2011 metų laimėtojas

2012 metų laimėtojas

Ne, mano brangūs studentai. Ne ten jūs koncentruojatės. Ninth Ward, New Orleans ar kokiam Bangladešui per landslides šitas jūsų reikalas nepadės. Skirtingai nei apžvelgiami trys pastarųjų metų laimėtojai, future housingas turi koncentruotis ant ne tų visų politiškai korektiškų bazarų, bet ant stability, sustainability ir inertia. Kaip labai gerai matosi iš pastarųjų dešimtmečių reikalų, visos zonos, kur telkiasi gyventojai, telkiasi ten dėl socioekonominių priežasčių ir gerai sudėliotas miesto audinys tik pagerina jau ten gyvenančių kokybę.

Tuo tarpu dėl liūčių, potvynių, nuošliaužų, taifūnų, žemės drebėjimų, staigių temperatūros svyravimų ir tornadų tas jau sustainable ateities namas turi būti gelžbetoninė tvirtai apšiltinta dėžutė, arba ant gelžbetoninių polių, arba ant earthquake-proofed pamatų, priklausomai nuo geografinės zonos, o ne baisiai mandra lengvų konstrukcijų (carbon fiber ar medinis karkasas) lūšnelė. Tas jūsų koncepcines lūšneles klimato kaita nuneš taip, kaip nunešė Tacloban ir Leyte. Tuo tarpu kai mūsų visi gelžbetoniniai resortai liko stovėti ir buvo operational throughout, su savo rezervuarais, generatoriais ir the likes.

Žymiai geresnė labdara Filipinams būtų ne jūsų dolbani konkursai, o trys laivai armatūros ir manuals in tagalog, kaip vietoj susimaišyti normalios markės betoną. Kuris, prie visko, dar yra ir nežmoniškai ekologiškas.

Ir jeigu visus tuos socialinių mokslų researcherius, kurie rašo useless darbus apie holokausto muziejus, pasodinus ant ekonominio case skaičiavimų, kiek apsimoka perstatyti Ninth Ward, o kiek apsimoka visus perkraustyt naxuj į flood non-endangered areas, mes visi būtume way better off :)

Ir čia galima ginčytis, kam tokie konkursai taikomi, o gal jie visai netaikomi disaster-affected areas, o gal čia taip ką nors padarom. Bullshit, I say. Jei jūsų tie konkursai turi grynai koncepcinį pritaikymą, jūs tiesiog vykdote mental masturbaciją, o ne architektūros ar urbanistikos ateities kūrimą, padedamą į stalčių as soon as diplomai were distributed. 

Planas buvo pereit per viešbučius ir pažiūrėt, what's the fuss about. Taigi, po Okuros persikraustėm į Terminal 21 Grande Centre Point hotel, kur nėr toks nežmoniškai fancy, bet dar beveik ir patogesnis. Tas yra puikus pavyzdys vieno iš geriausių Tailando išradimų, kur aš Europoj nelabai ir mačiau - apartment hotels. Didelis ir platus numeris, kuriame tu gali gyventi mėnesius ir gauni visą komplektą wok keptuvių, puodų virtuvėlėje, milijoną spintų, skalbimo/džiovinimo mašiną (labai labai patogu, jei kartais pasipiktini exorbitant laundry service fees, kai skalbti maikę yra brangiau nei nusipirkti naują) ir tą obviously plačiai paplitusį elektroninį tuliko puodą. Taip pat tą patį breathtaking view pro langą. Not that I used wok keptuvės a lot.

Šita lokacija turi visiškai unbeatable susisiekimą su viskuo, nes stovi ant prekybcentrio, SkyTrain stoties ir milijono tuktukų su motoroleriais apačioj. Soi 11 yra už kampo ir penkių gatvės išvažiuojamųjų bariukų "diskoteka avarija", retrofittintų iš hipiškų VW, away. Šitie bariukai yra nežmoniškai puikūs ir bišk pavojingi, kai eini namo ryte ir prisėdi dar po nu po paskutinį dabar jau tikrai. Anie turi susistatę senus gražius Bombay Sapphire butelius, kuriuose jokiais būdais nėra joks Bombay Sapphire, bet vietinis spiritukas, fortunately, ne metilo.

Grande Pointe taip pat turi axujieną baseiną, jei fotkini iš bišk toliau ir į kadrą nepatenka visiškai stupidly suprojektuota apsauginė zona už infinity edge, kuri yra nu kokiais 20 cm per aukšta tik. Alkoholio ir nikotino prie baseino jie neservina, ir gerai daro, gerti reikia eiti už kampo į kitus soi arba tris žingsnius iki smoking lounge. Bišk pasitaiko didžiosios tėvynės atstovų, mirkančių savo speedos ir peroksidines šukuosenas, atskirti juos galima net aniems neprasižiojus. 

Tas jau baisusis villainous minimalizmas. Fotkė iš viešbučio saito, bet viskas atrodo idealiai taip pat. Baltumas ir vaizdas pro langą yra win-win.

Also, ble ble - Bangkoko transporto infrastruktūra kicks all ass. Massive investments, trijų lygių transportas, gatvė ant žemės, toll road vienu lygiu aukščiau ir SkyTrain kokių 30 m aukštyje. Reikia ten kokį Zuoką nusiųst, kad susipažintų, kaip tramvajų reikalus reik tvarkyt. 

Bangkoke nusprendėm pavykdyti geriausių miesto baseinų stebėjimo misiją. Ir susidarę sąrašiuką, vienu metu pakliuvom į absoliučiai atskirą visatą - Okura Prestige Bangkok, built by Japanese for Japanese. 

Čia jau net ir su ta prielaida, kad Europa ir USA yra absoliučiai nieko vertos aptarnavimo sferoje, palyginus su Azija, Okura nuneša stogą net ir išlepintiems Azijos. Also, leiskite pastebėti - jokio pseudo "kalanialinio" bullshito interjeruose. Viskas clean, minimal, shiny ir magnificent.

Visas serviso pagrindas, kuris yra visur kitur, čia yra exceedintas kokius aštuonis kartus su detalėm - bagažą surenka, užtagina, tau atsikrapščius į kambarį, bagažas jau pristatytas ten, numeris užstockintas iki lubų visokiais reikalingais daiktais, įskaitant kimono ir tuliką su elektroniniu valdymu, 34 aukšte numeriams priklauso Club Lounge panauda (čia jei vietiniam 7/11 pamiršai nusipirkt toniko džinui, tai gali nueit ten ir pasiimt, tik šortus teks į kelnes pakeist - smart casual dreskodai galioja). 

Vienam klientui čia tenka kokie 3 personalo vienetai. Įroglinus į sportą, vienas tau paduoda vandenį, rankšluostį, ausines ir dar kažką, o kitas nuneša iki treniruoklio. Jei apsaugok Viešpatie, tu neradai kur pasidėt rankšluosčio ir padėjai jį ant radiatoriaus, jie turi specialų vaikiną, kuris ateina ir tau gražiai pakabina jį ant treniruoklio rankenos, man atrodo, ir vandenį atsuka.

Tą pačią minutę, vos tik atsisėdi bare, tau ateina kokteilis ir pranešimas apie happy hour, laikraščiai ir spring rolls. Prieš baigiantis kokteiliui, tiksliai tuo momentu, kai nenori sėdėt sausas tarp stakanų, atvyksta pasiteiravimas, gal norėsit kito. Kitas atvyksta tada, kai išgeri paskutinį lašą esamo.

Magnificent konsolinis baseinas 24 aukšte su, savaime suprantama, infinity edge. Čia pas juos yra vienintelis bug - baseinas pakabintas šiaurinėj pastato pusėj, tai technically pusę metų jis yra šešėlyje. Bet trust me, apie tai jie perspėja pirmame savo saito puslapyje, fucking Japanese su savo attention to detail.

Kai mes surašėm jiems reviewsą, kuriame vienintelė pastaba buvo baseino temperatūra, atsakymas atėjo per dvi valandas ir net ne tipine forma. Aš tiesiog privalau pacituoti:

"With regards to the pool, we are very sorry for challenges you faced with the drop in water temperature. As the pool faces north, we face the challenge of too much shade in the winter solstice which has started now. I would also like to share with you that we have already started to heat the water in our pool and we hope there is an opportunity for you to enjoy our facilities soon again."

Na ir teisybė, aplinkui ten ištisai maskatavosi susirūpinę rebiatos su termometrais. Challenges we faced, though, one can't even start to imagine.

We hope to see you soon, Okura, we hope.

Čia mes turime tokį visiškai axujieną nekompetencijos, far far gone socializmo ir ludizmo festivalį 2013 metų 5 numeryje, poroje straipsnių pavadinimais "Atsilikimo baimė apakina jos aukas", kur, reiškia, Almantas Samalavičius kalbasi su architektu, architektūros teoretiku ir urbanistu Leonu Krieru ir dar geresnis "Pinigai byloja garsiau už demokratiją" su matematiku, fiziku, urbanistu Nikosu Salingarosu. 

Galima pradėti nuo to, kad vienas iš ryškiausių šio korifėjaus karjeros taškų yra blogai pagarsėjęs Poundbury projektas, kurio kuratorius ir vykdytojas yra Velso princas Čarlis.

Taip, brangūs draugai, tai yra 1993 metais pastatytas daiktas. Todėl, kad Leon Krier mano, kad čia zajabys.

Velso princui Čarliui mama neduoda sosto, tai jis iš piktumo imasi kurti va tokius projektus, bandydamas imituoti "senus gerus laikus, kai žmonės buvo geresni ir nebuvo tiek nusikaltimų". Poundbury yra siaubingas mėginimas pastatyti Britanijoj kitas vietines Rumšiškes. Kodėl jie taip darė, nelabai aišku, nes vietinių Rumšiškių senoji geroji Anglija turi daugiau nei pakankamai. Bet čia yra geras fonas tolesniam vaikino bazarui, kuris tiesiog trykšta įvairiais apibendrinimais ir įžvalgomis. Let's have a looksie.

Vyksta baisiai ilgas yadayadayada, kol žmogus trenkia va tokį pastebėjimą:

"Anksčiau maniau, esą tada,kai žmonės pagaliau suvoks katastrofiškus modernizmo padarinius, racionalus jų apsisprendimas paskatins pradėti radikalią architektūros ir urbanistikos reformą."

Ehm. Kur čia tie katastrofiški modernizmo padariniai? Kas kur ką? Kodėl? A, dėl visko, pasirodo, yra kaltas iškasenų kuras. Nu ok, gal jis čia kur nors ką nors su kuo nors pagaliau susies. Fine.

(four pages past). Ne, nieko su niekuo jis nesusieja niekur, per keturis puslapius vyksta self-congratulatory bazaras apie savo tradicinę architektūrą ir kad tie korifėjai, kurie stato visokius grožius, tai yra kiaulės parsidavėliai. Judam į kitą straipsnį. Šitas varo žymiai geriau.

(TBC...)