Tik deja, vaikščiojant saulėtą kovo vienuoliktą po Vilnių, galėjo susidaryti visai kitos vaizdas, kad mūsų valstybė dar net iš šliaužtinukų neišaugo, na geriausiu atveju užstrigo ties paauglystės problemomis, nes bestovint Katedros aikštėje pirmieji mano ausis pasiekę garsai buvo skandavimas “Lietuva lietuviams”. Tikriausiai šiais metais kažkur pamiršo “Juden raus” , “Imkit vaikai pagaliuką ir primuškit tą žyduką” ar “Viena rasė – balta rasė”. Tai juk tokie “lietuviški” ir “patriotiški” šūkiai.

Klausiau aš tos skanduotės “Lietuva lietuviams”  vėliau perėjusios į skandavimą “L-i-e-t-u-v-a” ir taip sukilo prieštaringos mintys viduje.

Toks jausmas, jog eisenos dalyviai, didžioji dauguma neformalus jaunimas – metalai ir skinai, jau nebežino kas ta Lietuva yra ir kokiems lietuviams ji priklauso, toks jausmas, kad Lietuvą, kurioje gyvename reikia atiduoti kažkokiems suprask labiau “lietuviškiems” lietuviams.  Absurdas.

Ir tas žodis “lietuviams” lygiai tiek pat kupinas neapykantos kaip ir prieš tai mano minėtos “pamirštos” skanduotės. Lyg ir “Lietuva lietuviams” neturėtų kelti neigiamų emocijų, tačiau man girdėjosi didžiulė panieka kitoms nacijoms, tautoms ir rasėms.  Ale labiau “politkorektiškas” šūkis.

O ir pati eisena dvelkė ne patriotiškumu, o neo-nacių kvapu. Skinai su bomberiais, o po jais su alaus bambaliai. Ir nešamas Motiejaus Valančiaus portretas lyg jie būtų už blaivybę. Kičas, dekoracijos, akims apdumti.

Vis kirbėjo klausimas galvoje – “o kiek šie jaunieji Lietuvos “patriotai” supranta apie lietuviškumą ?”
Ar jie žino Lietuvos istoriją ir senolių papročius? Ar jiems svarbiau alaus bambaliai ir jėgos kulto propogavimas?

Mano matyti gyvenimiški vaizdeliai piešia mano galvoje vaizdą apie skinus ne kaip apie patriotus, bet kaip pergėrusius mažvaikius šlapiomis kelnėmis rėkiančius “Bl, nx, Lietuva, Lietuva…”

Kažkaip keista, bet tikrai ne taip aš įsivaizduoju Lietuvos patriotus. Daug labiau man patinka savo galvoje piešti jauno gražus, kosmopolitiško jaunuolio vaizdinį, kuris žinotų kas yra ta Lietuva, ta gimtinė ir, kad jam būtų miela grįžti į Lietuvą arba joje gyventi ir ja didžiuotis, o neskatinti smurtą ir neapykantą.

Jei Vilniaus miesto savivaldybė suteikia progą pasireikšti tokiems gyventojų sluoksniams, tada aš manau, kad ir gėjų paradas bus vertas grieko, jei pieš tai jų nenukeps skinai.

Per nepilnus metus šis blogas susilaukė kažkur pusantro tūkstančio komentarų.
parašyta per 200 įrašų.
Vien kai talpinausi blogr.lt aplankė per pusantro tūkstančio lankytojų, taigi bendroje sumoje virš trijų tūkstančių.
Buvau tikrai produktyvesnis už daugelį kitų kaip mr-script ar dratas.lt
Na, o dabar kas netingi pirmyn į mažytę, blogerišką išpažintį.

