Dar studijuodamas susiradau darbą, tuo metu atrodė lyg ir visai neblogai, pajamų yra, su studijomis suderinti galima. Toks visiškai studentiškas darbas. Va ten ir sužinojau, ką reiškia, kai tau lipa ant galvos, ir sako, ką turi daryti, ko ne. Atlyginimą kerpa kiek tik įmanoma (priedų sistema). Išdirbau ten gana ilgai, bet po to supratau, kad nenoriu kitiems vergauti. Žinoma, ne visi darbai tokie blogi kaip tas, kai kur galima dirbti ir gerai gyventi, bet su dabartine situacija Lietuvoje tokią šiltą vietelę rasti gana sunku. Dar sunkiau ten patekti. O turint savo verslą, viskas priklauso nuo tavęs. Dirbti teks daugiau, bet gyvenimas bus įdomesnis. Ir diena prasidės kada to norėsi, o ne 8 ryto 5 dienas per savaitę.

Taigi, pradėjau nuo paprasčiausio – įkūriau elektroninę parduotuvę. Sakysit, ot, koks čia verslas, bet kas gali tokią įkurti, ir jų daugybė yra. Tai tiesa, bet nuo kažko pradėti reikia. Į tą temą dabar labai nesigilinsiu, tiesiog pabandysiu papasakoti,  ko reikia ir ko galima tikėtis kuriant elektroninę parduotuvę.

Pirmiausias, ir  dažniausiai mažiausiai pažįstamas dalykas – mokesčiai. Kai kažkur dirbi, dėl to sukti galvos nereikia, bet kai darai savo, tiesiog privalai apie juos žinoti ir nepamiršti. Daugelis mano matytų elektroninių parduotuvių yra valdomos UAB, bet to visai nereikia, jeigu dirbsite tik internete arba dar kokioje vietoje, o fizinės parduotuvės neatidarinėsite. Tam užteks ir individualios veiklos. Mažiau išlaidų, paprastesnė buhalterija.  Visą veiklų sąrašą galima rasti čia (labai aiškiai ir paprastai viskas surašyta). Elektroninei parduotuvei pasirinkti reikėtų šį: 47.91 (Užsakomasis pardavimas paštu arba internetu). Tik labai svarbu veiklą užregistruoti dar iki pirmojo užsakymo, nes data ant dokumentų negali būti ankstesnė nei veiklos pradžia. Užregistruoti veiklą taip pat labai nesunku, tereikia nuvykti į artimiausią mokesčių inspekcijos skyrių ir užpildyti dokumentus. Pildant nieko mokėti nereikės (reikės vėliau). Tik atsiranda prievolė pildyti metinę deklaraciją.

Prieš pildant dokumentus reikėtų žinoti ir apie mokesčius. Kiekvieną mėnesį turėsite mokėti  72 Lt PSD. Nepriklausomai, dirbate kur nors, ar ne. Visiškai absurdiškas įstatymas, nes jeigu esate įdarbinti, už jus jau moka PSD (Privalomasis Sveikatos Draudimas) darbdavys. Gaunasi, kad žmogus moka dvigubą PSD mokestį. Ar nuėjęs į ligoninę gaus dvigubai geresnes paslaugas? NE. Visgi, jeigu kažkur dirbate, šio mokesčio nereikės mokėti kiekvieną mėnesį, užteks metų gale pervesti visą sumą. Taigi, jeigu kažkur dirbate, galite pradėti veiklą, o mokesčius sumokėsite metų gale. Prie PSD mokesčio dar prisidės VSD (nuo pusės apmokestinamųjų pajamų 28,5 proc.). Na ir dar reikės sumokėti 5 procentus GMP (nuo 2011 m., anksčiau buvo 15) nuo pelno. Pelnas skaičiuojamas iš pajamų, gautų vykdant veiklą atėmus susijusias išlaidas. Vienas dalykas kuris man nepatiko, į išlaidas negalima įtraukti prekių įsigijimo sumos. Taigi, jeigu įsigijote daug prekių, jų pardavėte tik pusę, tai mokesčiai ir skaičiuosis nuo tos pusės gautų pajamų. Niekam neįdomu, kad išleidote krūvą pinigų prekėms įsigyti.

Telieka įsigyti žurnalą buhalterijai, ir galima žengti toliau. O sekantis žingsnis – kur gi talpinti elektroninę parduotuvę? Domeną geriausia sugalvoti ir registruoti iškarto (25 Lt + PVM metams). Kurti savo platformą galės tik programuotojai. Samdyti kažką, kad kurtų – brangiai kainuos, o rezultatas, na, priklausys nuo kainos, tai gali kainuoti ir labai brangiai (nuo 3000 Lt kažkur). Pigiausias variantas – pasinaudoti nemokamomis platformomis. Tik jos visos sukurtos užsienyje ir viskas ten parašyta anglų kalba. Gana neblogą sąrašą galite rasti čia. Bet čia taip pat reikės šiokių tokių informatikos žinių. Jei visgi nenorite terliotis ir dar viską verstis iš anglų kalbos, galite pasirinkti iš Lietuvoje tokias paslaugas siūlančių įmonių (HostPartner, freeshop, ir kt.) . Daugelis iš jų naudoja tą pačia nemokamą platformą, tik ji pritaikyta Lietuvos rinkai. Ir žinoma sulietuvinta. Na o aš pasirinkau verskis.lt sprendimą. Tai bene brangiausias paslaugas Lietuvoje teikianti kompanija, bet jei turi savo sukurtą elektroninės prekybos platformą. Prieš renkantis, labiausiai patiko ir jų dizaino sprendimai. Taip pat suviliojo ir automatinis sąskaitų faktūrų išrašymo modelis. Na, ir pagalvojau, pasiimsiu metam, bus šiek tiek pigiau – 130 Lt mėnesiui.

Bet ne viskas taip gražu ir greita, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.  Norint gauti nuolaidą (nuomojant metams laiko) visą sumą reikia sumokėti iškarto. Keistas sprendimas, nes sutartis pasirašoma popieriniame variante, tai kokio velnio visą mokestį mokėti iškarto? Norint išvengti didelių išlaidų teko imti trumpiausiam leidžiamam laikotarpiui – 3 mėnesiams.  Ko pasekoje mėnesio nuomos kaina tapo didesnė. Bet tada staiga atsirado dar vienas mokestis – už dizainą. Jų puslapyje to nerasite (bent jau tuo metu, kai pirkau, to nebuvo), bet dizainą galima pirkti tik iš jų. O tai kainuoja dar papildomus 600 Lt (be logotipo kūrimo). Sukandęs dantis sumokėjau, tikėdamasis, kad visgi gera išvaizda ir greitai veikianti parduotuvė yra svarbiau. Pasirašius sutartį ir sumokėjus pinigus gavau prisijungimo duomenis ir pradėjau kelti informaciją. Dizaino sulaukiau po maždaug savaitės. Laukdamas vis tikėjausi, kad, na, dizainas visgi meninis dalykas, nėra ko per daug skubinti. O kad tas dizainas atsirastų ant parduotuvės, su juo turėjo padirbėti techninis dizaineris. To teko laukti daugiau negu savaitę. Dėl šito žiauriai pykau, nes pinigai sumokėti, nuoma sukasi, o parduotuvė neveikia. Prekyba, žinoma taip pat nevyksta. Taigi, šiaip ne taip, po daug laiškų, dizainą uždėjo ir parduotuvę paleido. Dėl viso to delsimo pasiūlė 1.000.000 banerio parodymų savo internetinių parduotuvių kataloge (VUP.lt). Labiau norėjosi nuolaidos nuomos mokesčiui, bet nusprendžiau išbandyti ir pažiūrėti, kokia gi nauda iš tų parodymų. Bet apie tai kitą kartą. Taigi, galiu psakyti tik tiek, kad jeigu mokestis didžiausias, tai dar nereiškia, kad jus aptarnaus geriausiai. Jeigu planuojate naudotis verskis.lt paslaugomis, tai pasirašinėdami sutartį nurodykite terminus, iki kada dizainas turėtų būti padarytas, nes kitaip gali tekti ilgai laukti…

