Erezijos

Atomazga

2011-05-15T23:17:00.000+03:00

Tai paskutinis šio blogo įrašas.

Juk žinot kaip būna su tais mirštančiais blogais. Įrašai vis retėja, trumpėja, kol vieną dieną autorius pradeda begėdiškai teisintis, jog dar tikrai rašys, kada nors! Ir viskas. Anei vienos naujos raidės ištikimieji skaitytojai neišvysta.

Su erezijomis taip nebus. Savo blogui padarysiu garbę. Paslinkit žemyn, paslinkit. Taip, bus daug skaitymo. Čia ne koks apgailėtinas atsiprašymas, tai solidus atsisveikinimas.

Žinoma, norėtųsi baigti smarkiai. Didinga kulminacija. Neįtikėtinu siužeto vingiu. „Skaitytojai, aš esu visų jūsų tėvas!” PAM PAM PAM. Nuostabos šūksniai fone, šoko ašaros akyse. Bet ne, nesu visų jūsų tėvas. Nerašiau viso blogo miręs. Tai, ką matote prieš akis, nėra Matrica. Velnias, gal ir yra, niekad neturėjau aukštosios matematikos, nežinau, kas yra matrica. Turėjau teisės istoriją, tad žinau, jog teisė ir praeityje buvo nuobodi. Negaliu pasiūlyti jokios intrigos. Kulminacija neegzistuoja, viskas yra atomazga. Žinot, kas baigė be atomazgos? Hitleris. Jis pralaimėjo.

Bet galiu pasiūlyti tai, ką kartais noriai, o dažniau nenoriai, siūliau jums kelis metus. Savo mintis. Ir, įspėju, šį kartą šios mintys nebus pagrįstos kokiais nors empiriniais duomenimis, reiškias realybe, jūsų laukia tik įdomiai skambantis požiūris, kurio nuosekliai vadovautis nesugebėtų net pretenzingi idiotai. Kitaip tariant, pasistengsiu taip sudėlioti žodžius, kad būtų smagu. Į tai nereikia žiūrėti rimtai, į tai apskritai nereikia žiūrėti, bet jei į tai vis tik žiūrite ir nusprendėte, kad aš esu teisus ir net galbūt apaštalas, tai kviečiu išsiristi iš to slegiančio kevalo, kurį vadinate gyvenimu, ir sekti paskui mane. Įsikursime Labanoro girioje, kur maistą gausime iš aplinkos, o šilumą vieni iš kitų. Būsime vieni su gamta, o gamta bus viena su mumis. Galbūt į užpakalius kišimės medžių šakas, visai kaip per Cameron‘o „Avatar“.

Kodėl mes čia? Ir kai sakau „čia“, turiu omeny mano bloge. Aš čia dėl vienintelės priežasties. Man patinka rašyti. Ir privalau visiems aiškinti, kokie jie neteisūs. Tad dėl dviejų priežasčių. Keista, kad neturėjus aukštosios matematikos nukenčia pradinėse išmokti skaičiavimo įgūdžiai. Kodėl jūs čia akivaizdu. Vienintelė priežastis – aš jums įdomus. Arba jums nuobodu. Taigi dvi. Arba ant jūsų klaviatūros užšoko katė ir netyčia suspaudė erezijos.blogspot.com. Kas, žinoma, būtų neįtikėtinai juokinga, bet mažai tikėtina.

Jei save laikot įžvalgiais, galbūt jums kilo mintis, kad mano pozicija nėra visiškai nuosekli. „Jei man patinka rašyti, tai kodėl nusprendžiau neberašyti?“ klausiat jūs, švelniai smiliumi trindami kairįjį smilkinį, kad iš šono atrodytumėt intensyviai mintijantys. Šioje vietoje man kyla noras pameluoti, jog per nelaimingą atsitikimą netekau rankų ir paskutinius 7 įrašus spausdinau su nosies galiuku. Tuomet pridurčiau, jog kad ir kaip man bepatiktų su jumis visais bendrauti, tiesiog privalau nustoti rašyti, nes antraip išnirs mano nosies pertvara. Tačiau atsisveikinant negražu meluoti. Ar man bent jau taip sakė žmonės, nežinau, gal jie melavo. Bet aš būsiu atviras, kodėl gi ne?

Aš rašysiu knygą. Jau ją pradėjau. Pavadinimo neturiu, bet turiu pirmą sakinį: „It was a hot day in hell. It should have been – everyday in hell was hot.” O kai turi pirmą sakinį, tai parašyti likusią knygą vienas juokas. Prie šio sakinio pridėsiu kitą, po kito dar kitą ir žiū jau kokie 6 sakiniai. Ar kiek ten, tingiu/nemoku skaičiuoti. Aš teisininkas, o teisininkai neskaičiuoja. Žinot kodėl? Nes skaičiavimą civilizacija galėtų pavadinti naudinga veikla ir mes to niekad sau neatleistumėme. Įžvalgių skaitytojų segmentas turbūt jau pastebėjo, kad pacituotas sakinys buvo angliškas. Tam yra paprastas paaiškinimas: jei pirmas anglų kalba parašytos knygos sakinys būtų lietuviškas, tuomet daug kam tai galėtų pasirodyti, na... keista. Taip, rašysiu angliškai. Because fuck Lithuania, that‘s why. Matot, kaip gerai angliškai moku? Kai kitą kartą atsidursit nepažįstamoje aplinkoje, pralaužkit ledus sakydami: „I feel like a virgin in an STD convention.“

Turiu baigti rašyti šį blogą, erezijas, nes kitaip neturėsiu laiko parašyti kitų, svarbesnių dalykų. O šis blogas, na jis buvo linksmas, kartais mielas (man), KARTAIS įžvalgus ir vertingas (žmonėms) ir be abejo naudingas (vėl man). Nes tam, kad išmoktum rašyti, reikia rašyti. Kol kas nemoku rašyti grožinės literatūros. Todėl būtent tai ir darysiu. Taip jau nutiko, kad man prieš akis liko visas gyvenimas. Ir jei jau jaučiuosi esąs geresnis už jus visus, tai kodėl man nepabandžius to įrodyti? Kodėl neparašius puikios, ne, ne puikios – transcendentinės... kvintesencinės? knygos, kuri savo neišpasakytu gilumu atimtų skaitytojams laisvą valią ir, akivaizdžiai, sveiką protą ir jie būtų tiesiog priversti mane garbinti, kaip, beje, pasaulis ir turėtų būti surėdytas pagal mano vidinį įsitikinimą. Nematau svarių priežasčių, dėl kurių negalėčiau to pasiekti. Aš laimėsiu šį žaidimą.

Šioje vietoje sulaužiau pirmą žaidimo taisyklę: nesakyti varžovams, jog jie dalyvauja žaidime. Suprantat, kur kas lengviau laimėti, kai kiti nežino, jog žaidžia. Bet nebesu tikras, jog ši taisyklė tokia jau vertinga. Mažesniuose žaidimuose, tokiose kaip „ar išvesiu iš kantrybės Kudlių“, apsimoka Kudliui nesakyti, kad jis žaidžia. Tačiau pagrindiniame žaidime, in the game of life, ši taisyklė turėtų būti visuotinai numanoma, reiškias bevertė. Taigi nesivaržydamas sakau: jei jau manot, kad esat geresni už kitus, o jūs tikrai taip manot, tai parodykit tai. Įrodykit tai. Priverskit visus, kiekvieną, pripažinti, kad laimėjot. Tam turit likusį gyvenimą. Aš? Aš tikrai pasistengsiu.

Galite man prieštarauti, jog aš viską išsigalvoju. Bet aš esu tikras, kad žaidimas vyksta. Na jis turėtų vykti, juk jei yra laimėtojai, reiškia privalo egzistuoti ir žaidimas.

Karl R. Popper. Laimėjo paprasčiausiai būdamas protingesnis už visus kitus. Aleksandras Makedonietis. Geriausias savo laikų karvedys, laiku krito po dalgiu, tad nesulaukė neišvengiamai liūdnos savo imperijos pabaigos. Palyginimui Stalinas buvo žmogus, palenkęs pasaulį palei savo valią vien sodrintos paranojos ir žiaurumo mišiniu. Tačiau jis nebuvo laimėtojas. Tai buvo liūdnas, vienišas psichopatas, kuris neturėjo draugų, tad versdavo aukštus Partijos narius su juo žiūrėti amerikietiškus vesternus. Gigantiško stuomens vyras, bet tik portretuose. Charles Darwin. Iki šiol yra išlikę idiotų, kurie sugeba nepritarti evoliucijos teorijai. O dabar paimkime šiuos kelis šiuolaikinius neandertaliečius, padauginkime juos iš visų, ir turime ekosistemą, kurioje augo ir gyveno Darvinas. Kalbant apie Darviną, Galileo Galilei. Legendinis investuotojas Warren Buffett, pažadėjęs iki mirties 99% savo turto paaukoti labdarai, because that‘s how he rolls. Tą patį James Cameron daugelis gali laikyti laimėtoju, tačiau man nelabai patiko „Avatar“, ką jau bekalbėti apie „Titanic“.

Taip pat turime potencialius laimėtojus. Ray Kurzweil bus laimėtojas, jei išgyvens iki technologinio singuliarumo, jei jis įvyks ir jei, žinoma, jis įvyks taip, kaip Kurzweil tikisi. Labai daug „jei“. George R. R. Martin laimės, jei parašys gerą „A Song of Ice and Fire“ serijos pabaigą. Tą patį būtų galima pasakyti apie Eiichiro Oda „One Piece“.

Peržiūrėdamas savąjį laimėtojų sąrašą negaliu nepripažinti, kad jis sudarytas itin subjektyviais pagrindais, o kiekvienas žaidėjas, atrodo, žaidė vis kitą žaidimą. Bet jie laimėjo. Net jei nesutinkate, kad būtent šie žmonės buvo laimėtojai, jūs negalite teigti, kad apskritai nebuvo laimėtojų. Buvo, yra, žaidimas vyksta. Žaidimas su daugeliu kelių į pergalę ir tik su keliomis vietomis ant pakylos. Tai pats didžiausias žaidimas, kurį kada nors žaisite, tačiau jame prizo nėra. Ir aš bandysiu jį laimėti. Nes gyvenimas ribotas, jis turi terminą, per kurį reikia suspėti ką nors padaryti. Be to merginoms patinka ambicingumas, o man patinka krūtys, taigi turime sinergiją.

Dėl šių priežasčių baigiu rašyti erezijas. Ir turiu tai garsiai deklaruoti, kad nepradėčiau jų vėl rašyti. Tai paskutinis šio blogo įrašas. Tai nėra laiminga pabaiga, nes nėra laimingos pabaigos. Tačiau tai taip pat reiškia, jog nėra liūdnos pabaigos. Kulminacija neegzistuoja, viskas yra atomazga.

Lukas Ramonas

Ne, rimtai

2011-04-23T00:11:00.000+03:00

Bus tų tikrų įrašų šitam bloge kada nors, aš pažadu! Netgi žadu vieną magnum opus įmest, kad, nu ale visi sakytų, nesveikai čia pavarei, 7x.

Beje, kodėl aš naudoju pseudonimą? Ir dar tokį kvailą kaip 7x, kurį AKIVAIZDŽIAI susigalvojau paauglystėj? Aš durnas, ar ką? Koks ten mano tikras vardas, ~~Lukas~~ Jonas? Kodėl negaliu taip save minėt? Ne... kodėl apskritai man kyla poreikis apie save kalbėt trečiuoju asmeniu? Ar aš veikėjas iš situacijų komedijos? Kas man apskritai yra?

Tai keli pavyzdžiai iš paketo "Klausimai 7x'ui, ar kaip ten blet, Jonui?", kurį galite nusipirkti su 50% nuolaida (reiškia praktiškai už dyką) artimiausioje pardavimo vietoje pasakę slaptažodį "Farfelkūgelis". Slaptažodį reikia pasakyti pardavėjai (moteriškos lyties) tiesiai į ausį, labai labai tyliai! ARTIMIAUSIOJE pardavimo vietoje, ne toliau, nebūkit barbarai.

O kaip Jums sekasi? Galbūt netyčia ant grindų išmetėte kelis naujagimius? O gal labai tyčia kiekvieną penktadienį nužudote po protitutę ir ją užkasate Saulėtekio miškelyje (Vilnius)?

Kas gi tas gyvenimas ir ką jis reiškia? Aš manau, kad nieko nereiškia ir tikriausiai esu teisus. Bet man rūpi Jūsų nuomonė! (Šiaip tai ne... ne rimtai, nerašykit savo nuomonės į komentarus - trinsiu).

Taip pat manęs po tokių įrašų dažnai klausia "ką vartojei?" Būtent, su "e" vietoj "a". Nieko nevartojau, nes negavau iš kur. Prostitutė, kaip nekeista, su savim neturėjo jokių psichotropinių medžiagų.

Jei rimtai, tai aš esu už legalizavimą. Prostitucijos, o ne jų žudymo! Nežinau ar pats naudočiausi prostitučių paslaugomis, nes, nu, pigios prostitutės yra liūdnas atvejis, o neliūdnas atvejis brangiai kainuoja. Aš manau, kad jei jau nori brangiai mokėt už seksą, tai vesk. Haha bajeris apie vedybinio gyvenimo stereotipus!

