Sakoma, kad tai paskutinis genialaus režisieriaus Stanlio Kubriko filmas, skirtas Tomo Kruzo ir Nikolės Kidman meilei įprasminti. Tebūnie, taip.
Dabar visi žinome, kad šios poros meilė baigėsi, o filmas liko.

Mano kova su šiuo filmu prasidėjo gal prieš keletą metų, kai jį pradėjo rodyti „Snobo kine“ per LNK. Tačiau nei vieną kartą, kad ir kiek tūkstančių kartų jis buvo rodytas per žydrąjį ekraną, man taip ir neteko šio viso meno kūrinio pamatyti iki galo. Vėliau kompiuteryje tūnojo kelios piratinės kopijos, kurios būdavo trinamos net neperžiūrėjus, nes gi visas šitas meno kūrinys reikalauja tam tikros nuotaikos, susikaupimo, įsiklausimo.

Brendo tas reikalas ir vieną dieną draugei labai prašant atėjo laikas nuraškyti to brendimo vaisius. Taigi filmas buvo peržiūrėtas.

Siužetas. Yra vyras, yra moteris. Dar yra jų santykiai, klejojantys tikrovėje bei fantazijose. Yra šiek tiek ale „mistinių“ vaizdų bei „filosofinių“ minčių. Veiksmas vyksta beprotiškai lėtai.

Vertinimas.  Filmas man pasirodė visiškai neįdomus, ištemptas, pritemptas ir kitaip pritepliotas. Mano nuomone, filme nelabai yra ką žiūrėti apart nuogos Nikolės. Tiesa, dar buvo keletas „šokiruojančių“ visaip kaip sangulaujančių žmonių kardų. Tai viskas ką filmas pasiūlo per daugiau kaip dvi valandas spitrijimo į mirgančius vaizdelius. Labai neįdomu.

Ieškojau priežasties kodėl man šis filmas taip nepatiko. Gal čia priežastis ta,  jog paskutiniu metu mano filmų repertuaras apriboja pieštinėmis vaikams skirtomis komedijomis? Na gal ne.

Iš tikro nežinau, ar norėjau sugaišti tas dvi su trupučiu valandos žiūrint filmą ir suprasti mintį, jog viskas šiam pasaulyje sukasi tik apie aną galą – viskas yra tik fuck, fuck ir fuck.

Taigi, mano vertinimas bus bjaurus 3/10. Negaiškite laiko šiam filmui, maloniam vakaro praleidimui yra tikrai daug geresnių filmų.

Mano vasara šiemet irgi įkaitusi kaip termometro stulpelis po paskutinio išlaikyto egzamino į fabriko katorgą – pardaviau vasarą, jos jau galas, bet toks jausmas, jog dar nebuvau atostogose. Na bet tai asmeniniai niekai.

Kadangi paskutiniu metu dirbu su slaptu projektu (Feisbuko gerbėjai tikriausiai jau pastebėjo su kokiu), tai pastarosios keletas savaičių buvo, yra, žada būti įtemptos. Tačiau visaip kaip beskubėdamas darbų rate noriu pasipasakoti apie smagius atradimus lietuviškos muzikos padangėje.

Vienu momentu man pasirodė, kad LT scena  važiuoja žemyn žemyn, kaip „Seno Kuino“ dainoje „Žemyn upe“. Jokio progreso.

Tačiau dabar norėčiau prisiminti prieš metus sugautą brangakmenį „Make it real project“, kuris, deja, staigiai kilęs, staigiai užgeso.
Pasiklausom „MIR project“ gabalo „Building“, kuriame padriki daiktai jungiami į vientisą, išbaigtą meno kūrinį:

Nežinau kaip, bet kažkokiu šaukimo būdu ima ir mano galvoje susišaukia visiškai negirdėtos grupės „Candee train“ gabaliukas „Smell your fingers“.
Žinant, kad klipas nufilmuotas labai paskubomis – keliu šampano taurę už muziką ir vaizdą, kuris, deja, ne visiems iš mano pažįstamų patiko.
Bet jeigu grupė savo maispeiso puslapyje nemeluoja, kad jų įtakos Nighmares on wax ir PJ Harvey, tada man atrodo viskas normalu.
Tad žiūrim ir klausom:

P.S. Šią grupę, galėsite išvysti rugpjūčio 12 dieną Vilniaus Mokytojų kiemelio terasoje.

Na ir trečiasis muzikinis atradimas lietuviško hip-hopo kūrėjai „Dee & Kamy“. Visiškai neseniai išleidę albumą „Original taste“, alsuoja senų jazz’o ritmų bei repo mišiniu. Jei jų klipe nematyčiau lietuviškų užrašų – sunkiai patikėčiau, jog tai lietuvaičiai. Va toks hip hop man patinka.

Tad, jei kas man bandytų sakyti, kad lietuviškos muzikos scena mirusi ir čia karaliauja vien tik pigus popsas, turėčiau prieštarauti, nes pagal mano muzikinių atradimų kiekį matosi, jog kaštą vasarą pučia šiltas muzikinių atradimų vėjas.

Negi manot kitaip?

Tačiau nepaisant visokių nelaimių ir kelionės atgal į praeitį, šiandien teko pakeliauti į dabartį ir gerą pusdienį rankose palaikyti vieną kitą tikrai išmanų telefoną. Sąrašas turėtų būti ilgas pradedant nokia, samsung, lg, didžiausia išmaniųjų gama pasižyminti htc, iphoną bei se xperia.

Iš viso šito margo gamintojų sąrašo labiausiai prie rankos lipo iphone 3gs, ht desire bei sony ericsson x10 mini.

Didysis visų princų princas iphonas žavi savo sąsajos lengvumu, programų greitumu bei malonia akiai vartotojo sąsaja. Vienas didžiausių šio aparato minusų yra didelė aparato kaina – virš 2000 lt. Taigi, iphone tikrai ne man.

Htc desire, tai labai jau panašus aparatas į didįjį karalių iphone. Nors manau, htc legend dar labiau panašesnis. Vartotojo sąsaja labai panaši į iphone. Telefoną valdyti yra labai paprasta, o ir pats labai neprastas didelis ekranas, patogiai sumėtytos piktogramos. Bet vėl kaina kiša šiam šauniam telefonui koją – apie 2000 lt.

O štai mažylis se X10 mini, mane maloniai pribloškė. Nors aparatas labai mažas, tačiau „liemens storumas“ leidžia jam maloniai įsitaisyti delne ir iš jo neiškristi. Šiuo atveju mažas dydis laimi patogumo atžvilgiu lyginant su „didžiaisiais“ broliais, kai aparatą gali apglėbti tik dviem rankom. Aišku, aš juokauju.
Brendant giliau šis aparatas pasižymi labai jautriu ekranėliu, kuris palieptas komandas vykdo iškart, nė trupučio nelagina ir šiuo parametru lenkia savo didįjį brolį se X10. Taip pat labai mane sužavėjo šio mažylio intuityvumas, programos labai patogiai ir suprantamai išdėliotos, viskas veikia tiesiog stulbinamu greičiu. O štai didysis brolis šiuo intuityvumu nepasižymi. Kažkaip atidaręs meniu aš pasiklysdavau ir nesuprasdavau – kas toliau. Dargi kad ir koks super mažas jis bebūtų turi fotokamerą su visais penkias megapikseliais. Šito tikrai nesitikėjau. Vėl mažytė maloni staigmena.
Asmeniškai man SE X10 mini primena iphoną, tik labai sumažintą jo versiją. Kolkas neradau patogesnio iš naujų išmaniųjų telefonų už priimtiną kainą. Šis mažylis daugumoje prekybos vietų nekainuoja net tūkstančio litų.

Tai vienas mieliausių iš šiandien bandytų modelių, kurį taip pat mielai priglausčiau po savo sparneliu.

Sučirškia žadintuvas. Ankstyvas rytas – trys valandos rytas. Rytiniai rūpesčiai, kraunamės kuprinę ir keliaujam pirmojo autobuso, vežančio link žemųjų panerių. Keletas minučių po penkių ir jau stoviu trasoje. Sustoja raudonas mini one ar cooper kabrioletas. Jį vairuojantis žmogus užsiima įdomia veikla – sprendžia problemas, jei kas jų turi – taip sakant duokit jam problemą, problemos nėra. Taigi, klausydamasis rusiškos muzikos pasiekiu Kauną. 6.40 – nors tiksliai nebuvo tartasi po kelių minučių prišoka Tomas iš išmanijos.lt ir keliaujam tiesiai į blogout.

