I dalis

XIX a. pabaigoje, kaip spėjama, Vokietijoje, Berlyne,  buvo išleista dvylikos atvirukų, kuriuose vaizduojamas pasaulis 2000-aisiais, serija. Atvirukai buvo išleisti su kelių vokiečių ir keliolikos amerikiečių kompanijų vardais ir naudoti kaip  jų reklaminiai suvenyrai. Žemiau pateikiama vokiečių šokolado gamyklos “Hildebrands” vardu paženklinta atvirukų kolekcija.

Vasaros atostogos šiaurės ašigalyje

Operos transliacija

Traukiniu tempiamas namas

Pasiskraidymas oro balionais

Pasivaikščiojimai vandeniu

Nauji kovos su nusikaltimais būdai

Judantys šaligatviai

Laivas – traukinys

Miestas su stogu

Oro kontrolės mašina

Povandeninės ekskursijos

Asmeninės  skraidymo mašinos

II dalis

Prancūzų dailininko Villemard’o atvirukų serija “En l’an 2000” (“2000-aisiais metais”). Kaip teigiama, išleista 1900 m. vykusios Paryžiaus parodos proga.

Supergreiti elektriniai traukiniai

Sintetinis maistas

Arklys – retenybė

Gėlių festivalis

Gelbėjimo operacija

Siuvykla

Tolimų skrydžių orlaivis

Skraidantys gaisrininkai

Mokykla

Statybų aikštelė

Karo mašinos

Auto batai

Vaizdo telefonas

Laikraščio klausymasis

Namų šildymas radžiu (ne tuo, apie kurį tikriausiai pagalvojot)

Moteris vonios kambaryje

Užeiga oreiviams

Garso žinutė

Ratuota žvalgyba

Sargybinis sraigtasparnyje

Pokalbis su prižiūrėtoja

Oro policija

Eismas Avenue de l’Opéra, Paryžiuje

Kirpykla

Kova su mikrobais

Oro tenisas

Aerobusas

Povandeninis kriketas

Astronomas

III dalis

“Ateities Maskva” – pirmajame XX amžiaus dešimtmetyje “Einem” kompanijos išleistas atvirukų rinkinys. Jie buvo dedami į saldainių dėžutes.

Šaltiniai: 1, 2, 3

Šaltinis

Gerų Jums 2010-ųjų…

Nauru  – vos 21 kv.km ploto sala-valstybė Ramiajame vandenyne, mažiausia pasaulio    nepriklausoma respublika, turinti apie devynis su puse tūkstančio gyventojų. Nuo senų senovės saloje įsikūrę mikroneziečiai ir polineziečiai  ilgus šimtmečius vertėsi žvejyba, maitinosi kokoso riešutais, kitais tropiniais vaisiais ir ramiai sau gyveno.  1798 m. pabaigoje į salą užklydo kapitono John’o Fearn’o vadovaujamas banginių medžiotojų laivas. Tai buvo pirmasis čiabuvių kontaktas su Vakarų pasaulio žmonėmis.  John’ą Fearn’ą sužavėjo tiek salos grožis, tiek ir draugiški jos gyventojai, tad jis jai davė „Maloniosios salos“ vardą (Pleasant Island). XIX a. pirmoje pusėje vis dažniau į salą ėmę užsukti vakariečių prekeiviai užvežė ginklų ir alkoholio. Nereikia būti genijum, jog suprastum kokias tokia prekyba turėjo pasekmes… „Maloniosios salos“ dvasios neliko nė kvapo, o 1878 metais kilo dešimtmetį trukęs Nauru salos čiabuvių tarpusavio karas, po kurio  gyventojų sumažėjo nuo 1400 iki 900.  1888 metais salą aneksavo vokiečiai. Tuo metu  Nauru niekuo ypatingu neišsiskyrė iš galybės kitų Ramiojo vandenyno salų. Tačiau vos įžengus į XX a. viskas pradėjo keistis…

1899 metais toks A. Ellis’as atkreipė dėmesį į iš Nauru salos atgabentą ir kaip durų atramą jo darbovietėje Sidnėjuje naudotą uolienos gabalą. Vyras jis buvo nepėsčias ir patyrinėjęs nustatė, jog uolienoje labai gausu fosfatų. Kitais metais Nauru saloje pradėjęs tyrinėjimus jis netruko suprasti, jog ši sala – tikrų tikriausias lobis. Joje glūdėjo milžiniškos fosfatų atsargos. Tūkstančius metų čia perėję, gyvenę ar praskrisdavę įvairūs jūrų paukščiai paliko kalnus išmatų,  o laikui bėgant iš to “gėrio“ susidarė  naudingųjų ir gražų pinigėlį galinčių duoti (iš jų gaminamos trąšos) iškasenų klodai. Jų krašptymui iš po žemių netrukus buvo įsteigtas britų-vokiečių konsorciumas ir jau 1907  metais iš Nauru išplaukė pirmoji fosfatų siunta. Pirmojo pasaulinio karo metu salelę užėmė australai, o jam pasibaigus Tautų Sąjunga jos valdymą pavedė bendron Australijos, Didžiosios Britanijos ir Naujosios Zelandijos žinion. Antrojo pasaulinio karo metu salą užėmė japonai, o po jo Nauru administravimo teisės atiteko Australijai. Beveik visą tą laiką fosfatų gavybos darbai rūko kaip iš pypkės.  Dar trečiajame dešimtmetyje buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog šis procesas geruoju tikrai nesibaigs. Kasant buvo kertama ir naikinama visa dirvos paviršiuje esanti augmenija, ir mokslininkai netruko pastebėti paukščių migracijos pokyčius. Imta piešti liūdnas kadaise Maloniąja vadintos salos perspektyvas. Bet  kam gi rūpi tos perspektyvos, kai prieš akis  didžiuliai seno,  “susicukravusio” mėšlo=pinigų kalnai?

Nauru gyventojai, matydami jog iš pelningo fosfatų kasimo jiems lieka tik menki trupiniai, pradėjo įvairius žygius, kurių pagrindinis tikslas – nepriklausomybė.  Ir štai, 1966 metais  jiems buvo garantuotos savivaldos teisės, o 1968 sausio 31 dieną vos 21 kvadratinio kilometro ploto sala paskelbė nepriklausomybę. Naujoji valdžia kaip mat nacionalizavo  kasyklas ir prasidėjo Nauru respublikos aukso amžius.

Šūdas ne lazda, juo nepasiremsi, sakydavo mūsų senoliai. Nauru saloje ši taisyklė negaliojo…

Perėmus fosfatų kasybą į savo rankas, pinigai pasipylė tarsi iš dangaus ir miniatiūrinė valstybėlė ėmė turtėti kone valandomis. Tuo metu, kai komunizmo rojų  kuriančios supervalstybės piliečiai stumdėsi eilėse prie deficitinių prekių, Nauru staiga iš tiesų tapo tikru rojumi žemėje. Ir tam nereikėjo nei revoliucijų, nei ideologijų, nei vadų – tik dideslės krūvos seno, gero š…. BVP kosminiu greičiu šovė iki 17,500 JAV dolerių vienam gyventojui – tai buvo vienas geriausių rodiklių visame pasaulyje. Tą netruko pajusti net ir eiliniai šalies gyventojai. Dirbti galėjo visi, kas tik norėjo,  dauguma visų darbo vietų buvo valstybinės, o už darbą valdžia mokėjo dosniai. Nauru salos gyventojai spjovė į savo tradicijas, senuosius verslus ir ėmė mėgautis naujojo gyvenimo malonumais. Netrukus į salą jie ėmė atsivežti juodadarbius darbininkus iš kitų šalių – kam gi lenkti nugarą kasyklose, jei yra kas už tave padirbs… Kad gyventi būtų dar maloniau, valdžia nusprendė, jog šalies gyventojams elektra turi būti nemokama. Sveikatos apsauga irgi (valstybė pasiryžo apmokėti piliečių gydymosi išlaidas Australijoje). Trąšų pasauliui vis reikėjo, fosfatų kasyba vyko pilnu tempu, o mažytėje valstybėlėje tiesiog lijo pinigais. Gyvenimu džiaugėsi kaip kas mokėjo. Antai, policijos vadas nusprendė būti pačiu greičiausiu savo šalyje ir parsigabeno į salą dailų geltoną “Lamborghini” automobilį. Faktai, jog kelio, kuriuo galėjo važiuoti šis gražuolis, šalyje buvo vos 6 kilometrai, o maksimalus leistinas greitis – 25 mylios per valandą,  nelabai terūpėjo – įvaizdis  kur kas svarbiau už sveiką protą.  Deja, pirkiniu policijos šefui teko nusivilti, mat paaiškėjo, kad jis pernelyg storas, jog tilptų į naująjį žaislą…

Eiliniai gyventojai gyvenimą šventė ne kaži kiek kukliau. Daugumai turinčių bent lopinėlį  žemės  vieninteliu darbu tapo čekių, kuriuos už leidimą jų žemėse kasti fosfatus  siuntė valdžia, gryninimas. Pasakojama, jog pinigų buvo tiek, kad pirkdami vos kelis saldainių pakelius, žmonės duodavo pardavėjui penkiasdešimtinę Australijos dolerių (nacionalinė valiuta) ir grąžos nelaukdavo. Kai kurie, netikėtai pritrūkę tualetinio popieriaus, smulkiomis kupiūromis valėsi užpakalius… Parduotuvių lentynos ėmė lūžte lūžti nuo įvairiausių burgerių, traškučių ir visokio kitokio “mėšlamaisčio”, o Nauru žmonės ėmė sparčiai tukti. Dabar, prisimindami anuos laikus Nauru žmonės sako paprastai – “kiekviena diena buvo šventė”.  Šventė, kai visi leido pinigus, ir niekas pernelyg nesijaudino dėl ateities.

Nauru, kaip ir dera tikrai valstybei, nusprendė turėti savo oro linijas ir įsigijo keletą lėktuvų.  Ne kokių nors vienmotorių birbynių o rimtų lėktuvų – porą Boeing 727, ir penkis Boeing 737.  Tai reiškė, jog gyventojų skaičiumi į Pasvalį panaši šalis į lėktuvus  vienu metu galėjo susodinti apie dešimt procentų savo populiacijos. Žinia, žmonės ne paukščiai – kasdien skraidyt nenorėjo, todėl neretai lėktuvu skrisdavo vos vienas ar keli keleiviai. Kartais savo Boeing’us Nauru valdžia panaudodavo tokioms misijoms, kokių tikrai nenumatė lėktuvų kūrėjai – vandenyne pasiklydusių žvejų paieškai. Tiesa, lėktuvai angaruose irgi nerūdijo – savaitgaliais valdžios atstovai ir šiaip piniguočiausi veikėjai skrisdavo apsipirkti į Singapūrą, į Bahamus pažaisti golfo ar Australijon pažiūrėti australietiškojo  futbolo.

Suprasdama, kad net Adomui ir Ievai gyvenimu rojuje nebuvo lemta džiaugtis amžinai, valdžia įsteigė specialų fondą, kuriame imta kaupti lėšas ateičiai – tam metui, kai išseks fosfatų atsargos. Gražus ir atsakingas žingsnis, jei ne vienas “bet”… Buvo nuspręsta, jog pinigus protingiausia ne  tik kaupti kažkur sąskaitose, bet ir investuoti į projektus, kurie ateityje atneštų gražaus pelno ir garantuotų ramią ateitį. Tarptautinės investavimo patirties Nauru nelabai kas turėjo, tad užuodę puikų grobį savo paslaugas ėmė siūlyti visokie ekspertai ir patarėjai. Šaunių investicijų ilgai laukti nereikėjo -  Australijoje, Melburne išdygo Nauru namai (Nauru House) – prabangus 52 aukštų dangoraižis, o  netrukus apie gerą valstybėlės gyvenimą jau skelbė nekuklūs pastatai  Filipinuose, Fidžyje, Jungtinėje karalystėje, JAV  ir kitur. Už ne visai aiškias sumas Australijoje buvo nupirkti dar keli stambūs nekilnojamo turto objektai, australietiškojo futbolo komanda (juk smagiau skristi į rungtynes, kai žinai, jog žaidžia taviškiai).  Paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje, kai valstybės saulė jau sparčiai leidosi, vienas iš valstybės finansų patarėjų, buvęs vienos britų popgrupės vadybininkas, įtikino Nauru valdžią, jog labai protinga investicija galėtų būti muzikinis projektas. Esą, gerai padirbėjus būtų galima sukurti kažką tokio, kas ne tik atneštų gražaus pinigo, bet ir plačiai po pasaulį paskleistų žinią apie Nauru valstybę.  Rezultatas – 1993 metais Londone publikai buvo pristatytas miuziklas “Leonardo the Musical: A Portrait of Love”. Nauru  jo pastatymui skyrė apie du milijonus svarų, o į premjerą užsakomuoju skrydžiu pasiuntė 40 aukščiausių šalies pareigūnų ir jų šeimų narių. Ir, iš tiesų, miuziklas įėjo į istoriją… Tik įėjo kaip viena didžiausių  Londono teatro katastrofų –  klaikus scenarijus, problemos su kostiumais, dekoracijomis ir kitos bėdos liudijo, kad milijonai nukeliavo ne visai ten kur turėjo. Nieko nuostabaus, jog nesulaukę pabaigos, premjerą paliko dauguma žiūrovų.  Kritikai miuziklą sumalė į miltus, o po penkių savaičių jo rodymas buvo išvis nutrauktas.

Prie gero greitai priprantama, teigia mūsų liaudies išmintis. Ir ši tiesa, priešingai nei toji dėl š…o, Nauru pasitvirtino. Devintajame dešimtmetyje fosfatų atsargos, o kartu ir pinigų versmė saloje ėmė sparčiai sekti. Prabangiam ir nerūpestingam gyvenimui artėjo galas. Bet valdžia su tuo taikytis nenorėjo – iš įvairių kreditorių nesibodėdama skolinosi milžiniškas sumas ir gyvenimo šventė tęsėsi toliau. Visgi, netrukus daugeliui teko nusiimti rožinius akinius ir susipažint su realybe. O ji buvo tokia – norint bent iš dalies padengti susidariusias valstybės skolas teko parduoti visus objektus, į kuriuos buvo investuoti fondo pinigai. Paaiškėjo, jog korupcijos ir valstybės lėšų švaistymo mastai buvo tokie, jog beveik visas ramiai  ateičiai skirtas fondas (teigiama, jog daugiau nei 1 milijardas Australijos dolerių)… tiesiog išgaravo. Užsienio patarėjai ir ekspertai, pasirodo, irgi dirbo ne vien tik iš meilės mažajai valstybėlei. Pasipylė įtarimai, jog vien tik jų dėka kažkur prasmegti galėjo dešimtys ar net šimtai milijonų…  Nauru bankas, užspaustas valstybės skolų, užsidarė, o gyventojai neteko visų jame laikytų santaupų. Princesė ėmė sparčiai virsti į pelenę. Na, tiksliau į elgetą…

Išsekus fosfatų atsargoms, ramios dienos šalyje baigėsi. Lyg ant mielių ėmė augti bedarbystė,  prasidėjo neramumai. 1989 – 2003 metais valdžia pasikeitė net 17 kartų. Šalis atsidūrė ant bankroto slenksčio, o jos  vadai ėmė ieškoti nors šiokių tokių pajamų šaltinių. Ir rado – amžių sandūroje Nauru trumpam tapo mokesčių rojumi. Kiekvienas, turintis sąskaitoj  25 tūkstančius dolerių čia galėjo įsteigti banką. Suprantama, niekas į salą nevažiavo, ten pinigų nevežė ir pastatų nestatė – “popieriniai” bankai buvo kuriami pinigų plovimui. Užteko nelegalius pinigus permesti tokį banką, ir visi galai – į vandenį. Kurį laiką pasaulis su tokiu Nauru bizniuku taikstėsi, bet po rugsėjo 11-osios įvykių amerikiečiai tam padarė galą. 2001 metais šaliai į pagalbą  atėjo australai, atidarę saloje pabėgėlių centrą. Nors pajamos iš jo buvo niekingai mažos palyginus su turėtomis praeityje, visgi tai buvo šioks toks gelbėjimosi šiaudas. 2007 metais australai centrą nusprendė uždaryti. Nepadėjo nė Nauru valdžios maldavimai ir pateikti skaičiavimai, jog iš vieno centre dirbančio darbuotojo atlyginimo gyvena maždaug 10 žmonių, ir jog po centro uždarymo, darbo netekus 100  žmonių, tiesiogines pasekmes jaus apie dešimtadalį salies gyventojų.

Kaip šiandien gyvena Nauru? Sunkiai… Vargingai… Teigiama, jog bedarbystės lygis šalyje siekia apie 90 procentų. Kasant fosfatus buvo tiesiog  nuskusta didžioji dalis salos dirvožemio, tad apie 80 procentų jos teritorijos sudaro pilkos uolienos, ant kurių nieko valgomo neužauginsi. Sunaikintas ne tik dirvožemis – dėl fosfatų nuotekų išnyko beveik pusė apie salą buvusios jūros gyvūnijos ir augalijos.   Salai padaryta ekologinė žala sunkiai apskaičiuojama. Gyvenimui tinkamas tik siauras pakrantės ruožas, tačiau jau  pasigirsta kalbų, jog siaurėja ir jis – kyla vandenyno lygis.  Nauru nelabai turi šansų tapti turizmo šalimi, nes yra palyginus nuošaliai, neturi smėlėtų, turistus viliojančių paplūdimių, ir, suprantama, nebeturi  kadaise pirmuosius atklydėlius  iš Vakarų sužavėjusios gamtos. Viskas, ką gali pamatyti viename iš dviejų salos viešbučių apsistoję turistai – uolienos, kasyklų griaučiai ir kiti nebylūs buvusio pakilimo liudininkai.

Šalis susiduria su rimtomis sveikatos problemomis, nemokama buvusi sveikatos apsauga patyrė visišką krachą. Kadaise ypač  pamėgtas greitas maistas padarė savo. Nauru laikoma viena iš labiausiai nutukusių šalių pasaulyje – 90 procentų suaugusių turi didesnį nei vidutinis kūno masės indeksą. Diabetu sergančių gyventojų procentas – aukščiausias pasaulyje (40 proc. gyventojų). BVP vienam gyventojui nusmuko iki maždaug 2500 dolerių, o valdžiai trūksta lėšų net pagrindinių savo funkcijų vykdymui.  Teigiama, jog 2007 metais prezidentu tapęs buvęs sunkumų kilnotojas  Marcus’as Stephen’as kartu tapo ir vienu iš mažiausiai uždirbančių šalies vadovų pasaulyje – jo mėnesinis atlyginimas siekė 150 dolerių (vis dar ne gėda aimanuot mūsiškiams prabangių automobilių mylėtojams?).

Šiuo metu saloje vis dar vyksta fosfatų gavyba, tačiau darbų mastai labai ir labai menki. Atlikus tyrimus paaiškėjo, jog giliau pakapsčius gali būti dar vienas sluoksnis fosfatų. Žymiai mažesnis nei jau iškastasis, žymiai sunkiau pasiekiamas, žymiai brangiau išgaunamas, bet visgi suteikiantis viltį.  Nauru viltingai žvalgosi į užsienio investuotojus ir laukia jų dėmesio. O laukdama visais įmanomais būdais bando išgyventi – būdama Jungtinių Tautų nare suka šiokius tokius biznelius. Pvz.,   2002 metų liepą Nauru pasirašė nutarimą užmegzti diplomatinius ryšius su Kinijos Liaudies respublika, patvirtindama, jog pripažįsta Taivaną Kinijos dalimi. Už tokį žingsnį Kinija pažadėjo  atseikėti 130 milijonų JAV dolerių. Taivanas supyko, ir po kelių dienų  nutraukė nuo devinto dešimtmečio pradžios besitęsusius diplomatinius santykius. 2005 metais Nauru su Taivanu juos atnaujino ir nutraukė su Kinija. 2009 metais Nauru tapo ketvirtąja šalimi, pripažinusia Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Teigiama, jog Rusija už tai pažadėjo 50 milijonų dolerių pagalbą. Kalbama ir tai, jog rusai prapylė – Taivanas už pripažinimą moka 5 milijonus kasmet. Taip patogiau, juk nežinia ką ryt sugalvos sunkumų į kampą užspiesta Nauru…

Taigi, toks tas ilgas, tačiau labai labai pamokantis pasakojimas apie vieną mažą, menkai kam žinomą šalį. Auksinė varpa.lt  tikisi, jog jį perskaitėt. “Kol pinigai upeliais teka, tol švenčiam. Kai jų pritrūksim, tada ir galvosim kaip gyvent” – toks būtų šios istorijos moralas. Nieko neprimena? Išvadas pasidarykit patys…

Pabaigai, kaip įprasta, pora video. Pirmasis – ne pats šviežiausias, bet įdomus reportažas. Antrasis – neseniai pasirodęs dokumentinis filmas.

Click here to view the embedded video.

Fotografijų šaltiniai: 1, 2 .

Pasakojimas surašytas naudojantis maždaug 15 šaltinių. Jei kam bus įdomu, pasiklaus

Ko gero visi matė šį linksmą "Dar pažiūrėsim" epizodą:

Click here to view the embedded video.

Na ir pasakykit, kur kitur po jo eit kirptis jei ne į čia:

Rusijos Rytuose, Sibire gyvenantys žmonės pasakoja legendą, jog Dievas, kurdamas  Žemę, skraidė apie ją ir sėjo visokiausius turtus. Kad visiems būtų po lygiai. Bet skrisdamas virš vienos vietos įpuolė į  baisų tokį šaltį, jog  suledėjo ir išpylė viską, ką tik turėjo. Dievas galiausiai nuskrido, o turtai taip ir liko gulėti žemėje.   Bėda tik ta, kad net Dievą sustingdęs šaltis iš ten taip ir nepasitraukė… Ta vieta Jakutija – šalčiausias, tačiau gamtiniais ištekliais gausiai apdovanotas Rusijos regionas. Būtent ten yra įsikūręs ir šalčiausiu pasaulio miestu tituluojamas Jakutskas.

Vasarą Jakutskas – miestas kaip miestas, su  daugiau nei dvejais šimtais tūkstančių gyventojų, universitetu, kino teatrais, bankais, viešbučiais, gamyklomis, žydinčiais gėlynais:

Ypatingu jis tampa žiemą, kai termometrai ima rodyti skaičius, kurie, atėjus atsiskaitymų už šildymą metui į neviltį nuvarytų ne vieną lietuvių šeimą. “Tau atsibodo karštis, šiltas vėjas ir nepaliaujamai virš galvos kepinanti saulė? Keliauk į Jakutiją žiemą. Susirask šiltų  drabužių ir leskis į įspūdingą kelionę po šalčiausią vietą Šiaurės pusrutulyje” – taip viliojami turistai puslapyje yakutiatoday.com. Žiema Jakutijoje trunka ne taip jau trumpai – maždaug apie šešis mėnesius. Sniegas dažniausiai iškrinta spalio pradžioje, ir išsilaiko iki gegužės. Įspūdingom pusnimis kraštas pasigirti  gal ir negali, užtat nuo šalčio traška braška ne tik tvoros. Minus 40-45 laipsniai  žiemą – visiškai normali ir įprastinė temperatūra. Gruodžio pabaigoje ir sausį termometrų stulpeliai nusileidžia ir žemiau 50 laipsnių žymos:

Pačiam žiemos “įkarštyje” kraštą uždengia toks rūkas, jog kartais būna sunku ką nors įžiūrėti net dviejų metrų atstumu. Jakutske nuo automobilių ir fabrikų išmetamų dūmų jis būna dar tirštesnis:

Vaikams nebereikia eiti į mokyklą, kai temperatūra nukrinta iki –42°C. Suaugusieji tokios privilegijos neturi:

Žiemą čia niekas nenešioja akinių metaliniais rėmeliais, nes jie paprasčiausiai prišąla prie veido. Jakutsko gyventojams juokingi ir kvaili atrodo vakariečių gyvūnų mylėtojų protestai prieš kailių dėvėjimą. Ir tai visiškai suprantama – be šiltų kailinių, kailinių kepurių ir pirštinių žiemą čia išgyventi tiesiog neįmanoma.

Jakutsko gyventojai labiausiai vertina japonų Mitsubishi’us ir Toyota’s. Sako, užėjus šalčiams  jos – patikimiausios. Tiesa, gavėse rieda ir  daug rusiškų mašinų – nemažai daliai vairuotojų visgi  gaila žiemos šalčiuose kankinti “japones”:

Šalta? Taip…

Šalčiausia? Hmm… Kaip čia pasakius…  Jakutskas yra šalčiausias pasaulio miestas, tačiau jis nėra šalčiausia vieta, kurioje gyvena žmonės. O tokia vieta pastaruoju metu  dažniausiai  tituluojamas Oimiakonas – Jakutso regione esantis kaimas. Kaip teigiama, čia 1926 metų sausį buvo užfiksuota net -71.2 °C temperatūra. Nors dėl šio parodymo tikslumo ginčijamasi, dėl vieno abejoti tikrai neverta – Oimiakone šalta tikrai nesvietiškai. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra čia beveik siekia penkiasdešimt laipsnių  žemiau nulio…

Ar tikrai įmanoma čia išgyventi ir kaip atrodo gyvenimas tokiomis sąlygomis? Nikolajus Krivošapinas, penktą dešimtį metų perkopęs vairuotojas, gimė, užaugo, ir visą gyvenimą praleido Oimiakone. Jis tinklalapiui yakutiatoday.com pasakoja:

“Žiemą vidutinė temperatūra būna apie −51°С, vasarą – +27°С. Bet tai vidutinė. Paprastai gruodžio ir sausio mėnesiais ji nenukrinta žemiau nei  −57°С. Žemiausia, kokią teko patirti per savo gyvenimą, buvo  −67.7°С.” Anot Nikolajaus, gyvenimas čia – tai nuolatinė kova su gamta ir savimi. Žiemos ilgos ir šaltos, o trumpos vasaros prabėga besiruošiant naujam šalčio sezonui – reikia prisikirsti malkų, paruošti šieno gyvuliams.

Gyvenimas be kailinių rūbų čia būtų tiesiog neįmanomas. Po jais tenka vilktis keletą  megztinių, apatinių kelnių, vilnonių kojinių. Tik taip apsirengus, anot Nikolajaus, galima dirbti lauke, esant dideliam šalčiui.  “Į kaimą dažnai atvažiuoja užsienio turistai. Visi jų aukštos technologijos megztiniai, kelnės, batai ir kt. negali atlaikyti tokio šalčio. Netgi japonų paltai su įmontuotais elektriniais šildytuvais čia  negelbėja. Kai lauke buvo daugiau nei penkiasdešimt laipsnių šalčio, jų viršutiniai rūbai peršalo ir tiesiog suragėjo, o įėjus į šiltą patalpą ėmė sutrūkinėjo ir tapo beverčiais”…

Na, o pabaigai, kad viskas būtų dar aiškiau, pora reportažų apie šalčiausias žemės gyvenvietes:

Click here to view the embedded video.

Click here to view the embedded video.

Ech, ir staiga tie minus dvidešimt tapo ne tokie jau baisūs…

Šaltiniai: 1, 2, 3, 4, 5, 6

Verta paskaityti: Yakutsk: Journey to the coldest city on earth

Pirma dalis yra čia

Bet koks gi tas planas turėtų būti? Ką daryt, kad reikalui esant, patys galėtume apsirūpinti elektra?  Atsakymą į šiuos klausimus av.lt atrado perskaičiusi neeilinę istoriją apie William’ą iš Malavio…

Vieną eilinį rytą William’as Kamkwamba, keturiolikmetis paauglys iš vieno nuošalaus Malavio (vienos skurdžiausių Afrifkos šalių) kaimelio, nebeišėjo į mokyklą. Nors pamokos joje vyko kaip vykę,  šalis kentėjo nuo sausros, siautė badas ir skurstantys jo tėvai nebeišgalėjo mokėti 80 dolerių metinio mokesčio už mokslą. Atrodė, jog William’o laukia niūri Afrikos žemdirbio ateitis. Bet vaikinukas nebuvo nusiteikęs likusį gyvenimą praleisti vargdamas taip, kaip vargo jo tėvai ir giminaičiai. Nusprendęs savarankiškai tęsti mokslus,  vieną dieną vietos bibliotekoje William’as aptiko knygą apie vėjo jėgaines. Peržiūrėjus ją (angliškai skaityti tuo metu beveik nemokėjo), vaikinukui kilo mintis, jog tokia jėgainė galėtų ne tik aprūpinti namus elektra, bet ir užtikrintų vandens tiekimą. “Tai gali būti ginklas prieš badą. Galbūt reikėtų man tokią pasistatyti” – pagalvojo sau William’as. Nors knygoje ir nebuvo detaliai paaiškinta, kaip pasigaminti vėjo jėgainę, jis visgi netrukus kibo į darbą. Apleidęs darbus laukuose, jis ėmė iš pakampių namo vilti visokį laužą – metalo, medžio gabalus,  įvairias detales ir konstruoti jėgainę. Visą tai regėdama vaikinuko motina ėmė galvoti, jog sūnui pasimaišė protas. Gi kaimelyje pasklido gandai, kad jaunuolis traukia marihuanos dūmą ir paskui apsvaigęs daro kaži kokias nesąmones. William’o ketinimų nieks nelaikė rimtais, juolab, kad ir medžiagos iš kurių jis konstravo savąją vėjo jėgainę buvo neįprastos: dviračio rėmas ir dinama, kai kurios traktoriaus detalės, plastikiniai vamzdžiai, mediena – viskas, ką vaikinukui pavyko rasti išmesta laukuose. Tačiau galiausiai, po poros mėnesių darbo, vieną dieną vėjyje ėmę suktis sparnai įžiebė automobilio lemputę. Kaimo žmonės apstulbo iš nuostabos – tokio dalyko jie dar nebuvo matę…

Visa tai nutiko 2002 metais. Nuo laiko daug kas pasikeitė. William’as  Kamkwamba  tapo įžymybe – vietos gyventojai įprato ateiti pas jį pasikrauti savo mobiliųjų telefonų. 2006 pabaigoje šią istoriją aprašė Malavio laikraštis “Daily Times” ir žinia apie talentingąjį išradėją ėmė sklisti po pasaulį. Netrukus William’as savo išradimą  perstatė ant betoninio pagrindo (mat senąjį sugraužė termitai), sumontavo geros valios žmonių dovanotą nedidelę saulės energija varoma vandens tiekimo sistemą, o galiausiai pasistatė naują, gerokai galingesnę jėgainę, kurios energijos pakako laukus laistančiai vandens pompai. W.Kamkwambą ėmė kviestis įvairių konferencijų organizatoriai, televizijos laidų prodiuseriai. Apie savo išradimą jis pasakojo studentams,  Amerikos televizijų žiūrovams, žurnalistams. 2009 metais pasirodė biografinė knyga, “Berniukas, kuris pakinkė vėją”. William’as grįžo į mokyklą, o galiausiai tapo Afrikos lyderystės akademijos Johanesburge studentu. Svajonė išsipildė su kaupu…

(Išsamiau apie tai žemiau esančiuose video, kuriuos auksinė varpa.lt rekomenduoja pažiūrėti, ir William’o puslapyje)

Click here to view the embedded video.

Click here to view the embedded video.

Taigi, av.lt, nuoširdžiai besižavėdama šia neeiline istorija, nusprendė, jog irgi reikia mėginti statytis savą vėjo jėgainę. Žinia, Lietuva – ne Afrika (nors kartais ir labai panašu į tai) ir, ko gero, net nespėjus įpusėti darbų, atlėktų visokie popieriais ginkluoti, kostiumuoti ponai. Statinys  būtų išvadintas nelegalia statyba, įstatymų nepaisymu ir kaip mat nugriautas. Tačiau esama būdo, kaip nuo to apsisaugoti – vėjo jėgainę reikia statyti pagal William’o projektą – iš dviračio, traktoriaus dalių, dar kaži ko ir iškart paskelbti, jog tai moderniojo meno instaliacija. Sako, atėjo laikai, kai kultūra ir menas ėmė tarnauti kaip priedanga visokiems pinigų plovimo mechanizmams. Tad kas gi čia tokio, jei jie pasitarnautų ir vienam kitam bėdžiui kaip šviesos šaltinis?.. Juolab, kai esama gyvų pavyzdžių, kai moderniojo meno skulptūra tarnauja kaip miesto šilumos arterija… Dėl galimo triukšmo av.lt pernelyg nesijaudina – jei jau ausys priprato prie balkono stiklus virpinančio traukinių dundėjimo, tai vėjo kedenamų sparnų ūžesys tikrai niekuo nenustebins. Apgailestauti tenka tik dėl vieno – William’as, prieš pradėdamas darbus, nieko neišmanė apie fiziką todėl, kad neturėjo pinigų mokslams. Gi už av.lt varo sėdintis veikėjas todėl, kad per fizikos pamokas spoksojo į mergas, žaidė laiviukais ir svajojo, kaip grįžęs namo maigys “Zhiliton” pultą…

Auksinė varpa.lt atsakingai pareiškia – yra. Tereikia tik trupučio fantazijos, bambaliuko, tam tikros mėnulio fazės ir variantų prigalvoti galima galybę (Darbo partija ne taip jau seniai tą įrodė). Pavyzdžiui, šiandien av.lt giliai įsitikinusi, jog biudžetą galima lopyti pačių gyventojų pinigais. Tik reikia juos ne prievarta atiminėti, o gražiai išprašyti. Ir ne brukti kažkokius taupymo lakštus, o į rankas įduoti kai ką gerokai subtilesnio, už ką tautiečiai mielai atiduotų (o ne paskolintų)  savo pinigus…

Pasaulyje esama ne vieno ir ne dviejų pavyzdžių, kai bėdų prispirtos ar kilnių tikslų vedinos pačios įvairiausios organizacijos, prieš tai išbandžiusios visus įmanomus būdus prasimanyti pinigų, galiausiai ima ir viešai išsirengia. Ir išsirengia ne šiaip sau, o prieš fotografo blykstę, tam kad galiausiai gimtų dailūs meniški kalendoriai su lengvu erotikos prieskoniu. Pradžią šiai tradicijai davė praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje pasirodęs Rylstono moterų instituto kalendorius, apie kurio išleidimą vėliau netgi buvo susuktas filmas “Calendar girls”. Idėja buvo tokia šauni, jog netrukus paplito po visą margą pasaulį ir gyvuoja iki šiol. Ir smarkiai klysta tie, kurie mano, jog demonstruoti savo kūnus ryžtasi tik iš to duoną valgantys silikoniniai plastikos chirurgų kūriniai.  Iš tiesų tokių žingsnių neretai griebiasi pačių įvairiausių profesijų ir socialinių grupių atstovai.

Antai, 2008 m. Naujosios Zelandijos kompanija Medrecruit išleido kalendorių, kuriame pozavo pusnuogiai kompanijos gydytojai. Už kalendoriaus pardavimus surinktas lėšas buvo numatyta skirti kovai su prostatos vėžiu.

Pernai rudenį Britanijos Scunthorpe miesto plieno konstrukcijų montuotojai taip pat nusprendė nusimesti rūbus prieš fotografo objektyvą, o surinktas lėšas skirti labdarai.

Šią vasarą Oksfordo universiteto studentai ir studentės pasišovė pagebėti skurstančioms trečiojo pasaulio šalims. Ta proga išleistas nuogų studenčių pilnas kalendorius be jokios abejonės padės surinkti daugiau pinigų. 

Londono Karališkųjų Operos rūmų atlikėjai ir darbuotojai praėjusių metų rudenį kilnaus tikslo vardan taip pat nusimetė rūbus ir nusifotografavo kalendoriui.  Visos už jo paradavimus surinktos lėšos buvo skirtos pagelbėti sergantiems vėžiu.

(daugiau panašių istorijų galite rasti čia)

Todėl auksinė varpa.lt klausia – ar ne metas mūsų garbiesiems Seimo  nariams būtų išleisti Seimo kalendorių? Ar ne metas paskutines kelnes tautai maunančiai valdžiai pademonstruoti, jog dėl šalies gerovės kelnes nusimaut pasiruošusi ir ji?..

Suprantama, tuojau pat pasipils argumentai, jog tai nesuderinama su Seimo narių etikos ir moralės normomis ir pan. Tad leiskite paklausti – ar vardan kilnaus tikslo viešai pademonstruotas lopinėlis Motinos Gamtos dovanoto nuogo kūno (nieks gi neprašo rodyt paslėpsnių) tikrai yra didesnio moralinio nuopuolio ženklas nei važinėjimas įkaušus, atviras tyčiojimasis iš tautos nuomojantis brangiausius automobilius ir kontoras, perkant servizus ir meluojant apie šviesoforines teleportacijas?.. Kai kas sakys, kad vien pats faktas, jog pas eilinį mužiką ant sienos kabantis kalendorius vadinsis „Seimo“, menkintų šios institucijos autoritetą.  Auksinė varpa.lt tokiems norėtų priminti, jog buvo (gal ir tebėra?) laikai, kai keptuvėj buvo galima pasičirškinti porą „Seimo“ kiaušinių, pagardintų „Seimo“ dešrele ar skilandžiu, o galiausiai viską nuplauti „Seimo vodka“ . Autoritetas nesumažėjo tada, nesumažėtų ir dabar…

Nors kai kas iš ten esančių jau turi išsirengimo prieš objektyvą praktikos (nieko asmeniško), visgi dauguma Seimo narių gali priešinti šiai idėjai teigdami, jog jų sunkaus darbo ir minkštų krėslų išvarginti kūnai neatitinka nusistovėjusių grožio kanonų. Tokiems telieka atsakyti, jog dručkis Mikis  irgi toli gražu neprimena vyruko iš „Baywatch“, bet tai jam nesutrukdė išleisti kalendoriaus. Galų gale, jei ir reikia ko nors valdžios vyrams gėdintis, tai tikrai ne savo kūnų…

Skaitytojui gali kilti klausimas – kas gi panorės mokėti pinigus už tai,  kad paskui visus metus žiūrėtų į nelabai mylimus veidus. Atsakymas turbūt niekas. Bet… situacija kaip mat pasikeistų, jei prie „Seimo“ kalendoriaus būtų pridedamos kelios strėlytės. O tada jau retas kuris atsispirs pagundai, išgirdęs naujieną apie didėjančius mokesčius, pasmaigstyti kalendorių. Taip,  į Seimo narių atvaizdus strėlytes mėtantys tautiečiai gal ir nėra pats šauniausias dalykas, tačiau jis užkirstų kelią bet kokioms riaušėms. Kam dar eiti daužyti Seimo langus, jei susikaupusį įtūžį gali išlieti namie, kur nieks tavęs nenupurkš ašarinėmis dujomis ir nepavaišins guminėmis kulkomis?..  Jei nebebus langų barškinimo šou, žiūrint iš šono atrodys, jog padėtis šalyje stabili, tad automatiškai ims gerėti ir Lietuvos įvaizdis. Gerėjantis įvaizdis suteiks galimybę lengviau pritraukti užsienio investuotojus, užsienio investicijos padės atsigauti ekonomikai, ims mažėti nedarbas,  sumažės socialinė trintis…

„Seimo“ kalendoriaus  pasirodymas turėtų ir ne tik neabejotiną socialinę bet ir ekonominę naudą. Auksinė varpa.lt nė kiek neabejoja, jog  jeigu kalendorius kainuotų kokias dvi dešimtis litų, bent pusė milijono šalies gyventojų be jokio širdies skausmo iš piniginės trauktų kupiūras, ant kurių pavaizduotas pranašiškas eiles „Lietuva brangi“ rašęs Maironis, ir su džiaugsmu jį įsigytų. Tai be didesnio vargo leistų uždirbti kelis milijonus litų. Ir  čia tik Lietuvoje. Gi tinkamai suformavus ir pasauliui pateikus naujieną apie Lietuvos „Seimo“ kalendorių (tą 60 milijonų kainuojantys įvaizdžio kūrėjai tikrai turėtų sugebėt padaryti), iš visokio plauko kolekcininkų galima būtų uždirbti dar didesnes sumas. O jei dar pusnuogių parlamento narių kalendoriaus idėja būtų užpatentuota, valstybė uždirbtų sumas, apie kurias auksinė varpa.lt net nedrįsta pagalvoti…

Tokia tad biudžeto gelbėjimo idėja šįkart užgimė av.lt galvoje. Jei pritariat jai, kviečiame komentaruose diskutuoti, kuriuos parlamentarus norėtumėt matyti kalendoriuje. Jei ne, piktus žodžius palaikykit kitam kartui, nes av.lt ir taip jau porą kartų šiandien buvo pasiųsta  į vietovę, esančią 14 laipsnių ir 24 minutės Šiaurės platumos, 71 laipsnių ir 17 minučių Vakarų ilgumos.

Pasipuošusi šauniais šortukais, Lietuvos estrados princesė Džordana, šią dainą av.lt puslapyje šiandien traukia ne šiaip sau… Auksinė varpa.lt šiandien švenčia savo gimtadienį. Iš tiesų, tai jį reikėjo švęst keliomis dienomis anksčiau, bet ai, ką čia dabar. Žmonės kalba, kad Lietuva tūkstantmetį šventė gerokai pavėlavusi, tai ką čia norėt iš nedidelio tinklaraštėlio. Be to, gimtadienį gruodžio  pirmąją kažkaip lengviau prisimint nei gimtadienį kažkada lapkričio pabaigoje…

Tinklaraštininkų pasaulėlyje priimta peržvelgt, ką pavyko pasiekti per metus. Šito papročio nesinori laužyt, juolab, kad tai visai gera proga pakilnoti uodegą. Taigi…

Auksinė varpa.lt  į plačiąsias interneto marias išplaukė, kai vienas nuobodžiaujantis žmogelis nusprendė pramankštinti smegenis ir pasitikrinti savo rašymo įgūdžius. Drąsos tokiam žygiui įkvėpė faktas, jog dainininkas  Stano  išleido net dvi knygas. „Gal aš ir ne toks šaunus ir talentingas kaip Stano, bet vis tiek kažkas tai turėtų gautis“ – tokios mintys sukosi jo makaulėje. Na, ir kažkas gavosi…  Tinklaraščio vardą žmogelis pasirinko prisiminęs, kaip kadaise mokykloje jo ir draugų paskubom sugalvotas vaidinimas apie „Auksinės varpos“ kolūkį privertė mokytojus braukti juoko ašarą, vildamasis, jog  koks nors jo rašinys  iki ašarų prajuokins ir bent vieną skaitytoją. Aišku, prieš pasirenkant vardą derėjo išsiaiškinti, jog kaimynystėje vis dar yra tokio vardo laikraštis, bet, ką dabar padarysi, klystam visi… Išpirkdamas kaltę tas žmogelis bent kartą į savaitę atrašo į suklaidintų  PR’ščiukų laiškus ir nukreipia juos Pakruojin.

O dabar apie  subrandintą derlių:

Vienas pirmųjų po internetą pasklidusių ir net į laikraščių puslapius nužengusių įrašų buvo apie VW Golf’ą, kaip tinkamiausią automobilį krizės automobilį.   Paskui atėjo eilė pasakojimui apie tai, kas gali nutikti įgėlus penkioms širšėms. Įrašas apie tai, jog krantinės arka tėra tik pigus plagiatas, buvo trečias hitas.  Pavasarį av.lt šlovė ir lankomumas  pasiekė neregėtas aukštumas. To priežastis – rašinys apie minimalaus atlyginimo dovanotą sielos nušvitimą.  Geri žmonės pasidalino nuoroda ir skaitytojai į tinklaraštį ėmė plūsti iš pačių įvairiausių forumų.  Kai kam  iš laimės kone sustojo širdis, kai lankomumo rodiklis trumpam šovė iki kosminių 2000 apsilankymų per dieną. Rašinį savo puslapiuose publikavo įvairūs portalai, jį paskelbė net jo didenybė delfis. Kiek vėliau jį akyli kolegos aptiko ir „Vakaro žinių“ puslapiuose. Vieną birželio dieną, išvydus, kaip miestelio gatvėse anglišku BMW cirkus išdarinėja treninguoti iš užsienio grįžę tautiečiai, užgimė „Elgesio atmintinė emigrantui„. Av.lt autorius pats yra ragavęs emigranto duonos, į ją nespjauna ir visai nesistengė  šaipytis iš išvykusiųjų. Tiesiog savo akim regėti dalykai ar savo kailiu patirti “malonumai” ir jausmai tiesiog prašyte prašės aprašomi. Vieni tą suprato, kiti – ne. Šiaip ar taip, rašinys pakliuvo į delfi.lt ir kitą dieną netgi sulaukė „Lietuvos ryto“ žurnalisto A.Užkalnio atsako. Vėl ekstazė… Paskui atėjo „Kelių ereliams adaptuotų ženklų“ šlovės eilė, kurie ilgainiui tapo lankomiausiu Auksinės varpos.lt įrašu. Pdfontour.com paskelbtai Baltijos kelio paminėjimo pilietinei akcijai skirtas rašinys “Mano Baltijos kelias” net tik irgi sulaukė nemenko dėmesio, bet ir uždirbo pakvietimus į Pažaislio muzikos festivalį. Na, o garbės lentą užbaigia dar visai šviežia “Alaus pasaka”…

Finansinį tinklaraščio derlių apibrėžt labai paprasta – 0 lt. Bet ne vien pinigais gi viskas šitam pasauly matuojama. Beveik pustrečio šimto prenumeratorių ir pusantro šimto gerbėjų burys  Facebook’e pakankamas variklis tam, kad Auksinė varpa.lt krutėtų pirmyn. O kai  analitikas pasufleruoja, jog kažkas visažinio interneto dievo Guglo užklausia, “kas toks yr varpininkas is auksines varpos” tai išvis pasidaro džiugu neišpasakytai. Tada tik belieka nuoširdžiai atsakyti: “Ans yr tas.”

Tiek to gimtadieninio seilėjimosi ir aiškinimo, kokie mes šaunūs ir nepakartojami. Ačiū tiems kas skaito, dar labiau ačiū tiems kas komentuoja ir  tiems kas pareklamuoja. Po to, kai radviliškietė Berta „Lietuvos talentuose“ privertė ašaroti A.Večerskį, av.lt apėmė svajonė tapti pirmuoju radviliškietišku tinklaraščiu, pravirkdžiusiu Mikutavičių ir Ščiogoliovaitę. Kas žino, gal duos Dievas, ir kada nors tą pavyks padaryti… Tad auksinė varpa.lt stengsis ir toliau rašyt, paišyt ir paistyt niekus.

Geriau gyvent nenusipelnėm, tai pamėginkim pagyvent linksmiau. Vienam AV pralinksmint tautą nelabai pavyko, tad tą toliau mėgins daryt av.lt…