Kadangi pastaruoju metu užderėjo visokių pigesnių lašišų ir upėtakių akcijų, reikėtų duoti atkirtį tai pigumo psichozei. Ne viskas, kas pigu yra teisinga.  Domiuosi žuvų tema, nes pernai teko susipažinti su Lietuvos gamtos fondo specialistais. Pamenu, jie tada man pasakojo apie tam tikrą darnią žuvininkystę apibrėžiantį ženkliuką, kurio Lietuvoje niekur nebūtum pamatęs. Visai neseniai Vokiečių gatvės ekologiškų prekių parduotuvėje pasirodė tokios žuvys. Bėda tik, kad jų kaina labai jau kandžiojasi. Galima pasidžiaugti, kad žuvies valgytojams sostinėje padidėjo pasirinkimas, nes atsidarė dvi lietuviškos žuvies parduotuvės – viena jau kurį laiką veikia Antakalnyje, o kita neseniai atidaryta Užupyje. Dar ten neteko būti, bet pažįstami sakė, kad jau spėjo pamėgti malonų aptarnavimą, galimybę užsisakyti individualiai ir žuvies šviežumą.

Neseniai Lietuvos gamtos fondas išplatino informaciją apie žuvies valgymą. Noriu ją perspausdinti:

Jau metai, kaip Lietuvos gamtos fondas bendradarbiaudamas su WWF (Pasaulio gamtos fondu) lietuvių kalba išleido žuvies ir jūros produktų vadovą sąmoningam vartotojui „Ar žinote, kokią žuvį šiandien valgysite?”, kuriame žuvys suskirstytos į tris kategorijas: „Valgykite į sveikatą!”, „Atsargiai – pasidomėkite ir pagalvokite!” ir „Nepirkite!”. Kategorijoms žuvys priskiriamos pagal jų išteklių gausumą ir intensyvios žvejybos keliamą grėsmę.

„Valgykite į sveikatą” žuvų grupėje esančioms žuvims net ir intensyvi žvejyba nekelia grėsmės išnykti. Ramia sąžine galima pirkti ir valgyti šias žuvis: ešerius, karpius, karšius, lydekas, ledjūrio menkes, upines plekšnes, silkes, kuojas, midijas, Baltijos šprotus ir kupres.

„Atsargiai – pasidomėkite ir pagalvokite” grupės žuvims intensyvi žvejyba kol kas dar nekelia grėsmės išnykti, tačiau rekomenduojama mažinti jų pirkimą ir vartojimą dėl to, kad vis dar neturima pakankamai duomenų apie šių žuvų rūšių paplitimą (jų gali būti daug mažiau, negu jūs manote) arba jų žvejybos/auginimo būdai kenkia aplinkai. Prie šios grupės priskiriamos: juodadėmė menkė, uotas, pangasija, jūrinė plekšnė, seliava, eršketai, vaivorykštiniai upėtakiai, lynai ir perpelės.

„Nepirkite!” kategorijoje esančių žuvų rūšių rekomenduojama visai nepirkti, tokiu būdu neprisidėti prie intensyvios jų žvejybos, nes žuvų pagaunama kur kas daugiau nei iš tiesų leidžiama. Minėtoms žuvų rūšims gresia išnykimas, o jų žvejyba kelia didelį pavojų aplinkai.

Jei turite galimybę pasistenkite nepirkti: jūros ešerio, lašišos, paltuso, juodojo paltuso, ryklių mėsos, tropinių krevečių, ungurio, jūrų velnio, tilapijos, upinės nėgės, riebžuvės, geltondryžės riebžuvės.

Pasidomėti reikėtų ir apie tokias žuvis, kaip jūros lydeka, Atlanto, Baltijos, Aliaskinę,  rudagalvę menkę, strimelę, skumbrę, starkį, krevetes, paprastąjį vilkešerį, vėžius, tuną, stintas. Šių žuvų populiacija skiriasi skirtinguose vandenyse taip pat nuo auginimo būdų, tad perkant šias žuvis reikia pasidomėti iš kur jos atkeliavusios, kokiu būdu gaudytos ir kaip augintos.