Va tokia mano istorija atidarinėjant zaliaarbata.lt parduotuvę.  Marketingą ir reklamą paliksiu kitam įrašui, kai bus šiek tiek daugiau informacijos ir statistikos. O šį užbaigsiu pasakojimu, kodėl pasirinkau būtent šią sritį, t.y. Japonišką žaliąją arbatą. Iš pradžių planuose buvo atidaryti Japoniško maisto parduotuvę, bet visgi, ne taip jau lengva rasti tiekėjus, iš kurių būtų galima įsigyti produktus. Iš parduotuvės juk nepirksi. Japonų kalbos dar nemoku, bet kadangi seniai domiuosi šia šalimi, tai pavyko rasti žmonių, kurie padėtų. Taigi, maisto parduotuvės idėją atidėjus vėlesniam laikui buvo pasirinkta žalioji arbata. Ji tikrai skiriasi nuo tos, kurią galite rasti prekybos centruose. nesinorėjo vežti nekokybiško produkto. O kad ta kokybė matytųsi ir paprastam vartotojui, visi pakeliai yra supakuoti Japonijoje, ir, kas svarbiausia, iš jų ištrauktas oras. Tai reiškia, kad arbata visiškai nepraranda kokybės, nes neturi sąlyčio su oru iki tos akimirkos, kol vartotojas nepradaro pakelio. Kad vėliau išeitų lengvai išlaikyti šviežią ir aromatingą arbatą, pakeliai yra su užspaudžiamu plastikiniu viršumi. Taip pat žalia arbata yra natūralus sveikatos šaltinis. Moksliškai įrodyta, kad žalia arbata veikia kaip prevencinė priemonė nuo diabeto, vėžio, dantų gedimo, senėjimo procesų, turi teigiamą poveikį lieknėjimui, padidina organizmo imunitetą, mažina kraujo spaudimą (tik ichibancha, pirmo skynimo arbata) bei kraujyje esančio cholesterolio kiekį ir t.t. Prie viso to dar galima pridėti ir tai, kad parduotuvėje galite įsigyti tik rūšinę Yamecha (八女茶) žalią arbatą. Yamecha yra vertinama kaip pati geriausia rūšinė žalia arbata visoje Japonijoje.

Apie kelionę į Japoniją taip ir nesugebėjau parašyti, bet apie Anime Nights pabandysiu, bent jau kol neataušo švieži įspūdžiai. O apie kelionę pasistengsiu artimiausiu metu

Taigi, kaip ir kiekvienais metais, pavasariop sulaukiame Infoshow festivalio ir didelio anime renginio. Jei būčiau matęs filmus iš anksto, gal ir būčiau pagalvojęs, ar verta eiti, bet kai nuo praeitų metų taip ir neperžiūrėjau nė vieno naujo anime filmo, ir visi buvo nematyti, tai neliko net ko dvejoti. Iš anksto programos per daug nestudijavau, nusprendžiau, kad bus įdomiau, kai nežinai ko tikėtis. O ir šiaip programa dažnai pasikeičia renginio dieną (ne išimtis ir šie metai). Romuvos kino teatras jau tapo kaip ir neatsiejama šio renginio dalimi, bet dėl itin prastos būklės tapo nebetinkamas naudoti. Gaila dėl šio pastato, bet dar yra vilties, kad jį sutvarkys. Taigi, renginys persikėlė į Cinamon kino teatrą. Šiek tiek nustebau, kai sužinojau, kad viskas vyks tokiame kino teatre. Bet pasirinkimas manau tikrai geras. Tik vieta gal šiek tiek nutolusi nuo miesto centro, tai žmonėms kurie naudojasi viešuoju transportu galėjo kilti šiek tiek problemų keliaujant iki šios vietos. Veiksmas vyko pirmoje, didžiojoje salėje. Žvelgiant į ją kilo mintis, kad Romuvoje salė šiek tiek didesnė, bet šiaip neaišku, nes ši buvo platesnė, bet ne tokia ilga. Žmonių kaip visada daug. O bilietai kainavo arba 15 Lt į vieną naktį, arba 25 į abi. Kada tiksliai pradėjo pardavinėti taip pat nežinau, bet kiek girdėjau, pirmą dieną iš pradžių buvo spūstis. Kai atvažiavau jų jau nebebuvo, kaip ir laisvų vietų kino salėje. Bet kai turi draugų, kurie pasaugo gerą vietą, tai tampa ne problema. Alkoholio kaip visada neleido, ir tikrino taip kaip priklauso. Maistą geriausia savo atsinešti, ar bent jau užsukti į parduotuvę prieš renginį. Kino teatro kasa pardavinėjo pocorn’us ir coca cola visą naktį, bet nuo tokių dalykų sotus nebūsi. O arbatos kiek pastebėjau neturėjo. Šiek tiek gaila, kad nieko šilto įsigyti nakties metu kaip ir neišėjo. Salėje tikrai nebuvo šalta (ko nebuvo galima pasakyti apie Romuvą). Pirmą naktį buvo netgi karšta, bet kaip vėliau sužinojau, tik dėl to, jog kažkas išjungė salės vėdinimą. To paties tikėjausi ir antrą naktį, bet šį kartą vėdinimas veikė pilnu pajėgumu, ir salėje buvo maloniai vėsu. Vėliau netgi šaltoka.

Tiek trumpai apie bendrą vaizdą, o dabar pereikime prie rodytų anime filmų ir serijų. Pirmoji naktis prasidėjo su Halo Legends. Su ilgu pristatymu, apie visatą užpuoliusią baisią jėgą, kuri grasino viską sunaikinti, protingas butybes, sukūrusias Halo ginklą, ir sunaikinusias blgosį, apie iš naujo susikūrusias civilizacijas, apie žmonijos evoliuciją, jos užkariautus kitus pasaulius. Na ir apie didelį karą su ateiviais. Tas pristatymas buvo gal kiek ir per ilgas, bet tikrai įdomus. Jei būčiau šaidęs žaidimą, ar matęs anksčiau, gal sakyčiau ir kitaip, bet dabar buvo tikrai įdomu. Vėliau prasidėjo trumpos OVA serijos, pasakojančios karo su ateiviais istorijas. Tokį žanrą tikriausiai geriausia atvaizduoti būtent šitaip. Čia gal net autoriai skirtingi buvo, nes ir istorijos kitokios, ir piešimas šiek tiek skyrėsi. Viena serija apskritai CG stiliumi buvo padaryta. Rimtas anime renginio pradžiai, kol dar niekas nemiega.

