Rašytojas visada lenktyniauja su savo šešėliu. Jeigu paimu knygą, kurios autorių pažįstu iš kitų kūrinių, visų pirma prie manęs prisigretina pastarojo šešėlis. Tuo tarpu rašytojas atseka iš paskos. Šešėlis, šiuo atveju, yra buvusios patirtys, kurios dar nepradėjus skaityti verčia galvoti, kad knyga, greičiausiai, bus vienokia ar kitokia. Kartais šešėlio pažadas virsta dulkėmis, kartais – tik patvirtina taisyklę.

Taip ir čia, prieš pradedant skaityti D. Kalinauskaitės romaną, jos šešėlis jau sako, kad abejoti neverta, nes autorė – savo srities meistrė. Tad daug įdomiau, apie ką bus knyga, o ne kaip ji bus parašyta. Kokie bus siužeto karkasai ir kur nuves scenų labirintas.

„Kai vakar grįžau namo, kambary sklandė pūkai – praardyta pagalvė. Nutraukta užuolaida. Su mėsom išplėštas karnizas. Sudaužytas gėlių vazonas, visur priberta žemių.
– Mama, kas čia?!
– Kur?
– Čia!
– Karas. Aš nežinau, kas jį sukėlė… Į mane nežiūrėk.“

Baltieji prieš juoduosius narplioja vieną didelį giminės medį. Aukštyn, po to – žemyn. Kairėn, po to – dešinėn. Pirmyn, po to – atgal. Per istoriją, skirtingas kartas tarsi keisčiausių formų kėdes sustumtas prie vieno didelio stalo. Jas lengva perstumdyti, lengva prisiminti kaip visos buvo paliktos prieš išeinant, tačiau ne taip lengva atkurti jų istoriją, esminius momentus. Sutraukiant visą žmogaus gyvenimą į vieną epizodą, vieną (gal du) blykstelėjimus. Žybt – ir keliauji toliau, tikėdamasis, kad kažką pasiėmei, nors iš tiesų net nežinai ką. O ir suprasi gal net ne pats, o koks nors tolimas tavo vaikaitis. Kuo giliau neri, tuo daugiau jūržolių, painiavos ant veido.

„Tačiau vos prisistatė mergaitė klostytu sijonėliu ir prijuostėle, pasiruošusi bloknotėlį, jis staiga lyg brangakmenis pasisuka kita briauna. Šypsena dingo kaip užslinkus debesiui. Pamačiau, koks gali būti aikštingas, šokdinantis padavėjas dėl alyvuogės, kuri šit jo lėkštėj nusiminusi, gal ji, gerbiamoji, tėvus palaidojusi, o kur žadėtieji kaparėliai, jų čia nė kvapo, o kur pabarstai, ponai, ir verčiau jau nebandykite mano kantrybės, nes aš, negavęs to, už ką moku, darau žaibą ir siunčiu lėkštę atgal virtuvės šefui, ir malonėkite, PRAŠYČIAU, kitą lėkštę!“

Ši knyga – tai odė nykstančiai žmogaus atminčiai. Bandymas atkurti ryšį su prapuolusia gimine, nors iš tikrųjų – vienu žmogumi, kuris niekur nedingo ir visą laiką šalia. Bet atmintis blunka ir trina tave iš jo atminties, braukia nuo artimojo veido. Baltieji prieš juoduosius – tai atminties liudijimas, senų nuotraukų albumas. Visa, kas lieka, prasijojus laiko sietu, – akmenėliai įstrigėliai, skauduliai, vaikiškos laimės.

Tekstas srūva srautu, kurio taip lengvai nesurinksi ir nesugaudysi, todėl džiaukis šia akimirka. Tai, kas tau pasakojama, svarbu ne tik tau, bet ir tam, kuris dalinasi. Gal net svarbiausia. O tu… čia tik veidrodis. Klausaisi, regėdamas švintantį pasakotojo veidą, o kartu švinta ir tavasis, prikabintas prie pirmojo gyvenimo nematomais, tačiau nenutraukiamais siūlais.

„Jūs ten judat vėžlio žingsniu. Ar įmanoma suktis greičiau? Daug greičiau… Traukt iš užmaršties tuos gimines, kabint, sukabint, po velnių, tuos mūsų ryšius.. Ar jums ten išvis kas nors susikabina?

Po truputį, sakau. Ryšiai susikabina tik po truputį. Einant per laiką. Per istoriją. Nuo „šakos“ prie „šakos“. Tai ne taip paprasta – istorijos nepaskubinsi. Be to, tu net nenumanai, kokių čia gali būti pripinkliota pinklių. Prispęsta spąstų…“

Parašyta meistriškai ir labai jautriai. Visur kur pasklidęs rūkas iš atminties, jo per daug, per daug žmonių, įvykių, per daug mums skaitantiesiems, bet visai ne per daug pasakojančiajam. Jam visko per mažai, o labiausiai – laiko, kuris lieko viskam paliudyti. Todėl skaitytojas bėga ne tik per tekstą, bet ir per laiką, per žmones, per jų švytėjimą, momentus, kuriuose jie išliko, kuriuose juos gali prisiminti (arba sukurti) kiti. Tik bėgama ne į finišą, visos lenktynės – su savimi. Baltiesiems prieš juoduosius, žinant, kad nugalėtojo nebus, tik nugalėtieji.

Knyga tiršta kaip svarainių sirupas. Užpylus verdančiu vakaru jis pakvimpa įstabia arbata. Gerki ir mėgaukis. Mažomis, sielą gydančiomis dozėmis.