Įdomūs faktai  Žuvininkystės ūkiuose užaugintų lašišų pašarui sunaudojama daug kitos rūšies žuvų. Pašarų gamyba tampa vienu iš aplinkos taršos šaltinių. Laisvėje gyvenančioms lašišoms pagautoms tiek Šiaurės rytų Atlante, tiek Lietuvos vandenyse, kur šių žuvų ištekliai negausūs, gresia išnykimas.  Venkite pirkti menkes sugautas Šiaurės Atlante. Jų ištekliai yra išeikvoti.  Pirkite tik didesnius nei 42 cm starkius, kurie jau yra spėję bent kartą išneršti.  Šiaurinės krevetės vienu metu yra ir patelės, ir patinėliai. Kol krevetės būna jaunos, jos būna patinėliai, o vėliau jų lytinė sistema persitvarko ir patinėliai virsta patelėmis.  Pirkite ir gaudykite žymėtuosius ir rainuotuosius vėžius. Taip prisidėsite prie svetimžemių rūšių plitimo stabdymo Lietuvoje. Pamąstykite prieš pirkdami nuo seno Lietuvoje gyvenančius plačiažnyplį ir siauražnyplį vėžius, jų mūsų šalies vandenyse yra sumažėję.  Jei tunas neturi MSC (angl. Marine Stewardship Council) emblemos, vadinasi, jo ištekliai yra pergaudyti ir jam gresia išnykimas.

Robertas Staponkus, Lietuvos gamtos fondas

foto iš čia

Ieva

Vaikiška “kas būtų jeigu” situacija – skrendi, krenta lėktuvas ir tu su kažkokiais žmonėmis atsiduri negyvenamoj saloj. Visi, aišku, norėtų, kad tarp jų būtų nors vienas medikas. Leidau sau pafantazuoti toliau – jeigu tai krūva medikų, kurie skrenda į kokią nors konferenciją ir gali rinktis net pagal profesijas.

Aš pasirinkčiau minimalios invazijos odontologę, chirurgą ir fitoterapeutą ar homeopatą. Kodėl?

Jei suges dantis ir dar negyvenamoj saloj – tai baisiau nesugalvosi Kadangi dauguma dantistų šiais laikais labai jau instrumentiniai, geriau, kad tokiose ekstremalioj situacijoj būtų platesnio požiūrio dantistas. Toks, kuris greitai džiunglėse ras tinkamą instrumentą dantų valymui, išmokys visus tinkamai valyti dantis, seks, kad juos valytum tris kartus per dieną (negyvena gi sala, veikt nėr ką), po visokių rūgščių vaisių atsigertum vandens ir pan. It tokiu būdu sėdėtume visi toj negyvenamoj saloj su sveikais, baltais dantimis. Saldainių, kavos ir cigarečių gi ten nebūtų

Chirurgas būtų reikalingas ekstra atvejams – jeigu kam nors apendicitas, gimdyti, koja gangrenuoja ir pan. Čia be jų sadizmo išsiversti nepavyktų. Jis dar galėtų turėti papildomą veiklą – skrostų sugautus gyvūnus

O štai gydytojas homeopatas ar fitoterapeutas tam pačiam miškelyje-džiunglėse rastų augaliukų, vabaliukų ir dar kažko, kas išsaugotų gyvybę po invazinių operacijų; padėtų atsistatyti, greičiau gyti ir pan.

Fitoterapeutas ten, džiunglėse, turėtų daugiausia darbo, nes jam reikėtų sugalvoti visokių užpiltinių ir “tablečių” visokiems smulkiems sveikatos sutrikimams ir negalavimams. Jeigu jis dar būtų išklausęs kursus apie minties ir kūno ryšį, galėtų visus išmokyti tinkamai mąstyti, kad savo mintimis negyvenamos salos gyventojai neprisišauktų ligų.

Žodžiu, aš jau turiu apie ką mastyti skrendant lėktuvu, kai pradės purtyti O jus kokių turite pageidavimų dėl negyvenamos salos?

Ieva

vaizdelis

Vakaras – poilsio ir nusiraminimo metas. Didesnė dauguma lietuvių jau nuo 18 val. pradeda žiūrėti TV žinias, per visus kanalus. Nors visą dieną skaitė delfius, bet TV žinias vis tiek pažiūrėti reikia. Iš vienos pusės suprantu. Ryte susitinka du suaugę žmonės lifte, prieš svarbų susitikimą, kur nors koridoriuje, prie pietų stalo ir apie ką šneka – na apie tai ką pamatė per teliką. Kad būtum tuo normaliu piliečiu, informuotu, politiškai išprususiu ir visokiu kitokiu reikėtų tas žinias žiūrėti… O aš nežiūriu!

Va tik ką pažiūrėjau. Netyčia. Ir daugiau tikrai nežiūrėsiu. Kodėl? Rodė vėl kažką iš “Kediados”, sėdi vargšas, naujas liudininkas, kuris, kiek supratau, norėjo išsukti savo užpakalį iš tikrai šūdinos situacijos, į kurią pateko ir kurioje jį mūsų valdžios institucijos neapgynė. Žiūrėjau kaip jis po paskutinio žurnalistės klausimo “tai kaip gyvensit toliau?” apsiverkė ir labai labai jį supratau. Kaip jam toliau gyventi? Jį gi kas nors iš jau žudyti ruošiasi, nes toje istorijoje nėra aukso vidurio, ten tu būtinai kieno nors priešas.

