Čia su ta sąlyga, kad aš esu senas DDT gerbėjas, o mano žmona yra sena U2 gerbėja. Taip kad, pabuvoti tokiam koncerte – būtų mūsų abiejų svajonė. Ech, įsivaizduoju kokia atmosfera buvo salėje po tokio dalyko.

Panašių įrašų nėra.

Visų pirma pastaba dėl spoilerių – pasistengsiu labai nieko neatskleist, bet kita vertus, tai jei ir visą siužetą perpasakočiau, tai vargu ar ką nors suprastumėte nepamatę filmą. Šį filmą reikia ne tik pamatyti, bet ir suinterpretuoti, nes siužetas jame – yra ne viskas. Ir tam, kad tai padaryti, reikės pažiūrėti filmą ne vieną kartą.

Laukimas ir lūkėsčiai

Šį filmą laukiau jau seniai, nuo to laiko, kai dar prieš kokius metus ar pusmetį pirmą kartą pamačiau treilerį, ir kai sužinojau, kad tai Christophero Nolano filmas. Plius dar pridėkime, kad šiais metais, kaip jau rašiau anksčiau, nebuvo praktiškai nei vieno ypatingai verto dėmesio filmo – tai pamatyti ką nors šviežesnio ir įspūdingo norėjosi vis labiau ir labiau.

Cobb: Dreams feel real while we’re in them. It’s only when we wake up that we realize something was actually strange.

Pažiūrėjęs filmą, tai kažkokių siurprizų visgi nenutiko – nei gerų, nei blogų, gavau daugmaž tai, ko ir tikėjausi. Nei nuvylė, nei nustebino. Tačiau čia su ta sąlyga, kad iš filmo tikėjausi tikrai daug. Todėl, kad filmas nenuvylė, kai tai būna po didelių lūkesčių, galima sakyti yra gan nemažas pliusas.

Trumpai – kas tai per filmas?

Apibendrinant, “Inception” – yra mišinys “Matricos” (pagal sci-fi dedamąja, tik kad ne cyberpunk stiliaus), tokių filmų kaip “Italian Job” arba “Ocean ElevenThreeliktukas” (dėl “nusikaltimo” organizavimo, komandos subūrimo ir bendradarbiavimo), ir žinoma šiek tiek “Titaniko” (dėl to čiuvako su skysta barzdele). Žinoma DiKaprio jau subrendęs – vyras-kaip-pipiras, bet jo tipažas ir fizionomija vis vien kažkaip asocijuojasi su berniuku iš Titaniko, kuriam labiau tiktų vaidinti visokiuose Twillight’uose, nors tu ką.

Dėl to mišinio, tai čia šiek tiek juokais, šiek tiek rimtai. Dėl visokio veiksmo, gaudynių ir panašiai – Ch. Nolanas nieko naujo neišrado. Tačiau prie viso šito, kažin ar būtų galima apkaltinti režisierių dėl plagiato, nes filmas tikrai originalus ir vingiuotas. Vingiuotas iki tiek, kad norint suprasti visus niuansus, filmą reikės pažiūrėti mažiausiai kokius tris kartus. Kalbu ne apie tai, kad filmas tiesiog įdomus ir jį būtų galima žiūrėti ir peržiūrinėti. Kalbu apie tai, kad filme realiai viskas gražiai užpainiota ir prikimšta neįprastos informacijos. Žiūrint filmą pirmą kartą, vietomis tiesiog nelabai buvo laiko viską suvokti, nes filmas nestovėjo vietoje ir ištisai judėjo į priekį, sukant vis naujus vingius.

Filmo koncepcija ir idėja yra iš ties painios (neblogąja šio žodžio prasme). Įsivaizduokite save kokioje nors aukštosios matematikos paskaitoje viduryje semestro, kur jums ne iš to, ne iš šio bando sukišti visą šūsnį naujos ir neaiškios informacijos. Žiūrint šį filmą kartais susidarydavo panašus jausmas. Tačiau Ch. Nolanas yra tikrai neblogas dėstytojas, jam pavyko viską gan sklandžiai ir aiškiai sudėlioti, kad be visų sudėtingų niuansų ir vingių rezultate gavosi ir gan paviršutiniškų, aiškių dalykų.

Cobb: What’s the most resilient parasite? An Idea. A single idea from the human mind can build cities. An idea can transform the world and rewrite all the rules. Which is why I have to steal it.

Turiu omeny, kad filmas nebuvo vien grynas smegenų prievartavimas. Ch. Nolanas sugebėjo viską paaiškinti ir padaryti iš to daugiau-mažiau suprantamą filmą, o ne kažkokį pasąmonės srautą, kurį suprastu tik tikri snobai. Tačiau vis vien ta riba – tarp užpainiotų vingių ir visiems aiškaus reginio yra gana plona.

Apie Ch. Nolaną, ir kitus abrikosus

Pastebėjau vieną Ch. Nolano filmų bruožą – jis dažniausiai eina nuo realybės, nuo realių, paaiškinamų dalykų, o ne nuo fantastikos. Užtenka prisiminti ir tą patį Batmaną, kuris iki Ch. Nolano buvo eilinis superherojus iš komiksų (nors ir nežinau kaip tiksliai pagal komiksus buvo), tačiau režisierius įrodė, kad Batmanas – tai eilinis žmogus, praėjęs tam tikrus išgyvenimo kursus, ir kuris dėka Morgano Freemano ir savo finansinės imperijos yra apsiginklavęs naujausiomis technologijomis.

Tačiau prie visų tų realių dalykų, Ch. Nolano filmai visgi lieka fantastiniais, ir maža tuo, būna vienas-kitas dalykas, kuris yra grynai iš fantastikos srities, ir kurį režisierius tarsi nesugeba paaiškinti ir pagrįsti realiais dalykais. Ar tai Ch. Nolanas daro specialiai, ar jam iš tikro jam pritrūksta argumentų? Kas ten žino.

Pavyzdžiui, klonavimo mašina filme “Prestige” – viskas iki jos buvo paaiškinta ir jokių anomalijų filme nebuvo. Buvo tik broliai-dvyniai, kruopščiai suplanuoti ir sukurti iliuzionistų mechanizmai, rankų vikrumas ir jokios apgaulės.

Su filmų “Inception” tai gal tokio konkretaus fantastinio daikto ir nebuvo, nes visi tie sapnai, visą tą koncepciją lyg ir buvo mums paaiškinta ir pagrįsta. Tačiau kiek ten iš tikrųjų yra tiesos ir ar tikrai mūsų sapnuose laikas skaičiuojamas remiantis gryna matematika, kad kuo giliau žmogus miega, tuo greičiau dirba jo smegenys. O dar tas kelių žmonių sapnų sujungimo aparatas, kaip ten vienas atsiranda kito sapnuose, visokios projekcijos ir kiti dalykai…

Bet viskas tai ne esmė – gilintis į tai, kas yra realu, o kas visiškas absurdas Ch. Nolano filmuose – tikrai neverta. Nors tai ir yra šio režisieriaus stilius, tačiau jo filmus visgi reiktų žiūrėti per fantastikos prizmė, pasitelkus ir savo fantaziją, o ne vien fizikos dėsnius.

Susišaudymai “piuj-piuj – tu nušautas!”, arba “nemeluok, aš tanke!” ir kiti degutai meduje

Kas filme nelabai patiko (nors ypatingai ir netrukdė) – tai susišaudymai ir kitokios gaudynės. Pasakykit, kam ten jie buvo? Būtų tiek to, jei tie susišaudymai būtų gražūs ir efektingi, bet tokie, tai net nežinau.. Mane asmeniškai jie sugražino prie eilinio seno holivudiško blockbasterio, kur visi blogiukai šaudo ne tikromis kulkomis, o gėriečiai – visi iki vieno (išskyrus vieno samurajaus) nemirtingi snaiperiai. Stengiausi ypatingai į tai nesigilinti, filme yra į ką ir taip žiūrėti ir apie ką galvoti, tačiau šiek tiek kliuvo.