Kita informacija:
Puslapiai: 204 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2023 m.

(c) veikiantis

Į šią knygą reikia įsigyventi. Ji apie karą ir jo tamsius poodinius sluoksnius. Parašyta talentingai – taip, kad atskleistų visą tragikomedijos jausmų spektrą. Iš vienos pusės – karas, iš kitos – buitis. Tarp jų – kibirkščiuojantis gyvenimas. Niekas kitas, tik patys ukrainiečiai dabar galėtų taip rašyti. Jeigu tai mėgintų daryti kiti, pagalvotum, kad jie – prisitaikėliai, mėgdžiotojai, kopijuotojai. Tik pajutęs viską savo kailiu, gali vienodai teisingai parodyti abi monetos puses. Neišvengiamybės skausmą ir skaidrią tarsi šaltinis viltį. Tokia ir visa knyga – tarp skausmo ir vilties, mėginant išsiginti kasdienybės buiteko su visomis savo grimasomis.

„- Prapultis, – sumurmėjo Tolikas ir pajuto kažką tarp neapykantos, baimės ir gėdos. Jis taip dažnai jautė šitą mišinį, kad panoro šiam jausmui jau duoti pavadinimą. Apskritai atrodė, kad karas – juoda balta jausmai: štai jums grynas, distiliuotas siaubas.

Paaiškėjo, kad siaubas turi šimtus pustonių – siaubas su pagiežos, suirzimo atspalviu, kartais net meilės. Karui sėlinant vis arčiau, griaunant kaimynų namus, pasiimant pažįstamus žmones, radosi neviltis su adrenalino prieskoniu, lyg sėdėtum vagonėlyje prieš pajudant amerikietiškaisiais kalneliais. Dėl to adrenalino, sukilusio Irusiai rodant sugriautą kolegės namą, darėsi gėda. Adrenalinas išsisklaidė, liko primityvus siaubas.“

„Kopėčios“ įtraukia ir užkabina. Romanas pilnas nuotykių, veiksmo ir kvėpavimo, pulsuojančio bėgiko ritmu. Tačiau jis nenutolsta, pajutęs, kad atsilieki, vis palaukia tavęs, kad prisivytum. Ši knyga – tai puikus įrodymas, kad norint palikti įspūdį, visai nereikalingas sudėtingas siužetas. Viskas paprasta, aišku ir ryšku. Tarsi didelė geltonai mėlyna vėliava plevėsuotų ispaniškos saulės nutviekstuose puslapiuose. Kurie, jei pažiūrėsi atidžiau, permirkę krauju.

„Polina pažvelgė kaip visada pavargusiomis akimis į Toliką taip, lyg jis būtų statula paskutinėje muziejaus salėje priešais duris išeiti iš ekspozicijos, – abejingai ir neutraliai. Tolikas pasižiūrėjo į veidrodį – pats neatkreiptų į save jokio dėmesio net ir pirmoje ekspozicijos salėje. Išlygintais marškiniais ir kelnėmis be briaunų Tolikas pagaliau išsiveržė iš trobos ir užvedė mašiną.“

Man ypatingai patiko pagrindinė romano ašis ir kopėčių vaidmuo. Ir nors siužeto santrauką galite paskaityti bet kurioje svetainėje, tam, kad iš tiesų pajustumėte ką ir kodėl čia reiškia kopėčios, būtina įsiskaityti knygą, įsigyventi į ją. Kopėčios – kaip nepatogaus gyvenimo metafora. Tokio, kurio norėtum išvengti, bet negali, nes jis visas – tavo.

Tai knyga, kurią mums, esantiems panašioje geopolitinėje plotmėje kaip ir ukrainiečiai, tiesiog būtina perskaityti. Ji ne tik palies vidaus perimetrus, bet ir leis geriau suprasti bei (at)pažinti save. O ypač iš tų pusių, kurios svetimšaliui, neturinčiam mums būdingos kultūrinės atminties, atrodo tolimos, keistos ir vietomis netgi nepaaiškinamos.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Драбина
Vertėja/Vertėjas: Zita Marienė
Puslapiai: 246 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2025 m.

(c) veikiantis

Pastaraisiais mėnesiais skaitymas buvo fragmentiškas, tarsi mėginimai pagauti tolstantį oro balioną. Strikinėji, blaškaisi pažeme ir niekaip negali susitaikyti, kad balionas jau per toli tavo rankų. Ir nepaisant visko, į kasdienybės plyšius pavyko supilti iš bibliotekos pasiskolintą Šaltienos bistro.

Ją atsiversti pastūmėjo vasarą perskaityti Ievos Dumbrytės “Negrįžtantys“, kurie suveikė taip stipriai, kad nusprendžiau pasibandyti ir su pirmąja autorės knyga (kuri, nepaisant absoliutaus debiuto, taip pat buvo pastebėta ir įvertinta).

Tiesa, prieš atsiversdamas, šią knygą įsivaizdavau visiškai kitaip, todėl ji visų pirma nustebino savo turiniu.

„Konstantinas keliais pirštų judesiais paglostė klavišus, ir iš po jo pagaliukų ėmė sproginėti vyšnios, obelys ir visi kiti pavasario stebuklai. Maniau, jaudinsiuos, kad tik jis nesuklystų ar neužmirštų savo eilučių, ar kaip ten tas grojamas biesas vadinasi. Tačiau jau po trijų natų žiūrėjau į jį kaip į žmogų, kuris niekada nedaro klaidų. Dabar jis man buvo angelas, nutūpęs ant debesies paskelbti žmonijai, kad gyvenimas yra kančia ir tą kančią reikia mylėti su tokia pat aistra kaip gražią moterį, ir tik tada mes tapsime laimingi.”