Amsterdamas. Už 50 € gali pasikrušti kioskelyje.

Esu už prostitucijos legalizavimą, nes tiesiog nežinau jokių pagrįstų tokios veiklos draudimo argumentų. Stipriausias, kokį esu girdėjęs, yra teiginys, kad taip tiesiog būtų įteisinamas moterų žeminimas. Ir nors aš neprieštarauju, kad tokia sistema, kokia egzistuoja dabar, netgi visiškai legali, nepalieka vietos moterų orumui, tačiau šią problemą reiktų spręsti ne draudimais, o, na, visuomenės požiūrio keitimu. Jei į prostitutes būtų žiūrima su pagarba, tuomet kur problema? Tačiau sunku jausti pagarbą profesijai, kuri arba draudžiama, arba leidžiama, bet tik kioskeliuose ar kitomis labai ribotomis, labai orumą, o kartais ir kitas teises, varžančiomis sąlygomis.

Ir iš viso, ką reiškia tas 7x?

Nuoširdžiai atsiprašau

2011-04-11T00:43:00.000+03:00

Atsiprašau viešai, gal taip išpirksiu kaltę. Tiesiog ne visi supranta juokus, šiek tiek persistengiau ir tiek.

Paaiškinimas: pažįstamai porelei ką tik gimė berniukas. Aš buvau priverstas juos ta proga aplankyti. Siužetas:

- Ė galiu palaikyt, - klausiu aš, tiesdamas rankas.
- Tai aišku, tik atsargiai imk.
Tada greit patraukiau rankas ir vaikas kaukštelėjo į grindis.

Paaiškinimas dėl Hitlerio

2011-04-07T01:34:00.000+03:00

Iš vieno ištikimų skaitytojų, na tiksliau iš vieno skaitytojo apskritai, gavau tokį komentarą:

Na lyg ir ne balandžio pirmąją rašei, ir rodos aukštą mokslą studijuoji, ale pareikšt, kad Adis buvo ne toks jau blogas žmogus...Na, net jei tai ironija, tai persistengta ;D

Komentaras parašytas ryšiumi su tuo, jog skandalingai, bet itin drąsiai, pareiškiau, kad:

Taip pat manau, kad Hitleris nebuvo toks jau blogas žmogus kaip visi sako.

Noriu šiek tiek patikslinti šį komentarą.

Pirmiausia, aš niekad nesakiau, kad Hitleris nebuvo toks jau blogas žmogus, kaip visi sako. Aš sakiau "manau", reiškia tai tik mano nuomonė. Tai nebuvo teiginys. Panašiai galiu pasakyti, jog manau, kad reiktų skandinti kačiukus. Visi supranta, kad tai mano nuomonė ir, kad nesakiau, jog reikia skandinti kačiukus. Aš tiesiog dalinuosi savo pamąstymais.

Antra, gerai, o kas jei Hitleris būtų išgydęs vėžį? Ką, tada jis vis tiek būtų, nu nežinau, vis dar laikomas pakankamai blogu žmogumi? Kiek ligų Hitleriui reiktų išgydyti, kad nuplautų savo nuodėmes.

Trečia, nesu visiškai tikras ar tas Holokaustas vyko. Pamenu ten kažką sakė Irano prezidentas, jog nėra įrodymų. Kas aš toks, kad prieštaraučiau PREZIDENTUI?

Ketvirta, kodėl mes taip nekrikščioniškai puolame Hitlerį? Kodėl nebandėme jam atleisti? Kodėl nebandėme įsijausti į jo kailį? Galbūt jis buvo labai mielas ir linksmas žmogutis, tiesiog padarė kelias klaidas ir dėl jų visą likusią amžinybę bus laikomas blogiečiu. Nereikia pamiršti, kad galbūt kas nors ir mus laiko blogiečiais!

Penkta, gerai, įsivaizduokit situaciją: kabinat labai gražią, fainą, protingą merginą. Bet! paaiškėja, kad ji aktyvi nacė. Tai ką, negi nekaltai nepameluotumėt "O, aš irgi mėgstu Hitlerį!"?

Šešta, visi esame dievo vaikai. Hitleris buvo dievo vaikas. Jėzus buvo dievo vaikas. Ar galėjo tokį gerą brolį turėjęs žmogus padaryti tokius baisius nusikaltimus, kokius jam prirašo?

Septinta, neieškokim krislo Hitlerio aky, kai pas mus pačius rąstas guli!

Visa ką noriu pasakyti, tai jog galbūt... galbūt mums nereikia skubėti apsigaubti teisėjų mantijomis, nes kiekvienas mūsų stos prieš Aukščiausiąjį teismą. Ir aš kalbu ne apie LAT. Būkime supratingesni ir nuolaidesni vieni kitiems... ir galbūt... galbūt netikėkime viskuo, ką sako žydomasonų mafija, apraizgiusi visą pasaulį, kontroliuojanti kiekvieną judesį, bet ne, jie manęs nepaga... ateina, ATEINA BELDŽIA Į DURIS PADĖ

Papildau blogą

2011-03-25T17:35:00.000+02:00

Papildau blogą, kad nu tipo jis neatrodytų miręs ar ką.

Taip pat manau, kad Hitleris nebuvo toks jau blogas žmogus kaip visi sako. Here, I said it!

Paverkšlenkim

2011-03-13T23:09:00.002+02:00

Siūlau visiems komentaruose išsakyt savo menkas, nereiškmingas problemas. Bet rimtai, bo jei pasisakys tik 3 žmonės, tuomet man reiks su išgalvotais slapyvardžiais užkelinėt komentarų skaičių.

Pradedu aš.

7x + magistrinis = mėnuo be alkoholio.

O aš juk esu sakęs, kad alkoholis (ne koks nususęs šuo) yra geriausias vyro draugas.

Noriu baigt savo lievą universitetą.

Be to kosėju jau du mėnesius (kažkokia apgailėtina gerklės infekcija, tingėjau darytis tyrimus, tikėjausi, jog laimės mano imuninė sistema... nusilpusi po bevitaminėsD žiemos... ir alkoholio).

Jei iš viso to galima padaryt kokias išvadas, tai šias:

1. Nestudijuokit VU Teisės fakultete.

2. Alus yra skanus, bet kartais reikia ir antibiotikų.

3. Sunday is a bad day for science.

Sekmadieniai. Aš nežinau, kam jie reikalingi. Šeštadieniniams pachmielams? 3 valandų filmams? Sekmadienis yra diena, kurioje neegzistuoja entuziazmas. Ar mums tikrai reikia dienos, skirtos vien pirmadienio nelaukimui?

Pamenu kaip numiriau, bet ne ta lyriškąja prasme

2011-03-10T00:23:00.000+02:00

Būti mirusiam nėra malonu. Kai vaikų klausia, kuo norėtų būti užaugę, jie niekad neatsako „lavonu!” Turbūt didele dalimi dėl to, jog visi geriausi dalykai yra gyvenime. Nors po mirties sužinai atsakymus į visus žmoniją labiausiai kankinusius klausimus, tokius kaip „ar yra dievas?“ (ne), „ar yra kokia nors pomirtinė egzistencija“ (ne), „ar gyvenimas turėjo kokią nors prasmę?“ (ne), „ar po mirties vėl sutiksiu mylimus žmones?“ (ne) ir taip toliau, tačiau gyvenimas gali pasiūlyti daug daugiau nei vargani atsakymai. Gyvenimas mus priverčia pajusti tas patirtis, dėl kurių po to nenorime mirti. Gyvenime mes patiriame meilę, džiaugsmą bei jų kombinaciją – ejakuliaciją. Ir rimą, nepamirškime rimo džiaugsmų. Mes sutinkame žmonių, su kuriai įdomu bendrauti ir juos prarandame, nes mirti tenka atskirai. Bet iki tol? Iki tol gyvenimas siūlo kur kas daugiau nei mirtis.

Na, tai nebūtinai tiesa. Tiksliau tai melas. Mes norime gyventi ne dėl to, jog jis fainas. Jei gyvenimas fainas, tuomet jį mėgstame. Tačiau net jei gyvenimas nefainas, mes norime gyventi. Evoliucija. Turime išlikti ir daugintis. Išlikti vardan dauginimosi. Neturime pasirinkimo. Na, vėlgi, melas. Savižudžiai.

Tačiau vardan dramatiškumo siūlau nekreipti dėmesio į visus melus, kuriuos jums šiandien pasakysiu. O jų bus daug. Įdomus melas yra kur kas geriau nei buitinė tiesa. Tai, žinoma, irgi melas, bet vienas iš tų melų, kuriuos cituoja tuščiagalviai, manydami, jog tai gili mintis.

Mirtis paprasčiausiai nėra įvairialypė patirtis. Mirtis monotoniška. Kai esi miręs, tuomet esi miręs ir viskas. Vienodai miręs kiekvieną dieną, visą likusią egzistenciją. Neišaušta rytas (mirusiems rytas neišaušta apskritai, bet, vėlgi, nekreipkit dėmesio), kai nusprendi, jog tądien būsi šiek tiek kitaip miręs. Vien dėl įvairovės. Būsi truputį kitaip lavonas nei buvai vakar. Galbūt šiek tiek labiau miręs. Galbūt tiek pat miręs, bet į kairę. Bet ne! Būni miręs ir viskas. Monotonija tiesiog žudo. Gyvenime kiekviena diena gali būti kitokia. Atnešti kažką naujo, netikėto. Gero ar blogo, bet naujo. Mirusieji neturi tokios prabangos.

Kaip konkrečiai jaučiasi lavonas? Na, sunku pasakyti, bet įsivaizduoju taip: kadangi visi lavono sąmonės procesai galutinai ir negrįžtamai dingo, o jokios sielos nėra (žr. į pastraipą apie didžiuosius gyvenimo klausimus), tai jis absoliučiai nieko nejaučia: jis nejaučia, kaip jo niekam tikęs kūnas dezintegruoja į elementariąsias dalelytes ir pasklinda po Visatą – o kur dar joms dėtis; nejaučia, kad visa tai, kas jį darė žmogumi yra prarasta, prarasta ilgesniam laikui nei amžinybė, nes amžinybė baigsis, kai baigsis Visata (o ji baigsis, žr. į pastraipą apie didžiuosius gyvenimo klausimus) ir net nebeegzistuos jo žmogiškumo praradimas; jis nejaučia, kaip visi žmonės, kuriuos jis kada nors mylėjo, krenta prieš entropiją, nes entropija visada laimi; jis nieko nejaučia, jis nejaučia, kad nejaučia nieko ir galbūt tai yra šiek tiek geriau už amžinąsias pragaro kančias, bet pragare bent jau sutiktum daug įdomių žmonių.

Taigi, kai po viso šito jums pasakysiu, jog Johanas Baltymas grįžo iš mirusiųjų karalystės, galbūt jūs manimi nenorėsite patikėti. Ypač žinant tai, kad jokios mirusiųjų karalystės nėra. Bet taip jau nutiko. Aš negaliu pakeisti realybės, aš galiu tik už ją atsiprašyti.

Ir nors negaliu atsakyti, kaip jis grįžo, žinau kodėl. Juk Baltymas yra baisus skinas ir niekad nebūtų praleidęs Kovo 11 neonacių eitynių.Vienintelė paguoda ta, jog miręs bent nebesusidursi su visais gyvenimo idiotais.

Laikas baigti vaikiškus ateizmo žaidimus

2011-03-04T17:40:00.003+02:00

Draugai, kolegos, mylimieji,

Sveiki,

Kreipiuosi į jus ypatinga proga. Šiandien pasikeitė mano gyvenimas.

Jei mane pažįstate arba jei taip smarkiai norite mane pažinti, kad diena iš dienos pridurmais sekate mano internetiniais pėdsakai, tai žinote, jog aš paskaitinėju skepforumą, o karts nuo karto ten ir parašinėju (rods palikau nuo tūkstančio iki dviejų tūkstančių komentarų, tiksliai net nepamenu, kam rūpi tokie niekučiai). Tačiau šiandien ten perskaičiau tokį pasisakymą, tokio žmogaus... Man taip smarkiai atsivėrė akys, kad beveik iškrito akies obuoliai. Šis titanas, šis legendinis forumietis, pseudonimu mavakas, žvitriai ir tiksliai it medžiojantis maitvanagis sukritikavo Apostazės akciją-projektą-operaciją JEI ESI LAISVAS – TAIP IR SAKYK! SURAŠYMO LAPE ŽYMĖK „NĖ VIENAI“!, kuria ir aš taip och kaip kvailai reklamavau!! Jis pradėjo neįspūdingai:

WTF?.. Vėl ta supista politinė propaganda... Keliais žodžiais - pusprotiška kova su vėjo malūnais. Kvepia dogmatizmu, be to. Fe

Tačiau šiek tiek paspaustas mavakas nebegalėjo susilaikyti ir gelžgaliu numušė spyną, kalinusią jo išmintį:

Surašymo akcija yra tik vienas iš neoriginalių, blogai pritaikytų ir nevykusiai formuluojamų ateistų bandymų tapti Richardu Dawkinsu. Argumentacija, kuri yra pateikiama ne vien apostazės tinklapyje, labai aiškiai parodo, kaip smarkiai yra nesuvokiamas religinės bendruomenės socialinis vaidmuo. Pasipiktinimai dėl statistikos departamento mokomųjų filmukų kelia nesutramdomą juoką - arba yra neįtikėtinai giliai įsišaknijusios paranojos padarinys. Tai nėra akcija, galinti pasiekti kokio nors rezultato. Ir nėra akcija, lemianti kažką labai smarkiai. Tai yra akcija, kuria nevykusiai bandoma pademonstruoti savo socialinį veiksnumą. Ir dėl viso to nevykeliškumo man labai gėda už netikinčiuosius.

