(xadrian nuotrauka)

Po šiokio tokio papolsiavimo per chirurgiją, ėmiausi rimto mokslo. Atėjo tiek bijota, tiek laukta neurologija. Ir man visai patinka. Bijojau labai, kad čia dėstytojai tampo nervus, kad baisiai sunku ir pan. Pasirodo, kad įdomumo daugiau nei sunkumo. Ir tikrai supratau, kuo mane žavėjo neurai pirmam ir antram kurse… (ir dabar tebežavi).

Bet kas nežavi, tai ligoniai. Kaip bebūtų, žmonės turi visam gyvenimui bėdą… Skyriuj daug su insultais, po to išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga, neuritai, neuropatijos ir visokios vardinės ligos. Taip, įdomu, kaip ten viskas pasikeitę, įdomu tirti refleksus, jutimus ir motoriką. Bet man gaila žmonių…

Neurologai irgi įdomūs. Kiekvienas savaip “trenktas” – viena tokia “ledinė ledi”, kuri paskaitas veda be mimikos. Kitas – nepataisomas linksmuolis. Kitas toks “rimtas dėdė”, bet labai apsiskaitęs ir įdomiai pasakoja apie tai, ko tikrai nerašo vadovėlis. Ir jie teisūs, kad atėjom į vieną iš įdomiausių medicinos sričių…

Klinika pasitiko draugiškai ir profesionaliai – kiekvienai grupei “lauknešėlis” su tvarkaraščiais, planais ir įvairia medžiaga + CD su angliškom rimtom knygom ir dar visų paskaitų skaidrės (tiesa, spausdintos). Jaunieji klinikos darbuotojai mokosi darbo ne tik su ligoniais, bet ir su studentais – vis atsiunčia rezidentes studentų pakutenti. Kadangi iki šiol rezidentės pasitaikė tikrai smagios, tai nesiskundžiu…

Ryt koliokviumas. Gal nuomonę ir pakeisiu… Gaila, kad nesiseka atstatinėti savo serotonino kiekio normaliai (t.y. miegoti reikiamą kiekį laiko).

Tweet This Post

Naudinga paskaityti:

• 2010-03-07 -- Chirurge tikrai tikrai nebūsiu || Baigiau chirurgijos ciklą. Pagaliau!
• 2009-10-24 -- Dar kartą apie medicinos studijas || Kas pasikeitė per 2 metus?
• 2009-09-17 -- Ginekologija jau eina į pabaigą…
• 2009-07-19 -- Aš noriu į KMU || D.U.K. apie medicinos studijas KMU
• 2009-07-18 -- Studentus Medicus jau penktakursė || IV medicinos kurso apžvalga

(lectroidmarc nuotrauka)

Praeitą savaitę pabaigiau chirurgiją. Pagaliau, nes užkniso šitas ciklas mane. Tiksliau jo pateikimas, informacijos trūkumas, dėstytojų požiūris ir bendra atmosfera. Pati chirurgija kaip mokslas įdomus ir tikrai jame galima daug dalykų nuveikti. Bet tik ne klinika su savo požiūriu į studentą. Nežinau, kas kaltas – gal šios specialybės prestižas (todėl baisiai jau užrietę nosį) ar nenorėjimas konkurencijos. O gal tiesiog per didelė klinika, kad darbas vyktų organizuotai arba tiesiog trūksta normalios vadybos. Modulį sudarė 5 ciklai chirurginio profilio klinikose. Iš tiesų iš jų visų įspūdžiai skirtingi. Taigi apie kiekvieną atskirai:

Abdominalinė ir endokrininė chirurgija. Ilgiausia dalis. Kasdien vis kitas dėstytojas, kurio turėdavau ieškoti (kaip grupės seniūnė) po visą skyrių. Taigi gydytojai nė nenumanydavo, kad turi kokį nors praktinį darbą vest… Po to susiradus gydytoją, jis nurodydavo laiką, kada jau ateis. Būdavo ir tokių, kurių reikėdavo 3 val. laukti. O pasikalbėjimas dažniausiai trukdavo pusvalandį, na daugiausia valandą. Na, nesugebėjo manęs sudominti chirurgai, deja… Užtat į gražius chirurgus akytes su grupiokėm ganėm :). Patiko asistuot per operacijas, bet supratau, kad tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti.

Torakalinė chirurgija. Dalykas galbūt ir įdomus. Tik kad jau studijų tvarka tokia keista: užrašyta, kad dėstyt turi skyriaus vadovė, bet dėstė visi kas tik netingi. O vienus darbus dėstytojas vedė iš karto 2 grupėms vienu metu – dar ir ketvirtakursiams be mano grupės. Norėjosi pamatyt torakoskopiją tarkim… Bet net nedrįsau prašytis.

Urologija. Jei ne toks pasikėlęs dėstytojas, tai tikrai įdomus dalykas būtų. Patiko, kad efektyviai laiką išnaudodavom – ir operacijų bei procedūrų matėm, ir teoriją aptardavom (tiesa, šiuo atveju būdavo šioks toks šaipymosi iš mūsų seansas). Bet man apskritai patiko šitas dalykas ;).

Veido ir žandikaulių chirurgija. Dėstė jaunas rezidentas. Daug parodė, daug papasakojo, nepersidirbom. Aišku labai ir neįsigilinom… Bet šiaip smagu eit be baimės, kad šaipysis, kokie kvaili ir pan.

Kardiochirurgija. 10 balų šitam ciklui. Pirma, kad daugelis gydytojų tikrai nuoširdžiai vesdavo darbus. Antra, jie “nedurnindavo”, o paaiškindavo. Be to temos įdomios, neatsibosdavo skaityt (kur čia širdis palyginti su kokiu hemarojum). Be to buvo galimybė pamatyt kardiochirurginę operaciją – tiesiog super. Taigi iš arti mačiau plakančią širdį… Po to kaip ją stabdė, jungė dirbtinę kraujotaką… O kur dar ta visa įranga. Paliko didelį įspūdį.

Juokingiausia, kad 9 kreditų egzaminui ruošiausi trumpiausiai… Juk tik testukus reikėjo išsispręsti ir tiek. Kažin, kaip ten būtų buvę, jei atvirus klausimus būtų reikėję rašyti… Taigi, esu labai laiminga, kad baigiau patį neįdomiausią ciklą šiais metais (tiesa, dar traumatologijos nelaukiu ir LOR).

Patiko? Paskleisk:

Tweet This Post

Naudinga paskaityti:

• 2010-03-09 -- Tampau nervus, arba mokausi neurologijos
• 2010-01-07 -- Mano pirmasis asistavimas operacijai || Trumpam pamėgau chirurgiją
• 2009-10-24 -- Dar kartą apie medicinos studijas || Kas pasikeitė per 2 metus?
• 2009-09-17 -- Ginekologija jau eina į pabaigą…
• 2009-07-19 -- Aš noriu į KMU || D.U.K. apie medicinos studijas KMU

Renginys vyks: kovo 4d. nuo 15 val. Kauno medicinos universiteto klinikų didžiojoje auditorijoje (3a.)

Programa:

15:00-15:15 Įžanginis žodis. KMUK Onkologijos klinikos vadovė prof. E.Juozaitytė. KMU SMD Pirmininkas Karolis Bumblauskas.

15.15-15:30 G.Šemeklis: „Krūties anatomija“.

15.30-15.45 V.Lankininkienė: „Krūties vėžys. Rizikos grupės ir veiksniai. Ikivėžinės būklės. Krūties navikų epidemiologija. Etiopatogenezė“.

15.45-16.00 S.Prielaidaitė, S.Tamulytė: „Krūtų savikontrolė. Ankstyvoji diagnostika“.

16.00-16.15 E.Aleksandravičiūtė: „Radiologinė krūties vėžio diagnostika“.

16.15-16.30 E.Svitojūtė, A.Petrušaitė: „Termografijos panaudojimo galimybės krūties vėžio diagnostikoje“.

16.30-16.45 A.Jacunskaitė, O.Rašimaitė ir J.Ožemlauskienė: „Krūties vėžio prognozės ir predikciniai veiksniai. Kompleksinis gydymas. Šiuolaikiniai gydymo metodai“.

16.45-17.00 I.Matulaitytė, L.Martinaitis, S.Motiejūnaitė: „Krūties vėžio chirurginis gydymas“.

17.00-17.15 D.Butkutė: „Krūties vėžio imunologija“.

17.15-17.30 M.Tarachovskyj: „Atrankinės mamografinės patikros dėl krūties vėžio ekonominis vertinimas Lietuvoje“.

17.30 Laura Dauskurtaitė: sveikatinimo projekto „Nedelsk“ pristatymas.

Tweet This Post

Naudinga paskaityti:

• 2010-02-18 -- 45 minutės su projektoriumi ir .ppt apie gimdos kaklelio vėžį
• 2010-01-29 -- Gimdos kaklelio vėžio savaitei besibaigiant
• 2010-01-15 -- Antrasis hematologijos būrelio susirinkimas
• 2009-10-16 -- Techninė Tinklaraščių (ne)konferencija “T*nklas” || Įspūdžiai ir komentarai
• 2009-05-30 -- Keliauju į Login’ą ir aš

Prieš porą savaitėlių rašiau apie stipendijas. Komentaruose išsivystė diskusija apie tai, kad pinigėlių galima “susiveikti” ir derinant darbą su studijom. Šitam reikalui paskyriau atskirą įrašą, nes tikrai nemažai mano kursiokų dirba (o mano grupėj, tai net pusė žmonių).

Šiek tiek dirbu ir aš. Laimei, mano darbas neturi laiko limito, tik terminus. Taigi galima pasirinkti ir susiplanuoti laiką. Tiesiog idealus darbas ;). Aišku atlygis priklauso nuo darbo rezultatų. Tai susiderinti visai man pavyksta. Pirmuose kursuose dirbti turbūt nelabai būčiau pajėgusi. Kiek kitokia specifika, tvarkaraštis ir pan. Be to mokiausi mokytis – tai tikrai svarbu. Ir jaučiuosi dar nemokanti.

Turbūt dirbantys studentai pastebi, kad retkarčiais ima ir nukenčia arba darbas, arba studijos. Hmz, keista, bet dažniau studijos… Gal per daug norima padaryti ir suspėti, gal tiesiog laiko planavimo įgūdžių trūksta. Bet kažkodėl dirbantys studentai mokosi kiek prasčiau nei nedirbandys.

O dirbantis medicinos studentas? Prieš metus kažkaip neįsivaizdavau tokio derinio. Tiesa, nemažai kursiokų buvo įsidarbinę ligoninėje (klinikose daugiausia) jau nuo 2-3 kurso kažkur. Tiesa, ne visu etatu, dirbti naktimis. Kažkodėl toks darbas neviliojo, o prasidėjus krizei tai net ir tokio darbelio nebuvo įmanoma rasti. Galbūt darbas ligoninėje ir gera praktika, susibendravimas su gydytojais ir pan. Yra dirbančių ir visiškai nesusijusį darbą su medicina: nuo pardavėjų iki vadybininkų ir konsultantų.

Daugelis darbo ieškosi, nes nori būti nepriklausomi nuo tėvų finansinės paramos. Vis tik mūsų studijos netrumpos. Juk kiti baigia bakalaurą ir pradeda kurtis gyvenimą. O mes vis dar mokomės “pilnu pajėgumu”. Studijų grafikas ir specifika tokia, kad reikia būti “čia ir dabar” visur, viską pamatyt ir pačiupinėti. Taigi pataritina dirbti po paskaitų. Praktikos darbai pas mus turi tik pradžios laiką, kuris irgi dažnai kinta, priklausomai nuo dėstytojų užgaidų. Pabaiga – kai nebelieka jėgų krutinti smegenis ar domėtis (tiesa, pradžioj mokslo metų būna užrašyta – darbai gali vykti 8-18 val., bet derina atskirai klinikos). Kitas unkumas – daug savarnkiško mokslo. Taigi reikia suspėti ir paskaityti, ir atlikti tai, kas reikia ir pamiegoti…

Taigi dirbti ar nedirbti studijuojant mediciną?

Tweet This Post

Naudinga paskaityti:

• 2010-03-09 -- Tampau nervus, arba mokausi neurologijos
• 2010-03-07 -- Chirurge tikrai tikrai nebūsiu || Baigiau chirurgijos ciklą. Pagaliau!
• 2009-10-24 -- Dar kartą apie medicinos studijas || Kas pasikeitė per 2 metus?
• 2009-09-22 -- Gera ar bloga dėstytoja?
• 2009-09-20 -- Ką veikti po paskaitų? || SMD

(sparetomato nuotrauka)

Jau minėjau, kad su iniciatyviais kolegomis pradėjome švietėjišką projektą apie gimdos kaklelio vėžį ir jo prevenciją. Po truputėlį projektas įsibėgėja. Skaitom paskaitėles, planuojam kur dar galime paskaityti… Kodėl rašau apie tai? Šiandien skaičiau savarankiškai paskaitą savo mokykloje, kurią baigiau.

Iš tiesų nemažai sentimentų tiems koridoriams, aktų salei ir visai aplinkai. Tiesa, jau beveik 5 metai prabėgo nuo to laiko, kai užvėriau mokyklos duris, kur praleidau 9 metus. Bet gera sugrįžti, nes jaučiuosi laukiama – dirba tie patys mokytojai ir dar prisimena mane…

O pati paskaita praėjo visai neblogai. Nors iš pradžių jaudinausi šiek tiek, bet vėliau atsipalaidavau. Lyg ir susidomėjusios moksleivės buvo… Stengiausi ne tik sausai šnekėti, vienur kitur bandžiau ir pajuokauti. Ašku mažai ką ir prijuokausi tokiom temom…

Prieš auditoriją patiko kalbėti. Kuo toliau, tuo jaučiu, kad labiau sekasi sutelkti auditorijos dėmesį. Bet žinau, kad dar reikia repetuoti ir repetuoti. Labai norėčiau išmokti oratorinio meno. Vienas dėstytojas paklausęs, kaip mekename atsakinėdami pasiūlė pasidomėti Toastmasters veikla ir nukeliaut į svečius :). Gal ir verta, nes mano tikslas – sklandžiai ir užtikrintai kalbėti prieš auditoriją. Vis tik žadu ir toliau “realiu laiku” repetuoti, tai laukite tęsinio ;).

Tweet This Post

Naudinga paskaityti:

• 2010-01-29 -- Gimdos kaklelio vėžio savaitei besibaigiant
• 2010-03-01 -- KMU studentų konferencija apie krūties vėžį
• 2009-05-19 -- Berniuko, sergančio osteosarkoma, pagalbos šauksmas
• 2009-05-13 -- Konferencija
• 2009-05-11 -- Web 2.0 medicinos paketas apie vėžį

Šiandien oficiali Meilės diena… Na, man paskutiniu laiku kasdien Valentino diena :). Ogi kas ta meilė? Jausmas, sakysit… Mes jaučiam, kai mylime, ar ne? Na, tarkime kad ir prakaituojančius delnus ar “drugelius pilve”… Kažkokiu būdu simpatija atsiranda, kažkokiu būdu nežmoniškai traukia prie žmogaus. Įsimylėjimas yra tiek fiziologija, tiek psichologija, tiek dar mokslinių tyrinėjimų objektas. Nemažai yra ištyrinėta, kas darosi, kai įsimyli ir kai myli. Ir vis tik ne širdis yra meilės organas, o smegenys.

Taigi susitinka Jis ir Ji. Jie “krenta vienas kitam į akį”. Į krauja išmetama daugybė į adrenaliną panašių medžiagų (daugiausia feniletilamino). Dar išskiriamas dopaminas ir noradrenalinas (savo struktūra artimi amfetaminui). Dėl dopamino jaučiamasi gerai, o norepinefrinas stimuliuoja adrenalino išskyrimą. Tada ima daužytis širdis, prakaituoti delnai… Taigi šios 3 cheminės medžiagos lemia, kad įsimylėjėliai jaučia euforiją, energijos antplūdį ir skrajoja lyg ore.

Priklausomybė nuo meilės? Taip, kai kurie žmonės tampa priklausomi nuo šių medžiagų kokteilio. Kai kam jo užte Benka savaitėms, kai kam – keliems mėnesiams ar mėnesiams. Tada ieškomas naujas meilės objektas… Deja, vystosi tolerancija – reikia vis daugiau medžiagų patirti įsimylėjimui. Tokie “meileholikai” jei ir veda, tai linkę “eiti į kairę”, nes nuolat reikia papildyti hormonų atsargas.

Apsikabinimų ir glamonių metu gaminasi oksitocinas. Tai medžiaga atsakinga už pieno gamybą mamoms.  O poros santykiuose oksitocinas lemia jautrumą vienas kitam. Tai labai svarbus hormonas lytiniams santykiams ir orgazmui.

Praėjus įsimylėjimui (bet ne meilei), prasiseda endorfinų gamyba. Tai į morfiną panašios medžiagos. Tai lemia partnerių intymumą, prisirišimą, ramybę ir tiesiog laimę būti kartu. Beje, nuo jų taip pat lengvai išsivysto priklausomybė. Gyvenant laimingoje santuokoje būtent gaminami endorfinai, arba laimės hormonai.

Dar nereikia pamiršti feromonų. Cheminių medžiagų, kurios pasiekusios nosį siunčia signalus duoda signalą gaminti tam tikras medžiagas. Mokslininkai aiškina, kad būtent mes ir įsimylime – suveikia feromonai. Taigi ne mažiau meilei svarbus organas yra mūsų nosis ;).

Kaip ten bebūtų, nesigilinkime ir mylėkime. Nuoširdžiai, nesavanaudiškai, švelniai ir karštai. Su šv. Valentino diena Jus!

Tweet This Post

Naudinga paskaityti:

• 2009-08-10 -- Apie poros santykius, kai vienas yra medicinos studentas/-ė

Naudinga: Apie medicinos studijas  KMU iš esmės

Tweet This Post

Naudinga paskaityti:

• 2010-03-09 -- Tampau nervus, arba mokausi neurologijos
• 2010-03-07 -- Chirurge tikrai tikrai nebūsiu || Baigiau chirurgijos ciklą. Pagaliau!
• 2010-01-15 -- Antrasis hematologijos būrelio susirinkimas
• 2010-01-08 -- ER arba “Ligoninės priimamasis” lietuviškai
• 2010-01-07 -- Mano pirmasis asistavimas operacijai || Trumpam pamėgau chirurgiją

Man liko tik metai su trupučiu, kai reikės tvirtai apsispręsti, ką aš norėsiu veikti ateityje. Tas pats laukia ir mano kolegų kursiokų. Ir tai dar ne viskas. Reikės pasirinkti ne tik rezidentūros sritį, bet ir kur ją atlikti – Lietuvoje, ar kažkur kitur. Vis daugiau šnekama apie važiavimą kažkur kitur, paklausiama – ar neplanuoji ir pan.

Paskutiniu laiku chirurgams labai jau smalsu, kuo būsime užaugę… Tai kas netingi, klausinėja. Jup, merginas laiko šeimos gydytojom, o va vaikinai tai gal ir galėtų chirurgais tapti :D. Nors žinau, kad mano kurse yra ir stiprių būsimų chirurgių ;). Bet aš ne apie tai.

Taigi į sritis šiandien nesigilinsiu, nes dar pačiai reikia labai susivokti… Norėjau pakalbėti apie rezidentūros/darbo privalumus Lietuvoje ir užsienyje. Pasirodė pora straipsnių žiniasklaidoje (“Lietuvos sveikata” ir “Respublika“, kur atkreipiamas dėmesys, jog rezidentai emigruoja, o daugelis bebaigiančių studijas – planuoja tą daryti. Ir tikra tiesa, kad daugelis mąsto apie rezidentūrą ne Lietuvoje. Kodėl? Straipsniuose puikiai įvardytos priežastys: prasta rezidentūros kokybė, miglotos įsidarbinimo galimybės, maža alga (rezidento pajamos – pusė velnio, bet va po to gydytojo alga sumažėja perpus).

Kita problema – medikų perteklius. Vienas urologas pasiteiravo, kiek kurse žmonių – atsakėm, kad apie 250. Vilniuje taip pat bent 100 yra… Tai jo atsakymas buvo “O kur jūs, vaikai, mąstot dirbti? Juk ligoninės uždaromos…” Taip, jis visiškai teisus. Juk darbo rinkoje pradės cirkuliuoti daugybė gydytojų su dešimties ir daugiau metų patirtimi. Aišku, jie nebus tokie mobilūs: jaunimas juk labiau kur kviečia, ten ir važiuoja… Jie lyg pasėtos sėklelės vis bando kur nors įkristi ir išdygti.

Kita problema – tai 2 kursų susitikimas stojant į rezidentūras. Taigi mano kursas bus po tos dvigubos injekcijos. Automatiškai darbus nušvilpti iš panosės ta minia mano bebaigiančiam kursui… Taip, aš mąstau ir ką veiksiu po rezidentūros. Gal net labiau nei apie pačią rezidentūrą, mažą šiltnamiuką… Taigi klausimas, ar ne per daug gydytojų Lietuva pasiruošia.

Po perpublikuotu straipsniu bernardinai.lt radau štai tokį žmogaus, pasivadinusio Tauru, komentarą:

Sutinku. Liūdna. Esu gydytojas, po 2 sav. pradedu darbą JK. Kodėl? Lietuvoje lakstau per kelias ligonines (logistikos išlaidos >15% algos), tačiau vieną iš jų uždaro, kitoje seniai nemoka algų. Kas kaltas? Mano nuomone, supuvusi sistema. Ar realiai kas nors pasikeitė nuo sovietų laikų? Gydytojų Lietuvoje ženkliai per daug, dėl to pacientai įnoringi, nedrausmingi (vis dar mąstoma, kad sveikata turi rūpintis gydytojas, o ne pats), jau nekalbu apie elementarios pagarbos nebuvimą. Taip pat Polišinelio paslaptis, kad pajamas reikia susirinkti iš pacientų ir farmacininkų, kadangi iš ubagiškos algos neišgyvensi. Ar kalta reforma? Taip. Ji turėjo įvykti prieš 15 metų, o ne taip vėlai, kai ligoninės neretai tėra pinigų plovimo mašinos, personalas imituoja darbą (pasidomėkite amžiaus vidurkiu), jauniems specialistams darbo vietų tiesiog nėra. Keista, kad nelabai girdėti apie dar didesnę problemą, įvyksiančią po kelių metų. Kiek man žinoma, medikų studentų kiekis prieš kelerius metus tolydžio ženkliai didėjo. Po 3-5 metų rezidentūrą kasmet baigs ~300 gydytojų. Kur jie dirbs? Mano išsilavinimas valstybei kainavo ~500.000 Lt (12 metų stipendija, porą metų alga, nors ir minimali, išlaidos dėstytojams, internatūros ir rezidentūros vadovams ir pan.). Jei iš Lietuvos išvažiuoja bent 10 gydytojų per metus, kiek prarandama pinigų??? Reziumuoju: sveikatos apsaugos ir švietimo reformos tiesiog per vėlai. Mano nuomone, per švelnios. Deja, tai neišvengiama. O apie patį p. Labanauską – geriau jau patylėtų. Jo “nuopelnai” rezidentų algų kare, gydytojų kvalifikacijos kėlime, gydytojų teismuose pernelyg ženklūs.

Aha, va aš šito labai bijau… Bet vis tiek planuoju likti Lietuvoje. Kodėl? Čia savas krašas, savos tradicijos, kultūra, kalba bambantys žmonės. Ir svarbiausia, čia lieka mano artimieji, draugai. Aš manau, kad savo darbu galiu prisidėti prie bendros gerovės kūrimo. Kaip bus ateityje, tikrai nežinau. Tik žinau, kad užsienyje labiau vertinami jau Lietuvoj karjerą padarę medikai. Galbūt naivu, bet tikiu, kad ir mes vieną dieną sulauksime geresnių laikų, didesnių algų ir daugiau pagarbos.

Gerbiu kiekvieno apsisprendimą, todėl gerbkite ir mano ;).

Tweet This Post

Naudinga paskaityti:

• Nieko panašaus nėra

(kiki99 nuotrauka)

Sausį vėl nepervedė stipendijos. Net nekeista… Pernai irgi pakeitė tvarką ir buvo tas pats. Tik bent jau ne taip drastiškai. Per visus universitetus nuvilnijo pokyčių banga. Vieni stipendijas net padidino ir sumažino gaunančių skaičių. Kiti – išlaikė jų dydį, bet sumažino gaunančiųjų skaičius. O kaip padarė KMU? “Pakėlė” stipendijas iki 195 Lt, taigi jų užteko tik 17 proc. išrinktųjų. Kaip visad jokių sąrašų nėra. Ar gauni stipendiją sužina tik tuo atveju, jei pinigėliai įkenta į sąsaitą.

Kažkaip, kai kas mėnesį gaudavau tą sumą pinigų, tai natūraliai savo biudžetą planuodavau jau su stipendija. O dabar staiga ėmė ir “nuplaukė”. Nemanau, kad stipendiją gausiu ir kitą semestrą, nes tikrai nelengva patekti į tą 17 proc., kuris gal vėliau ir mažės. Aišku juokinga suma tos stipendijos, bet vis tik…

Stipendija mokama paskatinti gerai besimokančius studentus. Tai lyg atlyginimas už “darbą”, kurio produktyvumas yra įrodomas pažymiais. Hmz, o ar pažymiai atspindi, jog studentas veras? Juk gali tas pažymys gautas nusirašinėjant. O kur dar įvertinama papildoma veikla (SA, SMD….)? Aš jei sėdėčiau vien prie knygų, tai gal ir dešimtukais mokyčiausi… Bet turiu 101 veiklą, todėl tenkinuosi 9 :).

Klausimas kolegoms – ar stipendijos gavimas didina motyvaciją mokytis? Man tikrai ne… Mokysiuosi taip pat ir jos negaudama… Juk mokausi sau, o ne dėl pinigų. O gal motyvacijos dydis priklauso nuo stipendijos dydis (na, mane tikrai sumotyvuotų tie 780 Lt, kuriuos gaus geriausieji iš KTU).

Tweet This Post

Naudinga paskaityti:

• Nieko panašaus nėra

Ši savaitė yra gimdos kaklelio vėžio savaitė, kai stengiamasi atkreipti dėmesį į šią proboemą? Kodėl apie tai šnekama? Lietuvoje tai trečias pagal dažnumą moterų navikas (dažniau pasitaiko krūties ir plaučių vėžiai). Šiaip mes pirmaujame Europoje pagal sergamumą. Keista, nes yra sukurta gana veiksminga patikros programa + vakcina, kuri 70 proc. apsaugo nuo vėžio.

Daugiau apie patį vėžį;

• Yra nustatyta, kad 99 proc. atvejų gimdos kaklelio vėžį sukelia žmogaus papilomos virusas (ŽPV);
• ŽPV užsikrėsti galima labai greitai: jis plinta tiek lytiniu keliu, tiek kontaktiniu keliu susilietus genitalijoms, per rankas;
• ŽPV infekuotos daugelis jaunų moterų, tik ar išsivystys vėžys priklauso nuo pačio ŽPV tipo (16 ir 18 yra ypač “pikti”)  ir moters organizmo savybių;
• Iki 30 metų ŽPV infekcija dažniausiai išnyksta pati. Bet gali likti gimdos kaklelio vėžio ląstelėse ir per 10-20 metų sukelti vėžį.
• Riziką didina ankstyvi lytiniai santykiai, lytinių partnerių kaita, rūkymas ir kt. dalykai;
• Labai ilgai vėžys būna be simptomų, o kai jau pradeda varginti problemos, tai būna ganėtinai išplitęs;
• Gimdos kaklelio vėžiu serga itin jaunos moterys – yra atvejų, kai operacijos reikėjo 19 m. merginai…
• Pagrindinis gydymas – tai operacija, kurios metu šalinama gimda su priedais.

Gimdos kaklelio galima išvengti.

a) Vengti rizikos veiksnių – svarbu tinkama lytinė elgsena.

b) Patikros programa. Kiekvienai moteriai nuo 25 iki 60 metų kas 3 metus priklauso atlikti onkocitologinį tepinėlį (pap testą). Šiuo būdu vėžį galima aptikti ypač ankstyvos stadijos.

c) Vakcina. Yra sukurta vakcina prieš 16 ir 18 ŽPV tipus, kurie sukelia daugiausia vėžių. Pasiskiepijus šia vakcina organizmas greičiau pašalina virusą. Veiksmingumas ištirtas maždaug 7 metų – antikūnų titras išleika. Aišku kaina daugelį atbaido… Reikia 3 skiepų, kurių kaina yra apie 1000 Lt.

Pradėjome bendrą jaunųjų akušerių-ginekologų ir onkologų projekta, kurio metu bandysime informuoti jaunas merginas apie gimdos kaklelį ir būdus, kaip jo išvengti. Skaitėme paskaitą KTU gimnazijoje, dar skaitysime paskaitas kitose mokyklose, universitetuose.

Tweet This Post

Naudinga paskaityti:

• 2010-02-18 -- 45 minutės su projektoriumi ir .ppt apie gimdos kaklelio vėžį
• 2010-03-01 -- KMU studentų konferencija apie krūties vėžį
• 2009-05-19 -- Berniuko, sergančio osteosarkoma, pagalbos šauksmas
• 2009-05-13 -- Konferencija
• 2009-05-11 -- Web 2.0 medicinos paketas apie vėžį