Padorių amerikiečių požiūriu, aš esu “metaboliškai aktyvus”, odoje nedominuojančio melanino “kaukazietiškos” kilmės “alternatyvaus kūno sudėjimo” “vertikalumo savybėmis apdovanotas asmuo”, tačiau su “disharmozuota galvos plaukų auga” (”nors tame nėra nieko smerktino”, paskubėtų pridurti jie). Namuose neturiu nei “nežmogiškos”, nei “botaninės kilmės kompanjonų”. Neturiu “kooperacinės dvasios” ir esu “reakcingas”.

Išvertus į paprastą lietuvių kalbą, tai reikštų, kad aš esu gyvas baltaodis, stambus, aukštas, bet plinkantis. Ir namuose neauginu nei naminio gyvulėlio, nei augalų. Manausi esąs individualistas bei laikausi konservatyvių pažiūrų.

Akivaizdu, kad pirmojo paragrafo terminai, sukurti politinio korektiškumo pagrindu, nežeidžia nei mano, nei aplinkinių orumo bei savigarbos. Gi antrajame aiškiai pasakyta, kad aš skiriuosi nuo neseniai pasimirusiųjų, kurie nebegali naudotis šio pasaulio uždraustaisiais vaisiais, nesu juodaodis, kas pabrėžia mano rasinius skirtumus nuo kolegų ar kitų tėvynainių, atkreiptų kitų storulių ir plinkančiųjų dėmėsį, taip pabrėžiant jų nepilnavertiškumą ir primenant, kad visuomenė (t.y., merginos) tokias fizines savybes greitai pastebi.

Pirmas apibūdinimas yra itin subtilus ar diplomatiškas, bet juokingas, antrasis – lietuviškai grubus, tačiau teisingas ir iš esmės. Kuris geriau? Ir išvis, kam jų reikia dviejų?

POLITINIS KOREKTIŠKUMAS

Pasaulis keičiasi, o kartu su juo neišvengiamai keičiasi ir kalba bei jos terminų suvokimas. Mums, Lietuvos gyventojams (politiškai korektiškas terminas), pripratusiems prie gimtosios kalbos naujadarų, kaip paprastai atpažįstamų iš galūnių “-iklis”, “-yklė”, “-dis” ar “-nis”, tačiau ir pajutusiems kalbos susininimo (politiškai nekorektiškas terminas) padarinius, jau aišku, kad nėra tokių tautybių, kaip “žydas”, “rusas” ar čigonas, kurie staiga tapo “žydų tautybės asmenimis”, “rusakalbiais” arba “romais”. Mūsų nebestebina ir tai, kad visi pederastai staiga tapo apibūdinami žaismingai skambančiu terminu “gėjai” (nors tai įneša šiek tiek sumaišties, ypač jaunajai kartai, skaitančiai tokius nuolat perleidžiamus šedevrus, kaip “Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai”, kurios terminologija visiškai neatitinka dabartinių “politiškai korektiškų” terminų naudojimo).

Tačiau to negana.

Globalizacija vienija pasaulį ir geriausioje liberalizmo dvasioje suartina žmones, naikindama jų vartojamus terminus, galinčius įžeisti kitus ar pabrėžti skirtumus tarp vienos planetos gyventojų, jų fizinių bruožų ar religinių bei politinių pažiūrų. Ši tendencija keisti žodžių ar terminų reikšmę, paleisti į gyvenimą naujus darinius ar junginius ir naikinti dviprasmiškas žodžių kombinacijas vadinasi “politiniu korektiškumu”, kuris vis labiau įsigali civilizuoto pasaulio žmonių sąmonėje ir anksčiau ar vėliau taps neatsiejama ir mūsų gyvenimo dalimi.

”Politinio korektiškumo” žodynas iš pirmo žvilgsnio yra juokingas ir gremėzdiškas, tačiau jį vis labiau pamėgsta ne tik politikai, bet ir pasaulio verslo bendruomenė. Ką gi, JAV visuomenėje, kur gali būti paduotas į teismą už tariamai “nepadorų” žvilgsnį į merginos kojas, ar apšauktas rasistu kone kiekviename Holivudo filme, nieko nebestebina ir teismo ieškiniai, pagrįsti netinkamai pavartotų žodžių ar terminų reikšme. Todėl jau būtinas ir žodynas, norint suvokti, kad minimas “botaninis kompanjonas” iš tikrųjų reiškia augalą, o apbūdinimas “disharmonizuota galvos plaukų auga” reiškia plinkantį asmenį, ir, gink Dieve, nepavadinkite sekretorės sekretore, o garbingu “kanceliarijos inžinierės” (angl. “stationery engineer”) titulu, tuo pačiu pagirdami ir jos “alternatyvų dantytumą” (angl.- “alternative dentation”), t.y., dirbtinius dantis… Ir kai kurioje nors laiptinėje peržengsite drybsantį benamį alkoholiką, neįžeiskite jo, pro sukąstus dantis košdami “gulinėja čia visokie”, tiesiog žinokite, kad tai guli “pažeistos estetinės visumos” (šlykštus) “individas su lanksčiu rezidentiniu statusu” (benamis), turbūt “negaunantis nuolatinės algos” (bedarbis), greičiausiai “minimalizuoto ekonominio statuso” (neturtingas) . Be to, jis gali būti “chronologiškai išsivystęs” (senas), nors ir “savotiškos cerebralinės būsenos” (kvailas ir degradavęs)… O ką gali žinoti, gal jis yra “reikalaujantis būtinojo fizinio poilsio” (pavargęs) ir “neturintis lokalizacijos suvokimo” (pasiklydęs), nors turbūt tiesiog “demotyvuotas” (aptingęs)?

Nors “politinis korektiškumas” vos prieš dvidešimt metų buvo tik politikų retorikos objektas, tačiau šiais laikais pabuvus Amerikoje nesunku suprasti, kaip giliai įsišaknijęs šis reiškinys visuose gyvenimo tarpsniuose. Neseniai tik amerikietiškose televizijos laidose naudojamas terminas “vertikaliai pažeistas”, reiškiantis tiesiog “žemaūgį” (angl. “vertically challenged”) pasirodė ir tarptautinių žurnalų reklamose.

“POLITINIO KOREKTIŠKUMO” ISTORIJA IR GRIMASOS

Nors “politinis korektiškumas” yra globalizacijos ir liberalizacijos išdava, ir jo pradėta mokyti JAV universitetuose tik devyniasdešimtaisiais, tačiau pats terminas yra kur kas senesnis (atsiprašau, “chronologiškai apdovanotas”), pirmą kartą oficialiai pavartotas 1793 metais, vieno JAV teismo metu – tada baigiamojoje išvadoje frazė “Jungtinės Amerikos Valstijos” teisėjo sprendimu buvo pakeistas “Jungtinių Amerikos Valstijų žmonėmis”, kaip “politiškai korektiška”.

Likimo ironija, tačiau “politinio korektiškumo” terminą XIX-XX amžiais Vakaruose išpopuliarino marksistai bei feministės, kurių oratoriams visada labiau rūpėjo ne kalbos turinys, o jos retorika ir žodynas. JAV akademinė ir liberalioji visuomenė, iš pradžių vertinusi “politiškai korektiškus” naujadarus su pajuoka, nuo 1980 metų pasijuto nesustabdomai grimztanti į dviprasmiškų lingvistinių sąvokų liūną, ir, kaip būdinga Amerikai, nuolankiai tapo šio reiškinio dalimi.

Suprantama, JAV visuomenės rasinės ar socialinės problemos (ar “politiškai korektiškai” išsireiškus, iššūkiai) yra gana tolimos Lietuvai, tačiau jos neišvengiamai siejasi ir su mūsų gyvenimu. Visuomenės virsmas beveidžiais lygiomis galimybėmis besimėgaujančiais “asmenimis” pakoregavo netgi Dievo žodį (bepigu klonavimo specialistams) – naujausiose Gideono bibilijose Jėzaus frazė: “tai, ką jūs padarysite mano broliams, padarysite man” pavirto “tai, ką padarysite mano žmonėms, padarysite man”. Tokie Marko Twaino šedevrų, kaip “Tomo Sojerio nuotykiai” ar “Heklberio Fino nuotykiai” kondensuoti variantai (sutrumpinti ir adaptuoti greitam skaitymui) yra perleidžiami visiškai pakeičiant “politiškai nekorektiškus” terminus ar junginius “teisingais”, pavyzdžiui, ypač dažnai rašytojo vartotą žodį “negras”. Galbūt autorius vartosi kape nuo savo kūrinių kastravimo, tačiau ateities kartos bent jau nežinos paniekinančių ar kitas rases užgaunančio pavadinimo (aišku, jei dar nežiūrės ir MTV ir niekada nesiklausys repo). Mūsų pamėgtoje šalyje, Didžiojoje Britanijoje, išdidžiai skambančią tautybę “anglas” jau beveik galutinai baigia išstumti neutralesnis “britas”, nes “anglas” visada yra baltaodis, o tai jau pabrėžia skirtumą nuo kitų šios mišrios visuomenės gyventojų odos spalvų. Gi britu gali būti ir kinas, ir imigrantas iš Afrikos. Todėl ir Lietuvoje mes esame “Lietuvos gyventojai”, nes būti “lietuviu” reiškia nebūti “rusu” arba “lenku”, o tai neteisinga nei juridine, nei moraline prasme…

Ir argi nesmagu gauti Kalėdinį atviruką su “politiškai korektišku” pasveikinimu “su sezoniniais sveikinimais” (angl. “Seasonal greetings”), vietoje įprasto ir atsibodusio “su šv.Kalėdomis”? Ypač, jei esate nepersikrikštijęs žydas, musulmonas ar budistas…

Musulmonų, judėjų bei indusų užgavimo baimė Vakaruose tapo tokia fantasmagorija, kad “politinis korektiškumas” peržengė lingvistinius rėmus ir pradėjo dominuoti kasdieniame gyvenime, ypač labiausiai pažeidžiamoje visuomenės dalyje, t.y. vaikų tarpe. 2003 metais kai kuriose Didžiosios Britanijos mokyklose buvo uždrausta pardavinėti tradicines kryžiaus formos bandeles, nes, atspėjote, “jos gali užgauti žydus, musulmonus ar indusus”, buvo sakoma Mokslo ministerijos komunikate. Škotijoje pernai buvo uždrausta pardavinėti Kalėdinės labdaros CD, nes tokia akcija vėlgi “galėjo užgauti nekrikščionis”. Vakarų Jorkšyro mokyklose buvo uždraustos vaikiškos knygos apie “Tris paršiukus”, nes tai “gali užgauti musulmonus vaikus”.

Todėl nieko nebestina tokie naujadarai vaikiškose knygose, “politiškai korektiškai” paredavus elementarų sakinį “gaisrininkas pastatė kopėčias prie medžio, užlipo jomis ir išgelbėjo katę”:

Kovotojas su gaisru (kuris buvo vyriškos lyties, nors lygiai taip pat galėjo būti ir moteriškosios), pažeidė katės teises nuspręsti pačiai, ar ji norėtų vaikščioti, laipioti ar ilsėtis, ir pasitelkęs savo vertybių sistemos suformuluotą požiūrį į situaciją ir manydamas, kad ją reikią išgelbėti nuo jo pasirinktos būsenos, savavališku įsiveržimu į aplinkos, ir ypač šio medžio gerovės būseną, jis pajudino neįgaliųjų atžvilgiu neartimą fizinio kopimo viršun priemonę, žinomą kaip kopėčios, neatsakingai priglausdamas jas prie medžio, pažeisdamas jo žievės būseną, ir bejausmiai užlipo jomis, nesirūpindamas, kaip šis fizinės galios demonstravimas gali įžeisti savigarbą tų, kurie yra kitaip fiziškai išsivystę. Jis fiziškai ir nedraugiškai pažeidė nekalto gyvulėlio teises su intensija grąžinti jį asmeniui, kuris reiškė savo pretenzijas į šio natūtaliai laisvu gimusio gyvulėlio “nuosavybę”.

Ir kaip buvo dainuojama kadaise vokiečių neofašistų mėgiamoje Wolfo Biermanno dainoje “Das Hoelderlin Lied”: “šioje šalyje mes gyvename kaip svetimi savo namuose / nebesuprantame savo kalbos / tačiau ją supranta tie, kurie ja nekalba” buvo skirta būtent “politinio korektiškumo” sąvokos įsigalėjimui gimtojoje kalboje kalboje.

Tačiau kas atsitiko su laisva ir demokratiška visuomene? Ar žmonių paranoja dėl galimybės kažką įžeisti nuėjo taip toli, kad net privalu sukurti atskirą terminą apibūdinti negyvam asmeniui (“sutrikusio metabolizmo būsenos”). Kiek negyvų žmonių įsižeistų taip pavadinti? Turbūt nė vieno. Taip taip, suprantu, tačiau įsižeistų jų giminės ir artimieji…

“Jei visi leidėjai nuspręstų nespausdinti nieko, kas galėtų kažką užgauti ar įžeisti, nebeliktų, ko spausdinti”, – kadaise sakė tų pačių amerikiečių mokslininkas Benjaminas Franklinas. “Politinis korektiškumas” yra “bailių kalba”, antrina jam konservatyvieji JAV gyventojai. “Politinio korektiškumo” kritikai teigia, kad toks kalbos sąvokų apribojimas veda prie cenzūros ir pažeidžia vieną švenčiausių žmogaus laisvės principų – teisę į laisvą žodį. Galų gale, drąsa ir ryžtas pasakyti tai, kas įžeistų, kritikuotų ar užgautų kitus, visais istorijos laikotarpiais buvo vertinami kaip žodžio laisvės esmė.

Ir nors “politinis korektiškumas” prasidėjo nuo socialinių klasių, socializmo, darbo santykių, ekologijos, diskriminacijos, heteroskesualizmo ir baltųjų privilegijų apibrėžimų, tačiau jis išsitęsė ir į buitinius žmonių santykius, pradėdamas naujakalbės erą, kaip aprašyta George Orwello romane “1984”. Norint “politinio korektiškumo” vajuje galima surasti paralelių – naikinant žodžius, kurie galėtų vesti prie minčių, vedančių link opozicijos valstybei, o tai jau primena komunistų ar fašistų propagandą.

“Politinio korektiškumo” kritikų manymu, tokios terminologijos kūrimo procesas ir senų terminų naikinimas (atsiprašau, neutralizavimas) yra beprasmiškas, nes pakeistas terminas nekeičia esmės. Juoba kad žmonės, priversti vartoti “politiškai korektiškas” sąvokas, yra nukreipiami nuo realybės suvokimo.

Tačiau tai ypač konservatyvus požiūris. Šiais globalizacijos laikais neišvengiama turėti tokią komunikacijos ir terminologijos sistemą, kurį neužgautų žmogaus rasinių, amžiaus, lyties, religijos, seksualinės orientacijos ir kitų žmogiškųjų charakteristikų ypatybių.

Nėra nieko nenatūralaus, o net ir pagirtina, kad grubus terminas “invalidas” tapo “neįgaliuoju”, kiek vėliau “žmogumi su negalia”. Seniai, seneliai ar senoliai yra “senjorais” arba “garbaus amžiaus asmenimis” arba dar moderniau – “chronologiškai apdovanotas”.

Ir turbūt nėra nieko liberalesnio ar padoresnio, kaip laikytis “politiškai korektiškų” kitas rases apibūdinančių terminų, nors jie kinta labai greitai. Per pastarąjį šimtmetį JAV juodaodžiai gyventojai spėjo pabūti “negrais”, vėliau tapo juodaisiais, po to – “afro-amerikiečiais”, ir šiuo metu yra “afrikietiškos kilmės amerikiečias”. Vis dėlto tai ne pabaiga, ir ieškoma dar tikslesnio termino, nes daug JAV juodaodžių gyventojų yra netgi ne afrikietiškos kilmės (pavyzdžiui, imigrantai iš Brazilijos), o imigrantai iš Šiaurės Afrikos yra visai ne juodaodžiai. Terminas “spalvotieji” arba “spalvotos odos asmenys” pastaruoju metu tai tampa “politiškai korektišku”, tai ne, taip greitai, kad net sunku pasakyti, kuris šiuo metu yra teisingas ar neteisingas… “Eskimai” virsta tikslesniais terminais “Inuitai”, “Jupikai” arba “Aleutai”. JAV indėnai vadinami “vietiniais žmonėmis” arba “prigimtiniais amerikiečiais”, Kanadoje – “aborigenais” arba “pirmąja nacija”.

Turbūt pastebėjote ir vis dažniau lietuviškai įgarsintuose filmuose vartojamą terminą “kaukazietiškos kilmės asmuo”, reiškiantį ne ką kitą, kaip mus, baltuosius, arba europietiškos, Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų kilmės asmenis. Tačiau šis terminas tokia prasme yra vartojamas išimtinai tik Šiaurės Amerikoje, nes kitur Vakarų Europoje jis reiškia būtent “kaukaziečius”.