Tadashi: I bought the airline. It seemed neat.

Taip pat nesužavėjo ir pagrindinis filmo siužeto tikslas – praplauti smegenys kažkokiam vienam berniukui-mažorui, kad kitas turtingas dėdė atsikratytų pagrindinių konkurentų ir padarytų iš to dafiga babkių. Ar ne banalu? Taip, šį kart jokio pasaulio jokie Batmanai negelbės, viskas kur kas paprasčiau. Nors pagrindinis herojus turi ir kitą kilnų, emocinį tikslą, bet vis dėl to visas “zamesas” yra grynai dėl milijonų. Bet filmo pagrindinis tikslas – tai nėra tas dalykas, dėl kurio filmas žiūrisi. Šio filmo esmė yra tai – KAIP tas tikslas yra pasiekiamas. Visas filmas ir yra apie tą “KAIP”, kuris supainios jūsų smegenis.

Išvados

Pažiūrėjęs filmą, šiek tiek bandžiau pasigilinti, paskaitynėti forumus, surasti atsakymus į praleistus niuansus ir panašiai. Rezultate supratau, kad skaitau vos ne spoilerius, ir kad juos paskaičius, antrą kartą filmą bus žiūrėti nebe taip įdomu. Ta prasmė, kad po kelių peržiūrų filme galima surasti tikrai daug visokių įdomių per pirmą peržiūrą neatrastų niuansų. Jeigu šį filmą vertinti pagal “peržiūramumą” (tai – kaip filmas žiūrisi per antrą ir sekančius kartus), tai jam galima drąsiai rašyti labai aukštus balus.

Taip pat po filmo supratau, ką reiškia “gilus miegas” ir kad jis matuojamas lygiais. :)

Treileris

Įvertinimai

• IMDB: 9,3.
• Rotten Tomatoes: kritikai 78%, vartotojai 93%.
• Obuolys.lt: kritikai 89%, vartotojai 97%.
• Mano (callia.lt): 95.

Panašūs įrašai:

1. Filmas “The Book Eli” – pagaliau pažiūrėjau
2. Filmas “Aušros kariai” (“Daybreakers”) – yra filmai apie zombius, ir yra apie vampyrus
3. Filmas “Basomis per grindinį” (“Barefoot”) – ir dar šiek tiek apie vokiškus filmus
4. Filmas “9-asis rajonas” (“District 9″), arba krevetės – irgi žmonės
5. Filmas “Taken” (2008), arba Slaptiagentai Irgi Verkia (ir laužo kaulus)

Tradicinė priešistorė

Pirmą kartą su įvairiomis kompiuterinėmis muzikėmis programomis teko susidurti (ne profesionaliai, o šiaip griežtai mėgėjiškai) gana seniai. Vos ne nuo pat to laiko, kai nupirkome savo pirmąją garso kortą. Taip, taip, anksčiau PC’iukai būdavo tylūs-ramūs, o apie tokius dalykus kaip Mp3 plačioji visuomenė dar net nesvajojo.

Iš pradžių tai buvo vienas iš žinomiausių trackerinis redaktorius FastTracker 2. Jau kažkada anksčiau minėjau apie jį, kad šį “kompiuterinį žaidimą” žaisdavome tuo tarpu kai nusibosdavo visokios Civilizacijos, Transport Tycoon’ai, Master of Orion’ai ir panašiai. Et, smagus žaidimukas buvo. :)

Paskui susipažinome su MIDI ir su tokiais redaktoriais kaip Cakewalk (nors šiaip buvo ir paprastesnių, ne tokių profesionalių). MIDI išsiskyrė tuo, kad turėjo visą krūvą integruotų instrumentų – iš esmės kaip ir sintezatoriai (nors šitie gal skirtingi būna, nežinau, nesu specialistas).

Visokiausių standartinių instrumentų gausa labai patiko, bet nepatiko pigus ir nesodrus visų tų instrumentų garsas. Tam, kad garsas nors kiek būtų realistiškesnis, reikėjo pirkti rimtesnę garso kortą, kuri palaikydavo papildomus garsų bankus (angl. SoundFont banks). Šitie garsų bankai užsikraudavo į atmintį ir garso korta sugebėdavo iš MIDI išlaužti žymiai geresnį garsą. Žinoma būdavo ir programiniai sprendimai, kurie pusiau veikė ir su įprastomis garso kortomis, bet su jais išvis daug vargo būdavo.

Pagrindinis garso bankų rodiklis buvo tai, kiek jie užima megabaitų. Grubiai tariant, kuo daugiau garsai “sverdavo”, tuo geresnės kokybės jie būdavo. Kokybiškiausius kokius aš tuo metu turėjau buvo apie 40Mb – ir čia tais laikais, kai RAM atminties eiliniame kompiuteryje buvo tik 256-512Mb. Taip kad galima sakyti – tikrai kokybiški garsai turėjo būti. :))

Be paminėtų muzikinių redaktorių buvo ir yra dar ir tokie gan žinomi dalykai kaip FruityLoops arba Reason. Tačiau su jais praktiškai išvis nebuvau susidūręs, tik labai epizodiškai, nors ir žinau, kad yra tikrai nemažai mylinčių šiuos produktus.

Guitar Pro

Nuo seno atsimenu, kad sunkiausiai sekdavosi atkartoti gitaros garsus (arba turbūt iš esmės daugumos styginių instrumentų). Nes grojant styginiais neužtenka vien išgauti natą ar akordą, nes visi garsai dažniausiai išgaunami su įvairiais grojimo technikos efektais – nuo paprasto braukimo iš apačios į viršų iki įvairių hammer’ių, bend’ų ar dar rimtesnių pirštų laužimų. Visi šie efektai padaro garsą sunkiai atgaminamu su sintezatoriais, be pačių instrumentų.

Guitar Pro nuo seno kaip tik ir buvo specializuota programa gitarai – pagrinde, taip vadinamų, tabų kūrimui. Nors, aišku, galima viską ir natomis apiforminti. Taip pat šiame redaktoriuje buvo galima dėlioti visus tuos įmanomus technikos efektus.

Atkartoti tai atkartodavo, bet garsas vis vien būdavo ne koks ir su realia gitara nebuvo ką lyginti. Štai daugmaž toks būdavo skambesys:

Nuo kažkurios versijos šioje programoje atsirado taip vadinamas Realaus Garso Varikliukas (angl. RSE – Realistic Sound Engine). Aukščiau minėjau apie instrumentų garsų bankus, tai va, RSE varikliukas pagrįstas panašiu dalyku, tik tiek, kad jis yra integruotas į pačią programą. Minėjau, kad kuo kokybiškesni instrumentai, tuo daugiau garsų bankai užima megabaitų. RSE varikliuko garsų bankai užima ne 10Mb, ir ne 40Mb, o net visus 2 gigabaitus. Čia tais laikais kai eilinis kompiuteris turi 2-4Gb RAM atminties. Taip kad,  ir vėl garsų kokybė yra proporcinga šiuo laiko technologijoms, galima sakyti. :))

Paklausius pirmą kartą kokį garsą padaro šis daiktas – tikrai buvau maloniai nustebintas, tikrai gan įtikinimai skamba. Kiti, kam duodavau paklausyti, sakydavo – “o, tai kas čia tokio, ir aš taip galiu su gitara pavaryti”, o aš atsakydavau – “nu jo, tik tiek, kad čia ne gitara”. ;)

Šiaip tai, kas liečiasi elektrinės gitaros – tai tikrai viskas gražu ir realistiška. Tačiau akustinės gitaros skambesys vis dar gan stipriai kažkoks sintetinis, ypač ten kur grojama “ritmu”.

