrodo, diskusijos Europos Sąjungoje vėl grįžta prie vienos mėgstamiausių šios krizės temų. Kokie veiksmai yra geriausi: ar turėtų būti orientuojamasi į augimą skatinančią politiką, ar vis tik pasirinktas taupymo ir griežtos fiskalinės politikos kelias yra teisingas? Taupyti niekam visoje Europoje nepatinka, tai ypatingai suvaržo verslininkų galimybes sėkmingai valdyti įmones, kurti vis didesnę pridėtinę vertę, gauti pelną. To pasekmė – stagnacija ekonomikoje. Nežinia, aišku, ar ir augimą skatinanti politika padėtų „išaugti“ iš krizės. Ir net neaišku, kokių praktinių veiksmų turėtų būti imamasi po šiuo skambiu „augimo politikos“ pavadinimu. Tam tikra prasme ši ES šalių diskusija atskleidžia ir problemas, su kuriomis susiduria ekonomika kaip akademinė disciplina. Atrodo, kad šios mokslo šakos įžvalgos būtų labai gerai pritaikomos, jeigu, pavyzdžiui, pasaulyje nebūtų politikos ir apskritai žmonių, kurie šiam mokslui šiek tiek per sudėtingi. Deja, reikia tvarkytis su pasauliu tokiu, koks jis yra. Reikia konstatuoti faktą, kad iki šiol sukauptos ekonomikos mokslo žinios tam silpnokos. Bet tam tikrų gairių suteikia.

Kaip augti?

Verta pradėti nuo to, kad kadangi euro zonos šalys yra siaubingai įsiskolinusios, bandyti gauti atliekamų pinigų, kuriuos būtų galima „įpilti“ į ekonomiką, didinant biudžeto deficitą ir skolinantis būtų savižudybė. Todėl Keynes’as čia nepadės. Reikia ieškoti kitų būdų.

Kitas būdas – Europos Centrinis Bankas turėtų padidinti eurų kiekį ekonomikoje. Kitaip tariant atlikti tai, kas populiariai vadinama „pinigų spausdinimu“. Stop. Turim problemą – griežtai kalbant, tai yra nelegalu, jei tuo siekiama ekonomikos augimo. ECB yra ne JAV Federalinis Rezervų Bankas. ECB turi tik vieną teisėtą veiklą – išlaikyti kainų stabilumą. Ši institucija negali skatinti ekonomikos augimo, kovoti prieš nedarbo lygį. Nors, tiesą sakant, ECB tai daro karts nuo karto superkant niekam nereikalingas ypatingai įsiskolinusių šalių, tokių kaip Graikija ar Portugalija, obligacijas bei „įleidžiant“ tam tikrą kiekį pinigų į ekonomiką. ECB taip pažeidžia savo teisėtos veiklos ribas, jeigu pinigų kiekio reguliavimas nėra nukreiptas kainų stabilumo užtikrinimui. Todėl šiuo metu pasigirsta daug raginimų, pavyzdžiui, iš kandidato į Prancūzijos prezidentus Francois Hollande, kad reikia keisti ECB funkcijas. Tai padėtų ECB nesislėpti ir teisėtai atlikti euro zonai gyvybiškai reikalingus veiksmus.

Dauguma kitų augimą skatinančių veiksmų turėtų būti atlikti kiekvienoje valstybėje narėje atskirai. ES, neturėdama normalių fiskalinių pajėgumų, negali išspręsti euro zonos problemų viršnacionaliniu lygmeniu. „The Financial Times“ cituoja Herman Van Rompuy: „Turime pasakyti tiesą. Stebuklingų formulių nėra. Reformoms reikia daug laiko, kaip ir jų įtakai augimui bei nedarbo mažėjimui… Kai kurie žmonės šiomis dienomis kuria iliuziją, kad sukurti augimą yra paprasta.“ Bet derinti veiksmus verta.

Gana pagrįsta strategija, kuri galėtų padėti ES augti – kruopščiai suplanuotos investicijos į infrastruktūros projektus bei tokias sritis, kurios turi aukštą potencialą augti ateityje. Pavyzdžiui, aukštąsias technologijas. Bet reikia aiškiai suprasti, kad čia viešasis sektorius vienas neišsivers. Reikia dėl investicijų susitarti su privataus sektoriaus veikėjais. Žinoma, Europos Investicinis Bankas turėtų prisidėti ir greičiausiai netgi diriguoti visą procesą.