Pardoksalu, šio amerikiečių atkakliai brukamo termino kilmė yra susijusi su nacistais, ir savo laiku buvo nacių ideologijos pagrindas. Apibūdinimas “kaukazietiškas” kilo nuo biblinio Ararato kalno, kur sudužo Nojaus laivas, iš kurio prasidėjo baltoji rasė. Šią biblinę istoriją pavertė teorija vokiečių antropologas Johannas Friedrichas Blumenbachas (1752-1840), tyrinėjęs gruzinų kaukoles. Jis moksliškai pagrindė hipotezę, kad Šiaurės Europos gyventojų kilmė glūdi būtent ties Ararato kalnu. Ši teorija buvo populiari ne tik Europoje (ją uoliai puoselėjo A.Hitleris), bet ir Amerikoje. A.Hitleris nuėjo į istorijos šiukšlyną, tačiau jo mylimas terminas šiuo metu grįžta pas mus iš laisvės ir demokratijos citadelės – Amerikos…

POLITINIAI KOREKTIŠKI PAKEITIMAI:

Šuo ar katė – “nežmogiškos kilmės žmogaus kompanionas
Automobilio plovėjas – “transporto priemonės išvaizdos specialistas”;
Reikalauti – “primygtinai siūlyti”;
Storas – “ horizontaliai paveiktas”;
Šiukšlių surinkėjas – “švaros inžinierius”;
Degalinės darbuotojas – “degalų transformacijos technikas”;
Mergaitė – “iki-moteriško amžiaus asmuo”;
Invalidas – “fiziškai pažeistas”;
Abejingas – “neįtikintas faktais”;
Neteisngas – “alternatyvi nuomonė”;
Individualizmas – “nekooperacinė dvasia”;
Beprotis – “asmuo su pažeistu realybės suvokimu”;
Nužudyti – “sukurti nuolatinę metabolinuio apsnūdimo būseną”;
Nesuprasti – “esmeniškai interpretuoti”
Kalinys – “pataisos sistemos klientas”;
Prostitutė – “asmuo, besispecializuojantis apmokamose fiziniuose malonumuose”;
Turtingas – “maksimalizuoto ekonominio statuso”;
Protingas – “apdovanotas pažangiu smegenų darbingumu”;
Mokytojas – “savanoris žinių perdavėjas”;
Nelegalus imigrantas – “asmuo be rezidencinių dokumentų”
Transvestitas – “transeksualas”;
Lytis – “giminė”;
Aklas – “pažeisto vizualumo”;
Nebylys – “pažeisto vokalumo”
Valytojas – “sanitarinių sąlygų gerinimo inžinierius”;
Indų plovėjas – “rakandų sanitaras”.

(Straipsnis spausdintas žurnale “Verslo klasė”)

Beveik prieš keturis milijonus metų, pirmieji organizmai Žemėje daugindavosi paprastu dalybos metodu, tiesmukišku procesu, kurio metu naujai ląstelei buvo perduodami identiški senosios genai. Šiais laikais daug pasaulio gyvūnų ir augalų visai sėkmingai dauginasi be sekso.

Tokios gyvybės rūšys – belyčiai, aseksualūs ar hermafroditiniai organizmai – savo dauginimosi procese turi keletą pranašumų prieš tuos, kuriems būtina susijungti tam, kad užveistų naują gyvybę. Pirma, seksualinė reprodukcija yra brangus dalykas kiekvienam individui – turint galvoje ne vien rožių puokštes ir širdies skausmą būti atstumtam, bet fundamentalų biologinį produktyvumą – tik pusė pasaulio individų, susiskirsčiusių į lytis, gali gimdyti kitas gyvybes. Antra, belyčiai organizmai efektyviau palaiko savo genetinę sandarą, perduodami genus savo vaikams. Trečia, hermafroditai yra produktyvesni ir vaisingesni. Jie dauginasi kur kas greičiau, negaišdami laiko partnerio paieškoms. Ketvirta, ir svarbiausia – kiekvienas belytis organizmas gali gimdyti arba dėti kiaušinius, neeikvodamas jėgų bereikalingų patinų gamybai, kurie patys to niekada negalės daryti.

Įsivaizduokite tokį scenarijų – izoliuotuose namuose uždaromos dvi poros – viena iš jų yra vyras ir moteris (patinas ir patelė), kurie santykiauja ir gimdo vaikus. Kita pora – dvi aseksualios reproduktorės – moterys, galinčios gimdyti be partnerio, visai kaip nekaltai pradėtoji… Abi poros pagimdo po du vaikus, pirmoji pora – patiną ir patelę, antroji – du aseksualius organizmus – moteris. Dabar name yra jau aštuoni žmonės – iš kurių yra šešios moterys, galinčios gimdyti vaikus. Jos taip ir padaro – dar du patinus ir šešias pateles. Mirus senajai kartai, name lieka trys patinai ir devynios patelės, iš kurių šešios yra aseksualūs reproduktoriai. Pakartojus gimdymą keletą kartų, seksualiai besidauginančios poros yra pasmerktos išnykti, ir name lieka vyrauti aseksualios moterys.

Dauginimasis be sekso turi daugiau pranašumų, ir seksualinės reprodukcijos atstovams sunku su tuo konkuruoti. Tačiau pasaulyje pilna patinų ir patelių – nuo medžių iki Homo sapiens, ir seksas jiems turi didelę užslėptą naudą.

Bet kur slypi ta nauda? Šį klausimą lengviau užduoti, negu į jį atsakyti. Be paprastų paaiškinimų, kad seksas yra būtinas norint išsigydyti spuogus nuo veido, esminiai atsakymai ilgus metus klaidino pasaulio biologus. Yra sukurta keletas teorijų, tačiau nė viena iš jų nėra pilnas atsakymas ar paaiškinimas, kam yra reikalingas seksas?

Kai kurie biologai tvirtina, kad seksas galbūt atsirado kaip gamtos bandymas pataisyti aplinkos faktorių, tokių kaip radiacija ar genetinės avarijos, besidauginantiems organizmams. Kaip ir atsargūs kompiuterininkai laiko savo svarbių failų kopijas laikmenose, taip ir lytinė reprodukcija suteikia bet kuriam organizmui galimybę išsaugoti savo genų kopijas.

Kaip žinia, kiekviena mūsų ląstelė turi dvi identiškas chromosomoskopijas – DNR struktūrą, sudarytą iš genų. Chromosomos skyla į keturis genų rinkinius dar prieš tai, kol ląstelė galų gale virs į keturis kiaušinėlius arba spermatozoidus, turinčius identiškas genų kopijas. Turint ląstelėje dvi chromosomas, padvigubėja ir šansai genų remontui, ko negali turėti aseksualūs organizmai. Problema su tuo yra ta, kad būtų paprasčiau laikyti genų kopijas ir be sekso – rugiai laiko šešias kopijas savo genų, morkos – aštuonis.

Be to, jeigu vienintelė priežastis seksui būtų sukurti genų kopijas, tada būtų logiška manyti, kad jas ir geriau būtų laikyti vienoje šeimoje kartu. Tačiau dauguma organizmų labiau mėgsta daugintis su kitos šeimos nariais, todėl ir renkasi svetimus kaip partnerius.

Tačiau jeigu seksas yra būtinas apsaugoti genus nuo radiacijos, tada atsiranda kitos problemos, kurias reikia išspręsti. Kaip genai yra kopijuojami, atsiranda galimybė klaidai, kuri gali būti lemtinga. Seksas gali tik apriboti avarijos padarinius.

Įsivaizduokite geną kaip užrašą ant popieriaus kurį reikia padauginti kopijuoklio pagalba. Tačiau kopijuoklis nedirba idealiai, kartais jis padaro dėmę arba tuščią vietą. Originalas yra dingęs, ir reikia padaryti geras kopijas, tačiau dar daugiau dėmių ir tuštumų atsiranda. Ši analogija nupasakoja aseksualių organizmų dauginimąsi – visos klaidos ir anomalijos atsiradusios reprodukcijos metu eina iš kartos ir kartą, ir individualus geno paveldimumas tampa vis labiau ir labiau pažeistas. Nėra kelio atgal.

Tačiau sekas gali pateikti šviežių tiekėjų originalų. Kai pusė vieno tėvo genų yra perduodama, klaidos nesikaupia, bet yra pažangiai eliminuojamos. Bet ši teorija irgi turi problemų. Daugelis bakterijų dauginasi nepastoviai, kai kurios iš jų išvis nesidaugina. Tačiau jos padaro labai nedaug klaidų besidaugindamos. Vis dėlto klaidų teorija nepaaiškina, kodėl taip skiriasi gyvūnų sekso įpročiai – baluose gyvenančios bakterijos niekada nesimyli, bambukai mylisi kartą į 121 metus, o zuikiai mylisi kiekvieną pavasarį?

Atsikratyti nepageidaujamais sekso padariniais negali būti pagrindinė priežastis, dėl ko ir kam yra seksas. Vietoje to, kiti mokslininkai siūlo teoriją, kad keliavimas-migravimas yra puiki sąlyga išlikimui, o seksas yra gera priežastis kelionei. Musės yra aseksualios, tačiau kartą metuose jos pagimdo naują kartą, išaugina sparnus ir palieka savo namus.

Tokią teoriją gerai iliustruoja žemuogių ir koralų seksualinis gyvenimas – abi rūšys aseksualios, bet kada ateina laikas kolonizuoti naują gyvenamąjį plotą, žemuogių augaliukai pagamina seksualines sėklas savo vaisiuose, kuriuos išnešioja paukščiai, o koralai pagamina savo palikuonis, kuriuos išleidžia į vandenį. Bet kuriuo atveju jie išgyvena kitomis sąlygomis. Bet ir ši idėja irgi yra problematiška – nes genetinės variacijos leidžia seksualioms rūšims adaptuotis greičiau nei aseksauliems organizmams, ir jie turėtų būti panašūs į kitus, kur aplinka yra labai nenusakoma ir nenumatoma, pvz., dideliuose aukščiuose, kur oras yra retesnis. Tačiau faktiškai tokiose vietose dominuoja aseksusalūs organizmai, o seksualistai yra randami tose vietose, kur ekologija yra stabilesnė. Todėl ir paaiškinimas glūdi dar kitur.

Genetinė variacija, be abejo, yra raktas į atsakymą, bet neaišku, kurias evoliucines duris jis atidaro? Arčiausiai yra teorija, pavadinta „Raudonąja karaliene“, sukurta dar 1970 metais, tačiau tik dabar įgijusi pasaulinį pritarimą.

Pagal šią teoriją, seksas atsirado ir išsivystė dėl to, kad (hipotezė) kova dėl būvio nelengvėja. Individai kovoja vienas su kitu iš savo rūšies dėl gyvybės ir maisto. Bet kuriuo metu jie dar privalo išvengti ir plėšrūnų, kurie taip pat evoliucionuoja. Visi daiktai turi bėgti tam, kad evoliucionuotų – tai yra palaikytų savo pozicijas išlikimui. Gazelės tampa dar greitesnėmis, leopardai tampa irgi dar greitesni – ir abi rūšys yra užprogramuotos amžinam biologiniam karui, kurio nesustabdys jokia sutartis.

Prie tokio spaudimo, evoliucijos rūšių lygis yra ne taip svarbi kaip kryptis, kuria evoliucionuojama. Seksas tiesiog palaiko aukštą evoliucijos lygį.

(Straipsnis spausdintas žurnale „Vyras ir moteris“)

Vienas iš dešimties pasaulio žmonių šiuo momentu yra į kažką beprotiškai įsimylėjęs. Meilė yra labiausiai geografiškai paplitęs jausmas, amerikiečių apklausos duomenimis, tik penki iš 1000 apklautųjų sakėsi niekada nemylėję, o likusieji prisipažino buvę bent kartą gyvenime pasidavę šiam jausmui. Taigi, kas yra ta euforija, vadinama meile?

Į šį klausimą yra atsakinėję ne tik psichologai ar poetai, racionalų atsakymą bandė pateikti ir biologai, ir anatomai. Pavyzdžiui, zoologai meilę aiškina, gyvūnų elgesio stebėjimais paremtomis išvadomis apie žmogaus organizmo biochemiją.

Biochemikai tiki, kad patrauklumas kitam žmogui yra apsprendžiamas papildomu adrenalino kiekiu mūsų kraujyje – to paties hormono, kurį išskiria glandos streso metu. Stimuliuojamos glandos taip pat išskiria ir kitą hormoną – kortizoną, kuris sukelia organizme euforijos ir padidėjusio seksualinio aktyvumo efektą.

Visų pirma, tai kad jūs esate sujaudintas kito žmogaus, išduoda jūsų akys – adrenalinas išplėčia akių lėlytes. Tai aštrina ir mūsų regėjimą, tai paaiškinama, nes Renesanso epochos italų dailininkai, norėdami paaštrinti savo regėjimo pojūtį, į akis prisilašindavo lėlytes plečiančių beladonos lašų.

Neseniai amerikiečiai pabandė tai įrodyti kitu metodu – daugeliui vyrų buvo rodomos paeiliui dvi moterų dvynių nuotraukos – vienos su paprasta akių išraiška, kitos – su išplėstais vyzdžiais. Vyrams labiau patiko moteris su išplėstomis akių lėliukėmis. Vėliau tyrimais buvo įrodyta, kad padidinant adrenalino srautą – biochemiškai ar psichologiškai – žmonės yra labiau jautresni įsimylėti negu tie, kurie sėdi ir laukia, kol tai atsitiks.

Britų Kolumbijoje buvo padarytas keistas eksperimentas su dvejais tiltais per Kapilano upę – vienas iš jų buvo nepatvarus ir aplūžinėjęs bambukinis tiltas, svyruojantis 70 metrų aukštyje, kitas, netoliese esantis – tvirtas betoninis ir garantuotai patikimas. Patraukli eksperimente dalyvaujanti moteris sustabdydavo vyrus, atsitiktinai perėjusius vieną ar kitą tiltą ir paprašydavo padėti užpildyti apklausos duomenis. Lyg tarp kitko ji dar sugebėdavo jiems įbrukti ir savo namų telefono numerį.

Ką gi, vėliau jai paskambino kur kas didesnis skaičius tų vyrų, kurie buvo perėję pavojingesnį tiltą. Tai leido tyrinėtojams padaryti išvadą, kad meilė iš esmės yra panaši į kitas emocines būsenas – padidinkite adrenalino antplūdį, priverskite širdį mušti greičiau, ir galite tikėtis, kad netrukus jus pervers Kupidono strėlė… Pastebėta, kad per tokias visaliaudines krizes kaip karai ar žemės drebėjimai daugiau žmonių dažniau įsimylėdavo – greičiausiai dėl adrenalino kiekio kraujyje.

Tačiau romantikų tvirtinimai, kad meilė yra ypatingas jausmas taip pat turi savo paaiškinimą. Ypatingumas yra aiškinamas unikaliais smegenų elementais, veikiančiais tik aistros momentais. Manoma, kad tuo metu, kai mes įsimylime, organizmas gamina medžiagą, vadinamą feniletilaminu – FEA, kuris savo poveikiu yra panašus į žinomo narkotiko – amfetamino savybes. FEA kol kas yra neištirtas, ir niekas nežino, kaip ir kurioje smegenų dalyje jis atsiranda, tačiau nustatyta, kad įsimylėjusių žmonių kraujyje jis veikia smegenų receptorius, kurie pažadina komforto ir palaimos jausmą.

Natūraliausiu šio chemikalo šaltiniu yra laikomi kokos lapai, nors jo pakaitalas taip pat randamas ir rožių žiedlapiuose, ir, tuo remiantis yra paaiškinama, kad vyrai mėgsta moterims dovanoti gėles bei šokoladą. Prie FEA yra įprantama, todėl pasitraukimo nuo jo simptomai gali sukelti ilgesį ir lengvą depresijos formą. Kai kurie mokslininkai teigia, kad abipusės meilės būsenos nutraukimo simptomai gali atitikti agonija bei jausmus, išgyvenamus, atprantant nuo amfetamino vartojimo.

Nors racionalesnės meilės šaknys glūdi biochemijoje, tačiau meilei mūsų smegenys yra užprogramuoti ypatingu būdu, kuris verčia mus daryti neįtikėtinus dalykus, kai mes mylime. Psichiniai ligoniai iš prigimties arba turėję smegenų traumas pacientai patvirtina šią teoriją. Nors jie gali justi daug emocijų, tačiau meilės jausmas jiems yra svetimas ir neįmanomas. Tai leidžia padaryti išvdą, kad kelias smegenyse, vedantis prie įsimylėjimo būsenos yra sunaikintas arba užblokuotas – įsimylėti gali tik psichiškai sveiki žmonės. Niekas negali išsiaiškinti, kurioje smegenų dalyje tie procesai vyksta, manoma, kad tai hipotolamikiniame regione – vienoje iš anksčiausiai išsivystančių smegenų dalių.

Trečiosios meilės aiškinimo teorijos šalininkai teigia, kad meilė yra genetinis dalykas. Jų teigimu, jeigu žmonija nelaikytų sekso ir meilės maloniu dalyku, visi žmonės būtų pasmerkti išnykimui. Todėl meilė yra valdoma genų ir yra perduodama iš kartų į kartas. Žmonės, išgyvenantys stiprias ir malonias emocijas yra tie, kurie mylės ir turės vaikų. Žmonės, kuriems nerūpi seksas ir meilė, neturės vaikų ir nesiųs savo genų į kitas kartas.

Remiantis tokia teorija, mes turime paaiškinimą, kodėl meilė yra pozityvi emocija ir kodėl yra tokia galinga jėga. Kuo galingesnė ir pozityvesnė meilė yra apėmui partnerius, tuo stipresnės savybės bus išreikštos kitoje kartoje. Tai primena užtrigusį variklį, kuris niekada nesustos.