Knyga įtraukė nuo pačių pradžių, sulindo po oda su visomis savo taisyklėmis ir sąvokomis. Nepaisant unikalaus charakterio (?), knygos nuotaika ir vidinės teksto spalvos (?) priminė „Kovos klubą“. Panašumų su turiniu nedaug, vos vienas kitas šešėlis, tačiau bene trečdalį knygos jaučiausi tarsi vaikščiočiau Kovos klubo prieblandoje, tarp apleistų, bet vis dar atmintį nešančių, dekoracijų. Tai kas tarpo knygos puslapiuose buvo ir paslaptinga, ir neišvengiamai persunkta mūsų kasdienybės tirščiais.

„Direktorius stumtelėjo man taburetę. Iš siaubo pradėjo tirpti kojos. Kita vertus, mano stiprią išgąsčio liniją kirto silpna minties gija: ko toks ponas gali norėti iš tokio nabago kaip aš? Aš purvinas kaip šachtininkas, neišsipagiriojęs ir be ateities, toks truputį, kaip sakant, debiliukas. Juk jei būtų norėjęs, būtų iškart atleidęs, garantuotai nė nebūtų kvietęs jokio pokalbio. Turbūt prašys kokios nors pagalbos arba padirbėti viršvalandžius. Negi jis man gali padaryti kažką dar blogesnio, nei yra?“

Šį knyga yra mitas, ant kurio įsitaisiusi Ieva įžengė į lietuvių literatūrą. Ne šiaip sau, netyčia, o stipriai ir tvirtai, visomis keturiomis kojomis, su savo tamsa, mitologija ir tai, kas nepaklūsta įprastoms taisyklėms, pagal kurias kuriamos (o vėliau – ir skaitomos) knygos.

Tokia literatūra – tai šviežias vėjo gūsis. Jis gali tau patikti, gali nepatikti, bet ignoruoti jo neįmanoma. Mane šis mitas užbūrė. Sakė, žiūrėk, juk galima ir taip. Sakė, tiesa yra ne kas kita, o tik tai, ką pavadiname tiesa, o dabar abejok, abejok, abejok savimi. Kitaip tariant, daryk tai, ką moki geriausiai.

„– O atlyginimą galime aptarti? – paklausiau, nes supratau, kad darbo pokalbis kaip ir baigtas.

– Kurie dirba virtuvėj, gauna daugiau, kurie išvežioja į namus, gauna mažiau.

Jeigu būtų pasakęs, kad dangus dažniausiai tamsus, kai lyja, o skaidrus, kai šviečia saulė, informacijos man būtų suteikta maždaug tiek pat.

Persirengimo kambarys, kuriame stovėjome, buvo toks mažas kaip mano prosenelės rūselis partizanų vaikams slėpti. Stovėjome palenkę galvas. O jei, neduokdie, staiga nustebęs sugalvotum ją atlošti, gali nemaloniai stuktelėti savo kiaušą mūrinėn padangėn taip gaudamas pakaušio sutrenkimą ar net smegenų pabrinkimą.“

Stilistine prasme – knyga pastatyta ant palyginimų. Autorė nesiblaško ir pasirinkusi savo kelią juo eina iki pačios pabaigos. Jos ryžtas užburia ir tu ja patiki. Pasiduodi jos pasirinkimams.

Šaltienos bistro – tikras nonsenso triumfas. Istorija, kurioje magijos tiek pat, kiek ir dūmų. Ir neaišku, ar jie kyla iš burtininko skrybėlės, ar nuo svilinamos kiaulės.

Skaitymas čia tarsi šokis: žingsnelis į priekį, žingsnelis į šoną, o tada – ir vėl iš pradžių. O kai esi užliūliuojamas, Ieva pokšteli durimis ir visi nubunda. Tuomet, užvertus knygą, tekyla vienas klausimas – kas toliau? Bet prieš tai būtina apsičiupinėti, kad nuspręstum, kiek tavęs yra šioje, o kiek liko vidinėje knygos pusėje. Partitūrose, kurios tamsios tarsi smala, tačiau savo širdyje nešasi baltą ir skaidrią viltį.

Kita informacija:
Puslapiai: 216 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Vasaros skaitykloje ieškojau „Kraujo meridiano“, bet jo neradęs nusprendžiau pasibandyti su kita to paties autoriaus knyga. Keista, nes imant į rankas seniau išleistą knygą, aplanko savotiškas neišsipildymo jausmas. Net jeigu tai puiki knyga (ką liudija kitų atsiliepimai), vis vien kažkas ne taip. Lyg nesuspėtum su laiku, naršytum praeitį, nebūtum „čia ir dabar“, o nusidangintum kažkur „ten“ iš kur nesi tikras ar pavyks pabėgti.

Knyga pagauna nuo pirmojo puslapio, įmeta tave į tamsą, šaltį, baimę ir nutrina bet kokias galimybes ištrūkti. Lieki pats su savimi, gana greitai supranti, kad linksma nebus. Siužetas labai paprastas – pasaulis nusiaubtas, telikę griuvėsiai, nuolaužos, nuodėguliai. Būtent tarp buvusį gyvenimą liudijančių draiskanų egzistuoja vyras su berniuku (tėvas su sūnumi), kurie, mėgindami išlikti gyvi, juda pirmyn. Eina ir eina, ir eina. Ieško užuovėjos, maisto, saugosi kitų priklydėlių, kabinasi į gyvenimą ir bando tiesiog išbūti – vieną dieną po kitos. Viduje tikisi surasti kelio galą, bet patys nesupranta, koks jis turėtų būti. Kažkoks. Neapčiuopiamas, menamas, sunkiai įvardinamas.

