-   Knygos anotacija: http://www.almalittera.lt/knyga/tamsa-ir-partneriai.html

-   Mindaugas Kvietkauskas parašo aštrią recenziją, po kuria nusėda neregėtas kiekis (literatūriniam tinklapiui) komentarų: http://literaturairmenas.lt/2013-02-22-nr-3415/580-knygos/885-mindaugas-kvietkauskas-sazines-balsas-ar-holokausto-industrija

-   Sigitas Parulskis pagauna Mindaugo Kvietkausko mestą kamuolį ir meta jį atgal (komentarų po interviu skaityti nepatariu): http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kultura/s-parulskis-klydau-manydamas-kad-lietuviai-yra-kur-kas-didesni-antisemitai-201303051004.htm

O visa tai lydi gausybė įvairių pasisakymų, komentarų, straipsnių ir apžvalgų.

Reklaminiu požiūriu toks viešumas beveik neprilygstamas. Na, kai daugelis net neskaitę knygos, žino ir nebijo pasisakyti daug plačiau bei išsamiau negu vidutinis knygą perskaitęs (!) skaitytojas.

Žinodamas šią priešistorę, skaitydamas knygą mėginau (kiek tai įmanoma) atsiriboti tiek nuo istorinių įvykių tikslumo (juk tai grožinės literatūros kūrinys, o ne dokumentais pagrįsta ataskaita), tiek nuo jau perskaitytų nuomonių, komentarų ir kitų ištarų. Ir ką gi tuomet radau? Ogi nei daug, nei mažai – meilės istoriją. Didžiąją dalimi nelaimingą, tačiau kupiną vilties ir stipraus erotinio prieskonio.

O visa kita (apie ką iš esmės ir buvo tiek daug diskusijų) – tėra fonas ir aplinkybės. Situacijos į kurias papuola žmogus, ieškantis mylimosios labiau nei savęs. Ieškantis jos savyje, ieškantis ir negalintis susitaikyti su tuo kas vyksta aplink.

„Meluoti tinka bet koks laikas, tiesai reikalinga ypatinga akimirka“.

Nors šiaip, jeigu reiktų išrinkti į atmintį įsikirtusias citatas, būtų galima cituoti daug ir plačiai. S. Parulskis yra vienas iš tų, kurie geba valdyti kalbą/tekstą/žodį. Kurie geba sujungti juos taip, kad skaitančiajam staiga imtų ir nušvistų. Ir tuomet būna nesvarbi nei loginė teksto prasmė/pagrįstumas, nei daug kitų dalykų. S. Parulskis rašo taip, kad būtų galima jį skaityti ir skaityti. Jo tekstas labiau gyvas skaitymo malonumu nei pačia istorija.

Tiesa, knygoje man pasirodė kiek per daug religinių simbolių, kurie tokie akivaizdūs ir perkrauti, kad net sunkiasi pro viršelius ir laša tiesiai ant stalo. Taip ir norisi paimti ir viską gerai išgręžti, o tuomet – skaityti toliau. Tačiau taip paprastai knygos neišgręši, tad jie (tie simboliai) vis sunkiasi ir sunkiasi, vis laša ir laša… Pradedant nuo vardų, vietų, baigiant įvykiais, palyginimais ar net šnekamąją kalba – viskas sodriai pertepta religiniu sviestu, bibliniu paštetu ir kitais plačiai visuomenėje vartojamais produktais. Suprantama, toks ir buvo užmanymas, o ar tai tinkama, ar nelabai – tegul kiekvienas nusprendžia pagal save.

Apibendrindamas galiu pasakyti tik tiek, kad man patiko. Tiesa, ne taip, kaip patinka paskiros S. Parulskio esė, bet patiko. Nes skaitymas – taip pat malonumas. Ir jeigu kažkas sugeba apžaisti skaitytoją žodžiais taip, kad šis nušvistų, tuomet užvertus knygą privalu atsistoti ir ploti. Abiem rankomis. Už tai, kad autorius geba tai, kas daugeliui yra tolima ir, deja, nepasiekiama svajonė. Net jeigu ir atskiesta šiokiu tokiu dirbtinumu bei apsimestinumu. Juk svarbiausia, kad tekstas veikia ir veikia taip, kad esi priverstas juo patikėti.

„Atsimeni, kai atėjai pas mus pirmą sykį? Aš sėdėjau virtuvėje… Tada pirmąkart pasimatėme. Ne, tai nebuvo atsitiktinumas, tyčia apsinuoginau. Norėjau pasimėgauti tavo sumišimu.“

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2012 m.
Kaina: ~25 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