Konferencija.

Na čia viskas kaip ir normaliai. Turim konferencijų salę, kurioje karšta kaip orkaitėje. Bet žiūrim pristatymus, žaidžiam, šnekam. Tiesiog vyksta veiksmas.
Labiausiai mane kabliuoja feisbukas, todėl Vaidui iš Komunikacijos Feisbuke tenka ilgai atsakinėti į susirinkusių klausimus.  Kadangi pats netrukus atidarysiu vieną puslapį, tikriausia reikės su šia kompanija dar pabendrauti, gal pasidalins komercinėmis paslaptimis :)
Kas liečia didžiuosius sponsorius, tai smagu, jog buvo elmenhoster parėmė šį renginį, nes būtų tikriausiai reikėję plemp vandenį iš krano. Dargi Bitė GSM davė mani dovanų modemą, tai dabar ieškau kam atiduoti.
Vėliau patraukėm į Gintaro muziejų ir jo parką, kur viską viską iki smulkiausių detalių nupasakojo viską žinanti ir išmananti gidė. Ačiū jai.

Tiesiog oficialioji dalis buvo labai puiki, už šį nuostabų darbą reikia tarti didelį dėkui Andriui (spaudžiu dešinę) bei Džiugui.

After.

Meluosiu, jog  sakysiu, jog nejutau nuovargio. Jis buvo toks stiprus, kad po kelių bokalų jau pradėjau šnekėtis su dvasiomis, bet gerklė prašė dar ir dar.
Viso galutinio spektaklio finalas buvo toks, jog negyvai atsibodęs visiems rimtiems blogeriams, neturėdamas nakvynės sugalvojau tranzuoti į Vilnių apie pirmą nakties.

Atgal.

Taigi, taigi. Sako protinga galva žmogų puošia. O ką daryti, kai ant galvos kopūstas? Į  salotas supjaustyti?
Išėjęs iš Palangos pasukau per aplinkelį. Čia pirmoji klaida. Taigi penkios valandos ėjimo non stop iki susijungimo su senuoju keliu.
Sako, kad naktį vienam vaikščioti nesaugu ir tai tikra tiesa, nes nuo nuovargio nepastebėjęs inteligentiškos personos papuošiau savo galvą keletu mėlynių ir atidaviau telefoną.  Dar ir paskutinį vandens gurkšnį pacanas nuvogė. Blyn.
Pėdinam jau Klaipėdos link, dar dešimt kilometrų. Sustojo porelė – pavežė iki žiedo, davė vandens atsigerti. Apsiverkiau. Wtf? Nuovargis daro savo.
Ant Klaipėdos trasos susipažinau su mergaite, tai valandėlę pasišnekėjom. Gi mes niekur neskubėjom, tikriausiai.
Po trijų valandų laukimo sustojo pirmoji mašina. Patraukėm Vilniaus link.
15val. sekmadienį grįžau ir kritau miegot.

Kad ir kaip ten bebuvo, visa tai buvo verta daryti. Buvo puikus savaitgalis. Ačiū, jums visiems.

O kas gi dar girdėti internetuose? Labai nustebau sužinojęs, kad blogo apie Vilnių savininkas irgi pritarė šiai naujovei ir netgi ją siūlė prieš daugiau kaip metus. Apie šį pasiūlymą galite pasiskaityti įraše „Lipam pro priekines duris“, kuris buvo publikuotas dar 2009 metais. Jame aptariama galima nauda bei galinčios kilti problemos, taip pat publikuojama apklausa, kurios didžioji dalis respondentų pasisakė prieš tokią naujovę. Dar vėliau publikuotame įraše „SĮSP vadovas apie įlipimą per priekines duris“ -išsakoma nelabai aiški nuomonė apie galimą naujovę. Asmeniškai pats nelabai supratau apie ką įrašas. Taigi, apie šią naujovę yra šiek tiek dezinformacijos iš blogerių lūpų.

O kaip su naujienų portalais? Štai delfis publikuoja video reportažą apie naujos tvarkos privalumus – šią tvarką įvedus nebebus bomžų bei įmonės pajamos išaugs 8 milijonais litų. Šią informaciją galima rasti ir kituose portaluose – Vilniaus dienoje bei 15min.lt, tačiau čia pat pateikiama ir prieštaringa nuomonė. Zuokas teigia, jog tokia tvarka mus gražins į sovietmetį, o ir  patys vairuotojai nelabai patenkinti tokia tvarka, o vienas klaipėdiškis net iki teismų nusiridenęs. Taigi, nuomonių nors vežimu vežk. Tad siūlau prafiltruoti sveiku protu dar vieną internetinį projektą pirmosiosdurys.lt, kurios kaipo turėtų vilniečius informuoti apie naująją tvarką. Tik ar tikrai pateikiami teiginiai neprasilenkia su sveiku protu?

„Keleiviai privalės vairuotojui parodyti elektroninį bilietą, pažymėti turimą vienkartinį bilietą arba nusipirkti jį iš vairuotojo. Išlipti iš transporto priemonės keleiviai galės pro visas likusias duris.<..>Keleivių laipinimas į Vilniaus miesto viešąjį transportą pro pirmąsias duris leis pagerinti keleivių saugumą ir patogumą„. Pateiktoje informacijoje labiausiai norėtųsi sutikti su teiginiu, jog tokia tvarka tikrai turėtų pagerinti keleivių saugumą, tačiau vienoje iš pateiktų nuorodų, matosi, jog patys vairuotojai nėra labai suinteresuoti tokia vairuotojo-kontrolieriaus-tvarkdario funkciją. Kitas klausimas kaip su patogumu? Ar tikrai bus patogiau. Mano asmeninio eksperimento metu metu, kai laukiau autobuso viename iš „kritinių taškų“ prie Akropolio situacija buvo maždaug tokia: į privatų autobusą įlipo penki keleiviai, į 45 maršruto autobusą 10, o į 53 įlipo apie 20 keleivių. Visas vyksmas vyko ne darbo dieną, apie pusiaudienį. Klausimas kas bus piko metu? Yra tas atsakymas, bet gal apie jį vėliau. Taigi, pamąstykime, 20 įlipančių keleivių, tarkim jie neturi bilieto (užsieniečiai), tokios minios sulaipinimas į autobusą užtruktų nemažiau kaip penkias minutes, o tai reikštų, jog autobusas atsilieka nuo grafiko. Buvo galima matyti panašią situaciją, kai į naktinį autobusą žmonės lipo pro priekines duris – proceso trukmė apie penkiolika minučių, taigi jei seniau jums reikėjo iki darbo nuvykti penkiolikos minučių, dabar gali nepakakti ir 45 minučių. Toks sulipimo būdas gal ir pagerins pajamas, užtikrins saugumą, bet keleiviams tikrai nebus labai naudingas.

Į mano iškeltą klausimą kas bus piko metu? Pirmosiosdurys.lt turi savo atsakymą - „Jei autobuso ar troleibuso lauks daug keleivių, vairuotojas galės priimti sprendimą įleisti žmones pro visas transporto priemonės duris.“ Tai gaunasi, taip, kad važiuoti į darbą ir iš darbo galėsi ir be bilieto, nes tuo metu nesibrauna kontrolieriai bei visas duris atveria transportas. Tai tuo metu, kai važiuoja didžiausias srautas žmonių atsisakoma juos sutikrinti bei planuojamų 8 milijonų litų surinkimo. Taip pat neįgalieji bei moterys su mažais vaikais galės važinėti nemokamai, nes jas įleis ne pro priekines duris. Ežiuko Vilniuje pastebėjimai, kad keleiviai neleis autobusui pajudėti, kol toks keleivis nenusipirks bilietėlio yra iš piršo laužti. Žinant lietuvių mentalitetą, šie greičiau paleis tuščią alaus butelį į vairuotojo kabiną nei sudrausmins „zuikį“.

„Atsižvelgiant į ilgametę didžiųjų vakarų Europos ir kelių Lietuvos miestų patirtį bei rezultatus, galima drąsiai teigti, jog keleivių laipinimas pro pirmąsias duris suteikia apčiuopiamą naudą tiek keleiviams, tiek ir viešojo transporto įmonėms.“ Nuo to žvalgymosi į kaimynus mūsų didžiavyriai gali pavirsti žvairiais, o tada jau įmonei blogai – trauma darbo metu. Gal visgi reikėtų labiau pažvelgti į Vilnių. Tikra tiesa, kad kituose vakarų Europos miestuose puikiai funkcionuoja įlipimas pro priekines duris, bent jau sprendžiant iš komentarų, didžiausias pavyzdys – Londonas, kuriame į autobusus žmones suleidžiami tik pro priekines duris. Tiesą pasakius, kiek pats užsieniuose buvau, tai nepastebėjau šios svarbios smulkmenėlės. Bet ar kas nors bandė atsakyti į klausimą ar Vilnius kaip miestas turi  alternatyvų transportą – metro, tramjavų. Bent jau iki šiandien dienos neteko matyti nei metro, nei tramvajaus Vilniaus gatvėse. Man rodos, kad toks sprendimas būtų logiškas, jei Vilnius turėtų būtent mano minimas kitas keleivių transportavimo linijas. O dabar seksime kitų pavyzdžiu, nors patys nesame panašus. Apie Klaipėdos miestą, kuris laikomas įkvepiančiu pavyzdžiu, turiu savą versiją. Visų pirmą siūlau palyginti Vilniaus gyventojų skaičių 850 tūkstančio su Klaipėdos – 376 tūkstančių gyventojų. Skirtumas kažkur apie 1,5 karto. Tai kaip ir niekis, bet didysis bet, kiek teko svečiuotis Klaipėdoje čia gyventojai labai mielai renkasi mikriukus daug mieliau nei Vilniuje. Taigi, mano prielaida tokia, kad didelė dalis Klaipėdos gyventojų transporto srauto yra nukreipiama būtent šiuo keliu. Galbūt tai gali sudaryti iki 20 – 40 proc. bendro keleivių srauto, bet galiu čia ir klysti, nes skaičiai iš piršo laužti. Tačiau jei tai arti tiesos – Vilniaus viešasis transportas rašo sau mirties nuosprendį.

Išgalvota situacija. Nauja tvarka yra nauja tvarka. Bet tarkim toks Miroslav iš Naujininkų  mikrorajono retai kada skaito spaudą, jei klauso radiją, tai tik russian ar PHR, daug dažniau dalinasi kiemo bei miesto naujienomis su draugais prie alaus butelio ar kitokio gėrimo taurelės. Ir va, kaip tokiam kultūringam asmeniui reiktų paaiškinti, kad dabar tik pro priekines duris? Ir dar užsimokėti reikia? Manau, toks ar panašūs veikėjai labai greitai imtųsi jiems teisingų veiksmų – apgadintų transportą, o gal net pasikėsintų į kažkokio „gaidžio“ sveikatą, kuris jų nenorėjo įleisti. Jei bus keleivių, abejoju, ar šie imsis veiksmų, patirtis rodo, kad ne.

Norėtųsi tikėtis, jog ši naujovė, startuosianti nuo liepos 15 dienos atneš miesto visuomeniniam vežėjui naudą, nors mano giliu įsitikinimu gerais ketinimais kelias į pragarą grįstais ir svetimais pinigais ramstytas su neveikiančia e-bilieto sistema, kuri turėjo būti įgyvendinta iki 2010. Ir nors vairuotojas mane leis pro priekines duris ir aš pirksiu bilietėlį, tai vistiek man leis masturbuotis autobuse bei šiurpinti užsieniečius.

Na ir pabaigai mini apklausėlė – ar pritariate šiai naujovei? Rezultatais pažadu pasidalinti :)

Na štai ir pagaliau mano gyvenimo planai pradėjo pildytis. Susiradau darbą, prakutau, pradėjau geriau gyventi ir pradėjo man dygti sparnai ir sugalvojau, kad kiek galima gyventi pas tėvus, reikia skleisti tuos pradygusius sparnus ir gyventi savarankiškai. Kaip sugalvojau taip ir padariau – išsinuomojau butą ir su savo brangiausiąja išsikėliau gyventi. Aišku, ne per toli nuo tėvų – trys namai mus skiria.

© Photos8.com @ Flickr.com

Gyvenu taip, kad draugė patenkinta (o tas juk svarbiausia!), nors ir apsipykus su savo giminėm, mat šie nepatenkinti tokiu brangiausiosios sprendimu. O pats jaučiuosi fantastiškai – čia gi pagaliau taip svajotasis, lauktasis ir pagaliau sulauktas savarankiškas gyvenimas.

Ir patinka man tas savarankiškas gyvenimas, kai rytais ir nusiprausti pas tėvus ateinu, ir čia pavalgau, ir  kavos atsigeriu, ir išsiskalbiu, o kai norisi miego – posmelį numingu. Juk tik trys namai mus skiria, tai koks skirtumas ar pats gaminsiuos, skalbsiuos, prausiuos ar tėvelių užsuksiu aplankyti. O būdamas taupus ir apsukrus dar vieną kitą litą sutaupysiu – juk už nuomojamo buto komunalkes reikia mokėti, o pas tėvus nieko nekainuoja. Aš jau geriau už tuos pinigus  brangiausiąją į kavinę skanių pietų pakviesiu eiti. Et, fantastika.

O savarankiško gyvenimo džiaugsmai nesvietiški, kai parėjęs iš tėvų, galiu sau nuogu pimpiu po visus kambarius vaikščiot ir per visą naktį savo brangiausiąją visokiomis pozomis… Va čia tai toks savarankiškas gyvenimas, kad dievinu tokį.

Mano patarimas – jūs pasimokykite iš manęs, kad tėvus reikia išnaudoti, išnaudoti ir dar kartą iš naudoti, vardan dieviško savarankiško gyvenimo.

Pasiūlymas numeris vienas.

Taigi, šiame vaizdelyje matote pačią didžiausią sodomą ir gomorą. Homoseksualas pakabintas ant skersinio, kurio kūną pradedant maloniąja zona – anusu, masažuoja du liaudžiai nusipelnę piliečiai, dvirankiu pjūklu. Šio vaizdelio apačioje matote dvi sangulaujančias moteris, jos čia pavaizduotos neatsitiktinai, nes dažniausiai tokie iškrypėliai savo gėdingus potraukius tenkindavo būriais kaip tikrai gyvuliai, todėl baudžiant vieną nedorovingą nusidėjėlį, likusieji buvo paguldomi po juo ir privalėdavo gerti ano kraują. Tam, kad netaptų per daug stiprūs anie sangulautojai, geriantys šėtono vaiko kraują, šalia stovėdavo kunigas su biblija ir skaidydavo daug šventų marijų.

Pasiūlymas numeris du.

Taigi, kai nubausdavo tuos baisius iškrypėlius su pjūkleliu, tada, likusį vieną gyvą homoseksualą šitaip tratindavo. Jį pasodindavo ant piramidės formos baslio, kurio viršūnėlę būdavo įsmeigiama į maloniąją zoną – anusą, o kojos ir rankos pritvirtinamos taip, kad šitaip sėdinčiam iškrypėliui suteiktų kuo daugiau priešmirtinio malonumo. Tikriausiai, ši mirties poza kiekvieno homoseksualo svajonė – bemasažuojant anusą.

Pasiūlumas numeris trys.

Dar vienas įrankis nedorovingiesiems šėtono vaikams bausti sangulaujančiais šėtono pozomis. Taigi, šis prietaisas savo forma primenantis analinį kaištį būdavo kišamas į žmogaus ertmes – anusą, lytinius organus, burną. Ten patekęs išsiskleisdavo ir sužydėdavo kaip gėlelės žiedas.

Baigiamoji mintis.

Įteisinkime Lietuvoje vėl šituos baudimo būdus, transliuokime tiesioginiai per tv ar internetu, vežkime vaikus, moksleivius, studentus į bausmių vykdymo vietas. Pasirodykime pasauliui, kad nors vieną kartą Lietuva gali pamokyti pasaulį išnaikindama šią baisią ligą ir sukurdama idealią visuomenę.

Na ir mes, trys studentai, šildomės prieš saulutę savo intelekto sužalotus veidus ir žiū praslenka merga. Žabtai atsidaro ir seilės nutysta – ledinė pana. O vasarą taip norisi ledų – šaltų gaivinančių. Stovim trise apšalę – va čia tai pedagoginio studentė, tikra būsimoji mokytoja. Ji praplaukia lyg gulbė link naujutėlaičio kabrioleto, kur sėdi gražus, trumpai kirptas vaikinukas, intelekto nesužalotu veidu, klesteli šalia ir nurūksta tolyn.

© Sean O’Hagan @ flickr.com

O mes taip ir stovim – apšalę, lyg deimantą pamatę. Paskęstu mintyse, girdėdamas kolegų aidus apie ledą. Trumpam susimąstau apie ledines merginas ir suprantu, kad jos kaip ledas mums mirtingiesiems – prisiliesi ir ledu, lyg šaltu dušu, nučiuoši bučiuot ledinės karalaitės kojų, nespėdamas fantazijų jos vykdyti. Tad, gal geriau mylėt ir džiaugtis, tai kas aplinkui  tave supa – nuoširdžiais, šiltais, besirūpinančiais žmogeliukais, o ne svajoti pavergti ledo karalienės širdį.

 
© McFrikki

Ir štai šįryt skambina iš teismo raštinės ar buhalterijos, kokio tai skyriaus ir grasina mums, kad antstolius užsiundys dėl dešimties nesumokėtų litų…
O kas keisčiausia, jog pamenu tos sumos sumokėjimą. Tikrai darosi keista. Kyla tokios mintys, jog teisme betvarkė ne tik sprendimus priiminėjant, bet ir buhalterijoje. Visur kur nori nuo paprasto žmogaus paskutinę odą nudirt.
O mes kvaili čekiuko neišsaugojom, anei jokios kopijos, irgi mat galvos.
O smagumėlis rytmetinis besiklausant tokių teisininkų administracijos mikrofininant telefono aparatan, pramoga neišpasakyta.

Tai ką jau čia pasiginčysi, su tais visais organais, jei reikia užsimokėti, užsimokėsim dar kartą – durną ir biedną net ir bažnyčioje muša.

Tai ką nuėjom aiškintis. Kas čia ir kaip. Ir jūs įsivaizduokit, tos moteriškaitės, kur visokius popieriukus skaičiuoja ir katalogizuoja, atrado, jog esam gražiai viską apsimokėję ir paprašė už trečią asmenį, kuris mums nei giminė nei pažįstamas yra imti ir apsimokėti. Ale absurdo teatras, mokėk už visokius padugnes, bo kitaip suvystys tave teisinė Lietuvos sistema.

Ir kas baisiausia ir gėdingiausia, jog tos šustros moteriškės nesiteikė nė atsiprašyti, todėl nuo šiandien pats sau galiu garsiai pasakyti, kad Lietuvos teisminė sistema yra supuvus nuo galvos iki kojų, negerbenti žmogaus, jo teisių bei orumo, laikanti jį pajuokos objektu bei galinti visaip kaip tyčiotis, be jokios graužaties. Ir jei šitos teisinės žuvies kojos tokios prasmirdusios, baisu pagalvoti kuogi kvepia galva.

“Muzikai”  – kitaip neapsiverčia klaviatūra rašyti – tai Didžiosios Britanijos elekroninės, gal ne sakyčiau, inteligent dance music atstovai, kuriantys sunkiai lengvą muziką. Iš mano iki šiol klausytų  idm atlikėjų šie yra patys šilčiausi ir lengviausi. Piktos ir agresyvios muzikos nesu didis mėgėjas, nors kartais sušišvirkščiu vieną kitą piktumo dozę.
Dabar mano ausyse besisukantis albumas – “Lunatic Harness” – lengvas, o kartu stiprus ir sunkus.

Pirmosios kelios kompozicijos man pasirodė labai sunkiai užkabinančios, nors viskas primena lengvas klejones muzikos garsais ir ritmais. Bet vėliau nuo “Lunatic Harness” kompozicijos įgauna daugiau šurmulio, judėjimo, triukšmo. Kiekvienas tai supranta savaip.
Pats gabaliukas “Lunatic Harnes” savyje turi labai didelę energiją – jame susipina beatbox’as, 8-bit garsai, dramenbeiso užuomazgos į skirtingą, bet kartu ir vienalytę kopoziciją. Vėliau seka vienas pikčiausių albumo gabaliukų “Approaching Menace”, perpintas erzinančiais garsais ir dramo ritmu.

Vėliau kompozicijos bent truputėlį rimsta, gal ne popsiškėja, tačiau albumas nuo to netapma prastesnis. Manau, jog kiekvienas šiame albume gali atrasi kažką būtent sau, bent mažytę dalelę.

Ir keista žinoti, jog šitie bjaurybės buvo atvažiavę prieš kelis metus į Lietuvą, kai tuo metu mano gyvenime dėjosi labai keisti dalykai, taip ir įprasminamas asmeninėmis dramomis kažkokios nežinomos grupės koncertas. Et, tas gyvenimas…