Einame Sistema -> Administravimas -> Tinklo nustatymai

Atsiradusioje lentelėje pasirenkame „Kompiuteriai“. Apačioje spustelėję ir suvedę slaptažodį atrakiname nustatymų keitimo galimybę.
Va štai šiame sąraše reikia pridėti naujus kompiuterius, jeigu norime, kad juos pamatytų mūsų sistema. Pavadinimus ir IP adresus sužinojau užsukęs į Routerio konfigūravimo langą. Jei vardas yra, gali prireikti pakeisti tik IP adresą. Tai atlikus iškarto pamačiau abu kompiuterius. Su Windows xp problemų nekilo, atsirado visi pasharinti katalogai. O štai windows 7 pasakė, kad reikalingas kažkoks neaiškus slaptažodis, kad galėčiau ką nors pamatyti. HomeGruop’o slaptažodis netiko.
Einame Start -> Control Panel -> Network and sharing center. Atsivėrusiame lange renkamės „Choose homegroup and sharing options“.

Nustatymuose spaudžiame ant „Change advanced sharing settings…“

Pasirenkame „Public“ nustatymus.

Ir „Turn off password protected sharing“.

Kiek prisimenu, to ir užteko, kad iš Ubuntu galėčiau pasiekti savo laptopą. Visgi, septintoji langų versija Ubuntu taip ir nepamatė. Na, bet gerai, kad nors iš vieno kompiuterio pavyko pasiekti tinklą.

O kad būtų linksmiau, tai Windows 7 turi begalę apsaugų ir kitokių dalykų, kurie kartais užknisa. Taigi, net norint pasharinti katalogą gali kilti problemų.

Taigi, spaudžiame dešinį pelės klavišą -> Share with -> Specific people…

Atsiradusioje lentelėje pridedame „Everyone“ ir nustatome leidimus. Be šito katalogą rodys, bet įeiti neleis, prašys slaptažodžio.

Štai ir viskas. Šiaip pats būdas nėra tobulas, nes dabar pastebėjau, kad išjungus vieną iš kompiuterių veikia ne visai gerai, tai jei žinote ką nors geresnio, lauksiu komentarų.

P.S. Gal kas žinote, kaip suinstaliuoti Office 2010 Linux sistemoje? Wine turiu, bet štai *.exe failų failų paleisti nepavyksta. O net ir paleidus, Office’as pareiškia, kad gali būti įdiegtas tik į Windows operacinę sistemą. Čia viena iš dar nemažai likusių problemų, kurioms tiesiog neturiu laiko…

Edit [2010.09.01] Visgi bandant antrą kartą perkelti failus mano sugalvotas metodas nebeveikė. Niekas nepadėjo, nė neįsivaizduoju kas galėjo nutikti, kodėl pradžioj veikė, o dabar ne. Bet draugas pasiūlė gerą nuorodą, pagal ją atlikus gavau katalogą, “pasharintą” abiejuose kompiuteriuose. Taigi, vis šis tas.

Kad vėl neužleisčiau tinklaraščio be įrašų ilgesniam laikui, pasidalinsiu įspūdžiais iš trečiojo senamiesčio žiogo koncerto. Sulaukėme gana įdomaus projekto: „Dharmos Whalkatos”, kurį sudaro Domantas Razauskas, Darius Žvirblis bei Andrius Zalieska.
Koncertas vyko Povilo Stulgos Lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus kiemelyje, tikrai jauki aplinka, tik žmonių prisirinko, na, sakyčiau šiek tiek per daug. Koncerto metu kur nors praeiti jau buvo sunku, gerai, kad tai kiemas, o ne pastato vidus, tai jokio diskomforto nesijautė. Iš pradžių dar gana keistai atrodė ant scenos pastatytas radiatorius, pakaba, stalas. Bet atlikėjai paaiškino: „Norime sukurti namų aplinką“. Pats koncertas truko beveik tris valandas, ir tikriausiai būtų trukęs dar ilgiau, bet organizatoriai paprašė baigti, na, nieko keisto, jau buvo 10 valanda vakaro.
Per daug nieko nerašysiu, ne esu muzikos ekspertas, taigi, jos vertinti negaliu. Koncertas tikrai patiko, o jums įdedu energingiausiai atrodžiusią dainą. Šiaip čia lyg ir grupės „Atika“ daina, na, bet patinka man ji

Na ir dar kelių žmonių prašymu, atsisveikinimo daina. Taip pat gana smagi:

I’m back. Gana ilgas laiko tarpas praėjo po paskutinio įrašo, bet aš dar savo  bloginimo karjeros nenutraukiu ir tinklaraščio neuždarau. Čia taip gavosi, kad visai neseniai apsigyniau bakalaurą, baigiau univerą, tai tuo metu nebuvo laiko. Vėliau labai tingėjosi, tiek dėl karšto oro, kai visai nesinori sėdėti prie kompiuterio, tiek dėl įvairių kitų darbų. Gal ir dabar nieko nebūčiau parašęs, bet savaitgalis buvo tikrai įsimintinas, tai pasidalinsiu įspūdžiais.

Taigi, sudalyvavau pėsčiūjų žygyje „Radvilų keliais“. Iš anksto net per daug neplanavau, informacijos taip pat neieškojau ir iki paskutinių dienų beveik nesidomėjau. Draugai pasiūlė, gavosi beveik 10-ties žmonių kompanija. Kadangi daugelis rinkosi ilgiausią trasą, tai tokią pasirinkau ir aš. Pats žygis prasidėjo savaitgalį, bet registracija jau nuo penktadienio ryto. Atrodė šiek tiek keista, nes daugelis žmonių juk dirba beveik iki vakaro. Bet kadangi mūsų kompanijos didžioji dalis buvome laisvi, dėl to galėjome nesijaudinti. Visgi, atvažiavome tik apie 16 valandą. Mašinų prie karinės bazės stovėjo daug. Iškarto į teritoriją važiuoti dar neleido, pirmiausia reikėjo užsiregistruoti, kad dalyvauji žygyje. Surasti registracijos vietą nebuvo sunku, bet žmonių eilė buvo gana ilga. Išsirangiusi net lauke. O dar vakarinė saulė, tai stovėti buvo tikrai karšta.  Bet pralaukus kokią valandą priėjome registraciją ir sėkmingai užsiregistravome. Šiaip žygis nemokamas, bet kas norėjo, galėjo nusipirkti, arba tiksliau susimokėti už medalį, kurį gautų, jei sėkmingai įveiktų trasą abi dienas. Galvojau apie tai, bet kai sužinojau kainą – 40 Lt. – apsisprendžiau greitai,  šį kartą apsieisiu be medalio. Dėl maitinimo iš anksto nieko nežinojau, tik buvau girdėjęs, kad galima užsisakyti. Ir tikrai, dviem dienoms, pusryčiai ir vakarienė kainavo tik 15 litų. O kad taip Kaune kur nors būtų tokių kainų. Pabaigę registraciją laisvai įvažiavome į kareivines ir pasistatėme mašiną. Kadangi buvome beveik paskutiniai, tai apsistojome pustuščiame kareivinių pastate. Kiti žmonės buvo apgyvendinti pirmuose dviejuose. Lovos dviaukštės, kaip ir pridera. Tik miegmaišiai, jei būčiau žinojęs, būčiau pasiėmęs ką nors „lengvesnio“. Nes tokiom karštom naktim miegmaišio audinys yra tikrai per storas, dėl ko miegoti yra per karšta. Prie mokyklos buvo pastatyta scena, atidarymo ceremoniją praleidom, bet vakare užėjom pasižvalgyti. Kaip ir visuose renginiuose, scena, žmonės, kažkas koncertuoja. Nieko per daug ypatingo. Šiek tiek panaktinėjom ir apie vidurnaktį nuėjome ilsėtis.

