Tikrieji Ukbaro tekstai

Ukbaro pabaiga

2013-10-28T04:52:00.002-07:00

O Ukbare nebus pabaigos. Ukbaras ne filmas ir net ne knyga. Todėl pabaigos nebus.

Ukbare gyvena ukbariečiai ir jei kurį laiką iš ten nepraeina žinios, tai nereiškia, kad jis pasibaigė.

Kiek jie bebūtų juokingi ir kautųsi nelygioje kovoje su sveiku protu ar stengtųsi sutilpti į eilinės madingos teorijos rėmus, jie yra tokie – ukbariečiai.

Ir jei niekada nebuvai išvykęs į Tlioną iš Ukbaro, tai tie jūsų juokai net nejuokingi. Tlionas greičiau pasibaigs.nes jis ten per gerai gyvena. O Ukbaras nesibaigs. Nes toks.

Ukbaro šalies karo menas

2013-07-24T10:55:00.000-07:00

Ukbaro šalies karo meno filosofija savo ištakose patyrė stiprią kaimyninių šalių idėjų įtaką kas šiek tiek iškreipė nuo seno jų pačių puoselėtas kariavimo tradicijas, kurių idėjinis grynumas per šimtmečius buvo prarastas galutinai. Iš Sun Dzu perėmę idėją, kad norint pasiekti pergalę mūšyję reikia savo priešą pažinti kaip save patį, ukbariečiai neužilgo savo svarstymuose užstrigo ties užrašu ant Delfų šventyklos „pažink save“. Ne be pagrindo po visą Ukbarą sklido gandai, kad žinią apie tokio užrašo buvimą išplatino ir po visą šalį paskleidė priešų žvalgai. Kiti kalbėjo, kad kalbos apie priešų žvalgų veiklą šiuo atveju yra Ukbaro karališkosios kontržvalgybos paleisti gandai, siekiant kaip nors nuslėpti savo neveiklumą.
Kaip ten bebūtų tai gerokai pristabdė Ukbaro karo strategijos teorinį vystymasį, kadangi geriausi šalies protai įniko į apmąstymus kas tai yra Ukbaras, šventai įsitikinę, kad neatsakę į šį klausimą, jie negalės sukurti tokios karo strategijos, kuri padėtų pažinti priešą tam, kad jį įveiktų. O kadangi klausimas, kas toks yra Ukbaras ir jo gyventojai pasirodė toks sudėtingas, kad po kelių tūkstantmečių užsitęsusių ginčų buvo nuspręsta ieškoti sprendimo kaip įveikti priešą neatsakius į šį klausimą.
Visi, kurie teigė, kad neatsakius į šį klausimą negalima sukurti pergalingos strategijos buvo paskelbti valstybės išdavikais, o po to jiems buvo nukirstos galvos. Vos keliems iš jų tarpo pavyko išsigelbėti pabėgant į kalnus ir todėl netgi iki šių dienų netoli kalnų gyvenantys ukbariečiai vis informuoja Ukbaro saugumo pajėgas apie tai, kad tai vienur, tai kitur matę senolį, teigiantį, kad šiuolaikinė Ukbaro karo strategija turi esminių metodologinių klaidų.
Tačiau netgi tokiomis drastiškomis priemonės pažabojus šnipų platinamas destruktyvias erezijas, ukbariečiai vis tiek neapsisaugojo nuo svetimšalių įtakos. Visų pirma paminėtina Japonijos samurajų knyga „Hagakurė“ teigusi, kad samurajus persekioja priešą kaip vanagas persekioja balandį – nesvarbu kiek tūkstančių balandžių plazdena danguję, vanagas griebią būtent tą, kurį buvo nusižiūrėjęs iš pat pradžių. Todėl dažnai Ukbaro kariai netvarkingai stumdydami vienas kitą puldavo priešo rikiuotę stengdamiesi nužudyti būtent tą priešų karį, kurį būdavo nusižiūrėję iš pat pradžių. O kadangi dažnai nusižiūrėdavo tuos, kurie stovėdavo priešų rikiuotės viduryje, tai bandant prie jų prasibrauti pro pirmąsias priešų linijas, nekreipiant jokio dėmesio į jose stovinčius karius, daugelis taip ir žūdavo nuo anų rankos. Toks būdas dar būdavo ypač nepatogus dėl to, kad ilgainiui tokią ukbariečių taktiką perpratę priešai dažnai apsimuturiuodavo veidus moteriškomis skaromis ir tuomet narsiausi Ukbaro kariai, plūsdami kraujais prisibrovę prie iš anksto nusižiūrėto priešo, neretai puldavo į abejonę ar tai yra būtent tas priešas, kurį buvo išsirinkę. Šie apmąstymai bandant atpažinti reikiamą priešą irgi neretai jiems kainuodavo gyvybę.
O tas įprotis apsimuturiuoti veidus skaromis iš Ukbaro šalies priešų žemių išplito toliau į gretimas šalis, o nuo jų į dar kitas. Vėliau taikius Ukbaro gyventojus pasiekdavo pasakojimai, kad veidus skaromis apsimuturiavę žmonės kažkuriai nužudo galybes žmonių ir nusižudo patys. Tačiau, kadangi Ukbaro šalies kariai ilgus šimtmečius, dar iki jų šalyje paplintant pražūtingoms idėjoms apie tai kaip reikia kariauti, buvo įpratę žvelgti priešams į akis ir neslėpti savo veido, tai įprotis muturiuotis bobiškomis skaromis čia buvo niekinamas ir neišplito.

Ukbaro Mąstytojų Konstitucinis sprendimas dėl Ukbaro ir Tliono dydžio

2013-07-19T02:41:00.002-07:00

Ukbaro Mąstytojai savo visuotiniame susirinkime po Liu kalnu nusprendė, kad ilgus metus Ukbaro visuomenę kankinusi problema apie Didžiojo Ukbaro ir Niekingojo Tliono dydį konstituciniu būdu yra išsprendžiama tokiu būdu kol Ukbare lis lietus ir kol stūkso Liu klanas:

Ukbaras ir Tlionas yra kaip žinia tokiame specifiniame pasaulyje, kad jį aprašyti galime kaip Mėbijaus lapą. Taigi siena tarp Tliono ir Ukbaro yra visur už Ukbaro, bet tai nereiškia, kad Tlionas yra didesnis. Kitoje Mėbijaus lapo pusėje Ukbaras visada didesnis už Tlioną ir tokia žinia tebūnie.

Taigi Tlionas nėra didesnis už Ukbarą (tai tik skirtingos vieno lapo pusės) ir taip tebūnie kol lis lietus ir stūkso Liu kalnas.

Parašas

Mes

Ukbaro Liu-2

2013-06-25T23:21:00.001-07:00

Ne paslaptis, kad Ukbaro archeologai kasmet atranda vis giliau slypinčius kultūrinius sluoksnius. Štai pernai pasidžiaugta, kad Liu kalno papėdėje 3 metrų gylyje aptikti 4 tūkst. metų senumo miesto pamatai. Smagu, bet kultūros istorikas Ubasandras Ubasandras iškėlė įdomų klausimą: jei senieji kultūriniai sluoksniai liko taip giliai, vadinasi, Ukbaras vis aukštėja, o iš kur paimtas tas trijų metrų žemės sluoksnis?

Ukbaro Didžiojoje Tiesos Knygoje yra užsiminta, kad jau 4 tūkstantmečius klesti tabako kontrabanda iš Tliono, todėl senovės sluoksniai gali būti palaidoti tiesiog po 3 metrais kontrabandinių pelenų. Tačiau Ubasandras Ubasandras laikosi kitos teorijos: esą ne vieną tūkstantmetį žemės yra slapčiomis kasamos iš Liu kalno vidaus ir dabar Liu yra tuščiaviduris, kaip kiaušinio lukštas. Ir vieną dieną, kai ant jo nutūps koks riebus Tliono tetervinas, tiesiog subliukš.

Ukbaras be Liu – ne Ukbaras, todėl šalyje po šios teorijos paskelbimo kilo panika, susipratę ukbariečiai puolė kasti žemes savo kiemuose ir vežti karučiais prie Liu. Kadangi jokios skylės į Liu vidų nerado, supylė žemes šalia kalno – tam atvejui, jei kada prireiks. Iš žemių supiltas kalnas pasiekė du trečdalius Liu aukščio ir buvo pavadintas Liu-2. Tačiau lietus gana greitai Liu-2 nuplovė ir ukbariečiams beliko senas geras vienvaldis Liu bei gilios duobės kiemuose.

Ukbaro turizmas

2013-06-10T00:59:00.004-07:00

Dėl musoninio klimato, trunkančio 12 mėnesių iš eilės, turistai į
Ukbarą savo noru nevažiuoja. Jie yra pagrobiami Ukbaro turizmo agentų Tlione ir slapta įvežami į Ukbarą. Turistas Ukbare laikomas vieną mėnesį, iš kurio dvidešimt devynias dienas jis yra rodomas Ukbaro gyventojams, o paskutinę dieną svečiui parodomas kalnas Liu. Tada turistas yra paleidžiamas atgal, ir dar nebuvo nė vieno, kuris nedėkotų Ukbaro gyventojams už tai, kad jį išleido. Dėkingumas Ukbare yra labai vertinamas.

Ukbaro Žoliapjovės

2013-06-10T00:57:00.004-07:00

Ukbaro išmintis byloja: jei žoliapjovė nutilo – lauk lietaus. Šios prieštaringos patarlės kilmė nėra žinoma, mat Ukbare lietus lyja nuolatos ir nepaisant to, kiekvienuose namuose yra šventas kambarys, kuriame stovi visada veikianti žoliapjovė. Šeimos narių pareiga prižiūrėti, kad žoliapjovė neužgestų. Skųstis žoliapjovės skleidžiamu triukšmu Ukbare yra šventvagystė ir nusidėjėlis baudžiamas atimant iš jo telefoną.

Ukbaro škvalai

2013-06-06T23:35:00.001-07:00

Kiekvieną vakarą Ukbaro televizijos žinios prasideda perspėjimais apie artėjantį škvalą. Apie tą patį rašo ir rytiniai Ukbaro laikraščiai. Nes tokias prognozes transliuoja vienintelis meteorologinis Ukbaro palydovas, kuris natūraliai surūdijo dar prieš iškeliamas į planetos orbitą.
Deja, per paskutinius 150 metų Ukbare neįvyko nei vieno škvalo, nes kiekvieną tik besiformuojantį ekstraordinarų meteorologinį reiškinį patikimai atremia galingasai Liu kalnas. Prieš 150 metų vienas škvalas vis dėlto įvyko, jis nurovė Ubandoxi rezidencijos stogą. Kadangi Ubandoxi rezidencija buvo griežčiausiai saugoma keliolikos kilometrų perimetru, o nurautasai stogas nuskrido į Tlioną, ukbariečiai apie šį įvykį nieko nežino ir mano, kad žiniasklaida pliurpia visiškas nesąmones. Dėl to Ukbare madinga sakyt „nebūk tu škva(i)las“.
Daugiavaikėse Ukbaro šeimose maži vaikai gąsdinami ne škvalais, o žiniasklaida, nes pastaroji pabaisa atrodo dar nelogiškesnė ir dėl to labiau pavojinga.

Pasiruošimas Ukbaro žemėlapio braižymui

2013-06-05T23:06:00.001-07:00

Ukbaro mąstytojai galų gale sutarė dėl reikalo nubraižyti tikrą Ukbaro žemėlapį. Užduotis atrodė nesunki.

Viduryje Ukbaro reikia nupiešti labai didelį Liu kalną. Paskui jau Ukbarą ir visur lietų.

Tačiau kaip visiems žinoma už Ukbaro yra Tlionas. Už bet kurios Ukbaro sienos yra Tlionas. Bet jei visur už Ukbaro yra Tlionas tai - šioje mąstymo vietoje mąstytojai pasibaisėjo savo protų erezija - tai Tlionas yra didesnis nei Ukbaras? Ukbaras yra mažas?

Jei garsiai tai paskelbtų galvos lėktų tokiems išminčiams nuo pečių akies mirksniu. Sėdi dabar mąstytojai ir galvoja ir niekaip nesugalvoja kur padėti Tlioną. Ir vis pasičiupinėja kaklus.

Ukbaro enciklopedija jau pasauliniame voratinklyje.

2013-05-21T23:24:00.005-07:00

Leidykla "Naujas Vardas" gražiai pradeda savo veiklą. Trečioji leidyklos knyga - mūsiškė. Išleido "Ukbaro enciklopediją" nemokamai. Imkite ir skaitykite.

http://www.naujasvardas.lt/

Ukbare kovos su depresija

2011-10-12T04:04:00.000-07:00

Kai Ukbare būna sausa tai apie tai rašo visi laikraščiai. Kai lietus - nerašo ir nesako. Lietus įprastas iki žiovulio. Taip ir su liūdesiu. Jis Ukbare visada, nuo seno ir net valdovai yra liūdni, retas Ukbare valdovas kuris yra energingesnis ar palaksto paskui moterišką sijoną.
Kai kurie išminčiai taip ir sako - kol bus lietus, kol mes būsime liūdni, kol nepersekiosime savo moterų su dviprasmiškais pasiūlymais - tol ir gyvensime depresijoje.
Dabar Ukbaro moterys neramiai kuždasi pakampėmis ir šaudo akimis, kuris valdovas ir kada puls jas. Laukimas sekina. Kai puls jos tada priešinsis ir bėgs. Miško link. Lygiai tokiu greičiu k ad valdovas neatsiliktų per toli bet ir per greit nepagautų... Taip praeis pesimizmas depresija ir net lietus. Dėl trečiojo kiek abejoju, bet pirmi du dalykai tai tikrai praeis...

Ukbaro pabaiga

2011-08-04T05:47:00.000-07:00

Ukbaro istorijos pradžia nenustatyta, o pabaiga vis tiek vieną dieną ateis, teigia istorikai. Beveik kasmet randami vis senesni suakmenėję pitekantropai su ukbarietiška kaukuolės forma leidžia teigti, kad Ukbaras praktiškai neturėjo pradžios, t.y. šiuo atžvilgiu yra amžinas. Tačiau neamžinas pabaigos atžvilgiu: jau dabar beveik visi reproduktyvūs ukbariečiai baigia emigruoti į klestintį Tlioną.

Kad Ukbaro istorija nesibaigtų, šalies istorikai nutarė sukeisti vietomis jos pradžią ir pabaigą. Dabar Ukbare laikas skaičiuojamas atbuline tvarka, t.y. atgal į praeitį, nuo menamos Pabaigos Dienos. T.y., šiemet yra minus 56 metai nuo P.D., kitąmet – minus 57 metai ir t.t.

Kad ukbariečiams būtų paprasčiau orientuotis naujoje metų skaičiavimo sistemoje, tuo pačiu sukeisti ir metų laikai, t.y. pavasaris su rudeniu, o vasara su žiema. Sukeistos vietomis ir Velykos su Kalėdomis. Pasak eilinių ukbariečių, nauja tvarka jiems visiškai patinka, svarbu tik kad būtų išleista pakankamai daug pigių kalendorių. Juk koks skirtumas, kada kokią šventę švęsti ar koks metų laikas, kai vis tiek visada lyja.

Ukbaro durni statistikai

2011-05-19T04:22:00.000-07:00

Ukbaro valdovai jau įtarė kažką negero. Kaip įtari, tai ir taip atsitinka. Negana to, kad siuntė išminčius ieškoti ukbariečių. Tai dar pasiuntė ir statistikus, kurie jau visai neišminčiai ir suskaičiavę pasakė, kad tiek kiek dainose ukbariečių nebėra.
Valdovai žinojo - geriausios dainos negali atsisakyti. Ką veiks Ukbaro liaudis per lietus, jei ilgesingai nedainuos ir nešoks? Liaudis be dainų, valdovai be dantų - ar kažkaip panašiai sako sena Ukbaro patarlė. Tai vadovai tiems durniems statistikams liepė imti ir susirasti trūkstamus žmones iki dainos žodžių. Iš dainos žodžių neišmesi. O žmogų visada surasi. Tai dabar ropinėja kruvinais keliais verkdami statistikai ir ūkauja po Ukbaro pašalius ir krūmus žmonių. Šlapi ir purvini. Bet grįžti negali. Valdovai urzgia ir griežia dantimis. Jei statistikas dar ir durnas tai nelaimė valstybei ir pačiam statistikui.

Ukbariečiai kaip paukščiai

2010-10-08T03:25:00.000-07:00

Ukbare kažkada buvo akmenimis klotas kelias iki Tliono, bet kaip anksčiau rašėme palaipsniui suiro. Tačiau Ukbaro valdovai nelabai ir pergyveno dėl kelio, ar kaip gyvena paprasti ukbariečiai, kur jie dings. Sausumos kelio beveik nėr, jūra tik keli drąsesni ukbariečiai gali išplaukti. Ir gyveno taip valdovai numoję ranka ir ukbariečiai gyveno atgal numoję ranka.

Bet ukbariečių vis mažejo ir mažėjo, miestų aikštėse jau nebuvo kam klausytis įsakymų, valdovai barė moteris, bet tos sakė gimdome nuo savo vyrų. Ir ne tik nuo savo. Tai kur tada žmonės - pagrįstai pyko valdovai.

Ir tada vienam išminčiui vieną rudenį jie liepė išsiaiškinti kur dingsta ukbariečiai. Išėjo išminčius rudens vakarą , atsisėdo ant akmens veidu į Liu kalną ir pamatė. Sutemus dangumi skriejo vienas eilė ukbariečių po kitos, sumojuodavo rankomis paskutinį kartą virš Ukbaro ir dingdavo kažkur už Liu kalno, Tliono pusėje. Pagalvojo išminčius, kas tai per gyvenimas, jog žmonės rudenį išskrenda kaip paukščiai. Gal tikrai reikia kažką daryti…

Ukbare karštis

2010-07-10T00:25:00.000-07:00

Niekas ir netikėjo kad taip gali kada nors būti Ukbare. Netikėtai vasaros viduryje atėjo karščiai ir saulė. Dar keli kurie neišvažiavo iš Ukbaro paraudusia oda ir skaudančiomis galvomis sėdėjo ant upės kranto ir džiugiai tabalavo kojomis. Nes dėl karščio buvo uždrausta net dirbti. Jie galvojo - va ir pas mus beveik kaip Tlione. Ir mes pradėsime gyventi, tuoj atvažiuos turistai ir augs pas mus mandarinai su citrinomis. Mes dabar jau tikrai suklestėsime.

Net amžinasis Liu kalnas nuo tokio karščio lyg ir bandė pranykti. Bent jau jo kontūrai virpėjo kaip jauna mergaitė patys žinote kada. Buvo taip gera, kad beveik buvo galima parduoti savo šlapiąją tėvynę.

Ukbaro vasara

2010-06-17T01:21:00.001-07:00

Ukbare vasarą taip pat lietinga, kaip žiemą, ir panašiai lietinga, kaip rudenį ir pavasarį. Tačiau keli garbūs Ukbaro patriarchai dar mena vieną kitą saulėtą vasarą. Dėl to prieš gerą dešimtmetį, per patriarcho Ukvaldo 100 metų jubiliejų, atiduota derama duoklė jo prisiminimams ir priimtas Visuotinis Vasaros Kodeksas.
Kasmet griežtai laikomasi Visuotinio Vasaros Kodekso: mieste nevažinėjama automobiliais, moterys ir merginos vaikšto su kelių nesiekiančiais sijonėliais, o vyrai dėvi berankovius marškinėlius su užrašu „I dont wanna say goodbye to the summer“, išryškinančius jų bicepsus ir pilvo presą. Pusnuogiai vaikai išsitrina rudu Višnevskio* tepalu ir spardo kamuolį po balas.
Pagal Visuotinį Vasaros Kodeksą, visus tris vasaros mėnesius šviesiuoju paros metu negalima išeiti į lauką be akinių nuo saulės. Kadangi per aplytus akinius išties nieko nesimato, gerokai sustiprėjo kiti ukbariečių pojūčiai: uoslė, klausa ir takto jausmas. Gatvėje vienas į kitą atsitrenkę ukbariečiai taktiškai apsimeta, kad nieko neįvyko, o namiškiams paprastai pasakoja, kad mėlynes ir kraujosruvas įsigijo muštynėse bare.

*Paslaptinga būtybė Višnevskis (kartais – Višnu) ilgai buvo populiari Tliono mitologijoje. Dabar gi atrasta, kad tai buvęs realus asmuo, antrosios kartos Ukbaro išeivis.

Ukbaro dantiraštis

2010-02-27T07:39:00.000-08:00

Nors ukbariečiai nuo seno naudoja tlioniškus raštmenis, ant kelių tūkstančių metų senumo molinių lentelių aptinkama dantiraščio fragmentų. Šios lentelės retkarčiais iškasamos Ukbaro pelkiakalniuose.

Istoriko Tylso fon Uko teigimu, dantiraštis neabejotinai priklauso Ukbaro civilizacijai ir rodo amžiną bei neįveikiamą ukbariečių norą rašyti. Esą, senovės ukbariečiai iki skausmo trokšdavo rašyti, tačiau neturėjo kaip ir su kuo. Kad nepradėtų rėkti iš to dvasinio skausmo, jie dantimis sukąsdavo molines lenteles. Taip ir atsirado dantiraštis.

Nedraugiškos kaimyninės tautos ukbariečių dantiraštį savo metraščiuose vadino клинопись ir teigė, kad Ukbare rašoma ne dantimis. Tačiau T. fon Ukas bet kokias dantiraščio sąsajas su klynu kategoriškai neigia.

Apie Tikrųjų Ukbaro tekstų rašytojus

2010-02-25T01:48:00.000-08:00

Tik Liu kalnas yra amžinas. Tikrųjų Ukbaro tekstų rašytojai ateina, išsikala amžinybėje savo tekstus ir prapuola. Jie neamžini. Štai šiais metais čionais neužklydo anei vienas rašytojas. Negalvokite kad jei jūs užmiršote Ukbarą, tai Ukbarui kas nors atsitiks. Greičiau jau tai Jūsų bėda - jūsų neliks Ukbare.

Ukbaro istorikai

2009-12-21T22:53:00.000-08:00

Visose kaimyninėse šalyse žilagalviai Ukbaro istorikai iškart suimami ir įkalinami. Nes niekas netiki egzistuojant šalį, kur gali tiek lyti. Tada Ukbaro istorikams surengiami teismai, kuriuose jie sukertami vieninteliu neatsakomu klausimu: kaip gali būti taip, kad istorikai tokie skirtingi, o istorija – vientisa? Istorijos klastotojams kaimyninėse šalyse skiriamos bausmės nuo 100 iki 120 rykščių. Tada nubaustieji ištremiami į Ukbarą. Be teisės žvelgti tiesai į akis.
Beje, Ukbaro artimiausioje kaimynėje – už Liu kalno plytinčioje agresorėje Tliono monarchijoje – tarp tokių į nemalonę patekusių svetimšalių pasitaiko ir istorikų iš labai tolimų egzotiškų kraštų. Nesigilinant jiems taikoma ta pati standartinė bausmė, besibaigianti tremtimi Ukbaran. Čia, beje, istorikams atseikėjama dar 30-50 rykščių (kad negadintų tarptautinių santykių tulžingais atsiliepimais), tada svetimtaučiai paskiriami Pasakų Porintojais lopšeliuose-darželiuose. Tai gerbtinos ir siektinos pareigos Ukbare.
Tikrieji Ukbaro istorikai teigia, kad būtent taip atsirado „Tūkstančio ir vienos nakties pasakos“ bei mistiškasis Lotynų Amerikos realizmas.

Ukbaro disidentai

2009-11-18T03:23:00.000-08:00

Ukbaro disidentai migruoja į tolimus neištirtus kraštus, kur aštriadančiai vietiniai gyventojai švaistosi beisbolo lazdomis, o jų moterys dainuoja liaudies dainas, neoficialiai pripažįstamas pačiomis švelniausiomis, lyriškiausiomis ir švankiausiomis pasaulyje.
Valstybinis Ukbaro Kenkėjų Gaudymo Biuras (UKGB) visus disidentus surašo į vieną ilgą sąrašą. Anksčiau popieriaus lapai su disidentų vardais buvo laikomi segtuvuose, tačiau segtuvų gana greitai pritrūko. Dėl to paskutinį dešimtmetį kenkėjai surašomi dideliame vyniojamo popieriaus rulone. Rulonas laikomas slaptame angare, kuris kasmet padvigubėja į aukštį, plotį ir gylį. Toks sprendimas patinka ir UKGB, ir disidentams. Pastariesiems – dėl to, kad rulonui taip išaugus, niekas jo nebesugeba išvynioti, ir UKGB smogikai tegali perskaityti tik keletą vėliausių disidentų įrašų. Visi kiti nebaudžiami mėgaujasi Ukbaro užmarštimi, kuri neapdairiai vadinama laisve.
Dėl pastarosios sąvokų painiavos dauguma gyvų ir mirusių Ukbaro disidentų laikomi gerais poetais.

Ukbaro ateitis

2009-10-29T10:37:00.000-07:00

Kas jau kas, o Ukbaro ateitis yra visiškai šviesi. Dėl klimato kaitos lietūs kada nors nustos arba prilašės tik tiek kad pakaktų maloniam turistiniam klimatui. Tada atvažiuos milijonas turtingų Tliono turistų ir tie turistai sakys ohoho kokia nuostabi Ukbaro šalis, kur buvo mūsų protas anksčiau. Ir kasmet palikinės savo pusę pinigų Nuostabiajame Ukbare.
Kai Ukbaro Ižde jau bus ne tik Iždo pelių kailiukai, o ir tikri pinigai - iš Liu kalno nusileis Išminčius ir paaiškins kaip sutvarkyti Ukbaro ekonomiką.
Soduose ukbariečiai už Tliono turistų pinigus pasodins pinigų medžius. Ir pinigų medžiai duos trigubą derlių. Kiekvieną rudenį.

Taip suklestės Ukbaras.

Ukbaro filologija

2009-10-21T11:27:00.000-07:00

Kartą per penkerius metus Ukbaro universitete vyksta priėmimas į Ukbaro filologijos specialybę. Dažniau negalima, net tik dukart per dešimtmetį nuo Liu kalno į Ukbaro pusę nulipa Vienintelis Ukbaro Filologas (VUF).
VUF nemoko studentų, kaip ir ką rašyti. Taipogi nemoko, kaip ir ką skaityti. Anei kaip ir ką suprasti. Pirmąją kiekvienos paskaitos valandą VUF tiesiog žiūri pro senos auditorijos langą į lietų. Likusį pusvalandį žiūri tiesiai priešais save į studentams nepasiekiamus dvasinius tolius.
Talentingiausieji VUF studentai išmoksta įžvelgti dvasinių tolių prieangį ir sėkmingai išlaiko egzaminus, į visus klausimus atsakydami tylia šypsena arba labai tyliai ir grakščiai skambindami akustine gitara. Kai mirs VUF, patsai tyliausias studentas taps naujuoju VUF. Niekas to nesužinos. Ukbariečiai tiki, kad Vienintelis Ukbaro Filologas toks pat nemirtingas, kaip ir Liu.

Ukbaro ruduo

2009-10-07T08:53:00.001-07:00

Rudenį Ukbare pagelsta pelkių augmenija. Varlės tampa tamsiai žalios, beveik juodos. Ir nežinia dėl kokių priežasčių visi Ukbaro miestų stogai tampa oranžiniai. Deja, jų vis tiek nematyti per lietaus šuorus, tad niekas į priežastis ir nesigilina.
Vidurudenį grynakraujis ukbarietis pajunta nenumaldomą troškimą viską mesti, sėsti į seną VW Passat ir išvažiuoti Nafig (toks kaimelis Liu papėdėje). Bet Nafig piemenys sakosi jau 20 metų nematę nei vieno atvykėlio. Galbūt šie paskęsta rudens lietaus užtvindytose Ukbaro magistralėse. Galbūt – savo abejonėse. Bet greičiausiai pakeliui sugenda jų surūdiję VW Passat.

Ukbaro meno festivalis

2009-09-18T10:22:00.001-07:00

Ukbaro gyventojai mėgsta šokti.. Juk didžiausia garbė yra šokti taip, kad net ištaškytum balą. Bet kai visas Ukbaras sužinojo, jog šokti galima už Iždo obligacijas visi urmu sugarmėjo užsirašyti į Ukbaro meno festivalį. Paraiškose labai dailiai nupasakojo, kai kas net nubraižė kaip šoks ir kiek Ukbaro Iždo obligacijų šokėją tenkintų.
Festivalio atidarymo dieną, kai jau visi stovėjo pakėlę koją pirmam šokio žingsneliui, Iždas praneše, kad obligacijos bus padengtos pelių, kurios gausiai veisiasi Ižde, kailiukais.
Bet ukbariečiai vistiek šoko. Sukandę dantis, šlapi iki paskutinio siūlelio, šoko tylėdami, šoko sučiaupę lūpas, šoko pakėlę galvas. Sušoko visus aprašytus paraiškose šokius. Ir išsiskirstė per lietų nesibūriuodami aptarimui kaip būdavo anksčiau.
Ižde besiveisiančių pelių kailiukų ukbariečiai nepaprašė....

Ukbaro Arka

2009-09-18T10:21:00.000-07:00

Kaip žinia Ukbare lyja. Lyja, lyja, lyja. Manoma anksčiau ar vėliau Ukbaras bus užtvindytas. Tačiau ukbariečiai tam atvejui ruošiasi. Jie stato Arką. Visos iki vienos Ukbaro organizacijos pasirašė Arkos Statymo Aktą. Kai kurių organizacijų vadovai iškilmingoje pasirašymo ceremonijoje net nurideno skruostu rūsčią vyrišką ašarą. Visi iki vieno pergyveno dėl Ukbaro ateities.
Tačiau Ukbaro Ižde veisiasi tik pelės ir jokių pinigų, tai laivų statyklai net neiškasti pamatai. Per valstybines šventes organizacijų vadovai pamojuoja vienas kitam su dideliu susirūpinimu dėl valstybės ateities Arkos Statymo Aktu, bet Aktas nuo mojavimo per valstybines šventes jau suplyšo.

Kelias į Tlioną

2009-09-18T10:18:00.000-07:00

Kas paskutinis sugebėjo pravažiuoti senuoju keliu į Tlioną retas beatsimena. Pusę kelio šiais laikais dar įveikia Ukbaro didvyriškojo jaunimo organizacija kai žengia protėvių didvyrių atminimo takais. Bet pasiekus pusiaukelę jau neįveikiami brūzgynai ir užvartos su nuošliaužomis.
Kai kurie naivuoliai parėkauja – statykime naują kelią į Tlioną . Be ryšio su Tlionu mes degraduojame. Joks progresas mūsų nepasiekia. Autarkinė valstybė pražus.
***
Išmintingi senoliai atsako paprastai tokiems: sėsk, įsižiūrėk į Liu kalną, ar ten kur nors matai progresą, ar kalnas kada pajudėjo? Kalnas per amžius stovi. Ir kaip Liu taip Liu.