Per tris savaites šioje nuostabioje šalyje pasimėgaudami pamatėm tik kripšlelį, tad ateityje būtinai turėsim čia sugrįžti. Pasakojimas, beje, bus perdėm pozytivus – kam tas negatyvumas? Tad pirmyn!

Idėją kelionei prieš pusantrų metų pametėjo kolega, pats trumpai pabuvojęs šioje Terra Australis Incognita. Lyg tarp kitko apie tai užsiminiau žmonai, o ji nė akimirkos neužtrukusi dvejonėse įsakmiai tarė griežtą „Taip!“. Supratrau, kad šio reikalo jau nenusikratysiu, tad iš lėto pradėjau žvalgytis, kada ir kaip (o gal labiau – už kiek) geriausia ten nukeliauti. Kadangi aukštyn kojom šalies ir metų laikai yra aukštyn kojom, akivaizdu, kad geriausia ten nukakti yra jų šiltuoju periodu, kai mūsuose dar šalta. Prie šių pradinių sąlygų pridėjus faktą, kad vasarą jie patys intensyviai atostogauja, o skrydžių bendrovės šiam periodui neteikia absoliučiai jokių nuolaidų, tarp sprendinių liko tik (mūsiškis) vėlyvas pavasaris ir ankstyvas ruduo. Ir pasirinkom pavasarį (Australijos rudenį). Kodėl? Ogi bendras mūsų pomėgis – Formulė 1. Juk kovo viduryje prasideda naujas sezonas ir tai tradiciškai vyksta būtent Australijoje, Melburne. Tad nukakti taip toli ir nesudalyvauti šiame renginyje būtų buvusi didžiulė nuodėmė. O ypač šiemet, kai buvo įnešta daug pakeitimų, įskaitant visiškai naują variklių standartą.

Taigi gruodžio pradžioje, susitvarkius turistinės vizos eVisitor reikalus, į stalčių atgulė kovo 1 d. Finnair skrydžio Sidnėjaus link bilietai. Pradžioje ketinome apžioti nesveikai daug – aplėkt bent pusę didžiųjų miestų, šoktlet į Tasmaniją, gal net savaitgaliui palėkt iki Oklando Naujojoje Zelandijoje. Tačiau supratom, kad šitaip strakaliodami liksim nieko dorai nematę. Trūktelėjom stabdį ir planuose teliko tik pietrytinė žemyno dalis su trumpu paklydimu link Australijos vizitinės kortelės – didžiausio pasaulyje akmens Uluru (Ayers Rock).

Vietinis. Jų matėm itin nedaug

Tad pirma šios išvykos stotele tapo daugiausiai gyventojų turintis Australijos miestas Sidnėjus, kurį pasiekėme pirmadienio rytą, prabėgus lygiai 30 valandų nuo kelionės pradžios. Miestas mus pasitiko karščiu, saule bei lietumi ir toks permainingas oras mus lydėjo visos kelionės metu. Greitai nusibeldę link miesto centro įsikūrėme išsinuomotame kambaryje (daugiausiai Australijoje naudojomės Airbnb nuomos platforma). Kadangi apsigyvenom visai šalia centrinės miesto dalies, kėlionė jo širdin tiesiai per nuostabius Karališkuosius botanikos sodus (Royal Botanic Gardens) netrukdavo nė pusvalandžio. Tad jau pirmą vakarą grožėjomės Sidnėjaus operos ir Harbour Bridge panorama tyliai sau kikendami, kad Lietuva vis dar šąla žiemoje.