„Kai vėl nubudo, prašvitę buvo jau beveik tiek, kad galėjai matyti, kas yra aplinkui. Jis nubloškė antklodę, atsistojo ir vos nepargriuvo. Atsitiesė, pamėgino pasidairyti po pilką mišką. Kaip toli jie nuėjo? Užkopė ant pakilumos, pritūpė ir stebėjo brėkštant dieną. Šykšti aušra, šaltas ir neskaidrus pasaulis. Tolumoje lyg ir pušynas, plikas, juodas. Bespalvis vielų ir gedulo pasaulis. Sugrįžo prie berniuko, pasodino jį. Berniuko galva vis dar linko į priekį. „Mums metas eiti, – pasakė vyriškis. – Mums metas eiti.“

Tai tirštas ir sunkus kokteilis. Tekstas žodingas, išieškotas, nepavaldus laikui. Skaitydamas mėgaujiesi teksto tirščiais, iš lėto po juos braidai. Klampioje masėje atrasti žodžiai švyti tarsi senoviniai artefaktai.

Nesunkiai patiki tuo, kas vyksta, net jeigu visos dekoracijos – vien tavo galvoje. „Kelias“ užburia ir tau nekyla klausimų, kada ir kaip tai baigsis. Tu tiesiog skaitai ir stumiesi su kiekvienu puslapiu, su kiekvienu žingsniu, su kiekviena kelionės atkarpa į priekį.

Nulenkęs galvą ieškai šviesos, kuri būdama akinančiai ryškia vis vien lieka nematoma. Ir kuo labiau nematoma, tuo ryškiau ji šviečia. Esi tame pačiame kelyje, kaip tėvas ir sūnus, seki jų žingsnius ir nieko neklausinėji, netrukdai, tik liudiji. Puiki knyga. Apie kelią, kaip metaforą ir išsigelbėjimą. Apie kelią, kuriuo esi pasmerktas eiti. Jeigu sustosi, žūsi. Bet jeigu eisi toliau, tavęs laukia lygiai tokia pati lemtis. Ir vienintelė paguoda ta, kad eidamas bent jau jausiesi gyvas.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Road
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 223 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2008 m.

(c) veikiantis

Nuo pirmųjų sakinių, pastraipų, skyrių iš knygos tiršta jėga plūsteli gyvybė. Tarsi atplėšus storą gabalą žemės ir išvydus kas slepiasi tamsoje – besiranganti, tarpstanti savyje gyvastis, žemės kvapas ir paslaptys, kurios čia, atrodytų, tau visai netikėtai atsiskleidė. Skaityti netgi šiek tiek baisu, nes viskas čia taip gerai, kad nesinori, jog ta pradžia kada nors baigtųsi.

„Tada ilgai mintijau, ką jis turėjo galvoj. Vis keldavau galvą į dangų, ten ieškodama slapto debesų rašto, ėjau prie upės – gal atsakymus išraitys unguriai, degiau žvakę ir ją užpūtus sekiau dūmą, tikėdama, kad jis nuves mane prie žinojimo. O tada tik šast ir supratau: kenčiantiem – dangus, ir mano mama visai ne su velniu blynus kepa, o pina aukštybėse angelėliui kasytes.“

Tekstas toks gyvas ir tirštas – primutintas, primaklintas, prišustravotas; visokiausių biesų, bestijų ir berazumių, kad nori nenori autorės kalba įsigauna ir į tavo lūpas, o tada pats to nenorėdamas pradedi pilti iš neaišku kur gimstančius žodžius. Bet kad pasiektum Ievos gylį, pirma reiktų mėnulį tris kartus sukramtyti, tarsi paukščio kiaušinį, katras pakrūmėj paliktas tik ir laukia savo baigmės. Kad paleistum tokį srautą turi būti prikaupęs daug tirščių ir drėgmės, turi nebijoti dienos šviesos, bet tuo pačiu tavęs turi negąsdinti ir nakties tamsa. Žodžiu, tai tekstas, kurį norint parašyti turi būti šiek tiek kvoštelėjęs, bet tuo pačiu – gyvesnis už gyvą. Lieka tik skaityti ir mėgautis, tarsi stebėtum kaip kojos klimpsta į išpurentą žemę, į pagonybę, kurią pats dievulis sutvėrė norėdamas pašposyti, pasilinksminti su savimi, pasirodyti prieš ežero veidrodį – kokiom puošniom lelijavom sukniom jis gali būti apsirėdęs, jeigu tik įsigeistų.

Net žavu žiūrėti, kaip iš knygos puslapių keroja noras gyventi ir žaisti, žaisti, žaisti, su kalba tarsi senu mediniu gliaučium, kurį į vietą dedi iš paprasčiausio pajautimo, nes jokio žinojimo čia nėra ir negali būti – vien tąsi smala, kvepianti braškėm ir avietėm. Rink uogas, bruk uodegą ir būk laimingas.

„Tą rytą, kai nukandau Vaitiekui piršto gabaliuką, pakilus jaučiau ne viltį, o patį žinojimą. Ji tuoj tuoj grįš, nes šiandien visų linksmiausia metuose šventė – Mirusiųjų diena. Jei beždžionė nepriviliojo Marguolės namo, Smiertinės tikrai ją pargins pasižiūrėt, kaip iš medžių vėl nukeliami karstai ir pridėliojama spalvotų kompotų stiklainių, riebių spurgų, kaip iš dangaus margais rūbais parskrenda čia seniai seniai gyvenę žmonės, kaip vyrai persirengia moterim, gyvūnai, kad ir labai tyliai, bet ima kalbėt mūsiška kalba, o vaikai aprėdomi pabaisom ir paleidžiami į ulyčias, kad atbaidytų piktąsias dvasias.“

“Negrįžtantys“ primena pasaką be pabaigos – atrodo, ją galima būtų skaityti visą gyvenimą ir ji niekada nesibaigs. Knyga nuostabiai permala tavo smegenis, o pro kitą galą išleidžia masę, kurią vienodai galima ir ant duonos, ir ant žaizdos tepti. Ir kaip vašką deginti, ir kaip molį minkyti, o vėliau sau kokį trūkstamą dalyką nusilipdyti. Kokį gyvūną ar vaiką. Tokia įspūdingai nemari ir gyvuoliška šita knyga. Tarsi ne žmogaus, o dvasių parašyta. Literatūra, po kurios lieka tik atsikvėpti ir agurką kąsti ar daržą ravėti ir visu savimi gyvenimą jausti. Tą, kurį gyvename, ir tą, kurio tik krašteliai tamsią naktį po durimis švyti. Pirminė jėga visu savo gražumu!

Kita informacija:
Puslapiai: 332 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2024 m.

(c) veikiantis

Knyga lengva ir plaukianti. Skaitant jauti kaip ji užgula tave tarsi iš debesų nuausta pūkinė antklodė. Tekstas valdomas, atrodytų, be didesnių pastangų, metaforos taiklios, neperkrautos, įdomios, viskas savo vietose, lyg Akvilės ranka drumstų vandenį, lengvais mostais tikrindama jo temperatūrą.

Įdomu tai, kad “Jausmai“ parašyti iš vaikino perspektyvos. Pati autorė iš savęs yra labai vizuali, todėl stengiantis įsprausti jos balsą į vyriško personažo lūpas, kyla pirmieji nesklandumai, nes kaukė netinka, ji gulasi ant veido, bet jo neuždengia, o girdimi žodžiai labiau primena imitaciją, bet ne savastį. Užkliūnu už šio veikėjo ir tai perkeičia kitų veikėjų hologramas. Pradedu regėti kaip autorė vaikšto su krepšeliu kaukių ir vieną veidą nuolat keičia kitu.

Ir nors Akvilė puikiai valdo žodį, siužetas plaikstosi it dūmai vėjyje. Atrodo, raidės buvo sulipdytos į žodžius, žodžiai – į sakinius, sakiniai – į pastraipas, pastraipos – į puslapius, puslapiai – į skyrius, o tuomet kažkas išgarino visą rišančiąją medžiagą. Klijus, lipalą, molį. Visos žodžių konstrukcijos išplaukia, pasklinda po knygą savarankiškai, kai kur išlaikydamos pirminę formą, kai kur – ją pakeisdamos.

Tai stebina, nes siužetas iš esmės aiškus ir paprastas. Ir veriasi prieš akis tarsi kelias. Bet skaitant jautiesi tarsi pačios Akvilės įvardintoje iliuzijoje: „Bet šito motelio neįmanoma rasti. Iš greitkelio veda trys arti vienas kito esantys nusukimai. Į kurį besuktum, atrodo, kad jau tuoj privažiuosi motelį, kol galiausiai supranti, kad ne ten pataikei: turėtų būti motelis, bet ten – tik nesibaigianti pieva. Ilgai važiuoji, kol gali apsisukti, ir viskas vėl iš naujo. Renkiesi kitą nusukimą, kuris irgi pasirodo netinkamas, paskui trečiąjį – ir vėl ne tas. Apsuki dar vieną ratą, tikėdamasis, kad buvo ketvirtas nusukimas, bet tokio nėra. Ir tik tada, kai veltui nuvažiuoji daugybę kilometrų, kai prarandi viltį apskritai pasiekti motelį, vėl pasirenki pirmąjį nusukimą. Jis pasirodo tas, kurio reikėjo.“

Autorė nuoširdžiausia knygos pabaigoje, kur galima perskaityti jos padėką. Ir nors dažnu atveju tos padėkos būna (kai būna) nei šis, nei tas, čia ji puikiai tinka. Tai – tikroji Akvilės jėga ir žodžiai. Perskaitęs, patikiu ja, jos nuoširdumu ir jausmais, kurie blaškosi nerasdami sau vietos.

Susikūriau sau dvi versijas apie tai, kas nutiko šiai knygai. Pirmoji sako, kad “Jausmai“ primena lagaminą, kuris buvo paleistas per oro uosto skanerį ir iš jo buvo išrinkti daiktai, kurių negalima imti su savimi. O skaitant – tų daiktų velniškai trūksta. Antroji sufleruoja, kad knyga buvo rašyta labai ilgai, tad skirtingos jos dalys nutolo laike ir erdvėje, ir jų tarpusavio bendravimas tapo toks tarsi dingus už kampo – kai vienas nebemato kito ir ryšys plėtojamas jau tik iš atminties. O ši – eižėja, trūkinėja ir nuolat meluoja. Bet tu vis vien ja tiki, nes matai, kad tai – ne iš piktos valios. Greičiau, iš nuoširdumo, iš nostalgijos praeičiai, kuri buvo, bet kurios niekada nebebus.

„Mano vairavimo instruktorius neturėjo vieno iltinio danties ir vietoj jo atsivėrusioje skylėje laikė Saint George cigaretę. Ant veidrodėlio kabėjo rožančius, o pavarų svirties bumbulas buvo skaidrus, tarytum iš gintaro. Vargu ar instruktorius žiūrėjo, kur aš važiuoju, bet už menkiausią klaidą būtų uždaužęs beisbolo lazda ir bagažinėje išvežęs į mišką.“

Kita informacija:
Puslapiai: 228 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2024 m.

(c) veikiantis

Užrakintos durys – tai dar viena katė maiše, kai nieko apie knygą ar jos autorę nežinau prieš pradėdamas skaityti. Tokios knygos sukuria daugiausiai azarto, nes niekada nežinai, pataikysi ar ne. Bus įdomu ar nuobodu. Bet su azartu, tokios knygos nešasi ir didžiausią riziką, nes sėkmės procentas visada būna labai minimalus.

Šios knygos pradžia nuteikė pozityviai, ji suręsta pagal visus trilerių kanonus. Greita, pernelyg nesiblaškanti ir nenusėdanti prie šalutinių detalių. Tekstas nestabdydamas skrodžia vandens paviršių ir lekia į priekį. Kartu su savimi knyga nešasi pažadą, kad bus įdomu. Lieka klausimas, kaip ilgai pavyks tą pažadą išlaikyti patrauklų. Kaip ilgai bus įdomu, kas slepiasi už užrakintų durų.

„Nužvelgiu nediduką seną namą, priešais kurį pastatėme mašinas. Tai baltas apsilaupęs pastatas su užkaltu langu; toks pats varganas, kaip ir kiti šio kvartalo namai. Cementiniai laipteliai prie durų aptrupėję. Priebutyje nežymiai linguoja supamoji kėdė. Akimirką esu tikra, kad ji tuščia, bet paskui įžiūriu lieso kūno apybraižas. Mėnesienoje žvilga sidabriniai plaukai.“

Knyga įtraukia, priverčia sekti paskui, tau ir vėl (kaip jau buvo tūkstančius kartų), įdomu kaip viskas išsiriš, tačiau pačioje pabaigoje apninka jausmas, kad trimatis pasakojimas trumpam pereina į dvimatę erdvę. Ir nors logika bei nuoseklumas lieka nepažeisti, iš dangaus, atrodytų, nukrinta x faktorius – elementas, kuris į paskutinius romano epizodus įvedamas vien tam, kad pateisintų (išteisintų) visą veiksmą vykusį prieš tai. Kaip ir nieko blogo, tačiau iš autorės pusės – tai vienas paprastesnių kelių, kurie galėjo būti pasirinkti.

„Neatitraukdama nuo konteinerio akių, žengiu atatupsta. Mano maišas nekrinta į akis. Paskęsta tarp dvokiančių atliekų. Rytoj jas išgabens į vietos sąvartyną. Atsidūstu ir ruošiuosi grįžti prie mašinos. O tada sau už nugaros išgirsti griežtai klausiant:

– Ką darote?“

Taigi, suma summarum, kaip ir viskas gerai (įtampa, veiksmas, nežinomybė, tekstas ir akys, nuolat klausiančios, o kas nutiks dabar), tačiau iki pilnos laimės kažko pritrūksta. Tarsi būtum susikimšęs greitmaisčio ir norėtųsi šlakelio vandens, o viskas ką KFC tau pasiūlo – tai gazuoti vaisvandeniai.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Locked Door
Vertėja/Vertėjas: Renata Vereikienė
Puslapiai: 276 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2025 m.

(c) veikiantis

Ši knyga – tarsi žvilgsnis pro vitražinį lango stiklą. Pradžioje sunku įvertinti, ar žiūrime pro bažnyčios, teatro ar paprasčiausio kolūkinio baroko langą, tačiau žvalgantis po apylinkes vaizdas ima ryškėti.

Nepriklausomybė įtraukia teksto rišlumu ir keistais vidiniais sąskambiais. Ir nors jau gana greitai yra metama biseksualumo korta, tai labiau siužeto atraiža, o ne siekis pritraukti kuo daugiau dėmesio. Nes dėmesio šiai knygai, manau, pakaks (pakanka?) ir taip.

Ši knyga pilna Kauno, todėl ji labai įžeminta. Kupina konkretybių, atpažįstamų vietų, adresų, nuotaikų. Tuo tarpu siužetas kartais atrodo pernelyg taisyklingas, nė centimetru nenuklystantis į paraštę, o tai šiek tiek gąsdina ir neramina, sulaiko skaitytoją nuo vilties ir tikėjimo, kad kažkuriuo momentu prieš jį atsivers neaprėpiama gelmė. Kai viskas suskaičiuota, gelmė gali atsiverti tik televizijos ekrane arba šiuo atveju – teatro scenoje.

„Kiek tik save prisiminė, Adomas visada linkėjo tėvui mirties. Kai tik suprato, kad tai – vienintelis būdas jį efektyviai pašalinti iš savo mamos gyvenimo, ėmė mintyse kurti scenarijus – nuo kasdieniškų iki tinkamų siaubo novelei.“

Autorė žaidžia emocijomis, liečia jautrias vietas, vėl ir vėl, kad parodytų, jog jos jautrios, kad pasitikslintų, ar niekas nepasikeitė, kad užtikrintų, jog gijimo procesas nebūtų per greitas. Visos jautrios vietos galiausiai susiveda į santykius, bet su tikslu ne tik parodyti vidinę (išvirkščiąją) jų pusę, bet ir sulaukti kažkokios reakcijos.

Ji žaidžia su skaitytoju ir leidžia (liepia) jam pasirinkti pusę. Nes plaukiodamas tokioje knygoje negali likti abejingas. Šis pasirinkimas išreikštas taip stipriai, kad neįmanoma jo ignoruoti. Pasirinkimas turi būti esminis ir lydėti visos kelionės metu.

Žinoma, netrukus supranti, kad pasirinkimas tėra menamas, nes autorė seniausiai už tave viską yra parinkusi. Tačiau tau suteikiama proga įsivaizduoti, kad sprendimą priimi savarankiškai. O tai reiškia, kad džiaugsmas po pergalių bei liūdesys pralaimėjus sušvis visai kitomis, daug ryškesnėmis, spalvomis.

„- Yra prietaras, kad kai generalinė repeticija praeina šūdinai, premjera bus sėkminga. Bet įdomu, o kai repeticija normali, tik režisierius šūdinas, vis tiek galioja? – Marija kalbėjo puse lūpų, tačiau Kasparas išgirdo.“

Skaitytojas įtraukiamas tiek emociškai, tiek psichologiškai. Skaitydamas tiesiog negali liautis galvojęs apie knygos pabaigą ir nori (geidi), kad joje būtų kuo daugiau kraujo. Tam tikra prasme, visa tai su kaupu išsipildo.

Nepriklausomybė yra apie skausmą, priklausomybę ir teatrą. O pabaigoje – apie laisvės pažadą. Bet jokiu būdu ne apie pačią laisvę. Tik pažadas leidžia knygos nepamiršti ir apie ją galvoti toliau.

Kita informacija:
Puslapiai: 276 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2025 m.

(c) veikiantis

Diseris laimėjo bene visas pagrindines metų literatūrines (ir ne tik) premijas. Buvo įvertintas tiek literatūrologų, tiek skaitytojų, tiek tarpdisciplininiame kontekste (kaip reiškinys). Visa tai – tikrai retas atvejis, todėl knygą į rankas imu atsargiai, iki galo nežinodamas, ko tikėtis.

Pradėjus skaityti, neapleidžia klausimas, kaip. Kaip ji gali būti tokia pop? Varijuojanti ant mokslinės literatūros ribos, žongliruojanti buities, bet tuo pačiu – ir aukštosiomis meno materijomis. Pasirodo, gali! Pasirodo, nėra vieno recepto, vieno skonio ar trafareto.

Ši knyga – tikras koncentratas. Ją gerti reikia dozuojant, praskiedžiant savo paties gyvenimu. Skaityti Diserį tai tarsi stebėti retą, egzotišką gyvūną. Kai įdomu ne tik stebėti, bet ir atrasti nepažintus jo ritualus, leidžiamus garsus, skleidžiamus kvapus.

„<…> menininkas su menininku gali susikalbėdami ir nemokėdami tos pačios kalbos. Meno pasaulis yra iš skirtingų diskursų sudaryta struktūra, kurioje bendraujama kūriniais. Tuo tarpu plačioji visuomenė linkusi fetišizuoti meną, bet niekada nepajėgs jo suprasti.“

Iki Diserio apie Darių nieko nežinojau. O, veltui! Skaitant knygą pradėjau svarstyti, kodėl ir kaip jis prasprūdo. Verčiant puslapius kyla nevaldomas noras domėtis jo darbais, kūryba, asmenybe. Ši knyga tai ne tik literatūra, tuo pačiu – tai nemokamas bilietas į šiuolaikinio meno pasaulį. Akių atvėrimas ir suvokimas, kiek daug aplink mus vyksta, kol būname nusisukę ir veikiame kažką kitką. Vėliau jau ne taip lengva prarastas galimybes susigrąžinti. Nelengva, bet įmanoma! Smagu skaityti ne tik knygą, bet ir nerti į ją supantį informacijos debesį – skaityti interviu, straipsnius, žiūrėti įrašus ir taip įsitraukti į Dariaus Žiūros menininko kelią.

Knyga susišaukė su Mykolo Saukos „Kambariu“. Atrodo, kad Mykolas Diserį būtų galėjęs parašyti po dvidešimties metų. Tas pats menininko, kaip lyrinio autobiografinio subjekto, registras. Skaitau ir stebiuosi šių knygų panašumu – tuo, kad abi išėjo viena greta kitos, abi kalba apie labai artimus ir panašius dalykus.

Tiesa, išorinio panašumo mažiau negu vidinio. Tai tarsi plaukimas, kvėpavimas po vandeniu – būtent šis plaukimo ir kvėpavimo ritmas sieja abi knygas. Vienas ir du. Vienas ir du. Vienas ir du. Nesu tikras, ar visiems skaitytojams bus lengva perlaužti Diserio raktą. Tačiau knyga nuosekli. Neišsidirbinėja. Yra aštri ir atvira.

„Jaučiuosi klaikiai. Dabar negalėčiau nei miegoti, nei užsiimti jokia fizine veikla. O kažką veikti reikia, nes šiaip būti per sunku. Nieko nelieka, tik rašyti. Rašymas – tai pats nykiausias užsiėmimas iš visų, kurie gali turėti bent kokią prasmę. Rašyti įmanoma tada, kai daugiau nieko nebegali. Rašymo problema ta, kad neįmanoma ir gyventi, ir rašyti vienu metu. Tam, kad rašytum, kažkuria prasme turi būti pusiau miręs. Toks ir esu dabar. <…> Kita rašymo problema ta, kad rašymas yra sunkus, alinantis ir sekinantis darbas. Karas su žodžiais, kuriame esi pasmerktas nuolat pralaimėti.“

Šioje knygoje bene pirmą kartą susidūriau su situacija, kada įdomu skaityti sapnų aprašymus. Įprastai, juos norisi praversti ir praleisti, bet šiuo atveju – jie stebėtinai taiklūs, laiku ir vietoje. Netikėta, bet tikra. Nesuvaidinta ir tuo pačiu – pernelyg nesureikšminta.