Pagal šią teoriją taip pat yra aiškinama, kodėl mylintys vyrai ieško moteryse skirtingų savybių negu moterys vyruose. Moterys mėgsta sveikus ir galingus vyrus, žibančius savo švelnumu, nors šiais laikais galia gali būti labiau suprantama kaip finansinė arba politinė padėtis negu fizinė kūno sudėtis. Tokios charakteristikos galėtų būti idealios ankstesniems laikams, nes kartu tai sudaro gerą kombinaciją ginti ir auginti šeimą, ir tuo pačiu leisti vyrui perduoti savo genus kitai kartai. Vyrai taip pat mėgsta sveikas ir vaisingas moteris, kurios yra pajėgios perduoti genus kitai kartai.

Tai gali atrodyti logiška, tačiau nepaaiškina, kodėl ir kaip mes pasirenkame partnerius iš tūkstančių panašių bei tinkamų žmonių. Kodėl mes iškart įsimylime į kai kuriuos žmones?

Kaip bebūtų keista, tačiau žmones vienus prie kitų labiausiai traukia tarpusavio, nors iš pradžių tai net sunku ir įsivaizduoti. Nuo pat savo gimimo dienos mes siunčiame žodžiais neišsakomus signalus aplinkiniams visais įmanomais būdais – vaikščiojimu, laikysena, kalbos tonu, veido išraiška, apranga ir kitais judesiais. Ir jeigu jūs viename kambaryje esančius žmones paprašytumėte susiporuoti pagal įsivaizduojamą tinkamumo lygį, jie natūraliai pasirinktų panašių į save šeimų, socialinių klasių ir auklėjimo atstovus. Mes visada ieškome kažko panašaus į save, nors negalime paprastai įsivaizduoti, kas tai iš tikrųjų yra. Taip sukuriamos gerų tėvų veikų dirbtinės poros, todėl taip nuostabą kelia ir morganatinės (skirtingų luomų atstovų) santuokos.

Veido bruožai taip pat turi didelę įtaką partnerio pasirinkimui. Žmonės ieško ilgalaikio bendravimo su tais, kurie yra panašaus patrauklumo lygio. Tai buvo patvirtinta keliais tyrimais. Dalyvavusiems eksperimente asmenims buvo parodytos keliolikos vestuvinių nuotraukų atskirtos dalys – jaunieji atskirti vienas nuo kito, ir paprašyta pagal veidus nustatyti veidų patrauklumo laipsnį. Kai poros vėl buvo atstatytos, pasirodė, kad eksperimenete dalyvaujantys porų veidus klasifikavo panašiais lygiais.

Mes ne tik įvertiname kitus pagal savo sukurtą skalę, bet kiekvienas iš mūsų savo galvoje nešiojasi ir tą grubų supratimą, kiek patrauklūs yra mūsų pačių veidai. Mes suvokiame, kad jeigu kabinsime žmogų su aukštesniu patrauklumo laispniu, turime didelį šansą būti atstumtais.

Bet kuriuo atveju, kad ir koks bebūtų atsakymas, kaip ir kodėl mes mylime kitus žmones, viena yra aišku – Motina Gamta sukūrė šitą procesą ir pavertė jį palaimingu bei maloniu tam, kad žmonės būtų kartu ir gimdytų savo vaikus.

MEILĖS ELIKSYRAI

Jau nuo neatmenamų laikų žmonės bandė sukurti universalųjį “meilės eliksyrą” – priemonę priversti įsimylėti geidžiamą asmenį. Tiek tautosakoje, tiek realiame pasaulyje žinoma daug istorijų apie meilės alchemikų bandymus sumaišyti įvairius preparatus, ir duoti jų paragauti norimam asmeniui. Kaip bebūtų keista, tačiau be žinomiausių kvepalų ar erotiškos formos vaisių, tai buvo ir nuodai. Tačiau tokie bandymai dabar veda prie retų gyvūnų išnykimo.

Daugelį amžių kai kurios maisto, gėrimų, augalų, priekonių ir vabzdžių rūšys buvo laikomos meilės stimuliatoriais. Šokoladas, riešutai, saulėgrąžos, avokado vaisius, morkos, mango ir žuvis perėjo per populiarias mitologijas kaip dalykai, skatinantys pulso padažnėjimą. Tačiau laiudise skoniai ir kultūros skiriasi. Prancūzijoje česnakas yra laikomas stimuliatoriumi, Graikijoje jis yra aistros užmušėjas. Ar mokslui yra žinomi kokie nors realūs meilės bei sekso stimuliantai? Kuo rėmėsi “Viagros” kūrėjai?

MAISTAS. Bent 200 maisto rūšių, laikomų stimuliatoriais, mokslininkai nerado jokio aktyvaus bendro elemento. Iš to buvo prieita išvados, kad realus seksualinio aktyvumo padidėjimas nuo maisto yra tik vaizduotės padarinys. Kai kurie prieskoniai, tokie kaip čili pipirai sukelia tokį efektą, bet tai dėl to, kad jie turi savo sudėtyje cheminį elementą, kuris erzina mūsų vidinius organus bei šlapimo pūslę tuo pačiu principu, kaip ir degina mūsų burną bei liežuvį. Austrės irgi gali būti laikomos stimuliantais, nes jų sudėtyje gausu cinko, kas yra labai svarbi medžiaga spermos gamybai ir yra sudedamoji dalis tų hormonų, kurie sukelia seksualinį aktyvumo padidėjimą.

Vienintelis atrastas natūralus stimuliatorius yra gaminamas iš centrinėje Afrikoje augančio “Johimbine” medžio (Corynanthe yohimbine) – vietiniai gyventojai ji naudojo seksualinei galiai pakelti. Jo nuoviras padidindavo kraujo kūnelius lytiniuose organuose, sukeldami erekciją vyrams ir padidindami genitalinį jautrumą moterims. Tačiau šis vaistas yra rizikingas vartoti – didelės koncetracijos jis numuša kraujo spaudimą širdyje bei smegenyse – mirtina dozė – 3000 ml.

Daugeliu atveju meilės eliksyro buvo bandoma įpiršti nieko nenutuokiančiam partneriui –žinomiausias yra skystis vadinamas “Ispaniškąja musele”. Ji gaminama iš džiovintų ir sumaltų vabzdžių (Lytta vesicatoria), kurie yra gausus kantarido, t.y. chemikalo, sukeliančio stiprią alerginę reakciją, šaltinis. Net ir šiame amžiuje buvo atvejų, kai moterys buvo nunuodijamos per didele “Ispaniškosios muselės” doze. 1930 metais Londone vaikinas apliejo savo merginos kokosinius ledus “Ispaniškaja musele”, ir po dviejų dienų ji mirė baisioje agonijoje. Tačiau “Ispaniškoji muselė” buvo pradėtas naudoti kaip stimuliantas nedidelėmis dozėmis, kai buvo nustatyta, kad ji veikia uretrą – liauką, jungiančią penį ir šlapimo pūslę.

Aršenikas yra žiurkių nuodas, tačiau vartojamas nedidelėmis dozėmis jis buvo laikomas tonizuojančiu preparatu. Aršenikas buvo populiarus dalykas karalienės Viktorijos laikais, jį vartojo netgi žymusis rašytojas Charlesas Dickensas, siekdamas pagerinti savo vyriškąsias galias. Aršeniko poveikis buvo atrastas naudojant kaip vaistą tuberkuliozininkams gydyti. Gydymo aršeniku pabaigoje medikai pastebėjo, kad pacientai tapo labai seksualiai pajėgūs ir susijaudinę.

Buvo nustatyta, kad aršenikas, kaip tonizuojantis dalykas pagreitina organizmo metabolizmą – žmogus tampa budresniu ir seksualiai aktyviu. Tai paaiškin, kodėl tokie maistai, turintys aršeniko savo sudėtyje – plekšnė ir vėžiagyviai buvo laikomi sekso stimuliantais.

Kvepalai taip pat yra uždegantis dalykas, nors gaminant daugumą kvepalų, naudojamos visiškai neromantiškos medžiagos – gyvūnų sekrecinės išskyros.

Muskusas – pats pagrindinis komponentas – yra gaunamas iš Himalajų elnių. Jis randamas maišelyje prie pat penio ir būna labai aukštos koncentracijos per pavasario rują. Elnienei tai visada yra seksualinis užvedimas, ir todėl muskas buvo laikomas stimuliatoriumi. Paryžiaus kurtizanės pereitame amžiuje nešiodavo muskuso maišelius tarp krūtų, ir net šiandien tai yra būtinas brangių kvepalų gamybos komponentas.

Tačiau nemaloniausias dalykas pasaulyje yra gyvulių žudymas dėl stimuliatoriams reikalingų komponentų. Pvz., manoma, kad Indijos raganosio rago dulkės yra tinkamas stimuliatorius, todėl net keli jo gramai gali kainuoti 50 dolerių, o visas suaugusio raganosio ragas kainuoja iki 10 000 dolerių. Nors tyrimais įrodyta, kad tai tik mitas, tačiau daug kur Rytuose šie ragai parduodami kaip lytinio aktyvumo stimuliatorius. Šio amžiaus pabaigoje pasaulyje beliko apie 5000 raganosių, nors dar 1971 metais jų buvo apie 65 tūkstančius. Kaip ir tigrai dėl savo penio, virto vyne… Nors tai ne ką geresnis stimuliatorius negu viščiukas, virtas tame pačiame vyne. Pasaulyje beliko ne daugiau kaip 5000 tigrų, ir manoma, kad jie sparčiai nyksta. Nes žudynės vardan žmogiškojo meilės eliksyro tebevyksta…

(Straipsnis spausdintas žurnale “Vyras ir moteris”)

Į šią mūsų nerimtąją saviraiškos pusę šių laikų gydytojai žiūri labai rimtai. Medikų pasaulyje visuotinai pripažinta, kad juokas padeda kovoti su ligomis ir stiprina sveikatą. JAV vaikų ligoninėse, žinomose savo niūria aplinka ir interjerais, vis madingiau tampa samdytis klounus, belinksminančius pacientus, juoko gydomųjų savybių tema rengiami seminarai, netgi leidžiamas periodinis žurnalas “Journal of Nursing Jocularity”.

Juokas – sveikatos pagrindas

Iš dar vaikystėje sužinamų tiesų yra ne vien tai, kad cigaretė sutrumpina gyvenimą 15-a minučių, taip pat žinoma, kad kiekvienas juoko priepuolis pailgina tą patį gyvenimą taip pat 15-a minučių. Juokas gamina organizme vitaminą C. 10 sekundžių skanaus juoko iš pilvo gali pakelti širdies plakimą iki lygio, pasiekiamo po 10 minučių irklavimo.

Bet ar gali juokas išgydyti fizinę ligą? Tyrimais nustatyta, kad po 10 minučių trunkanti juokinga komedija užtikrina jos žiūrovui 2 valandas ramaus ir kieto miego. Besijuokiančiųjų žmonių kraujyje suaktyvėja baltieji kūneliai, atsakingi už ląstelių su infekciniais virusais atpažinimą. Linksmi žmonės yra sveikesni, nes, kaip žinia, fizinę būklę apsprendžia ir sąmonės būsena.

Juokas atpalaiduoja organizmą ir yra svarbus ginklas kovoje su stresu – juokas lėtina širdies plakimą ir mažina kraujo spaudimą. Besijuokiančio žmogaus krūtinės ir pečių raumenys sustraukia, ir tai slopina įtampą, susidariusią tose kūno vietose. Ir svarbiausia – juokas mažina žmogaus pyktį – pagrindinę sąlygą širdies smūgiui gauti. Jau S.Freudas teigė, kad aplinkybes atitinkantis juokas gali sumažinti galimybes konfliktui kilti.

Bet kuriuo atveju juokas stiprina mūsų organizmo imunitetinę sistemą. Amerikiečių mokslininkai išsiaiškino, kad juokas sumažina streso hormono – kortizolio kiekį ir padidina kovojančių su infekcijomis limfocitų kiekį kraujyje. Kiti tyrimai parodė, kad komedijų žiūrovų seilėse pagausėja imunoglobino – pagrindinės medžiagos, kovojančios su persišaldymo ir kosulio bakterijomis.

Juokas ir visuomenė

Humoro jausmas turi ir svarbią psichologinę savybę – amerikiečių mokslininkų teigimu, sugebėjimas pasišaipyti iš savo problemų sukuria ir galios jausmą, kuris skatina pozityvią viltį. Tol kol mes dar sugebame juoktis ar kikenti, mažiau pasiduodame depresijai ar nevilčiai.

Mūsų visuomenė praranda juoko dovaną. 1930 metais Prancūzijos laikraščio “Le Matin” tyrimų duomenimis, prancūzai vidutiniškai kasdien juokdavosi 19-a minučių. 1980 metais to paties laikraščio tyrimų duomenimis, šis kasdieninis juoko laiko tarpas sutrumpėjo iki 6 minučių. 80 procentų apklaustųjų prancūzų pareiškė norą juoktis dažniau. Mokslininkai teigia, kad vaikai vidutiniškai juokiasi 400 kartų per dieną, tačiau pasiekus 30 metų ribą, šis skaičius sumažėja iki penkiolikos. Kažkurioje augimo proceso dalyje mes prarandame 385 progas pasijuokti…

Gydomųjų juoko savybių atradimas nėra naujas dalykas pasaulio medicinos istorijoje. Dar apie 1300 metus prancūzų gydytojas Henri de Mandeville stengėsi, kad jo ligoniai nuolat būtų linksminami savo artimųjų ar giminių. Tačiau toks receptas tiems laikams buvo ypač neįprastas – viduramžių dvasininkija, daranti įtaką visiems gyvenimo aspektams, buvo nusistačiusi prieš garsų juoką apskritai. Pagrindo tokiai nuostatai davė Biblijos tyrinėtojų teiginys, kad Jėzus Kristus niekada nesijuokė, taip patvirtinant senovės graikų filosofo Platono mintis apie tai, kad juoko priežastis – noras pasityčioti iš likimo nuskriaustų ir mažiau gyvenime pasiekusių žmonių. Net iki XVIII amžiaus pabaigos Anglijos salonuose buvo vyravo nerašyta taisyklė, kad garsus juokas yra žmogaus ribotumo požymis.

Socialinė juoko reikšmė

Be abejo, egzistuoja ir tamsioji humoro pusė – ne visas žmonių juokas yra gyvybę pailginanti ar stresą mažinanti savybė. Būnant kompanijos autsaideriu – aplinkinių pašaipos objektu – kitų juokas gali būti labai nemalonus dalykas.

Absoliuti žmonių dauguma yra visuomeniški individai, kuriems svarbu aplinkinių dėmesys ir pagarba. Augdami mes išsiugdome kompleksinius savo elgesio įgūdžius, kurie padeda mums išgyventi kitų žmonių grupėse.Ne paslaptis, kad juokas atsiranda tose grupėse, kurios nariai gerai sutaria ir laisviau jaučiasi. Kuo daugiau juoko kompanijose – tuo daugiau vienybės. Noras būti grupės lygiateisiu nariu, užuot buvus atstumtuoju autsaideriu paaiškina ypač paaugliams būdingą visuotinį kikenimą, nors ne visi grupės nariai supranta, iš ko juokiamasi. Ir jeigu jūs atsidursite tokioje situacijoje, kai žmonės juokiasi iš jūsų, vienintelis būdas juos sustabdyti yra priversti juos juoktis kartu su jumis.

Tačiau mes juokiamės ne tik jausdami būtinybę neišsiskirti iš kompanijos – ypatingas juokas kyla ir tada, kai jaučiamės nepatogiai ar sutrikę. To priežastis yra tai, kad jaučiamės bendraudami su kažkuo pranašesniu už save.

Juokas yra užkrečiamas. Negana to, kad kartais juokinga vien stebėti besijuokiantį žmogų, – 1962 metais Tanganikoje (dabar – Tanzanija) kilo lig šiol moksliškai nepaaiškinta juoko epidemija. Ji prasidėjo nuo to, kad dvi vienos klasės mokinės pradėjo juoktis, juoku užsikrėtė visa klasė, vėliau prie mokinių prisijungė jų mokytojai ir motinos, atėjusios pasiimti vaikų. Jie savo ruožtu užkrėtė juoku savo vyrus, kurie besijuokdami paskleidė juoko bacilą aplinkiniams kaimams. Šis masinis juoko priepuolis tęsėsi dvi savaites, ir buvo užvaldęs virš tūkstančio žmonių.

Dar visai neseniai buvo manoma, kad moterys, skirtingai nuo vyrų, labai retai arba išvis neturi humoro jausmo. Juoba kad absoliuti dauguma pasaulio komediantų – vyrai. Amerikiečių psichologų teigimu, moteris juokina daug mažiau dalykų negu vyrus. Tačiau ar tame iš tikrųjų yra skirtumas? Apklaustųjų moterų teigimu, juoką jų vyrams ar partneriams dažniausiai sukelia banalūs įvykiai. Ir iš esmės moterų požiūrį į juoką su savo partneriu visiškai atitinka nuostata vyrams dėl gėrimų susipažinus: “Jums patiems nebūtina gerti, jūs tik nupirkite mums gėrimus”.

Juokas – išimtinai žmogiška savybė. Pavyzdžiui, gyvuliai taip pat jaučia stresą, gali būti liūdni ar blogos nuotaikos. Bet jie niekada nesijuokia… Kodėl?

Juokas yra nepaprastas tuo, kad tai yra ir refleksas, ir kartu tik žmogui būdingas psichologinis aktas, kuriame dalyvauja ir mūsų pasąmonė, ir kūnas. Kaip refleksas jis gali suveikti tada, kai yra veikiamos jautrios kūno dalys – pvz., kutenami kojų padai. Tokį pat juoką gali sukelti ir paprastas vaizdas, kai cirko manieže klounui nukrenta kelnės.