• „Alma littera“ išleis Jaroslavo Melniko knygą „Rudoji saulė, arba Postfašizmas“. Tikiuosi, ji bus panašesnė į Rojalio kambarį negu į Paryžiaus dienoraštį. Keisčiausia, kad nė vienos iš jų skaitęs nesu, tačiau tai man visai netrukdo laukti naujosios Melniko knygos ir tikėtis, kad ji bus vienokia, o ne kitokia.
• Labai įdomu kaip atrodys Arno Ališausko knyga apie Jurgį Kunčiną, kurią leis leidykla „Tyto alba“. Šiandien internete galima rasti daugiau J.Kunčino žmonos interviu apie jį, negu paties J.Kunčinio interviu, tad informacijos tikrai trūksta ir tokią knygą tikrai būtų įdomu perskaityti. Tikiuosi Ališauskas įveiks išsikeltą uždavinį ir nenuvils skaitytojų, nes Kunčino gerbėjai į šią knygą deda tikrai nemažai vilčių.
• Džiugu, kad leidyklai „Tyto alba“ šie metai nėra išimtis, ir ji vėl, vienaip ar kitaip, surinko savo lietuvių autorių krepšelį. Tiesa, šiemet į tą krepšelį (sakyčiau, netikėta) nepateko Juozas Erlickas, kuriam kultūros ministerija finansavimo nusprendė neskirti. Nepaisant to, tikrai įdomu, kokia tai būtų buvusi knyga. O ypatingai, jeigu joje būtų sudėti anksčiau kitose knygose dar nepublikuoti tekstai.
• Tuo tarpu Valentinas Sventickas, turbūt nenorėdamas supainioti interesų, knygą leidžia ne Rašytojų sąjungos, o „Gimtojo žodžio“ leidykloje.
• Dailininkų sąjungos leidykla išleis Kristijono Donelaičio „Metus“. Sprendžiant pagal leidyklos pavadinimą ir suteiktos paramos dydį, tai bus gausiai ir tikėtina kokybiškai iliustruotas leidinys. Tikriausiai vertas smalsaus žvilgsnio knygyne, jei, žinoma, nebus laminuotas kaip daugelis kassavaitinių žurnalų.
• Lietuvos rašytojų sąjunga, šiemet taip pat leis (o dalį jau ir išleido) nemažai senųjų meistrų, kurie pagaliau sulaukė savo eilės, kūrinių. Paminėtini būtų šie:
  • Donaldas Kajokas paglostęs savo asiliuką ir dabar gaudysiantis lapę (numatomas knygos pavadinimas „Lapės gaudymas“). Tiesa, kol kas dar nežinau ar tai bus proza, ar eilės. Tačiau vien sužinojimas, tikrai nesumažins smalsumo. Norėsis šią knygą paimti ir į rankas.
  • Šviesios atminties Valdemaro Kukulo knyga apie Paulių Širvį.
  • Aido Marčėno knyga „Tuščia jo“. Kiek teko girdėti, tai bus proza/esė, bet tie, kurie laukia vien autoriaus eilių, nusivilti neturėtų, nes proza rašyti Marčėnas taip pat moka. Sulaukiau patikslinimo, jog tai bus eilių knyga. [Papildyta: iš įvairių spaudos šaltinių ir pan. supratau, kad taip pat išeis ir A. Marčėno tekstų (ne eilių) knyga]. Ši knyga Šios knygos, tarčiau, vienos iš įdomiausių šiais metais pasirodysiančių.
  • Gintaras Patackas šiek tiek atsipūtęs leidžia dar vieną knygą taip pratęsdamas savo nesibaigiančią kūrybinę epopėją.
  • Taip pat išeis ir šviesios atminties Stasio Stacevičiaus knyga „Milda supaisys“. Dar vienas atvejis (o šiemet tokių tikrai nemažai), kai knyga išeina po autoriaus mirties.
• Iš pateiktos informacijos, matome, jog Poezijos pavasario almanachą šiemet sudarinės Benediktas Januševičius, Gytis Norvilas ir Antanas Šimkus. Įdomu, ar sudarinėdami jie laikysis prieš metus pradėtos iniciatyvos (įtraukiami tik geriausi per metus spaudoje publikuoti tekstai), ar kurs savo sistemą.
• Taip pat kaip ir anksčiau bus išleistos pirmoji poezijos ir prozos knygos (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
• Nepamenu, kaip buvo prieš metus, bet leidykla „HOMO LIBER“ įstoja į poezijos knygų leidybos vagą ir šiemet išleis net penkis autorius (spėju, visos knygos bus poezijos).
• „Kauko laiptai“, kaip įprastai, atstovauja Kaunui su savais autoriais. Gaila, kad daugelis jų, kas kelis metus kartojasi. Kita vertus, renkamės iš to, ką turime.
• Tuo tarpu Kęstutis Navakas prieglobstį rado leidykloje „Kitos knygos“. Panašu, tai bus proza, kurios šiek tiek jau buvo galima aptikti laikraštyje „Šiaurės Atėnai“.
• Leidykla „Naujoji romuva“, atrodo, jau atliko savo atranką ir vėl išleis keletą pirmųjų knygų. O kartu ir puikiai pratęs savo, kaip leidyklos-tramplino į spausdintą knyginį žodį, veiklą. Sveikintina ir džiugu.
• Rasą Aškinytę dar kartą priglaudžia leidykla VAGA. Įdomu, nes ši leidykla leidžia nedaug autorių.
• Tuo tarpu Gabija Grušaitė taip pat nesirengia taip lengvai kapituliuoti ir renkasi dar negirdėtą „ACTUS MUSICUS“ leidyklą.

Norintys pamatyti pilną sąrašą ir pastebėti tuos pačius, o galbūt ir kitus autorius, visą informaciją rasite čia: http://www.lrkm.lt/go.php/lit/Kulturos_ministro_2013_m._balandzio_4_d./555

Daugelio aukščiau išvardintų knygų turbūt taip ir neteks atsiversti, daugelis turbūt ims ir paprasčiausiai nuskęs nežinioje ar knygynų apatinėse lentynose, bet vieną kitą turbūt atsiversime, vieną kitą gal net nusipirksime. Vieną kitą galbūt net ir perskaitysime. To jums ir linkiu – rasti tai, kas įdomu ir nepraleisti pro akis smulkmenų. Skanaus.

