Tai kas pirmiausia krenta į akis – aktyvumo dydis. Žmonės, kurie nėra itin populiarūs, prie savo įrašų sulaukia geriausiu atveju kelių dešimčių reakcijų ir keliolikos komentarų, staiga pradėjo gauti šimtus komentarų, ir tūkstančius reakcijų.

Ir tos reakcijos yra ne „Like“, bet koks nors juokutis ar piktas veidas. Taip pat ir komentarai – įžeidinėjantys pirmiausia įrašo autorių ir, žinoma, patį LRT.

Patys komentatoriai dažnu atveju yra netikros anketos. Labai akivaizdūs požymiai yra: profilis be nuotraukos, be matomos istorijos, arba paskutiniai kažkokie veiksmai atlikti prieš keletą metų. Realūs žmonės daugiau ką daro su savo profiliais. Bent profilio nuotraukas keičia.

Kitas požymis byloja apie komentatorių neadkvatumą – jie puola atsitiktinius žmones, palaikančius LRT neutralumą, galvodami, kad tai kažkokie LRT žurnalistai, ar darbuotojai, nors taip nėra. O jei ateina kažkas iš tiesų ten dirbantis, bet ne žinomas TV veidas (pvz iš radijo), tada jie aiškina, kad tokio asmens nežino, ir jis yra nieko vertas.

Peršasi išvada, kad jiems LRT tai televizija, ir dar nebent portalas. Apie visus kitus kanalus (radijas, kiti TV kanalai) jie nei matė nei girdėjo. Aišku, čia nebūtinai netikro profilio požymis – dauguma „paprastų piliečių“ irgi taip galvoja.

Ir visa šita ataka skirta būtent tiems „paprastiems“ žmonėms suklaidinti. Kad atrodytų, jog iš tiesų daug žmonių nepatinka LRT, ir kaip jie dirba darbą, ir sukeltų abejonių visuomeninio transliuotojo skaidrumu.

Dabar apie populiariausius LRT metamus kaltinimus…

„Visada buvo ir yra konservatorių asmeninė TV!!!“ Na, dar 2016-aisiais tai buvo labiau LSDP prijaučiantis kanalas. Tuometinis direktorius gi mėgo su jais linksmintis. Ir kodėl gi Laisvės TV įsikūrė? Nes Tapino laidą iš naujo sezono prametė, nes ten kažką ant LSDP užvažiavo. Bet ne apie tai čia. Reikalas tas, kad jei tai būtų „konservatorių asmeninė TV“, dabar Seime neturėtume tokios daugumos. Bet prieš rinkimus ten pastoviai eteryje vaidenosi ir Vatkus, ir Tutkus, ir Žemaitaitis. Pastarasis ir po to gauna daug eterio. Tiesiog jiems patogu ateit paskui pas kokią jabnutienę, ir aiškint, kad LRT juos skriaudžia. Žino, kad jų publika netikrins, nes nežiūri.

„Ten negalima kitokia nuomonė!“ Akivaizdu, kad žmonės neskaito, nežiūri, kas ten pateikiama. Aišku, pirmiausia, ką LRT turi pateikt, tai faktus. O faktams nesvarbi nuomonė. Kai ateina kokie nors sąmokslo teorijų skleidėjai, aiškinantys, kad asilas yra vienaragis, tai aišku, atrodo, kad LRT šališka. Nes asilas vis tik yra asilas. O aiškinantis apie vienaragį ir pats parodo, kad yra durnius. Bet ir durniams ten suteikiamas eteris. Tik jie dažnai patys ten neina, kad galėtų šaukt apie cenzūrą. Žinoma, negalima sakyti, kad visiems leidžiama. Asmenys, savo pasisakymais keliantys grėsmę viešajam interesui, valstybingumui, eterio negaus.

Tiesiog taip jau yra, kad mūsų valstybės viešasis interesas, kad ir kaip tą neigtų NAtnikai, yra priklausymas ES, NATO, žmonių (ypatingai tų, kurie yra silpnesni) teisių paisymas, teisės viršenybė prieš marozišką elgesį. Ir, žinoma, valstybingumo išlaikymas. Užpakalio laižymas agresoriui, kuris yra pareiškęs norą ne tik mus užimti, bet ir sunaikinti, neatitinka mūsų viešojo intereso. Todėl antivalstybiniai veikėjai ir negauna eterio.

Ir paskutinis argumentas, tai „auditas parodė …“.

Ir vat ką jis parodė? Kad yra pažeidimų, ir kad jie pakankamai nesunkiai ištaisomi. Aišku, keista yra kalbant apie pinigų leidimo efektyvumą, rekomenduoti didinti biurokratiją ten, kur ji visai nelogiška. Na, reikia ištransliuoti koncertą iš nacionalinės filharmonijos. Tai pagal rekomendacijas dabar reikia rengti konkursą. Tai reiškia – turi būti keli tiekėjai. Kai tiekėjas tik vienas ir įmanomas – filharmonija. Tai čia apie tuos 89% „pirkimus be konkurso“.

Kitas klausimas – darbuotojų priėmimas. Čia irgi – daugiausia tie priimti, tai jau gerai užsirekomendavę praktikantai ar dirbantys pagal autorinę sutartį. Dabar dėl to, kad konkretus asmuo pagal kompetencijas būtų priimamas, reikės skelbti papildomą konkursą. O tai – išlaidos. Kaip čia taupomi pinigai? Skaidrumo pridės? Nežinau…

Apie turinio pasiekiamumą neįgaliesiems, tai taip – yra kur tobulėt. Aišku, nė viena Lietuvos įstaiga neturi gero savo turinio pritaikymo neįgaliesiems. Tai čia visi turėtų padirbėt.

Bet ką aiškina Maskvaitaitis? Kad „pažeidimų – vežimu vežk“. Jis žino, kad tos ataskaitos jo publika net neatsivers. O jei atsivers – pamatys, kad puslapių ten virš 100, ir neskaitys. Todėl ir galima sakyt, kad „daug pažeidimų“ – kai tiesiog viskas surašyta detaliai, turinio daug, gali aiškint ką nori. Arba dar tai, kad dabartinė LRT direktorė ten tiek pažeidimų padarius, kad valstybės kontrolė jai planavo policiją kviest. Nors per ataskaitos pristatymą buvo akcentuota, kad kreiptis į teisėsaugą nebuvo reikalo.

Jo korumpuotas draugelis Skardžius aiškino kažką apie tai, kad algos mokamos vokeliuose, nes nuo autorinių sutarčių mokesčiai nemokami. Jei kas nors komentaruose pabandydavo paaiškinti, kad vis tik mokami tie mokesčiai – būdavo užblokuotas. O šiaip tai įdomu – kodėl toks asmuo yra audito komiteto (kuris turėtų būti atsakingas už skaidrumą) pirmininkas?

Tiesiog šita kompanija meluoja, nes žino, kad turi garsiai rėkiančių trolių armiją, ir jiems bus atleista. Ir jei kažkas galvoja, kad visas šitas LRT smaugimas skirtas tik tam, kad nuimt Moniką Garbačiauskaitę-Budrienę, tai per tą savo pyktį ant jos nemato elementaraus fakto, kad čia yra siekis statyti savo vadovą, ir taip kontroliuoti turinį, kad juos vėl rinktų. Ne veltui maskvaitaitis su vengrų ministru susitiko – tie patirties šiame reikale turi.

Ir todėl, jei dar kas to nepadarė, pasirašykit peticiją, kuria norima parodyti, kad žmonės su buldozeriu stumiamu LRT užvaldymu nesutinka. Valdantieji, žinoma, ja nusišluostys užpakalį, bet parodyti nesuprantantiems situacijos, bei užsienio publikai, kad mes nenorim pasiduoti, reikia.

https://www.peticijos.lt/visos/87725/peticija-pries-lrt-politini-uzvaldyma

Rašau Jums, norėdamas išreikšti rimtą susirūpinimą dėl siūlomo „Chat Control“ teisės akto(CSAM Regulation), kuris šiuo metu vėl svarstomas Danijai pirmininkaujant ES.

Mane neramina šios problemos:

• Siūlomas „Chat Control“ įstatymas yra precedento neturintis žmogaus teisės į privatumą pažeidimas. Masinis privačių susirašinėjimų stebėjimas nesuderinamas su ES pagrindinių teisių chartijos 7-uoju straipsniu. Nejaugi jūs norite, kad ES žmogaus teisių srityje susilygintų su rusija ar Kinija? Nes atvėrus kelią vieniems žmogaus teisių pažeidimams, greitai atsivers kiti, o kelias atgal bus daug sunkesnis, ar net neįmanomas.
• Susirašinėjimų šifravimo (end-to-end encryption) nulaužimas padarytų visus ES piliečius kibernetinių nusikaltėlių bei autoritarinių režimų taikiniais. Kadangi domiuosi kibersaugumu, tai galiu užtikrinti, kad jei bus palikta galimybė tuo naudotis teisėsaugai, ja naudosis ir piktavaliai. Nėra jokios galimybės to išvengti. Stiprus šifravimas yra būtinas mūsų skaitmeniniam saugumui ir ekonominiam konkurencingumui.
• Techniniai ekspertai ir vaikų apsaugos organizacijos atkreipė dėmesį, kad toks kelias veiksmingai neapsaugos vaikų, tačiau sukels masinius privatumo pažeidimus. Taip pat žmonės ieškos nelegalių privataus bendravimo būdų, kad sukels dar daugiau problemų. Vietoje to mums reikia tikslinių, įrodymais pagrįstų sprendimų. Pavyzdžiui – edukuoti vaikus, kaip jiems atpažinti netinkamą elgesį, ir kur kreiptis pagalbos.
• Demokratinės institucijos šį pasiūlymą ne kartą atmetė arba stabdė: Europos Parlamentas balsavo prieš masinį stebėjimą, o Taryba daugiau nei dvejus metus nesugebėjo gauti daugumos pritarimo. Tačiau šis siūlymas, kurio pavydėtų bet kuris autoritarinis režimas, vis grįžta. Kodėl?
• Dirbtiniu intelektu pagrįsta turinio analizė sukuria daugybę klaidingai teigiamų rezultatų, todėl gali būti kriminalizuojamos paprastos šeimos nuotraukos ir pokalbiai. Techninis įgyvendinimas yra iš esmės ydingas ir nepatikimas – jis kiekvieną pilietį paverstų potencialiu nusikaltėliu, bei be reikalo apkrautų teisėsaugos institucijas.
• Šis teisės aktas pakenktų ES skaitmeninei ekonomikai, regionas taptų nepatrauklus technologijų įmonėms ir pakenktų mūsų konkurencingumui. Palyginus su regionais, kurie gina skaitmenines teises ir inovacijas, taptume dar viena diktatūra.

Raginu Jus:

• Balsuoti prieš bet kokį pasiūlymą, kuris įpareigoja masinį privačių pranešimų stebėjimą.
• Apsaugoti visapusišką šifravimą ir skaitmeninio privatumo teises.
• Remti tikslinius, įrodymais pagrįstus vaikų apsaugos metodus.
• Užtikrinti tinkamą demokratišką šio teisės akto kontrolę.

Dabartinis pasiūlymas neapsaugotų vaikų bei jų teisių ir sukurtų pavojingą skaitmeninio stebėjimo precedentą ES. Pradžioje tai gali būti potencialių nusikaltėlių ieškojimas, bet greitai pavirstų įrankiu skirtu susidoroti su žurnalistais, politiniais oponentais, bet kuriais kitais „nepatogiais“ piliečiais. Ir net Jūs nebūtumėte apsaugoti nuo to. Nes nors išimtis Jums ir būtų taikoma, bet pasibaigus kadencijai galite atsidurti kitoje barikadų pusėje.

Dėkoju už dėmesį, ir tikiuosi, kad atkreipsite dėmesį į šią problemą. Bet jei vis tik norite įvesti visuotinį stebėjimą, nedarykite išimčių niekam – net sau.

Pagarbiai,
Vytautas Butėnas

Adresatai, kuriems reiktų siųsti:

vytenispovilas.andriukaitis@europarl.europa.eu, petras.austrevicius@europarl.europa.eu, vilija.blinkeviciute@europarl.europa.eu, petras.grazulis@europarl.europa.eu, rasa.jukneviciene@europarl.europa.eu, liudas.mazylis@europarl.europa.eu, paulius.saudargas@europarl.europa.eu, virginijus.sinkevicius@europarl.europa.eu, waldemar.tomaszewski@europarl.europa.eu, aurelijus.veryga@europarl.europa.eu, dainius.zalimas@europarl.europa.eu

https://www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/STUD/2023/740248/EPRS_STU(2023)740248_EN.pdf

Nors šis pasiūlymas ir skamba kaip turintis spręsti vaikų išnaudojimo problemą, jis to nepadaro, ir tuo pačiu sukelia daugiau problemų.

Šis pasiūlymas ruoštas už uždarų durų, nesitariant nei su visuomene, nei su kibersaugumo, nei su žmogaus teisių specialistais. Tai prieštarauja atviros Europos vertybėms.

Įgalinamas visuotinis ir visapusiškas piliečių sekimas. Kompiuterių programose, telefonų aplikacijose (tame tarpe teksto, vaizdo bendravimo programėlėse), kurios naudoja saugų šifravimą (end-to-end encryption). Toks pasiūlymas prieštarauja tiek jau seniai Europoje galiojančiam BDAR, tiek žmogaus teisėms (European human rights court says no to weakened encryption • The Register).

Suteikiant galimybę visuotinai iššifruoti ir matyti pokalbius tretiesiems asmenims, net jei tai yra teisėsauga, tuo naudosis ir piktavaliai asmenys. Saugumo situacija pasaulyje rodo, kad taip tikrai nutiks, ir tų pačių vaikų duomenys greitai pasklis “tamsiajame internete”. Taip pat asmenys iš autokratinių režimų, pasisakantys prieš savo valdžios politiką, taps lengvu taikiniu tų šalių saugumo tarnyboms.

Daugiasluoksnis, maksimaliai šiuolaikinius skaičiavimo pajėgumus išnaudojantis, nepriklausomų ekspertų audituojamas, bekompromisis šifravimas yra elektroninio saugumo pamatas. Bet kokios „galinės durys“ ir kitoks šifravimo kompromitavimas, nesvarbu kokiais kilniais tikslais prisidengiant, kelia grėsmę asmenų saugumui, finansų, gamybos, medicinos, kritinės infrastruktūros ir kitiems sektoriams, kuriuose technologijų taikymas yra egzistencijos klausimas.

Verslai, kreipiantys dėmesį į piliečių saugumą ir privatumą, trauksis iš Europos, nes negalės užtikrinti savo klientų saugumo.

Daugiau apie šią direktyvą, ir kodėl ji bloga, galite paskaityti ir čia:

https://cdt.org/wp-content/uploads/2024/06/May-2024-CDT-Europe-Feedback-on-the-Belgian-Presidencys-compromise-on-the-Regulation-on-Child-Sexual-Abuse-Material.pdf

Arba čia:

Neleiskite savo piliečiams nukentėti – nepritarkite pasiūlymui dėl sekimo įstatymo įgyvendinimo.

Šį tekstą galite siųsti europarlamentarams, kurių adresus rasite čia: https://vilnius.europarl.europa.eu/lt/meps
Bei URM atstovybei prie Europos Sąjungos: https://eu.mfa.lt/eurep/en/

Kai pradeda eiti kalba apie piratavimą, visada prabrėžiama, kokią žalą tai atneša kūrėjams. Ir viskas. Apie jokias kitas pasekmes praktiškai neužsimenama. Bet jų yra daugiau. Norėčiau aptarti čia ne tik piratavimą, kai kūriniai nukopijuojami, platinami, autoriams už tai nemokant, bet ir kitas turinio vagystės formas. Konkrečiai semplavimą bei dirbtinio intelekto apmokymą. Yra ir daugiau, bet bent apie šituos dalykus kažką galiu pasakyt.

Pradėsiu vis tik nuo piratavimo.

Kas gi tas piratavimas? Bendriausia prasme, tai autorinėmis teisėmis apsaugoto kūrinio platinimas ir įsigijimas būdais, nenumatytais autoriaus (ar leidėjo). Taip pat piratavimas reiškia, kad nors tai nebūtinai kūrinį gauni nemokamai (kartais ir už pinigus), autorius iš to negauna nė kiek.

Visiems žinomos tos baisiosios piratavimo pasekmės: kūrėjai negauna pinigų, todėl daro arba mažiau, arba nekokybiškai. Programinės įrangos (tame tarpe ir žaidimų) piratavimas irgi atneša mažiau kokybiškus produktus, įmonės užsidaro, produkcija nebepalaikoma.

Blogai? Taip. Bet…

Yra piratavimo pasekmės, kurias autorių gynėjai nutyli. Gal nežino, gal tyčia slepia.

Pramoginio turinio (muzikos, TV, filmų, žaidimų) piratavimas padeda išugdyti skonį. To pasekoje piratai, atsiradus galimybei, pradeda vartoti daugiau legalaus turinio. Tiesa, nežinau, kaip dabar, kai vyrauja transliavimo servisai, ir tūlas vartotojas savo kompiuteryje ar telefone neturi jokių failų. Bet anksčiau pavyzdžiui su muzika tai būdavo kaip – kažką išgirdai, patiko, ieškai kur parsisiųst (mano paauglystės laikais – įsirašyt į kasetę), beieškodamas surandi kitų panašių atlikėjų, giminingų stilių… Randi būdų, kaip pirkti legalius leidinius, nes gal tas patinkantis atlikėjas nėra kažkoks labai didelis, todėl manai, kad reikia jį palaikyti. Ir tada sužinai, kad kažkur netoli koncertas vyks. Perki bilietą, nes jau gali, ir vyksti klausyt gyvai, perki atributiką.

Su filmų piratavimų, tai galiu atskirą pavyzdį pateikti. „Videokaukas“. Faktas, kad daug žmonių susidomėjo fantastika, nes Rolandas Maskoliūnas su ja supažindindavo, po to rodydavo filmą. Taip pat ne paslaptis, kad didelė dalis tų filmų buvo nupiratauti. Netgi originalioje vinjetėje matydavosi, berods, E.T. vaizdas su vokiško TV kanalo RTL logotipu. Galbūt paskui kažkas už tas transliacijas sumokėjo, bet įsigyta buvo tikrai ne legaliais būdais.

Ar žinote, kad jei ne natų piratavimas, greičiausiai neegzistuotų toks dalykas kaip „džiazo standartai“. Kas tai yra? Tai kai kažkokios dainos savaip perdainuojamos įvairių atlikėjų. O kaip tie standartai atsirado? Kažkas nelegaliai persirašė natas, pergrojo savaip. Tai padarė kiti. Autoriai nieko negalėjo padaryt – tada autorių teisės tik žengė pirmuosius žingsnius. O ir šiaip – originalios autorystės niekas nesisavino. Be standartų džiazas būtų ne toks, koks jis yra dabar. Greičiausiai nereikšmingas nišinis žanras. Taigi, galima drąsiai teigti, kad džiazas suklestėjo piratavimo dėka. Įdomus faktas – naujų džiazo standartų dabar praktiškai nebeatsiranda – visi labai saugo savo kūrybą, ir už kiekvieną pagrojimą ir interpretaciją reikalauja pinigų. Tai kiti geriau nerizikuoja.

Kitas panašus atvejis – DJ kultūra. Nuo ko tai prasidėjo? Nuo vakarėlių namuose, kažkur nelegaliai. Gal kūriniai, kuriuos grojo DJ’ai ir buvo įsigyti legaliai, bet juk kūrinio platinimas neapibrėžtam skaičiui žmonių – piratavimas. O juk groji dainas vakarėlyje, kur neaišku, kiek žmonių. Taigi – piratavimas. Ar tie, kurie nuo to pradėjo mokėjo už dainų grojimą? Tikrai ne. Bet dabar DJ’ai yra tokie pat mėgstami, kaip ir atlikėjai. Ar tai būtų išsivystę, jei prie kiekvieno vakarėlio būtų stovėjęs vadybininkas, skaičiavęs grojamus kūrinius, ir po to išrašinėjęs sąskaitas? Nemanau.

Programinės įrangos piratavimas – dar kita kategorija, turinti stebėtinai teigiamą rezultatą.

Kiek IT specialistų užaugo naudodami nelegalius Windows? Visi turėjo CD su markeriu užrašytu kodu. Ir kiekvienas mokėsi instaliuoti bei naudotis būtent su nelegalia OS. Daugybė dizainerių išmoko dirbti naudodami nelegalius Adobe produktus. Daugelis paprastų mirtingųjų turėdavo nelegalų Photoshopą, net jei jam reikia tik truputį pataisyt nuotrauką – užduoti, kuriai nemokamo ir legalsu GIMP pilnai užtenka. Bet vat „šitas geriausias“, ir reikėjo. Kodėl MS Office yra visuotinai priimtinas standartas? Nes beveik visi kompiuteriuose turėjo nelegalią versiją. Nebūtų įmanoma šitų dalykų nusipirataut – jie garantuotai nebūtų tokie paplitę. Ir programinės įrangos gamintojai tai žino. Dabar, kai bendra ekonominė situacija pasaulyje yra pakankamai gera, atsirado būdų, kaip piratavimą apsunkinti efektyviai, ir žmonės perka.

Kitas dalykas, kuris kartais priskiriamas turinio vagystei – semplavimas.

Kas tai yra? Paimama trumpa kūrinio (dažniausiai – muzikinio) dalis, ir panaudojama naujame kūrinyje. Kai kada iškarpa pakeičiama, kai kada ne. Tačiau legalus semplavimas nėra toks paprastas dalykas – turi gauti leidimą iš originalo autorių, atlikėjų, leidėjų. Tada dar susimokėti tiek, kiek jie užsinorės. Dėl to saugiau pirkti iš anksto paruoštus rinkinius. Ramiau, bet originalumo mažiau, nes kiti irgi turi tuos pačius rinkinius. O štai kai pats iškerpi, sukapoji, padarai kažką visai naujo – tai įdomiau, bet gali paskui kainuoti brangiai…

Panašu, kad anksčiau į semplų naudojimą nebuvo žiūrima rimtai. Abejoju, ar visi muzikos žanrai būtų taip lengvai susikūrę, jei dėl kiekvienos iškarpos būtų taip griežtai žiūrima, kaip dabar. Juk realiai iš VIENO semplo (legendinio „Amen break“) susikūrė: jungle, drum’n’bass, big-beat, didelė dalis hip-hopo. Ir jo atlikėjas iš to negavo nė cento. Liūdna, tačiau vat tokia vagystė turėjo štai kokią įtaką.

O dabar apie turinio vagystę, kuri pristatoma kaip geras dalykas, progreso variklis, ir viso pasaulio išsigelbėjimas – „Dirbtinio Intelekto“(DI) mokymas. Kitaip vadinamas „Machine Learning“.

Kas nežino (nors tokių nedaug), tai tam, kad „Dirbtinis intelektas“ (joks jis ne intelektas, tiesą sakant) pateiktų kažkokius rezultatus, jį reikia „apmokyti“ – suteikti duomenų, kuriuos analizuodamas jis po to pateiks rezultatus į užklausas.

Tai štai – duomenys DI pateikiami visokie: tekstas, paveikslėliai, muzika, video. Ir net patys DI vystytojai pripažįsta, kad tą turinį jie vagia. Tačiau tuo pačiu tai pateikia kaip teigiamą dalyką – juk jei nevogtų, negalėtų treniruoti savo algoritmų, taip generuodami sau pinigus. Na, ir „progresas“ kažkur nuolat įmaišomas. Tačiau Holivudas, nuolat verkiantis dėl piratų, nelabai priešinasi šitoms vagystėms. Kodėl? Nes, ko gero, tikisi panaudoti, pavyzdžiui, mirusių aktorių „atgaivinimui“, arba naujų generavimui. Ir visa tai vyksta vagiant turinį.

Tačiau tie realistiški vaizdai, garsai, tekstai turi didelį potencialą būti panaudoti visokioms apgavystėms. Kuo toliau, tuo sunkiau bus įrodyti, kad koks politikas vieno ar kito dalyko nepasakė, arba kad skambinantis, ir sakantis „mama, papuoliau į avariją“, iš tiesų nėra tavo sūnus. O ir šiaip… Jau yra kelios bylos, kai žiniasklaidos atstovai skundžiasi, kad jų straipsniai buvo panaudoti DI treniravimui (berods, OpenAI), su jais nesuderinus.

Manau, kad greitu metu bus sukurti DI reguliavimo mechanizmai. Juk ir su turinio pasiekiamumu yra išimčių, kai siųstis tai iš kažkur yra legalu. Žinoma, bus šalių, kurios tokio reguliavimo neįves, o įvedusius vadins „atsiliekančiais nuo progreso“. Bet nereguliuojamas DI gali turėti žymiai blogesnių pasekmių, nei „atsilikimas nuo progreso“. Ir tai ne robotų apokalipsė…

Aš, kaip žinia, jau galiu skaitytis prie vyresnės kartos ITšnykų, kurie su didele dalimi programų, filmų ir muzikos susipažino ne visai legaliais būdais. Nelabai buvo kitaip. Dabar gi legalių prieinamų būdų daug, ir aš pats jau neatsimenu, kada kažką pasiėmiau neteisėtais būdais. O vaikas gauna, ko jam reikia net nežinodamas, kad galima pirataut. Bet ne apie mane čia. Apie tą kampaniją.

Man kažkodėl atrodo, kad antipiratai net stengiasi atrodyti nekompetentingi. Tai jiems vadovauja narkodileris, tai skaičius traukia iš oro, pripaišydami nulių kur jų nėra. Dabar gi… Gal pavardinsiu.

Pirmiausia, kai išgirdau per radiją reklamą, buvo ten frazė „daugiau informacijos adresu …“. Neatsiminiau tiksliai, bet lyg ir su pavadinimus susiję. Na, tai pamėginau visokias variacijas su žodžiais „neauginkime“ „piratų“ ir .lt galūne. Nieko. Pabandžiau gūglinti – randa straipsnius visuose didžiuosiuose portaluose, bet pačios kampanijos puslapio nėra. O ir tuose straipsniuose adreso nėra. Tik po kelių dienų per kažkur atradau, kad reikėjo žiūrėti .com. Kampanija Lietuvoje, skirta lietuviams, nelietuvišku domenu. Labai „intuityvu“.

Toliau – pats puslapis. Headeris nesutvarkytas – vietoje pavadinimo rašo tiesiog „Home“. Sėkmės su SEO… Dizainas nušokęs – elementai lipa vienas ant kito, vietomis net skaityt sudėtinga. Paveikslėliai parinkti iš Wix (kur ir padarytas puslapis) paveikslėlių banko, ir bent jau man niekaip nesisieja su kampanijos tema. Nebent ten kažkokia labai gili potekstė. Toks jausmas, kad arba ten darė koks moksleivis norintis pabandyti, kaip jam gausis, arba organizatoriai dar pilnai nebaigė puslapio, bet kampaniją jau paleido. Abiem atvejais tai rodytų jų nekompetenciją.

Pats puslapio turinys prašosi atskiros pastraipos…

Tikėjausi, kad bus informacijos, kokiais legaliais servisais galima naudotis Lietuvoje. Ką daryti jei norisi turinio, kurio tiekėjai pasistengė, kad pas mus jis būtų nepasiekiamas. Nieko to nėra. Yra tik eilinis paverkšlenimas, kiek daug lietuviai piratauja (nesigilinant į priežastis), ir keli labai abstraktūs patarimai: duokit vaikams pinigų turiniui, leiskit į teatrą, nepirataukit patys, auklėkit. Šituos dalykus aš ir be atskiros kampanijos žinau. O juk galėjo susitarti su turinio tiekėjais, duoti nuorodų, pasidalinti patarimais, kaip sukurti profilius vaikams. Dar už reklamą visokie Go3 ir Telia būtų primokėję. Nebūtų reikėję visko iš kultūros tarybos prašyt. Bet kaip visada – nieko naujo, nieko naudingo, nieko įdomaus. Tik lozungai.

O ir pats kampanijos turinys… Sukurti trys personažai – vaikai. Jiems duotos pravardės pagal tai, ką jie siunčiasi. Ir tiems personažams sukurti plakatai ir radijo reklamos (gal ir daugiau kas yra, bet nemačiau). Kampanija turėtų būti skirta tėvams, kad suteiktų vaikams galimybių, bet taikiniais pasirinkti vaikai. Labai profesionalu.

Tai, kiek pinigų buvo skirta šitai kampanijai iš kultūros tarybos, tai manau, kad tikrai galėjo būti panaudota kūrybiškiau ir efektyviau. Bet turim, ką turim dabar.

Kažin, ar kada nors sukurs kas kampaniją, kuri kalbės apie piratavimo priežastis, pasekmes ne tik iš vienos pusės, naujos kartos intelektinio turinio vagystes(tikrai ne visi duomenys, kuriais „treniruojasi“ dirbtinis intelektas, yra legaliai paimti), ir kaip iš tiesų spręsti problemą?

Kodėl išvis to reikia? Pirmiausia, tai kad būtų nors kiek tų įrašų šitame tinkaraštyje. Nors paskuriniai įrašai buvo labiau orientuoti į Linux ir atvirą kodą, bet tai vis dar yra asmeninis tinklaraštis, ir galiu rašyti ką noriu. Vistiek niekas neskaito

Galiu pasakyti, kad 2023-ieji metai buvo pilni įvykių. Globalius tai žino visi. Bet ir asmeniniame gyvenime yra apie ką papasakot.

Metų pradžioje pagaliau pakeičiau automobilį. Mažesnis, naujesnis, komfortiškesnis. Norėčiau sakyt taupesnis, bet nuo dyzelio perėjus prie benzino sunku vertint, nes pastarieji varikliai vistiek daugiau ima. Bet pagal visus standartus – ekologiškesnis.

Kitas svarbus pokytis – šuo. Sūnus jau kurį laiką sakė, kad reiktų mums šuns. Turime katiną, bet tas nėra itin draugiškas, o vaikui to reiktų. Ilgai galvojome, kokios veislės norėtume, domėjomės, rinkom kriterijus. Galiausiai nuėjom visi į šunų parodą, jau žinodami kokias veisles norim pamatyt. Ir kai vienas korgis draugiškai leidosi paglostomas, žmona su vaiku susilydė… Tai ir turim Čiką – valų korgį pembruką. Panelė su savo nuomone, reikli, bet tuo pačiu nesvietiškai meili ir smagi. Pirmą pusmetį ji mums buvo stipriai išmušusi dienos ritmą – keltis tekdavo ir 4-ą ryte, bet dabar dar geriau, nei buvo – einam miegoti pakankamai anksti, todėl išmiegam normaliai. Jei ką nors domina, galiu pasakyti veislyną (ar net porą), kur galima tokių fainų šuniukų gauti.

Kitas pakankamai svarbus pokytis – profesinėje srityje. Po truputį keičiu kryptį į žaidimų kūrimą. Klasiokas pasiūlė prisijungti, jis turi minčių, šiek tiek resursų, tai kodėl gi ne? Senojo darbo pilnai nepalikau, bet ten veiklos sumažėjo pakankamai radikaliai. Dabar vis dar bandau įsisavinti Unity variklį – su juo dirbt pradėta buvo dar iki man prisijungiant. Ir sprendimas aiškus, nes dirbt prie žaidimo pradėjo ne programuotojai, o ten mokslų, pavyzdžių yra gal daugiausiai. Ir man neblogai šiek tiek smegenis pramankštint. Kol kas vis dar yra kažkoks kaltės jausmas, kai kelias dienas bandai tiesiog išsiaiškint, kaip kažką padaryt, o po to dar kelias dienas tai bandai padaryt. Su interneto sistemom, tai kai žinai ką reikia daryt ir kaip, tai tiesiog imi ir padarai. O čia tokio tempo vis dar nėra

Su socialiniais tinklais įvyko šiokių tokių pokyčių. Jau kurį laiką flirtavau su mastodon tinklu, o kai šiemet po muskovskio nesąmonių į ten daugiau lietuvių persikraustė, tai beveik nebeliko priežasčių naudotis X (anksčiau žinomas kaip Twitter). Kurį laiką dar užsukdavau, bet metų gale paspaudžiau „deactivate“. Dar liko savaitė, kol galiu grįžti, bet kažkaip nėra poreikio. Su snukiaknyge reikalai kitokie. Ten paskyrą dar laikau, nes ir susisiekt su žmonėm per messengerį patogiau, ir dar „Autisto tėtį“ vis dar rašom. Bet asmeninė siena atrodo tragiškai – daugiau reklamų, nei aktualaus turinio…

Ai – dar metų pradžioje atsikračiau Vilniaus rokiškėnų pirmininko pozicijos – vistiek nieko gero ten nenuveikiau, tai geriau jau man tos pozicijos neužimt.

O šiaip tai, kas nor truputį seka mane tame pačiame mastodon tinkle, tai šiek tiek nutuokia, koks tas mano gyvenimas yra – ką noriu viešint, tą paskelbiu, ko ne – ir tinklaraštyje nerašysiu

Pabaigai – palinkėjimas 2024-iesiems. Sako, kad yra kinietiškas prakeikimas „linkiu gyventi įdomiu metu“. Tai kažkas pasistengė, ir dabar taip įdomu, kad eina velniop. Todėl linkiu nuobodžių metų.

Taigi – Linux tai NE Windows ar MacOS, todėl norėčiau dar kartą priminti pagrindinius dalykus, kuriuos įsisavinus perėjimas prie Linux nebus toks skausmingas.

Programų diegimas

Atėję iš Windows žmonės būna pratę susirasti kažkur instaliacinį failą, jį parsisiųsti, pasidėti ant darbastalio, įdiegti… Minėtas kolega man netgi pasakė, kad tai yra labai tvarkinga sistema. Sirtingai nuo Linux, kur kai kažką parsisiunti, neaišku, kaip instaliuot, kaip paskui paleist…

Tik vat kad absoliučiai daugumoj atvejų Linux distribucijose kažkokių instaliacinių failų siųstis nereikia. Beveik viskas, išskyrus kai kurias specifines programas, ar konkrečias versijas, būna repozitorijose. Ir jei dirbama su asmeniniam kompiuteriui skirta distribucija (ne serveriams skirta), tai beveik viską galima diegti iš grafinės aplinkos(visokių „app store’ų“). Ir nereikia jokios komandinės eilutės, kuri yra tiek Linux stiprybė(su ja galima padaryti viską), tiek patyčių objektas(„jums ten viską reikia daryt per komandas“). O jau kompiliuoti reikia itin išimtinais atvejais, ir tai tik jei labai jau iš bėdos prisireikė…

Tiesą sakant, ir Windows dabar turi programėlių krautuvę. Tik ar ji itin stipriai naudojama – nežinau… Bet Linux tai turėjo „before it was cool“.

Tad šiuo atveju svarbu atsiminti – kai reikia kažkokios programos, pirmiausia reiktų ieškoti jos pačios distribucijos saugyklose, ir tik po to kreiptis į google.

Failų sistema

Pirmiausia, tai Linux neturi įprastų C, D ir kitų diskų. Čia struktūra visai kitokia, ir paprastam žmogui ne taip paprastai skaitoma. Viskas yra šakniniame kataloge „/“, o ten jau pagal sistemos poreikius kažkur logai, kažkur galimi prijungti įrenginiai…

Windows OS tai pagal katalogų pavadinimus gali įtarti, kas kur yra. Linux – reikia žinoti. Bet moderniose Linux distribucijose svarbiausia yra, kas yra vartotojo namų („home“) kataloge. Visur kitur ne taip ir lengva nusigaut.

Teisės

Aš nesiplėsiu į temą, ar Linux saugesnis už Windows. Tiesiog toks paprastas dalykas – jei nori daryt veiksmą, kuris turi įtakos visai sistemai, Linux paprašys vartotojo, galinčio atlikti tokius veiksmus, slaptažodžio. Windows parodys pranešimą su klausimu „taip ar ne?“ Tas slaptažodžio prašymas gali užknisti, bet tai vistiek yra papildomas barjeras, kad vartotojai nesąmonių nepridarytų. Aišku, talentingiems vartotojams tai ne kliūtis.

Vartotojo aplinka

Linux turi gyvą velnią darbastalio aplinkų. Ir pasikeisti iš vienos į kitą, jei kas nepatinka, nėra labai sudėtinga. Dalis jų panašios į Windows, dalis į MacOS, dalis eina savo keliu. Pasirinkus kurią nors iš pastarųjų, reikia priprasti ir prie kitokio darbo stiliaus. Aš ilgai naudoju GNOME, ir man jau nenatūralu kažkoks „start meniu“ ekrano apačioje, kur ieškai kažko programų sąraše. Kiti išvis – dirba beveik vien klaviatūra, nors tikrai ne terminale sėdi. Esmė – tau pačiam tenka atrasti savo darbo stilių, nelabai kas tau gali jo primesti.

Konsolė/Terminalas

Kaip jau minėjau – terminalas yra Linux ir stiprybė, ir patyčių objektas. Kai kas dar iki šiol galvoja, kad ten viską reikia daryt rašant komandas. Tačiau iš tiesų tai paprastam vartotojui ne tiek daug ir gali tekti su juo susidurti – kai dalykai veikia, jie veikia ir iš grafinės aplinkos. Bet tuo pačiu reikia suprasti kad terminalas Linux yra galingas dalykas, ir atsiradus problemoms, gali tekti jį įsijungti. Ypač radus sprendimus internete. Beje – visokios instrukcijos dažnai rašomos komandomis todėl, kad jos universalesnės: kažką padaryti per darbastalio aplinką Ubuntu, Zorin OS, Mint bus visiškai skirtingi veiksmai. Tuo tarpu komandos visose šiose distribucijose bus praktiškai vienodos.

Išvada

Linux tai NE Windows ir NE MacOS. Ir tai reikia suprasti prieš pradėdant juo naudotis. To nepadarius bus „niekas čia neveikia!“. „Neveikia“, nes tikiesi kitokio veikimo, nei kitur. Idealus variantas, jei yra šalia žmogus, kuris jau turi naudojimosi patirties, ir gali nukriepti tinkama linkme. Nes pradėjus ieškoti ir nuklydus ne ten, gal rasti patarimų kad neveikiant NVIDIA vaizdo plokštei reikia perkompiliuot branduolį. Nes gi kažkada žmonės taip darė…

Pirmiausia – kas gi tas Kali Linux? Tai Debian pagrindu kuriama distribucija, skirta IT saugumo specialistams (ir hakeriams). Angliškas terminas yra „pentesting“(kas reiškia „penetration testing“) – tiesiog visaip kaip bandoma surasti testuojamos (puolamos) sitemos silpnąsias vietas. Tai štai šioje distribucijoje tiesiog iškart įdiegti šiam darbui reikalingi įrankiai.

Linux pasaulyje nėra neįprasta turėti distribuciją, kurioje jau įdiegti įrankiai atlikti kažkokiai užduočiai. Pvz Ubuntu Studio skirta turinio kūrėjams, Drauger OS – žaidimams. Taip ir su Kali Linux – tai tiesiog OS, su patogiai surinktais įrankiais.

Problema yra tame, kad žmonės, niekada gyvenime nedirbę su Linux, nelabai įsivaizduojantys, kuo jis skiriasi nuo Windows, ateina į linuxistų forumą, ir užduoda maždaug tokį klausimą: „kaip instaliuoti Kali Linux?“ Jei užduodi tokį klausimą, šitas įrankis tikrai ne tau. Arba neseniai mačiau dar geresnį klausimą – „kaip pašalinti visą šitą bloatware’ą?“ Turėjo omenyje būtent tuos įrankius, dėl kurių žmonės ir renkasi Kali.

Spėju, nemažai tokių žmonių pamatė kokiame nors seriale (greičiausiai Mr. Robot), kad tenykštis hakeris naudoja Kali Linux, ir jau galvoja, kad užtenka suinstaliuoti, ir jis automatiškai galės pentagoną nulaužt…

Čia taip pat, kaip nemokant vairuoti automobilio tikiesi, kad lenksi Povilą Vanagą vos tik nusipirkęs lenktyninį automobilį. Iš tiesų lenktyniaut turėtum tik jau tikrai neblogai vairuodamas, ir taip pat savo lenktyninio automobilio neturėtum naudoti važinėt kasdien į darbą ar parduotuvę – jis ne tam skirtas.

Taip ir Kali Linux – gali užkraut kompiuterį iš USB, ar virtualios mašinos, ten iškart bus įrankiai, ir galėsi apsimest kietu hakeriu. Bet instaliuot, ir naudot kasdien… Ne pati geriausia mintis.

Pirmiausia todėl, kad Kali paremta Debian unstable. Ką reiškia unstable? Kad bus kažkokių nesąmonių, su kuriom turėsi aiškintis. O kadangi esi naujokas – po poros bandymų mesi viską, ir pasakysi „Linux – šūdas!“. Ne Kali, bet Linux apskritai. Ir tik dėl to, kad pasirinktai netinkamą distribuciją.

Kitas svarbus dalykas – Kali turi ribotą repozitorijų skaičių, kas reiškia, kad ir programinės įrangos pasirinkimas bus mažesnis.

Toliau… Bent jau anksčiau (skaičiau, kad neseniai tai pasikeitė) Kali pagrindinis vartotojas buvo root. Tai nėra saugu (pvz. gali ištrinti visą diską, ir niekas neperklaus keletą kartų, ar tikrai to nori). Ypač naujokams. Dauguma distribucijų netgi atsisako root vartotojo, kuriamo instaliuojant OS, o sukuria silpnesnį vartotoją, kuris gali gauti root teises tik atlikęs papildomus veiksmus.

Kali taip pat negarantuoja anonimiškumo. Kai kitos „hakeriškos“ distribucijos suteikia galimybe naršyti per Tor, Kali reikia tam papildomų žingsnių.

Ir dar vienas aspektas – iš populiariausių į saugumo specialistus orientuotų disribucijų (Kali Linux, Parrot OS, BlackArch) būtent Kali turi didžiausius sisteminius reikalavimus.

Taigi, jei vis tik nori tapti 1337 H4X0R (ar kaip ten rašo jaunimas), tai griebti kažkokią „hakerišką“ distribuciją, kurią matei seriale, ir instaliuoti, nežinant, kaip tai daryti – visi ne opcija. Yra daug kitų dalykų, kuriuos pirma erikia išmokti ir suprasti.

Ir dar – visus tuos Kali Linux įrankius gali įsidiegti bet kurioje Linux distribucijoje.

Windows vartotojų bendruomene vadinti neišeina, nes jie yra praktiškai visuomenė – naudoja beveik visi, kažkiek tarpusavy pasipyksta, bet kažkokio bendrumo tarp jų nėra. Na, kartais dėl bendro priešo randa bendrą kalbą.

MacOS, o tiksliau – Apple, vartotojus galima vadinti atskira religija. Jie garbina savo kompanijos sprendimus ir gaminius taip, kad retas katalikas galėtų pasižymėt tokiu uolumu. Tai yra technika, tai neturi būti kulto objektas, bet kažkodėl yra.

O štai Linux vartotojai – bendruomenė. Šiaip, priklausymas kažkokiai bendruomenei turi savo privalumų. Pavyzdžiui, kreiptis pagalbos į senbūvius, ir jos sulaukti. Ir iš Linux vartotojų bendruomenės viso to galima sulaukti. Bet…

Ne kartą yra nuskambėję pastebėjimai, kad šita bendruomenė yra „toksiška“, atstumianti. Kodėl?

Pirmiausia yra elitistai. Jie kažkodėl galvoja, kad viena ar kita distribucija (ta, kurią naudoja būtent jie patys) yra geresnė už kitas, ir tų kitų vartotojai yra kažkokie netikėliai. Debian vartotojai iš aukšto žiūri į Ubuntu (ir jos šeimos) vartotojus. Arch vartotojai žiūri iš aukšto į Debian, Fedora, ir kitų vartotojams draugiškų distribucijų naudotojus. Gentoo – į visus, kurie nekompiliuoja patys savo branduolio. O jau Linux from scratch… Na, jų nėra labai daug, tai nelabai ir girdisi Tokie, atsiradus naujokui, klausiančiam paprastų klausimų kaip „kaip Ubuntu padaryti tą ar aną“, būtinai pradės aiškinti, kad Ubuntu – lochams, ir reikia naudoti <įterpti jų naudojamos distribucijos pavadinimą>. Ir naujus vartotojus tai savaime aišku veikia ne itin maloniai.

Tada yra puristai. Čia tie, kuriems viskas turi būti atviro kodo, FSF (free software foundation) patvirtinta, „etiška“ ir t.t. Jei prie tokių užsiminsi, kad turi problemų pvz su word dokumentais, gali gauti tiradą apie tai, kad čia yra uždaras formatas, jo naudot nereiktų ir t.t. Neduok dieve, jei paklausi, ką daryt, kai Steam neveikia… Tokia publika tiesiog elementariai užknisa.

Kita kategorija – visažiniai. Jie gal būtų ir normalūs, bet nesupranta tokio dalyko, kad ne visada viskas yra aišku. Kreipiantis į juo patarimo gali gaut atsakymą „pasikoreguot mano.conf failą ir veiks“. O KUR tas „mano.conf“ yra – nė žodžiu neužsimins. Naujokams (ir net kažkiek patyrusiems) tokie dalykai nelabai padeda.

Na, ir lieka tiesiog snobai. Realiai anksčiau minėtas grupes dažnai galima priskirti šitiems. Bet būna ir tiesiog didžiuojasi niekais: „tu susikonfigūravai savo darbastalį taip? Fe… Aš kiečiau pasidariau!“, „tau reikia GUI kad padaryt šitą dalyką? Aš naudoju terminalą!“ Ir panašiai. Jaučiasi kažkokie viršesni vien dėl to, kad naudoja Linux seniau, nei kai kurie kiti. Irgi, pripažinkim, nėra ta publika, kuri ilgai išlaikytų naujokus Linux tarpe.

Kaip ir visada – šitie tipai persipina tarpusavyje, yra nukrypimų, bet bendrą vaizdą galima įsivaizduoti. Nors atrodytų, kad nereikia kreipti dėmesio į heiterius, bet kai bendruomenė nėra didelė, tokie individai matosi ryškiau. Ir jie atbaido nuo priklausymo tai bendruomenei.

Taip kad ne vien klaidos, nepatogus naudojimas yra Linux populiarumo trūkumo priežastis. Bendruomenė – taip pat.

Pirmiausia tai viena ar kita forma Linux jau dominuoja visur, išskyrus asmeninius kompiuterius. Serveriai, superkompiuteriai, telefonai, išmanieji prietaisai dažniausiai veikia kokio nors Linux dėka. Tuo tarpu asmeniniuose (įskaitant tuos, kuriuos suteikia darbovietės) kompiuteriuose karaliauja Windows. Na, jei dirbi IT, tai dar didelė tikimybė, kad turi kažkokį Apple produktą.

Ir Linux fanai vis svajoja, kada bus taip, kad jų mylima OS užims didesnę dalį šioje rinkoje. Ir jie turi argumentų, kodėl Linux turėtų būti labiau paplitęs. Dažniausiai tie argumentai (kaina, laisvė, ir t.t.) būna atmetami pateikiant konktraargumentus: niekas ten neveikia, viskas sudėtinga ir t.t. Šitoj vietoj linuxistai įsižeidžia, ir pradeda aiškint apie tai, kad oponentai nieko nesupranta.

Tačiau kai galiausiai gimsta kažkokia daugiau mažiau diskusija, pradada lįst dalykai, kodėl Linux nėra tinkamas eiliniam vartotojui. Ir kaip entuziastai ir paprasti vartotojai nesusikalba.

Ir vienas man kliūnančių dalykų – pačios operacinės sistemos instaliavimas…

Kažkas numeta, kad „instaliuot Linux sunkiau nei Windows“. Gal tai ir buvo tiesa prieš 10 metų, bet dabar – ne. Pats instaliacijos procesas daugeliu atvejų (nekalbu apie Arch ar Gentoo) yra žymiai patogesnis ir gražesnis. Ta prasme – diegiant Windows 11 pradiniai vaizdai (kur reikia pasirinkt diską, kodą įvest) tokie pat, kokie buvo prie Windows 7. O koks Pop!_OS realiai turi opcijas „trinti viską velniop ir instaliuot taip, kaip geriausia“ bei „instaliuot šalia to, ką turi dabar“. Po particijas knaisiotis reikia, tik jei pats to nori. Paskui tik pasirinkt, ar instaliuojant iškart atnaujinimus parsisiųst, nurodyt kur esi, ir kas esi (vartotojo vardas, slaptažodis). Ir viskas!

Bet…

Kad ir kaip ten viskas paprasta būtų – paprasti vartotojai OS nediegia. Net dauguma specialistų jų nediegia. Jie gauna kompiuterį su jau įdiegta, ir sukonfigūruota OS, visais reikalingais draiveriais ir kitu šlamštu, kurio dažnu atveju nereikia.

Taip ir turi būti. Paprastas vartotojas turi galėti naudotis kompiuteriu. Visokie konfigūravimai, papildomų dalykų diegimai turi būti paliekami specialistams. O jei jau nori pats kažką lįst daryt, būk nusiteikęs visokiems siurprizams.

Kiek atsimenu, tais laikais, kai nusipirkęs kompiuterį, Windows instaliuotis turėjai pats, žymiai daugiau buvo aiškinančių, kokie blogi tie Windowsai. Dabar, kai klientas gauna pilną komplektą, viskas stabiliau. Na, aišku ir tai, kad dirbama prie sistemos daug metų, tikrai nekenkia.

Iš kitos pusės – ne vieną atvejį žinau, kai ir paprasti vartotojai ilgai ir sėkmingai naudoja kažkokią Linux sistemą. Bet tokie atvejai turi bendrą vardiklį – kažkas (greičiausiai IT specialistas iš artimo rato) viską įdiegė, sutvarkė, pasakė „filmai – čia, nuotraukos – čia, muzika – čia, internetas – čia, žaidimėliai – čia. Daugiau niekur lįst nereikia, o jei ką – skambink“. Ir tai galima pavadint sėkmės istorija.

Taigi, kodėl aš sakau, kad nereikia, jog daugiau žmonių naudotų Linux? Nes tai vis dar yra labiau išprususių vartotojų reikalas. Bent jau pati pradžia. Pats naudojimas – kitas reikalas. Tinkamai parinkta darbastalio aplinka gali žmogui būt žymiai patogesnė. Bet iki to yra keletas žingsnių… Tai štai – ne kiekvienas turi būti specialistu.

Čia gali pasirodyti, kad aš taip sakau iš savanaudiškų paskatų – mažiau išmanančių apie kompiuterius, daugiau darbo ITšnikams. Ne visai taip. Taip – mažiau darbo būtų, jei būtų didesnis procentas kompiuterius išmanančių žmonių. Bet daugėja žmonių, kurie tik galvoja, kad supranta. Tokie kelia daugiau problemų. O IT žmonės yra tinginiai – geriau padaryt kartą ir pamiršt, nei nuolat aiškintis, ką šįkart tas „truputį suprantantis“ vėl prispaudė, kad jam niekas neveikia.

O Linux dėl savo laisvės turi nemažai dalykų, kur vartotojas gali prispaudyt nesąmonių. Kad sistemą visiškai užlauš – tikimybė ne tokia didelė(bet yra), bet sukelt paniką dėl to, kad pasirodė terminalas, o ne darbastalio aplinka, gali.

Taigi, dar kartą – aš esu už tai, kad daugiau žmonių pažintų Linux, bet to reikia ne visiems. Kol gamintojai į savo parduodamus kompiuterius masiškai nediegia Linux, tol jis nebus patraukli opcija vartotojams. Kol tai nutiks – praeis dar daug laiko, o dabar tai tegu lieka išmanančių (ir, galbūt, jų artimųjų) užsiėmimu.