Tarp filmų, per pertraukas, kaip visada sulaukėme žaidimų ir kitokių pramogų. Pirmoji buvo aikido pristatyms ir pasirodyas. Šiemet viską pristatinėjo Kauno Aikido klubas Aiki Shuren Dojo. Pernai, kiek prisimenu buvo kitas klubas. Bet čia neesmė. Svarbiausia, kad Japoniški kovos menai vis dar įtraukiami į programą. Po šio pasirodymo sulaukėme Trigun: Badlands Rumble filmo. Pagrindinis veikėjas buvo matytas viename ar kitame paveikslėlyje,  bet serijų matęs nebuvau. Šį priskirčiau geriausiam nakties filmui: geras piešimas, įdomus siužetas, daug veiksmo ir žinoma su pabaiga. Na ir ilgis kaip normalaus filmo. Filmas, palikęs geras emocijas, skayčiau.

Toliau be jokios pertraukos buvo parodytas dar vienas trumpas filmas: Cat Shit One: The Animated Series. Labai nestandartinis kompiuterinės grafikos kurinys. Apie tai, kaip amerikiečiai irake ar kažkur kitus kovoja. Tik čia jie vaizduojami kaip triušiukai, o priešai kaip gazelės (Ar kažkoks panašus gyvūnas). Trumpa ir linksma istorija, apie du karius, kurie išvaduoja nelaisvius, sunaikindami visus priešus. Šitą tikrai buvo verta pamatyti, vien dėl pažinimo ir žinojimo, kad toks dalykas yra sukurtas.

Po sekančios ir šiek tiek ilgesnės pertraukos su žaidimais susėdome žiūrėti Aoi Bungaku Series. Tada supratau, kad visgi kai kurias serijas jau esu matęs. Anime sukurtas pagal literatūros kūrinius, šiek tiek įdomesnis savo turiniu. Peržiūrėjus kai kurios serijos verčia susimąstyti. Buvo parodytos dvi serijos, po kurių sekė Musashi: The Dream of the Last Samurai. Kodėl dėjo šitą filmą tai niekaip negaliu suprasti. Pradžioje turputi parodė kovų ir kažko panašaus į filmą, o po to kažkokį kompiuterinį profesorių, pasakojantį istoriją. Sėdi, matai kalbančią galvą ir skaitai subtitrus. Siaubus. Vienu metu buvo galima pasijuokti iš juokingai jodinėjančių raitelių, bet greitai tai atsibodo. Susinervinęs tokia nesamone nusprendžiau šiek tiek pasnausti. Vien dėl to, kad visiškai neįdomu. Tikriausiai didžiausias šių metų renginio FAIL’as…

Po sushi valgymo varžymų sulaukėme Beating angel dokuro chan.  Dar viena OVA, sudaryta iš 4 serijų. Tokia visai smagi komedija. Šiaip manau galėjo parodyti anksčiau, na, bet ir paryčiais visai neblogai, kas miegojo galėjo prasibudinti prieš keliaudami namo. Pirma serija – įdomu, antra serija – ne tokie jau ir juokingti tie jų bairiai, trečia serija – įdomu, bus dar viena, ar nebus, ketvirta serija – o ne, dar viena serija. Štai tokiomis mintimis žiūrėjau šį anime. Labai jau primitvūs juokeliai, kurie atsibodo ir pradėjo kartotis po pirmos serijos.

Bet visgi, tai buvo paskutinis pirmosios nakties anime. O ryte, kaip visada – sushi. Tik dar liepė užpildyti nedideles anketas apie renginį. Sushi buvo nedaug, kaip supratau, ne iš sushi express. Šiais metais su “Hashi” klubu dalyvavau dieninėje dalyje, taigi, nieko nelaukęs išvažiavau namo, kad tik kuo daugiau išeitų pamiegoti. Na, o po 4 valandų miego, beveik laiku atsiradau ir dieninėje dalyje. Šiais metais ji vyko KTU elektronikos rūmuose, ir buvo nemokama. Anksčiau niekad neidavau, nes skirdavau tą laiką miegui, bet kadangi šį kartą su klubu mokėme žmones origami lankstymo meno, tai nusprendžiau apsilankyti. Na, dar teko ir reportažą KobraTV nufilmuoti, tai buvo ką veikti. Bet jeigu būčiau ten nukeliavęs vienas, tai tikriausiai laikas būtų prailgęs. Nes be cosplay nieko per daug įdomaus nevyko. Na, rodė šiek tiek anime šalia esančioje auditorijoje, bet tai buvo Aoi Bungaku Series, kurias esu jau matęs. Ir šiaip, auditorija, tai ne kino salė – ir kėdės kietos, ir šviesa pro užuolaidas skverbiasi. Cosplayerių buvo tikrai nemažai, bet manau dauguma iš Kauno. Dar žinoma, kaip visada buvo galima pažaisti Guitar Hero. O naktį ir su naujuoju judesius atpažystančiu priedu Xbox’ui.

Taigi, po visai smagios dieninės dalies prasidėjo antroji naktis, su kendo pasirodymu ir jau matytomis Aoi Bungaku Series, nors pagal programą turėjo rodyti Karigurashi no Arrietty. Ghibli filmas, manau būtų patikęs kur kas labiau. Toliau viskas vyko pagal iš anksto paskelbtą programą, kuri tęsėsi nuo Dogs: Bullets & Carnage. Ir vėl iš 4 dalių sudėtas filmas. Vieno ilgo siužeto nėra, bet kadangi serijose dominuoja veiksmas, tai susižiūrėjo tikrai smagiai. O po to galima ir paspėlioti, kaip ten kas susiję. Nes serijos visgi šiek tiek susiję viena su kita. Po šių trumpų serijų be jokios pertraukos prasidėjo šiek tiek ilgesnė OVA: Black Rock Shooter. Kaip trumpas filmas, sakyčiau. Isorija lyg ir aiški, bet ne iki galo. Tiksliau ne viskas, o pabaigoje taip ir nepaaiškėja, kodėl vyksta vieni ar kiti dalykai. Bet taip dažnai būna su anime.

Toliau ėjo King of Thorn. Iš pradžių atrodė kaip lengva ir paprasta istorija, bet kuo toliau, tuo labiau viskas sudėtingėjo. Filmas apie kurį vėliau prisiminęs atrandi detales, kurių žiūrėdamas nepastebėjai. Tikrai įdomus ir sakyčiau vertas dėmesio. Nors žiūrint naktį, užmigus galima po to ir visiškai nieko nesuprasti. Bet kadangi veiksmas rutuliojasi greitai, tai nėra kada net primerkti akių.

Kai Doh maru – dar viena 47 minučių OVA.  Pasakojama apie senus laikus ir merginą, kurią užaugino generolas (tiksliai nepamenu). Gėris kovoja prieš blogį. Ir dar šiek tiek prieskonių, kad būtų įdomiau. Kai žinai, kad greitai baigsis, tai po to jau to ir tikiesi, ypač jeigu ne itin įdomu žiūrėti. Gal ir neblogas anime, bet dar viena trumpa serija, kiek galima. O kad dar labiau panervuotų, tai sekantį, Cencoroll, įdėjo dar trumpesnį, viso labo 30 minučių. Šiaip pasirodė tikrai įdomus, fantastinis, bet per tokį trumpą laiką jokio didesnio siužeto padaryti tiesiog neįmanoma. ir kai atrodo, kad jau kažkas prasidės ir paaiškės, ima ir pasibaigia. Nespėji net įsijausti.