Juokas pradeda vystytis kaip primityvi reakcija – nuo kūdikio šypsenos. Manoma, kad pirmosios kūdikių šypsenos yra nevaldomų veido raumenų judesiai. Tačiau, nors pirmoji jūsų vaiko šypsena yra atsitiktinė, bet jausdamas nuolatinį tėvų džiaugsmą dėl šypsenos, vaikas išmoksta ją kartoti.

Juoko anatomija

Kaip juokas veikia:

SMEGENIS – Pagausėja raminančių ir nuskausminančių medžiagų – endorfinų – išskyrimas į organizmą.

LIEMENĮ – Spazminiai judesiai supurto šonkaulius ir apie juos esančias raumenų grupes (iš čia pasakymas kvatojosi už šonų susiėmę). Intensyviau dirbantys plaučiai išstumia didelius oro kiekius 90 kilometrų per valandą greičiu.

KOJAS – Raumenys atsipalaiduoja, kartais priversdami kelius sulinkti.

AKIS – Jos prašviesėja, regėjimas tampa aštresnis dėl akyse pagausėjusių ašarų – tai ašarų atsiradimo refleksas, kurį sąlygoja šypsena.

VEIDĄ – Raumenys susitraukia, šnervės išsiplečia.

PĖDAS – Kojų pirštų galiukai kruta, spartindami kraujo apytaką kojose.

(Straipsnis spausdintas žurnale „Vyras ir moteris“)

Šiais laikais, kai mes matome gražų veidą, mes pripažįstame, kad tai gražu, tačiau tik nedaugelis iš mūsų galėtų visiškai sutikti su kito nuomone, kas iš tikrųjų yra grožis. Ar tai matematinių kampų, atstumų ir proporcijų visuma, kuri padaro vieną veidą gražesniu už kitą? O gal vis dėlto gražus veidas yra tarsi meno kūrinys – skonio, nuomonės bei kultūros reikalas?

Šie klausimai jaudino dar graikų filosofus, gyvenusius prieš 2500 metų, tais laikais, kai Elenos veidas puošė kiekvieno laivo priekį, o vos prieš 10 metų princesės Dianos veidas puikavosi beveik visuose pasaulio žurnalų viršeliuose. Jau senovės graikai turėjo vyrų ir moterų grožio idealą – bent jau sprendžiant iš jų statulų. Tiesą sakant, tais laikais vyriško veido grožis buvo laikomas ne itin svarbiu faktoriumi, nes jo patrauklumą apspręsdavo fizinė jėga bei socialinė padėtis. Dabar žinoma, kad ir matriarchatinėse bendruomenėse, kuriose ekonominė valdžia priklausė moterims, jų vyrai labiau rūpindavosi savo grožiu bei papuošalais, atlikdami įprastas silpnosios lyties funkcijas.

Grožio sąmprata per amžius kito, ir niekada neatitiko vieno idealo. Gėtės Fauste aprašytas epizodas, kai iš praeities iškviesta Diana, mitologinė gražuolė, sukelia Fausto amžininkių juoką ir patyčias dėl savo išvaizdos ir proporcijų. Įvertinant per visus amžius vyravusius moterų gražuolių idealus, vargu ar kuri nors iš jų galėtų patekti ant šiuolaikinių madų žurnalų viršelių.
Dar pereitame šimtmetyje labiausiai paplitusi grožio teorija rėmėsi tuo, kad iš kelių vidutinių veidų bruožų galima sukurti gražų veidą. 1878 metais anglų genetikas Francis Galtonas, darydamas bandymus su keičiamomis fotografijų dalimis, patvirtino išvadą, kad komponuoti veidai yra gražesni negu juos sudarančių individų. Vėliau šis principas buvo pradėtas naudoti reklaminėse nuotraukose.

Šiais laikais mokslinis amerikiečių žurnalas “Nature” pakartojo tuos bandymus, sukomponuodamas keletą japonų ir europiečių veidų, kuriuos pateikė nepriklausomiems vertintojams. Tačiau šiems labiau patiko individualūs veidai negu sukomponuoti. Vėliau iš tų pačių kompozicijų kompiuteriniu būdu pašalinus tam tikrus neatitinkančius standartų veidų bruožus, vertintojams labiau patiko komponuoti veidai. Tokie bandymai paaiškina, kodėl žiūrovams patinka tokių aktorių, kaip Brigitte Nielsen ar Daryl Hannah veidai, kurie iš tikrųjų nėra standartiniai gražuolių veidai. Tokie bandymai taip pat patvirtino anglų mokslininko ir filosofo Francis Bacono tezę – “Grožis nebus idealus, jeigu neturės nežymaus nukrypimo nuo visuotinai priimtų proporcijų.”

Gražaus veido neįmanoma apibrėžti?

Londono Medicinos universiteto fiziologai, sponsoriuojami grožio salonų, lazeriniais apratais ištyrė keturių pasaulyje labiausiai žinomų šiuolaikinių supermodelių – Claudia Schiffer, Linda Evangelista, Cindy Cravvford bei Naomi Campbell – t.y. moterų, kurios visuotinai yra pripažintos gražiomis, atvaizdus, padarytus įvairiausiais kampais. Tyrimų rezultatai nustebino – jie parodė, kad vis dėlto NĖRA konkrečiais kriterijais apibrėžto tokio dalyko kaip GRAŽUS veidas. Vietoje to, tyrėjai priėjo išvados, kad supermodelių, t.y. gražūs veidai varijuoja taip pat kaip ir visų kitų eilinių žmonių. Kai kurių supermodelių dantys yra išsišovę, kitų veidai per ilgi kitoms veido proporcijoms, trečios smakras yra per daug atsikišęs. Nė vieno supermodelio veido bruožai neatitiko idealaus veido schemos keliamų reikalavimų.

Kai kurios iš šių keturių supermodelių turėtų netgi padaryti nedidelę plastinę operaciją, jeigu jos būtų paprastomis merginomis. Viena iš didžiausių bėdų, gadinančių moteriško veido grožį – išsišovę priekiniai dantys arba atsikišę šoniniai. Šiais laikais daromos ortodontinės operacijos grąžinančios dantis į vietą net jeigu jie yra atsikišę per 5 milimetrus, o vienos iš supermodelių dantys yra atsikišę net per aštuonis milimetrus, ir ji vis tiek yra graži.

Nors tyrinėtojai tvirtino, kad grožio kriterijai yra švelnesni negu anksčiau buvo manoma, tačiau į pagrindinį klausimą vis tik neatsakė: jeigu paprasta moteris eina keisti atsikišusių dantų padėties pas dantistą, kodėl kita uždirba milijonus, net neprisiliesdama prie jų?

Mokslininkai teigia, kad visi gražūs veidai turi kažką bendro. Patrauklesnių bruožų moterų veidai turi aukštesnius skruostikaulius, plonesnius žandikaulius ir didesnes akis negu vidutiniai veidai. Taip pat tapo aišku, kad grožis yra universalus – japonams patinka europietiški veido bruožai ir atvirkščiai. Neseniai mūsų spaudoje buvo minimi atvejai, kai jaunos kinės ryžtasi sudėtingoms plastinėms operacijoms, norėdamos padidinti savo akių linijas.

Taigi, atrodo, kad grožyje yra kažkas bendro ir fundamentalaus – dauguma žmonių sutinka, kad kažkas yra gražu, nors būna ir išimčių. Netgi trijų mėnesių kūdikiai mėgsta gražesnių veidų bendraamžių draugiją negu vidutiniokus. Ir viskas veda prie vienos išvados – būti gražia yra geriau negu negražia. Netgi antropologai patvirtina, kad daugiau gražius veidus turintys žmonės darė pasaulio istoriją negu vidutinius.

Tačiau moterys su kūdikiškais veido bruožais, pvz. Calvino Kleino modelis Kate Moss, turinti dideles akis, mažą burną ir nedidelę nosytę yra patrauklios tuo, kad sukelia šiltus jausmus ir norą jas nuo kažko apginti – t.y. jausmus, kuriuos mes jaučiame mažiems vaikams. Tačiau argi nėra gražus ir subrendęs protingas veidas, pvz. toks, kokį turi aktorė Sigourney Weaver? Gražus veidas neužsibaigia kūdikiškais, bet tuo pačiu ir protingais veidais, kaip Cindy Crawford – kodėl tada žiūrovams patinka ir tvirtanosės bei kietasmakrės Glenn Close ar Susan Sarandon?

Gožis ir vaisingumas

To pačio Londono Medicinos universiteto fiziologų tyrimai leido padaryti visiškai naujas ir revoliucingas išvadas, kad grožis yra susijęs su vienu svarbiausių moteriškų privalumų – vaisingumu, ir jį apsprendžiančiu hormonu – estrogenu. Veido dalių proporcijos rodo estrogeno kiekį organizme ir tuo pačiu – vaisingumą. Iki subrendimo berniukų ir mergaičių veidai atrodo panašūs. Estrogeno kiekio padidėjimas bręstančioms mergaitėms lemia putlesnes lūpas, o berniukams – stambesnį žandikaulį. Todėl buvo daromos išvados, kad tai, ką žmonės laiko grožiu, iš tikrųjų yra vaisingumo požymis, nustatytas estrogeno kiekio. 24 metų ir 8 mėnesių amžiaus merginos pagal aukščiausią estrogeno kiekį turi idealiausias veido proporcijas, tuo pačiu tai yra amžius, kai mergina yra vaisingiausia.

Du svarbūs dalykai – atstumas nuo akių iki smakro, kuris gražesniuose ir labiau žmonėms patinkančiuose moteriškuose veiduose yra trumpesnis negu vidutiniuose – toks atsumas labiausia būdingas 11 su puse metų amžiaus mergaitėms. Storesnes lūpas dažniausiai turi keturiolikametės.

Estrogeno-grožio-vaisingumo santykis nustato, ar moteris (aišku, vyro nuomone) yra seksuali, ar ne. Testosteronas prideda svorio pilvo ribose, estrogenas prideda svorio ant sėdynės ir šlaunų todėl pilni sėdmenys ir siauras liemuo siunčia tą patį pranešimą kaip ir gražus veidas – aš esu pilna estrogeno ir vaisinga.

Tyrimai parodė, kad patraukli figūra yra tada, kai santykis tarp liemens ir klubų yra tarp 0,67 ir 0,8. Dauguma moterų su tokiomis proporcijomis buvo jumoristės, sveikos ir mandagios. Moterys, kurių liemuo buvo plonesnis buvo ištikimos ir geros, o visiškai plonos moterys pasirodė esą agresyvios ir ambicingos.

O vyrai?

Mūsų visuomenėje, kurioje vertinami subrendusio vyro veido bruožai – mažos akys, plonos lūpos, didelė nosis ir plonas žandikaulis – tai turi didesnį pasisekimą negu didelės akys, maža burna ir nekaltas kūdikio veidas. Bet kuriuo atveju, vyrai turi daugiau laisvės nukrypti nuo vidutinių normų ir vis tiek išlikti patraukliais – prisiminkite Gerardą Depardieu arba Seaną Connery…
Kai vyrai galvoja pagal tradicinius feminisčių kanonus – kad moterys juos vertina tik pagal išvaizdą, kaip Čipendeilus, ir pyksta, kad moterys vertina jų kūnus, o ne tai, kas jie yra iš tikrųjų.

Tačiau vyrų grožio kanonai yra kur kas praktiškesni negu moterų – patrauklios moterys su brandžiais veido bruožais visuomenėje yra labiau gerbiamos. Antra vertus, partneriai, kuriantys šeimą, labiau vertina plačią šypseną negu išraiškingus antakius ar akis. Julios Roberts patrauklumo paslaptį nesunku nuspėti – ji bus gera su vaikais.

Tačiau grožio tyrinėjimas tęsiasi, ir daugiausia pinigų tam leidžia salonai, kurie stengiasi dirbtinėmis priemonėmis užpildyti skirtumą tarp realybės ir idealo. Politikoje ir biznyje asmeninė išvaizda yra labai svarbi, tyrimai rodo, kad JAV verslininkės išleidžia trečdalį savo pajamų išvaizdai bei aprangai.

Grožio matematika

Renesanso metu, atradus senovės graikų užrašus, buvo bandoma nustatyti skaičiais išreikštą grožio formulę. Iš senovės Graikijos atkeliavęs mitas, kad galva turi būti aštuonis kartus mažesnė už visą kūną. Taip pat teigiama, kad lūpų kampučiai turi būti nusvirę ir sudaryti buką kampą.

XIX amžiaus rasistai sukūrė profilio geometriją – kampo tarp smakro ir nosies galiuko laipsnį. 100 laipsnių kampas reiškė dievišką profilį, europietiškas profilis vidutiniškai sudarė 90 laipsnių, o 70 afrikietiškų laipsnių nebuvo laikoma labai žmogiškais veido bruožais.

Supermodelių veidų proporcijų išmatavimai davė tokį rezultatą – atstumas nuo plaukų galiukų iki nosies galiuko vidutiniškai sudarė 1,618 dalį atstumo tarp nosies galiuko ir smakro. Nežinia kodėl, tačiau ir nukrypimai nuo šių normų negadino patrauklaus veido. Pvz, žuvusiosios princesės Dianos nosis buvo per didelė ir nesubalansuota su burna.

Sakoma, kad gražus veidas turėtų dalintis į penkias lygias vertikalias dalis – viena penktoji veido pločio nuo ausies iki akies krašto, kita – nuo vieno akies kampučio iki kito, trečia penktoji – nuo akies kampučio iki kitos akies, ketvirta nuo vieno akies kampučio iki kito ir t.t. Nors visi supermodeliai turi kažką panašaus į tai, tačiau tik vienintelė moteris pasaulyje kol kas visiškai atitiko šiuos išmatavimus – Holivudo aktorė, tapusi Monako kunigaikščio žmona – Grace Kelly (1928-1982).

(Straipsnis spausdintas žurnale “Vyras ir moteris”)

Štai jos patarimai:

KAIP ELEGANTIŠKAI IŠLIPTI IŠ AUTOMOBILIO

Išlipančios iš automobilio sijonuotos moterys yra vienas mėgstamiausių paparacių vaizdų, nes ne tik atskleidžia fotografuojamo asmens elegantiškumą, bet ir teikia daug galimybių užfiksuoti juokingą kadrą… Pavojingiausia tokiose situacijose – iškeliant kojas nevalingai pademonstruoti pasauliui savo apatinius rūbelius. Svarbiausia, išlipant iš automobilio, stenkitės nepakelti kelių aukščiau strėnų, ir, prieš atidarant duris, būkite prie jų kiek įmanoma arčiau. Išlipant iškart tieskite kūną – taip atrodysite oriau.

ŽIŪRĖKITE Į OBJEKTYVĄ PER PETĮ

Tokia poza beveik garantuoja gerą kadrą, nes atrodo natūrali ir nesurežisuota, be to, žaisminga. Kita priežastis –žiūrint per petį, fotokamera užfiksuos tik tris ketvirčius Jūsų veido, ir jis nuotraukoje atrodys siauresnis. Net kai nežiūrite į fotografą pro petį, galite išgauti tą patį efekltą, lengvai pasukdama galvą į dešinę ar į kairę. Žiūrint tiesiai į kamerą, veidas nuotraukoje atrodys apvalesnis.

KODĖL REIKIA SUKRYŽIUOTI KOJAS

Nuotraukoje sukryžiuotos kojos tiesiog siaurina strėnas (užpakalį). Taip pat patartina viršutinės kojos pėdą nulenkti žemyn, nes tai sukelia įspūdį, kad koja yra keliais centimetrais ilgesnė – jokia pasaulio moteris tikrai neužpyktų, jei jos kojos būtų dar ilgesnės. Tačiau kas kita sukryžiuotos ant krūtinės rankos – jos įrėmina viršutinę Jūsų kūno dalį ir sukelia griežtą bei atstumiantį įspūdį. Taip pat neleiskite rankoms kadaruoti šalia šonų, nes atrodys, kad jaučiatės nepatogiai. Geriausia rankomis į ką nors atsiremti – tokia poza rodo, kad Jūsų atsipalaidavusi ir turite gerą laiką.

KAIP SEDĖTI

Jei būsite fotografuojama sėdinti, verčiau sėskite ant sofos ar minkštasuolio ranktūrio, nei ant pačio baldo. Tai padarys Jūsų sedėseną tiesesne, be to, Jūsų kojos nebus priplotos prie sofos (o tuo pačiu, ir nebus pastorintos). Be to, patartina nuo fotoaparato kiek nusisukti, nes sukelia liekninantį efektą, ir atrodysite plonesnė, nei sėdinti tiesiai prieš objektyvą.

APŠVIETIMAS

Venkite aplinkos, kuri verčia Jus prisimerkti. Jei saulė spigina Jums tiesiai į akis, paprašykite fotografo pereiti į kitą vietą. Be to, saulės šviesa neišvengiamai sukurs šešėlius ant Jūsų veido, tad geriausia stovėti atvirame šešėlyje, pavyzdžiui, po medžiu. Profesionalus fotografų apšvietimas balina spalvas, todėl, fotografuojantis su tokio tipo apšvietimu (pavyzdžiui, atelje) patarinta naudoti tamsesnį makiažą, nes su šviesiais tonais atrodysite kaip Adamsų šeimynėlės narė. Tačiau, jei Jūsų maskara yra pernelyg tamsi, akys nuotraukoje atrodys mažesnės nei iš tiesų yra. Ir nesusigundykite užsidėti daugiau makiažo, nei priklauso, nes nuotraukose bet koks veidas visada atrodo labiau kaip kaukė.

