Iš pirmo žvilgsnio, tiek senasis, tiek naujai atgimęs burleskas atrodo kaip striptizo ir kabareto mišinys. Vis dėlto ši kultūrinė forma laikoma vienu satyros ar komedijos žanrų, dažnai pritraukiančių gausią heteroseksualių moterų auditoriją. Pertekliška, aktualu ir teikia malonumą (kiekvienam skirtingą, bet kartu panašų — „suvartojęs“ turi jausti nors trumputį pasitenkinimą). Būtent tai, ko reikia.

Pirmieji burlesko pasirodymai siekia XIX a. vidurį ir, anot istoriko Robert C. Allen, jis iškilo kaip muzikos, kabaretinio moterų šokio ir komedijos žanras, siekiantis atsakyti į klausimą „ką reiškia būti moterimi?“. Vėliau parodijuojama („burlesquing“) ne tik moteris, bet ir „aukštasis“ menas bei įvairūs aukštesniosios klasės įpročiai. Tuo metu šis „nesuprastas“ žanras meta iššūkį socialiniam, kultūriniam ir seksualiniam status quo. Viena burlesko pradininkių laikoma Lydia Thompson ir trupė The British Blondes. Nors tuo metu burleskas savo atvirumu gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinio, Lydia Thompson šokiravo jau vien tuo, kad viešai demonstravo kojas, aptemptas tik pėdkelnėmis. To meto moralė ir mados diktavo daugybę sijonų sluoksnių, skrupulingai slepiančių moters kūno formas.

Lydia Thompson XIXa. burlesko atstovė

Senasis burleskas labiau siejamas su politine satyra nei su seksualinėmis išraiškomis, tačiau yra populiarus išimtinai tik tarp vyrų. Galbūt dėl šios priežasties XX a. 3-4 dešimtmečiuose burleskas praranda populiarumą, o kiek vėliau ir galutinai pranyksta, jį pakeičiant atviram, lengvai suprantamam ir vartojamam striptizui. Tik vos daugiau nei dešimtmetį galima kalbėti apie burlesko atgimimą ir perteklinio, deviantinio moteriškumo sugrįžimą į sceną. Naujojo burlesko varomoji jėga — nostalgija senajam.

Burlesko kritikai kaltina šį fenomeną moters žeminimu, išnaudojimu ir sudaiktinimu, kur kūnas tampa preke ir vyrų žvilgsnio objektu. Kalbama, jog sąmoningumo ir moters laisvės pasirodymuose nėra ir nebus tol, kol moters kūnas bus uždarbio įrankiu. Tačiau judėjimo šalininkai, kurių vis daugėja, atsako, kad tai meno forma, kur moteris ir jos seksualumas yra ne tik objektas, bet ir subjektas — ji laisvai save demonstruoja, parodijuoja ir renkasi. Jame pastebimas moters įgalinimas — moteris išryškėja kaip sąmoninga, aktyvi, save kurianti būtybė. Tai ypač patinka trečiosios bangos feministėms, kurios neigia moteriškumo ir feminizmo nesuderinamumą. Net pačios šokėjos dažnai save įvardija feministėmis. Vis dėlto, burleskas be pasirodymo, seksualumo ir apnuoginto moters kūno neįsivaizduojamas. Taigi, bent jau vyrus šis žanras traukia tikrai ne dėl feministinių paskatų.

Burleskas — kaip „showing the girl“ ir tuo pačiu „parodying the girl“ — kuria bei konstruoja, bet sykiu ir kritikuoja mainstream moteriškumą. Pasirodymai demonstruoja moteriškumą, kuris populiariojoje kultūroje dažnai suvokiamas kaip tas, kurį reikia slėpti (pavyzdžiui, apkūnumas). Jis pertekliškas, ryškus, iššaukiantis (drabužiai, makiažas ir pan.), akivaizdžiai demonstruojantis kiek pastangų buvo įdėta jį sukurti ir palaikyti (priešingai madingam natūralumo įvaizdžiui). Liekna, aukšta, paaugliška manekenė niekada netaps burlesko šokėja ir tai, ko gero, paaiškina žanro populiarumą moteriškoje auditorijoje. Žanro, kuris parodijuoja ir juokiasi iš populiariosios kultūros primestų grožio standartų ir kūno projekto, reikalaujančio nuolatinės savikontrolės, dietų ar net plastinių operacijų.

Neatsiejami vizualiniai burlesko elementai yra raudonos lūpos, dirbtinės blakstienos, aukštakulniai, raudoni nagai (baltai nulakuojant pusmėnulį prie nago šaknies ir taip siekiant išryškinti pastangas ir darbą, kuris reikalingas grožiui kurti), korsetai ir moterišką figūrą pabrėžiantys drabužiai. Dažna burlesko karalienė kasdienybėje renkasi pin-up ar vintage stilių. Taip pat nevengia didelių, spalvingų old-school ar kitų stilių tatuiruočių. Šiuolaikinis judėjimas nėra vien darbas ar įvaizdis. Jis apima ir tam tikrą gyvenimo filosofiją bei vertybes — DIY (do-it-yourself), anti-konsumerizmas, mainstream kultūros atmetimas, perdirbimas (senų gaminių) ar thrift shopping. Estetinė burlesko pusė, nuolatos pabrėžianti moters seksualumą ir kūną kaip geismo objektą, tampa didžiausiu kritikų ginklu. Argumentas, jog burleskas yra moters fantazijų išraiška, nublanksta prieš nuomonę, jog tos moters fantazijos stebėtinai panašios į vyro fantazijas ir patriarchališkai sukonstruotą moters seksualumą.

Tiek akademiniame pasaulyje, tiek plačiojoje visuomenėje burleskas suvokiamas skirtingai, todėl neišvengiamai dalis šią subkultūrą ir teatro formą matys kaip feministinę refleksiją, kiti kaip sekso objektus ir kūnus, treti — kviesis religinių lyderių pagalbos dėl Sodomos ir Gomoros sugrįžimo. Ką manau aš? Apie feminizmą ir moters įgalinimą tokiame kultūriniame fenomene galima kalbėti tik nagrinėjant šokėjų sąmoningumą — kiek jos pačios suvokia burleską kaip komedijos žanrą, o kiek paprasčiausiai atkartoja tradicinius moterų vaidmenis bei normas.

Už straipsnį dėkojame Sigitai Doblytei

Foto: Karolis Sabeckis

Prologas trumpas. Klasikiniams dramaturgams reikia klasika tampančių režisierių — ir todėl šiek tiek lengviau rašyti apie jų bendrus kūrinius. Tada galima praleisti tą dalį apie pasiekimus ir nuopelnus visuotinei kultūrai — jie ir taip akivaizdūs. Tarkime, žodis „Šekspyras“ jau senokai yra labiau simbolis, nei pavardė. Visgi, paėmus vos vieną simbolį, sudėtinga išplėsti jį į išskirtinę interpretaciją. Kartu galima prijungti naujų prasmių paryškinus kai kuriuos mažiau matomus akcentus ir pridėjus modernumo (nors bendroji žmonijos idėja nekintanti, visgi prastas tonas yra juoktis iš praėjusio amžiaus sąmojų). Įvyksta reakcija, rezultatas — Oskaro Koršunovo teatro „Hamletas“.

Pasižiūrėjęs į veidrodį, gali atsidurti pelėkautuose. Nesvarbu, ar esi beprotis, ar princas, ar karali(a)us juokdarys. Gal visi trys kartu. Gal trys aptariamos, ir dar keliasdešimt antraeilių rolių, kurias galima atlikti net neužsitepus grimo. Dėl kiekvieno savos kasdienybės personažo nėra prasmės kaskart sėstis prie veidrodžio ir pieštis naujo veido. Juk kiekvieną kartą rizikuoji priešais pastebėti keistą tipą, klausiantį: „Kas tu esi?“. Žaidžia nebe baltieji prieš raudonuosius, čia tu prieš save. Laimėjęs išprotės, pralaimėjęs irgi. Skirtumas priklauso nebent nuo laiko — kiek truks, kol gerklėj pajusi metalą. Rapyra, pelėkautai ar gyvsidabris — nebėra svarbu, kokia forma. Tavo laikas spektaklyje baigėsi, užleisk vietą kitam.

Apie OKT „Hamletą“ sunkoka kalbėti neminint atspindžių. Veidrodžiai riša žiūrovus su personažais, personažų vidų su vaidmeniu, kurį jie atlieka savo gyvenime. Klaudijaus (Dainius Gavenonis) kaltė dėl nužudyto brolio gali virsti spjūviu ant žiūrovo atspindžio. Stebėtojai nusikalsta ne mažiau nei patys veikėjai, nes jie tik žiūri, bet nieko nekeičia. Hamletas ilgai buvo tokioje — stebėtojo — padėtyje. Gal dėl to Dariaus Meškausko personažas — subrendęs ir išsodrinęs savo neapykantą, jo pamišimas apskaičiuotas. Kuriasi susivijęs daugiasluoksnis konfliktas — dabartinis karalius kovoja ir su savo dvilypumu (D.Gavenonis įkūnija tiek Klaudijų, tiek ir mirusio karaliaus šmėklą), ir su Hamletu, teisėtu paveldėtoju.

Svarbiausi paties Hamleto nesutarimai kyla viduje, stebint tai, kas dedasi aplink — nepateisinama motinos (Nelė Savičenko) išdavystė nukreipia į nepasitikėjimą moterimis, tai kartu sutrukdo santykius su Ofelija (Rasa Samuolytė). Bendrasis dekadansas rūmuose stabilumo taip pat nesuteikia. Ofelijos tėvas Polonijus (Vaidotas Martinaitis) — pigaus nuolankumo ir veidmainystės maestro. Rozenkrancas ir Gildensternas, du dvaro freilinai, papildo spektaklį metroseksualiu šarmu. Greta jų gyvumo įneša guvūs sargybiniai ir Hamleto draugas Horacijus (Julius Žalakevičius), chuliganišku linksmumu prataškantys gedulingą atmosferą.

Ji kuriama puikiai derinant garsą ir apšvietimą, jutimas slenka nuo malonaus sunkumo iki grėsmingos padūmavusios mistikos. Laikas nuo laiko slėgimą prastumdo raudona juokdario nosis ir ją dėvintis nebylus padaras, skleidžiantis lengvą paranoją. Neaišku, ar jis atspindi emociją (kaltė? išdavystė? agresija?), ar tai tik dekoratyvus kontrastas mirusiam rūmų klounui Jorikui.

Scenografija subtili, nukreipianti į Šekspyro „Globus“ teatro iškabą, skelbusią, jog vaidina visas pasaulis. Pagrindinis elementas — staliukai grimuotis su veidrodžiais. Viena įdomiausių vietų spektaklyje dar labiau pagilina teatro teatre idėją: čia vyksta keliaujančių aktorių spektaklis, kurį Hamletas panaudoja demaskuojat nusikaltėlius. Karališkasis dvaras kartu ir stebi pasirodymą, ir jame vaidina. Aukščiau visko stovintis Hamletas režisuoja, iš motinos ir patėvio reakcijų mėgindamas išskirti patvirtinimų apie tėvo nužudymą. Panašu, jog Hamletas yra lėlininkas, manipuliuojantis savo žaislais mechaninėmis šypsenomis. Jų dirbtinumas yra įrodymas, kad spėjimai tikri.

Tikrovės ir abejotinų jos atspindėjimų santykis negali vesti prie jokių išvadų. Kiekvienas turi savo realybės versiją, priklausomą nuo asmeninio patyrimo. Ji kuriama stebint aplinką ir bandant nuvalyti daugiasluoksnį grimą, dengiantį grynąją daikto idėją. Dažnai tai nėra įmanoma. Bet gal ir nėra svarbu — miręs karalius niekuo ne pranašesnis už savo mirusį juokdarį.

Kas yra Himalajai tikriausiai žinome visi. Siauras žemėlapio ruožas, vagojantis Kinijos teritorijos pietvakariuose sienas, ties Tibeto plynaukšte. Tai atšiaurios rytų gamtos bei jos galios pavyzdys, tuo pat metu – Pasaulio stogas. Dabartinėje Kinijos teritorijoje esančių kalnų gūbrių ir tibetiečių budizmo šventyklų grožį atpažįsta bei garbina daugelis pasaulio šviesuolių ir kovotojų už laisvę. Įstabus Tibeto šalies grožis, pasiglemžtas diktatoriškų jėgų gniaužtų, jau šešis dešimtmečius skendi nelaisvės tamsoje, kuomet 1950 m. buvo įbruktas į svetimos valstybės glėbį.

Kai kurie gal yra susipažinę su šiuo pasaulio stebuklu kiek giliau: religiniu ir kultūriniu aspektu. Kai kurie galbūt pažįstami paviršutiniškiau: matytais straipsniais, nuotraukose, atsitiktinių istorijų nuogirdose, pasakojimuose. Kai kurie gal net aplankę ir įsitikinę šio stebuklo didybe patys… Tačiau yra tokių, kurie iš pirmo žingsnio pamilsta tai, ką pamato bei sugrįžta vėl, ir vėl lyg nematomos rankos vedami, kad pajustų dar kartą. Vienas tokių, savo aštriu žvilgsniu ištyrinėjęs šias kampuotas pasaulio stogo viršūnes, užfiksavęs jos laukinę sielą šviesos meno būdu žmogus. Dvasingumą ir kūrybą sujungdamas į sielos atšvaitų istoriją, pasitelkęs sakralinių erdvių kelionių maršrutus ir fotografiją, laisvasis keliautojas skinasi kelią į Tibeto šerdį.

Tikriausiai jau pažįstate kas jis. Tai žymusis keliautojas, fotografas ir japoniškos poezijos kūrėjas – Paulius Normantas. Save jau seniai pakrikštijęs Budos kariu, ir pasivadinęs budistiniu lietuvišku vardu – Laisvas Vėjas, menininkas save vadina trumpiau – Lai Vėjumi.

Tik žmogus – vėjas gali šlamėti lengvu žingsniu per kalnų viršūnes, su nenuilstančia ir pastabia foto-objektyvo akimi, nešti vis naujus Himalajų lobyno brangakmenius į pasaulio šviesą. Garsus fotomenininkas, viso pasaulio pilietis, Paulius Normantas, išmaišęs kiaurai Himalajų kalnynus, tikina, kad jo širdis liko juose. Dabartinis fotografo tikėjimas yra rytų filosofijos ir krikščionybės sintezė. Leisdamasis į eilines ekspedicijas po pasaulį, Lai Vėjus išpažįsta vienintelę religiją – Dievą viduje, kuris yra visų pasaulio religijų atstovas viename asmenyje. Gėrį ir šventovių energiją gerdamas, lyg saldžia mantra išklodamas savo kelius ir takelius po daugelio negirdėtų tautelių kaimus ir gyvenvietes, fotografas keliauja liesdamasis prie gyvų ir akinančių savo tyru baltumu kitataučių sielų veidų, šerpetotos, grubios kalnynus juosiančios gamtos rankos, pirmykščiu gaivališkumu dvelkiančių gyvenviečių.

Fotografas išleido jau vienuolika fotografijos albumų, kuriems medžiagą sukaupė ekspedicijų metu, tiriant rytų šalių gamtos bei gyventojų kultūrinį, dvasinį aruodą. Menininkas tikisi papildyti šių albumų gretas dar bent dešimčia panašių, tik naujų. Paskutinis fotoalbumas – „Auksinis Budos vėjas“, išleistas 2009 m. gruodį buvo puiki dovana pasitinkant Naujų metų pradžią. Šis albumas kaip ir ankstesni dalinasi kelionių metu surinktu dvasiniu ir kultūriniu rytų šalių palikimu. Taip pat, pakelia, nuneša savo auditoriją, kur ir ankstesni Pauliaus Normanto kelionių nuotraukų rinkiniai – į kultūros, tradicijų ir būties, dvasingumo šaknų paieškų erdvę, išorėje ir žmogaus viduje.

Dauguma P. Normanto nuotraukų albumų „spalvinama“ juodai-baltai, kone grafine maniera. Menininkas jose išryškina faktūrą, formas, nuotaikas. Jo objektyvo akis išlieja eiles popieriuje apie dvasingumą, žmonių sielų taurumą ir naivų gyvybės ir žmonijos susijungimą viename gyvenimo momente. Nuotraukoje. Fotografas stengiasi išgvildenti gyvybės laikinumą, tradicijos tęstinumą ir sakralinę rimtį, tvyrančią aplinkoje. Spalvomis P. Normantas išmargina šventyklas ir nerimastingus, pavėjui besiplaikstančius vienuolių ryškiaspalvius apdarus. Šiose nuotraukose gyvena šimtmečiais tęsiama tradicija, išsiskleidžianti visu didingumu esamoje akimirkoje. Pagrindinį vaidmenį atlieka mistifikuotas buvimas dabartyje, susitaikymas su būtimi, apjungiant visa tai šventu ritualu, amžių tradicija. Tai ypač ryškiai pastebima menininkui fotografuojant paskutinę išlikusią rytuose Butano karalystę. Šiame albume fotografo objektyvas pražysta gyvomis spalvomis, kompozicija, liepsningu medžiagų ir spalvų šokiu formoje.

Fotografo kūrybinei ugniai labai artimos japoniškos haiku eilės. Rinkinyje „Baltas“ pinasi žodžiai ištrūkę iš autoriaus sielos glūdumos su natūraliais Himalajų gamtos atvaizdais. Fotografijų albume išmoningas fotografo žvilgsnis rėžia griežtas, juodai-baltas, figūrines, faktūriškas ir formas išryškinančias žvilgsnio skaidres. Tai lyg laiškai iš Himalajų, juose išdygusios gyvybės – vaikų akyse.

Fotografo gimtinė – Lietuva. Čia jis visuomet sugrįžta, nors ir kaip toli būtų iškeliavęs. Tačiau Vengriją laiko savo antrąja gimtąja žeme. Jis yra šios šalies pilietis jau šešiolika metų. Vengrijoje išaugo jo vaikai: sūnus ir dukra.

1992 m. P. Normantas buvo apdovanotas Vengrijos valstybės „Pro Cultura Hungarica” medaliu už nuopelnus kultūros srityje. Daugelis parodų surengta būtent šioje valstybėje. Tad, nenuostabu, kad pirmiausius valstybinius apdovanojimus jis nuskynė būtent Vengrijoje. Jau po septynerių metų buvo pripažintas menininko indėlis ir į Lietuvos kultūrinį gyvenimą – Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Vėlesni kūrybos metai taip pat buvo vainikuoti gausiu premijų ir apdovanojimų Lietuvoje bei Vengrijoje lietumi. Žymaus fotografo autorinės parodos buvo rengiamos tokiose pasaulio valstybėse kaip: Indija, Nepalas, Kambodža, Tailandas, Prancūzija, Airija ir kt. Europos bei Azijos šalyse. Paulius Lai Vėjus – tai gilų įspūdį paliekantis keliautojas ir fotografas, poetas, nešantis gėrio, grožio ir būties didybės žinią į Lietuvą bei pasaulį, savo subtilių sielos atspindžių – laiškų pavidalu.

Už straipsnį dėkojame Agnei Bartišiūtei-Janušienei.

Nuotraukos: Paulius Normantas.

Šių metų sausio – vasario mėnesiais Kaune buvo eksponuojama Vilniuje ir Klaipėdoje jau pabuvojusi japonų tradicinio meno paroda. Kauno M. Žilinsko meno ir dailės galerija visiems savo lankytojams siūlė unikalią galimybę prisiliesti bei gyvai išvysti ilgaamžes ir kerinčias japonų meno tradicijas ir pajusti rytietiškosios kultūros dvasią.

Parodoje didžiausią garbės vietą užima Masu Yamamoto pasiūti 31 šilkinių kimono. Menininkė šiuo amatu užsiima jau 35 metus, o jos du pasiūti kimono puikuojasi Japonijos imperatoriškosios šeimos garderobe. Šie šilkiniai apdarai yra išskirtiniai kiekviena savo siūlele, spalva ir raštais. Kimono apdaras puikiai atspindi japonų ilgaamžes simbolikos tradicijas: kuo apdaras spalvingesnis – tuo jaunesnis bus jo savininkas ir priešingai – sodri spalva reiškia, kad savininkas senas, o moteriškojo kimono rankovių ilgis nusako moters šeimyninę padėtį. Rūbas taip pat ypatingas tuo, kad šilko medžiaga vasarą kūnui suteikia malonią gaivą, o japoniškosiomis žiemomis – šilumą. Žinoma, nuolatos modernėjančiame pasaulyje kimono nebėra kasdienis japonų rūbas: juos velkamasi tik per brandos šventes (merginų dvidešimtuosius gimtadienius), vestuves ir arbatos gėrimo ceremonijas. Šiuolaikinis kimono – prabangos dalykas, perduodamas iš kartos į kartą, jo kaina gali viršyti 10000 JAV dolerių.

Neatsiejama kimono dalis tai – japoniškasis obi (diržas). Šie diržai taip pat siuvami iš šilko, bet nėra derinami su pačiu kimono, tad dažniausiai apdaro ir diržo spalvos nesutampa. Obi tai daugiau spalvinga kimono stiliaus detalė, įdomi savo užrišimo technikų įvairove. Parodoje buvo eksponuojami 7 obi ir kiti 12 Yoshiko Ogura menininko siuvinėjimų.

Dailininkė Yumiko Matsumoto parodoje pristatė ir nuostabią kriauklelių geldelių tapybą.

„Japonijoje yra tradicija žavėtis metų laikų kuriamu gamtos grožiu, mėgautis švelniais jausmais, atsipalaidavimu, vienišumu, atgaiva ir Ka-Chou-Fu-Getsu (Gėlė-Paukštis-Vėjas-Mėnulis) grožio teikiamu įkvėpimu. Mano kriauklėse pajusite gamtos kaitą, kuri įkvepia ir sukelia romantišką nuotaiką. Paprastai aš tapau kriauklių poras. Kriauklių geldelių poros yra žaidimas, kuriame reikia atrasti geldelės porą pagal išorinį raštą ir nuostabų piešinį vidinėje geldelės pusėje. Šį žaidimą Japonijoje merginos žaisdavo Heiano epochoje (8-12a.). Kadangi geldelė turi tik vieną atitinkančią porą, kriauklių geldelės tapo puikių vyro ir žmonos santykių simboliu ir buvo dedamos į kraitį. Edo epochoje (17-19a.) geriausių menininkų darbai buvo rodomi aukštuomenės vestuvėse. Dabar šis paprotys išnykęs ir kriauklių poros yra tik gražūs meno kūriniai“. — pasakoja parodos autorė.

Per 24 metus kruopščiai įvaldžiusi kougou (smilkalų dėžutės) piešimo techniką, menininkė yra pripažinta visame pasaulyje, o jos darbai pastoviai eksponuojami Japonijos meno galerijose. Pati Matsumoto ne kartą buvo išrinkta UNICEF atvirukų autore.

Šią nuostabią pažintį su Japonija užbaigė menininkės Yoneko Namai drožinių paroda. Čia eksponuojami 30 kamakurabori dirbinių. Daugelis šių drožinių tai arbatos gėrimo ceremonijos atributai. Ši ceremonija – tai meditacija gamtoje ir grožėjimasis pražydusių vyšnių žiedlapiais. Iš raudonmedžio drožinėjami indai yra labai lengvi ir patvarūs.

Parodoje kai kurie žiūrovai galėjo susidaryti klaidingą pirmąjį įspūdį, kai nesiklausant gidės istorijos ir netrypčiojant prie kiekvieno eksponato nepamatė nieko įspūdinga. Spalvingieji kimono, matyti filmuose, parodoje vaizduojami sodrių spalvų ir išdabinti kukliais piešiniais. Stebint japonų meno parodas reikėtų vadovautis sena taisykle, jog norėdamas įžvelgti išorinį grožį, pirmiausia turi išmokti pastebėti vidinį. Tokie eksponatai reikalauja atidumo ir įsigilinimo. Tad pažintį su rytų tradicijomis geriausia pradėti nuo trumpų filmų apie Japoniją, kur rodomi Japonijos vaizdai ir papasakojama šilko atsiradimo legenda bei pristatoma japonų simbolika.

Už straipsnį dėkojame Agniui Vaičiūnui.

Visai neseniai susidūriau su naujiena, jog kultūrinis leidinys „Miesto IQ“ keičia savo pavadinimą ir iš kultūrinio leidinio tampa ekonomikos, politikos ir kultūros leidiniu „IQ. The Economist“. Apie egzistavusį leidinį turėjau savo nuomonę, pripažinsiu nevertinau jo kaip pačio sėkmingiausio projekto kultūros žiniasklaidoje, tačiau tobulėti ir į kažką išaugti galimybę jis tikrai turėjo. Todėl išgirdusi, jog dar viena iniciatyva neišsilaikė, buvau tikrai pesimistiškos nuotaikos, tuo labiau, kad dar visai palyginus neseniai, prieš atsirandant „Miesto IQ“, bankrutavo ir iš akiračio išnyko leidinys „Istorijos“. Visgi, kad ir kaip snobų nevertintas, „Miesto IQ“ pristatydavo naujienas jaunimui suprantama kalba, galėjo pasiūlyti straipsnius, suprantamus platesniam kultūra besidominčiam žmonių ratui, ne tik siauram išsilavinusių menotyrininkų ar menininkų būreliui, ką siūlo didžioji dalis Lietuvoje egzistuojančių leidinių.

Keistas pasirodė faktas, jog greta naujojo „IQ. The Economist“ egzistuos ir neseniai Lietuvoje pradėtas leisti „Inteligent Life“, kuris savo tematika ir rubrikomis atrodo labai artimas pirmajam leidiniui. Pati „Miesto IQ“ komanda dvejoja, tačiau nusiteikusi optimistiškai, kita vertus, o kas jiems belieka? Leidinys jau panaikintas, o kelias atgal vargu ar beegzistuoja. Asmeniškai, labiau vertinu pirmojo leidinio, grynakraujo kultūrinio „Miesto IQ“ idėją, nematau jokio patrauklumo dar viename, rubrikų „kokteiliu“ galinčiame pasigirti ir į plačiąją visuomenę orientuotame chameleone. Jau seniai turime „Versus“ ar „Verslo Klasę“, nesu nusiteikusi neigiamai tokių leidinių atžvilgiu, tačiau tik ne tokiu atveju kai jie pakeičia ir taip Lietuvoje vos ant dviejų rankų pirštų suskaičiuojamus kultūrinius leidinius. Taigi konstatuoju, jog šio leidinio išnykimas yra gryniausias praradimas.

Kitas klausimas – kodėl „Miesto IQ“ išnyko? Ne kartą man kilo nuostaba matant kaip dažnai mūsų „kultūrininkai“ nešasi net po keletą leidinio numerių į namus ir garsiai konstatuoja – o kam pirkti, jei galiu gauti ir nemokamai? Na taip, gavome ir jūs gavote, daugiau nebegausime, o jeigu mūsų visuomenė ir toliau galvos, jog visos gėrybės byra iš stebuklingo rago, kad nereikia remti leidinių, nereikia pirkti knygų, nereikia pirkti mėgstamų atlikėjų plokštelių, tai turėsime analogiškus rezultatus – iniciatyvos dings, leidiniai bankrutuos, renginių nebebus, o jauni talentai visi iki vieno emigruos, ką sėkmingai daro ir šiuo metu. Bet kokiu atveju siūlau interviu su optimistiškai nusiteikusiu „Miesto IQ“ komandos nariu, Andriumi Petkevičiumi.

Gintarė Žitkevičiūtė. „IQ. The Economist“ žada skaitytojui buvusios „Miesto IQ“ komandos kuruojamą kultūros skiltį, visgi ar galės leidinys savo pavadinime turintis „The Economist“ terminą išlaikyti lygiavertišką kultūros ir meno apžvalgą lyginant su politikos ir ekonomikos sritimis?

Andrius Petkevičius. Jei teigiate, jog „Miesto IQ“ iki šiol pateikdavo skaitytojams kokybišką kultūros ir meno apžvalgą, tai ji tokia pati išliks ir toliau. Nei vienas „Miesto IQ“ komandos narys nėra atleistas ir jei taip bus patogiau, galima galvoti, jog „Miesto IQ“ niekur nedingo, jis tiesiog suplonėjo ir tapo žurnalo „IQ. The Economist“ dalimi.

G.Ž. Ar nemanote, jog Lietuvoje skaitytojas nenori matyti šalia žodžio kultūra tokius terminus kaip ekonomika ir politika?

A.P. Būtent šiuo klausimu vykdome tyrimą ir iš jo preliminarių rezultatų matyti, jog mūsų skaitytojas yra platesnių pažiūrų nei jūs galvojate. Džiugu žinoti, jog daugumai skaitytojų žurnale vykstantys pasikeitimai atrodo, kaip papildoma vertė, o ne kaip papildomas, nereikalingas balastas.

Žinoma, bus tokių žmonių, kurie nebepirks žurnalo būtent dėl jūsų minėtų priežasčių, bet, tikimės, jų bus mažiau, nei naujų skaitytojų, kurie pirkdami „IQ. The Economist“ vedami kitų motyvų, galbūt, atras kultūrą.

G.Ž. Kaip manote, kodėl mūsų visuomenėje pastebima tendencija, jog piliečiai nesuvokia, kad kultūra ir menas turi būti išlaikomi jų pačių iniciatyva, o ne iš kažkur atsirandančiomis lėšomis?

A.P. Manau, jog mūsų visuomenei dar reikia duoti šiek tiek laiko atsigauti po sovietinės „kultūrinės“ tradicijos, kai viską buvo stengiamasi gauti „po blatu“. Žmonės sužinoję, jog dirbi teatre, rengi kino festivalį ar kuri žurnalą, didžiuojasi, jog kultūra gyva, bet stengiasi gauti ją nemokamai. Manau, turėtų būti atvirkščiai, žmonės turėtų būti pilietiškesni ir jausti prestižą remdami kultūrą.

Kita vertus, pilietiškumas neateina savaime, kiekvienas žmogus turi gyventi nuolatiniame saviugdos procese ir plėsti savo žinių ratą, aktyviai virti ne tik kultūriniame katile, bet ir šalies gyvenime (pvz., neignoruodami šalyje vykstančių rinkimų ar pan.). Tikimės, jog žurnalas „IQ. The Economist“ prisidės prie pilietinės visuomenės kūrimo ir padės praplėsti skaitytojų akiratį už kultūros rėmų.

G.Ž. Ar galėtume teigti, jog „Miesto IQ“ išnykimas yra tiesiogiai susijęs su mūsų visuomenės abejingumu, kuri verkšlena netekusi leidinio, tuo tarpu pati neprisideda prie jo gyvavimo skirdama keletą litų leidinio įsigijimui ir prenumeratai?

A.P. Jei sakydama „visuomenė“ turite omenyje skaitytojus ir prenumeratorius, tai esam jiems labai dėkingi, jog padarė beveik viską, kad leidinys gyvuotų. Žurnalo „Miesto IQ“ skaitytojų skaičius nuolat augo ir pardavimai didėjo, deja, kultūriniam žurnalui skaitytojų „paramos“ neužtenka.

Šioje vietoje susiduriame su realybe ir ta kita „visuomene“. Kaip žinia, žurnalo, kuris siekia išsilaikyti save pats, pagrindinė maitintoja – reklama, o jos į kultūrinį žurnalą daug pritraukti sunku. Man patiko vieno potencialaus reklamos davėjo pasakymas, jog „Miesto IQ“ skaitytojas per mažai vartoja. Tai lyg ir komplimentas mūsų skaitytojui, kuris, džiugu, jog nėra konsiumerinės bandos dalis, tačiau tuo pačiu, tai tarsi peilis žurnalo egzistavimui.

Tęsiant temą apie abejingą visuomenę, galima kalbėti ir apie pvz. Kultūros rėmimo fondą, kuris remia įvairias iniciatyvas, bet tik ne „Miesto IQ“.

G.Ž. Grįžkime prie „IQ. The Economist“ – kuo šis leidinys skirsis nuo „Inteligent Life“, neskaitant to, jog pirmasis bus leidžiamas kiekvieną mėnesį, tuo tarpu „Inteligent Life“ kartą per ketvirtį metų?

A.P. Kaip sako „Intelligent Life“ redaktorius Ed’as Carr’as – „Intelligent Life“ – tai tas pats senas geras „The Economist“ tik su vakarine suknele ir atostogų bei poilsio nuotaika“. Iš esmės „IQ. The Economist“ – skirtas gauti žinioms, o „Intelligent Life. The Economist“ – malonumui.

G.Ž. Priimdami tokį sprendimą turbūt esate tikri, jog naujasis leidinys sulauks didesnio populiarumo, juk jis bus orientuotas ir į platesnę publiką, tačiau ką galėsite pasiūlyti išskirtinai kultūra ir menu besidominčiam skaitytojui?

A.P. Kaip jau minėjau, „Miesto IQ“ komanda niekur nedingsta ir naujojoje žurnalo versijoje skaitytojas ras temas, kurios jį domino ankstesniuose numeriuose.

G.Ž. Ne paslaptis, jog „Miesto IQ“ tikslinį segmentą sudarė ir jaunimas, retai besidomintis politika ir ekonomika, ar nemanote, jog šis skaitytojas nusisuks nuo naujojo leidinio, o „Miesto IQ“ išnykimas atvers rinką atsirasti naujam kultūriniam leidiniui?

A.P. Seniai baigėsi ta era, kai konkuruodamas galėjai pasiekti gerų rezultatų. Gudrus ir sėkmingas tas, kas randa naują nišą, o ne tampa kažkieno konkurentu ar ateina jau į atrastą erdvę ir ten piktai grūmoja konkurentui pirštu. Dar labiau ši tendencija tinka kultūros žiniasklaidai, todėl mes tik džiaugsimės jei į rinką ateis naujas kultūros leidinys. Duok die tai būtų tiesa.

G.Ž. Jau beveik metus veikia „Miesto IQ“ internetinis portalas? Kokia bus jo tolesnė ateitis? Ar jis taip pat mutuos į platesnių tematikų portalą?

A.P. www.miestoiq.lt toliau gyvuos kaip kultūrinis portalas/tinklalapis. Jis keisis, tačiau ta mutacija vyks kultūros temų rėmuose.

G.Ž. Viena jūsų rašytojų Lina Sabaitytė teigė, jog „IQ. The Economist“ sudarys nemažas procentas verstinių straipsnių, kokią įtaką tai turės jūsų autoriams? Ar jiems bus pasiūlyta rašyti į „Miesto IQ“ internetinį portalą?

A.P. Daugiausia „IQ. The Economist“ verstinių straipsnių bus ekonomikos temomis, politika ir kultūra dažniausiai bus kuruojama vietinių redaktorių ir žurnalistų. Žinoma, pokyčiai darys įtaką mūsų autoriams. Bus vykdoma griežtesnė atranka publikuojamiems straipsniams, nes jų bus mažiau. Taip pat čia galės pasireikšti ne tik kultūros temomis rašantys žurnalistai.

G.Ž. Jeigu „Miesto IQ“ internetinis portalas išlaikys kultūrinę tematiką, ar žadate kelti straipsnių kokybės kartelę, priartinti ją prie buvusio leidinio formato? Ar visgi „Miesto IQ“ portalas išlaikys tinklaraščio veidą?

A.P. Tinklalapis www.MiestoIQ.lt išlaikys kultūrinę tematiką. Nuolat atsiranda naujų autorių, kurie entuziastingai įsilieja į komandą. Pokyčiai – tik į gerą. Beje, atsiras ir naujų internetinių projektų, susijusių su „The Economist“ vardu.

G.Ž. Kodėl „Miesto IQ“, ieškodamas pokyčių, pasirinko būtent bendradarbiavimą su „The Economist“, o ne tarkime su sėkmingai pasaulyje veikiančiais, skaitomais ir vertinamais meno tematikos leidiniais kaip „Art Review“, „Frieze“,„Art Forum“ ar kitais?

A.P. „Miesto IQ” požiūriu kultūra – tai ne tik menas. Tai žmogaus santykis su civilizacija, todėl žurnalas, jei jau prireikdavo lygintis su kuom nors iš pasaulinių grandų, visada lygiuodavosi labiau prie„NEW YORKER”, nei prie „Art Review” ar „Frieze”.

O dėl „The Economist” tai įdomi istorija. Mūsų atstovas nuvykęs į Londoną, pas pastarojo žurnalo redaktorių, sužinojo, jog nusprendus kurti „Inteligent Life”, jo leidėjai žurnalą galvojo pavadinti „IQ“ (deja nespėjo užpatentuoti). Čia labai sutapo tiek „Miesto IQ“ tiek „The Economist“ atstovų požiūris į leidinių koncepciją, todėl ir gimė bendradarbiavimo idėja.

G.Ž. Dar visai neseniai „Miesto IQ“ leidinį ir prekybinį ženklą garsino Lietuvos mastu surengtas ir didelio susidomėjimo sulaukęs viršelio konkursas? Ar nemanote, jog staigus pavadinimo ir prekinio ženklo pasikeitimas gali pakenkti ilgą laiką kurtam leidinio įvaizdžiui?

A.P. Jei kalbame apie įvaizdį ir prestižą iš viršelių kūrėjų perspektyvos, tai, manau, jog ateityje motyvacija sukurti viršelį gerai žinomam tarptautiniam prekės ženklui, turėtų būti dar didesnė.

O dėl prekės ženklo pakeitimo, tai natūrali praktika. Daugelis įmonių daro įvairius pakeitimus siekiant geresnių rezultatų, žinoma, tame yra rizikos, bet visada tikimės, jog permainos išeis į naudą. Sutikite, geriau keistis, nei mirti.

Dėkojame Andriui už atsakymus bei raginame visus aktyviau prisidėti prie kultūros rėmimo, niekas jos neišlaikys geriau, nei mes patys. „Miesto IQ“ kolektyvas prašo jus užpildyti anketą, kurią rasite čia.

Nuotraukų autorius: Karolis Sabeckis

Vasario mėnesį Kazys Varnelis šventė savo devyniasdešimt trečiąjį gimtadienį. Alsėdžiuose gimęs, Kauno meno mokykloje, Vienos meno akademijoje tapybą studijavęs menininkas išgarsėjo Jungtinėse Valstijose (ten gyveno Čikagoje ir Stokbridže) savo dekoruotomis bažnyčiomis ir, svarbiausia – op meno, minimalizmo stilistikai priskiriama tapyba bei erdvinėmis konstrukcijomis. Jo darbų yra šešiuose JAV muziejuose, privačiuose rinkiniuose. Visą gyvenimą K. Varnelis taip pat kolekcionavo įvairius su Lietuvos istorija ir kultūra susijusias vertybes, Vakarų Europos ir Tolimųjų Rytų meno eksponatus. 1998 metais menininkas ir kolekcionierius grįžo į Lietuvą. Savo kūrybą ir kolekciją jis padovanojo Tėvynei. Vilniuje veikia Kazio Varnelio namai-muziejus (Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas), kuriuose K. Varnelis ir gyvena su savo žmona. Siūlome pokalbį su menininku.

Vidas Poškus. Paprastai teigiama, kad lietuviška tapyba yra koloristinė. Remiantis šiuo aspektu galima teigti, kad Jūs nesate tikras spalvininkas. Juolab, kad ir 7-9 dešimtmečių tapyba – vadinamasis optinis, minimalistinis periodas (manau – reikšmingiausias Jūsų kūrybinėje karjeroje) pasižymi ir achromatinių kompozicijų gausa. Tad norėčiau paklausti koks spalvos statusas yra Jūsų tapyboje? Ar tikrai jos ten nėra? Ar laikytumėte save koloristu?

Kazys Varnelis. Spalva man tikrai nėra antraeilis dalykas. Kiekvieno paveikslo siluetas, formatas, atskirų elementų piešinys reikalauja specifinės spalvos. Šioji formuoja bendrą nuotaiką, sprendžia kompozicijos ypatybes. Jos dėka kiekviename darbe sprendžiami vis kiti uždaviniai. Tapydamas įsisąmoninu, kad egzistuoja daugybė raudonos, mėlynos, žalios variantų ir nuo to priklauso kompozicijos pobūdis. Antai, raudona gali būti įvairaus charakterio. Ypač įspūdinga yra purpurinė. Taip pat mėgstu mėlyną. Maloniausia būna išsirinkti, surasti dar nematytą, nenaudotą. Kai pasirenku vieną ar kitą spalvą ir pamatau, jog „pataikiau“, apima džiaugsmas – kodėl iki tol tokios ar kitokios nenaudojau? (Tačiau spalvai nesuteikiu simbolinių reikšmių). Santūriau žvelgiu į rudą spalvą – ji regisi kiek nuvalkiota. Ypač lietuviškoje tapyboje. Visi ją naudoja! Iš kitos pusės (kalbant apie tą pačią rudą) – spalva yra spalva. Nėra blogos ar neįdomios spalvos. Ir bet kokiu atveju ją galima visiškai kitaip, naujai panaudoti – tai nepriklauso nuo to, ar kiti ją naudoja, ar nenaudoja…

Įdomiausia yra tai, kad kai dar mokiausi Kauno meno mokykloje, vienas iš argumentų, kodėl su Vytautu Kasiuliu perėjome iš J. Vienožinskio klasės pas Stasį Ušinską, buvo tas, kad pirmasis pasirodė vidutinišku, netgi silpnoku spalvininku. Ypač savo portretinėje tapyboje. S. Ušinskas – kitas reikalas – atrodė kur kas stipriau…

V.P. Kas darė įtaką Jūsų kaip menininko formavimąsi? Ar laikytumėte S. Ušinską tuo Mokytoju, kuris padarė didžiausią įtaką?

K.V. Negaliu teigti, kad man tiesiogiai darė įtaką vien tik jau paminėtas S. Ušinskas. Stiprią įtaką darė tėvelis (o ir mama, nors ji su daile neturėjo nieko bendro – buvo paprasta kaimo moterėlė). Ir net ne savo kūriniais, o pačiu gyvenimo būdu. Jis tapydavo, droždavo skulptūras bažnyčioms. Turėdavo daug užsakymų, paprastai sėdėdavo lauke ant namų laiptų ir drožinėdavo. Ypatinga buvo ir namų atmosfera. Papunis namų vidų buvo ištapęs architektūrinėmis detalėmis, peizažais. Vėliau tai viskas sudegė. (Alsėdžiuose buvo nupirkta priešgaisrinė įranga. Jos visiškai neišmanęs viršaitis sausos vasaros dieną nusprendė išbandyti. Bandydamas numetė nuorūką – sudegė visi Alsėdžiai. Mūsų namas buvo miestelio pakraštyje, todėl kai visi nubėgo gesinti centro, mes dviese su savo tėvu liepsnojančio mūsų namo užgesinti nebepajėgėme. Vėliau trobą atsistatėme, bet ji jau buvo be tapybos – tam nebebuvo jėgų).

O su profesionalia lietuvių daile ,,gyvai” susipažinau kai man buvo maždaug dešimt metų. Alsėdiškiai atviru sunkvežimiu važiavo į Klaipėdą. Vykome ir mes su mama. Pačio miesto nepamenu, tačiau užėjome į kažkokią parodą. Motinai nepatiko, o man padarė įspūdį grafikos darbai. Pirmą kartą pamačiau, kad paveikų meninį vaizdą galima sukurti juodų ir baltų dėmių pagalba.

Tad būdamas vaiku tvirtai žinojau, kad būsiu dailininku.

Nebuvau dar baigęs gimnazijos, kuomet sugalvojau stoti į Kauno meno mokyklą. Pačioje pradžioje nusprendžiau nuvykti į Kauną ir išsiaiškinti – kas, kaip. Buvo žiema. Važiavau apsirengęs tokiais storais kailiniais, verstų avikailių liemene. Atrodžiau kaip tikras kaimietis. Paėmiau keletą tapybos darbelių. Vienas darbas buvo portretas – vyro galva, su ūsais, barzda. Antra kompozicija – interpretacija Čiurlionio tema. Trečias kūrinys – taip pat „čiurlioniškas“, tačiau jau „laisvesnė kūryba“. Pastaruosius ypač vertinau. Galvojau, kad jeigu kas pamatys – iš karto supras, kad esu genijus. Su jais nuėjau tiesiai į Kauno meno mokyklos direktoriaus I. Šlapelio namus. (Nepamenu, kaip susiradau jo adresą. Turbūt pradžioje nuėjau į mokyklą, ten man ir pasakė). Pats direktorius tuo metu buvo užimtas, virtuvėje, pilnoje kažkokių dūmų ir garų, priėmė ponia Šlapelienė. Palaukėme jos vyro. Jis atidžiai apžiūrėjo tai, ką atsivežiau (reikia pasakyti, kad I. Šlapelis buvo labai mandagus, padorus žmogus). Sako: „Na, tas vyro portretas neblogas“. Bet „čiurlioniais“ nesusidomėjo. Dėl to jaučiausi nusivylęs. Tačiau vilties nepraradau. Aplankiau P. Galaunę. Nuėjau tiesiai į muziejų, į jo kabinetą. (Buvau toks „nachalas“). P. Galaunė irgi nesusižavėjo „čiurlioniais“. Dar pasakė, kad grįžčiau į kaimą, nes dailininkų reikia ne tik Kaune. Supykau, pagalvojau, kad nieko tie kauniečiai apie meną nesupranta, ir grįžau į Alsėdžius… (Gal ir gerai, kad tada taip atsitiko – manau, kad truputėlį pamokė).

Po gero pusmečio, vėl pabandžiau. Vežiausi tą pačią galvą. I. Šlapelis pažiūrėjo, tarė: „Kad šitą jau mačiau, negi nieko daugiau nepadarei?“. Tačiau jam patiko. Dar paklausė, kaip galvoju pragyventi studijų metais. Pasakiau, jog šiek tiek esu susitaupęs (nes jau dirbdavau šiokius tokius darbus, padėdavau tėvui, ir kaupiau pinigus studijoms). Direktorius tarė, jog svarbiausia išsilaikyti pirmus metus, o paskui bus lengviau („Gal ir kokią stipendijėlę parūpinsime, jeigu būsite darbštus“). Taip ir įstojau.

Mokantis Kauno meno mokykloje daugiausia davė S. Ušinskis. Jis buvo už studentų kūrybinę laisvę ir jau vien dėl to kaip dėstytojas davė daug (J. Vienožinskis labiau tempė ant savo kurpalio). Mūsų santykiai buvo labai artimi. Kai Karo muziejaus užsakymu kūriau „Rūdavos kautynes“ (šį didelį tapybos darbą tapiau savo namuose), jis pasisiūlė pakonsultuoti. S. Ušinskui pačiam buvo įdomu, nes dirbo panašiomis temomis. Gyvenau šalia Kauno meno mokyklos, beveik už tvoros – pas žydų šeimą nuomojau kambarį. Čia ir dirbau. S. Ušinskas nuolat ateidavo ir patardavo. Būtent jis paskatino pasirinkti diplominį darbą miesto statybos tema – man tai pasirodė nesvetima.

Karo metais, kuomet buvau baigęs mokslus Meno mokykloje, o Lietuvoje jau viešpatavo vokiečiai, sumąsčiau, kad reikia važiuoti mokytis į Europą. Norėjau pamatyti pasaulio. Didžiausia svajonė buvo Paryžius, tačiau galvojau, kad ten materialiniai sunkumai bus didesni, todėl pasirinkau Vieną. Nesunkiai įstojau į Meno akademiją. Studijavau tapybą. Diplominio darbo vadovu buvo profesorius Herbertas Dimmelis (tuo metu jis ėjo ir rektoriaus pareigas). Aišku, karo metais mokslai buvo gana sudėtingi. Aliejiniais dažais beveik nedirbau, paruošiau nemažai kartonų. Dirbome keli vienoje klasėje. Paskui profesorius išrūpino atskirą koridoriuką. Diplominiam darbui sumąsčiau didelį formatą. Jį išsitiesiau per visą patalpą. O gyniausi 1945 metų vasarį, visai prieš Vasario 16 dieną. Vienos mokykla buvo klasikinė, akademinė – tad profesine prasme įgijau neblogą pasiruošimą. Nors iš kitos pusės – karo metu mokslai nevyko normalia eiga, todėl daug kas buvo ir prarasta. Svarbiausia, kad prasiplėtė akiratis, įgijau patirties.

Po Kauno Viena atrodė visai kas kito. Jautėsi, kad tai imperijos (tegul ir buvusios) sostinė. Skirtumas dar jautėsi ir dėl to, kad čia mažiau jautėsi karas. Tik kai atvykau, gavau maisto korteles, su kuriomis buvo galima pavalgyti valgykloje. Žinoma, nebuvo ten kažkas ypatingo, tačiau badas nekamavo. Viena atrodė kur kas simpatiškiau lyginant su Berlynu. Modernios dailės matyti neteko. Ją juk naciai uždraudė… Tačiau G.Klimtą regėjau (nors, pavyzdžiui, O. Kokoschka buvo nerodomas). Apskritai, kažkokių parodų nelabai jau ir vyko. Atmintyje ypač įstrigo apsilankymas vienose kapinėse. Viduryje didelis gėlių ovalas, o aplinkui akmeniniai, marmuriniai paminklai. Kai pradėjau skaityti – vienas Straussas, kitas… Ir visi kiti kompozitoriai… Vienoje kurį laiką gyvenau pas buvusio Imperijos patarėjo našlę visai netoli prie Meno akademijos (į studijas vaikščiodavau pėsčiomis). Nuomojome su tokiu totoriumi iš Kauno, taip pat studentu. Jis mane vaišindavo lietuviškais lašiniais, dalindavomės viskuo, ką turime. Iš Lietuvos į Vieną pasikviečiau V. Kasiulį, tačiau jis čia kažkaip ,,neužsikabino”.

Po karo didelį poveikį padarė moderniosios dailės kolekcionierius ir abstrakcionizmo propaguotojas (filmų kūrėjas, menotyrininkas) Ottomaras Domnickas. Pas jį Štutgarte privačiai gydžiausi. Kažkaip išsikalbėjome, pasigyriau, kad esu dailininkas. Piniginėje turėjau kelias pašto ženklo dydžio savo darbų nuotraukas. Parodžiau. Tada jis pradarė savo kabineto duris – o ten, kitame kambaryje, visa moderniosios tapybos galerija (M. Ackermannas, W. Baumeisteris, H. Hartungas ir kiti)! Jis ją kaupė ir Hitlerio laikais – kada tai buvo draudžiama – nelegaliai. Pirmą kartą taip išsamiai susipažinau su abstrakcionizmu. Svarbiausia – „gyvais“ darbais. Nuo tada apsisprendžiau orientuotis į gryną abstrakciją. (Kažką bandžiau daryti dar Kauno meno mokykloje – tačiau kolegos šnairuodavo – sakydavo: „Kokiais niekais tu čia užsiiminėji?“. Geresnės nuomonės buvo tik tuo atveju, kai pabandžiau abstrahuoti batalinę kompoziciją, bet vis tiek nesuprato).

Visgi pasakyčiau, kad didžiausią indėlį man kaip dailininkui suteikė Jungtinės Valstijos. Į Čikagą atvykau 1948 metais. Patiko Amerika, jos menas ir kultūra. Apskritai, be JAV nebūčiau toks, koks esu. Kalbant apie įtakas galėčiau išvardinti ir vieną, kitą pavardę, tačiau stipriausiai įtakojo pats fonas. Ir ypač architektūra. Mano tapyba yra labai tampriai susijusi su architektūra. Savaime aišku – moderniąja. O Čikagoje, tuo metu (tačiau ir dabar) buvo susitelkusios ypač stiprios architektūrinės jėgos. Be to, gyvendamas Valstijose kiekvieną vasarą stengdavausi nuvažiuoti į Niujorką. (Visgi meninis gyvenimas vyko ten). Ir tai mane stimuliuodavo. Pavyzdžiui, 1965 metais savo akimis mačiau Moderniojo meno muziejuje mačiau W.C. Seitzo kuruotą svarbiausią op meno parodą The Responsive Eye. Nedrįsčiau teigti, jog mano tapyba yra grynai optinė, tačiau perceptualizmas darė įspūdį. Dar patiko minimalizmas: F. Stella, S. LeWittas, D. Juddas. Manau, kad tarp mūsų buvo daug bendrų dalykų. Tad ir savo tapybą gal net labiau priskirčiau minimalizmui, potapybinei abstrakcijai, bet ne op menui.

Dar daug ką diktavo ne tik šiaurės amerikietiškoji dailė ir architektūra. Antai – kokia iki šiol stipri yra visos Lotynų Amerikos, ypač Brazilijos mokykla! Iš lotynų amerikiečių anksčiau ypač didelį įspūdį darė meksikiečių menininkai. Muralistai (J. Orozco, D. Siceiros, D. Rivera) išsiskyrė monumentalumu. Kai kuriais atvejais jie man būdavo kur kas įdomesni nei amerikiečiai. Jie padarydavo velniškai įdomių ir drąsių dalykų.

V.P. Gal galite pakomentuoti kūrimo procesą? Teko patirti, kad ne vienas, žvelgiantis į Jūsų paveikslą, susijaudina dėl kelių dalykų. Pirma – „kiek laiko tai užima?“. Antra – „ar kai menininkas dirbo, jam neskaudėjo akių?“. Ir dar, tuo pačiu – Jūsų „firminis ženklas“ yra tolygiai ištapyta šviesotamsa – slinktis iš šviesos į tamsą ir atvirkščiai. Manyčiau, kad tai skiriamasis Jūsų optinės, minimalistinės tapybos bruožas. Kaip jį išgaunate?

K.V. Visi menai prasideda nuo medžiagų. Kartais tai labai daug ką duoda. Antai – porėmius visą laiką arba bent jau dažnesniais atvejais, darydavausi pats. Taip būdavo kur kas paprasčiau – ir pigiau, ir pats geriau žinai ko nori. Nes kai užsakydavau, meistrai nepadarydavo taip, kaip norėdavau, reikėdavo nuolat aiškinti, gaišti laiką. Sudėtingų porėmių padarymas yra panašu į skulptūrų, erdvinių konstrukcijų darymą. Tapyboje vertinu paprastą, aiškų formatą – visgi kvadratas, stačiakampis yra ta paprastoji forma. O paprastuose dalykuose glūdi esmė. Kai pradėjau savo geometrines abstrakcijas, tapiau ant tradicinių kvadratų, stačiakampių. Vėliau formatais pradėjau varijuoti – įvairiausius pavidalus lemdavo (panašiais kaip su spalva) kiekvienas konkretus atvejis – tai, ką norėdavau pasakyti, kas atrodydavo svarbiau… Pasirinkimą lemdavo visuma – ne konkrečiai tik spalva ar mastelis, bet atskirų dalių sąveika. Dirbdamas pradžioje pasidarau eskizą. Netgi pasakyčiau, kad piešiniai yra mano tikroji kūryba. Tai, kas padaroma dažais – jau daugiau mechaninis darbas. Gruntas paprastai būna baltas. Ant drobės perkeliu brėžinį – viską susibraižau, o tada jau naudoju dažus. Savo geometrinėms kompozicijoms naudodavau tik akrilą (liquitex firmos). Dirbti akriliniais dažais yra vienas malonumas. Jie greitai džiūsta, nekelia tiek daug problemų, kaip aliejiniai. Iš tikrųjų – galima vartoti ir aliejų, bet tai kur kas ilgesnis, vargingesnis procesas. Kartais teplioji-teplioji, tik užsimurzina kažkaip ir tiek. Nieko neišeina… Dirbant ne visada pasiseka. Bet tada turi dirbti toliau. Gyvenime juk visko būna… Visada mėgau tapyti didesnius plotus. Šie, žinoma, reikalaudavo ir daugiau sveikatos. Bet tai yra kur kas smagiau. Žinoma, laiko sąnaudų atimdavo taip pat. Nors čia darbas darbui nelygu. Kartais ilgiau, kartais lėčiau. Apskritai dėl laiko trukmės tai nėra ką ir pasakyti. Kai dirbi – į laikrodį nežiūri. Pagalbinės priemonės yra liniuotė ir lipni juostelė. Piešinį susibraižau su liniuote. Lipnia juostele užklijuoju nereikalingas (jau užtapytas arba dar nepadengtas) vietas. Perėjimus iš šviesos į tamsą ir atvirkščiai išgaunu teptukų pagalba. Naudoju siauresnius, platesnius teptukus ir nieko kito. Nepurškiu ir neštampuoju. Esu pabandęs pulverizatorių. Tačiau darbo su juo neperpratau ir vėl grįžau prie teptukų. Pakartoti, pataisyti (ypač kai darbas būna mechaniškai apgadinamas) praktiškai neįmanoma.

Tiek ir visų profesinių paslapčių. Svarbiausia – darbas. Kruopščiai tepi teptuku ir tiek.

V.P. Iš vieno menininko esu girdėjęs, kad tarp kolegų sklandžiusios legendos, esą Jūs darydavome aliumininius porėmius.

K.V. Darydavau aliumininius rėmus – ne porėmius. Visą laiką būdavo įdomu eksperimentuoti su naujomis medžiagomis. Pamatai kažką tokio parduodant ir nusiperki – tam, kad išbandytum. Panašiu principu konstruodavau erdvines konstrukcijas. Specialiai nieko negalvoju, materialūs dalykai kartais padiktuoja padaryti tiesiog taip, o ne kitaip, ir viskas. Pamačiau parduotuvėje medinių tašų, pagalvojau, kad būtų įdomu kažką padaryti. Vėliau parodžiau tai, ką padariau vienos Čikagos galerijos savininkui. Tas pasijuokė: ,,Kokias tu čia kabyklas darai?”. Tai truputį numušė ūpą rodyti erdvines konstrukcijas viešumoje. Jau vėliau, kai gyvenome Stokbridže, vienam savo kaimynui ,,pardaviau” konstrukciją už du bilietus į koncertą. Jis ją susivirino iš metalo. Tai vienintelė atviroje erdvėje esanti (o gal ir buvusi) minimalistinė skulptūra.

V.P.  Žinau, kad kai tapote, visuomet klausotės muzikos. Koks Jūsų tapybos santykis su muzika?

K.V. Dirbdamas mėgstu klausytis muzikos. Žinoma ne visada, ir kartais erzina (kuomet ausys zvimbia nuo garsų) tačiau muzika ir pakelia nuotaiką, ir sukuria tam tikrą darbo ritmą. Nesu angažuotas muzikiniu požiūriu. Pirmenybę atiduotu klasikai. Klausau kad ir L. Bethoveno Penktąją simfoniją ar J.S. Bacho Brandenburgo koncertus, mėgstu G. Verdi operas, G. Puccini Toscą. Tuo pačiu pripažįstu ir lengvesnę muziką – Vienos valsus, ispaniškus flamenko, paryžietiškus šansonus.

O maniškėje tapyboje – muzikinis momentas, be abejo, yra svarbus. Visų pirma pasakyčiau, kad ne muzikinis, o ritminis aspektas. Mūsų gyvenime ritmas daug ką diktuoja (koks svarbus yra dienų, širdies plakimo ar žingsnių ritmas). Maniškė tapyba yra paremta ritmo pagrindu. Taip pat svarbus yra judesys (bet tai ir yra ritmas).

Geras komplimentas mano tapybai buvo tuomet, kai vienas kompozitorius, pamatęs kompoziciją Riddle, tarė: „Oho, čia beveik kaip muzikinė tokata“.

V.P.  O koks Jūsų santykis su matematika?

K.V. Joks [juokiasi]. Mokykloje buvau paskutinis – pats bjauriausias ir prasčiausias – mokinys.

V.P. Visą laiką gyvenote ypatinguose namuose. Pradžioje Jūsų tėvelio ištapyta troba Alsėdžiuose, paskui dviejų aukštų namas Čikagoje, vėliau – Villa Virginia Stokbridže (Masačiusetso valstijoje), dabar – Mažosios gildijos namai Vilniuje. Koks gyvenamosios aplinkos poveikis Jūsų kūrybai?

K.V. Be abejo, kad didelis. Čikagoje gyvenau ypatingame name. Kai jau buvau susitaupęs daugiau pinigų, jį nusipirkau. Norėjau, kad mano namai būtų kaip muziejus. 1978 metais persikėliau į Stokbridžą. Tie namai buvo apšepę. Juos remontavau savo lėšomis ir jėgomis. Stokbridže labai patiko. Oras ten panašus į lietuvišką, tik švelnesnis. Labai gražios būdavo žiemos, kai pasnigdavo. Sniegas laikydavosi neilgai, tačiau kokie vaizdai būdavo! Stokbridže daug dirbdavau lauke – toje viloje buvo didelis parkas (jis priminė japonišką sodą – su tvenkiniu, natūraliai sudėstytais akmenimis). Tai buvo ne parkas, o tikras meno kūrinys. Savo jėgomis pjaudavau žolę, rūpindavausi augalais. Ūkio darbai užimdavo daug laiko ir sveikatos, tačiau ten buvo gera.

V.P. Ar tikite įkvėpimu?

K.V. Žinoma, kad tikiu! Jeigu esi suirzęs arba neišsimiegojęs – tada tikrai būna sunku dirbti. Reikia būti ramiam. Paskui – tik darbas! Tai ir yra įkvėpimas. Dar noriu pastebėti, kad kalbant apie tapybą labai sunku pasakyti – kodėl yra taip, o ne kitaip. Tiesiog reikia mąstyti vaizdais. Tai ir yra tapyba.

(kalbinta 2009 m. gruodį – 2010 sausį)