O toliau ir vėl Aoi Bungaku Series. Viena buvo nematyta, bet pasirodė ne itin įdomi, tai nusprendžiau pamiegoti. Nors iki tol dar rimtai galvojau, kad gal neverta sėdėti ir reikėtų keliauti namo. Nes pagal programą, tai buvo paskutinis anime. Bet dėl šventos ramybės nusprendžiau pasėdėti iki galo. Pasibaigus šioms serijoms, paaiškėjo, kad yra tik 5 valandos ryto. Tiksliau, pasižiūrėjau į laikrodį tik dėl to, kad vedėjas pasiūlė pažiūrėti dar vieną anime. Ir ne šiaip kokią OVA, bet normalaus ilgio filmą: Fate/Stay Night: Unlimited Blade Works. Ir manau labai gerai, kad parodė šį filmą, nes tikrai geras. Gal netgi labiausiai patiko. Aišku, fantastika, iš pradžių gal ir ne viskas buvo aišku (tuo metu kaip tik budinausi), bet šiaip suprantamas ir įdomus. Tikrai pakėlė bendrą nakties lygį, po tų visokių trumpų serijų. Ir žinoma, džiaugiuosi, kad nesugalvojau išeiti anksčiau.

Na o pabaigai galiu pasakyti, kad tikrai trūko gerų filmų. Ir reikia bent vienos komedijos, ar ko nors juokingo vidurį nakties, kad visa salė galėtų pasijuokti. Pernai metais tai buvo Detroit Metal City ir kažkoks kompiuerinės grafikos siaubekas, kuris buvo tiesiog juokingas. Taip kad pats renginys tikrai nesuprastėjo, vieta gera, žaidimų per pertraukas daug, prizų taip pat. Bet sudarinėjant anime list’ą tai kažkas labai neatsakingai atliko savo darbą. Arba nusprendė šiek tiek paeksperimentuoti. Eksperimentas nepavyko. Tikėkimės kitais metais to nedarys.

P.S. Savaitės gale įdėsiu ir reportažą apie renginį.

Kokia žiema be slidinėjimo? Ne žiema Jau kurį laiką džiaugiuosi dideliu sniego kiekiu ir šaltais orais. Ir tikrai ne dėl to, kad mėgstu žiemą. Žiemą mėgstu tik dėl vieno dalyko – slidinėjimo. Sausio pradžioje net pradėjau jaudintis, kad su atėjusiais šiltais orais viskas nesibaigtų. Nes slidinėti lyjant ar šlapiu sniegu – tikrai ne taip įdomu. Bet vakar pavyko rasti laisvo laiko, surinkti pilną ekipažą ir nuvažiuoti iki Lenkijos. Kodėl ten? Ogi todėl, kad labiausiai apsimoka. Bent jau važiuojant nuo Kauno. Pernai metais padariau šiokia tokia atstumu analize, tai galite patys tuo įsitikinti. Dar anksčiau buvau ir kainas surašęs, bet dabar greičiausiai jau bus pasikeitusios.

Taigi, nors zloto kursas ir didesnis nei pernai metais, bet jis vis dar mažesnis nei litas. Kelias iki slidinėjimo kurorto valomas tikrai retai, dėl to teko važiuoti ledinėmis provėžomis. Ir žinoma lėtai. Bet su kita masina prasilenkti įmanoma.

Kurorte kainos tokios pačios kaip ir pernai metais. Šiais metais pavyko pasiskolinti slides iš draugo, bet be lazdų. Tai tik dabar pastebėjau, kad atskirai lazdų, batu, ar slidžių nuomos kaina yra beveik tokia pati kaip ir viso komplekto. Kažko atskirai nuomotis visai neapsimoka. Taigi, teko slidinėti be lazdų. Bet sekėsi gerai ir be jų Patirtis daro savo.

O kas naujesnio slidinėjimo kurorte? Įrengta didesne palapine slidžių nuomai. Ir viską kompiuterizavo su bar kodais. Tai, manau leidžia aptarnauti žmones greičiau. Bet laiko apskaita tikrai bloga, draugai atidavė slides po 2 valandų ir maždaug 5 minučių, o turėjo mokėti už kaip 3 valandas. Varlynuke įrengė papildoma pakėlėją, tokį, kuris tiktu visiškiems naujokams, nes veikia kaip eskalatorius, tereikia ant jo užlipti su slidėmis. Tik aišku už kiekvieną pasikėlimą reikia ir susimokėti. O tokiai trumpai distancijai tikrai nesinori leisti pinigų. Trasos kaip ir nepasikeitė. Užtaikėme ant gero oro ir puraus sniego, tai vakaras praėjo tikrai gerai. Dar nusileidau trasomis esančiomis kitame kalno šone (pernai metais jų kažkaip neišbandžiau), tai viena iš jų pasirodė labai tinkama pradedantiesiems. Kita taip pat ne ką sudėtingesnė.

Taigi, šis slidinėjimo kurortas vis dar lieka geriausiai šalia esančiu kurortu. Panašu, kad visada gerai prižiūrimas, keletas trasų įvairiems skoniams, o kainos prieinamos visiems. Tokios pačios, arba net mažesnės nei Lietuvoje. Apsilankykite, kol dar turite galimybę.