Galimoms strategijoms aptarti Van Rompuy jau planuoja organizuoti „augimo pietus“ su Europos šalių lyderiais. ECB vadovas Mario Draghi tuo tarpu kalba apie būtinybę pasirašyti „augimo sutartį“, kuri būtų logiškas priedas prie fiskalinės drausmės sutarties. Jeigu toks dokumentas formaliai ir nepaskatintų augimo, tai bent jau parodytų, kad Europos vadovai pasiryžę to siekti.

Augimui reikia daugiau integracijos, mažiau suverenitetų

Mano nuomone, į augimą orientuotiems veiksmams prasibrauti į darbotvarkės viršų trukdo tai, kad tokie veiksmai yra iš prigimties linkę į didesnę integraciją. Skatinti augimą tuo pačiu metu reiškia sukaupti bendras jėgas, resursus, turėti bendrą tikslą, derinti požiūrius ir panašiai. Paradoksalu, kad šiuo metu, kai būtent reikia tokios didesnės integracijos, Europos lyderiai, atvirkščiai, yra vis labiau susipriešinę ir nepasitikintys vieni kitais. ES niekada negarsėjo kūrybingais pozityviais veiksmais. Ši organizacija dėl savo prigimties ir organizacinės struktūros, atrodo, yra linkusi į negatyvią integraciją. Mes galime šalinti mus skiriančias ribas, bet kartu kurti kažką naujo – kažin. Bet kokiu atveju, dabar yra kaip tik tas laikas, kai reikės dirbti kartu, jei norime iš šios krizės išeiti stipresni, geriau pasirengę ateities problemoms.

Parengė Mantas Pupinis

Studijos Anglijoje, Kotrynos nuotr.

Baigėsi „Euroblogo“ ir Delfi Piliečio organizuotas nuotraukų konkursas „Stop kadras iš studijų užsienyje!“. Dėkojame visiems dalyvavusiems bei sveikiname konkurso nugalėtojas – Kotryną, Skaidrilę ir Indrą.

Kotryna parodė, kaip Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas buvo paminėtas Jorko universitete, Anglijoje.

Indra, studijavusi Norvegijoje, konkurso organizatorius pralinksmino papasakojusi istoriją apie savo apsilankymą Oslo muitinės muziejuje ir ten išvydusi netikėtą eksponatą iš Lietuvos.

Norvegija, Indros nuotr.

Skaidrilei įsimintiniausia studijų Austrijoje akimirka tapo tradicinis studentų vakarėlis miesto metro.

Studijos Austrijoje, Skaidrilės nuotr.

Laimėtojoms dovanojame stalo žaidimus „EurOpa“ ir linkime dar daugiau nuotykių ateityje!

Visas konkurso nuotraukas galima pamatyti štai čia.

Vienas iš Europos dienos, kurią minėsime gegužės 9-ą, tikslų – informacijos apie ES skleidimas bei piliečių supažindimas su jos veikla, tikslais bei atstovais. Dėl to šiame straipsnyje siūlau kelias įžvalgas apie tai, kokia gi informacija apie ES yra skleidžiama, kas ją skleidžia, kokį poveikį ji turi visuomenėje.

Įvaizdžio kūrimas – pastaruoju metu vis madingesnė bei galingesnė frazė, galinti reikšti tiek stilingų aksesuarų parinkimą vieniems, tiek viešųjų akcijų planavimą ar pranešimų spaudai ruošimą kitiems. Ši besiplečianti industrija įdarbina vis daugiau žmonių ir yra taikoma vis įvairesnėse sferose; ji formuoja paklausą rinkoje, veikia rinkimų rezultatus ar net gyvenimo būdą. Politikoje be to neapsieinama jau nuo man nesugalvojamų laikų – rinkiminių kampanijų, agitacijų, interviu ar kitais būdais.