Netiesa, kad negalima fotografuotis, kai objektyvas atsuktas į šviesą. Iš tiesų, nėra geresnio būdo paslėpti savo veido bruožų trūkumus, kaip atsistoti nugara į šviesos šaltinį. Be to, blykstė visada išryškina raukšles bei pabrėžia veido raudonį. Geriausia fotografuotis atvirame ore, per saulėlydį arba saulėtekį, tada apšvietimas būna „minkščiausias“.

KAIP ŠYPSOTIS

Visada šypsokitės – rimtu veidu atrodysite įsitempusi ar prisisėmusi vandens į burną. Tačiau dirbtinė šypsena yra dar blogiau – ji visada akivaizdžiai nenatūrali. Geriausias būdas išgauti tinkamą šypseną – įsivaizduoti, kad fotografas yra Jūsų geriausias draugas. Galvokite apie kažką malonaus, bet būkite atsargi, neperlenkite lazdos – pernelyg plati šypsena išryškins raukšles apie akis.

PAREMKITE VEIDĄ RANKA

Taip Jūs automatiškai atrodysite atsipalaidavusi. Galva neabejotinai bus palenkta į vieną pusę, ir taip atrodysite prieinama bei gundanti. Galų gale, tokia poza tinka ir kalbantis su mielu draugu… Flirtuokite su kamera, o jei fotografas Jums patrauklus – flirtuokite ir su juo – tik, aišku, įsitikinusi, kad šalia nėra Jūsų vyro ar draugo…

KAIP LAIKYTI GALVĄ

Truputį pakeltas smakras sumažina dvigubą pagurklį ir vizualiai mažina nosies dydį. Palenktus galvą žemyn, ant Jūsų veido atsiras tamsių šešėlių, todėl tikrai yra daugiau priežasčių fotografuojantis laikyti galvą iškelta. Yra nedidelė gudrybė, kaip suteikti savo burnai ir žemesniajai veido daliai geresnę formą – prispauskite liežuvį prie vidinės viršutinių dantų pusės. Keistai jausmas, sutinku, tačiau jis tikrai duoda gerus rezultatus.

Ilgaveidžiams geriau žvelgti į objektyvą šiek tiek pakėlus smakrą aukščiau. Tačiau plačių šnervių ir mėsingos nosies savininkams verčiau žvelgti į objektyvą iš padilbų.

APRANGA

Pagrindinė taisyklė – nesifotografuoti fone, kurio spalva sutampa su Jūsų aprangos spalva. Antra, balti vyriški marškiniai niekada neatrodo tvarkingai nuotraukose – ji išskaido žmogaus figūros kontūrus, o vaizdajuostėje išbalansuoja kitas baltas spalvas. Dar blogiau nei balti marškiniai – žali arba violetiniai: jie suteikia veidui nenatūralų atspalvį ir iškraipo veido bruožus. Geriausiai šiuolaikinių fotoaparatų matricos perteikia mėlyną spalvą.

FIGŪRA

Nuotraukos centre esantis asmuo visada atrodys storesni, nei stovintys jam iš šonų.

KO NEREIKIA DARYTI:

Nevalgykite ir nesišypsokite tuo pačiu metu. Taip visada atrodysite įsitempusi, ir šypsena atrodys dirbtinė. Verčiau užsidenkite burną ranka, nes kramtantis žmogus bet kuriuo atveju nuotraukose atrodo juokingai.

Nesifotografuokite atviroje saulėje. Būsite priversta prisimerkti, ir ant veido atsiras šešėlių.

Nepūskite lūpyčių ir atvirai nerodykite nepasitenkinimo, kai šalia yra fotografas. Fotoaparatas yra negailestingas užverstoms akims ar piktoms veido išraiškoms.

Kai kurie fotografai mano, kad vienos akies mirktelėjimas atrodo seksualiai, tačiau momentinėse nuotraukose to užfiskuoti praktiškai neįmanoma – visada atrodysite kaip tinginė ar prisigėrusi alkoholio. Pataupykite mirtelėjimus tiems, kuriems išties norite tai padaryti.

Vienintelis žmogus, kuriam leidžiama pamatyti visus Jūsų dantis, yra stomatologas. Šypsotis atvira burna yra gerai, tačiau niekam nemalonu matyti, kiek Jūs turite plombuotų dantų…

(Straipsnis spausdintas žurnale “Stilius”)

Mane, kaip ir buvusį JAV prezidentą Billą Clintoną kadaise nuo vienatvės ir nevilties, išgelbėjo ne kas kitas, o Monica Lewinsky – “jos seneliai buvo kilę iš Lietuvos”, – pareiškiau visišką teisybę. To užteko. Paraudo albanų veidai užtinę, prašviesėjo jų drumzlinos akys. Monicą Lewinsky jie pažinojo.

Lietuva ir jos žmonės. Kas jie pasaulyje?

O juk prieš 40 metų Juozas Baltušis savo nemirtingoje knygoje “Tėvų ir brolių takais” rašė: “Afrikoje nebuvau. Indijoje – irgi. Po Kiniją taip pat neteko pasidairyti. Ir vis dėlto esu tikras: jei nuvykčiau kada, būtinai sutikčiau tenai lietuvių. Bombėjaus ar Šanchajaus įkaitintuose skerstgatviuose, nepereinamose Afrikos džiunglėse ar ugnimi kvepiančioje Sacharos dykumoj ausis tikriausiai pagautų gimtą ir brangią lietuvių kalbą, pamatyčiau juos pačius – aukštaūgius, žydraakius, mielus ilganosius. Kiek teko keliauti, kokias šalis lankyti, kokius reiškinius stebėti ir jausmus išgyventi – viskas rodo, kad būtent taip ir įvyktų, o ne kitaip. Istorijos posūkių blaškomi, pabiro jie, broliai ir sesės lietuviai, po visą platų ir margą pasaulį, lyg rudeninio vėjo nešami lapai, daugelį pasaulio tautų nustebindami savo darbštumu ir taupumu, dora ir taikingu būdu, visai žmonijai gero linkinčia širdimi, greitu susigyvenimu su naujaisiais kaimynais (…)”.Šiuos idealistiškus žodžius rašytojas, matyt, rašė, pasiremdamas taikliu liaudišku pastebėjimu: “visur sutiksi žvirblį ir lietuvį”. Šį pastebėjimą iš tikrųjų galima šiek tiek perafrazuoti – Lietuvos žmonės pasaulyje – tai ne vien darbštūs apelsinų ar braškių rinkikai, patyrę automobilių vagys, kruopštūs statybininkai, negailestingi suteneriai ar perspektyvūs garsių bankų klerkai. Iš tikrųjų Lietuvos žmonių pėdsakas pasaulyje yra kur kas gilesnis nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Okupacijos metais ir Atgimimo prieaušriu bene vieninteliu ryškesniu išeivijos veiklos pavyzdžiu buvo laikomi jos pasiekimai Vakarų kultūros ir meno srityse. Be abejo, pasaulyje, ypač JAV veikė ir tebeveikia gausus lietuvių dailininkų, poetų, skulptorių, rašytojų, publicistų, lingvistų, fotografų, dvasininkų ir kinematografininkų būrys. Deja, kad ir kaip jais besididžiuotumėme, jie taip ir liko tik kamerinės aplinkos garsenybės. Nors ir iškilūs savo srityse, bet, deja, jų kūriniai ar nuopelnai pasaulinių rinkų mastu nelabai ir težinomi.

Tačiau faktas yra tas, kad kiekvieną dieną pasaulis valgo, žavisi, rengiasi ar gyvena produktais bei prekių ženklais, kuriuos įkūrė ar sukūrė ne kas kitas, o būtent žmonės iš Lietuvos. Kad ir kas jis buvo – lietuviai ar žydai, rusai ar lenkai – jie visi (arba jų tėvai) buvo kilę iš čia, negana to, tai pabrėžiama ir jų biografijose, net jeigu jiems gimti teko ir kur nors Niujorke ar Sibire. Tie žmonės kvėpavo tuo pačiu oru, kaip ir mes, grožėjosi tais pačiais Dainavos vaizdais, kaip ir mes, ir, kas yra visiškai realu, vaikystėje turbūt netgi spardė kamuolį tame pačiame “Žalgirio-Marakanos” stadione, kaip ir mes…

Kokiais vardais mes galime šiandien didžiuotis pasaulyje? Kokius pavadinimus mes galime oriai sviesti ant stalo užsieniečiui, kad jo akys sublizgėtų, o mes nors kartą nuoširdžiai pasididžiuotumėme esantys iš Lietuvos? Galbūt A.Saboniu, galbūt “Maxima”? Ar mes, kuriuos J.Baltušis vadino “ilganosiais mėlynakiais”, turime kuo pasigirti pasauliui, kuris, labai abejotina, ar žinos tokį Čiurlionį, mongolų totorių antplūdžio į Europą sulaikymo aplinkybes, Molotovo-Ribentropo paktą, Lietuvos krepšinio rinktinės pergalę prieš JAV “Svajonių komandą”, ir kitus istorinius įvykius, kuriais mes didžiuojamės kaip kokiais antikos stebuklais ar dėl kurių liūdime ir susikaupiame bene dvidešimt šešias dienas per kalendorinius metus? Kur jie, tie vardai, kuriais pavadinamos kalnų aukštikalnės ir žvaigždės (Visatoje, ne žurnale “Žmonės”)?

Ir jeigu mes tik turėtumėme šiek tiek tolerancijos kitoms tautybėms, galbūt pavyktų pamatyti tą ryškų Lietuvos žmonių pėdsaką, kuris yra labai akivaizdus bet kurioje veiklos srityje – ne tik tarp menininkų, sportininkų, aktorių ar kariškių. Šiurpstame skaitydami apie “ježovščiną” 1937-1939 metais Sovietų Sąjungoje? Ką gi, tuometinis NKVD generalinis komisaras Nikolajus Ježovas, pravardžiuotas “kruvinuoju nykštuku” – lietuvės sūnus, kilęs nuo Marijampolės (vienas iš jo teismo metu iškeltų kaltinimų netgi buvo tai, kad jis šiek tiek mokėjo lietuviškai).

Mes dar neturime NBA čempiono. Tačiau turime amerikietiško futbolo NFL (Nacionalinės futbolo lygos), pasaulio beisbolo, profesionalų bokso, golfo ir bilijardo čempionų, kurių lietuviškumo net nebūtina įrodinėti – tai padaro jų pavardės, pravardės bei pačios Vakarų visuomenės meilė. Ir ne visada lietuviai vaidino masinėse “B kategorijos” Holivudo kinofilmų scenose – nors Oskarų ir nesame gavę, tačiau buvusių joniškiečių ar kybartiškių veidai ilgus metus žavėjo ne vieną milijoną pasaulio vyrų ir moterų – netgi pati Aleną Deloną…

Mes buvome visur – pasaulinėse kompanijose, karuose, politikoje, profsąjungose, anarchistų būreliuose, Holivude, didžiausiuose pasaulio stadionuose (dar išsamiau patyrinėjus Lietuvos žmonių emigraciją, gal bus įmanoma prie to pridurti ir kosmosą…). Šiandienos tėvyninės žiniasklaidos pagalba matome save kalėjimuose, statybose, braškių plantacijose, Amerikos senukų butuose. Bet gal vieną dieną mes vėl būsime garbingieji žmonės iš Lietuvos – ką gali žinoti?

EMIGRACIJA

Masinės emigracijos iš Lietuvos bangos (neskaitant žydų išvarymų įvairiais amžiais) prasidėjo antroje XIX amžiaus pusėje. Lig tol lietuviai išeiviai įvairiose pasaulio šalyse pasirodydavo kaip atskiri keliautojai, amatininkai, pirkliai ar studentai, o ne grupinės emigracijos dalyviai.

Pavyzdžiui, pats pirmasis oficailus Niujorko (nors miestas tais laikais dar vadinosi Nju Amsterdamu) “vidurinės mokyklos mokytojas” 1659 metais buvo lietuvis Aleksandras Karolis Kuršius, pagal darbo sutartį su olandų kompanija lotynų kalba mokęs vietinę liaudį iki pat 1661 metų.

Po 1850 metų bado, 1831 metų ir 1863 metų sukilimų tūkstančiai Lietuvos gyventojų, kurie nebuvo ištremti į Sibirą, laimės ieškoti patraukė į Vakarus, daugiausiai Ameriką ir Didžiąją Britaniją – būtent šitose šalyse Lietuvos išeivija ir pasireiškė daugiausiai. Amerikoje lietuviai kūrėsi Pensilvanijos valstijoje, anglies kasyklų miesteliuose ir Naujosios Anglijos fermose. Didžiojoje Britanijoje – Londone ir Škotijoje. Apytiksliais paskaičiavimais, 1868-1914 metais į JAV imigravo pusė milijono žmonių iš Lietuvos, tačiau tikslų skaičių sunku nustatyti, nes imigrantai buvo klasifikuojami kaip lenkai arba rusai, ir lietuviais buvo pradėti vadinti tik 1931 metais (o žydais ir dar vėliau). XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios emigrantai pradėjo ir garsiosios “litvakų” bendruomenės Pietų Afrikoje istoriją.

XX amžiaus pradžioje Amerikoje gyveno 275 tūkstančių lietuvių. Beveik 75 tūkstančiai jų gyveno anglies kasyklų regionuose Pensilvanijoje bei Vakarų Virdžinijoje, 10 tūkstančių gyveno Filadelfijoje bei Baltimorėje, o 1904 metais Čikagoje gyveno 30 tūkstančių lietuvių. Būtent šie XIX amžiaus imigrantai ar jų antros kartos palikuonys ir buvo daugiausiai reikšmingų postų ar sėkmingų verslų pasiekę Lietuvos žmonės. Antruoju JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktoriumi 1912-1919 metais buvo tūlas Aleksandras Bielaskis (Bialskis) (1864-1946), save visada vadinęs “lietuviu iš Lenkijos”. Šiuolaikinių JAV centų dizaino “tėvu” yra laikomas Viktoras D. Brenneris (1871-1924), tikrovėje – Viktoras Baranauskas, sukūręs pirmąją dabartinės JAV valiutos monetą 1909 metais. Tais metais visi 28 milijonai centų monetų buvo pagamintos su jo inicialais priekinėje monetos dalyje – VDB.

Kaip žinia, lietuviai visada buvo geri kariai. Ne vien V.Putnos ir J.Uborevičiaus tipo karvedžiai, Rusijos pilietinio karo metu pagarsėję beginklių valstiečių žudynėmis. Lietuviai dalyvavo ir JAV pilietiniame kare, kuriame buvo sprendžiamas dabartinių JAV likimas – pilietiniame kare 373 lietuviai kovėsi Sąjungos pusėje už vergijos panaikinimą, 44 tarnavo konfederatams, kovodami už vergijos išsaugojimą. Ir ką gi – pačia pirmąja karo slauge-moterimi istorija vėlgi fiksuoja lietuvę – tai buvo sesutė Marija Veronika Klimkevičiūtė. Kaune gimęs JAV armijos brigados generolas Abelis Davis Pirmojo pasaulinio karo metu vadovavo 132-ajai divizijai. Dar du lietuviai kiek vėliau padarė karjerą JAV ginkluotose pajėgose – Antrojo pasaulinio karo dalyvis Frank J. Simokatis tapo JAV karo aviacijos generolu majoru, o Peter Moncy (Moncevičius) tapo JAV karinio jūrų laivyno admirolu, 1942 metais “už heroizmą” apdovanotu aukščiausiu kariniu medaliu – “Navy Cross”.

Vietnamo karo memoriale Vašingtone tarp 60 tūkstančių juodame bazalte iškaltų pavardžių yra ir 50 akivaizdžiai lietuviškų, tokių kaip Kęstutis A. Petrauskas, Edward Atkochunas, Richard Balukonis, Peter Blažonis, Francis Kairaitis, Paul Kupchinskas, John Levulis, John Matulonis, Theodore Misheikis, Joseph Saukaitis, Anthony Virbickas ar Stanley Yurgaitis. Dviejų vilniečių sūnus Deividas Frankas-Kamieneckis buvo vienas iš “Manheteno projekto” mokslininkų, kūrusių pirmąją atominę bombą. O tūlas Antanas Bukota jau XIX amžiaus viduryje buvo sukonstravęs pirmąjį karinį tanką, tiesa, kitame žemyne – Prancūzijoje (galbūt dėl to tas tankas niekada ir netapo masinės gamybos produktu…) Būta ir geriečių – 1926 metais Vilniuje gimęs Andrew Shally 1977 metais gavo Nobelio taikos premiją už tyrimus medicinos srityje.

VERSLO PALIKIMAS

Dabar jau dažnas lietuvis, apsilankęs Didžiojoje Britanijoje, puikiai pažįsta tokias drabužių parduotuves, kaip “Marks & Spencer”, “John Lewis”, šiais laikais gal kiek mažiau – “Burton”. Kuri moteris, apsilankiusi Amerikoje, nesimatavo rūbų “Lane Bryant” ar “Elder-Beerman” prekybos tinkluose? Pakelkite rankas tie, kas dar nėra praleidęs nė vienos nakties “Hyatt” viešbutyje? Perkate “Merrild” kavą, o batus valote “Kiwi” tepalu? Lankėtės Pietų Afrikoje ir ten gyvenote “Southern Sun Hotels” viešbutyje?

Tarp visų šių pavadinimų ir pekių ženklų egzistuoja tamprus ryšys – Lietuva.