Ryte kėlėmės anksti, 6.30. Gal kad kita vieta, gal kad kiti pradėjo keltis, bet atsikėliau be didesnių sunkumų. Pusryčiauti buvo galima nuo 7 valandos. Maisto davė tikrai daug, porcija didelė. O dar kai atsirado kuriems buvo per daug, arba nenorėjo to, nenorėjo ano, tai pilvas buvo pilnut pilnutėlis. Ką nors kitą veikti būtų buvę jau net sunku. Startavome maždaug 8.15. Ėjome beveik pirmi, bandydami neatsilikti nuo priekyje einančių kareivių, nes maršrutas buvo nežinomas. Nors nuorodų buvo užtektinai, ties kiekvienu posūkiu, bet visgi. Mūsų grupę gana greitai pasidalino. Aš patekau tarp einančių greičiau. Dar po kurio laiko viena mergina išsiveržė į priekį ir pradėjo eiti su pačiame priekyje buvusiais kareiviais. Poilsio punktai, gal taip būtų galima juos lietuviškai pavadinti, buvo maždaug kas 10 kilometrų. Pirmąjį pasiekėme gana greitai. Buvo visai įdomu pamatyti, kaip ten viskas atrodo. Prausimuisi pakabinti vandens maišai, geriamasis vanduo iš įprastinių 20 litrų butelių. Dar generatorius stovi, groja muzika ir prekiauja įvairiais užkandžiais. Ilgai neužsibuvome, gal tik  5 minutes, ir vėl į kelią. Kelias ėjo per mišką, tai eiti buvo visai malonu, nesijautė labai didelio karščio. Tik daug kur buvo smėliuotas, buvo sunkiau eiti o smėlis krito į batus. Ne itin malonu. Sekančiame sustojime ir vėl neužsibuvome, pabuvome netgi dar trumpiau, bet išėjom kartu su pačiame priekyje ėjusiais kariškiais. Taigi, buvome kaip ir vedliai, nors tas tempas man pasirodė truputį per greitas, bent jau iš pradžių, Norėjosi eiti šiek tiek lėčiau. Bet kai eini su grupe, ir nori neatsilikti, nieko kito nelieka. Aišku, eiti taip pat įdomiau, gali pasišnekėti, paklausinėti. Sužinojau, kad einant pačią ekstremaliausią  100 km trasą su kareiviška apranga, po to net nagai nukrenta. Baisu, net šiurpas nukrato tai išgirdus. Trečiąjį punktą pasiekėme lygiai per valandą. Bet ten nieko nežymėjo, tik šiaip poilsiui buvo skirtas. Pratampėm kojas, atsigavom, ir vėl į kelią. Netrukome pasiekti ir ketvirtą, kelias pakankamai geras, kai kur žvyrkelis, kai kur miško kelias, eiti nesunku. Ketvirtajame pasidžiaugėme, kad jau paskutinis, ir liko visai nedaug, gal tik 12 kilometrų. Bet kaip paaiškėjo, tai buvo pati sunkiausia atkarpa. Iš pradžių teko gana didelę atkarpą žingsniuoti asfaltu, šalia kelio. Karšti didelis, saulė kepina. Va čia ir pradėjo mūsų grupelė skaidytis. Kas galėjo, vis dar ėjo tuo pačiu tempu, kiti po truputį mažino. Išsukę iš kelio miško iškarto nesulaukėme, dar teko eiti laukais. Tada pradėjo jaustis kojos, kurios kaip ir pareiškė: viskas, šiandien užteks. Ir kuo toliau, tuo blogiau. O tie likę kilometrai niekaip nėjo į pabaigą, vis kelias ir kelias. Jau net kelis papildomus prisėdimus padarėme, tada tik dar sunkiau būdavo pakilti ir tęsti kelionę, bet be jų ne ką buvo lengviau eiti. Vienoj vietoj, praėję pro įkaitintą smėlį, kaip per kokią dykumą ir kelius su didžiulėmis balomis, pro kurias net kareiviškos mašinos nevažiavo (ties viena matėsi pagal vėžes, kad sustojo ir apsisuko) vos nepasiklydome. Ten buvo sankryža, o kažkas iš vaikų ar šiaip žmonių nuraišiojo kaspinus, kuriais buvo žymimas kelias. Bet pasukome teisingu keliu. Vėliau dar sutikome kažką iš organizatorių, tai jie greitai nurodė teisingą kryptį ir viską sutvarkė. Bet matėme, kad kai kurie ėjo, ir nuėjo, ne ta kryptimi. Nepasisekė… Nors ir ėjome teisingu keliu, bet dėl akmeninių kojų, tiek man, tiek draugei teko lėtinti tempą. Ir labai stipriai. Beveik pasiekiau stadiją, kai lyg ir reikia eiti, lyg ir nedaug liko, bet nebe išeina. Kojos nebejuda. Visgi, kažkokiu būdu, vos ne vos pasiekti finišą pavyko. Atsižymėjau, ir sakau, viskas, rytoj neisiu. Bet pasiėmiau lapelį sekančiai dienai, su idėja, kad, na, ryte visko gali būti. Likęs vakaras buvo paskirtas atsigavimui. Iki kareivinių nuo mokyklos vos vos paršliaužiau. Soti vakarienė šiek tiek padėjo, žinoma. Į koncertą jau net nėjau, dešinės kojos lyg ir sausgyslę skaudėjo, kelienio vidinėje pusėje, beveik negalėjau sulenkti kojos. Raumenų skausmo kaip ir nesijautė. Pratampiau raumenis, dar kremu (Perskindol) pasitepiau ir ilsėjausi. Tas gelis veikė tikrai neblogai, iš pradžių jautėsi šaltis, o po to šiluma. Sulaukus nakties miegas buvo tikrai saldus, ne taip kaip pirmą naktį.

