Trumpai tariant, pas mus viskas gerai. Gripu, tpfu tpfu tpfu, nesergame, stengiamės nelįsti ten, kur daug žmonių, o ir gydytoja sako, kad gal ir nesirgsime, juk šiek tiek buvome peršalę abu su vyru pačioje nėštumo pabaigoje, taigi galimas daiktas, kad šiokį tokį imunitetą turime tiek mes, tiek mergytė.

O mergytė turi ir moka dar ir daug daugiau visko, ir su kiekviena diena nustebina naujais dalykais. Ji jau nemiega kiaurą parą, kaip pirmomis savaitėmis – dienomis guli atsimerkusi, ir labai mėgsta bendrauti, kabančius žaisliukus pabarškinti, kėdutėje-supynėje pagulėti, aplinką stebėti, muzikos klausyti, o mamai ar tėčiui užsipliurpus – ir dėmesio pareikalauti :) Beje, rami muzika jai nepatinka – ima verkšlenti, o mėgsta, kaip ir tėveliai, neblogą rokelį :) Turėjome ir kelias bemieges naktis su pilvo diegliukais, bet sėkmingai susitvarkėme, ir kol kas mūsų jie daugiau nelanko. Maudytis jau pamėgome, šypsotis patiko nuo pat pirmų bandymų, o naujausias išmoktas dalykas ir didžiausias džiaugsmas mažylei – gugavimas ir kitokių, įvairiausių garsų skleidimas. Nors dauguma jų dar gerkliniai, arba gaunasi netyčia, kai spygteli įkvepiant, bet suteikia daug džiaugsmo ir mažei, ir tėvams. Todėl kiekvienos dienos laukiame su nekantrumu, nes žinome, kad būtent šiandien gali būti ta diena, kai įvyks dar kažkas naujo ir nematyto :)

O tos dienos lekia taip greitai – štai jai jau rytoj sueis du mėnesiai, ir aš, žiūrėdama į jos pirmąsias nuotraukas, jau ilgiuosi tų pirmųjų savaičių, ir noriu, kad viskas truputį lėčiau eitųsi – kad spėčiau į viską „įsigyventi“ ir išsidžiaugti kiekviena diena. Nors kitiems iš šono tos dienos ir atrodytų vienodos ir net rutininės – valgom, miegam, valgom, miegam, tarpuose persivystom, rytais masažuojamės ir sportuojam, vakarais maudomės… Tačiau ne tame režime visas džiaugsmas ir grožis, o mažytėse akimirkose, kurios, kaip trumpi netikėti stebukliukai, švysteli netikėtai, ir, suteikusios laimės, nuskrieja toliau. Pavyzdžiui, eilinį kartą pervystant mergytę, ji, makaluodama savo rankytėmis, pirmą kartą pati sučiumpa šalimais gulintį barškutį, ir pakėlusi susigrūda jo galą į burną :) Jums atrodo paprasta? O jai, kurios rankytės dar juda nekoordinuotai, tai didelis pasiekimas. Ir tėvams taip pat, ypač kai protingose knygose paskaitome, kad dviejų mėnesių vaikai taip dar tikrai neįstengia. Todėl net kelias sekundėles trukusios tos akimirkos turi tokį poveikį, nuo kurio vaikštome po to kaip apduję ir išsišiepę dar kelias valandas :)

Ir apskritai, tiek mes patys matome, tiek gydytojai tvirtina, kad mūsų mergytė „paturbinta“ tokia – viską ji ima daryti anksčiau, greičiau, tvirčiau. Nors kiekvieniems tėvams, be abejo, jų vaikas atrodo geriausias ir puikiausias, šis faktas ne subjektyvus – mums ir gydytoja patarė į mergytę žiūrėti bei ją auginti kaip maždaug mėnesiu vyresnę, nes ji atitinka visas trijų mėnesių amžiaus vaiko normas – tiek ūgio, svorio ir kitų fizinių parametrų, tiek suvalgomo pienelio kiekio, tiek išsivystymo lygio ir sugebėjimų. Žinoma, vėliau šio skirtumo tarp biologinio amžiaus ir tikrojo neliks, o tiksliau – kadangi jis tik mėnesio, tai taps nepastebimas. Tačiau dabar tikrai jau užvertėme tose protingose knygose (kurios labai padeda žaliai mamai ir sumažina skambučių skaičių močiutėms ir gydytojai :) skyrelius apie antrajį kūdikio mėnesį, ir skaitome bei vadovaujamės patarimais sekančiame – trijų mėnesių skyriuje.