Bene žinomiausio lietuviams (o ir ne tik) Didžiosios Britanijos drabužių parduotuvių tinklo “Marks & Spencer” istorija prasidėjo 1859 metais nedideliame Slonimo miestelyje (dabartiniame Lietuvos-Baltarusijos pasienyje), kur gimė Mikelis Marksas. Jo vaikystė prabėgo Vilniaus turguje, kur jis padėjo savo tėvui, keliaujančiam prekijui. M.Marksas niekada nesiuvo drabužių, tačiau, kaip ir būdinga daugeliui žydų, turėjo neįtikėtiną savybę įkalbėti pirkėjus nusipirkti vieną ar kitą daiktą. Imigravęs į Didžiąją Britaniją ir pasikeitęs vardą į Michael, M.Marksas pasekė savo tėvo pėdomis ir tapo keliaujančiu pardavėju, prekiaudamas gatavais drabužiais. Būdamas trisdešimties, M.Marksas turėjo nuosavą prekystalį Lydso turguje, kuriame pirmasis pasaulyje pradėjo prekiauti savo sukurtu “viskas už vieną pensą” principu. Jam sekėsi, ir 1894 metais M.Marksas pradėjo ieškoti partnerio augančioms prekybos apimtims suvaldyti. Vietinis Lydso britas Tomas Spenceris galų gale sutiko investuoti savo asmenines santaupas – 300 svarų į M.Markso kompaniją. Taip gimė “Marks & Spencer”. M.Markas ieškojo vietų parduotuvėms ir pirkėjų, o T.Spenceris prižiūrėjo buhalteriją ir sandėlį. 1897 metais jie turėjo jau 36 parduotuves visoje Didžiojoje Britanijoje. Užsidirbęs pakankamai pinigų, Tomas Spenceris pasitraukė iš verslo, kompanijai palikęs tik savo vardą. M.Marksas nenuilsdamas toliau dirbo, kol 1907 metais jo nepakirto infarktas. Jų verslą perėmė M.Markso sūnus Simonas.

Dabar ši Lietuvos žydo įkurta kompanija turi 540 parduotuvių visame pasaulyje, darančių 7,3 milijardų svarų sterlingų apyvartą.

Ir prieš kelis metus M.Markso dvasia vis dėlto grįžo atgal į Lietuvą. Nors artimiausia lietuviams “Marks & Spencer” parduotuvė yra atidaryta Varšuvoje, tačiau ne viena Lietuvos tekstilės įmonė sėkmingai tiekia šiais kompanijai gatavus rūbus ir aksesuarus, parduodamus su “Marks & Spencer” prekės ženklu “St.Michael’s”.

Tačiau dar iki M.Markso kelius iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją nutiesė kitas vilnietis – Johnas Lewis (1844-1928), pirmąją parduotuvę Londone, Oskfordo gatvėje atidaręs dar 1864 metais. Johnas Lewis pirmasis sukūrė ir pritaikė vieną iš universalinių parduotuvių principų – šalia drabužių ar aksesuarų pardavinėti ir maisto produktus. Pirmąją dieną jo parduotuvėje buvo parduota prekių vos už 16 šilingų, tačiau dabar kompanija daro 5 milijardus svarų sterlingų kasmetinės apyvartos, joje dirba 60 tūkstančių darbuotojų, o visame pasaulyje veikia beveik 200 “John Lewis” universalinių parduotuvių.

Kiek mažesnės, tačiau savo laiku garsios ir didelės Didžiosios Britanijos tekstilės kompanijos “Burton” istorija prasidėjo taip pat Lietuvoje – 1885 metais Kurkliuose, kur gimė Mešė Davidas Osinskis. Jis gyveno Kaune, mokslus išėjo Slobodkės ješivoje (religinėje žydų mokykloje). 1900 metais emigravo į Didžiąją Britaniją, kur po ketverių metų atidarė savo pirmąją drabužių parduotuvę. M.Osinskis pasivadino Montague Burtonu, kuo pavadino ir savo parduotuvių tinklą. M.Burtonas rado “aukso gyslą”, pradėjęs prekiauti gatvais-pritaikomais kostiumais. Jo verslas ypač suvešėjo per Pirmąjį pasaulinį karą – “Burton” kompanija pagal valstybinį užsakymą ketverius metus siuvo uniformas Didžiosios Britanijos armijai. 1929 metais “Burton” tapo pripažintu prekės ženklu visoje Europoje ir pradėjo diktuoti vyriškų kostiumų madas, tobulindama džentelmenų stilių. 1931 metais “už nuopelnus industrinių ryšių srityje” Montague Burtonui buvo suteiktas riterio titulas. 1936 metais seras M.Burtonas Didžiojoje Britanijoje atidarė didžiausią siuvyklą Europoje, ir iki pat savo mirties 1952 metais valdė imperiją geležine ranka. Vėliau “Burton” kompanijai vadovavo kitas taip pat Lietuvoje gimęs žydas Lionelis Jacobsonas, kadaise įkūręs savo laiku žinomą Didžiojoje Britanijoje siuvyklų tinklą “Jackson The Tailor”. Deja, šiuo metu visos 381 “Burton” parduotuvės priklauso “Arcadia Group” (kartu su tokiais tinklais, kaip “Top Shop”, “Dorothy Perkins” ir lietuviams gerai pažįstama BHS) savininkui Philipui Greenui, su Lietuva neturinčiam nieko bendra (prie viso to jis neseniai bandė už 9 milijardus svarų sterlingų įsigyti ir “Marks & Spencer”).

Išeiviai iš Lietuvos diktavo madas ne vien Europai. Kaunietė Lena Himmelstein (1879-1951), vos atvykusi į Ameriką 1895 metais, ir ištekėjusi už Leono Bryanto, įkūrė moteriškų drabužių kompaniją “Lane Bryant” (anot legendos, įkūrėjos vardas “Lena” pavirto į “Lane”, kai imigrantė iš Lietuvos klaidingai užpildė banko popierius, nevalingai sumaišydama raides). L.Himmelstein buvo pirmoji moteris pasaulyje, 1904 metais sukūrusi drabužių liniją nėščioms (besilaukiančioms) moterims, kas tais laikais buvo visiškai neįprasta ir nesuprantama. To dar niekas lig jos nebuvo daręs, ir pasaulis pripažino jos idėją tik 1911 metais. Šiais laikais “Lane Bryant” prekinis ženklas ir linijos tebeegzistuoja, tačiau iš storumo kultas jau nebedaromas. Antrasis Lenos vyras taip pat buvo žydas imigrantas iš Lietuvos.

Kitas imigrantas iš Lietuvos, Arthuras Beermanas įkūrė universalinių paduotuvių tinklą “Beerman” (šiais laikais žinomą kaip “Elder-Beerman”).

Tai dabar Lietuvos žmonės neskaito knygų? O juk kadaise vienas imigrantas, Benjaminas Bassas (1901-1978), išvykęs iš Lietuvos 1927 metais, Niujorke pradėjo perkiauti knygomis, ir netrukus įkūrė didžiausią Amerikoje padevėtų knygų parduotuvę “Strand Bookstore”, kurioje, anot žinovų, buvo sukrautos “8 mylios knygų”. Kitas imigrantas iš Lietuvos Martinas Radtkė paliko visą palikimą Niujorko viešąjai bibliotekai (jo garbei prie šios bibliotekos įėjimo puikuojasi memorialinė lenta).

Vienos didžiausių pasaulyje pakuotų produktų ir pusfabrikačių kompanijų “Sara Lee”, kuri turi tokius lietuviams pažįstamus prekių ženklus, kaip “Ambi Pur”, “Kiwi”, “Wonderbra” bei “Merrild” kava, sąsajos su Lietuva yra ypač glaudžios ir dvipusės.

Pirmoji kompanijos istorijos dalis prasidėjo 1896 metais, kai emigrantai iš Lietuvos laivu patraukė į Niujorką. Savo sūnų, kompanijos įkūrėją Nathaną Cummingsą tais pačiais metais jie vis dėlto pagimdė Kanados mieste Sent Džone, kuriame išsilaipino, manydami, kad tai ir yra Niujorkas. Vėliau, suvokę savo klaidą, Cummingsai vis dėlto pateko į JAV, apsistojo Masačiusetso valstijoje, kur atidarė nedidelę batų parduotuvę. Verslas nesisekė, ir šeima vėl grįžo į Kanadą.

Jaunasis N.Cummingsas visada svajojo būti verslininku, tačiau neturėjo tam reikiamo išsilavinimo, tik viziją. Jis buvo viso labo tik batų pardavėjas, be to, bankrutavęs 1932 metais. Nuo tol N.Cummingsas nusisuko nuo prekybos batais ir niekada nebežiūrėjo atgal. Artėjant keturiasdešimtmečiui, jis už kreditan paimtus pinigus įsigijo Kanadoje sausainių kepyklą, kuri netikėtai suklestėjo. Ši sėkmė paskatino jį plėtoti gatavų maisto gaminių verslą, ir netrukus N.Cummingso kompanija “Consolidated Foods Corporation” pradėjo supirkinėtio maisto gamyklas. Jis puikiai suderino laikmečio konjuktūros sąlygotą pusfabrikačių gamybą ir tiekė Šiaurės Amerikai, o vėliau – ir visam pasauliui lengvai paruošiamus maisto produktus.

O tuo metu Čikagoje gyveno kepėjas Charlesas (Pranas) Lubinas, nuo 1949 metų savo rajone garsėjęs kepamais sūrio pyragais, dukters garbei pavadintais Sara Lee. 1956 metais Č.Lubino kompaniją “Kitchens of Sara Lee” įsigijo “Consolidated Foods”. Po N.Cummingso mirties 1985 metais kompanija pasirinko būtent šį lietuvaitės (ir nebūtina šiam vardui prikišinėti žydiškumo) vardą ir tapo “Sara Lee”. Šiuo metu kompanijos gaminiai parduodami 180 pasaulio šalių, sudarydami 20 milijardų dolerių kasmetinės apyvartos.

O ką lietuviško turėjo Anglijos karalienė Viktorija, Albertas Enšteinas, Levas Tolstojus ir Piotras Čaikovskis? Ne vien tai, kad kai kurie iš jų turėjo dvarus Lietuvoje. Jų stalus, rankas bei liemenes puošė prabangūs „Patek Philippe“ laikrodžiai, kurių istorija taip pat prasidėjo mūsų Tėvynėje, iš kurios kilęs lenkas Antonis Patekas 1839 metais Šveicarijoje įkūrė laikrodžių kompaniją, prie kurios vėliau prisijungė ir vietinis laikrodininkas bei inžinierius J. A. Philippe. Būtent šio inžinieriaus išradimai, taikomi mechanizmuose, padėjo pagrindus sudėtingųjų kompanijos laikrodžių gamybai. Šių žmonių dirbtuvėse buvo atrastas būdas prisukti laikrodį karūnėle, o ne raktu, čia sekundinė rodyklė buvo išmokyta šokinėti kas sekundę. Na, ir praėjus beveik 200 metų pristatinėti “Patek Philippe” prabangos laikrodžių net ir nebūtina.

“Forbes” žurnalo 400 turtingiausių JAV žmonių sąraše 45 vietą užimantis Eli Broadas (g.1933 m.), turintis 6,1 milijardo JAV dolerių vertės turto, kadaise buvo eilinis imigrantų iš Kauno šeimoje gimęs vaikutis, kurio svajonė buvo tapti tiesiog buhalteriu. Vis dėlto likimas lėmė, kad buhalterijos ir audito konsultacijų verslas jam ypač sekėsi, ir jau sulaukęs 28 metų jis tapo milijonieriumi – Amerikoje viskas įmanoma. Prieš 51 metus pirmą kartą pradėjęs spekuliuoti nekilnojamuoju turtu, 1971 metais E.Broadas įsigijo vieną didžiausių JAV draudimo bendrovių “Sun Life Insurance”, pervadino ją “SunAmerica” ir 1998 metais pardavė “American International Group” kompanijai už 18 milijardų dolerių.

Didžiausių pasaulio viešbučių tinklų penketuke įsitvirtinusios “Hyatt Hotels Corporation” kompanijos saga prasidėjo 1880 metais, kai į Čikagą atvyko devynerių metų amžiaus imigrantas iš Vilniaus – Nicholas Pritzkeris.

Nicholas J. Pritzkeris yra laikomas tipišku “amerikietiškos svajonės” įsikūnijimo pavyzdžiu. Jis baigė Harvardo Teisės akademiją ir kartu su savo broliu Jacku įkūrė nekilnojamojo turto firmą “Pritzker & Pritzker”, supirkinėjusią namus bei žemės sklypus Čikagoje. Jie buvo pakankamai gudrūs, kad išsaugoti savo pinigus nuo mokesčių, sukurdami eilę legalių schemų ir trestų, taip ištobulindami ir JAV teisinę sistemą. Ir uždirbami pinigai buvo skirti ne pravalgymui. Priztkerių šeima yra pagarsėjusi visoje Amerikoje savo filantropine veikla ir paramos fondais (beje, ne vienas lietuvis yra gavęs jo paramą). 1957 metais N.Priztkerio anūkai iš Hyatto R. Von Dehno įsigijo nedidelį viešbutį “Hyatt House” tarptautiniame Los Andželo oro uoste. Šis viešbutukas ir tapo “Hyatt Hotels Corporation” imperijos pradžia. Šiuo metu korporacija visame pasaulyje turi 212 viešbučių.

Vienas įspūdingiausių ir turtingiausių Pietų Afrikos entreprenerių Solas Kerzneris, pasaulio žiniasklaidoje pagarbiai tituluojamas “Saulės karaliumi” yra taip pat kilęs ne iš tokio saulėto, bet vis dėlto Kauno. Šis 70-metis verslininkas, taip pat vadinamas ir “Pietų Afrikos Donaldu Trumpu” pagal žinomą JAV nekilnojamojo turto magnatą, jau 40 metų stebina visą pasaulį savo užmojais – pavyzdžiui, šiuo metu jo kompanija “Kerzner International Ltd.” planuoja pirmojo šešių žvaigždučių viešbučio Keiptaune statybą.

Litvakų šeimos palikuonis Solas Kerzneris savo pirmąjį pabangų viešbutį pastatė būdamas vos 29 metų amžiaus. Verslas jam taip sekėsi, jog vėliau jis dažnai buvo vadinamas žmogumi su “auksiniu Mido prisilietimu”. S.Kerzneris sukūrė “Southern Sun Hotels” frančizę, išaugusią iki 31 viešbučio vien Pietų Afrikoje. Tačiau tikrasis aukso amžius Kerzbneriui atėjo, kai 1979 metais Pietų Afrikos kurorte Sun City buvo leista statyti kazino. Jis statė kazino ir vandens parkus, jo ekstravagantiški ir fantastiniai projektai stebino visus. Tačiau toks ir buvo jo sumanymas – “priblokšk klientą” – tokiu moto vadovaudamasis S.Kerzneris susikrovė turtus.

O kas sieja garsųjį dizainerį Gianni Versace ir Lietuvą? Deja, tik tragedija – tiek G.Versace, tiek didžiausias ir garsiausias lietuvių nekilnojamojo turto magnatas Lee Miglinas 1997 metais žuvo nuo vieno žudiko – Andrew Cunanano rankos. Tada šiam lietuviui buvo 72 metai, ir gyvenimas atrodė ypač gražus. Lee Miglinas gimė ir užaugo Davilyje, Ilinojaus valstijoje, lietuvių darbininkų šeimoje. Savo verslą pradėjo nuo patalpų biurams nuomos. Vėliau kartu su partneriu J.Paul Beitleriu įkūrė kompaniją “Miglin-Beitler” ir pradėjo statybų nuomai verslą. Jų kompanijos statytame 45 aukštų “Madison Plazza” pastate, beje, įsikūrusi ir “Hyatt Hotels Corporation” būstinė. Iki savo mirties Lee Miglino kompanija buvo pastačiusi 32 milijonus kvadratinių pėdų ploto patatų ir ištisą industrinį parką netoli Čikagos O’Hare oro uosto. Beje, jis taip pat planavo ir buvo suprojektavęs Čikagoje pastatyti aukščiausią pasaulyje pastatą “Spyglys”, tačiau svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Nors ir ne lietuvė, tačiau jo žmona Marilyn yra gerai žinoma JAV “Home Shopping Network” televizijos žiūrovams – ten ji parduoda kvepalus ir kosmetiką.

Be abejo, ne visi išeiviai iš Lietuvos siekė turtų, buvo ir tokių, kurie kovojo prieš turtuolių klasę. Uždraustąjai Pietų Afrikos komunistų partijai vienu metu, bet ilgai vadovavo litvakas, gimęs Kaune, Joe Slovo, 1994 metais netgi tapęs pagrindiniu tarpininku per baltųjų ir juodaodžių partijų derybas dėl valdžios perdavimo Nelsono Mandelos šalininkams. Toje pačioje Pietų Afrikoje kaip arši kovotoja prieš aparteido režimą garsėjo ir Helen Suzman, dar maža mergaite atvykusi iš Vilniaus. Taip pat vilnietis, Sidney Hillmanas (1887-1946) net 33 metus vadovavo JAV tekstilės įmonių darbuotojų profsąjungai – Suvienytai siuvėjų sąjungai. Nors ir aktyvus kovotojas už darbininkų teises, jis buvo neįtikęs sovietinei propagandai, nes Sovietų Sąjungos publikacijose buvo minima S.Hillmano suburta “mušeikų gauja” kovai su komunistais, einančiais “už teisingą reikalą”. S.Hillmanas išgarsėjo savo teorija apie streikus, “kaip laukinių žmonių priemone spręsti darbinius ginčus”.