Antra diena. 6.30. Iš antro aukšto išlipau be didesnių problemų. Vaikščioti irgi išeina, ir visai normaliai. Pusryčiai pasirodė ne tokie sotūs kaip pirmą dieną, bet per daug nesiskundžiau. Kadangi iš mūsų grupės atsisakė eiti tik du žmonės, o aš lyg ir normaliai paeinu, tai nusprendžiau eiti. Su mintimi, kad nueisiu bent dalį trasos. O tada, jei ką, tai nuo kokio punkto gal parveš. Dar spėjau batus šiek tiek patobulinti, įsidėjau kartoną į padą, nes buvo pradėję trinti. O šiaip jokių pūslių nebuvo, kuo labai džiaugiuosi. Taigi, kelionė prasidėjo. Visi nusprendėme, kad eisime lėtai, ir grįšime nors ir paskutinai, bet gal kaip nors. Trasa buvo ta pati, didelis lankas, tik iš kitos pusės. Nors ėjome lėčiau, bet man atrodė per greitai. Einant pirmuoju etapu, taip taip, tuo kuris prieš tai buvo pats sunkiausias ir ilgiausias apturėjome papildomą akciją atrakciją – sprogusį dujotiekį. Ugnies nebuvo, bet garsas tikrai neblogas. Iš toliau buvo šiek tiek panašus į jūros ošimą. Taigi, jį praėjome ne taip jau sunkiai, lengviau nei pirmą dieną. Truputį pailsėjus ir pramankštinus kojas patraukėme toliau. Pradėjo jaustis raumenys, tiksliau skausmas raumenyse. Ir kuo toliau, tuo labiau. Atsilikau nuo nedidelės mūsų grupelės, kojas vos išėjo pavilkti. Laimei, punktas buvo beveik mažiausiu atstumu nuo kitų, tai priėjome tikrai gana greitai. Poilsio kaip visada buvo per mažai, bet sukandau dantis ir pasakiau, laikau tempą, einam. Ir kažkaip išėjo. Pradėjus eiti tokiu normaliu greičiu pavyko jį palaikyti visus tuos 10 ar 12 kilometrų iki sekančio punkto. Net kelias netrukdė, kuris buvo šiaip jau pakankamai blogas, žvyruotas kelias su daug akmenų. Trečias „check point‘as“ buvo tikra atgaiva, bet kartu ir kančia. Norėjosi iš jo tiesiog nebe išeiti, bet su kitų raginimų, po tų kelių minučių poilsio pajudėjome. Tiksliau dabar jau ėjome dviese, kiti irgi panašiai, kas su kuo, pasidalinę grupelėmis. Pradžia buvo sunki, vos išjudėjau po prisėdimo. Kojų skausmas belenkoks, žengi žingsnį ir nežinai, ką toliau daryti. Tiksliau mintyse kartojau „vienas, du …“ ar kažkokią panašią frazę. Nes kitaip neišėjo, o eiti reikėjo. Viduryje šio kelio gavau „slaptą ginklą“ – pusę citrinos. Na, tokios skanios citrinos dar nebuvau valgęs, nei rūgšti, nei ką. Susivalgė tikrai skaniai. Judant link paskutinio punkto mintyse taip ir galvojau, viskas, pasiekiu, atsižymiu, ir toliau niekur neisiu. Nes skausmas buvo jau beveik nebe pakeliamas. Sunkiai, sukandęs dantis, bet pasiekiau. Atsisėsti buvo tikra atgaiva. Truputis riešutų, daug vandens ir viena tablete nuo skausmo. Ją beveik per prievartą man įgrūdo, nes jokių vaistų negeriu. Dar paaiškėjo, kad tuo metu buvo tik 15 val., kas reiškė, kad realiai turime dar 2 valandas. Na, arba 3, čia jau pats paskutinis terminas. Dar kelyje sutikta moteriškė pasiūlė eiti ir bandyti, laiko yra, gal kaip nors. Tablete tikriausiai šiek tiek padėjo, nes eiti tapo lyg ir truputį lengviau. Taigi, išjudėjome link finišo. Ėjom lėtokai, bet vienodu greičiu. Tiksliau gal ir ne visai lėtokai, nes beveik visus lenkėme. O jei dar tiksliau, tai draugė ėjo pirma, o aš iš paskos (taip, taip, shame on me), stengdamasis neatsilikti. Padarėm tik vieną prisėdimą, viską skaudėjo vienodai, bet eiti kažkaip dar ėjosi. Kažkaip. Jau nei karštis nei nei smėlis, nei asfaltas – niekas nerūpėjo… Pabaiga buvo netgi lengvesnė nei pirmą dieną, kojos judėjo tiesiog mechaniškai. Perėjom per miestelį, mokykla, finišo tiesioji. O ten sėdintys žmonės ploja mums. Fantastika, nors veidas po visko buvo beveik akmeninis, bet šypseną išspausti pavyko. Tada gavom po diplomą ir karišką rankos paspaudimą. Momentas dėl kurio stengėmės.

Šalia esanti prekyvietė giros nebeturėjo (po žygio labai gerai ja atsigaivinti), tai ilgai nelaukę patraukėm kareivinių link. Čia žinoma vėl ėjau vėžlio greičiu, bet kad kitaip jau neišėjo. Sutikom ir kelis anksčiau baigusius žygeivius. Vakarienė, dušas, ir kelionė namo. Laimei, vairuojant, spaudant pedalus dirba šiek tiek kiti raumenys, tai parvažiuoti buvo galima be problemų.

Keli pastebėjimai, ko nepaminėjau anksčiau. Maisto kelionės metu neštis neverta. Ypač jei planuoji eiti su kareiviais, nes tarp etapų net vandenį nešiausi rankoje, o ne kuprinėje, kad nereiktų sustoti, išsiimti, atsigerti ir vėl įdėti. Apie maistą iš viso nėra ką kalbėti, pirmą dieną nebuvo nė akimirkos kada valgyti, antrą, kai darėm didesnes pertraukas, jau buvo įmanoma kažką sugalvoti. Šiaip, kiek patarė kiti, tai riešutai labai tinka tokiose kelionėse. Koks šokoladas gal irgi tiktų, bet manasis ištirpo dar mašinoje. Vandens neštis reikia būtinai, ir manau gerti, kai tik norisi. Per daug jo tikrai nebus, o pasipildyti buvo galima kiekviename punkte. Aprangai reikėtų naudoti patogius drabužius. Džinsai netinka, nes net ir jie gali nutrinti kojas iki skausmo. Na ir žinoma avalynė, svarbiausia dalis. Kaip ne vienas žmogus sakė, bet ne kiekvienas padarė, reikia dėtis jau patikrintus ir pravaikščiotus batus, kurie tikrai nieko nenutrins. Neturėjau jokių sportinių batelių, tai ėjau su pusiau atviromis basutėmis. Na ir ką, nė vienos pūslės. Į pačią kelionę realiai galima nieko neimti, tik vandens butelį į ranką, abu kartus pasiėmiau kuprinę, bet joje buvusių daiktų neprireikė. Maisto taip pat. Tik manau geri pusryčiai ir vakarienė labai reikalingi energijos atstatymui.

Viską sudėjus, dabar, kai jau praėjo šiek tiek laiko, manau kad kitais metais vėl dalyvausiu. Tikiuosi, kad ir kompanija atsiras, nes eiti vienam būtų ne itin įdomu, ypač tokius atstumus.

Dabar dar pagalvojau, kad mano rašymo stilius yra visiškai blogas ir netinkamas tinklaraščiui – gavosi belenkokio ilgio rašinys, kurį rašydamas ir talpindamas užtruksiu apie 5 valandas. O tiek laiko gaila paskirti vien tik naujam įrašai. Taip kad va čia ir atsakymas, kodėl paskutiniu metu buvo tiek mažai arba visai nebuvo įrašų. Jei laiko rasiu, parašysiu dar ką nors, temų yra, bet laiko ne.

Antrasis renginys kuriame apsilankiau – “Gitarų vakaras”. Iš pradžių galvojau, kad bus kažkas panašaus į bardų vakarą, su gitara ir ramia muzika. Klydau. Šis renginys kitoks. Pasirodė ne tik pavieniai atlikėjai, bet ir grupės. Dauguma atlikėjų – jaunimas, eksperimentuojantis su muzika, gal ir ne visada labai profesionalūs, bet grojantis tikrai smagiai. Taigi, renginyje sulaukėme daug atlikėjų su įvairia muzika. Iš pasirodžiusių grupių ir atlikėjų patiko net keli, tik pavadinimų jau neprisimenu. Žmonių taip pat gana daug prisirinko, kažkuriuo metu vos tilpo visi į “Amerika Pirtyje” pagrindinę salę. Pats renginys truko ilgokai, beveik iki 12 nakties, jei ne ilgiau. Po to žinoma niekas namo nevijo, bet kaip klubas ten mano nuomone neypatingai modernus, tai visi gana greitai išsiskirstė. Pasižiūrėkit reportažą, bus lengviau susidaryti vaizdą.

