Norime palinkėti visiems smagių artimiausių dienų ir laiko poilsiui! Būkite su “Meno Duobe” ir kitais metais, kuriuos pasitiksime atsinaujinę ir dar įdomesni!

Meno Duobės komanda

Jau senokai keliu sau klausimą – kas yra menininkas? Kūrybiškumas, saviraiška, charizma, talentas? Ar turint šiuos kriterijus galima vadintis menininku? Gal pakanka gimti menininkų šeimoje, kur karta iš kartos mynė tuos pačius parodų takelius, kur nuo mažens supo visokio plauko personažai – rašytojai, dailininkai, režisieriai ir užaugus pasinaudojus plačiu pažinčių ratu bei iš menininkų šeimos paveldėtu talentu sėkmė ateina be didelių pastangų. Nieko nebandau sumenkinti, tiesiog analizuoju situaciją. Kaip parodyti save ir savo darbus, kaip pranešti pasauliui apie kūrybą, kad ne tik kalbėtų, bet ir prisimintų? Žinoma, tradicinė paroda išlieka patikimiausias būdas, tačiau ar tikrai efektyvus? Po kiek laiko tampi pripažintas ir žinomas be reklamos? Ar išsišokėliškas pasirodymas, veiksmas, kūrinys nėra vienas iš pasirinkimų, stengiantis parodyti save visuomenei ir lydint sėkmei toliau kopti karjeros laiptais? Pavyzdžiui, vienoje šalyje kilo skandalas, kai menininkas, pasiėmęs arbūzą ir jame išskaptavęs skylę, bandė viešai santykiauti miesto centre. Žinoma, buvo susilaukta atitinkamos aplinkinių reakcijos: arešto ir baudos. Kaip bebūtų, toks nepaaiškinamas poelgis jį išgarsino ir toliau viskas klojosi paprasčiau, t.y. kova po saule buvo lengvesnė, nes dauguma jau buvo girdėję apie menininką. Visada galima pasirinkti paprastesnį būdą save parodyti ir išreikšti, bet ar nekyla grėsmė būti pavadintam tiesiog išsišokėliu, o ne talentu?

Išsišokėlio terminas mane dar labiau suintrigavo kai neseniai atradau dabar jau vieną garsiausių Čekijos skulptorių David Cerny. Titulinę nuotrauką su rausvu tanku ir kyšančiu viduriniu pirštu pasirinkau ne be reikalo, stengdamasi pristatyti šią asmenybę. Nuotraukoje matoma skulptūra – tarsi vizitinė kortelė, jo, pripažinto menininko, ženklas. Sovietų armijai pasitraukus iš Čekijos, vienas iš karinių tankų per naktį buvo perdažytas ir pristatytas tarsi paminklas, išreiškiantis laisvę ir nepriklausomybę – pridėkim dar vidurinį pirštą, tarsi atsisveikinimo žinutę. Po tokio pasirodymo D.Cerny pavardę žinojo ne tik gimtojoje šalyje, bet ir už jos ribų. Apžvelgiant jo kūrybą, manau, pirmiausia turėčiau pateikti keletą pavyzdžių, kad būtų galima susidaryti bendrą vaizdą ir pamatyti pagrindinius bruožus, kurie visada išskiria D.Cerny iš kitų menininkų. Pavyzdžiui, besišlapinanti skulptūra.

Didelio tarptautinio pripažinimo D.Cerny susilaukė Šiaurės Karolinoje, Charlotte mieste, sukūręs nerūdijančio plieno fontaną Metalmorphsis

Ir tai dar ne viskas. Su kiekvienu nauju darbu Cerny pristato vis labiau provokuojančias skulptūras, sukeliančias daug diskusijų ir taip nuosekliai populiarėja. Menininkas neabejotinai kuria politinį ir, galima būtų teigti, antisovietinį meną. Skulptorius netgi neteko milijoninio užsakymo dėl pareiškimo, jog geras komunistas yra miręs komunistas. Jo darbai sukelia gan painias politines intrigas, kaip jau prieš tai minėtas rausvas tankas arba „Entropa“ – Europos žemėlapis. Pastarasis susilaukė tiek pašalinių emocijų, kad skulptūrą teko koreguoti ir teikti pasiaiškinimus.

Paaiškinimą apie kiekvieną šalį galima rasti šioje nuorodoje. Visa tai buvo atspausdinta buklete ir dalinama žiūrovams.

Skulptūra buvo eksponuojama Europos vadovų taryboje Briuselyje. Pagrindiniais organizatoriais tapo Čekijos valstybę ES būstinėje atstovaujantis politikų kolektyvas. Idėją turėjo pasidalinti 27 ES valstybių deleguoti menininkai, tačiau galiausiai D.Cerny persigalvojo ir viską padarė pats, pasiteisindamas, kad norėjo pirmiausia pamatyti, ar Europa gali juoktis pati iš savęs.

„We knew the truth would come out… But before that we wanted to find out if Europe is able to laugh at itself.“

Kas juokėsi, kas ne.

Italija pristatoma kaip futbolo aikštynas su žaidėjais, kamuoliu maloninančiais save.

Vokietija – greitkeliai su užslėptu svastikos simboliu.

Graikija – sudegęs miškas.

Liuksemburgas – aukso gabalas su skelbimu – parduodamas.

Lietuvių kareiviai šlapinasi ant Rusijos.

Slovakija vaizduojama kaip vengriška dešrelė.

Didžioji Britanija skulptūroje pradingusi.

Bulgarija – pritupiamų turkiškų tualetų komplektas.

Deja, Bulgarija oficialiai paprašė išimti jų šalį vaizduojančią skulptūros dalį, o D.Cerny bei Čekijos Ministras pirmininkas ES oficialiai atsiprašė (ministro atsiprašymas).

Kūrinys pavadinimu „Shark“ buvo skirtas 2006 metais Belgijoje vykusiam Modernaus meno festivaliui, tačiau galiausiai atsidūrė muziejuje. Miesto, kuriame buvo rengiama šventė, meras pabijojo ne tik musulmonų išpuolių dėl tokio eksponato, bet ir su vaikais į parodą atėjusių tėvų reakcijų – S.Hussein dar buvo gyvas.