ES, kaip politinis darinys, dėl savo įvaizdžio stengtis turi net beveik labiau, nei nacionalinės valdžios organai šalyse narėse. Svarbiausia tai, kad visiškai skiriasi uždavinys, kurį turi atlikti nacionalinės bei europinės valdžios įvaizdžio formuotojai: pirmieji teturi įtikinti, kodėl piliečiai turi remti būtent juos; tuo tarpu antrieji vis dar tebeturi įtikinėti, kad piliečiai iš viso turi remti ir juos. Tarp ES gyventojų tebejuntama tam tikra atmetimo, ar svetimumo, reakcija, taip pat ir mano pačios jau ne kartą minėto “europietiško solidarumo” trūkumas, ir visi kiti elementai, telpantys į sąvoką “demokratijos deficitas”, kuriuo dažnai yra kaltinama Europos Sąjunga.

Žinoma, visuomenėje jau yra susidarę keli simboliai, kurie mums reiškia Europos Sąjungą: tai įvairi parama šalims narėms (prisiminkite visus reklaminius stendus Lietuvoje, pranešančius, kad “Projektas finansuotas Europos Sąjungos lėšomis”), jaunimui – kelionės, mokslai ir stažuotės (Erasmus ir pan.), verslininkams – supaprastintos importo ir eksporto sąlygos bei galimybės kurti savo verslą bet kuriuoje ES šalyje.

Ne visiems reikia papildomos reklamos

Tačiau kokią įvaizdžio žinutę visuomenei siekia siųsti atskiros ES institucijos? Pradėkime nuo viršūnės – Europos Vadovų Tarybos. Kadangi ją sudaro aukščiausi šalių narių vadovai, papildomos reklamos šiai institucijai kaip ir nebereikia. Tiesa, krizės metu ji susiaurėjo ne tik iki euro zonos viršūnių, bet ir iki Merkozy dueto įvaizdžio. Tokioje situacijoje taip pat galime įžvelgti tiek laiminčių, tiek pralaiminčių. Asmeniškai Angelai Merkel bei Nicolas Sarkozy, žinoma, vairo paėmimas į savo rankas tik suteikia papildomų balų. Kartu galima teigti, kad dėl jų aktyvumo sudaromas įspūdis, jog ES yra toks vieningas darinys, kad šalys, kurios gali sau leisti atlikti reikalingus silpnesniųjų narių gelbėjimo veiksmus, būtent taip ir elgsis. Kita vertus, tokiu atveju netils kalbos, jog ES tėra dviejų stipriųjų šalių asmeninių interesų inžinerijos projektas.

Europos Parlamentas, atrodytų, turėtų būti laikoma demokratiškiausia ir artimiausia piliečiams institucija: bent jau jos sudarymas yra daugumai suprantamesnis tradiciniuose demokratijos rėmuose nei kad EK komisarų paskyrimas, ar Hermano von Rompuy vadinimas ES Prezidentu. Tačiau šiuo atveju manau, kad žmonių susikurtas įvaizdis apie EP didžiaja dalimi priklauso nuo situacijos kiekvienoje atskiroje šalyje narėje. Lietuvoje ne kartą teko girdėti nuomones, kad EP yra idealus prieglobstis pasenusiems ar čia jau praradusiems populiarumą politikams, buvo atvejų – net ir politikos naujokams. Bet kuriuo atveju, ne kažkam, ką žmonės patys pasirinktų norintys matyti ne kur kitur, o būtent euro parlamentaro kėdėje. Esu tikra, kad daugumoje šalių EP iki šiol nesugeba atsikratyti didžiulio lėto aparato įvaizdžio, apie kurio darbo organizavimą žmonės žino ypač mažai. Lietuvoje už informavimą apie EP veiklą yra atsakingas Europos Parlamento informacijos biuras. Be nemokamų leidinių dalybos bei konsultavimo, Infobiuras organizuoja ir skirtingus pažintinius projektus jaunimui, rengia pamokėles ir kita.