Kas kiek laiko žmonės keičia telefonus? Manau, kad kas 2 ar 3 metus. Na ar bent jau dažnai būna, kad po tiek laiko operatorius pasiūlo pasinaudoti akcija ir pratęsti sutartį. Kartu, žinoma, pasiimti telefoną. Kažkodėl atrodo, kad tikrai ilgai naudojuosi savuoju Sony Ericsson k810i. Pažiūrėjus tinklaraščio archyvą paaiškėjo, kad naudojuosi 3,5 metų. Sakyčiau visai gerai. Žinant, kad turiu 2 korteles, tai šis telefonas bus naudojamas ir toliau. Nes išsilaikė tikrai puikiai, gal tik šen bei ten yra keli įbrėžimai. Dar pastebėjau, kad kamera lyg ir prasčiau fotografuoja, nei tada, kai buvo nauja. Na, bet ne apie tai dabar.
Anksčiau keisti telefono nekilo nė menkiausia mintis, nes kaip ir su ankstesniuoju telefonu, šis turėjo visas funkcijas, kurių reikia, ir kurias turi kiti, nauji modeliai. Kaip sinchronizuoti kontaktus jau rašiau, Opera mini internetui tiko tiesiog tobulai. Na ir visa kita veikė nepriekaištingai. Bet va atsiradus telefonams liečiamuoju ekranu viskas pradėjo keistis. Nesu apple fanas, taigi, atsiradęs iPhone’as tikrai atrodė kaip technikos stebuklas, bet laukiau konkurentų gaminių. Ir štai, sulaukiau. Ne tik gaminių, bet ir žmoniškos kainos. Iš visų šiuo metu rinkoje esančių telefonų pasirinkau HTC Desire. Dar galvojau apie SE X10, panašios charakteristikos, bet jame nėra multituoch, o šiuo metu tokio dalyko jau norėjau, kad telefoną ir vėl galėčiau naudoti 3 metus ir jis nebūtų technologiškai labai atsilikęs. Na, o kai žinai ko nori, įsigyti visai nesunku. Bent jau dažniausiai taip būna.
Bet buvo kitaip. Kažkodėl nusprendžiau įsigyti būtent dabar, tiesiog atėjo tas laikas. Kaip tik Kalėdos, su visokiomis papildomomis išlaidomis. Operatoriai arba neturėjo šio telefono, arba siūlė tokius tragiškus planus (ypač Omnitel), kad nusprendžiau, jog labiau apsimoka pirkti iš kitur. Dar manau, kad technologijų įrenginius visuomet reikia pirkti naujus, nes su dėvėtu gali būti visokių bėdų. Tai nors ir skelbimuose buvo kur kas mažesnės kainos (apie 1000 Lt), kažkodėl labai netraukė skambinti ir klausinėti, kaip ten kas. Bet nauji buvo šiek tiek per brangūs (apie 1300 – 1400 Lt). Visai netikėtai draugas pasiūlė www.delninukai.com elektroninę parduotuvę. O ten kaip tik siūlė telefoną už 950 Lt. Ir kaina patraukli, ir pirkėjas patikimesnis nei kažkokiuose skelbimuose. Atsiliepimai apie puslapį tik geri, googlas irgi nieko blogo nerado. Aišku, telefonas būtų ne naujas, iš Anglijos greičiausiai. Apsidžiaugęs gera kaina susisiekiau su pardavėju ir užsirezervavau telefoną. Na ir dar avansą, 30 Lt palikau. Tai buvo Gruodžio pradžia. Dienos ėjo, bet galvojau, kad iki Kalėdų tai jau tikrai turėsiu. Net pardavėjui buvau rašęs, kad tai galutinė data, kada man reikia telefono. Ir štai, atėjo Kalėdos, o telefono kaip nėra, taip nėra. Eina siuntiniai, bet mano užsakytas kaip neateina taip neateina. Vis gi, galiausiai, po ilgo laukimo, tarp Kalėdų ir naujų gavau pranešimą, kad pagaliau yra ir manasis Desire. Tik va, neatsirakina… Supykau. Tuo metu GSM arena jau nebeturėjo šių telefonų, mobili.lt kainos vis dar keliais šimtais didesnės. Delninukai.com atsiprašė ir grąžino užstatą. Bet kaip minėjau, gerų pasiūlymų nebebuvo, kas reiškė, kad po šitiek laukimo vėl turėsiu laukti. O kaina bus ta pati… Tai tik sugaištas laikas. Tuomet nusprendžiau, kad greičiausiai bus įsigyti gsmarena.lt svetainėje. Bet jie buvo pasiskelbę, kad gaus telefonų tik sausio viduryje. Tuomet dar šiek tiek paieškojau ir aptikau e-krepšelis.lt parduotuvę. Ir kaip tik tą dieną buvo akcija, kuri siūlė įsigyti telefoną už 1150 Lt. Tik va daug neigiamų atsiliepimų buvo apie šią parduotuvę. Visgi, sumokėti iš anksto nereikėjo, bus galima atsiimant prekę pašte, tik su papildomu 50 Lt mokesčiu už pinigų pervedimą. Bet kaina vis tiek gavosi mažesnė nei kitur. Užsisakiau. Tai buvo diena ar dvi iki naujų. O tada vėl neturėdamas kitokių pasirinkimų pradėjau laukti telefono, vis tikrindamas, ar neatėjo siuntinys. O tada staiga ėmė ir atsirado gmsrena.lt puslapyje. Su kaina, mažesnė nei 1200 Lt. Galvoju, vėl prašoviau. Kadangi laukimas nebeteko prasmės (juk galiu per 20 min. nuvažiuoti iki parduotuvės ir nusipirkti telefoną), parašiau e-krepšelis.lt svetainėje, kada gi jie pristatys. Na, jie tikriausiai irgi kartu gavo šiuos telefonus (gal ta pati siunta) ir sekančia dieną, apie 5 valandą paskambino, pasiteiraudami, ar būsiu namie, nes gali pristatyti telefoną. Taigi, už maždaug pusvalandžio kažkas iš firmos atvyko su mano naujuoju pirkiniu. Ir dar nuolaidą 10 Lt padarė, kas padarė pirkinį pigesnį, nei bet kokio kito puslapio ar parduotuvės kainos.
Tikėjausi aprašyti ir pirmuosius įspūdžius apie telefoną, bet atrodo gavosi ir taip didelis straipsnis apie nieką. Taigi, laukite, artimiausiu metu pasidalinsiu nuomone, kodėl džiaugiuosi savo naujuoju pirkiniu.

Linkėjimai visiems!

Kantrybės nebaigtiems darbams užbaigti,
Kūrybinio impulso naujiems pradėti,
Lengvos Laimės rankos,
Stiprios sveikatos ir džiugios šventinės nuotaikos
linkiu
Šventų Kalėdų ir Naujųjų Metų proga!

