„Meno duobė“ ir „Menų centro“ savanoriai pristato festivalio idėją, kurios pagrindinis tikslas suburti įvairių pažiūrų žmones, menininkus, kūrybingas asmenybes į trijų dienų laisvo proto ir idėjų sąskrydį. Tai nėra standartiškas „open-air‘as“, mat vidinių gyvulių ganyti nesiruošiame, greičiau kviečiame prisijungti prie bendro neapibrėžto laisvamanių judėjimo, kuris kaip laikiną stovyklą pasirinko netoli Kauno ir Vilniaus stūksantį Žeimių dvarą. Būtent jo šešėlyje įsikursime su įvairaus plauko paskaitomis nuo kvantinės mechanikos filosofijos iki juoko jogos, įvairiausių meninių akcijų, instaliacijų, parodų, muzikinių eksperimentų, naktinio kino palėpėje su miegmaišiais ir savaime aišku gamtos teikiama ramybe. Festivalio programa gyva, ji kinta priklausomai nuo kiekvieno norinčiojo prisijungti su savo idėjomis, todėl tikėtis galima visko. Registracija būtina: savo vardą ir pavardę bei norą dalyvauti praneškite el. paštu meno.duobe@gmail.com

Programa:

EDUKACIJA:

„Kenduandu“ dizaino studija — „Socialiniai, istoriniai, kultūriniai kontekstai dizaino kūriniuose“
Aistė Mišinytė — „Nuogo kūno vaizdavimas animaciniuose filmuose: nuo karikatūros iki fotorealizmo“
Enrika Striogaitė — „Mėlyniesiems katilėliams aidint“ (apie Lėlių teatro įkūrėją S.Ratkevičių) — filmas be biudžeto. Ar įmanomas profesionalus rezultatas?“
Viktorija Jonkutė — „Performansai ir komiškumas“
Lina Baublienė — „Lietuvos miestų „visuomeniniai įvaizdžiai“ pagal Kevin’o Lynch’o teoriją.“
Vilija Dulevičiūtė — „Tinklo bendruomenės“
Arūnė Ščiupokaitė ir Lukas Kolmogorcevas — „Erdvės vaizdavimas plokštumoje“
Greta KlimaVičiūtė-Minkštimienė — „Ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo: antropologinė perspektyva“
DR. Reda Šatūniemė — „Kūrybiškumas ir alternatyvi meninė raiška subkultūrose“
Mindaugas Survila — „Gamtos fotografija“
Jurij Sogačiov — „Juoko joga“

Mantas Povilaitis — „NSO fenomenas“
Mantas Povilaitis — „Kvantinės mechanikos pasaulėvaizdis“
Iveta Taparauskaitė — „Carinės Rusijos plačiųjų geležinkelių paveldo resursai Lietuvoje, jų išsaugojimo bei pažinimo galimybės.“
Rasa Pranskevičiūtė — „Šiuolaikinės dvasinės utopinio pobūdžio bendruomenės“
Rūta Petkevičiūtė — „Kalėjimų fenomenas“
Kęstutis Stugys — „Kaip valdyti pyktį“
Eligijaus Skirkevičiaus — „Matės“ ir „Puero“ arbatų degustacija bei pasikalbėjimas apie arbatos svarbą žmogaus gyvenime ir kultūroje.
Žeimių dvaro šeimininkai — paskaita video projekcijoje apie šiuolaikinės kultūros paveldo problemas Lietuvos dvaruose „everything is in the pasT: nuomojam svirną vestuvėms“;

MENAI:

Instaliacija — „SOUND OBJECTING FOR 31 TUBE“. Instaliacijos pagrindiniu principu taps garsas, kuris sugeba veikti su žmogaus emocijomis, išgyvenimais ar patyrimais esamuoju momentu
Parodos „PUŠYS“ atidarymas. Dalyviai: Domas Noreika, Agnė Bagdžiūnaitė, Darius Subačius, Aušra Vismantaitė, Aistė Saulytė, Tadas Noreika, Everything is in the pasT; Ignas Gleixner — tapyba;
Ignas ir Julija Gleixner — žemės meno instaliacija „Žemės būvis“
Aktų dirbtuvės — dalyvauja pozuotojai ir įvairiausių sričių menininkai
„Kenduandu“ dizaino studijos programa — ši studija tai kelių žmonių grupė, kurianti dizaino objektus, turinčius simbolines, archetipines reikšmes, susijusias su kultūriniais, istoriniais, socialiniais kontekstais.
Naktinis Kinas dvaro palėpėje — nuo 22 val. iki 4 val. ryto: filmų apie menininkus ir muzikantus programa, eksperimentinio ir avangardinio kino programa, trumpametražio kino ir animacijos programa;
Dienos ekranas — antropologinis kinas, geriausių konferencijos TED pranešimų peržiūra;
Mindaugas Pridotkas — objektai, keramika (gyvai)
Alma Veiverytė — objektai, tapyba (gyvai)
Ausma Bankauskaitė — tapyba
Vita Lažinskaitė — eksperimentinė animacija, gyvai kartu su RASABASA
Indrė Aleksejūnienė&grupė — eksperimentinės keramikos degimas (gyvai)
Miglė Kaušylaitė ir Mantas Pelakauskas — kūrybinės dirbtuvės „Menininko pieštuko revanšas“ (tarptautinis lomografijos vorkšopas); Giedrė anužytė — „DRaUGELIS“ (instaliacija).

GARSAS:

rasabasa — tai lietuviška ir skandinaviška muzikinė sintezė, kurią būtų sudėtinga priskirti kuriam nors vienam žanrui. Šiame projekte yra tiek pop, tiek ir progresyvaus roko bei folk ar net trip hopo elementų
Patris Židelevičius — acoustic, electronica, ambient, experimental
Tobias Faar — ambient, experimental, minimalist
Edvinas Karalavičius — ambient, experimental.

PRAMOGOS:

Meno leidinių skaitykla
stalo ir lauko žaidimų turnyrai
blusturgis
keliautojų ir tranzuotojų susitikimai
„labdariai“ — knygos, zinai, filmai ir muzika socialine, politine, ekologine, gyvūvų teisių ir kitokia tematika bei skanus ir sveikas veganiškas maistas.

„4 paros beprotybės“ – tundrautojus pasitinkantis užrašas. „Tikiuosi“ – sukikenau… Ką gi, atsigauti reikėjo kone savaitės. Jau septintą kartą vykstantis festivalis (šiemet Avilio ežero pusiasalyje, Zarasų rajone) liepos 2-6 dienomis pasiūlė keturias skirtingai papuoštas scenas (ypač išskirčiau psy trance ir chill out erdvių dekoracijas) su įvairiais elektroninės muzikos garsais, per 180 Lietuvos ir užsienio atlikėjų, menų dirbtuvėles, performansus, įvairias pamokas, nemiegą ir tikro festivalio dvasią, kai jau nebesvarbu, kaip atrodai, miegi tiesiog ant žolės medžių pavėsyje, jautiesi miško gyventoju ir lakstai basomis spardydama žemės grumstus. Tokios būsenos norėjau. Beveik tiek ir gavau.

Kadangi namus įsikūrėm visai šalia psy trance „šamanų“ scenos, net savo miegmaišyje jauteisi lyg šokių aikštelėje. Tiek užmiegant, tiek pabundant. Pirmą vakarą tas miegą trikdė, antrąjį – nebe, trečiąjį – muzika virto lopšine, kurios kurį laiką pasigedau ir grįžus į savo lovą mieste. Labai sunku kalbėti apie psy trance, nes patiriamos emocijos, pojūčiai kiekvienam skirtingi, judesiai, šokis – taip pat. Hipnotizuojantys šamaniški šokio ritualai užmerkus akis. Ne veltui ir stiliaus pavadinime puikuojasi žodis „psichodelinis“.

„Kai esu transo būsenoje, vadinu tai buvimu tėkmėje. Aš negalvoju, kaip judėti ir ką aš, apskritai, darau. Jei aš šoku, esu šokis. Šokis yra mano meditacija“ — psy-trance kultūros atstovas.

Sunku racionaliai apmąstyti ir įvertinti, kas buvo geriausia, o kas ne. Daug paprasčiau tiesiog mėgautis ir būti šokyje, kai jau nebemąstai ir nelygini. Visgi, grįžtant prie konkretumo, Onkel Dunkel (Danija), Flooting Grooves (PAR) ar Dohm (vienas įdomiausių psy trance atlikėjų Lietuvoje) — vieni labiausiai lauktų (ir nenuvylusių). Paminėti, žinoma, derėtų gerokai daugiau (kad ir sekmadienio naktį išgyventus britą Dickster ar olandą Shownodese).

Nakčiai pasibaigus, festivalis nesibaigia. „Tundroje“ ir dieną yra ką veikti. Nelaimei, dienos karštyje atstumai atrodydavo beveik neįveikiami (todėl poilsis ir tingėjimas chill-out erdvėje ar tiesiog paežerėje nuolatos kvietė ir viliojo), o ir pasiekus pramogų erdvę kepinant saulei stovėti, dairytis, stebėti buvo nelengva. Tačiau, įveikus visas viliones, kaip ir dažname festivalyje, netrūko „duonos ir žaidimų“. Pramogų miestelyje įsikūrė nemažai meno dirbtuvėlių ir krautuvių-palapinių. Norintys galėjo nusipirkti įvairiausių papuošalų, dalyvauti fotosesijose, mokytis medituoti, piešti mandalas, mušti būgnus, dekoruoti supynes ar rūbus, dalyvauti šokio terapijoje (tiesa, tas jau vyko šamanų erdvėje) ar klausytis paskaitų apie sveiką gyvenseną ir kt. Daug dėmesio „Tundra“ kaip ir visa iš Goa trance ir hipių subkultūros, kurios dalis entuziastingų meilės, laisvės ir harmonijos paieškose klajojančių atstovų 7-tajame dešimtmetyje pasiekė Goa krantus Indijoje, kilusi Psy Trance kultūra skiria ekologijai ir gamtai – rūšiavimui, perdirbimui ir pan.

Po festivalio žmonės kalbėjo apie piktus apsauginius, ne itin draugiškai ir maloniai nusiteikusius kai kuriuos lankytojus, kelioliką apvogtų automobilių bei apie pernelyg stipriai pakvipusią komerciją. Vis dėlto, mano „Tundra“ dažniausiai sukosi aplink šamanų/psy trance ir ritualų/chill-out scenas, todėl auksčiau minėtų nesklandumų beveik nepastebėjau.

Čia jau privalau pasidžiaugti dideliais atstumais — ko gero, ne tik man jie pasirodė neįveikiami ir galbūt kai kurie lankytojai, kuriais daugelis nesidžiaugė, tiesiog nepasiekė šių atokiau įkurtų erdvių. Priešingai, čia dažnai rinkosi patys didžiausi psy trance kultūros mylėtojai – įdomu buvo stebėti jų įvaizdžius ir išraiškas (aprangą, šukuosenas ar tatuiruotes). Mano „Tundra“ – su gera muzika, laisva atmosfera ir įdomiais žmonėmis. Tiek ir užtenka, kad festivalį apšaukčiau vykusiu. Net ir po savaitės, kuri nuėjo vėjais dėl ypač menko darbingumo ir supainiotos dienos su naktimi…

Nuotraukų autorius Rimvydas Ivoškis.

Na štai galų gale išsipildė mūsų jau nuo žiemos brandintas planas atgaivinti greta „Menų centro“ esantį apleistą kiemelį. Liepos 9 dieną įvyko atnaujinto kiemelio atidarymas, kuriam baldus kūrė Justė Balčiūnaitė ir Jonas Juozas. Jų idėja buvo susieti visus baldus su vandens stichija, kadangi sėdimos vietos buvo patalpintos į patį seniau veikusį fontaną. Pagrindinis šių baldų akcentas yra iš vonių sukurti foteliai, kurie nuo šiol bus atviri visiems „Menų centro“ lankytojams. Kiemelyje vyks įvairių grupių pasirodymai, spektakliai, workshop’ai, paskaitos, kino peržiūros. Jeigu esate jauna grupė, menininkas ar šiaip įdomių idėjų turintis žmogus, būtinai prisijunkite.

Nuotraukų autorius Rimvydas Ivoškis.

Per atidarymą pasirodė world/fusion stiliaus grupė „Cikados“.

Kiemelis veiks ketvirtadieniais, penktadieniais, šeštadieniais nuo 19 val. Užsukite!

Taip pat raginame visus palaikyti mūsų veiklą ir paaukoti mums bet kokią sumą, daugiau informacijos čia.

Rugpjūčio 20-22 dienomis Žeimių dvare „Meno duobė“ ir „Menų centro“ savanoriai pristatys festivalį pavadinimu „Ošia“. Pagrindinis festivalio tikslas yra sukurti trijų dienų programą, kurioje pagrindiniai akcentuojami renginiai ir veiklos būtų susijusios ne vien su pramogomis bei pasilinksminimu, kaip tai daro daugelis Lietuvoje vykstančių festivalių. Sieksime šiek tiek pakoreguoti modelį, kuris didžiausią dėmesį skiria muzikai, o visas kitas meno kryptis palieka nuošalyje, tik kaip priedus pramoginei dienos programai. Festivalyje „Ošia“ pačią svarbiausią programos dalį sudarys būtent menai bei skirtingos menų samplaikos su kitomis sritimis.

Organizuodami šį festivalį siekiame suburti žmones, kurie domisi skirtingomis meno formomis bei mokslu, kuriems nuolatos reikia naujovių ir uždegančių idėjų ir kurie norėtų atvykti į festivalį ne tik pasilinksminti, bet ir pasidalinti mintimis, išmokti naujų dalykų bei vertingai ir aktyviai praleisti laisvalaikį nuostabioje gamtoje pastatytame Žeimių dvare. Šiame sąskrydyje sieksime suburti kuo daugiau žmonių, kurie norėtų pasidalinti žiniomis apie juos dominančias sritis ir prisidėti prie festivalio programos kūrimo. Kviečiame kiekvieną iš jūsų prisidėti bei tapti programos dalyviu pristatant savo kūrybą, skaitant paskaitą, rengiant seminarą ar atvykstant su savo muzikos grupe. Sąskrydžio „Ošia“ programą sudarys 4 pagrindinės dalys:

• Menų platforma: parodos, performansai, spektakliai, instaliacijos, objektai, video menas…

• Idėjų ratas: seminarai, paskaitos, diskusijos…

• Atlikėjai: įvairių stilių muzika (kviečiamos jaunos ir įdomios grupės)…

• Pramogos: stalo ir lauko žaidimų turnyrai, tranzuotojų ir keliautojų pasikalbėjimai, skaitykla, blusų turgus, workshop‘ai, įdomių gėrimų degustacijos, joga ir kitokie užsiėmimai

Jeigu jus domina kuri nors iš šių sričių ir norite prisidėti prie programos kūrimo, rašykite mums meno.duobe@gmail.com. Jau artimiausiomis dienomis paskelbsime mūsų suformuotą programą, kurią dabar sudaro beveik 20 skirtingų tematikų paskaitų bei seminarų, menininkų parodų atidarymai Žeimių dvare, dviejų naktų kino apie menininkus, muziką bei avangardą programa, žemės menų instaliacijos, aktų dirbtuvės bei keletas įdomesnių muzikinių grupių.

Tad raginame ir jus prisidėti prie programos sudarymo bei pasiūlyti savo dalyvavimą, muzikines grupes kviečiame dalyvauti labai neribodami stilistikos, tačiau akcentuojame išskirtinumą ir eksperimentavimą su garsu. Visi, prisidėję prie festivalio programos, Žeimių dvare ilsėtis ir kryptingai leisti laiką galės nemokamai.

Nedalyvausiantiems programoje dalyvio mokestis trims dienoms festivalyje registruojantis iki liepos galo kaštuos 25 litus, o 5 draugams 100 lt. Nuo rūgpjūčio mėnesio priklausomai nuo užsiregistravusių skaičiaus dalyvio mokestis brangs. Registruotis galite el. paštu. meno.duobe@gmail.com arba „Menų centre“ Kaune (Daukanto g. 28). Labai lauksime jūsų laiškų, idėjų ir pasiūlymų! Kurkime festivalį kartu!

Žeimių dvaras įsikūręs 40 km nuo Kauno ir 60 km nuo Vilniaus, renginiai vyks ir pačiame dvare ir lauko teritorijoje. Dvaras žemėlapyje čia.

Kalbant apie lėlių animaciją, nesunku sekti grandine, vedančia nuo kreiviausių šiuolaikinių animatorių iki pirmųjų šio žanro autorių. Juo labiau, kad moderniosios animacijos istorija nėra labai ilga ir pinasi su kinu. Tarkime, broliai Quay žinomi tiek už savo makabrišką animaciją, tiek ir už pilnametražius filmus su „tikrais“ aktoriais. Čeką siurrealistą Jan Svankmajer jie įvardina kaip turėjusį nemažai įtakos kuriant. Svankmajer yra dirbęs Jiržio Trnkos (Jiri Trnka) studijoje. Pastarasis pradėjo tradiciją, ėmusią konkuruoti su pozityviu amerikietiškuoju, „disnėjišku“ požiūriu į animaciją.

Disnėjaus ir Trnkos mokyklas galima atpažinti vien koncentruojantis į personažus. Waltas žymus savo Bembiu, Jiris – imperatoriumi Lakštingala. Trnkos filmuose veikėjai dažniausiai smulkučiai, žemoki, neproporcingi (pvz., labai smulkių, kone vaikiškų pėdų puodžius filme „Ranka“ („Ruka“). Taip pabrėžiamas jų trapumas prieš priešišką jėgą vienokia ar kitokia forma pasitaikančia visuose jo filmuose. Tačiau veikėjų charakteriai išvystyti ir kryptingi – tai pasiekti dar sunkiau žinant, kad didžiojoje dalyje filmų nenaudojama kalba. Personažai nebylūs, pasakotojo nėra, veikėjų būdas išreiškiamas detalėmis, spalva, muzika. Tarkime, vieną pagrindinių filmo „Archangelas Gabrielius pas ponią Husą“ („Archanděl Gabriel a paní Husa”) herojų, ponią Husą, galima apibūdinti kaip gražią ir naivią/kvailą. Savybės atspindimos pakeičiant garso takelio nuotaiką tuo metu, kai ji pasirodo kadre; moteris pateikiama kaip seksualinis objektas, koncentruojant dėmesį į jos išvaizdą ir į tai, kokį poveikį ji daro vyrams. Pabrėžiamos tipiškos “gražios kvailutės” reakcijos – pavyzdžiui, nuostabos kupinas klapsėjimas blakstienomis. Ši istorija paremta Bokačio (Boccaccio) kūriniu, kuriame suktas vienuolis suvilioja vietinę gražuolę apsimetęs archangelu Gabrieliumi. Trnkos dėmesys detalėms išreiškia dailios ir patiklios veikėjos esmę.

Daug Trnkos filmų paremta klasikine literatūros mokykla. Greta Bokačio, sukurtos interpretacijos ir Anderseno, Šekspyro, Čechovo, čekų rašytojų kūriniams. Greta galima stebėti ryškų pasakiškumo elementą, greičiausiai kilusį iš to laikotarpio, kai Trnka dirbo knygų iliustratoriumi. Iliustravimas pamažu transformavosi į lėlių teatrą – Trnkai nebepakako statiško vaizdo, jaudinančio vaizduotę, bet nejudančio savarankiškai. Tačiau jo spektaliai nebuvo priimtini vaikams, o 1935 metais suaugusiesiems šis žanras dar buvo pernelyg marginalus. Mažai kas pasikeitę ir dabar. Neseniai „Menų spaustuvėje“ buvo rodytas G. Radvilavičiūtės lėlių spektaklis suaugusiems „Karalius Juoba“. Ironija ir atsainus požiūris į tradicinės lėlės sąvoką sukūrė absurdišką, spalvingą, savitai prabangų ir aštrų darbą, kurį pamatyti panoro apie 20 žmonių. Data kinta, tradicija lieka. Galima suprasti, kodėl po nepasisekusio darbo lėlių teatre Trnka grįžo prie iliustravimo.

 
Vėliau jis ėmėsi kurti animacijos studijoje „Triukų broliai“ (aka „Broliai su marškinėliais“„Bratri v triku Studio“), kurioje sukurti filmai jam pelnė čekų animacijos tėvo vardą. Su kiekvienu filmu ryškėjo jo universalumas, kadangi jis prisidėdavo prie visų produkcijos stadijų – pradenant scenarijaus ir kostiumų kūrimu, baigiant režisūra ir filmavimu. Jo filmų atmosfera apnniukusi, vedama įvairesnės emocijos ir tikrai nebeskirta mažamečiams.

Beveik visą gyvenimą Trnka praleido sujungtoje Čekijos ir Slovakijos valstybėje. Animatorius 1912 metais gimė Pilsene, o didžiąją gyvenimo dalį praleido Prahoje. Jo filmai savo esme atspindi čekišką būtį ir požiūrį, mitologiją ir įvaizdžius. Todėl nebūtų prasminga kūrėją priskirti valstybei, kuri sukurta dirbtinai. Tam tikra prasme tai prieštarautų pačiai Trnkos kūrybos idėjai – siekti grynosios emocijos, pasitelkiant metaforas kurti realybės atspindžius. Taigi, nenuostabu, kad Trnkos darbuose politika atsiranda labai retai. Tai šiek tiek kertasi su mintimi, jog animaciją jis kūrė suaugusiems, ir kaip menininkas turėtų turėti tam tikrą ideologinę poziciją, atspindėti aštrius to laikotarpio kampus. Tačiau dar kaip iliustratorius jis pasireiškė esantis daugiau estetas, nei filosofas. Jo iliustracijos yra dekoratyvios ir realistiškos, tačiau turinčios nedaug slepiamo turinio.

Galbūt galima teigti, jog visą gyvenimą veikiamas čekoslovakiškos atmosferos, Trnka pasirinko milošišką ketmano gyvenimo būdą. Jausdamas tai, kad egzistuoja sistemos ribos, jis nutarė domėtis savo sritimi, kalbėti abstrakčiomis temomis, kurias pagrindžia klasikine literatūra (ryšiai tarp žmonių, tikrumo/dirbtinumo) arba piešti apolitiškai ir neutraliai, vaikams. Taip vengti temų, kurios galėtų suerzinti politinius autoritetus. Išsišokimai gali sutrukdyti kurti. Menas šiuo atveju tampa didesne vertybe už kovą. Toks buvo išgyvenimo principas pirmojoje XX amžiaus pusėje. Pasak A. Balz, nepasiduoti stalininės čekų vyriausybės spaudimui Trnkai padėjo jo darbo stilius. Neįmanoma nekalbančių personažų priversti skanduoti sistemai palankių šūkių. O pasakomis ir legendomis paremtus filmus beprasmiška cenzūruoti. Didžiąją dalį Trnkos filmų šiandien galima surasti Youtube. Pastačius šalia CGI animacijos, jo darbai yra primityvūs, tačiau be jų koks nors “Toy story 3” galbūt neturėtų tamsesnių alternatyvų.

Daugiau informacijos apie animatorių galima rasti čia ir čia.