And, like Charlie Sheen, he didn‘t stop there:

Kritikuoju ... ateistų judėjimo neoriginalumą ir negebėjimą konceptualizuoti problemų konkrečiame sociopolitiniame kontekste. Kritikuoju vaikišką antiklerikalizmą, kitaip sakant, tokiu būdu ragindamas surimtėti.

Suprantat ateistai:

nemėgsta, kai juos kritikuoja kiti ne bažnytininkai. Sugalvojau šį terminą sau apibūdinti, kad nereiktų tapatintis su dawkinso "dievo iliuzijos" ir carl sagan "mokslo kaip žvakės tamsoje" prisiskaičiusiais paaugliukais.

Ar reikia padaryti išvadas, ar pasidarysite jas patys? Na gerai, reikia. Klausykitės, o neapšviestieji: bet kokia pasaulio nepakeičianti ir neoriginali ateizmo išraiška yra neaprėpiamos gėdos šaltinis visiems mąstantiems (man ir mavakui) ateistams.

Todėl, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau:

Reikalauju:

Nutraukti skepforumo veiklą kaip neoriginalią ir pusprotišką kovą su vėjo malūnais, be to totally nuplagijuotą nuo James Randi forumo.
Baigti Artūrui Račui, Egidijui Kūriui ir kitiems elementams reikšti nepasitenkinimą bažnyčia, nebent šis nepasitenkinimas yra originalus ir pasaulį keičiantis.
Šturmuoti Apostazės blogo būstinę, jei tokia yra.
Sugauti Ateistą, viešai pakarti. Jo palaikus sušerti vyskupų šunims
Tuojau pat ir nedelsiant nutraukti visas kitas neoriginalias ir pasaulio nekeičiančias ateistines išraiškas, net jei jos nebūtinai reikšmingos ir daromos daugiausiai iš pasitenkinimo savimi ir noru pasidžiaugti, jog netiki, kad Jėzus galėjo iš vandens gamint vyną ir netapo I amžiaus Charlie Sheen‘u.

Šaltinis.

Mavakas.

Kreipiuosi į žmoniją

2011-02-12T13:54:00.000+02:00

Do the right thing, asshole.

Speneliai žlugdo mūsų visuomenę

2011-02-02T19:05:00.000+02:00

Tik delfi.

Stylish blog awards or some shit

2011-01-26T22:52:00.001+02:00

Umm sveiki (sveikas), skaitytojai (-au),

Kaspinuotis, oi, t.y. Kaspinuotis man davė kažkokį tipo apdovanojimą. Šitą „Stylish blog award“ reikalą pradėjo koks nors itin liūdnas, dėmesio reikalaujantis veikėjas iš užu jūrų marių. Nurodė ale stilingų blogų sąrašą, tikėdamasis, jog visi nurodys jo blogą. Kai svajonės neišsipildė nusižudė. Toliausiai šio apdovanojimo kelią atsekiau iki čia, bet blogo rašytoja Minesotos mergiotė neįdėjo nuorodos į ją apdovanojusį blogerį, tad paieškos ten ir nutrūko. Ir gerai, nes man jau buvo pabodę domėtis šio virtualaus Oskaro geneze.

Taigi šis blogosferos grandininis laiškas sugebėjo perlaužti kalbos barjerą ir atėjo į Lietuvą, kur praeivis be jokių skrupulų savavališkai nusprendė šį reikalą patobulinti. Ir dabar aš turiu apie save parašyti 7 dalykus. Čia ir iškyla problema. Viena vertus galiu parašyti tiesą, bet tokiu atveju tai bus nuobodūs faktai, pavyzdžiui „aš esu kairiarankis“ ar „labai mėgstu alų“, ar „taip kabinu merginas: kai niekas nemato prismaugiu mielą kačiuką, paėmęs jį į glėbį pribėgu prie artimiausios mėlynakės gražuolės ir apimtas apsimestinio susirūpinimo bandau gyvūnėlį atgaivinti: mielo kačiuko mirtis, mergina mano lovoje – a fair trade“. Arba galiu rašyti „tikrus“ faktus vardan humoro. Tokiu atveju visiems būtų neįtikėtinai juokinga, tačiau apie mane nesužinotumėt nieko nauja, o tai, rodos, neatitinka šios akcijos dvasios.

Fuck it:

1. Kairiarankis. Mėgstu alų. Tai reiškia, jog kabakuose galiu paslapčiomis masturbuotis po stalu ir vienu metu gerti alų, nebijodamas, jog pasirodys pavėlavęs draugas ir teks nutraukti „operaciją“ pasisveikinimui – dedu bokalą ant stalo, paspaudžiu dešinę ir viskas.

2. Mėgstu laimėti. Patikimiausias būdas laimėti – neleisti oponentams sužinoti, jog jie irgi žaidžia. Taigi iš esmės išsikalinėju, o kai žmonės susinervina pasakau „Aš laimėjau“ ir užsidedu įsivaizduojamus akinius nuo saulės.

3. Tai nesimato iš šio blogo, bet aš naudoju daug sarkazmo. Mane mažai pažįstantys kartais to nesupranta, dėl to prie jų stengiuos būti dar sarkastiškesnis.

4. Ilgiausiai trukęs romanas buvo su pačiu savim. Dabar vis dar pabendraujam, bet nemanau, kad liko meilės, labiau įprotis ir prisirišimas.

5. Kad visas šis sąrašas nebūtų vienas nesubtilus meilės laiškas sau, tai pasikartosiu, jog nuoširdžiai manau, kad savikritika yra vienas svarbiausių bruožų žmonėms, kurie nori būti kuo nors daugiau nei šūdų krūvomis. Deja, aš į savo savikritiką žiūriu savikritiškai, t.y. „kas aš toks, kad tikėčiau savo savikritikos tikslumu?“ Tenka sau konstatuoti, kad esu tiesiog puikus. Po to susimaunu, bandau užsiauginti barzdą ir draugams save pristatau kaip „white trash“, kurį laiką atidžiai seku savo mintis ir veiksmus, užkylu į pasitikėjimo savim Everestą, vėl pradedu kritiškai žiūrėt į savikritiką, susimaunu, et motherfucking cetera.

6. Svajoju būti rašytoju, bet tiktų bet koks darbas, kuriame nereikia dirbti ir gaučiau daug pinigų. Turit pasiūlymų? Rašyk man į septynix@walla.com !

7. Stengiuos optimaliai išnaudot turimą laiką. Pavyzdžiui šlapinuosi duše ir nesitvarkau. Pykstu ant savęs kai per ilgai miegu. Kam man tiek laiko? Na, gyvenimas pakankamai įdomus, kad jį praleistum užsiimdamas menkniekiais, o net jei tai melas, tai yra pakankamai daug įdomių serialų.

Gerai gerai, tvarkaus, bet rezervuotai.

Toliau turėčiau nurodyti blogus, kurie tipo laimėjo tą apdovanojimą iš manęs, bet to nedarysiu. Pirmiausia dėl to, jog ši akcija turi kada nors baigtis, arba ji apims visą pasaulinę blogosferą, taps self-aware ir pasivadins Skynet‘u. Antra, aš nelabai skaitau blogų, o jei ir skaitau, tai nereguliariai. Trečia – rodyti kažkokį prielankumą yra visiškai ne mano stilius. O juk negaliu gadinti savo blogo stiliaus, nes tada iš manęs retroaktyviai atimtų Stylish apdovanojimą. Šiandien ir taip buvau prielankus nuspręsdamas paskaityt Kaspinuočio(-tės? whatever, nieks netrukdė pasirinkti moteriškos lyties pavadinimą, dabar būsi Kaspinuotis) blogą, idant dvasiškai atsidėkočiau apdovanotojai.

Info kurią sužinojau:

Pliusai: mėgsta alų, savo bloge varo ant žmonių.

Minusai: mokos Vilniuje, bet grįžta į Kauną. Į KAUNĄ.

Jau galvojau parašyti „Guide through Lithuania“ apie didžiuosius Lietuvos miestus, manau tikrai reiks tai įgyvendinti. Masina vien galimybė sulaukti daug verkšlenimų komentaruose.

Dievo nėra.

Dalykai kurie man tipo patinka: eeeem... pfuuff um?

2011-01-24T04:02:00.000+02:00

Turiu gana ~~neblogą~~ padorų pasiteisinimą, kodėl neįsibėgėjo šį įrašų serija. Ir ne, ne dėl to, jog tiesiog tingėjau rašyti. Na gerai, iš dalies dėl to, jog tingėjau rašyti. Turbūt didelės dalies. Bet!

Kažkada pradėjau rašyti apie tai, kaip man patinka Artūro Račo blogas. Ketinau sukurti gana epiško dydžio tekstą, tačiau, kaip dažnai man nutinka, įpusėjęs jį numečiau, kad susigulėtų mintys ir galėčiau rašinį padaryti sklandesnį. O gal net ne sklandesnį, bet... um kaip tas žodis? Užbaigtą. Jop. Taigi nors įrašas turėjo tokių, manau, puikių pastraipų kaip:

Apie Artūrą Račą galima pasakyti daug. Jis yra kategoriškas, užsispyręs, pamokslaujantis, principingas, tėviškai žiūrintis iš aukšto į daugelį pašnekovų, taigi arogantiškas, protingas, tačiau ne visada racionalus (jei laikysimės Karl R. Popper pozicijos, jog racionalumas yra „nusiteikimas įsiklausyti į kritinius argumentus ir mokytis iš patyrimo. Iš esmės, tai nusiteikimas tarti, kad 'Aš galiu klysti, o tu gali būti teisus, ir dėdami pastangas, mes galime priartėti prie tiesos”), ar jau sakiau tėviškas? Kartais kalba apie tai, ko neišmano ir pernelyg retai kalba apie tai, apie ką turėtų kalbėti.

Bei:

Taigi jeigu Džiugas Paršonis yra blogerių mama, nuolat puoselėjantis mūsų iniciatyvą ir kūrybiškumą, švelniai patapšnojantis per nugarą kai mums nepasiseka ir bandantis sukurti jaukią, konstruktyvią aplinką mūsų visų vystymuisi, Račas yra disapproving father, kuris varto akis, žino, kas mums geriau ir karts nuo karto pasako kažką, dėl ko mums būna gėda prieš draugus.

... jis liko gulėti stalčiuje, kol mane vėl aplankys Mūzos arba pabos eilinis tower defence žaidimas. Beje, galbūt iš šių citatų ir neatrodo, kad tai panegirika, bet kita teksto dalis, na ta, kurios neparašiau, turėjo kompensuoti tą pamatuotą kritiką, kurią įdėjau į pirmą įrašo dalį. Tačiau taip jau lėmė likimas, kad Račo bloge perskaičiau įrašą, su kuriuo nesutikau ir taip jau gavosi, jog dėl to su Artūru komentaruose įsitraukiau į diskusiją, kuri itin sutrumpinta atrodo maždaug taip:

7x: 2 lapai teksto, bandant lakoniškai bet išsamiai apžvelgti už ir prieš, but I digress.

Artūras: 0,5 lapo teksto, patikinančio, jog buvo įdomu skaityti, bet jis liks prie savo pozicijos, nes pasakiau „butt“... heh hehe hehe heh.

Gerai, galbūt tik man atrodo, jog tai buvo Byvio ir Tešlagalvio vertas atsakymas, bet čia mano erdvė, kurioj turiu teisę verkšlenti dėl būtų ir nebūtų neteisybių. Artūrui taip pat nepatiko, jog jo toną pavadinau tėvišku, o diskusijos vengiančią poziciją sulyginau su anonizmu, tad jis man tėviškai liepė jo bloge nekalbėti apie masturbaciją.