Pirmas dalykas, kuris mus nustebino – pro šalį švilpiantys australai. Mat bėgiojimas jiems – tas pats, kas valgymas ar miegas. Nacionalinis apavas Sidnėjuje – bėgimo bateliai arba šlepetės, nelygu tu prie jūros, ar miesto centre. Nepratusiems mums komiškai atrodė kostiumuoti vyriškiai ir sijonuotos moteriškės, per miestą pėdinę apsiavę sportbačius ir į darbą maišiuke nešini „įprastais“ batais. Kaip ir panelės vakare prie klubų persiaunančios į aukštakulnius, kuriais vaikščioti joms sekėsi sunkiai. Žmonės jie paprasti – pirmiausia patogumas, tačiau grožio irgi norisi. Žodžiu australai – itin aktyvūs ir visi mūsų sutikti mažiausiai bent kartą per dieną išbėgdavo pabėgioti, kėblindavo į sporto salę ar plaukiodavo baseine (kuris yra gana įprastas daugabučių atributas). O dažniausiai ir dukart. Galbūt todėl susidarė įspūdis, kad čia tiek mažai turinčių antsvorio, nors  ir apstu greito maisto užkandinių, kaip ir bet kurioje kitoje „vakarietiškoje“ spartaus gyvenimo šalyje.

Sidnėjaus centras

Pats Sidnėjus savotiškas miestas, iki šiol nežinau, ar jis man labiau patiko, ar nepatiko. „Žemaūgė“ Viktorijos laikų architektūra graži, tačiau miesto centras kiek nevykęs. Šiaip jau mėgstu dangoraižių rajonus, tačiau Sidnėjaus CBD nors ir atrodo neblogai iš tolo, pačiame jame jautiesi kiek nejaukiai. Atrodo šiek tiek padrikas ir netvarkingas, nuolad skendintis šešėlyje, kai iš tikro šviečia saulutė. Daug maloniau slampinėti amplinkiniais gyvenamaisiais rajonais, užsukti į parkelius, kuriuose net kaba lentelės, raginančios žmones lipti ant žolės, nes ji čia tam juk ir yra! Be jau minėtų statinių, tapusių Sidnėjaus vizitine kortele, beigi keliolikos į paveldą įtrauktų istorinių pastatų, nieko įspūdingo daugiau nėra, o Sidnėjaus bokšte (Sydney Tower Eye) esanti antra pagal aukšti apžvalgos aikštelė Pietų pusrutulyje yra gana atgrasi, nes prašyte prašosi atnaujinimo. Bent jau naujo įstiklinimo…

Dėmesio vertos vietos: Darling Harbour (itin populiarus miestiečių laisvalaikio praleidimo centras, gausu kavinių, restoranų, parkelių, muziejų), The Rocks (istorinis Sidnėjaus centras, seniausia jo dalis), Royal Botanic Gardens (milžiniškas botanikos sodas, nakčiai, beje, uždaromas), pietinės miesto dalies šiaurė (Potts Point ir Elizabeth Bay rajonai), Circular Quay (pagrindinis vandens transporto mazgas, Sidnėjaus operos ir uosto tilto kaiminystė). Atskiro dėmesio nusipelno pats Sidnėjaus uostas (Port Jackson) ir palei Ramųjį vandenyną išsidėstę trumpučiai žydro vandens paplūdimiai, nuo įžymiojo Bondi Beach iki Coogee Beach. Įspūdingiausia uosto panorama, žinoma, atsiveria nuo apžvalgos aikštelės viename iš Harbour Bridge kolonų. Vaizdas – absoliu čiai lyg atvirutėje! Iki kelionės buvau užsidėjęs šios panoramos wallpaper’į, o grįžęs jau galėjau naudoti savo nuotrauką, nes net be retušavimo viskas atrodo lygiai taip pat :) Tiesa, pramoga perlipti tilto konstrukcijomis nepasinaudojau, nes žmona niekaip nesutiko, o vienam kabarotis už kelis šimtus dolerių nebuvo didelio noro.

Bondi beach, populiariausias ir žymiausias Sidnėjaus paplūdimys

Ne ką prastesni vaizdai atsiveria ir plaukiojant pačia įlanka – visiškas must do. Vieną dieną nusprendėm persikelti kiton miesto pusėn ir nukeliaut į atokesnį Manly paplūdimį. Kelionė keltu iš uosto trunka apie 25 minutes, tačiau to net nepajunti, nes plaukdamas godžiai ryji nuostabius pakrantės vaizdus. Tad visai verta naudotis keltų paslaugomis, tik kurios, gaila, yra gana nepigios.

Nutolti nuo miesto verta dar ir dėl to, kad atsidūri arčiau vietinių australų ir toliau nuo turistų. Žinoma, Manly paplūdimis nėra visiškai izoliavesis nuo turistų, tačiau tuo jis ir išskirtinis, kad čia renkasi daugiausia gretimų rajonų gyventojai. Tad ir atmosfera kiek kitoniška – ore tvyro visiškas atsipalaidavimas. Ramus, tylus, mažo eismo intensyvumo rajonas, šilti, išsišiepę, atsipalaidavę žmonės, banglentės, smėlis, jachtos, palmės ir visai netikėtai atrastas mirkobravoras „4 Pines“, kurio alus jau per pirmas dienas Sidnėjuje spėjo atkreipti į save dėmesį parduotuvėje, o liežuvis nenustodavo jo reikalauti. Iš bačkos jis dar puikesnis! Atsitraukus atokiau sunkiau sekasi suprasti ir australietišką anglų kalbos dialektą: vartojama vis daugiau slengo, kurio iš anksto neišstudijavus beveik neįmanoma suprasti. Tad pasitaiko net ir tokių situacijų, kai bare tesupranti tik standartinį pasisveikinimą „Hello mate! How ya doin’“ ir daugiau nieko :-)))

Visur gausu mums kiek neįprastos gyvūnijos (australinis baltasis ibis)

Žymusis Bondi paplūdimys, savo ruožtu, visiškai kitoks. Kadangi iki jo nusigauti kiek paprasčiau (nors viešojo transporto sistema Sidnėjuje šiaip jau sudėtinga net patiems miestiečiams), jis nuolat sausakimšas. Čia verta per daug neužsibūti, o vietoj to pasivaikščioti uolėta pakrante iki pat Coogee paplūdimio: uola, įlanka, siauras ruožas smėlio, uola, įlanka, siauras ruožas smėlio ir taip iki galo (taip, čia ne „havajietiški“ begaliniai balto smėlio paplūdimiai, bet tokių irgi esama, tiesiog reikia nusibelsti kiek šiauriau Australijos). Taigi vieną nuostabiai saulėtą ir karštą rytą pradėjom šį maršrutą, tačiau baigti teko kiek nusigandus. Coogee papludimys pasitiko gresmingu audros frontu (žr. nuotrauka galerijoje arba video čia), o nuvilnijusi liūtis sutrkdė eismą visame Sidnėjuje pačio vakarinio piko įkarštyje – užlietos gatvės tapo nepravažiuojamos, eismą nutraukti turėjo netgi traukiniai. Tačiau visa tai baigėsi taip greitai, kaip ir prasidėjo. N0rs Melburnas ir garsėja besimainančiu lietingu klimatu, sidnėjuje vandens iškrenta net iki 3 kartų daugiau, tačiau viskas įvyksta žaibiškai ir vienu ypu.

Tačiau nepaisant lietaus jau po kelių dienų mūsų SPF 30 kremas nuo saulės iškeliavo šiukšliadėžėn, nes SPF 50+ čia yra nepamainomas. Net jau neminint to fakto, kad ir pastaruoju reikia teptis labai dažnai, antraip akimirksniu savo kūnu imi jausti, kodėl šioje šalyje mirtingumas nuo odos vėžio yra vienas didžiausių visame pasaulye. O paplūdimyje sutikti žmones nešinus vieno litro (!) kremo talpomis – nieko neįprasto.

Šio įrašo pabaigai tik pridursiu, kad viešasis transportas Sidnėjuje yra pakankamai sudėtingas. Be vienkartinių bilietėlių egzistuoja dieniniai, savaitiniai ir panašiai, bet jų rūšių – labai daug. Vieni negalioja autobusams, kiti negalioja laivams, treti tik iki tokios zonos, ketvirti – iki anokios. Sistema paini ir patiems Sidnėjaus gyventojams. Susisiekimas miesto centre dar perprantamas, aptarnaujamas traukinių, bet nusigaudi į pakraščius darosi kebliau, kai reikia persėsti į atobusus. Pastarieji Sidnėjuje – sudėtingiausia sistema, nes jų maršrutų yra begalė, o kelionės kaina priklauso nuo kertamų tam tikrų (ne konkrečiai miesto) zonų skaičiaus. Kiek tų zonų kirsti reiks nusigaunant iš vieno taško į kitą dažniausiai neaišku, tiksliausiai gali atsakyti tik pačio autobuso vairuotojas (net rekomenduojama jo klausti), o dar jei reikia persėsti – juoda painiava, stotelės vos pastebimos, bendro visų maršrutų žemėlapio niekad nebūna. Na, bet bent jau iš ir į oro uostą papulti lengva.

Liūdniausia, jog dabar manau šią tautą esant nuo seno pasmerktą tokiai mąstyseniai. Nes jiems, ko gero, toks šalies egzistavimo būdas yra skiepyjamas jau kelis šimtus metų, ir kitaip tapti gali tik ištisus dešimtmečius darant visiškai atvirkščiai, kas yra sunkiai tikėtina (bet gal įmanoma).

Abu vienbalsiai tvirtino, kad taip, karas yra blogai ir geriau jau jo nebūtų, kad dėl visų karinių konfliktų kalti kažkokie mat abstraktūs ginklų gamintojai, bet ne konkrečios valstybės ir t.t. Tačiau taip pat jie vienbalsiai tvirtino, kad Rusija padarė nuostabų žingsnį „susigrąžindama“ Krymą, nes „mano vaikystė ten visa prabėgo, todėl Krymas yra Rusijos“. Blogiausia, kad vienas jų tvirtino net neegzistuojant Ukrainos – juk tai viena ir ta pati „broliška“ Rusija. Tačiau kitas, netikėtai, parodė dar turintis kažin kokią kruopelytę smegenų ir pirmajam prieštaravo: girdi, kad „jeigu bent dalis žmonių kalba kitoniška kalba, jie turi teisę į savo valstybę, teritoriją“.

Visa kita buvo nuobodus šlamštas susivedantis į tai, kaip va visas pasaulis bei amerikonai su NATO paprasčiausiai nori „apsupti Rusiją iš vusų pusių, ją izoliuoti ir sunaikinti“. Kai aš paklausdavau, kodėl to norima, jie nesugebėdavo nieko atsakyti. Galų gale bendrai visiems sutikus, kad visgi juk galima gyventi draugiškai ir sutarti (o „rusai juk tą ir daro, tik va amerikonai visus sukursto!“) aš leptelėjau, kad Rusija to nė iš tolo nenori. Argumentavau tuo, jog ši šalis iki šiol niekad nepripažino ir neatsiprašė už šitiekos šalių okupaciją, o blogiausia – už šitiekos žmonių trėmimus, žudymus. Pasakiau, kad pamatus naujai draugystei tikrai galėtų padėti pačios Rusijos paprasčiausias nevaidmainiškas (kaip mes galim būti tuo tikri? negalim) _atsiprašymas_. Pradžiai bent tiek.

Tada pokalbio dalyviai pradėjo guostis, kad juk ir savo tautiečius šalis trėmė, uždarinėjo į kalėjimus, žudė. O jų juk irgi niekas neatsiprašė. Šiokia tokia pauzė įsivyravo po to, kai aš paklausiau, o kaipgi galima patikėti gerais ketinimais šalies, kuri net savo žmonių nesugeba atsiprašyti! Tada vienas, pritariant kitam, išsipasakojo, kaip ten jo kažinkurio giminaičio šeimos kažin keli broliai buvo ištremti į tą patį Sibirą, bet… Bet užtai kiti gavo galimybę nemokamai mokytis, studijuoti, garantuotai gauti darbą, nemokamą sveikatos apsaugą!

Štai šitai mane pakirto ir nejuokais išgąsdino. Aš supratau, kad bet kokia diskusija netgi ir su (kaip galvojau) šviesiais šios tautos mokslo žmonėmis yra visiškai bergždias reikalas. Kaip tu gali ką nors išaiškinti žmogui, kuris dėl abejotinos kokybės švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos sistemos kone savanoriškai SUTINKA PAAUKOTI VIENĄ KITĄ SAVO GIMINAITĮ. Jiems svetimo gyvybė (o turbūt ir sava) – jokia vertybė. Tik išoriškai, „taip, blogai, bet va…“. Juk tokia šaltakraujiška tauta praktiškai be vargo gali labai toli nueiti.

P.S. Taip, yra ir kitaip manančių. Bet tų kitaip manančių procentas yra žymiai per mažas.

P.P.S. Aš tik nesupratau, kaip tie du pokalbio dalyviai, šitaip nuožmiai gynę visus tėvynės veiksmus, skundėsi, kaip va yra blogai, nes jiems privaloma per metus iš Jungtinės Karalystės grįžti padirbėti į Rusiją kažin kiek tai savaičių. Neva to yra per daug ir jie visai nenori ten važiuoti. I’m a bit confused.

Žiūrėti Lietuvos aludariai didesniame žemėlapyje

Lyderiai savaime aiškūs: Panevėžys, Pasvalys, Pakruojis ir Biržai. Tad jei nesikratot alaus ir kartais lėksite pro kurį iš miestų ar miestelių, ant kurių padėtas bent vienas žalias žymeklis, pabandykit užsukti, galbūt pavyks gauti šviežios putelės.

O ta pačia proga pasidalinsiu naujiena, kad rugsėjo 5-6 dienomis Belmonte vyks „Mažų alaus daryklų šventė“. Tiesa, „Vilkmergės“, „Biržų alaus“, „Ponoro“ ir „Kauno alaus“ mažomis daryklomis nepavadinčiau…

Jei kam įdomu, pateikiu klasika tapusios mokslinės fantastikos serijos „Zenitas“, kurią nuo 1971 m. leido „Vaga“, o nuo 1985 m. iki pat 1992 m. – „Vyturys“, knygų „išplėstinį“ sąrašiuką. Ne šiaip bibliografinis sąrašas, o su viršeliais, trumpais aprašymais ir kt. įdoma ar ne tiek įdomia informacija. Ne apie visas knygas informaciją sudėjau – mano paties bibliotekėlei dar šiek tiek trūksta iki 52 knygų :) Bet tikiuosi, kad palaipsniui išbaigsiu. Jei turit pastabų ar minčių, ką pakeisti, kokią info pridėti, pasakykit.

Taigi vakar vėl lankiausi „Keistuolių teatre“. Nulėkėm paspoksoti į tragikomediją „Juokdario mirtis arba kas nužudė Šekspyrą“. Nors nuo šio spektaklio premjeros praėjo beveik 5 metai, galiausiai pasitaikė palanki proga jį pamatyti. Ir galiu pasakyti, kad tai vienas iš geriausių Keistuolių darbų, nors man jie visi savotiškai geriausi. Nuomonė, be abejo, subjektyvi, nes taip ir turi būti: kiekvienas žiūrovas teatre randa tai, kas svarbu tik jam vienam. Komiškai ir ironiškai, tačiau toli gražu ne paviršutiniškai vaizduojamos veikėjų iš žymių Viljamo Šekspyro kūrinių mirtys. Mirtis ir požiūris į ją yra šio spektaklio pagrindas.

Beje, sėdėti pirmoje eilėje per patį vidurį yra tikras „kaifas“. Matosi kiekvienas, net ir menkiausias, aktoriaus krustelėjimas, kiekvienas mažytis prakaito lašelis veide. Smagu :)

Na o prieš spektaklį buvom nuslinkę į „Knygų mugę“. Tiesą sakant, net nežinau, ko ten einu. Mat sutaupyti mugėje tikrai nesutaupysi, nes reikia mokėti už bilietą, o populiaresnes knygas kai kurios leidyklos parduoda netgi brangiau, nei siūlo paprastai. Aišku, pasitaiko ir vienas kitas nukainavimas, netgi per pusę kainos, lyginant su knygynais. Ai, bet koks skirtumas, išvardinsiu pastarosios savaitės pirkinių sąrašą, kurio, greičiausiai, užteks pusei ar net visiems metams…

Taigi pirmu taikymu pačiupau Aldous Huxley „Sala“. Tai paskutinė šio rašytojo knyga, kurioje jis antiutopiško požiūrio pasaulį pakeičia į šviesesnį – utopinį. Įdomu bus palyginti su jau perskaityta knyga „Puikus naujas pasaulis“. Beje, skaičiau, jog „Kitos knygos“ dar šiais metais žada išleist jo esė: „Suvokimo durys“ ir „Rojus ir pragaras“. Truputis filosofinės psichodelikos ir eksperimentų su meskalinu. Nors galbūt prieš tai reikėtų perskaityti bene labiausiai vertinamą jo knygą „Kontrapunktas“, nors kažkodėl atrodo, kad iki šios 600 psl. knygos man dar reikėtų „paaugti“.

Tiesa, prie šios knygos gavau leidykla „dovanojo“ Vytauto Kubiliaus apybraižą trimis kalbomis apie Adomą Mickevičių. Matyt nusprendė atsikratytu leidinėlio, nes 3000 egzempliorių tiražas išleistas dar 1998 m. pabaigoje.

Taip pat ta pačia proga, pačiupau „Tyto Alba“ perleistą A.C.Clarke mokslinės fantastikos klasiką „2001 metų kosminė odisėja“. Tiesiog į asmeninę kolekciją :)

Kiek anksčiau dar įsigijau pačią pirmą George Orwell parašytą knygą „Dienos Paryžiuje ir Londone“. Žinoma, tai ne „1984-ųjų“ ar „Gyvulių ūkio“ tipo antiutopija, o pusiau autobiografinis pasakojimas apie gyvenimą skurde. Ir dar, vėlgi tos pačios „Kitos knygos“ planuoja šiemet išleisti dar vieną jo memuarų knygą – atsiminimus apie Ispanijos pilietinį karą „Katalonijai pagerbti“.

O penktadienį netikėtai gavau dovanų dar vieną knygą, nors važiavau jos nusipirkti. Pats Romualdas Karazija padovanojo „Žalias teorijos medis: Akad. A.Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla“. Tai lengvai skaitoma knygelė apie Adolfą Jucį, vieną iš žymiausių lietuvių fizikų, labiausiai žinomą už daugiaelektronių atomų teorijos kūrimą ir vystymą. Talentingo žmogaus būta, turėjusio dideles vertybes. Pvz., ar žinojote, jog atkūrus Vilniaus universitetą ir dalį fakultetų atkėlus iš Kauno (Lietuvos universiteto), A.Jucys, norėdamas pažymėti šį išimtinį įvykį, pėsčias per dvi dienas atėjo iš Kauno į atgautą sostinę? Ir tiesiai į Chemijos ir fizikos skyriaus rūmus Naugarduko gatvėje, nes norėjo sužinoti būsimas studijų ir darbo sąlygas? O be šio didelio pasišventimo mokslui, jis visą laisvalaikį skyrė gimtojo žemaičių krašto tyrinėjimui ir kalbotyrai.

Ir todėl vos susilaikiau nenusipirkęs „Juozas Vidmantis Vaitkus: Per mokslo prizmę“. Knygos apie jį patį ir puslaidininkių istoriją, išleistos jo 65 metų jubiliejaus proga 2006 m.

Tačiau teko atsisakyti ir atidėti tai ateičiai, nes mano lentynoje guli turbūt kokios 7 neperskaitytos knygos, iš jų 4 jau pradėtos. O laiko šiam malonumui turiu gana nedaug. Bet… gal geriau atidėsiu visus (kad ir svarbius) darbus, ir šiandien atsiduosiu kerinčiam spausdintam žodžiui. Kad ir ką bekalbėtumėt apie naujas technologijos, šito man niekas neatstos.

P.S. Gal kas žino, kodėl veinas rašytojas (berodos Romualdas Zubinas) taip varganai atrodė (žr. čia, 11 nuotrauka nuo viršaus)? Net gaila pasidarė… Kiek girdėjau, jo knyga „Perkūnas“ gana prieštaringai vertinama, tai gal nelabai kas perka tuos 800 egzempliotrių?

www.subplanck.com

Pvz., yra visa krūva Feinamno knygų, 10 tomų Landau ir Lifšico teorinės fizikos kurso. Daugumos knygų net bibliotekose nėra, o jei kokia ir yra, tai dažniausiai tik vienas vienetas pasitaiko, kurį kone su pirštinėm ir respiratoriumi vartyti liepia. Taigi, jei kam naktimis nesimiega ar šiaip teoretikai “nuo gimimo”, tokių knygučių pro akis nepraleis.

Tiesa, viskas patalpinta naudojant rapidshare.com tarnybą. A, dar turbūt sakysit, kad negražu pirataut? Galbūt ir negražu, bet ką daryti, jei tos knygos kainuoja iki kelių šimtų litų?

Ta pačia proga pasidalinsiu dar viena nebloga nuoroda (šiaip jau ji senokai žinoma, bet…): Masačusetso technologijos institutas dalinasi per 1800 ten dėstomų kursų. Ir ne šiaip dalinasi, o suteikia galimybę vos ne pilnavertiškai studijuoti: pateikiamos užduotys, teorija ar net testai/egzaminai (žinoma, be papildomos literatūros neišsiversi). O smagiausia, kad yra net vaizdo paskaitos! Kai kuriomis iš jų dar praėjusį pavasarį pasinaudojau. Galvojau šiaip pasižvalgysiu, o pasirodo dar ir naudos davė :)

Nuoroda: ocw.mit.edu/OcwWeb/web/courses/courses/index.htm

Turėtų praversti norintiems pagilinti savo žinias. Na, ir turintiems pakankamai laiko :)

Tos juodos šukės po magnetuku – sulūžusi superlaidininko plokštelė. Šukes atšaldėm skystu azotu, kurio virimo temperatūra yra −196 °C. Šiuo būdu padedama aukštatemperatūriui superlaidininkui pasiekti superlaidumo būseną, kurios kritinio taško temperatūra (kuomet šios savybės išnyksta) yra šiek tiek aukštesnė už azoto virimo.Gaila, bet paprastai reiškinio nepaaiškinsiu, nes neturiu sugebėjimų aiškiai reikšt mintis. Tiesiog pasakysiu, kad čia pasireiškia Meissner‘io efektas, t.y. superlaidininkas tuo pačiu yra ir idealus diamagnetikas (jis savotiškai „išstumia“ magnetinį lauką iš savęs) ir „flux trapping“ (srauto pagavimas, įkalinimas). Grubiai kalbant, superlaidininkas tarsi įsimena jį supantį magnetinį lauką ir išlaiko tokią sistemos būseną.