Dar vieni metai istorijon. Kuo jie pasižymėjo?
Pabaigai linksma apžvalga iš JibJab
Laimingų Naujųjų Metų !
]]>
Šių metų pradžioje pirmą kartą nerašiau sau jokio tikslų sąrašo. Norėjau sužinoti kas iš to išeis – ar tapsiu laimingesnis, jeigu nustosiu jų vaikytis? Dabar žinau: nėra jokio skirtumo 
Tačiau turėjau vilčių. Iš serijos “gal subjektas X parodys man šiltus jausmus” arba “gal verslas Y pasiseks” ir t.t. O gyvenimas ėmė ir susisuko taip, kad praėjusius metus savo biografijoje galėčiau pavadinti “neišsipildžiusių vilčių metai”. Taigi šilti jausmai uodegon, kartu su startup’ais ir dar krūva kitų dalykų.
Bet buvo ir malonių akimirkų, kai netikėtai gavau daugiau negu galėjau tikėtis. Labai permainingi metai.
Ko aš dar išmokau per 2011-uosius:
Tokia Kalėdoms visai aktuali tema. Prasidėjo ji nuo pamąstymų, kodėl aš vis dar noriu rašyti viešą tinklaraštį? Juk atsilieku nuo laikmečio, sklidinai užpildyto Facebook, Twitter, Skype, Google+, Flickr ir kitomis “modernaus bendravimo” priemonėmis. Visos jos leidžia pasidalinti mintimis greičiau, patogiau ir nenulipant nuo klozeto. O net jei ir įtikinčiau save, kad tinklaraščiuose yra daugiau kokybės – tai vis dar neatperka mano sugaišto laiko, kurį galėčiau panaudoti uždirbti pinigus, pažiūrėti puikiausią filmą, pakabinti merginą ar tiesiog prisigerti alaus.
Atsakymas labai paprastas: aš rašau, nes tai darydamas atiduodu dalelę savęs.
Daugybė žmonių gyvena ribotame pasaulyje, kuriame jie nuolatos dėl kažko kovoja: pinigų, dėmesio, meilės. Labai lengva pasiduoti šiai iliuzijai ir pačiam tuo patikėti. Tokiu būdu atslenka tamsa ir eina dienos pro šalį, vienodos lyg du vandens lašai. Vienintelis priešnuodis joms yra davimas. Nesvarbu kokia forma.
Tada į pasaulį sugrįžta stebuklai. Nė kiek neperdedu – aktyviausiais tinklaraščio gyvavimo metais, mano paties gyvenime dėjosi milžiniški pokyčiai. Netikėtai atsirasdavo nauji žmonės ir naujos galimybės. Nuostabios mintys pačios liedavosi. Pamenu, kad tam užteko vos keturių mėnesių nuo pradžios.
Duodamas žmogus automatiškai pakeičia savo požiūrį iš “visko yra mažai, todėl reikia kovoti” į “visko yra daug, todėl reikia dalintis”. O kai aplinkui yra pilnatvė, tada pasaulis mus irgi apdovanoja. Galvodami apie kitų poreikius, pradedame juos geriau suprasti. Tad mažiau pykstame dėl niekų
Man nuostabu stebėti kokia galinga visuomene mes tampame šiuo trumpu Kalėdų laikotarpiu. Jau minėjau, kad davime gimsta stebuklas. Už tai aš esu pasiruošęs atleisti netgi visą mėnesį skambančius “jingle bells”.
Ir žinote ką, mes juk galime tai daryti kiekvieną dieną…
]]>
Lygiai prieš metus atlikau įdomų eksperimentą – užsirašiau lankyti psichologinę bendravimo grupę. Vyliausi išmokti geriau susikalbėti, tapti patrauklesniu merginoms ir pan 
Bet iš tiesų tai neturėjau mėlyno supratimo kas ten vyks, tik jaučiau, kad gali būti naudinga.
O susirinko devyni žmonės, nelabai tesiskiriantys nuo tų, kuriuos kasdien sutinkame gatvėje. Su savo unikaliomis istorijomis, problemomis ir džiaugsmais. Visi kiek sutrikę, nežinantys ką čia dabar reikės daryti. Ir nedrąsiai ėmė pasakoti apie save, dalintis patirtimi. Kuo toliau, tuo gilesniais ir skausmingesniais išgyvenimais. Kol galų gale mano paties problemos ėmė atrodyti tokios menkos. Pamanyk, negaliu pasakyti patinkančiai merginai, kad ją myliu – kai tuo tarpu šeimos byra, gyvenimai griūna.
Šios grupės veiklą organizavo tikri psichologai, tad aišku neapsiėjo be kapstymosi po vaikystę bei panašių dalykų. Buvo ir kuriozų, kai man išrašė “diagnozę”, kad susirasiu žmoną tokią, kaip mano mama – o jeigu man tokia perspektyva nepatinka, tai viso labo pasąmonės pokštai. Na ir kaip su tuo pasiginčysi?
Dar viena vedėjų vinis buvo psichologinių žaidimų atpažinimas ir vengimas. Tai tam tikra (ir gana dažna) žmonių bendravimo forma pagal nuolat besikartojančius scenarijus. Pvz. “vargšė” namų šeimininkė, kuri visiems guodžiasi apie savo sunkumus, bet iš tiesų nori gauti dėmesio. Arba “gelbėtojas”, kuriam patinka tokias “vargšes” gelbėti ir t.t. Gana įdomi teorija – apie ją galima daugiau paskaityti knygoje “Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės”.
Vis dėl to labiausiai šioje veikloje patiko atvirumas ir sąžiningumas, kurie gydo ir suteikia jėgų. Susirinkdavome kartą per savaitę, trečiadienio vakarais. Dažnai nutikdavo, kad ateidavau į susitikimą pavargęs nuo darbų, o išeidavau spinduliuodamas energija. Kartais supykdavau. O kartais nuoširdžiai pravirkdavau. Nes retai pasitaiko pajausti tiek daug gilių ir realių emocijų.
Ir štai vakar buvo paskutinis susitikimas. Metai praėjo, bet problemos liko. Grupės iniciatoriai nežadėjo stebuklo ir tą savo anti-pažadą įvykdė. Bet kai ką išsinešu su savimi: išmokau aiškiau dėstyti savo mintis, tapau atviresnis ir daugiau subrendau. Vadinasi laikas gerai praleistas.
]]>
Įrašo pavadinimą specialiai parinkau šiek tiek klišinį, nes šia tema jau prirašyta daug (netgi ir šiame tinklaraštyje čia ir čia). Tačiau to vidinio pasitikėjimo kartais pritrūksta net ir patiems laimingiausiems žmonėms. Ir štai visai neseniai padariau įdomų atradimą….
Vieną vakarą ėmiau ir surašiau visus savo rūpesčius, kurie man neduoda ramybės (sąrašo neprisegu). Žvelgiau į septynis išvardintus punktus ir netikėtai suvokiau, kad pasitikėjimo savimi trūkumas čia nepateko. Kodėl? Nes jis niekada nebūna problema pats savaime – vietoj to, jis yra kitų mano problemų palydovas. Kitaip tariant, jeigu aš visiškai neturėčiau rūpesčių, tai man niekada nereikėtų jaudintis ar aš turiu pakankamai jėgų jiems įveikti. O tai veda link svarbiausios išvados, kad…
Pasitikėjimas savimi, kaip ir pačios problemos, yra mūsų pačių sugalvota fikcija !!! Kai aš darau tai, ką iš tiesų širdyje noriu daryti, ir gyvenu savo gyvenimą, tai visos abejonės netenka prasmės. Jos tik šnabždesys vėjyje.
Jeigu laimingo žmogaus paklausi – ar tu pasitiki savimi – jis ar ji šiek tiek sutriks ir atsakys “taip”. Šis klausimas jam yra keistas. Pasitikintys žmonės niekada negalvoja apie tai, kad jie pasitiki! Jie tiesiog daro nuostabius dalykus ir nesuka sau galvos.
Taigi pats lengviausias būdas surasti “pasitikėjimą” savimi, yra tiesiog veikti tai, ką iš tiesų norime veikti. Tada jėgų ir įkvėpimo atsiranda savaime. O “nepasitikėjimo” būsena užklumpa, kai gyvename ne savo gyvenimą. Kai pasiduodame baimei ir įkaliname svajones. Atsiimkime šią nuostabią dovaną sau ir neleiskime, kad kas nors ją savintųsi.
]]>
0. Nepamenu
Kas nutiks toliau? Pamatysim
Šią gražią pavasario dieną noriu visiems pristatyti savo naujausią projektą www.monetus.com – tai internetinis įrankis, kuris padės paprasčiau planuoti savo finansus.
Būtent ties juo pastaraisiais mėnesiais darbavausi kartu su Siesta ir Jonauz. Kol kas visi darbai dar nėra baigti, bet norintys išbandyti jau gali užsiregistruoti. Kai tik pradėsime viešą testavimą, atsiųsime pakvietimus.
Jau greitai parašysiu išsamiau apie patį įrankį ir jo kūrimo istoriją.
]]>Savo sukauptą patirtį ir žinias galų gale suvedžiau į tris mano nuomone svarbiausius dalykus. Tai yra vertybės, pardavimai ir fokusavimas. Kiekvienam iš jų ketinu paskirti po atskirą įrašą.
Kai susimąstau apie individualių žmonių pasiekimus arba nesėkmes – pats svarbiausias ir lemiantis veiksnys yra charakteris. Jis nulemia daug dalykų: ambicijas, tikslo žinojimą, sugebėjimą užbaigti pradėtus darbus ir t.t. Ilgu laikotarpiu tai yra svarbiau už žinias, patirtį ar pradines sąlygas. Arba kaip sako liaudis – neleisk kiaulės į bažnyčią, nes ir ant altoriaus priš**s.
Panašiai yra ir su įmonėmis. Tik čia charakteris pasireiškia per bendravimo kultūrą, pagamintus rezultatus. O už viso to slypi vertybės, kuriomis tikima. Pats žodis “vertybės” asocijuojasi su kažkuo brangiu, ką reikėtų saugoti. Ir ne veltui, nes verslai, kurie jas turi, užauga ir išlieka dešimtmečius. Kai žmonės dirba dėl idėjos, atėjusius sunkumus jie priima kaip išbandymus: sugalvoja originalius būdus kaip išsisukti iš situacijos, mielai aukoja savo asmeninį laiką. Tokiu būdu tampa stipresni. Čia malonu dirbti, todėl įmonė savaime pritraukia gerus darbuotojus.
Ta gera kolektyvo aura susiformuoja pamažu. Užauga ir išsiskleidžia kaip nuostabus žiedas, jei tik jai sudaromos palankios sąlygos. Ją sukuria patys darbuotojai. Ir atvirkščiai – žmonės nepasitiki dirbtinėmis pastangomis iš HR skyriaus, jei tai tėra bandymas manipuliuoti.
O štai įmonės, kurios neturi savo vertybių, pakrinka vos tik ateina pirmas rimtas sukrėtimas. Nes jų darbuotojai užuot kovoję su krize, išsivaikšto ieškoti geresnių sąlygų. Šis rašinys taip pat yra akmuo į daržą tiems vadovams, kurie skundžiasi, jog šiais laikais neįmanoma rasti "normalių darbuotojų". Padarykite savo veiklą patrauklia ir reikiami žmonės jus patys susiras.
Tad kokias vertybes verta puoselėti įmonės viduje? Manau, kad kai kurie dalykai yra universalūs:
Kai aš įsivaizduoju tokį kolektyvą, man tikrai norėtųsi dirbti kartu. Kad ir kokio tikslo jie siektų. Džiaugiuosi, kad praeitoje kompanijoje buvo pavykę sukurti tokią aplinką. Ir pritraukėme tikrai šaunius žmones.
Papildomai dar reiktų apibrėžti vertybes, kurios tinka konkrečiai jūsų veiklai. Kaip bus bendraujama su klientais? Kas labiau vertinama: kokybė, greitis ar kaina? Kokiomis žmogiškomis savybėmis pasižymės jūsų produktas ar paslauga?
Pabaigai trumpas pratimas, kurį radau knygoje Marketing Judo. Paimkite savo bei keleto konkurentų prekių/paslaugų aprašymus, tada ištrinkite pavadinimus ir palyginkite. Nustebsite kokie jie visi panašūs. Jei sugebate atpažinti produktą nežinodami pavadinimo, tai ženklas kad jį pagaminusi kompanija turi labai aiškias vertybes. Ir greičiausiai jai labai gerai sekasi
Jei kas nors perskaitęs įrašo pavadinimą tikisi surasti konkretų receptą, tai jo čia nebus. Nes verslo kūrimas, kaip ir bet kuris kitas kūrybinis darbas, nepaklūsta griežtoms taisyklėms. Tačiau ketinu papasakoti apie gyvą patirtį, su kuria susiduriu dabar kurdamas savo verslą: apie užliptus grėblius ir netikėtas sėkmes. Taip pat pasidalinti asmeniniais pastebėjimais, kuriuos sukaupiau per 10 metų dirbdamas kitose IT įmonėse. Pradėsiu šį rašinių ciklą nuo pasakojimo apie viziją.
Beveik visi vadovėliai sutaria, kad norint susilaukti sėkmės, reikia žinoti savo tikslą (elementaru, Vatsonai). Mano kryptis, ties kuria dirbu šiuo metu – sukurti paslaugą, kuri padės žmonėms suskaičiuoti savo išlaidas. Idėja gimė kai per daug metų taip ir neradau nė vieno įrankio, kuris man padėtų tai atlikti greitai ir patogiai (gali būti, kad jis kažkur egzistuoja, bet dar matyt praeis dar daug laiko, kol jį surasiu).
Taigi formuluodamas savo tikslą rėmiausi tokiais kriterijais:
Pristatydamas savo idėją žmonėms, dažnai susilaukiu kritikos dėl to, kad yra daug konkurentų. Ir iš tiesų, asmeninių finansų valdyme jų yra bent keli šimtai – didelė dalis jau spėjo ir bankrutuoti. Yra didelė pagunda nuleisti rankas arba užsikasti analizėje. Vienok jai reikia atsispirti, nes per didelis dėmesys konkurentams uždaro mąstymą į dėžutę ir pamirštu, ką norėjau pasiūlyti. Visada siek savo unikalaus tikslo, o ne lygiuokis į kitus.
Toliau, du svarbiausi klausimai, į kuriuos reikia atsakyti kuriant bet kokį verslą yra: ką aš duosiu žmonėms ir ką gausiu už tai atgalios? Šlifuoti savo atsakymą tol, kol galėsiu jį parduoti savo mamai (niekuomet nesinaudojusiai internetu) per vieną minutę. Toks formatas vadinamas elevator pitch ir dažnai naudojamas kalbantis su pirkėjais ar potencialiais investuotojais.
IT startup’uose kontraversiškiausia dalis yra “ką gausiu už tai atgalios”. Ir yra trys riebios karvės: gauti žmonių dėmesį, duomenis arba pinigus. Geriausia kai jos visos leidžiasi melžiamos iš karto Bet jei taip nenutinka, tai svarbus pastarojo dešimtmečio “atradimas” yra, kad pasitelkus šiek tiek fantazijos galima dėmesį ir duomenis konvertuoti į pinigus. Tokiu principu veikia didžioji dalis internete esančių nemokamų paslaugų.
Deja pažvelgus aplinkui kartais susidaro iliuzija, kad apie naudos gavimą galima iš viso nesirūpinti. Jog užtenka tik pritraukti kuo daugiau lankytojų, o pajamos atsiras savaime. Manau, kad tai yra didelė klaida, kuri gali nuvesti verslą prie bankroto. Žmonių dėmesį ir apsilankymus reikia lygiai taip pat tiksliai skaičiuoti kaip ir piniginius srautus. Standartiniai monetizavimo būdai (tokie kaip reklamų rodymas) dažnai būna nepakankami, todėl išlieka tik tie, kurie sugalvoja originalius būdus. O jiems atrasti būtina nuolat skirti dėmesio.
Nauja idėja savo apimtimi dažnai reikalauja daugiau nei vieno žmogaus darbo, todėl tenka ieškoti bendraminčių ir burti komandą. O šie ateina su savo požiūriu ir vertybėmis, todėl nesąmoningai bando nukreipti sava linkme. Tai svarbus išbandymas lyderiui: jei jis arba ji bus per daug “kietas”, tai žmonės dirbs mechaniškai ir bus neišnaudotas jų kūrybiškumas, o jei per daug “minkštas” tai pradinė mintis nuvažiuos nuo bėgių ir bus prarastas pasitikėjimas. Abu variantai yra pražūtingi.
Mano paties įsitikinimu, tikroji įmonės vizija visada gimsta tik vieno žmogaus galvoje ir yra neatsiejama nuo jo asmenybės. Ji nuolat turi būti rodoma gyvu pavyzdžiu – tik tada darbuotojai ja tikės ir seks. Atsieta ir užrašyta ant popieriaus ji praranda gyvybingumą.
Geras lyderis prisiima pilną atsakomybę už pasirinktą kryptį ir netgi už savo komandos paklydimus. Jo pareiga yra aiškiai suformuluoti tikslą (ką duosime ir ką gausime), o tik tada klausti kas eis su juo kartu. Tokiu būdu patys darbuotojai irgi skatinami būti atsakingais – nes jie savo noru pasirenka tai daryti. Prastas lyderis daro atvirkščiai: laiko savo komandą nežinioje arba bando nusimesti atsakomybę ant jos. Nieko nuostabaus, kad žemesnes pareigas užimantys žmonės irgi pradeda elgtis lygiai taip pat.
Jei kam nors teko dirbti didelėje IT įmonėje, tai žino, jog žodžiai “vizija” ir “misija” ten turi kiek kitokią – žymiai mistiškesnę prasmę. Jų garbei yra rengiami “team-buildingai” ir “brainstormingai”, o užrašyti popieriuje virsta kažkuo panašiu į “teikti klientams pridėtinę vertę <įrašyti kompanijos sritį>”, “gaminti geriausius sprendimus”, “teikti geriausias paslaugas” ir t.t. Rodos kalbama apie savaime suprantamus dalykus, tačiau didžioji komandos dalis taip ir lieka jų nesupratusi. Būna, kad net atsiranda natūralus pasipriešinimas, o pokalbiai apie “viziją” pradeda asocijuotis su smegenų plovimu.
Manau, kad taip nutinka dėl per didelio atskyrimo nuo tikrųjų kompanijos vizionierių. Kaip jau minėjau anksčiau, vizija turi būti demonstruojamai gyvai, nuolat ir realiuose asmenyse. Tik tada žmonės ja tikės. Deja realybė yra, kad paprastą darbuotoją nuo jų skiria mažiausiai du – trys hierarchijos lygiai, o kiekvieną dieną jis mato tik savo žemesnio lygio vadovą, kuris dar tik pakeliui į “nušvitimą”. Taigi vietoj tikslo, kuris turėtų suteikti jėgų nuversti kalnus, gaunamas tik atskiestas jo pakaitalas.
Korporatyvinės vizijos problema yra skaudi ir jos neišgydys pasamdyti HR specialistai ar team-buildingai.
Aiški vizija atveria duris nuostabiai idėjai jūsų galvoje patekti į realų gyvenimą. Taigi pažinkite sritį, kurioje dirbsite ir pastebėkite kas joje negerai arba ko trūksta. Nebijokite jei jau yra konkurentų – jų buvimas gali netgi išeiti į naudą. Glaustai ir aiškiai suformuluokite savo idėją, kad galėtumėte per kelias minutes išaiškinti ir sudominti visiškai nepažįstamą žmogų. Tada būsite pasiruošę. Na ir pagaliau, jei tvirtai žinosite savo tikslą, tai nesunkiai rasite bendraminčių ir aplinkybių, kurie jums padės.
]]>
Taigi dirbau aš dirbau vienoje įmonėje ir dabar iš viso keturių metų triūso beliko tik šis tinklaraščio įrašas. Jei trumpai, tai atleido. Dėl priežasčių, kurių neminėsiu. Tokiu būdu baigėsi mano antroji karjera ir dabar priešais vėl padėtas švarus popieriaus lapas.
Manau, kad kai kada nors gulėsiu mirties patale, tikrai nesigailėsiu dėl nepasėdėtų viršvalandžių ar neuždirbtų pinigų. Bet kas iš tiesų skauda, tai palikti žmones, kuriais pasitikėjau ir kurie buvo mano draugai. 20 tuščių vietų mano širdyje nuo šios savaitės. Tad šis paminklas jiems.
P.S. turiu pagrindo manyti, kad dėl atsiradusio laisvo laiko, šio tinklaraščio laukia atgimimas.
]]>