Žinoma tikriausiai lengviau sugroti gitara, nei supaišyti tabus su visais užtempimais ir kitais gitariniais efektais, kad išgauti tokį pat realų skambesį – tačiau vis vien smagu. Nors aplamai, kad kažką kurti su Guitar Pro, reikia būti neblogai pasikausčiusiam natų teorijoje – ilgumai, taktai, tempai.. ech, tikrai prieinama ne kiekvienam eiliniui, mokančiam dainas stiliuje “забью одним аккордом!”

Postscriptumai (skaityti nebūtina)

P.S. Gal kai kur ir nusišnekėjau truputi, nes kaip ten bebūtų muzikoje esu tik mėgėjas, ir kaip ten yra iš tikrųjų su visokiais MIDI, soundfontais ir kitais dalykais – galiu ir nesuvokti.

P.P.S. Ech, ką daryt su ilgais įrašais? Kai pradedu apie kažką rašyti, tai pastoviai išsiplečiu aplinkinėm temom, liriniais nukrypimais. Dėl ko įrašai pasidaro per ilgi ir nemalonūs skaitymui (ar malonūs?:)). O jei skaidyti į kelis įrašus, tai mintis kažkaip nutrūksta ir irgi neįdomu gaunasi. Beje, šis įrašas gavosi ne trumpas dar su ta sąlyga, kad iš šio įrašo vis gi ištryniau panašaus ilgio tekstą apie nostalgiją Fasttracker’iui (gal atskirame įraše “panostalgiuosiu”). :D

Panašūs įrašai:

1. Dar truputi Baryšnikovo.. ir šiaip – lirika

Šiek tiek istorijos

Anksčiau  (maždaug iki 2005-tųjų) rimčiausiu Manager’iu buvo laikomas būtent Championship Manager. Aplamai Championship Manager savo raida pradėjo dar nuo 1993 metų – gan garbus amžius, tiesa? Football Manager atsirado palyginus neseniai, o iš žinomesnių dar buvo FA Premier League Football Manager serija (vėliau pervadinta į Total Club Manager, o dabar žinoma kaip FIFA Manager).

Football Manager – tai yra Championship Manager palikuonis, arba gal tiksliau atsišakojimas. Kažkada kūrėjai (Sports Interactive) atsiskyrė nuo ilgamečių Championship Manager leidėjų (Eidos Interactive). Sports Interactive pradėjo kurti Football Manager, kuris ir perėmė visas gerąsias savybes, o leidėjų tapo Sega Enterprises.

Eidos liko tik su teisėmis į pavadinimą “Championship Manager”, pasamdė ne itin patyrusius kūrėjus iš Beautiful Game Studios, ir pradėjo kurti iš esmės naują žaidimą su senu pavadinimu. Iki šiol dar nieko ypatingo šis žaidimas nepasiekė, bet kasmet vis tobulėja – ir Championship Manager 2010 jau yra gan žaidžiamas, bet vis dar yra blogiausiai vertinamas iš pagrindinės trijulės.

Šiaip ar taip – dažniausiai yra lyginami Football Manager ir FIFA Manager. Abu šie žaidimai turi savo stilių ir gan gilias tradicijas.

FIFA Manager

FIFA Manager yra labiau “popsovas” ir “arkadinis”, skirtas lengvesnei pramogai. Daugiau dėmesio yra skiriama visokiems aplinkiniams veiksniams nei pačiam futbolui, kas truputi pagyvina “menedžerio gyvenimą”. Tai ir pokalbiai su žaidėjais, tai ir nekilnojamojo turto pirkimas už savo asmeninį atlyginimą, tai ir santykiai su žmona bei vaikų auginimas (vaikus net galima imti į savo komandą). O galiausiai net ir savo komandą galima nusipirkti ir tapti jos dievu – kas leis jums daryti bet ką ir bet kada, be baimės būti išmestam valdybos sprendimu.

Ilgą laiką šios serijos privalumas (nors kai kuriems ir ginčytinas) buvo galimybė žiūrėti rungtynes 3D formatu. Šiai peržiūrai buvo naudojamas FIFA žaidimo varikliukas, tad viskas rungtynės atrodė išties gražiai, ko vienareikšmiškai nepasakysi apie dirbtinių žaidėjų intelektą. Šiaip ar taip paskutinės pagrindinių menedžerių versijos jau turi panašias peržiūros galimybes, jei nevertinti vien pagal grafikos kokybę – taip kad šis privalumas jau neesminis.

Minėti nefutboliniai dalykai iš tikrųjų vietomis pagyvina žaidimą, vietomis – atrodo ne vietoje. Bet grįžtant prie paties futbolo, tai tikslus šiame menedžeryje siekti nėra taip sunku – net ir su silpnomis komandomis galima įrodyti koks esate “geras menedžeris”. Žinoma ne be “load/save” taktikos. :)

Taip pat šitame menedžeryje galima ir už rinktinių vairų pastovėti – žinoma, jei tik sudominsite kurios nors šalies federaciją. Nors dabar jau atrodo ir kituose menedžeriuose  galima tai pasiekti.

Football Manager

Football Manager, kas liečiasi ilgalaikių strategijų vystant komandą, taktikų ir panašiai – yra labiau apie “gryną futbolą”, labiau realus (vietomis gal per daug) ir skirtas didesniems specialistams.  Čia jums sunkiai pasiseks išvesti kokią nors 2-3 diviziono komandą į Čempionų Lygos finalus, net ir su “load/save” taktikom. Bent jau ne per 2-3 sezonus.

Championship Manager

Championship Manager yra daugmaž tarpinis variantas tarp dviejų aukščiau išvardintų. Visokiomis lentelėmis, statistika, vartotojo sąsaja primena Football Manager, bet pagal galingumą ir realistiškumą yra daugmaž FIFA Manager lygio, tačiau be to apiefutbolinio šurmulio. Dėl ko rezultate gaunasi šiek tiek per sausas žaidimas, bet kartu ir ne tokio lygio kaip Football Manager, kad atpirktų tą “sausumą”.

Taip pat tikriausiai verta pažymėti, kad FIFA Manager ir Football Manager turi labiau išvystytas bendruomenės – kas reiškia daugiau visokių papildymų, pataisymų ir kitų įdomių dalykėlių. Kalbant apie papildymus – tai čia turimi tokie dalykai, kaip įvairios papildomos lygos (lietuviška lyga, rusiška ir panašiai), kurių nėra “gamykliniuose” žaidimų variantuose. Taip pat atnaujinimai su paskutiniais transferų rezultatais, žaidėjų statistinių rodyklių koregavimas ir panašiai. Championship Manager iki šiol šitoje vietoje gan smarkiai atsilikinėjo.

Others

Be paminėtų grandų retkarčiais pasirodo (šiais laikais jau rečiau) visokie vienos-dviejų versijų tokio tipo žaidimai, kurie neišauga iki ilgamečių serijų. Nors be paminėtų grandų vis gi dar yra viena daugiau-mažiau žinoma futbolo menedžerių serija – Premier Manager. Ši serija taip pat yra gan sena ir maža tuo, savo laiku buvo gan įdomiu ir rimtu konkurentu visiems menedžeriams. Pats esu žaidęs Premier Manager 97 ir Premier Manager Ninety-Nine, kurie savo laiku patiko iki tiek, kad po kelerių metų net peržaisdavau kaip kokį Fallout’ą. Tik tiek, kad futbolas vis gi greičiau sensta, nei fallout’ai. :)

Ilgainiui Premier Manager serija susilaukė daug permainų kūrėjų/leidėjų štabe, kas jai buvo tikrai ne į gerą. Dabar ši serija futbolo mėgėjais vertinama itin nepalankiai. Arba tiksliau išvis beveik nevertinama, bent jau aš daug kalbų apie ją negirdėjau.