Rusai internete rašo, kad labiausiai psichiškai nestabilūs yra italai. Aš tai manau, kad lietuviai. Mūsų ta visa “Kediada” tam puikus įrodymas. Minios žmonių sudievino vyriškį, kuris apgynė tik savo dukros interesus. Jis taip ėmė ir tyliai visus iššaudė. O dabar tie psichiškai nestabilūs pasiskirstė į dvi barikadų puses, vieni nori būti teisesni už kitūs, meldžiasi prie mamos namų, gina mergaitę ir pan. Šizofrenija kažkokia, paūmėjimo laikotarpiu.

Kodėl taip ėmė tauta ir sudievino Kedį? Jis ėmė daryti tvarką, pirmas po Tados Blindos ėmėsi ryžtingų veiksmų teisybei apginti? Tai ką daugiau nėra ką ginti? Aš tą pačią akimirką sudievinčiau žmogų, kuris nueitų ir nušauti sveikatos ministrą, ligonių kasų direktorių, dar ten visą gaują seime, kurie tipo sveikatos komitetas vadinasi. Už tai, kad vykdo valstybinio masto genocidą, kad laisto ir augina korupciją, kad jiems visiems nusispjauti į eilinį pacientą. Kur tos minios žmonių, kai dingo vaistai onkologiniams ligoniams? Kur minios, kai pas antro lygio gydytoją reikia du mėnesius eilėje laukti? Kur tos minios dievinti pasiryžusių, kai slepiama reali situacija tuberkuliozės, hepatito, ŽIV sergamumo? Kai nieko nedaroma, kad šios ligos neplistų? Kai nei lito nenori duoti paskutinės stadijos onkologinio ligonio vaistams, kurie jam dar kokius metus-du gyvenimo padovanotų. Kai negali skirti per metus kelių šimtų litų paprasčiausioms sauskelnėms sergančiajam Alzheimeriu, nes jis pamiršta viską, tame tarpe, ir kad šlapintis reikia tualete.

Kur kedis, kuris su šautuvu rankoje gintų Lietuvos pacientą? Aš jį sudievinčiau ir net pradėčiau rinkti pinigus jo paminklui. Dar gyvam jam esant.

Štai todėl ir nežiūriu vakaro žinių. Nes pasidaro pykta, o paskui liūdna, kai tau per pusvalandį pateikia tavo šalies realijų koncentratą. Baisiai šlykštu. Dingsta ramybė ir išgaruoja gera nuotaika.

Geriau kokią knygą paskaityti.

Ramių jums sapnų, psichiškai nestabilios šalies gyventojai

Ieva

foto

Gerai ir tai, kad šiuo atveju kalnas pats ateina pas Mahometą. Provincijos vyrai iš viso eina pas gydytoją tik tada, kai jau kažkas nukrenta, nulūžta. O čia reikia tik išeiti iš savo trobos ir nukulniuoti šiek tiek iki autobusiuko.

Prie šios akcijos prisidedu ir aš kviesdama visus vyresnius nei 50 m. vyrus priduoti kraują. Kodėl tą reikia daryti? Pasakysiu paprastai – kad nenumirtumėt nuo vėžio. Ypač nuo tokio, kuris lengvai gydosi ankstyvose stadijose, yra žinių, kad ir vėlesnės stadijos – dar ne mirties nuosprendis.

Jei jau vyrai apkerpėję, tai tada, mielos moterys, imkit juos už čiuprynos ir tempkit prie to autobuso

Daugiau informacijos apie akciją, apie autobusiuko-laboratorijos maršrutus rasite www.issaugokimevyrus.lt

Ieva

Kokia aš buvau suglumusi, kai suvokiau, kad masažuotojas bus vyras! Ir dar užsienietis, prastai šnekėjo lietuviškai. Jei telefonu man būtų pasakę, kad masažuotojas vyras, aišku, sakyčiau “ne, nereikia, užrašykit pas moterį”. Bet apsižioplinau ir telefonu to neišsiaiškinau. Per kelias sekundes spėjau save normaliai iškeikti

Masažuotojas Baryšas, pasirodo, iš Turkijos. Jis vedė lietuvę ir atvažiavo čia, nes jo žmona gyventi Turkijoje atsisakė. Turkijoj jis dirbo sporto instruktoriumi, yra baigęs šios srities mokslus, tačiau, pasak jo, Lietuvoje šis darbas prastai apmokamas. Turkijoje jis dirbo įvairiuose SPA centruose ir jam ten neblogai sekėsi. Su masažuotoju kalbėjom angliškai, kai jau mano žodžių atsargos išsekdavo, įterpdavau vieną kitą lietuvišką žodį ir puikiai susišnekėjom.

