Prisiminiau atvejį, kuomet kažkada teko rūpintis įmonės automobilio, skirto nedideliems kroviniams gabenti, pirkimu. Kadangi rinkau automobilį ne sau asmeniškai važinėti, o „kažkam“ kitam, tai vienas iš sprendimo pirkti ar ne argumentų buvo pigumas. Pigiausias, žinoma, buvo bazinis „nuogas“ variantas: be kondicionieriaus, centrinio užrakto, radijo imtuvo, automatinių langų ir dar kitokių kasdien galbūt nepastebimų smulkmenų.
Kai naujai priimtas vairuotojas tik pradėjęs važinėti man pasiskundė dėl šių nepatogumų, aš iš pradžių stengiausi nekreipti į tai dėmesio – „mat ponas atsirado“. Bet su laiku automobilyje „atsirado“ magnetola ir dar viena kita smulkmena, o kai pats per vasaros karščius trumpai pasivažinėjau su ta įkaitinta „konservų dėžute“, supratau, kad pigiai, kaip buvau sumanęs, nepavyks „prasisukti“. Teks susimokėti už visus reikalingus „malonumus“, tik gerokai brangiau.
Šią analogiją galima pritaikyti ir įsigyjant krepšinio aprangas.

Kur ir kaip perkate žaidybines aprangas?

Dažniausiai – sporto prekių parduotuvėje arba iš didžiųjų „brendų“ atstovų. Ir beveik visuomet – „nuogas“ aprangas. Ką turiu mintyje „nuogas“? O tai, jog jos būna be numerių, jūsų komandos logotipo, žaidėjo vardo ar pavardės, rėmėjų ar reklamos užrašų, ir t.t. Žodžiu, be viso to, ko reikia normaliai varžyboms skirtai aprangai. Ir tai jums atrodo natūralu, nes visais tais užrašų ir logotipų uždėjimais jūs rūpinatės po aprangos įsigijimo. Tada nešate į reklamos kokią firmelę ar specializuotą įmonę, kad visus šiuos „reikalus“ jums lipinimo ar šilkografijos būdu „uždėtų“ ant aprangų.

Kiek kainuoja?

Kiek kainuoja apranga dažniausiai jūs išsiaiškinate prieš pirkdami ją. O kiek kainuos užrašai – pagalvojate tik tuomet, kai juos reikia uždėti. Tada – kad tik greičiau, nes paprastai visas šis „procesas“ vyksta prieš pat varžybas. Todėl skubame ir apie išlaidas jau negalvojame. O dar čia tos bėdos su visų šių „lipdukų“ atsilupimu nuo prakaito ar skalbimo. Ypač, kai dabar plačiai naudojamos labai populiarios žvilgančios ir kartu slidžios medžiagos. Įsivaizduojate, kaip aš atrodau, lakstydamas su atplyšusiu ar atlipusiu numeriu ar pavarde. Gal kaip koks vargšas, kuriam pritrūko pinigų normaliai aprangai?
Didžiausia klaida, kurią klubų vadovai ar komandų vadybininkai daro – šito neskaičiuoja ir nenumato. Jei jie suskaičiuotų, jog tų visų užrašų ir logotipų uždėjimas, kitą syk, kainuoja tiek pat ar net daugiau nei apranga, tuomet jie suprastų, apie ką aš čia? Kuo daugiau užrašų ar logotipų, tuo brangiau. O atsilupimo atveju dar ir papildomas užlipinimas kainuoja.

Dideliems tai nerūpi

Kodėl didelis sportinių aprangų gamintojas turėtų tuo rūpintis? Juk jo tikslas yra parduoti Kinijoje ar kitose Azijos šalyse sau pigiai pagamintas kelių (vieno-dviejų) modelių aprangas, kurios be šių „priedų“ yra velniškai pelningos. Tai – masto ekonomija: daug ir pigiai gaminu vienodų prekių, o po to- brangiai parduodu.
Dažnas, nusipirkęs tokią „firminę“ aprangą, labai ja didžiuojasi, tačiau, susilipinęs visus užrašus pamato, jog iš tos aprangos „brendinio“ dizaino nieko neliko, nes tie užrašai ir logotipai paprasčiausiai jį užgožia. Neretai būna, jog dizainas yra nepritaikytas tokiam sprendimui, arba kartais atrodo, jog to dizaino visai ten nėra nei kvapo.

Ar jums reikia „nuogų“ aprangų“?

Nemačiau nei vienos komandos, kuri žaistų varžybose be numerių ar bent jau komandos logotipo. O jei tai rimta komanda – tai ir be rėmėjų reklamos ir kitų užrašų, žaidėjų pavardžių ir t.t.
Ar nevertėtų rimtai susimąstyti tiems klubams ir komandoms, kurie turi pakankamai rėmėjų, o tuo pačiu – turi ką reklamuoti ant aprangų, kad „nuoga“ apranga yra per daug brangi, kad už ją mokėti pigiau?