Padeda mums ir Google, ir Supermamos, tačiau prie kompiuterio, kaip pastebėjote, per šiuos du mėnesius sėdėjau labai retai, ir to nei gailiuosi, nei ką – nesinori praleisti nė akimirkos su maže, o ir poilsio valandėlėmis mieliau pagulinėju :) Na bet jau bandysiu po truputį grįžinėti prie darbų, nes vyrui vienam ima sunku tvarkytis su antruoju mūsų „kūdikiu“ – pačios krizės pradžioje įsuktu versliuku :)

Bus daugiau :)

Naujų dalykų irgi mokomės dviese. Jie prasidėjo dar ligoninėje – kaip laikyti kūdikį, kaip pervystyti (čia ‘prie progos’ iš širdies padėkosiu tam žmogui, kuris išrado sauskelnes :), kaip žindyti, kaip nešioti, kad atsirūgtų pavalgiusi, kaip valyti bambą, kaip guldyti, kaip kaip kaip…

Bet šitie suminėti dalykai yra lengviausia dalis – sužinai, išmoksti, ir naudoji. Daug sunkiau, bet kartu ir įdomiau yra mokytis to, ko niekas, išskyrus mūsų pačių mažylę, negali pamokyti. Tai yra – kaip ji mėgsta būti nešiojama, kiek maisto ir kas kiek laiko jai reikia, galų gale – kada sekantį kartą pridirbs į sauskelnes :)

A, apie tą vadovavimą namams. Taigi pagrindinė taisyklė, kurią sužinojome jau pirmą dieną namuose – nieko neplanuoti, net ir to, ką veiksime už pusvalandžio ar valandos. Nes niekada nežinai, kada tavęs prireiks namų valdovei ir kiek užtruks jos nurodytų ‘darbų’ atlikimas. Gal tik 10 minučių pakeisti sauskelnėms, o gal prireiks valandos sūpavimo, kol užmigs kamuojama pilvuko diegliukų.Tą pirmą dieną namuose sau vakarienę gaminome ir bandėme pavalgyti kokias tris valandas, nes procesą vis nutraukdavo vienokie ar kitokie mažės reikalavimai, kurie, be abejo, turi būti atliekami nedelsiant, čia ir dabar :)

Taigi gyvename kūdikio ritmu, o savo darbus darbelius ir reikalus reikaliukus atliekame, kai mažė pučia į akį. Tai yra tam tikras privalumas – išmokome ‘mobilizuotis’, visus savo reikalus atlikti sparčiau, šiek tiek mažiau tinginiaujame ir procrastinate’iname :) O ir ji nevargina mūsų labai – miega po 4-5 valandas tarp maitinimų, stipriai verkiant dar negirdėjome (tėtis tuos iki šiol girdėtus pavirkavimus vadina dainavimu – mažė šaukia (kol kas) vieną natą ‘la la la’), pilvuką pučia nestipriai, tai irgi tik pazirzena, valgo daug ir noriai… Tiesa, kakoja irgi taip pat :D

Jei kam pasirodė, kad šitam įraše yra nors kruopelė skundimosi ar kokio tai apgailestavimo, tai klystat. Bent jau kol kas mums visai linksma ir įdomu, gal dėl to, kad to ir tikėjomės – abu turime jaunesnių brolių ir seserų, kuriuos padėjome auginti savo tėvams, todėl maždaug žinome, ką reiškia, kai namuose atsiranda kūdikis.

Ir galų gale, visus buitinius dalykus nustumia tas euforiškas jausmas, kad turime ją, kad ji su mumis, sveika ir graži, ir kad tai visam gyvenimui :) Nežinau, iš kur ten kitoms mamoms kažkokios pogimdyvinės depresijos atsiranda, bet man užtenka kad ir dabar mesti žvilgsnį mūsų mergytės link, ir veide iškart atsiranda šypsena…

O kai už dar vieną mūsų išmoktą pamoką savo šypsena atsidėkoja ir mūsų boružytė, tai norisi visuomet būti tik pirmūnu jos mokykloje :)

Be abejo, bus daugiau :)

• Nepaisant ne visai „ramaus“ mano būdo, polinkio į nerimą, paranojas ir visokias „blogiausio scenarijaus“ fantazijas.

• Nepaisant visų tų milijonų video, filmų, knygų, SM plepučių, draugių, mamų ir močiučių pasakojimų apie tai „kaip kartais būna“.

• Nepaisant, kad pirmą kartą per visą nėštumą kraujo ir šlapimo tyrimai parodė visokių pakitimų/trūkumų/naujovių, dėl kurių iš pradžių maniškė gydytoja norėjo mane net ligoninėn iki pat gimdymo įkišti, ir tik sunkiai įkalbėta leido „gydytis“ namuose.

• Nepaisant, kad net ir visapusiškai apsišvietusi, nesijaučiu „žinanti“, kad suprasiu, kai gimdymas bus jau čia pat. Aha, skamba juokingai, bet įsitikinau, kad tai beveik visas nėščiąsias kamuojanti baimė. Nors mama man sako, kad pražiopsoti tikrai neįmanoma :) Tikiu :)

• Nepaisant to, kad net mano ramiojo, visad susitvardančio ir visose situacijose pasitikinčio savimi vyro akyse matosi kažkoks nerimastingumas ir neužtikrintumas.

• Nepasant to, kad už žinojimą, kad mano mergytė bus sveika, šiuo metu atiduočiau viską. Nors skamba banaliai, bet tikrai viską.

Va net šitų visų dalykų nepaisant, viduje vistiek jaučiasi ramybė ir suvokimas, kad viskas bus taip, kaip turi būti. T.y. gerai :) Ta ramybė apgauba tarsi šydas, ir visi tie „nepaisant“ lieka už jo. Ir nors niekur nedingsta, bet ir manęs nepasiekia.

Ir tikrai nejaučiu gimdymo baimės. O anksčiau jaučiau.

Dar – būtent dabar, kai laukiu tokio svarbaus įvykio, tokios pirmosios patirties, ir nė kiek nebijau, jaučiuosi labiausiai suaugusi ir labiausiai moteris, nei kada nors iki šiol.

Taip pat jaučiu „naujos rūšies“ atsakomybę. Irgi tokią, kokios iki šiol nejaučiau. Nei atsakomybė už save, nei už kitus mylimus žmones šiai neprilygsta. Atsakomybė už naują žmogų, kurį atvedi į pasaulį – tai irgi iki šiol nepatirtas jausmas.

Galų gale, ir tas naujas, ypatingas meilės jausmas SAVO vaikui (vis dar truputį neįprasta nei taip sakyti, nei rašyti), atsiradęs vos sužinojus apie jo „užsimezgimą“, vis didėja, kinta, plečiasi, ir atrodo, užima ne tik širdį ir protą, bet ir įlenda bei įsikuria kiekvienoje kūno ląstelėje. Kad liktų ten amžinai. Esu visiškai tikra, kad šis jausmas ir toliau augs bei keisis. Žinau tai, ir tiek. Paskutinį kartą panašiai jaučiausi, kai įsimylėjau savo vyrą :) Tik pastarasis jausmas dar ir šiurpuliukus moka sukelti :)

Manau, kad šitie visi nauji pojūčiai ir sudaro TĄ jausmą. Na tą, kad esu MAMA.

Ir vėl banalu, ir vėl kažkur girdėta/skaityta, bet tik jį pajautus, suvoki, kas iš tikrųjų yra mama, ir pirmas galvoje kilęs noras yra paskambinti saviškei ir…och, net nežinau, nuo ko reiktų pradėti ir kaip išsakyti tai, ką tik dabar supratau. Turbūt kalbėčiau parą. O gal tiesiog patylėčiau į ragelį, ir žinau, jinai tikrai suprastų viską, ką jaučiu, ką supratau, ką noriu pasakyti. Nes kažkada tikrai taip jautėsi pati.

Panašu, kad sentimentalumas ir jautrumas turbūt taip pat įeina į tuos naujus pojūčius, kuriuos vardinau :)

A, ir dar tas mielas mielas spirgantis ir žaižaruojantis nekantrumas/smalsumas, kirbantis ant odos, lyg šen bei ten kutenant ją plunksna :) Laukiu nesulaukiu mūsų mergytės :) Gimdyvės krepšys jau sukrautas, būsimasis tėtis prainstruktuotas, o mažosios ledi, kaip ir priklauso, jau laukia pora lentynų spintoje su drabužėliais :) Na ir dar visokie buteliukai/žaisliukai/etc. laukia, bet jie tikrai nėra tokie svarbūs merginai, kaip drabužėliai, ar ne? :)

Liko vos keliolika dienų…

Nori nenori, buvo apžiūrėta ir išmatuota iš visų pusių – pradedant bendru ūgiu ir apimtimis, baigiant visokių kaulelių ilgiais. Ir ką – kol kas aišku, kad bent jau iš pradžių manekenė nebus – pagal kaulelių ilgius nėštumo terminą atitinka idealiai, o pagal apimtis paaugusi į priekį kaip reikiant – vos ne 2 savaitėm :) Užtai tas pilvas toks didžiulis, ir užtai jau praktiškai galim neabejoti, kad mūsų atžalėlė gims apie 4 kg svorio :) Va taip ir atsirūgo tėčio lepinimai skanesniu kąsneliu – mama daug nepriaugo, užtai dukra susirinko viską, ką tik galėjo :)

Kol giminės debatuoja dėl vardo, mes sau patys susigalvojom, susitarėm nekeisti sugalvoto, ir patyliukais pasijuokiam, kad bevertės tos jų diskusijos. Na, bet tegu pasidžiaugia visi, manydami, kad gali įtakoti tokį svarbų sprendimą :)

Nukeliavau į lankas, o juk norėjau papasakoti, kaip mes su mergyte bendraujam. Taip taip, nėr ko stebėtis – aš jau visiškai įsitikinau, kad viską ji girdi, o į jai įdomius garsus ir pojūčius puikiausiai reaguoja. Jei seniau maniau, kad tai gali būti mano įsitikinimas, dabar bet kam įrodyčiau, kad mūsų mergytė, kaip juokauja vyras, always online :) Todėl prie jos pačios judesių, kurie visada sukelia man šypseną ir tokį šiltą jausmą širdyje, kai tik juos pajaučiu, prisidėjo ir panašus, bet dar puikesnis jausmas, kurį jaučiu, kai gaunu savotišką „atsakymą“ iš dar pilvelyje esančio vaikiuko…

Užtenka net ir švelniai pastuksenti kurioje nors strateginėje pilvo vietoje, t.y. ne kokiame ten pakraštyje, ir netrukus pajaučiu atliepiamajį stuktelėjimą :)

Kai mama, kaip kokia meškutė, iš lėto persiverčia ant kito šono gulėdama, mergytė energingai pasimuisto, rodydama, kad padėties pasikeitimas buvo užfiksuotas :)

Po ilgesnio pasivaikščiojimo prisėdus, arba po ilgo gulėjimo/sėdėjimo įsitraukus į aktyvesnę veiklą, pilvelis visuomet ima „banguoti“ – mergiotė vėlgi išreiškia savo nuomonę apie pasikeitusias aplinkybes :)

Visgi stebuklingiausias jausmas yra tuomet, kai pajaučiu reakciją ne į judesius, o į garsus ir kalbėjimą.

Pirmiausia pastebėjome, kad mažylė reaguoja į muziką – ją su vyru mėgstame ir dažnai klausome. Tiesą sakant, namuose dažnai praktiškai visą dieną skamba vienokia ar kitokia muzika. Paradoksas – kai susiradę bandėme klausytis visokių „Music for Moms and Babies“ arba „Music for Your Unborn Baby“ ir panašių CD, beveik jokios reakcijos nesulaukėme. Aš tai puikiai suprantu kodėl – ta muzika migdė ir mane :)

Po įvairiausių eksperimentų išskyrėme tris muzikos rūšis, kurios labiausiai patinka mūsų mažylei – klasikinė, disco ir toks neblogas rokelis :) Svarbiausia, kad nebūtų monotoniška, kad melodija būtų įvairi ir kintanti – va tuomet pajaučiu, kad galbūt būsimą šokėjėlę auginame :)

O dėl kalbėjimosi… Pradžioj gal atrodė keista – panašiai, kaip garsiai su savim kalbėtis :) Bet dabar jau abu su būsimu tėčiu įpratome bendrauti tryse – pasikalbame ir ryte, ir dieną, ir vakare. Pavyzdžiui, man ramiai gulint su knyga, mažylė irgi neišdykauja. Bet užtenka prieiti vyrui ir pradėti kalbėti – net man nespėjus atsakyti, mergytė pasignalizuoja, kad šitas bosinantis balsas jai jau gerai pažįstamas :)

Kalbiname ją ir specialiai – kai ilgiau aprimusi pabūna, arba norime kam nors pasirodyti, kaip mūsų atžalėlė vartaliojasi ir stuksena :) O aš nesijaučiu labai nukvakusi netgi pasakodama jai vakarais kokias nors istorijas arba kalbėdama apie tai, kaip jos laukiame ir kaip gyvensime jai gimus, ką visi kartu veiksime. Tėtis iš pradžių žiūrėjo kreivokai į šitą užsiėmimą, bet dabar kartais prabundu nuo jo balso, kai jis atsigulęs šalia, ima prašyti pilvelio gyventojos prižadinti mamą kokiu įdomesniu spyriu į stuburą :)

Todėl jau nebesijaučiame kvailai net kai sėdint kokioje kavinėje abu imame balsu raminti pernelyg įsismarkavusią mažają futbolininkę. Nors manau, padavėjoms iš šalies keistokai turėtų atrodyti porelė, besikalbanti su kažkuo neaiškiu ir energingai raginanti tą kažką „pagailėti mamos“ ar švelniai siūlanti tam pačiam nematomam asmeniui „eiti pamiegoti“ :D

Nedrąsūs pirmųjų judesių savaičių krebždėjimai jau praeityje – TukTuk spardosi kaip didelis, laigo po savo valdas kiaurą parą ir kartais nevengia mamos pakankinti net itin stiprokais pareiškimais apie savo aktyvų būdą.

Todėl kai gydytoja nurodė registruoti ir žymėti vaikelio judesius tokioje specialioje lentelėje, susijuokiau – taigi jis juda praktiškai nuolat! :) Ginekologė jai patvirtino – duodasi taip, kad sunku išmatuoti visokius ten ilgius ir apimtis ar širdelės ritmą užfiksuoti echoskopuojant, nes vienoje vietoje tiesiog nepabūna nė keliolikos sekundžių. Aš toliau juokiuosi jau iš jų abiejų – gi puikiai žinau, kad TukTuk nemėgsta, kai mamytė ant nugaros guli (nežinantiems – būtent taip ir reikia tiriant echoskopu), ir tuoj ima visais jam žinomais būdais protestuoti prieš tokią padėtį :)

Dėl tos pačios priežasties jau beveik susitaikėme, kad lyties iki gimstant tiksliai galime ir nesužinoti. Na ką, juk siuprizus mėgsta visi, ar ne? Tai kodėl dar vieno sau nepasidovanojus :)

Dar echoskopijos metu supratau, kad aš pati jaučiu ko gero nedaugiau pusę visų TukTuk atliekamų viražų – stebėjau mažiulį ekrane ir mačiau, kad kai kurie judesiai manęs tiesiog nepasiekia. Dar truputį mažiau to aktyvizmo jaučiasi pridėjus ranką – todėl tėtis nuolat pavydi, kad jam kartais reikia luktelti, kol mažiulis stipriau pasivartys, kad pajaustų tuos judesius :) Tačiau iš echoskopijos aišku, kad laukiame išskirtinai aktyvios atžalos :)