Pirmoji pažintis su tinklaraščiais prasidėjo dar tada, kai suvokimą apie internetą formavo draugų pokalbių nuogirdos, kurie jau tuo daiktu mokėjo naudotis. Prisimenu, kad dar tuo metu vaikščiojome į cd nuomą “Zarazą”, kur ponas Jonas sunkdavo iš tokių mažvaikių kaip mes litus. Aišku, zarazai teko užsidaryti, nes pagyvėjus interneto sklaidai Lietuvoje dauguma metalistų ir šiaip neformalų pradėjo siųstis muziką, matuojamą baitais, kilobaitais, megabaitais ir visais kitais aitais. Dabar tikriausiai juokingai skamba frazė –Imk, du gabalus, nulėk į gariūnus ir nupirk cd…” :) Taigi, tai laikais, kai dar veikdavo pogrindinės cd platinimo taškai, aš tikriausia, karts nuo karto besilankydamas delfi.lt užkibau už blogas.lt banerio, kuris skelbė, kad tai ne blogis, o blogas. Na susikūriau aš tą blogą, kuris ir dabar yra ir į kurį karts nuo karto parašau. Srutų kampelis, kur moteris kraujotomis genitalijomis ir vyrai nupjautais falais mėtosi aplink. Visgi tokia reinkarnacija iškart neįvyko. Pradžioje bandžiau rašyti kažkokius mažvaikiškus paverkšlenimus, kurie tikriausia buvo dar nuo bangos.lt laikų, kur buvo galima susikurti dienoraštį. Kažkada banga.lt buvo vienas toookių puslapių, vėliau atsirado tikrai geresnių servisų bendravimui ir aš nedvejodamas pasirinkau one.lt Aišku, pradžioje susigundžiau nemokamais sms, kurie dar šiandien kabo kaip tokie, bet jau nebesisiunčia niekur. Nebent į aną pasaulį. Aš vis tuos nemokamus sms taupiau juodai dienai, tikriausiai tokiai, kai nukris koks meteoritas iš dangaus ir išjungs visus mobiliuosius, bet kurgi tada ta mano žinutė keliaus?Dangun, mielasis, sako mano fėja. Onės tikrosiomis paslaugomis pradėjau naudotis gal po kelių metų nuo jos susikūrimo, man kažkaip atrodo, kad tokių funkcijų kaip bendravimo panašus į feisbuką nebuvo. Taigi, mano onė buvo kaip dabartinis gmail’as pagrinde paštas. Tai vat iš pievų apie onę galime grįžti prie kitų pievų – blogas.lt platformos. Ji buvo tragiška iki neseno persivilkimo į wordpress šabloną. Nelabai suprantu, kaip tokia sistema sugebėjo išlaikyti žmones, kurie šiuo servisu naudojasi ne vienerius metus. Man net buvo keista, kad buvo sukurta feisbusko grupė, kuri norė, kad blogas.lt administratoriai grąžintų seną platformą, kažkokie, mano galva neišmanėliai. Su ta prakeikta sistema ne vienas paaugliškos kančios rašinukas nuplaukė į internetines dausas, kur visi failai pamestinukai mėtosi. Taigi, taigi, nepatiko man tas blogas.lt . Jei dabar kažkam atrodo, jog tai buvo dėl sistemos netobulumo labai klysta, tiesiog tuo metu nesupratau kas iš tikro yra blogas ir kokios jo galimybės.
Poto ne tik nesupratęs kaip reikia naudotis blogas.lt bet ir iš gyvenimo beprasmybės pradėjau juodai gerti. Gėriau taip juodai,kad pamiršau visas gyvenimo spalvas ir štai tada dirbdamas ir gerdamas ir pagiringas eidamas į darbą ir neturėdamas ką veikti ir šiaip paskaitydamas visokius lietuvos šūdportalius ir intensyviai leisdamas laiką, atradau alfos.lt kompiuterinius pamąstymus apie kompiuterius. Tada teko pirmas kartas susipažinti su Džiugo rašoma blogorama, tikrai ne tokiu niekininiu ir tiesą sakant šūdinu projektu kaip blogorama.lt – kažkoks tais per vieną galą nepamylėtas mažaikis susuko šitų briedį, nes vot anap pistelėjo netikėta mintis galvon, gerai, kad nekiton minkšton vieton. O kadangi į darbą dažnai ėjau pachmielnas, tai leido man visiškai gerai atlikti darbdavio patikėtas funkcijas. O tuo tarpu kai mane krėsdavo pagirių drebulys, mano kolega sedėdavo one.lt, supratau kad surado te neblogą žiurkikę, lygtais jau daug daug metų kartu, na aš ir susiradau savo antrąją pusę besedėmamas prie interneto per netookį visiems gerai žinomą saitą ard.lt. Kolei kas laimingai gyvename, aišku iki tos laimės man reikėjo užtaikyti ant darbdavio aferisto išgerti jūrą alkoholio bei dievo šauktis pagalbos. Ir visgi tiko taip ir nutiko, kad didžiausia išsigelbėtoja mano gyvenime pasirodė besanti blogosfera, aš tikriausiai vis dar galvoju, kad  ši erdvė yra buvusių alkoholikų bendravimo vieta ir šiaip visokių homikų kurie nemoka normaliai bendrauti ne virtualybėje. Nu karočė.
Nu tai kai užsidarė mano darbas į kurį ėjau pachmielnas susiradau darbą, kuriame gerdavau, nu galiu pasakyti babkių nemokėjo aš sedėjau ir gėriau darbe, o kartais ir miegodavau, kartais su šefu pagerdavooom, kartais namo girtą parveždavo.
