Mintys.lt

Mintys apie tėvą

Gudas — Thu, 19 Apr 2012 14:17:55 +0000

Lietuviai nuo seno, puošdami garbingą vietą šeimos stalo gale Tėvui, šeimos kūrėjui ir maitintojui, ištardavo tris priesakus: pasodink medį, užaugink vaikus, pastatyk namą.
Pasodink medį. Tai bus tavo ir tavo šeimos mažojo pasaulio medis, po savo šaknimis saugantis protėvių sukauptus išminties lobius, ant šakų supantis pažinimo vaisius, o nuo viršūnės besižvalgantis į tuos, kurie po daugelio metų džiaugsis juo.
Užaugink vaikus. Tai jiems galėsi palikti savo gyvenimo paveldą, sutvirtintą kraujo ryšiais: savo sukurtą mažąjį pasaulį, vadinamą tėviške; savo patirtį, vadinamą tautos išmintimi; savo meilę viskam, ką pats ir kitų šeimų tėvai čia, šioje erdvėje, sukūrėte, pasodinote, užauginote; meilę, peraugančią į Tėvynės sąvoką.
Pastatyk namą. Tai bus prieglobstis tau ir tavo mylimai moteriai, saugi užuovėja jūsų šeimos židiniui, patikima erdvė pirmiesiems jūsų vaikų žingsniams ir gražiausiems jų vaikystės prisiminimams.
Tėveli, mes taip dažnai nedrįstam būti atviri su Tavimi.
Tačiau prisimename viską, nuo pat pirmųjų vaikystės dienų:
- Tavo šypseną, skirtą mums ir tai, kaip Tu švelniai apkabindavai Mamą,
- Tavo skardų juoką, kai mus mėtei aukštyn ir pagaudavai ore,
- Tavo pamokas žvejojant ir džiaugsmą sugavus pirmą žuvelę,
- Tavo rūpesti, budėjimą prie namų ir netgi ėjimą pasitikti iš diskotekos (ak, tie berniukai!), lyg pats nebūtum kadaise lydėjęs namo Mamos,
- Tavo ramius pamokymus ir perspėjimus.
Tu visada, net ir tada, kai klydai, mums buvai kilniausias, stipriausias ir gražiausias vyras žemėje. Mūsų didelė ir nuoširdi meilė visada lydės Tave.

Nespausk

Užrašai ant nuotraukų

Gudas — Wed, 18 Apr 2012 14:17:22 +0000

Prisimink veidą, kuris dažnai drumstė tavo ramybę.

Jei patinka – pasilik. Nepatinka – sudraskyk.

Galbūt daug ką gyvenime pamirši,
Bet draugų nepamirški niekados.

Praeis gal metai keleri -
Senus draugus pakeis nauji.
Bet tu naujų draugu būry,
Atmink ir tuos, kurių šalia nebeturi.

Yra dienų, kurios neužsimiršta.
Yra vaizdų, kur amžinai gyvi.
Tegul pro nugyventą miglą tirštą,
Draugų veidai liks brangūs ir mieli.

Jei prisiminsi – ačiū.
Pamirši – na tai kas.
Gyvenime juk daug sutiksi
Tokių, kaip aš.

Prabėgusių dienų prisiminimui lieka tik tiek.

Čia mano šešėlis, -
Jis dovanotas tau…

Štai ir vėl mes susitinkam -
Tu žiūri, o aš tyliu…

Mus supažindino gyvenimas.
Gyvenimas gal ir išskirs.
Tegul kartu praleistas dienas
Ši nuotrauka primins.

Štai nuotrauka,
Kuri primins mane,
Kai būsiu aš toli.
Tačiau, žinok,
Tikrų draugų paveikslą
Nešiojamės širdy.

Savo prisiminimų vakare,
Baltų beržų pavėsy,
Tu prisiminki ir mane,
Jei prisimint norėsi.

Nepažiūrėjus prisimink,
O prisiminus pažiūrėk.

Ištirps ir sniegas, ir ledai.
Pradings rūke draugų veidai…
Tada albumą pavartysi
Ir draugų veidus vėl išvysi.

Tegul vaivorykštė primins tau lietų,
O ši nuotrauka – mane.

Tegul ši nuotrauka primins tau,
Kad buvom susitikusios gyvenimo kely.

Kada bepažvelgtum, šis šešėlis visada linkės tau vien tik laimės.

Tegul prisiminimas būna galingesnis už norą pamiršti…

Upės dugne lieka smėlis, O pas tave – mano šešėlis.

Tegul šis atvaizdas įplaukia į tavo prisiminimų uostą.

Brangus ir klevo lapas, jei jis skirtas prisiminimui.

Gyvenimas mus suvedė taip netikėtai,
Gyvenimas ir vėl mus gal išskirs.
Tamsioj nakty ar rytmetį ankstyvą
Tegul šis atvaizdas mane primins.

Jeigu gyvenime daugiau netektų susitikti,
Norėčiau šią nuotrauką prisiminimui tau palikti.

Nuotrauka dar nieko nepasako. Prisimink tokią, kokią pažinai…

Gyvenimas suveda žmones
Ir vėl juos išskiria,
Bet priversti pamiršti jis bejėgis.

Tegul ši nuotrauka primins tau tai, ką ji gali priminti.

Tokia aš buvau vieną akimirką ir tą akimirką tau dovanoju.

Kai ateitis užmigdys praeitį, lai šios akys primins gyvą širdį.

Pažvelgusi į nuotrauką, prisimink tą, kuri, kaip ir tu, myli gyvenimą, juoką, draugus.

Čia nerasi grožio – ne visiems jis duotas.
Čia mano šešėlis – tau jis dovanotas.

Iš jaunystės dienų,
Iš svajonių gražių
Šitą nuotrauką tau
Atminimui skiriu.

Jeigu netektų susitikti -
Likimas būtų mums žiaurus,
Tegul tau atminčiai palieka
Nors mano veidas nebylus.

Ši nuotrauka paliks tau atminimui širdy švelnutę jausmo gėlę,
Kuri primins takus pirmuosius, nors jie ir bus seniai užžėlę…

Kaip tyli jūroje banga,
Kaip paprasta daina,
Tebus miela ir artima
Tau nuotrauka mana.

Pažvelgusi į kopiją, prisimink originalą.

Norisi tikėti, kad pažvelgus prisiminsi, kieno čia akys žvelgia į tave.

Tegul, atvertus tau albumą,
Nekris iškart ji į akis,
O žvilgsniui slenkant, ją užkliudžius,
Te pas mane atlėks mintis.

Jei kartais užmiršimo dulkės
Nusėdę bus ant jos, tada…
Tegul išblanksta ji albume,
Mums nieko nepalikdama…

Kai turėsi pliką vyrą
Ir bent tuziną vaikų.
Prisimink šitą velniūkšti
Iš praėjusių laikų.

Žmogus, kaip ir gyvenimas, turi kažką palikti, kažkuo turi priminti, jog vaikščiojo žeme. Aš palieku bent nuotrauką.

Medis palieka šaknis, O žmogus – prisiminimus.
Vartydama nuotraukų albumą, retkarčiais pažvelk ir į mane.

Su gyvenimu žengiam į prieki,
O prisiminimais grįžtame atgal.
Į tave žvelgia paslaptingos akys,
O lūpos šnabžda: neužmiršk.

Gal kada pažvelgsi ir neprisiminsi,
Koks čia šešėlis žvelgia į tave…
Lyg matytas veidas, praeity išblyškęs,
Parašytas vardas ir sena data…

Ne kolekcijų rinkimui, o ilgam prisiminimui.

Mano nuotraukos saugot nereikia,
Bet nereikia su ja ir juokaut.
Jeigu mūsų draugystė iširtų,
Reiškia mes nemokėjom draugaut.

Gyvenimas – jūra.
Tu brendi per ją.
Su audromis susidūrus, prisimink mane.

Ne kritikai, ne išjuokimui,
O ilgam prisiminimui.

Prisimink, kad pro tavo gyvenimo ekraną praslinko ir šitas šešėlis.

Kartais gyvenime lieka tik tiek…

Nespausk

Kiekvienos jaunos moters kova

Gudas — Tue, 17 Apr 2012 14:17:40 +0000

Angliškai:

Rusiškai:

Nespausk

Kiekvieno jauno vyro kova

Gudas — Mon, 16 Apr 2012 14:17:49 +0000

Angliškai:

Rusiškai:

Nespausk

Nužudžiau dėl gabalėlio duonos

Gudas — Sun, 15 Apr 2012 14:17:50 +0000

Žmogus, neperžengęs bažnyčios slenksčio dvidešimt metų, nelauktai suklupo prie klausyklos. Kiek padvejojęs pradėjo kalbėti: „Mano rankos suteptos krauju. Tai įvyko traukiantis iš Rusijos. Kiekvieną dieną mirdavo kuris nors iš mūsiškių. Mus kankino badas. Buvo įsakyta neperžengti jokios trobos slenksčio be šautuvo, buvome pasirengę paleisti ugnį vos tik gavę ženklą… Man įgriuvus į vieną trobą, ten sėdėjo senis ir jauna šviesiaplaukė mergaitė liūdnomis akimis. „Duonos! Duokite duonos!” – sušukau. Mergaitė pasilenkė. Pamaniau, kad ji siekė paimti ginklą ar bombą. Akimirksniu šoviau į ją. Ji susmuko.
Kai priėjau artyn, pamačiau, kad mergaitė rankoje laikė duonos riekę. Nužudžiau niekuo nekaltą keturiolikmetę, kuri norėjo mane pamaitinti. Po to pradėjau daug gerti, kad užsimirščiau: bet kaip?
Ar Dievas gali man atleisti?”

Kas eina per pasaulį su užtaisytu ginklu, anksčiau ar vėliau iššaus. Jei vienintelis įnagis kuriuo sugebi darbuotis yra plaktukas, visur aplink tematysi vinis. Ir leisi dieną iš dienos jas kaldamas.

Siela atgręžta į saulę
Misionierius, kuris dirbo Naujojoje Gvinėjoje, pastebėjo, kad vienas iš naujųjų krikščionių, temperamentingas kanaka genties vadas po kiekvienų šv. Mišių prisiartindavo prie altoriaus ir nuogas iki pusės ilgai stovėdavo priešais tabernakulį – tiesus tarsi palmė. Tai buvo paprastas žmogus, kuris net nemokėjo skaityti Biblijos.
Misionierių pagavo smalsumas ir vieną dieną neištvėręs paklausė, ką tas žmogus veikia priešais tabernakulį, sustingęs tyloje.
Kanaka genties vadas juokdamasis atsakė:
„Laikau savo sielą atgręžtą į saulę!”

Dvasios mokytojas sukviečia mokinius ir klausia: „Iš kur kyla malda?”
Pasigirsta vieno mokinio atsakas: „Iš poreikio”
Antrasis sako: „Iš džiugesio. Kai džiaugiuosi, mano siela siekia išsiveržti iš ankšto baimių bei rūpesčių kalėjimo ir kyla aukštyn į Dievą.
Trečiasis: „Iš tylos. Kai mano siela nurimsta, tada Dievas gali prabilti”.
Mokytojas atsako: „ Visų atsakymai teisingi. Ir vis dėlto yra dar kai kas, iš ko prasideda malda ir kas yra svarbiau nei jūsų išvardytieji dalykai. Malda prasideda iš paties Dievo. Tai jis ją pradeda mumyse, o ne mes”.

Ištraukos iš knygos: Bruno Ferrero “40 pasakojimų iš dykumos”

Nespausk

Darbininko lempa

Gudas — Sat, 14 Apr 2012 14:17:09 +0000

Vienas toks žmogus kasdien leisdavosi į žemės gelmes darbuotis druskos kasyklose. Su savimi nešdavosi kirtiklį ir lempą.
Vieną vakarą, po darbo, kopiant vingiuotu ir nepatogiu požeminiu tuneliu, lempa iškrito jam iš rankos ir sudužo.
Iš pradžių darbininkas net apsidžiaugė: „Pagaliau! Ta lempa man jau buvo įkyrėjusi. Nešiokis ir nešiokis ją su savimi, o dar žiūrėk, kad pastatytum tinkamoje vietoje, ir dirbdamas apie ją nepamiršk. Dabar vienu rūpesčiu bus mažiau. Jaučiuosi tarsi išsilaisvinęs! Be to… Šiuo keliu einu metų metus, taigi tikrai nepaklysiu!”
Deja, netrukus kelias pasirodė ne toks jau tiesus. Tamsoje buvo sunku susigaudyti. Žmogelis žengė kelis žingsnius, bet atsitrenkė į sieną. Nustebo: nejau einu neteisinga kryptimi? Kaip galėjau taip greitai pasimesti? Bandė grįžti atgal, tačiau atsidūrė prie požeminio ežerėlio, į kurį subėgdavo nutekamieji vandenys.
„Čia negilu, – pagalvojo. – Bet jei bandysiu bristi, kai aplinkui – nors į akį durk, tikrai paskęsiu.”
Puolė repečkoti keturiom. Paskaudo rankas ir kelius. Net apsiašarojo supratęs, kad nuo pradinės vietos teįstengė nutolti vos kelis metrus.

Tuomet darbininko širdį suspaudė gailestis dėl sudužusios lempos.
Suglumęs ėmė laukti, kol kas nors ateis jo išgelbėti ir išves į dienos šviesą su kokiu žvakigaliu rankoje.

„Tavo žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui.
Tavo žodžių aiškinimas apšviečia, pamoko įžvalgos net neišmanėlius” (Ps 119,105; 110).

Ištrauka iš knygos: Bruno Ferrero “40 pasakojimų iš dykumos”

Nespausk

Tikrasis tobulumas

Gudas — Fri, 13 Apr 2012 14:17:06 +0000

Dvi vandens saugyklos stovėjo dešimties metrų atstumu. Mėgo apžiūrinėti viena kitą ir kartais šnekteldavo.
Jos buvo labai skirtingos. Pirmoji buvo tiesiog tobula: lygūs, tvirti akmenys tvarkingai glaudėsi vienas prie kito. Nepriekaištingai laikė vandenį. Nė vienas brangaus vandens lašelis neištekėdavo pro kokį šoną.
Antroji saugykla buvo suskilusi, išraižyta įtrūkimų, pro kuriuos skverbdavosi vandens čiurkšlelės.
Pirmoji, išdidi ir pasipūtusi dėl savo tobulumo, viską smulkmeniškai apskaičiuodavo. Tik vienas kitas vabzdys ar paukštelis kartais išdrįsdavo iš jos atsigerti.
Antroji buvo visa apžėlusi žydinčiais krūmokšniais, vijokliais ir gervuogėmis. Augalai gėrė vandenį, čiurlenantį pro saugyklos plyšius. Vabzdžiai nuolat dūzgė aplink, o paukščiai suko lizdus ant jos įtrūkusių sienų.
Ji nebuvo tobula, tačiau jautėsi labai labai laiminga.

Reikia tikėti tobulumu, bet taip pat turėti drąsos priimti netobulumų. Gyvename pasaulyje, kur tobulumas dažnai painiojamas su buvimu „viršesniais “, „pirmais “, su buvimu „dėmesio centre”, buvimu „kažkuo”. Vienintelis tikrasis tobulumas – tai meilė. Tik tokioje šviesoje galime teisingai suprasti Jėzaus žodžius: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (M15, 48). Prieš tardamas šiuos žodžius Jėzus moko, kad palaiminti yra turintys vargdienio dvasią, liūdintys, alkstantys ir trokštantys teisybės, gailestingi, tyraširdžiai, taikdariai ir persekiojami dėl teisybės.
Tie, kurie gyvena atvira širdimi, gal ir ne visada pasiekia svaiginančią karjerą, tačiau juos myli daugelis žmonių.

Perlas
Austrė guodėsi šalia gulinčiai draugei: „Man labai skauda. Kažkas sunkaus ir apvalaus užaugo manyje, matyt, artinasi galas”.
Draugė, palaimingai šypsodamasi, atsakė: „Tebus pagarbintas dangus ir jūra, bet man neskauda nieko. Esu sveika ir jaučiuosi puikiai”.
Jūros dugnu ropojantis krabas nugirdo austrių pokalbį ir tarė tai, kuri buvo tokia patenkinta: „Taip, tu jautiesi puikiai ir esi sveika; bet nepamiršk, kad skausmą tavo draugei kelia nepaprasto grožio perlas, kurį ji nešioja savyje”.
Šiai austrei buvo suteikta didelė malonė. Kai į austrės kiautą patenka smiltelė, vos įžiūrimas akmenėlis, kuris ją sužeidžia, austrė neverkia, nedejuoja iš skausmo, nepuola neviltin. Diena iš dienos ji perdirba savo skaudulį į perlą – gamtos šedevrą.

Ištrauka iš knygos: Bruno Ferrero “40 pasakojimų iš dykumos”

Nespausk

Šypsena aušroje

Gudas — Thu, 12 Apr 2012 14:17:33 +0000

Sukrečiantis Raulio Folero liudijimas.
Tąsyk jis darbavosi skurdžiose raupsuotųjų lageriuose vienoje Ramiojo vandenyno saloje. Tai buvo tarsi košmariškas sapnas. Aplink – vien vaikščiojantys lavonai, pyktis, nusivylimas, žaizdos ir skausmas.
Tačiau šioje kančios persmelktoje aplinkoje vieno senyvo ligonio akys stulbinamai švytėjo ir jis visuomet maloniai bendravo su kitais. Nors jo kūno kančia buvo ne menkesnė nei jo nelaimingų draugų, tačiau visa savo esybe jis rodė, kad nėra nusivylęs gyvenimu.
Raulį Folero pagavo smalsumas: kas teikia jėgų gyventi senajam žmogui šiame raupsų pragare? Rauliui tai atrodė tikras gyvybes stebuklas.
Slapčia ėmė jį stebėti. Pamatė, kad kiekvieną rytą auštant, senelis nuslinkdavo iki raupsuotųjų namų tvoros vis į tą pačią vietą.
Atsisėsdavo.
Ne saules patekėjimo jis lūkuriuodavo. Ir ne į spalvingą dangų virš Ramiojo vandenyno žiūrėdavo.
Laukdavo, kol kitoje tvoros pusėje pasirodys moteris, senyva, kaip ir jis, raukšlėtu veidu, švelnumo kupinomis akimis.
Moteris nepratardavo ne žodžio. Tylėdama meiliai jam nusišypsodavo. Tada vyriškio veidas nuskaidrėdavo ir jis jai atsakydavo šypsniu.
Nebylus pokalbis trukdavo vos kelias akimirkas, po to senolis atsistodavo ir grįždavo prie savo lūšnos. Ir taip kas rytą. Kažkas panašaus į kasdienę Komuniją. Raupsuotasis, pamaitintas ir sustiprintas moters šypsenos, įgydavo jėgų iškęsti naujos dienos negandas ir laukti kito susitikimo su besišypsančia moterimi.
Apie tai Folero paklaustas, raupsuotasis atsakė:
„Tai mano žmona! – Kiek patylėjęs tęsė: – Kol dar nebuvau čia patekęs, ji mane slapta slaugė. Gydė visais jai žinomais būdais. Vienas raganius davė tepalo. Ji kasdien ištepdavo visą mano veidą, palikdavo tik lupas, kad galėtų mane pabučiuoti… bet niekas nepadėjo. Tada mane pasiligojusį surado kiti ir atgabeno čia. Ji atvyko iš paskos. Dabar, kasdien ją matydamas, tik iš jos sužinau, kad dar esu gyvas ir vien tik dėl jos noriu gyventi.”

Kažkas šį ryta tau nusišypsojo, nors gal to nepastebėjai. Kažkas tikrai laukia tavo šypsenos, šiandien.
Jei įžengsi į bažnyčią ir atversi savo sielą tylai, pastebėsi, kad Dievas pats pirmas sutinka tave su šypsena.

Ištrauka iš knygos: Bruno Ferrero “40 pasakojimų iš dykumos”

Nespausk

Keturi princai

Gudas — Wed, 11 Apr 2012 14:17:11 +0000

Keturi karaliaus sūnūs užsimanė įgyti tokią specialybę, kurios neturėtų niekas kitas. Jie vienas kitam pasižadėjo: „Išmaišysime pasauli skersai išilgai ir išmoksime ypatingo mokslo”. Susitarė kur ir kada susitiks, leidosi į kelią skirtingomis kryptimis.
Laikas bėgo.
Po metų, mėnesio ir vienos dienos keturi broliai susitiko sutartoje vietoje ir ėmė pasakotis ko išmokę.
„Išmokau mokslo, kuriuo galiu sukurti gyva kūną, teturėdamas mažytį jo kaulo gabalėli”, – tarė vienas princas.
„O aš moku užauginti gyvio odą ir kailį, jei tą kaulelį dengia mėsa”, – pasakė kitas.
Trečiasis pasigyrė: „Aš moku sukurti kūno dalis jei turiu mėsą, odą ir kailį”.
„O aš žinau, kaip suteikti gyvybę turinčiam visas kūno dalis”, – pabaigė ketvirtasis princas.
Tada broliai iškeliavo į džiungles ieškoti kaulo gabalėlio, kad įrodytų savo sugebėjimus.
Kaulą rado iš karto, vos už kelių žingsnių. Paėmę jį į rankas net nepasidomėjo, kokios rūšies gyvūnui jis priklausė. Dėmesį buvo sutelkę vien tik į savo mokslą.
Pirmasis princas kaulą apdengė mėsa, antrasis – mėsą oda ir kailiu, trečiasis suformavo kūno dalis, o ketvirtasis įkvėpė gyvybę… liūtui.
Purtydamas tankius gaurus, laukinis žveris grėsmingai pakilo. Plačiai iššiepė nasrus ir suleido aštrius dantis į savo kūrėjus.
Suėdė visus keturis ir patenkintas dingo džiunglių tankmėje.

Žmogus įrodė turįs didelę kūrybinę galią. Tačiau šioje galioje glūdi ir grėsmė sunaikinti save patį. Šiandien didžiuliai galingi industrijos kompleksai leidžia per valanda žmogui sukurti tai, dėl ko praeityje jis turėjo vargti metų metus. Bet šios industrijos griauna ekologinę pusiausvyrą, teršia orą ir vandenį, kelia triukšmą, nuodija aplinką.
Žmogus keliauja automobiliu, žiuri televizorių, dirba kompiuteriu, tačiau yra praradęs sugebėjimą valdyti daiktus, kuriais naudojasi. Jam nestinga medžiaginių patogumų, bet apgraibomis tenka ieškoti gyvenimo krypties, klausinėti apie gyvenimo prasmę ir tikslą. Puikiai suvokia: jei pasirinks klaidingai, jo mokslas gali sužlugdyti jį patį. O kartu jaučia, kad nesąmoningai vadovaujasi kažkokia jam nesuprantama taisykle. Ir jeigu tos taisyklės nesupras, pats bus kaltas. Yra toks kinų posakis: „Ne vynas padaro žmogų girtą. Pats žmogus pasigeria “.

Ištrauka iš knygos: Bruno Ferrero “40 pasakojimų iš dykumos”

Nespausk

Gyvas ar miręs?

Gudas — Tue, 10 Apr 2012 14:17:48 +0000

Vieną vasaros dieną garsaus mokslininko anūkėlis priėjo prie senelio. Paslėptoje už nugaros rankoje jis laikė ką tik sodo narve sugautą paukštelį.
Klastingai prisimerkęs paklausė senelį: „Kanarėlė, kurią laikau rankoje, gyva ar mirusi?”
„Mirusi”, – atsakė išminčius.
Vaikas ištiesė ranką ir juokdamasis paleido paukščiuką, kuris kaipmat nuskrido.
„Tu suklydai!” – pasišaipė.
Jei senelis būtų atsakęs, kad kanarėlė „gyva”, berniukas rankos spustelėjimu būtų paukštelį uždusinęs.
Išminčius pažvelgė į anūką ir tarė: „Matai, atsakymas buvo tavo rankose!”
Mirtis arba amžinasis gyvenimas yra mūsų rankose. Net ir mažyčiai šios dienos sprendimai nulems tavo gyvenimą amžinybėje.
Yra tokia ukrainiečių malda: „ Tegu Dievas tironams siunčia utėles, vienišiams – šunis, vaikams – plaštakes, moterims – vizijas, vyrams – lakštingalas. Tačiau visiems teatsiunčia erelį, kuris savo sparnais mus nuneštų pas Dievą.”

Gaidys ir deimantas
Išalkęs gaidys tupinėjo kieme ieškodamas lesalo. Tukseno snapu visur: po trūnijančiomis lentomis, tarp lapų ir žvyro.
Staiga sustojo. Priešais save išvydo neįprastai blizgantį akmenėlį.
Kiek sutrikęs gaidys įdėmiai į jį spoksojo. Galiausiai suprato. Tai nebuvo paprastas akmuo. Tą išdavė jo forma, spindesys ir dydis.
„Žmonės tave vadina deimantu, – suburbėjo alkanas gaidys, – bet kad ir kas tu būtum, man nesi brangesnis už ryžio grūdelį.” Apsisukęs toliau tukseno snapu po kiemą.
Tie, kuriems rūpi tik „lesti”, praeina pro pačias didžiausias vertybes ir jų net nepastebi. Kad atrastume tai, kas brangu, turime norėti to ieškoti. „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų” – sako Jėzus (Mt 7, 6).

Ištrauka iš knygos: Bruno Ferrero “40 pasakojimų iš dykumos”

Nespausk