Asmeninė patirtis menedžerio kėdėje

Iš paskutinių visų paminėtų menedžerių versijų, žaidžiau FIFA Manager 08, Football Manager 2009 ir Championship Manager 2010. Taip kad, galima sakyti – išbandžiau visus variantus. Tačiau ilgiausiai iš visų žaidžiau FIFA Manager, nors ir jį perpratau tik iš kokio trečio karto, dar pradedant nuo Total Club Manager laikų.

FIFA Manager’yje sudėjau Lietuvos A lygos papildymus ir žaidžiau už FBK Kauno komandą, su kuria tapau visokių Čempionų Lygų daugkartinių nugalėtojų (aišku, su dauuug “load/save” taktikos :D). Galiausiai nusipirkau FBK Kauno komandą, atrodo, už 40 tūkstančių eurų (finansiniai aspektai A lygos papildyme nebuvo subalansuoti Lietuvos realijoms – kitaip ir negalėjo būti).

Vėliau supratau, kad A lygoje jau nebėra ką veikti su žvaigždžių rinktine (ne, tikrų žvaigždžių, kaip pavyzdžiui Ronaldo ir Rooney, ten nebuvo – nesutiko važiuoti į kaimą nepaisant laimėtos Čempionų Lygos taurės ;)), gavau pasiūlymą iš Anglijos Premier lygos – sutikau su tuo pasiūlymu… ir atidėjau savo karjerą šiame žaidime kitam kartui.

Daugmaž po metų nutariau išbandyti Football Manager – pagalvojau, kad reikia pasistengti perprasti ir šį menedžerį. Pasirinkau iškart rimtesnio diviziono komandą – atrodo Tottenhamą. Tačiau taip nieko ir nesugebėjau iš jos išgauti su savo ribotom trenerio galimybėm. Eilinį kartą neužsikabliavau – ir atidėjau šį menedžerį. Ir net atrodo vėl parsisiunčiau FIFA Manager 08 – nors jau ir naujesnis buvo, bet labai jau pasiilgau savo FBK Kauno. Tačiau vis dėl to taip ir nesuinstaliavau.

Dar po kažkiek laiko nutariau, kad vėl noriu pasifutboliuoti, pradėjau žiūrėti kokie yra naujausi menedžeriai. Sustojau ties Championship Manager 2010, nors labiau norėjau Football Manager 2010, tačiau šis dar nebuvo išėjęs.

Šį kartą vėl pasirinkau aukštesnio diviziono komandą – Sunderlandą (su kuriuo kažkaip dabar vis dažniau susiduriu). Irgi ne iškart, bet vis dėl to truputi užsikabliavau, beveik sužaidžiau vieną sezoną, bet taip jo ir nepabaigiau iki galo – kažkaip staigiai pradėjo nusibosti tos pilkos lentelės. Tačiau šis menedžeris vis dar guli suinstaliuotas, ir tikriausiai tą sezoną užbaigsiu – gal ir vėl užsikabliuosiu. :)

Mano išvados

Pats esu labiau mėgėjas nei futbolo profesionalas, man svarbiau yra visgi žaidžiamumas (angl. gameplay), nei penkis ilgus sezonus spoksoti vien į statistikos lenteles, kad užimti pirmąsias vietas bent jau savo divizione – nekalbant apie perėjimą į aukštesnį divizioną ir apie įvairių taurių laimėjimą.

Todėl su visa pagarba “tikrąjam” menedžeriui – Football Manager, aš vis dėl to labiau pamilau FIFA Manager seriją. Tačiau šią seriją verta bandyti turbūt tik kartą per 3-5 metus, nes užsikabliavus ant vienos versijos – sekančioje nieko naujo neberasite, tik tuos pačius, jau spėjusius nusibosti, dalykus.

Football Manager neužkabindavo kiek nebandžiau – per daug ten gilintis reikia, o gal net ir futbolo teorijos žinoti.

Championship Manager nors 2010-ųjų metų jau gan neblogas, tačiau vis dar atsilieka nuo savo pagrindinių konkurentų ir žaidžiamumų, ir realistiškumu. Kol kas, manau, geriau rinktis kitus menedžerius.

Panašių įrašų nėra.

Rezultate net taip ir nebuvau prisiruošęs nueiti į kino teatrą pažiūrėti šį žiūralą, o nutariau palaukti DVD ir vėliau ramiai pasižiūrėti namie. Štai tik dabar ir pažiūrėjau, nors ir DVD išėjo ne per seniausiai. Ir galiu pasakyti, kad filmas man visai patiko. Gal nemaža dalimi vien dėl to, kad daugmaž įsivaizdavau ko laukti ir per daug nesitikėjau. Dėl ko pamačiau geresnį daiktą nei tikėjausi. Taip pat šie metai aplamai yra labai skurdus gerų filmų atžvilgiu – per visą pusmetį mačiau turbūt tik vieną-kitą nors kiek vertą dėmesio filmą.

Ką aš tokio pamačiau “Elijaus Knygoje”, kuri iš tikrųjų nesulaukė ypatingo visuomenės pripažinimo – nei kaip veiksmo filmas, nei kaip Fallouto palikuonis, nei savo pretenzijomis į filmą su mintimi, nei kažkaip kitaip. O aš galiu pasakyti, kad būtent dėl šitos visumos man ir patiko “Elijaus Knyga”. Būtent dėl visumos – nes atskiri komponentai nebuvo per daug įspūdingi, bet jie vienas kitą papildė, dėl ko aš filme radau daugiau man svarbių pliusų, nei minusų.

Filme yra ir kietas percas mosikuojantis kardu (tiksliau didžiuliu kišeniniu peiliu) neblogiau už Blade’ą. Taip, veiksmas tikrai ne stipriausioji filmo dalis, bent jau vien dėl to, kad daugumą kovų chareografijos vyksta tamsoje, šešėliuose. Tačiau vieną varnelę aš pažymiu – veiksmas yra.

Hijack Leader: What are you standing around for? Kiss him!
Hijacker: What’d he say?
Eli: He’s in shock. I think he meant “Kill Him”.

Filme yra ir idėja su gan nemažai filosofijos – yra apie ką pamastyti, o ne tik pasižiūrėti į pusėtino grožio veiksmą. Žinoma, nėra tos filosofijos labai jau aukštų materijų, bet filme viskas sukasi tikrai ne vien apie “sukapok kuo daugiau vampyrų” – viskas daugiau mažiau pagrįsta tikslais, tikėjimu, skirtingais požiūriais į Dievo žodį ir panašiai. Pažymime sekančią varnelę.

Carnegie: IT’S NOT A FUCKIN’ BOOK! IT’S A WEAPON. A weapon aimed right at the hearts and minds of the weak and the desperate. It will give us control of them. If we want to rule more than one small, fuckin’ town, we have to have it. People will come from all over, they’ll do exactly what I tell ‘em if the words are from the book. It’s happened before and it’ll happen again. All we need is that book.

Filme yra ir netikėtų, nebanalių siužeto atomazgų, kurios pabaigoje sugeba kažko nustebinti – už ką aš asmeniškai tikrai diedu riebius pliusus filmams. Gal ne taip, kad nustebinti, bet tiesiog kažką perjungia tavo mintyse su garsu “sčšiolk!” ir priverčia peržvelgti visą filmą nuo pradžios iki galo ir sušukti – “o gi rimtai taip ir buvo, net nepagalvojau iš pradžių! Įdomiai čia susuko.” Man tokios smulkmenos yra tarsi druska ir pipirai maiste. Dar viena varnelė.

Eli: Did you get blinded by the war or the sun after?
Claudia: I was like this since birth, I was lucky, I was already used to living like this

Ir žinoma dar vienas “Elijus Knygos” bruožas, kuris avansu sudomino ir mane, ir tikriausiai daugelį kitų – tai yra apokaliptinis pasaulis ir bendra atmosfera, primenanti Falloutą. Iš pradžių filmą žiūrėjau kaip gryną Falloutą, kad net buvo kilęs noras eilinį kartą eiti siųstis Falloutą ir jį vėl pereiti.