• Gintaras Grajauskas „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ (Tyto Alba);
• Giedra Radvilavičiūtė „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (Baltos lankos);
• Donaldas Kajokas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (Tyto Alba).

Trys lietuviškos ir be galo skirtingos knygos – puikus lietuvių literatūros (kuriai, panašu, vis dar teikiu pirmenybę) skerspjūvis. Apibendrindamas išskirsiu po vieną teigiamą ir po vieną neigiamą kiekvienos iš jų aspektą. Kiek, kuris jų sveria bendrame kontekste, spręskite patys.

Apibendrinant apibendrinimus, knygos man patiko, džiaugiuosi jas perskaitęs, o ir atsiversti, manau, atsiversiu dar ne kartą.

(c) veikiantis

Pradžioje, tekstas kaip vanduo, šiek tiek šaltas ir iš pirmo žvilgsnio neprijaukinamas, tačiau pradėjus maudytis, labai greitai paprasčiausiai nebesinori grįžti atgal į krantą. Vienas po kito verčiasi puslapiai, kuriuose literatūra kokios seniai nesi skaitęs. Jeigu iš viso esi. Rišlesnė, gilesnė, išjausta, o ne suvaidinta. Žodžiai nesuguldyti taip, kaip pakliuvo, o prižiūrėti ir taikliai parinkti. Tekstas gyvas, artimas, labai realus. Žaidžiama tiek estetiniu vaizdu, tiek turiniu. Žaidžiama įtaigiai. Taip, kad nekiltų abejonių.

Siužetas įdomus ne mažiau už tekstą. Skaitydamas sugebi ne tik viską įsivaizduoti, bet ir pajausti. O tai pakankamai reta. Siužetas sudarytas mozaikos principu, kai skirtinguose skyriuose kalba skirtingi veikėjai. Visuomet pirmu asmeniu, visuomet įtaigiu ir visuomet skirtingu balsu. Nekyla nė menkiausios abejonės, kad autorius žaidžia tavimi, tačiau tu, vietoje to, kad prieštarautum, patiki viskuo, kas yra sakoma ir džiaugiesi tuo, kaip skirtingos mozaikos dalys gražiai dera viena prie kitos bei jungiasi į bendrą vaizdą, kuris nėra padrikas ar nuspėjamas.

Ir nors ne visi aprašomi dalykai estetiški, pats tekstas neabejotinai toks. Pasikartosiu, tačiau už jo slepiasi ne vien vaizdai, bet ir jausmai. Pavyzdžiui, susijaudinimas, išgąstis, gėda, drąsa, nerimas ir daugelis kitų. Ir tie jausmai tokie apčiuopiami, tokie gajūs, jog jie pagauna tave ir priverčia juos patirti. Be jokių išlygų. Tiesiog čia ir dabar.

Sunku ką ir bekalbėti apie tokią knygą, kuri atrodo tokia artima, kad net šiek tiek keista, jog ji parašyta lietuvių autoriaus. Kita vertus, tik lietuvių autorius ir sugebėtų parašyti tokią artimą knygą, nes tik lietuvių autorius sugebėtų taip meistriškai suvaldyti lietuvių kalbą ir perteikti ją ne tik tekstu, bet ir kūnu. Puikiai jaučiasi, kad ši knyga buvo rašyta ne tik eilutėse, bet ir tarp eilučių. Protingai, nuosekliai, niekur neskubant, kiekvieną siūlą kruopščiai surišant su kitu, kol nelieka nė vieno nukirpto galo, kol viskas taip, jog daugiau nieko nebesinori. Tik skaityti ir dar kartą skaityti.

Tokią knygą perskaityti privalu kiekvienam. Tai tikrai neužtruks, o tuo, ką patirsite, negalėsite nepasidalinti ir su kitais. Štai, kaip ji veikia. Štai kaip veikia jis. Žalčio žvilgsnis.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 1996 m. (pirmas leidimas – 1981 m.)
Kaina: vos keletas litų padėvėtų knygų namuose. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Tiesa sakant, prieš ją atsiversdamas tikėjausi kažko archaiško ir nuobodaus, netgi sunkiai skaitomo, o gavau tokią dozę teksto upės, jog net praėjus savaitei nuo paskutinio puslapio užvertimo, vis dar jaučiuosi šlapias ir trokštantis grįžti atgal.

Knygos siužetas sukasi apie Makondo kaimelį Pietų Amerikoje. O viskas prasideda nuo šio kaimelio įkūrimo: čia ir dėl išradimų pamišęs tėvas, ir nuolat atvykstantys bei visokių naujovių atvežantys čigonai, ir vaikai, padedantys alchemijos bandymuose, ir žmona, besistengianti viską sugrąžinti į savas vietas, ir daugelis kitų.

„Pasaulyje dedasi neįtikėtini dalykai, – skundėsi jis Ursulai. – Čia pat, anapus upės, yra daugybė stebuklingų įtaisų, o mes čia tebegyvename tarsi kokie asilai.“

Skaityti – be galo įdomu. Daug nuotykių, veiksmo ir paveikslėlių, kurie keičia vienas kitą, žadina atradimo džiaugsmą ir leidžia gyventi kažkur šalia, knygos puslapiuose bei stebėti veikėjus tiesiai iš už jų nugarų.