Prieš tęsdamas toliau noriu pažymėti, jog tikrai neturiu nieko prieš Artūrą Račą, priešingai – Lietuvoje būtų kur kas geriau, jei būtų daugiau tokių žmonių kaip jis. Neketinu įstoti į Artūro Račo nuskriaustųjų fanklubą, kuriame su kitomis AAA (anoniminėmis Artūro aukomis) dalinčiausi išgyvenimais apie visus tuos kartus, kai mane išniekino Račas. Tiesiog šiuo įrašu viena vertus noriu išreikšti savo nusivylimą ir galiausiai pereiti prie bendresnės temos. Mano tikslas tikrai nėra sugadinti nuotaiką, supykdyti ar kaip nors atkeršyti. ~~Tikrasis tikslas yra pradėti kvailų asmeniškų ginčų karą blogosferoje ir taip nukreipti visos visuomenės dėmesį kol žydomasonai perims valdžią Lietuvoje~~

Taigi po anos diskusijos nusprendžiau, jog puikiai suprantu, kaip jaučiasi savo tikrosios orientacijos nesuvokiantis homoseksualus paauglys. Jis bando save įtikinti, jog jo mergina yra puikus laimikis – graži, protinga, su puikiu humoro jausmu - tačiau kažkur viduj žino, VISADA žino, kaip su ja bus iš tikrųjų. Žino, kad jų nelaukia bendra ateitis. Taip ir su Artūru Raču. Vis sakiau sau, kad jis man patinka, kad jo komentarai, nepaisant vieno ar kito... ar dar kito šūvio pro šalį... yra taiklūs ir aštrūs. Kaliau sau į galvą, kad be reikalo tikiuosi rasti tobulybę - reikia džiaugtis tuo, ką turiu. Tačiau žinojau, tikrai žinojau, jog tai nėra pilnas paveikslas. Jog savo pozityviu nusiteikimu bandau modifikuoti realybę. Anksčiau ar vėliau potraukis vyrams išlenda iš maišo. Man išlindo metaforiškai. Lengva save apgaudinėti. Tačiau išaušta rytas, kai tenka pasakyti, pasisakyti bent sau, tiesą. Artūro Račo blogą taip dažnai tikrini, nes paprasčiausiai neturi ką veikti. Kaip ir tas paauglys, kuris žiūri Justin Bieber vaizdo klipus tikrai ne dėl magiško vaizdo ir garso reginio. (Nors galbūt Bieber‘is labiau traukia lezbietes... Nežinau, seksualumas yra sudėtingas dalykas.)

Gal emociniam atsigavimui reiktų pradėti intymius santykius su commonsense.lt? Bet bijau, jog jei vėl pernelyg prisirišiu, manęs lauks dar daugiau nusivylimo ir tuomet tikrai nebepavyks šios patirties dirbtinai pritempti prie įvairių seksualinių patirčių.

Ką noriu pasakyti, ir į sveikatą cituokite šią eilutę be konteksto, jog nieko blogo, jei tu esi gėjus, Justin Bieber‘is ar Artūras Račas, tai nėra tavo kaltė savaime, tiesiog kartais žmonės, nepaisant jų nuoširdžiausių ir geriausių norų, yra nesuderinami.

Tačiau šiuo įrašu noriu pasakyti kažką svarbaus ir susiduriu su gana dideliais sunkumais tai išreikšdamas. Daugiausiai dėl to, jog dabar per youtube užsileidau Justin Bieber „One time“. Mano ausys kraujuoja. Gal „Baby“ bus geriau? Kodėl jo kas nors klausosi??

Prisiminkime Karl Popper citatą: racionalumas yra nusiteikimas, jog tu gali klysti. Prie mano sprendimo kreiptis į advokatus dėl skyrybų su Artūro Račo blogu... („Baby“ irgi labai labai blogas gabalas, o ten dar ir Ludacris dainuoja, kodėl reperiai pasirenka tokius pseudonimus?) ...smarkiausiai prisidėjo ten, mano nuomone ir aš, žinoma, galbūt neteisingai vertinu situaciją, vyraujanti neracionalumo atmosfera. Atmosfera, kuri, manau, yra pasekmė to, jog daugelis nelabai žino, kas yra diskusija ir kodėl ji yra. Ir ką ji gali padaryti tavo trapiai psichikai.

Gana daug laiko praleisdavau ir vis dar praleidžiu internetinių forumų diskusijose. Dar mokyklos laikais tokių straipsnių kaip šis pagalba susipažinau su argumentavimo pagrindais ir nuo to laiko diskusijos man neduoda ramybės. Paprastai jos neduoda ramybės, kai aš pasakau vieną, o oponentas sako kitą. Nieko neįprasto, žinoma, tai tereiškia, jog mūsų nuomonės išsiskyrė. Ir jeigu taip pagalvojai, skaitytojau, tu esi idiotas. Mūsų nuomonės neišsiskyrė. Tai, jog aš ir mano oponentas turim skirtingas pozicijas, reiškia, kad, geriausiu atveju, vienas iš mūsų yra neteisus. Galbūt neteisūs esam abu. Bet mūsų nuomonės neišsiskyrė. Mūsų mąstymas nepasuko skirtingas keliais, vedančiais į tą pačią pilį. Bent vienas mūsų yra neteisius. Klysta. Kalba nesąmones. Bent vienas mūsų, nepaisant geriausių norų remtis logika, faktais ir racionaliai konstruoti savo poziciją, apgalėtinai susimovė. Pasuko į šunkelį, vedantį į drakono olą. Kurioje drakonas iš jo išsityčios, jog forume prirašė nesąmonių. Mes abu nesam „savotiškai teisūs“. Nebent kalbam apie subjektyvius dalykus kaip „mėgstamiausias filmas“ ar „po kiek Justin Bieber dainų visiškai pateisintum savižudybę“. Taip pat galimi atvejai, jog skirtingos pozicijos remiasi visiškai skirtingomis vertybėmis. Tačiau šis „nuomonių išsiskyrimas“ (let‘s agree to disagree) pateisinamas tik tuo atveju, jei abi pozicijos remiasi patikimais faktais, o išvados nuosekliai plaukia iš prielaidų. Pavyzdžiui aš galiu pasisakyti už mirties bausmę dėl utilitaristinių motyvų, o mano oponentas gali būti prieš dėl humanistinių motyvų. Tačiau pagal kai kuriuos paskaičiavimus (bent jau JAV) kaip taisyklė dešimtmečius trunkantis mirties bausmės teismo procesas visuomenei atsieina brangiau nei kalinio išlaikymas iki gyvos galvos, o bausmės griežtumas neturi įtakos nusikalstamumo lygiui. Mano utilitaristinė pozicija subliūkšta dėl ją palaikančių faktų stokos, aš pralaimiu diskusiją nepaisant to, jog aš ir oponentas remiamės visiškai skirtingomis vertybėmis. Mano pozicija neatitinka nuoseklumo/faktinio tikslumo reikalavimų. Aš neteisus. Dažniausiai diskusijoje būna bent vienas neteisus.

Man labai patiko, kai vienas draugas pasidalino mintimi, jog kartais į itin audringą diskusiją stengiasi atrašyti ne iškart, o kitą dieną. Nes jis nervinasi. Jam rūpi. Iš čia ir žala trapiai psichikai. Man irgi rūpi. Kartais mintys apie tai, kaip reiks atrašinėti oponentui, apniaukia visą dieną. Galvoje sukasi argumentai, būtinai ant ko nors kyla pyktis. Neatrodo, kad žmonės buvo sukurti diskusijoms, bet jei jau pastatėm civilizaciją, tai jų neišvengsim. Tačiau diskusija be nervų, pykčio, kad ir kaip jis būtų ne vietoje, ir nesustojamo galvos trankymo į stalą stengiantis bent kiek prieartėti prie tiesos... na gerai, nemeluokim sau - be bandymo išvengti buvimo neteisiu - nėra diskusija. Aš pasigendu tokio požiūrio Artūro Račo įrašuose ir daugelyje komentarų. Ten tiesiog išsiskiria nuomonės. O jei kas ir kyla, tai paviršutiniški ginčai. Pasigendu tokio požiūrio ir daug kur kitur, tiesiog minėtą blogą norėčiau vertinti aukštesniu standartu nei „nu px, čia juk Lietuva“. Bet neišeina.

Jei kada lankysies JAV, tai negraibyk nepažįstamų užpakalių

2011-01-17T02:38:00.000+02:00

http://www.reddit.com/r/IAmA/comments/f3901/iama_low_risk_sex_offender/ :

Before I get into it, I'll start off by saying I am NOT:

A rapist

A child molester

Pedophile

child porn viewer

general scumbag

I am however a dipshit who drank waaaaaay too much in his early 20's. I'm probably the only one who ever has by my guess. Anywho, I met a a 19yo girl through an ex-girlfriend, and after the ex and I broke up the other girl admitted she had a thing for me, and I was like fuck yeah. So we hung out, and we made out, and we did some frisky hands on each other.
Turned out she lied to me about being 19. She was 15. So I was like GTFO. After that she began telling my ex that we had made out. My ex convinced her to go to the police and tell them I had raped her. I was arrested, jailed, etc.
Luckily, I had instant messenger logs from this era proving it was complete bullshit. So my lawyer convinced the judge to force the girl to hand over her PC, where they found the logs of my ex telling her what to say. Which got all that stuff dropped in a sneeze length.
Problem was there were messages where this girl had told my ex about us making out, and how i lifted her skirt to squeeze her butt. The district attorney used this to create a new charge and hung me out to dry.
In the end, that butt squeeze cost me everything. I lost my home, my job, my car, everything I owned, all my family photos from 4 generations, my pets, and 2 years of my life in prison. Because it was an "under the clothing touch on a private area."
So now, just like Uncle Tickle & his magic ice cream van down the street I am forced to register as a sex offender FOR LIFE. (My state doesnt have a level system, nor any time limits to gain relief from registration for smaller sex crimes) I live in a crappy apartment. I can only find shitty jobs because of my criminal record, (Most times I get fired for making "other employees uncomfortable") I appear on the pervert website. Neighbors call their kids inside when I walk to the store. One neighbor called the police on me, claiming I was staring out the window at his wife. I cant live within 2000ft of a school or a park. And I kid you not there's a park in my town that's literally nothing more then the center divide of a road with a bench and a tree. I've been attacked. Harassed. Threatened.
All of this and more. And my only conviction is for squeezing the butt of a girl who lied about her age. If this was a rage comic "forever alone" would be perfect

Only in the land of the free.

Nežinau ar kunigas yra tinkamiausias žmogus kalbėt apie nėštumą

2011-01-16T13:59:00.002+02:00

LKB pagaliau prisiminė, jog jai nepatinka prezervatyvai.

žmonių seksualinis aktyvumas skaitinamas tam, kad suklestėtų prekyba kontracepcija.

Kaip suprantu mokiniams pasakojama apie AIDS, ŽIV, herpesą, galbūt parodomos nuotraukos, tokios kaip ši, ir vaikai iškart užsimano pasinerti į lytinių santykių malonumus, tad prisiperka prezervatyvų.

A. Narbekovas pabrėžė, kad lytinis švietimas ir lytinis ugdymas tik atrodo panašios sąvokos, tačiau šių sąvokų samprata, pasak kunigo, skiriasi iš esmės savo kilme ir požiūriu į žmogų. Pagrindinis lytinio švietimo skirtumas nuo lytinio ugdymo tas, kad lytinis švietimas glaudžiai, jo nuomone, susijęs su socialine rinkodara, kai pasitelkus atitinkamas priemones formuojamas norimas vartotojo elgesys.

Ah, tai lytiniu švietimu, skirtingai nei lytiniu ugdymu, siekiama, jog būtų naudojama daugiau kontraceptinių priemonių! PAM PAM PAAAAAAM. Kunigai atsleidė dar vieną seksualinę konspiraciją, keista, šį kartą nesusijusią su klapčiukais.

Jeigu kalbama apie kovą su lytiškai plintančiomis ligomis, pirkite, mes jums parduodame prezervatyvus. Jeigu jūs nenorite nepageidaujamos arba žalingos pasekmės po lytinių santykių – nėštumo – naudokite hormoninę kontracepciją. Jeigu jūs nenorite užsikrėsti ŽIV arba AIDS, naudokite prezervatyvą ir dar galbūt geriau ne po vieną, nes jie ne taip jau gerai apsaugo. Lytiškai plintančių ligų, kaip matome, nepavyksta prezervatyvais išvengti, tuomet yra reikalingas gydymas. Jeigu nesuveikė hormoninė kontracepcija, įvyko dar didesnė komplikacija, tuomet reikia daryti abortą. Jeigu prezervatyvas pavedė, tuomet, kaip mes suprantame, yra neišgydoma problema.

Pala... ar apie neigiamą požiūrį į nėštumą mums pamokslauja žmogus, kuriam archaiški papročiai draudžia turėti vaikų? Ar tikrai mums reiktų klausytis žmogaus, kurio darbiniai drabužiai primena Batman'o kostiumą? Jis priklauso žmonių grupei, kuriai visiškai suprantamai skamba teiginys "jei nenori vaikų - nesimylėk". Aš nenoriu nieko įžeisti, bet tai skamba kaip rimtų psichinių problemų turintys individai. Jie net negali masturbuotis, ką jiems veikti per dienas - žiūrėti "Šok su žvaigžde"? Nereikia stebėtis, jog šie Bruce Wayne'ai prisigalvoja, kad prezervatyvai yra blogis: patys negali nuleisti garo, tai bando ir visiems likusiems sugadinti malonumą.

Edit: pridedu kunigų ir Batman'o panašumo įrodymus:

Batman'as irgi mėgsta berniukus

Kunigas prieš vakarines pamaldas

"Apie rašytojus", nes geresnio pavadinimo nesugalvoju

2011-01-06T02:08:00.000+02:00

Umm sveiki! Tiksliau sveikas, skaitytojau (vienaskaita). Jei pameni prieš kažkiek mėnesių gyriausi, jog man reikia rašyt darbus univerui, tai turėčiau dažniau pildyti blogą. Jei tuo patikėjai, tai arba tu esi idiotas, arba tai buvo pirmas kartas, kai skaitei mano blogą. O tai mažai tikėtina, nes mano blogą "pirmą kartą" yra skaitę kokie 6 žmonės, dauguma jų negrįžo, mat po to išsibadė akis.