O garsioji “Amerikos anarchijos motina” – Emma Goldman (1869-1940), taip pat gimė Kaune ir emigravo į JAV 1886 metais. Amerikoje ji nėjo dirbti senukų prižiūrėtoja, o skaitė paskaitas išsižiojusiems amerikiečiams apie ateizmą, skatino abortus ir… propagavo “laisvą meilę”. 1905 metais kaunietė E.Goldman pirmoji viešai pareiškė, kad “žmonės turi teisę vogti duoną, jei nori valgyti”. Už tai gavo metus kalėjimo. Nuo 1906 metų E.Goldman redagavo anarchistų žurnalą “Mother Earth”, kuriame vėlgi propagavo “laisvą meilę”. 1917 metais ji buvo suimta ir 1919 metais deportuota į Sovietų Rusiją. Grįžusios iš ten į JAV 1934 metais E.Goldman entuziazmas jau buvo priblėsęs, ir nuo to laiko ji JAV žmonėms sakė: “tiesą sakant, vis dėlto jūs esate iš tiesų laisvi…”

Nors pasaulio politikoje išties galima surasti nemažai lietuviškų ar išeivių iš Lietuvos pavardžių, tačiau būta ir veikėjų, pakilusių aukščiau nei senatoriaus ar kongresmeno postas – penktajame dešimtmetyje turėjome netgi valstybės premjerą (neskaičiuojant Izraelio premjerų, kurių bene vienintelis Arielis Šaronas neturi jokių sąsajų su Lietuva), nors joks išeivis iš Lietuvos turbūt nėra tapęs jokios valstybės prezidentu, kaip V.Adamkus. Tiesa, tas premjeras buvo jau nebeegzistuojančių valstybių – Pietų Rodezijos (dabar – Zimbabvė), Šiaurės Rodezijos (dabar – Zambija) ir Njasalendo (dabar – Malavis) – federacijos premjeras Roy Welensky (Rolandas Wilenskis), mėgęs save vadinti “pusiau žydu, pusiau lietuviu, bet visu šimtu procentu – britu”. Nors to laikmečio ir regiono politinė istorija yra neįtikėtinai sudėtinga ir, kaip paprastai, lietuviams tolima ar svetima, tačiau bent jau būtina žinoti, kad R.Welensky Afrikos dekolonizacijos prieaušriu buvo laikomas to regiono “baltųjų žmonių vadu”. Gan reikšmingas postas.

LIETUVIŠKASIS HOLIVUDAS

Lietuvos nesėkmės Eurovizijoje ir iš holivudinių masinių scenų neišsiveržiančių aktorių gausa iš tiesų nereiškia, kad Lietuvoje kada nors trūko tikrų talentų. Ką gi, be mūsų net ir “The Beatles” nebūtų tapę tokiais, kokiais tapo – jų vadybininko Briano Epšteino seneliai buvo imigrantai iš Lietuvos. Kas tokia būtų Oprah Winfrey be lietuvių kilmės šou redaktoriaus Johno Strolio? Būtent “Pat Metheny Group” būgnininkas Paulas Wertico (Vertelka) buvo tas, kurio dėka grupė pelnė 6 “Grammy” apdovanojimus. O kas toks buvo vadinamas “geriausiu Amerikos rašytoju-fantastu po H.G.Wellso”? Teisingai – Pasaulio fantastų šlovės muziejaus narys Algis Budrys, kuriam net ir “siaubo romanų karalius” Stephenas Kingas savo autobiografijoje “On writing” nešykšti gerų žodžių. Dar 1963 metais, kai šešiolikametis S.Kingas buvo niekas, o A.Budrys – didžiausio Amerikos fantastinių apsakymų žurnalo “Popular Science & Fiction” redaktorius, lietuvis pastebėjo būsimojo daugiamilijoninių bestselerių autoriaus talentą, ir skatino jį rašyti toliau.

Ir kitą kartą, kai žiūrėsite su savo vaikais “Warner Bros” animacinius filmukus apie kiškį “Bugs Bunny” ar ančiuką “Duffy Duck”, žinokite, kad jų įgarsintojo Melo Blanco (prsiminkite garsųjį “What’s up, Doc?”) tėvų pavardės buvo Blažiai, ir buvo jie kilę iš Vilniaus.

Net ir okupacijos laikais buvo žinomos tokios lietuvių kilmės aktorės, kaip Rūta Lee-Kilmonytė, bei su Alenu Delonu vaidinusi Joanna Shimkus (filmai “Les aventuriers”, “The Marriage of a Young Stockbroker”, “The Virgin and the Gypsy” ir kt.). J.Shimkus yra laikoma daugiau Prancūzijos kinematografo žvaigžde, tačiau jai tekę vaidinti ir su tokiomis superžvaigždėmis, kaip Elizabeth Taylor, Richardas Burtonas ar juodaodžiu Sidney Poitier, kurio žmona, beje, taip pat buvo lietuvė.

Tačiau lietuvių kilmės aktorių sąrašą galima tęsti iki begalybės. Jo viršūnėje, be abejo, tesipuikuoja seras Johnas Gielgudas (Gelgaudas), ilgametis Didžiosios Britanijos teatro korifėjus, bei 1928 metais Joniškyje gimęs Laurynas Škinkis, pasauliui geriau pažįstamas kaip Laurence Harvey. Škinkių šeima emigravo iš Lietuvos į Pietų Afriką, iš ten persikėlė į Didžiąją Britaniją, vėliau – į JAV. Nuo 1947 metų Laurence Harvey visame pasaulyje išgarsėjo Šekspyro sukurtų personažų vaidmenimis (filmai “Of Human Bondage”, “Manchurian Candidate”, “Walk on the Wild Side”), ir nuo jo grožio alpstančioms gražuolėms belieka priminti, kad tai buvo tiesiog vaikinukas iš Joniškio (kuom joniškiečiai dar pasižymi užsienyje?). Lietuviškųjų aktorių Olimpe vietos atsirastų ir Kazimierui Bučinskui, pasauliui pažįstamam, kaip Charles Bronsonas (beje, ir jo etninę priklausomybę kėsinasi ir lenkai).

Kinofilme “The Last Safari” įsimintiną vaidmenį sukūrė Kaz Garas (Gaižutis). Keletą kartų Tarzanu teko pabūti ir lietuvių kilmės Ronui Ely. Garsusis Walteris Matthau sukūrė keliolika unikalių vaidmenų (kinofilmai “Odd Couple”, “Grumpy Old Men”), nuo jo neatsiliko Jack Palance (“City Slickers”, “Tango & Cash”). Taip pat lietuviško kraujo turi ir Jackas Sernas, George Mikell, Ann Jillian, Ruth Roman, Tino Grossi. Nors lietuvių kilmės yra ir garsusis Robertas Zemeckis (Žemeckis), kinofilmų “Forrest Gump” bei “Back to the Future” režisierius. Iš Lietuvos buvo kilęs ir garsus Holivudo scenaristas bei režisierius Garson Kanin (1912-1999).

Lietuvos žydai visada buvo geri komikai. Jack Benny, David Brenner, John Candy, Alan King, Howie Mandel ir Andy Kaufmannas, kurį puikiai suvaidino Jim Carey filme “A Man on the Moon” (šioje vietoje pravartu prisiminti ir nemarųjį jo impresarijaus Danny de Vito klausimą – “Are you from Lithuania?”).

SPORTAS

Jis buvo tikrasis Čempionas.

Krepšinyje tai buvo Michaelas Jordanas, bokse – Muhammadas Ali, beisbole – Babe Ruth, futbole – Pele.

Amerikietiškas futbolas, nors ir koks būtų lietuviams nesuprantamas žaidimas, taip pat turėjo savo Čempioną. Kūrėją. Stabą. Žvaigždę. Herojų.

Ir jis buvo lietuvis.

O mums, jau seniai įpratusiems prie titulo “legendinis”, Lietuvos žiniasklaidoje klijuojamo prie bet kurio vyresnio nei 30 metų iškilesnio asmens pavardės, būtų pravartu žinoti, kad Jis buvo išties “legendinis”.

“Geriausiu pirmųjų 50-ies amerikietiškojo futbolo metų žaidėju” tituluojamas Johnny Unitas (Jonas Jonaitis) – yra bene vienintelis lietuvis, kurio atvaizdas net keturis kartus puikavosi ant “Sports Illustrated” žurnalo. “Time” žurnalo nekrologe, skirtame šiam 2002 metais mirusiam sportininkui buvo parašyta: “Jo pavardė buvo lietuviška, bet reikšmė – amerikietiška – Džoni, suvienyk mus! (angl. – “Unite us”). Nuo 1956 iki 1972 metų Baltimorės gyventojai susivienydavo kiekvieno sekmadienio popietę unikaliai progai – miesto stadione arba televizorių ekranuose stebėti modernaus amerikietiškojo futbolo gimimo procesą, kurį kūrė Baltimorės “Colts” įžaidėjas Johnny Unitas”…

Johnny Unitas buvo žymiausias visų laikų JAV lietuvių kilmės sportininkas, tikra amerikietiškojo futbolo legenda, kuriam, kol kas vieninteliams lietuvių sportininkui yra pastatytas paminklas – prie Baltimorės M&T stadiono Baltimorėje (kaip ir M.Jordanui Čikagoje ar Sylvesterio Stallones sukurtam Rocky personažui Filadelfijoje). Kadaise kartu su A.Saboniu Portlende rungtyniavęs S.Pippenas apie Arvydą atsiliepė, kaip apie žmogų, su kuriuo aikštelėje – “visiems ramiau”. Apie J.Unitą jo komandos draugai sakė: “Žaidimas drauge su Johnny – tai tarsi buvimas spūstyje su Dievu”.

Dukart NFL čempionas (1958 ir 1959 metais), dukart naudingiausias lygos žaidėjo titulas (1959 ir 1967 metais), 10 kartų patekęs į simbolinę “Pasaulio” rinktinę, nuo 1979 metų įtrauktas į NFL Šlovės muziejų. Dėl savo elegantiškų ir neįtikėtinai tikslių perdavimų žurnalistų ir sporto komentatorių pramintas “auksine ranka” J.Unitas yra laikomas geriausių įžaidėjų (“quarterback”) per visą NFL istoriją, tokiu jis buvo išrinktas tiek 1969 metais, tiek 2000 metais vykusiose apklausose. Savo karjeros pabaigoje 1973 metais Johnny Unitas turėjo 22 NFL rekordus, iš kurių dauguma nesumušta lig šiol. Pats įžymiausias rekordas – 47 rungtynes iš eilės J.Unitas padarė maksimalų taškų skaičių leidžiančius pelnyti rezultatyvius perdavimus (antrosios vietos laimėtojas buvo tai padaręs tik 30 rungtynių iš eilės). J.Unitas buvo pirmasis NFL istorijoje futbolininkas, karjeros metu rezultatyviai kamuolį perdavęs 40 tūkst. ir daugiau jardų (36,6 km arba 36,6 tūkst.) atstumu. Šis rekordas nepagerintas ligi šiol. 1958 metais J.Unitas su Baltimorės “Colts” tapo pirmą kartą NFL čempionu, pirmajame finale, rodomu per nacionalinę televiziją. Tas 1958 metų finalas laikomas pačiu gražiausiu ir didingiausiu žaidimu per visą NFL istoriją, ir J.Unitas perdavimas padėjo “Colts” išplėšti pergalę prieš namuose žaidusius Niujorko “Giants”. Būtina paminėti, kad“Baltimore Colts” rungtyniavusio J.Unito karjera sutapo su futbolo transliacijų per televiziją pradžia. Televizijai buvo reikalinga superžvaigždė ir jis puikiai atliko jos vaidmenį. Amerikietiškas futbolas yra JAV populiariausia labiausiai stebima per televiziją sporto šaka Amerikoje, ir J.Unitas (tariamas “Junaitis”) buvo žinomas milijonams amerikiečių.

O šios žvaigždės istorija buvo tipiška, kaip ir tūkstančių lietuvių, atsidūrusių Amerikoje. Johnny Constantine Unitas gimė 1933 metais Pitsburge, Leono ir Elenos Jonaičių šeimoje. Tėvai “suamerikonino” pavardę dėl jos tarties sunkumų (amerikiečiai Unitas pavardę skaito “Junaitis”). Augo be tėvo, kuis mirė, kai Jonukui buvo 5 metai. Į NFL pateko 1956 metais (metinis kontraktas – 7 tūkstančiai dolerių). Mirė 2002 metais, rugsėjo 11-ą.

Anot jį pažinojusių Amerikos lietuvių, J.Unitas nebuvo aktyvus lietuvių bendruomenės veikloje, tačiau viešai pasisakydavo esąs lietuvis. Kaip priimta Amerikoje, kartą JAV graikai jį apdovanojo kaip “labiausiai pasižymėjusį Amerikos graiką”. Tačiau J.Unitas atsisakė apdovanijimo, pareiškęs, kad yra lietuvis, o jo pavardė – Jonaitis, kurią tėvai pakeitė dėl tarties sunkumų. Pasak liudininkų, sekmadieniais prieš rungtynes su keliais “Colts” nariais J.Unitas ateidavo į Baltimorės lietuvių parapijos bažnyčioje laikomas Šv.mišias.

Kartu su J.Unitas amerikietiško futbolo Šlovės muziejuje nuo 1979 metų puikuojasi ir kito lietuvio – Dick Butkus, ilgamečio Čikagos “Bears” žaidėjo pavardė. Jo nuotrauka ant “Sports Illustrated” viršelio puikavosi tik du kartus (daugiau iš lietuvių niekam nepasisekė ten patekti). Jis buvo renkamas į simbolinę NFL “pasaulio rinktinę” aštuonis kartus. Du kartus pripažintas geriausiu NFL sezono gynėju.

Johhny Podres (Jonas Poderis), žaisdamas profesionalų beisbolo komandoje “Brooklyn Dodgers” 1955 metais ir 1959 metais tapo “World Series” pasaulio čempionu. Karjerą baigė turėdamas 6 MLB (Major League Baseball) rekordus.

“Lietuviškasis liūtas” Vytas Gerulaitis buvo žinomas Lietuvai net ir okupacijos laikais. 1977 metais ketvirtaja pasaulio rakete tituluojamas V.Gerulaitis, deja, tikru čempionu tapo tik vieną kartą – 1975 metais kartu su Pitsburgo “Traingles” pasaulio komandų žaidynėse.

Lietuvos žmonėms krepšinis turbūt iš tiesų yra įaugęs į kraują. JAV moterų krepšinio pradininke laikoma 1868 metais Vilniuje gimusi D.Abbot. Golfo šlovės muziejuje puikuojasi 1931 metų pasaulio golfo čempiono Bill Burke (Burkauskas) pavardė. 1932 metais pasaulio profesionalų bokso čempionu sunkiasvorių kategorijoje tapo Jack (Juozas) Sharkey (Žukauskas). O kur Pranas Lubinas, 1936 metų olimpinės JAV komandos kapitonas ir čempionas (savaime suprantama, ir Europos čempionas su Lietuvos rinktine)?

Lietuviams tikrosios bilijardo atmainos atsivėrė ne vien Nepriklausomybės laikais. 1968 metų ir 1974 metų pasaulio vyrų biliardo čempionu tapo Joe Balsis (1921-1995), nuo 1982 metų įtrauktas į Biliardo šlovės muziejų. O moteris-žaidėja, apie kurią komentatoriai susiažvėję sakydavo, jog “ji žaidžia kaip vyras” – Jean Balukis (Balukas) “US Open” pasaulio moterų biliardo čempione tapo penkis kartus iš eilės pirmąjį kartą, būdama vos 12 metų). Iš viso ji buvo septynis kartus US Open čempione ir 6 kartus “World Open” čempione.

O Jūsų mylimoji “Manchester United” futbolo komanda? Kas ji būtų buvusi be lietuvio įsikišimo? Po Antrojo pasaulinio karo “Machester United” klubas buvo beveik bankrutavęs, kol 1945 metais jam nepradėjo vadovauti Škotijos lietuvių sūnus Mattas Busby (1909-1994), vėliau už nuopelnus futbolo vystymui tapęs seru Matthew Busby. Nors norint gerai išmanyti Didžiosios Britanijos futbolo klubų istoriją ir vadybą, būtina būti gerai susipažinus su komplikuota Škotijos ir Anglijos masonų ložių sistema, tačiau bet kuriuo atveju joje dalyvavo ir lietuvis – M.Busby pirmaisis įvedė madą futbolo komandų treneriams bei vadovams vilkėti sportinę aprangą, o jo vedama “Manchester United” 1968 metais pirmą kartą tapo Europos klubų čempione.

Todėl… Kai kitą kartą būsite JAV ar Didžiojoje Britanijoje, dar kartą įsižiūrėkite į tenykščius žmones – sočius, apdraustus, einančius į stadioną po taikiu dangumi, gyvenančius ar dirbančius dangoraižiuose, vilkinčius kokybiškais rūbais, nugalėjusius visus priešus ir žinančius savo teises. Įsižiūrėkite į jų gerbūvį. Ir žinokite – tai sukūrėme mes – žmonės iš Lietuvos.

(Straipsnis spausdintas žurnale “Verslo klasė”)

Romėnai Jupiterio žmoną – garbingos ir savarnkiškos žmonos idealą vadino Juno Moneta. Jos vardas kilęs iš graikiško žodžio “mnemosyne”, reiškiantis “atmintį”. Taip pat pavadinimas moneta siejasi su lotynišku žodžiu “monere”, reiškiantį “įspėti” arba “priminti”.