Tikiu Europos Komisija

Galiausiai – Europos Komisija, institucija, kuri žada būti kone pagrindiniu instituciniu ES integracijos varikliu. Šnekant apie simbolius ir įvaizdžius, asmeniškai manau, kad EK visuomenėje tebėra išlaikiusi mažiausiai suprantamos institucijos veidą. Anksčiau dažniau pastebimas Komisijos Pirmininkas Jose Manuel Barosso paskutiniu metu tapo mažiau pastebimas ir dėl naujos institucijos – ES Prezidento (jau minėto H. von Rompuy) – sukūrimo. Tiek jis, tiek EK Pirmininkas, remiantis paskutine ES veikimo sutarties redakcija, yra atsakingi už ES atstovavimą bendravime su išorinėmis institucijomis, ir kadangi šis pasidalinimas konstituciškai yra praktiškai neapibrėžtas, galiausiai jis priklauso nuo pareigas užimančių žmonių asmeninių savybių bei natūraliai nusistovėsiančio darbo pasidalijimo. Kiekvienoje šalyje narėje už EK įvaizdžio kūrimą ir informacijos apie ją skleidimą visuomenėje yra atsakingos EK nacionalinės atstovybės. Atlikdama praktiką Vilniaus atstovybėje, turėjau progą iš vidaus pamatyti, kaip funkcionuoja ši nacionlinė EK PR’o agentūra. Visos jos administruojamos Komunikacijos Generalinio Direktorato. Kas rytą komisarų atstovai spaudai renkasi į video konferencijas Briuselyje, kurios tiesiogiai transliuojamos visuose nacionalinėse EK atstovybėse. Jų metu atstovai Briuselyje supažindina Atstovybes su oficialia EK pozicija vienu ar kitu klausimu, pristato komisarų veiklą ir nurodo gaires, kurių turėtų laikytis Atstovybės, komentuodamos naujienas žiniasklaidai. Pačios Atstovybės savo ruožtu taip pat informuoja Briuselį apie šalyje vyraujančią opiniją vienu ar kitu EK svarbiu klausimu, arba tiesiog tikslinasi, kaip turėtų komentuoti tam tikrus procesus. Kitaip sakant, bendra EK siunčiama žinutė visuomet yra vieninga ir gerai koordinuota tarp šalių narių.

Kaip jau minėjau, gilinant ES integraciją, esu tikra, kad Komisijos vaidmuo tik augs. Taip pat esu tikra, kad visus argumentus, kurie šiandien yra išsakomi kaip šios institucijos minusai (neskaidrumas, paskyrimas versus demokratinis išrinkimas, technokratiškumas) komunikacijos pagalba gali lengvai būti paversti į pliusus. Pirmiausia, verta kuo labiau pabrėžti, jog Komisijos komitologijos komitetuose dirbantys šalių narių ekspertai yra didžiulis informacijos ir žinių koncentratas kiekvienoje sferoje, kurioje EK turi ruošti įstatymus ar jų įgyvendinimo direktyvas. Kritikuojant nacionalinę valdžią, žmonės dažnai išreiškia nepasitenkinimą, kad sprendimus priima nepakankamai informacijos turintys politikai – todėl būtent komunikuojant žinią apie tai, kad EK įstatymus ruošia ekspertai, turėtų tikrai sustiprinti institucijos legitimumą tarp žmonių. Ypač tose šalyse, kuriose piliečiai daugumą svarbių sprendimų laiko interesų grupių pergalėmis, o ne rinkėjų poreikių paisymu, žinia apie tai, jog ES įstatymai yra ruošiami Komisijos ekspertų, ir taip dažnai išvengia reikalų supolitizavimo, būtų puikus būdas sustiprinti tikėjimą šiuo aparatu ir integracija.

Parengė Ieva Kazakevičiūtė

Artėja Europos dienos savaitė. Ši, kaip paprastai, švenčiama gegužės 9 d., kada 1950 m.  Prancūzijos užsienio reikalų ministras Reoberas Šumanas pirmą kartą iškėlė Europos integracijos idėją. Šiemet likus kelioms dienoms iki Europos Sąjungos gimtadienio bent poros šalių rinkėjų savo balsais parodys, ką mano apie jos ateitį.

Kitą sekmadienį, gegužės šeštąją, Prancūzijos rinkėjai rinksis tarp dviejų kandidatų į prezidento postą – dabartinio šalies vadovo Nicolas Sarkozy, kuris nori šalį valdyti dar vieną kadenciją, ir socialisto Francois Hollande, kuris jau yra laimėjęs pirmąjį turą ir panašu, kad turėtų švęsti pergalę ir antrajame.

Abu kandidatai nori pertvarkyti sienų apsaugos sistemas ir padaryti Europą labiau protekcionistine, skelbia užsienio žiniasklaida. Tačiau tai prieštarauja pačiai Europos Sąjungos sukūrimo idėjai ir pamatinėms vertybėms – laisvam judėjimui, laisvai rinkai, šalių solidarumui. F. Hollande labiau nori nors per žingsnį atsitraukti nuo Vokietijos dabar diktuojamos bendros finansinės disciplinos ir pereiti labiau prie ekonomikos skatinimo, kad veikiausiai neišvengiamai reikštų didesnį skolinimąsi ir didesnę riziką ne tik pačiai Prancūzijai, bet ir visam eurui.

Iš tokios kandidatų retorikos matyti, kad krizė pristabdė ir pačių pamatinių ES vertybių plėtrą, tokios kaip mobilumas. Diskusijos apie emigraciją dabar taip pat keičiasi. Anksčiau buvo kalbama apie tai, kad migracija – tiesiog ES vertingas mobilumas. Mobilumas – tai savaitgalio turistai Šengeno zonoje, pirkėjai, pramogautojai, lengviau įgijama kvalifikuota darbo jėga. Šiandien migracija mums skamba visai kitaip –  visų pirma, kaip mažiau pasiturinčių šalių bedarbiai, užkraunantys savo rūpesčius turtingesniųjų valstybių mokesčių mokėtojams, kurie ir taip iki soties pikti ant savo vyriausybių, kad turi mokėti už svetimas, dažniausiai pietiečių skolas.

Ir tiems, kurių šalys džiūsta nuo emigracijos, ir tiems – kurių irzta nuo imigracijos, visiems tas palengvėjęs judėjimas kelia irzulį nei džiaugsmą. Bet prancūzų noras išsižadėti dabartinio Šengeno gali paskatinti ir kitus pergalvoti šios laisvam judėjimui sukurtos erdvės tikslingumą.

Tą pačią dieną kaip ir prancūzai prie balsadėžių turėtų susirinkti ir Graikijos piliečiai, kurie pervargę ir išsekinti krizės Europoje labiausiai. Kaip rašė ir vienas Euroblogo autorių Giorgio, graikai jaučiasi išduoti ir Europos, kuri jiems skyrė technokratinę Vyriausybę, o šioji tik vykdo reikalavimus taupyti, nors taupymas Graikijoje šiandien kainuoja ir nusivylusių žmonių gyvybes. Graikai nori nuosavos Vyriausybės, kuri klausytųsi tautos, ypač kai paskutinės – demokratiškai rinktos, pasirodo, įklampino šalį į didžiausias skolas.

Pirmieji rinkimai nuo krizės pradžios turėtų parodyti pačių graikų požiūrį į Europą, solidarumą su prieš kelias dešimtis metų prisiimtais įsipareigojimais ir tikėjimą valstybių sąjunga. Nors Europos Komisija yra gavusi patikinimą iš visų Graikijos partijų, kad net ir esant 20 proc. nedarbui taupymo priemonės ir toliau tęsis, nepaisant to, kas laimės rinkimus.

Tuo pačiu euro zonos finansų ministrų didžiausias rūpestis kitame susitikime  – Ispanijos finansai, kurie artėja prie krizinės ribos. Ketvirtadienį į Briuselį  turėtų atvykti ir Kinijos vicepremjeras tartis dėl galimos pagalbos mums, europiečiams.

Šis gimtadienis bus ne pats liūdniausias Europai, palyginti su keliais praėjusiais ir buvusiomis ankstesnėmis krizės, tačiau ši savaitė – puiki proga prisiminti, kad Europa – ne tik finansų krizės padariniai, bet ir kartų solidarumo metai, didesnė apsauga nusikaltimų aukoms, didesnė vartotojų apsauga ir daug sprendimų, kurie buvo priimti šiame finansinės įtampos fone, bet taip ir liko per mažai pastebėti…

Parengė Vytenė Rūkaitė