nu patom nusprendžiau mažinti gerti ir pradėjau rašyti blogą.
Pirmoji mano blogo stotelė buvo wordpress.com, labai tinkamas pasirinkimas, kas nenori būti blogas.lt sistemoje, bet susilaukti tam tikro populiarumo.
Kadangi aname bloge labai daug rašiau straipsnių, pagal kuriuos googlis mane rasdavo, o vėliau tai atsibodo ir kažkaip dar dėlto to kad mantas.malcius.lt išzyzė smegenis kaip gerai blogr.lt aš persikrausčiau čia, bet deja, čia beveik tas pats kaip turėti savo perkamą hostingą, nes blogr.lt net nekvepia blogoferma su apribotomis funkcijomis ir erzinančia reklama. Aš nenoriu varyti dievo į medį, bet blogr.lt paprastam interneto vartotojui visu pirma yra per sudėtingas servisas, jame yra labai kėblu susigaudyti ir šiaip per daug funkcijų, beto nėra taip trokštamo super didelio lankytojų srauto iš pagrindinio puslapio, tad belieka labai labai gerai rašyti ir patekti į blogoramas ir taip generuoti savo naujus lankytojus arba rašyti googlės paperkamuosius straipsnius kaip tą daro Mantas. Nors čia gali susidaryti vaizdas, negatyvus, vaizdas, jog tiesiai šviesiai varau ant Manto bei blogr.lt ir jo vado Andriaus, taip nėra. Mantas tai mano pirmojo  komentaro autorius, kuris atvėrė man duris į blogosfera, kuris lyg suteikė jėgų po pirmųjų užrašų atsiskleisti ir toliau rašyti. Andriui galiu padėkoti kaip labai supratingam administratoriui, deja, planuotas pagarbinamasis įrašas taip ir neišvydo dienos šviesos, o šiam žmogui turėčiau būt dėkingas visų pirma už savo blogo egzistavimą ir jo palaikymą iš asmeninių lėšų, taipogi nereikia pamiršti belenkiek kartų tiestos pagalbos rankos kai kažkas neveikė, taip pat naujų servisų įkėlimų (kitos blogofermos nemanau, kad tai turi). Nors blogr.lt ir striginėjo ir pasigirsdavo piktų kalbų iš visokių blogr.lt tupinčių blogerių kaip sharkeen, kad čia šūdas. Kad jau paminėjau vieną iš man labiausia nepatinkančių blogerių, kurio pozicijos aš nė per nago juodymą nesuprantu, kurio straipsniai man yra nesuprantami ir labai neaiškūs, norėčiau paminėti ir kitus mane labiausiai erzinančius blogosferos veikėjus. Vienas jų spameris puikuzas, kuris yra tiesiog spameris ir kurio įžvalgos kartais gal ir geros, bet reklamavimosi būdai nepriimtini. Jo straipsnis apie fekalijas man padarė didelį įspūdį ir kurį galima net moksliškai pagrįsti, bet tai viena internetinių personų mano juodajame sąraše. Prie šių personų pridėčiau ir Originalą, kurio atžagarus komentavimo stilius mane baisiai baisiai erzina. Tai tiek apie bloguosius blogerius. Kadangi esu labai daug rašęs apie “kaip reikia bloginti” manau ir paskutiniame įraše apie tai galiu sau trumpai leisti užsiminti. Aš vis ieškojau stebuklingos formulės kaip reikia bloginti ir pagaliau supratau.  Tokį supratimą mano padovanojo Salomėja iš trylikto namo, kuri sugeba rašyti kelis specializuotus blogus vienu metu apie knygas, piešinius, namus bei savo asmeninius išgyvenimus. Supratau, kad blogas yra specializuotos minties išraiška, kad negalima plakti įvairių savo išgyvenimų su savo pastebėjimas ar matytais filmais. Ir pačioje pabaigoje norėčiau padėkoti visiems, kurie b uvo kartu su mano blogu ir įkvėpė rašyti tai ką dabar skaitote. Visų pirma noriu pasakyti ačiū dailiosios lyties blogerėms tai abitof žinoma Thirteen pseudonimu bei siestai, o dabar ir vyrams galima pradėt būčiuoti rankas numeris vienas tai Rokas(šiame bloge dar žinomas kaip kažkoks blogeris ar vienas blogeris), grumlinimui (fotografijos grafomanui), scaniai gti, kačių lopšiams, wede40, berniukui dariui, varpininkui, meškynui, dar prisiminiau Valentiną. Dar, manau, reikia pagarbinti vienastokį, be jo nebūčiau ten kur dabar esu.  Taigi ačiū jums visiems.
Šis blogas yra uždaromas, bet benamis niekur nedingsta, žada atidaryti naują blogą, tikriausiai ir vėl blogr.lt, taigi mane bus labai nesunku susirasti.
Kodėl uždarau šį blogą?
Jaučiuosi išsisėmęs ir ir dar vienas svarbus dalykas, supratimas, kad mane skaito per daug žmonių ir reikia naujos erdvės, tapau per daug atviras, o tai nėra gerai.
Ačiū, jums.
Aišku man gaila, kad adresas benamis.info dar galioja, bet tikrai daugiau nebegaliu čia rašyti.
Ačiū, ačiū, ačiū.

Taip besigraudendamas galvoju sau-  ale ponai išpindėję visai. Sako pas mumis lygybė, tik vat tie aukštan Seimo mūre besėdintys pasirodo yra lygesni.
Per kamščius sau mirgalkes pajungę gali skrieti į savo aukštą rūmą – vynelio ir miego terapijos atlikti. O tu paprastas, žmogeli, lenk galvą prieš tokius ponus, pakelėj tupėdamas. 
Ir prabangius automobilius jie gi nuomojasi ne dėl prabangos, o todėl, važiuojant pas rinkėjus ir nutikus nelaimei, ponas seimūnas liktų sveikas. Seimūnai automobilius renkasi pagal saugumą. Negi jūs galvojote kitaip? Prabanga vardan saugumo. Et, velniai, kokių melagingų skraisčių prisigalvoja savo nedoriems darbams pridengti.

Įdomu, ar seniai ponai semūnai važinėjo viešuoju transportu?
O ne savo bangiais prabangiais, ir nepamirškime, saugiais automobiliais.
Tegul gerbiamas seimo narys nusiperka mėnesį troleibuso-autobuso bilietą ir palaimingas galės važinėti visą mėnesį “papigiai” tik už 120lt.
Na, o besedėdami ten aukštai savo rūmuose gali visokių sau lengvatų prisigalvoti, nu koks gi skirtumas ir taip biednas viešasis autotransportas per daug nenubiednės, jei mūsų dydžiavyrius ir nemokamai pavežios. Gal tada mūsų ponų galvos pradės labiau veikti, susipažinus, tarkim su viešojo transporto bėdomis iš arti – apsimyžusiais, prasiperdusiais bomžais, su kuriais paprasti žmogeliai neturi jėgų be kovoti. Tada gerbiamų seimūnų apsaugininkai galės ne tik patį didingiausią poną saugoti, bet ir troleibusus nuo bomžų apmiežt. Taip sakant, su rinkėjais, esamais ir būsimais, galės kontaktuoti realiu laiku, o ne kažkokiame prabangiame ofise šiltai sau kavutę gerdamas, ir paprasto žmogelio skriaudas kaip miglas matydamas.

Dar kiek žinau, seimūnai be proto daug išleidžia popieriui ir pieštukams. Gerai, kad dar bent tiek mokykloje išmoko – rašyti ir skaityti.  O kompiuteris daugumai seimo narių tikriausiai konspiracinis įrenginys, kuriuo naudotis tikriausiai geba tik šviesiausi pasaulio protai. Skype irgi blogis, pats didžiausias koks tik gali.
O jei pradėtų seimūnai mokytis naudotis kompiuteriu, tikriausiai išlaidos apmokymas-mokymams pasiektų milijonines sumas. Gi reikia, kad mūsų didžiavyriius ruoštų savo srities profesionalai už atitinkamą sumą. Įdomu, ar pramokę naudotis kompiuteriu, už didžiulius pinigus, seimūnai sugebėtų patys, be pašalinių pagalbos, įsijungti kompiuterį?

Gaila o kaip man gaila, kad mūsų seimūnai tokie neraštingi ir nesupratingi sielos ugabagai yra. Nagais į save riestais.

Aš tikrai nežinau kokius interesus gina Lanva, tegul jie baigia meluoti, kad gina atlikėjus. Viena boba man sakė, kad vienas dainininkas norėjo pasiskolinti vienos poetės žodžius – sumokėjo šimtą litų, poetė gavo dešimt litų. Kur logika ir teisybė ir kurioj čia vietoj ginamas kažkoks interesas, šiuo atveju atlikėjo?

Visiški nevisročiai sėdi Lanvoj. Na gerai su protu, tik nagais į save riestais.
Mano supratimu ne dabar ir tikrai ne tokiomis priemonėmis reikia kovoti su legalumo skatinimu.
Paprastas klausimas, kiek iš jūsų būtų nuėję į vieno ar kito atlikėjo koncertą, ar nusipirkę legalų albumą, prieš tai nepaklausę youtubėj ar neatsiuntę nelegalaus ripo?
Ir dar klausimas būtų kiek jūsų dabar vartotų windows, jie kažkas nebūtų pačioj pradžioj, kai tik pradėjote naudotis kompiuteriu jų nelagaliai įdiegęs ir tokiu būdu pripratinęs prie windowsų?
Gal tada reikia kaltinti Microsoft, kad ši kompanija per mažai rūpinasi savo produktu apsauga, prie to pripratindama vartotojus, o vėliau reikalaudama pinigų.
Man primena, tokį dalyką, kad žmogus pradžioje narkotikais pavaišinamas nemokamai, vėliau atsiranda pripratinamas, o dar vėliau reikia pačiam pradėti juos pirkti. Ar ne microsoftas yra kalčiausias?
Ar ne būtent šią kompaniją pradžioje reikia bausti, o ne paprastus vartotojus?
Juk tikrame gyvenime yra baudžiami barigos, o čia kaip?

Ir pabaigai labai taiklus PMS pastebėjimas apie lanva:

X: Megztukas – tipiskas pavyzdys, kas gali atsitikti su zmogum, kuris negauna pOsipist, o padrocint jam ner kada, nes reikia kovoti su piratais, ufonautais ir ryskiai zaliomis ziurkemis, lendanciom is sienu… Sperma uzkemsa kapiliarus, katrie aprupina krauju smegenu likucius, ir tada turim stai tokia situacija : ) Ania, Vytuk? Ir beje – jei pulsi ieskoti mano IP, kad atsiustum piktus policininkus, tai tas IP uzrasytas sito komentaro virsuj, desinej pusej. Desine – tai ta puse, kurioje yra tavo ranka, su katra tu neturi kada padrocint.

O kas tas megztukas, prašom pasižiūrėkite čia.

Lėlės. Lėlių teatras. Gyvename kaip teatre, o gal teatras toks panašus į gyvenimą? Žmogus toks jau yra, kad visada ieško panašumų, paralelinių pasaulių savo poelgiams darbams, gyvenimui pateisinti.
Takeshi Kitano bando vaizdais nubrėžti paraleles tarp skirtingų žmonių likimų, tikrovės ir mitų.
Labai sunku man surasti žodžių šiam filmui apibūdinti. Peržiūrėjus filmą palieka keistas jaukumo, romantikos prieskonis sklandantis ore. Tai lyg įsigilinimas į savo mintis, potyrius ir apmąstymus.

Filmas žiūrėti. Filmas kontempliuoti. Filmas tam, kad projektuotum save į aktorius-marionetes (arba atvirkščiai). Kiekvieną Savako ir Macumoto iš esmės monotoniško ėjimo žeme žingsnį norisi stabdyti – kad dar geriau įsijaustum į figūrų ritmą, giliau pajustum jų ir bloga lemiantį gyvo-negyvo fono artumą.