Taip pirmosios romėnų monetos ir buvo gaminamos Juno Monetos šventykloje, pastatytoje šiaurinėje Kapitolijaus dalyje. Vėliau žodžiu “moneta” buvo nusakoma kalykla, dar vėliau tai tapo vieta, kurioje buvo gaminami pinigai. Ir angliškas “money”, ir prancūziškas “monnaie” yra kilę iš šio žodžio, lietuvių kalboje turinčio tiesioginę reikšmę.

Biblijoje pilna užuominų apie pinigų atnešamas nelaimes. Jėzus išvarė pinigų keitėjus iš šventyklos, ir sakoma, kad “greičiau kupranugaris išlįs pro adatos skylutę, negu piniguočius pateks į dangų”. Jau šventasis Povilas įspėjo – “meilė pinigams yra velnio sėkla”.

Auksas – pinigų pakaitalas, anot Biblijos, irgi yra velnio sėkla. Karalius Midas, galėjęs bet ką savo prisislietimu paversti auksu, mirė iš bado, žydai, garbinę Aukso veršį, buvo už savo godumą nubausti.

Tai kas iš esmės yra pinigai, kodėl auksas yra jiems prilyginamas, ir kodėl jie, nors ir velnio sėkla, nenumaldomai mus traukia?
Banknotai ir monetos šiandien yra neatsiejama mūsų buities detalė ir, būdami piniginėje ar kišenėje, jie niekuo mūsų nejaudina, išskyrus klausimą, už kiek mes galime kažką nusipirkti, ar kiek jų liktų, įsįigijus tą ar kitą daiktą?

Pirkdami mes paprasčiausiai atiduodame nedidelius popieriaus lapelius ar varinius diskus. Tačiau asmuo, kuriam tie lapeliai yra paduodami, be jokių klausimų juos priima, nepaisant to, kad savo pagaminimo vertė tie popieriukai yra kur kas mažesni už perkamą daiktą. Ir idiotiška būtų tikėtis, kad tą patį daiktą būtų galima įsigyti su išpaišytais popieriaus lapeliais ar tokiu pačiu daiktu.

Augdami, dar vaikystėje mes suvokiame du paprastus dalykus. Pirma, tik “oficialūs” pinigai yra tinkami pirkimui. Antra, ir banknotai, ir monetos yra vartojamos ne pagal savo žaliavinę paskirtį – varis neperlydomas, kad jį būtų galima panaudoti buityje, o popierius, ant kurio spausdinami pinigai, nėra naudojamas rašymui ar įvynioti dovaną.

Pirmosios monetos buvo išrastos prieš 3000 metų. Iki tol atsiskaitymas vyko tik barteriu arba natūra, kurių kontraktų pavyzdžiu, sudarytų 1100 metais prieš mūsų erą, randama Egipte. Tais laikais atsiskaitymo matu buvo laikomas produkto svorio vienetas, todėl daugelio šalių valiutos pavadinimai iki šiol reiškia svorio vienetą pagal jo vertę. Anglų svaras yra ne tik piniginis vienetas, bet ir pusės mūsų kilogramo svoris. Buvęs prancūzų pinigas livras reiškė ir monetą, ir svorį. Netgi po piniginių ženklų atsiradimo, atsiskaitymas natūra tęsėsi ir toliau. Iki šiol druska Etiopijoje yra atsiskaitymo vienetas, kaip geldutės ar akmenys kai kuriose Tailando, Indijos ir Afrikos vietose. Karų metu Europoje, kareiviai gaudavo atlyginimą tabaku, kuris buvo vertingesnis už apyvartoje esančius pinigus.

Monetų gamybai reikėjo surasti tokią medžiagą, kuri būtų net tik tvirta ir lengva, bet ir vertinga. Renkamasi buvo iš dviejų tauriųjų metalų – aukso ir sidabro.

Auksas buvo ir yra brangesnis už sidabrą, tačiau būtent sidabras buvo plačiau naudojamas monetų gamybai. Priežastis yra ta, kad auksas buvo per brangus masinei gamybai. Nors abu metalai randami uolienuose, tačiau auksas buvo retesnis ir niekada nesusimaišęs su kitais metalais. Sidabras buvo randamas abejose formose – ir kaip laisvas metalas, ir kaip mišinys. Nepakankamas randamo aukso kiekis ir buvo priežastis, dėl kurios iš jo nebuvo galima kalti masinio naudojimo monetų, nes jo tiesiog būtų per mažai reikalingai vertei nustatyti. Perkant duonos kepalą, reiktų labai mažos auksinės monetos, o tai būtų nepraktiška ir nepatogu. Todėl auksinės monetos buvo kalamos didelės vertės atsiskaitymams.

Sidabras taip pat buvo vertingas, taūiau jo buvo pakankamai randama žemės gelmėse, leidžiant pagalvoti ir apie monetų gamybą ateityje. Taip pat jis buvo tvirtas ir blizgantis bei šviesus. Taip ir paprastas prancūziškas žodis “argent”, reiškiantis “pinigus”, yra kilęs nuo lotyniškojo “argentum” – “sidabras”. Aišku, gamtoje yra ir kitų tauriųjų metalų, tačiau jie buvo per brangūs monetų gamybai ir atrasti vėliau – platina buvo iškasta Pietų Amerikoje tik 18 amžiuje. Geležis netiko gamybai dėl savo pigumo.

Monetoms reikėjo pavadinimų, ir natūralūs svorio matai, atitinkantys monetų vertę, tam puikiausiai tiko. Romėniškieji svarai – “libra” – tapo daugelio valiutų pavadinimų pagrindu.

Tačiau didelis metalo kiekis kišenėje sudaro daug nepatogumų, ir tai davė pagrindą sukurti popierinius pinigus kaip šiandieninių kredito laiškų prototipą. Pirmieji banknotai atsirado Kinijoje 11 amžiuje. Europoje jie pradėjo cirkuliuoti 17-18 amžiuje. Pirmieji juos išleido švedai 1661 metais kaip padėtų į banką pinigų patvirtinąmąjį dokumentą. Anglijos bankas išleido pirmuosius banknotus savo įkūrimo metais – 1694-aisiais. Depozito patvirtinimus buvo galima iškeisti į monetas, vėliau – ir į daiktus.
Ypač banknotų leidyba suklestėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, nes paprasčiausiai trūko metalo, reikalingo monetoms kalti. Juolab kad ir po karo įsisiautėjusi infliacija leido Vyriausybėms greitai ir operatyviai leisti vertę prarandančius poperius, išdidžiai vadinamus pinigais.

Galingasis doleris

Pats valiutos pavadinimas yra kilęs nuo olandų vienuolių atsivežtos į Ameriką valiutos – talerių, kuris perėjęs per dialektų ir žargonų filtrus pasidarė doleriu. Iki Nepriklausomybės paskelbimo šiandieninės JAV teritorijoje, kaip ir kiekvienoje Anglijos kolonijoje cirkuliavo kolonijiniai pensai ir šilingai, kalami nuo 1652 metų. Naujai valdžiai reikėjo sugalvoti valiutą, simbolizuojančią naują valstybę. Iš pradžių, siekiant atmesti viskas, kas britaniška, netgi buvo siūloma naujus pinigus pavadinti vokiškomis markėmis, skaidant juos į prancūziškus kvintus ir centus. Tomas Jeffersonas, Nepriklausomybės deklaracijos autorius ir būsimasis JAV prezidentas pasiūlė naująją valiutą pavadinti doleriu pagal senovinius piligrimų atsiskaitymo ženklus. Pirmosios dolerių monetos buvo nukaltos 1785 metais.

Ant jų ir šiandieninių dolerių banknotų tebeišlikę valstybinis JAV motto – “E pluribus unum”, kas reiškia – “iš daugelio – viena”. Dolerio šimtinė nėra pats didžiausias banknotas. Iki 1969 metų dar buvo leidžiami 500, 1000 ir 5000 ir 10 000 dolerių nominalo kupiūros, dar ir dabar jos egzistuoja, tačiau Federalinis Rezervų bankas stengiasi šiuos nominalus išimti iš apyvartos. Dokumentuose, vertybiniuose popieriuose bei sovietmečio karikatūrose sutinkamas dolerio ženklas S raidė perbraukta dviem brūkšniais reiškia valstybės pavadinimo raides – US.

Nūdienos labiausiai paplitęs žargoniškas dolerio pavadinimas “baksas” irgi turi savo istoriją. Prieš šimtą metų kaubojų tarpe žaidžiant pokerį baksu buvo vadinama sidabrinis žymeklis, statomas prieš tą žaidėją, kurio eilė buvo keisti kortas. Kai įvairiausių peštynių ir kivirčų metu baksas pasimesdavo, vietoje jo buvo pradėta naudoti sidabrinė dolerio moneta. Nuo to laiko jai ir prigijo ši pravardė.

Britanijos pinigai

Pačios didžiausios pasaulyje kolonijinės valstybės pats mažiausias pinigėlis – pensas – Anglijos teritorijoje pradėjo cirkuliuoti jau 8 amžiuje, ir dėl jo pavadinimo kilmės yra ginčijamasi. Pagal populiariausias teorijas, pensas gali būti kilęs nuo žodžio “pan” – “keptuvė”, nes moneta buvo apvali arba “ping” – atitinkamai garsui, sukeltam, kai moneta nukrenta ant kieto pagrindo. Senovinėje anglų kalboje jis buvo vadinamas “pennig”. Nuo jo vokiečiai perėmė pavadinimą pfenigui.

Svaras (pound) jau Romos imperijos laikais buvo svorio matas, tačiau antroji valiutos pavadinimo dalis – sterlingas, atsirado vėliau. Ant kai kurių normanų monetų buvo iškalta žvaigždė (normanų kalboje “sterre”), ir tai tapo monetos pavadinimu, pridedant galūnę –ing. Vienodėjant piniginiams ženklams, didžiausią vertę turėjo monetos su sidabrinės žvaigždės kokybe – sterlingai, ir iš to išliko šiandieniniai svarai sterlingų, pažodžiui verčiant – svorio matai su sidabrinės žvaigždės kokybe, kalami nuo 1601 metų.

Dokumentuose naudojamas svaro sterlingų ženklas L raidė su skersiniu rūkšniu reiškia romėniškąjį – libra.

Didžiosios Britanijos regionai ir išlikusios kolonijos tebeturi savo nacionalines valiutas – verte vienodas su angliškuoju svaru. Visai kitokių dizainų svarai cirkuliuoja Škotijoje, Šiaurės Airijoje, Meno saloje, Gibraltare, Folklenduose ir šv.Helenos saloje, kurioje savo gyvenimą baigė Napoleonas.

Europos pinigai

Lietuvoje po dolerio buvusi geriausiai pažįstama Vokietijos markė cirkuliavo jau nuo IX amžiaus, kai ji dar buvo svorio matas – “mark”, prilygstantis dviems trečdaliams romėniškojo svaro.

Pirmoji markės moneta buvo nukalta 1506 metais, ir dizainas beveik nepasikeites išbuvo net iki 1873 metų. Doičmarkė buvo pradėta leisti 1948 metais Vakarų Vokietijoje, norint ją atskirti nuo Rytų Vokietijos markės. Pfenigo pavadinimas kilęs nuo angliškojo penso ir kalamas nuo 16 amžiaus.

Prancūzų frankas dalijamas į šimtą santimų, ir pirmoji jo auksinė moneta pasirodė 1360 metais, valdant Jonui Gerajam. Pačios valiutos pavadinimas greičiausiai kilęs nuo karaliaus garbei išgraviruoto ant monetų lotyniško įrašo “Francorum Rex” – “Frankų karalius”. Santimai pirmą kartą apyvartoje pasirodė 1795 metais, kai revoliucinė Prancūzijos vyriausybė įvedė dešimtainę matavimo sistemą visoje šalyje.

Vyresniajai kartai pažįstamas rusiškasis rublis buvo taip pavadintas pagal atkertamus (“rubitj”) sidabro gabalus, kurie 14 amžiuje tarnavo kaip piniginiai vienetai. Pirmoji rublio moneta buvo išleista valdant carui Petrui Pirmajam 1704 metais. Kapeikos pavadinimo atsiradimas turi dvi versijas – pirmoji, nuo žodžio “taupyti” (“kopitj”), antroji – nuo žodžio “ietis” (“kopja”), nes ant pirmųjų monetų nukaltas caras rankoje laiko ietį.

Ispanų pesetos pavadinimas kilęs nuo žodžio “peso” – svoris, šie pinigai cirkuliuoja nuo 18 amžiaus. Portugalų nacionalinės valiuta eskudas portugalų kalboje reiškia skydą.

Ialų lira yra kilusi nuo romėniškojo svorio mato – svaro – “libra”, ir cirkuliuoja šalyje jau nuo ankstyvųjų viduramžių.

Olandų guldenas, kaip ir sako pats pavadinimas, kadaise buvo auksinė moneta (guild), iki jos pasirodymo šalyje, kaip ir visoje Europoje 13 amžiuje cirkuliavo florinas, taip pavadintas pagal Italijos miestą Florencijoje, kuriame tos monetos buvo kalamos. Tokia pat yra ir vengrų forinto kilmė.

Austrijos šilingų, tapusių šalies valiuta nuo 1925 metų, pavadinimas aiškiai nukopijuotas nuo angliškųjų šilingų. Bulgarijos levai bei Rumunijos lėjos reiškia liūtą, ir šis pavadinimas bei abiejų monetų dizainas buvo nukopijuoti nuo 1880 metais Prancūzijoje kalamų monetų su liūto atvaizdu.

Skandinavų šalys turi beveik vienodų pavadinimų kronas, reiškiančias vieną žodį – karūna. Kronos skaidomos į taip pat beveik vienodas ėres, kurių pavadinimas kilęs nuo lotyniškojo žodžio “aurum” – auksas.

Suomijos markė ir peniai atsirado šalyje 1860 metais, kai šalis dar buvo Rusijos imperijos dalimi. Jų pavadinimai aiškiai paimti iš Vokietijoje cirkuliavusių pinigų, autonomiškos Suomijos markė buvo lyginama su rublio ketvirčiu.

Lenkijos zlotų pavadinimas reiškia auksą pagal tą metalą, iš kurio buvo kalamos pirmosios monetos, atsiradusios 16 amžiuje. Smulkieji zloto vienetai – grošai buvo pavadinti pagal Romos imperijoje cirkuliavusius grašius, kurių pavadinimas prancūzų kalba reiškia “didelis”.

Jugoslavijos dinarų pavadinimas atkeliavo iš Sirijos, kur 7 amžiuje buvo nukaltos tokios arabiškos monetos. Dinaras yra romėniškojo pinigo dinarijaus pavadinimo sutrumpinta forma.

Graikiška drachma senovinėje buvo svorio vienetas, reiškiantis “rieškučias”.

Albanijos lekai atsirado tik 1925 metais, iki tol šalis neturėjo jokios savo valiutos. Pinigai taip buvo pavadinti Aleksandro Didžiojo garbei, kuris kažkaip buvo susijęs su šiuo regionu.

Buvusiose Anglijos kolonijose vis dar egzistuoja ir senovinės kolonijinių pinigų nominacijos – šilingai, cirkuliuojantys Kenijoje, Ugandoje, Somalyje ir Tanzanijoje. Daugelyje buvusių Prancūzijos kolonijų cirkuliuoja frankai.

Buvusioji Europos valiuta ekiu, sukurta 1979 metais ir susidedanti iš trijų raidžių ECU reiškė “European Currency Unit” (“Europinės valiutos vienetas”). XIII amžiuje Prancūzijoje cirkuliavo monetą ekiu, reiškianti “skydą”.

Kitų pasaulio šalių pinigai

Kinijos juanis atsirado apyvartoje XVIII amžiuje, tačiau tik 1914 metais tapo vieninga šalies valiuta. Jo pavadinimas reiškia “apvalus”, nes būtent tokios formos ir buvo jo monetos. Tą patį reiškia ir japonų jena bei abejose Korėjos dalyse cirkuliuojantys vonai.

Mongolijos tugrikai pirmą kartą buvo atspausdinti Leningrade 1925 metais. Jų pavadinimas kilęs nuo žodžio “dughurik”, taip pat reiškiantis “apvalų”. Smulkiosios monetos “mungu” reiškia paprasčiausiai “mongolas”.

Pirmosios indiškos rupijos buvo nukaltos XVI amžiuje ir pagal sanskrito žodį “rupa” reiškė “forma” arba “grožis”, įvertinant labai kruopštų auksakalių darbą. Pirmosios rupijų monetos tiek indijoje, tiek Nepale, buvo kalamos labai meniškai ir preciziškai.
Vietnamo dongai vietine kalba reiškia “monetas”.

Irano bei Saudo Arabijos rialų pavadinimas pasisavintas iš ispaniškųjų realų, reiškiančių “karališkasis”. Jordano ir Irako dinarai išlikę nuo romėniškojo denarijaus, nors Sirija, kurioje pirmą kartą buvo nukaltos šios monetos, savo valiutą vadina svarais.

Izraelio šekelių pavadinimas kilęs nuo sidabrinės senovės žydų monetos, hebrajų kalba reiškiančios “sverti” – “shaqal”.

Pietų Afrikos respublikos randas buvo paleistas į apyvartą 1961 metais, pakeičiant kolonijinį svarą. Rando pavadinimas, reiškiantis “auksą”, kilęs nuo populiaraus kasyklų regiono Witwatersrand Transvalyje sutrumpinimo.

(Straipsnis spausdintas žurnale “Veidas”)