Eli: They said that the war, tore a hole in the sky, sun came down, and burned everything. Everything and everybody. You were lucky, to hole up and hide in a place like this, or underground. Most people weren’t lucky. So, a year later we started coming out, wandering around, didn’t know what to do, just trying to find a place to survive.

Nors kai kuriems tai nepatiko, kad filmas tarsi nuplagijavo Falloutą, bet tikriems šio žanro mėgėjams – tai vien dėl Falloutiškos atmosferos verta pažiūrėti šį filmą. Pradedant nuo vaizdingų peizažų ir netikėtai pasirodysiančių raider’ių iki prekybos barteriu – tais daiktais, kuriuos žmonės, pasak Elijaus, prieš karą tiesiog išmesdavo be jokio sąžinės graužimo.

Hijacker was critically hit in the groin for 99 hit points and without protection, he falls over, groaning in agony.

Tačiau, kaip ten bebūtų, žiūrint filmą toliau, pradėjau pamiršti apie Falloutą, nes filmas tikrai turi ir savitų bruožų. Falloutiška atmosfera yra tik viena sudedamoji dalis, vienas iš prieskonių – negadinantis, o tik pagardinantis skonį.

Kalbant apie filmo eigą (ne apie filmo idėją), tai “Elijaus Knyga” dar šiek tiek priminė savo laikais gerai žinomą “Vandens Pasaulį” (angl. Waterworld).  Ten viskas vyko panašiai, tik kad vandenyje - žudikų bandos, geriamojo vandens trukumas, neviltis, žmonijos degradacija ir taip toliau, o pabaiga buvo panaši – “žaliojo kampelio” atradimas. Tačiau “Vandens Pasaulis” labiau orientavosi į veiksmą, o “Elijaus Knygoje” buvo ir kita esminė idėja – pagrindinis herojus “žalią kampelį” ieškojo ne dėl to, kad ten gražu ir kad ten grįžta viltys į šviesų rytojų, bet jis taip pat turėjo ir kitą kilnų tikslą.

Sumuojant rezultatus, tai pliusų filmas tikrai turi. Bet… nemaža dalis šių pliusų reikia tiesiog norėti suprasti, kitaip tariant – grynas skonio reikalas.

Įvertinimai:

• IMDB: 6,9.
• Rotten Tomatoes: kritikai 47%, vartotojai 74%.
• Obuolys.lt: kritikai 66%, vartotojai 85%.
• Mano (callia.lt): 8,5.

Treileriai

Panašūs įrašai:

1. Filmas “Pradžia” (“Inception”) – nukrito ar nenukrito? štai kur klausimas
2. Filmas “Aušros kariai” (“Daybreakers”) – yra filmai apie zombius, ir yra apie vampyrus
3. Filmas “The Book of Eli”, arba Fallout’o mėgėjams посвящается
4. Filmas “Basomis per grindinį” (“Barefoot”) – ir dar šiek tiek apie vokiškus filmus
5. Filmas “9-asis rajonas” (“District 9″), arba krevetės – irgi žmonės

Sekantis filmukas taip pat yra reprezentacinis, bet jame parodoma kaip galima realiai išnaudoti Opera Unite:

Dar šiek tiek apie Opera Unite

Vienu metu Opera Unite pradėjo populiarėti, kad buvo sukurta gan nemažai Unite aplikacijų, bet pastaruoju metu nieko naujo ten neatsirado. Dauguma supranta, kad tai yra revoliucinė ir analogų neturinti technologija, vis dar šneka apie Unite potencialą ir vadina šią technologiją – “ateities technologija”, bet niekas taip ir nesugeba jos normaliai įsisavinti bei panaudoti.

Kaip ten bebūtų, keletas naudingų Unite aplikacijų vis gi yra (čia nevertinant standartinės paveiksliukų, muzikos ir kitokių failų patogios dalinimo funkcijos). Pora pavyzdžių pateiksiu žemiau.

UJS Manager (Opera User Javascript valdymo aplikacija)

Su šia aplikacija galima patogiai valdyti kitą mažai išnaudojamą Operos funkcionalumą – User Javascript. Su UJS Manager galima patogiai įjunginėti, išjunginėti, redaguoti User Javascript failiukus bei dalintis jais su kitais.

Taip pat galima patogiai diegti naujus User Javascript failus.

Unite Media Player

Čia labiau yra ne pačios Unite aplikacija, bet  Opera Widget – dar vienos mažai išnaudojamos Operos funkcijos gražus pavyzdys. Tačiau šis widget’as išnaudoja ir Opera Unite – jis groja per Opera Unite savo bei kitų vartotojų “padalintą” muziką. Tiesa pasakius, taip gerai padaryto Opera Widget’o dar neteko matyti – visi kiti kažkaip per daug apleisti ir padaryti ne rimtai.

Su sąlyga, kad nuo Opera 10.50 widget’ai gali būti paleidžiami kaip Desktop aplikacijos – tai rezultate gaunasi gan patogus ir gražus radijas. Nors ilgainiui toks radijas gal ir pabos, tačiau tai yra dviejų Operos technologijų (Opera Widgets ir Opera Unite) tikrai gražus pavyzdys, parodantis, kad potencialas tikrai yra. Kada gi jis bus normaliai išnaudojamas?.. :)

Nuorodos

• Opera Unite aplikacijos
• Opera Widgets
• Opera Software Youtube kanalas (yra ir šmaikščių, ir įdomių filmukų)
• Vartotojai dalinasi apie tai, kokių Unite aplikacijų norėtų

Panašūs įrašai:

1. Opera 10.50 beta – jau gan stabili ir tinkama naudoti
2. Opera paskaičiavo ir mano tinklaraštį – Opera fan sites
3. Opera 10.10 su finalinė versija Opera Unite
4. Opera 10 su Opera Unite
5. Opera 10 Final artėja – arba kelelis tolimas, kelelis artimas

Kas gi yra tas BolgenOSis? Tai yra pačių paprasčiausias, vienas iš daugelių Linux distributyvų, o tiksliau – tiesiog apkarpytas Ubuntu. Ir maža to, gan įžūliai ir nesąžiningai apkarpytas, su bandymu pasisavinti kitų autorių nuopelnus. Beje šis “autorius” pasižymėjo ne tik šio žygdarbiu, bet taip pat jis yra neapsakomas virtuozas ir gitaros meistras. Sugrojo gražiai, beveik net šaltinį ir autorių nurodydamas, bet paanalizavus įrašus, pasirodė, kad grojo visai ne jis – video vaizdas jo, o garso takelis paimtas iš kito video. Genialu, tiesa? ;)

Realus naujienų reportažas apie BoglenOS sistemą (rusų kalba, bet galima bandyti žiūrėti ir į anglų išverstą variantą):

Išvadas galima padaryti lengvai: jei pabodo standartiniai Windows’ų darbastaliai – kuo skubiau installiuokite BolgenOS ir laukite ne už ilgo pasirodysiantį PopovOffice. Su šia sistema jūs tikrai neprapulsite, nes sistemoje veikia puikusis jokių analogų ir vartotojų sąsajos neturintis – PopovAntivirus. Bėja, minėtas antivirusas gali būti paleistas tik(!) BolgenOS – taip kad vien dėl jo verta pereiti prie BolgenOS. Operacinės sistemos privalumus gali patvirtinti ir puikusis Deniso Popovo informatikos mokytojas – antrojo pasaulinio karo veteranas su medaliu: “Deniso programa šiai dienai praktiškai neturi trukumų” – tvirtina Deniso mokytojas.

Žodžiu, po šito reportažo pasipylė – žmonės pradėjo linksmintis, kurti įvairų taip vadinamą “kreativą”. Kitaip tariant – tema buvo pagauta ir nuėjo į mases.