Tikriausiai esate girdėję apie Ryanair skelbiamas akcijas ir pigius bilietus į kokį nors Europos miestą. Kartais net sunku pagalvoti, kad vos už 35 Litus gali nuskristi į Berlyną ir atgal. Tai net pigiau nei nuvažiuoti iki Vilniaus (iš Kauno). Vieną iš tokių akcijų pasigavome ir mes su draugais. Žinoma, norint gauti tokią kainą, viską reikia pirkti internetu. Ir dar reikia specialios kortelės (pavadinimo tiksliai neatsimenu). Tai turint mums neatsirado daugiau jokių papildomų mokesčių. Bilietus nusipirkome gal daugiau nei prieš mėnesį, o iš iš kelionės aišku grįžau šiandien.
Nusipirkus nieko per daug nereikia daryti, tiesiog galima planuoti maršrutus, rezervuotis nakvynę. Mūsų grupė buvo didelė, 12 žmonių. Ir keli iš jų nepilnamečiai, dėl ko atkrito Hosteliai, kuriuose nepilnamečiai negali gyventi bendruose kambariuose. Galutiniam rezultate pasirinkime „Meininger“ ale viešbutį, ale hostelį. Na, gal viešbutis be žvaigždučių. Para jame atsiėjo 15 Eurų. Bet apie jį šiek tiek vėliau.
Pradėkime nuo kelionės į Vokietiją. Karmėlavos oro uoste buvome pora valandų prieš skrydį, ir tai buvo apie 5 valanda ryto. Žmonių nedaug, pro apsaugą visi praėjome be eilių ir be jokių nesklandumų. Šiek tiek keistai atrodė, kai pradėjo tikrinti bilietus, visi žmonės ėjo link laiptų į lauką ir laukė siaurame koridoriuje. O kai jau atidarė laiptus, tai būdamas greitesnis galėjai aplenkti tuos kurie turėjo kažkokius „Priority“ bilietus. Viską paėmus, tai įlaipinimo procedūra praėjo sklandžiai ir greitai. Kaip ir pats skrydis. Kuris truko apie 40 minučių. Paėmus sėdėjimą lėktuve, kol visi sulipo ir viskas buvo paaiškinta, tai gal užtruko virš valandos. Ir štai, mes Berlyne.
Ką pirmiausia reiktų padaryti kiekvienam turistui, tai apsilankyti turizmo informacijos centre. Ten galima įsigyti „Berlin Welcome“ kortelę. Ir yra dviejų tipų, tai kortelė transportui, kai gali važinėti kiek nori (pagal nusipirktą dienų skaičių) ir gauti nedideles nuolaidas į muziejus, ir muziejų kortelė (parduodama kaip priedas transporto kortelei), su kuria bus galima aplankyti 1 muziejų nemokamai (per dieną), o kitiems gauti nuolaidų. Iš anksto žinojome, ir dar vietoje šiek tiek pakalbėję daugiau nesigilinome į antrąją, muziejų kortelę, nes jinai visiškai neapsimoka. Pasiėmėm „Welcome Berlin“ kortelę 3 dienoms, ABC miesto zonoms. T.y. visam Berlynui ir jo apylinkėms. Tai kainavo 25,90 €. Esant reikalui galima imti ir ne visoms zonoms arba trumpesniam bei ilgesniam laikui. Taigi, nebesukdami galvos dėl transporto patraukėme ieškoti savo viešbučio. Važiuojant pirmą kartą pakankamai sunku susigaudyti, kur esi, ir kur turi išlipti. Su keliais persėdimais pasiekėme „Hauptbahnhof“ stotį, šalia kurios įsikūręs mūsų viešbutis. Didžiausias nustebimas buvo stoties didumas. 5 aukštų (jei ne 6), belenkiek bėgių ir įvairių traukinių maršrutų. Įeini iš lauko, ir atrodo kad atsiduri iškarto kokiame 3 aukšte. Žinoma, visur eskalatoriai, didžiulės erdvės. Reginys kurio tikrai ilgai neužmiršiu. Ir žinoma visuose aukštuose daugybė parduotuvių. Kaip kokiame Akropolyje. Viešbutį pasiekėme apie 10 ryto (gal net anksčiau), ir nors tai buvo sekmadienis, bet jau gavome raktus nuo kambarių. 3 kambariai po 4 lovas. Lovos dviaukštės, o kambariai ypač maži. Vos prasisukti galima. Yra televizorius, kiekvienas kambarys turi savo dušus. Ten buvo muilo ir popierinių servetėlių, rankšluosčių nedavė. Kai ateini tik permiegoti tai kaip ir užtenka. Apačioje yra bendra virtuvė, kurioje yra visi reikalingi įrankiai (lėkštės, puodeliai, šakutės, peiliai) maistui gaminti ir valgyti. Gana jaukus vestibiulis, kuriame taip galima sėdėti kiek norisi, yra bevielis internetas. Vien dėl tos jaukios aplinkos pirmame aukšte man tikrai patiko „Meininger“.
Ką gi, važiuojam toliau. Nebūdami tikri dėl muziejų darbo laiko (nes kai kurie nedirbo pirmadieniais, kiti antradieniais) pirmiausia patraukėme į garsųjį Zoologijos sodą. Anksčiau šiame mieste buvę draugai sakė, kad būtų nuodėmė ten neapsilankyti. Su Berlin Welcome kortele bilietas kainavo 9,75 €, su studento pažymėjimo 10 €. O šiaip atrodo 12 € kainuotų. Taip, sodas tikrai didelis, o gyvūnų tikrai daug ir visokių. Žinoma gražiai sutvarkytas, yra narvų ir lauke ir pastatų viduje. Bet šiaip super didelio įspūdžio nepaliko. Gal dėl to, kad beveik nesidomiu gyvūnais. Į akvariumą nusprendžiau neiti, nes tam bilietas papildomai 5 € kainuotų. Kažkaip užteko aplinkui matytų gyvūnų. Galima paminėti, kad tai buvo vienintelė gera diena, kai švietė saulė ir nebuvo siaubingai šalta mūsų vizito metu.
Apie vakarinius pasivaikščiojimus po miestą nerašysiu, nes ką pamatyti tikrai yra, viskas gražiai apšviesta ir sutvarkyti. Tik eiti ir dairytis. Na ir dar nusifotografuoti įdomesnėse vietose. Taigi, sekančią dieną aplankėme istorijos muziejų. Su kortele bilietas kainavo tik 3,50 € (šiaip kainuoja 5 €), o vaikams iki 18 metų įėjimas nemokamas. Na, tokio dydžio muziejaus taip pat dar nebuvau matęs. Kaip kokie 5 ar 6 (jei ne daugiau) karo muziejai Kaune. Šalia seno muziejaus pastato yra priestatas, su eskalatoriais ir kitais šiuolaikiniais aksesuarais. Dar patiko tai, kad visuose muziejuose (išskyrus specialias ekspozicijas) galima nevaržomai fotografuoti ir filmuoti. Ir yra audio gidai, pasiimi prietaisą, užsidedi ausines, prie įvedi prie eksponato esantį skaičių ir klausai. Šiame muziejuje tai kainavo papildomus 3 eurus. Taigi, apėję kelias specialias ekspozicijas apie Hitlerį ir karą patraukėme link pagrindinių salių. Gana greitai einant ir žiūrint užtrukome kokias 3 valandas. Eksponatų tiek, kad į pabaigą pradeda net atsibosti, nes tiesiog sunku sutalpinti tiek informacijos. Kiti draugai, eidami lėtesniu žingsniu užtruko net 5 valandas. Taip kad aplankyti tikrai verta. Ypač kai kaina tokia nedidelė.
Trečiosios dienos žygiui liko muziejų sala. Nuėjome į pergamono muziejų, ten paaiškėjo, kad bilietas kainuoja 10 € o nuolaidą galima gauti, tik jei esi studentas. Lietuviškas pažymėjimas tiko, bilieto kaina sumažėjo per pusę, iki 5 €. Vėliau, apėję visą muziejų sužinojome, kad už 7 € galima gauti bilietą visiems 5 muziejų salos objektams. Ir ką dabar daryti? Ar pirkti papildomai tą 7 € bilietą ir apibėgti visus muziejus (jau buvo apie 14 val., o dirba iki 18 val.) ar iš to pykčio, kad nusipirkome blogą bilietą daugiau neiti į jokį muziejų? Visgi, čia Europa, bilietų kasoje tereikėjo primokėti 2 € kad bilietas virstų leidimu apsilankyti visuose muziejuose. Jaučiu Lietuvoje tokio dalyko nė su žiburiu nepavyktų rasti. Dabar trumpai apie muziejus. Visuose audio gidą galima pasiimti nemokamai, vokiečių arba anglų kalba. Nors gal yra ir dar kokia nors, neklausiau, tai nežinau. Informacijos pateikiama tikrai daug, viską klausant tai ir viename muziejuje galima užtrukti visą dieną. Taigi, pergamono muziejus tikrai didingas. Didžiulį įspūdį paliko natūralaus dydžio (aukštis apie 5 – 6 metrai) eksponatai iš Egipto. Didelė salė su laiptais ir graikų mitologiniais piešiniais taip ir traukė prisėsti ir pasigrožėti. Pasijunti tarsi būdamas Egipte. Sekantis pagal įdomumą ir tęstinumą manau būtų „Neues“ muziejus. Galima pamatyti egiptietiškus sarkofagus, ir kitokius tų laikų eksponatus. Čia taip pat pasitinka didelės erdvės ir gražūs piešiniai ant sienų. O pats svarbiausias tikriausiai Nefertitės biustas. Tikrai vertas pagarbos eksponatas, gaila, šio negalima nei filmuoti nei fotografuoti. Visgi, svarbiausia, kad galima pamatyti gyvai. Iš išorės tiesiog stulbinamai didingai atrodo „Alte Nationalgalerie“. O viduj trijų aukštų paveikslų galerija. Kadangi šie man ne itin patinka, na, arba bent jau kur kas sunkiau atsiminti po anksčiau aplankytų vietų, tai iš čia ne itin daug atsimenu. Ir šiaip, gana greitai praėjome. Bet be paveikslų buvo ir gražių angelų skulptūrų, iš balto blizgančio marmuro. „Altes“ muziejus pasirodė pats mažiausias. Daug įvairių skulptūrų, tarp kurių sutikome ir visus Graikijos dievus. Na o pabaigai liko pats smaigalys, „Bode-“ muziejus. Įdomu tai, kad iš abiejų šio pastato pusių teka upė. O gal net dvi skirtingos, kurios susilieja į vieną. Šito tiksliai nežinau. Taigi, šis per karą stipriai nukentėjęs, bet dabar pilnai atrestauruotas pastas taip pat atrodo didingai. Viduje yra skulptūrų ekspozicija, monetų kolekcija ir paveikslų galerija. Na ir žinoma kitokių eksponatų iš skirtingų laikotarpių.
Per 3 dienas pavyko aplankyti šiuos pagrindinius objektus. Vakarais dar teko matyti nemažai naktinio miesto, ypač patiko monumentas žuvusiems žydams atminti, sukuria tikrai gerą įspūdį. Daugelis muziejų dirba iki 5 – 6 valandų, tai antrą gali retai kada pavykti aplankyti. O jei ir pavyks, tai vaizdinės informacijos perteklius gali ištrinti visą prieš tai buvusią. Manau, kad po vieną tokį didelį muziejų per dieną yra kaip tik pats tas. Nes po miestą taip pat labai įdomu pasivaikščioti, tik oras labai jau prastas pasitaikė, pirmadienį, antradienį lijo, pūtė šaltas vėjas. Liko dar daug neaplankyta ir nepamatyta, bet to užteko, kad norėčiau sugrįžti antrą kartą. Tik gal šiltuoju metų laiku.
Taupumo sumetimais vežiausi gana daug savo maisto, nes visgi, ten viskas brangiau. Valgytas kebabas duonoje atsiėjo 3 €. Dydis kaip lietuvoje, tik padarymas kitoks, tikrai skanus. Iškant maisto prekių, tai beveik viskas yra metro stotyse. Ten tarsi antras miestas, su daugybe žmonių. Bet pavažiavus toliau radome ir paprastų maisto prekių parduotuvių. Tai jei kam įdomu, galiu paminėti kelias kainas. Schogetten šokoladas (toks kaip Lietuvoje) – 0,69 €, 800 g. Haribo guminukų dėžė (su akcija) – 2,99 €, 1 kg bulvių (taip pat su akcija) – 0,37 €. Kas pasirodė tikrai pigiau, tai jogurtai, indelis (500 g.) 0,30 €. Nors ir skonis kitoks. Kruopų (ryžių, miežių) rasti nepavyko, atrodo nelabai einama prekė. O iš likusių produktų vyrauja pusfabrikačiai, šokoladas, saldainiais, sausainiai. Kitaip tariant, mažoka normalaus maisto. Visgi, pavyko rasti vieną azijietiškų prekių parduotuvėje, įsigijome prekių kurių Lietuvoje nėra.
Prie viso to galiu paminėti, kad pavyko prasisukti (be kelionės) su 100 €. Na, jei nebūčiau pirkęs suvenyrų, būtų buvę gal šiek tiek mažiau. O jei būčiau neatsivežęs maisto iš namų, šiek tiek daugiau. O Vokietijos muitinė buvo griežtesnė nei Lietuviškoji. Neleido keliams draugams pasiimti visų daiktų, tokių kaip skutimosi putų flakonas, kažkokia sriuba (ar kažkas panašaus) supakuota plastmasiniame įpakavime. Turimą termosą teko atidaryti ir parodyti, ar nieko viduje nėra.
Tai va, tokie būtų atsiliepimai iš trumpos kelionės į Berlyną. Tikrai dar grįšiu į šį miestą.