Nors planavau rašyti tik apie 2 renginius, bet kol pasiekiau įrašo pabaigą prabėgo ir trečiasis: “Stop Kadras”. Trumpametražių studentiškų darbų konkursas. Vyko buvusiame klube Kolegos, kuriame dažniausiai nieko nebevyksta, bet vidus atrodo gana gražiai sutvarkytas. Na, bent jau neapleistas. Prieš pradedant buvo galima pasižiūrėti ir įvertinti fotografijas, kurios dalyvavo konkurse. Jei fotografijų neužteko, tai kitoje pusėje vyko cheminiai bandymai (nes visą renginį organizavo chemikų SA), kurie buvo tiktai įdomūs. Pakankamai paprasti, bet kai nesimokai chemijos tai tikrai įdomu pažiūrėti. Pačiu filmukus pradėjo rodyti šiek tiek pavėluotai, na, kaip ir visuose renginiuose, bet salė didelė, kėdžių daug, o kam neužteko, tai atsisėsti galėjo ir priekyje ant maišų. Filmukai tokie gana savotiški, mėgėjiški, bet kai kurie padaryti visai neblogai. Kažko super awesome nepamačiau, o kiek girdėjau iš kitų ir komisijos – ankstesniais metais buvo netgi geresni. Na, bet ką jau padarysi, jei studentai nieko gero nesugalvojo arba patingėjo padaryti. Po pagrindinių peržiūrų buvo paleisti kažkokie filmai, ar tai iš YouTube, ar šiaip iš kur, bet parinkti tikrai gerai, sudomino visi, jei ne pradžia, tai pabaiga tikrai. Na o pabaigai buvo galima stebėti cheminius bandymus ir eksperimentus vykdomus beveik ant scenos. Jei žinoma buvo efektingesni, nei pirmieji, matyti renginio pradžioje. Šiaip beveik manau, kad jei ne visi šie bandymai, renginys būtų buvęs labai nykus.
P.S. Vėliau tikriausiai įdėsiu ir video iš šio renginio, turėtų gautis visai smagus.

Pamenate Lanva nesąmones su Windows 7? Kartais imi ir pagalvoji, kad būtų tikrai neblogai, jei visa programinė įranga būtų legali, bet kai pagalvoji, kiek tai gali kainuoti, ir kad visa tai kaip į orą, tai praeina tokios mintys. Visgi turiu pasiūlymą, kaip galima legalizuotis per vieną dieną – tereikia įsidiegti Linux. Skamba kaip anekdotas? Galbūt. Taigi, pirmoji mano pažintis su šia sistema buvo labai seniai, prieš kokius 8 metus. Tada atsimenu sugriuvo window’sai ir įsidėjęs Live CD bandžiau kažką daryti. Kažkaip aš ten juos suinstaliavau, o viskas baigėsi, kad teko suformatuoti hardą ir per naują įdiegti windows. Tada pamiršau šią sistemą labai ilgam. Prieš kelis metus universitete teko programuoti Linux aplinkoje, atsimenu, įsidiegiau emuliatorių, ten Linux, bet įsijungdavau tik tiek, kiek reikėdavo vienam ar kitam laborui atsiskaityti. Pasibaigus semestrui tos programos net nebejungiau. Po windows perinstaliavimo jos visai nebeliko, kaip ir Linux sistemos. Dabar kažkaip gana daug aplink esančių žmonių pradėjo naudoti Linux, rašyti, kalbėti apie ją. Vienas draugas pasakė, kad galima įsidiegti šalia windows, tik reikia harde padarius vietos jį sufragmentuoti. Praktikos vietoje dar ir gyvai parodė, kokių ten yra gerų dalykėliu, ir kaip paprastai veikia Ubuntu. Taip žiūrinėjant ir kilo noras išbandyti. Ir šiaip labai atsibodo tikrinti antivirusinę, ar atsinaujino, ar viskas gerai. O dar ir praskenuoti būtų neblogai, nes neatsimenu kada buvau tai daręs. Xp išvaizda taip pat atsibodus (net ir su skin’ais), o naujesniems kompiuteris per lėtas. Taigi, parsisiuntęs ėmiau, ir vieną dieną susiinstaliavau Ubuntu 9.2.
Bet apie viską nuo pradžių. Kaip ir minėjau anksčiau, nusprendžiau pasidaryti, kad būtų dvi sistemos kompiuteryje, Windows ir Linux. Tam reikalui atlaisvinau apie 20 Gb vietos D diske (C vietos teturėjo windows’ams ir programoms), ir sufragmentavau. Įdėjus Linux diską užsikroviau sistemą iš jo, bet nelabai ką ten ir padirbsi, net ir pabandymui, kai nieko įrašyti negali. Taigi, tiesiog paleidau instaliuoti. Kaip ir nieko per daug keisti nereikėjo, tiko visi nustatymai, kuriuos sistema pasiūlė diegimo metu. Diegimas labai ilgai taip pat neužtruko, gal apie dvi valandas. Na va, štai ir turim naują sistemą. Iškarto radau keletą dalykų, kurių sprendimo nežinojau. Na, kas be ko, tam yra Google. Bet kai viskas nauja, net ir su visagale paieška tenka pavargti. Ypač kai neturi laiko ilgam knisimuisi prie kompiuterio. Iš pradžių nepatiko tai, kad kiekvieną kartą užsikrovus sistemai, norint atidaryti bet kurią failų sistemą reikėdavo suvesti administratoriaus slaptažodį. O kol nesuvesi, net ir darbastalio fonas nepasikeis. Nieko keisto, nes paveiksliukas būdavo vienoje į tų failų sistemų. Tada staiga prisireikė pasijungti skenerį, pajungiau, dar paspaudžiau ant jo mygtuką – jokio garso, jokio ženklo. Pabandžiau paieškoti naujai aptiktos įrangos – nieko. Toliau ėjo garsas. Kompiuteryje yra integruota garso plokštė, prie kurios pajungta Creative 5.1 garso sistema. Bet groja tik priekiniai garsiakalbiai ir žemų dažnių kolonėlė, tarsi būtų 2.1 sistema. Daugelis video failų taip pat nepasileisdavo, nors programa būdavo, bet gaudavau klaidos pranešimą, kad trūksta kodekų. Ir visos šios problemos atsirado beveik vienu metu, kas žadėjo daug knisimosi po forumus ir visokias svetaines. Visai neturėdamas tam laiko pasiknaisiojau šiek tiek po nustatymus ir aptikau atnaujinimo vedlį. Kaip tik dieną prieš tai buvo pasirodžiusi 10.04 versija. Galvodamas, kad su nauja versija gal bus ir tvarkyklės, o ir šiaip reikia naudoti tai, kas šviežiausia, paleidau atnaujinimą. Na, užtruko tikrai ilgai, gal net apie 6 val. Reikėjo keliose vietose paspausti vieną, kitą mygtuką, kai nebuvau visą laiką prie kompiuterio, iškarto gal ir nepastebėjau. Bet visgi, atsinaujinimas užtruko kur kas ilgiau nei šviežios sistemos instaliavimas.
O čia jau galime pradėti ir naują pastraipą, nes štai, turime pačią naujausią versiją. Iš pradžių apie problemas, kurių prieš tai neišsprendžiau. Dabar jau nebeprašė po kiekvieno įjungimo įvesti slaptažodžio. Ką gi, problemos kaip ir nebėra. Pajungus skenerį, kaip ir prieš tai, joks pranešimas apie naują įrangą neatsirado. Bet tarp programų radau dvi (Paprastas skenavimas ir Xsane Image Scanner) programas, kurios patraukė dėmesį. Ir tikrai, paleidus jos aptiko skenerį ir padarė lapo kopiją. Ką gi, dar viena problema išspręsta. Video failams užteko įdiegti VLC grotuvą, tada pradėjo rodyti ir su standartiniu, o garso taip ir nepradėjau tvarkyti. Vieną svetainę radau, su instrukcija, kaip tai reikėtų padaryti, bet šiek tiek tingėdamas šios problemos dar neišsprendžiau. Visgi, iš visų buvusių bėdų liko tik viena, kas nėra taip jau blogai.
Naujoji versija pasitiko su naujove, kuri iki šiol būdavo tik MacOS sistemoje – langų valdymo mygtukais kairėje pusėje. Bandžiau ieškoti nustatymuose, kaip grąžinti atgal, bet dabar galvoju, kad gal ir visai patogu. Kaip visiškai naujas vartotojas surašysiu programas, kurias įdiegiau pirmiausia. Reiktų paminėti, kad įdiegimas labai paprastas, jokių Next, Next, Finish. Net programų paieška yra vienoje vietoje, kai suvedęs pavadinimą gauni ilgą sąrašą su pasirinkimais. Tik komercinių produktų ten dažniausiai nebūna. Beveik visų programų pavadinimus susižinojau iš šią sistemą naudojančių žmonių:

Krusader. Rekomenduota kaip patogi programa failų naršymui, Total Commander atitikmuo. Kadangi comanderio nenaudojau, tai šių programų lyginti negaliu, bet tikrai patogus įrankis failų naršymui.
VLC. Tikriausiai visiem žinomas grotuvas. Nelabai jis man patinka, bet be jo neveikė dauguma failų.
Wine. Reikia programos, kurios neturi Linux? Prašom. Čia kaip ir emuliatorius, bet per šias dienas jo dar neteko išbandyti. O tai tik įrodo, kad Linux turi labai daug programų ir kitų įrankių, reikalingų darbui.
Audacious. Programa muzikai klausyti. Veikia panašiai kaip winamp’as. Galima išsiversti ir be jos (nes yra standartinis grotuvas), bet šiaip visai smagi ir nedidelė programėlė.
SMPlayer. Dar vienas grotuvas vaizdo failams peržiūrėti. Čia kad nereiktų VLC naudoti. Visgi, turi blogą savybę, dėl kurios teko jo atsisakyti – sukant pelės ratuką garsas nesireguliuoja, tik vaizdo failas, arba į priekį, arba atgal. Kaip pakeisti šį nustatymą neradau.
Opera. Geriausia naršyklė ever Mėgstu ją labiau nei Firefox, tik atrodo čia ne pati naujausia versija, skiriasi 0, kažkiek. Ir žinot kas tikrai gerai, kai įsidiegi ją į naują kompiuterį (sistemą)? Ogi suvedus vieną prisijungimo vardą su slaptažodžiu iškarto gauni visus savo bookmark’us, „Speed Dial“ lange sužymėtus puslapius, paieškos istoriją ir nustatymus ir visa kitą, ką naudojai prieš tai. Tiesiog tobula.
Skype. Be komentarų. Tik versija sena ir dar beta stadijos. Jei pamėgote pačią naujausią (kai viskas viename lange), teks atprasti. Na, bet reklamų bent jau nėra.
Gmail Notify. Reikėjo kažko, kas rodytų naujai atėjusius laiškus. Tik su užsaugota sesija nepasileidžia, o kito būda paleisti programoms kartu su sistemos užsikrovimu dar neradau.
Google Earth. Gal ir nebūčiau siuntęsis, bet kadangi yra Linux sistemai, tai įsidiegiau. Tik užtrukau, nes pasirodo, kad *.bin failai pasileidžia sunkiau nei galima tikėtis. Atsakymą radau čia.
7zip. *.rar failams žiūrėti ir naudoti. Beveik viską archyvuoju šiuo formatu, standartiniai įrankiai jo neįveikė.

Kaip ir tiek. Visa kita jau buvo sistemoje. Daug ko dar neišbandžiau. Bet kol kas esu labai patenkintas naująja sistema. Ir visai nesudėtinga, kaip kai kurie prigąsdino. Aišku, laikas parodys, kokios dar problemos iškils. Arba geri dalykai, kurių anksčiau nebuvo. Nujaučiu kad artimiausiu metu bus dar vienas įrašas, apie vartojimo ir naudojimo ypatumus

Taigi, ką bent kiek domina gamta ir mus supantis vandenynas, aplankykite šį filmą, tikrai vertas dėmesio. Trumpas jo treileris:

Rytoj, kaip bebūtų keista vėl sulauksime akcijos, ir galėsime Cinamon kino teatre žiūrėti filmus už 6 litus. Gaila, bet pas juos šis filmas nerodomas.

P.S. Visai netyčia aptiktas dar vienas video apie jūros gelmes (nesusijęs su filmu), apie įspūdingas žuvų savybes:

Mėgstu keliauti, bet ne visada būna tam laiko. Ypač kai tenka pačiam suplanuoti ir suorganizuoti, o tada dar ir surasti, kas norėtų prisijungti. Taigi, kai gaunu pasiūlymą pakeliauti, ir ypač ten, kur dar nebuvau, dažniausiai neatsisakau. Net gėda sakyti, bet atrodo Trakų pilyje buvau pirmą kartą. Na, kažkada, seniai seniai, gal dar mokyklos laikais ir buvau, bet jei neprisimenu, tai kaip ir nesiskaito. Taigi, gražią pavasario dieną nusprendėm aplankyti Trakus. Pats miestas, na bent jau ta dalis, kuri yra arčiausiai pilies sutvarkyta tikrai gražiai. O už grožį reikia mokėti – stovėjimo automatai pastatyti visur, kur tik įmanoma. O kaina kaip Kaune, 1 valanda – 2 Lt. Brangu. Visgi, kažkurioje aikštelėje aptikome, kad už 5 Lt mokestį galima stovėti visą dieną. Tokiu atveju jau gali nesinervinti dėl paliktos mašinos. O radę gerą vietą patraukėm link pilies. Pakrantė visai kaip Palangoje, vienas malonumas tokiais takeliais vaikščioti. Kadangi buvo eilinė darbo diena beveik be turistų, tai vienos iš Jachtų savininkas pasiūlė pasiplaukioti už 50 Lt (arba 10 Lt. vienam žmogui). Šiaip, sako, 120 kainuoja pas mane, bet kaip jums padarysiu nuolaidą. Na, nežinau kaip ten yra iš tikrųjų su tom kainom, bet nusprendėm paplaukioti. Dar šiek tiek apie pilies istoriją sužinojom, pasigrožėjom aplink esančiais vaizdais. Nors pasiplaukiojimas truko tik 30 min., bet buvo smagu. Jau žinodami šiek tiek istorijos patraukėme į pilį. Įėjimas mokamas, kaip ir į visus muziejus, bet studentams po 6 Lt. Pilis tikrai didelė, o tiek eksponatų nesitikėjau. Kiek pamenu, tai muziejus didesnis nei matytas

Siguldoje. Įeini į vidinį kiemą, o ten jau gali ir pabandyti atspėti, kurios durys atsidarys, kurios ne. Šiaip daugelis atsidaro, patenki į muziejų. Kiek iš viso salių (kambarių) įrengta net neatsimenu, bet tikrai daug. Ir visur pakankamai neblogai atnaujintos ekspozicijos. Panašu, kad tikrai labai lankoma vieta, kuri žinoma susilaukia atitinkamai investicijų. Eksponatai taip pat labai įvairūs, nuo kovinės aprangos ir ginklų iki monetų. Kai kurie įrengti ypač šiuolaikiškai, su garso ir vaizdo aparatūra. Galima pamatyti net išlikusią filmuotą medžiagą apie pilies atstatymą, kitoje salėje sužinoti ir visą istoriją. Dar vienas patikęs dalykas, nors čia daugiau pažaidimui, tai vaizdas, reaguojantis į judesius ir projektuojamas ant grindų. Čia mindžiodamas gali pabandyti surasti lobį. Tokio dalyko gyvai dar nebuvau matęs. Tokios gausybės eksponatų taip pat nesitikėjau. Gaila, kad į bokštą nėra jokio užlipimo, gražiai turėtų atrodyti aplink esantys ežerai.
Sužinoję, kad kažkur buvo ir dar viena pilis, kurios tik griuvėsiai šiuo metu belikę, patraukėme į paieškas. Toli eiti nereikėjo Kadangi niekas nieko neatstatė, tai likusi tik kalva su pamatais. Kaip ir nieko ypatingo, bet nuo kalniuko matosi šiek tiek daugiau vaizdo. Vasarą manau labai smagiai koks piknikas tokioje vietoje praeitų. Pavasarį gi truputį per šalta ir per šlapia.
Taigi, tokie įspūdžiai liko iš netikėtos kelionės. Buvo smagu, vasarą reiks daugiau po Lietuvą pakeliauti, daugiau vietų pamatyti.

