Nepasakyčiau, kad labai seniai sužinojau, jog visą savo plastikinį ir vienok puikiai perdirbamą mėšlą žmonės ne tik užkasinėja į žemę, bet pila į jūras ir vandenynus, kuriuose formuojasi šimtai kvadratinių kilometrų ploto ir keliasdešimt metrų gylio plastiku prisodrintas sluoksnis, kurio dalelių prisiryja ir šimtais tūkstančių per metus miršta jūrų gyvūnai ir pauščiai.

Aišku, niekas nieko nesprendė, nes juk čia ne gi 50 tūkst. galonų naftos, pasipylusios iš BP platformos.

Labiausiai plastiku apšiktas Ramusis vandenynas, o vasarį amerikiečiai varė pažiūrėti, kas darosi Atlante ir pasiaiškinti, ar mes galiausiai su žuvimi suvalgome savo iškrėstą vandenin mėšlą ar ne. Nes jei valgome, tai pasivaišiname puikiais papildais, kurie yra sudėtinė plastiko dalis.

Na bet ilgai niekas iš esmės nieko nedarė, kaip visada pašnekėjo kaip negerai, nusipaišė žemėlapius, rodančius apsišikimo mąstą.

Ir čia babam - tą pačią savaitę iššoka dvi  iniciatyvos, susijusios su problema. “Electrolux”, norintis gaminti daugiau dulkių siurblių iš perdirbto plastiko, žada prisigriebti plastikinių šiukšlių iš 5 vandenynų ir jūrų, tame tarpe Baltijos.

Neskelbiama, kiek tonų ten jie ruošiasi sugriebti, tačiau iš dizaino pozicijų įdomu, jog plastikas bus panaudotas siurblių korpusams gaminti ir tie siurbliai bus unikalūs - kaip įsivaizduoju persiliejančiom įvairiom plastiko spalvom ir su užrašu iš kokios jūros jis išgriebtas.

Tuo tarpu olandų mokslininkai sugalvojo padaryti dirbtinę Havajų dydžio salą.

Na, jei būtų menininkų inicatyva, tai sakytum - visiška utopija, bet šiaip turbūt būtų nerealiai sėkmingas turistinis destination. Reiktų kad arabų šeichai investuotų ir atidarytų ten kokį Gugenheimo filialą. O kartu ten išeksponuotų gerą dalį to visiškai pathetic šiuolaikinio meną nuo Varholo iki Hirsto, kuris dažnai vertas tik tiek, kiek jam panaudotos medžiagos.

rudenį būtinai reikia turėti ką nors figų kvapo, kuris reminds me of portugal.

“cottage” dušo želė niekur neberandu, lygiai taip pat kaip pasirodė ir dingo “nesti dante” muilas iš “sarmos”, kuris man yra the best iš the best.

reikia bent paieškot “guerlain” “aqua allegoria” kvepalų”fig&iris”. tik klausimas ar šitam užkampy rasiu ir ar patiks. jei ne, rudenį kažkas žada būti “l’occitane”

ir jei jau kramtyti rudeniškame balkone džiovintas figas, tai ant “poltrona frau” pufo “esedra”.

aš verčiau šių daiktų atsisakyčiau, kad kažkam nebūtų diriama oda, tačiau dizainas vertas fotosesijų.

įsivaizduokite ką nors ant šio “poltrona frau” fotelio “tricot” (2008)

jo savininkės “arsenalą” puikiai papildytų šių metų “artenica” rankinė.

joje net žalios mėsos gabalas atrodytų savo vietoje:)

lyg užuosdama trendą, dar žiemą ranka nutįso iki rožių kvapo rankų kremo - atrodė toks nemadingas oldskoolas, o dabar gi - madingasis vintage.

pagaliau išaušo diena baltos odos ir natūralių plaukų gerbėjoms, prabundančioms mergaitiškuose pataluose, lovose su aukšta metaline ar tekstiline atkalte.

būtinasis jų atributas - rožių vanduo ir lūpų bizgesys (rasime ir l’occitane, ir body shope, ir pas įvairius dizainerius). tik buteliukai galėtų su senovišku purverizatoriumi.

ir penktą valandą būtiniausiai earl grey english tea su pienu iš porcelianinio puodelio + garsieji imbieriniai ir anyžiniai “skonio ir kvapo” sausainiai.

ir geriausia, jog tai būtų sode, kuriame auginamos tikros - besiskleidžiančios ir kvepiančios rožės, blogiausiu atveju balkone ( beje, žiemą sodinukų buvo pirkti net “maximoje” - taigi savają jau buvo galima užsiauginti).

dar būtų gerai kalbėti angliškai su britišku akcentu, valdyti prancūzų ir šalia rusų ambasados tvenkinių originalo kalba skaityti “воина и мир” (ne tik nešiotis a&v rankinę analogišku pavadinimu:)

šiuolaikiniai vyriškiai tokioms damoms, vargu, ar rimtai paasistuos, nebent pasiūlys pajodinėti tikru žirgu ir per kurjerį atsiųs ką nors iš “agent provocateur”:)

ech tie high expecations - jų žlugimo a.tatou (kad ir kaip ji kam patiktų) neišgelbės. visa treilerio koncentracija filme išskysta - trūksta tiek kūrybinės, tiek kūniškos aistros, kuri įvaizdiniuose kūriniuose pripaišoma chanel.

panelės gyvenime buvo ir kur kas įdomesnių aspektų, nei užkabinta šiame naujausiame filme - pavyzdžiui, romanas su nacių šnipu, kaltinimas karo nusikaltimais ir  pan.

dvejetas taip išpromotintam filmui, kuris, suvartojus, palieka itin prėską - fui - skonį.

nemaža žala filmui - lygiai 0 seksualių vyrų, ko nepasakysi apie televizinę 2008 m. sukurtą chanel istorijos versiją.

joje jauną chanel visai sėkmingai vaidina slovakė barbora bobulova (minusas tik kad momentais primena palmirą galkontaitę:), užtat senoji - shirley maclaine  - super.

ir bravo dviems esminiams vyriškiams - sagamore stevenin (ettiene balsan) ir olivier sitruk (boy capelo - na ir kas, kad netinkamas anglo tipažui:)

taip, televizinė versija pažodinė ir stipriai romantizuota, tačiau jei nutylim negražius faktus, tai bent pasimėgaukim strong feelings - aistra ir kūryboje, ir santykiuose. niam.

prieš metus nurentgenavau savo pirkinių krepšį ir praktiškai viešai pasižadėjau pasitaisyti. ką gi - metai jau apsisuko ir tenka revizuoti pažadus ir pasiremti naujausia privačia statistika.

1. būdos kaštų nesumažinau, jie netgi padidėjo 14%, tačiau paguoda ta, kad nebeprisidedu prie dalkios pelnų augimo. apskritai būdos dalis mano krepšelyje padidėjo nuo 34 % iki 46%, kas šiaip nėra gera žinia visų kitų prekių pardavėjams ir paslaugų teikėjams.

2. stabilią 7% dalį mano krepšelyje užimantiems svaigalams per pastaruosius metus išleidau 14% mažiau. dėkui iki premia kortelei.

3. ėdalui sutaupyti nesitikėjau ir, nors daugiau galvojau ką perku, išleidau 8% proc. daugiau, o pietums net 27% daugiau. blogai ir tai, kad maisto dalis išlaidų krepšyje išaugo nuo 11% iki 14%, o pietų nuo 6% iki 9%.

4. linksmoji dalis - drapanos, kurių išlaidų dalis mano krepšyje smuko nuo 23% iki 9%, faktiškai išlaidas sumažindama 67%. аčiū ir tinkai ir secondhandam, parduodantiem naujas benetton velvetkes už 3lt.

5. įdomus reikalas ir su skaitalais, kurių išlaidos emule, mainyk ir sena dėka sumažėjo net 80%, nors skaičiau ne mažiau, o gal ir daugiau.

6. tiesa, dėl eksperimentų su “žaliais” produktais kosmetikai išlaidos padidėjo, tačiau gymams ir kitoms procedūrėlėms - sumažėjo gerokai.

taigi vienintelis dalykas, kurį reiktų pareguliuoti - pietūs, juolab kad pasitenkinimas iš gaunamos kokybės gana abejotinas. kai kurios įstaigos dar nesusiprotėjo, kad kainą reiktų pamažinti kokių 20-30% porcijų sąskaita.

iš tiesų marketingas buvo įtikinęs mane, jog vartoju brandus  - atminkime bandymus nupasakoti savo dienotvarkę vartojamų produktų logotipais. ir kad mano vartojimas yra tų brandų marketingistų ar reklamistų nuopelnas.

bet ėmiau ir susimąsčiau, ką iš savo vartojamų produktų pasirinkau dėl brando. ėhėėėė, pasakysit - visi neigia, kad yra veikiami reklamos/pijaro/nlp/whateva.

bet aš imu ir paanalizuoju savo apsipirkimus:

1. еinu į tą parduotuvę, kuri yra arčiausiai namų - nepriklausomai nuo asortimento, kainų ar aptarnavimo. juolab, kad šia prasme idealios parduotuvės nėra.

2. maistas: duoną perku tą kuri minkštesnė, pieną, tą, kurio galiojimo laikas ilgesnis, daržoves ir mėsą tas, kurios atrodo gražiau, varškę pigiausią, pieno ir rūkytos mėsos gaminius - pagal sudėtį.  Jų kainų nežinau - lojalumą nulemia tik apčiuopiama kokybė, skonis, sudėtis. gėrimai? paragauji ir išsirenki tai, kas skanu - kaina dzin (su išmintim - dėl to neperku “red bull”).

3. drabužius apžiūriu įvairiose parduotuvėse - nulispenki, kokia etiketė, svarbu dizainas, audinio sudėtis ir jų santykis su kaina. batai - taip pat.

4. renkantis kosmetiką mane domina išskirtinai sudėtis ir patirtis panaudojus. bandžiau ir toliau bandau - reklamos visiškai ne prie ko, nes apie kai kuriuos gaminius išvis nieko nesu girdėjusi ir tai man absoliučiai netrukdo jais pasitikėti.

5. kompai, grotuvai, automobiliai - man krinta  į akį dizainas, tada bandau palyginti techninius parametrus ir kainas. simple as that.

ir kiekvienoje iš šių grupių produktų gamintojai keičiasi, kai jų produktai suprastėja, elementariai atsibosta arba jų tiesiog nėra prekyboje.

klausimas: gal visgi pasirinkimas slypi tame, koks produktas yra, o ne tame, kas apie jį sakoma?

jau geriau kompanijos investuotų į tai, kad pagamintų geriausią iš gerų, skaniausią iš skanių, švariausią iš švarių ar gražiausią iš gražių, o ne kištų pinigus į šūdo išsukimą, t.y. brandinimą? nes tų išsuktų šūdų, kurie vienas nuo kito nesiskiria, šiandienos parduotuvėse - daugiau negu reikia. o gerą daiktą, nesijaudinkit, pažinsim, tik pasirūpinkit, kad jis atsirastų ten kur reikia. čia lietuva - čia nėr iš ko rinktis, taigi naujiena, vargu, ar praslys pro akis.

taip, dizainas works - kas suoktų, koks mac’as geras, jei jo dizainas nebūtų saldainis? ir kai apžiūrinėji lentynas, pakuotės transliuojamos žinutės neišjungsi. taip pat neišjungsi to, kas parašyta etiketėje. marketingistams laikas atsibusti: duokit produktą iš didžiosios P, kainą ir pristatymą, o brando promo susikiškit į subinikes.