Tęsdama savo veiklą „Meno duobė“ rugsėjo mėnesį pristatys jaunuosius Estijos performansų menininkus. Šie menininkai Europoje pripažįstami kaip akyvūs, kompromisų neieškantys kūrėjai. Jų akcijose žmogiškasis kūnas naudojamas kaip neišvengiamybė,tarsi kūrybinio proceso mediumas, forma įvairiausių žmogiškųjų bei socialinių aktualijų perteikimui.

Visi pristatomi menininkai aktyviai veikia Taline įkurtame „Art Container“, savotiškoje „meno gamykloje“, kuri vienintelė Estijoje pristato performansus ir meno projektus ištisus metus.

Pristatomo renginio vienas pagrindinių tikslų — suteikti galimybę ir atverti dar neatradusiems plataus Estijos tarpdisciplininio meno lauko kraštelį, suburti aktyvius žmones betarpiškam bendravimui bei patirčių dalinimuisi. Pristatomi menininkai — tai performaso atlikėjai profesionalai, atviri naujoms idėjoms bei bendradarbiavimui.

Siūlome jums interviu su keletu jau greitai į Lietuvą atvyksiančių menininkų — Maii Soot ir Tiina Soot.

Lukas Kolmogorcevas. Kodėl pasirinkote performansą savo idėjoms perteikti, kaip tai tapo Jūsų gyvenimo dalimi?

Tiina Soot. Iš esmės performansus kaip pagrindinę kūrybos priemonę pasirinkau, nes labai bijau viešo vaidinimo. Performasų atsiradimo šaltiniai įvairūs, dažnai jie gimsta mąstymo proceso pasekoje. Tačiau, pačios temos paprastai atsiranda iš reiškinių, kurie neduoda ramybės mano asmeniniame gyvenime.

Maii Soot. Performansai išauga iš paprasčiausių svajonių, norų arba tam tikrų interesų. Jiems reikia pirmojo spyrio, kuris gali būti labai miglotas, tačiau jeigu aš tęsiu darbą, jie pradeda augti ir giedrytis.

L.K. Galbūt įmanoma pasakyti vienu sakiniu – mano kūryba tai…?, arba mano žinia, tai…?

T.S. Aš negaliu paaiškinti vienos pagrindinės minties ar žinios. Kūryba man, tai bendravimo galimybė, ar galimybė išreikšti save tokiais būdais, kuriais negaliu reikštis kasdienybėje.

M.S. Mano nešamos žinios tikslas yra parodyti tam tikras žmogiškumo puses, viskas ką darau kalba apie buvimą žmogumi ir savęs atvėrimą.

L.K. Ar galėtumėte apibūdinti šį performansų vakarą „Silence Please!”? (lt vert.- Prašom tylos!) Ar šis vakaras turi vieną pagrindinę idėją, ar tai bus kiekvieno iš Jūsų skirtingų problematikų lauko pristatymas?

T.S. Pradžioje mes neturėjome vienos pagrindinės, viską vienijančios idėjos. Tiesiog performansų vakarui „Silence Please“ pradėjome rinkti įvairių meno sričių žmones, kurie nori vykti į Lietuvą pasirodymams. Tačiau jau pradedu matyti kai kurias sąsajas. Intymumo, humaniškumo, asmeninių išgyvenimų perteikimas, tai galimi raktažodžiai pradinėms sąsajoms.

M.S. Tai bus mozaika problemų, kurias kiekvienas iš mūsų norime pristatyti. Matau tai kaip intymumo pagrindą, kiekvienas kalba apie savo asmeninius dalykus (na Olivija kalba apie bendrus dalykus, tačiau ji yra išimtis, suteikianti gerą kontrastą ir foną). Kalbėti apie asmeninius dalykus jau yra įprasta. „Silence, please!“ reiškia: „klausykite, kažkas pasakoja savo asmenines istorijas, dabar jūs negalite dainuoti ar šaukti, paslaptys atsiskleidžia. Olivijos atveju tai priešinga, „Silence, please!“ skamba labiau kaip įsakymas arba tiesioginis pareiškimas, arba tiesiog tai kas įvyksta kai ji pradeda sąveikauti su publika.

L.K. Ar performansas tau malonumas?

T.S. Taip, jaučiu tam priklausomybę.

M.S. Nuolat, performanso kūrimo metu turiu kautis su abejonėmis ir nusivylimu, bet tuo pačiu metu jaučiu ir džiaugsmą. Viena keičia kitą ir geriausiai būna tada kai džiaugsmas lieka. Tu negali įsivaizduoti ką aš išgyvenu performanso kūrimo metu! Tai visada ašaros, pyktis, juokas.

L.K. Ar galite pakomentuoti Estijos tarpdisciplininio meno situaciją? Ar tai populiaru? Galbūt performansai Estijoje turi tradicijas?

T.S. Performansai Estijos meno scenoje ganėtinai populiarūs. Egzistuoja keletas didesnių festivalių skirtų vietinių ir užsienio menininkų pasirodymams. Didžioji visuomenės dalis performanso meną labiau atmeta nei priima, bei laiko brutalia, skandalinga meno forma.

M.S. Na tarpdisciplininių menų studijos Estijos Menų Akademijoje nebeegzistuoja, vietoj jų šiuo metu yra scenos menų studijos! Šiais metais ši studijų šaka buvo gan populiari, daug profesionalių šokėjų stojo į magistro studijas. Estijoje performansas yra populiarus, bent jau tarp ekstremalios kultūros mėgėjų, tačiau čia nėra labai daug menininkų, kurie dirbtų vien šioje sferoje. Daugiau menininkų, kurie pasirenka tarpdisciplininius menus, kuria video, instaliacijas, garsą, o performansus tik retkarčiais. O kalbant apie populiarumą…performansas nėra populiarus tarpe žmonių, manau dauguma Estijos žmonių nekenčia performansų. Estijoje yra toks posakis: „menininkai yra šikantys į skardines“, jis atsirado 90-aisiais iš vieno Jaan Toomiks meno kūrinio ir niekada nenutyla estų lūpose, netgi jei tik keletas iš jų yra matę kūrinį.

Estijoje yra daug performansistų, kurie atlieka performansus laikas nuo laiko, jie nėra profesionalai. Menininkų, kurie iš tikro koncentruotųsi į performansų meną yra žymiai mažiau. Taip pat egzistuoja ir eksperimentinis teatras bei šokis, kurie yra be galo artimi performansui.

Pamatyti ir įvertinti menininkų performansus galėsite rugsėjo 5 dieną 20 val. Vilniuje (Fluxus ministerija, Gedimino g. 27) ir rugsėjo 9 dieną 20 val. Kaune (LAB’as, Kaunakiemio 4, Sanito gamykla). Iki susitikimo!

Interviu vertimas anglų kalba:

Lukas Kolmogorcevas. How your performances come to life and why you chose performance for your ideas?

Tiina Soot. I have chosen performance to my main media mainly because I am awfully afraid of public performing. Ideas for performances start from different sources, often just from brainstorming. But the topics are usually from things that bother me in my personal life.

Maii Soot. Performances grow out from simple wishes or desires or some interest. They need first knock, which might be very clouded, but if I work with it, it starts to grow and clears up.

L.K. Is it possible to say in one sentence – my creation is…?, or my message is…?

T.S. I can’t articulate one central message. For me art is a way to communicate, or to express myself in ways I can’t in everyday life.

M.S. My message is to show some parts of humanity, its all about being a human and opening yourself up.

L.K. What can you say about upcoming performance event – “Silence Please!”? Does it have basic message, or is it mosaic of problems that each of you want to present?

T.S. “Silence, please!” started from grouping of few performance (and other fields) artists who wanted to perform in Lithuania and we didn’t had one uniting topic. But for now I start to see some links between the performances. Keywords like intimacy, humanity and personal matters start to emerge.

M.S. It’s mosaic of problems each of us wants to present. I can see it as intimate basis, everybody talks about their personal matter (well Olivia talks about common matter, but she is exception, giving good contrast and background). Talking about personal matter is already the common idea. “Silence, please!” means – listen, someone is telling their intimate stories, you cannot sing or shout now, secrets are revealing. In Olivias case its opposite, “Silence, please!” is more like order or direct proposal or just what happens when she starts to interact with audience.

L.K. Is the performance pleasure for you?

T.S. Yes, I’m addicted.

M.S. Always, while creating performance, I have to fight with hesitations and despair, but I feel the joy as well. One change into another and its best if joy stays. You don’t imagine what I live through while creating performance! Its always tears, anger, laugh.

L.K. Can you describe (in a few sentences) the situation of Estonian interdisciplinary arts? Is it popular? Does it have traditions?

T.S. Concerning performance art, it’s quite popular in Estonia art scene. There are few bigger festival devoted to native and foreign performance art. As for the rest of the society performance art is more rejected as brutal and scandalous art form.

M.S. Well Interdisciplinary arts study does not exist anymore, it’s now performing arts study in Estonian Art Academy! This year it was quite popular, in master program many professional dancers stepped in this year. But it’s always different. Otherwise performance is popular in Estonia at least amongst extreme culture loving people, but there are not many artists who work in that field. There are more artists in the field of interdisciplinary arts, making video, installations, sound and rarely performance!

Aa and about being popular… performance is popular not among anybody, I think most Estonian people hate it. There is a saying: “artists are shitters in the can”, it comes from 90s, from one art piece of Jaan Toomik and this saying never dies in the mouths of Estonians, even if there are only few, who actually saw the work. In Estonia there are many performers, who are doing performances from time to time, they are not professionals, and there are less those, who really concentrate on performing arts. And of course there exists experimental theatre and dance, which is very close.

Thank you!

Kalbino Lukas Kolmogorcevas.

Nuotraukų autorius Rimvydas Ivoškis

Labai dažnai aptarinėdami kultūrinius reiškinius kalbame apie tokius dalykus kaip erdvė, jos interjeras, organizatoriai bei jų vadybos sugebėjimai, novatoriškumas, profesionalumas, akademiškumas. Aptardami visus šiuos bruožus galiausiai nusprendžiame ar vieta, renginys, vyksmas yra mums įdomūs ir bus dažnai lankytini. Tačiau mano manymu, labai dažnai mes, kultūros vartotojai, pamirštame arba galbūt dar net neišmokome vertinti ne išorinius dalykus, bet bandyti įsilieti į reiškinį, pagalvoti ką jam galime duoti patys ir kokia bendruomenė apie jį buriasi.

Būtent bendruomenė turėtų būti kiekvieno kultūrinio reiškinio pagrindinis tikslas ir labai smagu, jog taip mąstančių žmonių vis daugėja. Sunku kalbėti apie kitus miestus, tačiau Kaune palyginus visai neseniai gamykloje „Sanitas“ įsikūrė nauja erdvė, skirta alternatyviam mąstymo būdui bei DIY filosofijai prijaučiančiai bendruomenei. Prabanga ir formalumu visiškai nepasižyminti patalpa džiugina savo lankytojus visišku lankstumu, laisvumu, jaukiu chaosu, kurį sudaro vienur bei kitur išmėtyti baldai bei gardžiu maisto kvapu, kurį čia pat gamina viena iš vadinamo „LAB“ klubo nuolatinių lankytojų ar net gyventojų. Susidomėję nauju aktyvių žmonių judėjimu vieną vasaros vakarą čia apsilankyti bei pabendrauti nusprendėme ir mes. Mums pavyko sužinoti, jog nuolatos čia veikia apie dvidešimt žmonių, o pakalbinti pavyko tris iš jų — Lauryną, Tautvį ir Tomą. Kas tas „LAB“, kodėl jis išskirtinis ir kokie jo tikslai galite sužinoti skaitydami toliau pateiktą interviu.

Laurynas, Tautvis ir Tomas

Gintarė Žitkevičiūtė. Kada įsikūrėte ir kodėl būtent „Sanito“ gamykloje?

Laurynas. Pradėjome veikti dar visai neseniai gegužės mėnesį, o „Sanito“ gamyklos erdvė yra visiškas atsitiktinumas, kadangi tiesiog pasisekė rasti patalpas, kuriose kažkas kažką kažkada organizuoja ir organizavo bei galėjo jas išnuomoti mums. Šiose patalpose galime viską įsirengti ir keisti kaip norime, mūsų niekas neriboja ir tai, žinoma, didelis pliusas. Yra ir minusų, tarkime dar nežinome kaip reikės patalpas sušildyti žiemą. Nors įsikūrėme gegužės mėnesį, tačiau mūsų bendruomenė veikia jau keletą metų, tik šiuo metu pakeitėme patalpas.

G.Ž. Kokie renginiai vyksta „LAB’e“?

Tautvis. Organizuojami renginiai labai priklauso nuo žmonių, kurie juos rengia. Mūsų čia nuolatos sukasi 15-20 žmonių, kurie turi savo pomėgius ir kuruojamas sritis. Žinoma, pagrindinius klausimus sprendžiame kartu, kartais tenka labai pasiginčyti, tačiau stengiamės rasti visiems priimtiną variantą. Šiuo metu aktyviausiai rengiami skirtingų stilių koncertai, galima sakyti kol kas koncertai užima didžiausią dalį LAB’o repertuaro, tačiau stengiamės savo veiklą plėsti — vasara čia vyko paroda, kartais vyksta repeticijos, patys surengiame diskusijas. Labai norėtumėme plėtoti meninę veiklą, todėl visada laukiame žmonių su savo idėjomis, kurios neprieštarauja mūsų ideologijai. Esame visiškai atvira erdvė pasiūlymams, tad kiekvienas, kas nori kažką pas mus surengti ir bendradarbiauti, visada laukiamas.

G.Ž. Su kuo susijusi jūsų ideologija?

Laurynas. Mūsų idėjos ir nusistatymai labiausiai susiję su „DIY“ (do it yourself) kultūra. Kiekvienas, kas čia pietauja, lėkštes turėtų išsiplauti pats — tai pagrindinė taisyklė.

G.Ž. Kas padėjo jums įsirengti ir dekoruoti patalpas?

Tomas. Tai aišku, kad viską darėme patys, o kas daugiau… Visi kartu dirbo ir darė tai, ką moka. Tarkime čia yra besisukančių žmonių, kurie studijuoja tapybą, tai jie dekoravo sienas. Aparatūrą ir baldus kai kuriuos rinkomės, kai ką turėjome iš ankstesnių patalpų, bet šiaip viską įrengėme patys, turime nemažai planų kaip šią erdvę tobulinti.

Laurynas. Mums labai reikia medžiagos, norėtume aptraukti baldus (jei kas galite paremti „LAB’ą“ medžiaga, rašykite).

G.Ž. Kada žmonės gali lankyti „LAB’ą“, ar turite darbo grafiką?

Tautvis. Darbo grafiko neturime, kadangi nėra tokių žmonių, kurie galėtų nuolat skirti savo laiką ir čia būti, tačiau LAB’e galima apsilankyti bet kada, kai čia kas nors iš mūsų sukasi. Visą informaciją apie pas mus vykstančius renginius paskelbiame facebook’e, tad kiekvienas, kuris domisi, tikrai gali susirasti informaciją.

G.Ž. Kaip jums pavyksta gauti lėšas patalpų ir savo veiklos išlaikymui? Ar planuojate ateityje savo veiklą paversti ne tik mėgstama veikla, bet ir darbu? Ką darytumėte, jeigu jūsų veikla neštų pelną?

Tomas. Yra keletas žmonių, kurie išlaiko patalpas, Linas yra mūsų atstovas bendrauti su šeimininku. Ne, jokiu būdu ši veikla negalėtų būti mūsų darbas. Kai hobi tampa darbu, tai viską gadina.  Geriau dirbti kažką kitą, o veiklą vykdyti dėl malonumo ir savanoriškai. Jeigu mūsų veikla neštų pelną, tai vieną dieną sulauktume mokesčių inspekcijos, kažkam tektų sėsti į kalėjimą, greičiausiai man ir būtų galas viskam. Steigti VŠĮ ar dalyvauti projektuose mes nesiruošiame, esame labiau anarchistinė, laisva ir nuo nieko nepriklausoma organizacija, o projektinės lėšos manome dažnai atneša organizacijai stagnaciją. Mes esame savo veiklą mėgstančių žmonių bendruomenė ir kaip ši bendruomenė vystysis, taip vystysis ir mūsų veikla.

Kaune tokio tipo aktyvi bendruomenė kaip „LAB’as“ bene vienintelis pavyzdys, tuo tarpu užsienyje apleistų erdvių apgyvendinimas bei nuolatinis menininkų ir aktyvių žmonių, prijaučiančių DIY kultūrai veikimas jose, jau tapę kasdienybe ir turi gilias tradicijas. Tikėkimės, jog „LAB’o“ veikla ir iniciatyva užkrės ir kitus kūrybiškus žmones burtis į grupes ir kurti kažką kartu, na o „LAB’ui“ linkime kuo didžiausios sėkmės ir nesušalti žiemą!

Apsilankę „Sanite“ įsikūrusiame klube praleidome malonias akimirkas, pasimėgavome puikia ir chaotiška atmosfera bei linksmais gyventojais. Rugsėjo 9 dieną LAB’e renginį pristatysime ir mes — būtent čia įvyks Estijos menininkų performansų vakaras, tad kviečiame jus apsilankyti, o jeigu tik turite idėjų kreiptis į kurį iš šios erdvės gyventojų arba susisiekti su jais paštu: kaunas.pabrik@gmail.com.

Dar kartą dėkojame Laurynui, Tautviui ir Tomui už įdomų pašnekesį.

Nuotraukų autoriai — Rimvydas Inoškis ir Nerijus Dubsta.

Rugpjūčio 13-15 dienomis šeimos vertybių puoselėjimo kurortą Šventojoje užgriuvo tūkstantinė paskutinįjį šią vasarą vykstantį madingą muzikos festivalį aplankyti ištroškusių alternatyvių poilsiautojų minia. Alternatyviame kurorte vokiečių pensininkams ir vietos svečiams Žolinių savaitgalis žadėjo didelio kalibro pramogų ruletę ir mėnesį prieš renginį vertė praleisti peržvelginėjant atlikėjų myspace profilius. Pajutę didžią pareigą būti to įvykio dalyviais ir dokumentuotojais įsispraudę į maudymosi kostiumus ir surinkę grikių košės atsargas pajudėjome Šventosios link.

Atvykę neužsibuvome puskilometrinėje eilėje prie kasų trisdešimt penkiems Celsijaus hercams smogiant ir ėjome pasiimti mėlynųjų apyrankių įgalinančių į teritoriją be eilės įsinešti šaunamuosius ginklus, alkoholį ir psichotropines medžiagas. Šiemet festivalis įsikūrė buvusio sovietinio atrakcionų parko teritorijoje. Keturios muzikos erdvės: įspūdingai apdriskusi betono estrada, Šventosios scena pabarstyta smėliu ir šuolio atstumu nutolusi nuo upelio, „Kala garso sistemos“ vibracijų valdomas palapinių miestelis ir Pievos scena puikiai atitinkanti savo pavadinimą. Diskotekos belaukiantiems organizatoriai priruošė įvairių meniškų ir nemeniškų pramogų . Nieko nepamatę camera obscura dėžėj ėjom paveiksluotis prie dailiai išpieštų dekoracijų. Išalkusieji galėjo rinktis iš bent dešimties festivalį maitinusių dešrainių ir samosų kioskų.

Ten per daug nelūkuriavę, kaip ir dauguma poilsiautojų patraukėm „Cento“ universalinės parduotuvės link, kurios serveris, kaip vėliau paaiškėjo, laikė epiškasias ištroškusiųjų apkrovas ir tuom nedžiugino kasininkės Irutės. Taigi vokiška kokybe trykštantį raugalą „Obolon“ ir ne tiek prabangų, bet nemažiau gaivintantį ir žiebiantį „Šnekorių“ alų pirkom šalia esančiose mažose kurorto krautuvėlėse.

Apžvelgę kurorto pramogas ir vos nesusivilioję aplankyti gailių gaigalų ansamblio „Pikaso“ koncerto kultūros namuose „Paršelio Rojus“ grįžome į Sattos šalį kur ledus laužti buvo bepabaigiąs Mark‘as Splinter‘is. Vakarėlio temą vėliau palaikė jo kolega Nightjar, o visų nuostabą kėlusi supuvusiomis pliauskomis apkaustyta estrada leido dūmus aplink masyvų paketą iš Jungtinės karalystės pristačiusį kurjerį „Vienuolika Tigrų“. Buvo nuostabu.

Gretimoje paplūdimo imitacijos scenoje elegantišką dubstep grojantys suomiai Clouds žemais dažniais kėlė nuo žemės smėlį ir skambant kompozicijai „Suicide smoker“, ragino besilinksminančius renginio svečius prisidegti suktines.

Tuo šiauriečių invazija „Satta outside 2010“ nesibaigė — už gero pusantro šimto metrų esančioje Pievos scenoje, išvydome synthpunk kolektyvą „Folke Westside“. Visų laikų nemaloniausią punk grupe prisistatantys vaikinai anaip tol nebuvo nemalonūs. Pasirodyme netrūko vyriškos potencijos ir galūnes pjaustančių sintezatoriaus garsų, kurie vis vertė jaunimą neatsakingai šokinėti į susirinkusią minią.

Lyg to būtų buvę negana, scenon stoję tautiečiai, riebiu pavadinimu „Analiniai Kumščiai“ parodė tikrą punk rock‘ą. Artimiau su ansamblio kūryba susipažinę jau žinojo ko tikėtis, kitiems beliko atlaikyti keletą round‘ų nelygios kovos. Scenoje kelnes pametęs ir toliau dūkęs vokalistas dienos metu ramiu veidu patiekinėjo daržovių troškinį ir lietinius su obuoliais „Labdarių infoshop‘e“. Gausiai susirinkusi publika prašė „pakartot“ ir gavo dar vieną porciją.

Paskutinius energijos likučius išlieję estradoje, patraukėmę į šiukšlių kalno papėdėje įrengtą ceratinę dvivietę būstinę.

Išgyvenę iki antros festivalio dienos palapinių miestelio gyventojai mirko kempingo teritoriją juosiančiame šaltos giros upelyje. Kiti traukė į Šventąją pirkti gintaro paveikslų ir įbristi į sužydėjusią Baltiją. Sklido gandai apie laiminguosius kalbėjusius „Tėve Mūsų“ visą naktį ir išmeldusius vandens pasirodymą dušo kabinose.

Išsitepę nusvilusias nugaras kefyru patraukėme į pievos sceną, kurioje susėdusiems klausytojams kūrinius atliko ansamblis „Echologijos ministerija“ su teigiamų vibracijų ambasadoriumi Eazystyle, prisistačiusiu Žaibo vardu. Kokybiški šaknų ir kultūros garsai sukvietė šokti ir ploti daug šaunių piliečių. Ponas Žaibas pranešė džiugią žinią – grupė įrašinėja albumą ir visi norintys jį galės parsisiųsti iš čia.

Prieš vakaro žvaigždžių pasirodymus, stebėjome kaip Ritmų kovų finale jaunuolis Miša staigiais beats‘ais drėkina spiegiančių nepilnamečių eiles ir nukauna „sunkiasvorį“ Mark‘ą Splinter‘į. Ilgai lauktas post-dubstep Mount Kimbie pasirodymas sutraukė nemenką masę vakarotojų. Atlikėjai žaidė efektų rankenėlėmis, naudojo įvairiausius instrumentus, dainavo, kliksėjo, spragsėjo.. ir netikėtai baigė pasirodymą. Visi gyrė kabančiose paklodėse mirgančias vizualizacijas.

Gretimoje scenoje svečiai iš už Atlanto Fashawn ir Exile priemiesčio vaikiams pasakojo geto istorijas. Vakarykščiai punk rock‘o klausytojai prisiminę mtv video klipus judino aukštyn iškėltas rankas į Kalifornijos požeminio hip-hop ritmus. Ceremonimeistro ir muzikinių įrašų programos parinkėjo duetas — lyg senais gerais laikais kurių Lietuvoje nebuvo.

Kiek vėliau betono Estradoje perforatoriais darbavosi energingai nusiteikęs raudonkepuraičių duetas Knalpot iš Nyderlandų. Esame tikri, kad vieną kompoziciją sudarė atbuline pavara važiuojančios šiušklių mašinos skleidžiamo pypsėjimo garsas. Skambėjo puikiai.

Apie trečią valandą nakties prasidėjęs Hudson Mohawhke pasirodymas dvelkė geltonom disketėm ir gražino į „Ziliton“ laikus. Pabaigai paleidęs Toto – Africa, privertė jaunimą šokinėti nuo scenos kruvinais kojų pirštais. Tuo pat metu krūmuose pasislėpusioje „Sattana outside“ scenoje buvo įžiebtas medinis ožys mėlynu falu.

Nusprendę, kad miegas festivalio naktį būtų per didelė prabanga, paplepėjom su žvaigždėm, sulaukėme aušros ir giluminių Intakz, Paul Nevermind ir Eazystyle stojimų prie rankenėlių. Smėlyje besimėtantys paskutinieji iš gyvųjų retkarčiais rodė gyvybės ženklus iki pat pietų.

Kadangi palapinėse vyravo atogrąžų klimatas — geriausia vieta miegojimui pasirodė svetingas „Kala garso sistemos“ pavėsis. Verta paminėti, kad šie vyrukai legendiniais riddim‘ais ir naujos kartos garsais nesustojo kelti pozityvumo lygio beveik visas tris festivalio dienas. Paskutinįjį festivalio vakarą įsigyti geriamo ar kokio kito vandens nebuvo įmanoma, nors apie tai pirkdami bare pildomą „Satta butelaitį“ kainavusį dešimt litų nebuvome informuoti. Bet kaip sakoma – nėra to blogo… Vandens ieškodami surinkom tautiečių pievoje paliktą plastmasinę tarą. Verta paminėti, kad kempingas jau buvo nebesaugomas ir atviras visiems smalsuoliams.

Tačiau šie menki nesklandumai nesutrugdė linksmintis ir išgirsti vakaro programos. Kosminė vakaro svečių ir Mondayjazz Jam sesijos muzika ir Pixelnoize vizualizacijos vienintelėje Šventosios scenoje sulaukė gausaus būrio nuvargusių veidų ir žaibuojančios liūties, kuri mažai kam terūpėjo.

Šių metų „Satta outside“ festivalis įpūtė naujų vėjų lietuviškų festivalių padangėn. Kokybės garantas — už pažangą kolūkiui ir įvykdytą penkmečio planą skiriamas metų gaminio medalis. Ačiū!

Tekstą paruošė Nerijus Dubsta ir Rimvydas Ivoškis.

Kas būdinga geram muzikos festivaliui? Tiksliau – netgi puikiam. Į kurį norėtųsi lėkti čia ir dabar nepaisant situacijos ar jūsų ketinimais pasipiktinusio oro nuotaikos. Taip, suprantama, galbūt ten turėtų groti mėgstamiausia jūsų grupė arba nemokamai dalinti dešreles su raugintais kopūstais. Tačiau egzistuoja ir kiti pasirinkimą nulemiantys aspektai, kuriais dažniausiai bent iš dalies vadovaujasi vizualinę aplinką sureikšminantys asmenys. Na, arba tiesiog dizaineriai. Įskaitant tokiems prijaučiančius. Plakatai, skrajutės, marškinėliai, paženklinti festivalio atributika ir kiti reklaminiai objektai kartais tampa teigiamu fetišu, atnešančiu pelną organizatoriams ir džiaugsmą akims.

Nors tenka pripažinti aiškią tiesą – festivalio plakatas ar į rankas pakliuvusi skrajutė niekad nebuvo ir nebus tik menkas informacinis objektas. Festivalio laikinumas smarkiai įpareigoja vizualinę informaciją. Juk reikia kažkaip suvaryti minią žmonių į tam tikrą vietą nurodytu laiku. Jiems pasibaigus – būna pamirštami, geriausiu atveju iki kitų metų. Nors tai beveik negalioja gilią istoriją turintiems ar itin žymiems festivaliams, kurių dažniausiai laukiama ištisus metus ir į kuriuos minios atplauktų beveik savaime. Tuo bandžiau pagrįsti keistą realybę beieškant pavyzdžių – mistiška, bet kai kurių žymiausių festivalių atributika grafine išmone nepasižymėjo. Tačiau naujesni, specifiniai arba tiesiog gavę talentingą dizainerį festivaliai traukia pažvelgti įdėmiau. O kartais netgi sukelia norą juose apsilankyti. Būtent, vien dėl plakato.

Taip jau išėjo, kad dauguma vaizdų, kuriuos matote yra iš Skandinavijos. Bet tikrai ne absoliuti. Šis regionas pasižymi daugiausia populiaraus ir alternatyvaus roko, metalo, elektronikos ir meno festivaliais. Taip pat tokiais paradoksais kaip juodojo metalo grupė, grojanti vaikams skirtame muzikos festivalyje Norvegijoje. Skandinavai puoselėja toleranciją ne tik atitinkamu muzikiniu jaunosios kartos ugdymu, bet ir festivalinės atributikos stiliaus įvairove. Nuo taikių žvėrelių ir kitos gamtinės simbolikos iki komiksų įkvėptų plakatų su nupjautom galvom. O elektronika dažniausiai užima garbingas minimalizmo ar įmantresnės koncepcijos išpažinėjų pozicijas. Štai kasmetiniam Bergeno elektronikos ir meno festivaliui Ekko 2009 identitetą kūrė dizaino studija Grandpeople. Tam buvo pasitelkti organinio stiklo raidžių ir geometrinių formų maketai, siekiant sukurti šviesos efektų tamsoje įspūdį.

Persikeliant į Lietuvos sceną, šiemet vienas iš labiausiai dėmesį patraukusių darinių buvo PetPunk kūryba elektroninės ir eksperimentinės muzikos festivaliui Sūpynės (gautą skrajutę garbingai įrėminom po permatoma staltiese). Autorių flickr puslapyje galima pamatyti „kelmo“ gamybos procesą. Tuo tarpu Satta Outside su festivalio identitetu padirbėjo pernai – agentūros Not Perfect kurta reklaminė kampanija naudojant du brolius herojų vaidmenyje laimėjo auksą lietuviškos reklamos festivalyje ADrenalinas. Taip pat jaučiu būtinybę išskirti tris Ženevos muzikos šventės plakatus, kuriuos sudėjus, gauname žodį „musique“. Jie puikiai veikia ir atskirai, juk tarpai tarp baltų raidžių yra pripildyti įvairių žmogaus organų piešiniais.

Objektyvumo vardan daugiau komentarų nebus. Galų gale, kiekvienam yra savos priežastys ir pretekstai mėgti/nekęsti, eiti/vengti. Tik, ko gero, nepatikėčiau tuo, kad vizualinis identitetas festivaliui yra totaliai nereikalingas. Niekad. Nors daugumoje pateiktų darbų reklamuojami praėję renginiai, linkiu apsilankyti tuose, kurie dar tik bus arba norėtumėt, jog būtų. Ir pasisemti įkvėpimo apžiūrinėjant, ką įdomaus yra sukūrę festivalių kūrybininkai. O jei teks lankytis Osle rugpjūčio viduryje – galbūt pavyks turiningai susidurti su vienu didžiausių festivalių Skandinavijoje „Øya“. Tik prieš tai pažiūrėkit reklaminį klipą.

„Meno duobė“ ir „Menų centro“ savanoriai pristato festivalio idėją, kurios pagrindinis tikslas suburti įvairių pažiūrų žmones, menininkus, kūrybingas asmenybes į trijų dienų laisvo proto ir idėjų sąskrydį. Tai nėra standartiškas „open-air‘as“, mat vidinių gyvulių ganyti nesiruošiame, greičiau kviečiame prisijungti prie bendro neapibrėžto laisvamanių judėjimo, kuris kaip laikiną stovyklą pasirinko netoli Kauno ir Vilniaus stūksantį Žeimių dvarą. Būtent jo šešėlyje įsikursime su įvairaus plauko paskaitomis nuo kvantinės mechanikos filosofijos iki juoko jogos, įvairiausių meninių akcijų, instaliacijų, parodų, muzikinių eksperimentų, naktinio kino palėpėje su miegmaišiais ir savaime aišku gamtos teikiama ramybe. Festivalio programa gyva, ji kinta priklausomai nuo kiekvieno norinčiojo prisijungti su savo idėjomis, todėl tikėtis galima visko. Registracija būtina: savo vardą ir pavardę bei norą dalyvauti praneškite el. paštu meno.duobe@gmail.com

Programa:

EDUKACIJA:

„Kenduandu“ dizaino studija — „Socialiniai, istoriniai, kultūriniai kontekstai dizaino kūriniuose“
Aistė Mišinytė — „Nuogo kūno vaizdavimas animaciniuose filmuose: nuo karikatūros iki fotorealizmo“
Enrika Striogaitė — „Mėlyniesiems katilėliams aidint“ (apie Lėlių teatro įkūrėją S.Ratkevičių) — filmas be biudžeto. Ar įmanomas profesionalus rezultatas?“
Viktorija Jonkutė — „Performansai ir komiškumas“
Lina Baublienė — „Lietuvos miestų „visuomeniniai įvaizdžiai“ pagal Kevin’o Lynch’o teoriją.“
Vilija Dulevičiūtė — „Tinklo bendruomenės“
Arūnė Ščiupokaitė ir Lukas Kolmogorcevas — „Erdvės vaizdavimas plokštumoje“
Greta KlimaVičiūtė-Minkštimienė — „Ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo: antropologinė perspektyva“
DR. Reda Šatūniemė — „Kūrybiškumas ir alternatyvi meninė raiška subkultūrose“
Mindaugas Survila — „Gamtos fotografija“
Jurij Sogačiov — „Juoko joga“

Mantas Povilaitis — „NSO fenomenas“
Mantas Povilaitis — „Kvantinės mechanikos pasaulėvaizdis“
Iveta Taparauskaitė — „Carinės Rusijos plačiųjų geležinkelių paveldo resursai Lietuvoje, jų išsaugojimo bei pažinimo galimybės.“
Rasa Pranskevičiūtė — „Šiuolaikinės dvasinės utopinio pobūdžio bendruomenės“
Rūta Petkevičiūtė — „Kalėjimų fenomenas“
Kęstutis Stugys — „Kaip valdyti pyktį“
Eligijaus Skirkevičiaus — „Matės“ ir „Puero“ arbatų degustacija bei pasikalbėjimas apie arbatos svarbą žmogaus gyvenime ir kultūroje.
Žeimių dvaro šeimininkai — paskaita video projekcijoje apie šiuolaikinės kultūros paveldo problemas Lietuvos dvaruose „everything is in the pasT: nuomojam svirną vestuvėms“;

MENAI:

Instaliacija — „SOUND OBJECTING FOR 31 TUBE“. Instaliacijos pagrindiniu principu taps garsas, kuris sugeba veikti su žmogaus emocijomis, išgyvenimais ar patyrimais esamuoju momentu
Parodos „PUŠYS“ atidarymas. Dalyviai: Domas Noreika, Agnė Bagdžiūnaitė, Darius Subačius, Aušra Vismantaitė, Aistė Saulytė, Tadas Noreika, Everything is in the pasT; Ignas Gleixner — tapyba;
Ignas ir Julija Gleixner — žemės meno instaliacija „Žemės būvis“
Aktų dirbtuvės — dalyvauja pozuotojai ir įvairiausių sričių menininkai
„Kenduandu“ dizaino studijos programa — ši studija tai kelių žmonių grupė, kurianti dizaino objektus, turinčius simbolines, archetipines reikšmes, susijusias su kultūriniais, istoriniais, socialiniais kontekstais.
Naktinis Kinas dvaro palėpėje — nuo 22 val. iki 4 val. ryto: filmų apie menininkus ir muzikantus programa, eksperimentinio ir avangardinio kino programa, trumpametražio kino ir animacijos programa;
Dienos ekranas — antropologinis kinas, geriausių konferencijos TED pranešimų peržiūra;
Mindaugas Pridotkas — objektai, keramika (gyvai)
Alma Veiverytė — objektai, tapyba (gyvai)
Ausma Bankauskaitė — tapyba
Vita Lažinskaitė — eksperimentinė animacija, gyvai kartu su RASABASA
Indrė Aleksejūnienė&grupė — eksperimentinės keramikos degimas (gyvai)
Miglė Kaušylaitė ir Mantas Pelakauskas — kūrybinės dirbtuvės „Menininko pieštuko revanšas“ (tarptautinis lomografijos vorkšopas); Giedrė anužytė — „DRaUGELIS“ (instaliacija).

GARSAS:

rasabasa — tai lietuviška ir skandinaviška muzikinė sintezė, kurią būtų sudėtinga priskirti kuriam nors vienam žanrui. Šiame projekte yra tiek pop, tiek ir progresyvaus roko bei folk ar net trip hopo elementų
Patris Židelevičius — acoustic, electronica, ambient, experimental
Tobias Faar — ambient, experimental, minimalist
Edvinas Karalavičius — ambient, experimental.

PRAMOGOS:

Meno leidinių skaitykla
stalo ir lauko žaidimų turnyrai
blusturgis
keliautojų ir tranzuotojų susitikimai
„labdariai“ — knygos, zinai, filmai ir muzika socialine, politine, ekologine, gyvūvų teisių ir kitokia tematika bei skanus ir sveikas veganiškas maistas.

„4 paros beprotybės“ – tundrautojus pasitinkantis užrašas. „Tikiuosi“ – sukikenau… Ką gi, atsigauti reikėjo kone savaitės. Jau septintą kartą vykstantis festivalis (šiemet Avilio ežero pusiasalyje, Zarasų rajone) liepos 2-6 dienomis pasiūlė keturias skirtingai papuoštas scenas (ypač išskirčiau psy trance ir chill out erdvių dekoracijas) su įvairiais elektroninės muzikos garsais, per 180 Lietuvos ir užsienio atlikėjų, menų dirbtuvėles, performansus, įvairias pamokas, nemiegą ir tikro festivalio dvasią, kai jau nebesvarbu, kaip atrodai, miegi tiesiog ant žolės medžių pavėsyje, jautiesi miško gyventoju ir lakstai basomis spardydama žemės grumstus. Tokios būsenos norėjau. Beveik tiek ir gavau.

Kadangi namus įsikūrėm visai šalia psy trance „šamanų“ scenos, net savo miegmaišyje jauteisi lyg šokių aikštelėje. Tiek užmiegant, tiek pabundant. Pirmą vakarą tas miegą trikdė, antrąjį – nebe, trečiąjį – muzika virto lopšine, kurios kurį laiką pasigedau ir grįžus į savo lovą mieste. Labai sunku kalbėti apie psy trance, nes patiriamos emocijos, pojūčiai kiekvienam skirtingi, judesiai, šokis – taip pat. Hipnotizuojantys šamaniški šokio ritualai užmerkus akis. Ne veltui ir stiliaus pavadinime puikuojasi žodis „psichodelinis“.

„Kai esu transo būsenoje, vadinu tai buvimu tėkmėje. Aš negalvoju, kaip judėti ir ką aš, apskritai, darau. Jei aš šoku, esu šokis. Šokis yra mano meditacija“ — psy-trance kultūros atstovas.

Sunku racionaliai apmąstyti ir įvertinti, kas buvo geriausia, o kas ne. Daug paprasčiau tiesiog mėgautis ir būti šokyje, kai jau nebemąstai ir nelygini. Visgi, grįžtant prie konkretumo, Onkel Dunkel (Danija), Flooting Grooves (PAR) ar Dohm (vienas įdomiausių psy trance atlikėjų Lietuvoje) — vieni labiausiai lauktų (ir nenuvylusių). Paminėti, žinoma, derėtų gerokai daugiau (kad ir sekmadienio naktį išgyventus britą Dickster ar olandą Shownodese).

Nakčiai pasibaigus, festivalis nesibaigia. „Tundroje“ ir dieną yra ką veikti. Nelaimei, dienos karštyje atstumai atrodydavo beveik neįveikiami (todėl poilsis ir tingėjimas chill-out erdvėje ar tiesiog paežerėje nuolatos kvietė ir viliojo), o ir pasiekus pramogų erdvę kepinant saulei stovėti, dairytis, stebėti buvo nelengva. Tačiau, įveikus visas viliones, kaip ir dažname festivalyje, netrūko „duonos ir žaidimų“. Pramogų miestelyje įsikūrė nemažai meno dirbtuvėlių ir krautuvių-palapinių. Norintys galėjo nusipirkti įvairiausių papuošalų, dalyvauti fotosesijose, mokytis medituoti, piešti mandalas, mušti būgnus, dekoruoti supynes ar rūbus, dalyvauti šokio terapijoje (tiesa, tas jau vyko šamanų erdvėje) ar klausytis paskaitų apie sveiką gyvenseną ir kt. Daug dėmesio „Tundra“ kaip ir visa iš Goa trance ir hipių subkultūros, kurios dalis entuziastingų meilės, laisvės ir harmonijos paieškose klajojančių atstovų 7-tajame dešimtmetyje pasiekė Goa krantus Indijoje, kilusi Psy Trance kultūra skiria ekologijai ir gamtai – rūšiavimui, perdirbimui ir pan.

Po festivalio žmonės kalbėjo apie piktus apsauginius, ne itin draugiškai ir maloniai nusiteikusius kai kuriuos lankytojus, kelioliką apvogtų automobilių bei apie pernelyg stipriai pakvipusią komerciją. Vis dėlto, mano „Tundra“ dažniausiai sukosi aplink šamanų/psy trance ir ritualų/chill-out scenas, todėl auksčiau minėtų nesklandumų beveik nepastebėjau.

Čia jau privalau pasidžiaugti dideliais atstumais — ko gero, ne tik man jie pasirodė neįveikiami ir galbūt kai kurie lankytojai, kuriais daugelis nesidžiaugė, tiesiog nepasiekė šių atokiau įkurtų erdvių. Priešingai, čia dažnai rinkosi patys didžiausi psy trance kultūros mylėtojai – įdomu buvo stebėti jų įvaizdžius ir išraiškas (aprangą, šukuosenas ar tatuiruotes). Mano „Tundra“ – su gera muzika, laisva atmosfera ir įdomiais žmonėmis. Tiek ir užtenka, kad festivalį apšaukčiau vykusiu. Net ir po savaitės, kuri nuėjo vėjais dėl ypač menko darbingumo ir supainiotos dienos su naktimi…

Nuotraukų autorius Rimvydas Ivoškis.

Na štai galų gale išsipildė mūsų jau nuo žiemos brandintas planas atgaivinti greta „Menų centro“ esantį apleistą kiemelį. Liepos 9 dieną įvyko atnaujinto kiemelio atidarymas, kuriam baldus kūrė Justė Balčiūnaitė ir Jonas Juozas. Jų idėja buvo susieti visus baldus su vandens stichija, kadangi sėdimos vietos buvo patalpintos į patį seniau veikusį fontaną. Pagrindinis šių baldų akcentas yra iš vonių sukurti foteliai, kurie nuo šiol bus atviri visiems „Menų centro“ lankytojams. Kiemelyje vyks įvairių grupių pasirodymai, spektakliai, workshop’ai, paskaitos, kino peržiūros. Jeigu esate jauna grupė, menininkas ar šiaip įdomių idėjų turintis žmogus, būtinai prisijunkite.

Nuotraukų autorius Rimvydas Ivoškis.

Per atidarymą pasirodė world/fusion stiliaus grupė „Cikados“.

Kiemelis veiks ketvirtadieniais, penktadieniais, šeštadieniais nuo 19 val. Užsukite!

Taip pat raginame visus palaikyti mūsų veiklą ir paaukoti mums bet kokią sumą, daugiau informacijos čia.