„Families with children pass by the square that it was to stand on and some of them may not have taken it too well. The other thing that bothers me is that the exhibit portrays an almost deformed human being, a real person, who is still alive. He is in trial but should be presumed innocent until proven guilty. And lastly, I don’t want to provoke people… or a certain group of people.“

Pasinaudojęs daugumai gerai žinomo menininko D.Hirst idėja, už kurią britui buvo įteiktas prestižinis apdovanojimas, D.Cerny sužibėjo. Vėl klausiu – ar tai ne tik gerai apgalvotas kūrybinis ėjimas? Pasinaudoti žinomo menininko garsiu kūriniu, provokuojančia pasaulinio garsumo asmenybe ir iš viso to padaryti įsimintiną įvykį. Pasakysiu atvirai, man visa tai kvepia išsišokimu. Taip, šiuolaikinis menas turi šokiruoti, turi atkreipti dėmesį, galiausiai – turi išsiskirti iš aplinkos, tačiau visa tai galima įgyvendinti ir be garsių asmenybių įtakos. Beje, kitais garsiais personažais man kvepia ir kalbant apie sekantį D.Cerny projektą – „Meat factory“.

Jei pavadinimas būtų kitas, gal ir nepulčiau skulptoriaus lyginti su A.Worhol įkurtu fabriku. „The Factory“ – „Meat Factory“: ne tik pavadinimas, bet ir veikla panaši – renkasi menininkai, rengiami koncertai, vyksta kūrybinis procesas?

Visi mes vienaip ar kitaip linkę kopijuoti vieni kitus – taip tobulėjam, atrandam savo erdves, talentus ir sugebėjimus, tik ar vėliau negraužia vidinis kirminas, kai tenka būti su kažkuo lyginamiems ? Bet ką tas kirminas, kai malonina pasiekti tikslai ir rezultatai.

Gal išsišokti ir nėra taip jau blogai? Svarbiausia kaip tinkamai ir rezultatyviai tai padaryti, kad radikalios priemonės neužgožtų turinio.

Daugiau informacijos apie menininko darbus čia.

Šių metų Venecijos bienalės arsenalas pradžiugino dviem vyrais, užsižaidusiais laiku. Pirmasis jų būtų Christian Marclay ir jo kino laikrodukų grandinė The Clock, kur kino būtasis laikas netikėtai pradeda judėti paraleliai žiūrovo esamajam. Apie šį darbą Meno Duobė jau rašė, iš arčiau susipažinti galite čia.

Prisipažinsiu, dėl asmeninių problemų, susijusių su kantrybe, prie pastarojo darbo pasėdėjau penkias minutes, tiek laiko užteko įsitikinti, kad mano pigus laikrodukas tikrai sutinka su kažkokio nespalvoto gražuolio prabangaus aksesuaro rodyklėmis. Tuo tarpu antrasis menininkas Urs Fischer ir jo Untitled privertė pastoviniuoti, apeiti kelis ratus, patyrinėti iš arti, vėl atsitraukti tolyn ir dar kartą susimąstyti.

Autorius bienalės lankytojams pateikė trijų natūralaus dydžio vaškinių skulptūrų kompoziciją – Džovanio da Bolonijos skulptūros „Sabinių pagrobimas“ kopiją, prieš ją stovintį kostiumuotą žiūrovą ir nuošaly, matyt, to paties žiūrovo paliktą biuro kėdę. Sulig bienalės atidarymu vaško skulptūros virto milžiniškomis žvakėmis ir taip kasdien be perstojo kelis mėnesius vyko savidestrukcijos aktas. Iš pirmo žvilgsnio kažkaip banalu, ar ne? Todėl ir keista, kodėl būtent prie šio darbo stabtelėjau ilgam…

Spoksant pamažu galvoje dėliojasi mozaika. Pirmiausia grįžtu į tuos laikus, kai žmonija dar tik stengėsi pažaboti laiką, kai jį matavo rėžiais žvakėje, kai jis slinko lėtai ir švelniai, o ne staigiais ir mechaniškais rodyklių smūgiais, automatiškai verčiančiais galvoti, kad greičiausiai jau kažkur vėluoji. Kažkada laikas ne bėgo, o tirpo ir tekėjo. Untitled mes nykstame lėtai ir ramiai, be streso, kartu su viskuo aplinkui – su savo kasdienybės stabais ir atributais ir su marmuriniais amžinybės simboliais.

Ir kas, jei ne vaškas galėtų tiksliausiai įkūnyti laiką… sunkus ir tirštas nuo įvykių ir prisiminimų jis teka lėtai stingdamas, palikdamas žymes, graužiasi takelius tarp praeities griuvėsių ir formuoja naują būtį. Urs Fischer nesustabdomas nykimas apjungia viską – tirpstanti biuro kėdė puikiai neštų individo išsilaisvinimo idėją, jei nuo jos atsiplėšęs žmogus netirptų šalimais. Pastarojo žvilgsnis stebi dramatišką trijų figūrų sceną – kadaise užgimusios iš vientiso, tvirto marmuro luito, čia jos lėtai yra ir krenta gabalais.

Galiausiai, taip bemedituojant, pribloškia suvokimas, kad šioje situacijoje tik vaškinis antrininkas turi galimybę išvysti laiką, o tu, kaip ir realiame gyvenime, viso labo konstatuoji rezultatą ir laiko tėkmę suvoki tik iš jau sustingusių jo pėdsakų. Pavyzdžiui, mes suvokiam ir pastebim, kad vaikai auga, bet niekada nematome jų augant, o kitimą suprantame tik lygindami dabartinį vaizdą su tam tikrais praeityje užfiksuotais vaizdais. Visas virsmas, tekėjimas ir tekantys vaškinio laiko varvekliai, bestovint čia, tebuvo iliuzija, kuri bent kiek pajudėtų realybės link, jei prie Urs Fischer darbo prasėdėtumėm bent jau vieną dieną, bet juk tam paprasčiausiai neturime… laiko.