Paveksliukai paimti iš Луркоморье ir BolgenOS.net:

Galiausiai vienas veikėjas nutarė visus visai iki galo primušti – priėmė iššukį ir paskelbė karą prieš BolgenOS’ą, išleisdamas kitą operacinę sistemą-konkurentą – Miminus. Miminuso prezentaciją galite pažiūrėti žemiau (deja čia jau tik rusų kalba, vertimo nėra):

[Papildyta - 2010-06-08 ]

Po kelių dienų per žinias parodė dar vieną reportažą, kuriame televizionšikai atsiprašė už skubotas išvadas apie BolgenOSio revoliuciškumą. Šį kartą reportaže buvo aiškiai paaiškinta, kas per stebuklas yra minėta operacinė sistema ir atskiros programos, kurių autorystę bandė pasisavinti genijus Deniska Popovas.

Panašių įrašų nėra.

Panašių įrašų nėra.

Kaip žinia, iki šiol HTML5 Video buvo gan ilgam laikui užstrigęs vietoje. Pagrindinė to priežastis – vis tie patys įvairių naršyklių karai ir nesuderinamumai. Vienos naršyklės (Firefox, Opera) palaikė seną, bet laisvą video standartą – OGG/Theorą, kitos (Chrome, Safari) labiau palaikė naujesnį, bet komercinį – H.264/MPEG-4 AVC standartą. Rezultate kilo poreikis vienam bendram standartui.

Šaltinis Wikipedia

Taip atsirado atviras ir naujiems reikalavimams atitinkantis standartas – WebM. Šios standarto kūrimo iniciatorius, kaip ne būtų keista, buvo Google. Tačiau dabar prie jo vystymo prisideda vis daugiau šalininkų – tokių, kaip pavyzdžiui, AMD ir NVidia, kurie pažadėjo aparatinį pagreitinimą (angl. hardware acceleration). Tuo tarpu naršyklių gamintojai (Firefox, Opera, Chrome) pranešė, kad jau ne už ilgo bus išleistos naujos naršyklių versijos, kurios palaikys WebM standartą.

Bendrai paėmus, šio atviro standarto iniciatyva yra labai pagertina ir jos seniai reikėjo. Tai tikrai bus geras postūmis HTML5 vystymui. Gal tai išjudins ne tik HTML5 Video palaikimą, bet ir aplamai visą HTML5/CSS3 koncepciją, nes naršyklės vis dar kariauja tarpusavyje, ir kiekvieną iš esmės bando kurti vos ne savo atskirus standartus.

Bandymas ir įspūdžiai

Jau galima išbandyti kaip veikia WebM su bandomosiomis Opera, Firefox versijomis. Išbandyti galima su YouTube, įsijungus dalivavymą HTML5 betoje.

Štai taip atrodo HTML5/WebM YouTube grotuvo versija. Iš esmės nieko nesiskiria – tik tuo, kad yra HTML5/WebM ženkliukas.

Tiesa, norint pasibandyti kaip viskas tai veikia, dar reikės surasti video, kurie bus rodomi su HTML5 grotuvu, o tokių kol kas tikrai ne daug, nes video turėtų būti užkoduoti su WebM. Taip pat yra ir kitų apribojimų – pavyzdžiui video su reklamomis taip pat kol kas yra kraunamos tik su Flash grotuvu.  Jei nepavyksta surasti tinkamo video, tai galite pabandyti šiuos: youtube.com/watch?v=4ERrvGIpffk, youtube.com/watch?v=EyDeKfVVNzo.

Kokie pas mane susidarė įspūdžiai apie visą tą reikalą? Visų pirma pastebėjau, kad su HTML5 grotuvu CPU išnaudojama tikrai daugiau nei žiūrint tuos pačius video su įprastu Flash grotuvu. Tai ypač pastebima grojant geresnio formato video (720 HD). Ant mano stacionaraus kompiuterio tai nesukėlė ypatingų problemų, tačiau grojant ant kokių nors silpnesnių kompiuterių (pavyzdžiui, netbookų) – tikėtina, kad paveš gan sunkiai. Tuo tarpu GPU lygtais kol kas nėra išnaudojamas, nors tai yra ir dėl kitų priežasčių – ypatingai nesigilinau.

Kas patiko, tai sukiojimas per video -  spaudžiant ant bet kokios video vietos, persikeliama praktiškai momentaliai, be jokio uždelsimo. Žinoma tai tikriausiai kažkiek priklauso ir nuo internetinio ryšio, bet su tuo pačių ryšiu – tai vyksta tikrai greičiau nei su Flash grotuvu.

Keletas dabartinių trūkumų, prie kurių YouTube programuotojai dabar intensyviai darbuojasi:

• video negali būti grojami pilnu ekranu (angl. fullscreen);
• gan dažnai video pakimba ir nieko negroja (čia gali būti ir dėl YouTube HTML5 suderinamumo su naršyklėmis – aš bandžiau su Opera);
• kol kas yra mažai video, kurios gali būti grojamos su HTML5/WebM, t.y. kol kas yra reikalingas atskiras palaikimas;
• neradau būdo įterpti video su HTML5 grotuvu į kitą tinklapį (angl. embed video).

Panašūs įrašai:

1. Opera Unite reprezentaciniai filmukai ir pora panaudojimo pavyzdžių
2. Opera paskaičiavo ir mano tinklaraštį – Opera fan sites

Štai ir artėja šešių metų odiseja link savo (ne)loginės pabaigos. Priminsiu, kad apie šią pabaigą ir kad sezonų bus lygiai šeši  ir nei kiek daugiau, pirmą kartą buvo pranešta dar po trečiojo sezono. Jau to laiku serialo reitingai buvo pradėję kristi, nes kūrėjai vis didino apsukas kurdami naujus siužeto vingius ir intrigas, tačiau praktiškai nieko nepaaiškindavo. Todėl tas pranešimas apie griežtai suplanuotą pabaigą visus serialo gerbėjus tik pradžiugino. Tačiau laukti vis dar buvo likę nei trumpai, nei ilgai – 3 metus.

Laiko buvo pakankama ir kūrėjams, kad gražiai viską suplanuoti ir pabaigti, ir žiūrovams, kad dar pasimėgauti Lost’o paslaptimis, tuo tarpu tiksliai žinant kada viskas tai baigsis. Tačiau per tuos 3 metus serialo reitingai tikrai ne vien tik didėjo. Kelios paskutinės serijos buvo vertinamos gana prieštaringai, jau nekalbant apie didžiąją penktojo sezono dalį, kuri gan stipriai iškrito iš bendrojo konteksto.

Taip pat ir aplamai daugelis kaltina kūrėjus, kad jie kūrė serialą nemastydami apie ateitį – prikurdavo įvairiausias intrigas vien dėl visokių reitingų, ir dabar nežino patys kaip viską tai paaiškinti, arba tiesiog nebespėja visko papasakoti (nors laiko pasiruošti buvo tikrai pakankama). Tokių neaiškių posūkių pasitaikė net ir finaliniame sezone, kai visi iš kūrėjų laukė daugiau konkretikos. Žinoma, ištikimiausi serialo gerbėjai Lost’ą intensyviai gina, motyvuodami tuo, kad Lost’as yra Lost’as ir tiesioginių atsakymų į klausimus laukti nevertėtų.

Bet man labiau kliūna ne neatsakyti klausimai, o taip kaip yra bandoma atsakyti, ir kaip yra nukertami visi galai. Esmė ir yra tame, kad autoriai bando atsakyti į savo sukurtas paslaptis, tik daug kur padaro tai labai nevykusiai. Pavyzdžiui, tai, kaip jie sukišo atsakymą apie paslaptingus balsus džiunglėse. Atsakymas buvo toks tarp kitko, tarsi tai mus nedomino visus šešis metus. Taip kūrėjai dar kartą įrodė, kad tie balsai buvo sugalvoti tik šiaip sau ir nieko ypatingo nereiškė. Iš esmės, kaip ir daugelis kitų prifantazuotų dalykų.