Ir nors pradžioje dar atrodo, kad suvaldysi teksto srovenimą, tačiau tolstant, su kiekvienu puslapiu tai darosi vis mažiau įmanoma – įvykis keičia įvykį, o istorija – istoriją. Daug vardų, giminystės ir kitokių ryšių. Gyvenimo ratas įtraukia ir galiausiai pradedi pamiršti kas buvo aprašoma prieš dešimt, dvidešimt ar daugiau puslapių. Nes tai – jau praeitis. O tekstas gyvena čia ir dabar. Nesustojama ir nežaidžiama detalėmis, tiesiog keliaujama nuo vienos nuotraukos prie kitos, kol pastebi, jog nejučia viskas pradeda gultis į paskirtas vietas, į didelį besisukantį ir net nesiruošiantį sustoti gyvenimo ratą. Kažkur tarp realybės ir mistikos:

„Visą naktį ant miestelio leidosi tylutėlė lavina: nuklojo stogus, užvertė durs, dusino lauke miegančius galvijus. Tiek prikrito gėlių iš dangaus, jog išaušus Makondas buvo storai užklotas standžiu kilimu – reikėjo kastuvais bei grėbliais valyti gatves, kad galėtų praeiti laidotuvių procesija.“

Siužetas įtraukia, viena karta keičia kitą, vaikai gimsta ir auga, seneliai miršta arba pasimiršta, revoliucijos prasideda ir baigiasi, giminaičiai tampa meilužiais, o meilužiai sužino, kad yra giminaičiai, kaimelis išgyvena nuosmukius bei klestėjimus, nesibaigiančias žmonių emocijas, jų užsispyrimą ir lankstumą, viskas sukasi, sukasi, sukasi ir įpusėjus knygą, tampa praktiškai nebeįmanoma atsekti visų ryšių, o kiekvieną puslapį pradedi skaityti tarsi naują istoriją. Vienu metu veikia po tris ar net keturias kartas veikėjų ir kiekvienas jų – nepakartojamas, unikalus, turintis savo istoriją, persipynusią su kitomis istorijomis, čia, žiūrėk, pranykstantis, o čia – ir vėl atsirandantis, net jeigu kur nors už šimto puslapių. Negana to, veikėjų vardai kartojasi, perduodami iš kartos į kartą, taip apsunkinant visus mėginimus įsiminti siužeto vingius ir kryptis. Taigi, ties kažkuria vieta jau nesirūpini, kad ne viską prisiminsi ir ne viską galėsi atkartoti – svarbu tai kas vyksta dabar. Dabar ir vien tik dabar.

Tekstas įtikina taip stipriai, jog kartais atrodo, viskas vyksta iš tikrųjų, pavyzdžiui lyja jau daugelį mėnesių. O klausimų dėl veikėjų realumo net nekyla. Knyga įtraukia ir keičia tave, piešia naują tavo mąstymo lauką.

Grįžtant prie siužeto, būtų galima sakyti, jog tai – ne miestelio, o giminės istorija. Tačiau knygoje šios linijos taip susisieja, kad tampa neatskiriamomis. Pagrindinis visus knygos puslapius vienijantis bruožas – vienatvė. Aprašomas laikotarpis – šimtas metų. Taigi – šimtas metų vienatvės.

Knyga tikrai neeilinė. Užvertęs ir vėl noriu atversti, noriu prisiminti, kas vyko pradžioje ir kaip tai meistriškai atkartojama pabaigoje. Noriu skaityti ir skaityti, kad galėčiau paliudyti visus šimtą metų, o ne atskirus vaizdinius. Noriu sukti ir sukti tą gyvenimo ratą, kol šis įsispaus į atmintį ir niekada iš ten nebeišnyks.

Tiesa, skaitydamas prisiminiau, jog kai kurie motyvai man jau girdėti ir prieš akis iškilo Sigito Parulskio „Murmanti siena“, kur taip pat aprašomas kelių kartų gyvenimas, kur taip pat veikėjų vardai perduodami iš kartos į kartą. Tačiau tai – tik padrikos sąsajos, nes vargu ar tokiai knygai kaip ši, galėtų kas nors prilygti ta vidine energija, kuri užpildo sklidinai.

Tad rekomenduoju. Be jokios sąžinės graužaties. Skaitykite, skaitykite ir dar kartą skaitykite – tokiomis knygomis tiesiog negalima netikėti.

„Jie visi tokie, – nė kiek nesistebėdama, atsakė toji. – Pamišėliai iš prigimties.“

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Cien Anos De Soledad
Puslapiai: 335 psl.
Leidykla: Lietuvos fotomenininkų sąjunga
Metai: 1991 m. (originalas – 1969 m.)
Kaina: 5,50 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Ši knyga kur kas ramesnė nei pirmoji ir kur kas labiau išlaikyta. Tai paaiškinti labai paprasta – autorius tiesiog peržengė į antrąją savo gyvenimo pusę (paskutiniai šios knygos įrašai daryti, kai jam buvo jau daugiau kaip aštuoniasdešimt metų). Taip pat, apsigyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, autorius nusėdo ir nebeliko pirmojoje knygoje buvusio jaunystės gaivališkumo, daugybės kelionių bei laikmečio pokyčių įtakotų patirčių. Gyvenimas nurimo, tapo stabilus ir skaitant šiuos fragmentus vis dažniau į akis krisdavo jo pasikartojimai, t.y. tuo pačiu metų laiku vykstantys tie patys ritualai, tie patys žmonės, tos pačios kalbos. Iš vidaus tai sunkiau pastebėti negu iš išorės, tačiau net ir pats autorius kartais akivaizdžiai tai pabrėždavo ir tuo bodėdavosi.

Pirmojoje knygoje mane labiausiai paveikė laikmečio pokyčių liudijimai bei atsiminimai apie draugus, kurie tam tikru metu vienas po kito pradėjo atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Tuo tarpu šioje knygoje, tokie atsisveikinimai tapo įprasti. Čia autoriaus draugų ir pažįstamųjų mirtys aprašomos kaip neišvengiama gyvenimo dalis, dažnai net nesileidžiama į pernelyg didelius sentimentus, nes šie, autoriaus žodžiais, neretai būna dirbtiniai ir nieko nebereiškiantys.

Labiausiai ko šioje knygoje laukiau – atsakymo į klausimą, kaip autorius reaguos į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą bei su tuo susijusius įvykius ir kokie jausmai jį užplūs grįžus į Lietuvą. Taigi, nedelsdamas pateikiu keletą su tuo susijusių citatų:

1990 m. kovo 11 d.

Vakare: žinia apie nepriklausomybės atstatymo paskelbimą Vilniuje. Sunkiai išreiškiamas jausmas, – lyg staiga būtum sužinojęs, kad ir tu vis dėlto nesi absoliučiai vienas pasaulyje.

1991 m. rugsėjo 1 d.

Pagaliau ir JAV pripažino Lietuvą (37 ar 38 valstybė, po Mongolijos!). Popiet važiavome į College Parką pas Almenus. Visi susirinkusieji, įskaitant ir ten buvusį Sovietų ambasados tarnautoją, džiūgavo ir sveikino vieni kitus.

1991 m. rugsėjo 6 d.

Šįryt Maskvoje susirinkusi Sovietų Sąjungos Valstybės Tarnyba, paties Gorbačiovo pirmininkaujama, oficialiai pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę. Vadinasi, Lietuvos nepriklausomybė nebe maironinis sapnas, o tikrovė paprasčiausia šio žodžio prasme. Visi kovotojai už jos laisvę, kurių kaulai guli Lietuvos palaukėse arba Sibiro sniegynuose, visi nukryžiuotieji už ją dabar gali ištarti paskutinį CONSUMMATUM EST. Kas galėtų mane įtikinti, kad šiais laikais nebėra stebuklų?

Skaityti šiuos žodžius ir jausti šiuos išgyvenimus buvo tikrai nuostabu, mat skaitydamas tokias knygas kaip ši, įsitrauki į jose aprašomus gyvenimus ir tampi jų dalimi, todėl toks džiaugsmas negali nepersiduoti.

Ganėtinai smulkiai autorius aprašo ir savo grįžimą į Lietuvą 1998 m. Apsilankymą Vilniuje, Kaune, Utenoje, gimtosiose vietose. Viskas jautru ir atvira, tačiau tuo pačiu taip nutolę ir pasikeitę, jog galima suprasti, kad antrą kartą į šias vietas A.Nyka-Niliūnas tikrai nebegrįš, nes tokias, kokias paliko, autorius išsaugojo vien tik savyje, savo prisiminimuose.

Žvelgiant plačiau, šioje knygoje kur kas daugiau prisiminimų nei pirmojoje. Taip pat nebėra tiek daug įrašų kitomis kalbomis. Labai daug vienatvės ir atsiribojimo, beprasmybės ir nykumos išgyvenimų. Ir nors autorius nėra vienišas, galima pagalvoti, jog jo viduje plyti tuščios ir išpustytos stepės.

Knyga tikrai ne kiekvienam. Skaičiau ją kas rytą, po kelis puslapius, niekur neskubėdamas. Ir visi šie gyvenimo atspindžiai, fragmentai sugulė labai gražiai ir raminančiai. Tai tarsi pažintis su žmogumi, kuris tavęs niekada nematė ir niekada nepamatys. Ir kas svarbiausia – jis jau nebijo tokios pažinties, nes peržengus tam tikras ribas, baimė telieka tik žodis.

Mano vertinimas: 9/10

Leidykla: Baltos lankos
Puslapių skaičius: 639 psl.
Išleidimo metai: 2003 m.
Kaina: ~15 Lt. (Pirkti čia)

(c) veikiantis

Skaitant, pajutau, jog visi šie užrašai – iš noro išsaugoti save ir savo atmintį. Iš noro, kad ji nesunyktų ir liktų bent jau čia, knygoje. O išsaugoti atmintį – tai beveik tas pats, kas išsaugoti praeitį.

„Kai manęs klausia, koks tavo gyvenimo tikslas, taip ir atsakau – gyventi, būti gyvam.“

Knyga nostalgiška, nuoširdi ir labai graži. M.Martinaitis į praeitį žvelgia tarsi į pasaką, kurią jam kažkas sekė, sekė, kol galiausiai ji vieną dieną baigėsi. Kada ta diena – neaišku. Aišku tik tiek, kad nuo tada praeitis su kiekvienu žingsniu darėsi vis tolimesnė ir vis gražesnė, o iškylantys prisiminimai bei įspūdžiai, mainėsi ir virto įsitikinimu, jog tai ir yra tikrasis gyvenimas. Toks, kokio dabar nepatirsi, nepajusi ir neišgyvensi. M.Martinaitis šioje knygoje pasakoja apie kaimą, tėvus, papročius, daiktus, žmones, vietas. O taip pat ir daugelį kitų jam svarbių atminties skeveldrų – tai be galo vizualu – atrodo, ima jas su atodūsiu į rankas, apžiūri, prakalbina, prisijaukina, o tuomet guldo ant popieriaus ir palieka tarsi dovaną, kurios neįmanoma sumeluoti.

Kaip jau minėjau, tekstas labai gražus, artimas ir išgyventas. Ši knyga – tai nuostabi dovana sau, prikelianti praeitį ir kažkada išblėsusius prisiminimus naujam gyvenimui. Manau, jums turėtų patikti.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 222 psl.
Leidykla: Rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2010 m.
Kaina: ~28Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Paskutinė knyga, kurią prarijau per dieną buvo antroji “Hunger games” serijos dalis “Catching fire” (sąmoningai atsisakau naudoti lietuviškus pavadinimus, nes nu.. c’mon “Catching fire” = “Pavojinga meilė”? Really? REALLY?” Ok, baigiu piktintis). Tenka pripažinti, kad “Terapiją” perskaičiau irgi per dieną.

Istorija užkabino, pakabino ir nebepaleido. Viktoro Larenco duktė Josefina sunkiai serga – jokie tyrimai ar gydytojų armija negali nustatyti ligos priežasties ar nurodyti reikiamo gydymo. Nutinka dar blogiau – dvylikametė mergaitė dingsta kaip į vandenį. Ketveri metai paieškų neduoda jokių rezultatų ir nežinios nukankintas tėvas išvažiuoja į nuošalią Parkumo salą. Ten pasirodo paslaptingoji Ana ir hell breaks loose.

Ana nusivilko paltą, nusimetė šalikėlį ir vėl įsitaisė ant sofos. Viktoras nesitraukė iš senosios vietos prie rašomojo stalo. Jis dėjosi kompiuteryje ieškąs su jos atveju susijusių duomenų. Iš tikrųjų visi esminiai faktai buvo užfiksuoti jo atmintyje, tik šitaip norėjo laimėti laiko, kol nurims nervai ir galės toliau klausinėti.

Nėra ką pasakyti apie siužetą, nes jei pasakysiu, jums skaityti prasmės nebeliks. Stilius… Man atrodo, kad tokios easy-reading knygos nelabai turi stilių. Ir kad žmonės jas ne dėl stiliaus skaito.

Nepatiko du dalykai:
1. Įspėjimai, kad va jau tuoj ir sužinosi, kuo viskas baigsis. Visokie “Penkios dienos iki tiesos” (skyrių pradžioje) ir “Jis dar nesuvokė, bet tiesa jį susirado” (skyrių pabaigoje). Mielas autoriau, patikėk manim, žinau, kad gale gausi paaiškinti, kas yra kas. Tik pabandyk to nepadaryti.
2. Akimirkomis atrodo, kad Viktoras kraustosi iš proto. Tačiau jis tai daro ne palaipsniui, o sugriūna tarytum kortų namelis. Nežinau, galbūt taip ir elgiasi tėvas ištampytais nervais, tačiau mane erzino.

Vertinimas: 8/10. Užkabinantis detektyvas, kurio antrą kartą gyvenime neskaitysi, tačiau praleisto vakaro negaila.
Puslapiai: 277 psl.
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2012
Kaina: 32,90 Lt. Pirkti čia.

Prieš pirkdamas šią knygą, jau buvau šiek tiek susipažinęs su J. Melniko kūryba. Kadangi pirmasis įspūdis buvo teigiamas, nusprendžiau nesustoti ir judėti toliau. Dabar jau neprisimenu kodėl išsirinkau būtent šį romaną, tačiau kaip nutiko taip. Tad prieš atsiversdamas „Tolimą erdvę“ jau turėjau nuojautą apie ką bus ši knyga, o perskaitęs ją, galiu patvirtinti, jog nuojauta manęs neapvylė.

Tai – dar vienas J. Melniko reveransas, kurio nevalia praleisti pro pirštus. Jeigu keliais žodžiais reiktų apibūdinti knygos žanrą, matyt tai būtų filosofinė fantastika. Na, arba fantastinė filosofija. Vienaip ar kitaip, realybė, kuri peržengia žmogiškojo gyvenimo ribas ir intriguoja savo keisto bei dar nepažinto pasaulio taisyklėmis.

Trumpai apie knygos siužetą. Veiksmas vyksta pasaulyje, kuriame žmonės gimsta akli. Erdvėje jie orientuojasi pagal klausą bei kitus jutimus. Dėka aukšto techninio išsivystymo lygio (įvairūs sensoriai, bangos ir pan.) žmonės gyvena pilnavertį (taip jiems atrodo) gyvenimą. Šis gyvenimas vyksta artimojoje erdvėje, t.y. erdvėje kuri supa žmogų jo pagrindinių jutimų (uoslė, klausa, lytėjimas) spinduliu, o visa kita, kas yra toli ir kas žmonėms yra nesuvokiama dėl jų aklumo, yra fikcinė tolimoji erdvė, mintys apie kurią iš karto įvardinamos kaip psichozės požymiai.

„Artimoji erdvė buvo prifarširuota orientacinės technikos. Artimojoje erdvėje buvo tik uoslė, girdėjimas ir lytėjimas: ir nežinomybė visuomet buvo jie – kvapas, garsas arba paviršius, kuris buvo jaučiamas per atstumą. Pasaulis nekėlė grėsmės. Jei kažkas nutikdavo žmogui, jis tiesiog nespėdavo susivokti, nespėdavo išsigąsti.“

Taigi, toks gyvenimas vyksta daugelį metų, kol… (reikšminga pauzė) vienas žmogus netikėtai pradeda patirti haliucinacijas, t.y. pradeda regėti. Štai tuomet ir pasideda visas įdomumas.

„Gabras pakilo: artimosios erdvės nebuvo. Jam nereikėjo jos klausytis – jis ėjo, apeidamas staliukus ir būtybes – neįsiklausydamas. Neįsiklausydamas į tai, kas šalia.“

Čia ir prasideda visas veiksmas, t.y. pagrindinė knygos idėja, žvelgianti į žmogų, kuris pradeda pažinti pasaulį tokį, koks šis yra iš tikrųjų, t.y. visai kitokį negu anksčiau įsivaizdavo. Į šią knygą galima žiūrėti kaip į aiškų filosofinį pagrindą turintį kūrinį, kuris siūlo išsivaduoti iš aklumo (kad ir koks jis bebūtų), iš ribotų visuomenės normų bei taisyklių ir pažvelgti į viską iš šono, iš toliau, kažkaip kitaip, t.y. iš tolimosios erdvės perspektyvos. Knygos esmė – pažadinti žmogų iš jo ramaus miego, jo nuosaikios rutinos ir parodyti, jog galbūt ne viskas yra taip, kaip jis įsivaizduoja.

Galėčiau labai nemažai rašyti apie knygos siužetą net nepriartėdamas prie spoiler‘ių, tačiau visą tai jūs perskaitysite patys, t.y. ir apie tai, kaip praregėjusysis pamato, koks baisus yra pasaulis, kuriame jis gyvena, kokie trumparegiški (mąstymo prasme) yra žmonės, kokie mechaniški yra įstatymai ir normos, ką iš tikrųjų reiškia nevartotini nes nepažinti žodžiai kaip „juokas“, „džiaugsmas“, „euforija“, „grožis“, „laisvė“, galiausiai – „dievas“, kodėl žmonės leidžiasi kontroliuojami ir kas vyksta tuomet, kai atsiranda tokių, kurie teigia, jog kažkada taip pat buvo praregėję, tačiau juos labai greitai sugavo ir vėl apakino.

Siužetas tikrai nenuviliantis, tačiau net jeigu pagal šią knygą ir būtų galima sukurti įspūdingą kino filmą, siūlyčiau labiau kreipti dėmesį į filosofinę teksto pusę, nes tai ne tik vizualinę vaizduotę,  bet ir filosofinį mąstymą išlaisvinantis kūrinys. Žinoma, kai kur galima pasijusti kaip vienam iš aklųjų, beviltiškai sekant paskui autoriaus žodžius, nes J. Melnikas pateikia jau suvirškintą produktą ir pabandžius įsivaizduoti įvykių tėkmę pačiam, apima sunkumas ir nesinori nieko daryti, o tik vėl išgirsti visažinį autoriaus balsą, nieko negalvoti ir atsiduoti neišvengiamam. Kūrinio filosofinis pagrindas jau sukurtas, tad skaitytojui jo kurti nebereikia, tereikia pamėginti jo trafaretą pritaikyti sau. Žvelgiant iš šios pusės, knygą galima pavadinti greito vartojimo produktu, tačiau net jeigu ir taip – ji priverčia sustoti (net jeigu tik labai trumpam) ir susimąstyti apie tai, kas vyksta aplink tave. Kartais to „labai trumpam“ gali užtekti visam gyvenimui.

Pats tekstas konstruojamas iš įvairių fragmentų, scenų – tai pokalbiai su įvairiais žmonėmis, dienoraščiai, laikraščių publikacijos, spec. leidinių citatos, ir pan. Vaizdas kuriamas tolygiai ir logiškai nepriekaištingai (nors keliose vietose buvo truputį sudėtinga įsivaizduoti visus smulkiai aprašomus techninius įrengimus ir jų veikimo specifiką). Tokiose knygose kaip ši, kur kuriamas visiškai kitokias taisykles turintis pasaulis, logika turi būti preciziškai tiksli, nes jeigu kažkas liks neapgalvota ar pamiršta, tuomet visas kūrinys tarsi kortų namelis subyrės ir skaitytojas paprasčiausiai nebetikės tekstu. O tokiose knygose kaip ši, patikėjimas tekstu yra pagrindinė sąlyga, siekiant suprasti tai, ką autorius nori pasakyti. Tiek tiesiogiai, tiek ir tarp eilučių.

Reziumuojant – ši knyga apie žmogų ir jo bandymus surasti save. Tai knyga apie savasties paieškas, kurios pereina bene visus numanomus variantus ir galimybes. Knyga apie žmogaus abejones, laimes, gyvenimą. Knyga apie tai, kas nutinka žmogui, kai šis pasiekia savo svajones. Kas nutinka žmogui, kai jis supranta, jog jo viltys ir svajonės – tai ne jo, o kažkieno kito viltys ir svajonės. Knyga man patiko, perskaičiau ją neskubėdamas per tris dienas, o naktimis siužetas atsikartodavo sapnuose ir suteikdavo dar gilesnių įžvalgų.

Knyga nenusivyliau, drąsiai galiu ją rekomenduoti. Tuo tarpu man ir toliau norisi tęsti pažintį su J. Melniko kūryba. Manau tai geras ženklas.

Skanaus!

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 260 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2008 m.
Kaina: ~15 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Kai pradėjau skaityti, supratau, jog ši knyga skiriasi nuo daugelio kitų knygų tuo, kad ji nepataikauja skaitytojui, o sistemingai siekia savo užsibrėžtų tikslų, t.y. skatina mąstyti. Nelaužia skaitytojo pusiau ir nesuteka į jį kaip medus. Vietoje to, guli ir sako – perlaužk mane, kad gudrus. Paragauk šio medaus. Ir tu, visas naivus ir nekaltas, pirma turi persilaužti pats, o jau tik po to pamėginti perlaužti ją – knygą. Visa tai įtraukia tave į keistą bei sunkiai paaiškinamą žaidimą.

Knygos prakalboje autorius paaiškina, jog šią knygą galima skaityti dviem būdais. Pirmasis – tai perskaityti viską iš eilės iki tam tikro puslapio ir toliau “ramia sąžine” nebeskaityti. Tai galima suprasti kaip autoriaus patepimą, jog jis neturės jokių priekaištų tam, kuris toliau skaitymo nebetęs.

Antrasis būdas – skaityti knygos skyrius pagal atitinkamai orientacinėje lentelėje nurodytą skyrių eilę. Trumpiau tariant – skaityti viską taip, kaip ir pirmuoju būdu, tačiau į tarpus tarp skyrių įtraukiant papildomus tekstus, kurie yra antroje knygos pusėje. Sumanymas įdomus ir manau vykęs, turint omeny, kad net aš buvau užsibrėžęs šią knygą skaityti taip kaip ji sutverta, t.y. du kartus.

Nežinau kodėl, tačiau pabaigęs pirmąjį skaitymo variantą, prie antrojo jau nebenorėjau liestis. Tikriausiai todėl, kad vien pirmojoje knygos pusėje turbūt dvidešimt kartų troškau viską mesti ir eiti užsiimti naudingesne veikla. Kitaip tariant – bet kokia kita veikla, nes skaitymas buvo tarsi pragaras. Tarsi laužymas savęs. Laužymas ir laužymas, niekaip nepajėgiant prasibrauti į teksto vidų.

Kitose knygose užtekdavo dešimties, kai kur – dvidešimties, retais atvejais – trisdešimties puslapių, kad būtų perprastas knygos kodas ir tekstas pasiduotų. Šioje knygoje tekstas nepasiduoda. Šioje knygoje tekstas verčia tave be jokių išlygų sutikti su visomis iškeltomis žaidimo taisyklėmis ir sąlygomis.

Nežinau kokios jėgos mane veikė, tačiau kiekvieną kartą, kai padėdavau knygą į šalį ir nuspręsdavau toliau nebeskaityti, po kelių dienų grįždavau prie jos, imdavau ją į rankas ir tęsdavau nesibaigiantį (kaip tada atrodė) akmens ridenimą į kalną.

„Žmogėnas prie fortepijono ir lietus už mansardos langučio – literatūra, ir tiek.“

Siužetas – tai džiazas. Prancūzija ir Argentina. Paryžius ir Buenos Aires. Pirma – vienur, vėliau – kitur, jau grįžus namo. Džiazas, kurį reikia pajusti, kad galėtum skaityti iš lūpų. Kad suprastum, kodėl serga ir miršta vaikai, kodėl fone sukasi ir skamba patefono plokštelės, kodėl cirkas iškeičiamas į ligoninę, o neviltis ir bėgimas nuo savęs atveda į keistų apmąstymų labirintus. Tai džiazas, kuris skrodžia giliai, tačiau tu negali suvokti kaip giliai ir todėl jautiesi taip, kaip tik nori jaustis šią akimirką.

Įpusėjęs pajutau, jog galiu skaityti šį tekstą. Ne tik galiu, bet ir reikia skaityti tokį tekstą. Būtent tokį, o ne reklaminius lankstinukus. Pajutau, kad toks tekstas atveria erdves, kurios buvo užvertos, o kai kuriais atvejais – atrodė, jog jų iš viso nebuvo. Tuomet jau supratau, kad skaitydamas antrą kartą perprasčiau dar daugiau. Trečią kartą – dar daugiau ir t.t. ir pan. Tai tokia knyga, kurią galima skaityti daug kartų ir visuomet atrasti kažką naujo. Kažką, ko anksčiau nepastebėjai.

Girdėdamas tokį savo pakylėtą toną, vis dar nežinau kodėl neskaičiau šios knygos antrą kartą įterpdamas papildomus skyrius. Matyt pasinaudojau autoriaus išrišimu, kurio man pilnai pakako.

Knyga tikrai ne vienai savaitei. Ir tikrai ne lengvam vakaro skaitymui. Ji užburia. Ji tikra. Tačiau atsargiai, nes ji privers mąstyti, privers prisiversti, o tai daugeliui nepatinka ir todėl daugelis šios knygos nesupras.

Šią knygą į lentyną dedu ramia sąžine, nes žinau, jog visai tikėtina, kad kada nors ateityje ją dar atsiversiu ir perskaitysiu. Ir galbūt net ne vieną kartą. Tiek pirmuoju, tiek antruoju autoriaus siūlomu skaitymo būdu.

Šia knyga aš tikiu, tačiau jums jos nesiūlau, nes jai turite ryžtis patys – be jokių raginimų ar įkalbinėjimų. Kitaip bus labai lengva pabaksnoti į kaltąjį pirštu ir nueiti savais keliais. Noriu, kad baksnotumėte pirštu į save ir nuėję savais keliais sugrįžtumėte. Vėl ir vėl. Puslapis po puslapio. Nuo Paryžiaus iki Buenos Aires, nuo intelektualų iki namų šeimininkių, nuo psichikos sutrikimų turinčių ligonių iki tokiais, juos pavertusių gydytojų.

Vertinimas: – / -

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: RAYUELA
Puslapiai: 504 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1978 m. (originalas – 1969 m.)
Kaina: už ačiū. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis