Tinklaraštį nustojęs rašyti esu bent keturis kartus. Tarpai tarp įrašų siekia nuo poros mėnesių iki beveik metų. Beveik. Kaip ir šį kartą. Anyway – prie reikalo, kuris privertė parašyti ir pasiekti tave ir visus kitus šį tinklaraštį beprenumeruojančius žmones.

O reikalas paprastas. Su senu geru draugu sėdėjom vieną vakarą, ir nusprendėm, kad reikia padaryti ką nors gero. Target – the lithuanian education system. Idėja paprasta – vieną kartą paimti, ir sustruktūrizuoti / sustandartizuoti visą out there esančią informaciją apie studijas. Palengvinti gyvenimą visiems tiems, kurie vis dar nori studijuoti Lietuvoje, ir nori pasirinkti teisingai. Padėti tiems, kurie nežino, ką rinktis. Atverti akis tiems, kuriems Finansų ir draudimo matematika atrodo 10x kiečiau už Ekonometriją. Nes nu, c’mon… Klaipėdos universitetas turi 71 studijų programą? Sick.

Taigi. Idėja išsamiai paaiškinta Voro tinklaraštyje, tad čia nesiplėsiu. Tik paprašysiu tavęs, kad perskaitytum įrašą, ir jei kils kokia gudri mintis – pasidalink komentaruose. Čia arba ten, nesvarbu.

Ačiū.

Mūsų didysis prizas :)

Šeštadienį vėlai vakare baigėsi kasmetinis ECV (anksčiau buvęs JVK) verslumo konkursas. Baigėsi lygiai taip pat kaip prieš du metus – mūsų komanda LT from LV (Arvydas, Justas, Vaidotas ir aš) laimėjo tiek simuliaciją, tiek case study, ir karjerą šiame konkurse pabaigė taip, kaip ir pradėjo prieš du metus – pirmąja vieta. Per tris studijų metus teko sudalyvauti ne vienam konkurse, tad šįmet vietoj tiesiog pasidžiaugimo pergale, keli take-aways visiems, kurie dalyvauja tokio pobūdžio renginiuose:

• Jei organizuojate tokį konkursą, svarbiausia ne didžiulis biudžetas ir perpildyti banketai. Dėl šįmetinės krizės beveik niekas nesutiko paremti šio pakankamai aukšto lygio konkurso (gėda kompanijoms, gėda..), tad valgėme VU EF valgykloje, viskas vyko universitete, o nakvojome Erasmus studentų barakuose. Palyginus su pernai “Panorama” viešbučiu – šiek tiek arčiau žemės, bet niekam tai nepakenkė. Viską atpirko nuotaika. Na, nebent tas nelemtas virusas, kuris pakirto 75% dalyvių (ir mane tarp jų), būtų buvęs išvengtas viešbutyje. Bet abejoju.
• Jei esate kompanija, kurios paprašo parengti case study, nepatingėkite, ir pasėdėkite. Šįmet KPMG aiškiai patinginiavo, ir mums liepė ne tik įšspręsti problemą, bet ir ją susigalvoti – t.y. ne tik parodyti, kodėl reiktų sujungti dvi įmones, bet ir patiems išsirinkti dvi įmones iš LT/LV/PL. Iš dalies – sudėtingiau, tad įdomiau, bet aš vis vien manau, kad dalyvių sprendimus tokiu atveju yra pernelyg sunku vertinti vienodai (o kas jei pasirinksiu įmones, apie kurias niekas nieko nežino?), pernelyg daug tikimybės, kad dalyvis tiesiog pasinaudos savo turimomis “apdorotomis” žiniomis, o ne bus priverstas galvoti. Case study neveltui vadinasi case study. There must be a case ;)
• Jei esate dalyvis, prezentacijos turinys ir net skaidrės dar nėra viskas. Labai svarbu, kur sudėti svarbiausi taškai ant i, ir kaip visgi žmonės prezentuoja. Šio konkurso atveju – dvi SSE komandos pasirinko beveik dvi identiškas poras: mes jungėm Sanitą ir Olainfarm, o kita komanda – Sanitą ir Grindex. Turiu pripažinti, kad mes Grindex tiesiog suebėjom pražiopsoti, ir tas variantas tikrai logiškesnis. Bet taškų daugiau gavome mes – už tai, kad sudėjom viską, ką reikėjo, ir pasakėm taip, kaip reikėjo.
• Jei sėdite komisijoje – nepavarkite. Rimtai. Labai apsidžiaugiau, kai pirmą komandą labai stipriai užsipuolė net du komisijos nariai. Ne tik todėl, kad tai reiškė, kad jie atskirs “grūdus nuo pelų”, bet ir todėl, kad arši kritika yra tai, kas labiausiai padeda tobulėti. Deja, komisija pavargo greitai, ir paskutinėms prezentacijoms jau nebeturėjo klausimų, kartu net įvertindami kai kuriuos pasiūlymus (jungti Flylal Group ir AirBaltic?) labai aukštais balais. Nu negerai taip ;)

Besidomintiems – mūsų pristatymas (kodėl galima būtų jungti Sanitas ir Olainfarm)

Barcamp Baltics 2009 dalyvių prezentacijos

Kaip žinia, Barcamp Baltics 2009 vieną pristatymą padariau ir aš. Šiek tiek kitokį nei dauguma, nepristatantį jokio produkto, tiesiog papasakojau savo idėją, savo mintį – komentarai, pats svarbiausias user-generated content ramstis, turi ateityje pasikeisti. Turi tapti svarbesnis nei dabar. Ir gal jau net po truputį tai vyksta. Bet apie viską iš pradžių.

Komentarų svarba besiformuojant socialinėms interneto ypatybėms

Prezentaciją pradėjau paprastai. Žinot, web2.0, kad ir kaip bebūtų nusibodęs, vis dar svarbus. Bet ar niekad nekilo klausimas, iš kur jis toks atsirado? Kodėl būtent taip, o ne kitaip? Vienas iš pagrindinių web2.0 ramsčių – tai vartotojų sukurtas turinys. O koks tas turinys? Jei žmogus pažvelgsi 10 metų atgal, į 1998, kai dar frazės web2.0 niekas nebuvo girdėjęs, jau rasi vartotojų sukurto turinio. Forumai (kas prisimena phpBB?) – realiai, tai tik vartotojų sukurtas turinys. Nieko daugiau. Kodėl Delfi buvo toks sėkmingas senais laikais? Todėl, kad vartotojai grįždavo ir grįždavo dar kartą perskaityti komentarų, ar parašyti savo. O Delfi pageviews skaitliukas tik sukosi ir sukosi. Komentarai – tai pati primityviausia user-generated content forma. Tai ta bakterija, nuo kurios viskas prasidėjo. Kas yra tinklaraštis? Iš principo, tai tik didelis komentaras kokia nors tema.  Tinklaraštis – tai evoliucionavęs komentaras. Bet jei ne komentarai, galbūt viso to, ką turime dabar – neturėtume. Negana to, kad komentaras yra primityviausia user-generated content forma, tai yra svetainės savybė, pagal kurią mes kartais sprendžiam, ar tai priklauso web2.0 šeimai. Gyvas pavyzdys: “Ar sutinkat, kad tikras tinklaraštis privalo turėti komentarus po kiekvienu įrašu?” Komentarai yra žiauriai svarbus dalykas visame interneto vystymesi. Tačiau jie realiai liko tokie, kokie ir buvo prieš 10 metų. Kaip Delfi komentuodavome, taip ir komentuojame. Taip, vietomis atsirado žvaigždutės, taip, yra dar vienas kitas dalykas, bet iš esmės komentarai liko tokie pat.

Komentarai šiandien

Pirmas dalykas kurį reiktų pastebėti, tai kaip pasikeitė rolės internete. Situacija prieš penkis-dešimt metų: yra kompanijos, ir yra blogeriai. Pirmieji – tai tikrieji turinio davėjai, tie, kurie rūpinasi, kad jų tekstai pasiektų mases. Antrieji – tie, kurie aprašinėja kompanijų produktus, generuoja tą tikrąjį vartotojišką turinį. Klausimai, kuriuos bando atsakyti kompanijos: kaip pritraukti didesnį blogerių dėmesį? Kaip užtikrinti, kad jų atsiliepimai geri? Kaip užtikrinti, kad jie sugrįžtų, kai išleisime naujus produktus? Situacija #2 (dabar): yra blogeriai, ir yra komentuotojai. Pirmieji kuria turinį, rūpinasi, kad juos išgirstų kuo daugiau žmonių. Antrieji vaikšto po tinklaraščius, ir komentuoja. Klausimai, į kuriuos bando atsakyti blogeriai: kaip gauti daugiau komentarų? kaip užtikrinti komentarų kokybę? kaip paversti juos į nuolatinius skaitytojus? Jaučiasi panašumas tarp situacijų? Mes, blogeriai, dabar esam tokioj pat pozicijoj, kaip anksčiau buvo kompanijos. Mes ieškome user-generated content, mes patys jau jaučiamės tie “tikrieji turinio davėjai”.

Antra, reiktų pastebėti, kad nepaisant to, kad atsirado visokio plauko naujovių, visokių formų vartotojų sugeneruoto turinio: wiki, tinklaraščiai, social bookmarking, ir pan komentarai liko absoliučiai tokie, kokie liko. Neatsirado nieko, kas pagerintų tokio tipo pokalbių kokybę, transformuotų juos į kažką naujo, suteiktų didesnes galimybes. Argi tai nekeista? Argi nekeista tai, kad kažkas, kas buvo toks svarbus užvedant visą web2.0 reikalą vis dar stovi ten, kur stovėjo prieš 10 metų? Žinau, kad atsiras norinčių pasakyti, kad microblogging (a.k.a. Twitter) yra nauja komentarų ir pokalbių forma. Bet aš nesutinku. Microblogging nėra komentavimas. Iš principo galėtų būti, bet nėra. Per daug lifestreaming, per daug random triukšmo. Ten labai retai vyksta pokalbiai, retai vyksta komentarai nukreipti į tam tikrą problemą. 90% ten apie save, o ne apie tai, kas aplink.

Iš tikrųjų, tai aš nesu visai teisus sakydamas, kad niekas nepasikeitė su komentarais. Pasikeitė, bet tik back-end’e. Mes turim Backtype, su kuriuo gali surasti visus savo internete parašytus komentarus (ar bent gali pabandyti). Mes turim galimybę outsource’inti savo komentarų sistemas (Intense Debate, Disqus), su kuriomis kartu ateina galimybė geriau juos moderuoti, vertinti, ir pan. Turim ir šiokias tokias komentarų sekimo tarnybas (Cocomment, Commentful), su kuriomis galime sekti tas diskusijas, kuriose dalyvaujam, ir kur tikimės išgirsti ką nors naujo. Bet visa tai veikia dar tik mūsų užnugaryje, padeda mums lengviau susitvarkyti, greičiau suvalgyti visą gaunamą informaciją. Komentarų vertę mes suprantame taip pat, kaip supratome 5 metai atgal  – faina, kai jų yra, bet šiaip tai “ai….”.

Komentarų ateitis

Jei klausiat manęs – komentarai turi ateitį, ir svarbią.

• Mes seksim savo komentarus. Mes turėsim tarnybas, su kuriomis galėsim patikimai sekti komentarus, ir tai pastoviai darysim. Kodėl? Todėl, kad suprasim, kad komentarai turi vertę, ir kad nenutrūkstančios diskusijos gali duoti labai daug.
• Mes seksim kitų komentarus. Kitų turinį jau sekam. Ir sekam ne tik tinklaraščių įrašus, sekam ir tweet’us. Tai kodėl turėtume nesekti komentarų? Jei mus veža, kaip žmogus rašo apie šunis, ar neturėtų mums būti įdomu, ką jis komentuoja kituose šuniškuose puslapiuose?
• Mes skaitysim komentarus. Atsimenat laikus, kai pereidavot per kiekvieną tinklaraštį, ir žiūrėdavot, ar yra naujas įrašas? O ką darot dabar? Turbūt naudojatės RSS privalumu – jūs neinat pas turinį, turinys eina pas jus. Bet tuo pačiu metu, jūs neinat pas komentarus. Bet jie, deja, pas jus neina taip pat, kaip eina įrašai. Kada buvo paskutinis kartas, kai atsidarėt įrašą tik todėl, kad norėjot paskaityti komentarus (ne pats pakomentuoti, bet tik paskaityti)?
• Mes kontroliuosim savo komentarus. Diskusijos “kam priklauso komentarai – komentuotojui ar svetainės savininkui?” bus baigtos. Mes galėsim sugaudyti visus komentarus. Galbūt netgi kontroliuosim visą lauką aplink komentaro tekstą, ir turėsim teisę ten talpinti, ką tik norim. Net ir reklamą.

Iš esmės, jau yra dviejų tipų tarnybos, kurios gali padėti suprasti, kur juda komentarų tobulėjimas. Pirmasis tipas – Google Friend Connect ir Facebook Connect. Be visų kitų dalykų, jos iš esmės leidžia komentuoti prisijungiant jau savo turimu vartotojo vardu (Facebook/Google). Taip kiekvieną kartą komentuodamas tu praneši sistemai, kur paliekamas komentaras, ir suteiki galimybę visus juos surinkti į vieną. Tad jos su komentarais daro kažką tokio, ką su įrašais padarė RSS – suneša viską į vieną vietą. Ne tu eini pas komentarus, bet jie parseka namo. Antrasis tipas, ar tiksliau, antroji tarnyba, tai FriendFeed. Ilgiau skaitantys mano tinklaraštį gal prisimins, kaip kažkada klausiau – kodėl niekas nerašo apie šią tarnybą? Ši tarnyba – tai didžiulis real-time turinio agregatorius su komentavimo galimybe. Tai yra nuostabi informacijos apdorojimo tarnyba. Ten vyksta daug geresnės diskusijos nei įprasto tinklaraščio komentaruose, nes ten viskas vienoje vietoje. Ten gali įvertinti gerą komentarą, ir tai pastebės kiti. Ten visos galimybės virti tikriems pokalbiams, nes niekas niekur nedingsta. Kai kurie dėl to pyksta, nes tinklaraščiai praranda lankytojus, bet jau dabar yra komentarų iš friendfeed integracijos galimybė atgal į originalų turinį. Iš esmės, Friendfeed gali tapti ta vieta, kur vyksta diskusijos. Ta vieta, kur tu visad ateisi komentuoti.

Kodėl komentarai taip turėtų rūpėti?

Kai pasakojau, mačiau keleto žmonių veidus – “jo, gal ir gražios idėjos, bet kodėl taip turėtų būti? kodėl mes turėtume pradėti rūpintis komentarais?” Na, visų pirma, tai tavo turinys. Tavo, tu jį sukūrei, ir galbūt sukūrei jį kokybišką. Tai kodėl neturėtum stengtis jo perduoti savo skaitytojams? Juk iš principo, ką kiekvienas iš mūsų daro, tai informacijos filtravimas individo lygyje ir perdavimas skaitytojams. Ar tai asmeninė informacija, skirta tėvams ir pažįstamiems rašomame tinklaraštyje, ar tai vieta, kur stengiesi perteikti savo nuomonę, principas tas pats. Tu filtruoji informaciją, ir ją perduodi tiems, kurie tave skaito. O didelė tikimybė, kad jie tave skaito būtent todėl, kad tu atfiltruoji juos dominančią informaciją. Tai jeigu komentaras yra tokia pati informacija, kodėl neparodyti skaitytojams ir jo? Komentaras gali būti ne mažiau vertingas, nei įrašas. O gali būti ir vertingesnis, nes sujungia skaitytoją su kitu įdomiu turiniu.

Antra, kalbėti verta. Jei pažvelgsi į populiariausius blogerius – tebūnie tai pasauliniu lygiu (Robert Scoble), ar Lietuvos (Karolis Pocius) – jų įrašų turinys tikrai geras, nieko nepasakysi. Bet yra nemažai žmonių, kurie rašo ne ką blogiau. Šitie žmonės yra tokie populiarūs, nes jie bendrauja. Jie jungia atskiras dalis į bendrą paveikslą, jie komentuoja, jie suveda skaitytojus su nauju turiniu, naujomis žiniomis, kurios egzistuoja aplink. Ir nemaža to padaroma būtent komentarais. Jų komentarus tikrai būtų verta sekti.

Ir galiausiai, komentuoti lengva. Šiame tinklaraštyje turiu 140 įrašų ir dar 40 draft’ų. Aš fiziškai neturiu laiko, kada parašyti įrašus. Bet komentuoti kartais laiko atsiranda. Jei žmonės mane skaito dėl mano turinio, ar neskaitytų mano komentarų? O jei skaitytų, tai vadinasi, komentarai gali būti trumpalaikis išsigelbėjimas nuo blogdepresijos.  O gal ir nebūtinai trumpalaikis. Galbūt nebūtina rašyti tinklaraščio. Galbūt tiesiog gali būti komentuotojas. Jei tavo komentarai bus geri, galėsi būti ne mažiau svarbus. Ir nors nebūsi nei blogeris, nei tweet’eris, būsi tikras social media, user-generated content atstovas. Būsi komentuotojas.

P.S. Pačias skaidres žadu įdėti ryt, kartu su anglišku įgarsinimu. My first podcast is coming :)

Barcamp Baltics 2009 - Riga, vasario 6-8 dienos

Kaip žinia, vakar baigėsi kasmetinė “internetinių reikalų” nekonferencija Barcamp Baltics 2009. Lankiausi ir pirmojoje, pernai, ir galiu pasakyti – šįmet blogiau tikrai nebuvo. Gal ir krizė, gal dalyvių ir mažiau, bet kokybės prasme – pats tas. Šįmet negalėjau atbūti visą konferencijos laiką, tad realiai mačiau tik penktadienio antros dienos pusės prezentacijas, paruošiau vieną pats (taip išpirkdamas savo kaltę, kad pernai to nepadariau), ir dar spėjau šeštadienį pasimalti Opera pristatyme apie mobilių įrenginių vartojimą, bei atsėdėti dalyje Barcamp Idol.

Prezentacijų mačiau tik 5, tad norintiems sužinoti bendresnį vaizdą, patariu paskaitinėti Karolio Barcampinius įrašus. Iš mano pusės, įspūdžiai tokie (p.s. visos nuorodos veda į slideshare.net patalpintas prezentacijas):

1. “Why advertising in blogs is BAD?” – tiesa sakant, neverta dėmesio. Atėjo žmogelis, kurio pagrindinė mintis buvo tokia: jei pradėsit reklamuotis, vadinasi norėsit reklamuotis ir dar daugiau. Jei norėsit reklamuotis dar daugiau, tai vadinasi turėsit pritraukti dar daugiau skaitytojų. Skaitytojų galėsit pritraukti dar daugiau tiktai rašydami labiau mainstream turinį. Galiausiai viskas pasibaigs tuo, kad rašysit tik apie Zvonkės kojas. Prezentacija naudinga nebent tuo požiūriu, jei mėgsti žaisti žaidimą “surask kuo daugiau loginių klaidų”. Asmeniškai, visiškai neįtikino. Bet už tai davė mintį, kurią pastebėjau viso Barcamp metu – visi galvoja: a) kaip gauti pinigų iš to, ką darai? b) kaip gauti dar daugiau pinigų iš to, ką darai? Kas šiek tiek liūdina, nes atrodo, kad šiais laikais viskas turi turėti verslo modelį. Nu kodėl?
2. Važiuojam.lt,  car-sharing site. Pažįstamų žmonių projektas, tad gal buvau kiek neobjektyvus, bet man pasirodė, kad buvo galima pristatyti ir geriau. Vaziuojam.lt esmė – sujungti vairuotojus, kurie turi laisvos vietos mašinose, ir nori ja pasidalinti (nemokamai arba už pinigus), ir tuos, kurie nori kur nors nuvažiuoti, bet nenori tranzuoti, o autobusas – per brangu. Didžiausias prezentacijos take-away: Gyvenam laikais, kai visko turim perteklių. Wikipedia – tai projektas, kuriame žmonės dalinasi žinių pertekliumi. Open Source – tai iš esmės yra savo sugebėjimų dalijimasis su kitais. Ir labai dažnai daug daugiau naudos sukuriame iš to, kad atiduodame kažką nemokamai, negu kad tik laikytume sau. Kaip ir laisvą vietą mašinoje.
3. Front-end optimization for techies. Denio prezentacija tikriems geek‘ams. Apie tai, kaip sutaupyti kiekvieną bitą, apie tai, kaip sumažinti HTTP kreipimųsi skaičių, ir užtikrinti maksimaliai spartų svetainės veikimą. Minification, gluing, encoding and caching – tai buvo pagrindiniai pristatymo ramsčiai. Apie kelis net aš,  tik programuotojas-megėjas, esu girdėjęs, tad tikrieji web front-end kūrėjai tikrai turėtų tai žinoti. O geriausiai, turėtų žinoti ir gerokai daugiau. Pavyzdžiui, persiskaityti Yahoo siūlomas tinklapių kūrimo taisykles.
4. Simplicity in the web. Dar viena Denio prezentacija, šį kartą jau normaliems žmonėms. Ir, iš tikrųjų apie tai, kad paprasčiausia logika, paprasčiausi usability principai labai dažnai pamirštami kuriant tinklapius. Kodėl Lietuvos Geležinkelių URL’ai yra 300 simbolių ilgio? Juk kai kurie vartotojai gali norėti juos atsiminti! Svarstot, kaip turi atrodyti “nieko nerasta (404 klaida)” puslapis? Galvokite, kokia jo paskirtis! Viskas turi būti daroma paprastai ir aiškiai. Bet tai nereiškia, kad primityviai.
5. Browsers: bye desktop, mobile now and further. Opera Chief Standards Officer, Charles McCathieNevile, pasakojimas apie mobilios naršyklės, ir mobilių įrenginių iš principo, naudojimą. Apie žvejus, kurie mobiliais susižino, kuriame turguje didesnė paklausa. Apie tai, kad Afrikoje mobilūs turi po kelias vartotojo paskyras, nes ten jie naudojami, kaip pas mus kompiuteriai – šeimoje vienas, ir tiek. Apie tai, kad Opera Mini daug kur naudojama ir desktop kompiuteriuose, nes taip taupomas bandwidth, kuris ne visur toks pigus, kaip pas mus. Pretty Exciting Stuff. Pasirodo, Opera kiekvieną mėnesį paskelbia naują report’ą apie tai, kaip mobilūs įrenginiai naudojami pasaulyje. Verta užmesti akį.

Bet daugiausiai naudos visgi atnešė pertraukėlės tarp prezentacijų ir laisvi vakarai. Pagaliau susitikau gyvų blogerių – Karolį, Liudą, Paulių, Povilą, Tygą, lietuviškojo OpenCoffee Club organizatorius, keletą lietuviškųjų IT firmų – CoralMap, Hostex atstovų. Taip pat persimečiau žodžiais ir apsikeičiau kontaktais su keletų latvių, dar vienu kitu random žmogum. Labai kūl, kai vienoje vietoje gali rasti didelę koncentraciją žmonių, turinčių panašius interesus.

Ir taip… žinau, kad gal ne vienas skaitė tikėdamasis surasti ką nors apie mano paties prezentaciją, kurią Karolis vis mini, ir vis laukia, kol aš ką nors parašysiu :) Šitame įraše jos nėra, bet ji bus. Jau šiandien.

Our challenges may be new. The instruments with which we meet them may be new. But those values upon which our success depends — hard work and honesty, courage and fair play, tolerance and curiosity, loyalty and patriotism — these things are old. These things are true. They have been the quiet force of progress throughout our history.

Gal ir ne į temą mano tinklaraščiui, bet to aš labiausiai pasigendu čia, pas mus. To rėmimosi paprastais dalykais, ne Paksu, ne Valinsku, ne nauju PVM mokesčiu. To aš pasigendu ir iš žmonių, ir iš politikų – pirmieji niekada garsiai nereikalauja, antrieji niekada apie tai nešneka. To aš pasigendu dar milijone dalykų, kažkada aprašytų bei neaprašytų čia. Kartais to pasigendu ir iš savęs, bet neleidžiu sau to pamiršti. Gal Lietuvoje  mums šiandien ir ne šventė, bet vis vien palinkėsiu – neleiskim sau pamiršti. Vertybių, be kurių visa kita tik farsas.

Turbūt vienintelis dalykas, dėl ko profesionalai sutarė (na, ir kas jau yra beveik faktas) – tai jau netik finansų krizė, tai jau liečia ir tikrąją ekonomiką.  Tačiau prognozės, kada blogiausia bus praeityje išsiskyrė – vieni sakė, kad jau 2009 pabaigoje galima laukti pagerėjimo , kiti sakė – gal dar anksčiau, vos tik investuotojai atgaus pasitikėjimą vieni kitais, ir vėl plūstels į rinkas, treti, kaip pvz Boston Consulting Group CEO, sakė – čia prireiks ne 2, o minimum 5 metų, kol viskas sugrįš į savo vietas.

Pačiame bankų sektoriuje artimiausiu metu dar nieko gero nežadama. Pirma, tai ne visi nuostoliai jau nurašyti, nes dar dabar nėra aišku, kiek verti kai kurie instrumentai. Tad 700 JAV milijardų, skirtų gelbėti rinkas gali būti ir ne pabaiga. Kaip pastarųjų dienų naujienos parodė, dar ne visi bankai surankiojo visus galus – penktadienį pagalbos paprašė Bank of America, kuris iki tol buvo tas bankas, kuris galėjo sau leisti gelbėti kitus, nuostolius gerokai padidino Deutsche Bank. Dėl šitų priežasčių tarpbankinė pinigų rinka gali dar ir neatsigauti – kol neaišku, kokią tikimybę bankrutuoti bankas, kuriam tu skolini, tol tu esi labai nelinkęs skolinti. Be to, dauguma bankų stengiasi didintis savo kapitalo rezervus, kurie per paskutinius metus buvo sumažėję iki 4-5% (equity/assets), o dabar ir 13% neatrodo labai daug. Kadangi dabar išleisti naujų akcijų beveik neįmanoma, bankams belieka pardavinėti savo turtą, taip sukuriant dar didesnę pasiūlą rinkose, dėl ko jos krenta dar žemyn. Šis kapitalo auginimo procesas, pasak daugumos, dar turėtų užsitęsti.  Taip pat artimiausiu metu nematysim bankų spekuliacijų savu kapitalu (prop. trading), didesnę konsolidaciją rinkoje, grįžimą prie tradicinių veiklos modelių, ir, galbūt, vadinamųjų „bad banks”  atsiradimą.

Didesnis bankų reguliavimas irgi turbūt laukia priešakyje.  Dauguma pasiūlymų buvo maždaug tokie: skatinti kotracikliškus kapitalo rezervus (t.y. aukštą gerais laikais, ir žemą – blogais laikais), tarptautinį reguliavimą; keisti atlyginimų struktūras, kad šios daugiau dėmesio kreiptų į ilgalaikius rezultatus (t.y. panaikinti option’ų schemas, išmokamoms akcijoms taikyti ilgesnį užšaldymo periodą, naudoti tik kartu ir riziką įvertinančius rodiklius veiklai įvertinti, neapriboti downside’o). Daug kas kalbėjo apie naujus modelius, kurie geriau įvertintų mažai tikėtinų įvykių (vadinamųjų “Black Swans”) riziką, ir bankas žinotų ne tik tai, kas gali įvykti su jo turtu 95% laiko, bet ir tai, kas būna tuose likusiuose 5%, kurie įvertintų likvidumo riziką. Tiesa, Harrison Hong pastebėjimas irgi buvo labai įdomus – pasak jo, naujų reguliavimo taisyklių gal ne tiek ir reikia. Daug svarbiau, kad jau esamų būtų  laikomąsi. Bet paklausius Vokietijos finansinių institucijų reguliuotojo, panašu, kad greičiau jau bus „daugiau, vadinasi, geriau”.

KPMG atliko bankų apklausą, kurioje klausė, kas, pačių bankų nuomone, buvo krizės priežastys, ir kas turėtų ateityje keistis. Populiariausi atsakymai – rizikos valdymo kultūros ir priežiūros trūkumas, neteisingi (arba pagrįsti neteisingom prielaidom) modeliai, visi su rizika susiję dalykai buvo tarp svarbiausių priežasčių, ir jie jau dabar įgauna daug daugiau svarbos, ir būtent šia kryptimi patys bankai dirbs ateityje, kad tokios situacijos nepasikartotų. Tiesa, pati svarbiausia priežastis, pasak bankų, buvo atlyginimai ir sąlygos, kurios leido neatsakingai elgtis. Tačiau jų sąraše dalykų, kurie bus keičiami nėra. Bent jau ne iš bankų pusės.

Galiausiai, keli kalbėtojai pastebėjo, kad valstybių į rinkas pilami pinigai turės neigiamų efektų. Pirma, tai dalinai nacionalizuotiems bankams bus labai sunku išpirkti akcijas iš valstybės – tiesiog artimiausiu metu tam nenusimato geros sąlygos. Tad valstybė greitai savo pinigų neatgaus. Antra, tokia pinių masė nori nenori sukels infliaciją. Nors dabar bijoma defliacijos, ateityje infliacija gali siekti ir 7-8%. Tiesa, taip manė tikrai ne visi. O net jei taip ir nutiktų – bent jau mes tai pripratę ;)

Tiesa sakant, jau ko ko, bet priežasčių tai net pabodo klausyti. Pabodo todėl, kad dauguma jų kartojosi, tik su kartas nuo karto išlendančiom naujom detalėm, naujais grafikais. Aišku, tai iš principo labai gerai – bent jau aišku, kad aišku, kas čia buvo. Žemiau pateiktos priežastys iš esmės sudėliotos iš  W. Kielholz (Credit Suisse Group valdybos pirmininkas), V. Their (KPMG partneris), ir Harrison Hong (žymus JAV akademikas, Princeton universitetas) pasisakymų:

Makroekonomikos veiksniai. Visi sutarė, kad viskas prasidėjo JAV, tad absoliučiai visi veiksniai iš ten (nors Europoje iš dalies vyko tas pats). 2002-2006 metais JAV palūkanos buvo labai netoli nulio. Tai sudarė sąlygas a) JAV vartotojams skolintis daugiau ir daugiau (nes tai buvo pigu); b) kurti naujus finansinius instrumentus iš paskolų rinkos, nes ji tuo metu labai išsiplėtė. Taip pat JAV buvo sumažintas turto mokestis, kuris paskatino spekuliacijas nekilnojamo turto rinkoje, ir pratęsė jos augimą tiek, kad visi pradėjo galvoti, jog nekilnojamo turto kainos niekada nebenukris. Tiesa, buvo pastebėta, kad amerikiečių dėl vartojimo ir skolinimosi manijos negalima vienareikšmiškai kaltinti, – per paskutinius 15 metų jų turto/pajamų santykis pastoviai augo, kas reiškia, kad jie darėsi vis mažiau priklausomi nuo pajamų svyravimo, ir todėl visai normalu, kad jų drąsa skolintis vis didėjo. Kai 2001 metais, po dot.com burbulo sprogimo šis santykis krito, neprireikė nė metų, kad viskas grįžtų į savo vietas, tad pagrindo tokiam elgesiui tikrai buvo.

Plėtra ir inovacijos finansų rinkose. Turbūt įdomiausiai nuskambėjo Harrison Hong pasisakymas – „čia normalu, visada po didelių inovacijų būna krizė. Tokia jau jų natūra.”, kuris kartu buvo paremtas paprastu modeliu, parodančiu, kaip dėl komunikacijos problemų žmonės skleidžia perdaug optimistiškas žinias apie naujienas, kas galų gale priveda prie burbulo susidarymo (daugiau pasiskaityti galima jo darbe „Bubbles and Crisis”). 2008 inovacija įvyko nekilnojamo turto paskolų rinkose. Paskolos buvo sumetamos į krūvą, ir tada visa esama rizika ir pelnas buvo dirbtinai padalinami į gerąsias ir blogąsias tranšėjas, kurios buvo parduodamos kaip atskiri finansiniai instrumentai. Iš pirmo žvilgsnio – geniali idėja. Ir, kaip buvo ne kartą pasakyta, – tai nebuvo bankininkų sugalvota apgaulė, jie visi nuoširdžiai tikėjo, kad tai fundamentalus pasikeitimas nekilnojamo turto paskolų rinkoje. Tačiau, iš jei sumeti į dubenį daug vidutiniškų obuolių, yra labai sudėtinga iš jų pagaminti vieną labai gerą pyragą, o kitą labai blogą. Daugiau šansų, kad gausis du vidutiniški. Panašiai apsiskaičiuota buvo ir čia. Nebuvo įvertinta ir tai, kad gyventojai sugebės mokėti tik tol, kol išsilaikys žemos palūkanų normos; nebuvo supratimo, kad atėjus sunkesniam laikui, nemokumas pasklis labai greitai, ir net nukentės tiek gerasis „pyragas”, tiek ir blogasis. Tad iš dalies tai tebuvo didelis išradimas finansų rinkose, kuris atrodė stebuklingas, bet, kaip parodė laikas, stebuklų (dažniausiai) nebūna. Be to, naujieji instrumentai buvo permaišomi dar kartą, iš jų formuojami dar kiti instrumentai, ir galiausiai išeidavo tai, ko niekas nebegalėjo nei suprasti, nei įvertinti. Jie tapo pernelyg sudėtingi, kad investuotojai patys galėtų patikrinti jų vertę, o tada liko tik tikėti pardavėjais ir reitingų agentūromis. Bet pirmieji, kaip ir visad gyvenime, nuvertino rizikas, o antrieji – negalėjo suskaičiuoti patys, tad iš tikrųjų irgi rėmėsi pardavėjų skaičiais.

Supaprastinta naujų finansinių instrumentų (MBS) gaminimo schema

Problemos bankų viduje. Tiesa, niekas nesakė, kad bankai čia ne prie ko, ir viską galima suversti makroekonomikai ar tiesiog rizikos neįvertinimui. Visi sutiko, kad buvo sudaryta aplinka, kuri skatino bankų vadovus (ir, pačius bankus, kaip institucijas) elgtis neatsakingai, prisiimti gerokai perdaug rizikos. Juk profesionalai turėjo pastebėti tą apsiskaičiavimą kuriant naujus finansinius instrumentus! Deja, tam tiesiog nebuvo poreikio – viskas ir taip buvo gerai. Nepakankama rizikos kontrolė, susiformavusi kultūra, kuri skatino prisiimti kuo daugiau rizikos, netgi finansiniai modeliai, kurie neteisingai skaičiavo riziką, visi jie prisidėjo prie dabartinės padėties. Ką tuo metu veikė „risk management” departamentai? Pasirodo, jie buvo tik tam, kad būtų, ir dažnai net nežinojo, kas yra daroma. Kritikos sulaukė ir atlyginimai, tik ne jų dydis – su juo, pasak daugumos, viskas yra tvarkoje. Problema buvo su struktūra, kuris skatino rizikuoti, nes atlyginimas padidėdavo, jei sekdavosi, bet nesumažėdavo, jei nesisekdavo. Ir tai liečia ne tik vadovų lygį – peržiūrėti turėtų būti visų, iki pat inžinierių, kuriančių finansinius instrumentus, atlyginimai. Kliuvo ir reguliuotojams, kurie dar prieš keletą metų priėmė nutarimus, kurie būtent tokias problemas iš turėjo pastebėti. Bet, kaip liūdnai sakė Vokietijos „vyr. finansų reguliuotojas” – „taip, mes susimovėm, ir žiauriai.” Galiausiai, bankai (bei reitingų agentūros) neturėjo priežasčių pakankamai rūpintis savo skaičiavimų ir naujųjų instrumentų vertinimo teisingumu. Jie buvo tik žmogus viduryje tarp paskolų išdavėjų ir investuotojų, perkančių naujuosius darinius. Kadangi gyveno tik iš įvairių susijusių mokesčių, o ne paties naujo instrumento pelningumo, bankai galėjo sau leisti perdaug nesukti galvos apie paskolų kokybę, o reitinų agentūros, kurios uždėdavo tris stebuklingas „AAA” raides ant naujojo instrumento – tikrinti, ar bankas tikrai gerai viską suskaičiavo.

Tiesa, kartas nuo karto iššokdavo ir dar viena mintis – neracionalus elgesys. Pradėjus reikštis pirmiems krizės požymiams, žmonės supanikavo, ir pradėjo elgtis kaip minia. Biržos užsidarydavo, nes brokeriai atsisakydavo sakyti bet kokią kainą instrumentams, kurių tikrosios kainos nežinojo, bankai nustojo pasitikėti vieni kitais (nes visi slėpė savo galimus nuostolius iš naujųjų instrumentų), ir nebeskolino vienas kitam, ir t.t. Galbūt iš tikrųjų nebuvo viskas taip blogai, bet investuotojai elgėsi kaip bizonų kaimenė ir tai tikrai nepagerino situacijos. Greičiau atvirkščiai.

Keletas citatų:

„When my driver told me he has one house for living and two more – for trading, I realized something is wrong.”

„They (some bank CEO) invited 100 best students from MIT to calculate their risk exposure. They spent a month in a dark room, and when they came out, they said – we do not know.”

„I called all the product managers one by one and asked to explain to me, what products they were trading. At least half of them could not do it.”

Modelis yra supaprastintas iki minimumo, daro prielaidą, kad bankai yra sąžiningi, kad turi vienodus skolinimosi kaštus, kad laiko vienodas maržas, ir kad galioja Fisherio lygybė, kuri sako, kad nesvarbu, kokia valiuta investuoji, grąža skirtingomis valiutomis turėtų būti vienoda, įvertinus valiutų pokyčius. Trumpai tariant, modelio tikslumas – koks 50% :) Tikrai negalima juo remtis darant skaičiavimus, geriausiu atveju, jis gali pasitarnauti lyginant bankų įskaičiuotas tikimybes bei šiaip, duoti šiokį tokį suvokimą apie devalvacijos grėsmę.

Dabar, pirmyn prie lygybės:

(1 + EUR) = (1 + LTL) * (1 - P(D)) + (1 + LTL) * P(D) * (1 / (1 + E))

kur: EUR – indėlių palūkanos eurais, LTL – indėlių palūkanos litais, P(D) – tikimybė, kad įvyks devalvacija, ir E – valiutų kurso pokytis (t.y. devalvacijos dydis).

Kodėl būtent taip? Na, logika paprasta – tikėtina grąža eurais ir tikėtina grąža litais, turėtų būti lygi. Tad kairioji lygybės pusė teparodo grąžą eurais. Dešinioji daro tą patį, tik čia grąžą litais dar reikia paversti į grąžą eurais. Pirmoji dalis (1 + LTL) * (1 - P(D)), suskaičiuoja grąžą eurais, kai kursas nesikeičia, ir padaugina iš tikimybės, kad kursas nesikeis. Antroji (1 + LTL) * P(D) * (1 / (1 + E)), suskaičiuoja grąžą eurais, įvertindama kurso pokytį, ir padaugina iį atitinkamos tikimybės. Elementari statistika sako, kad tų dviejų skaičių suma – tai tikėtina grąža eurais. Paprasta :)

Vienintelė problema su šita lygybe yra ta, kad turiu du nežinomuosius – tikimybę, kad įvyks devalvacija, ir jos galimą dydį. Teoriškai, galima būtų išskaičiuoti tą “teisingąjį” devalvacijos dydį, pasinaudojant kad ir efektyviu lito kursu, tačiau aš šį kartą tepanaudosiu du skaičius: 15% ir 25%. Pirmasis – labai realus, antrasis būtų kiek skausmingas, bet irgi įmanomas.

Taigi dabar kiek algebros, ir pasiverčiu savo lygybę į patogų formatą:

P(D) = (EUR - LTL) / ((1 + LTL) * (1/(1+E) - 1))

Iš didžiųjų Lietuvos bankų susirinkau duomenis apie terminuotų indėlių palūkanas (12 mėn, be jokių pribumbasų), ir gavau štai ką (surikiuota tikimybės mažėjimo tvarka):

Palūkanos, su kuriomis dirbau:

Rezultatai gan įdomūs, ypač jų svyravimas – nuo beveik 50% iki nepilnų 5% tikimybės. Dar įdomiau tai, kad pvz. Snoras, kurio pagrindiniai klientai – privatūs asmenys, atrodo, visiškai nesirūpina devalvacijos tikimybe. O didieji du bankai – Swedbank ir SEB, atrodo, tam duoda galimybę 1 iš 5. Na, bet ką aš čia šneku. Kaip ir sakiau – skaičiai negali čia per daug pasakyti. Pernelyg paprasta analizė. Bet jei kam norėjosi nusiraminti – 50% nesiekia nė vienas bankas. Tuo metu Latvijoje, kur 15% palūkanas gauti jau gan lengva, norint galima rasti ir 70% devalvacijos tikimybę ;)

P.S. iš tikrųjų, gerokai tikslesnė analizė pavyktų su paskolų palūkanom, nes ten bankai turbūt labiau yra susirūpinę devalvacijos galimybe. Tačiau paskolų palūkanos nėra prieinamos….

Taigi, padėdamas indėlį litais, aš iš tikrųjų ne tiesiog saugiai padedu pinigus (kaip dažniausiai įprasta manyti), bet iš tikrųjų dar ir statau už tai, kad devalvacijos nebus. Nes jei ji būtų, aš ne tik kad neuždirbčiau nieko, bet ir prarasčiau (pvz., padėjęs 100LT už 8% palūkanas, įvykus 30% devalvacijai, aš teišsiimčiau litų, kurie pagal seną euro/lito kursą būtų verti 83 “senųjų litų”). Jei aš norėčiau apsisaugoti nuo devalvacijos – dėčiau eurais, nes tuo atveju manęs ji nepaliestų. Jei tikėčiau visa širdimi, kad devalvacija įvyks, pasiimčiau paskolą litais, nes tuo atveju laimėčiau.

Tai ką daryti, jei nori dėti pinigus į banką? Kaip visad: jei gali sau leisti rizikuoti – rizikuok ir investuok litais. Bet pagalvok, ar galėsi išgyventi, jei devalvacija įvyks. Jei investuojami pinigai – tavo visos taupyklės santaupos, ir tu svajoji pirkti mašiną juos pasiėmęs – geriau jau dėk eurais. Ar ji įvyks – atsakymo neturiu, bent jau ne šiandien (gal rytoj).

O dar geriau nedėk į banką iš viso. Su dabartine infliacija, kuri prognozuojama 6% 2009-aisiais, net 8% bus suvalgyti beveik iki nulio, nekalbant apie eurų palūkanas. Už valstybės iždo vekselius galima gauti iki 12%, kurie teoriškai irgi neturi jokios, apart devalvacijos, rizikos (nebent valstybė bankrutuotų). Jei tiki, kad devalvacija visgi įvyks, matyt, visgi belieka dėti eurus į banką, nes kitur instrumentų, kurie neturėtų rizikos, bet duotų didesnę grąžą, matyt nebus. O jei žadi investuoti ilgesniam nei kelių metų laikotarpiui – rimtai pagalvok apie akcijų biržą, galbūt gali pakelti ir jos riziką.

In short:

• Nemokamų pietų nėra – jei mokės daugiau, vadinasi, prisiimsi daugiau rizikos.
• Jei tiki devalvacija, ir nori apsisaugoti – investuok eurais
• Jei netiki devalvacija, ir nori laimėti – investuok litais
• Jei absoliučiai netiki devalvacija, ir nori suspekuliuoti – pasiskolink eurais ir investuok litais (jei pavyktų rasti eurais palūkanas paskolai mažesnes nei litais indėliui)

P.S. Berašydamas sumąsčiau, kad iš palūkanų skirtumų galima labai grubiai išskaičiuoti, ką bankai galvoja apie devalvaciją (t.y. kokia jos tikimybė). Gal patys skaičiai ir nebūtų tikslūs, bet pamatyti, kurie bankai tikisi labiau, o kurie mažiau – įdomu. Stay tuned ;)

– Pone Zina, ar finansų krizę pajus visi?

– Pasaulinė finansų krizė nėra stichinė nelaimė – taifūnas, uraganas, žemės drebėjimas, nuo kurio nukenčia visi gyventojai. Finansų krizė – pačių žmonių sukelta finansinių sunkumų situacija, kurioje vieni nukenčia, nes praranda turtą (jis tampa bevertis), o kiti krizės gali net nepajusti.

Ponia Zina pamiršo paminėti, kad finansų krizė į aukštumas gali užkelti palūkanas. Lietuvos atveju – daugiau nei du kartus! Ir tai paliečia kiekvieną, netgi tą, kuris neturi pasiėmęs paskolos, nes jei ne jis tiesiogiai kenčia, tai tą daro darbdavys, ar, netgi valstybė (juk ji irgi skolinasi!), o kur dar į pensijų fondus investuoti pinigai.. Ponia Zina tikrai tai turėjo paminėti, nes būtent todėl, kad finansų sektorius veikia kiekvieną iš mūsų, yra priežastis, kodėl JAV bankus gelbėja, o automobilių gigantų – ne.

– Kas skatina finansų krizę?

– Padidėjęs žmonių godumas ir lengvabūdiškumas, pasitikėjimas ir tikėjimas ateitimi. Žmonės Lietuvoje ir kitose šalyse prarado budrumą, pamėgo riziką. Tai rodo kaip greitai Lietuvoje paplito lošimo namai. Mes nenorime ilgai ir kantriai taupyti, norime suvartoti jau dabar dar tik būsimus savo uždarbius. Kai taip manančiųjų vis daugėja, didėja rizika. Mes juk taip žavėjomės amerikiečiais, kurie sugeba gyventi skolon. Šiandien puikiai matome tokio gyvenimo pasekmes.

Ponia Zina taip pat pamiršo paminėti, kad didžioji dalis prarasto turto buvo ne todėl, kad žmonės lošė, bet todėl, kad finansų sektoriaus atstovai sukūrė tokius finansinius instrumentus, kurių rizikos nesugebėjo teisingai įvertinti, ir kartu su reitingų agentūros pagalba, skelbė neteisingą informaciją. Paprasti žmonės čia nelabai prie ko. Plius, ponia Zina tikrai turėjo paminėti (bet “matyt” žurnalistė nesuprato), kad krizė kilo ir dėl neįvertintos likvidumo rizikos, bei antrosios-šalies (counterparty) rizikos. Tai du dalykai, kurie iki šiol tiesiog neįėjo į jokius grąžos skaičiavimo modelius. Lošimo namai čia turi tiek pat bendro, kaip ir Tibeto ožiai.

[....praleista dalis, kurioje ponia Zina nieko nepamiršo...]

– Kokios investicijos atsiperka krizės metu?

– Ir krizės, ir ekonominio pakilimo metu ne visos investicijos atsiperka, ir čia jokių receptų nėra. Atsipirkimas (pas mus vartojamas terminas „grąža“) yra individualus dalykas: tos pačios rūšies turtas viename versle gali uždirbti daug, kitame – nieko. Viskas priklauso nuo vadybos sugebėjimų (vadybos sugebėjimai ir yra verslo vertė). Jeigu daug rinkos dalyvių priima neprotingus, rizikingus sprendimus, investuodami, pvz., į vertybinius popierius, tada tiesiog atrodo, kad šios investicijos neatsiperka. Kiekvienas finansų rinkų dalyvis turi išmanyti finansinio turto ypatumus. Jeigu tokį turtą perka diletantai, tai elgiasi kaip lošimo namuose.

Atvirai sakant, nežinau, ką ponia Zina čia norėjo pasakyti. Jei kas išvers, būsiu dėkingas, bet sakiniai kaip “tos pačios rūšies turtas viename versle gali uždirbti daug, kitame – nieko”, leidžia daryti išvadą, kad ponia Zina norėjo pasakyti – “sukitės savo galva”. Aš pridėti galiu tik – krizės metu gali neatsipirkti jokios investicijos. O gali atsipirkti ir daugelis. Priklauso nuo krizės. (read: nelabai korektiškas klausimas)

– Kaip žmogui įvertinti, ar jam verta investuoti pinigus į vieną ar kitą turtą?

– Norint finansiškai įvertinti turto investicijas – atsakyti į klausimą, ar man verta pirkti šį konkretų turtą konkrečiam tikslui, – kiekvienas žmogus turi apskaičiuoti būsimus perkamo turto uždarbius. Reikia sau atsakyti tokius klausimus: kur planuoju panaudoti nupirktą turtą, ką juo gaminsiu, už kiek parduosiu po „n“ metų, kas man kaip turto savininkui liks iš turto uždarbio; kiek kainuos pinigai turtui nupirkt (palūkanos, jeigu skolinsies, prarasta galimybė uždirbti tam tikrą metinį pelną, jei turtą pirksite iš savo santaupų); kiek metų planuojate turto uždarbius.
Apskaičiavus kiekvienų metų turto uždarbius, pvz., per 5 metus, reikia palyginti turto kainą su visų 5 metų uždarbiu ir gausite atsakymą ar per 5 metus turtas uždirbs daugiau, nei jis kainuoja.
Tai yra paprasčiausias būdas. Finansų specialistai taiko ir daugiau metodų. Bet svarbiausias dalykas, kad planuojant turto uždarbius, būtina įvertinti ir riziką. Rizikai įvertinti pakanka atsakyti į klausimą, kas gali atsitikti su turto uždarbiais arba su pinigų kaina (dabar Lietuvoje neplanuotai pabrango pinigai), ko aš dabar neplanuoju.

Jeigu pirksite turtą neįvertinę jo atsipirkimo rizikos, sprendimas bus labai rizikingas.

Ponia Zina gali kalbėti kiek nesuprantamai, tad aš išversiu į žmonių kalbą: turite suprasti, kiek galite (norite) pakelti rizikos, kiek laiko planuojate “įmerkti” pinigus, kokia tikimybė, kad jums staiga prisireiks investuotų pinigų, ir nuo kokių rinkos judėjimų jūs jau esat pažeidžiamas (t.y. investuoti į TeoLt, jei ten dirbate nėra the smartest idea. O tada – pirmyn, aiškinkitės, kokie “turtai” (? čia taip lietuviškai?) jūsų atveju labiausiai tinka. Finansų kurso pradžiamokslis. Jei būtų įdomu, galiu pasiplėtoti.

– Gal dabar verta investuoti į pingantį nekilnojamąjį turtą?

– Nekilnojamasis turtas, kaip ir auksas bei kiti spalvotieji metalai, gali būti išeitis investicijoms ekonominio nuosmukio metu tiems, kurie nenori rizikuoti. Bet toks turtas nėra pelninga investicija. Aš manau, kad neverta investuoti į nekilnojamą turtą, jeigu tikiesi uždirbti tik iš turto kainų pokyčio.

Ponia Zina pamiršo pasakyti, kad būtent dėl tokio mąstymo “nekilnojamas turtas niekada nenuvertėja (net ir krizių metu)” ir įvyko visas marazmas dabartinėje rinkoje. Taip pat, ji pamiršo paminėti, kad vis dar besilaikant palūkanoms, krentant vartojimui, žymiai sumažėja (ir turbūt dar mažės) nekilnojamo turto paklausa, tad jis dar tuėtų pigti. O į dar vis pigsiantį turtą protingi žmonės neinvestuoja. Jos auksinis paskutinis sakinys iš tikrųjų slepia platininę mintį – jei jau perki nekilnojamą turtą, tai nuomok jį, ir taip generuok pinigus, o ne laikyk juos įšaldęs.

– Kaip investuoti būtų teisinga?

– Labai paprastas ir universalus atsakymas – nedėk visų kiaušinių į vieną pintinę. Remiantis šiuo principu, galima tikėtis vidutinių uždarbių ir vidutinės rizikos. Visiškai išvengti rizikos nėra galimybės, galima tik ją sumažinti diversifikuojant turtą.

Šiek tiek pataisau. Jei nemanot, kad esat protingesni už rinką, diversifikuojat (t.y. išskirstot į priešingai judančius “turtus” savo pinigus) maksimaliai. O tada, priklausomai nuo to, kiek norit rizikos (ir kartu tikėtino pelno), jau galit dėlioti savo portfelio sudėtį. Sakymas, kad reikia tikėtis tik “vidutinės rizikos ir vidutinių uždarbių” yra nesąmonė. Tiesiog reikia būti tikram, kad už visą riziką, kurią prisiimi, tau mokama (o finansų teorija sako, kad jei gali panaikinti dalį rizikos diversifikuodamas, tai nėr ko už ją mokėt. Todėl nediversifikuotas portfelis turi daugiau rizikos, nei jam (tikėtinai, ateityje) yra už ją sumokėta.

– Kokio vidutinio uždarbio galima tikėtis investuojant į rinkos vertybinius popierius?

– Maždaug šimtametė JAV finansų rinkų statistika parodė, kad vidutinis akcijų pelningumas per metus yra apie 12 proc. Daugiau gali planuoti uždirbti smarkiau rizikuojantieji. O nemėgstantieji rizikos turi tenkintis nedideliu 3–4 proc. metiniu uždarbiu. Atsiminkite paprastą taisyklę: jeigu jums siūlomi dideli uždarbiai, tai yra užmokestis už didelę riziką.

Taisyklė auksinė. Vienintelis dalykas, kurį noriu pasakyti – skaičiumi 12% negalima pasikliauti. Pirma, tai yra 100 metų vidurkis, kas reiškia, kad kol neinvestuosit 100 metų, tol tas skaičius (beveik) nieko vertas. Yra buvę dešimtys metų, kai žmonės akcijų rinkoje nieko neuždirbo (pvz., Japonijos akcijų rinka laikotarpiu 1992-2006, jau nekalbant apie dabar, realiai neuždirbo investuotojams nieko). Antra, tai kas buvo praeityje, nebūtinai bus ateityje. Yra dešimtys (jei ne šimtai) finansų darbų, ieškančių, kaip paaiškinti svyruojančius akcijų pelnus per ilgą laiką, ir kol kas niekas atsakymo neranda. Nebent ponia Zina žino jį.

– Ką sąstingio metu patartumėte verslininkams?

– Verslas privalo plėstis, augti, jeigu nenori bankrutuoti. O plėtra, augimas reiškia turto investicijas. Be abejo, ekonominio sąstingio metu plėtra gali sulėtėti. Tada reikia galvoti, kaip išlaikyti turto vertę, kad ji nesumažėtų.

Koks klausimas, toks atsakymas…

– Kaip matuojama esamo turto vertė?

– Turto vertė matuojama jo galimybe uždirbti savininkui. Kiekvieno verslo vadybininko pareiga parinkti tokį turtą (išteklius), kurie, atsižvelgus į riziką, uždirbtų naudą savininkams net ekonominės krizės metu. Jeigu vadybininkai nežino, kokį turtą nupirkti, kaip jį „įdarbinti“, tada jie negali dirbti šio darbo.

Tad patarimas būtų toks – investuokite į gerus specialistus. Nors Lietuvoje net aukšto lygio valstybės vadybininkais dažnai dirba žmonės, neturintys vadybinio išsilavinimo, o tai mūsų šaliai sukelia tik papildomų rūpesčių.

Investuokite į gerus specialistus. Investuokite į gerą išsilavinimą. Man nuoširdžiai gaila visų tų žmonių, kuriems ISM finansus dėsto ši nuostabi docentė. Bijau, kad jų investicijos gali ir neatsipirkti.. Tikrai, jie verti daugiau, nes jei ten taip ir dėstoma, tai investavimas ir baigiasi prie pokerio stalo. Žiauru.
O manęs dar klausia, kodėl aš ne Lietuvoj ekonomiką studijuoju..

Dovana, kaip pasirodė jau po pirmųjų dienų, ypač prilipo. Net pasidarė baisu, kad bloginimas netaptų addictive :)
Įrašų skaičius daugėjo, komentarų – irgi (nors kartais virsdavo panašu į delfi.lt komentarus..), o blogas vis lipo į populiarumo viršūnę, ir dabar jau sulaukia virš 40k apsilankymų per mėnesį.

Kažkurią dieną užmačiau Nmedia organizuojamus žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių apdovanojimus. Prireikė kiek įtikinėjimų, ir paraiška buvo išsiųsta.
Na, o šiandien beliko tik džiaugtis: į namus parkeliauja net du apdovanojimai – už buvimą inovatyviu interneto žurnalistu, ir už buvimą Novatoriškiausiu metų Žurnalistu 2008.

Jau galit pavydėti, kad turiu tokį tėtį! ;)

P.S. Brolis irgi blogina, sesė dar gal kiek per maža (nors one.lt accountą, kad ir man prieštaraujant, jau turi), tad sekantis žingsnis – blogas mamai :)

Neįsivaizduojat, kiek jaučiuosi skolingas šitai mokyklai.

Tinklaraščiai yra tikriausia Web2.0 išraiška. Web2.0 yra apie galimybę bet kam kurti ir palaikyti diskusijas. Tai kaip čia dar gali kilti klausimas, ar cenzūruoti komentarus? Bet jis pastoviai kyla. Man pastoviai norisi verkti matant “diskusijas” Artūro Račo tinklaraštyje, ir jei būtų mano valia, pusė komentarų būtų paslėpti (ne cenzūruoti! žr. žemiau) iš užklydusio skaitytojo akiračio. Todėl, kad tie komentarai neprisideda prie diskusijos. Dalis jų – ne turinio, o asmeninė autoriaus kritika, kita dalis absoliučiai ne prie ko. Aš suprantu, kad Petkevičiaus mirtis gali būti dienos įvykis, bet susimildami, viskam yra savo vieta. Tiesa, tai labiau politinio tinklaraščio specifika, į kurį užeina žmonės pripratę prie delfi style diskusijų. Iškyla tokių problemų ir kituose tinklaraščiuose, pvz. šiandieninė audra stiklinėje dėl nežinau.lt komentarų moderavimo.
Nesiimu svarstyti, kas teisėta, kas ne – tą neseniai darė Liutauras (ir nerado jokio atsakymo), nesiimu svarstyti, ar teisingai pasielgė vienastoks, bet kas mane sukrėtė, tai “žinomų” blogerių pasisakymai.

Pinkcity: Tinklaraštis yra kiekvieno asmeninė erdvė, ką autorius nori, tą rašo, ką nori, tą trina.
Juozas: Ką nori žmonės tą blokuoja, ypač savo asmeniniam projekte, nereikia čia dabar visiems blogeriams skųstis :)

Freakin amazing! Šitie sakiniai man sako tik viena – šitie žmonės absoliučiai negerbia savo skaitytojų. Negerbia jų nuomonių, ir nesupranta, kas yra sveika diskusija. Tikiu, kad gal jie čia persistengė, ir to savo tinklaraščiuose tikrai nedaro, bent jau Juozo tinklaraštyje tokių problemų neturėjau niekad. Bet pasisakymai labai sukrečia.

Drąsiai pareiškiu, kad šitame tinklaraštyje niekada nebus cenzūruojami komentarai, kurie yra apie turinį. Komentarai, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus, kurie pažeidžia kieno nors privatumą, yra nutaikyti į įrašo ar kitų komentarų autorius – taip. Bet sakykit ką norit apie Facebook, sakykit ką norit apie duomenį saugumo politiką, prašau. Jums komentarų forma visada atvira. O cenzūros atveju visad gausit paaiškinimą iš manęs asmeniškai (jei prie komentaro bus el. pašto adresas), tiesa, kol kas nėra tekę to imtis. Nė karto.

Tačiau aš taip pat noriu išlaikyti komentarų kokybę. O labai dažnas komentaras (tiesa, ne šiame tinklaraštyje, tpfu, tpfu) prie diskusijos neprisideda. Greičiau ją suka į šoną (nebūtinai blogų kėslų vedamas, o tiesiog nesugebėjimo diskutuoti), ar kartoja 5-ame komentare tą patį per tą patį. Jei turėčiau 1000 skaitytojų, komentarų reitingavimo sistema viską išspręstų. Tačiau kol to nėra, reikia kažkokio kito sprendimo. Kažkokio, kuris tik paslepia komentarą, bet palieka teisę jį pasižiūrėti. Kažkokio, kuris leidžia nukreipti komentarą į dead pool prirašant priežastį (kuri idealiai nurodoma tinklaraščio taisyklėse), ir, aišku, palieka skaitytojams teisę jį sugrąžinti, jei jie mano, kad jis vertas būti diskusijoje. Gal kokios darbščios php rankelės norėtų sukurti WP įskiepį? Galėčiau daugiau pabrainstorminti, kaip įsivaizduoju tokį sprendimą.

O labiausiai aš norėčiau, kad visi žmonės sugebėtų diskutuoti į temą, ir perskaityti prieš tai buvusius komentarus. Nes dabar didžiausia problema ne cenzūroje, bet komentarų kokybėje..

• Vieną kartą įėjęs, tu negali išeiti. Kitaip sakant, nėra jokio būdo uždaryti savo profilį. Net one.lt galima sumokėti 2 litus, ir tavo profilis pranyks. Facebook tu to nepadarysi, tam tiesiog nėra būdo. Žmonės, bandę tai padaryti, gavo atsakymą – panaikinkite visus savo veiklos ženklus (nuotraukas, komentarus, viską) – tada ištrinsime. Turbūt aišku, kad tai neįmanoma, jei Facebook naudojais daugiau nei mėnesį.
• Viskas, ką įneši į Facebook, atitenka jiems. Įkėlei nuotraukas – visos teisės į jas atiteko Facebook. Visa tavo profilio informacija, visi tavo laiškai draugams. Jie nebe tavo. Ir jie bet kada gali tavo duomenis parduoti. Ir patikėki, jie yra vertingi. Realiai, nėra kito tokio didžiulio duomenų kiekio pasaulyje, kuris turėtų tokią informaciją. Niekas daugiau nežino, kokius filmus žiūri, apie ką kalba, kur dirba 200 milijonų vartotojų. Net Google to nežino, nes net Gmail’e neišknisi visos tos informacijos, kurią savo noru suvedame į profilius.
• Viskas, kas jų, visad lieka tik pas juos. Nori eksportuoti kokius nors duomenis (pvz. draugų telefonus) – tu negali to padaryti. Žymiausi pasaulio blogeriai patyrė tai savo kailiu.. Tikiesi turėti savo Wall post’ų RSS, kad nereiktų lankytis kasdien? Pamiršk (arba pamišk). Čia uždaras sodas, iš kurio nieko negali išnešti.

Šitoj vietoj aš noriu sustoti ir tiesiog liepiu kiekvienam, kuriam pasirodė, kad tai yra “dzin” pagalvoti dar kartą. I can’t stress more kad tai yra vienas blogiausiu dalykų, ką galima daryti internete. Atviri standartai tarp tarnybų, galimybė su savimi pasiimti duomenis yra būtina sąlyga, jei mes norim turėti galimybę pritaikyti interneto tarnybas sau. Tai būtina sąlyga, kad galėtume tikėtis, kad inovacijos internete nesustos, ir galiausiai, aš, kaip vartotojas turiu turėti teisę valdyti savo informaciją! Niekas nesutiktų, kad fotoateljė jums negrąžintų išryškintų nuotraukų, leidyklos pasiimtų visas teises į knygas, arba Omnitel neleistų perkelti SIM kontaktų į Bitės telefoną. Tačiau internete kažkodėl mes tai leidžiame. Aš spėju, kad todėl, kad žmonėms nėrūpi, jie nesupranta, kokios yra to pasekmės. Rašiau apie Sodrą ir bankus, Flylal bajerius – ir, atrodo, visiems dzin, kad tai vyksta. Nu žmonės, atsibuskit! Dabar informacijos amžius, ir vienintelis vertingas dalykas, kurį turit – tai duomenys. Turim verstis kūliais, bet saugoti juos!

Tai kodėl aš vis dar naudojuos Facebook, paklausit? Dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai Facebook man suteikia didžiulę vertę. Kol kas nesu pajutęs jokios žalos, neskaitant to jausmo, kad esu prirakintas. Tad paprasta cost-benefit analizė man sako, kad kaip ir galiu juo naudotis. Bet vien dėl to aš juo nesinaudočiau. Man laisvė per daug brangi. Ir todėl visiškai suprantu žmones, kurie Facebook prakeikia ir susilipdo savo platformą iš atskirų gabaliukų (kas, pastebėki, įmanoma tik be barjerų duomenims). Aš vis dar naudojuos Facebook, nes tikiu, kad tik vartotojams reikalaujant atidaryti sodų duris, jos gali atsiverti. Jei tokie, kuriems rūpi, tiesiog nusispjaus, ir lipdysis viską patys, Facebook nejaus spaudimo. O vartotojų bus milijonai, nes didžioji dalis jų yra stupid users, kuriems Data Portability yra absoliučiai nusispjaut. Tik būdami viduje, tik rašydami apie tai mes galim priversti žmones, kurie palaiko Facebook atiduoti mums mūsų duomenis. Nes jei mes nusispjausim, 3/4 pasaulio niekad ir nesužinos apie problemą. Taip, mes gal ir būsim laimingi naudodami atvirais standartais paremtus įrankius, bet mūsų bus mažuma. Kaip buvo Linux userių Microsoft valdymo laikais. O šį kartą priversti žmones suprasti, kokia čia problema yra lengviau nei Windows situacijoje, nes a) mes jau kartą nudegėm b) šį kartą mums labiau reikia galimybės kilnoti duomenis, nei reikėjo kilnoti juos tarp OS.

Ir aš tikiu, kad Facebook atsivers. Pradedama nuo paprastų dalykų, kaip draugų Status updates RSS srautų, atsiranda šiokia tokia API – tai ženklai, kad jie juda link to. O turint tokias organizacijas, kaip DataPortability, tikiu, kad ateis diena, kai į Facebook galėsiu prisijungti su OpenID. Tada beliks tik sutarti, kaip jie gali mano duomenis naudoti. Ir, tiesa sakant, nematau nieko keisto, kad jie norės turėti teises su jais daryti tam tikrus dalykus. Bet kol aš juos galėsiu pasiimti su savimi ir parodyti didįjį pirštą, tol viskas yra OK.

Pirma, tai man jis padeda išlaikyti santykius su draugais, sekti jų gyvenimo pokyčius. Žinau, kad jau dalis žmonių šaukia “that’s creepy!“, kad yra nesąmonė sekti, ką žmogus pasidarė kiaušinienei, ką dabar valgo ir pan. Iš dalies sutinku, ir būtent todėl nesinaudoju Twitter. Lifestreaming manęs per daug nedomina, bent jau tas, iškrypęs. Tačiau jis padeda pažinti žmogų. Ir, pagaliau, tai nėra Facebook išmislas. IRC laikais tai buvo away žinutės, MSN/Skype – tai status žinutės, nieko čia naujo. Tik galimybė tai daryti dažniau. NY Times turi labai nuostabų (bet ilgą) straipsnį, kuris nupasakoja, kodėl tokių status update sekimas gali pagerinti žmonių santykius. Ir patikėkit, protingi žmonės nesąmonių ten nerašo.

Kai sakau “išlaikyti santykius su draugais”, turiu omeny ir bendravimą. Vieši rašymai ant profilio, privatūs bendravimai žinutėmis – man tai labai normalu. Rėksniams, kurie sako, kad nesąmonė yra rašyti ką nors viešai galiu pasakyti – visos diskusijos labai lengvai šokinėja tarp viešo/privataus režimo. Kaip ir realiam gyvenime – kai sveikinu vieną draugą su gimtadieniu, galbūt noriu padaryti neišsiskirdamas – rašau viešai (realaus gyvenimo atitikmuo – sveikinu su klasiokais), kai noriu parašyt daugiau – rašau privačiai (realaus gyvenimo atitikmuo – pasigaunu koridoriuje ir pasveikinu). O to “sekimo” irgi nevadinčiau kažkuo tokiu – senais laikais ateidavo gandas, kad Petras įstojo į VU. Dabar jis tiesiog atnaujina profilį.

Mano el. komunikacija jokiu būdu nepersikelia visa į Facebook. Nemanau, kad kada rimtais reikalais ar, pvz. su tėvais bendrausiu šioje platformoje. Facebook – tai tarsi išėjimas į miestą su draugais. Jei noriu formalių santykių, ar visiško namų šiltumo, renkuose el. paštą.

Kodėl aš pritapau čia, o vienastoks ne? Na, pirma, tai mano draugų čia jau yra kritinė masė. Tai reiškia, kad aš galiu jaustis, kaip iš tikrųjų išėjęs į miestą. Antra, vienastoks turi geresnį bendravimo pakaitalą, jis pripratęs prie kitokių priemonių. Kažkodėl manau, kad jis su visais gali susitikti gyvai, kad jis paskambina telefonu, ar dar kaip susisiekia, su tais, kurie jam rūpi. Aš? Šiuo metu esu Hong Konge, vasarą praleidau Lenkijoje, jau trečius metus didžią dalį laiko leidžiu Latvijoje. Per paskutinius 12 mėnesių kartu sudėjus namie buvau turbūt ne daugiau 3 savaičių. O mano draugai? Siūlot sms rašyti? El. laiškus? Mano atveju Facebook ir būtent tas sprendimas, kuris padeda neprarasti bent šiokių tokių sąsajų su draugais. Senais laikais draugą pamatydavai gatvėje, išgirsdavai iš Petro. Aš pamatau jo status update, kad jis keliauja į Afriką. Koks skirtumas, kaip ir kur tą info aš gavau. Esmė tokia, kad man ji rūpi.

Facebook panaudojimas, beje, išsitęsia daug toliau nei iki tiesiog santykių su draugais. Pirma, tai man geriausias būdas perduoti informaciją, kuri gali būti reikalinga kitiems. Tik kelių dienų senumo pavyzdys – gavau pakvietimą į Corporate Finance konferenciją. Norėjau sužinoti, ar dar kas važiuoja. Kaip tai galėčiau daryti? Siųsti mass laiškus (bjauru), klausti visų tikėtinų pažįstamų, klausti organizatorių, ar nieko nėra iš mano universiteto. Ką padariau? Prisijungiau prie konferencijos grupės Facebook’e. Nepraėjo nė diena, o jau mane pasigavo kursiokas, kuris irgi, pasirodo, buvo pakviestas. Kartu nusipirkom bilietus. Kitas pavyzdys – žmogus kreipiasi į mane prašydamas nuorodų į tinklaraščius, rašančius finansų temomis. Kaip jis sužinojo, kad aš tokių žinau? Pamatė Google Reader Shared Items įkeltas į Facebook. Kam nuo to blogiau? Aš labai džiaugiuosi, kad galėjau savo žiniomis pasidalinti su kitais. Beje, tokių dalykų, kaip “susitiko du žmonės, susidraugavo Facebook, ir niekad nieko vienas kitam nepasakojo, nes viskas buvo ten parašyta” nebūna. Nebent one.lt žasiukų lygyje. Aš ir mano aplinkiniai supranta, kas gali atstoti virtualų bendravimą, o kas ne.

Kitas įrankio panaudojimas – tiesiog savo gyvenimo pasūkių dalinimąsis. Vienastoks minėjo, kad jis įkėlė nezinau.lt srautus į Facebook, bet nematė iš to naudos. Aš irgi nematau :) Kažkada savo blogo srautus kėliau, bet tada supratau problemą – Facebook profilis yra apie mane. Ar nezinau.lt įrašai yra apie vienastoks? Ne. Savo atveju sukėliau tik “mano gyvenimas” kategorijos srautus. Vienastokiam turbūt tokio pasirinkimo nėra, ir tai labai normalu. Kitas pavyzdys – nuotraukos. Va, buvau neseniai Kinijoje. Abosoliučiai nerealiai gražu. Noriu pasidalinti su kitais. Galėčiau tiesiog sukelti į kokį internetinį albumą, kuris visiškai viešas, ir tikėtis, kad kas pamatys. Bet man tai dar labiau creepy, nei talpinti Facebook. Juk albumą gali matyti visi, o Facebook variantą – tik tie, kam leidi. Senais laikais, kas nors pasakys, būtų buvęs suorganizuotas nuotraukų peržiūrėjimas su arbata ir sausainiais. Aš gal irgi suorganizuosiu, kai grįšiu, nes taip, realių susitikimų joks Facebook neatstos.

Galiausiai, tai neblogas susitikimų/organizacijų rengimo būdas. Pavyzdys – neseniai turėjom svečio paskaitą apie naftą, ir įvairius jos efektus. Po paskaitos pakalbėjom su svečiu, ir sutarėm, kad jis surengs dar vieną paskaitą, kuri bus orientuota į Europos situaciją. Vienintelė sąlyga – surinkti bent 15 žmonių. Sukūrėm renginį Facebook, išsiuntėm pakvietimus, ir opa – paskaita įvyko. Pusė iš pakviestų žmonių niekad jokio kito kvietimo ir negavo. Tik Facebook. Panašiai buvo organizuojamos ir sekmadieninės kelionės aplink Hong Kong. Eilinį kartą, Facebook buvo tiesiog įrankis, kuris tam labai patogus.

Tad bet kuris, kas sako, kad tokio tipo socialiniai tinklai iš esmės yra blogis, yra neteisūs. Tiesiog yra žmonių, kurių poreikius jie tenkina. Ir jie nebūtinai tampa one.lt tipo žąsiukais, kurie daro nesąmones, ir prilipę prie ekrano seka, kas kokią kiaušinienę kepa. Viskas priklauso nuo paties žmogaus, to, ar jam reikia tokio tipo įrankių. Vienastokiam, panašu, nereikia. Ir labai džiugu. Tuo tarpu man tai nerealus įrankis geriau pažinti aplinkinius (ir niekas nesako, kad tam “creepy” lygyje – ne, greičiau tokiam, kokiam žmogus nori būti pažintas), ir nepamiršti senų draugų. Be Facebook aš būčiau priverstas tai padaryti, nes tiesiog visiems neužtektų laiko. O draugų nesinori pamiršti.