Jonas' shared items in Google Reader

Destiny

2011-05-24T19:44:03Z

Braškių sezonas atidarytas

2011-05-24T17:37:43Z

Pastaruosius kelis mėnesius teko vesti nemažai seminarų ne didžiuosiuose miestuose, o kaimo vietovėse. Todėl teko sužinoti ne miestiečių nuomonę apie gyvenimą Lietuvoje. Kas įdomiausia, tai jos nėra, tiksliau, tik viena. Valdžia loja, o karavanas eina. Ir nelabai kaimo vietovėje gyvenantiems žmonėms įdomu, kas Seime darosi. Todėl į viską žiūri daug paprasčiau, ypač dėl to, kad braškių sezonas artėja.

Taigi, kas tas braškių sezonas? Man, tūpam miestiečiui, greitai paaiškino. Taigi spjauni ant vietinio verslynyko į jo 1200 Lt ir važiuoji į UK, Ispaniją, Olandiją pas ūkininką. Tenai gausi kokius 5000-6000 Lt per mėnesį.

Jeigu ūkininkas pasitaikys geras, tai apgyvendins po tris kambaryje, dar ir pamaitins. Todėl per vasarą galima parsivežti kokius 10-12 tūkstančių, o po to Lietuvoje eini į darbo biržą ir dar prisiduri. Taigi likusius 9 mėnesius turėsi po 1500 Lt kišenėje ir dirbti nereiks.

Sakote, kad valdžia kels minimumą iki 1000 Lt? Na tai kas: vis vien daugiau gaunasi, net jeigu ir iki 2000 Lt pakeltų: “Nematau prasmės dirbti Lietuvoje, jeigu galima panašiai gyventi ir nedirbant”. Tai ko Lietuvoje nedirbate taip, kaip užsienyje. “Taigi užsienyje fermeris yra savininkas, jeigu tik ko nors nepadarysi, tai į kuprą ir lauk. Ir dar kitiems pasakys, kad tavęs, tinginio, į darbą neimtų.” O Lietuvoje dirbti negalima? “Tai kad čia viskas ne mūsų…”

O be braškių sezono, kas nors gero yra? “Na, jaunimas išvažiuos, tai gal mažiau vagysčių bus. Dabar net vištas išvogė. Bijom į laukus karves išvesti. O tai ims ir pavogs, kur paskui 2000 litų rasti naujai nusipirkti? Ir apskritai dabar viskas, kas neprikalta, kojas įgauna”.

O va šitą ir aš pajaučiau. Ilgapirščiai jau du kirvius nugvelbė, o praeitą savaitę iš kiemo kamuolius išgarino.

Vienok, liudna ir dėl braškių, ir dėl vištų.

Share/Bookmark

Braškių sezonas atidarytas originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Gegužė 24, 2011.

Sony: The Company That Kicked the Hornet's Nest

2011-05-15T01:30:45Z

The PlayStation data breach comes shortly after Sony sued and prosecuted hackers.

Buitiškai ir paprastai apie sovietmetį

2011-04-27T09:06:51Z

But what do they do with their legs?

2011-04-24T22:00:31Z

Julia Sweeney considered herself an enlightened, sex-is-no-big-deal kind of parent. But that was before an innocent question about tadpoles prompted The Conversation

apie mokesčius

2011-04-17T22:24:47Z

Peter Thiel: We’re in a Bubble and It’s Not the Internet. It’s Higher Education.

2011-04-17T16:28:06Z

Fair warning: This article will piss off a lot of you. I can say that with confidence because it's about Peter Thiel. And Thiel - the PayPal co-founder, hedge fund manager and venture capitalist - not only has a special talent for making money, he has a special talent for making people furious. Some people are contrarian for the sake of getting headlines or outsmarting the markets. For Thiel, it's simply how he views the world. Of course a side benefit for the natural contrarian is it frequently leads to things like headlines and money.

Touristic Bias: Why Americans Overrate Europe, and Europeans Underrate America

2011-04-04T00:11:20Z

Salman Khan: Let's use video to reinvent education

2011-03-18T17:53:37Z

Salman Khan talks about how and why he created the remarkable Khan Academy, a carefully structured series of educational videos offering complete curricula in math and, now, other subjects. He shows the power of interactive exercises, and calls for teachers to consider flipping the traditional classroom script -- give students video lectures to watch at home, and do "homework" in the classroom with the teacher available to help.

Media Piracy in Emerging Economies

2011-03-16T01:11:38Z

Real Life Version of Up

2011-03-13T12:39:29Z

Une belle initiative par la chaîne National Geographic avec ce concept de reconstitution de la maison du film Up (La Haut) des studios Pixar. Un lancement

Grossglockner'08

2011-03-10T23:34:56Z

Donald Weber Photography

2011-03-10T19:00:52Z

SIGNS

2011-03-02T18:32:22Z

Petersburg, how we have not seen it yet

2011-02-27T12:47:37Z

BACK TO THE FUTURE

2011-02-23T19:49:23Z

Marokas

2011-02-20T22:43:53Z

Vakar per Vokietiją grįžom iš Maroko - eilinį kartą nesugebėjom atsispirti eilinei Ryanair bilietų akcijai ir prieš pat Naujuosius nukovėm porą bilietų į mums dar nepažįstamą Afrikos žemyną. 260 Lt už Afriką iš Kauno neleido net svarstyti apie rizikas ir galimus protestus Maroke, kurie dabar išplitę jau daugiau nei dešimtyje arabų šalių. Pasirodo, prasilenkėm vos viena diena - šiandien Maroko

Man patinka Lietuvoje

2011-02-17T23:43:41Z

Kodėl man patinka Lietuvoje?

1. Lietuva yra maždaug mano dydžio. Ji visa manyje – nuo Biržų iki Druskininkų, nuo Nidos iki Zarasų, nuo Mažeikių iki Vilniaus… Jis visa man žinoma, lengvai telpa manyje.

2. Man patinka tobula lietuvių kalba. Mėgaujuosi, kai galiu niuansuoti: mergytė, mergaitė, mergšė, mergelė, mergužėlė, merga, mergina, …; lapnoti, tapnoti, letežiuoti, teležioti, …

3. Man patinka, kad aš Lietuvoje esu ne niekas. Maždaug vidutinis. Šen ten net žinomas. Šį tą net galintis. Greitai reikiamą dalyką, žmogų, vietą randantis. Žinomais keliais važinėjantis. Su žinomais žmonėmis kalbantis.

4. Man patinka, kad man žinomas žmonių gyvenimas ir lūšnoje prie Kelmės, ir Konstitucijos prospekto dangoraižio kabinete. Man patinka, kad žinau savo žmonių alkio ir sotumo jausmus, aprangos poreikius, požiūrį į darbą, moteris, degtinę…

5. Čia yra ką veikti ir verta veikti. Labai aiškiai matau prasmingos veiklos barus, labai noriai juose „ariu“. Tiksliai žinau, kiek mus, lietuvius, galima pakeisti, o kiek norėtume pa(si)keisti…

6. Čia esu ištyręs nusikaltimų, sukčiavimo, vengimo būdus, todėl jaučiuosi saugus – kaip dresuotojas žvėrių narve. Man patinka jausti pavojus ir mokėti jų išvengti. Pavojai gerokai lengviau prognozuojami negu, pavyzdžiui, Sudane… Čia galiu susiremti net su niekšu, menkysta ir žinau, kad laimėsiu!

7. Man patinka gyventi su JA ant Nemuno kranto. Aukšto kranto. Tiesa, labiau norėčiau Žemaitijos pusėje, bet nuo mūsų Suvalkijos, kur gyvename, Žemaitija visai netoli, todėl dar nesuvalkėjome… Gera šalis, kurioje JI gyvena!

8. Man patinka, kad esu laisvas savo šalyje: galiu kada panorėjęs išvykti trumpam ar ilgam, gal net visam laikui. Šis žinojimas ir neskatina išvykti – kam imti tai, kas lengvai pasiekiama? Galiu ką panorėjęs išbarti, supeikti, bet kaip tik todėl, kad galiu, darau tai tingiai, retai… (?)

9. Man patinka lengvas mūsų kičas: tie valgiai, tie simboliai, tos tradicijos, ta religija, tos apeigos… Kitur tai labiau išreikšta arba jau visai nepastebima. Reikia, kad būtų!

Su šventėmis!

Important decisions

2011-02-03T16:18:29Z

That's one of the most important decisions you'll make today.

How much time and effort should be spent on intake, on inbound messages, on absorbing data...

and how much time and effort should be invested in output, in creating something new.

There used to be a significant limit on available intake. Once you read all the books in the college library on your topic, it was time to start writing.

Now that the availability of opinions, expertise and email is infinite, I think the last part of that sentence is the most important:

Time to start writing.

Or whatever it is you're not doing, merely planning on doing.

Vilija Dabkevičiūtė: Ericho Fromo komentaras

2011-01-14T17:03:42Z

Jau ne pirmą kartą šiame tinklaraštyje – svečio įrašas.

Skaitykite ir skaitydami mąstykite. Jei dar sugebate.

Malonaus skaitymo.

*******************************************************************************************************

Kai šiomis dienomis, minint sausio 13-osios 20-metį, išgirdau klausimą: „Ar už tokį gyvenimą tada kovojome?“, vėl išsitraukiau iš lentynos vieną knygą – Ericho Fromo 1941 metai (atkreipkite dėmesį!) išleistą „Pabėgimas iš laivės“. 2008 m. ji pasirodė lietuvių kalba ir joje – dar kartą pasitikrinau – kalbama apie … šiandieninę Lietuvą.

Štai prašom:

138 pp.: Susvetimėjo ne tik ekonominiai, bet ir asmeniniai žmonių santykiai – jie ėmė priminti santykius tarp daiktų. Tačiau ši susvetimėjimo dvasia, atrodo, niekur nepasireiškė taip stipriai, kaip individo santykyje su savimi pačiu. Žmogus parduoda ne tik prekes – jis parduoda pats save ir jaučiasi kaip prekė. Darbininkas parduoda savo dvasinę energiją; verslininkas, gydytojas, samdomas darbuotojas parduoda savo „asmenybę“. Jie turi turėti tą „asmenybę“, jeigu nori pardavinėti savo prekes arba paslaugas. Ta asmenybė turi būti patraukli, be to, jos savininkas turi atitikti daugybę kitų reikalavimų: pavyzdžiui, priklausomai nuo situacijos, būti energingas, iniciatyvus ir t.t. Kaip ir bet kurios kitos prekės atveju, rinka sprendžia, ko vertos vienos ar kitos žmogiškosios savybės, ir net nulemia jų egzistenciją. Jeigu savybės, kurias gali pasiūlyti žmogus, nėra paklausios, vadinasi jis apskritai neturi jokių savybių; lygiai taip pat nieko verta prekė, kurios neįmanoma parduoti, nors vartojamąją vertę ji turi. Taigi pasitikėjimas savimi, „savo vertės pajutimas“ virsta tik atspindžiu to, ką apie žmogų mano kiti. Jis pats nėmaž neįsitikinęs savo vertingumu, nepriklausančiu nuo jo populiarumo bei sėkmės rinkoje. Jeigu jis turi paklausą, tai laiko save „kažkuo“; o jei yra nepopuliarus, tada savo akyse jis tiesiog niekas. Ši savigarbos priklausomybė nuo „asmenybės“ sėkmingumo paaiškina, kodėl šiuolaikiniam žmogui toks svarbus tapo populiarumas. Nuo jo priklauso ne tik sėkmė praktiniuose reikaluose, bet ir žmogaus gebėjimas išsaugoti savigarbą, be kurios jis nukrenta į nevisavertiškumo prarają.

142 pp.: Pastaraisiais dešimtmečiais kapitalizmui pereinant į monopolistinę fazę, santykinis dviejų laisvės tendencijų svoris , atrodo, pasikeitė. Svarbesni tapo veiksniai, silpninantys asmenybę. Sustiprėjo bejėgiškumo ir vienatvės jausmai, individo „laisvė“ nuo visų tradicinių suvaržymų tapo aiškesnė, jo asmeninės ekonominės sėkmės galimybės susiaurėjo. Jis jaučia gigantiškų jėgų keliamą pavojų ir situacija daug kuo primena XV ir XVI amžių.
Svarbiausias veiksnys šiame procese yra monopolistinio kapitalizmo jėgos ir valdžios augimas. Kapitalo (ne turto) koncentracija tam tikrose ekonominės sistemos sektoriuose apribojo individualios iniciatyvos sėkmės galimybes. Ten, kur laimi monopolistinis kapitalas, ekonominė daugumos nepriklausomybė sunaikinama. Tiems, kurie kovoja toliau, – ypač didžiajai viduriniosios klasės daliai, – ši kova virsta grumtynėmis su jėgomis, kurios tokios galingos, kad ankstesnę drąsą bei tikėjimą iniciatyva keičia beviltiškumas ir bejėgiškumas.

144pp.: Kalbant apie naująją viduriniąją klasę, sudarytą iš tarnautojų, kurių skaičius plečiantis stambiam verslui gerokai išaugo, akivaizdu, kad jų padėtis labai skiriasi nuo nepriklausomų smulkių senojo tipo verslininkų. Žinoma, galima paprieštarauti, kad ir be šios formalios nepriklausomybės, kurią senais laikais turėjo siuvėjas ar bakalėjininkas, „baltosios apykaklės“ turi iš esmės ne mažiau, o daugiau galimybių vystyti savo sugebėjimus ir iniciatyvą, siekti asmeninės sėkmės. Iš dalies tai, aišku, tiesa, nors sunku spręsti, kokios plačios šios galimybės. Tačiau psichologinė „baltųjų apykaklių“ situacija visiškai kita. Kiekvienas iš jų yra didžiulės ekonominės mašinos detalė, atlieka maksimaliai specializuotą funkciją, patiria nuožmią konkurenciją su šimtais kitų, užimančių tokią pat padėtį, ir negailestingai išvejamas, jei atsilieka. Trumpai tariant, net jeigu jo šansai kartais ir būna didesni, jis vis tiek yra praradęs didžiąją ankstesniojo verslininko saugumo ir nepriklausomybės dalį; jis irgi sraigtelis – kartais didelis, kartais mažas, – ir mašina priverčia jį suktis pagal savo tempą. Jis negali jos suvaldyti ir, palyginus su ja, yra visiškas niekas.

146 pp.: Individo nereikšmingumas mūsų laikais susijęs ne tik su jo, kaip verslininko, tarnautojo ar darbininko, vaidmeniu, bet ir su juo kaip vartotoju. (…) Šią padėtį dar labiau išryškina šiuolaikinės reklamos metodai. (…) Reklama apeliuoja ne į protą, o į jausmą; kaip bet kokia hipnozė ji stengiasi paveikti savo objektus emociškai, kad priverstų juos paklusti intelektualiai. Tokio tipo reklama veikia pirkėją visomis priemonėmis: jam vis kartojamos ir kartojamos vienos ir tos pačios formulės; jį stengiamasi paveikti kokios nors žvaigždės ar garsaus boksininko, rūkančio būtent tas cigaretes, autoritetu; jį vilioja ir kartu jo kritiškumą slopina plakatuose pavaizduotų seksualių merginų grožybėmis; jį gąsdina tuo, kad nuo jo sklinda nemalonus kvapas, arba kursto jo svajones apie staigų pasikeitimą gyvenime, kuris įvyks, vos tik nusipirkus šiuos marškinius ar muilą. Visi šie metodai iš esmės iracionalūs, neturintys nieko bendra su prekių kokybe. Jie kaip opiumas ar tiesioginė hipnozė nuslopina pirkėjo gebėjimą kritiškai mąstyti. Tokia reklama paskatina svajoti ir todėl suteikia žmogui tam tikrą pasitenkinimą – visai kaip kine, – bet kartu sustiprina jo menkumo ir bejėgiškumo jausmą.

262 pp.: Kalbėdami apie dvi laisvės reikšmes šiuolaikiniam žmogui, mes atskleidėme, kaip ekonominės sąlygos mūsų laikais stiprina individo izoliaciją ir bejėgiškumą. Aptardami psichologinius rezultatus, parodėme, kad šis bejėgiškumas veda link „pabėgimo“, būdingo autoritarinei asmenybei, arba link priverstinio konformizmo, dėl kurio individas virsta robotu, praranda save, bet kartu tiki, jog yra laisvas bei pavaldus tik savo valiai.
Svarbu apsvarstyti, kaip mūsų kultūra puoselėja šį polinkį į konformizmą, nors ryškių pavyzdžių čia galime pateikti tik keletą. Spontaniškų jausmų, – o vadinasi, ir tikrojo individualizmo – slopinimas prasideda labai anksti, pačioje vaiko auklėjimo pradžioje. Tai nereiškia, kad bet koks auklėjimas neišvengiamai slopina spontaniškumą; jeigu tikrasis auklėjimo tikslas yra visavertis vaiko vystymasis, jo vidinės nepriklausomybės ir individualumo vystymasis, to nevyksta. Tokio auklėjimo atveju gali būti reikalingi tam tikri suvaržymai, bet šios laikinos priemonės tik padeda vaikui augti ir vystytis. Tačiau mūsų kultūroje auklėjimas dažnai lemia spontaniškumo sunaikinimą ir originalių psichikos aktų pakeitimą primestais jausmais, mintimis bei norais.(…)
Be to jau ankstyvame auklėjimo etape vaikas mokomos demonstruoti jausmus, kurie yra visiškai ne jo jausmai. Jį moko mylėti žmones (būtinai visus), būti nekritiškam, draugiškam, šypsotis ir pan. Jeigu auklėjant vaikystėje žmogus „aplaužomas“ ne iki galo, tai vėliau darbą užbaigia visuomenės spaudimas. Jeigu jūs nesišypsote, apie jus kalbama, kad esate „nelabai malonus žmogus“, ir jūs turite būti pakankamai malonus, kad parduotumėte savo paslaugas kaip padavėjas, prekybininkas ar gydytojas. Tik tie, kurie yra pačioje socialinės piramidės viršūnėje, ir tie, kurie yra pačioje jos apačioje – kurie parduoda tik savo fizinį darbą , gali leisti sau būti ne itin „malonūs“.

267 pp.: Emocijų slopinimo bei draudimo procese dvilypį vaidmenį atlieka šiuolaikinė psichiatrija. (…) Daugelio psichiatrų, įskaitant ir psichoanalitikus, pastangomis sukurtas „normalaus“ žmogaus, kuris niekada nebūna nei pernelyg liūdnas, nei pernelyg piktas ar susijaudinęs įspūdis. Šio standarto neatitinkančius charakterio bruožus jie vadina „infantiliškais” arba „neurotiškais“. Tokia įtaka tam tikra prasme pavojingesnė nei senamadiškesnių, atviresnių pravardžių poveikis. Anksčiau individas bent jau žinojo, kad jį kritikuoja kažkoks žmogus ar doktrina, ir galėjo gintis. Bet kas gali kovoti su „mokslu“ apskritai?

271 pp. Taip pat, kaip jausmai bei emocijos, iškraipomas ir originalus mąstymas. (…) Didelis mūsų kultūros sektorius turi vienintelę funkciją: užtemdyti visus kitus asmeninio ir visuomeninio gyvenimo klausimus, visas psichologines, ekonomines, politines ir moralines problemas. Viena iš tokių dūmų širmos rūšių yra tvirtinimas, kad šios problemos pernelyg sudėtingos ir eilinis žmogus jų nesupras. Iš tikrųjų yra atvirkščiai: daugelis asmeninio ir visuomeninio gyvenimo problemų labai paprastos, tokios paprastos, kad suprasti jas gali praktiškai kiekvienas. Itin sudėtingas jas vaizduoja – ir dažnai sąmoningai – tam, kad atrodytų, jog išnagrinėti jas gali tik „specialistas“ ir tai tik savo siauroje srityje. Tai atima iš žmonių drąsą bei norą mąstyti patiems, pakerta jų tikėjimą savo sugebėjimu apsvarstyti svarbius klausimus. Individas jaučiasi bejėgiškai įkliuvęs į chaotišką faktų gausybę ir su jaudinančia kantrybe laukia, kol „specialistai“ nuspręs, ką jam daryti.

273 pp.: Viskas, kas pasakyta apie minčių bei jausmų originalumo praradimą, tinka ir troškimams. Pastebėti tai itin sunku; atrodo, jog šiuolaikinis žmogus nestokoja troškimų, jog žino, ko nori, ir vienintelė jo problema – kad negali savo norų išpildyti. Visa mūsų energija eikvojama tam, kad pasiektume, ko trokštame, ir daugelis niekada nepagalvoja apie šios veiklos priežastį: ar žino jie, ko iš tikrųjų nori, ir ar patys jie nori pasiekti tuos tikslus, į kuriuos veržiasi.

276 pp.: Prisitaikydamas prie aplinkinių lūkesčių, stengdamasis nuo jų nesiskirti, žmogus gali nutildyti abejones dėl savo tapatybės ir susikurti tam tikrą saugumą. Tačiau už tai tenka mokėti didžiulę kainą: atsisakyti savo spontaniškumo, individualumo bei laisvės. Psichologinis robotas gyvas tik biologine prasme, emociškai jis miręs; jis juda kaip gyvas, bet jo gyvenimas kaip smėlis byra tarp pirštų. (…) Šiuolaikinis žmogus išalkęs gyvenimo, bet kadangi jis robotas, gyvenimas jam negali reikšti spontaniškos veiklos, todėl jis tenkinasi bet kokiai susijaudinimo surogatais – girtavimu, sportu ar ekrane rodomų svetimų, išgalvotų aistrų išgyvenimu.

277 pp.: Žvelgiant paviršutiniškai, atrodo, kad žmonės pakankamai sėkmingai funkcionuoja ekonominiame ir socialiniame gyvenime, tačiau po šiuo sėkmės fasadu būtų pavojinga nepastebėti didžiulio nepasitenkinimo. Jei gyvenimas praranda prasmę dėl to, kad iš tikrųjų negyveni, žmogus puola į neviltį. Kai į akis žvelgia fizinis badas, žmonės nesusitaiko tyliai ir ramiai; lygiai taip pat jie nesusitaiko tyliai su psichiniu badu. Jeigu žiūrėsime tik į ekonominius „normalaus“ žmogaus poreikius ir ignoruosime pasąminingas automatizuoto asmens kančias, nesuprasime pavojaus mūsų kultūrai, kylančio iš žmogiškojo charakterio: pasirengimo priimti bet kokią ideologiją ir bet kokį vadą, jei tik žadamas jaudinantis gyvenimas, politinė struktūra bei simboliai, suteikiantys individo gyvenimui prasmę bei tvarką. Žmonių-robotų neviltis – derlinga dirva politiniams fašizmo tikslams.

Parašyta 1941 metais Amerikoje, o atrodo, kad aptariama mūsų šiandieninė situacija. Kodėl taip yra? Mes nugriovėme geležinę kalėjimo tvorą ir įsiliejome į laisvą pasaulį, kuriame gyvenimas mūsų išsilaisvinimo momentu jau daugiau kaip pusę amžiaus tekėjo ir toliau teka tokia vaga. Tik mes nieko apie tai nežinojome, o gal ir nenorėjome žinoti, nes mus smaugė nelaisvės pančiai ir mes norėjome į laisvę – tai buvo svarbiausia.

Gavę laisvę, mes kurį laiką buvome apsvaigę nuo savo sėkmės, daug nesvarstydami, beatodairiškai siekėme kuo greičiau savo gyvenime įsidiegti „vakarietiškus standartus“ – tuo būdu savanoriškai spartindami tapatybės praradimo procesus ir netrukus pradėjome vis aiškiau jausti, kad kažkas negerai – jaučiame baisų spaudimą, įtampą, nesaugumą, bejėgiškumą – jaučiamės blogai. Praėjus 20 laisvės metų daugelis vis dar mano, kad esame vieninteliai pasaulyje netikėliai – unikalūs žiopliai, nesugebantys išsirinkti tinkamos valdžios. Aišku, galima bėgti į Airiją, Jav, Olandiją ar dar kur kitur, bet nuslūgus adaptacijos naujoje vietoje sukeltam adrenalinui, tas bejėgiškumo ir nesaugumo jausmas pasivys mus ir ten.

Tai gal jau laikas stabtelti, plačiai atsimerkti ir pasakyti sau, kad esame šiuolaikinio globalaus kapitalistinio pasaulio gyventojai. Laikas geriau pažinti save, susivokti – pradžiai galima būtų perskaityti Ericho Fromo „Pabėgimą iš laisvės“ (Erich Fromm „Escape from Freedom“), 2008 m. išleistą „Verba Vera“ (neišsigąskite puslapių skaičiaus -knyga kišeninio formato).

O tada galėsime pakalbėti ir apie ateinančius rinkimus bei vyriausybės veiklos strategiją.