Neseniai sužinojau, jog kai tik Terry Pratchett pradėjo rašyti, daug kas jo stilių lygino su Douglas Adams. Tačiau netrukus paaiškėjo, jog Pratchett‘as knygas kepė su tokiu pat entuziazmu, su kokiu Adams‘as bandė išvengti rašymo, tad paralelės greit nutrūko, jei jos gali nutrūkti, nu arba buvo nutrintos, mat paprastai jas kas nors brėžia (įdomu su kuo?). Gali būti, jog esu Douglas Adams.

Aš pernelyg greit supratau, jog mokymuisi skirtą laiką galiu kur kas sėkmingiau iššvaistyti žaisdamas Fallout: New Vegas, o kai pavargdavau skaitydavau puikų webcomics‘ą Order of the Stick. Kai pabodo viena ir pabaigiau kita parsisiunčiau Fallout Tactics. Po to pridaviau kursinį, kurį aš ir alus parašėm per kelias dienas. Na prieš tai mėnesį skaičiau medžiagą (apie komiksų superherojus, be abejo), tad viskas nebuvo taip paprasta, bet skaičiau tokiais tempais, lyg būčiau protiškai atsilikęs ir kiekviena naujai sutikta raidė keltų ypatingą iššūkį. Taigi šis kursinis, kurio tema be abejonės yra „Konkurencijos teisės įgyvendinimas Marvel ir DC visatose crossover‘ių metu“ bus magistrinio dalis, kurio deadline‘as taip negreit, kad jis man praktiškai neegzistuoja.

Ką iš to galima išmokti? Na, kelis dalykus.

Pirma: aš labai labai lievas blogeris. Bet tai jau apkalbėta tema. Kada nors reiktų nueiti į kokį Login‘ą, bet ten tektų bendrauti su žmonėm, o Fallout‘as vis dar nepereitas...

Antra: žmones, kurie rašo, na aš juos pavadinsiu „rašytojais“ (problema tame, kad angliškai „writer“ kur kas bendresnės reikšmės žodis, o pas mus „rašytojas“ iškart siejamas su „novelist“, t.y. romanų rašytoju, lietuvių kalba sucks, o grammar nazi‘s, kurie verkšlena, jog lipdau angliškus žodžius į lietuviškus sakinius can go and jerk of some drag queen, because that will be the only sex they‘ll ever get) galima suskirstyti į kelias grupes. Visiems rašytojams patinka rašyti, tačiau vieni mėgsta rašyti, o kiti to nekenčia. Yra rašytojai, kurie gali atsisėsti ir parašyti daug ir sklandžiai ir kartais netgi gerai ir yra rašytojai, kurie prie to pačio sakinio krušasi ilgai bei nuobodžiai, kol pagaliau kažką pagimdo, bet tuomet tenka pakeisti prieš tai buvusį sakinį, o tada jau reikia taisyti visą pastraipą... o gal ją apskritai braukt, nes kam reikalingas tas non sequitur gramatikos nacių užsipuolimas? Bijau, kad aš esu tas galvą į stalą trankantis, žodį po žodžio ilgai statantis, daug mieliau malantis šūdą ir po to dėl to save graužiantis Douglas Adams.

Trečia: būtinai reikia sugalvoti kokią nors trečią pamoką, kurios galima išmokti iš mano nuotykių, kurie ne tiek nuotykiai, kiek ne itin įdomi realybė, apie kurią jūs (tu) kažkodėl vis dar skaitot. Nes trys yra magiškas skaičius. Ir ta pamoka gali būti tokia: Fallout: New Vegas kur kas geresnis už Fallout 3. Kodėl? New Vegas parašė kiti žmonės. Nežinau kaip jie rašė, galbūt su šypsenomis veiduose, džiūgaudami, jog dirba geriausią darbą pasaulyje, o gal motyvavosi fiziniu smurtu, pvz grasino sau, jog jei per savaitę neužbaigs side quest siužetinių linijų medžio, sau į nosi susigrūs skriestuvą. Arba juos į priekį stūmė mintys, jog namie badauja vaikai. Badauja, beje, ne dėl to, jog neturi ką valgyti, mat užsienyje už darbą moką pinigus, o ne litus, tačiau paprasčiausiai juos tėtis-nestabilios-psichikos-rašytojas uždarė į rūsį ir jau kelias paras negrįžta iš darbo. Aš nežinau kaip buvo. Žinau tik tai, jog jie moka rašyti. Ir žinau, jog rašymo kokybė nepriklauso nuo to, kaip rašai. Nuo to priklauso tik kiekis.

Norėčiau, kad Stephenie Meyer rašytų kaip Douglas Adams. Arba kiekybe, arba kokybe.

Visa tiesa apie Kaliedų Senelį

2010-12-25T15:44:00.001+02:00

Kadangi savo merginai Kalėdų proga nenupirkau dovanos, tai parašiau jai šį eilėraštį:

Twas night before Christmas,
Kai Kepals pasake:
„Vot šiąnakt tai pismės
Vaikam žaislų, tėvam sakės.

Lyg aš students būčiau
Per vieną naktį turiu viską padaryt.
Pizdec kokia švente atiejus Kūčioms!
I Snieguolei reik šonus apdaužyt.

O kaip da galiu nuleisti garą?
Į ją nuleist negaliu, neduod.
Kurvai dantis išmušt už tokį bazarą
...ant menčių, išpešt plaukų kuodą.“

Taip naktį viens iš Kaliedų Senelių
Per stuogus lipa, duovanas neše.
I visąlaik keikės, bo buva iš Šiaulių,
Su Snieguole luovoj nieka nepešęs.

Kaliedų Senelis, mat, niera fikcija.
Tik jis ne viens, jų dachują.
Kiekviens tur sava jurisdikciją.
Visi mes papuolam į kažkurią.

Šitam šiaulenskam Kepalui
Dovanas reikėja išnešiuoti:
Šiauliečiams, šiaulietėms, RADVILIŠKIUI
Ir jų antras puses apdovanuot.

„Še butelį, pacuke.“
Išurzge piktuokai:
„Kuo vietoj Kaliedų eglutes
Kampe gul seni buotai?“

„Ai tu tik nepizdy!“
Atkirta šiauliets:
„Jei ką bambaliai trys
Atlėks man pakvietus“

„Tu pacuke, kūrva.“
Nenusileida Senelis:
„Atlieks viena bulka
Pas tokį gaidelį.

Išvardink, ką tu pažįsti? Pietinį?
Byby rankoj tu turi, ne stuogą.
Jei reiks tave supyzdins vanaginiai
Eglutę puošk ir mokėk nalogą.“

Prišika į kelnes šiauliets kaip dera.
Atsipraše, pajeme bonką, tylei.
Bet Kaliedų Senelis irgi gers,
Kaip tikrs daktars pacuką prigydė.

Nė prietinia, nė vanaginių
Senelis nepažinuoja.
Jei būtų buvę muštynių
Stogs iš Laplandijas būt jojęs.

Tą nakt jau aplankė Senelis Kaliedų
Šiauliečius, šiaulietes, RADVILIŠKĮ.
McDonalde paėdęs naktinių pietų
Šuoka į roges, įpisa šnapės biški.

I išleke į Airiją, ten laukė dovanų
Emigrantai, kur bišk dirba ir daug vogė.
Bo šiaip krita nusikalstamums Šiaulių
Kai Europas Sąjunga prieme po pastuoge.

Žodžiu i taip pisos nuo emigranta iki emigranta
Neše džiaugsmą visiem užsileidęs Massive attack‘a.
O keliones galui pasilika butelį Grant‘a.
Bo Amsterdame nusėda surūkyt kaseką.

Per Kaliedas ten buva likus
Tik viena šiauliečia puse antra.
Tai Kepals įdave pakelį bikų.
I pripisa pruotą su tokia mantra:

„Jei dovana hujova, reiškia šiais metais buvai bluoga“
Sakau, ka tikras daktars tas Kepals, nesveikai gyda
Karosin svetimas duovanas, nors i netur gera stuoga.
„Nesisuksi negyvensi“ po to teisinsis tas gnyda.

Taip ir prasisuka Kaliedu Senelis
Kepals. Lika kai kurie be dovanų.
Tai ka neliūdėtų tie vargšeliai
Aš jiems linkiu švenčių linksmų!

Aš prieš abortus!

2010-11-27T19:22:00.004+02:00

Ar tai eutanaziją? Maišau šituos...

R.Doveika: abortus įteisinusios valstybės yra nedemokratiškos

Dažnai pateikiami stereotipai – konservatyvus arba liberalus požiūris į rengiamus įstatymus. Drįstu teigti, kad gyvybės akivaizdoje negali būti konservatyvaus ar liberalaus požiūrio. Gyvybės akivaizdoje tegali būti tik tiesos požiūris

Būtų tikrai neblogas Doveikos stand up'as (minimum Katlerio lygio), bet jis vis grįžta prie senų nuvalkiotų bajerių:

Kai Dievas sukūrė pasaulį, matė, kad tai buvo gera, kai sukūrė žmogų, matė, kad tai buvo labai gera

Nu taip, butu juokinga, jei kas nors tuo rimtai tikėtų, bet iš to žvengta jau daugybę kartų.

Šiandieniniai genetikai jau aiškiai įrodė, kad žmogaus vystymasis yra vientisas procesas, kuriame nėra radikalių kokybinių vystymosi šuolių, dėl kurių vystymosi stadijas būtų galima skirstyti į dar nežmogiškas ir jau žmogiškas

Nu o archeologai įrodė, kad Žemei daugiau nei biblijiniai 6 tūkstančiai metų, bet čia px.

Šventajame rašte dažnai randame raginimą rodyti didžiausią rūpestį ir pagarbą tada, kai gyvybę susilpnina liga ar pati senatvė

Juk Doveika žino, jog Naujasis Testamentas yra apie bičą, kuris išprievartavo nekaltą mergelę, kad ši pagimdytų jam vaiką, kuris būtų nukankintas ir nužudytas vardan emm nu kad eee būtų... atleistos?? nuodėmės? Žmonių... kurie kankino ir žudė to bičo sūnų... tas nuodėmes atleidžia būtent tas bičas, dėl to, kad jie kankino ir žudė jo sūnų...Nes taip veikia nuodėmių atleidimo mechanizmas?

O apie abortus siūlau klasikinį Judith Jarvis Thomson ese A Defense of Abortion

This is your captain speaking

2010-11-25T16:08:00.000+02:00

We've gone insane and we're slashing fares
On Lucifer Airlines

You drink champagne
And nobody cares about arriving on time

We know your name and your cross to bear
You'll answer for your crimes

And we'll save an extra seat for you
On the day you die
Sit back, relax and begin the view
And enjoy your flight

Sit back, relax

Crash positions 'cause we're going down
On Lucifer Airlines

Taking submissions
Turning no one down
We're hiring all kinds

Mėgstu Electric Six.

K. Girnius pademonstruoja teisės žinias

2010-11-22T12:10:00.000+02:00

Nežinau, kaip sutramdyti augančias KT [Konstitucinio Teismo - mano paaiškinimas] ambicijas. Abejoju, ar įmanoma tai padaryti įstatymais, nes KT veikiausiai nutartų, jog tokie įstatymai prieštarauja Konstitucijai.

Taip, Konstitucija suteiktų galių negalima ribot įstatymais, tai yra tiesiog neįtikėtina. Straipsnio esmė: geriau te KT neaiškina įstatymų, susijusių su ekonomika, nebent jie pažeistų lygiateisiškumą, nes kitų teisės principų nežinau.

Visas pensijas pripažinti nuosavybe, ypač be plataus argumentavimo, gal ir gana retarded, tačiau Girniaus pamąstymai tokie juokingi, kad tiesiog negaliu pykt ant mūsų mieliausiojo, gražiausiojo - a tiu tiu tiu tiu tiu pagaušiu pagaušiu pagaušiu - Konstitucinio Teismo.

Dalykai, kurie man tipo patinka: Džiugas Paršonis

2010-11-21T23:11:00.001+02:00

Įrašą norėjau pavadinti nezinau.lt, deja, pasirodo nezinau.lt mirė. O tiksliau buvo trolių pritrenktas buku objektu, išprievartautas, o jo kupinas sėklos lavonas numestas į griovį. Ar bent jau taip supratau iš nurodyto įrašo. Taigi užuot gyręs nuasmenintą žmogaus darbą, turiu girti patį žmogų, taip sugriaudamas kelis dirbtinius barjerus ir įliedamas kur kas daugiau intymumo tarp savęs ir Džiugo (mes, kaip suprantu, jau ant first name basis). Tikrai norėjau to išvengti. Atsiprašau.

