Šie metai svarbūs visai mūsų tautai, nes švęsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Šventę temdo abejonės, ar  dar po 20 metų bus kam minėti šią datą? Lietuvių tauta išgyvena ne tik ekonominį, bet ir socialinį bei kultūrinį nuosmukį. Didėjanti emigracija, Lietuvos  ir lietuvių kalbos prestižo mažėjimas rodo, kad tauta nyksta. Spaudoje  vis dažniau pasirodo straipsniai, kuriuose samprotaujama apie neišvengiamą tautos likimą. Negi tikrai metas pradėti svarstyti apie epitafiją ant mūsų tautos paminklo?  

Lietuvybė  ne šiaip sau priskiriama prie sparčiausiai nykstančių  kultūrų. „Auksine“ svajone tapo galimybė palikti gimtinę, nes lietuvių kalba, gyvenimas tėvynėje jau nebe vertybės. Lietuvos vyriausybės pastangos pakeisti susiklosčiusią situaciją  apsiribojo agitacijos kampanijos organizavimu, samdant viešųjų ryšių specialistus, kurie sugebėjo  skleisti  tik primityvią valstybinę propagandą.Tikrąjį vyriausybės požiūrį į lietuvybę parodo tautiniam švietimui skirtos literatūros kainos, kurios daugeliui tiesiog neįkandamos. Ne tik kalba, bet ir neremiama lietuviška kultūra sparčiai nyksta, užleisdama vietą vakarietiškai masinei kultūrai. Ji nesaugoma, bet netgi keičiama į vadinamąją „Vakarų“ ar „Europos“ kultūrą. Šie procesai atskleidžia, kad lietuvybė nebėra gerbiama ir puoselėjama kultūros vertybė, tad mūsų tauta pradėjo neišvengiamai nykti.

Globalizacija tautines vertybes  pakeitė ekonominėmis. Svarbiausia- vartojimas ir turto kaupimas, o visa, kas tam kliudo, yra laikoma blogiu, kurį reikia kuo greičiau pašalinti. Žmogus vis mažiau dėmesio skiria gimtajai kalbai, nes jam svarbiausia mokėti kuo daugiau užsienio kalbų, kuriomis kalba jo  potencialūs darbdaviai. Prisirišimas prie savo tautos, gimtosios kalbos, kultūros, gyvenimo būdo, tradicijų, netgi savo artimųjų ir tautiečių tampa blogiu. Sentimentalus žmogus, išvykęs dirbti į užsienį, ilgėsis tėvynės, liūdės, galvos apie grįžimą, taigi mažės jo darbo našumas ir darbdavių pelnas. Globalizacijos dėka dauguma jaunimo nelaiko savo tautybės vertybe ir savo ateitį įsivaizduoja užsienyje kuriant materialinę gerovę.

Išsaugoti lietuvybę įmanoma, jei valstybė ir tauta imtųsi ryžtingų priemonių. Mikalojus Daukša  teigė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“. Prūsai išnyko ne todėl, kad žuvo Herkus Mantas, o todėl, kad neliko žmonių, mokančių prūsų kalbą. Norint išsaugoti lietuvių tautą, pirmiausia reikia išsaugoti kalbą. Šiais laikais  tai gali padaryti vyriausybė ir žiniasklaida. Viešajame gyvenime turi būti vartojama neužteršta tautinė kalba, finansuojamas tautinių švenčių rengimas ir daroma viskas, kad tik kultūrinis paveldas neišnyktų iš realaus gyvenimo. Pavyzdžiui, Vokietijoje ir Baltarusijoje didesnę muzikinių radijo programų dalį privalo sudaryti kūriniai nacionaline kalba. Be ryžtingos pagalbos lietuvių tauta nenumaldomai nyks, nes jos nepavyks išsaugoti pasyviai stebint ir laukiant  laimingos pabaigos.

Lietuvių tauta pasmerkta išnykti, jei niekas nepasikeis. Lietuviai emigruos, nes globalizacija paverčia lietuvybę neperspektyvia ir nepelninga. Jie kalbės nebe gimtąja, bet anglų kalba ir  galiausiai lietuviškos tradicijos išliks tik tautosakos rinkiniuose.Vis dėlto norėtųsi tikėti, kad lietuvybę dar galima išgelbėti, kad tauta atsitokės, supras, kas gresia ir imsis aktyvių veiksmų. Jei ne, mūsų mažą  tautą po šimtmečio primins tik epitafija ant paminklo „Kažkada tai buvo galinga tauta, bet jai pritrūko ryžto išlikti“.

∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦

Tai mano samprotaujamasis rašinys lietuvių kalbos pamokai.

Su kovo 11-tąja. Išlaikykime nepriklausomybę dar bent 30 metų, kad galėtume švęsti 50-metį !

Bilio kabinete ant sienos kabojo įrėminta maldelė, išreiškianti taktiką, kurios jis laikėsi, irdamasis per gyvenimą, nors juo ir nesižavėjo. Daugelis pacientų, pamatę tą maldelę Bilio kabinete, sakydavo, kad ji ir jiems padedanti irtis per gyvenimą. Maldelė skambėjo taip:
DIEVE, DUOK MAN KANTRYBĖS,
KAD NESIPRIEŠINČIAU TAM,
KO NEGALIU PAKEISTI,
DRĄSOS –
KAD PAKEISČIAU TĄ, KĄ GALIU,
IR IŠMINTIES –
KAD VISADA SUGEBĖČIAU
VIENA NUO KITA ATSKIRTI.
Prie dalykų, kurių Bilis Piligrimas negalėjo pakeisti, priklausė praeitis, dabartis ir ateitis.

Tai jau antras kartas, kai skaitau K. Voneguto „Skerdykla nr. 5, arba vaikų kryžiaus žygis“.  Pirmąkart skaičiau praėjusių metų pavasarį ir jau tada likau nustebinta  puikių idėjų gausa tokioje painioje knygoje. Kodėl vėl skaitau? Perskaičius pirmąsias šio rašytojo knygas supratau, kad populiarioji „Skerdyklą nr.5″ nėra pati geriausia jo knyga (bent jau mano skoniui) . Rašoma, kad būtent po šios knygos visuomenė atkreipė dėmesį į K. Vonegutą, o iki tol manė, kad jis vidutiniškas fantastas.   Bet man vis gi labiau patiko tos knygos, kurios buvo parašytos dar kai jis nebuvo įvertinas. Tad nusprendžiau perskaityti antrąkart, kad įsitikinčiau. Knygoje  atradau daug aliuzijų į jo pirmąsias knygas, fantastiniai nukrypimai šįkart atrodė visiškai suprantami, o faktas, kad ši knyga paremta asmeniniais rašytojo išgyvenimais padarė ją dar patrauklesne.  Nors knyga savo antimilitarizmo, nužmogėjimo ir absurdo temomis neleidžia jos numesti šalin, bet man tai nėra pati geriausia  jo knyga.

Tarp kitko, šią K. Voneguto knygą  būtų galima lyginti su B. Sruogos „Dievų mišku“. Į tragiškus II Pasaulinio karo  įvykius, skausmą yra žiūrimą su sąmoju. Žmonės miršta. Nieko nepadarysi.

8/10

Ant palangės stovėjo limonado butelis. Etiketė gyrėsi, kad jame nesa jokių maistingų medžiagų.

∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞

Bilį vedė baimė ir drąsa. Baimė pasakinėjo, kada sustoti. Drąsa pasakinėjo, kada eiti toliau.

∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦

…faktiškai Evangelijos moko štai ko: „Prieš ką nudobdamas, gerai įsitikink, ar jis neturi stipraus užnugario“. Nieko nepadarysi.

Šįkart mėginau pasigaminti turkišką patiekalą pavadinimu kapuska. Receptas rastas čia. Tikrai skanus, sotus troškinys.

Reikės:

1 vidutinio dydžio kopūsto,

1 svogūno,

3 skiltelės česnako,

4  valgomieji šaukštai ryžių,

1 valgomasis šaukštas pomidorų pastos,

1 valgomasis šaukštas ypač aštraus pomidorų padažo arba pastos,

druskos, raudonųjų pipirų, imbiero ir raudonėlio,

2lvandens,

truputėlis alyvuogių aliejaus.

Supjaustome kopūstą (didesniais gabaliukais), supjaustome svogūną ir česnaką. Pakepiname juos  3-4 minutes keptuvėje su truputėliu alyvuogių aliejaus, tada sudedame ir kopūstus ir dar 5 minutes kepiname. Įberiame  prieskonius. Įpilame pomidorų padažą, pastą ir ryžius. Sumaišome ir užpilame vandeniu. Troškiname apie 10 ar daugiau minučių, kol kopūstai ir ryžiai suminkštės.  Skanaukite.

Džiaugiasi pomidoriukai saulės spinduliais ant palangės.  Kiek mažai jiems reikia, kad galėtų egzistuoti. Vandens, žemės ir saulės šilumos.  O mums visada kažko  trūksta.

Būtume tikrai laimingi, jei bent pasiimtume viską, ką duoda mums gyvenimas. Pasinaudotume visomis galimybėmis, kurios yra visai šalia. Juk senatvėje gailėsimės ne to, ką padarėme, o to, ko nepadarėme.  Bet dabar tuo mes netikime. Dabar mes gyvename taip, lyg viskas mūsų dar lauktų ateityje, kad dar bus laiko viską padaryti, pasiekti, pasvajoti. Kiekviena diena gali būti paskutinė, ir tai ne kažkoks mitas, tai tiesiog pamiršta tiesa. Arba tiesiog žmonės nenori tuo tikėti, nes tada jiems reikėtų būti drąsesniems, daugiau rizikuoti ir  prarasti saugumo, užtikrintumo jausmą.

Kas būtų atsitikę, jei pomidoro sėklytė būtų nusprendusi nedygti? Besvarstant, ar verta iškeisti šiltą, drėgną vietą į nežinomybę viršuj, ji galiausiai supūtų…

Linkiu šį pavasarį išdrįsti išdygti ;)

L.S. Černiauskaitės knygoje „Artumo  jausmas„ atrandi moteris, kurios bendrauja  su mirusiaisiais,  sielvartauja, bet ieško tikrų jausmų. O juk ieškoti svarbiausia? Net mirusieji turėdami internetinį ryšį su žeme, ieško savo artimųjų norėdami jiems padėti, nuraminti juos.

Tai ir yra tas artumo jausmas, kurio visi mes siekiame. Net danguje, kur viskas pamažu pasimiršta, jis ilgiausiai išlieka.

Moteriškumo transformacija ir metamorfozės- štai apie ką L.S. Černiauskaitė gali ir moka rašyti. Ji sugeba suformuluoti ir įvardinti tuos gylius moteriškumo užkaborius.   Rašytoja tam turi įgimtą poetinę nuojautą, nors  tai labiau atsiskleidė  „Kvėpavime į marmurą“.

Man atrodo, kad L.S.Černiauskaitė dar neparašė TOS knygos, kuri jos vardą įrašytų į didžiųjų lietuvių autorių sąrašus. Jos knygų idėjos nuostabios, bet neišplėtotos, tad visos jos knygos lyg kelio paieška. Manau, kad jau surado jį- tai moteriškumas, o dabar metas jai pradėti rašyti TĄ knygą.

Kad ir kaip ten būtų, aš jos gerbėja. 7/10