Kačių lopšiai

Chroniška nusivylimo liga

2011-03-01T20:49:00.001+02:00

Rinkimai buvo vos prieš porą dienų, sekmadienį, taigi žmonės turėtų būti patenkinti jų rezultatais, nes ką tik patys balsavo. Deja, daugiau nei pusė balsavusių Delfi.lt skaitytojų jau nusivylė rezultatais: šiuo metu 32 proc. nepatenkinti, o dar 20 proc. - tiesiog šokiruoti.

Aišku, gali būti, jog jie nusivylę ne tuo, kas išrinkti, o dėl kitų priežasčių: koalicijomis, kurios sudaromos ar pan. Bet dažniausiai labiausiai nusivylę būna tie, kurie nebalsavo.

Su naujais metais!

2011-01-07T01:17:00.001+02:00

Sveikinu visus tuos, kurie čia vis dar užklysta. Kad ir google paieškoje suvedę "kaciu sloga", "kaip apsirengti velniu" arba netgi "ditirambas apie sukas ditirambas apie sukas." Visus su naujaisiais:)

„Daktaro Parnaso fantazariumas“: pasakoti smagu

2010-02-09T00:23:00.000+02:00

Tarp praėjusiais metais sukurtų filmų ne vien „Avataro“ herojai patekdavo į kitą realybę. Dar vienas įspūdingas šios pasakojimo technikos pavyzdys – legendinės „Monty Python“ komikų trupės nario Terrio Gilliamo režisuotas ir iš dalies parašytas „Daktaro Parnaso fantazariumas“. Pagrindinis skirtumas tas, kad „Avataras“ linksta į mokslinę fantastiką, o „Fantazariumas“ labiau panašus į pasaką.

Labai nesiplėsiu, nes rizikuoju patekti į pačias klaidžiausias įmanomas pinkles, nors greičiausiai toks ir yra „Fantazariumo“ tikslas. Kodėl? Todėl, kad filmas, apie kurį bandau pradėti pasakoji, pats yra odė pasakojimams. Nesvarbu kokiems – įvairiausių žanrų, stilių, nuotaikų. „Fantazariumas“ tiesiog trykšte trykšta pagarba didingam žmogaus gebėjimui fantazuoti ir pasakoti. Pasakojimo svarbos amplitudė svyruoja nuo aksiomos, kad pasakojimai verčia suktis pasaulį, iki minties, kad pasakoti – tiesiog smagu. Pavyzdžių nepateiksiu, nes nenoriu atimti žiūrėjimo malonumo. Tik užsiminsiu, kad norint sužinoti atsakymus teks peržiūrėti visą filmą.

O dabar vėl grįžkime į pradžią. Daktaras Parnasas – per laiką ir pasaulį su skurdžia palyda keliaujantis stebuklingo teatro šeimininkas. Savo žiūrovus jis pakviečia įeiti į magišką veidrodį ir šie atsiduria pasaulyje, sukurtame iš žmogaus charakterio ir Parnaso fantazijos. Iš pradžių svečias klaidžioja po animuotą erdvę, kurioje atgyja jo didžiausios svajonės ir manijos, pavyzdžiui, viena madinga ir turtinga poniutė išvysta miiilžiniškus batus. Vėliau, priklausomai nuo sugedimo laipsnio, Daktaro Parnaso fantazijos dalyvis gauna užduotį: jis turi rinktis tarp savo silpnybių ir amžinųjų vertybių. Toks žaidimas – puiki proga lažyboms, kurios velniškai patinka pačiam velniui – Ponui Nikui...

Pasirodo, savotiška Parnaso ir Niko draugystė tęsiasi jau ilgiau nei tūkstantmetį. Nuo tada, kai kipšas suteikė daktarui nemirtingumą, o pastarasis pažadėjo jam savo pirmąjį vaiką, kai šiam sukaks šešiolika. Tik dabar, prabėgus tiek amžių, Parnasas supranta, ką iš tiesų atidavė, nes tik dabar jis turi dukterį Valentiną, kurią suvaidino nestandartinio grožio raudonplaukė Lily Cole. Artėjant lemtingam dukters gimtadieniui, didysis fantazuotojas ima sukti galvą, kaip apsaugoti Valentiną. O čia jam kaip tik į pagalbą ateina atmintį praradęs plevėsa Tonis, kurį filme suvaidino net keturi puikūs aktoriai. Gal būtų užtekę ir vieno, tačiau Heathas Ledgeris nesulaukė filmavimo pabaigos. Todėl į pagalbą atėjo Johnny Deppas, Jude'as Law ir Colinas Farrellas. Paprastai vien šios pavardės rodo filmo kokybę. Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nepaisant kelių sudėtingų ėjimų, pirmas epitetas, kuris ateina į galvą bandant apibūdinti šį filmą – ech, koks smagus pasakojimas.

XXI amžiui adaptuotas Šerlokas Holmsas

2010-01-17T20:32:00.001+02:00

Niekada nebuvau detektyvų mėgėjas, bet paauglystėje perskaičiau visus 4 į lietuvių kalbą išverstus Arthuro Conano Doyle'o raštų tomus, kuriuose sudėtos istorijos apie įžvalgųjį Šerloką Holmsą ir jo draugą daktarą Vatsoną. Iš esmės tai vieninteliai detektyviniai kūriniai, kurie mane sudomino, todėl leidžiu sau spėti, kad apsakymai apie Š.Holmsą man patiko ne dėl to, kad yra aukštesnio lygio nei dauguma detektyvų, o dėl kitų priežasčių, tinkančių bet kuriam žanrui: pasakojimo stiliaus, ryškių charakterių, rafinuoto humoro, britiško stilingumo ir taip toliau. Ilgainiui išbluko atskirų istorijų detalės, grietosiomis nebeatpasakočiau visų bylų atomazgos, gal tik kai kurias detales, pavyzdžiui, kaip pagal žvakes suprasti, kiek ilgai buvo atidaryti patalpos langai. Tačiau atmintyje liko pats stilius, ta „holmsiška“ jausena, kurios turbūt pirmiausiai pasąmoningai ir ieškau visose detektyvo ekranizacijoje: tiek televizijoje, tiek kine.

Galbūt liksiu nesuprastas, bet tą jauseną atradau ir naujajame Guy'aus Ritchie filme „Šerlokas Holmsas“. Po kelių ne itin sėkmingų variacijų ta pačia „Lok, stauk arba šauk“ tema, režisieriui pagaliau pavyko sukurti šį tą savito, bet naujo. G.Ritchie grįžo.

Taip, šį kartą pasakojimas apie Holmsą (vaidina Robertas Downey jaunesnysis) dinamiškas veiksmu, o ne mintimi, jame kaip niekada daug specialiųjų efektų, o ir pats garsusis detektyvas panašėja į kažką tarp daktaro Hauso ir CSI kriminalisto. Per daug muštynių ir per mažai rafinuotų Holmso ir Vatsono (vaidina Judas Law) pokalbių.

Tačiau, mano galva, tai yra tiesiog XIX amžiaus detektyvo transformacija į XXI amžių. Per XX amžių pasikeitė pati nuotykinio pasakojimo stilistika: tai, kas labiausiai jaudino XIX amžiaus knygos skaitytoją, nebegali tokiu pačiu būdu veikti XXI amžiaus kino žiūrovo. Kad pasiektum tokio paties lygio įtampą, reikia visai kitokių stilistinių priemonių.

G.Ritchie pasakojimo pradžia iš karto pateikia skaitymo raktą. Vienoje pirmųjų scenų Holmsas ruošiasi sumušti pagrindinio (neskaitant kai kurių užuominų apie amžinąjį detektyvo priešą profesorių Moriartį) šio filmo blogiuko lordo Blekvudo apsauginį. Pateikiama prolepsė - Holmsas iš anksto suplanuoja, kokia tvarka ir į kurias varžovo kūno dalis smūgiuos, kad išverstų jį iš koto. Taip pat suskaičiuoja, ką jo smūgiai pažeis ir per kiek laiko sužeidimai išgis. Po to tai įgyvendina. Taip, tai XXI amžiaus veiksmo filmo detalė. Tačiau su holmsišku įžvalgumu. Tiesa, man asmeniškai čia aptariamą Holmso transformaciją bene taikliausiai atspindi jo santykis su smuiku. Nuo seno žinomas kaip šio instrumento mėgėjas, G.Ritchie filme garsusis seklys juo groja be stryko - brazdina pirštais tarsi bandžą. Šis Holmsas su smuiku elgiasi maždaug tiek pat akiplėšiškai, kiek šio filmo pasakotojas - su tradicine medžiaga apie legendinį seklį.

J.Law suvaidintas Vatsonas, beje, taip pat nestandartinis. Jis nėra tas proto bokštas, kuriam Holmsas - tik priedanga, kaip vienoje iš A.Conan Doyle'o istorijos kino interpretacijų. Taip pat daktaras šį kartą nėra visiškas kvailelis, per kurį išmintingasis seklys aiškina savo dedukcinio mąstymo vingrybes. Šiuo atveju grįžtama prie pačios esmės - Holmsas ir Vatsonas iš tiesų yra tandemas, tam tikra prasme, lygiaverčiai partneriai: be vieno nebūtų sėkmingos bylų pabaigos, be kito - įdomaus pasakojimo.

Ką panagrinėti dar yra, tačiau esmę lyg ir parašiau. Belieka patiems spręsti, kuris pasakojimo apie Holmsą stilius arčiau širdies. Man - turbūt XIX amžiaus. Bet su mielu noru pažiūrėsiu ir antrąjį G.Ritchie filmą šia tema. Toks, kaip žinia, jau ruošiamas.Teko girdėti gandų, kad jame pasirodys ir pats profesorius Moriartis, kurį galbūt vaidins Bradas Pittas...

Madingo mąstymo "Įsikūnijimas"

2009-12-30T15:24:00.002+02:00

Tiesą sakant, nuėjau į Jameso Camerono "Įsikūnijimą" tik todėl, kad nebebuvo likę bilietų į "Šerloką Holmsą". Tačiau nepasakyčiau, kad likau nusivylęs, nors nustebintas taip pat nebuvau.

Trumpai tariant, filmo siužetas sukasi aplink priešybės "savi-svetimi" ašį. Buvęs jūrų pėstininkas Džeikas Salis (vaidina Samas Worthingtonas), nebevaldantis savo kojų, atvyksta į Pandoros planetą, kurioje gyvena Na‘vi būtybės - gal dukart už žmones didesni, uodeguoti, bet gana žavūs melsvos odos humanoidai. Dienų dienas jie klajoja po įstabaus ir nežemiško (tikrąja to žodžio prasme) grožio džiungles ir stengiasi pajusti vienį su visais gyvais padarais. Tačiau į jų pasaulį įsiveržė metalinėse mašinose sėdintys žmonės, kurie nori prisigrobti vertingų Pandoros gelmėse slypinčių mineralų.

Planetos oru atvykėliai gali kvėpuoti tik su specialiomis kaukėmis, todėl žmonių mokslininkai sukūrė žemiečių ir Na‘vi hibridą, vadinamą avataru. Šie padarai atrodo ir gali gyventi kaip na'viai, tačiau kiekvieno jų smegenis kontroliuoja avatarą valdantis žmogus. Valdyti avatarą į Pandorą atvykęs Džeikas gauna užduotį - įsiskverbti į Na'vi pasaulį, tapti vienu iš jų, o tada įkalbėti juos pasitraukti nuo jų gyvenamo medžio, po kuriuo glūdi šimtų milijardų vertės žmonių trokštamos naudingosios iškasenos. Kariui pažadėta, kad įvykdžius užduotį jam bus atlikta operacija ir jis vėl galės vaikščioti.

Tačiau valdydamas avatarą Džeikas ne tik gali vaikščioti vos tik į jį įsikūnijęs. Gyvendamas su na'viais jis supranta nuostabių dalykų, kuriuos, kaip tai ciniškai beskambėtų, mūsų laikais yra madinga suprasti. Siekdama tobulumo žmonija, bent jau Vakarų civilizacija nukeliavo racionalaus proto keliu, kurį filme įkūnija supergalingi skraidantys žmonių armijos šarvuočiai, naikinantys na'vius ir jų džiungles. Tuo tarpu na'viai pasirinko kitą - širdies kelią. Jų pasaulyje visa, kas gyva, jungia ryšys ir susilieti su gamta yra aukščiausia palaimos pakopa. Jokių gamtos turtų nereikia plėšti, nes didžiausias turtas yra būti kartu su gamta. Reikia pastebėti, kad ta gamta iš tiesų sukurta nuostabiai - net pradėjau gailėtis, kad nežiūriu 3D varianto.

Šiaip ar taip, iš pradžių na'vių primtas kaip svetimas Džeikas ilgainiui tampa savu ir įsimyli Na'vi vado dukrą Neytiri (vaidina Zoe Saldana). Galiausiai jis pats prisipažįsta, kad Na'vi pasaulis jam atrodo tikresnis nei žmonių. Tokiu būdu ateina "savas-svetimas" schemoje visada užpogramuotas momentas, kai veikėjas turi pasirinkti, kas jis vis dėlto esąs. "Įsikūnijime" paaiškėja, kad gėris nėra žmonės, todėl Džeikas stoja na'vių pusėn. Šis lūžis atspindi visą "Įsikūnijimo" filosofiją, tačiau kartu ją ir pašiepia - blogiečiai žmonės, ieškantys naujų energijos išteklių ir griaunantys gamtos harmoniją, dabar yra toks madingas vaizdinys, kad po truputį kyla natūrali priešiškumo reakcija. Tačiau jeigu tai padės eiliniam žemiečių žiūrovui suprasti, jog teršti gamtą - negražu, tebūnie.

Daugiau nieko nepasakosiu, tik pasakysiu, kad filmo pabaiga palieka galimybę antrai ir trečiai daliai. Ar jos bus, greičiausiai priklausys nuo labai racionalios priežasties - kiek šimtų milijonų "Įsikūnijimui" pavyks uždirbti pasaulio kino teatruose.

Skoningas nusilenkimas

2009-11-01T18:44:00.002+02:00

Žiniasklaidą aktyviai vartoju jau nemažai metų, tačiau tik šiemet akis užkliuvo už šios gražios idėjos.

Vėlinių proga skirta dėmesio būriui Anapilin išėjusių svarbių visuomenės ir kultūros veikėjų. Be ilgų ditirambų, nereikalingų būdvarčių ir prieveiksmių. Be skandalingų istorijų ir pikantiškų detalių. Svarbiausi faktai ir po vieną nuotrauką. Tiek gana, kad pats atsimintum, kas tau svarbiausia. Arba sužinotum apie tuos, kurie ne mažiau svarbūs, bet mažiau išreklamuoti.

Vienintelė kritiška mintis kirba - kažkurie, regis, buvo praleisti. O gal tai tik iliuzija? Tačiau ši mintis - visų sąrašų palydovė.

Kad ir kas benutiktų, W.Allenas lieka ištikimas sau

2009-10-04T17:05:00.006+03:00

Iš pradžių Woody Alleno filmų vizitine kortele buvo pagrindinis veikėjas bambeklis. Vėlesniuoju periodu – senas bambeklis. Na, ir režisieriaus numylėtasis Niujorkas, kuriame būtinai vyksta pagrindinis veiksmas.

Jeigu bambeklis būna neurotikas, kiekviename žingsnyje nervinga maniera žeriantis kinematografiškai literatūrinius humoro perliukus, jį filme vaidina pats W.Allenas. Jei ne, kviečiamas koks nors kitas nestandartinis aktorius.

„Kad ir kas benutiktų“ („Whatever Works“) senu šlubuojančiu bambekliu tapo Larry Davidas, suvaidinęs Borisą Jelnikovą – buvusį atominės fizikos specialistą. Kažkada jis lyg ir buvo nominuotas Nobelio premijai, todėl dabar, o gal ir visą gyvenimą nepraleidžia progos pakartoti, jog jis – genijus, o dauguma aplinkinių – paprasčiausi kokie nors driežai.

Vieną dieną, tiksliau, naktį, jau pensininką Borisą ištinka slegiantis nušvitimas – jis suvokia, jog neišvengiamai artėja momentas, kai jis mirs. Todėl vyrukas nusprendžia nešvaistyti laiko įgrisusiam gyvenimui: palieka žmoną, namus prestižinėje Niujorko vietoje ir išsikrausto į butą, kad galėtų pasijausti bohemiškai. Pragyvenimui užsidirba didmiesčio parkuose ir kiemuose dėdamas į šuns dienas vaikus, kuriuos moko žaisti šachmatais.

Kartą sėdėdamas su draugais kavinėje Borisas dar iškeikia ir vieno velniop pasiųsto vaiko motiną. Draugai, išklausę moteriai skirtų sarkastiškų įžeidimų tiradą, mandagiai atsisveikina ir palieka genijų vieną. Šiam nelieka nieko kito, kaip šlubuoti namo. Tačiau prie pat laiptinės Borisas sutinka benamę merginą Melodę (Evan Rachel Wood), kuri bemaldaudama duonos kąsnio įsiprašo pas jį pagyventi.

Iš provincijos namų pabėgusi naivoka Melodė netrukus įsijaučia į Boriso išvedžiojimų klausytojos vaidmenį ir nuolankiai priima savo kaip žemesnės rūšies atstovės vaidmenį. Tačiau, kaip dažnai būna filmuose apie pagyvenusio pikčiurnos ir jaunos žavuolės pažintį, ji taip pat turi, ką duoti senam ligotam niujorkiečiui. Porciją gyvenimo džiaugsmo, pavyzdžiui.

Lyg ir savaime suprantama, lyg ir labai netikėta, kad praėjus gana protingam periodui Borisas ir Melodė tampa vyru ir žmona. Labiausiai turbūt todėl, kad Melodė nelabai turi su kuo lyginti šį vyriškį ir jo charakterį. Tikroji nesusipratimų virtinė prasideda, kai ant Boriso buto slenksčio pasirodo nuo vyro pabėgusi Melodės mama, o vėliau – ir pabėgusios žmonos ieškantis merginos tėvas. Žinoma, sužinoję apie dukters gyvenimo permainas abu apalpsta. Tačiau netrukus Niujorkas jiems padeda atrasti tikrąjį savo pašaukimą.

Visą tą laiką Borisas nesustodamas bamba, o W.Allenas smaginasi tradiciniais savo metodais: šmaikščiu dialogų ir monologų humoru, žmonių santykių keistumu ir keistai gyvenimiškomis situacijomis. Vien ko verta scena, kai Borisas, aiškindamas, kad religija – niekas kita kaip prietarai, kiša rankas po vandeniu ir senu papratimu dainuoja sau gimtadienio dainelę, nes tai esą apsaugo nuo mikrobų.

92 minutės seno gero W.Alleno ir dozės progų susimąstyti, ką iš tiesų kine reiškia tiesioginis aktoriaus žvilgsnis į kamerą.

„Negarbingų šunsnūkių“ terapija

2009-09-10T17:16:00.005+03:00

Quentino Tarantino „Negarbingus šunsnukius“ žiūrėjau filmo premjeros Lietuvoje dieną. Tačiau norėjau palaukti, kol jį pamatys kuo daugiau žmonių, kad galėtume apie jį padiskutuoti.

Pradėsiu nuo to, kad siūlau pervadinti filmą į „Negarbginus šunsnŪkius“, mat jo originaliame pavadinime taip pat palikta klaida: „bastArds“ pervadinti į „bastErds“, o "inglOrious" tapo "inglOURious".

Apie šio 1978 metais Enzo Castellario susuktos karinės dramos perdirbinio siužetą nepasakosiu. Viena vertus, kaip jau rašiau, nemažai žiūrovų jame jau apsilankė. O iš dar nemačiusių nenoriu atimti malonumo patiems pasiklysti tarantiniškų istorijų raizgalynėje, (beveik) tradiciškai konstruojamoje kaip veiksmo romanas: su skyriais, skirtingų veikėjų gyvenimo pasakojimais, giliais žvilgsniais į praeitį ir nuklydimais į lankas.

„Šunskūkiai“, galima sakyti, net neturi pagrindinio veikėjo. Nors turi didžiausią žvaigždę Bradą Pittą – vieną iš tų Holivudo gražuoliukų, kurie puikiai jaučiasi nestandartuose: tą jau įrodė „Kovos klube“, „Džo Bleko viešnagėje“ ir dar tuzine filmų. B.Pitto sukurtas amerikiečių leitenantas Aldo Reinas – smagus galvažudys, negalintis pakęsti minties, kad po karo naciai nusivilks uniformas ir jų nebus galima atpažinti. Todėl jis ant sučiuptų vokiečių kaktų praktikuoja postmodernią meno atmainą – pjausto svastikas. Reinas kapoja skiemenis klasikine JAV pietų kaimiečių tarme ir manieros nemeta net šnekėdamas itališkai. Todėl dar ilgai po filmo kartojau jau „av-ri-ve-der-či“. Kas matėt, suprantat.

Tačiau Reinui kažin ar nusileidžia nacių armijos intelektualas Hansas Landa (vaidina Christophas Waltzas), besididžiuojantis „Žydų medžiotojo“ pravarde, mat, jo nuomone, tai įrodo, kad jis gerai dirba savo darbą. Prancūzijoje besislapstančius judėjus su detektyvo virtuozo pasimėgavimu sekantis karininkas retai praleidžia progą ką nors pafilosofuoti ir dar rečiau – atsigerti pieno.

Įsimintinų personažų filme apstu. Vien ko vertas visada piktas Hugo Stiglitzas (Tilas Schweigeris) iš „šunsnūkių“ būrio, kuris sugeba prajuokinti visus pats nenusijuokęs nė karto. Arba vos porą frazių per trumpas minutes kambario kampe išdunksėjęs Winstonas Churchillis (Rodas Tayloras). Arba...

Skaitykite šitą pastraipą tik jei jau matėte filmą: Bet jau metas artėti prie pabaigos. Bene svarbiausias šiame filme, mano galva, yra „šunsnūkių“ kulminacijos terapinis poveikis. Adolfas Hitleris ir visi jo pakalikai aklinai uždaromi kino teatre, sudeginami, susprogdinami ir dar sušaudomi. Trigubas kerštas išlaisvina? Bet kokiu atveju, žiūrint į Antrojo pasaulinio karo žiaurumas per skoningo humoro akinius tikrai atsipalaiduoja tam tikros mąstymo konstrukcijos.

Dėdės Mykolo išmintis (10)

2009-08-15T18:13:00.000+03:00

Posakis "lamat ne strojyt" tinka visur,išskyrus pilvo raumenis.

"Google AdSense" prabilo lietuviškai

2009-07-30T19:07:00.004+03:00

Neįsigilinau į teisines smulkmenas, bet panašu, kad visi google reklaminės sistemos "nelegalai" Lietuvoje tapo "legalais".

Jau kurį laiką "Google AdSense" rodydavo lietuviškas reklamas, tačiau taip buvo tarsi neoficialu, nes registruoti šioje sistemoje svetainės, kuri rašoma lietuvių kalba, nebuvo galima. Aišku, mes, lietuviai, tai lengvai apeidavome registruodami tinklaraštį nurodydami, kad jis rašomas angliškai. Dar turiu abejonių, bet visai įmanoma, kad nuo šiol lietuvos autoriai gali būti pilnaverčiais "AdSense" sistemos dalyviais.

Ko galime laukti? Galbūt dar daugiau įdomių lietuviškų interneto projektų, kuriuos įsuks žmonės, bandantys šiais nelengvais laikais prisidurti papildomą litą.

Ateities prognozės pamečiui: kas kada išnyks?

2009-07-27T16:54:00.002+03:00

Kas išnyks per artimiausius 50 metų? Richardo Watsono prognozes knygoje "Future Files. The History of the Next 50 Years" galima vertinti su pašaipa arba labai filosofiškai, galima imti giliai į širdį, o gal - užmiršti vos perskaičius. Nenuneigsi, kad efektyvesni už tokias spėliones yra du veiksmai: perskaityti visą knygą ir nugyventi visus 50 metų. Galbūt užteks ir 13-os, kad sužinotume, ar tinklaraščiai tikrai išnyks. Šiaip ar taip, aš manau, kad ateitis bus tokia, kokia norės - nauji dalykai negali būti nuspėjami.

2010- 2020 m.

2010: peleninės; reklamos reguliavimas;

2011: John Howard (buvęs Australijos Ministras Pirmininkas); stacionarūs telefonai;

2012: elektroninis paštas; komutuojama telefono linija (dial-up); laikraščių pristatymas į namus; „ačiū“; kineskopinė (CRT) televizija;

2013: fakso aparatai; video nuoma;

2014: žmonių dingimas be pėdsako;

2015: viešbučių priimamųjų darbuotojai; valstybinės pensijos; telefonų knygos;

2016: kompiuterinės pelės; pirkėjų aptarnavimas; didelės politinės idėjos; kitas didelis dalykas; atsistatydinimas;

2017: tikros nosinaitės; bevielė rankinė įranga (BlackBerry);

2018: tekstinė paieška; Rusijos demokratija; kaimo parduotuvės; DVD; paslaptys;

2019: stacionarinė reklama; sekretoriai; neaptverti paplūdimiai; bibliotekos; nulinis dydis; Pirmojo pasaulinio karo liudininkai; nemokamas parkavimasis; mėsininkai; tiesioginis marketingas; pašto pareigūnai; pusryčiavimas sėdint.

2020- 2030 m.

2020: autorinės teisės; Taivanis

2021: išsikišę priekiniai dantys

2022: blog'ai; ortografija; Maldyvai; WEB 2.0 (antrosios kartos žiniatinklis);

2023: Paris Hilton; nedarbo savaitgaliai;

2024: monitoriniai kompiuteriai; AM radijas; juosmens linijos;

2025: nemokami keliai;

2026: Kim Jong-il (Šiaurės Korėjos vadovas); raukšlės;

2027: intymumas; paveldėjimo mokestis; amatininkai; FM radijas, priešpiečiai;

2028: profsąjungos;

2029: realybės televizija (reality TV); vaikystė; raktai; Didysis Barjerinis Rifas.

2030- 2040 m.

2033: monetos;

2035: filmai „Rocky“; aborigenų kultūra; spamas (spam); vidurinioji klasė; Microsoft; nafta; Bangladešas; pigios kelionės; Aralo jūra;

2036: žalingi polinkiai; benzinu varomos mašinos;

2037: natūralus gimdymas; Britanijos monarchija; ledynai;

2038: peace & quiet (retas britų grupės „The Rifles“ singlas);

2039: Vladimiras Putinas; „atsiprašau“, Europos Sąjunga.

2040- 2050 m.

2040: kurtumas; anglies dioksido emisijos; laisvos viešos erdvės; piniginės; banko pranešimai; ramus naktinis miegas; nacionalinės valiutos;

2041: ryšiai (ties);

2045: svetainė;

2047: namų ruoša; Antrojo pasaulinio karo liudininkai; futuristai;

2049: Google; aklumas; popieriniai laikraščiai.

2050- 2060 m.

2050: dainininkė Cher;

2051: pranašysčių sąrašai;

2054-2055: bjaurumas; fizinė kančia;

2055: plastinė chirurgija;

2057: nacionalinės valstybės;
2059: mirtis (per daug rimtai nevertinti)

Prognozių atranką atliko Politika.lt.

Realioji ekonomika

2009-07-21T18:22:00.002+03:00

Skaičiuojant valiutų vertę pagal tai, kiek šalyje kainuoja sumuštinis"Big Mac" (vadinamasis "Big Mac indeksas), vienas litas vertas maždaug 80 amerikietiškų centų. Tačiau pagal oficialų kursą, už vieną litą gautum apie 41 JAV centą - dukart mažiau. Išvados:

1) teoriškai statistinis lietuvis turėtų būti dukart liesesnis už statistinį amerikietį;
2) įėję į "McDonaldą" mes tampam dukart turtingesni nei "Maximoje".

Vienas iš aspektų

2009-07-16T13:58:00.003+03:00

Pirmojo vizito naujoji prezidentė išvyko į Švediją, į tėvynę grįš per Latviją. Jau buvome įpratę, kad pirmiausia pamaloniname lenkus. Tačiau su pastaraisiais dėl elektros kabelio iki šiol nepavyko normaliai susitarti. O Lietuvos ir Latvijos jungtis su Švedija netrukus įgis materialų kūną.

Aukso amžius

2009-07-10T16:27:00.002+03:00

Žmonėms būdinga "aukso amžiaus" mąstysena. Neva kadaise gyventa tobulybėje, o po to viskas ėjo tik prastyn. Ir dabar visuotinai atrodo, kad baigiasi geriausio Lietuvos Prezidento era ir niekada jau taip puiku nebebus. Visko buvo, bet ne šiandien kritikos diena. Bet linkiu savo šaliai, sau ir pačiam Prezidentui (pastebėjot, kad šiandien portalai staiga atsibudo ir pradėjo rašyti iš didžiosios raidės?), kad aukso amžius vis dėlto lauktų ateityje.

Formalumai - ir gyvent smagiau!

2009-07-09T14:06:00.003+03:00

Dvi naujienos.

Panevėžio miesto savivaldybė taupydama nusprendė atsisakyti dalies gatves prižiūrinčios bendrovės paslaugų. Nuo šiol ji tvarkys tik miesto centrą, o atokesnius rajonus šluos bedarbiai ir nuteistieji. Gatves prižiūrėjusi bendrovė priversta atsisveikinti su maždaug 70 kiemsargių. Rezultatas: atleisti kiemsargiai turbūt eis į Darbo biržą. Klausimas: kas tada tvarkys Panevėžio gatves?

Kita žinia - nuo ateinančių metų pradžios Ūkio ministerija ketina persivadinti į Verslo, inovacijų ir darbo ministeriją. Nesunku numanyti, kad tai kainuos... Klausimas: jeigu aš pasikeisčiau vardą, ar tą pačią akimirką jau mokėčiau žaisti petankę?

Lietuva

2009-07-07T12:42:00.001+03:00

Aš pasikartosiu, nors esu kažkam jau sakęs. Lietuva - tai ne teritorija, gal net ne kalba ar kažkas kitas konkretus. Lietuva - tai idėja.

Amžiaus sutartinė

2009-07-03T13:53:00.002+03:00

Jeigu pastarosiomis dienomis teko būti (gyventi) prie kurios nors Vilniaus mokyklos, turbūt pastebėjote, jog jos kitokios nei paprastai. Šalia būtinai stovi autobusas, per kurį, žinoma, nesimato, kas darosi pėsčiųjų perėjos priegose. Nosį (ir ūsus) pro švietimo įstaigos duris reguliariai iškiša (ūsuotas) policijos pareigūnas. O tam tikru metu, dažniausiai - vakarop, aplink mokyklą pabyra grandinės žmonių baltomis kortelėmis po kaklu. Oficialiai tai vadinasi "Lietuvos tūkstanmečio dainų šventė. Amžių sutartinė".

Žavus renginys. Tačiau kol kas didžiausią įspūdį iš jo man paliko vakar vakaras. Pravėręs balkoną viename Vilniaus mikrorajonų išgirdau visą Babiloną. Kelios merginos būriavosi prie suoliuko ir čiauškėjo fluently English, o jų tekstus į savo tarmę lietuvių ir rusų kalbų mišiniu emocingai vertėsi keli jaunuoliai. Atrodo, kompanijos puikiai rado bendrą šneką - juk gal dar lietuviai. "Štai kaip atrodo vienodo amžiaus sutartinė", - pagalvojau.

Kodėl reikia ten užsukti?

2009-07-01T11:13:00.005+03:00

Verta užeiti vidun vien dėl to, kad ten maloniai vėsu kaitrią vasaros dieną.

Smagu ten lietuviui, išauklėtam, jog muziejuose net gesintuvą draudžiama čiupinėti. Rankos ima drebėti dar iki parodų salių nepriėjus. Kiekvienas M.K.Čiurlionio "Zodiako ženklų" ciklo paveikslas dekoruotas instaliacijomis, kurių galima klausytis, rankomis glostyti, o tinkamai paglosčius ir naujų potyrių atrasti. Brauki per vandenį - čiurlena ausinėse. Palieti saulę - ranka šyla. Paspaudi mygtuką - kruopčiai papasakoja tau, bukam, kas dailininko paveiksle pavaizduota. Tik prie "Liūto" kiek spaudžiau, užsispyrusiai riaumojo ir nieko nepasakojo. Nors aiškiau ir negalėjo būti. Brailio raštas ir panašiai - kad paveikslus suprastų visi.

Įdomu ten, nes paroda "Spalvų ir garsų dialogai. M.K.Čiurlionio ir amžininkų kūryba" paruošta ir paprastai, ir nuostabiai turiningai. Ant vienos sienos - kuri nors mūsų genijaus kūrybos tema, ją iliustruoja paties autoriaus citata. O aplink - kitų to meto menininkų klajonės tuose pačiuose tyruose: F.Kupkos, E.Muncho, etc. Tiesa, žadėto V.Kandinskio radau tik vieną iliustruotą knygelę. Gal į pastabumo kursus laikas?

Kelionės per paveikslus kryptį renkiesi pats. Ir kas kartą galėtum vis naują maršrutą atrasti. Į salės centrą turbūt vis tiek pataikytum panašiu metu. O ten, jei vietos gautum, gali prisėsti ir dar kartą patirti M.K.Čiurlionį ausinėse - ne vien pasakojimais, bet jo muzika.

Viršuje - dar vienuolika salių kitų lietuvių menininkų darbų. Su mano tempais pritrūko laiko. Tik spėjau pagalvoti: kam mums dar tas Guggenheimo muziejus kitoj gatvės pusėj?

Apie šitą vietą visa tai.

vd.lt nuotr.

Ei, liberalai!

2009-06-18T17:42:00.003+03:00

Uždrausti rodyti ir rašyti beveik viską, kas turi kokią nors konotaciją;
kiek fantazija leidžia, apsunkinti pardavinėti alkoholį;
apmokestinti įvažiavimą į Vilniaus senamiestį;
dar uždrausti tą, apriboti aną...

Ir visa tai daro valdžios, kuriose vyrauja konservatoriai ir liberalai.

Vis dar manau, kad dabartinė valdančioji dauguma nėra blogiausias variantas. Tačiau nebegaliu suprasti, kodėl jiems atrodo, kad vienintelė išeitis yra viską drausti? Valstybė - tai griežtas tėvas, kuris visada žino, kas ir kam geriausia. Valdantieji liberalai, kur jūs?

Įtaigiausių paveikslų top 10

2009-06-09T15:01:00.039+03:00

Kartas nuo karto "Kačių lopšiuose" įdedu kokį nors "topą". Nusprendžiau, jei užteks ryžto ir kam nors bus įdomu, užsiimti "sąrašiavimu" dažniau. Šįkart - įtaigiausių paveikslų top 10.

Iš karto perspėju, jog šis topas - mano asmeninis išsigalvojimas, grįstas subjektyviais kriterijais ir labai menka mano kompetencija dailės srityje. Kita vertus, atrankos bruožas - įtaigumas - leidžia elgtis pakankamai laisvai. Tai nebus gražiausi/kokybiškiausi/talentingiausi/originaliausi ar kitokiausi tapytojų darbai. Tiesiog tie, kurie pagauna tave ir surakina vos nukreipi žvilgsnį. Savo idėja, personažų povyzomis, netgi užrašyta mintimi. Pagauna ir nepaleidžia ilgai ilgai, nors jau nepameni, kada paskutinįsyk į juos žiūrėjai.

10. René Magritte Tai ne pypkė (1928-1929)

Paveikslo šaltinis.

Apie belgų siurrealisto René Magritte'o panašios tematikos darbus jau esu užsiminęs. "Tai ne pypkė", - prancūziškai skelbia šis paveikslas ir yra visiškai teisus. Tai tikrai ne pypkė, o jos atvaizdas. Bet kuo toliau galvoji, tuo daugiau kyla klausimų apie šio paprasto teiginio esmę.

9. Rembrandt Daktaro Tulpo Anatomijos pamoka (1632)

Paveikslo šaltinis.

Susidomėję ir gal truputį išsigandę stebėtojų veidai seka daktaro Tulpo paskaitą apie žmogaus rankos anatomiją. Gyvenimiškas jų smalsumas priešinamas pasyviai mirusiojo pozai, kaip išbalęs kūnas - raudoniems rankos raumenims ir sausgyslėms. Gyvybė ir mirtis tame pačiame blausiai apšviestame kambaryje yra taip šalia, taip šalia, kad pradedi jausti amžinybės prisilietimą.

8. René Magritte Neįmanomo siekimas (1928)

Paveikslo šaltinis.

Dar vienas žaismas su žmogaus ranka - kitoje R.Magritte'o drobėje. Šįkart matome visiškai priešingą "Anatomijos pamokai" kūrybos procesą. Tapytojas kuria, regis, gyvą žmogų. Klausimas apie įtaigumą prašyte prašosi. O kas dabar, praėjus 90-čiai metų, tikriausias: dailininkas, jo paveikslas, jo paveikslo dailininkas, ar jo paveikslo dailininko paveikslas?

7. Max Ernst Europa po lietaus II (1940-1942)

Paveikslo šaltinis.

Koks tai lietus? Pažiūrėjus į paveikslo tapymo datą ir į skaičiuką II, atrodo, kad istorinis. Tačiau atsieję kūrinį nuo konkretaus laikmečio ir pridėję tūkstančius lietaus rūšių, vis tiek gauname tą patį: kas liktų iš Europos?

6. Rubens Du satyrai (1608)

Paveikslo šaltinis.

Žvilgsnis - vienas įtaigiausių veiksmų, kuriuos gali atlikti žmogus. O jei tai ne žmogus, o mitologinė būtybė? Satyras - šėlsmo, anarchijos, bakchanalijų palydovas. Jo žvilgsnis tikrai turėtų būti toks.

5.Caravaggio Dovydas, nugalėjęs Galijotą (1609-1610), Rembrandt Autoportretas (1655)

Paveikslo šaltinis.

Vienas iš argumentų, kodėl šiuos paveikslus įtaisiau aukščiau už Rubenso šedevrą - jų autoportretiškumas. Žinojimas, kad į mus žvelgia realiai egzistavusių, save įamžinusių asmenų atvaizdai, sukelia papildomo virpulio (Caravaggio autoportretas - Galijoto galva). Visą likusį darbą atlieka abiejų tapytojų puikiai įvaldyta chiaroscuro technika - dramatizmo pagrindas.

4. Piromasni Kiemsargis (data nežinoma)

Paveikslo šaltinis.

Tos tamsios akys stebeilija tiesiai į tave. Ir mato VISKĄ. O pasakoja - dar daugiau.

3. Leonardo Da Vinci Mona Liza (1503)

Paveikslo šaltinis.

Apie jos žvilgsnį ir šypseną prirašyta tiek, kad užtektų visiems lietuviškos blogosferos serveriams. Aišku viena - nesvarbu, ką Džokonda slepia ar ko neslepia, įtaigiausių paveikslų dešimtukas negali apsieiti be šios drobės.

2. Caravaggio Tomas Netikintysis (apie 1602-1603)

Paveikslo šaltinis.

Scena, kai šv. Tomas kiša pirštą į Jėzaus žaizdą, šokiruoja dar dabar. Nors Biblijoje taip ir parašyta: "Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis." (Jn 20:27).

1.Edvard Munch Šauksmas (1893, 1895).

Tai paveikslas apie šiuolaikinio žmogaus siaubą. Kūrėme saugumą ir patogumą, užsimojome kontroliuoti gamtą. Vietoj to prisišaukėme du pasaulinius karus ir branduolinių sprogimų tragediją. Kartais užsimirštame ir pasijuntame beveik visagaliai. Todėl būna dar baisiau, kai kas nors išmuša pagrindą iš po kojų ir staiga suprantame, koks jis trapus. Fragmentacija ir anonimiškumas, vertybių nykimas, žmogiškumo stoka - tuščiau nei Europa po Maxo Ernsto lietaus. Jeigu visa tai suprastum ir išgyventum per akimirksnį, apimtų nežemiškas siaubas. Visa tai - ne baimės ir skausmo deformuotas veidas. Tai šauksmas. Begalinis, gilus, beprasmis. Litografija, mano galva, dar įtaigesnė.

Paveikslo šaltinis.

Džiugusis įrašas

2009-06-06T17:31:00.002+03:00

Nesiskelbiau, kad štai, jau parašiau 200-ąjį įrašą - draugystės su mergina mėnesius skaičiuojame tik pirmais metais, ar ne?

Bet šįkart džiaugsmo tiek, kad norisi pasidalint. Labai nustebau netikėtai atradęs, kad "Kačių lopšiai" pakilo per vieną pagerank laiptelį ir pasiekė ketvirtą pakopą! Nauja paspirtis atkyviau bloginti.

Į Europos parlamentą reikia rinkti asmenis, o ne partijas

2009-06-04T15:25:00.004+03:00

Pastarosiomis dienomis uoliai apgailestaujama, kad lietuviai nesiveržia balsuoti Europos Parlamento (EP) rinkimuose. Ši tendencija matoma visoje Europos Sąjungoje(ES), mat žmonės vis dar nesupranta, kaip tie septyni šimtai veikėjų kažkur žemyno viduryje prisideda prie jų kasdienio gyvenimo. Bet, mano galva, yra būdas, kaip paskatinti mūsų tautiečius būti aktyvesnius - reikia leisti balsuoti už konkrečius politikus, o ne už partijas.

Europarlamentarus mes renkame vienoje daugiamandatėje pagal proporcinę rinkimų sistemą preferenciniu balsavimu. Paprastai šnekant, išsirenkame partiją (koaliciją) ir penkiems politikams iš jos sąrašo atiduodame pirmumo balus. Tuo galimybė paremti atskirus politikus ir baigiasi. Kaip toje reklamoje: nori kitokio garnyro prie kepsnio - ne, negalima. Imk tokį komplektą, kokį duoda, ir džiaukis. Negali, pavyzdžiui, balsuoti už Vytautą Landsbergį, Leonidą Donskį, tėvą ir sūnų Paleckius (gal būtų pirmieji tokie ES?) bei dar juokais išsirinkti kokį nors veikėją, nemokantį nė vienos užsienio kalbos. Mat jie visi yra skirtinguose sąrašuose.

Pirmenybė atiduodama partijoms, o ne politikams. Žinant lietuvių meilę joms, nieko keista, kad dažnas nusispjauna į EP rinkimus. Tautiečiai kur kas aktyviau eina prie balsadėžių per prezidento rinkimus, nes gali balsuoti už konkretų asmenį. Ši tendencija, žinoma, nėra itin sveika demokratijai, tačiau kenkia mažiau nei žmonių apatija rinkimams. Be to, kadangi renkame 12 atstovų, galėtume sudaryti savotišką europietiškų politikų rinktinę, kurie visi tikrai nepriklauso vienai Lietuvos partijai.

Galų gale, už valstybės viduje veikiančias partijas prasilenkia su EP politinių jėgų struktūra. ES parlamentas visų pirma sprendžia visam blokui rūpimas problemas. Dirbti Europoje išrinkti Lietuvos atstovai nesusijungia į valstybės gynėjų frakciją ir nekovoja tik už savo tautiečių teises, o įsilieja į visą ES apimančias politines grupes. Tokiu būdu Seime besikapojantys politikai Briuselyje ir Strasbūre tampa frakcijos bičiuliais - nors tai, žinoma, netrukdo organizuoti bent parodomąsias pjautynes Lietuvoje. Šioje EP kadencijoje Liberalų ir demokratų aljanse už Europą dirbo ir Darbo partijos, ir Liberalų ir centro sąjungos deleguoti politikai.

Europa ilgai ginčijosi dėl bendros visoje Sąjungoje EP balsavimo tvarkos įvedimo, bet, kaip dažnai šiam blokui nutinka, geros iniciatyvos skendo pasiūlymų ir interesų gausoje. Šiuo metu egzistuoja tam tikros rinkimų sistemos gairės, tačiau kiekviena valstybė konkrečią tvarką renkasi pagal savo tradicijas ir poreikius. Pavyzdžiui, Liuksemburgo rinkėjai gali rinktis politikus iš skirtingų sąrašų. Maltoje ir Airijoje balsuojama už individualius kandidatus. Jei ES nesutars dėl bendros tvarkos, galbūt ir Lietuvai būtų naudinga žengti tokia linkme.

Štai - pasireiškiau:)

Blogatonas 2009

2009-05-27T12:37:00.003+03:00

Sudarymas penketuką norėjau aprašyti naujausius blogus. Ir vieną naują idėją.

Eugenijaus I. blogas - labai nuotraukingas ir žmogiškas blogas. Rašo veikėjas, dirbantis vieną romantiškiausių darbų pasaulyje.

Gyvenimo stebėtojas - nemanau, kad Troy reikia papildomos reklamos, bet įrašau jį čia, nes noriu paskatinti nenumesti nuostabio idėjos - A.Kunčino "Tūlos" aiškinamojo žodyno:)

Kultūristo blogas - paprastas žmogus grėsmingoje treniruoklių šalyje. (Savi)ironišku žvilgsniu.

Paspausk.lt - tinklaraštis dar vykdo savęs paieškas, todėl kas maždaug savaitę keičia platformas, temas ir visa kita. Bet potencialas akivaizdus.

Tebunie jis blogas - dar vienas būdas, kaip sutaikyti lietuvišką ir tarptautinę žodžio "blogas" reikšmę (atkreipkit dėmesį į įrašų pavadinimus). Tiesa, atnaujinamas taip retai, kad tikrai praverstų RSS.

Bėgam toliau:)

Kova su vėjo malūnais

2009-05-26T14:06:00.005+03:00

Šitas komiksas man pasirodė labai smagus. Pabaigoje paaiškinsiu, kodėl.

Radau du jo pavadinimus: "Don Kichotas" ir "Alternative energy revolution", kurį galima versti ir kaip "Alternatyvios energijos revoliucija" ir kaip "Alternatyvi energijos revoliucija". Pasididinsite spragteldami pele ant paveiksliuko.

Man smagu, kad čia pasišaipyta iš prisiekusių alternatyvios energijos šalininkų, nes kartais jie, kaip ir visi teisuoliai, įsivaizduoja esantys aukščiau kritikos. Žinoma, aš visom keturiom už tobulesnes ir sveikesnes technologijas, bet panacėjomis netikiu, kaip ir pranašais.

Kas dar smagu - jog daugiau niekas nebeturės teisės šaipytis iš Don Kichoto, jei jis nuspręs kautis su vėjo malūnais:)

Šitas ir kiti komiksai - čia.

p.s. patys matot, kad dar iš daugybės dalykų čia šaipomasi. Nuostabu.

Išrinktosios prezidentės svetainės gyvenimas baigėsi kartu su agitacija? (atnaujinta)

2009-05-22T17:48:00.006+03:00

Vis man pasitaiko pastebėti ką nors mūsų politikų veikloje internete. Šįkart - apie pastarojo laiko Pačią Pačiausią.

Nesitikėjau, kad iškart po rinkimų ims ir sustings Dalios Grybauskaitės svetainės gyvenimas. O juk paskutinį penktadienį prieš rinkimus taip gražiai asmeniškai dėkojo internautams...Neradau net kreipimosi į tautą po triuškinančios pergalės.

Nejaugi nutiks taip pat, kaip Tėvynės Sąjungos interneto projektais? O Andriaus Kubiliaus bloge ir toliau tyla, nors jis ir toliau reklamuojas Vyriausybės puslapyje.

O gal prezidentė ir co tiesiog laukia, kada perims www.president.lt?

P.s. apie kitus kandidatus. Kazimiera Prunskienė gražiai padėkojo savo rinkėjams. Loreta Graužienienė po rinkimų įsidėjo Eltos žinutę, kur reiškė pralaimėjimo kartėlį. Česlovas Jezerskas pateikė "Porinkiminės situacijos įvertinimą". Valentino Mazuronio svetainė merdėjo jau prieš rinkimus. Surinkę numanomą Valdemaro Tomaševskio adresą ir toliau pakliūname į Lenkijos prezidento "namus". Iš Algirdo Butkevičiaus svetainės jau liko tik istorija.

Atnaujinta gegužės 25 dieną: išrinktosios prezidentės puslapyje pasirodė vienišas gyvybės ženklas: pranešimas apie oficialiai patvirtinus rinkimų rezultatus. Ironiškai kalbant, galima suprasti, kodėl reikėjo tiek laukti - šią procedūrą Vyriausioji rinkimų komisija įvykdo praėjusias savaitei po rinkimų. Tačiau iš tiesų tai sausiausias ir oficialiausias pranešimas, koks buvo įmanomas.