Kur išeitis?

Užsisakyti aprangas nedidelėse sporto gaminių įmonėse, ypač kurios specializuojasi krepšinio aprangų gamyboje. Žaidybinės aprangos jose gaminamos iš karto su visais užrašais ir logotipais. Ir jokių lipdukų ar šilkografijos!
Naujausios technologijos tiesiog gamybos metu leidžia pagaminti pagal kliento norimą dizainą, bet kokios spalvos, su bet kokiais užrašais ar logotipais (neribojant jų kiekio) aprangas. Visa tai „įdažoma“ į medžiagą ant kirpinių (specialistų tarpe tas procesas vadinamas „sublimacija“ arba marginimu). Todėl aprangoms „negresia“ jokie užrašų ar logotipų atsilupimai.
O kaina? Kitą sykį ji tik nedaug ką didesnė už „nuogą“ , tačiau, įvertinus, kad gali „užsidėti“ kiek nori užrašų ar logotipų, ji žymiai atpinga.
Tad, ar norime mokėti du kartus?

Kaip padidinti moterų krepšinio vizualinį patrauklumą ir kaip jį populiarinti, panaudojant web 2.0 interneto įrankius – štai tokie labai aktualūs klausimai moterų krepšinyje keliami šiandien.

Ką daryti?

Ką turėtų daryti moterų krepšinio komandų vadovai?

Naujoji elektroninė knyga „The 2 Marketing Steps Every Women’s Basketball Team Should Make“ atsako į šiuos klausimus.

Ji susideda iš dviejų dalių. Pirmoji (kurioje išreikštos mano mintys), yra apie tai, kaip padidinti vizualinį moterų krepšinio patrauklumą.

Antrojoje dalyje, kuri parašyta šios elektroninės knygos bendraautoriaus Lino Šimonio, apibrėžiama sėkminga moterų krepšinio rinkodaros strategija ir nustatoma taktika, kaip padaryti, jog ši strategija būtų įgyvendinta, pasinaudojant web 2.0 interneto įrankiais.

Šios elektroninės knygos tikslas – parodyti klubų ir nacionalinių rinktinių vadovams neišnaudotas moterų krepšinio populiarinimo galimybes bei paraginti aktyviau jas išnaudoti. Šie veiksmai slypi ne brangioje reklamoje, bet, priešingai, jie padės uždirbti daugiau pinigų: iš norinčių reklamuotis, rėmėjų, iš didesnio bilietų pardavimo.

Svarbiausia – kada jūs pradėsite savo komandos rinkodaros pokyčius. Komandos, kurios pradėjo šiuos pokyčius dabar, kitame sezone gali jau turėti pirmuosius rezultatus. Komandos, kurios lauks, rezultatus pasieks daug vėliau. Vėliau jau vien dėlto, jog pirmi pajudėję gaus didesnį dėmesį iš spaudos, televizijos, sirgalių ir rėmėjų.

Beje, šia elektronine knyga gali pasinaudoti ir kitų moterų sporto šakų vadovai. Kai kurios mintys ir idėjos, ypač iš antrosios dalies, gali būti pritaikytos ir vyrų sporte.

Mes tikimės, jog tai bus jūsų knyga-vadovas, ir, kad mažiausiai bent viena idėja iš jos bus įgyvendinta jūsų klube ar nacionalinėje rinktinėje. Taigi, spauskite ant nuorodos: The 2 Marketing Steps Every Women’s Basketball Team Should Make, atsisiųskite ir skaitykite. Nepamirškite parašyti atsiliepimą. Dėkoju!

Ar uždavėte kada sau klausimą, kas svarbiausia profesionaliose krepšinio aprangose?
Ar svarbus aprangų dizainas ir spalva? Žinoma! – atsakysite.
O medžiaga, iš kurios pagaminta apranga? Be abejonės! – atsakytumėte.
Ar modelis ir siluetas taip pat svarbu? Jei tau rūpi tavo išvaizda – tuomet taip!
O kaip su aprangos dydžiu? M…mmm…Štai čia ir prasideda…
Deja, kasdieniniame gyvenime tai atrodo gerokai sudėtingiau.

Tikriausiai esate susidūrę su tokiais rūbų gamybos terminais, kaip „ready-to-wear“ (pagaminta fabrike pagal standartinius dydžius), „made to measure“ (pagaminta fabrike, pritaikant standartinius braižus pagal jūsų dydį ir jūsų norimus modelio pakeitimus) arba „bespoke“ (pagaminta individualiai tik pagal jūsų matmenis sukurtus braižus ir specifinius jūsų reikalavimus). Daugelis šių terminų nežino arba juos painioja.

Kaip renkatės naują rūbą?

Paprastai, einate į parduotuvę. Ten išsirenkate jums patikusio modelio dviejų trijų dydžių rūbus, „pretenduojančius“ į jūsų matmenis. Toliau einate į matavimosi kabiną ir mėginate „įtilpti“ į bent vieną iš jų. Gerai, jeigu pasiseka, ir jūs kažką išsirenkate. Jei esate šiek tiek nestandartinis, tuomet atsiranda pasirinkimas: arba imti ir taisyti drabužį, arba atsisakyti jo. O dažnai būna, kad sau tinkamo dydžio rūbo taip ir nesurandate.

O ką darote siūdindamiesi drabužį pagal užsakymą?

Tuomet einate, pavyzdžiui, į ateljė ar pas privatų siuvėją. Ten išmatuoja tam tikras jūsų kūno vietas (priklausomai nuo to, ką norite siūdintis). Sutariate modelį, medžiagas, kitas smulkmenas ir, svarbiausia (!), sutariate dėl primatavimo. Būtent – dėl primatavimo, be kurio joks gaminys pagal užsakymą yra nesiuvamas! Ir dar ne dėl vieno karto, o, gali būti, dėl dviejų trijų, nelygu, kokį gaminį užsisakėte.

Kur čia „šuo pakastas“?

Niekas kažkodėl nefiksuoja savo atmintyje proceso, kaip jis išsirenka rūbą parduotuvėje. Tačiau jei įsigyjamas drabužis pagal užsakymą, kažkodėl visi nori gauti gatavą ir idealiai tinkantį gaminį iš karto be jokių prisimatavimų. Įsivaizduojama, jog jei jau gamintojas turi tavo kūno matmenis, tai jokia problema iš karto pagaminti tinkamą rūbą.

Deja, turiu jus nuvilti. Jei gaminatės prigludusio silueto drabužį, tuomet be prisimatavimo pagaminti jį tampa problema. O jei rūbas „maišo“ stiliaus, tuomet – įmanoma. Ir tai su tam tikromis išlygomis. Turime nepamiršti, jog žmonės būna dar ir skirtingų kūno sudėjimų: pilvoti, apkūnūs, normalaus sudėjimo, atletiški ir pernelyg liekni. Pilvotiems net „maišo“ stiliaus rūbus pagaminti yra sudėtinga.

Sporto rūbų dydžių parinkimo būdai

Kaip dažniausiai parenka sporto aprangas klubų ar komandų darbuotojai, atsakingi už tą sritį? Jie primatuoja keliems standartinio kūno sudėjimo žaidėjams tam tikro gamintojo aprangas. Po to jau žino, kokius dydžius užsakyti. Tik reikėtų nepamiršti, kad skirtingi gamintojai tuo pačiu dydžio ženklu, pavyzdžiui, XL, gali žymėti skirtingų išmatavimų rūbus. Jie nesivargina siūlyti daugiau nei keturis dydžius (moterims tik tris), prie kurių jūs turite prisitaikyti. Tad neapsirikite ir nekeikite gamintojų, jei kas neatitinka. Jie gali vadovautis skirtingais įvairiose šalyse galiojančiais standartais. Be to, reikia atkreipti dėmesį, kokio silueto aprangą užsisakote: aptemptą, prigludusią prie kūno ar laisvą. Šių skirtingų siluetų aprangos bus žymimos ta pačia XL dydžio etikete.

Kitas būdas – užsisakyti daugiau įvairesnių dydžių aprangų, taip išvengiant „nepataikymo“. Tuomet nukenčia piniginė.

Trečias būdas – užsisakyti sporto rūbus „made to measure“, tikintis, jog gamintojas „pataikys“ pagaminti rūbą kaip tik jums.

Kaip tai atlikti be prisimatavimo?

Visų pirma, suteikti gamintojui kuo daugiau informacijos – daug daugiau, nei įprasta, kūno matmenų. Toliau, kokio silueto aprangų tikitės ir kokio silueto norėtumėte? Ar viršutinė aprangos dalis turėtų būti vienokio dydžio, o apatine – kitokio ir t.t. Kuo daugiau suteiksite informacijos užsakymų vadybininkui apie savo „svajonių“ rūbą, tuo jis tiksliau (be primatavimo) išpildys jūsų užsakymą. Net ir tuomet apranga gali ne visiškai atitikti jų lūkesčius. Ypač aptempto ar prigludusio silueto. Svarbiausia, kad gamintojas sutiktų ją pataisyti.

Ar padėtų naujovės?

Yra ir kitu būdų, kurie dėka naujausių 3D kompiuterinių technologijų, gali „pagaminti“ rūbą pagal norimus matmenis virtualioje erdvėje be jokio primatavimo. Tuomet klientas matuojamas ne įprastu būdu, o skenerio pagalba. Išmatuoti duomenys patenka tiesiai į kompiuterinę programą. Po to, kai klientą jau tenkina rūbo dizainas, siluetas ir virtualus rūbas gerai „gula“ ant virtualaus manekeno, tik tuomet kerpamas ir siuvamas „gyvas“ gaminys.

Žinoma, šios technologijos dar nėra pakankamai tobulos. Tuo teko įsitikinti ir šių eilučių autoriui. Nors šių naujausių technologijų gamintojai tikina, kad taip galima sutaupyti rūbo pagaminimo laiką ir medžiagas, tačiau, reikalinga nemažai papildomų dalykų, kad pasiekti tobulą rezultatą (turiu galvoje, kad gatavas gaminys tiksliai atitiktų sumodeliuotą virtualųjį). Pavyzdžiui, vien tik netiksliai nustačius medžiagų savybes (tam reikia atlikti papildomus medžiagų testavimus laboratorijose), gaminys pasmerktas dydžio ir „gulimo“ ant kūno neatitikimui. Nekalbu jau apie netinkamai virtualioje erdvėje „susiūtas“ siūles ar parinktą ne tokį tarpelį tarp projektuojamo viršutinio ir apatinio drabužio.

Kaip pasirinkti geriausią būdą dydžiui nustatyti?

Jei trokštate išskirtinių sportinių rūbų, tuomet nepatingėkite savo aprangos vizijos smulkmenų perteikti gamintojo atstovams. Žinoma, tiems, kurie taip dirba. Deja, tokių yra labai ir labai mažai.

Ypač atkreipkite dėmesį į norimą siluetą, na ir, žinoma, savo figūros apibūdinimą. Jei turite galimybę atvažiuoti prisimatuoti, tuomet dar geriau! Būtinai atvykite, nes tai užtikrins, kad jūsų gaminys tikrai atitiks „made to measure“ gamybos reikalavimus ir būtinai jums tiks.

Kai buvusi krepšininkė, Lietuvos, Europos čempionės, moterų krepšinio rinktinės kapitonė bei dabartinė Lietuvos moterų rinktinės antroji trenerė Dalia Kurtinaitienė papasakojo, kad moterys, net kovodamos dėl apdovanojimų, nori atrodyti gražios – „prieš eidamos į aikštelę pasidažo blakstienas ar kitaip pasigražina“ – prisipažinsiu, buvau nustebęs. Tiksliau, niekada apie tai nepagalvojau, o ir iš toli aikštelėje nesimatydavo, kas ką ten pasidažo…

„Tai daugiau dėl savęs. Be to, kaip ir kiekviena moteris eidama į darbą susitvarko, taip ir mes – juk čia dirbame,“ – patikslina savo mintį Dalia.

Tačiau vasaros pabaigoje man apsilankius dabartinės Lietuvos moterų rinktinės treniruočių stovykloje Druskininkuose ir pasikalbėjus su žaidėjomis (Sandra Valužyte, Gintare Petronyte, Giedre Paugaite, Aurime Rinkevičiūte ir Egle Šulčiūte) nuomonių būta įvairių. Vienos dažosi ir kitaip gražinasi prieš rungtynes, kitos dažosi tik blakstienas, o dar kitos sakė, jog joms geriau žaisti be makiažo. Taip žymiai paprasčiau ir dažai su prakaitu nenubėga.

O kaip su aprangomis? Juk moteriai tai vienas iš svarbiausių dalykų?

„Čia ir yra problema“, – dalijasi savo patirtimi Dalia Kurtinaitienė. „Prieš kiekvieną sezoną, gaudamos naujas sportines aprangas, mes tapdavome ir sukirpėjomis, ir siuvėjomis, nes daugelį rūbų tekdavo taisyti, pritaikyti juos savo dydžiui. Jei kas jau visiškai netikdavo ar nepavykdavo pataisyti – išdalindavom giminėm: tarp jų būdavo įvairaus sudėjimo moterų…“

Dar 1926 metais Lietuvoje buvo išleista knyga „Basketbolo žaidimas – Oficialios Basketbolo taisyklės“, kurios autorius – žymus lietuvių lakūnas Steponas Darius – apie sportinės aprangos svarbą rašė: „Kostiumai jokiu būdu neprivalo varžyti kūno, ypač kaklo, rankų, krūtinės ir pilvo. Daugelis žaidėjų nustoja savo pilnos vertės rungtynėse vien dėl to, kad jų apsirengimas neduoda galimybės rungtynėse sunaudoti visų savo jėgų.“

Krepšinio, kaip ir kitų sporto šakų, aprangos stipriai evoliucionavo. Iš pradžių jos nebuvo plačios ar apdribę. Ir tik vėliau tapo beformės, panašios į bulvių maišus. Tai ypač pastebima, kai žaidžia moterys…
Kodėl taip yra?

Dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia didelės pasaulinės sporto rūbų kompanijos meistriškai „pritaikė“ pačius paprasčiausius masinės gamybos metodus, naudojamus gamyboje “pigiose” Azijos šalyse. Netgi gaminant aprangas elitinėms komandoms, pasiuvami „bedydžiai“ rūbai, kuriais gali apsivilkti maždaug trijų skirtingų kūno sudėjimo žmonės. Taip žymiai paprasčiau „pataikyti“ tinkamą dydį. Ir nieko tokio, jei vienam ar kitam žaidėjui aprangos būna tiesiog per didelės.

Žinoma, pačioje pradžioje reikėjo “pranašo”, kuris pirmasis pademonstruotų tokias aprangas ir kad paskui jį sektų kiti. Tam labiausiai tiko ir ypač pasitarnavo legendinis Michael Jordan. O toliau, kaip sakoma, “technikos reikalas” – pamažu šis metodas virto „taisykle“, o vėliau ir mada. Komandų vadybininkams atsibodo taikyti ir kaitalioti aprangas, nes fabrikai reikiamų dydžių tiesiog nepagamindavo. Išaugtinių krepšinio rūbų madą greitai „pasigavo“ juodaodžiai iš JAV, kadangi ten buvo daugiausiai ir gamintojų, ir vartotojų.

Eduardo Cota, žaidęs ŽALGIRYJE, prašydavo pagaminti visus rūbus mažiausiai dviem dydžiais didesnius. O ir taip didelius žaidybinės aprangos šortus dar nusismaukdavo ant klubų, kad jų apačia siekdavo vidurį blauzdų. Tai atrodė, kaip šortai- bridžai… Beje, tą patį darė ir ten pat žaidę Dejuan Collins ir Marcus Brown. Manau, tą daro ir daugelis kitų žaidėjų iš Amerikos.

Buvęs Lietuvos, Europos čempionės, vyrų rinktinės vyriausias treneris Antanas Sireika prisimena, kai jis dirbo treneriu Rusijoje, viena garsi pasaulinė sporto gaminių kompanija, kuri rengė jų komandą, pasiūlė paieškoti trūkstamų sportinių rūbų… parduotuvėje. Įsivaizduoju, kaip žaidėjai ir treneriai „triūsė“ ieškodami tinkamų dydžių…

Galima to išvengti?

Priemonių yra pakankamai: šiuolaikinės „high technology“ medžiagos ir jų apdirbimo būdai leidžia pagaminti visiškai kūną aptempiantį ar prigludusį prie kūno gaminį, kuris nevaržo sportininko judesių (Pekino olimpinėse žaidynėse su tokiais krepšinio marškinėlias žaidė JAV, Lietuvos ir Kinijos vyrų bei Australijos, Baltarusijos ir Brazilijos moterų rinktinės). Deja, pateikti geriausią aprangą trukdo ir sustabarėję sporto nuostatai – pavyzdžiui, pagal dabartines FIBA taisykles krepšininkų, netgi moterų, marškinėliai privalo būti sukišti į šortus. Savaime suprantama, tai trukdo sporto aprangų gamintojams parodyti visas technologines galimybes bei suteikti aprangoms estetinį vaizdą. Gera naujiena ta, jog papūtę permainų vėjai žada pakeitimus Europos moterų krepšinio aprangų taisyklėse, kurios, kaip žada Fiba Europe, turėtų pasirodyti neužilgo.

Daugelis mano, jog gamyba „made to measure“ (pagaminta pagal dydį) įmanoma tik „elitiniams“ rūbams ir jokiu būdu ne sporto.

Žinoma, didelėms kompanijoms tai “neįkandama” ar net neįdomu. Daug lengviau masiškai gaminti standartines krepšininkų dydžių aprangas, kurias po to galima “atsirinkti” pagal savo matmenis. Panašiai, kaip nuėję į paprasčiausią parduotuvę: matuojiesi vieną po kito rūbus (jei yra iš ko rinktis), kol pagaliau “pataikai” savo dydį. Šis “metodas” dar gajus kai kuriose šalyse, o dar kai kas aprangas renkasi “žinodami savo dydį” pagal “Nike” ar “Adidas” dydžių skalę. Tik ne visi žino, kad tas pats XL (ar kitas) dydis kiekvienoje firmoje gaminamas pagal skirtingus išmatavimus ir nebūtinai bus toks pat.

Nepaisant visko, jau atsiranda kompanijų, besispecializuojančių krepšinio aprangų gamyboje pagal kliento pageidavimus. Tai kol kas nedidelės, lanksčios, bet su didelėmis ambicijomis įmonės, kurių tikslas yra žiūrėti į ateitį ir kurti ateities krepšinio aprangas.

Pasitelkę tokias novatoriškas firmas, Fiba Europe jau antri metai vykdo projektą, kurio vienas iš tikslų krepšinio aprangų pagalba padaryti Europos moterų krepšinį išskirtiniu ir atpažįstamu.

Tačiau čia vėl susiduriama su įvairiomis kliūtimis ir visų pirma su pačių krepšininkių bei dalies krepšinio bendruomenės konservatyvumu ir tam tikrais išskaičiavimais. Didžiosios Europos moterų krepšinio šalys, ypač Rusija, iki šiol vadovavosi išskirtinai piniginiu “buldozerio” principu: ten buvo “superkamos” geriausios pasaulio žaidėjos, daugiausiai iš JAV, kurios ir diktavo ne tik žaidimo stilių, bet ir aprangų “maišines” madas. Jos propagavo vyrišką žaidimo stilių ir vyriškas aprangas. Deja, vyrų tuo vis tiek pralenkti nepavyksta ir nepavyks… Tačiau ši įtaka kitoms žaidėjoms, ypač jaunoms, dar yra giliai įsišaknijusi.

Besikalbant su tomis pačiomis Lietuvos rinktinės žaidėjomis, iš šešių pašnekovių kiekviena turėjo savo nuomonę apie krepšinio aprangas. Išimtimi buvo tik vieningi teigiami atsiliepimai apie Pekino olimpiadoje žaidusios Baltarusijos rinktinės aprangą. Ypač kūno linijas pabrėžiančius marškinėlius, kurie turėjo siaurus pečius, netrukdančius mesti į krepšį. Vieninga tik kategoriškai neigiama nuomonė buvo apie Australijos rinktinės elastines, kūną aptempiančias aprangas.

Užtat kelnaičių plotis, ilgis ir kiti niuansai buvo aštriausių diskusijų tema. Vienai norėjosi apdribusių ir ilgų žemiau kelių šortų, kitai – trumpesnių ir ne tokių plačių, dar kitai – platesnių ir trumpesnių ir t.t.

Panašią nuomonę apie australių tipo aptemptas aprangas jau ankščiau yra pasakiusi žinoma Rusijos moterų rinktinės žaidėja Ilona Korstyn savo internetiniame dienoraštyje. Pagrindinė nepasitenkinimo tomis aprangomis priežastis -, kad krepšininkės su jomis nepatogiai jaučiasi prieš žiūrovus. Tai didelė psichologinė problema. Jos nuomone, reikėtų rasti kažkokį aprangų modelio kompromisą, kuris tenkintų ir krepšininkes, ir žiūrovus. Mano galva, tokį aprangų kompromisą jau pademonstravo Baltarusijos moterų krepšinio rinktinė Pekino olimpinėse žaidynėse.

Darau išvadą – įtikti moterims krepšininkėms ir jas įtikinti ganėtinai sudėtinga. Įsivaizduoju, kad Europos moterų krepšinio dar laukia ilgas kelias, kuriant moteriškesnės krepšininkės įvaizdį ir įtvirtinant atitinkamą poziciją krepšinio bendruomenės mintyse bei suvokiant, kas svarbiausia krepšinio aprangose.

Olimpinės žaidynės – tai ne tik aukščiausi atletų sportiniai pasiekimai ir pergalės, bet ir sporto madų demonstravimas. Ne veltui didžiosios (ir ne tik) pasaulio sporto kompanijos „meta“ milžiniškus pinigus į naujausias sporto gaminių technologijas ir dizaino kūrimą, kad svarbiausiame sporto renginyje „sublizgėtų“ išskirtinumu ir parodytų savo galimybes milijonams potencialių klientų.

Sparčiai į priekį žengiančios naujausios medžiagų gamybos nanotechnologijos, įgalinančios sukurti bet kokių norimų savybių medžiagas, įvairios besiūlės sportinių aprangų gamybos technologijos, užtikrinančios atletų judesių laisvumą, komfortą ir gerą išvaizdą – tai pagrindinės šio progreso priežastys.

Tačiau palikime šiuos „burtus“ tokioms sporto šakoms, kaip lengvoji atletika, plaukimas ir dviračių sportas, kur sportininkų rezultatus lemia šimtosios ar net tūkstantosios sekundės dalys.( Nors, mano manymu, jei sportininkas nebus pasiruošęs varžyboms, jokia „stebuklinga“ apranga nepadės.) Geriau pakalbėkime apie krepšinio madas, kurioms lietuviai, kaip krepšinio šalies žmonės, manau, neliko abejingi.

Ką mes pamatėme naujo ir madingo šioje olimpiadoje? O kas buvo neskoninga?

Laimi atletiškumas
JAV, Lietuvos ir Kinijos vyrų rinktinės, pirmą kartą pasirodė plačiajai auditorijai naujo kirpimo krepšinio aprangomis, kurių premjera, beje, jau buvo įvykusi praėjusių metų pabaigoje. Tokio stiliaus aprangas pirmiausia išbandė JAV koledžų studentai, tačiau pasaulio visuomenei jos nebuvo žinomos iki šiol. Tai – prie kūno prigludę marškinėliai bei gerokai platesni ir ilgesni nei įprasti, žemiau kelių siekiantys šortai.
Tiesa, šios aprangos nevienodai atrodė, vilkint šių trijų rinktinių žaidėjams, nes, mano galva, yra sukurtos ir labiau pritaikytos atletiškiems juodaodžiams krepšininkams. Amerikiečiai su jomis atrodė tarsi „kyborgai“ iš fantastinių filmų, su ypač išryškintomis viršutinėmis kūno linijomis, psichologiškai dar labiau gąsdindami savo varžovus.

Dauguma kitų šalių krepšininkų vengė „rodyti“ savo figūras, pasirinkdami kiek didesnius marškinėlius ir šiek tiek mažesnius šortus, kad pastarieji neatrodytų labai platūs ir ilgi. Kiek žinau, Lietuvos rinktinės žaidėjai net specialiai rinkosi aprangas ir taikė pagal save, kad atrodytų įprastai, o ne ekstravagantiškai. Kita vertus, atletiškasis Lietuvos rinktinės žaidėjas Linas Kleiza, pasirinkęs „savo dydžio“ aprangą, atrodė gana įspūdingai.

Teko šio stiliaus aprangas matyti iš arčiau ir net čiupinėti. Prisipažinsiu, jų vaizdas krepšinio aikštelėje žymiai įspūdingesnis už pagaminimo kokybę.

Idėjų badas?
Kitos vyriškų krepšinio aprangų gamintojos „patingėjo“ vargintis ir jokių naujovių nei modelių, nei dizaino srityje nepateikė. Sakyčiau, priešingai – vyravo įprastos, iki gyvo kaulo įgrisusios visiems gerai žinomų gamintojų „klasikinės maišų tipo“ aprangos, kurios tiktų bet kokio dydžio krepšininkui ir vis tiek prastai atrodytų.

O ką jau kalbėti apie Ispanijos ir Argentinos vyrų rinktinių aprangas, kurių dizainas dvelkė „naftalinu“, o kirpimas bei medžiagų funkcionalumas kiniško „brendo“ kokybe. Nuo jų neatsiliko ir Rusijos krepšininkų aprangos, kurių dizainas buvo visiškas nesusipratimas, nors idėja atrodė ir patraukli.
Apranga buvo išmarginta rusų tautosakoje populiaraus „stebuklingojo paukščio“ stilizuotu atvaizdu, kuris, deja, bent jau iš toli buvo panašesnis į kinišką drakoną. Beje, apie prastą šių aprangų kokybę, nefunkcionalias medžiagas, o taip pat apie „kolūkietiškas“ paradines Rusijos delegacijos aprangas buvo rašyta ir pačioje Rusijos spaudoje.

Užtai negaliu nepagirti mūsų Lietuvos delegacijos aprangų, kurios buvo „kaip tik“ šiam renginiui. Matėsi dizainerių skoningai parinktas spalvų derinys ir modeliai. Pagaliau „atrasta“ žalia spalva(„išdrįsta“ atsisakyti sportiniuose rūbuose niūrokai atrodančios tamsiai žalios vėliavos spalvos) , kuri išsiskyrė ir puikiai matėsi iš toli. Tai ypač džiugino akį žiūrint į mūsų sirgalius per lengvosios atletikos ir krepšinio varžybas.

Australių stilius
Gal kiek gaivesnis mados dvelksmas buvo moteriškose krepšinio aprangose. Kuo jau kuo, bet aprangomis moterys mus dažnokai nustebina(gaila, jog ne visada – krepšinio kokybe).
Nebuvo išimtis ir čia: nors mes visi esame įpratę prie Australijos moterų rinktinės stiliaus, tačiau dar kartą buvo malonu pasižiūrėti į žvaigždes Lauren Jackson, Penny Taylor, vilkinčias kūną aptempiančiomis aprangomis (beje, jos atrodė puikiai) ir į kitas žaidėjas. Ne visoms tokio stiliaus aprangos tiko, nes jos išryškino ne tik krepšininkių privalumus, bet, deja, ir trūkumus.

Tačiau pagarba Australijos rinktinei už drąsą ir savitą stilių, pagal kurį jau daug metų ji yra atpažįstama. Norėčiau, jog Australijos rinktinės vadybininkai pasidalytų savo patirtimi, kaip sugebėjo įkalbėti šias žvaigždes taip apsirengus žaisti?! Juk neduos man sumeluoti nė vienas sporto vadybininkas, kad, toli gražu, ne kiekvieną žvaigždę gali priversti daryti tai, ko reikia komandai ir rėmėjams.

Ar ilgai dar vyraus vyriškas stilius?
Toli pavyzdžių ieškoti nereikia: šį pavasarį Maskvoje vykusiose moterų Eurolygos žvaigždžių dienos rungtynėse tarp Pasaulio ir Europos rinktinių, kur buvo pirmą kartą išbandomos naujojo stiliaus aprangos, „Pasaulio“ komandos krepšininkės , daugiausia amerikietės, atsisakė vilkėti prigludusius prie kūno ir gerokai trumpesnius nei įprasta šortus.
Gerai, kad organizatoriai turėjo parengę atsarginį variantą ir pakeitė įnoringosioms žvaigždėms neįtikusius stilingus, bet dar neįprastus šortus į joms priimtinus „maišo tipo“. Kitaip būtų buvęs skandalas ir rungtynės neįvykę.

Manau, kad tai tipiškas pavyzdys, kuomet amerikietiškas moterų krepšinio žaidimo stilius bando pamėgdžioti vyriškąjį, ir tai atsispindi net aprangose. Tuo galėjome įsitikinti ir čia Pekine: JAV, Kinijos, Čekijos ir kt. rinktinių aprangos buvo panašios į vyriškas.

Bet tada užduokime sau klausimą: ar mes einame žiūrėti moterų krepšinio, ar į vyrus bandančių supanašėti „unisex“ žaidėjų? Tinklinio varžybose gi niekam nekyla abejonių, kas kur žaidžia. Ir tikrai čia netinka perfrazuotas reklaminis šūkis: „…pagaminta vyrams, bet tiktų ir moterims“.

Šiaip mėgdžiojimas niekada neturėjo pasisekimo, todėl drįsčiau teigti, kad moterų krepšinis nepralenks vyriškojo greičiu, jėga, dėjimais į krepšį, bet užtai gali „papirkti“ žiūrovus ir rėmėjus elegancija, moteriškumu, specifine varžybų dvasia.

Moterys nori būti moterimis
Keletas kompanijų jau yra bandę eiti tuo keliu ir kurti stilingas moteriškas krepšinio aprangas, bet plačiau gaminti taip ir nepasiryžo. Panašaus stiliaus aprangomis olimpiadoje vilkinčias galėjome matyti Brazilijos rinktinės krepšininkes, kurios, išskyrus kai kurias aukštaūges apkūnias žaidėjas, aikštelėje atrodė visai gerai.

Deja, šios aprangos nebuvo universalios, nes ne visos žaidėjos atrodė lygiaverčiai(tai jau buvau minėjęs, kalbėdamas apie Australijos rinktinę). Juk kas tinka lieknai figūrai, nebūtinai turi būti gerai apkūniai.

Ši problema, mano galva, buvo išspręsta Baltarusijos rinktinės aprangose, kur, be kita ko, matėsi labai originaliai sumodeliuota marškinėlių apykaklė ir pečiai: jie buvo tiek susiaurinti, kad visiškai nevaržė judesių ir netrukdė krepšininkėms mesti į krepšį. Nei viena (pabrėžiu) žaidėja nebuvo užsiraičiusi marškinėlių pečių, nes, paprasčiausiai, nebuvo ko užraityti.

Beje, ši marškinėlių pečių raitymo „mada“ plačiai paplitusi įprastose moterų krepšinio aprangose, nes platesni marškinėlių pečiai trukdo žaidėjoms, o užsiraičius neestetiškai atrodo.

Atkreipiau dėmesį, kad Baltarusijos moterų rinktinės šortai atrodė lyg pagal kiekvienos žaidėjos skonį: kažkuriai – „prie kūno“, kitai –laisvesni, ilgesni ar trumpesni. Spėju, jog buvo kūrybiškai išpildyti žaidėjų pageidavimai aikštelėje atrodyti stilingai, patogiai ir jaustis komfortiškai.

Ar nugalės individualumas?
Aukščiau minėtą faktą patvirtina net pačioje JAV moterų krepšinio rinktinėje, kuri propaguoja vyrišką stilių, žaidžiančios superžvaigždės Lisa Leslie moteriškumu išsiskirianti apranga. Nenuostabu, nes ši žaidėja puoselėja moteriškumą ir kaip manekenė yra dalyvavusi Giorgio Armani rūbų kolekcijų demonstravime.

Todėl baigiant galėčiau pasakyti, jog krepšinio aprangos ateityje bus individualesnės, pritaikytos kiekvienam sportininkui. Ypač tai pasakyčiau apie moteriškas aprangas. Juk kiekviena moteris nori išsiskirti ir vilkėti neatsikartojančius tik jai vienai skirtus rūbus. Kodėl to nepritaikius krepšinyje?