Aš suprantu Džiugo poziciją. Jis nori sukurti intelektualiai turtingą viešąją erdvę, o žmonės, komentaruose rašantys „your face is stupid“ bei „nachuj rasai cia savo nesamones iphone yra gaidys tu irgi“ retai prisideda prie bendruomenių kūrimo (išskyrus Artūro Račo blogą, kuriame autorius savo kovą su troliais (vietinis terminas: dundukas) pavertė epiška istorija su išsamia mitologija, spin-off‘ais ir lyriniais nukrypimais, bet apie tai kitą kartą). Bet, kita vertus, tokiu būdu troliai, o tiksliau žmonės, komentaruose diskutuojantys apie autoriaus asmenines savybes... pačių sugalvotas autoriaus asmenines savybes... pačių sugalvotas autoriaus asmenines savybes, kai į asmeninių savybių aibę įtraukiame erekcijos sutrikimus bei protinį atsilikimą, tam tikra prasme laimėjo. Ir kai sakau „tam tikra prasme“ turiu omeny tą paprastą, visiems suprantamą „jie laimėjo“ prasmę. Troliai išstūmė Džiugą iš jo paties namų. Ir tai padarė taip genialiai ir makiaveliškai, kad pats Niccolo būtų primyžęs į kelnes iš pagarbos jiems (gerai, terminas „primyžęs į kelnes“ šiame kontekste nevartojamas, tačiau tai nereiškia, jog neturėtų būti!). Troliai palindo Džiugui po oda, nušliaužė iki smegenų ir atliko lobotomiją malonumo centrams žievėje.

Noriu pasikartoti: visiškai suprantu Džiugą. Jei troliai man palįstų po oda, galbūt pasielgčiau panašiai, tačiau kol kas erezijų neskaito net mano draugai, tad tokia problema nenusimato. Sotus (t.y. aš) alkano neužjaus, tačiau pakritikuoti tikrai gali.

Džiugas nusprendė segreguotis:

Neįprastas ir šio tinklaraščio komentavimas. Jei norite padiskutuoti su manimi, palikti savo minčių ir pastabų, teks užsiregistruoti. Tai ne jūsų žodžio laisvės suvaržymas – tai mano teisė prižiūrėti svetainės diskusiją. Čia mano namai. Jų langai dideli, todėl pažvelgti pro juos gali kiekvienas. Bet jei norite užeiti į vidų pokalbiui prie puodelio kvapnios kavos, būkite malonūs prisistatyti. Neatstumsiu nė vieno, norinčio pabendrauti. Bet tik draugiškai ir niekaip kitaip…

Jis nusprendė sukurti skaitmeninio rojaus kampelį be lolfail’ų. Prisiregistruoti į rojų nepaprastai lengva, komentatoriai ten mandagūs ir įžvalgūs (KOL KAS!), ten visada pavasaris, bet tas fainas pavasaris kai sprogsta medžių lapai ir čiulba paukšteliai, ne tas kur dėl ką tik ištirpusio sniego visur tarsi prispjaudyta pamazgų balų. Norint tapti tos bendruomenės nariu pakanka ~~Džiugui pristatyti kibirą nekaltos mergelės kraujo,~~ oi, atleiskit, ~~tai buvo slapta sąlyga~~... noro būti konstruktyviam. Tačiau ką toks atsitraukimas reiškia ir ar tai netaps paradise lost? Jei galėčiau interpretuoti tokį žingsnį, o aš galiu, reiškias interpretuosiu, tai nesilaikydamas jokių etikos normų, reikalaujančių bent minimaliai žinoti apie ką kalbu, pasakyčiau, jog Džiugas žmogų laiko gyvuliu, kurį kažko vertingo išmokyti galima tik suleidus gerą injekciją raminamųjų ir patalpinus į atitinkamą aptvarą. O tai itin keista, nes tai yra mano pozicija. Džiugas, priešingai, man visad pasirodė kaip tikėtojas žmogaus protu.

Nepaisydamas gausybės įrodymų, jog žmonės yra šūdas, jis rašė ir rašo informatyvius, įžvalgius straipsnius. Straipsnius, kurie šviečia žmones, straipsnius, kurie yra persmelkti racionalumo bei intelektualinio kuklumo. Daugiausia straipsnius apie IT, bet niekas nėra tobulas. Tačiau tai pliusas, nes Džiugas rašo apie tai, apie ką išmano. Kiekvienas asilas gali parašyti tekstą apie sritį, kurią menkai supranta. Bet kuo daugiau surenki žinių, tuo didesnė atsakomybė krenta ant tavo pečių būti objektyviam, informatyviam ir ne‘lolfail‘ui. Atsakomybė, su kuria Džiugas puikiai susitvarko. Jis yra sveiko proto balsas, tai itin akivaizdžiai atsiskleidė viešose diskusijose dėl intelektinės nuosavybės statuso skaitmeniniame amžiuje. Štai Džiugo ideologinis oponentas LANVA vadovas Vytas Simanavičius a.k.a. megztukas man priminė fikcinį veikėją Nelson Van Alden iš Boardwalk Empire. Prohibicijos laikų federalinį agentą, kuriam kova prieš alkoholį svarbiau nei smurtinių nusikaltimų tyrimas, kuriam viskio mėgėjai yra nusikaltėliai, kuriam susilaikyti nuo masturbacijos padeda tik kirčiai per nugarą odiniu diržu su solidžia geležine sagtimi. Tai nėra itin gilus veikėjas, o Simanavičius man neatrodo kaip itin gilus tipas. Blogiausia tai, jog Simanavičiaus pozicija neprivalo būti idiotiška. Jis galėtų pateikti svarius argumentus, kurie konstruktyviai papildytų viešąjį diskursą. O dabar jis yra blogiausia iš visų karikatūrų – ta nė kiek nejuokinga.

Taigi ar bus paradise lost? Įdomiau, kad būtų, mat nuopuolio istorijos yra kur kas labiau kvapą gniaužiančios nei amžino koegzistavimo konstruktyvumo harmonijoje, tačiau nuopuolių galima prisižiūrėti ir tame pačiame Broadwalk Empire, proto pergalė realybėje gal ir nėra taip jau nuobodu. Tačiau yra ir kita kastuvo pusė (vėlgi, žinau, kad tokio posakio nėra...). Jei ignoruosime debilus, jei segreguosimės ir apsitversime nuo jų intelektualinėmis barikadomis, tuomet galime lengvai pražiopsotį faktą, jog palikti be priežiūros jie nepaprastai greit dauginasi. Mes nenorime klausytis debilų, tačiau privalu tai daryti, jog neužmirštumėme, jog jie vis tik egzistuoja. Kai man kartais netyčiom šauna į galvą mintis, jog galbūt Lietuvoje daugėja tolerancijos, ar politinės/pilietinės sąmonės, ar racionalumo, aš tuojau pat šaunu į delfi komentarus. Kad prisiminčiau. Kad debilų žodžiai šviežiai skambėtų mano galvoje. Nes kiekvieno protingo žmogaus pareiga yra kęsti debilus ir bergždiai galvoti, kaip juos paversti žmonėmis. Tai nereiškia, jog neturi būti debilams neprieinamų erdvių, tačiau kiekvieną kartą prieš sukurdami tokią erdvę, šį žingsnį turėtumėme išsamiai apsvarstyti. Teisybės dėlei manau, jog Džiugas tai padarė.

Fun fact: Džiugas buvo mano merginos dėstytojas, dėstė kažkokį dalyką apie internetą. Jis prisistatė pareikšdamas, jog yra nekoks dėstytojas, per paskaitas laidydavo geeky bajerius, kurių nesuprasdavo didžioji auditorijos dalis („už tai gaunate plius vieną charizmos ir intelligence boost...“ [mirtina tyla]...“nu čia jei kompiuterinius žaidimus žaidžiat...“ , o dalis paskaitų buvo apie blogus! How awesome is that?! Jei galėčiau, būčiau totally pasirinkęs jo dalyką, ėjęs į visas paskaitas ir egzui mokęsis paskutinę naktį.

Magistrinio update: Bibliotekos duombazėj paieškojau aktualių leidinių, susidariau sąrašą, užtrukau valandą, nes tuo pačiu žiūrėjau seną gerą Woody Allen‘o „Everyone Says I Love You“. Aš apgailėtinas. Daugiau mokytis negaliu, nes kelioms dienoms grįžau pas tėvus, tai um nu ee nėra galimybių googlinti? Jap. Dėl to.

Kas nors awesome:
http://www.zefrank.com/theshow/archives/2007/02/020707.html

Dalykai, kurie man tipo patinka: prologas

2010-11-17T12:29:00.006+02:00

Ilgokai nerašiau į erezijas, tačiau greit reiks pradėti dirbti prie magistrinio, reiškias blogas ateinančiai pusei metų turėtų tapti kur kas aktyvesnis. Apie ką magistrinis? Konkurencinės teisės įgyvendinimas Marvel ir DC visatose crossover‘ių metu. Konkurencijos teisė ir superherojai! Du mano mėgstamiausi dalykai viename.

Paskendęs giliuose egzistenciniuose apmąstymuose (apie krūtis) pastebėjau, jog retai rašau apie ką nors pozityvaus (išskyrus, žinoma, krūtis), retai laidau nuoširdžias pagyras (išskyrus pagyras apie krūtis, kurios savo nuoširdumu nusileidžia tik giriamų krūtų dydžiui).

Beje, tiek daug rašau apie krūtis vien dėl to, jog savo bloge esu ne kartą pasisakęs už homoseksualių žmonių teises, reiškias pagal visus logikos bei retorikos dėsnius pats esu gėjus. Nenorėdamas būti sumuštas asmenų, ginančių šeimos vertybes, rašau apie krūtis, kad sudaryčiau heteroseksualumo įvaizdį. Šeimos vertybių gynėjai yra pakankamai kvaili, kad pasimautų ant tokios primityvios propagandinės taktikos ir neišbarškintų mano dantų tradicines vertybes įamžinančiais kerzais.
Taigi paskendęs minėtuose apmąstymuose suvokiau, jog sudarau gana negatyvaus, irzlaus ir nepaprastai gerai sarkazmą įvaldžiusio ~~gėjaus~~ žmogaus įvaizdį. Tačiau tai yra netiesa. Erezijų bloge galiu nevaržomas išpurkšti savo tulžį ant visuomenės krūtų, tad gyvenime galiu likti optimistiškai nusiteikęs jaunuolis, kuriam nesvetimas džiaugsmas, entuziazmas ir tos kitos žmogiškos emocijos, kurių pavadinimus dabar primiršau. Yra nepaprastai daug dalykų, kuriuos mėgstu, todėl nusprendžiau juos aprašyti. Aprašyti be jokios aiškios tvarkos su ilgokais, nuo temos nukrypstančiais komentarais. Kad būtų įdomiau, stengsiuos pirmiausia rašyti apie man patinkančius lietuviškus dalykus, bet tuo mažai tikėtinu (mirkt mirkt) atveju, jei tokia serija pasibaigtų po 2 įrašų, įtrauksiu ir užsienio gėrius.

Taip pat, kad jums būtų linksmiau, o man labiau gėda, įtrauksiu šviežiausias žinias apie magistrinio rašymą, bei pasiteisinimus, kodėl negaliu jo rašyti šiandien. O pačiam gale įdėsiu ką nors awesome.

Šiam kartui tiek.

Magistrinio update: turiu suradęs vieną šaltinį, o vakar per paskaitą išgirdau, jog crossover‘ių laikotarpiu kapitalo koncentraciją bandoma pateisinti vartotojų poreikių patenkinimu, t.y. geriau koncentruotas kapitalas nei jokio (crossover‘ių event‘ai sukelia labai jau daug finansinės ir materialinės žalos, pavyzdžiui sunaikinama multivisata, o tai kenkia verslui, tad toks argumentas nėra iš piršto laužtas). Šiandien magistrinio rašyti negaliu, nes mano grupiokai išvažiuoja į Pietų Afriką dalyvauti moot court‘e (JIE NĖRA PROTINGESNI UŽ MANE), o aš pažadėjau jiems ryt padėti ruoštis, tad dieną reik perskaityt stuff‘ą. O vakare tai nu... kašis! Jasikevičius!!! Nu ok, jis tikriausiai nežais. Bet kašis!
Kas nors awesome: http://www.cracked.com/video_18224_some-people-take-prank-wars-little-too-seriously.html

Kaip laimėti Facebook‘ą?

2010-11-15T23:20:00.001+02:00

Šiuo metu facebook‘ą žaidžia apie 500 milijonų žmonių, tačiau retas žino jo taisykles. Vis iš savo nuolatinių skaitytojų gaunu laiškų, panašių į šį:

„Mielas 7x. Tavo blogas yra nuostabus, tu turbūt pats protingiausias žmogus, kokį žinau. Be to spėju, jog tu itin išvaizdus. Gal nori susitikti? Mano didelė krūtinė. Vis tik rašau tau su klausimu: jau kurį laiką naudojuosi facebooku, tačiau nepastebėjau žymaus pagerėjimo savo asmeniniame bei profesiniame gyvenime (na, tiesą sakant man siūlė dirbti Victoria‘s Secret, tačiau širdis neleido palikti Lietuvos). Gal darau kažką ne taip?

Myliu amžinai,

~~Vaida Židonytė~~“ (gerbėjos vardą brūkšniu cenzūravau privatumo vardan)

Žavioji Vaida, ar koks ten tavo vardas, tingėjau skaityti iki galo, klausimas beveik toks pat geras kaip tavo FHM fotosesija ir be abejonės vertas išsamaus atsakymo... sąrašo forma.

Kaip laimėti facebook‘ą? (sąrašas patarimų, amžiams pakeisiančių tavo virtualų socialinį gyvenimą)

1. Pagrindinis facebook‘inimo tikslas niekam nėra paslaptis: surinkti kuo daugiau draugų.

Tad mesk šalin tą nieko vertą savigarbą ir pulk kviesti visus iš eilės. „O! aptikau klasioką, kurio visad nemėgau! Rodos esu jam sulaužęs nosį. Arba jo broliui... koks skirtumas. Tikiuos jis norės tapti mano draugu!“; „Regis vienam vakarėlyje girtas graibiau jos užpakalį. Brrr, šviesoje ji kur kas baisesnė. Invite.“; „Va tas bičas iš mano grupės, su kuriuo niekad nesikalbu, dabar galėsim ir facebook'e nebendraut“; „Blemba... buvusioji, kuri permiegojo su mano geriausiu draugu, kol mane gydė chemoterapija. Kalė. Bet! hmmm man trūksta vieno draugo iki apvalaus skaičiaus... gal mesti monetą?“ Atsakysiu – nemesk. Griebk ją už savo ragų.

2. Nuolat informuok žmones, ką veiki. Tai itin įdomu.

Buvai parduotuvėje? Ir teko stovėti ilgoje eilėje? 7 minutes?? Tavo vaikas, kurį tu pagimdei be lašelio mūsų sėklos, pasakė kažką panašaus į „mamableeergh“? Nebenaudoji twitter‘io, nes jame žmonės kalba vien apie iki nuobodybės kasdieniškas buitines banalybes? Ko lauki – eteris tavo. Nesustok čiaukšti, nes be tavęs dar kokią knygą perskaitytumėm.

3. Buvai užsienyje? Kitame mieste? Akropolyje? Sudėk savo nuotraukas!

Ne kiekvienas mūsų gali pamatyti platųjį pasaulį. Žinoma, galėtumėm skaityti National Geographic bei peržiūrėti realybės šou „Robinzonai“ kartojimus, tačiau šiais laikais taip sunku nors sekundei atsiplėšti nuo interneto, jog vienintelis langas į egzotiškiausius pasaulio kampelius lieka jūsų albumai. Aš asmeniškai itin akylai peržvelgiu merginų kelionių po šiltuosius kraštus nuotraukas, tikėdamasis surasti kuo daugiau išriestų užpakaliukų bikiniuose, mat būtent šie vaizdeliai padeda mano eee kvėpavimo pratimams. Ne, rimtai! Po to kraujas daug lengviau išnešioja deguonį.

4. Žaidi FarmVille? Priklausai kokiai nors grupei? Pakviesk ir mus! Užspamink mūsų širdis savo fainumu.

Nežinau ką pridurti. Spamo nemėgsta tik debilai, o su debilais tu ar taip ar taip nenori turėti nieko bendro.

5. Prisigėrei? Tai tinkamiausias laikas naudotis facebook‘u.

Kaip žinia geriausi bajeriai yra tie, kurių nepameni pasakęs, mat ryte ir pats gali iš jų pažvengti. Sunkiai paeini, o atsigulus sukasi galva? Sėsk prie facebook‘o ir užsirašyk ant sienos, jog esi bybys. Nusiųsk mažai pažįstamai „draugei“ nenuoseklią klejonę apie paskutinį matytą filmą bei teoriją iš kur atsiranda serijiniai žudikai. Už‘tag‘ink save svetimose nuotraukose. Apvemk ekraną, nufotografuok tai ir upload‘ink. Teriboja tave tik tavo fantazija.

6. Meluok žmonėms, jog tau labai patinka jų nuotraukos, nes tik taip gausi dėmesio.

Ar tavo fainulka mieliausioji draugialka įdėjo naują nuotrauką, kurioje ji išsiskėtusi pozuoja vandenynui? KAIP FAJNA! Būtinai pagirk ją, už‘like‘ink kiekvieno albumo nuotrauką ir pačius albumus, papuošk paraštes žinutėmis „Kokia gražuolė“, „Nuostabiai atrodai“, „Vau, beveik nesimato, jog tavo kairiąją veido pusę buvo išlydęs soliariumas“.

Be abejo vaikinai spaudžiami muskulinės hegemonijos rėmų negali viešai išreikšti susižavėjimo kito patino kūnu, tad jiems patariama girti į nuotrauką papuolusius automobilius. Dėl itin riboto apsišvietimo šioje srityje galiu pasiūlyti tik apgailėtiną „tavo afigiena tačka“, tačiau auto mėgėjai be problemų suras išradingiausių pagyrų ratlankiams ir kapotams, pagyrų, kurios JOKIU BŪDŲ NĖRA HOMOEROTIŠKŲ KOMENTARŲ SUBLIMACIJA.

7. Kaip sako A Komandos slogan‘as: „If you have a problem, if no one else can help, and if you can find them, maybe you can hire the ~~A-TEAM~~ FACEBOOK“

Tave paliko vaikinas? Mirė šuo? Tavo mergina nenorėjo skaudinti tavo širdies, tad užmušė tavo katę, kad pats ją pamestum? Ar tu gyvenimiškoje krizėje? Trūksta peties išsiverkti ar tašėms panešti? Išsakyk savo problemas mums. Visiems. Juk vien tam reikalingi relationship status‘ai. Neveltui facebook‘o kūrėjas, o tiksliau mesijas, kuriam Dievas apsireiškė facebook‘o idėja, Mark Zuckerberg planuoja įdiegti naują įrankį: „currently I feel like:“. Bus galima pasirinkti iš kelių parametrų, seka nuo blogiausio iki geriausio:

I‘m terminaly ill
I‘m back at school
a jew under nazi regime
I was kicked in the balls (for males)
I broke my nail (for females)
I was molested, but in a good way, so fine, I guess
I just won a game of chess against someone slightly stupider than me
a nazi under nazi regime
I touched boobs for the very first time (for males)
I touched boobs for the very first time... in college! (for females)
I‘m the king of the world as in I can eat all the time!

Šio įrankio beta versija turėtų pasirodyti tuoj po Majų apokalipsės.

Kaip visi išsamūs baigtiniai sąrašai, šis sąrašas nėra baigtinis ar išsamus. Kiekvieną dieną žmonės suranda naujų, išradingesnių, įkyresnių būdų kaip laimėti facebook'ą. Priešintis progresui beprasmiška, todėl sakau: kilkit į kovą, jaunieji socialinių erdvių kariai, paimkit įkaitais mūsų dėmesį, tik po to neleiskit šturmuot specnazui, nes visiems baigsis blogai.

Mes laimėjom!

2010-09-14T22:56:00.001+03:00

Vakar buvau Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės sutiktuvėse. Netrūko kriokiančių „Lietuva Lietuva Lietuva“ bei bandančių dainuoti „Trys milijonai“. Kad pastariesiems nebūtų liūdna ant scenos taip pat bandė dainuoti Butkutė. Žmonių spūstis buvo tokia tanki, kad tiesiai prieš mano akis į gabalus buvo suplėšyti keli rinktinės gerbėjai.

O gal aš tai tiesiog įsivaizdavau besiklausydamas nepaprastai intelektualaus jų dialogo (tiksliau labai liūdno monologo): po to kai nepakenčiamas Mindaugas Stasiulis „pajuokavo“, jog krepšininkai nusileis „kukurūzniku“, vienas iš tų sirgalių paantrino: „Hehe kukurūzniku“. Kelias minutes išbuvęs tyloje nesusivaldė ir savo draugui išreiškė giliamintišką pamąstymą: „O įsivaizduoji, kas čia dėtūs, jei būtume auksą laimėję?“. Stipru. Aš nelabai planavau brautis į tą girtą, neaiškias patriotines banalybes veblenančių avinų minią, tačiau mano merginai netikėtai į smegenis išsiliejo kraujas, to pasekmėje ji nusprendė, kad tai būtų gera idėja. Tiesa, penkias minutes pastovėjusi... kaip čia švelniau išsireiškus? ne tai, kad intelekto nesužalotų, bet atvirkščiai – intelektą mėgstančių žaloti asmenų džiunglėse, prisipažino, jog jai irgi nėra smagu, taigi pasitraukėme iš homo habilis kamščio ir nuėjome už Rotušės. Palūkuriavome pusvalandį, pamatėme krepšininkų autobusiuką, pribėgome, paplojome, pašūkavome ir grįžom namo. O tai daugmaž ir buvo mano pradinis planas. Mat aš netikiu ta vadinama „teorija“, jog mes laimėjom. Mes. MES. Mes mes mes mes. Mes nelaimėjome, laimėjo krepšininkai. Bet man buvo labai smagu žiūrėti jų rungtynes, tiesiog nepaprastai smagu, tad atėjau jiems padėkoti. Tačiau jei šiais metais pasirodymas būtų priminęs praeitus metus, tai pernelyg nesisieločiau ir purvų nepilstyčiau. Man tiesiog patinka krepšinis, jį linksmą žiūrėti, dar linksmiau, žinoma, kai tavo komanda laimi, tačiau, vėlgi, laimi tavo komanda, o ne tu. Pralaimi, kita vertus, tik tavo komanda (o kartais ji tampa visai nebe tavo!). Nesu girdėjęs skanduotės „mes pralaimėjom“, tačiau esu matęs, kaip sirgaliai nušvilpia savo žaidėjus. Mat pralaimi komanda. Sirgaliai? Niekada, jie gali tik laimėti (iš čia ir skanduotė „mes laimėjom!“ bei dar narciziškesnė „visi Lietuvos Ryto fanai!" ). Nežinau kaip vertinti tokią kultūrą (būdingą, anaiptol, ne tik Lietuvai). Tai vaikiška, žema, pagiežinga ir tai šiek tiek mane pykina.

Kalbant apie vaikiškus, žemus, pagiežingus ir mane pykinančius dalykus, jūsų dėmesiui pristatau šį metų senumo Mindaugo Lietuvio straipsnį, kuriame peikiamas treneris Kemzūra ir ypač jį parinkusi Lietuvos krepšinio federacija. Kemzūra išvadinamas kišeniniu treneriu, tinkančiu tik raupsuotajam Butautui į asistentus. Šį straipsnį, beje, toli gražu ne pirmas iškasiau. Dar linksmiau paskaityti komentarus. Žmonės vieningai kritikuoja autorių (dar kartą - Mindaugą vadinamą Lietuvį) tokiomis frazėmis kaip:

„paprasčiausiai gėda skaityti“
„koks silpnaprotis parašė šitą rašliavą?“
„pasišiukšlino laikraštis kaip visada“
„Visiškai sutinku su straipsniu. Cirkas! Tragedija! Gėda!”

… oj, per toli nuvažiavau. (Būkit žmonės, kas nors suveikit man Mindaugo vadinamo Lietuvio kontaktus, norėčiau jam tiesiogiai išreikšti pagarbą už taip reikalingos žurnalistinio objektyvumo misijos įgyvendinimą.) Mat Lietuva nedaug skiriasi nuo Orwell‘o „1984". Praeitis perrašoma, kad atitiktų dabartį. Kemzūra geras treneris? Jis visada buvo geras treneris! Niekas tuo niekada neabejojo. Niekas neaimanavo, jog Lietuvoje mirė krepšinis, kad nebėra patriotizmo, kad federacija yra parsidavėlių šutvė, juk mes laimėjom! Štai jeigu būtumėm pralaimėję, naratyvas būtų kitoks. Post factum nuomonę pritaikyti prie realybės nėra taip sunku. Tūkstančiai fanų pasitiko rinktinę, mat „mes laimėjom“, lygiai taip pat tūkstančiai fanų būtų keikę visus ir viską, nes „tie lochai pralaimėjo“. Skambus posakis „istorija yra geriausia teisėja“ neatsižvelgia į faktą, jog istorija keičiasi priklausomai nuo to, ar mūsų pažiūros sutapo su dabarties laimėjimais. Bet kokiu atveju AŠ visada buvau teisus. Mes laimėjom.

Baltymo mirtis

2010-09-04T02:34:00.003+03:00

Rytinis kraujo raudonumo saulės spindulys palietė Johano Baltymo skruostą paskutinį kartą jo gyvenime. Plaukuoti kojų pirštai sukibo su šaltu parketu, kad sekundės dalį visą Baltymo svorį užsiverstų ant savo kuprų. Pirštų savininkės pėdos įsmuko į šiltas šlepetes ir nutipeno į virtuvę, kurioje trintos augalo sėklos buvo užpiltos verdančiu vandeniu, o tirpalas nurytas gerklei pavojingais greičiais.Už lango, praleidusio paskutinį ryto spindulį visatoje, mašinos važiavo į stovėjimo aikšteles, žmonės ėjo į darbus ir vėjas pūtė į šiaurę, tačiau nuolat susidurdavo su įvairiomis kliūtimis ir, jei ne skersvėjai, niekad nebūtų pasiekęs savo tikslo. Buvo maloniai šilta.

Johano Baltymo mašina nuvažiavo į stovėjimo aikštelę šalia kurios, sutapimas, stovėjo Baltymo darbovietė. Johanas liftu užkilo ne į tą aukštą, nes spausdamas mygtuką žiopsojo į plotą po trumpu vieno asmens sijonu, tačiau tuoj pat laiptais ištaisė šį nuklydimą, dėl kurio baigėsi visata. Leisdamasis iš ketvirto aukšto į trečią jis pasuko ne į tą pusę ir atsidūrė paraleliniame pasaulyje, kuriame viskas buvo taip pat. Išskyrus kai kuriuos dalykus.

Johanas šiek tiek nustebo, kai atidarė duris į savo aukštą ir už jų išvydo ne skausmingai kasdienišką biuro vaizdą, tačiau nuostabų, žaliuojantį, nesibaigiantį slėnį, kuriame vėjas visada pūtė į šiaurę, tai yra iš apačios į viršų – tiesiai Baltymui į smakrą. Tolumoje ošė kalnai, aplink ramiai ruseno pušys, būrelis vaikų darė malūnus – išskėstomis kojomis sukosi ir šokinėjo ant nugaros, dangų karpė žuvėdros, o ežere žuvėdravo karpiai. Tai buvo distiliuotos, lašelinėmis tiesiai į venas plūstančios harmonijos pasaulis be pykčio, be neapykantos ir be trankios nemelodingos muzikos. Tai buvo pasaulis, kuriame galėjai pasimesti ir pamesti save, vien tam, kad naujai atrastum geresnį nei palikai. Tai buvo kupinas įdomybių ir nuotykių pasaulis, toks turiningas, kad jame niekas nė karto nesimasturbavo, nors visur veikė puikus bevielis interneto ryšys. Tai buvo pasaulis, kuriame plėšrūnai valgė augalus bei tuštinosi mielais kiškučiais bei voverytėmis. Šiame pasaulyje Kainas užmušė Abelį, tačiau Abelis buvo jo laikų Hitleris. Tai buvo pasaulis, kuriame Johanas laimingai, tačiau ne itin ilgai gyveno, mat smakrą gairinantis šiaurys Baltymą perpūtė per septynias minutes, po kurių jis mirė, nes šiame pasaulyje sloga buvo mirtina ir plito būtent taip.

Na, tai viena iš versijų. Pasak kitos Baltymas pateko ne į paralelinį pasaulį, o į ligoninę, mat smarkiai perdozavo. Gulėdamas savo pilkoje, slegiančioje palatoje, vietoj dieviškos harmonijos stebėdamas lašeline tekančius žmogiškus vaistus, Johanas gavo progą pamąstyti ir kadangi nebuvo ką daugiau veikti, nusprendė daryti būtent tai. Kas buvo jo gyvenimas ir ką jis reiškė? Ir kodėl? Tai buvo klausimai, kurie, tiesą sakant, nelabai norėjo atsiverti net geriausiems mūsų, o Baltymas kažin ar toks buvo. Tačiau jis suprato tai, ką galbūt ir geriausi iš mūsų kartais užmiršta, mat jie būna pernelyg užsiėmę būdami geriausiais. Johano Baltymo aistros, net jei jos apsiribojo kova su liberazmu, polinkiu pirkti batus ir patriotiška poezija, Johano Baltymo sapnai, net jei jie tebuvo baltosios karštinės apie paralelinius pasaulius, Johano Baltymo troškimai ir norai, Johano Baltymo sąmonės srautas ir vidinis monologas, net jei itin sunkiomis dienomis jis virsdavo dialogu, Johano Baltymo rutina, kuri buvo tiktais Johano Baltymo, nes niekas kitas neturėjo konkrečiai taip nuobodžios rutinos, visa tai sudarė ypatingą, išskirtinę patirtį, tai buvo dalis tos pasaulėžiūros, kurios Johanas Baltymas niekad negalės pilnai su kuo nors pasidalinti. Tai reiškė, jog Johanas Baltymas, kaip ir kiekvienas mūsų, kada nors liks vienas su savo mintimis. Jo gyvenimas, kaip fenomenas, neturėjo prasmės ar tikslo, jis galėjo baigtis bet kada, dėl menkiausio, apgailėtiniausio atsitiktinumo. Jo gyvybė buvo statistiškai nereikšminga, nebuvo ji reikšminga ir kaip nors kitaip. Tokios mintys, jei kas nors jas skaitytų, iš šalies galėjo pasirodyti slegiančiai. Nepaprastai slegiančiai. Tačiau Baltymą jos nuramino. Jei jis mirtų, daugiau niekas niekada būtent kaip jis nesikeltų anksti ryte, nesimautų savo šlepečių ir negertų kavos. Žmonės taip daro ir darys, tačiau jie to niekad nedarys kaip jis. Jei jis mirtų, išnyktų visas pasaulis, visa visata, kurią jis sukūrė perdozavęs ant laiptų, gulėdamas be sąmonės savo šlapimo baloje. Nebebūtų slėnio, pražūtingo „šiaurinio“ vėjo, to violetinio dangaus, kurį, galbūt, jis tik dabar įtraukė į karštinės pasaulį. Tai, žinoma, nėra dvasinis prozakas nuo visų egzistencialistinių problemų, būtų pagalvojęs Baltymas, jei būtų buvęs protingas jaunuolis, o ne fanatikas, liberastus painiojantis su visa aibe dalykų, tačiau tokių minčių pakako susitaikyti su ta kuklia vieta, kurią tau atsitiktinai paskyrė visata.

Todėl ne itin teisinga buvo tai, jog kelios minutės po šių įžvalgų Baltymas netyčia pajudino lašelinę ir ši ant jaunuolio užkrito tokiu kampu, kokiu niekad nėra kritusi ir daugiau nekris, perplėšė Johano kaklo arteriją ir išlydėjo jį į aną pasaulį, kurio, didžiam mūsų nenustebimui, nebuvo.

Sudie bybiams

2010-08-31T15:41:00.001+03:00

Delfi praneša: „Rusų mokslų akademijos Vinogradovo rusų kalbos institutas oficialiai pašalino iš leksikono necenzūrinį žodį b…bys.” Akademikė Natalija Vinogradova paaiškina šį juodąją absurdo komediją primenantį teiginį: „Kad lingvistika nebūtų teršiama nereikalingais dalykais, Vinogradovo rusų kalbos institutas nusprendė panaikinti leksinio vieneto b…bys vartojimą šiuolaikinėje rusų kalboje.”

Nereikia stebėtis, kad net delfi komentatoriai suskubo pareikšti, kad kalbą kuria ne institucijos, o kalbantieji (tiksli citata skambėjo taip: „o buduliai ir toliau sekmingai vartos”). Niekas taip nesuvienyja žmonių, kaip jų bendra neapykanta kalbininkams. Tačiau aš užkabinsiu kitą temą, nes progų pavaryti ant kalbininkų visad atsiras.

Norėčiau sakyti, jog mane visad stebino necenzūrinių žodžių baimė, tačiau tai būtų netiesa, mat mane visad stebino necenzūrinių žodžių egzistavimas. Paprastai šiek tiek rimčiau rašydamas kuria nors tema, visuomet apie ją pasiskaitydavau, kad praplėsčiau žinias, pamėtyčiau nuorodas į šaltinius na ir paprasčiausiai nekalbėčiau nesąmonių iš oro. Tačiau šį kartą turiu prisipažinti, jog nesu pernelyg daug skaitęs apie keiksmažodžius, o lingvistika manęs išvis niekad nedomino, tad pasistengsiu apsiriboti pateikdamas kelias įžvalgas ir savo įsivaizdavimą, kaip mes, t.y. žmonių civilizacija, atsidūrėme tokioje įdomioje padėtyje.

Kiek suprantu kol kas keiksmažodžių kilmės išaiškinimui lingvistika neskiria daug dėmesio. Wikipedia, pakankamai geras šaltinis sukramtytoms žinioms, apie tarptautinio keiksmų karaliaus fuck nešvankumą pasako tik tiek: „It is unclear whether the word has always been considered vulgar, and if not, when it first came to be used to describe (often in an extremely angry, hostile or belligerent manner) unpleasant circumstances or people in an intentionally offensive way.” O kada užfiksuotas pirmasis fuck pavartojimas? Dar 1475 metais! Bet apie šį nepaprastai svarbų, žinomą ir dažnai vartojamą žodį nežinome nieko svarbaus. Kai kuriems jūsų tai gali pasirodyti trivialu, tačiau turėkite omenyje, kad aš ne juokiuosi į kumštį rašydamas apie žinomą keiksmažodį, tačiau stebiuosi, kodėl mes nesidomime, kaip atsiranda tokie socialinės ir emocinės įtampos įkrauti žodžiai, galintys, pavartoti netinkamame kontekste, padaryti daug žalos: pakanka įsivaizduoti situaciją, kai kurios nors šalies vadovas kitos šalies vadovą išvadina bybiu. Kodėl tai sukeltų tokią didelę žalą? Nes nepagarbumas vertinamas negiamai dėl laiko patikrintų evoliucinių ir kultūrinių priežasčių, tačiau kodėl taip lengva parodyti nepagarbumą paprasčiausio keiksmažodžio pagalba ir kodėl keiksmažodis iškart siejamas su nepagarbumu?

Neturėdamas priėjimo prie informacijos galiu tik spėti, kodėl keiksmažodžiai aukštųjų technologijų ir visuotinio švietimo civilizacijoje įgijo tokią įtaką. Galbūt jie luominės visuomenės padarinys, mat luominėje visuomenė egzistuoja ne tik turto, bet ir elgesio perskyra. Tai, kas galima paprastam valstiečiui, t.y. arti žemę ir keiktis, neleidžiama džentelmenui, kuris šiukštu negali dirbti bei privalo laikytis griežtų ir visiškai beprasmiškų socialinių normų. O kaip kitaip galėtume pavadinti keiksmažodžių cenzūrą, jei ne griežta ir visiškai beprasmiška socialine norma? Aukštuomenės luomai visuomet buvo linkę save apsibrėžti kaip kur kas civilizuotesnius, kultūringesnius ir vertingesnius visuomenės narius, o vienas būdų tai padaryti – kalba. Juk dar mokykloje į galvas kalė, kaip Abiejų Tautų Respublikos laikais kilmingi lietuviai kalbėjo lenkiškai, mat tai buvo bajorų kalba, o lietuviškas žodis tiko tik necivilizuotiems valstiečiams. Taisyklės, nurodančius, kokia kalba ir kokie žodžiai yra priimtini, leidžia lengvai sukurti mechanizmą, kurio pagalba būtų galima nubrėžti „kokybės“ perskyrą tarp luomų. Gal panašiai ir šiandien keiksmažodžiai yra cenzūruojami, mat jie iškart siejami su žemu mentalitetu, išsilavinimo, mandagumo ir paprasčiausiai civilizuotumo stygiumi, nepaisant to, kad nėra jokių priežasčių daryti tokias prielaidas. Juk iš tikrųjų keikiasi visi. Keikiasi ir vaikai, tačiau tai jiems nesutrukdo išaugti daktarais, ekonomistais, verslininkais ir teisėjais, pasiekti profesinių aukštumų, užsidirbti, susirasti tinkamą antrą pusę ir sukurti savo šeimą, auginti vaikus, kurie, žinoma, irgi keiksis. Keiksmažodžiai niekam nekenkia. Kartais juos galima pagrįstai laikyti įžeidžiais ir jausmus skaudinančiais žodžiais, tačiau įžeisti ir skaudinti jausmus galima ir be keiksmažodžių, kur kas svarbiau kontekstas ir ketinimas, o ne konkreti kalba.

Tačiau nieko nėra grynai juodo ar balto. Keiksmažodžių cenzūra, kad ir kokia beprasmiška ji bebūtų, sukuria gausybę juokingų paradoksų. Pavyzdžiui per tv serialus galima pademonstruoti žmogžudystes, išprievartavimus, plėšimus, narkotikų vartojimą, tačiau NEDUOK DIEVE tai darydami veikėjai kaip nors riebiai susikeiks. Pavyzdžiui prievartautojas, prievartaudamas kokią nors moterį, pasakys „tu kūrva“ vietoj „tu šliundra“ (tai, rodos, per tv leidžiamas minkštas keiksmažodis). Arba atkreipkite dėmesį į delfi antraštę: „...pašalino žodį b...bys“. Dabar pasakykite nuoširdžiai ar tikite, kad tokia „cenzūra“ ką nors apsaugojo nuo šio keiksmažodžio? Ar taip žodis bybys skamba mažiau kaip žodis bybys? Mano nuomone, tas, kas neparkanda tokios cenzūros, yra t...pa šl...cha.

Nešvankybės egzistavo jau Romos laikais. Šiandien galime tik spėlioti, koks buvo konkretus lotyniškų keiksmų naudojimo kontekstas, bei ar jie buvo kaip nors cenzūruojami. Tačiau aišku tai, kad žmonės visuomet turėjo keiksmažodžius. Negaliu duoti objektyvių priežasčių, kodėl taip yra. Morėčiau tikėti, jog dėl to, kad keiktis paprasčiausiai smagu.