Daug gražių paveiksliukų čia.

Straipsnio autorė Ieva Vedeikaitė.

Jie kaip niekada tikisi išsigelbėti, nematyti atmatų tikinčiųjų, maldaknygėm gramdančių bažnyčios suolus. Paslapčiomis bando nusidirsti sau odą, kad spėtų kitus išgyventi, neapgaunant savęs. Varvina ašaras grindinin ir plūsta purvu, įsivaizduoja puvią iš vidaus, iš paskutiniųjų kimbasi visu kūnu rytojaus nugaran.

Brigita Kazlauskaitė.

Pradėjau rašyti šitą tekstą, kai galvoje vis dar ūžė po „Kūrybiškumo kiosko“ renginių. (Aikštinga nuomotoja su puria chemine šukuosena Vilniuje! Megan Fox plakatas, pririštas grandine prie medžio nacio sodelyje Kaune! Vakarėlis pagal Barbra Streisand / Elitinė picerinė „Pasimatymas“ Telšiuose! Susitikimas su Lietuvos underundergoundo žvaigždėmis Šiauliuose! Prašmatni rezidencija Klaipėdoje!) Tačiau kelionė nebuvo vien apie gardžias picas ir disko rutulius. Jauni kūrėjai, su kuriais kalbėjausi, ne vien stebino savo kūriniais, bet laikas nuo laiko pasidalindavo ir problemomis, su kuriomis susiduria. Nuolat besisukanti tema – apie erdves. Vingrybės, kaip gauti patalpas darbų eksponavimui, galerijų vadovų požiūriai ir amžinas klausimas, ką daryti, jei noriu išvažiuoti kur nors toliau ir ne vien tam, kad padirbėčiau salotų rūšiavimo fabrike?

Diskusijos vis pakrypdavo iki menininkų rezidencijų (residency) programų. Tai kažkas, apie ką visi šį tą žino, bet neretai tik miesto legendų formate – tai, jog yra stebuklingos erdvės menininkams, kuriose jie gali kurti tai, ką nori, gyventi nesirūpindami dėl elektros kainų, ir vienintelis dalykas, ko iš jų prašoma – kolaboruotis su kitais kūrėjais ar dirbti individualiai ir sukurti ką nors, ką pademonstruotų baigiantis rezidavimo laikui. Daug kas netiki ir Kruvinąja Mere, bet anądien po kažkelintos taurės jos buvimas pasirodė daugiau nei realus. Miesto legendos gyvos! Siekdama įrodyti pirmąją, pakalbinau John W. Fail, šiuo metu Estijoje vadovaujantį Ptarmigan kūrybinei platformai, jungiančiai rezidencijos programą ir į formatą netelpančius kultūrinius renginius kuruojančią organizaciją. Jis papasakojo apie savo veiklas ir rezidencijos programą iš tos pusės, kuri dažniausiai nėra matoma. Ptarmigan 2009 metais savo veiklą pradėjo Suomijoje, čia surengė beveik 200 skirtingų renginių, pradedant avangardinės muzikos koncertais, baigiant garso dirbtuvėmis ar grafikos parodomis. Kiek pakeitęs formatą, Helsinkio Ptarmigan dabar yra prie erdvės nepririšta organizacija, bendradarbiaujanti su Oksasenkatu 11 galerija. Ptarmigan Taline išlaikė pradinį formatą, organizacijai pridėdamas naują atspalvį.

Schmelfhelp pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Avarus koncertas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Ilona Klimaitytė: Ar įmanoma palyginti kūrybines praktikas Suomijoje ir Estijoje? Šiek tiek patyrinėjus tavo FB, galima pastebėti klajoklišką tendenciją tavo gyvenime – iš JAV atkeliavai iki Didžiosios Britanijos, tada peršokai į Suomiją, galiausiai įsikūrei Estijoje. Kas paskatino tave pasilikti šiaurės Europoje – čia daugiau galimybių, lengviau dirbti, ar atvirkščiai – daugiau iššūkių, kuriuos norisi įveikti?

John W. Fail: Pačioje pradžioje apsigyvenau Škotijoje, kur studijavau Glazgo universitete, čia gavau magistro laipsnį iš postmoderniosios literatūros studijų. Vėliau persikrausčiau į Suomiją, tačiau praėjusiais metais nutariau pamėginti gyvenimą Estijoje. Vis dar daug dėmesio skiriu Suomijai, kadangi joje Ptarmigan ir buvo sukurtas, čia yra mūsų publika – nors dabar mūsų renginiai dažniausiai vyksta Taline, o tai atrodo šiek tiek keista.

Gyvenimas Suomijoje yra ir išskirtinai sudėtingas, ir lengvas tuo pačiu metu. Jaučiausi nusivylęs stipriai institucionalizuota kultūros struktūra Helsinkyje, tai buvo pagrindinė motyvacija pradėti Ptarmigan veiklas, eksperimentuojant su kultūrinės logikos alternatyvomis. Po poros metų mano mintys apie tai kone apvirto aukštyn kojomis. Aš vis dar manau, kad Suomija yra nelanksti ir institucionalizuota, bet būtent dėl to ten egzistuoja tikras alkis alternatyvai. Estijoje, kuri yra netvarkinga ir chaotiška, Ptarmigan yra tik dar viena menininkų valdoma erdvė projektams – iš esmės neįspūdinga ar siūlanti išskirtines alternatyvas. Manau, kad mes daugiau dėmesio skiriame neįprastai krypčiai – interdisciplina paremtoms post-subkultūrinėms veikloms. Aš ypač stengiuosi organizuoti keistus renginius, neįtelpančius į įprastas kategorijas. Laimingiausias jaučiuosi, kai renginyje apsilanko kuo įvairesnė publika, ne vien žmonės, kurie priskiria save prie koncertų ar meno renginių lankytojų.

NON GRATA „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas

NON GRATA „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas

I. K.: Kas tave labiausiai nustebino Estijos kūrybinėje scenoje? Ar galima išskirti tendencijas, pagal kurias prioritetas būtų tam tikrai krypčiai, tarkime, muzikai, video ar scenos menams?

J. W. F.: Net ir po 10 mėnesių, nesu tikras, ar esu pakankamai įsijautęs į Talino ritmą. Galiu pasakyti, kad Helsinkis yra gerokai labiau tarptautinis, dviems užsieniečiams ten buvo lengva vadovauti kultūrinei organizacijai, viską promotinant ir organizuojant anglų kalba – vien dėl publikos, kurią sudarė studentai ir „pasaulio piliečiai“. Estijoje į Ptarmigan žiūrima kaip į erdvę tarptautiniam darbui, ir mes iš esmės pritraukiame mažai kūrėjų iš Estijos meno scenos. Mūsų publika čia susideda kitų menu besidominčių imigrantų, rusakalbių ir estų, turinčių mažai ką bendro su alternatyvia kultūra. Nors Talinas turi aktyvesnę ir atviresnę kultūrinę sceną nei Helsinkis, vis dar panašu, kad daugelis renginių vyksta pagal griežtas taisykles.

Ptarmigan Taline šiuo metu yra paremtas mano ir dviejų kitų žmonių partneryste, tačiau aš, nors ir nenoriai, galėčiau pavadinti save jos „lyderiu“, kadangi atnešiau projekto idėją iš Helsinkio. Negaliu pasakyti, kokie kitų dviejų organizatorių prioritetai, manasis – rengti aktyvaus dalyvavimo reikalaujančias veiklas, tokias kaip kūrybinės dirbtuvės, mokymai, ir kitus interaktyvius/edukacinius renginius, kurių turinys būtų unikalus, neinstitucionalizuotas ir bent iš dalies eksperimentinis. Tai gana sudėtinga pasiekti neturint jokio finansavimo. Surengėme keletą garso meno dirbtuvių, labiausiai koncentruotų į elektroniką, taip pat kiekvieną mėnesį turime DIY tatuiruočių mokymus, vadovaujamus kanadiečio menininko – sakyčiau, kad tai yra tobulas pavyzdys to, ką norėčiau dažniau matyti Ptarmigan’e. Taip pat turime reguliarias kino ir video naktis, diskusijas su menininkais ir kitų renginių, kurie, tikiuosi, yra labiau orientuoti į dalyvavimą, nei stebėjimą. Tačiau organizuojam ir renginius, kurie yra labiau skirti klausytojams/žiūrovams, nors mūsų patalpos ir nėra tam idealiai pritaikytos.

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinkis, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas „Odisėjo lankas“ (The Bow of Oddyseus), Talinas, 2011-10-1

I. K. Ar galėtum daugiau papasakoti apie savo rezidencijos programą?

J. W. F. Mūsų rezidencija iš tiesų yra gana laisvos struktūros. Rezidencijos idėja nuo pat pradžios buvo gana neįprasto, anarchistinio tipo. Turim nemažai žmonių iš įvairių valstybių, atvykstančių pas mus dirbti su projektais. Ilgą laiką neturėjom jokios galimybės jų paremti finansiškai, todėl didžioji dalis jų už viską mokėjo patys. 2010 metais mes gavome 2 metų dotaciją iš KK Nord fondo, tai užtikrino Šiaurės/Baltijos šalių rezidencijos programos rėmimą ir leido mums finansuoti kūrėjų kelionės išlaidas bei suteikti jiems geras gyvenimo sąlygas. Tačiau subsidija skirta tik tiems menininkams, kurie sutikdavo išbūti 2 mėnesius, todėl buvo sudėtinga rasti žmones, kurie tiktų mūsų projektams.

Ptarmigan Helsinki

Pixelache 2010 festivalio uždarymo renginys. Antti Ahonen foto

I. K. Rezidencijas rengiate abiejuose miestuose. Kaip sekasi su jomis dirbti, ypač žinant, kad Helsinkyje neturit pastovių patalpų? Atrodo, tai labai įdomi praktika, tikrų pasaulio piliečių, nepririštų prie erdvės, dvasioje. Šiuo metu niekas neprivalo būti priskirtas prie vienos vietos, ir rezidencijos programos (ar organizacijos ar bet ko kito) forma yra labai lanksti. Ką apie tai manai?

J. W. F. Mūsų erdvės visados bus atviros žmonėms su įdomiomis idėjomis, kurios atitinka mūsų projektus – ypač socialiai atsakingus ir skatinančius aktyvų dalyvavimą. Tai viena priežasčių, kodėl aš stengiuosi vengti junginio „menininkas mūsų rezidencijos programoje“, kadangi mums svarbiau ne tai, kad žmogus būtų „menininkas“, bet tai, kad jis turėtų gerų idėjų – būtų kūrybingas praktikas (creative practitioner).

Leidimas vieną iš KK Nord rezidencijų perkelti į Taliną padėjo mums padalinti dotaciją, kadangi nebeturint patalpų Helsinkyje tapo labai brangu tiek suteikti erdves rezidentams, tiek ir organizuoti renginius. Kitos rezidencijos, kurias turime Taline, yra panašios, kokios buvo Helsinkyje – žmonės, kurie atvyksta dėl projekto trumpam laikui, miega ant grindų ir užsiima kažkuo įdomiu. Ką tik su mumis dirbo violončelininkas iš Škotijos, kuris čia gyveno savaitę, kurdamas ir vesdamas improvizavimo kūrybines dirbtuves abiejuose miestuose. Jis pats apmokėjo dalį savo išlaidų, todėl mums beliko pasirūpinti gyvenama vieta ir renginių organizavimu.

Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

I. K. Ką planuojate ateičiai, kalbant tiek apie rezidenciją, tiek ir apie renginių organizavimą?

Šiuo metu rezidencijos man yra antraeilis dalykas. KK Nord pinigai buvo labai reikalingi, bet jie nepadėjo Ptarmigan tiesiogiai, kadangi jie tiesiog padengdavo rezidentų išlaidas, bet buvo gana sunku surasti žmonių, kurie tilptų į mūsų kryptį ir dviejų mėnesių/šalių apribojimą. Rezidavimo idėjos esmė mane žavi, ir mes tikrai esam atviri bei norim padėti kūrybiniams praktikams, kadangi visados buvome išskirtinai susikoncentravę į tarptautinę publiką – kartais tai nutolina mus nuo kitų kūrybinių erdvių Taline, taip yra ir dėl to, kad iš esmės Ptarmigan’e dirba nevietiniai.

Iš kitos pusės, renginiai šiuo metu yra svarbiausia, ką mes darom – nuo 2009 metų liepos, kai pradėjom savo veiklą, suorganizavom daugiau nei 180 įvykių dviejuose miestuose. Mūsų rezidencijos programos ir kiti projektai tam ir skirti. Kartais tai labai vargina, ypač neturint paramos, tačiau mes nebegalim gyventi be tokios kūrybos formos.

Performansas Ptarmigan’e, Antti Ahjonen foto

Koncertas Ptarmigan’e, Antti Ahonen foto

John W. Fail

Ptarmigan Helsinkis

Ptarmigan Talinas

Ptarmigan Vimeo

Ptarmigan Flickr

Prieš porą savaičių ant devynaukščio stogo kažkuriame iš Kauno miegamųjų rajonų su atsitiktiniais draugais gėriau labai pigų vyną. Kartu su alkoholiu mano kraujyje tekėjo saldus laisvės pojūtis, kurio man, kaip ne vienam dienas naktis leidžiančiam siaurose Vilniaus senamiesčio gatvėse, taip trūko. Pamenu, kai, turbūt, to vidinio jutimo paskatintas, atsistojau ant briaunos, norėdamas pažvelgti žemyn.

Aš nebijau aukščio, tačiau tąkart išsigandau kai ko kito – galimybės atsispirti nuo stogą juosiančios skardos ir nugarmėti žemyn devynis paprasto gyvenimo aukštus, tos žemiškosios komedijos ratus.

Žengiau žingsnį atgal ir įsijungiau į užnugarėje vykstantį vakarėlį, tačiau šis jausmas manęs nebeapleido. Negalėjau suprasti, ar baisu kristi ar pasiekti žemės paviršių, ar kritimas pasirenkamas ar pasirenka tave. Galų gale tai, kad pasitraukiau dėl galimybės, reiškia, jog to norėjau, tik sau neleidau. Ką apie tai pasakytų Bas Jan Ader?

Menininkas gimė 1942 metais ir, atrodo, niekur netiko. Jo tėvą nužudė naciai, kai jam buvo vos dveji ir tai, berods, Bas Jan tapo gyvenimo mitu. Jis buvo išmestas iš Rietvald menų mokyklos Amsterdame. Pasak draugų prisiminimų, jam užtekdavę vieno lapo popieriaus visam semestrui: vis ištrindavo savo piešinius, vos tik šie būdavę baigti ir piešdavo ant viršaus.

Devyniolikos olandas išsiruošė tranzuoti į Maroką iš kur, įsiprašęs dirbti junga jachtoje, išplaukė į Ameriką, regis, laimės ieškoti. Ten rado sau žmoną ir filosofijos studijas, palyginti ramų gyvenimą ir dailės mokytojo darbą.

Sulaukęs 28 metų, 1970-aisiais Bas Jan Ader pradėjo savo trumpą kūrybos kelią pirmuoju filmu apie kritimą. Tuo metu visas pasaulis žavėjosi naujai užgimusia tylia, vengiančia apie save kalbėti minimalizmo srove, redukuojančia viską į grynas formas, atskleidžiančia dalykų prigimtis.

Manau, tai negalėjo nepaliesti Bas Jan, kuriam filosofija buvo kur kas daugiau nei teorijos. Tiesą sakant, šio menininko darbai tokie paprasti, jog visuomet balansuoja ant ribos tarp naratyvo ir nutylėjimo, banalybės ir filosofijos. Jis tikra minimalizmo dvasia viską redukuoja. Tik ne į spalvą ar formą, o į emocijas ir pajautas. Gravitacija kaip medija tam puikiai tiko – nematoma, visur esanti jėga, be kurios kūnai išsisklaidytų į tūkstančius atomų; mūsų nematomo kalėjimo grandinės ir visatos buvimo garantas.

Fall I ir II juntama gili europietiška melancholija, tylus susikaupimas bei priešprieša tarp kūniško skausmo ir sąmonės intersubjektyvumo. Filme Ader pats tampa savo stebėtoju, taip tarsi išsivaduodamas iš savęs, virsdamas trečiuoju asmeniu, tačiau nenustodamas būti asmeniškas: kūrėjas teigė esąs tik mediumas išorinėms jėgoms, veikiančioms jo kūną ir sielą. Joms pasiduodamas jis aptinka save fatališkame kritime ir pastarasis tampa jo gyvenimo ir kūrybos logaritmu.

Savo filme Nightfall, apšviestas dviejų lempų, Bas Jan, manau, balansuoja ant ribos tarp būties ir nebūties. Tai kelios minutės kupinos įtampos ir kontempliacijos, kuriose, kūno jėgoms apleidus, dingsta šviesa, dingsta ir jis pats. Nebūtis yra dar vienas šio olando kūrybos baras. Tai juntama visų pirma kūrybos braiže: visi „kritimo“ filmai baigiasi menininko išnykimu, o jis pats nekalbėdamas apie savo kūrybą elgėsi taip, tarsi paties niekada ir nebūtų buvę anapus kūrinių.

Trisdešimt trys gyvenimo, penkeri kūrybos metai tapo tarsi tyli auka, kurią įkūnijo paskutinis Bas Jan Ader darbas, savotiškas neišsipildęs triptikas In Search Of The Miraculous. Tai turėjo būti trijų dalių performansas, kurio pirmoji dalis vyko Los Andžele, nedideliam moterų chorui atliekant giesmes apie jūrą. Po šios uvertiūros menininkas leidosi į kelionę dvylikos pėdų jachta „Ocean Wave“ iš Keip Kodo į Airiją, turėjusią trukti kiek daugiau nei šešiasdešimt dienų. Tai būtų buvęs mažiausias laivelis, kada nors perskrodęs vandenyną. Performanso atomazga buvo suplanuota Bas Jan Ader tėvynėje, tačiau jai įvykti nebuvo lemta: po trijų savaičių atvirame vandenyne radijo ryšys nutrūko, menininkas dingo be pėdsakų, o laivelis praslinkus aštuoniems mėnesiams buvo rastas išmestas kažkur Airijos krantuose.

Dar kurį laiką niekas netikėjo, kad Bas Jan žuvo vandenyne. Sklandė gandai, jog kelionė suklastota, o pats kūrėjas lyginamas su Donaldu’u Crowhorst’u, keleta metų prieš jį neva nusižudžiusiu panašios kelionės metu. Šiaip ar taip, didžioji dauguma laukė jo sensacingai pasirodant.

Taip paskutinis Bas Jan Ader kūrinys tapo amžina melancholija ir laukimu, kažkuo primenančia biblinę Lozoriaus istoriją, kurioje pasidavimas ir mirtis sąlygoja gyvenimą naujoje dimensijoje. Paskutinė kelionė tapo didžiuoju pasakojimu, apgaubiančiu visus ankstesnius darbus ir juos paaiškinančiu: regis, imi suprasti, kodėl Bas Jan niekada neatsistojo ant kojų po vieno savo kritimų ir nenusipurtė dulkių nuo rūbų, kodėl gęsta šviesos, o kūnas yra tik kažkoks mistinis jėgų raiškos laukas. Nuo pat pradžių šis olandas savo kūryboje buvo dvejopas: objektas ir subjektas. Persipynę jie abu susiliejo į mitą apie Menininką, vis iš naujo įkvepiantį ne vieną kartą kūrėjų.

Mąsliai pabaigai pasitelksiu Tacita’os Dean žodžius apie Bas Jan Ader: whatever we believe or whatever we imagine, on a deep deep level, not to have fallen would have meant failure.

Straipsnio autorius Audrius Pocius.

Sveiki, taigi ir vėl jums siūlome įsigyti leidinių apie šiuolaikinį meną ir tuo pačiu darome jų visų apžvalgą. “Creative Review” šį mėnesį pasivadino neKalėdiniu numeriu ir vėl pristato begalę vizualių naujienų. Vienas mano dėmesį patraukusių straipsnių apie žaislus ir charakterius iš popieriaus. Grupė kūrėjų iš Prancūzijos teigia, jog medžiagos gaminti žaislams kainuoja brangiai, tuo tarpu popierius yra puiki alternatyva – būtent todėl žaislai iš popieriaus ateina į madą ir taip greitai plinta iš rankų į rankas.

Žinoma, prie šios tendencijos prisideda ir naujosios technologijos bei internetas,-  parsisiųsti ir atsispausdinti charakterio išklotinę gali kiekvienas, taip pasidalinti savo modeliu taip pat tapo labai lengva. Mokytojai naudoja šiuos personažus pamokoms, na o patys menininkai rengia dirbtuves su vaikais ir suaugusiais.

“Creative Review” taip pat paliečia knygų spaudos ir spaudos apskritai tematiką. Spaudos produktams vis labiau skaitmenėjant, knygos tampa šiokia tokia prabanga, o jų sovokimas labai keičiasi. Nebeperkame knygų vien dėl to, kad jas skaitytume, atvirkščiai įsigyjamos knygos mums svarbios kaip daiktai, kažkas mielo ir reprezentuojančio mus – tad knygų dizainas, spauda, popieriaus kokybė bei medžiagiškumo potyris tampa vis svarbesni. Interviu su danų dizainere Eliza Williams diskutuojama apie geros knygos dizainą bei apie tai, jog jeigu jau kažką šiomis dienomis darai su popieriumi, geriau daryk tai kokybiškai, įdomiai ir patraukliai arba nedaryk išvis.

Taip pat šiame numeryje rasite Vakarų Pasaulio kūrybinės rinkos palyginimą su Azija, labai įdomų straipsnį apie Liverpulio alternatyvią meno sceną, šiek tiek patarimų pradedantiems dizaineriams, grafinio dizaino tendencijų apžvalgas bei įdomiausių šiuo metu vykstančių renginių pristatymus.

Kaina 40 Lt.

Gruodžio mėnesio “Frieze” skirtas ne kam kitam, bet fotografijai. Rasite daug straipsnių apie fotografijos evoliuciją, suvokimą šiandien, įvarias diskusijas. Viename iš straipsnių taip pat aptariamas jaunimo kultas bei jo paplitimas meno tendencijose. Vis daugiau parodų rengia vis jaunesni menininkai, o jais domisi ne tik bendraamžiai, bet ir gausi vyresnioji karta, taip siekianti pajausti jaunatviškumą ir savo širdyje. Vis dažniau į šią sceną įtraukiami ne tik paaugliai ir jų patrakusi kasdienybė, bet net ir vaikai – jeigu stebėjote tendencijas turbūt pastebėjote Jungtinėse Valstijose bangavusią tendenciją apie keturmečius tapytojus ir aštuonmečius genijus, kurių paveikslai parduodami už neįtikėtinas kainas.

Dar vienas įdomus “Frieze” straipsnis pasakoja apie mūsų virtualėjančią kasdienybę bei narcisizmą, užvaldžiusį beveik kiekvieno saviraišką. Pasirodo narcisizmas ir vėl įtrauktas prie psichologinių sutrikimų, greta tokių ligų kaip depresija, tačiau ironiška tai, jog su “facebook” populiarumu, blogų kultūra bei nuolatiniu savęs pyškinimu su mobiliuoju telefonu, daugelis mūsų tampa asmenybėmis, kurias galima būtų priskirti “Narcizų” klubui. Kas su tuo vyks toliau ir kodėl tokie esame, plačiai diskutuotina, tačiau straipsnis įdomiai pristato šią tendenciją.

Kaina 38 LT. Šis numeris talpina gruodžio ir lapkričio naujienas, tad gausite dviejų mėnesių informaciją.

Turbūt galiu jau pradėti teigti, jog “Art Review” tampa mano favoritu, o šio mėnesio leidinys tiesiog kupinas ironijos ir įžuloko stiliaus. Tęsiama interviu tradicija su mirusiais įžymiais žmonėmis šį kartą pristato diskusiją su pačiu Plato, kuris savo filosofiniuose apmąstymuose nupaišė idealų miestą iš kurio žinoma turėjo būti išvaryti ne kas kitas, bet menininkai, kurie kaip patys suprantate griauna miestų harmoniją. Ką Plato mąsto apie šiuolaikinius menininkus ir ar pataria mums juos išvaryti už miesto ribos, rasite šiame numeryje. Mano dėmesį, kaip visuomet, patraukė ir šmaikštus šiuolaikinio meno žodynas, puikus pastebėjimas, jog menstruacijos yra šio amžiaus ir baltųjų kultūros prabanga (nuoroda į vis labiau savo laisve besidžiaugiančias merginas bei nenorą kurti šeimos) bei tolimesnis paaiškinimas kas yra modernizmas, tiesa trumpas: Modernizmas – žiūrėti į terminą “menstruacijos”. Šaradą spręskite patys.

Kaip visuomet įdomios ir intriguojančios New York’o, Berlyno ir Paryžiaus apžvalgos pasiūlys įdomių minčių bei nušvies dabartines tendencijas, tuo tarpu negaliu nepaminėti, jog šiame numeryje kaip niekad daug diskusijų apie Europos ir Pasaulio mastu kerpamą finansavimą menams ir švietimui bei apie šiokią tokią paranoją, susijusia  su nežinia, ko sulauksime rytoj. Aptariamos ir politinės aktualijos bei per keleta žemynų nuaidėję sukilimai streikų forma (praeitą savaitę milžiniškas streikas vyko ir Londone) bei ironiškos pastabos apie tai, jog nebeaišku ar menas tampa panašus vis labiau į politiką, ar atvirkščiai politika įgauna meno procesams būdingus bruožus. Turiu pripažinti šie pastebėjimai privertė šyptelti ir net linktelėti galvą, nes panašumų tikrai būta.

Kaina 36 LT.

Šio mėnesio “ICON” pristato stulbinančias architektūros bei dizaino naujienas. Tiesa, keletas puslapių skirta ir “Burning Man” festivaliui, kuris jau spėjo tapti pasaulinio lygio renginiu bei nuolatos su “ak” ir “oh” lyginamomis emocijomis. Mano dėmesį patraukė puikus projektas Norvegijoje, kurį matote pirmoje nuotraukoje – paminklas prieš keletą šimtmečių čia sudegintoms raganoms. Architekto pristatyme nušviečiama ir jo nuomonė apie Žydų Muziejų Berlyne, kuri turiu pripažinti ganėtinai kritiška ir verta dėmesio.

Įdomus straipsnis bei vizualika (nuotraukų serija) apie Belfaste vykstantį kasmetinį bendruomeninį ritualą, kuomet deginami įvairūs daiktai, galvojami norai bei atsisveikinama su nemalonia praeitimi. Šios struktūros, sudarytos iš žmonėms nebereikalingo šlamšto, sukuria įdomias kompozicijas bei tampa įdomiu artefaktu perteikiančiu vietines tradicijas, dinamiką bei akį patraukiančias savotiškas architektūrines formas.

Kaina 38 LT.

Jeigu dar neskaitėte ir nebuvote susidūrę su “VNA” leidiniu, pats laikas tai padaryti. Tai gatvės kultūros dienoraštis, pagaunantis viską kas šiuo metu aktualiausia šioje virbuojančioje subkultūroje. Naujausi piešiniai miesto erdvėse, underground’e vykstantys performansai, interviu su aktyvistais bei radikalesnių idėjų aprašymai daro šį leidinį įdomiu, savu bei kvepiančiu nuoširdumu. Skaitant šį nedidelio formato, bet kokybiškos spaudos leidinį, jautiesi tarsi kalbėtumeisi su draugais, besidalinančiais karštomis naujienomis, šiomis dienomis įvykusiomis viename tavo gatvės kampų.

Kaina 30 LT.

Tiek šį kartą naujienų iš šiuolaikinės kūrybos fronto, norinčius užsisakyti prašome susisiekti meno.duobe@gmail.com, įrašant prie subject laukelio “Leidiniai”. Geros dienos!

Esu toks tiesaus sukirpimo miesto vaikas, kad atrodo keista, kaip dar neturiu troleibuso ūsų ir kartoninio kavos puodelio vietoj dešinės rankos. Voliojuosi pievose kiek telpa, bet paskui kaip į musgaudį lekiu ten, kur yra gatvės ir koks nors šviesoforas. Skaitydama Bukowskio „A poem is a city“ apsiverkiu. Ir pati poetizuoju tą smogą bei mūrą iki persivalgymo – jau paauglystėj, kai žodžiai ėmė dėliotis į kažkokią giliai stalčiuje slepiamą kūrybą, į ją vis įlįsdavo suvelta urbanistika. Kūryba jau seniai išaugta ir išsižadėta, bet liko tas iškrypėliškas pomėgis įsivaizduoti, kad miestas yra mane priglobiantis, maitinantis ir kartais man paklūstantis gyvūnas. Kad visi tie laidai, vamzdžiai ir kaminai veda į kažką mėsingo ir plakančio, ką kartais gali išgirsti vienas naktį stotelėje.

Aš, aišku, tik svaičioju, o italų architektas Paolo Soleri svajojo, ir svajodamas braižė, skaičiavo, projektavo. Nuo 1970 m. Arizonos dykumoje lėtai kalasi vienas iš jo projektų – Arcosanti – miestas-laboratorija, mūrijamas viltimi tapti pirmuoju švariu, harmoningu ir darniu kaip skruzdėlynas ateities miestu. Statomas ir apgyvendintas savanorių, Arcosanti, net ir (kol kas?) nedūgzdamas gyvybe, supurto vaizduotę savo mokslinei fantastikai tinkama architektūra ir plačiais (o gal ir ne ką mažiau fantastiniais) užmojais.

Arcosanti yra pakankamai prisirpęs sumanymas – 1919 m. gimęs Paolo Soleri skaičiuoja jau ne vieną žilą plauką. Buvęs Franko Lloydo Wrighto mokinys iš pradžių išradingai užsiiminėjo žemiškais dalykais (Niujorko Moderniojo meno muziejuje saugomas ypatingai pripažintas jo tilto projektas), o persikėlęs su šeima į Naująjį pasaulį, t.y. Ameriką, 1956m. atsidėjo eksperimentams ir fantastinių miestų vaizdiniams, vienijamiems žodžio arcology, kurį leisiu sau sulietuvinti kaip archologiją. Archologija yra architektūros ir ekologijos jungties idėja, kurią fiziškai galima įsivaizduoti kaip nepaprastai tankų ir tuo pačiu kompaktišką miestą. Miestas-archologija plečiasi ne gatvėmis, o aukštais ir tuneliais, užimdamas kuo mažesnį žemės plotą, elektrą gamina saulės baterijos, maistas užauginamas šiltnamiuose, visos atliekos išnaudojamos ir perdirbamos, visi gyventojai savo darbu palaiko tokios sistemos gyvavimą. Tarša ir šiukšlynai archologijoje turėtų tapti nematytais svetimkūniais. Wired pateikia įdomų jau egzistuojančių archologijų pavyzdį – „Halley V“ tyrimų stotis Antarktidoje nėra miestas ar juo labiau tankiai gyvenama vietovė, bet nedidelė komanda joje visiškos izoliacijos sąlygomis veikia kaip bičių avilys. Archologijos antiteze galima laikyti Las Vegasą, kuris, nors ir veikdamas kaip didžiulė, tuneliais jungiama sistema, neskiria jokio dėmesio savo aplinkai ir resursų sąnaudoms.

Niekaip neužbaigiamas Arcosanti yra archologinė sistema dykumoje. Nors jame numatyta apgyvendinti 5 tūkst. žmonių, jų skaičius kol kas vos perkopia šimtą. Gyventojai gamina keraminius ir bronzinius varpelius pagal paties Soleri išrastą technologiją, juos pardavinėjant renkamos lėšos tolesniam miesto gyvavimui. Apsilankę Arcosanti linksniuoja žodžius „utopija“ ir „komuna“, valgo gyventojų užaugintas daržoves ir kartu su jais stebi nakties dangų, nedrumsčiamą miesto šviesų. Arcosanti architektūra – monumentali geometrija, banguojanti ir kylanti su vietine žeme maišyto betono statiniais. Po futuristiškais kupolais ir apsidėmis telpa gyvenamosios patalpos, šiltnamiai, kavinė, muzikos salė ir Soleri viso gyvenimo darbų archyvas. Projekte numatyta visa tai apgaubti dar keliais sluoksniais gigantiškų kupolinių struktūrų kaip kokiais nežemiškais svogūno lukštais. Žvilgsnis į miesto panoramą kelia panašius nuostabos ir jaudulio virpulius, kaip ir išprotėję Archigram projektai – judantys arba iš kapsulių sudėlioti miestai. Nuostaba ir nevalingas susižavėjimas, kad kažkas tai sugalvojo. Svajonės, vaizduotės siautuliai ir meilė nutryptai planetai yra nenusakomai gražu. Atrodo, tiek ir turėtų užtekti, kad susivyniojęs į lininę drobulę ir viską metęs iškeliautum gyventi švaraus, veganiško gyvenimo su kitais Gajos vaikais.

Turėtų užtekti, bet neužtenka. Tiesą sakant, mano susivėlusioje galvoje Arcosanti sukėlė prieštaringų emocijų bangas. Galbūt tai lietuviškas pesimizmas, bet esu įsitikinusi, jog prie tikrai švaraus ir sąmoningo miesto įmanoma pereiti tik ilgai ir sunkiai tempiant kryžių. Nuo Viduramžių jau gerokai atsispyrėme, tačiau mūsų žmogiškasis skruzdėlynas vis dar tebėra taršus ir tikrai ne rožėmis kvepia. Kita vertus, jis turi ypatingo spontaniškumo ir nuolat knibždančių gyvenimų poetikos, kurios nepagaminsi jokioje, kad ir neva urbanistinėje laboratorijoje. Mes juk esame netobula, seniai iš gyvūnijos gretų išvirtusi rūšis. Kai kuriems iš mūsų šaligatviai ir stogai jau yra savaip natūrali aplinka. Ar galėtume tokie būdami prigyti tobuloje rytojaus gyvenvietėje? Gal verčiau palikime ją steriliems ateities humanoidams ir rašytojams kaip įkvėpimą? Ir išvis, gal kur kas didesnė dovana planetai būtų visiems sąžiningai išsišluoti kiemus užuot investavus į stambias ir ambicingas dar vieno miesto statybas? Arcosanti yra nuostabi, bet nežinia, ar tikrai verta įgyvendinimo idėja. Ar bent jau tikrai ne dabar – tokie ateities nešimai į dabartį primena bandymus išmokyti trečioką braižyti funkcijų grafikus.

O gal, iš tikro, aš klystu. Galbūt esu pernelyg skeptiška ir trumparegė, kad pastebėčiau tikrą grožį ir genijų – nebūčiau pirma ir paskutinė tokia istorijoje. Paolo Soleri sugalvojo naivų, tačiau tikrai išskirtinėmis spalvomis žėrintį projektą, nors pradedamas įgyvendinti jis neapeina proziškos ir kartais net priešiškos tikrovės, ir vis labiau atrodo pasmerktas tapti gražia archologijos tiesų iliustracija, o ne gyvu įsikūnijimu. Matyt net pats rašytojas ne visada gali savo tekstą perskaityti tiesmukai – vaizduotė tarp eilučių ir paraštėse surastų didesnės ir tikresnės tiesos.

Susidomėjusiems utopija daugiau sužinoti galima čia. Įdomių Soleri idėjų siūlo Archdaily.