Žinoma, gydytoja nuramino, kad viskas čia normalu – mažiulis paprasčiausiai tikras aktyvistas jau nuo pirmųjų dienų. O aš ką – visai nenustebau, juk galvojau, kad taip ir turi būti. Svarstome sau su vyru, ar auga šelmis vyrukas, ar nenustygstanti mergiotė :) Bet kuriuo atveju, didelis šansas, kaip pajuokavo gydytoja, kad giminėje bus pirmas sportininkas/-ė :)

O aš išradau naują tos vaisiaus judesių stebėjimo lentelės pildymo būdą. Ją reikia pildyti 1-2 kartus per dieną, tam nurodoma skirti 30 min ryte, po pietų ar vakare. Atsigulus ant šono, skaičiuojamas kiekvienas mažylio krustelėjimas, ir lentelėje silpni judesiai pažymimi „-“, stiprūs – „|“, sukimosi judesiai – „O“. Jei vaikiukas juda kelis kartus iš eilės be pertraukos, tai pažymima kaip vienas judesys. Normalu laikoma, kai pastebimi bent 5 vaisiaus judesiai per pusvalandį, o jei jų yra daugiau, tą dieną galima dar kartą ir nebeskaičiuoti. Tai aš ir nesivarginu tų kryžiukų-nuliukų dėlioti, taip ir rašau kiekvienos dienos eilutėje – „Juda nuolatos“. Galvoju, jei jau skaičiuoti sąžiningai, tai man būtų apskritai tikslingiau ir lengviau fiksuoti laiką, kada TukTuk nejuda… :)

O man dar vaidenasi, kad jau ir bendrauja su manim tais savo judesiais stebukliukas. Nežinau, kiek tai gali būti tiesa, kiek mano įsitikinimas, bet apie jam nepatogias mamos pozas tai praneša tikrai. Taip pat judrumas itin suaktyvėja važiuojant troleibusu, kai mama ilgai tyli ir kai tėtis pakalbina „į bambą“ :) Kai mama entuziastingai plepa, mažylis aprimsta. Tėtis sako, kad čia negerai, nes išmoks pliurpti iš mamos, ir auginsime ne tik aktyvistą, bet ir pleputį :) Kažkada šią savaitę TukTuk turėtų imti jau skirti šviesą ir tamsą, tai laukiu, ar ir tai kaip nors sukoreliuos su fiziniu aktyvumu :)

Linksmiausi epizodai, susiję su judesiais, nutinka tuomet, kai TukTuk tiek įsismarkauja, kad jo spyriai ir kūlversčiai pasimato plika akimi – tuomet subanguoja visas pilvelis, arba kuriame nors jo šone staiga iškyla ir dingsta nemažas kauburėlis.

Taigi jei šneku su kuo nors, ir žmogaus akys staiga išsiplečia ir įsispitrija man į pilvą, iškart suvokiu, kad mažiulis įsismarkavo. Viena draugė vos neapalpo po tokio cirko pasirodymo :)

O kai TukTuk eilinį kartą davė publikai vaizdų važiuojant troleibusu, netoliese stovintis kokių šešerių-aštuonerių berniukas perbalo ir pasislėpė už savo mamos :) Vaiko mama apsižvalgius taip ir nesuvokė, dėl ko jos berniukas persigando.

Mažius matyt pagalvojo, kad aš mažų mažiausiai drambliuką prarijau, o gal net patikėjo pasakomis apie raganas ir suvokė, kad galėjau ir kokį blogai besielgiantį vaikiūkštį sumaumoti :)

Tai turbūt ir bus pagrindinis dalykas, kuris man keisčiausias šiuo metu, ir prie kurio dar pratinuosi. Nes jokių kitokių „šalutinių“ pojūčių nebeliko – jaučiuosi energinga, gerai miegu, valgiaraštis daugiau-mažiau grįžo į savo ribas (na, su retais nukrypimais, paminėsiu teisybės dėlei :), jau praeityje ir tie keli galvos paskaudenimai ir net nuotaikos svyravimai (tpfu, tpfu, tpfu – čia daugiau dėl vyro nusispjausiu tris kartus :).

Ir nors labai gera jausti savo TukTuk* pilvelyje, nešioti jį nėra lengva. Nesupraskite blogai, nesiskundžiu, bet nesuvokiu, kaip gyvena tie žmonės, kurie pilvus nešiojasi savo noru. Na, žinote, vyrai su „alaus pilvais“ ar „amžinai nėščios“ moterys…

Kartais norisi, kad nėštumo metu gimda didėtų į kitą kokią pusę, kur nors ant nugaros, tarkim :) Nes šis pilvūzas riboja praktiškai visus įmanomus judesius! :)

Pavyzdžiui, kol nebuvau nėščia, net galvon nešovė, ir niekas nebūtų manęs įtikinęs, kad:

• …daugybė, daugybė daiktų namuose ir kitose aplinkose randasi taip žemai, kad tenka pasilenkti ar pritūpti juos paimant. Dabar, kai kiekvienas pasilenkimas/pritūpimas (ypač pastarasis) reikalauja daug pastangų ir kartais net yra palydimas atsidusimo, suvokiu, kiek iš tikrųjų daug kartų per dieną pasilenkiame, tik, aišku, nesureikšminame šio veiksmo, kol jis lengvai atliekamas :)
• …kitas veiksmas, kuris sukelia sunkumų, yra taip pat daug kartų per dieną atliekama kombinacija atsisėsti-atsistoti :) Didelės problemos nėra, jei įmanoma rankomis atsiremti ar ko nors įsičiupti. O jei su vyru pliurpiame sėdėdami ant žemės, norint atsistoti, tenka tiesti ranką ir prašyti padėti :)
• …išmanevruoti su pilvu, kai noriu apsiversti gulėdama, teks mokytis. Esminė paslaptis – daryti tai lėtai ir švelniai. Apskritai, nešiojant tokį turtą, tiek specialiai, tiek nepastebimai visi judesiai sulėtėja, sušvelnėja ir „suatsargėja“. Nepastriksėsi nuo laiptelio ant laiptelio :)
• …sėdėti gali būti nepatogu. Tikrai, nors skamba neįtikėtinai :) Tuomet norint, kad nespaustų pilvelio, reikia arba išsiskėsti kaip mėgsta sėdėti kai kurie vyrai, arba gerokai atsilošti…
• …o ilgai išstovėti – geriau net nesvajoti. Kojos ima linkti po keliolikos minučių. Bendrai svorio daug nepriaugau, todėl manau, kad čia irgi „kaltas“ pilvukas, kuris perkelia kūno centrą į kitą vietą, išbalansuoja pusiausvyrą ir tuomet kojytėms nepyragai :)
• …rečiau, bet visgi kasdien po kelis kartus tenka paimti ką nors iš aukščiau. Tai tapo sunku jau prieš porą menesių, nes vos iškėlus nors vieną ranką, ima tempti pilvo šonus. Gerai, kad mano vyras aukštas :)
• …gulėti, ir tai nebus įmanoma taip, kaip esu įpratusi. Ant pilvo, be abejo, ir negalima, ir nelabai gautųsi (na kaip gi gulėsi ant kamuolio :). Ant nugaros – maudžia nugarą ir daktarė nerekomendavo. Lieka gulėti tik ant šono, ir tai reikia kokia pagalvėlę po pilvuku pasidėti, kad netemptų. Susiriesti, aišku, irgi neišeina. Dar kai kuriose knygose rašoma, kad ant kairiojo šono nerekomenduojama (nepamenu dabar jau tiksliai, kodėl). Tai kas belieka? Taip, visuomet gulėti ir miegoti ant dešinio šono…

Užtai ir stebiuosi, kaip pilvotieji gali tai kęsti nuolatos. Man rodos, jei jau užsiauginčiau tokį ar net mažesnį pilvą, ir patirčiau ką tik mano apibūdintus apribojimus kasdieniams judesiams, nesugebėčiau jų „ignoruoti“ ir kuo skubiau imčiausi veiksmų jam atsikratyti.

Ir dar nemanau, kad tokiu atveju mano vyras mane pilvūze vadintų juokais, kaip dabar :)

*Kol kas kodinis vaikiuko vardas :) Kadangi yra baisiai judrus, ir šiek tiek drovus (echoskopijos metu arba vartaliojasi kaip pamišęs, arba susiriečia ir slepiasi), dar (tiksliai) nežinome lyties. Tai ir vadiname pagal mėgstamiausią jo judesiuką – du kartus pabelsti mamytei ten kažkur arti bambos :) Už kelių savaičių bandysime pričiupti dar kartą, nes seneliai nežino, kam vardus galvoti :)

Aišku, rašysiu subjektyviai. Nors, kita vertus, dėl manęs tų motinystės išmokų galėtų ir nebūti. Arba būti metus, ne dvejus. Tačiau daugumai jaunų šeimų, ypač tokiu metu, tai yra pastoviausios ir labiausiai garantuotos pajamos. O ir įrodymų, kad du metai – labai tinkamo ilgio periodas vaikeliui, taip pat yra nemažai.

Ne, aš neskaičiuosiu, kad įrodyčiau, kiek šiais laikais kainuoja auginti vaiką. Nors rašinys, į kurį šioje pastraipoje nukreipiu, gal net kiek per kukliai, mano manymu, paskaičiuoja išlaidas. Mums su vyru gavosi daugiau…

Ne, neįrodinėsiu, kad mūsų valstybės šeimos politika nėra vientisa, ir geriausia jos dalis kaip tik ir yra (buvo?) tos išmokos. Nes darželių, vidurinių mokyklų ar net aukštojo mokslo sistemos vis dar supuvusios iš vidaus.

Net nekomentuosiu mamų persekiojimų už bandymus užsidirbti daugiau ir savo vaikui suteikti kokybiškesnę vaikystę (neturiu omenyje tų, kurios nedirbo arba dirbo fiktyviai)

Ir nebadysiu pirštais į tų pačių politikų tiek seniau, tiek vos prieš savaitę skelbtus prisiekinėjimus, kad motinystės išmokos, gink Dieve, nebus liečiamos.

Piktintis ne labai mano būdui. Ir jūs, jei nenorite piktintis, neskaitykite komentarų nė po vienu iš čia mano nurodytų straipsnių. Juk nėštukės ir auginančios vaiką iki dviejų metų nėra visuomenės dauguma. Todėl dauguma komentarų – priešiški, pašiepiantys, net žeminantys. Pagyvenusios ir vaikus užauginusios moterys ir vyrai mano, kad jei jų vaikai augo „ant ūkinio muilo, bulvių košės ir be jokių pampersų“, tai ir šiais laikais tai yra normalu. Kitas populiarus įsivaizdavimas – kad mamos nori namuose gulėti, o dirbi tingi. Dirbtume, tikrai dirbtume, tik duokite to darbo, kur mamas priimtų, už kurį valdžia paskutinių kapeikų neatimtų, ir dar darželius duokite, kuriuose vaiką pamaitintų, o ne badu marintų…

Aš suprantu valdžios vyrus. Juk nėščiosios ir mamos su kūdikiais – ne pensininkai, ne dirbantieji, ir ne jaunimas – protestų nerengs, revoliucijų nesukels ir langų nedaužys. O lietuviai ne tokia tauta, kad eitų kovoti už kitų gerovę. Ne, atvirkščiai – tie, kuriems motinystės išmokos dar, arba jau negresia, tik džiaugiasi, kad šįkart diržai suveržiami ne jiems ir atvirai savo džiaugsmą, kartu su šlykščiais žodžiais mamų link, išlieja tuose minėtuose komentaruose.

Bet paaiškinkite jaunai mamai, kaip jai suveržti diržą kūdikėliui? Kaip paaiškinti jam, kad tiek valgyti, kiek jis nori, ji neturi už ką nupirkti? Kad kas mėnesį kelis cm ūgtelinčiai atžalai ji neišgali vis naujų drabužėlių pirkti, todėl į lauką nelabai gaunasi eiti? Kad pieštukai ir žaislai jam nėra būtini? Kad kai skauda, reikia kentėti, nes vaistai irgi kainuoja?

Sutinku, yra ir kitos pažeidžiamos visuomenės grupės – neįgalieji, pensininkai, studentai, bedarbiai. Bet jie suaugę žmonės. O suaugę žmonės suvokia, kad kai pinigų mažiau, poreikius reikia riboti. Kaip paaiškinti kūdikiui, kad jo poreikius apribojo šalies valdžia?

Dar paaiškinkite man logiškai – jei darbo užmokestis yra skirtas vienam žmogui pragyventi, tai kaip gali būti kad tam pačiam žmogui ir jo vaikui pragyventi jau turi užtekti tik 85, 65, 50% to paties užmokesčio?

Ir jau manau visai logiškai nepaaiškinama naujausiame „Veido“ numeryje spausdinama visuotinio sąmokslo teorija (straipsnis „Lietuvės masiškai eina į dekretą“, autorė Rima Janužytė). Iš statistinio fakto, kad pernai ir šįmet itin padidėjo gimstamumas bei nėščiųjų skaičius, daroma išvada, kad tai yra ne kas kita, o gudriųjų lietuvių susimokymas prieš valdžią. Neva vaikelio laukiančios šeimos, o ir vienišos merginos, sumąstė krizės laikotarpį pergyventi už motinystės išmokas ir būtent dėl to paskubėjo vaikelius „pasigaminti“…

O ar nepagalvojo autorė, kad a) pati valdžia skatino gimstamumą; b) iki krizės buvo pakilimas ir dauguma šeimų kaip tik tuo metu nusprendė, kad jau išgali vaikelį turėti ir užauginti, o ir valdžia juk skatina, padeda…; ir c) dabar tos šeimos atsidūrė kaip ir savotiškuose spąstuose, kuriuos ta pati valdžia nori dar labiau priverti… Ir dar – net tokioje keistoje šalyje kaip Lietuva, nemanau, kad sprendimas gimdyti vaiką daugumai šeimų yra ekonominio pobūdžio (nekalbu apie asocialias šeimas). Gal ir buvo kažkokia dalis šeimų (visokių žmonių yra), kurios su tokia mintimi „stengėsi“ pagerinti Lietuvos demografinę padėtį, bet tikrai ne dauguma, ir juo labiau ne visos.

Tame pačiame straipsnyje pakalbinta būsima mama, dirbanti programuotoja, teigia, kad jai toji išmoka yra net per didelė, ir tikrai galėtų būti ji mažesnė. Taip, kaip minėjau šio įrašo pradžioje, dėl manęs ji irgi galėtų būti mažesnė ar trumpiau mokama. Bet vaikų laukiasi/gimdo/augina ir tos, kurių vyrai neseniai prarado darbą ar jiems buvo sumažintos algos; tos, kurios vaikelio labai norėjo, ir pasiskaičiavo, kad gaunamos išmokos bei vyro atlyginimo kaip tik užtektų jam išlaikyti; ir tos, kurių gyvenimas taip susiklostė, kad jos yra paauglės, studentės, našlaitės, bedarbės, vienišos mamos…

Taip pat nenoriu pasakyti, kad daryti nieko nereikia. Suprantu valstybės situaciją ir nemanau, kad motinystės išmokos turi būti absoliučiai neliečiamos. Tik mano manymu, reiktų ne lengviausią kelią pasirinkti. Galbūt išmokas būtų galima diferencijuoti atsižvelgiant į pajamas ir turtą? O gal kaip tik būtų galima apskaičiuoti „protingą“ išmokos dydį ir jas suvienodinti visoms mamoms? O gal pirmiausia nustatykime lubas (ir „grindis“?) toms išmokoms?

O gal, o gal.

Bet žinote, kai imi netilpti į visus drabužius, jausmas tikrai apima nekoks. Ir nedžiugina net tų kelių naujų drabužėlių, pritaikytų pakitusioms formoms, pirkimas. O vyras išvis kelias dienas juokėsi iš tų kelnių su specialia vieta pilvukui :) Sakė, kad galėtų tokias siūti vyrams su „alaus pilvais“ -  bent jau atrodytų estetiškiau, nei pilvai, kabantys ant diržo :)

O pirkdama liemenėles, negalėjau patikėti, kad reikia tokį dydį žiūrėti :)

Įsivaizduoju, kaip sunku tokius pokyčius priimti toms, kurios visą gyvenimą kovėsi prieš kiekvieną kilogramą. Todėl jau nesistebiu, kai perskaitau daktarų patarimuose, kad nėštumo metu laikytis dietų negalima – matyt, ne visoms tai yra savaime suprantama…

Taigi – suvokimas, kad šis svorio prieaugis laikinas ir toks visiškai „teisėtas“ yra, bet psichologiškai griūna visas savęs įsivaizdavimas ir gana liūdna stebėti kūno pūtimąsi (ne pačio pilvuko, aišku :). Suvokiu ir tai, kad po gimdymo grįšiu į normalius gabaritus (bent labai tikiuosi :), ir vyras normaliai reaguoja (tiesa sakant, manau jam net patinka :), bet vis tiek taip nelinksma pasidaro pažvelgus į save veidrodyje. O žvalgantis po parduotuvių virtinas ir suvokiant, kad šiai vasarai kaip ir nereikia man tos matytos nerealios melsvos plazdančios ilgos suknelės (o tiksliau netilpčiau į ją…) nei kitų pastebėtų puikių puikiausių garderobo papildymų, visai neguodžia mintis, kad tai nemažas privalumas šeimos biudžetui…

Pasidomėjusi sužinojau, kad iš viso nėštumo metu priaugti reikia visai nemažai. Normalaus svorio moterims rekomenduojama savo kilogramus papildyti 10-15, apkūnioms – 7-11, o mažokai sveriančioms net ir 20 kg nepakenks…

Oi.

Na, guodžia tai, kad ne visas šis naujas svoris yra kūno riebalai. Apie kilogramą pasunkėja gimda, dar iki poros kilogramų prideda placenta ir amniono skystis, organizme cirkuliuoja apie kilogramu daugiau vandens ir net dviem kilogramais daugiau kraujo, galų gale pats vaikelis turėtų užaugti iki trijų su viršum kilogramų. Taigi krūtų audiniui ir kūno riebalams telieka 3-5 kg.

Na, tai jau visai nedaug :)

Todėl manau svarbiausia dabar suvokti, kad šitie kilogramai – laikini, o mažytis stebuklas ateina visam laikui :) Taip sakant, moteriška filosofija turi keistis į motinišką. Tik galėtų šitie pokyčiai vykti šalyje be veidrodžių :)

O kol veidrodžiai ir rūbų dydžiai egzistuoja, džiugina tik mintys apie jau įpusėtą laukimą. Ir kai bandau mintyse įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti mūsų atžalėlė, viskas aplinkui atrodo nušvinta ir tampa labai gražu – ir baliono pavidalo pilvas, ir dviem dydžiais padidėjusi krūtinė, ir putlieji žandukai kartu su rubensiškais klubais ir net tas strijų žemėlapis :)

Taip keista ir iš pirmo žvilgsnio visai netipiška, bet matyt šitą mąstysenos pokytį ir po jo atsiradusį džiaugsmą padidėjusioms proporcijoms patiria ir suvokia visos nėščiosios :)

• Mintys iš kasdienybės – mergina parašė dar tik pora įrašų, bet man patiko tai, kad dvyliktoje klasėje tapusi nėščia, pagimdė, stengiasi pabaigti mokyklą, ir išvis, rašo taip optimistiškai :)
• Mikos Kioskas – linksmybės, konkursai ir gyvenimas
• Closer - man primena mūsų šeimynėlės pradžios laikus…
• Mamadienis - šviečiuosi, taip sakant :)
• vzx blog – dar vienas puikus moteriškas blogas.

Perėmiau iš ichmbch, o atidaviau…Žavintai :)