Aš iš principo apie turkus nesu geros nuomonės ir tuo labiau apie masažuotojus. Todėl mintyse jau surezgiau planą, kaip elgsiuos, jei jis ką nors ne taip darys. Pastaruoju metu jau ne pirmą kartą į miltus sumalami mano išankstiniai, stereotipiniai įsitikinimai. Keliaudama į Rusiją tikėjausi būti apvogta, apspjaudyta ir gal net pamatyti kokią mešką gatvėje. Teko iš tokių savo įsitikinimų pasijuokti. Taip ir dabar turėjau mintyse atsiprašyti gal net visos turkų tautos už savo negerus įsitikinimus.

Masažiniai judesiai buvo gerokai kitokie negu lietuvių, tibetietiško, kiniško, ajurvedinio ar mano pamėgto tailandietiško masažo. Aliejaus buvo tiek pat daug kaip ajurvediniam masaže. Prisiminiau, kad kažkaip panašiai masažas buvo daromas Egipte, kai ten ilsėjausi, išbandžiau vietinį masažą. Judesiai tvirti, jokių švelnių paglostymų, tačiau tuo pačiu nėra skausmo.

Paprašiau, kad smarkiau pamasažuotų kairės rankos pusę, nes kelias dienas vis tirpsta pirštai, riešas kažkoks nelankstus, lyg būčiau jį išsisukusi. Tad ten jau paspaudė stipriau. Buvo keisti siūbavimai, tokie kaip tailandietiškam masaže rankų kojų užlenkimai. Man buvo atliekamas viso kūno masažas, todėl buvo masažuojamas ir veidas, buvo žymiai aktyvesni judesiai.

Žodžiu, masažas man patiko Siūlau išbandyti

Ieva

Atrodo, kasmet tampi vis protingesnis ir tokius dalykus kaip kalėdiniai norai palieki vaikams ir reklamos kūrėjams. Tačiau vis tiek sunku atsilaikyti ir nors minutę nepagalvoti apie tai, ko iš tiesų paprašytum Kalėdų Senelio, jei jis toks iš tikrųjų būtų.

Su amžiumi (nerašau senstant – grubokai skamba) vis dažniau tavo linkėjimuose pirmoje vietoje atsiranda žodis “sveikatos”. Ne kažkokios sunkiai suvokiamos ir neapibrėžiamos laimės ar sėkmės, ne pinigų, kurie yra pati efemeriškiausia sąvoka (nes jų niekada nebūna pakankamai), net ne visų svajonių išsipildymo (kartais tik kai jos išsipildo suvoki, kokios kvailos jos buvo), o linki labai aiškios, konkrečios, apčiuopiamos sveikatos.

• Kad nekankintų nugaros, pilvo, sąnarių ir galvos skausmai;
• kad kas mėnesį nevargintų peršalimo simptomai;
• kad nesijaustumėte blogai dėl pilvo pūtimo, vadinasi, kad virškinimo sistema veiktų puikiai;
• ir kad nuo to pertekliaus stresų neatsivertų opa ar nepaaštrėtų gastritas;
• kad niekada nebūtų pleiskanų ir nagų grybelio;
• kad akinius pirktumėte tik dėl įvaizdžio, o ne prastėjančio regėjimo;
• kad neaugtų svoris;
• kad kepenys, inkstai, tulžis ir kiti vidaus organai veiktų puikiai ir ten nesiformuotų akmenys;
• kad spaudimas niekada nekiltų ir kad nebūtų infarktų;
• kad širdis nepavargtų ir būtų sveikut sveikutėlė;
• kad protas ir gera nuotaika jūsų neapleistų, užleisdami vietą depresijai ir kitoms psichikos ligoms;
• kad lėtinės ligos pamirštų kelią į jūsų namus;
• kad onkologija jums skambėtų tik kaip tolimas aidas;
• kad visiems laikams pamirštumėte kelią į polikliniką ir ligoninę…

Ar viso to galima paprašyti Kalėdų Senelio? Jis juk irgi, berods, ne jaunas ir antsvorio turi, turėtų suprasti…

Linkiu visiems SVEIKATOS!

Ieva

paveiksliukas

Gruodžio 1-ąja visame psaulyje minima AIDS diena. Pas mus vyks kažkokie renginiai, konferencijos ir susitikimai. Keistos kalbos, neturinčios jokios naudos visuomenei ir juo labiau ŽIV infekuotam žmogui…

Jau keletą metų nuosekliai domiuosi tuo, kas vyksta ŽIV srityje mūsų šalyje ir turiu savo įžvalgas šiuo klausimu. Gruodžio 1-oji – tai puiki proga pateikti kažkokias ataskaitas, apibendrinimus, galimybė pasidalinti geromis naujienomis. Kuo šiemet mes galėtume pasidžiaugti?

1. Lietuviškos valdžios stabiliu požiūriu. ŽIV testai jau keletą metų iš eilės išlieka mokami. Kodėl tai gerai? Nes jeigu tikrini nemokamai tik kraujo donorus, nėščiąsias ir kalinius – tai gauni labai nedidelius sergamumo rodiklius. Tik vienas kitas labai paranojiško sudėjimo žmogus po kokio nesaugaus lytinio akto bėgs darytis ŽIV testą. Plačioji visuomenė net nesuvokia, kam jiems tas testas reikalingas. Štai dar viena nauda – kiek pinigų susitaupo!
2. Ir toliau išliekančiu mažiausiu ŽIV sergamumu, kai aplinkinės valstybės ir net visas Rytų Europos regionas paskelbtas beveik epideminiais taškais. Kodėl ŽIV aplenkia Lietuvą? Žiūr. punktą 1.
3. ŽIV nemokamai pradėjo testuoti nevyriausybinės organizacijos. Tai yra labai gera naujiena, kuri jau tęsiasi virš metų. Patikrinta beveik 10 000 lietuvių, beveik 100 infekuoti ŽIV. Nevyriausybininkų statistinis rodiklis siekia 1,1 proc. Nacionalinis – 0,8 proc. Tos dešimtosios dalys tampa ne tokios jau mažos, kai padaugini iš trijų milijonų. Čia reikia truputį apgailestauti, kad nevyriausybininkams tenka nors kartą per mėnesį atlaikyti visų įmanomų įstaigų patikrinimus, nes kažkoks anonimas nesiliauja rašinėti laiškų į visas institucijas ir reikalauti tų patikrinimų. Gal iš dalies ir normalu, nes nevyriausybininkų iniciatyva iš esmės griauna 1 ir 2 punktą.
4. Šalies nevyriausybinės organizacijos, dirbančios ŽIV srityje, dar porą metų bus tokios pat vargšės (finansiniu požiūriu) kaip ir anksčiau. Šių metų vasarą buvo įvykęs nebūdingas Lietuvai stebuklas – vienoj vietoj susirinko apie 14 organizacijų, kad kartu parengtų projektą Globaliam fondui. Stebuklas, aišku, turėjo realų motyvą – 25 milijonus litų. Štai tiek pinigų reikia, kad lietuviai pademonstruotų tą tokį retą mums solidarumą. Tačiau (gal tai Dievo ženklas?) Globalus fondas atšaukė 11 raundą ir geriausiu atveju 2014 m. vėl bus galimybė teikti paraišką (jeigu būsime pripažinti varginga šalimi). Kodėl manau, kad tai gera naujiena? Nes paraiškos teikimo procese 14 organizacijų reguliariai rinkosi po vienu stogu, kartu dirbo, barėsi ir taikėsi. Vadinasi, gal išmoko bendradarbiauti. Ir gal toliau sugebės pademonstruoti išmoningumą ir siekti savo tikslų ranka rankon?
5. Ir toliau išliekame šalimi, kur yra didelis mirtingumas nuo AIDS, mažai žmonių gauna ARV gydymą. Kur kasmet Ligonių kasos numato skirti gydymą tik 200 žmonių, vadinasi, visi nauji atvejai, kuriems prireiks vaistų, bus: a) pasmerkti laukti iki nežinia kada, B) nešti kyšį gydytojui, tikintis, kad jis kaip nors “pramuš” gydymą, c) tyliai mirti, nes Lietuvoje gydymas skiriamas vėliausioje stadijoje, kai ŽIV viruso žmogaus organizme jau būna labai daug ir jis gerokai apgadina imuninę sistemą. Kadangi taip prastai pas mus su gydymu, tai tada visai logiška, kodėl tie testai yra mokami. Nes jeigu išaiškėtų, kad šalyje yra labai duag žmonių ŽIV infekuotų ir dar visi pareikalautų gydymo, tai kiek čia pinigų reikėtų?

Geriau tegu viskas būna taip, kaip yra dabar. Dar kartą galima pasidžiaugti stabilia ir nesikeičiančia situacija politinėje srityje – jokių testavimų, jokių naujų ŽIV atvejų, o ypač tokių, kuriems reikia gydymo, jokių pertvarkų ŽIV gydymo metodikose. Taip pat reikia pasidžiaugti dėl lietuvių kantrybės – tyli, kai negauna vaistų, kai poliklinikose jų nenori aptarnauti gydytojai, kai nesuteikia informacijos apie ligą (nes, oi, gydytojai irgi mažai žino apie ŽIV) ir tyli tada, kai Europoje, matyt, kas nors jau būtų paduotas į teismą.

Beveik panašu į Pasaulinės AIDS dienos šūkį – nulis naujų ŽIV užsikrėtimų, nulis mirčių ir nulis diskriminacijos! Tai mes šaunuoliai!

Ieva

paveiksliukas

Viena jautriausių visuomenės temų – seksualinis vaikų išnaudojimas. Paramos vaikams centras pradeda socialinę kampaniją „Blogas prisilietimas“, kuria siekiama apsaugoti vaikus nuo blogų prisilietimų ir išmokyti suaugusius atpažinti nuskriaustą vaiką, kad apie tai laiku būtų pranešta atitinkamoms tarnyboms.

Smurtas prieš vaikus

Pernai Paramos vaikams centre pagalba buvo suteikti 57-iems seksualinį smurtą patyrusiems vaikams. Daug vaikų tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje nepatenka
į jokius statistinius duomenis. Blogą prisilietimą patyrę vaikai slepiasi ir nenori būti matomi.

Pasak vaikų psichiatro Lino Šlušnio, suaugę yra linkę manyti, kad seksualinis smurtas yra pats baisiausias, už tai baudžiama atitinkamai. „Nereikėtų pamiršti, kad bet koks smurtas vaikams palieka didelius randus. Tyrimai rodo, kad tie randai yra labai panašūs, nepaisant to, ar tai yra nepriežiūra, fizinis smurtas, psichologinis ar seksualinis. Vaikai patiria tuos pačius sukrėtimus, įvyksta ilgalaikis poveikis jų raidai, vystymuisi. Mes Lietuvoje turime visas smurto rūšis, tačiau mažiau kalbama apie, pavyzdžiui, nepriežiūrą. Tuo tarpu medikams neretai tenka susidurti su vaikais, kurie yra apleisti, neprižiūrėti. Psichologiškai toks vaikas jaučiasi panašiai, kaip patyręs seksualinį smurtą –
jis nori būti nematomas, jų pasitikėjimas savimi ir savivertė yra stipriai palaužti“, – sako psichiatras L. Šlušnys.

Jis ragina suaugusius atsikratyti baimės. „Suaugę išsigąsto to, ką sako vaikas, nes nežino, ką su tuo daryti, ką daryti su vaiko randu. Jie išsigąsta ir ima galvoti, kad gal tai tik vaiko fantazija. Dar sunkiai jiems būna patikėti vaiko žodžiais, nes tie smurtautojai neretai gali būti pažįstami patiems suaugusiems. Todėl vaiko artimieji ima neigti, vengia kontaktų su vaiku ir stengiasi, kad daugiau apie tai su vaiku nebūtų kalbama. Suaugę turi padėti vaikui ir patys nustoti bijoti. Kreipkitės į specialistus, kurie padės išsiaiškinti, ar vaiko kalbos turi pagrindą“, – pataria psichiatras.

Esame atsakingi už vaikus

Mūsų šalies visuomenė skaudžiai priima seksualinio smurto prieš vaikus atvejus. Pasak Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės, tėvai turi kalbėtis su vaiku apie tai, kas ir kiek gali prie jo prisiliesti.

„Patirtis rodo, kad vaikai seksualinę prievartą patiria iš artimų asmenų, pažįstamų. Tai vyksta jų pačių namuose, mokymo įstaigoje, todėl labai svarbu tą prievartą pastebėti. Atkreipčiau dėmesį į ištirtas bylas, iš jų mes matome, kad dažniausiai tai nebūna vienkartiniai atvejai, vaikas būna išnaudojamas ne vienerius metus. Vaikas negyvena vakuume. Jis kasdien praeina pro kaimynus, mokytojus. Vaikas ima slėptis, užsidaro savyje, kai patiria smurtą. O suaugusių uždavinys matyti tai. Pagal įstatymus, nesvarbu ką mes veikiame ir kokias pareigas užimame, mes visi esame atsakingi už vaikus. Pastebėję kažką negero turime pranešti. Tai visų pareiga, nors ypač atidūs turi būti švietimo, sveikatos įstaigų darbuotojai. Tie žmonės, kurie tiesiogiai susiduria su vaikais, jie neturėtų būti abejingi“, – sako Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Su vaiku reikia kalbėtis

Pasak „Paramos vaikams centro“ direktorės, psichologės-psichoterapeutės Aušros Kurienės, vaikai patys neapsigins nuo jos skriaudžiančių žmonių. „Mes, suaugusieji, turime žinoti, kaip elgtis, kai įtariame, kad vaikas gali būti seksualiai išnaudojamas. Viliamės, kad socialinė kampanija „Blogas prisilietimas“ atkreips dėmesį į seksualinę prievartą patyrusius vaikus bei išmokys suaugusius gebėti atskirti vaikų, patyrusių seksualinį smurtą, elgsenos pokyčius“, – sako A. Kurienė.

Blogas suaugusiųjų elgesys sugriauna vaikų pasitikėjimą žmonėmis, savimi ir pasauliu. Kad tai neįvyktų reikia dažniau kalbėti su vaiku. Pirmiausia, leisti jam aiškiai suvokti, kad jis turi nebijoti kalbėti apie blogus prisilietimus. Antra, patiems suaugusiems tikėti vaiku. „Tyrimai rodo, kad daugybė seksualinės prievartos atvejų lieka nežinomi specialistams. Šalia esantys suaugusieji dažnai netiki vaiko pasakojimais, nepastebi jo siunčiamų signalų arba kilus įtarimui nesikreipia pagalbos. Patiems vaikams sunku atskleisti patirtą prievartą, nes jie bijo, jaučiasi kalti, pasimetę, nesupranta, kas su jais vyksta. Vaikai apie patirtą seksualinę prievartą nemeluoja, jie slepiasi, gėdijasi, o dažnai net nesupranta, kad vyksta kažkas blogo“, – sako psichologė-psichoterapeutė A. Kurienė.

Vaikas keičiasi

Socialinės akcijos sumanytojai ragina tėvus kreipti dėmesį ne tik į savo vaikus. „Esame kaimynai, giminaičiai, draugai. Visiems vaikams reikia pagalbos. Todėl atkreipkite dėmesį į tokius akivaizdžius pokyčius – vaikas ima dažniau sirgti. Jam skauda tai galvą, tai pilvą, gali pykinti, bus padidėję limfmazgiai. Apsilankius pas gydytoją, tyrimai nerodys jokios priežasties“, – sako A. Kurienė.

Ji taip pat rekomenduoja jautriai reaguoti į staigų vaiko elgesio pasikeitimą. Jei vaikas iš linksmo ir aktyvaus virsta rimtu ir užsidariusiu; jei smalsus vaikas nustoja bet kuo domėtis; jei ramesnis vaikas staiga tampa pernelyg linksmas ir t.t. Pasak psichologės A. Kurienės, bet koks vaiko elgesio pasikeitimas rimta priežastis su juo pasikalbėti.

„Žinoma, šis pokalbis gali būti sudėtingas, tačiau labai svarbus, padedantis išvengti seksualinio išnaudojimo. Ruošdamiesi tokiems pokalbiams, galite pasitarti su specialistu – gydytoju, mokytoju ar psichologu“, – pataria A. Kurienė.

Faktai apie seksualinę prievartą:

• PSO duomenimis, apie 20 proc. moterų ir 5-10 proc. vyrų teigia vaikystėje patyrę seksualinę prievartą;
• Remiantis skirtingais tyrimais, atliktais 2008-2010 m., Lietuvoje vaikų, patyrusių seksualinį smurtą, buvo iki 27 proc.;
• Vaiko seksualinis išnaudojimas gali trukti daugelį metų, kartais – iki pilnametystės;
• Didžioji dauguma seksualinio išnaudojimo atvejų niekada nebūna atskleisti;
• 80 proc. seksualinio tvirkinimo atvejų vaikai gerai pažįsta tvirkintoją, tik 10 proc. vaikų nukenčia nuo nepažįstamųjų.
• Jungtinių Tautų vaikų fondo „Unicef“ skaičiavimais, kasmet apie 2 milijonai vaikų patiria seksualinę prievartą.

Kaip apsaugoti vaiką?

• Pasakykite, kad jis turi teisę atsisakyti daryti tai, kas jam kelia nerimą ir atrodo netinkamas elgesys.
• Paaiškinkite, kad vaikas turi pasakyti patikimam suaugusiam, jei kitas žmogus netinkamai jį palietė.
• Visada išklausykite vaiką, kai jis nerimauja ar bijo.
• Paaiškinkite, kur jis gali gauti paramą ir patarimų.
• Jei esate susirūpinę, kad vaikas gali būti nukentėjęs nuo seksualinės prievartos, pasitarkite su psichologu arba vaiko teisių apsaugos specialistu savo rajone.

Kur kreiptis pagalbos?

Paramos vaikams centras. Tel. (8 5) 271 59 80, 8 611 43567, info@vaikystebesmurto.lt

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos linija vaikams – 8 800 01230

Vaikų linija – 116 111.

Jaunimo linija – 8 800 28888

Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai kiekviename mieste ir rajone.

Daugiau informacijos apie vaikų seksualinio išnaudojimo požymius, apsaugos ir pagalbos būdus, apie pagalbą vaikams sužinosite www.vaikystebesmurto.lt

paveiksliukas

Priklausomybės – tai žmogaus pasileidimas.

Nesiliauja gerti ar vartoti, nes jam, matyt, patinka.

O kiek visokių netinkamų požiūrių yra geriančio ar narkotikus vartojančio žmogaus artimųjų galvose! O juk visa sovietmečio karta, kurių tėvai leisdavo laiką ant sofos su buteliu alaus rankose, puikiai žino, kas yra alkoholizmas. Dabartinių paauglių tėvai nežino, ką daryti su į narkotikus įnikstančiais vaikais. Tai kiekvienai šeimai svarbi tema.

Kad sutemos išsisklaidytų ir leidžiama ši knyga. Aš jau finansiškai prisidėjau ir dar prisidėsiu prie jos išleidimo. Raginu ir jus padaryti gerą darbą artimui savo. Artėja Kalėdos, visus tuoj pramuš ant gerumo :) Lai pramuša ir jus

plačiau apie galimybę paremti:

tel. ( 85) 231 3009

redakcija@berbardinai.lt

O čia apie patį bernardinų projektą – www.bernardinai.lt/sveikasgyvenime

Ieva

Pastaruoju metu žodis stresas kažkaip jau ima nusivalkioti. Jį visi vartoja ir jis kuo toliau, tuo mažiau kelia kažkokias neigiamas asociacijas, susirūpinimą ar norą kažką keisti. Gyvenimas įtemptas, kasdieną vis naujiena, stresą patiriame nuolat, todėl sergame ir nieko čia keisto. Kitiems gi tas stresas tai eilinis žodelis, nekeliantis jokių asociacijų. Prieš gerą savaitę mano gyvenime nutiko įvykis, kuris iš esmės pakeitė mano požiūrį į stresą. Patyriau didelį stresą, apie tai net dabar man nėra lengva rašyti.

Turiu nedidelį šunelį, kurį kasdien vedu pasivaikščioti. Buvo eilinis ramus šeštadienio rytas, gatvės tuščios, išėjom pasivaikščioti. Ir mus užpuolė du dideli šunys. Negalvodama čiupau šunį ant rankų ir sukiojausi nuo lojančių užpuolikų, nes suvokiau, kad jei jis atsidurs ant žemės – jie jį sudrąskys. Rėkiau fu, bet vienas šuo toliau mane atakavo. Ir vieną akimirką pajutau jo dantis, slystančius per nugarą. Jei jis būtų užčiaupęs burną, būtų įkandimas. Tada kažkaip, matyt, labiau supykau ir užrėkiau fu. Jis pradėjo trauktis, o aš ryžtingai pasukau namo. Pasukus už kampo nuleidau šunį ant žemės ir mes bėgom. Namie pradėjo labai smarkiai drebėti rankos, apsiverkiau, paskui nusiraminau ir paskambinau pasiskųsti policininkams.

Po to nutikimo pamenu kelias dienas negalėjau prisiversti dirbti, mintyse vis kartojasi ta situacija…  O praėjus lygiai savaitei, vieną rytą prabudau ir supratau, kad man viską skauda: skaudėjo vieną akį, šoną kur inkstai, kelį, kojų raumenis, pykino. Tai tęsėsi visą dieną, nieko nedariau, gulėjau ir sirgau. Kitą rytą nieko neskaudėjo! O juk dar vakar negalėjau sulenkti kojos ir net šlubčiojau. Šnektelėjau apie tai su kūno terapeute Rasa, tai ji pasakė, kad čia iš kūno “išėjo” stresas. Pademonstravau didžiulę drąsą (kai kurie pažįstami sakė, kad būtų metę šunį ir patys gelbėjasi), už drąsa “atsakinga” inkstų zona, o mano jausti simptomai – tai visokių inkstų susirgimų simptomai. Dieną prieš tą “viską skauda” dariausi masažą, pasak Rasos, raumenų atsipalaidavimas leido “atsipalaiduoti” ir stresui. Dar vienas įrodymas, kad masažai yra gerai

Perskaičiau apie stresą tokį netrumpą ir nelabai paprastą, bet geros specialistės straipsnį. Čia yra neblogų patarimų, kaip atsigauti po streso. O Rasa patarė pirmiausia nueiti į tualetą po didelio streso nusišlapinti. Paklausiau, kas būtų jeigu nebūtų man nutikę, jeigu nebūtų tos “viską skauda” dienos. Ji sakė, kad būtų atsiradusi kokia nors liga – iš akies skausmo galėjo išsivystyti konjuktyvitas, iš inkstų – koks akmenligės priepuolis ar uždegimas, galėjo būti ir kelio rimtesnis ir ilgesnis skausmas. Žodžiu, gerai, kad fizine prasme stresas iš kūno išėjo.

Dabar reikia susitvarkyti su baime, kuri liko. Baimė išgirsti šuns lojimą. Baimė vienai vedžioti savo šunį. Tamsių gatvių baimė. Tuščių gatvių baimė. Ir garso, panašaus į šuns letenų caksėjimą, baimė.

Kaip ją išvaryti iš savo kūno?

Ieva

šuo