Saulius Macaitis

Pasaka. Juostoje supinamos trys skirtingos meilės istorijos, visos savotiškai beprotiškos, o kartu ir pilnos keisto, jaudinančio sakralumo. Mano vidines stigas labiausiai užgavusi istorija – gangsterio meilė, kai žmogus vardan pripažinimo paaukoja daugiau nei pinigus, o norėdamas tai susigražinti užmoka su visais procentais. Ko verta viena žmogiškumo minutė? Savęs aukojimas vardan meilės – kokia kaina?

Labai lėtas, tylus filmas, bandantis šnekėti daugiausia vaizdais.  Man labai patinka tokie tylos kupini, dažniausiai azijiečių filmai, kurie verčia mąstyti, kurie garsiai neužduoda klausimų, juos išsikelia sau pats žiūrovas.  Apkritai rekomenduočiau šį filmą pasižiūrėti visiems kas pavargo nuo holivudinių super hitų, bockbasterių, super specialiųjų efektų, lėkštų dialogų.
Šis filmas, nors jau ir ne pirmo ryškumo naujiena, bet tikrai labai geras.

Šokiruojantis korėjiečių režisieriaus Chan-wook Park darbas, kuris gali pasigirti visa virtine nominacijų, tarp jų ir Kanų filmų festivalio Grand Prix prizu.
Situacija. Žmogus, kurio vardas reiškia mėgstantį bendrauti ir kuris gyvena savo paprastą gyvenimą, yra staiga pagrobiamas ir kalinamas privačiame kalėjime lygiai penkiolika metų.
Lygiai taip staiga kaip ir buvo įkalintas vyras yra paleidžiamas. Prasideda kerštas ir norėjimas išsiaiškinti – kas, kodėl, už ką? Nepaminėjau svarbios aplinkybės, jog įkalinimo metu vyras sužino, kad jo žmona nužudoma, o kaltė suverčiama jam. Taigi – kerštas garantuotas. Bet ar šis troškimas duos teigiamus vaisius?

Filmo metu nuobodžiauti tikrai neteks, nes užuomina veja užuominą, kurios beriamos kaip iš gausybės rago. Žiūrėdamas pradedi galvoti, na kurgi ta tiesa, kur ta tikroji teisybės gija. Migla pučiama viso filmo metu, tik tam, kad žiūrovui nebūtų nuobodu.
Šlykščioji filmo pusė ta, kad yra vaidzelių, kurie jautresnių nervų žmogelį gali supykinti – ypatingas rytiečių prieskonis, skirtas ne kiekvieno skrandžiui.Kovos scenos nėra pagrindas, nors jų yra, tačiau saikingai – daugiau akcentuojama vidinė pagrindinio veikėjo būsena.

Režisieriui tikrai pavyko sukurti baisų vaizdais, bet turtingu vidiniu-filosofiniu turiniu kūrinį.
Nors man pačiam labiau patinka lėti, niekur neskubantys azijiečių filmai, kuriuose daugiau šnekama vaizdais. Šis filmas galėtų tapti pirmu žingsniu tiems, kurie apie azijiečių filmus galvoja tik kaip apie šaudau-gaudau nesąmones.
Taigi, malonaus žiūrėjimo.

Šiandien kaip ir kiekvieną kartą, kai užsukame į Rokantiškes, aplankėme vieną pamirštą mažos mergaitės kapą. Kaip mama pasakoja, tėvai šios mergaitės labai labai laukė, bet dėl gydytojų klaidų ši gimė negyva. Buvo pamainos pasikeitimas, o kadangi moteris ne pirma kartą gimdė, tikriausiai galvojo, kad susitvarkys. Bet, deja…
Taip jau atsitiko, kad tėvai buvo ne lietuviai ir prieš gerus dvidešimt metų išvyko iš šalies, tai tas kapelis taip ir stovi apleistas, nudraskytu antkapiu – kažkokiems metalo vagims ant bonkės tikriausiai reikėjo lito kito – pasiskolino.
Bet šiandien buvo taip keista pamatyti prie to kapo triūsiančius žmones, kurie tvarkė, mano akimis jiems visai neartimo žmogaus amžinojo poilsio vietą.
Tokiomis akimirkomis imi ir pagalvoji, kad dar gerumas kažkur yra, kažkokios tradicijos ir atjauta. Tada pasidaro taip gera ant širdies, kad kažkas rūpinasi tiesiog iš geros valios ne tik savo artimųjų, bet ir seniai pamirštų žmonių kapais. Prieš tokius žmones aš žemai lenkiu galvą.
Mąstau, gal vėl gerumas ir atjauta po truputį grįžta į žmonių širdis.
Ačiū, tiems, kas nepamiršta ne tik savęs, bet ir kitų.
Tikiu, kad kažkada gėris ir taika įsivyraus pasaulyje.

Kaip turėtų būt?

Visų prima, gerbiami ponai iš švietimo ir mokslo ministerijos, po kurių langais būdamas paauglys brangvynį lakiau, turėtų pradėti vidurinės mokyklos mokinių motyvacijos skatinimą. Reikia pradėti motyvuoti žmones besirengiančius studijoms, o ne jau išleistus į pasaulį ir pradėjusius mokslus. Yra kažkokia patarlė, kuri sako, kad reikia lenkti šaką kol jauna. Šiuo atveju, didžiavyriai lenkia seną šaką, kuri treška ir treškėjimas toli eina. Ne daug trūksta, kad šaka, ant kurios didžiavyriai sėdi imtų ir nulūžtų.
Mano supratimu, karjeros planavimas turėtų prasidėti jau pradinėse klasėse, o ne tuo momentu, kai prasideda profiliavimas ir galvoji,- o kaip man toliau eiti? Tokio dalyko Lietuvoje nėra. Yra profilio pasirinkimas, bet ar jis būna motyvuotas- daug abejonių keliantis klausimas. Aišku, būna retų išimčių – moksleivių dešimtokų, kurie žino ką norės veikti po mokyklos. Dažniausia tai būna moksleiviai, turinys tėvus, kurie laiku pastebėjo vaiko gabumus ir nukreipė jį teisinga kryptimi. Mano patirtis visai kitokia, mokiausi beveik viską gerai – aštuonetui dažniausiai, ir kai atėjo laikas rinktis, pasukau kartu su banda-dauguma, ir tai buvo mano klaida. Ne buvo jokių valandėlių dėl tolimesnės motyvacijos, kelio pasirinkimo, mokytojų pokalbių su tėvais, patarimų pamėtimo. Lietuvos mokyklose turi gerai viską varyti, kitaip nebūna. Bet iš to visko žinojimo naudos yra labai mažai. Juk kai jūs einate pas daktarą: ar norite, kad jis būtų savo srities specialistas, ar kad žinotų visko po truputį iš kiekvienos srities ir nieko dorai neišmanytų? Taip ir pas mus Lietuvos mokyklose – tikri talentai, gal ir atsiskleidžia, o kaip su kitais? Koks jų kelias?
Jiems, deja, nėra pagalbos. Kartais žmonės teisingai apsisprendžia, o kartais tai būna viena didžiausių gyvenimo klaidų, kaip kad mano atveju.
Jei moksleiviai po mokyklos nebus apsisprendę ko jie gyvenime nori, tol nebus ir motyvuotų studentų.

Antras, labai svarbus dalykas, egzaminų tvarka. Tiksliau jos nebuvimas. Kiekvienais metais formuoja reformuoja iš naujo generuoja. Egzaminų tvarka kiekvienais metais vis kita. Manau, kad pedagogams, kad ir kokios srities jie bebūtų, sunku kiekvienais metais iš naujo pažindintis vis su naujom metodikom ir teisingai paruošti abiturientus.

Trečias dalykas, kuris visiškai neskatina mokytis aukštojoje mokykloje yra požiūris į mokslą Lietuvoje.
Koks jis yra?
Mano vaikas TURI STUDIJUOTI UNIVERSITETE. Taip galvoja tėvai.
O studentas galvoja, nu tak reikia kažkaip tą univerą pabaigti, kad tėvams diplomą atnešti.
Juk dauguma baigusių mokyklas tiesiog nori įgauti žinių vienoje ar kitoje srityje, dirbti gerai apmokamą darbą bei kurti šeimą ar užsiimti kita malonia veikla.
Juk jei studijuoji univere, tai tu lygis, jei kolegijoje – nebetoks gers lygis, o jei profkėj – tai tu niekam netinkamas.
Ar tikrai taip?
Šioje vietoje visada mėgstu pateikti pavyzdį su draugu Oliveriu, kurį visi pažįsta iš kulinarinių šou. Jei mano žinios manęs neapgauna šis veikėjas pagal Lietuvos sistemą yra baigęs profkę, bet jam niekas nesutrukdė tapti žinomu ir gerai uždirbti bei užsitikrinti geras ateities perspektyvas.
Juk pagal pasaulinę praktiką, didžioji dalis abiturientų, apie 70 procentų, turėtų studijuoti kolegijose bei profesinio rengimo mokyklose, ir tik mažoji dalis išrinktųjų – universitetuose. Lietuvoje, deja, turim atvirkštinį modelį: 70- universitetuose, 30 –kolegijose. Dauguma lietuvaičių tikriausiai nori patapt mokslininkais.
Kol nebus išguitas mąstymas, kad be universiteto abiturientas nieko gyvenime nepasieks, tol ši reforma neturės jokios praktinės naudos ir motyvacijos. Va, pats studijuoju istoriją, kvailai padariau, kad neatsilaikiau tėvų spaudimui ir nuėjau į univerą, o ne į kolegiją. Bet šaukštai jau po pietų. Mane patį paveikė šitoks tėvų/visuomenės spaudimas. Na ir aš galvoju, ką gi veiks po keturių metų nepilni du šimtai kvalifikuotų istorijos mokytojų? Eis mokytojaut? Nelabai tiksi, nes tik 6 procentai pabaigusių VPU dirba pagal specialybę. Tada kyla paprastas klausimas – kam apskritai tokia aukštoji mokykla? Mano galva – ji nėra reikalinga. VPU galėtų būt kaip padalinys prie VU – pedagogikos fakultetas. Vsio.

Dar apie stojimų tvarką į universitetus. Ji yra ydinga. Dabar bendra tvarka, susimokėjus virš dviejų šimtų litų, galima rašyt net 32 specialybes. Po 16 universitetuose ir kolegijose. Bendra tvarka, tai kaip totalizatorius – ar pataikysiu, ar išsiridens mano skaičiukas, gal praslysiu?
Manau, kad ta centralizuota tvarka skatina būsimų studentų nemotyvaciją – kur papulsiu ten studijuosiu, jei nemokamai tai apskritai super.
Mano galva, neturėtų būt bendros stojimo tvarkos arba ji sumažinta iki maksimum keturių penkių vietų, o prieš įstojimą turėtų būt būtinas motyvacinis pokalbis, kurio metu universiteto sudaryta komisija atsižvelgtų ne tik į balus, bet ir į studento NORĄ, studijuoti.

Dar vienas iš faktorių, kuris ne motyvuoja studentų studijuoti yra stipendija. Nežinau, kaip daugumoje universitetų, bet pateiksiu tik kelis pavyzdžius. Pareitų metų VPU psichologijos kurso studentų maksimali stipendija buvo 36lt. Tegul man nors vienas protingas žmogus protingai paaiškina kaip tokis kiekis pinigų gali motyvuoti studentą studijuoti? Vėl mano paprastas atsakymas – niekaip. Studentas tada priverstas arba ieškotis darbo, kurio dėka nukenčia mokslai, arba turėti rėmėjus. Kitaip neįmanoma. Palyginimui, VU geografų maksimali stipendija virš  300 lt. Mano galva, tai daug didesnė motyvacija nei vargani 36lt. Žinau, kad stipendijos priklauso nuo fakultetų, bet bent kažkokia tvarka turėtų būti, o ne pasityčiojimas iš studento. Mokydamasis profkėje, kurios kursas buvo paukščio skrydžio lengvumo, gaudavau 90lt stipendiją, o studentas tuo tarpu -36lt. Tikriausiai čia specialus modelis kaip būsimą inteligentiją pripratinti prie nuolatinio nepritekliaus.

Tikriausiai dar ir dar galėčiau plėstis, nes nervas ima, kaip viskas neteisingai sudėliota man rodos. Galima šnekėti apie dar įvairesnius dalykus kaip knygų stoka, kas neša pelną kopijavimo paslaugų įmonėms. Tada nemokamas mokslas tampa ne toks nemokamas.
Viskas turėtų prasidėti nuo mokyklos ugdymo ir visuomenės požiūrio pasikeitimo. Kitaip – nė krust. Ir įstatymo lazda čia nepadės.