Šiaip ar taip finalas yra visų laukiamas ir vis dar yra vilčių, kad kūrėjai patenkins mūsų lūkesčius.

Kada?

Finalas bus rodomas ne antradienį-trečiadienį, kaip įprastos serijos, bet dar anksčiau – jau šį sekmadienį-pirmadienį (23-24 d.) Taip pat anksčiau buvo pranešta, kad finalas bus visomis 30 minutėmis ilgesnis – t.y. sumoje dvi serijos + 30 minučių. Tikėkimės spės sutilpti – nes vis dar daug neaiškumų.

Panašių įrašų nėra.

Informacijos apie filmą dar nėra daug, žinoma tik tiek, kad filmas turės pasirodyti 2014 metais – t.y. net po 4-5 metų po pirmtako. Nors iš tikrųjų Kameronui tai yra normalus laiko tarpas. Palyginimui Terminator-1 ir Terminator-2 išėjo 1984-ais ir 1991-ais metais – laiko tarpas net dar didesnis, nors, žinoma, ir laikai kitokie buvo.

Tarp Terminator’ių buvo sukurtas filmas Aliens (1984). Tarp Avatar’ų Kameronas taip pat žada išleisti dar vieną savo filmą – Battle Angel, kuris turėtų pasirodyti 2011 metais. Informacijos apie šį filmą irgi nėra daug, ir nieko ypatingai negirdėjau (nors atskirai nesidomėjau), tai ypatingai nieko gero apie jį nepareklamuosiu.

Grįžtant prie Avatar 2 – apie ką bus šis filmas, tai kol kas yra kelios versijos, bet tai yra tik spėlionės:

* veiksmas vėl vyks aplink Jack’ą Sully’į, kuris “gilinsis” toliau į Pandoros džiungles;

* veiksmas bus praktiškai visai nesusijęs su pirma dalimi ir viskas vyks kitoje planetoje ar net kosmose;

* pats Kameronas paminėjo, kad įmanomas dalykas, jog veiksmas išsišakos (t.y. filmas realiai bus kažkiek susijęs su pirma dalimi) ir persikels į gretimus mėnulius ir viskas vyks ten.

O kokio tęsinio norėtumėte Jūs? Kas dėl manęs, tai visgi norėčiau tęsinio arba bent jau tos pačios planetos (Pandoros), o ne visiškai kažko nesusijusio. Nors praeituose įrašuose ir rašiau, kad pirmame Avatare viskas lyg ir logiškai pasibaigė ir daryti tęsinį lygtais nėra reikalo, tačiau norėtųsi kažkokios tai didesnės epopėjos, nes užmojai tam tikrai yra.

Vėl lyginant su Terminator’iais – tai kažin ar būtų galima antrą Terminator’ių pavadinti tiesioginiu pirmos dalies tęsinių. Taip, bendra idėja yra, bet visus Terminator’ius galima žiūrėti ir atskirai. Jie tikrai nėra susiję taip, kaip kokie nors Žiedų Valdovai ar Žvaigždių Karai. Taip kad, pažįstant Kamerono bruožus, manau ir su Avatar 2 bus panašiai – bus bendra idėja ir stilius, bet pats filmas bus savarankiškas.

Ant galo keli smagūs fanų sukurti neoficialūs treileriai, kad truputi pasijuokti. :)

“James Cameron presents a totally completely original screenplay”:

“We spent all our budget in the first movie, so we have got to do it with this stuff. But it’s good quality too, so don’t worry”:

Ir dar vienas toks rimčiau kurtas:

Panašūs įrašai:

1. Filmas “The Book Eli” – pagaliau pažiūrėjau
2. Keli įdomūs faktai apie filmą “Avatar”
3. Filmas “Avatar” (“Įsikūnijimas”) – subtitrus skaityti nebuvo kada
4. Filmas “Basomis per grindinį” (“Barefoot”) – ir dar šiek tiek apie vokiškus filmus
5. Filmas “Taken” (2008), arba Slaptiagentai Irgi Verkia (ir laužo kaulus)

Šį kartą trumpai – viskas pasakyta už mane. :) (liriška šypsena)

Panašūs įrašai:

1. Guitar Pro 6, truputi apie muzikinius redaktorius ir “до чего техника дошла…”

Tačiau su tuo taip pat galima nesunkiai susidoroti.

1. Po to, kai mūsų Show Desktop mygtukas paslaptingai dingo, prikabiname dar vieną kokią nors programą užduočių juostoje. Ir atidarome šios programos nustatymus (angl. properties):

2. Skiltyje Shortcut į Target laukelį įrašome kelią iki mūsų anksčiau sukurto Paint.scf, Desktop.scf ar kaip ten ta mygtuką pavadinote:

“%AppData%\Microsoft\Internet Explorer\Quick Launch\User Pinned\TaskBar\Desktop.scf”

3. Norint pakeisti ikonėlę, spaudžiame Change Icon mygtuką. Galite pasirinkti bet kokią patinkančią ikonėlę. Jei norite standartinės, tai ją galima rasti įvedus į langelį failą:

%windir%\system32\imageres.dll

Tame faile ir bus ta ikonėlė, daugmaž per vidurį:

Kaip lyg dabar jau tikrai viskas ir nedingsta po perkrovimo. Tiesa ikonėlė iškart gali ir nepasikeisti – reikia perkrauti Windows Explorer (per Task Manager, padaryti Log Off/Log In, arba tiesiog palaukti iki kito kompiuterio užkrovimo).

Panašūs įrašai:

1. Windows 7: kaip sukurti seną-gerą “Show Desktop” mygtuką
2. Vasaros laikas ir Windows 7
3. Kaip atstatyti sugadintą Windows Registry – retai naudojamas, bet veiksmingas būdas
4. Windows 7 – kelios naudingos paslėptos ir nelabai funkcijos

Lytrinis nukrypimas (vietoj įžangos)

Kaip visada, mano nukrypimus nuo temos galima prasukti iki skyrelio “prie reikalo“. :))

Iš pradžių eilinį kartą panuogąstausiu, kad vietomis Microsoft’as persistengė tobulinant ir gražinant Windows 7 vartotojo sąsają. Kalbu persistengė, nes buvo pakeisti bent keletas tokių dalykų, prie kurių buvo pratinama jau nuo Windows 95-98 laikų (taip išeina, kad jau beveik 15 metų – “nieko sau!”, kaip pagalvoji). Neturiu omenyje visokių tikrai  pasenusių dalykų, kurių seniai jau buvo laikas atsisakyti.

Taip, permainos yra gerai, sąsajos supaprastinimas ir paklusnumas – dar dvigubai geriau. Tačiau kam reikėjo viską taip stipriai “kietai užprogramuoti” (programiškai kalbant – “hardcode’inti“) ir nepalikti nustatymų laisvės. Tegu pagal nutylėjimą būtų naujoviškai – pagal kūrėjų vizijas, bet palikit gi ir vartotojams laisvę rinktis, nustatyti taip, kaip kiekvienam patogu.

Neverskit vartotojus naudotis 3-čios šalies programomis, kurios greitaveikos ir saugumo tikrai nepriduoda. Arba dar blogiau -  redaguoti registrą, arba daryti paprastus dalykus tiesiai-per-aplinkui. Žinoma nėra viskas taip blogai, kaip aš čia verkiu, bet vietomis iš tikro trūksta vienos-kitos lengvai prieinamos varnelės Windows nustatymuose.

O norėjau aš papasakoti būtent apie vieną iš tokių paprastų-per-aplinkui patobulinimų.

Prie reikalo: kaip sukurti seną-gerą Show Desktop mygtuką

1. Visų pirmą užduočių juostoje reikia prikabinti kokią nors nereikalingą programą (tarkim Paint):

2. Naviguojame į prikabintų (angl. pinned) programų katalogą.

%AppData%\Microsoft\Internet Explorer\Quick Launch\User Pinned\TaskBar\

Dar vienas nukrypimas: Quick Launch nuo seno kažkodėl priklausė nuo Internet Explorer (nes Quick Launch funkcionalumas kažkada ir atsirado su vienu iš Internet Explorer’iu). Bet paaiškinkite man kokiems velniams, jei jau viską taip kardinaliai perdarinėja, kam ir prikabintas programas  reikėjo vėl kišti kažkur giliai giliai prie Internet Explorer’io? Kodėl nepadarius ką nors panašaus į Darbastalį (angl. Desktop) ar panašiai. Microsoft’o keliai nežinomi, kitaip tariant.

Geriausia iškart pasinaudoti kokiu nors Total Commander ar ką ten turite. Su Windows Explorer tiesiog nepavyks pervadinti failo, nes minėtas katalogas yra sisteminis ir rodomas ne visai taip, kaip įprasti katalogai.

3. Tam kataloge surandame ką tik sukurtą nuorodą į mūsų prikabintą programą, mūsų atveju tai Paint.lnk. Šį failą reikia pervadinti iš Paint.lnk į Paint.scf. Kaip jau minėjau, su Windows Explorer tai padaryti nepavyks.

SCF failai – tai failai su Windows Explorer komandomis (angl. Windows Explorer Command). Liaudiškai tariant kažkas panašaus į *.bat failius, bet pritaikyti Windows Explorer aplinkai.

4. Atidarome failą su tekstiniu redaktoriumi. Tiks ir Notepad.exe:

5. Triname visą esamą failo turinį ir įkopijuojame šitą teksto gabalą:

[Shell]
Command=2
IconFile=imageres.dll,105
[Taskbar]
Command=ToggleDesktop

6. Programos ikonėlė turėtų iškart pasikeisti į gražaus darbastalio mygtuką. Perkeliame mygtuką arčiau Start meniu mygtuko ir štai – turime seną, gerą Show Desktop funkcionalumą:

[7. Papildyta: šis būdas veikia ne iki galo, nes sukurtas Show Desktop mygtukas dingsta po persikrovimo. Kokius dar žingsnius reiktų padaryti, kad mygtukas nedingtų, aprašiau sekančiame įraše.]

Lygtais viskas buvo lengva ir aišku, o gavosi toks va ne mažas rašinys. Bet tikiuosi užtat kiekvienam bus aišku kaip ir ką reikia daryti, o šiek tiek daugiau išmanantiems čia tikrai neturėtų būti daug darbo – tai padaroma per kelias minutes.

Išvados ir kiti abrikosai

Visokiems skeptikams – o kam viso šito reikia, nejaugi be to gyventi negalima ir ar nedarau iš musės dramblio? Gal ir iš tiesų tai tik mažas estetinis dalykėlis, bet malonus, nors ir smulkmena. Taip pat tai yra iš tokių funkcijų, kurios yra gan dažnai naudojamos (net įvertinant ir tai, kad Windows+D kombinacija taip pat naudojama).

Visas šias machinacijas verta daryti, jeigu tai labai kertasi su anksčiau įgytais ir tvirtai užsėdusiais refleksais. Arba man pavyzdžiui tenka dirbti su virtualizavimo sprendimais (kelios operacinės sistemos viename kompiuteryje) – pagrindinė aplinka (angl. host system) yra Windows 7 arba Windows Server 2008 R2, o “svečio” aplinkoje (angl. guest system) – senesnės versijos Windows. Rezultate painiava – vienoje sistemoje vienaip veikia, kitoje – kitaip, ir neina nei atprasti, nei priprasti.

Dar viena priežastis, su kuria susidūriau kaip tik ant dienų – darbas su keliais monitoriais. Standartinis Windows 7 Show Desktop mygtukas (tas kuris dešinėje) atsiduria iš esmės ne monitoriaus krašte, o viduryje tarp dviejų monitorių. Dėl ko ir pataikyti ant to mygtuko būna sudėtingiau, ir dažnokai yra pataikoma tada, kada nereikia, nes šalia būna kito monitoriaus užduočių juosta (angl. taskbar). Su mielu noru tą mygtuką išvis išmesčiau, tik dar neradau kaip. :)

Panašūs įrašai:

1. Windows 7: kaip sukurti seną-gerą “Show Desktop” mygtuką (pataisymas)
2. Vasaros laikas ir Windows 7
3. Kaip atstatyti sugadintą Windows Registry – retai naudojamas, bet veiksmingas būdas
4. 7 Taskbar Tweaker – išsvajotas išsigelbėjimas
5. Windows 7 – kelios naudingos paslėptos ir nelabai funkcijos

Prieš keletą mėnesių gyriausi kaip aš laužiau taisiau visgi laužiau savo monitorių. Dar truputi patikslinsiu, nes girdėjau nuogirdų, kad ne visi iki galo buvo perskaitę ir nebuvo pagavę pagrindinio tos istorijos moralo. Moralas buvo toks, kad po mano bandymų perlituoti pasipūtėlius-kondensatorius iš neįsijunginėjančio maitinimo bloko, prieš tai dar panaudojus visokius atsuktuvus ir kelis laužtuvus… žodžiu galiausiai tiesiog nusipirkau naują monitorių. Nes šiaip ar taip jau laikas buvo.

Seną, ne iki galo sulaužytą (bet ir nesutaisytą) monitorių užkonservavau spintoje su tokia mintimi, kad kada nors jį pateiksiu kokiam nors didesniam lituoklio draugui, ir sutaisytą monitorių bus galima pastatyti darbe arba namie kaip antrą. Sako dabar madinga dirbti su dviems ir daugiau vaizduokliais, tai gal ir verta išbandyti.

Ant dienų būtent tai ir padariau – nuvežiau pas kietą dėdė monitorinininininką su diiiideliu ir grėsmingu lituokliu. Savo preliminarią diagnozę į klausimą “kas neveikia?” suformulavau taip:

- Aj, tikriausiai kažkas su maitinimo bloku pasidarė. Iš pradžių išvis neįsijungė, o paskui… vienas indėnas toks prisidėjo, kondensatorius kažkokius bandė perlituoti. Rezultate lyg ir pradėjo įsijungti, bet nieko nerodydavo.

Meistras linktelėjo galva ir pasakė:

- Padarysim, matėm-pažįstam mes tuos indėnus-samodelkinus. Kur buvo lituota – tikrai matysis.

Po dviejų dienų jau važiavau atsiimti veikiantį monitorių. Meistriukas pataisymo lapo pastabose kondensatorių-lituotoją išvadino kreivarankiu (su ta sąlyga, kad ir tos rankos abi kairės), ir tikrai pastebėjo, kad ardant vaizduoklį buvo naudojami laužtuvus primenantys įrankiai. Kitaip tariant, ardant, surenkant ir kitaip mučinant tą monitorių buvo pažeisti matricos šleifo kontaktai ar kažkas tokio, ir nebuvo normaliai pritvirtintas maitinimo blokas (nors aš tą patį pastebėjau kai ir pats pirmą kartą ardžiau monitorių).

BET! Meistriukas Taip pat paminėjo, kad reikalas buvo visai ne maitinimo bloke ir prie jo jis net nelindo. Taip kad panašu, jog kondensatorius aš buvau pakeitęs gerai. Vis gi dar ne viskas prarasta, ir vis dar galite kreiptis, jei reikia gero specialisto. ;))

O šios istorijos moralas prisiprašo sekantis: kondensatorius visgi perlitavau sėkmingai, bet vat laužtuvą, ir ypač du, norint pasiekti tuos visokius kondensatorius – naudoti nereikėtų. Taip sakant, “сила есть – а ума всё равно надо”. Tačiau patirtis bet kokiu atveju smagi, naudinga… ir dar du veikiantys monitoriai, vietoj vieno. :)

Panašių įrašų nėra.