O štai čia dar trumpas video iš kelionės. Iš savo filmuotos medžiagos padariau reportažą KobraTV laidai, taip kad nenustebkite, viskas filmuota ir montuota mano. Na ir filmuota be stovo, tai kai kur vaizdas šiek tiek dreba.

Kur geriausia vieta reklamuotis? Žinoma, savo tinklaraštyje. Taigi, kaip daugelis kolegų ir daro, norėdami ką nors parduoti, ar šiaip ką pasiūlyti, taip padarysiu ir aš.
Tik pasiūlysiu paslaugas, kurias galiu suteikti. O jei tiksliau, tai filmuoju įvairius renginius. Daugiau nei metus darbuojuosi studentiškoje televizijoje KobraTV, taigi, nusprendžiau kad jau turiu pakankamai patirties šiuose reikaluose. Tik vestuvių dar nepradėsiu filmuoti, nes ir taip visi jas filmuoja, taigi, jei kam reikia tikrai rasit šį darbą dirbančių žmonių. Panaršius internete ir pažiūrėjus ten esamas kainas, savąsias sudariau tokias:

• Trumpo renginio 1 valandos kaina: 50 Lt. Čia būtų Kaune ar Kauno rajone. Nes tiesiog neapsimokėtų važiuoti toliau.
• Visos dienos filmavimas (jei renginys ilgas arba vyksta per kelias vietas): 500 Lt.

Filmuojama HD formatu. Jeigu manote kad tokios kokybės nereikia, galima ir DV formatu. Šios kainos yra be montavimo darbų.

• Mano filmuoto renginio montavimas. 1 valanda: 50 Lt.
• Jūsų turimos medžiagos montavimas. 1 filmuotos medžiagos valanda: 100 Lt.

Montavimo darbai dažniausiai užtrunka ilgiau nei filmavimas, nes reikia viską peržiūrėti ir dar gerai pagalvoti, ką dėti, o ko ne. Jei tiksliau, tai būtų brokuotų ir nepavykusių kadrų pašalinimas, perėjimų tarp kadrų įdėjimas, muzikinio fono ir audio efektų įdėjimas, specialiųjų video efektų įdėjimas, filmo suskirstymas į dalis su tikslu per peržiūrą greitai pasiekti norimą fragmentą, filmo iš nuotraukų kūrimas). Apie mokėjimą dirbti montavimo programine įranga net nekalbu. Pageidaujantiems trumpo filmuko (tinkančio dėti į YouTube, Vimeo ar tiesiog persiųsti draugams) kaina derinama atskirai, pagal bendrą užsakymą.

Kontaktai:

Tel.:  863753855

Mail: andrius117 [baronka] gmail.com

Andrius Ž.

O štai keletas mano filmuotų video, kad susidarytumėt bendrą vaizdą:

Gatvės šokių renginys Kaune. The Circle. Filmavau ir montavau.

VDU radijo gimtadienis. Šį renginį tik filmavau.

Renginys KTU universitete. Taip pat tik filmavau.

Burbuliatorius Kaune. Filmavau ir montavau.

Dar vienas reporatžas iš Burbuliatoriaus. Filmavau ir montavau.

Korėjietiško klubo Kaune atidarymas. Tik filmavau.

Nors studijas ir baigiau, bet laiko blog’ui neatsirado. Netgi manau, kad išeitų daugiau parašinėti, jei būčiau toliau mokęsis, tai per kokią nuobodžią paskaitą sėdi ir rašai ką nors. Dabar gi tenka pasitenkinti foto reportažais arba visai niekuo. Na, arba komentarais kituose tinklarasčiuose, nes prenumeruojamus stengiuosi perskaityti, bet ir tai ne visada spėju. O čia keletas nuotraukų iš (sorry, jau gan senokai pasibaigusios) parodos žemės ūkio universitete. Tikrai įdomių dalykų buvo galima pamatyti, nusipirkti ir paskanauti.



Ne taip jau seniai pasigyriau, kad pradėjau naudoti Linux, Ubuntu sistemą. Ne, ne, jos tikrai neatsisakiau, jei netyčia taip pasirodė iš pirmo sakinio. Tiesiog atsirado daug įvairių ale problemų, kurių sprendimo dažniausiai reikia ieškoti kur nors internete. O vasaros metu, kai nesinori sėdėti prie kompiuterio tai yra tiesiog kančia. Atsiranda tokių problemų, kurių su windows’ais dažniausiai nebūdavo, o jei būdavo, tai jas išeidavo lengvai išspręsti. Taigi, kai tik suinstaliavau Ubuntu, ji iškarto aptiko kitą šeimos kompiuterį, kuriame sukosi Windows xp. Tuo metu labai džiaugiausi, ir net kaip pavyzdį kitiems sakiau, va kaip paprasta, suinstaliuoji ir viskas yra. Ir tinklas, ir spausdintuvas pajungtas prie ano kompiuterio. Po kurio laiko šeimos kompiuterį nusprendžiau patobulinti ir taip pat sudėjau Ubuntu sistemą. Būčiau dėjęs Linux Mint, bet kompiuteris toks senas, kad vos veikia su Ubuntu. Taigi, įdiegęs pastebėjau, kad dingo tinklas tarp kompiuterių, o spausdinti išeina tik pasileidus Windows sistemą (padariau dual boot’ą, kad būtų abi sistemos). Nieko per daug kelti nereikėjo, tai palikau kaip yra.
Dar po kurio laiko galutinai tvarkingai veikti atsisakė senas smc routeris. Teko pakeisti nauju. Prie senojo įrenginio turėjau pajungęs FON bevielio ryšio stotelę, kuri maitino mano laptopą internetu. Laptopas internetą turėjo, bet tinklo nebuvo. Su naujuoju Linksys įrenginiu ta problema lyg ir turėjo savaime ir be jokių pastangų dingti. Bet taip neatsitiko. Laptope esanti Windows 7 kuo puikiausiai bendravo su senuoju šeimos kompiuteriu ir jame esančia Windows xp. O štai manasis, su 10 Ubuntu versija liko visiškai atskirtas, nebematė nė vieno kompiuterio, visus didesniu failus tekdavo kelti su kokiu nors išoriniu įrenginiu. O tai užknisdavo. Tingėdamas gaišti laiką ir ieškoti sprendimo su Google pagalba pabandžiau paklausinėti draugų, kurie naudoja Linux kur kas ilgiau negu aš. Nieko nesigavo, niekas nieko gero nepasiūlė. Čia galima sakyti taip, turi Linux, pats ir tvarkykis. Tavo problemos mums nerūpi. Žinoma, kai turi daug laiko ir gali sėdėti valandų valandas prie kompiuterio betvarkydamas operacinę sistemą, arba šiaip durnių voliodamas sprendimą tikrai rasi. Bet jei nori būti daugiau paprastu vartotoju, viskas gali būti kur kas sudėtingiau.
Visgi, sprendimą kažkaip radau. Įsidiegiau keletą su tinklų konfigūravimu susijusių programų, bet jų realiai nereikia, taip ir nepanaudojau problemos sprendimui. Pati problema greičiausiai kilo dėl pakeisto ruoterio. Taigi, važiuojam (sistema Lietuviška, tai ir instrukcijos bus tokios).

Einame Sistema -> Administravimas -> Tinklo nustatymai

Atsiradusioje lentelėje pasirenkame „Kompiuteriai“. Apačioje spustelėję ir suvedę slaptažodį atrakiname nustatymų keitimo galimybę.
Va štai šiame sąraše reikia pridėti naujus kompiuterius, jeigu norime, kad juos pamatytų mūsų sistema. Pavadinimus ir IP adresus sužinojau užsukęs į Routerio konfigūravimo langą. Jei vardas yra, gali prireikti pakeisti tik IP adresą. Tai atlikus iškarto pamačiau abu kompiuterius. Su Windows xp problemų nekilo, atsirado visi pasharinti katalogai. O štai windows 7 pasakė, kad reikalingas kažkoks neaiškus slaptažodis, kad galėčiau ką nors pamatyti. HomeGruop’o slaptažodis netiko.
Einame Start -> Control Panel -> Network and sharing center. Atsivėrusiame lange renkamės „Choose homegroup and sharing options“.

Nustatymuose spaudžiame ant „Change advanced sharing settings…“

Pasirenkame „Public“ nustatymus.

Ir „Turn off password protected sharing“.

Kiek prisimenu, to ir užteko, kad iš Ubuntu galėčiau pasiekti savo laptopą. Visgi, septintoji langų versija Ubuntu taip ir nepamatė. Na, bet gerai, kad nors iš vieno kompiuterio pavyko pasiekti tinklą.

O kad būtų linksmiau, tai Windows 7 turi begalę apsaugų ir kitokių dalykų, kurie kartais užknisa. Taigi, net norint pasharinti katalogą gali kilti problemų.

Taigi, spaudžiame dešinį pelės klavišą -> Share with -> Specific people…

Atsiradusioje lentelėje pridedame „Everyone“ ir nustatome leidimus. Be šito katalogą rodys, bet įeiti neleis, prašys slaptažodžio.

Štai ir viskas. Šiaip pats būdas nėra tobulas, nes dabar pastebėjau, kad išjungus vieną iš kompiuterių veikia ne visai gerai, tai jei žinote ką nors geresnio, lauksiu komentarų.

P.S. Gal kas žinote, kaip suinstaliuoti Office 2010 Linux sistemoje? Wine turiu, bet štai *.exe failų failų paleisti nepavyksta. O net ir paleidus, Office’as pareiškia, kad gali būti įdiegtas tik į Windows operacinę sistemą. Čia viena iš dar nemažai likusių problemų, kurioms tiesiog neturiu laiko…

Edit [2010.09.01] Visgi bandant antrą kartą perkelti failus mano sugalvotas metodas nebeveikė. Niekas nepadėjo, nė neįsivaizduoju kas galėjo nutikti, kodėl pradžioj veikė, o dabar ne. Bet draugas pasiūlė gerą nuorodą, pagal ją atlikus gavau katalogą, “pasharintą” abiejuose kompiuteriuose. Taigi, vis šis tas.

Kad vėl neužleisčiau tinklaraščio be įrašų ilgesniam laikui, pasidalinsiu įspūdžiais iš trečiojo senamiesčio žiogo koncerto. Sulaukėme gana įdomaus projekto: „Dharmos Whalkatos”, kurį sudaro Domantas Razauskas, Darius Žvirblis bei Andrius Zalieska.
Koncertas vyko Povilo Stulgos Lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus kiemelyje, tikrai jauki aplinka, tik žmonių prisirinko, na, sakyčiau šiek tiek per daug. Koncerto metu kur nors praeiti jau buvo sunku, gerai, kad tai kiemas, o ne pastato vidus, tai jokio diskomforto nesijautė. Iš pradžių dar gana keistai atrodė ant scenos pastatytas radiatorius, pakaba, stalas. Bet atlikėjai paaiškino: „Norime sukurti namų aplinką“. Pats koncertas truko beveik tris valandas, ir tikriausiai būtų trukęs dar ilgiau, bet organizatoriai paprašė baigti, na, nieko keisto, jau buvo 10 valanda vakaro.
Per daug nieko nerašysiu, ne esu muzikos ekspertas, taigi, jos vertinti negaliu. Koncertas tikrai patiko, o jums įdedu energingiausiai atrodžiusią dainą. Šiaip čia lyg ir grupės „Atika“ daina, na, bet patinka man ji

Na ir dar kelių žmonių prašymu, atsisveikinimo daina. Taip pat gana smagi: