Kadangi pirmoji “After” dalis skaitÄ—si lengvai ir gerai, iÅ¡kart čiupau antrÄ…jÄ… (likusios lietuvių kalba dar nepasirodÄ—). Kaip ir tikÄ—jausi, Å¡i buvo nuobodesnÄ—… Abu pupuliukai visÄ… knygÄ… tÄ…sÄ—si, pykosi, skyrÄ—si, vÄ—l taikÄ—si, aiÅ¡kinosi santykius ir abu man pasirodÄ— idiotai. Nors, žvelgiant giliau, Å¡i istorija yra gana reali. Kai labai myli, kyla daug nesusipratimų. Visgi žinau porų, kurios metų metus gyveno taikiai kaip balandÄ—liai ir atrodÄ—, kad santykiai idealÅ«s, vienÄ… dienÄ… ima ir iÅ¡siskiria. Nes tiesiog nuobodu.

Bet knyga irgi nuobodoka. VerkÅ¡lenimai, pokalbiai “aÅ¡ tave myliu man tavÄ™s reikia o man tavÄ™s irgi reikia aÅ¡ daugiau nebegaliu”, žodžiu, tas pats per tÄ… patį. Beje, priekaiÅ¡tas “Baltų lankų” leidyklai – klaikiai daug korektÅ«ros klaidų!!! IÅ¡ “Obuolio” to tikėčiausi, bet iÅ¡ “Baltų lankų” – ne. Gal skubÄ—jimas kaltas, bet akis bado žiauriai. O ir skaičiau pavirÅ¡utiniÅ¡kai, kai kuriuos pokalbius tik permesdama akimis (nes visi jie vienodi), taigi turbÅ«t tų klaidų dar daugiau nei mačiau.

Trečios dalies dabar neskaityčiau, taigi džiaugiuosi, kad jos dar nÄ—ra. Kai iÅ¡leis, jei prisiminsiu, greičiausiai skaitysiu. Å ita serija kaip koks lengvas užkandukas tarp valgymų – krimst ir pamirÅ¡ti.

Skaitau ar neskaitau aÅ¡ kokiÄ… populiariÄ… paaugliÅ¡kų knygų serijÄ…, bet bent jau žinau apie jÄ…. O čia… Pamačiau knygas paÅ¡te laukdama eilÄ—je. DÄ—mesį patraukÄ— spalviÅ¡kai gražūs virÅ¡eliai, taigi perskaičiau anotacijas (čia vienas iÅ¡ galimų atsakymų į klausimÄ… “O kaip tu iÅ¡sirenki, kÄ… skaityti?”). Supratau, kad skaitysis gerai, o pagooglinusi sužinojau, kad tai dar vienas neblogas fanfiction . Šįkart knygos veikÄ—jai susijÄ™ su “One direction” grupÄ—s nariais. Bet aÅ¡ absoliučiai nieko, iÅ¡skyrus gal dvi dainas, apie grupÄ™ nežinau, tai subtilybių ir nežinau.
Blogai tik tai, kad iš tos saldainiukų grupės pagrindiniu veikėju pasirinktas štai šitas narys :(

Kadangi man 30, o ne 11, tai manau, kad nieko labiau netinkančio prie pagrindinio veikėjo charakterio negali būti. Jei skaityčiau knygą nežinodama, ką galvoje turėjo autorė, įsivaizduočiau Hardiną visiškai kitaip.

IÅ¡ tiesų tai knyga apie… na, kaip ir visos – apie santykius, skirtumus, nesusipratimus, psichologines bÄ—das ir panaÅ¡iai. Vadinti bloga ar “apie niekÄ…” jos negalima. Visos knygos yra apie žmonių santykius, tik paraÅ¡ymo stilius kitas. “After” skirtas paaugliams. Beje, veikÄ—jams jau 18 ir daugiau, tai yra sekso. Daug. Beje, knygoje be proto daug panaÅ¡umų į “50 pilkų atspalvių” – vaikino naktiniai koÅ¡marai, gerai miega tik su savo gyvenimo meile, mergina iki jo buvo nekalta, visai durnelÄ— meilÄ—s reikaluose, netgi sekso scenų elementai panaÅ¡Å«s ir frazÄ—s panaÅ¡ios. Kadangi kÄ… tik perskaičiau “GrÄ—jų”, tai panaÅ¡umai iÅ¡kart matyti. AiÅ¡ku, iÅ¡ kur Anna Todd sÄ—mÄ—si įkvÄ—pimo.

Sakyčiau, kad “After” serija yra paaugliams skirta “50 pilkų atspalvių” (Å¡itÄ… supratusi paskaičiau internete atsiliepimų – dauguma sako tÄ… patį). Bet tai nÄ—ra blogai. Knyga skaitosi lengvai, per vakarÄ…-du greičiau skaitantys jÄ… įveiks be problemų.

Rekomenduoju paaugliams ir paaugliškų knygų mėgėjams. Ir dar tiems, kurie nori pramušti neskaitadienius :)

Tikrai negalÄ—jau atsispirti pagundai perskaityti Å¡itÄ… knygÄ… :) Juk Stephenie Meyer savo “SaulÄ—lydžio” (primenu, kad atspalviai yra Å¡ios sagos fanfiction) penktosios knygos, kurioje viskas apraÅ¡yta iÅ¡ vampyro Edvardo pusÄ—s, taip ir neiÅ¡leido. Gal ir aÅ¡ neiÅ¡leisčiau, jei kas nors nufyrintų nebaigtÄ… rankraÅ¡tį ir jį pavieÅ¡intų :) E L James, žinoma, iÅ¡leido savo knygÄ…. Taip gražiai liko užbaigta visa fanfiction esmÄ—, o ir pardavimai tikrai ne menki :)

Visgi knyga yra… Ä®domesnÄ— gal pirmus 50 puslapių, o po to jau toks jausmas, lyg dar kartÄ… skaitytum tÄ… patį. Dialogai tie patys, laiÅ¡kai tie patys, seksas tas pats. Tik mintys kitos. Bet, kadangi Å¡ioje knygoje paaiÅ¡kÄ—ja, kad GrÄ—jus yra toks pat triznius kaip ir jo mylimoji, taigi ir mintys nelabai originalios.

Be to, Kristianas labai jau daug galvoja. Na, tiek daug, kad aÅ¡ netikiu. AÅ¡ vis prisimenu šį stand up’Ä…, kuris atspindi vyro ir moteris smegenų veiklÄ… taip tiksliai, kad tiksliau ir nebebÅ«na :D Taigi, panaÅ¡u, kad Kristianas neturi to vyrų smegenims bÅ«dingo “Nothing box” :))

O knygą tai rekomenduoju prisiekusioms gerbėjoms. Patiks. Ir dar knygų smalsuoliams, kaip aš. Negarantuoju, kad patiks :)

Valioooo! Saga baigta. Nes vis kiek skaitau visokių knygų serijų, paskutinÄ—s knygos atsibosta ir labai ilgai laukia savo eilÄ—s. O Å¡itas knygas dabar galima gražiai surikiuoti (turiu visas tas plytas popierines) ir džiaugtis, kad perskaičiau. ÄŒia man visada juokas ima, kai ateina žmonÄ—s į svečius pirmÄ… kartÄ…, pamato mano tikrai nedidukÄ™ knygų lentynÄ… ir klausia “čia tu visas jas perskaitei?!”. AÅ¡ Å¡ypsausi ir patvirtinu, o mintyse galvoju, kaip atrodytų lentyna su visomis mano perskaitytomis knygomis. Kaip biblioteka? O dar elektroninÄ—s… Na, bet nevisi mÄ—gsta skaityti. AÅ¡, pvz., filmų mažai žiÅ«riu. Norėčiau daugiau, bet trÅ«ksta laiko. Knygoms netrÅ«ksta, jei tik neužpuola neskaitadieniai arba kalÄ—dos visokios :)

Taigi, knygų serija baigta, nors paskutinė dalis yra tiesiog visų prieš tai buvusių kratinys. Priminimai, prisiminimai, o nauji įvykiai lyg kažkokie senųjų atspindžiai ar pasikartojimai. Aila tapo zelandone, visi sužinojo, kad vaikai prasideda ne iš susimaišiusių dvasių ir tiek tų naujienų :) Šiaip jau esu dėkinga šiai sagai už tai, kad mane sudomino pirmykščiais žmonėmis. Anksčiau man nebuvo nieko nuobodžiau už piešinius urvuose, neandertaliečius, žmones ir visus kitus to meto reikalus (na, nebent dinozaurai). O dabar vieną naktį pagavau save skaitančią nežmoniško ilgumo mokslinį straipsnį apie neandertaliečius. Ir man buvo taip įdomu! Tuo labiau, kai skaitydama mokslininkų nuomonę matau, kuo rašydama rėmėsi autorė. Apžiūrėjau google išpieštus urvus. Pažiūrėjau žemėlapiuose, kur keliavo Aila (ir lyginau juos su dabartiniais žemėlapiais).

Taigi ate ate Ailai su jos gyvūnais, malonu buvo susipažinti, bet turbūt nepasiilgsiu. Šešios plytos buvo daugiau nei užtektinai :)

Kai prekybcentriuose pamatau 30-40 proc. nuolaidas knygoms, kojos pačios neÅ¡a prie lentynų, nors ir nieko nenoriu pirkti. Paskutinį kartÄ… akys užkliuvo už Å¡ios knygos, o ypač už prieraÅ¡o “Å antaramo” gerbÄ—jams”. “Å antaramas” man labai patiko, taigi nusipirkau. DrÄ…siai galiu pasakyti, kad abi Å¡ios knygos bendro turi… Na… Abi jos apie IndijÄ…. Ir abiejose paminÄ—ti lÅ«Å¡nynai (lyg kur nors minint IndijÄ… nebÅ«tų minimi lÅ«Å¡nynai). Daugiau bendro neradau :)

Pati istorija gera, smagiai sudÄ—lioti knygos skyriai. Pagrindiniai veikÄ—jai – du siuvÄ—jai, nors viskas iki smulkmenų papasakojama apie visÄ… jų aplinkÄ… – jų kaimÄ…, visÄ… istorijÄ… nuo pat senelių, jų mokytojÄ…, jų darbdavÄ™, jų draugus ir nedraugus. Gražiai įpinta informacija apie kastų susiskirstymÄ…, sudÄ—tingÄ… politinÄ™ situacijÄ… (prieÅ¡ maždaug 40 metų), religijÄ…, Å¡eimos santykius, lÅ«Å¡nynus, elgetas, žodžiu, užgriebiama nemažai Indijos problemų.

Skaitanat nuolat truputį liūdna. Nes žinai, kad net jei veikėjų gyvenime dabar geras periodas, viskas tikrai nesibaigs gerai. Ir žinoma, nesibaigia.

Rekomenduoju mÄ—gstantiems smulkmeniÅ¡kas ilgas istorijas ir knygas be laimingos pabaigos. “Å antaramo” gerbÄ—jams – nelabai :)

Nuo tada, kai mÅ«sų gyvenime atsirado Å¡uo, neturiu kada nei skaityti, nei raÅ¡yti. Nes jaunas bigliukas ir mano vaikas kartu sudÄ—jus yra tokia atominÄ— bomba, kad iÅ¡ poros žmonių, mačiusių juos kartu įprastÄ… dienÄ… namie, girdÄ—jau frazÄ™: “iÅ¡protėčiau po valandos” :D Na, dar neiÅ¡protÄ—jau, Å¡uo greitai brÄ™sta, vaikas irgi auga, tai gal kada atsiras ir daugiau laiko asmeniniams malonumams :) Dabar guodžiuosi tik tuo, kad gerokai daugiau laiko bÅ«nu lauke (ir tai man patinka), taigi sveikiau gyvenu :))

Skolų palikti kitiems metams nenoriu, o skolinga esu dvi knygas. IÅ¡ tiesų tris, bet dÄ—l trečios pagalvosiu, ar iÅ¡ vis verta gaiÅ¡ti laikÄ… jai apraÅ¡yti… “Gyvenimas po gyvenimo” yra tokia knyga, kad, nors ir seniai skaičiau, bet iki Å¡iol absoliučiai viskÄ… su malonumu prisimenu. O skaityti pradÄ—jau netyčia, galvodama, kad “ai, jei nepatiks, mesiu”. Mačiau jÄ… senokai, bet užmetusi akį į virÅ¡elį nusprendžiau, kad čia kokia nors populiariosios psichologijos knyga, kurių retai bÅ«na gerų.

Pasirodo, nesprÄ™sk apie knygÄ… pagal virÅ¡elį :) Paskaičiau kelis puslapius ir pamačiau, kad čia gi grožinÄ— literatÅ«ra. Dar gi kokia gera! Nepaisant fantastikos elemento – mergina vis gyvena savo gyvenimÄ… iÅ¡ naujo, pati iki galo to nesuvokdama, tik suprasdama, kad turi tam tikrų tikslų pakeisti žmonijos ir savo Å¡eimos likimÄ… į gerÄ… pusÄ™, – tai knyga apie karÄ…. Taip ryÅ¡kiai mačiau bombų susprogdinus namus, pačiÄ… veikÄ—jÄ…, jos vyrus ir Å¡eimÄ…, kad kartais imu galvoti, ar ne filmÄ… mačiau? Bet jo dar nÄ—ra :)

Visiems rekomenduoju. Labai.

Jau esu rašiusi, kad šio autoriaus knygos man skaitosi kažkaip sunkiai. Aš mėgstu ir pagrindinį veikėją Karlą, ir jo padėjėją Asadą, ir jo sekretorę Rouzę (ne, ji man įdomi mažiausiai, nors šioje knygoje atsiskleidė viena įdomi detalė), bet kažkas tose istorijose nelimpa. Ir vis tiek nusipirkau popierinę knygą vos tik pamačiau, kad ji išleista. Kodėl? Geras klausimas. Buvau pasiilgusi gerėlesnio detektyvo, bet ir vėl likau nesupratusi, ar knyga man patiko.

Jussi Adler-Olsen knygos yra detektyvai be detektyvinio elemento – tu nuo pat pradžių žinai, kas yra žudikas. Tik nežinai, ar jį laiku pagaus. Ar iÅ¡ vis pagaus. Jei kuri nors dalis baigtųsi ne taip, kaip tikiuosi, gal intrigos bÅ«tų daugiau. O dabar vÄ—lgi – daug dÄ—mesio detalÄ—ms (paÅ¡alinÄ— byla, asmeniniai reikaliukai), bet nÄ—ra to didelio kablio, kai skaitai ir svarstai “tai kaip gi čia, tai kodÄ—l gi, tai kas…”. Trečdalis knygos skaitÄ—si labai sunkiai. Bet turiu pripažinti, kad likusiÄ… dalį surijau su malonumu. Vadinasi, nÄ—ra ir blogai :)

Šįkart Karlas bandys pagauti vyriškį, daug metų grobiančiam vaikus iš įvairių religinių sektų narių. Religiniams fanatikams esu alergiška, taigi smagu, kad bent kažkur parodoma, kad visgi susuktas protelis nėra gerai. Ir minėdama tą protelį galvoje turiu ne žudiką.

Detektyvų skaitytojams turėtų patikti. Ir šiaip gerai parašyta :)

Dar vienas Moyes romanas, toks pat neblogas, kaip ir kiti. Labiau istorinis, didelė istorijos dalis vyksta pirmojo pasaulinio karo metu. Ši dalis man labiausiai ir patiko. Dabar gi truputį pavėpusi mergina kovoja dėl šimto metų senumo paveikslo, kuris jai šiaip jau nėra reikalingas. O kovoja su savo nauja gyvenimo meile, nes vyras miręs.

Taip, kaip mane jaudino paveikslo istorija, tokia neįdomi buvo dabarties linija. Tie visi nesusipratimai, savigailos, savigraužos ir panaÅ¡iai. Dabar jau myliu, o dabar nebemyliu, dabar man paveikslo reikia, o dabar nebereikia… Bla bla. Taip ir norisi pasakyti “susiimk!”. O kai jau gražuolÄ— susiima, tada viskas gerai baigiasi. Kaip ir turi bÅ«ti Moyes knygose :)

Rekomenduoju ištroškusiems romanų.

Å ita J. Moyes knyga iÅ¡ visų skaitytų (perskaičiau keturias) buvo neįsimintiniausia. Negaliu sakyti, kad bloga, tiesiog mažiausiai detalių atmintyje užsiliko. Veiksmas vyksta dviejuose laikotarpiuose, iÅ¡ kurių pirmajame iÅ¡tekÄ—jusi moteris turi meilužį, bet dÄ—l visuomenÄ—je priimtinų normų negali iÅ¡siskirti su vyru, o ir Å¡iaip sunku jiems dÄ—l įvairių aplinkybių. Taigi jie ten bÅ«na kartu, po to nebebÅ«na, lemtingÄ… akimirkÄ… įvyksta avarija, moteris praranda atmintį, po to vÄ—l susitinka savo meilÄ™… O be viso Å¡ito veiksmas vyksta dar ir dabartyje, kur žurnalistÄ— narplioja bÅ«tent visÄ… Å¡iÄ… istorijÄ….

Man buvo per daug Å¡okinÄ—jimo per laikmečius, pastebÄ—jau loginių spragų ir dar erzino žurnalistÄ—. Bet knyga vis vien nebloga. Eilinis J. Moyes romanas su… pabaiga, apie kuriÄ… pasakoti bÅ«tų neetiÅ¡ka. Vienas įdomesnių dalykų buvo moters portretas prieÅ¡ 5 deÅ¡imtis metų: priklausomybÄ— nuo vyro, mažai savarankiÅ¡kumo ir dar nuolatinis žeminimas dÄ—l to. IÅ¡ tų pačių vyrų. Ta proga galiu tik pasidžiaugti, kad einame į priekį, nors ir mažais žingsneliais. KodÄ—l mažais? Patys pagalvokit :)

Manęs kartais klausia, kaip aš pasirenku, ką skaityti. Niekada nežinau, ką atsakyti :) Jeigu skaitai mažai, tikiu, kad pasirinkti gerokai sunkiau. Aš jau žinau autorius, pvz., J. Moyes rašo mielus, lengvai skaitomus, sentimentalius, bet tuo pačiu ir kokybiškus romanus. Dažniausiai su laiminga pabaiga, o jei ir nelaiminga, tai teisinga. Taigi, jei norisi skaityti romaną, geriau rinktis J. Moyes, o ne ką nors iš tų mažų knygučių minkštais viršeliais, kur nėra stiliaus, pilna korektūros klaidų, klaikus vertimas, o pats romanas banalesnis už banaliausią televizinę muilo operą.

“Vienas plius vienas” yra tikras romanas, su žmonÄ—mis, kamuojamais problemų, daugybe atsitiktinumų, vargšų ir turtingų prieÅ¡prieÅ¡a, bÄ—domis dÄ—l sutuoktinių, bÄ—domis dÄ—l vaikų, bÄ—domis dÄ—l teisinių reikalų ir, žinoma, meilÄ—s istorija. Visas veiksmas vyksta kelionÄ—je ir labai sunku atsitraukti, nes automobilis vis važiuoja, įvykiai rutuliojasi, vienas skyrius veja kitÄ… ir tada pajunti, kad jau 4 val. ryto, o tu knygÄ… perskaitei per pusÄ™ nakties. Labai gera literatÅ«ra galvai pravÄ—dinti, bet ir Å¡leikÅ¡tulio nesukelia.

Siužetas subalansuotas moterims :)