Knyga patyriminė, vis pasikartojantis plaukimo motyvas išneša ir uždaro ją. Diseris tvoskia, alsuoja, pulsuoja antgamtiška jėga. Gaivalu. Tai knyga ne iš malonumo, o iš to, kad negali nerašyti. Ir todėl ji negali būti niekas kitas, tik įvykis. Ir dabar tas įvykis, reiškinys, sapnas – visų mūsų rankose.

Kita informacija:
Puslapiai: 168 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2024 m.

(c) veikiantis

Sigitas, kaip įprastai, pradeda nuo ten, kur baigė. Kitaip tariant, tęsia savo liniją pernelyg nesiblaškydamas:

„Pastaruoju metu negaliu pakęsti rašymo, rašytojų, literatūros, knygų, visko, kas susiję su žodžiais, pastaruoju metu man patinka fotografija, vaizdas, kontrastas, pustoniai, šešėliai, pastaruoju metu man patinka viskas, kas nekalba, kas nenaudoja žodžių, kas tyli. O jeigu kalbu, tai kalbu su fotografais, nes kalbėtis su jais reiškia kalbėti apie šviesą.“.

Kartais atrodo, kad tas „pastaruoju metu“ yra neaprėpiamai ilgas laikas, keliaujantis iš knygos į knygą, sekantis jau ne autorių, bet skaitytoją tarsi autoriaus (tačiau ne skaitytojo!) šešėlis. Tai poza, bet Sigitas vis bando ją legitimuoti, kol nebežinai į ką žvelgi – žmogų ar jo šešėlį. O gal tik abiejų paliktas dulkes?

Ir nors per daug išreikštas atvirumas gali būti suprastas kaip poza, kartais – tai tiesiog atvirumas. Būtent tos “tiesiog“ vietos ir yra stipriausios. Suprantama, Sigitui jau nebeskauda, viskas įvyko per seniai, dabar skaudančios vietos jau apėjusios rūdimis ir į jas galima pažvelgti su savotišku gailesčiu, nusivylimu, autoironija. Todėl ten, kur Sigitas nereflektuoja pasaulio, o tik save patį, – ten jis atviras, tikras, nuogas. Ten aplinkinių žvilgsniai jo nejaudina, todėl jis stiprus. Stipriausias. Jo stiprybė kyla iš to, kad jam nerūpi vojaristai (skaitytojai!) – pastarieji gali pasiimti tiek, kiek patys mano esą teisinga. Jis nieko neprašo, nieko nesitiki. Ir kaip liūdna, kad toks jis vos keliuose skyriuose (puslapiuose?).

Ilgai galvojau, koks tuomet jis kitur, kituose tekstuose. Teko perskaityti ne vieną Sigito knygą, kol pagaliau suvokiau. Kol nušvito. Parulskis transformuojasi į Erlicką. Ir nors kartais, atrodo, gal dar ne per vėlu išsigelbėti, ilgainiui supranti, kad tai naivi ir netikra viltis. Transformacija jau įvykusi, pilnaties šviesoje Sigito galvą papuošia Juozo veidas. Dabar viskas priklauso nuo to, kaip sėkmingai ir kaip ilgai jam pavyks tai nuslėpti.

Skaitant kilo klausimas, kodėl tekste naudojami skirtingi šriftai. Vienu užrašytas tekstas pasakoja apie fotografijas (?), o kitu – pasakoja tiesiog (?). Bet ar tikrai? Kai kur pasakojimai persidengia ir tada jau nebeaišku loginis tokio sprendinio pagrįstumas. Juolab vienas iš šriftų pjauna akį kaip dobilą.

Nepaisant to, knygą verta skaityti dėl jos blykstelėjimų. Kai Sigitas nusimeta kaukes (įskaitant literatūrines) ir tampa tiesiog žmogumi, iš kūno ir kraujo. O pabaigoje, kur jis aiškina savo eilėraštį – nušvitimas prasideda ir nesibaigia. Ties čia susiformuoja keista įžvalga. Galbūt jaunystėje verta rašyti eilėraščius, o vyresniame amžiuje – tiesiog juos aiškinti. Nes juk kitaip niekas taip ir nesužinos, ką tu ten norėjai pasakyti (o tai tikrai įdomu!). Tuo tarpu naujus eilėraščius ir vėl – parašys jauni.

Savi sapnai, kad ir kokie bebūtų, išblunka labai greitai. Tuo tarpu klausytis svetimų – triskart nuobodžiau. Beveik nepakeliama. Tad Sigitas, pavadindamas šią knygą sapnais, stipriai rizikuoja. Kita vertus, ar jam tai rūpi. O gal tai jau nebe jis, Daktaras Džekilas, bet misteris Haidas (Juozas)?

Belieka suprasti, kuris iš jų sako: „pastaruoju metu negaliu pakęsti rašymo, rašytojų, literatūros, knygų, visko, kas susiję su žodžiais“.

Kita informacija:
Puslapiai: 280 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2025 m.

(c) veikiantis