Dar viena savaitė artėja į pabaigą. Su KobraTV tenka pamatyti ir įamžinti daug renginių, gaila, bet dėl laiko stokos neturiu kada pasidalinti įspūdžiais iš jų. Visgi, dabar turėdamas laisvesnį sekmadienį aprašysiu penktadienį vykusį „FACE2FACE“ renginį. Jei nieko apie tai neteko girdėti, tai čia buvo gatvės šokių varžybos. Jau išgirdęs pavadinimą prisiminiau pernai metais per gatvės muzikos dieną netyčia aptiktą „Lithuanian Open 2009“ renginį. Jame mačiau tik kelias kovas, bet jos buvo tokios įspūdingos, kad dar ir dabar jas prisimenu. O dabar, berašydamas aptikau, kad kovos vyks ir šiemet, laimei, ne per gatvės muzikos dienas, o savaitę po jų. Tikrai nepraleisiu tokio reginio.

Taigi, renginys vyko UPS klube, nuo 16 val. Bent jau taip skelbė plakatai. Realiai viskas vėlavo apie 30 – 40 min. UPS klube anksčiau neesu buvęs, ir tiesą sakant iš pradžių net nežinojau kur jis randasi. O randasi šiaip jau visai geroje vietoje – laisvės alėjoje visai šalia Soboro. Pats klubas, jei jį taip galima vadinti,  atrodo gana prastokai. Tik įėjus pasitinka baras ir kelios sėdimos vietos. Gražiausiai sutvarkyta vieta. Didesnė erdvė su scena yra apačioje, „tereikia“ nusileisti laiptais. Būtų paprasta, jei žengus link jų nepasitiktų aklina tamsa, kai nieko nesimato. Na o apačioje taip pat ne ką geriau, betoninės grindys, sienos ir lubos aptemptos juodu audiniu. Už jo tikriausiai vaizdelis būtų nekoks. Gerai, kad bent scena ir garso aparatūra atrodo padoriai. Apšvietimas minimalus, bet scenai užteko. Dar kažkur lubose buvo skylė, nes pradžioj gana greitai ant grindų atsirado vandens bala. Vėliau organizatoriai pakabino maišą, ar dar kažką, kad vanduo nelašėtų. Taip kad pirmas įspūdis pasirodė nekoks. Bent jau pati vieta.

Kada tiksliai prasidėjo renginys neprisimenu, bet atrankinės kovos vyko ant pagrindinės scenos, buvo kviečiami 3 dalyviai, kurie šokdavo pagal vienodą muziką. Tokiu būdu gana greitai visi praėjo, na, tas greitai, tai gal kokią 40 minučių. O tada ir prasidėjo smagumai, nes komisijai reikėjo pasitarti ir jie kažkur išėjo. Taigi, visi liko laukti. O laukti teko ilgiau negu valandą! Kur tai matytą, kad po atrankinių kovų būtų tokia ilga pertrauka? Gerai, kad kai kurie rado ką veikti, tai yra šokti, nebuvo taip žiauriai nuobodu, bet kiek mačiau tai visus totaliai užkniso tokia ilga pertrauka. Būtų įdomu sužinoti, kodėl organizatoriai taip pasielgė. Praėjus tai nelemtai valandai prasidėjo tolesnės kovos. Viskas persikėlė į žemiau esančius 2 paaukštinimus, kur vienu metu 4 žmonės. Vienas prieš vieną dešinėje pusėje, ir vienas prieš vieną kairėje. Čia tikriausiai, kad greičiau viskas eitų, bet tokiu būdu pusės kovų iškarto nematai. Tokių kovų daug nebuvo ir viskas gana greitai vėl persikėlė ant pagrindinės scenos. Ir gerai, nes tos mažesnės buvo beveik neapšviestos, matyti lyg ir matėsi, bet filmuojant buvo per tamsu. Va čia galima sakyti ir prasidėjo geriausia renginio dalis. Geriausi šokiai ir pasirodymai. Toliau jų neaprašinėsiu, nes realiai nieko nežinau ir negalėčiau vertinti, bet reginys buvo nuostabus. Visi į finalus patekę dalyviai turėjo ką parodyti. Šiaip tuo metu žiūrovų nebuvo labai daug, pradžioje kiek pamenu buvo daugiau, tai panašu, kad daug kas neišlaukė. O be reikalo, daug ką prarado. Taigi, visos kovos užsitęsė iki 21.30. Finalai buvo ypač „karšti“, bus tikrai smagu pažiūrėti, aki bus sumontuotas visas renginys. Aišku, viskas bus parodyta per KobraTV (laida „Ir aš ten buvau“), tik nežinau kada. Taigi, realiai paėmus, tai į renginį buvo galima ateiti apie 19 val., nes nuo tada tikrai buvo į ką pažiūrėti. Nors ta pertrauka ir buvo siaubingai ilga, bet džiaugiuosi, kad apsilankiau šiame renginyje.

Plakatuose buvo paminėta ir vakarinė dalis, bet kai po paskutinių kovų apie ją visiškai nieko nepasakė, tik pranešė, kad apdovanojimai po 30 minučių, tai nieko nelaukdamas iškeliavau.

O pabaigai ištrauka iš pusfinalio, kur susitinka 2 tikrai stiprūs šokėjai (atsiprašau dėl garso, prastai įsirašė):

P.S. Nuotrauka pasiskolinta iš čia. Čia taip pat galite rasti ir daugiau nuotraukų

Praėjo dvi smagios, pilnos anime naktys. Šiais metais viskas vyko šiek tiek anksčiau, aišku, kaip visada pavasarį, bet beveik puse mėnesio anksčiau. Būtų buvę šiek tiek keista, jei toks renginys vyktų su sniegu lauke (o nedaug trūko, visas tas sniegas nutirpo galima sakyti šią savaitę). Taigi, penktadieninė dalis prasidėjo nuo 21 val., įleidinėti pradėjo kažkada anksčiau. Atkeliavau apie 20 val., žmonių prie Romuvos jau nebebuvo, jokių eilių taip pat. Bilietai šiais kainavo po 10 Lt, arba 30 Lt į visas dalis. Kiek pamenu, pernai šiek tiek pigiau buvo, bet bijau pameluoti. Taigi, su eilėm problemų nebebuvo, bet va su vietom salėje buvo. Nes visi jau buvo suėję ir užsiėmę daug vietų. Į priekį, pirmas eiles nesinorėjo (ten dar šiek tiek laisviau tuo metu buvo), galas taip pat netraukė. O ir atėjome keturiese. Teko išsiskaidyti, nes kitaip būtume likę stovėti. Prieš renginį kažkur užmačiau, kad Romuvos kino teatre buvo atliktas kažkoks remontas. Iš pradžių nieko nepastebėjau, viskas atrodė taip pat, bet atrodo praplėtė sceną, kas yra visai gerai, nes gali vykti ir kitokie renginiai. Projektorius šiais metais taip pat buvo pastatytas salės viduryje. O kai jį pamačiau, tikrai nustebau. Rėmėjai paskolino pilnai profesionalų daiktą su 15000 liumenų. Tai vaizdas buvo pasakiškas, per visą įmanomą plotį. Garsas taip pat, tik per pirmą rodytą anime truputį trūkčiojo, bet čia menkniekis.

Dabar pereikim prie programos. Paskelbta buvo gal tik savaitė prieš renginį, per renginį tokia ir buvo, neskaitant vieno ar kito smulkaus pakeitimo. Visus anime mačiau pirmą kartą, prieš tai taip pat nerinkau jokio informacijos, tai visiškai nieko nežinojau, net ir ko tikėtis. Programa prasidėjo su „Perfect Blue“, senesnio piešimo su šiek tiek keistu siužetu, apie dainininkę, kuriai tapus aktore ją pradeda persekioti maniakas, norintis, kad jį grįžtų atgal, dainuoti. Labai savotiškas su netikėta pabaiga. Susižiūrėjo visai smagiai, nors tai gana rimtas anime su mintimis pamąstymui, bet kaip pirmasis gal ir neblogai, kol dar nenori žmonės miego.

Kaip visada, tarp filmų buvo nedidelės pertraukėlės, bet apie jas gal vėliau. Taigi, toliau sulaukėme „Strait Jacket“, magijos pasaulio. Alternatyvus pasaulis, kuriame naudojama magija visokiems darbams, tik veiksmas vyksta ne šiais laikais, bet prieš n metų. Nebūtų ką ir rodyti, bet visa ta magija turi ir blogąją pusę. Jei žmogus panaudos jos per daug – taps baisiu ir nesustabdomu monstru, žudančiu kitus. O viskas sukasi apie tokių monstrų žudikus, specialiai tam treniruotus karius. Jame aišku tik ir rodomos tos kovos ir gyvenimo peripetijos, senų santykių aiškinimas, bet susidarė toks vaizdas, kad iš tos jų magijos daugiau bėdos negu naudos. Šiaip visa istorija sukosi apie 2 tokius karius, kurie turėjo nesuvestų sąskaitų, o kai kuriose vietose viskas atrodė gana niūriai.  Susižiūrėjo, tik pabaiga buvo gana liūdna ir gal šiek tiek netikėta.

Per ilgąją pertrauką, kaip ir pernai metais, taip ir šiais sulaukėme kendo meistrų pasirodymo. Bandžiau nufilmuoti, bet atrodo kažkas nelabai veikė su scenos apšvietimu, tai nieko nesimatė. O po „pietų“ gavome šiek tiek komedijos: „One Piece: Baron Omatsuri and the Secret Island“. Nebuvau matęs nė vienos serijos iš šio begalo ilgo serialo, bet girdėjau įvairių atsiliepimų, vieniem patiko, kitiems nelabai. Gana savotiškas piešimas prideda savito žavesio, bet pats filmas tai tokiam visiškai atsipalaidavimui. Pusiau rimtas, su komedijos elementais, manau apibūdinti būtų galima taip. Filmas visai patiko, bet viso serialo tikrai nežiūrėčiau. Nors į galą pradėjo imti miegas, nes kulminacija be didelio veiksmo ir jau be jokios komedijos.

Neaišku, kaip ten būtų buvę su miegu, bet prasidėjo „Detroit Metal City“. Ir juokas su visa sale nuo pirmos minutės. Tikrai nesitikėjau, kad bus tokia komedija. Ir ne šiaip komedija, bet žiauriai gera. Iš amv buvau šiek tiek matęs, kad lyg ir groja kažką, dar kažkas, bet atrodė, kad anime maždaug vidutinio lygio apie kažką. Klydau. Nors buvo rodomas serialas, 12 serijų po 15 minučių, bet susižiūrėjo labai smagiai. Tik į galą gal šiek tiek jau prailgo. Bet kad į programą buvo įtrauktas toks anime, tai labai gerai. Ir laikas manau parinktas labai tinkamas, kai jau lyg ir pusę gali būti išvirtę, nes nemanau, kad kas galėtų miegoti per tokią komediją. Geriausia renginio komedija. Šitą tikrai galiu pasakyti. O kad nespoilinti, kas ten vyksta, tai nemačiusiems siūlau pažiūrėti, iš pirmų serijų suprasite, ar verta ar ne

O sėkmingam nakties pabaigimui ir ryto sutikimui gavome „Demon Prince Enma“. Pirmas dvi serijas iš keturių (antras dvi parodė per sekančią naktį). Piešimas tikrai gražus, mėgstu tokį. Viskas prasidėjo kažkokių, ar tai demonų, ar tai vaiduoklių gaudymų ir naikinimu. Tada nusprendžiau, kad visgi tai nėra labai įdomus anime. O tada supratau, kad jis jau baigėsi. Taigi, kažkaip netikėtai užsnūdau, ir mačiau tik pradžią ir pabaigą. Pabaiga kažkokia keistoka pasirodė, demonas apsėdo mergina, šį turi lėlę, o ta žudo visus merginai nepatinkančius žmones. Pasirodė labai ištęsta OVA su turiniu ir siužetu, kurio nemačiau. Bendrai paėmus nelabai patiko, bet gal ir nieko, buvo galima truputį pailsėti ir pasiruošti dienai.

O po naktinio seanso, kaip visada, tradicinis sushi. Labai gaila, bet jo buvo tiek mažai ir tokiais mažais gabaliukais, kad suvalgęs tą vienintelį man skirta gabaliuką net skonio nepajutau. Tada pasivaišinau antru, nors kažkas sėdėjo ir piktai žiūrėjo, kad visi imtų tik po vieną Šiek tiek nusivyliau, kad buvo tiek maždai, bet iš kitos pusės tai gal ir nieko keisto, nes kai būna tiek žmonių, tai visiems nepagaminsi, o šią gražią tradiciją norisi išlaikyti. Vestibiulyje taip pat buvo prekiaujama ir su anime susijusiais niekučiais, bet kainos tai tikrai aukštos. Nors prekiavo šį kartą ne kokia nors firma iš Lietuvos, o iš Vokietijos, kiek prisimenu, bet kažkokių labai kitokių ar kokybiškesnių prekių neužmačiau. Na, plakatus gal būtų galima šiokia tokia naujiena laikyti. Salėje nakties metu nebuvo šalta, bent jau iš pradžių. Vėliau šiek tiek jautėsi, kad temperatūra truputį nukrito, bet kadangi buvo kuo užsikloti, tai nesušalau. Dar reiktų paminėti ir tai, kad prieš kiekvieną filmą sulaukdavome smagios replikos iš serijos „sklando gandai, kad buvo tas ir tas, bet mes žinome tik vieną, kad šis filmas…“. Čia taip pat kaip per „Top Gear“, kai apibūdina lenktynininką Stig‘ą.

Renginys baigėsi pagal programą, ir vėsoką rytą tuščiu miestu grįžau namo. Standartiškai po tokių renginių pamiegu bent iki 14 val., bet mano nelaimei, šį kartą taip neišėjo. Nes po viso labo 3 valandų teko keltis ir keliauti į paskaitą. Taip taip, ketvirtame kurse turiu tokį malonumą, kaip paskaitos šeštadieniais. Visgi, ten ilgai neužtrukau, o kad jau atvažiavau į miestą, tai patraukiau į dieninę dalį. O ten atrodo viskas vyko ne visai pagal programą. Dėl nedidelių techninių trukdžių anime buvo sukeisti vietomis. Ir labai tuo džiaugiuosi, tiesą sakant. Kai atėjau buvo rodomas „Stormy Night“. Pirmas įspūdis toks, kad gal geriau neieškau jokių tuščių vietų o tiesiog keliauju namo. Anime apie vilką ir ėriuką, kurie kažkur keliauja. Realiai tai visiška pasaka vaikams. Šiek tiek pasivaikščiojęs po Romuvos kino teatrą nusprendžiau palaukti pabaigos ir pažiūrėti, koks bus antrasis dienos filmas. Laimei, ilgai laukti neteko, bet po to buvo gana ilga pertrauka su žaidimais.

Apie antrąjį iš anksto taip pat nieko nežinojau, na, gal tik pavadinimą: „Summer Wars“. Filmas buvo paleistas su lietuviškai subtitrais, atrodo net išversti kažkas spėjo. Viskas vyksta kaip ir dabartiniame pasaloje, tik internete sukurta didelė sistema, kurioje visi žmonės turi paskyras, bendrauja, kontroliuoja svarbius dalykus. Visai kaip facebook‘as, tik 3d ir „more advanced“. Na ir netikėtai sistemoje atsiranda virusas, kuris pradeda viską naikinti ir griauti. Labai gerai parodoma, kas atsitinka realiame pasaulyje – chaosas. Čia sakyčiau netgi vienas iš žmonijos ateities pavojų ir nelaimių kurios gali nutikti. Tai va, prie viso šito dar prideda šiokią tokią meilės istoriją, intrigą, melą ir gauname nuostabų filmą. Gal jis šiek tiek ir nuspėjamas, siužetas irgi nėra super duper naujas, bet visgi, filmas tikrai labai patiko, tiek dėl gražaus piešimo, tiek dėl muzikos ir siužeto. O kai pagalvoji, kaip būtų buvę blogai, jei būtų rodytas pirmas ir būčiau praleidęs. Dieninė dalis tuo nesibaigė, sulaukėme cosplay pasirodymo, ir dar visokių užduočių, akcijų ir atrakcijų ant scenos. Kas dalyvavo, tiem manau smagu buvo, bet stebėti po kurio laiko pradeda atsibosti. Visgi gerai, kad dieninėj dalį ne tik anime peržiūra buvo, bet ir šiek tiek veiksmo. Šitas renginys gali išaugti ir tapti kažkuo panašiu ar net geriau nei nowJapan. Nors man asmeniškai Anime Nights netgi atrodo kaip geresnis renginys, nei buvęs nowJapan, kuriame dalį laiko buvo pakankamai nuobodu.

Na o dabar apie antrąją naktį. Kadangi buvau mieste ir po dieninės dalies net nevažiavau namo (nors ta dieninė baigėsi po 19 val.), tai prie Romuvos atėjau dar prieš pradedant leisti. Skirtingai nei pernai metais, už durų susidarė susirinko gana daug žmonių. Bet grūsčių nebuvo. Nors nemačiau, nes stovėjau pačiame priekyje.

Kaip visada punktualiai, programa prasidėjo su „Neo Tokyo“. Iš pirmųjų kadrų supratau, kad kurtas labai seniai. Bet po to geras 10 minučių nieko nesupratau, reiktų būti gerai prisirūkius, kad kažką pavyktų suprasti, manau. Taip kad pradžia nuvylė. Bet kai pagalvoji, gal ir nieko, jei žmonės vėluoja, tai bent jau nesigailės, kad praleido. Filmas sudarytas iš trijų dalių, antroji ir trečioji buvo suprantamesnės ir įdomesnės. Keistos kaip ir visas filmas, bet bent jau išėjo suprasti, kas vyksta. Visa laimė, kad filmas buvo trumpas.

Na, bloga pradžia aišku blogai, bet tikėjausi, kad tuo viskas ir baigsis. Ir apie „Batman: Gotham Knight“ galvojau, kad bus įdomu pamatyti, kas čia per filmas. Po pirmų 10 min. supratau, kad laukia dar viena nesąmonė. Nu bet kam šovė į galva dėti tokį filmą? Tiksliau čia net ne filmas, o OVA. Apskritai, tokio „šedevro“ net nelaikyčiau anime: įgarsinimas angliškas, piešimas totaliai amerikietiškas. Nemėgstu tokio piešimo. Kad kažkas gerai parūkė ir sukūrė tokį dalykas dar galima suprasti, bet kad kažkas nusprendė įtraukti į programą… Totalus FAIL‘as…

Po ilgosios pertraukos sulaukėme trijų tokių gana trumpų filmų. Pirmasis buvo „Pale Cocoon“. Nuostabaus piešimo OVA, apie ateities pasaulį. Ten daugiau pamąstymams skirtas kūrinys, bet verta pamatyti vien dėl to, kaip nupieštas. Kad chebra neužmigtų, sekantį paleido „Urban Legend Story Hikiko“. AniDB parašyta, kad ten siaubekas, bet nė velnio ne baisus. Visa salė tiesiog lūždavo iš juoko tuose vietose, kur turėjo būti baisu. Na, tikrai, visi buvę miegai prasilakstė. Visgi, nors ir buvo linksma, bet grafika tai tragiška (aišku, juokėmės ir iš to). 3D, bet tokia prasta, kad net dabartiniuose kompiuteriniuose žaidimuose geresnė būna. Vaizdas nebuvo gražus, bet kadangi linksma – užskaitom. Na ir paskutinės iš trijulės prieš dar vieną pertrauką: „La Maison en Petits Cubes“. Pirmiausia tai nesupratau, kodėl jį įdėjo, nes tai tikrai ne anime. Nebent viskas taip pasikeitė, kad tokį piešimą jau priskiria prie šio žanro. Visgi, siužetas paprastas, o filmas trumpas, vos 12 min. Bendrai paėmus, tai patiko, toks gana ramus ir šiltas kūrinys.

Trumputė pertraukėlė ir turime „Piano no Mori – The Perfect World of Kai“. Dar vienas standartinės gražios animacijos kūrinys. Daugelis tokių patinka. Šis ne išimtis. Istorija apie du berniukus, kurie groja pieninu. Vienas tą daro nuo mažens, ir yra iš turtingos šeimos, kitas, na irgi nuo mažens, bet vargšas. Jie tampa draugais, o vėliau beveik konkurentais. Istorija nenukelia kur nors labai toli, rodomas gana nedidelis laiko tarpas iki varžybų, kuriose dalyvauja abu draugai. Gal dėl energetinio gėrimo, gal dėl to, kad visgi buvo įdomu žiūrėti, bet visą filmą šauniai pavyko sužiūrėti.

O pabaigai sulaukėme likusių dviejų „Demon Prince Enma“ dalių. Kadangi energijos dar turėjau, nusprendžiau pažiūrėti, kas čia per dalykas. Nors ir mačiau, bet nelabai supratau. Demonai apsėda vieną iš medžiotojų, ta daro visokias nesąmones, herojai atsiduria užburtame name. Na, nusprendžiau, kad tokie anime ne man. Ne mano stiliaus, kitaip sakant.

Su suski buvo ne ką geriau nei vakar, bet bent jau skonį pajutau. Dar šiek tiek įdomus sutapimas, kad kaip tik šią naktį laikrodžiai buvo pasukti. Tai vienas filmas programoje atrodė taip, tarsi tęstųsi 3 valandas.

Va štai tokią programą apturėjome šiais metais. Dabar šiek tiek apie pertraukas tarp filmų. Organizatoriai tikrai pasistengė, ir prizų aišku negailėjo, bet per kiekvieną pertrauką sulaukdavome vienos arba dviejų rungčių. O tai tikrai labai smagu. Šiai nakčiai net komisija atsirado, kuri vertindavo dalyvių pasirodymus. Su savais prikolais, aišku. Dar susidarė vaizdas, kad Obuolio leidykla nebeturi kur dėti savo išleistų mangų ir kiša jas į visus renginiu, kad bent kaip prizus išdalintų žmonėms. Kai pagalvoju, gal ir nevertėjo tada seniai pirkti, dabar beveik kiekviename renginyje galima beveik for free jų gauti. Pirma naktis žinoma patiko labiau, bet pats renginys tikrai labai smagus. Studentai gali tikrai daug, o kai kiekvienais metais vis tobulėja, tai lauki nesulauki. Taip kad dabar nelieka nieko kito, kaip tik laukti kitų metų ir savaitgalio su anime.

P.S. O pabaigai, reportažas iš renginio: